Sekmadienis, Spa 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė

Nusidėjėlė

Nusidėjėlė. Apie ką nutylėjo Evangelija pagal Joną 

Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. Auštant jis vėl sugrįžo į šventovę. Visi žmonės ėjo pas Jėzų, kuriuos jis atsisėdęs mokė. Rašto žinovai ir fariziejai atvedė moterį, užkluptą svetimaujant ir, pastatę ją viduryje, tarė jam: „Mokytojau, šita moteris buvo užklupta svetimaujant. Įstatyme Mozė mums įsakė tokias užmušti akmenimis. O ką tu sakai?“ Jie tai sakė, norėdami išmėginti Jėzų, kad turėtų, kuo jį kaltinti. Bet Jėzus, pasilenkęs žemyn, ėmė rašyti pirštu ant žemės. Kai fariziejai ir rašto žinovai nesiliovė jo klausę, jis atsitiesė ir jiems tarė: „Kas jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“. Ir jis vėl pasilenkęs rašė ant žemės. Bet tie, kurie tai girdėjo, vienas po kito ėjo iš ten, pradedant vyresniaisiais, ir jis buvo paliktas vienas su moteria, buvusia viduryje. Atsitiesęs Jėzus jai tarė: „Moterie, kur jie yra? Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji tarė: „Niekas, viešpatie“. Jėzus tarė: „Nė aš tavęs nesmerkiu. Eik ir nuo dabar daugiau nenusidėk!“ Jono Evangelija  8; 1-11

 Kai pirmą kartą perskaičiau šias eilutes, parašytas dabar epigrafe, man iškilo trys klausimai.

Pirmas – kaip galėjo įvykti, kad žiaurūs teisėjai, susirinkę nuteisti moters už svetimavimą užmėtymu akmenimis, staiga tapo tokie gailestingi ir, paklausę savo sąžinės, paliko nusikaltėlę nenubaustą?

Antra – kodėl taip glaustai parašytoje Evangelijoje kelis kartus pažymėta tokia smulkmena, atrodytų, neatliekanti jokio vaidmens tolimesniame pasakojime? Gal paslaptis būtent tame, ką Kristus rašė pirštu ant smėlio?

Trečia – koks buvo tolesnis svetimavusios moters likimas?

Pradėjau ieškoti atsakymų į šiuos klausimus visomis man prieinamomis priemonėmis ir radau juos.


I dalis Teisėjai

Kaip visada tokiu laiku, negailestingai svilino saulė. Nepūtė nė menkiausias vėjelis. Sustingusiame ore kybojo auksu spindinčios dulkės. Įkaitusios senosios Jeruzalės akmeninės sienos dvelkė karščiu.

Nuo ankstaus ryto turgaus aikštėje gyvai vyko prekyba. Apkrauti nešuliais su daržovėmis bliovė asiliukai, nuo didelio maišų su grūdais svorio bliovė kupranugariai. Kaip jūra vilnijo ir triukšmavo besiskeryčiojanti rankomis žmonių minia. Paprastai, šis turgaus šurmulys savo apogėjų pasiekdavo pusiaudienį, bet šiandien, prekeivių nuostabai, triukšmas pradėjo rimti gerokai anksčiau, liaudis kažkur kryptingai skubėjo. Priežastis – atėjo garsas, kad miesto Tarybos seniūnai ką tik paskelbė mirties nuosprendį nusidėjėlei ir netrukus miesto akligatvyje įvyks jos užmėtymas akmenimis – tam reikalui ten buvo pakankamai akmenų. Antroji žinia buvo ne mažiau jaudinanti – į Jeruzalę su savo mokiniais atėjo Mokytojas, pranašas Jėzus. Jis visą rytą mokė liaudį šventykloje, o dabar, lydimas minios klausytojų, eina į tą vietą, kur turi būti įvykdyta bausmė nusidėjėlei; paskutinė aplinkybė sukėlė nerimą. Ar neįvyks susirėmimas tarp Jėzaus, pagarsėjusio savo gailestingumu ir ramumu, ir senovinio įstatymo sergėtojų, rašto žinovų ir fariziejų?

Į tą vietą taip pat patraukė vargšai bei luošiai, girdėję apie stebuklingus naujojo Pranašo išgydymus. Turgaus prekeiviai su kartėliu pagalvojo, kad pranašai ir filosofai visada pasirodo ne laiku ir atneša nuostolius prekybai.

Po moters pasmerkimo, seniūnų Tarybai reikėjo apsvarstyti dar vieną klausimą – kaip reaguoti į Jėzaus pasirodymą Jeruzalėje, šeštadienio įstatymų ir mokymo pagrindų pažeidėją, pakirtusį dvasininkijos autoritetą, skleidžiantį nesantaiką ir nerimą liaudyje. Judėją valdė romėnai, Jeruzalėje Romos statytinis buvo Pontijus Pilotas, į kurį seniūnų Taryba jau ne kartą kreipėsi su prašymu sustabdyti kenkėjišką Jėzaus veiklą. Bet Pontijus Pilotas su didžiausiu atlaidumu ir geranoriškumu paaiškino seniūnams, kad Jėzaus veikla nė trupučio neprieštarauja pilietinėms laisvėms, kurias savo piliečiams suteikia Romos imperija, ir todėl Jėzaus veikloje jis neranda nieko smerktino. Nutylėjo tik, kad pats jis netgi pritaria Jėzaus veiklai, kuri klibina ir smukdo fanatišką, aklą žydų tautos ištikimybę savo dvasiniams vadovams, tuo palengvindamas romėnų valdymą.

Žinoma, lengviausia būtų pasamdyti žudiką, bet ne taip paprasta nužudyti žmogų, kuris nuolat vaikšto apsuptas dvylikos Jėzų įsimylėjusių, iki užsimiršimo jam ištikimų mokinių. Be to, nuo to naujojo Mokytojo ir pranašo dvelkė keistas žavesys: aplink Jį visiems buvo lengviau kvėpuoti, atrodė, kad aplink liejasi tylus džiaugsmas ir verčia visus šypsotis. Kažkokia patraukli jėga ėjo iš Jo ir traukė visuotiną dėmesį, nepaistant net kuklaus Jo aprėdo. Žmonės pastebėdavo, kad šalia Jo sumažėdavo skausmas, buvo nemažai tokių, kuriuos Jis išgydė. Kartais Jėzus išgydydavo ligonius paprasčiausiu rankos prisilietimu: nuo Jo rankos prisilietimo aklieji praregėdavo, raupsuotieji pasveikdavo. Šurmuliuojanti minia, apimta pagarbos Jam, nurimdavo. Jėzus darėsi minios valdovu. Apie Jį sklido pasakojimai, kad su paukščiais ir žvėrimis Jis kalbasi kaip su žmonėmis, ir šie jį supranta.

Minia Jo klausėsi kaip užkerėta, nenuleisdama akių. Ir jei toje minioje ir būtų slėpęsis žudikas su peiliu, tai visai galimas dalykas, kad sužavėtas Jėzaus, jis būtų pradėjęs atgailauti ir išpažintų savo nuodėmes. Ir kas žino, kaip tokiu atveju pasielgtų Jėzus? Galbūt Jis kreiptųsi į tautą ir piktą, įsiutusią minią atgręžtų į tuos, kurie atsiuntė žudiką. Laisvamaniškos Jo kalbos apie meilę ir gailestingumą jau ir taip griovė žydiško įstatymo negailestingumą, kuriuo rėmėsi seniūnai. Tai buvo labai pavojingas žmogus.

Reikėjo kažko imtis. Kol jie apie tai mąstė, atėjo pranešimas, kad Jėzus paliko šventyklą ir, lydimas didelės minios, pasuko į tą vietą, kur turėjo būti įvykdytas mirties nuosprendis prasikaltusiai moteriai.

Neliko abejonių – Jis kažko imsis, kad sustabdytų nuosprendžio vykdymą ir taip sutrukdytų teisingumui, kuris remiasi šventais Mozės įstatymais. Taip, reikėjo kažko imtis. Protingos seniūnų galvos palinko susimąstyme ir juos netikėtai apšvietė mintis. Ar nepaversti šios aplinkybės spąstais pačiam apsišaukėliui pranašui Jėzui? Taip ir nusprendė: jie pastatys moterį priešais Jėzų ir užduos jam provokuojančius klausimus, o kunigas, apsiskaitęs Tarybos narys, išminčius Ben-Akiba, Jį ir išaiškins. Po to, lydimi minios liudininkų, seniūnai kreipsis į Pontijų Pilotą su reikalavimu nubausti įstatymo laužytoją. Nebuvo užmirštas ir žmogžudžio atvejis – jis galės slėptis minioje ir, jei prasidės neramumai, pasinaudojęs palankiu momentu, nužudys Jėzų.

Seniūnų procesija, vedama Ben-Akibos, lydima moterų ir sargybinių, pajudėjo į bausmės vietą.

Polenovas. Kristus ir nusidėjėlė (Kas be nuodėmės)-1888m.Seniūnų delsimas pasiteisino. Jėzus jau sėdėjo ant akmens ir kalbėjosi su vienu iš prašytojų. Kai seniūnų procesija priartėjo, visi nutilo. Už svetimoteriavimą nuteistą moterį vedė nedidelis būrelis sargybinių. Tiksliau, tai buvo teismo vykdytojai, reikalui esant, jie taip pat būdavo ir budeliai. Jie iš anksto turėjo pasirūpinti, kad bausmės vietoje būtų užtektinai akmenų... Po to, kai vienas iš teisėjų mes į pasmerktąją pirmą akmenį, jie turės pratęsti užmėtymą, bet taip išradingai, kad ne iškart užmuštų auką, o įsiutintų lydinčių žioplių minią. Kai kurie iš žioplių mesdavo akmenis tam, kad pademonstruotų savo pasipiktinimą ir ištikimybę įstatymui, o kai kurie – norėdami patirti sadistinį pasitenkinimą... Sargybiniai buvo tikri savo darbo meistrai, sugebantys nepastebimai prisėlinti ir išdavikiškai smogti į nugarą. Jie taip elgdavosi, kai seniūnams reikėdavo pašalinti kokį nors nepageidaujamą asmenį. Taip jie galėjo būti išnaudoti ir šiandien, jei, pagal seniūnų sumanymą, minioje pavyks sukelti pasipiktinimą. Tada, davus ženklą, Jėzus bus nudurtas, o įvykį bus galima primesti minios įniršiui.

Nuteistoji – jos vardas buvo Esfir – ėjo nuleidusi galvą ir tylėjo. Ji buvo jauna ir graži. Kartkartėmis ji pakeldavo akis ir jos žvilgsnis minioje atpažindavo kaimynų veidus. Šie žiūrėjo į ją ne taip kaip anksčiau, o kažkaip šaltai, su kažkokiu nemaloniu susidomėjimu, tarytum matytų ją pirmą kartą. Taip, ji žinojo, kad eina į mirtį. Saulė švietė kaip ir visada, linksmai čirškavo žvirbliai, kažkur girdėjosi džiaugsmingi žaidžiančių vaikų šūksniai. Bet jai visa tai skambėjo kitaip nei visada, garsai žadino siaubingą suvokimą, kad ji mato ir girdi visa tai paskutinį kartą. Gyvenimas, kurio nuotrupos viesulu pralėkė prieš jos akis, turėjo nutrūkti, galbūt, jau už pusvalandžio.

Ji buvo mulų varovo duktė. 12 metų ją sugundė kaimynų berniukas, jis buvo kepėjo sūnus. Už suteiktą malonumą jis apdovanojo mergaitę sauja saldžių sausainių. Taip kartojosi keletą kartų ir baigėsi todėl, kad kepėjas sužinojo apie tai ir žiauriai sumušė sūnų, bet ne už moralinį nuopuolį, o už padarytus nuostolius. Po to buvo kitas atsitikimas... Nepaisydamas sugadintos reputacijos, ją vedė senas našlys, turguje dirbantis pinigų keitėju ir palūkininku. Kad išieškotų skolas, jis dažnai išvykdavo iš namų, ir jai sunku buvo atsispirti besimeilinančiam romėnų legionieriui. Trumpoje prabėgusio gyvenimo atkarpoje ankstesni meilės susitikimai degė jaudinančiu džiaugsmingumu, kaip mirksinčios tolimos ugnys tamsioje naktyje. Šis gyvenimas ir tie džiaugsmai – viskas turi nutrūkti šiandien todėl, kad baisusis dievas, kuris esą sukūrė ją su kūnu, pilnu aistrų, šiandien pareikalavo jos mirties už įstatymų pažeidimą. Esfir žingsniai nevalingai sulėtėjo, bet sargybiniai stuktelėjimu paragino ją, ir ji žinojo, kad kiekvienas žingsnis artina ją prie mirties.

Procesijos priekyje ėjo seniūnai. Jų buvo keturi. Pirmasis ėjo kunigas Ben-Akiba. Jaunystėje jis daug metų studijavo šventuosius raštus, įvairiausius jų komentarus ir mintinai mokėjo ištisus skyrius. Teismų posėdžiuose, sprendžiant visus painius klausimus, jis atlikdavo žinyno-enciklopedijos vaidmenį. Savo kalbose jis galėdavo be perstojo berti citatas iš šventojo rašto ir kitų autoritetingų šaltinių. Apie jį sakydavo, kad kiekvienam atvejui jis gali pateikti dvi citatas, pirmąją – „už“, antrąją – „prieš“, ir visada pasirinkdavo tą, kuri tuo atveju būdavo patogesnė.

Jis buvo didis oratorius. Kalbos viduryje galėdavo nutilti, mostelėti rankomis ir po to, pakėlęs akis į dangų, aršiai, su neginčijamu teisumu pratęsti pamokslą. Jo balsas pakildavo iki isteriškų riksmų, o po to nusileisdavo iki šnabždėjimo. Jis buvo senas, bet negalima būtų pasakyti, kad sukriošęs. Jis išgarsėjo savo šventumu, kuris pasireiškė tiksliu daugybės religinių apeigų atlikimu. Miestiečiai jį žinojo kaip uolų ir smulkmeniškai atliekantį visas sinagogos pamaldas šventiką, namuose besimeldžiantį taip pat uoliai, kaip ir šventykloje-maldos namuose. Jo senyva žmona Sara ruošdavo jam valgį tiksliai laikydamasi prirašytų įsakymų. Jam buvo pateikiama mėsa tokių paukščių ir gyvūnų, kuriuos skersdavo specialus, sinagogos nurodytas skerdikas, gyvūnų kraują privalėjęs išleisti iki to, kol šie žus. Ben-Akeba valgė tik bekrauję mėsą.

Antrasis seniūnų Tarybos atstovas buvo palyginti jaunas žmogus, vedęs turtingą našlę ir aukojantis sinagogai dideles aukas.

Trečiasis buvo iš pirklių luomo. Gyvenimo šventumu nepasižymėjo, bet iš kitų išsiskyrė savo turtu.

Ketvirtasis pasižymėjo šventumu ir beveik asketišku gyvenimo būdu.

Sargybiniai išstūmė moterį priešais Jėzų, o ketvertas teisėjų, pasiskirstę po du, atsistojo jai iš šonų. Ben-Akåba paglostė savo ilgą žilą barzdą, po to, atmetęs atgal galvą ir pirmiausiai pažvelgęs į dangų, nuleido akis ir pratarė:

– Išmintingasis Mokytojau, Įstatymo žinove! Mes atvedėme tau moterį, kuri svetimavo. Laikydamiesi savų Įstatymų, mes nuteisėme ją užmėtymu akmenimis. Ar tu pritari mūsų sprendimui? Ar laikai jį esant teisingą?

Čia Esfir pirmą kartą priešais save pamatė Jėzų. Jis sėdėjo susispaudusios minios fone ant akmens ir aiškiai išsiskyrė neįprasta savo išore. Jo plaukai buvo šviesiai rusvi ir pakankamai ilgi, bangomis krentantys ant pečių, plati ir atvira kakta buvo be raukšlių. Akys mėlynos, kampučiuose prikeltos. Šviesūs trumpi ūsai nedengė burnos, tokios pat šviesiai rusvos spalvos barzdelė buvo lengvai pasidalijusi į dvi dalis. Antakiai tik truputį buvo tamsesni už plaukus, bet ne tankūs. Nosis minkštų linijų, nedidelė, bet ir ne maža.

Jėzus pakėlė savo mėlynas akis į kalbantįjį, ilgai ir dėmesingai žiūrėjo į jį. Po to, pasilenkęs, pirštu išvedžiojo ant smėlio du vardus ir, pakėlęs galvą, pasakė:

– Kas be nuodėmės, tegu pirmas meta akmenį.

Ben-Akeba, suspėjęs perskaityti tuos du vardus, iš nuostabos sustingo anksčiau, nei Jėzus prakalbo.

Du užrašyti ant smėlio vardai tarsi suliepsnojo ir nudegino jį. Vienas iš jų priklausė senai sąvadautojai, tvarkančiai aukštuomenės meilės reikalus. Kitas vardas buvo paauglės mergaitės, kurią senoji sąvadautoja atvesdavo pas jį tomis retomis naktimis, kai jam pavykdavo išsiųsti žmoną Sarą į svečius pas gimines. Kaip ta paauglė mergaitė jaunino jo seną kūną! Nuo jos įgudusių prisilietimų tas senas kūnas pradėdavo virpėti ir prisipildydavo aistra. Iš kur visa tai? Tai buvo ne mergaitė, o tiesiog burtininkė. Už naktį, praleistą su ja, Ben-Akeba mokėjo senei grynu auksu. Kaip galėjo Nazarietis tai sužinoti? Jis klausiamai pažvelgė Jėzui į veidą, bet vietoj ankstesnio nuolankaus žvilgsnio jį pasitiko rūstus veidas ir rūstus žvilgsnis. „Taip, šitas nepasigailės“, – šmėkštelėjo Ben-Akebui mintis. Beliko tik išeiti, kito pasirinkimo nebuvo. Jei apie tai sužinos tauta? Norėjosi bėgti... Bet čia jis prisiminė, kad jį stebi minia. Ne, jis išeis išsaugodamas orumą, neskubėdamas, su išdidžiai pakelta galva. „Įsidėmėk, Nazarieti, šito aš tau neatleisiu!“ – ir, lyg apšviestas momentinio sprendimo, jis lėtai nužingsniavo.

Į ką tik atsilaisvinusią Ben-Akåbos vietą atsistojo antrasis seniūnų atstovas vardu Izaokas. Jis buvo suglumęs: „Kodėl išėjo Ben-Akeba?“ – ir tyliu klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Jėzų. Šis jau buvo nutrynęs pirmąjį užrašą ir pirštu ant smėlio vedžiojo kitus vardus. Izaokas iš pradžių neteko amo, o po to jam pasidarė baisu. Jo atmintyje ėmė ryškėti ankstyvosios jaunystės įvykiai, nenumaldomai degindami ir apnuogindami jo sąžinę.

...Gyveno Jeruzalėje du broliai. Mirus tėvui, turtingam prekeiviui, vienas iš sūnų pasiliko tęsti tėvo verslo, o kitas, gavęs jam skirtą palikimo dalį, išvažiavo su žmona ir sūnumi į Siriją. Pakeliui karavaną užpuolė plėšikai. Karavanas buvo apiplėštas, o jo savininkas su šeima nužudyti – taip kalbėjo žmonės.

Po daugelio metų likęs gyvas brolis kelionės metu apsistojo viename mieste. Pas vieną šeichą-beduiną jis pamatė jaunuolį-vergą, veido bruožais priminusį jam žuvusį brolį. Išaiškėjo, kad šeichas nupirko jaunuolį vergų turguje. Apklausus patį jaunuolį, paaiškėjo, kad jis ne kas kitas, kaip žuvusio brolio sūnus.

Prekeivis išpirko jaunuolį iš šeicho ir parsivežė į savo namus, džiaugdamasis, kad šis jam atstos sūnų, nes pats buvo bevaikis. Prisiminė Izaokas, kaip dėdė parsivežė jį, nudriskusį vergą, į savo turtingus namus Jeruzalėje ir pristatė savo žmonai. Izaokas pamatė pagyvenusią, pilną gražuolę, apkabinėtą auksiniais papuošalais, su daugybe žiedų ant putlių, tarsi nutekintų pirštų. Ji atrodė jam kaip dievybė, atsiradusi iš pasakų pasaulio. Kai dievybė savo minkšta ranka perbraukė per jo plaukus, jis pagarbiai pabučiavo jai ranką.

Vergo skarmalai ant jo sulysusio kūno buvo pakeisti brangiais rūbais, kaip ir priklausė turtingo prekeivio sūnui. Izaokas mėgavosi iki šiol nematytais patiekalais, kurie būdavo patiekiami pietums, o auksiniais žiedais gausiai apmaustyti pirštai išrinkdavo jam skaniausius kąsnelius. Izaokas pražydo, raudonis nudažė jo skruostus. Iš stumdomo vergo jis virto į gražų jaunuolį. Dėdė nusprendė atskleisti jam verslo paslaptis, kurias Izaokas mielai priimdavo ir stropiai išmokdavo. Tai truko pakankamai ilgą laiko tarpą, kol kartą dėdė išvyko su prekybos reikalais kelioms dienoms, o jo žmona tuo metu išsiuntė tarnaites į turgų pirkti vaisių.

Ji pasikvietė Izaoką; kai šis atėjo į jos kambarį ir atsistojo priešais ją, tylėdama pradėjo Izaoką nurenginėti. Iš pradžių Izaokas negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, bet netikėtumo nuostaba greit praėjo; karščio banga prabėgo jo kūnu ir nuvilnijo šiurpuliais per visą odą. Nurengusį jį, pilna gražuolė nusirengė pati ir valdingai patraukė jaunuolį į save...

Vėlesni mėnesiai sudarė ypatingą periodą tetos ir jos sūnėno gyvenime. Jie tapo tikrais aktoriais: stengėsi gyventi taip, lyg jų santykiuose niekas nebūtų pasikeitę, ir tuo pačiu stengdavosi sukurti sąlygas naujiems neleistiniems susitikimams. Teta puikiai vaidino savo vaidmenį, bet neturinčiam patyrimo jaunuoliui sekėsi sunkiai, todėl ilgai taip tęstis negalėjo...

Izaokas pastebėjo, kad dėdės elgesys su juo pasikeitė, kad jis yra stebimas ir įtariamas. Visiškai netikėtai, be jokios matomos ir akivaizdžios priežasties, dėdė suruošė nedidelį prekybinį karavaną į Mesopotamiją ir atsakingu už karavaną paskyrė Izaoką. Kadangi dėdė neišeidavo iš namų, buvo sunku suorganizuoti slaptą susitikimą, bet karavano išvykimo išvakarėse, susitikimas vis tik įvyko. Teta šnabždėdama pranešė Izaokui, kad dėdė pareiškė jai savo įtarinėjimus ir jai reikėjo stipriai pasistengti, norinčiai įtikinti jį klystant. Po to nuo savo piršto ji nusimovė brangų žiedą ir įteikė Izaokui tam, kad šis Mesopotamijoje slapta (jog lydintys tarnai apie tai nesužinotų) nupirktų už žiedą nuodingą šaknį. Jos nereikia maišyti į maistą, bet užtenka gabalėlį užsiūti į norimo nunuodyti žmogaus galvos apdangalą, kad žmogus palaipsniui prarastų gyvenimo jėgas ir mirtų. Ir be papildomų paaiškinimų Izaokas suprato, kam buvo reikalingi tie baisūs nuodai. Tetos prašymą jis įvykdė. Dėdė nusilpo ir mirė, o jis vedė turtingąją našlę, užėmė dėdės vietą prekybos pasaulyje, įgavo pagarbą ir populiarumą. O dabar, tarsi ugniniai ženklai smėlyje degė vardai, parašyti Jėzaus ranka, – jo tetos ir to žiniuonio, iš kurio jis įsigijo nuodus (tokiomis savybėmis iš tikrųjų pasižymi taip vadinama „isyk-kulio šaknis“).

Izaokui pasirodė, kad jam pakirto kojas. Jis susvyravo ir, nepratardamas nė žodžio, vidiniu žvilgsniu apžvelgė savo gyvenimą nuo vestuvių iki pat šios dienos.

Praėjo visai nedaug metų, per kuriuos jo žmona siaubingai išstorėjo ir sukriošo – ji virto sene su dideliu, nukarusiu pilvu, bet kaip ir anksčiau ji išliko nepasotinama glamonėms. Jos nepasisotinimas vyriškomis glamonėmis Izaokui virto našta. Ji pašalino iš namų visas moteriškos giminės tarnaites ir su laukiniu pavydu sekė visus Izaoko žingsnius, kol galiausiai pasidarė jam šlykšti. Jis bodėjosi ja kaip sunkia girnapuse, pakibusia ant jo kaklo.

Tuo metu jis suvokė, kad padarė siaubingą klaidą, kad gyvenimas jį apgavo, ir nevilties kupinu žvilgsniu pažiūrėjo į Jėzų, kurio žvilgsnyje perskaitė ne tik tylų pasmerkimą, bet ir užuojautą. Suvokdamas visą savo padarytos nuodėmės sunkumą ir tai, kad šiuo metu kaip teisėjas jis yra ne vietoje, paniuręs ir nuleidęs galvą nuėjo šalin.

Trečiasis seniūnas nesuvokiančiu žvilgsniu lydėjo nueinančius (jis negalėjo suprasti, kas įvyko), kai išgirdo tylų Jėzaus balsą: „Daudai, vadinamas Nesuskaičiuojamu dėl savo turto, prieik arčiau.“ Seniūnas žengė ir jo žvilgsnį tarsi magnetu pritraukė naujas vardas ant smėlio, parašytas Jėzaus ranka. Daudas apmirė. Vardas ant smėlio tarsi suliepsnojo, po to užgeso, o vietoj jo atmintyje iškilo naktis, baisi naktis. Jūra, tarsi pasiutusi, išprotėjusi audra, siaubingos bangos, su griausmu lūžtančios į netekusį valdymo laivelio denį. Triukšminga masė vandens užgriuvo iš viso ekipažo du išlikusius žmones, kurie prisirišo prie nulūžusio stiebo nuolaužų. Tai buvo laivo savininkas, turtingas prekeivis Baruchas ir jūreivis Daudas. Jie iš paskutiniųjų kovėsi už gyvybę. Vėl ir vėl deniu nusirisdavo bangos, neleisdamos jiems kvėpuoti, o kiekvienas įkvėpimas galėjo būti paskutinis. Iškeltas bangų laivas su triukšmu į kažką trenkėsi, nuolaužų gabalai kartu su žmonėmis nėrė į gelmes...

Kai Daudas atgavo sąmonę ir atmerkė akis, jis suprato, kad yra išmestas į krantą. Švietė mėnulis. Jūra vis dar bangavo ir triukšmavo, bet jau be pirminio įniršio. Daudas apčiupinėjo save: kūną maudė, bet kaulai buvo sveiki. Šlapi rūbai lipo prie kūno ir jam buvo šalta. Apsidairęs, netoli savęs jis pamatė laivelio savininką; jo kūnas buvo nenatūraliai išsilenkęs, paslikai gulintis ant nelygių akmenų. Daudas priėjo arčiau, jam pasirodė, kad šeimininkas negyvas. Jo rankos buvo numestos į šalis, galva atlošta atgal. Mėnulio šviesa atsispindėjo sidabrinėje lenkto peilio rankenoje, kuri kyšojo prie numirėlio juosmens. Pirma Daudui kilusi mintis buvo ta, kad šioje nepažįstamoje žemėje, kurioje jis dabar yra, peilis pravers. Galbūt jam reikės susitikti su laukiniais žvėrimis ir negerais žmonėmis.

Kai jis kartu su diržu atsegė peilį, jo rankos po šeimininko rūbais užčiuopė kitą, gerokai platesnį diržą. Akimirksniu Daudas suvokė: šeimininkas, nujausdamas laivo katastrofą, apsijuosė plačiu diržu su daugeliu kišenių, kuriose paslėpė savo brangenybes. Skubiais judesiais Daudas nusegė diržą ir pradėjo jį traukti iš po sunkaus kūno. Jam reikėjo gerokai pajudinti negyvą kūną. Jis įkišo ranką į vieną iš kišenių ir ištraukė iš ten kažkokį akmenį. Mėnulio spinduliuose akmuo ant jo delno iškart suspindo, užsidegė iš vidaus kaip ir liepsna. Tai buvo didelis deimantas. „Už vieną tokį akmenėlį, – šmėstelėjo Daudo galvoje, – galima nusipirkti didelį namą su sodu. Kiekvieną dieną galima valgyti garuojantį plovą, kuriame visiškai nedaug ryžių, o visa kita – mėsa ir prieskoniai... Jis dar nusipirks gražių vergių...“ Diržas buvo per ilgas sudžiūvusiam Daudo kūnui. Pagaliau pavyko diržą prisitaikyti. Jo viduje viskas dainavo ir džiūgavo – kokia sėkmė jį aplankė! Dabar jis turtingas! Jo ranka užčiuopė kreivo peilio rankeną – dabar savo turtą jis gins nuo visų ir visko. Jis tvirtai nužingsniavo į vakarus. Praėjęs tam tikrą atstumą jis įsitikino, kad pasuko neteisinga kryptimi. Jis ėjo iškyšuliu. Prieš jo akis atsivėrė jūra. Reikėjo sugrįžti atgal prie žuvusio šeimininko kūno ir už jo eiti tolyn, kur matėsi kažkokie iškilimai. Eidamas ta vieta, kur jį išmetė jūra, jis išgirdo silpną balsą: „Daudai,“ – ir pamatė, kad jo šeimininkas, kurį jis laikė mirusiu, sėdi truputį pasikėlęs. „Dau-dai“, – vėl pašaukė šeimininkas. Jūreivis priėjo. Šeimininkas ilgai žiūrėjo į jo veidą, po to silpnu balsu pratarė:

–Tu paėmei mano peilį ir turtą. Aš tave suprantu, tu palaikei mane mirusiu. Bet aš gyvas. Grąžink man visa tai, ką paėmei, ir mes kartu pasieksime žmones, grįšime į tėvynę, ir tu būsi man vietoj sūnaus. Man sulaužyta ranka, bet kojos sveikos. Tu man padėsi eiti? Padėk man atsistoti.

Bet Daudas nepajudėjo iš vietos. Įsivyravo nejauki tyla. Šeimininkas puikiai suprato šią tylą: žmogus, pasisavinęs jo turtą, darė sprendimą – gyventi ar negyventi jam, šeimininkui. Jis vėl prakalbo, bandydamas atvesti Daudą į protą. Akimirką Baruchui pasirodė, kad jaunuolyje vyksta vidinė kova tarp gėrio ir blogio, bet tai truko tik akimirką, staiga tose akyse jis perskaitė savo mirtį ir pratrūko siaubingais prakeiksmais. „Būk tu prakeiktas amžiams! Tegu žemė atsiveria po tavo kojomis! Tegu tavo žmona gimdo išsigimėlius! Tavo kaulai neras ramybės po mirties! Juos ištampys šunys...“ Sužibęs Daudo rankoje peilis nutraukė plūstamus žodžius, kurie virto priešmirtiniu Barucho karkimu.

Nuo tos dienos prabėgo du dešimtmečiai. Turtas, atitekęs Daudui nusikaltimo kaina, jo rankose neįtikėtinai išaugo. Sėkmė lydėjo visus jo sumanymus. Jis tapo turtingiausiu visame pajūryje pirkliu, garsas apie jį sklido toli, tauta jį pavadino Daudu Nesuskaičiuojamuoju. Jis turėjo laivų ir namų su vynuogynais, vergų ir vergių, sukūrė šeimą ir susilaukė trijų vaikų. Kažkodėl sąžinė visus tuos metus jo negraužė. Bet atsitiko taip, kad vieną naktį vizijoje Daudas pamatė save stovintį ant jūros kranto. Ant kranto atsirado dar vienas žmogus, kuris ėjo į Daudo pusę. Daudas iškart jį pažino. Tai buvo jo rankomis nužudytas Baruchas. Jis nebuvo baisus, atvirkščiai, jis atrodė pajaunėjęs, linksmas ir, eidamas pro Daudą, netgi jam mirktelėjo. Po to jis dingo. Prabudęs Daudas ilgai laužė galvą – ką tai galėtų reikšti? Tą pačią dieną susirgo jo vyresnysis sūnus, gražus jaunuolis, ir prasirgęs visiškai neilgai, numirė. Tai Daudui buvo baisus smūgis, jis taip mylėjo savo pirmagimį! Jis tuoj pat suprato ryšį tarp savo sapno ir įvykusios nelaimės: Baruchas keršijo jam iš ano pasaulio. Praėjus kažkiek laiko, Daudas vėl susapnavo tą patį sapną – šį kartą po sapno greit mirė vyresnioji duktė. Abejonės išsisklaidė galutinai. Miręs šeimininkas persekiojo jį. Ką reikėjo daryti? Tada Daudas pirmą kartą susimąstė apie Dievą, kurio iki šiol niekada neprisimindavo ir nesilaikė įstatymų, kuriuos skelbė dvasininkai, juos ignoravo, nes tai jo nedomino. Viskas susimaišė Daudo galvoje: kerštaujantis Baruchas ir pažeistas baisaus ir galingo Dievo įstatymas – visa lyg susiliejo į vieną kamuolį ir atėmė iš jo viską, kas pasaulyje jam buvo brangiausia, – jo vaikus.

Kas galėjo jam padėti? Žinoma, šventikai, kurie žinojo priėjimus prie tos visagalės esybės, kurie mokėjo Dievą įkalbėti ilgais šlovinimais, maldomis ir pamaloninančiomis dovanomis-aukomis... Kaip Daudas buvo prekybinių sandorių specialistas, taip šventikai, jo nuomone, buvo dieviškojo charakterio ir būdų jį paveikti žinovai.

Jis pradėjo nuo to, kad paaukojo labai didelę pinigų sumą naujos bažnyčios statymui. Po to buvo aukojamos mažesnės sumos, ir viskas baigėsi tuo, kad šventikai gaudavo reguliarias aukas ir tarsi virto tarnautojais, laukiančiais iš savo šeimininko nuolatinių išmaldų. Savo ruožtu dvasininkai stengėsi atsilyginti savo globėjui ir iškėlė jį į seniūnų Tarybą, kurioje šis niekur nesikišo, bet paklusniai balsuodavo su dauguma. Tokiu būdu, jo buvimas šiandien čia, tarp mirties nuosprendžio vykdytojų turėjo simbolizuoti turtingųjų klasės pritarimą ir paklusimą senojo Izraelio Įstatymams.

Daudo sąmonėje žaibo greitumu praskrido visi tie jo gyvenimo dviejų dešimtmečių įvykiai, kai perskaitė smėlyje įrašytą Barucho vardą. Jis pažvelgė į Jėzų ir jį pasitiko mėlynos, bedugnės ir švytinčios akys; Daudas be žodžių suprato, kad Jėzus kartu su juo matė visą tą prabėgusį praeities paveikslą; jis viską žino ir laukia, kaip Daudas pasielgs. Daudas suprato, kad ir tie du, kurie nuėjo pro jį žemai panarinę galvas, taip pat buvo išaiškinti savo nuodėmėse ir, tyliai jas pripažinę, išėjo.

Atėjo ketvirtojo seniūno – Ben-Amono eilė. Norint suprasti, kodėl jis pasielgė Jėzaus akivaizdoje kitaip, reikia sužinoti jo istoriją. Išskirtinis jo charakterio bruožas buvo didžiulis pavydas. Gimęs vargingoje šeimoje, išgyvenęs netekimus ir pažeminimą dar vaikystėje, jis pavydėjo turtuoliams ir laimingiems žmonėms. Sunkiai įgijęs šventiko statusą, kiekvienam besikreipiančiam į jį rodė didelį dėmesį ir tuo pačiu stengėsi kiekvieną pas jį atėjusį iškvosti. Ypač jį domino svetimų, turtingų ir žinomų žmonių gyvenimų smulkmenos ir visokios paskalos. Maža to, jis organizavo didžiulį informatorių-šnipų tinklą, kurie pranešdavo jam viską, kas vyksta mieste. Jis buvo išvystęs savo intelektą ir turėjo nuostabią atmintį, kurioje tarsi užrašuose saugojo kompromituojančius duomenis apie visus mažiau ar daugiau žinomus žmones. Kai miestelėnai kreipdavosi į jį gyvenimiško patarimo, jis duodavo protingus ir labai efektyvius patarimus ir tai greit jam atnešė pranašo ir šventojo šlovę. Bet tikintys juo ir priskiriantys jam šventojo savybes nežinojo, kaip jis aistringai svajoja apie populiarumą ir šlovę. Neturėdamas jokių pranašiškų savybių, jokios intuicijos ar regėjimų, jis kūrė savo pranašavimus ir patarimus, remdamasis sukaupta informacija. Jis buvo intelekto gigantas, todėl puikiai suvokė tikrųjų pranašų ir aiškiaregių privalumus, prie kurių jis priskyrė ir Jėzų. Dėl to Jo ir nekentė.

Ben-Amonas buvo sukaupęs daug kompromituojančių faktų apie kitus Tarybos narius, bet jų neviešino, o saugojo kaip galingą priemonę, kuria pasinaudos tada, kai reikės priversti vieną ar kitą Tarybos narį padaryti tai, ką sumąstė jis.

Kai Jėzus pirmą pas save pakvietė Ben-Akebą, tai dėl susiklosčiusio įpročio ir noro pamatyti, Ben-Amonas prisiartino prie Jėzaus eidamas paskui Ben-Akibą ir, stovėdamas jam už nugaros, perskaitė užrašytus ant smėlio sąvadautojos ir jos auklėtinės vardus. Ben-Amonui tai nebuvo naujiena. Jo šnipai jau seniai jam pranešė apie senosios sąvadautojos ryšius su Ben-Akeba. Ir kai šis, pakirstas demaskuojančio vardo skubiai pasišalino, Ben-Ammonas suprato to pabėgimo priežastį.

Kada antrasis seniūnas stojo prieš Jėzų ir sustingo kaip įkastas prieš naujai parašytus vardus, Ben-Amonas prisiminė, kad jo atminties archyvuose saugomos gilios praeities apkalbos apie keistą ir greitą visiškai neseno turtuolio mirtį, iš kurio Izaokas paveldėjo našlę ir turtus.

Kai prieš Jėzų stojo Daudas Nesuskaičiuojamasis, Ben-Amonas prisiminė, kad ankstyvoje jaunystėje šį žmogų vadino Daudu Alkanuoju, nes jis buvo skurdžius ir gyveno labai vargingai.

Kada ir Daudas nužingsniavo paskui išeinantį Izaoką, jam pasidarė aišku, kad Jėzus išryškins ir jo nusikalstamą turto įsigijimą. Ben-Amonas mokėjo priimti greitus sprendimus, jis nutarė išeiti nedelsdamas ir nelaukdamas pranašo demaskavimų, kol ant smėlio dar nespėjo pasirodyti nauji vardai. Tai galėjo būti jo gražuolės dukters vardas, su kuria po savo žmonos mirties jis turėjo kraujomaišos ryšį. Iš pradžių duktė priešinosi, bet po to... Taip, nėra ko laukti... ir jis skubiai nužingsniavo paskui Daudą.

Dabar prieš Jėzų liko tik Esfir ir nedideliu atstumu nuo jos stovėjusi sargyba. Esfir tylėdama žiūrėjo į Mokytojo veidą, apie kurį tiek daug girdėjo įvairiausių kalbų, bet matė jį pirmą kartą.

Mokytojas buvo gražus. Banguojančių ir ant pečių krentančių sruogų įrėminime ji matė blyškų, švelniai įdegusį veidą ir plačiai atmerktas mėlynas akis, kurios skleidė kažką tylaus, taikaus, švelnaus, kaip motinos rankos prisilietimas. Neatitraukdama akių ji žiūrėjo į Jėzaus veidą, jausdama tokį palengvėjimą, kokį kaitrią dieną suteikia švelnus vėjo dvelksmas. Ir staiga išgirdo Jo tylų balsą:

– Moterie! Kur tavo kaltintojai? Niekas tavęs neteisia?

– Niekas, Mokytojau!

Jėzus jai pasakė:

– Ir Aš neteisiu tavęs: eik ir daugiau nenusidėk.

Ir dabar, jai išgirdus Jėzaus žodžius, moters sąmonę kaip liepsna nušvietė mintis, kad jai grąžino gyvenimą, kad ją išplėšė iš gėdingos ir kankinančios mirties gniaužtų ir kad vėl prieš ją šviesus, pilnas saulės ir džiaugsmo pasaulis. Tuo buvo taip sunku patikėti. Tai buvo taip netikėta, kad ji tyliai perklausė:

– Aš laisva? Aš galiu eiti?

– Eik su taika, – pakartojo Jėzus.

Tada ji, bailiai žvalgydamasi, ar sustingusi netoliese sargyba nepuola jos vytis, pradėjo eiti. Jos žingsniai greitėjo, kol virto bėgimu. Įsivyravusi už jos tyla staiga buvo nutraukta pradėjusios šurmuliuoti minios, kurioje buvo girdėti atskiri pritariantys šūksniai. Minios šniokštimas tilo proporcingai moters nutolimui.

Grįžusi į namus, Esfir aiškiai suprato, kad tai jau ne jos namai, kad grįžęs iš kelionės vyras nebepriims jos, užtraukusios gėdą, ir išvarys. Ji taip pat suprato, kad jos ankstesnis gyvenimas sudužo, pasibaigė ir kad reikia pradėti kažkokį naują gyvenimą, o kokį – nežinojo.

Pasiėmusi keletą rūbų ir truputį maisto, įsisukusi į kelioninį apsiaustą taip, kad žmonės nematytų jos veido, tik akis, ji skubiai paliko namus.

Jėzus tą pačią dieną paliko Jeruzalę. Tos pačios dienos vakare, kai jis įsikūrė nakvynei pakelės namuose, Jo mokiniai atvedė pas jį Esfir. Ji susitiko su juo būdama visiškai rami, pilna vidinio pasiryžimo.

– Mokytojau! – tarė ji. – Mano ankstesnis gyvenimas atvedė mane prie mirties slenksčio. Tu mane išgelbėjai, bet tu nepasakei, koks turi būti naujas mano gyvenimas. Išmokyk mane.

Įvyko ilgas pokalbis. Jos pabaigoje Jėzus Esfir atidavė globoti vienam iš savo mokinių, kuriam tą pačią naktį liepė nuvesti ją į vieną iš Esėjų bendruomenių, įsikūrusių šalies gilumoje.


II dalis Esfir

Naktinis pokalbis su Jėzumi ne tik praturtino Esfir doroviniais patarimais, bet ir atvėrė akis apie gresiantį pavojų. Nusidėjėlės išgelbėjimas nuo pelnytos mirties sumenkino seniūnų Tarybos autoritetą, ir su tuo jie niekada nesusitaikys. Esfir turi dingti, o kad taip įvyktų, reikėjo tik vienintelio įsakymo teismo vykdytojams, kad šie uždusintų moterį kur tamsiame skersgatvyje. Esfir turėjo bėgti iš Jeruzalės ir iš Judėjos. Tam kaip tik buvo palankus momentas.

Iš tolimos Esėjų Bendruomenės, įsikūrusios dykumos gilumoje, pas Jėzų atvyko pasiuntinys, kuris turėjo grįžti atgal. Jam Jėzus ir pavedė nuvesti Esfir į Bendruomenę. Kad pabėgimas būtų išsaugotas paslaptyje, buvo nuspręsta išvykti tą pačią naktį. Pasiuntinys stojo prieš Esfir. Tai buvo galingo, atletiško kūno sudėjimo jaunuolis. Jis priėjo prie Esfir ir paklausė:

– Ar tu pasiruošusi, seserie, į kelią? Kur tavo daiktai?

Esfir parodė į lengvą kelionmaišį, užsidedamą ant nugaros. Pasiuntinys, vardu Izmailas, pritvirtino kelionmaišį asiliukui ant nugaros, kur jau buvo pritvirtinti kiti kelionės daiktai.

– Asiliukas vardu Šamo, jis neš mūsų mantą, o kai prieisime dykumą, tai ir burdiuką (vynmaišį) su vandeniu; patys mes eisime pėsčiomis, – paaiškino Izmailas.

Izmailo rankose buvo ilga lazda, kuri atrodė per ilga netgi tokiam aukštam vyrui, koks buvo Izmailas. Esfir išreiškė nuostabą ir tuoj pat sulaukė atsakymo:

– Kelionė ilga, ir lazda turi būti ilga, – taip sakydamas Izmailas nusišypsojo ir parodė baltus, žėrinčius dantis.

Jie iškeliavo, susitarę, kad vadinsis tarpusavyje broliu ir seserimi. Taip jie ir keliavo trise – viduryje apkrautas manta asiliukas, o iš šonų du jo pakeleiviai.

Kol jie keliavo per Judėją, nakvynei apsistodavo pakelės svečių namuose, o iškeliaudavo anksti ryte; pietaudavo kaimuose, kai tokie pasitaikydavo, arba po atviru dangumi deginančiame karštyje. Kaimai pasitaikydavo vis rečiau ir, galiausiai, visiškai dingo – prieš juos atsivėrė nugairinta karščio dykuma. Jiedu ėjo akmenuotais bevaisiais kalnagūbriais, kurie kaitaliojosi su lygumomis, išraizgytomis išdžiūvusių upių vagomis, skurdžia augmenija ir žydru dangumi, be jokio debesėlio, iš kur saulė liejo ant jų savo negailestingą kaitrą. Prie dykumos ribos Izmailas ištraukė iš mantos blizgantį, žėrintį saulėje daiktą. Tai buvo ant ilgosios lazdos galo tvirtinamas antgalis, lazdą pavertęs ietimi.

– Mes įžengiame į šalį, kurioje nėra įstatymų, – paaiškino. – Naktimis mus trikdys šakalai ir hienos, tad juos teks baidyti ginklu. Tu bijai, seserie?

– Su tavimi – ne, – atsakė Esfir.

Deginantį karštį keisdavo šaltos naktys. Akmenuotoje dykumoje sukurti laužą nebuvo iš ko ir jie nakčiai susisukdavo į apsiaustus, kuriuos dieną pritvirtindavo asiliukui ant nugaros. Pakaitomis budėdavo, klausydavo šakalų kaukimo, o kai šie priartėdavo prie jų apsistojimo vietos, nugindavo ietimi. Taip keliavo kelias dienas paeiliui ir nesutiko nei jokio karavano, nei jokio žmogaus.

Izmailui bepradedant raminti ir tikinti Esfir, kad iki jų kelionės tikslo liko vos kelios dienos ėjimo, atsitiko netikėtas įvykis. Viskas prasidėjo nuo to, kad jie toli už savęs pamatė visu greičiu lekiantį raitelį. Artėjančiojo siluetas vis ryškėjo. Tai buvo raitelis ant puikaus bėro žirgo su žvaigžde kaktoje ir besiplaikstančia uodega. Ilgo balto apsiausto kraštai plevėsavo nuo greito jojimo, o ant raitelio čalmos plevėsavo baltas sultonas (kai kuriuose musulmonų kraštuose tai yra monarcho titulas).Jis praskriedamas nesustojo, tik apžvelgė keliauninkus.

Esfir suspėjo pastebėti, kad jis buvo su nedidele barzdele, erelio nosimi ir piktomis, blizgančiomis akimis. Ji nesuspėjo pasidalinti savo pastebėjimais su Izmailu, kai raitelis staiga apsuko žirgą ir žingine priartėjęs prie Izmailo, sustojo.

– Parduok man savo moterį, – pasakė jis trumpai ir valdingai.

– Aš neprekiauju savo seserimis, – ramiai atsakė jam Izmailas. Jis paleido vadžias ir abejomis rankomis apglėbė ietį, tarsi pasiruošdamas kovai. Šis judesys raitelio neliko nepastebėtas, ir jis taip pat uždėjo ranką ant kabėjusio prie šono kardo rankenos. Vyrai pasikeitė išraiškingais žvilgsniais, bet stovėjo nejudėdami.

– Tu be reikalo atsisakai, aš tau duosiu maišelį aukso už ją, – pasakė raitelis, atsirišdamas odinį krepšį. – Brangiau tau niekas nesumokės.

– Mano sesuo brangesnė už tavo auksą, – atsakė Izmailas. – Palik mus, netrukdyk mums keliauti.

Raitelio akys piktai sublizgėjo, jis atmetė galvą ir paraginęs žirgą, risčia nujojo atgal į ten, iš kur buvo atjojęs. Kai tik jis atsidūrė Izmailui už nugaros, pastarasis pakėlė ranką su ietimi ir norėjo visa jėga paleisti ginklą į raitelį. Ir jis tikrai tai būtų padaręs, bet Esfir, apimta siaubo, kad jos akyse gali būti įvykdyta beprasmė žmogžudystė, šaukdama „Nereikia!“, sugriebė paruoštą ieties metimui jaunuolio ranką. Brangios sekundės buvo prarastos, dabar raitelis jau buvo per toli.

Izmailas nuleido ietį ir paklausė:

– Kas tau? Ar pamatei po jo apsiaustu varinius šarvus? Tokiu atveju tu man išgelbėjai gyvybę; ietis, atsimušusi į šarvus, būtų nukritusi, ir raitelis sugrįžęs būtų užkapojęs mane beginklį. Ar taip ir buvo?

Esfir prisipažino, kad jokių šarvų ji nepastebėjo, paprasčiausiai ją apėmė siaubas nuo minties, kad, jos nuomone, gali būti nekaltai pralietas kraujas.

– Tada, – paniuręs tarė Izmailas, – tu padarei didelę klaidą, neleidusi man užmušti to niekšo. Tai Naur-chanas, plėšikiškos gyvulių augintojų genties vadeiva. Tie plėšikai be gailesčio apiplėšia visus, kas pakliūna jų kelyje, arba, kai tik susidaro tam palanki galimybė. Tu galvoji, kad jis paliks mus ramybėje? Ne! Tu jam patikai ir dabar jis sugrįš į savo gaują ir duos įsakymą būriui paimti mus į nelaisvę. Tave jis paims į meilužes, o mane parduos vergų turguje. Vienintelis mūsų išsigelbėjimas – bėgti. Jo būrys, žinoma, jos keliu – mes turime pasukti iš kelio į dykumą, ir tuoj pat.

Taip jie ir padarė.

Norėdamas aiškiau charakterizuoti Naur-chaną, Izmailas paaiškino, kad jeigu jis ir būtų pardavęs Esfir už auksą, toks poelgis nė trupučio nebūtų pagerinęs padėties. Naur-chanas būtų pasiėmęs Esfir, ir vis tiek būtų išsiuntęs būrį paimti Izmailą ir taip susigražinęs auksą.

Pasukę tolyn nuo karavanų kelio, jie keliavo takais, žinomais tik Izmailui. Laikas nuo laiko jis užlipdavo ant pasitaikančio iškyšulio ir apžvelgdavo apylinkes. Po vieno iš tokių apsižvalgymų jis pranešė, kad jo spėjimai pasitvirtino: tolumoje jis matė lekiančius raitelius. Dvi dienas jie keliavo labai saugodamiesi, bet po to prieš juos atsivėrė plati lyguma su dantyta kalnų juosta horizonte.

– Štai mūsų kelionės tikslas, – pasakė Izmailas, parodęs į kalnus. – Ar matai įlinkį tarp vieno didelio kalno ir kito mažesnio? Įlinkis – įėjimas į tarpeklį, už kurio įsikūrusi mūsų Bendruomenė. Ten Naur-chanas mūsų jau nepasieks. Bendruomenė turi savo gynėjus, jie budi prie įėjimo į tarpeklį ir ruošia išvykas į dykumą, kad atsiradus priešams, juos galėtų aptikti iš anksto. Bendruomenės stebėtojai lygumą stebi dieną ir naktį, nes ši lyguma ir yra pavojingiausia mums vieta. Naur-chano žmonės, galbūt, laukia mūsų čia, prie paskutinės ribos. Dėl viso pikto, – pridūrė jis, – aš pasistengsiu saugotojams pranešti apie mūsų atėjimą. Padaryti tai geriausia iš ten, – jis parodė į vienišą kriaušį, kuris buvo išsikišęs kaip užlenktas dantis iš žemės. – Jį pavadino drakono dantimi, kuris tarsi gyvena po žeme... Aš užlipsiu ant jo viršūnės ir duosiu signalą. Be to, prie šio iškišulio mes sustosime pailsėti, paskutinį kartą pasistiprinsime, atsigersime ir vandens likučius atiduosime Šamo.

Taip jie ir padarė. Užlipęs ant viršūnės, Izmailas pradėjo mojuoti ietimi, darydamas ore apskritimus, prieš tai prie ieties galo pririšęs baltą šalį. Su trumpomis pertraukomis jis tai pakartojo keletą kartų. Nusileidęs nuo iškišulio, prieš pradedant pietauti, Izmailas paskutinį kartą apžvelgė lygumą ir staiga suriko:

– Bėda! Mus pastebėjo ne tie, kam davėme ženklą, – ir jis parodė į kairę, kur vos buvo galima įžvelgti greit artėjantį būrį raitelių, per lygumą šuoliuojančių tiesiai į juos. – Tai Naur-chano žmonės, – niūriai pasakė Izmailas. Ir truputį patylėjęs pridūrė: – Jie keturiese, o mes dviese. Seserie! Ką tu renkiesi: būti Naur-chano verge ar kovoti iki mirties už laisvę? Mano pasirinkimas kovoti.

– Geriau mirtis, negu nelaisvė, – su netikėta pačiai sau drąsa pasakė Esfir ir pridūrė: – Bet aš nemoku kautis ir neturiu ginklo.

– Kautis gali kiekvienas, jei jis nėra bailys, o ginklas bus, – atsakė Izmailas ir skubiai pradėjo imti daiktus nuo asiliuko nugaros. Iš vieno krepšio jis ištraukė skydą, trumpą kardą ir aštrų ilgą peilį, kurį ir ištiesė Esfir tardamas:

– Štai tavo ginklas. Raiteliai gavo įsakymą paimti mus gyvus, mirusi tu netinki Naur-chanui lovoje, o už mane jis numatęs gauti saują aukso vergų turguje. Užpuolikai stengsis ant mūsų užmesti kilpavirves; tavo užduotis, Esfir, – gaudyti jas ore, o jei jiems pavyks užmesti – perpjauk jas peiliu. Mes atsistosime greta, prisiglausdami nugaromis prie uolos, ji apgins mus iš nugaros... O su tais, kurie bus iš priekio, susidorosiu aš. Svarbiausia – nebijok! Kas bijo – jau yra nugalėtas. Spiek, šauk, barkis ... mesk puolantiems į akis smėlį, svaidyk akmenis... O dabar prisirink jų kuo daugiau –bus reikalingas kiekvienas... Nelaikyk peilio ištiestoje rankoje, o trumpais, žaibiškais judesiais iššok į priekį, stengdamasi paliesti raitelį, įdurti žirgui į šoną arba suduoti jam per snukį. Neteisūs tie, kurie sako, kad geriau būti gyvu šunimi, nei mirusius liūtu. Tokie žmonės ne gyvena, o vegetuoja, jie niekada nepažins kovos ir pergalės džiaugsmo.

– Koks nuostabus jo žirgas, – susižavėjęs sušnabždėjo Izmailas, – aš pasistengsiu užmušti raitelį, kad jo ristūnas atitektų man, – pridūrė jis ramiai ir tvirtai. – Linksmiau, seserie! Aukščiau galvą! Žaidimas prasideda, stebėk kilpavirves!

Kol jis kalbėjo, keistos permainos vyko Esfir sieloje. Ankstesnioji Esfir – drovi, pagal bedvasių teisėjų nuosprendį paklusniai žengusi į mirtį – atsitraukė į pašalį ir kažkur dingo. Jos vietoje kaip iš amžių glūdumos pasirodė kita Esfir – patikima medžiotojo ir kario palydovė, kovojanti greta jo su žvėrimis ir žmonėmis už teisę gyventi, mylėti ir džiaugtis. Ta patikima moteris-draugė žinojo uždegantį užsimiršimo įniršį, ji nepažinojo baimės. Esfir išsitiesė, perdėjo peilį į kairę ranką, o dešine pakėlė nuo žemės akmenį.

Izmailas pakėlė kardą ir atstatė ietį. Tuo momentu raiteliai jau buvo visai arti, ore sušvilpė pirmieji arkanai, bet nė vienas nepasiekė tikslo. Du, grasindami ietimis, atakavo Izmailą, likusieji ir toliau darbavosi kilpavirvėmis, kurias Esfir numušdavo ore. Vienam iš arklių, netikėtai atsidūrusiam visai šalia, ji sušėrė per snukį. Įniršis, apie kurio buvimą Esfir net neįtarė, praeidavo jos kūnu ugnine banga ir suteikdavo jėgos ir vikrumo jos rankoms, kuriomis ji mėtė akmenis priešams į veidus.

Vienas iš jos paleistų „sviedinių“ buvo ypač taiklus – raitelis akimirkai iš rankų paleido vadžias ir susigriebė už skruosto, Esfir pasinaudojo ta sekunde, prišoko ir peiliu  dūrė žirgui į šoną. Šis padarė keletą šuolių, suklupo ir griuvo kartu su raiteliu ant žemės.

Tuo metu Izmailas vikriai skydu atmušinėjo skirtus jam smūgius ir spėjo sužeisti vadą į petį. Neaišku, kaip būtų pasibaigęs mūšis, jei nebūtų įvykusi staigi permaina. Vadas kažką šūktelėjo ir puolimas staiga liovėsi. Po to sekė kita komanda ir visi užpuolikai, apsukę žirgus, pradėjo greitai trauktis.

– Seserie! – džiaugsmingai sušuko Izmailas. – Įvyko stebuklas. Jie bėga. Bet kodėl? A... štai ir atsakymas, – pasakė jis, nurodydamas ranka į kalnų pusę, iš kur visu greičiu skriejo dešimtis apsiginklavusių raitelių.

– Tai mūsiškiai! – sušuko jaunuolis. – Sesute! – dar kartą kreipėsi jis į Esfir. – Tu buvai nuostabi. Tu kovojai kaip laukinė katė, – jis pasilenkė, apglėbė ją rankomis, kilstelėjo kaip žaisliuką ir vėl pastatė ant žemės.

Esfir stovėjo kažkaip sustingusi ir tylėjo, visa tai, kas įvyko, akimirkai jai virto baisiu sapnu.

Jojantys nuo kalnų raiteliai greit priartėjo. Jų priekyje jojo aukštas, plačiapetis, linksmai besišypsantis karys. Staigiai prieš pat uolą sustabdęs žirgą, jis šūktelėjo:

– Sveiki, broli Izmailai ir seserie, vardo kurios nežinau!

– Sveikas, Gabrieli! – atsakė šis ir pridūrė: – sesers vardas Esfir.

Gabrielis žvilgtelėjo į užmuštą žirgą su šiokiu tokiu gailesčiu ir pratarė:

– Aš, atrodo, pavėlavau į žaidimo pradžią, atleisk. Ar jūs nesužeisti?

– Ne, bet kas pastebėjo mūsų signalus?

– O ar gi tu signalizavai? Niekas to nematė.

– O kaip jūs sužinojote, kad mums reikalinga pagalba?

– Mus pasiuntė motulė Zara. Kas buvo užpuolikai?

– Naur-chano žmonės.

– Aišku, mes juos pavysim, mūsų arkliai pailsėję, o jūs eikite, jūsų laukia Bendruomenėje, – atsisveikindamas jis mostelėjo ranka ir su savo būriu nuskriejo paskui tolstančius raitelius.

Izmailas, parodęs į užmuštą žirgą, pasakė Esfir:

– Štai guli užmuštas arklys, pagal karo įstatus jis ir visa, kas ant jo, priklauso tau. Pasiimk savo turtą, pažiūrėk, kaip prabangiai inkrustuoti sidabru apynasris ir balnas!

– Kam jie man? Pasiimk juos sau.

– Seserie! Tai karališka dovana, iš tiesų. Ačiū, ir žinok, kad dabar aš tavo skolininkas, o peilį, kurį tau daviau, pasilik sau, kad galėtumei apginti savo garbę. Visos mūsų moterys nešioja ginklus, ir prievarta pas mus baudžiama mirtimi.

Jis nuėmė balną su išsiuvinėtu semtuvu ir perkrovė daiktus ant asilo. Po to jie pajudėjo link įėjimo į tarpeklį, esantį tarp dviejų kalnų. Pakeliui Izmailas trumpai papasakojo Esfir apie Bendruomenės gyvenimą, į kurią jie keliavo.

Gabrielis su savo būriu persekios Naur-chano žmones ir juos sunaikins arba paims į nelaisvę. Bendruomenė turtinga, turi daugybę gerai prižiūrėtų galvijų, pilnus aruodus grūdų, o tai sukelia aplink klajojančių genčių pavydą. Neretai Bendruomenė sulaukia jų išpuolių. Todėl ji turi išlaikyti savo karius. Neatleidžiama už užpultus Bendruomenės narius, nesvarbu, kur tai įvyko. Tai sulaiko klajoklius nuo išpuolių ir todėl Gabrielis bus negailestingas užpuolėjams. Į Bendruomenę priima tik tuos, už kuriuos laiduoja du jos nariai, bet užtat ką tik įstojęs susilaukia pilno pasitikėjimo, bendruomenininkų meilės ir niekas naujai atvykusiajam klausimų neužduoda. Kiekvieno praeitis kaip ir pasilieka už Bendruomenės ribų ir atiduodama išnešioti dykumos vėjui. Bendruomenei vadovauja seniūnų Taryba, kuri sprendžia visus ūkinius klausimus,o kai iškyla sunkumai, ar kai sprendžiamas dvasinis narių vystymasis, kreipiamasi į motinėlę Zarą, kurios autoritetas labai didelis...

– O kas laiduos už mane? – droviai paklausė Esfir.

– Mokytojo Jėzaus vardas turi tokį autoritetą Bendruomenėje, kad kito laiduotojo net nereikės. Be to, tu nukreipta tiesiogiai į motinėlę Zarą, kuri ir nuspręs, koks bus tolesnis tavo gyvenimas Bendruomenėje, bet pas motinėlę Zarą mes eisime tik rytoj ryte, o dabar aš nuvesiu tave pas savo motiną, kur tu po sunkios kelionės pailsėsi.

Saulė linko vakarop, kai jie priėjo siaurą tarpeklį, už kurio netikėtai į tolį atsivėrė ovalus slėnis. Kitame gale jis užsibaigė siauru, suspaustu tarp kalnų tarpekliu, kurio dugne matėsi išsilenkęs pjautuvu siauras ežeras, o kalnų papėdėse žaliavo apdirbti laukai. Padrika galvijų banda iš tolo atrodė kaip juodi taškeliai. Didelis kaimas, beveik miestas, buvo įsikūręs dešinėje ežero pakrantėje visiškai čia pat, o kelias, kuriuo leidosi keliauninkai, virto gatvės pradžia su akmeniniais ir drėbtais iš molio namukais iš abiejų jos pusių. Gatvė vedė link iš tolo matomų kažkokios senovinės šventyklos griuvėsių. Pasak Izmailo žodžių, šioje vietoje anksčiau gyvavo didelis miestas, kuris po ilgos apsupties buvo sugriautas, bet dabar nuo šios lygumos ir tylių namukų, žaliuojančių sodų apsuptyje, dvelkė taika, ramybe ir tyliu džiaugsmu. Po dykumos kaitros, šakalų kaukimo naktimis ir pavojų, gresiančių nuo Naur-chano, slėnis Esfir pasirodė rojaus kampeliu.

Staiga iš kiemo vartų, prie kurių jie dar nebuvo priėję, išbėgo didžiulis šuo ir šuoliais atrūko pasitikti keliauninkų. Izmailas sustabdė asilą, o šuo, pribėgęs prie jo, atsistojo ant užpakalinių kojų, priekines uždėjo jam ant pečių ir švelniai, vizgindamas uodegą laižė Izmailui veidą. Šis glostė ir tapšnojo šuniui per nugarą ir kalbėjo: „Pasiilgai! Pasiilgai manęs, mano šuneli!“ Po to šuo įtariai apuostė Esfir ir lėtai pradėjo tursenti šalia.

Izmailas staigiai pasisuko į šoną prie vartų, ant kurių buvo matyti kažkoks užrašas. Jis paaiškino Esfir, kad užrašas skelbia: „Taika įeinančiam“ ir kad tai jo motinos namas. Staiga vartai tarsi stebuklingai atsivėrė, ir tik tada Esfir pamatė berniuką. Jis plačiai šypsojosi ir šaukė:

– Aš pamačiau tave, kai tik tu pradėjai leistis į slėnį, ir perspėjau mamą.

Asilas subliovęs įbėgo į kiemą ir nulėkė į pažįstamą jam pašiūrę.

Tarpduryje stovėjo sena moteris.

– Mano motina!– pasakė Izmailas ir privedė prie jos Esfir.

Motina tylėdama apkabino sūnų ir klausiamai įsistebeilijo į Esfir.

– Mokytojas Jėzus siunčia mums naują seserį, – pasakė Izmailas. – Rytoj nuvesiu ją pas motinėlę Zarą, o šiandien priglausk ją tu, – ir tyliai pridūrė, – ji tiek daug iškentėjo.

Izmailo motina pabučiavo Esfir ir nuvedė ją į vėsų kambarį. Jauna mergina, vėliau paaiškėjo, kad ji yra Izmailo sesuo, atnešė molinį dubenį su vandeniu ir nuplovė Esfir kojas. Ji prinešė ir molinį puodelį su vėsiu šaltinio vandeniu prie išdžiūvusių nuo karščio Esfir lūpų.

Po trumpo poilsio, ją pakvietė prie stalo. Sūris, vaisiai, karšti sklindžiai, nežinomos keptos daržovės... Pasirodė Izmailas ir jie sėdo vakarieniauti.

Visa, kas įvyko, Esfir atrodė kažkokiu slogiu sapnu. Praėjusių dienų įvykiai iškildavo jos atmintyje. Štai eina ji į bausmės vietą, štai mėlynos Jėzaus akys, jo tylus melodingas balsas: „Eik ir nenusidėk daugiau“; pabėgimas iš namų, dykuma, iššliaužiančios ant kelio gyvatės ir šakalų kaukimas naktimis; Naur-chano pasirodymas, persekiotojai, kova dykumoje, didvyriška Izmailo apsauga ir ji pati, kaip kovojanti tigrė, o po to ta tyla, tas paprastų, ją supančių žmonių švelnumas... Trumpas spazmas užspaudė jai gerklę ir ji pravirko, bet greit nusiramino, kai švelni Izmailo motinos ranka pradėjo glostyti jai plaukus. Ji pamatė Izmailo akis, kurios tartum sakė: „Visi baisumai jau praeityje. Viskas bus gerai, seserie!“ Po to ją paguldė miegoti.

Kitą rytą Izmailas nuvedė Esfir į šventyklą, kuri buvo iškilusi virš namų gatvės gale, pačiame kaimo centre. Čia ji turėjo būti pristatyta motinėlei Zarai. Rytas kvėpavo vėsa. Sutinkami vyrai ir moterys buvo aukšto ūgio, liekni, jie sveikinosi su Izmailu. Visi jie buvo ramūs, džiaugsmingi ir, atrodė, nelabai skubėjo. Ir kai Esfir paklausė Izmailo: „Kodėl žmonės čia tokie džiaugsmingi, sveiki ir pasitikintys savimi?“ – Izmailas paaiškino: todėl, kad čia nėra nelaimingų santuokų. Santuoka vyksta ne po trumpalaikio įgeidžio ar įsižiebusios aistros tarp dviejų žmonių, o kai tam pritaria senovinio žvaigždžių mokslo žinovai. Tokie žinovai priklauso seniūnų tarybai, o motinėlė Zara tarp jų yra geriausia. Nutarusios susižieduoti poros turi priklausyti vienai stichijai. Suglumusį Esfir žvilgsnį ir klausimą „Kokiai stichijai?“ – palydėjo toks pat suglumęs klausimas:

– Nejaugi tu nežinai, kad žmonės skiriasi pagal keturias stichijas: žemės, vandens, oro ir ugnies. Jei tėvai priklauso vienai stichijai, jų vaikai bus sveiki, talentingi ir santuoka harmoninga.

– O kaip gi sužinoti, kokiai stichijai priklausai? – paklausė Esfir.

– Žvaigždžių žinovas tai nustato pagal gimimo valandą, o motinėlė Zara nesuklysdama tai pasako pagal išvaizdą.

Vėliau jis pridūrė, kad Bendruomenėje labai gerbia ir saugo dorovingumą. Čia nežinomos šeimos išdavystės ir pavydas. Jeigu taip įvyktų, tai kaltininkams grėstų griežta bausmė – juos visam laikui išgintų iš Bendruomenės. Taip kalbėdamiesi, jie priartėjo apgriautos šventyklos kiemą, kurio viduje išlikusiuose seno bokšto aukštuose gyveno aiškiaregė ir žiniuonė – motinėlė Zara. Duris jiems atidarė jauna mergina.

– Motinėlė Zara vakar vakare perspėjo, kad jūs ateisite pirmieji, bet jūs kažko ilgai užgaišote...

– Kaip iš vakaro? – nustebo Esfir. – Iš kur ji galėjo žinoti?

– Motinėlė Zara visada vakare išvardina tuos, kurie ateis ryte, – ir tai sakydama įvedė juos į kambarį.

Juos pasitikdama, iš už stalo pasikėlė pagyvenusi moteris, visiškai pražilusiais plaukais, tamsiaveidė, apsivilkusi laisvą mėlyną suknią. Senatvė neužgesino ugnies jos mėlynose akyse, kurios žiūrėjo švelniai ir meiliai. Ji ištiesė įdegusią ranką Izmailui, kuris pagarbiai ją pabučiavo. Ta pati ranka švelniai paglostė jam plaukus. Ir tylus balsas ištarė:

– Aš žinau, tu gerai įvykdei Mokytojo pavedimą. Tu buvai drąsus ir bebaimis, tu gynei moterį taip, kaip priklauso Bendruomenės nariui.

Izmailas trumpai perdavė motinėlei Zarai Jėzaus žodžius apie Esfir. Ji gi pasakė:

– Aš žinau visus nurodymus dėl jos, – Mokytojo mintys atskrido pas mane greičiau nei tu perėjai dykumą. Esfir liks pas mane, dėl jos likimo tu gali daugiau nebesijaudinti. Gali eiti namo, mano broli! Tu gerai įvykdei užduotį.

Trumpam įsivyravo tyla. Visi kažkaip sustingo savo vietose. Esfir pajuto, kad tuoj išeis tas, kuriuo ji visiškai pasitikėjo, su kuriuo kartu kovėsi mirtinoje kovoje, ir kad ji neteks draugo ir jai gresia vienatvė. Kažkas panašaus, matyt, vyko ir Izmailo viduje. Pamindžikavęs vietoje, jis nedrąsiai pasakė Esfir:

– Jei tu leisi, aš ateisiu pas tave vakare sužinoti, kaip pasisekė tavo pirmoji diena Bendruomenėje.

– Būtinai ateik, – su palengvėjimu atsakė Esfir, ir Izmailas išėjo.

Išsiskyrimo tyla vis dar tvyrojo ore, kol nenutilo paskutiniai žingsniai. Tada motinėlė Zara kreipėsi į Esfir, apkabino ją, pabučiavo ir pasakė:

– Dukra mano. Aš ilgus metus laukiau tavo atvykimo, kad atsilyginčiau tau už tą gerumą, kurį tu man kažkada parodei.

Ir kai sumišusi Esfir tyliai pasakė, kad ji nežino, apie kokį gerumą kalbama, motinėlė Zara pasodino ją greta savęs ant suolo ir pasakė:

– Prieš keletą amžių (man sunku tiksliai nustatyti laiką ir šalį, kur tai vyko...) galingas valdovas-užkariautojas sugrįžo į savo sostinę po sėkmingo žygio, kurio metu jis sutriuškino kaimyninę valstybę, sukeldamas jos žmonių pyktį. Užkariautojas atidavė mirčiai nugalėtos šalies valdovą ir valdovę ir, kad patenkintų savo išdidumą, parsivežė jų mažametę dukterį ir kaip vergę padovanojo savo žmonai, kad laikui bėgant ši taptų josios tarnaitė. Bet padovanotas vaikas sukėlė gailestį valdovės širdyje, ji pamilo mergaitę ir pradėjo auklėti kaip savo dukrą. Kalinė gi savo įmotei atsidėkojo stipriu prisirišimu ir meile, o vieną siaubingą dieną abi jos žuvo kartu, kai naujasis užkariautojas šturmu paėmė sostinę ir nužudė visą valdovo šeimą ir ištikimuosius, gynusius rūmus iki paskutinio atodūsio. Tu buvai valdovė, o mane auginai kaip savo dukrą. Dabar tu supranti, kad aš skolinga tau, ir man norisi atsilyginti tau už tą gerumą ir meilę, kurią tu kažkada padovanojai man.

– Motinėle Zara, – susijaudinusi pratarė Esfir, – aš nieko neatsimenu ir apie tai nieko nežinau. Aš gimiau vargingoje šeimoje ir man niekada net į galvą neateidavo, kad aš galėjau būti valdovo žmona ir gyventi rūmuose.

Motinėlė Zara nusišypsojo.

– Tai taip suprantama, juk tu žiūri į tą kūną ir galvoji, kad jis ir esi tu pati. Iš tikrųjų tu esi dvasia, o kūnas yra tik tavo aprėdas, kurį tu keiti, numesdama jį nuo savęs perėjimo metu iš vieno pasaulio į kitą – šviesesnį ir dar realesnį pasaulį, negu šis, kuriame dabar gyveni.

– Visa tai man taip netikėta, kad man prireiks laiko, kol susitaikysiu su tomis mintimis, – jaudindamasi ir užsikirsdama, prakalbo Esfir.

– Taip, taip, – pagavo jos mintį motinėlė Zara, – tau reikia daug sužinoti, o tam reikia laiko. Todėl geriausia tau būtų likti pas mane gyventi. Kaip kažkada tu apdovanojai mane papuošalais, taip iš lėto aš tave apdovanosiu žiniomis, tikromis žiniomis. Geriausias papuošalas – pažinimo perlų vėrinys, ir kiekvieną dieną mes užversime ant žinojimo siūlo po perlą... Tau reikės išmokti gydyti, rinkti žoles ir pažinti jų slaptas savybes. Daug reikės tau išmokti, netgi šaudyti iš lanko, nes mes apsupti priešų. Bendruomenė stipri ir turtinga, nes stiprūs jos dorovės pagrindai, o svarbiausia – joje suprantama vienybės jėga. „Visi už vieną ir vienas už visus“ – pagrindinė mūsų gyvenimo taisyklė. Bet šito nesupranta supančios mus gentys, vadovaujamos godžių vadų, pripažįstančių tik stipriojo teisę. Mums pavydi, mūsų nekenčia, bet ir bijo. Aš pristatysiu tave Seniūnų tarybai kaip savo mokinę ir paveldėtoją, o dabar aš tau parodysiu tavo kambarį bokšte ir mūsų ūkį, kuriuo tau reikės rūpintis, nes mergina, kuri jus pasitiko, išteka ir išeina.

Taip Esfir prasidėjo nauja diena, kuri kartu turėjo būti ir visiškai naujo, nepanašaus į ankstesnįjį, gyvenimo pradžia. Tos pačios dienos vakare, kaip ir buvo žadėjęs, atėjo Izmailas. Sužinojęs, kad Esfir liks pas motinėlę Zarą, jis nepaprastai apsidžiaugė. Iš savo pusės jis pranešė, kad užpuolusių juos Naur-chano žmonių persekiojimas Gabrielio būriui buvo sėkmingas. Visi užpuolikai buvo paimti į nelaisvę ir atvežti į Bendruomenę, kur yra saugomi. Tai sužinojęs, Naur-chanas atsiuntė savo atstovus, kurie dabar derisi su seniūnų Taryba dėl belaisvių likimo, tiksliau, dėl jų išpirkos dydžio. Iš visko sprendžiant, atrodo, kad derybos pasibaigs tuo, jog belaisvius paleis, bet jų žirgai ir ginklai liks Bendruomenei kaip kovos trofėjus. Gali būti, kad seniūnai papildomai pareikalaus dešimties avinų, bet, galbūt, apsieis ir be jų.

Palinkėję vienas kitam ramių sapnų jie išsiskyrė.

***

Per siaurą langą krentantys įstriži besileidžiančios saulės spinduliai auksu nudažė grindis priėmimo kambaryje, kur ištisą dieną motinėlė Zara priiminėjo ligonius ir ateinančiuosius pas ją patarimo. Pati ji, pavargusi, išėjo į savo celę, o Esfir liko ir tuomet, kai šlavė grindis, atsidarė durys ir ant slenksčio pasirodė Roamas. Kai jis prakalbo, iš jo laikysenos ir balso jautėsi, kad savo atliekamai misijai jis teikia ypatingą svarbą – „Seserie, Esfir, – pasakė jis, – mano brolis Izmailas prašo tavęs išeiti į kiemą jo pasitikti“, – pasakė ir iškart išėjo.

Esfir nusekė paskui jį. Prieš išeidama, ji pamatė Izmailą sėdintį ant puikaus bėro žirgo lengvai išlenktu sprandu. Žirgas trypė, skliaudė ausimis ir kramtė apynasrį. Čia Esfir pastebėjo, kad Izmailas šventiškai pasipuošęs ir prisisegęs ginklą. Vakaro tyloje aprimusiam kaimui nereikėjo apsaugos, ir todėl nesunku buvo suprasti, kad jis prisegtas tik kaip puošmena, kuri jam tikrai tiko; vakaro spinduliuose raitelis atrodė gražus, pilnas jėgų ir sveikatos kaip jaunas dievas.

– Sveika, seserie! – pasakė jis, pakėlęs ranką. – Mano svajonė išsipildė – aš gavau žirgą, tą patį, kurį buvau nusižiūrėjęs, kai mes su tavimi kovojome prie Drakono danties. Seniūnų Taryba paleido suimtus Naur-chano žmones, bet už bausmę pasiliko jų žirgus, ir seniūnai nusprendė, kad aš užsitarnavau šį žirgą. Dabar aš priklausau Gabrielio būriui – dalyvausiu išvykose į dykumą ir kovosiu su plėšikais.

Čia jis sustojo, atsikvėpė ir pratęsė:

– Šis žirgas nuostabus, jo elastinga eisena supa raitelį kaip vaiko lopšys. Štai, pažiūrėk.

Plačiame kieme, kiek leido jo erdvė, jis pademonstravo žirgo sugebėjimus, paleisdamas jį įvairiomis eisenomis: darė staigius pasisukimus, stojo piestu ir, staigiai sustabdęs žirgą, nušoko ant žemės tiesiai prieš Esfir.

– Aš atjojau pas tave pasidalinti savo džiaugsmu, juk mes kartu iškovojome šį žirgą ir tu man padovanojai balną... Man labai norisi, kad tu atsisėstumei ant jo ir pajodinėtumei kieme, kad pajustumei, kaip žirgo jėga susilieja su tavo nuosava jėga, kaip sėdėjimas balne tarsi priaugina sparnus, kurie viesulu praneš pro didžiausią dykumą. Neprieštarauji?

– Bet aš niekada nesu jodinėjusi... lyg ir bandė paprieštarauti Esfir, bet Izmailas neleido jai užbaigti.

– Aš laikysiu žirgą už apynasrio, ir mes apsuksime keletą ratų kieme, – pasakė Izmailas. Aš visą laiką būsiu šalia ir, jei prireiks, pagelbėsiu tau.

Neįmanoma buvo atsisakyti. Ji linktelėjo galvą ir tuo pat metu buvo pagauta stiprių Izmailo rankų ir pasodinta ant žirgo. Jis tuoj pritaikė kilpas prie jos kojų, ir jie pajudėjo. Tai buvo taip keista ir neįprasta, kad Esfir visą laiką tylėjo. Tylėjo ir Izmailas.

Kai jie apjojo kiemą keltą ratų, jis atsargiai nukėlė ją ir atsisveikino. Bet Esfir ilgai dar stovėjo toje vietoje, kur ją pastatė Izmailas. Ji perrinkinėjo atmintyje dešimtis smulkmenų, kurias galėjo pastebėti tik patyrusi moters akis. Ji žinojo, kad Izmailas pasipuošė ir demonstravo savo šaunų jodinėjimą tam, kad patiktų jai ir tik jai, kad, keldamas ją į balną, jis visas nukaito, o nukeldamas, nenorėjo ilgai paleisti jos iš rankų. Ir dar buvo trumpučiai, deginantys prisilietimai, kuriuos sunku aprašyti. Jai buvo aišku – šis gražus jaunuolis įsimylėjęs ją. Bet ar turėjo ji teisę atsiduoti jo jausmo šauksmui? Ji pasisuko ir greit įėjo į patalpą.

Tą naktį ji prastai miegojo. Trumpi, bet deginantys Izmailo prisilietimai, netikėtai jai pačiai, pažadino joje ankstesnius polinkius. Nuo išgyvenimų pailsėjęs organizmas suspėjo prisipildyti supančios gamtos gyvybine jėga ir ilgesingai bei įsakmiai reikalavo patenkinimo. Joje atgijo ankstesnė, neatspari potraukiams ir geidulingiems apkabinimams ir visiškai abejinga trumpos sąjungos su vyru dorovei prigimtis, kuri su didžiule jėga užvaldė jos vaizduotę. Vienas už kitą labiau viliojantys jos atmintyje šmėžavo išgyvenimų vaizdai. Išdavikiškas suglebimas užliejo visą jos kūną.

Šiaip, ji elgėsi kaip alkanas šuo, kuris dėl to, kad šeimininkas jį blogai maitina, nuolat landžioja po svetimus kiemus, stengdamasis nugvelbti ką nors valgomo, ir todėl yra apmėtomas akmenimis ir mušamas lazdomis. Ji prisiminė, kaip kartą įtūžusi vieno vyro – jos temperamento aukos – žmona įsikabino jai į plaukus ir stengėsi sudraskyti veidą. Prisiminimas buvo atstumiantis ir slegiantis. Vis tik kūnas reikalavo ir ji mintyse nusipiešė vaizdą, kad ji ištekės už Izmailo ir gyvens jo name; o jeigu jo motina, išaugusi ir nugyvenusi gyvenimą pagal aukščiausius dorovinius Bendruomenės papročius, sužinos apie jos praeitį, baisią praeitį, ir pradės su Esfir elgtis priešiškai, ją bus galima nuraminti. Bet kaip? Ji susimąstė ir prisiminė, kaip Izmailo brolis žiūrėjo į ją su neslepiamu susižavėjimu. Tik kartą pabandęs uždrausto vaisiaus, jis iškart taptų jos vergu. Du broliai, įsimylėję ją, susuktų senutę motiną.

Ilgai prasivarčiusi lovoje, ji, pagaliau, užsnūdo. Ir tada jai prisisapnavo sapnas. Vėl ją vedė į bausmės vietą, kad užmėtytų akmenimis. Sargybinių ir godžiai apžiūrinėjančių, tarytum pirmą kartą ją matančių, žioplių minios apsuptyje ji ėjo tylėdama, panarinusi galvą. Bet viena buvo keista – ji nejautė baimės. Nors ir sapne, bet ji aiškiai atsiminė, kad eina mirti ne pirmą kartą ir kad kelio gale ji būtinai pamatys Jėzų, kuris išlaisvins ją, kaip ir praeitą kartą.

Kai eisena pasuko už kampo, prieš pat bausmės vietą ji greit metė žvilgsnį ten, kur praeitą kartą apsuptas savo mokinių ir tautos sėdėjo Jėzus. Ir – o siaube! Jo ten nebuvo, kaip nebuvo ir minios, – nieko nebuvo!

Mirties baimė persmelkė ją nuo galvos iki kojų. Nevilties klyksmas, lyg užgimęs atskirai nuo jos norų ir tūnantis kažkur viduje, išsiveržė į paviršių.

– Gelbėtojau!...

Esfir pabudo nuo savo pačios riksmo. Daugiau miegoti ji nebegalėjo. Besikankindama ji bandė įspėti baisaus sapno simboliką. Iš pradžių buvo sunku, bet po to prie analizuojančio proto balso prisijungė kažkoks kitas balsas, einantis iš vidaus. Dabartinis mokslas tą balsą pavadintų intuicija, bet teisingiau bus pasakyti, kad tai žmogaus dvasios balsas, Aukščiausiojo Aš balsas, kuris išgirstamas kritiniais gyvenimo momentais.

Žingsnis po žingsnio ji prisiminė savo kelią, praeitą kartu su Izmailu, ir prisipažino sau, kad per patį pirmą susitikimą pajuto tvirtą pasitikėjimą ir simpatiją jam. Koks rūpestingas buvo Izmailas jai tos kelionės metu, kaip stengėsi jis visur jai pagelbėti!... Ir kai jie miegojo dykumoje... Iki šiol vyrai šalia jos elgdavosi visiškai kitaip... Tai ją stebino ir netgi šiek tiek žeidė. Argi ji ne gražuolė?!

O, kokia ypatinga aureole jai apsigaubė Izmailas po susidūrimo su Naur-chanu ir po mūšio prie Drakono danties! Ir pirmą kartą jos gyvenime kaip švelnus vėjelis, sukeltas galingo praskrendančio paukščio sparnų, ją palietė iki šiol nepažintas stiprus meilės jausmas. Bet ar ji turėjo teisę mylėti? Kas ji dabar? Pabėgusi seno turgaus mainytojo žmona, santuoka su kuriuo, vargu, ar prarado galią dėl to, kad jai, kaip nusikaltėlei, buvo skirta mirties bausmė. Oazė dykumoje, kur dabar ji yra, ne taip jau toli nuo Jeruzalės, jei per dykumą eina karavanai... Ji ištekės, o atsiras turgaus prekeivis ir pareikš savo teises – kas tada? Bet ji jauna, ir jos kūnas reikalauja glamonių! Čia, Bendruomenėje, kur gyvenama pagal nepaprastai aukštus dorovinius principus, motinos pačios praneša nuotakoms apie savo sūnaus pasirinkimą ir nebus nieko keisto, jei artimiausiomis dienomis Izmailo motina ateis su pasiūlymu tekėti už jos sūnaus. Motina, žinoma, turi teisę sužinoti savo sūnaus išrinktosios praeitį. Ir ką ji papasakos? Ko gero, motina vienaip ar kitaip sužinos tiesą ir prieštaraus. Tada reikės su ja kovoti. Žinoma, ji gali padaryti taip, kad abu broliai būtų nusistatę prieš motiną...

Bet tada, kai ji taip mąstė, visa, kas geriausia buvo joje, pasipiktino ir pasipriešino. Argi jai nebuvo pasakyta „eik ir daugiau nenusidėk...“? Vadinasi, visa sapno prasmė tame... Jei ji nepakeis ankstesnio gyvenimo būdo, joks Gelbėtojas jai nepadės... ji pasmerkta. Išgelbėti save ji gali tik pati.

Po to ji užsnūdo.

***

– Dukrele! – pasakė motinėlė Zara, kai Esfir, nustojusi smulkinti inde kažkokią sudžiovintą žolelę, atsisuko į motinėlę. – Tu šiandien jau kelintą kartą klausiamai žiūri į mane. Tave kas nors kankina? Kalbėk, dukrele, nekankink savęs!

Sekundę padvejojusi, Esfir pratarė:

– Po to, kas įvyko su manim anksčiau, ar aš turiu teisę ką nors mylėti?

– Turi. Mylėti galima ką nori ir kada nori. Viskas priklauso nuo to, kokia ta meilė. Yra dvi meilės pakopos: savimyla, ieškanti tik pasitenkinimo sau ir abejinga kitam. Tokie įsimylėjėliai tik išgeria ir išsekina vienas kitą ir elgiasi nedorovingai. Kai pasitenkinimo galimybė išsemta – vienas iš jų meta kitą be gailesčio ir abu eina nesibaigiančių kančių keliu, kuris veda į žūtį.

Kitokia yra pasiaukojanti meilė, ji visa pripildyta noru atsiduoti kitam, susilieti su juo, o jei reikia – nukentėti ir net numirti už savo mylimąjį. Tokia meilė praturtina, pakelia ir abu padaro stipresnius, atskleidžia ir sustiprina jų sugebėjimus. Tokios meilės rezultatas – nuostabūs meno kūriniai, dainos, didvyriški poelgiai, didingi darbai ir visa, kas veda į aukštumas ir žmonijos gerovę. Tokia meilė veda į galutinio susiliejimo palaimą. Tokia meilė – džiaugsmo kelias, vedantis į begalybę, iš kur visi ateina ir kur visi sugrįžta...

***

Kitą dieną, eidama per kiemą, Esfir pamatė Izmailo motiną. Ši vilkėjo ką tik išskalbtais baltiniais ir buvo labai rimta.

– Atėjau pas tave, dukrele! – pasakė ji. – Prisėskime kad ir ant šito akmens, kuris riogso kampe. Turiu su tavimi pasikalbėti.

Jos atsisėdo. Esfir įsitempė. Motina, kaip visada, kalbėti pradėjo atsargiai. Pirma pakalbėjo apie ūkį, pagyrė Izmailą už jo dėmesingumą ir rūpinimąsi motina, o po to staiga, tylesniu balsu pasakė, kad sūnus pareiškė jai apie savo norą vesti.

– Na, ir kas jo išrinktoji?

– Tu, – atsakė motina, įsistebeilydama į Esfir veidą.

Ši, jau spėjusi pasiruošti tokiam posūkiui, be susijaudinimo atlaikė žvilgsnį, neišreiškusi nei džiaugsmo, nei nusivylimo ir pradėjo įrodinėti visišką savęs netikimą tapti jos sūnaus žmona. Atseit, ji yra miestietė, jos rankos nepratusios prie darbų, ji nežino, ką veikti darže, nemoka elgtis su gyvuliais, nemoka melžti. Esfir tai vardinant, motina atkuto ir pralinksmėjo.

– Tai kad ir aš jam sakiau, – tarė ji. O jis nesiklauso, sako eik, ir pakalbėk su Esfir! Štai aš ir atėjau. Bet jei tu nenori, tai ką gi!

Ji tiesiog apsidžiaugė... Dar pakalbėjo, pakvietė Esfir į svečius ir be jokio kartėlio atsisveikinusi išėjo.


III dalis Stipriau už mirtį

Seniūnų tarybą pradėjo pasiekti nerimastingos žinios: Naur-chanas vieną po kito lankė klajojančių dykumoje genčių vadus ir vedė su jais kažkokius pasitarimus, kurių turinys buvo laikomas gilioje paslaptyje. Bet Bendruomenės informatorius, pasirodantis visur kaip avies odų supirkėjas ir visose gentyse turintis draugų, tarp kurių buvo ir genčių vadai, atskleidė paslaptį. Naur-chanas įkalbinėjo vadus prisijungti prie jo ir sunaikinti Bendruomenę. Buvo kalbama ne apie kažkokį pavienį išpuolį, siekiant išsivaryti arklius ir paimti belaisvius, bet apie visišką sunaikinimą. Po susidorojimo išlikę vyrai, moterys ir vaikai taptų belaisviais, o likęs Bendruomenės turtas anksčiau ar vėliau teisėtai būtų pasidalintas su bendražygiais. Pasiūlymas buvo viliojantis, bet vadai dvejojo, nes netikėjo, kad Naur-chanas įvykdys pažadus pasidalinti grobį po lygiai. Ir vis tik didžioji dalis vadų buvo linkusi prisijungti. Tuo pačiu metu prie vedančio į Bendruomenę tarpeklio vis dažniau pradėjo rodytis įtartini apsiginklavusių raitelių būriai, kurie pralėkdavo greitomis trumpomis aliūromis (bėgsenomis).

Seniūnai mobilizavo beveik visus suaugusiuosius, paliko jų tik nedidelę grupelę laukų apdirbimui ir atidavė juos savo kariuomenės vado žinion. Šis nustatė budėjimus prie įėjimo į tarpeklį, o likusius išsiuntinėjo į tolimas vietoves stebėti. Kaip tyčia, tuo neramiu laikotarpiu, kada taip būtų pravertusi aiškiaregės motulės Zaros savybės, ji sunkiai susirgo. Esfir nesitraukė nuo jos lovos, stengdamasi padėti viskuo, ko išmokė ją motinėlė. Ši didžiąją dalį laiko buvo be sąmonės, bet kartą pabudusi naktį ji pasakė Esfir, kad ją galima išgydyti gydomąja žolele, kuri auga Barso tarpeklyje ant akmenuoto kalno. Ta žolė, pasak motulės, augo įplyšimuose tarp akmeninių plytų, dengiančių kalną. Panaši ji į liaunas, ilgas, lanksčias pušies šakeles, padengtas spygliais, ir auga ji tik tarp akmenų įplyšimų.

Esfir paprašė seniūnų duoti jai vedlį į Barso tarpeklį ir akmenuotąjį kalną. Seniūnai pasiūlė pasirinkti jai pačiai. Ji be abejonių pasirinko Izmailą.

Buvo ankstyvas rytas, kai Esfir, užbaigusi pasiruošimą žygiui į Barso tarpeklį, paliko bokštą. Kieme jau stovėjo Izmailas ir jo jaunesnysis brolis Roamas. Abu buvo ginkluoti, nes Barso tarpeklyje gyveno laukiniai žvėrys, tad buvo galima sulaukti visokiausių netikėtumų. Šypsojosi rytas, šypsojosi Izmailas ir šypsojosi Esfir – jai džiugu buvo vėl atsidurti šalia žmogaus, kurį ji sutiko lemtingą savo gyvenimo akimirką ir kuris jos širdyje pažadino naujus, nepažįstamus jausmus.

Džiugino ją ir tai, kad Izmailo veide ji neperskaitė nė mažiausio nepasitenkinimo, kurį galėjo iššaukti nesėkmingos jo motinos piršlybos. Tokios nesudrumsčiamos ramybės pagrindu galėjo būti tik viltis, kad viskas gali pasikeisti į gerą. Ši viltis gyveno ir jos širdies gilumoje ir teikė jai žvalumo. Nebuvo reikalo naikinti šios vilties, todėl ji meiliai šypsojosi jaunuoliams.

Jie praėjo visą gyvenvietę pagrindine gatve, perėjo tiltą per upę, čia pat įsiliejančią į ežerą, praėjo dirbamus laukus ir įėjo į iš abiejų pusių suspaustą stačiais šlaitais tarpeklį . Kelias, einantis dešiniuoju upės krantu, vis labiau siaurėjo ir virto nepatogiu akmeniniu taku, kuris tai kildavo šlaitu aukštyn, tai vėl nusileisdavo beveik iki vandens, tai apglėbdavo išsišovusią uolą, tai pakibdavo virš upės, prikibęs prie išsišovusios šlaito pakopos. Prie vieno posūkio Izmailas išsuko iš kelio, ir jie akmeniniu šlaitu pradėjo ropštis į viršų, įsikibdami į krūmus ir šliauždami. Pasirodė gydomoji žolė. Esfir greit pripildė savo krepšį ir jau norėjo apsisukti grįžimui atgal, tačiau Izmailas pasiūlė jai nepraleisti progos, jei jau jie čia, ir užlipti į kalno viršūnę.

Lipimas buvo sunkus ir pareikalavo nemažai pastangų užsiropšti ant paskutinės uolos, vainikuojančios Barso kalną. Taip, pavargti vertėjo! Atsivėręs vaizdas buvo stulbinantis! Kalnas, o tiksliau vainikuojantis kalną kalvagūbris, užsibaigė staigiu skardžiu, einančiu tiesiai į dykvietę. Į dešinę ir į kairę, padalintas tarpeklio, driekėsi kalnagūbris, lyg atskirdamas du pasaulius – kalnuotąjį nuo lygumos.

Bet apačioje, tiesiai po jais, ten, kur pasibaigiantis lyguma (paversta bendruomenės dirbamais laukais) susiaurėjęs tarpeklis skyrė kalnagūbrį ir vedė į atvirą dykumą, jie pamatė kažką tokio, kas privertė juos nuo pusės žodžio nutraukti pokalbį, priglusti prie žemės ir atidžiai įsižiūrėti.

Įspūdingas būrys ginkluotų raitelių būriavosi prie į įėjimo į tarpeklį. Sulaikę kvėpavimą mūsų keleiviai stebėjo, kaip raiteliai perduoda arklius arklininkams ir, išsirikiavę eilute, traukia link tarpeklio.

Pirmas prakalbo Izmailas. Jis buvo ramus, bet truputį išblyškęs, ir jo balse buvo jaučiamas neįprastas rimtumas.

– Tai Naur-chano žmonės. Viskas aišku. Aš suprantu šio klastingo priešo planą. Rengiamas pavojingas Bendruomenės užpuolimas. Visi priešų pasijodinėjimai ir būriavimaisi anoje lygumos pusėje buvo tik gudrus manevras, kad būtų atitrauktas Bendruomenės apsaugos dėmesys. Tikrasis smūgis ruošiamas iš čia. Būrys, kurį mes matome, sužinojo apie taką per tarpeklį, kuriuo mes šiandien ėjome, ir vienas po kito jie skverbsis į lygumą iš užnugario ir netikėtai užvaldys dalį gyvenvietės, pagrobs kiek galima daugiau moterų ir vaikų įkaitais. Tada Naur-chanas diktuos tokias sąlygas, kokios tik jam šaus į galvą ir su kuriomis mūsų vyrai turės sutikti...

Jis patylėjo minutę, tarsi suteikdamas klausytojams galimybę suprasti tai, kas buvo pasakyta.

– Kas benutiktų, reikia perspėti Bendruomenę. Vienas iš mūsų turi skubėti atgal, pranešti apsaugai ir perspėti gyventojus. Bet mažai bus naudos, jei žinios nešėjas ir užpuolikai atsiras gyvenvietėje vienu metu. Du pasiliks tarpeklyje ant tako ir stengsis užlaikyti puolančiuosius, – jis padarė pauzę ir pridūrė, – kol neatskubės pagalba.

Vėl truputį patylėjęs, jis ištarė:

– Perspėti Bendruomenę eisi tu, Esfir, o mes su broliu pasiliksime čia ir kovosime.

Stojo tyla. Po to prakalbo Esfir.

– Tu neteisus, Izmailai. Eiti į Bendruomenę turiu ne aš, o Roamas, todėl kad aš nežinau kelio ir lengvai galiu jį pamesti ir pasiklysti. Čia tiek posūkių! Pasitikėdama jumis aš nesistengiau įsidėmėti kelio, kai ėjome čionai. Tegu Roamas perduos man savo lanką ir strėlinę ir aš liksiu su tavimi kovoti. Nepamiršk, kad Bendruomenėje aš praėjau šaudymo iš lanko mokymus, kaip ir visos čionykštės moterys. Aš moku kovoti, tu matei tai prie Drakono danties. Tavo dovana su manimi, – ir ji uždėjo ranką ant durklo rankenos, kabojusio prie diržo.

Jos žodžiuose buvo logikos, bet jos žodžiuose Izmailas pajuto dar kažką didingo, kažkokį geležinį pasiryžimą...

Jis liepė broliui perduoti ginklus Esfir ir Roamas nubėgo. Žinodamas, kad brangi kiekviena minutė, jis bėgo tol, kol nebegalėjo atsikvėpti, po to pradėjo eiti žingsniu, pasiruošęs vėl bėgti, kai tik atsistatys kvėpavimas.

Izmailas ir Esfir nusileido ant tako, vedančio per tarpeklį, ir pradėjo ieškoti vietos, labiausiai tinkamos kovai. Judėdami taku į priešo pusę, jie rado akmeninį iškyšulį, beveik atitveriantį kelią. Priešais iškyšulį susidarė aikštelė, kur pilnai galėjo įsitekti du žmonės ir netgi truputį judėti, nerizikuodami nukristi į bedugnę. Aplenkdamas aštrų iškyšulį takelis ėjo išlinkimu, primenančiu pusmėnulį, sudarydamas antrą tokį pat iškyšulį, kaip ir pirmais, po to dingdamas iš akiračio už antrojo iškyšulio. Čia aikštelėje prieš pirmąjį iškyšulį, Izmailas nusprendė sutikti priešą; išsikišimas leido šaudyti ir pasislėpti nuo atsakomosios strėlės. Kol prie antrojo iškyšulio pasirodys priešas, buvo likę truputį laiko.

Stovėdami vienas priešais kitą jie dairėsi, tuo pačiu stebėdamiesi juos supančio pasaulio didingumu ir grožiu. Be žodžių, be paaiškinimų abu suprato, kad jie pasmerkti, ir todėl pasaulis jiems atrodė gražesnis nei kada nors anksčiau. Ir statūs šlaitai tarpeklyje, apžėlę krūmynais bei prasišviečiantys įvairiaspalviais įrėminimais, ir žydras dangus su plaukiančiais juo nedideliais debesėliais, ir migla virš kviečiančių žemiškų tolių – visa kalbėjo apie vieną ir tą patį – kokia nuostabi žemė! Apsižvalgę, jie pažiūrėjo vienas į kitą, ir atrodo, kad pirmą kartą suprato, kokie jie yra jauni ir gražūs. Ir tie jausmai, kuriuos iki šiol jie stengėsi užgniaužti savyje, prakalbo juose su nauja jėga.

– Ar tu supranti, kas mūsų laukia? – kažkodėl tyliai, priartėjęs per pusę žingsnio prie Esfir, paklausė Izmailas.

– Mus nužudys. Aš tai supratau iškart, kai tu pasiūlei man išeiti, – taip pat tyliai atsakė ji.

– Tai kodėl gi tu neišėjai, jei supratai? – pertraukė jis vėl.

– Todėl kad pamilau tave taip, Izmailai, kaip nieko nemylėjau...

– Bet tu gi atsakei mano motinai, – ir Izmailo balse pasigirdo neviltis.

– Taip, atsakiau, nes laikiau save neverta tavęs. Aš neištikima žmona, su nusidėjėlės žyme... Kokia aš galėjau būti tau draugė?

Po to, truputį pagalvojusi, pridūrė:

– Gyventi su tavimi man negalima, o numirti – galima.

– Kokia nuostabi tu moteris, – ištrūko Izmailui, – juk aš pamilau tave ir nedrįsau prisipažinti netgi sau. Kai pirmą kartą pamačiau tave tarp Jėzaus mokinių, šilkinė palaidinė kyšojusi iš po kelionės apsiausto ir tavo mažos, baltos, švelnios rankutės kalbėjo apie tai, kad tu niekada nepažinai sunkaus, varginančio darbo, kokius dirba moterys mūsų Bendruomenėje. Mano skurdžioje pašiūrėje nebuvo vietos, kurią būčiau galėjęs skirti tau. – Jis sugriebė ją už rankų, po to aistringai sušnibždėjo:

– Nė viena moteris, išskyrus mano motiną, kai aš buvau dar vaikas, nebučiavo manęs. Aš nežinau moters prisilietimo skonio, pabučiuok mane, jei myli...

Ir ji pusiau pravira burna prisispaudė prie jo lūpų.

Galinga nežinomos palaimos banga, pripildyta vieninteliu noru susilieti, nugrimzti ir išsisklaidyti vienas kitame, uždengė ir prarijo juos. Izmailui tarsi žemė išslydo iš po kojų. Kažkas trenkė į jį. Kažkas persmelkė jo kūną ir jis juto, kad plaukia erdvėje, kurioje nieko, visiškai nieko nebuvo. Buvo Šviesa ir nenusakomas palaimos jausmas.

Riedančių nuo kalno akmenukų šiugždėjimas privertė juos atsiplėšti vieną nuo kito. Pažvelgę į viršų, jie pamatė dvi kalnų ožkeles, lengvais šuoliukais bėgančias į pakalnę iš vakarų į rytus. Matyt, juos išgąsdino judančių taku karių būrys.

– Koks nuostabus galėtų būti mūsų gyvenimas, – iš naujo glausdamas ją savo glėbyje ir godžiai bučiuodamas sušnibždėjo Izmailas, vėl besiekdamas Esfir lūpų.. Bet ji parodė ranka į tako vingį, iš už kurio pasirodė besiskverbiančio beveik keturpėsčia pirmojo priešo galva.

Greit apsisukęs, Izmailas pamatė, kad keli priešo kariai jau apėjo tolimąjį iškyšulį ir, glausdamiesi beveik prie pakibusio kalno šlaito, lėtai juda į priekį. Pirmasis, juodbarzdis, niūrios išvaizdos vyras ėjo apsinuoginęs iki pusiaujo, su karo kirviu dešinėje rankoje. Jam už nugaros kabėjo lankas ir strėlinė.

Rytas neaptemo Izmailo akyse, jis nusidažė kita spalva. Visiškas bebaimiškumas ir noras susikauti kaip praeityje, pripildė jo sielą... Taip, kaip ir anksčiau, už jo nugaros stovėjo moteris, pati geriausia ir pati trokštamiausia. Be to, ten, slėnyje už jo nugaros buvo jo seserų ir brolių kaimas, kuriems grėsė mirtinas pavojus, o išgelbėjimas buvo jo rankose. Jis kovos už Bendruomenę. „Vienas už visus ir visi už vieną!“ Jis išėjo iš už iškyšulio, pirmąja strėle paguldė juodbarzdį, šis sušuko ir, sumosavęs rankomis, nukrito į prarają. Neleidęs susivokti likusiems dviems, Izmailas paleido strėles ir jos neklysdamos pasiekė tikslą. Bet puolančiųjų būrys, kaip buvo matyti, spėjo įvertinti situaciją. Judėjimas nutrūko. Iššoko tik vienas karys, kuris ištempė lanką, paleido strėlę į Izmailą ir tuoj pat pasislėpė už iškyšulio. Izmailą išgelbėjo tik tai, kad jis, nuspėdamas tokį žingsnį, spėjo atsitraukti.

Stojo pauzė ir apgaulinga tyla, kiekvieną minutę galinti peraugti į pavojingą netikėtumą. Ir staiga Izmailas išgirdo virš galvos ant kalno šlaito pritildytą prakeiksmą, trumpą ir tūžmingą, koks žmogui gali ištrūkti tik prieš jo valią. Po to nuo kalno su triukšmu ir šiugždėjimu pradėjo ristis kažkas sunkus ir didelis. Jis nusirito į aikštelę tiesiai prie Izmailo kojų. Tai buvo ginkluotas karys. Apkurtintas kritimo, jis gulėjo nejudėdamas, o jo nuogą ranką spirale buvo apsivijusi didelė gyvatė, kuri siūbavo savo galvą kaip švytuoklę iš vienos pusės į kitą ir šnypštė. Esfir peilio mostelėjimu nupjovė gyvatei galvą, o Izmailas, neleidęs priešui atsigauti, nudūrė jį ir nustūmė koja į prarają, prieš tai nuplėšęs jam kardą, kuris galėjo praversti Esfir. Buvo aišku – priešo karys bandė prašliaužti stačiu šlaitu jiems į užnugarį. Ir jis galėjo būti ne vienas. Viršutinis kybančios aikštelės kraštas, kur stovėjo mūsų didvyriai, turėjo aštrų kraštą, kuris trukdė apžiūrėti visą kriaušį. Izmailas liepė Esfir užsiropšti jam ant pečių ir, prisiglaudus prie skardingos sienos, apžiūrėti kalno šlaitą. Ir tikrai, Esfir pamatė antrą karį, kuris šliauždamas pilvu ir kabindamasis rankų ir kojų pirštais už nelygumų, brovėsi į jų užnugarį. Izmailas padavė jai lanką ir strėles. Esfir, kuri pirmą kartą realiai įvertino, kokios naudingos buvo mokymosi šaudyti iš lanko pamokos, vis tik pataikė ne pirmąja, o antrąja strėle. Priešas, kelis kartus sukrėstas traukulių, apmirė.

Nusileidusi ant žemės, Esfir pažiūrėjo Izmailui į akis ir perskaitė juose susižavėjimą – jis didžiavosi savo drauge.

Vėl įsivyravo tyla; kuo ilgiau ji tęsėsi, tuo grėsmingesnė darėsi.

Priešas, tikriausia, stendamasis kažką sugalvoti, tarėsi, o mūsų gynėjai džiaugėsi kiekviena minute, skaičiuodami, kaip toli per tą laiką galėjo nueiti Roamas ir kiek dar reikia išsilaikyti, kol ateis pastiprinimas. Tyla buvo nutraukta, kai ant tako prie tolimojo iškyšulio pasirodė karys ir sustojo, laikydamas priešais save didžiulį skydą, saugantį jį nuo strėlių. Tereikėdavo Izmailui išlįsti iš savo slėptuvės, kad nematomi šauliai, pasislėpę už milžino nugaros, apibertų jį strėlėmis. Pridengti nematomų šaulių, nesuteikiančių progos Izmailui paleisti strėlę, priešo kariai vienas paskui kitą nesustodami šliaužė pirmyn, kad galėtų kovoti karys prieš karį su gynėjais. Ruošdamasis gynybai, Izmailas įspraudė Esfir į rankas kardą ir pasakė:

– Linksmiau, mergaite! Pasaulis nuostabus! Mūsų pranašumas tame, kad takelis labai siauras ir juo galima eiti tik vorele, po vieną, tad prieš mus bus tik po vieną priešą. Tik suspėjo jis tai pasakyti, ir prieš jį išniro ranka su ietimi, o po to pasirodė kario galva, degančiomis neapykanta akimis. Izmailas pirmu smūgiu perpus perkirto ietį, o antruoju nukirto ranką, ir praraja prarijo priešą. Prasidėjo sumaištis. Puolantieji pradėjo šturmuoti, lipdami per saviškių lavonus. Nei Esfir, nei Izmailas nebūtų galėję vėliau papasakoti, kaip jie kovėsi tomis minutėmis. Jie dūrė, kirto, atšokdavo... Juos pačius sužeidė, bet jie to nepastebėjo. Jie atsigavo ir susivokė tik tada, kai įsivyravo visiška tyla. Šturmas buvo sustabdytas, šniokščiantis kalno krioklys plovė nukautų priešų kūnus.

Izmailas prigulė ir priglaudė ausį prie žemės: ar negirdėti skubančių jiems pagelbėti raitelių žirgų kanopų tolimo dundėjimo?

Bet žemė tylėjo. Jie pradėjo apžiūrinėti vienas kito žaizdas, kad perrištų kokiomis nors skiautėmis. Laikas ėjo, ir jie vėl džiaugėsi, kad taip ilgai jiems pavyko užlaikyti priešą. Vėl mintyse jie apmąstė ir nusprendė, kad Roamas jau turėtų būti Bendruomenėje ir dabar, tikriausiai, kelia aliarmą. Ką atsiųs? Tikriausiai, Gabrielį su jo būriu, todėl, kad Gabrielis kaip tik vakar grįžo po dykumos patikrinimo. Kvėpuodamas pilna krūtine, Izmailas atsistojo ant prarajos krašto ir įsižiūrėjo į kitą tarpeklio krantą. Ten prie pat triukšmingos upės vandens augo senas vienišas medis. Plačiai išsišakojo jo vešlus vainikas, o viršūnė siekė lygį, kuriame stovėjo Izmailas. Nejudančiame ore nebuvo nė menkiausio vėjelio ir, staiga, tame medyje kažkaip keistai sujudėjo kelios šakelės. Izmailas stengėsi įsižiūrėti ir jam pasirodė, kad jis mato kažkokią figūrą. Tuo momentu ore sušvilpė strėlė ir giliai įsmigo jam į šlaunį. Izmailas suprato – šovė į jį iš to medžio kitoje tarpeklio pusėje. Šovė iš šono, o iš šono jie buvo neapsaugoti. Išsigelbėjimas tik vienas – greičiau užmušti šaulį, kol jis nespėjo jų iššaudyti. Izmailas ištiesė ranką prie strėlinės – nė vienos strėlės. Tada jis ištraukė iš savo kūno priešo strėlę, įdėjo ją į lanko templę ir skrupulingai prisitaikė. Jis paleido strėlę, bet ir šaulys iš tos pusės tarpeklio tuo pačiu metu iššovė. Dvi strėlės švilpdamos lėkė viena į kitą ir prasilenkė ore.

Šaulys, laužydamas šakas, sunkiai krito ant žemės. Priešo strėlė nešė mirtį Esfir. Giliai ji įsmigo į baltą aukštą krūtinę, prie kurios taip ir nesuspėjo švelniai prisiliesti Izmailas. Plačiai atmerkusi akis, nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo Esfir, tarsi klausdama: „Ar tai mirtis?“

Išplėtusi rankas ji puolė prie Izmailo ir pakibo jam ant kaklo. Tarsi pilnas rudeninio liūdesio ir tolumoje tylantis išskrendančių gervių kleketavimas, tyliai nuskambėjo jos žodžiai, kartkartėmis virsdami šnabždesiu.

– Štai ir mano gyvenimo pabaiga. Trumpas gi jis buvo, ir daug buvo jame klaidų... Bet aš sutikau tave... Jei sutiksi Mokytoją, pasakyk Jam, kad sužlugdytą savo gyvenimą, kurį Jis man grąžino Jeruzalėje, aš garbingai išgyvenau iki galo.

– Tu atidavei jį už kitus, būtent taip, kaip Jis mokė! – aistringai sušuko Izmailas.

– Motinėlė Zara, – vėl prakalbo Esfir, – mokė mane, kad gyvenimas amžinas, kad miršta tik kūnas, o ne dvasia, kuri ir yra tikrieji mes, kad meilė, jei ji tikra, suriša žmones visam laikui. Vėl ir vėl sykį pamilę vienas kitą mirs ir gims daug daug kartų, kad galiausiai susilietų į neįsivaizduojamą palaimą. Ar tiki tuo?

– Tikiu! Todėl, kad tu tuo tiki, o kas gali būti geriau už tokį tikėjimą, – pratarė Izmailas ir dar arčiau pasilenkė prie Esfir. – Vieno tavęs maldauju, – aistringai sušnibždėjo jis, – neišskrisk iškart, kai tik nusimesi nuo savęs šį sužalotą kūną, o pabūk šalia manęs, nes aš greit atseksiu paskui tave ir mes kartu nuskrisime į tą šalį, kur išeina visi mirusieji ir iš kur ateina visi gimstantys Žemėje.

Kol jis tai sakė, konvulsija perbėgo Esfir veidu ir ji nutilo, bet jos lūpos dar truputį judėjo, ir nors ausys negalėjo pagauti garso, Izmailas suprato, kad ji pasakė: „Aš palauksiu“.

***

Vidinis Esfir žvilgsnis pralėkė visu jos gyvenimu, kaip kad būna visiem mirštantiesiems, aprėpdamas mažiausias smulkmenas nuo ankstyvos jaunystės. Ir vėl ji pamatė save einančią į bausmės vietą Jeruzalėje. Čia jos vaizdinių kaleidoskopas sulėtėjo, suteikdamas Esfir galimybę prisiminti, kad ji jau trečią kartą eina tuo keliu. Ir tada ji prisiminė, kad bausmės vykdymo vietoje Jėzaus nebuvo, kad nebuvo kam jos išgelbėti, ir ją apėmė siaubas. Dabar ji ėjo trečią kartą, godžiai įsistebeilydama į paskutinį posūkį, į tą vietą, kur turėjo būti Gelbėtojas. Ir koks džiaugsmas! Jis buvo ten. Jis stovėjo mielas, besišypsantis ir iš Jo sklido Šviesa. Esfir aiškiai išgirdo, kaip Jis pasakė:

„Pamilk savo artimą, kaip patį save,“ – ir dingo.

Nustebo Esfir: „Kur gi minia su teisėjais ir su godžiais kruviniems reginiams žmonėmis?“ Jos nebuvo; vietoj jos ji pamatė daugybę žmonių, beveik visus Bendruomenės gyventojus, susirinkusius centrinėje savo gyvenvietės aikštėje. Minia buvo sunerimusi. Kalbėjo jaudulingo pasididžiavimo pritildytais balsais. Iš lūpų į lūpas buvo perduodami tie patys vardai: „Esfir“ ir „Izmailas“. Žmonės kalbėjo apie jų atliktą žygdarbį, apie išsigelbėjimą judviejų gyvybių kaina.

Esfir tarsi kabėjo erdvėje virš tos minios ir pajuto, kad Izmailas yra greta jos. Iš minios į juos abu kilo galingos meilės ir dėkingumo bangos. Tos bangos skverbėsi į jų esybes, šildė ir glamonėjo.

– Kokia aš laiminga! – sušuko ji.

Šis jausmas, sukėlęs dvasios įtampą, buvo toks stiprus, kad persidavė jos mirštančiam kūnui ir jį išgirdo Izmailas, pasilenkęs prie jos lūpų. Tai buvo paskutiniai žodžiai, ir jos širdis nustojo plakusi.

Kurį laiką Izmailas sėdėjo tylėdamas, bandydamas surinkti mintis. Po to prikrito ausimi prie žemės ir įsiklausė. Iki jo atsklido tolimas atskriejančio į pagalbą būrio žirgų kamanų kaukšėjimas. Žemė gaudė. Ryškiai ir vaizdžiai mintyse jaunuolis pamatė, kad pasilenkę pirmyn ugningame lėkime, sutankintai kvėpuoja raiteliai, lekia išsirikiavę beveik į eilę, o žirgai beveik pilvais siekia žemę. Galbūt ir Roamas skuba ant jo juodbruvo, degdamas troškimu užtikti brolį gyvą...

Džiaugsmingas ir triumfuojantis Izmailas pakėlė galvą. „Bendruomenė išgelbėta! Klastingas Naur-chano planas sugriautas.“ Jis išsitiesė visu ūgiu, ir tada išsipildė tas ugningas troškimas, kuris ką tik gimė jame suvokus, kad Bendruomenė išgelbėta. Jis dabar norėjo, negaišdamas nė minutės, nusimesti savo žaizdotą kūną ir prisijungti prie tos, kurią mylėjo.

Priešo strėlė prašvilpė ore ir įsmigo Izmailui vos ne į pačią širdį. Šovė priešo karys, spėjęs vietoj nukautojo užsiropšti į vienišą medį kitoje tarpeklio pusėje.

Izmailui aptemo akyse. Nusviro galingi pečiai. Pradėjo linkti keliai. Ir jis nuvirto ant žemės. Paskutinė jo mintis buvo: „Kokia sėkmė! Dabar aš pamatysiu Esfir!“

***

Sunkiai sirgusi motinėlė Zara, dažnai ligos metu prarasdavusi sąmonę, pusiaudienį atsigavo. Tylu buvo kambaryje. Prisiminė Zara, kad ji pasiuntė Esfir į Barso tarpeklį. Prisimindama tai, ji pajuto nesuvokiamą nerimą, kažkas jai kuždėjo, kad Esfir negrįš. Tada ji įtempė savo dvasinį regėjimą ir aiškiaregės žvilgsniu pamatė tai, ką mes jau aprašėme. Bet ji pamatė ir tai, kas praslydo pro paprastą žmogišką žvilgsnį.

...Kai Izmailas, nukautas strėlės nukrito, motinėlė Zara pamatė, kad prie jo priėjo Esfir, bet ne ankstesnė, o švytinčioji tylia vidine šviesa; kai ji priartėjo prie nukritusiojo, šalia jos atsirado toks pat švytintis ramia šviesa nuostabus Izmailo atvaizdas. Žmogaus astralinių kūnų atsiskyrimas motinėlei Zarai buvo įprastas reiškinys, bet ji uždavė sau klausimą: kodėl šiedu taip stipriai švietė?

Ir tuojau pat suprato. Šviesa – jų žygdarbio rezultatas, žygdarbio, nepaisant to, ar jis buvo įvykdytas kovos lauke, ar tai buvo ištiso gyvenimo, atiduoto tarnaujant žmonijai, rezultatas. Dvi šviečiančios laimingos figūros, gerokai gražesnės už paliktus jų kūnus, ištiesė viena kitai rankas ir pradėjo kilti aukštyn į dangų, kuris ( motinėlė Zara žinojo pagal savo pačios patyrimą) buvo kelias į tą šalį, kur išeina visi mirusieji ir iš kur ateina visi gimstantieji Žemėje.

– Mirties nėra. Yra visa traukianti, visa kurianti, viską nugalinti meilė, – tyliai pratarė motinėlė Zara ir nugrimzdo į sapną.

А.Хейдок. Радуга чудес. Рига, VIEDA, 1994.С. 202  


Kas yra Esėjai?

Esėjas – tiesiogiai išvertus reiškia „Gydantis“ (Целитель). Tai viena iš trijų judėjų sektų (Farizėjai, Sadukėjai, Esėjai), ji buvo laikoma viena iš paslaptingiausių. Gyvavo 150 p.m.e iki 70 m.e. metų.

Pagal Plinijaus žodžius, ji gyvavo tūkstančio amžių laikotarpyje ir buvo įsikūrusi netoli Mirusios jūros. Manoma, kad tai buvo Benim-nabimo palikuonys, o tai juos sieja su nazarėnais. Žinoma, kad Esėjai laikėsi daugelio budistinių idėjų ir papročių. Jų gyvenimo būdas, pasak daugelio šaltinių, buvo laikomas geriausiu Bendruomenės pavyzdžiu. Sąvoka „Brolis“, vartota ankstyvojoje bažnyčioje, buvo pasiskolinta iš Esėjų.

Pagal daugelį požymių tai buvo patys ankstyviausieji krikščionys. Pasak legendos, iki savo pasiaukojimo misijos atlikimo, Jėzus Kristus gyveno pas Esėjus ir tapo jų Mokytoju bei Vadovu. Esėjai buvo vienintelė sekta Izraelyje, pripažinusi jį Mesijumi.

Taip pat galima surasti visiškai aiškias paraleles tarp Esėjų Bendruomenės ir Graikijos bei Egipto dvasinių mokyklų, kuriose gyvavo panašios į Esėjų Bendruomenėje pašventimo apeigos. Bendri bruožai, būdingi Esėjams ir Pitagoriečiams, pastebimi maldose patekančiai saulei, lininių rūbų nešiojimo, broliškų trapezų (valgymas prie bendro stalo) tradicijose; stojantiems į Bendruomenę taip pat taikytas vienerių metų bandomasis laikotarpis, trys pašventimų pakopos, panaši vidinės Ordino sistemos organizacija ir bendro turto turėjimas, už kurį buvo atsakingi išrinktieji globėjai; taip pat panėšėjo tylėjimo taisyklėmis ir dalyvavimo misterijose paslapties išsaugojimu, žinių suteikimo, mokymo tvarka, įjungiančia teogoniją, kosmogoniją, moralę ir t.t. Vienu iš pagrindinių pas juos egzistavusio mokymo postulatų buvo dvasios persikūnijimo, karmos ir pan. dėsnių žinojimas.

Senovės istorikai aprašo jų pavyzdinį dorovingumą, siekį valdyti savo aistras. Jie sudarydavo išskirtinai geranoriškų ir taikių žmonių įspūdį, iššaukdami aplinkinių visišką jais disponavimą ir pasitikėjimą. Paprasti jų žodžiai, kaip teigia senovės šaltiniai, turėjo didžią galią, o okultinių tiesų žinojimas paprastų žmonių akyse Esėjus padarė žiniuoniais, gydytojais, gydančiais tiek fizinius, tiek ir dorovinius susirgimus. Abejingi išoriniam jeruzalietiško didingumo kultui, tolimi žiauriems sadukiečiams ir pasipūtėliams fariziejams, nesidangstantys pedantizmu ir oficialiosios Sinagogos sausumu, pagal savo vidinius siekius Esėjai galėjo tapti Bendruomene, pripažinusia Kristų Mokytoju, perduoti jam visas savo žinias ir paruošti dvasiniam Mesijo žygdarbiui.

Эзотерический словарь. Русский Духовный Центр, Москва-Рига, 1993. Т. I, с.120.


Himnas moteriai. Nežinomas Jėzaus Kristaus gyvenimas, Tibeto padavimas

Tada Jėzus pasakė: „Negerai, kad sūnus atstumia savo motiną tam, kad užimtų pirmojo vietą, kuri priklauso jai. Kas negerbia savo motinos, švenčiausios po Dievo esybės, tas nevertas vadintis sūnumi.“

„Klausykite, ką noriu jums pasakyti: gerbkite moterį, Visatos motiną, joje slypi visa Dieviškos kūrybos tiesa“.

„Ji – pagrindas viso, kas gera ir nuostabu; ji – gyvybės ir mirties šaltinis. Nuo jos priklauso visas žmogaus egzistavimas, nes ji – dorovinga ir natūrali atrama jo darbuose.“

„Ji gimdo jus kančiose, savo kūno prakaite: ji stebi jūsų augimą, ir iki pat jos mirties Jūs sukeliate jai stipriausią kančią. Garbinkite ją, gerbkite ją, nes ji yra vienintelis jūsų  draugas ir jūsų atrama žemėje“.

„Gerbkite ją, ginkite ją, elgdamiesi taip, jūs įgyjate jos meilę ir jos širdies palankumą ir tampate malonūs Dievui. Štai kodėl daugelis nuodėmių jums bus atleista.“

„Taip pat mylėkite jūsų žmonas ir gerbkite jas, nes rytoj jos taps jūsų vaikų motinomis, o vėliau – visos žmonių giminės motinomis.“

„Paverkite moters širdį, jos meilė taurina žmogų, suminkština jo sušiurkštėjusią širdį, sutramdo žvėrį ir paverčia jį ėriuku.“

Žmona ir motina – neįkainuojamas lobis, kurį jums davė Dievas; tai nuostabiausia Visatos puošmena, ir iš jų gims viskas, kas pripildo pasaulį“.

„Kaip kažkada Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos ir sausumą nuo vandens, taip moteris apdovanota dieviška dovana atskirti žmoguje gerus ketinimus nuo piktų minčių.“

„Štai kodėl aš sakau jums, kad po Dievo jūsų geriausios mintys turi priklausyti moterims: moteris jums – dieviška šventovė, kurioje jūs visiškai lengvai įgysite pilnutinę palaimą“.

„Stiprinkite toje šventykloje jūsų dorovę, ten jūs pamiršite savo liūdesį ir nesėkmes, susigrąžinsite prarastas jėgas, būtinas jums, kad galėtumėte padėti artimam.“

„Neleiskite jos žeminti, nes taip jūs pažeminsite patys save ir prarasite tą meilės jausmą, be kurio čia Žemėje niekas neegzistuoja.“

„Globokite savo žmoną, ir ji apgins jus ir visą jūsų šeimą; viskas, ką jūs padarysite savo motinai, žmonai, našlei arba kitai sielvartaujančiai moteriai  – padarysite Dievui.“

А.Хейдок. Радуга чудес. Рига, VIEDA, 1994.С. 246 


Alfredas Cheidokas (1892–1991) Alfredas Cheidokas (1892–1991)

Mūsų laikais, kai visuomenę užgriuvo okultinių, bioenergetinių, antroposofinių (gr. anthropos – žmogus ir sophia – išmintis) ir magijos kūrinių lavina, kada tarp knygų piramidžių apie ekstrasensoriką kartais nebeįmanoma atskirti tiesos nuo melo, ypač vertinga tampa tiesos ieškojimui paaukojusio savo ilgą, šimtamečio gyvenimo patyrimą sukaupusio mokslininko ir rašytojo figūra – Alfredo Cheidoko asmenybė.

Pagal pilietybę latvis, jis gimė 1882 metais viename iš pačių vaizdingiausių Latvijos vietų, miškingoje vietovėje, netoli Amati upelės Doles kaime. Kai vaikui sukako trys metukai, tėvai persikėlė į Adlerio kaimą. Čia ir prabėgo būsimojo rašytojo vaikystė. Tėvas buvo kalvis ir turėjo dirbtuves. Motina šeimininkavo namuose ir auklėjo du sūnus. Gamta visada buvo artima berniukui. Vėjuotomis dienomis, kai vėjas švilpdavo kamine, jam atrodydavo, kad tai stichijų dvasios nerimsta, dejuoja, verkia ir kviečia jį skristi kartu į tolimą ir pasakišką undinių, nykštukų ir fėjų šalį. Turtingas ir nuostabus buvo tas paslaptingas vaiko pasaulis.

O vasaros vakarais, kai tėvai ir vyresnysis brolis Janis jau seniai miegodavo, berniukas mėgdavo užsibūti apgaubtame mėlynų sutemų kieme ir įsiklausyti į paslaptingą besišliejančio prie kaimo tamsėjančio miško tylėjimą. Jis aiškiai girdėdavo nesuprantamus, užburiančius sielą garsus, atsklindančius iš tolimų laukų už kelio. Visur buvo pilna paslapties ir gilios prasmės, gamta kalbėjo su berniuku savo paslaptinga, tik jam vienam suprantama simbolių ir paslapčių kalba.

Rudenį miške grieždavo „rudens smuikai“ ir miškas verkdavo, mesdamas auksines rudeninių lapų ašaras, o Gamtos šventykla būdavo tokia iškilminga ir liūdna, kad didis tylėjimas apimdavo berniuko sielą ir giliu liūdesiu užpildydavo jo širdį.

Kai berniukui suėjo aštuoneri, motina pradėjo jį mokyti rašto. Jis parodė stebėtiną gabumą skaitymui ir greit namų bibliotekoje buvo perskaitytos visos knygos. Prasidėjo knygų paieška po tolimus kaimus pas kaimynus. Būdamas dvylikos jis surado senovinę močiutės Bibliją odiniu viršeliu ir perskaitė ją nuo pradžios iki galo.

Močiutė ir motina buvo giliai tikinčios, o tėvas ir vyresnysis brolis – daugiau linkę į ateizmą. Tais laikais tarp valstiečių, apsilankančių kalvėje, tapo madinga netikėti Dievu. Tada mažasis Alfredas karštai prieštaraudavo suaugusiems. Jis gindavo religiją ir, dažniausiai nugalėdavo savo oponentus, nes buvo apsiskaitęs ir išsiskyrė gyva ir šmaikščia kalba.

Berniuką atidavė į pradinę mokyklą; jis greit įvaldė rusų kalbos pradmenis ir ieškodamas rusiškų knygų, dažnokai pradėjo lankytis mokyklos bibliotekoje. Jis svajojo tapti rašytoju. Bet tėvai buvo neturtingi, todėl negalėjo toliau leisti berniuko mokytis. Jaunuolis kartu su tėvu dirbo kalvėje. Alfredas turėjo turtingą vaizduotę ir mėgo mąstyti, jis tėvo pameistriams pasakodavo apie tai, ką perskaitė. Stovėdamas prie žaizdro ir pumpuodamas kalvio dumples, jis kurdavo savo nesibaigiančius fantastiškus romanus su pratęsimais, o jo širdį degino ilgesys dar nepažintoms tolimoms šalims, tviskantiems snieguotiems kalnams, plačioms Sibiro lygumoms.

Jaunuoliui buvo šešiolika, kai jo dėdė Karlas pasiėmė jį su savimi į Tverės guberniją dirbti medžio pjovimo gamykloje. Ten greit persikėlė ir visa šeima. Jaunuolis pamilo šį kraštą Volgos aukštupyje. Ėjo metai. Įsiplieskė pirmas pasaulis karas; Alfredas buvo pašauktas į armiją ir dirbo fronte sanitaru.

Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina valanda, kai įvyksta tai, kas skirta, atgyja užsimezgę praeityje karminiai ryšiai ir, pritraukti galingo karminio magneto, vyksta gyvenimiški susitikimai. Atsitiko taip, kad 1917 metų pavasarį Blagoveščenske jis susitiko su ta, kuri po pusmečio tapo jo žmona; dar po 17 metų tolimame Charbine įvyko susitikimas su N.K.Rerichu, kuris tapo jo Mokytoju.

O, tuo metu, gyvenimo srovė skubėjo toliau; revoliucijos banga Alfredą Cheidoką ir jo žmoną nunešė į tolimąjį Charbiną, kur jie žadėjo įsikurti, bet pabėgėlių srautas buvo toks didelis, kad visiems atvykėliams gyvenamos vietos neužteko.

1934 metų balandžio pabaigoje, ekspedicijos į Mandžiūriją metu, su savo vyresniuoju sūnumi Jurijumi į Charbiną atvyko N.K.Rerichas. Charbine, Rericho išsinuomotame kabinete ir įvyko neužmirštamas susitikimas. Cheidokas nuo vaikystės žavėjosi Rericho reprodukcijomis, nuo 16 metų jis įtikėjo, kad geresnio dailininko pasaulyje nėra; o dabar atsirado reali galimybė akis į akį susitikti su pačiu didžiuoju tapytoju ir mąstytoju, kurio knygos „Palaiminimo Keliais“ („Пути Благосновения“) ir „Azijos Širdis“ („Сердце Азии“) buvo tokios artimos Cheidoko širdžiai. Čia, Charbine iš paties Rericho jis pirmą kartą išgirdo apie Gyvąją Etiką.

Laikas ėjo, susitikimai dažnėjo, vyko pokalbiai apie Naują planetos Erą, apie Naują žmoniją, apie bendradarbiavimą ir tautų draugystę. Tie susitikimai Cheidoko atmintyje išliko visam likusiam gyvenimui, o jis pats tapo užsidegusiu Rericho idėjų propaguotoju. Savo straipsnyje „Dar kartą apie Gyvenimo Mokytoją“, skirtame N.K.Rericho šimtmečio minėjimui, Cheidokas rašo apie tai, kaip nelaimingi ir vargingi žmonės ateidavo pas didįjį Mąstytoją ir Dailininką ne materialios, o būtent dvasinės pagalbos. Žmonės troško susitikti su Rerichu.

„Taip, pakilęs virš pilkos kasdienybės, žmogiškų aistrų ir siekių jūros, viduryje susipriešinusių interesų kovos, pakilęs aukščiau valstybinių ir tautinių skirtumų meile žmonėms spindėjo Nikolajaus Konstantinovičiaus kaitri širdis; į tą ramią, traukiančią ir viliojančią šviesą vienodai galėjo kreiptis bedalis nelaimingas rusas ir patekęs į nelaimę indas – visi jie sulaukdavo pagalbos.“

Kūrybinis Cheidoko palikimas daugiabriaunis. Čia ir „Mandžiūrijos pasakojimai“ („Манджюрские рассказы“), parašyti Charbine, ir nuostabūs traktatai apie Agni Jogą... Tačiau jo pagrindinis darbas – tai talentingi ir didelės apimties pasaulinės okultinės (okultizmas – doktrina, teigianti esant antgamtinių jėgų, kuriomis galima veikti žmogų ir gamtą) literatūros vertimai. Už šį darbą jis tikrai nusipelnė pasaulinės pagarbos.

Ir, galiausiai, knyga „Stebuklų vaivorykštė“ („Радуга чудес“), kurią jis rašė paskutiniuosius 60 savo gyvenimo metų. Šioje knygoje surinkti liudininkų pasakojimai apie kol kas mokslo nepaaiškinamus poltergeistų ir telekinezės atvejus, apie tokius reiškinius kaip vilkolakiai (vilkatas – vilku virtęs ar paverstas žmogus), burtai ir telepatija. Cheidokas tiems reiškiniams suteikia visiškai moksliškai pagrįstą savo paaiškinimą. Tai jo pasaulėžiūra, su kuria galima sutikti arba nesutikti, bet visa tai egzistuoja ir domina.

Ypatingai įdomi antroji knygos dalis, kuri skirta Agni Jogos Mokymui, kaip didžiausiam XX a. įvykiui. Cheidokas rašo: „Kai blėsta ir gęsta atitarnavę savo amžių žibintai, tuo pačiu metu užsidega nauji, galingesni, tobulesni ir skaistesni. Ir toks naujas žibintas dabar uždegtas. Šambalos Mahatmos davė pasauliui Agni Jogą, kitaip dar vadinamą Gyvosios Etikos Mokymu. Tai praeitame šimtmetyje gyvavusio teosofinio mokymo tęsinys, tiksliau – kulminacija. Teosofijos mokymą J.P.Blavatskajai taip pat diktavo Šambalos Mahatmos. Agni Joga neneigia bendrų visai žmonijai etikos ir moralės pagrindų, būdingų visoms didžiosioms religijoms, bet išvalo nuosėdas, susikaupusias per amžius, ir veda į naują pasaulio suvokimą, kviečiantį nesibaigiančiam dvasios kilimui.“

Nuostabias eilutes Cheidokas skyrė didingam Šambalos aiškinimui. Jis rašo: „Šambala – tai religijų, filosofijų, geriausių minčių, mokslinių atradimų šaltinis. Šambalos Valdovai yra Kosminės galios, beribio proto, apie kurį mes net nežinome, valdytojai. Ir Gamtos jėgos jiems paklūsta. Jie Meilės ir Užuojautos Valdovai. Jie atiduoda visas savo jėgas ir neaprėpiamas aukas žmonijos Gerovei ir Bendram Labui.“

„Šambala – gigantiška minčių labaratorija, ne pagal užimamą plotą, bet pagal Mąstytojų galią. Tai visiškai gali suvokti tik tie, kurie įsitikino minties poveikiu, perduotu per atstumą. Mintis gyva, kaip ir žmogaus sąmonė, sukūrusi mintį. Ji skrieja žaibo greitumu ir vykdo siuntėjo valią. Todėl Šambalą galima prilyginti galingiausiai radijo stočiai, skirtumas tik toks, kad nėra būdingų paprastam radijui trukdymų, o pasiųstos mintys daugeliu atveju pripažįstamos ne kaip patekusios iš aplinkos, bet kaip nuosavos. Šambalos didingumas gali būti suvoktas tik einant dvasinio tobulėjimo keliu, kurį siūlo Didieji Šambalos Mokytojai.“

Toliau Cheidokas pratęsia savo mintį apie tai, kad visi tie užrašai skirti tam, kad žmogus, pirmą kartą paėmęs vieną iš keturiolikos Agni Jogos tomų žinotų, kad rankose laiko ne paprastą knygą, kokių milijonai, o amžiaus stebuklą. „Apgaubta paslapties, tūkstantmečiais buvusi prieinama tik pašvęstiesiems, Didingoji Šambala pakėlė kraštelį savo paslaptingojo užkloto ir su nebūdingu dosnumu lieja pasauliui išmintį tokiu būdu, kokiu ją sugeba priimti žmonija tame evoliucijos etape.“

„Agni Jogos Mokymas skelbia bendradarbiavimo principą tiek tarp žmonių, tiek ir tarp valstybių; tai turi išaugti į Pasaulinę tautų Broliją – Pasaulinę Bendruomenę“, – rašo Cheidokas.

Knyga „Stebuklų vaivorykštė“ („Радуга чудес“) įdomi ir tuo, kad į ją įeina atskiros esė (įvairios tematikos kūrinys, kuriam būdingas mokslinio, publicistinio ir meninio stiliaus elementų jungimas), apybraižos ir Cheidoko pranešimai.

Gilaus turinio ir įdomus išmąstymais yra jo straipsnis „Šeštoji rasė“. Esmė ta, kad mūsų senasis pasaulis ir šiandieninė žmonija griauna patys save, stipriausiai tai pasireiškia tarpusavio santykiuose – tai egoizmas, tiek asmeninis, tiek ir valstybinis, tai negirdėtas moralės nuopuolis, didėjantis nusikalstamumo, narkomanijos ir pasileidimo augimas, tai bedvasė muzika, abstrakcionizmas (moderniojo meno kryptis, kuriam būdingas nedaiktiškumas) mene, šeimos nykimas ir dar daug daug kitų nukrypimų. Ir būtent tuo pačiu metu į žmonijos rankas ateina galingos energijos, sugebančios sunaikinti visą gyvybę Žemėje. Save naikinančią žmoniją pakeisti ateina nauja, šeštoji rasė, kurios mąstymas priešingas pasiruošusiai susinaikinti žmonijai.

Cheidokas rašo: „Vietoj egoistinės kovos dėl asmeninės naudos, naujasis mąstymas bus užimtas plačiausiu bendradarbiavimo principo įgyvendinimu, siekiant Bendros Gerovės visame ir visur; tos rasės tikslas bus kurti Pasaulinę Broliją“.

Naujasis Gyvosios Etikos Mokymas, atveriantis Vartus į ateitį ir kviečiantis nesibaigiančiai kūrybai ir džiaugsmui, nepasiekiamas silpniesiems, kuriems reikia egzistuojančios principų sistemos apsaugos, mielai atleidžiančios jiems nuodėmes ir tokiu būdu sunaikinančios jų atsakomybės jausmą už neteisingus poelgius. Žinoma, kvaila būtų galvoti, kad žmonijos perėjimas į naują, šeštą savo vystymosi etapą gali įvykti be Vadovavimo, be nurodymų iš Aukščiau. Autorius sako, kad Gyvosios Etikos Mokymas ir yra tas raktas, kurį galės suprasti tik tie žmonės, kurie yra sukaupę dvasinį patyrimą ir siekį - tai ir leis pereiti į šeštąją rasę.

Šiandieninė žmonija įžengia į paskutinį savo gyvenimiškos dramos aktą, ir kaip augalas sukaupia savo sėkloje visas jėgas, taip šiandieninė, penktoji rasė prieš savo išnykimą išlaisvina iš savęs šeštosios rasės sėklas. Keičiantis rasėms visada suteikiami Didieji Atvirumai, ir tokiu šiandien yra Gyvosios Etikos Mokymas.

Dar apie daug ką savo knygose pasakoja Alfredas Cheidokas. Jo rašiniai yra nuostabi dovana kiekvienam mąstančiam jaunam žmogui.

Sena rytų patarlė teigia: „Išlaikyk savyje džiaugsmą ryte vieną valandą, ir jis laikysis tavyje visą dieną“. Tie žodžiai visiškai atitinka Alfredo Cheidoko rašinius: supratusysis juos patirs džiaugsmą.

Anatolijus Makarovas


Nikolajus Konstantinovičius Rerichas (1874-1947)Gyvenimo Mokytojas

Užfiksuoti šiame straipsnyje prisiminimai yra liudijimas ir indėlis Didžiam Gyvenimo Mokytojui N.K.Rerichui pagerbti, Jo 100-ojo gimtadienio paminėjimui.

N.K.Rericho pasirodymą Charbine 1934 metais galima sulyginti tik su meteoro skrydžiu tamsiame nakties danguje, nubrėžusiu šviesos juostą – netikėtas ir nelauktas.

Mandžiūrija užgrobta japonų, jos turtas ir gamtiniai ištekliai beatodairiškai švaistomi, nesusimąstant apie ateitį. Egzistuojanti Pu-i valdžia – marionetinė, „imperatoriaus“ be galios. Charbinas, kuris dėka jame įsikūrusių Kinijos Rytų geležinkelio statytojų per trumpą laikotarpį išaugo į stambų prekybos centrą, tiesiog kimšte prikimštas skirtingų sluoksnių rusų pabėgėlių. Visa ta masė tarpusavyje kovoja ir pešasi dėl išgyvenimo. Visus domina tik vienas klausimas – kaip susikurti nors šiek tiek pakenčiamą egzistavimą?... Emigrantai susibūrę į organizacijas, partijas, žemės ūkio kooperatyvus, bet virš visų tų susibūrimų kybo kaulėta japonų militaristų letena, nusprendusių panaudoti emigrantus kaip pagalbinę jėgą savo grobikiško užpuolimo eitynėse. Štai tokiu metu, 1934 metų paskutinėje balandžio dekadoje Charbine netikėtai pasirodė Rerichas.

Jo atvykimas sukėlė sprogusios bombos efektą. Visuomenė sunerimo, kilo visuotinis sąmyšis. Butas Sadovojos gatvėje, kur apsigyveno Rerichas ir jo sūnus Jurijus, virto nenutrūkstančio piligrimų srauto vieta – žmonės čia rinkosi be perstojo. Gerai būtų buvę, jei būtų lankęsi tik visuomenės veikėjai ar dailininkai, bet ateidavo ne tik jie – rinkosi paprasti žmonės, tolimi menui; emigrantai, kuriems, atrodytų, ir kalbėti su Rerichu nėra apie ką. Lankytojų buvo tiek daug, kad Rerichas buvo priverstas samdytis durininką, kuris stovėtų prie kabineto durų ir praleistų lankytojus tik pagal iš anksto sudarytą sąrašą. Pirmosiomis dienomis susitikimui užsirašyti reikėdavo prieš kelias dienas. Tiesa, po kurio laiko, lankytojų srautas dėl ypatingų priežasčių sumažėjo...

Kodėl, kodėl pas jį taip veržėsi? Palikime nuošalyje užsienio ambasadų valdininkus, kurie galėjo lankyti pasaulinio garso dailininką, siekdami parodyti savo taikius ketinimus; taip pat neminėkime atvykstančiųjų tarnybiniais tikslais, atmeskime japonų šnipus, įvairiausių emigracinių organizacijų atstovus, ateinančius gal tik su tikslu susilaukti paramos, taip pat atmeskime žmones, norinčius ką nors parduoti ar sudaryti sandėrį, siekiant rūpintis ekspedicijos į Mongoliją inventoriumi; nepaisykime kalbų, kurios sujaudino bedarbius, ir papasakosime apie vieną žmogų, kuris veržėsi pas Rerichą net pats tiksliai nežinodamas kodėl.

„Aš ir mano žmona buvome pabėgėliai. Mes nepriklausėme tai klasei pabėgėlių, kurie paliko tėvynę pilnais užančiais ir prikištomis brangenybių kišenėmis. Žiaurioje kovoje gimstanti nauja šalies struktūra išgąsdino mus, todėl pabėgome į Charbiną. Perpildytas tokiais pat pabėgėliais miestas sutiko mus nesvetingai, sunku buvo surasti kambarį, dar sunkiau buvo rasti kokį nors darbelį. Namo savininkas vis dažniau primindavo, kad laikas susimokėti nuomos mokestį, o pinigų nebuvo – prasidėjo daiktų išpardavimas.

Ir tada žmonai, kaip jai atrodė, kilo nuostabi idėja: ji darys dideles gražias lėles ir apvilks jas senoviniais nacionaliniais bajoraičių kostiumais. Ji mokėsi menų, todėl toks darbas jos nebaugino, o vyras galės tas lėles pardavinėti.

Prasidėjo darbas – lėlės pavykdavo vis gražesnės. Tik bėda – niekas jų nepirko. Kinų rusiškos bajoraitės nedomino. Tokie pat pabėgėliai kaip pardavėjas, nors ir džiaugėsi gražiomis lėlėmis, pirkti jų neturėjo už ką. ...Taip vaikščiojo pardavėjas Charbino gatvėmis, kasdien vis labiau prarasdamas viltį. Ir staiga jis sužino, kad į Charbiną atvyko Rerichas; jis priėmė sprendimą – „eisiu pas jį“. Jei jo būtų paklausę, kodėl jis nori susitikti su Rerichu, apie ką ruošiasi kalbėti, vargiai, ar būtų sugebėjęs atsakyti. Greičiausiai būtų pasakęs: „Taip, pajutau trauką...“

Ir štai, jis profesoriaus kabinete. Dailininkas pasirodė labai paprastas, lengvai ir maloniai bendraujantis. Pasodino ir paklausė, kas atvedė pas jį lankytoją. Šis pajuto vidinį poreikį išsipasakoti, kaip sunku jam gyventi svetimame krašte ir parodė lėles. Įdėmiai jas apžiūrėjęs Rerichas pagyrė atliktą darbą, bet pasakė, kad jie (pardavėjas ir jo žmona) pasirinko sunkų ir nedėkingą tarnavimo menui veiklą. Kol jie taip šnekėjosi, taip kankinęs pardavėją nusivylimas iš lėto garavo ir jo vietą užpildė nuostabus jausmas, naujas pasaulis. Rerichas nieko nenupirko, prekeivis net nesiūlė jam savo prekių. Nusileidęs žemyn (Rerichas buvo įsikūręs antrame aukšte) prekeivis pasuko į dešinę ir nužingsniavo Sadovajos gatve.

– Ką siūlote?

Jis apsižvalgė, parduotuvės tarpduryje stovėjo japonas, atrodo savininkas, ir kviesdamas prieiti, linktelėjo jam galva.

Gražuolių lėlių pardavėjas greit išdėstė savo prekes. Japonas iš karto nupirko visas lėlės ir užsakė didelę partiją ateičiai. Išgyvenusiam visą svetimo miesto nesvetingumą ir jau praradusiam viltį prekeiviui atrodė, kad kažkieno galinga ranka ištraukė jį iš niūrios bedugnės. Ir nuo tos dienos jis įtikėjo, kad Rerichas atneša žmonėms laimę.“

<...> Man buvo šešiolika metų, kai nusprendžiau, kad geresnio dailininko už Rerichą nėra. Ar galėjau aš tada pagalvoti, kad kada nors mes susitiksime! Ir štai – Rerichas ir aš atsidūrėme tame pačiame mieste... Nesuvaldomas noras susipažinti užvaldė mane. Jei anksčiau Rerichą pažinojau tik kaip dailininką, tai dabar šias žinias dar papildė perskaitytos dvi jo knygos: „Palaiminti keliai“ („Пути Благословения“) ir „Azijos širdis“ („Сердце Азии“). Knygos mane labai sujaudino, ypač antroji, kurioje rašoma apie Mahatmas ir Šambalą. Kas tie Mahatmos, kas ta Agni Joga, duota Bramaputros upės slėnyje? Bramaputra išteka iš Galingųjų Nagų ežero, iki šiol saugojančio Rigvedų priesakus. Daugiau kaip keturiasdešimt pavadinimų davė pasaulio tautos paslaptingajai Šambalai. Tokia gausa verčia susimąstyti: juk negalėjo visos keturiasdešimt tautų išlaužti iš piršto vienodą legendos turinį – turi čia būti nors kruopelytė tiesos! Ir, žinoma, atsakyti į visus tuos jaudinančius mane klausimus geriausiai galėjo tas, kuris parašė šias knygas!

Iki to momento man jau teko kartą matyti Rerichą jaunųjų poetų būrelyje, kur jis pasakė trumpą kalbą apie bendradarbiavimą kaip apie naują tarptautinį ir tarpžmogišką santykių principą. ... bet dabar jį pamačiau iš tikrųjų. Ne visada žmogus mato vienodai, nors žiūri į vieną ir tą patį. Šis didingas, o kartu ir paprastas senolis su balta barzda buvo panašus į biblijinį pranašą, atėjusį skelbti naujos tiesos ar išaiškinti įsišaknijusios neteisybės, ir tuo pačiu nuo jo sklido daug širdies šilumos. Įdomiausia buvo tai, kad jis man pasirodė pažįstamas, lyg būčiau jį pažinojęs labai seniai. Maža to, aš pajutau, kad man jis artimesnis už tuos, kuriuos vadiname kraujo giminėmis. Dingo iš galvos iš anksto paruoštos frazės, kuriomis ruošiausi pradėti pokalbį. Vietoj jų susijaudinęs, bet trumpai paklausiau:

– Nikolajau K., aš skaičiau jūsų knygas – pasakykite, ar tikrai egzistuoja Himalajų Mahatmos?

Ir taip pat paprastai, nedelsdamas nė minutės, N.Rerichas atsakė:

– Taip, egzistuoja, aš buvau pas juos.

Taip aš gavau liudijimą, kuris pasuko mano gyvenimą nauja vaga. Tolimesniame pokalbyje Rerichas pranešė man, kad vienas iš Mahatmų davė naują gyvenimo mokymą – „Agni Jogą“ arba, kaip jį pavadino vėliau, „Gyvosios Etikos Mokymą“. Neįmanoma perpasakoti mūsų pokalbio turinio. Viskas baigėsi tuo, kad mes susitarėme vėl susitikti, ir jis pažadėjo man duoti „Agni Jogą“, kai tik atkeliaus visas jo bagažas...

Ar teko jums kada nors pajusti neapsakomą džiaugsmą, išlikusį visą gyvenimą? Ar kada nors jums atrodė, jog krūtinėje gimsta daina ir veržiasi į išorę? Kad visa aplinka jums pritariamai šypsosi, ir kad nebejuntate žemės po kojomis, tarsi žengtumėte minkštais debesimis? Tokia buvo mano savijauta, kai ėjau po susitikimo su N.Rerichu. Namuose, viską papasakojęs žmonai, dar ilgai negalėjau nusiraminti, ilgai žingsniavau po kambarį – tol, kol suvokiau, kad radau Gyvenimo Mokytoją.

Bėgo laikas, susitikimai padažnėjo ir aš supratau, kodėl žmonės taip veržiasi pas N.Rerichą: jie nešė jam savo vargus, pasakodavo apie savo ieškojimus, o jis visus juos dvasiškai apdovanodavo. Kiekvienam jis surasdavo tinkamus žodžius, pamaloninančius širdį, ar duodavo išmintingą patarimą. O tiems, kurie ateidavo su savo ieškojimais, nurodydavo tolimesnį kelią. Koks tai buvo kelias? Prasmingo pasiaukojimo žmonijai kelias; kelias galintis siaurus egoistinius siekius pakeisti vieninteliu, viską nugalinčiu siekiu gyventi vardan bendros gerovės; tai kelias, visų pirma, apvalantis patį save nuo visko, kas žema, egoistiška; žmogaus atsivertimo kelias – kai aistrų vergas tampa suvaldytų aistrų valdovu; kelias, kuriuo einant, monotoniškas darbas pakeičiamas atsakingumo ir džiuginančios kūrybos veikla; subtiliųjų Gamtos energijų suvokimo kelias ir, visų pirma, galingos jėgos, kurią savyje nešioja kiekvienas žmogus, suvokimas – tai psichinės energijos suvokimas, t.y. valdomos minties ir sąmoningumo kelias, kuris gyvenimą paverčia nenutrūkstamu grožio kūrimu.

Atrodė, kad N.Rerichas kiekvienam įteikdavo „ginklą“, su kuriuo nukreipdavo šventai saugoti patį gyvenimą – draugiška ranka nubraukti riedančią ašarą ar nuoširdžia užuojauta padėti nuraminti skausmą; nedelsiant stoti į kovą, jei kažkur kerojasi neteisybė, o kažkur slypi gėris, kurį galima įvykdyti...

Iš tų žmonių, prietemoje ieškančių Pasaulio įvykius keičiančios gyvenimo prasmės, per trumpą laiką aplink N.Rerichą susibūrė draugija. Tai buvo normalus reiškinys: tam laikui pasaulyje jau buvo įsikūrę apie šimtas tokių draugijų. Ir vis tik Charbine susikūrusi draugija skyrėsi savo struktūra ir ypač sudėtingų išorinių aplinkybių įvairove. Japonų įtarumas ir tarp emigrantų tvyrantis chaosas, ypač tarp šventikų, kurie nesuprato plačių N.Rericho pažiūrų, trukdė oficialiam Draugijos įforminimui – ji egzistavo neužregistruota. Tai neleido Draugijai pasisakyti spaudoje ir dalyvauti visuomenės gyvenime, o draugijos nariai bet kuriuo momentu galėjo būti represuoti japonų. Draugijos struktūra išsiskyrė tuo, kad nebuvo jokių rinkimų, nebuvo nei pirmininko, nei iždininko, nebuvo renkamas nario mokestis. Nepaisant viso šito, susitikimai vyko reguliariai ir su pavydėtinu punktualumu. Po N.Rericho išvykimo iš Charbino ji gyvavo daugelį metų, kol jos nariai, pavaldūs skirtingiems likimams, išvažinėjo po platųjį pasaulį. Jų gyvenimo būdas glumino užkietėjusius materialinių gėrybių vartotojus. Štai vienas iš pokalbių, įvykusių Urale tarp draugijos nario ir materialisto:

– Tai jūs degtinės negeriate? Ir kortomis nežaidžiate? Vadinasi, jūsų gyvenime liko vienintelis džiaugsmas – bulvės!!!

Įvertinus garbingą rašančiojo amžių, galima teigti, kad jis yra paskutinis iš gyvų Draugijos narių, ši aplinkybė įpareigoja jį liudyti, kol jis dar gali tai padaryti.

Gali paklausti – kuom mes užsiimdavome susitikę? Kadangi apkalbos N.Rerichą lydėjo visą gyvenimą, tai gali būti, kad toks klausimas yra provokuojantis ir galėtų skambėti taip: „Kokius sąmokslus jūs ten ruošdavote?“ Ir aš atsakysiu: „Jokių“.

Čia ir slypi ta nuvilianti gyvenimo likimo ironija, kad žmonės įžvelgia kažką smerktino ten, kur siekiama pačių aukščiausių idealų. Ribotam miesčioniui, užsiraususiam mažyčiame asmeninės gerovės urve, yra nesuvokiamas laisvos dvasios džiaugsmas, kai pasiaukojimas evoliucijai atveria horizontą ir suteikia galimybę bendradarbiauti su kosminėmis jėgomis.

Nikolajus Konstantinovičius neskaitė mums paskaitų. Ramaus pokalbio metu jis paprastai ir suprantamai kalbėjo apie prasidedančią planetoje Naują erą, apie naują žmoniją, kuri turi pakeisti dabartinę, dūstančią gyvuliškų troškimų įniršyje, apakusią ir einančią į susinaikinimą žmoniją. Tik ta nauja žmonija negali nusileisti ant rožinių sparnų iš dangaus – ji gali atsirasti tik iš dabartinės žmonijos. Naujasis tautų bendradarbiavimo ir draugystės pasaulis, kaip ir viskas, turi būti sukurtas pačių žmonių. O kur gi statytojai? Tapti tokiais statytojais jis kvietė mus. O kas šių statybų priešai? Tai egoizmas, savanaudiškumas, gobšumas, nemokšiškumas, miesčioniški, menkaverčiai gerovės siekiai – „grožybės“, kurių vardijimas užimtų per daug vietos. Naujo pasaulio kūrimas pirmiausia turi prasidėti nuo savęs keitimo, nuo kasdienės kovos su savo trūkumais, nuo savo žemosios energijos transmutacijos į aukštesnę, kūrybinę. O jau tada savęs tobulinimas atves į sąmonės praplėtimą, atveriantį kosmines erdves. Ką netinkamo tame galėjo surasti tie, kurie sekė kiekvieną N.Rericho žingsnį, apsupdami jį įtarumu ir išgalvotomis apkalbomis? Mūsų susivienijimas buvo bendradarbiavimo mokykla, bet ne formalaus, o nuoširdaus.

„Jėgos, veikiančios priešprieša, sunaikina viena kitą. Jėgos, veikiančios lygiagrečiai, ta pačia kryptimi, sustiprėja dvigubai. Ne visai sutampančios jėgos silpnina viena kitą, priklausomai nuo išsiskyrimo kampo. Kodėl žmonės nenori suprasti, kad pagrindinis fizikos dėsnis atitinka bendradarbiavimo įstatymą?“

„Bendradarbiavimas yra naujos epochos požymis. Daug apie tai parašyta, bet gyvenimas reikalauja patikslinimų. Paskaičiavimai nepadės sutvirtinti bendradarbiavimo. Jūs jau galėjote įsitikinti, kad viena pikta valia sugriovė visą veiklą. Nereikia galvoti, kad siaubingą padėtį galima pridengti kažkokiu išoriniu paslaugumu. Jei nebus pasitikėjimo, tai bendradarbiavimas pavirs į indą su nuodingais skorpionais. Tvirtinu, kad psichinės energijos priėmimas įtvirtins sąmoningą bendravimą!!!“

„Iš tiesų, tai bendradarbiavimas atveria visas galimybes, tik reikia suprasti, kur jo reikia. Dažnai žmonės tai nukelia į valstybinį lygį, tuo metu, kai tai yra viso gyvenimo pagrindas. Visuose smulkiuose veiksmuose slypi bendradarbiavimas, ir tai turi kosminę reikšmę. Kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas rankos paspaudimas, kiekviena mintis yra bendradarbiavimas, jei tai atliekama sąmoningai!!!“

Taip kalbėjo gerbiamas Mahatma jo padiktuotoje Agni Jogoje, kurią žmonijai atnešė Jelena ir Nikolajus Rerichai.

Galvoju, kad nejuodinu išėjusių Anapilin brangių Charbino draugijos narių pripažindamas, kad ta bendradarbiavimo mokykla kartais iškeldavo mums sunkias užduotis: nugalėti savo egoizmą, puikybę. Ne visada po tokių susiėmimų mes nugalėdavome savo žemą, gyvulišką prigimtį. Tada paguodos ieškodavome išmintinguose posakiuose, kad tobulumas gimsta iš netobulumo ir kad netobulumas yra tobulumo pirmtakas, pagrindas ir priešybė.

Vartant vis daugėjančią literatūrą apie N.Rerichą, krenta į akis viena aplinkybė: rašantieji kažkaip stengiasi nepaminėti Himalajų Mahatmų, Šambalos, o kai kurie žodį Mahatma rašo kabutėse, lyg ir abejodami šio reiškinio realumu. Tuo tarpu joks N.Rericho gyvenimo aprašas nebus išsamus, neatspindės tikrovės ir nepaaiškins jo poelgių, jei nenurodysime šių didžių tiek jo asmeninio, tiek ir planetos gyvenimo veiksnių. Tai viena.

Antra: juokinga abejoti faktais, užfiksuotais istorijos ir patvirtintais Rusijos archyvine medžiaga. <...>

Faktai lieka faktais – 1926 metais N.Rerichas kalbėjo su Čičerinu ir Lunačiarskiu Šambalos vardu, kalbėjo kaip pasiuntinys. Šio fakto jėga, o svarbiausia tarybinės vyriausybės  krypties ir veiklos įvertinimas, apie ką savo laiške šalies vadovams rašė Mahatmos, nepakankamai įvertinti.

Man nežinoma, kiek yra susikūrusių ir šiandien egzistuoja pasaulyje N.Rericho vardo ar kitu pavadinimu gyvuojančių draugijų, kurios susibūrė, susidomėjusios N.Rericho veikla. Tačiau visiškai gali būti, kad dalis jų, susiklosčius vienokioms ar kitokioms aplinkybėms, kaip ir Charbino draugija, nustojo egzistuoti. Pasakymas „nustojo egzistuoti“ priimtinas tik kalbant apie grubią materiją, bet praranda prasmę, kai kalbama apie dvasingumą ir idėjas. Neabejotinai, išsibarstę buvusių N.Rericho vardo draugijų nariai per gyvenimą žavėjusius juos idealus skleidžia plačiojoje visuomenėje. Savo pavyzdžiu rodydami aukštą moralę ir bendros gerovės siekį, jie taurina supančią aplinką ir uždega širdis. Tokiu būdu, vietoj sunykimo vyksta prasiplėtimas, o greičiausiai – grandininė idėjų reakcija.

Per pasaulį praėjo Didis Gyvenimo Mokytojas Nikolajus Konstantinovičius Rerichas – praėjo kaip Šambalos pasiuntinys, kaip iki jo apipintas legendomis praėjo grafas Sen Žermenas, dar anksčiau – kiti pasiuntiniai. Aplankęs daugiau nei 20 valstybių, jis visur paliko spindintį pėdsaką. Geriausi pasaulio muziejai didžiuojasi jo paveikslais, visada kviečiančiais ir žadinančiais aukštas mintis ir jausmus. Jaudina jo parašytos knygos. Beribės dykumos saugo jo pėdsakus. Persipinančiomis spalvomis spindi Himalajų viršūnės, kur prie Didžiųjų Nagų ežero priėmė jis Agni Jogą – dovaną žmonijai – ir kaip šviesą kelyje atnešė mums. Argi neteisūs tie, kurie priskiria jam ypatingas savybes, kurias, atrodytų, skleidė jo šviesi asmenybė? Grįžkime dar kartą į straipsnio pradžią, kur buvo kalbama apie varganą emigrantą, kuris Charbine įtikėjo, kad Rerichas atneša žmonėms laimę.

Daugelis apie tai perskaitę turbūt priskyrė jį naiviems prastuoliams. Bet juk nešti džiaugsmą, skleisti aplink save šviesą, aplinkinių širdyse uždegti pasiryžimą, aukštinti ir sudvasinti jų mintis – tai didžių žmonių dalia, tai jų magnetizmo įtaka.

Dar senovės graikų pasaulis žinojo šią tiesą; tokios savybės, tarp kitko, buvo priskiriamos Sokratui. Pateiksime tą senovinį liudijimą: „Pasakysiu jums, Sokratai,– tarė Aristidas, – tai kažkas netikslaus, bet prisiekiu dievais, tai tikra. Mane aplanko sėkmė, kai susitinku su jumis; ar atsiduriu viename name su jumis, nors ir ne tame pačiame kambaryje. Dar aštriau tai pajuntu, kai atsiduriu tame pačiame kambaryje, kur esate jūs... o dar stipriau tai pajuntu, kai žiūriu į jus... pasidarau gerokai gabesnis, kai sėdžiu šalia jūsų ir liečiuosi prie jūsų...“

Yra aprašytas atvejis žymaus biologo Bozo laboratorijoje, kuris subtiliausių oscilografų pagalba užčiuopė augalų pulsą ir stebėjo jų neeilinį jautrumą. Bozas norėjo pademonstruoti N.Rerichui augalo, kuriam suleido nuodų, mirtį. Praėjo laikas, reikalingas tam, kad nuodai galėtų suveikti, o augalo mirtis neįvyko. Tik tada, kai N.Rerichas nutolo per kelis žingsnius nuo augalo, augalas mirė. Bozas iš karto užfiksavo Rericho spinduliavimo galią.

Žemiška padėka Mokytojui, 1973 metų vasario 15 diena, A. Cheidokas

А.П.Хейдок. Радуга чудес. Рига, Виеда, 1994. С. 329

Jūs esate čia: Naujienos Nusidėjėlė