Trečiadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Operatorius, kūręs...

Operatorius, kūręs žemiškos...

Operatorius, kūręs žemiškos būties poezijąVisai nekeista, kad dabar, kai didžiuosiuose ekranuose triumfuoja lietuviškasis vesternas „Tadas Blinda", su nostalgija prisimename tuos dar sovietmečiu sukurtus nespalvotus, o kiek vėliau ir spalvotus operatoriaus Jono Tomasevičiaus nufilmuotus Lietuvos kino studijos (deja, jau nebesančios) filmus. Giedrė Mikelkevičiūtė.

„Jausmai", „Herkus Mantas", „Skrydis per Atlantą", „Mano vaikystės ruduo" ir dar daugiau kaip 30 filmų nufilmavęs operatorius, artėjant jo 75-ajam jubiliejui šŠių metų birželio mėnesį, vėl prisimenamas, nes yra tapęs kino legenda.

2011 metų pabaigoje J.Tomaševičiaus kūrybiniai nuopelnai buvo įvertinti Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimu „Kino pėda", o štai kovo 28 dieną jam bus įteiktas jau tradiciniu tapęs „Ąžuolo" konkurso apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Svarbiausia nufilmuoti nuotaiką

Lietuviško kino veteranas J.Tomaševičius jau kuris laikas nebefilmuoja, nes atėjo metas užleisti vietą jaunesniems. Antra vertus, ir sveikata ne geležinė. Ilgi metai su kino kamera, filmavimai pačiomis nepalankiausiomis oro sąlygomis, na, ir žinoma, neretai nervinga filmų kūrimo atmosfera, nes Jonui teko dirbti kone su visais to meto kino režisieriais, padarė savo. Bet labiausiai vienas iš geriausių šalies operatorių, Jono Griciaus mokinys, pelnęs daugybę sąjunginių ir tarptautinių festivalių apdovanojimų, sielojosi dėl sunaikintos per visokias privatizacijas Lietuvos kino studijos, nežinia kur atsidūrusių ir kokiomis sąlygomis laikomų kai kurių kino juostų. Dėl panašių dalykų, ko gero, ir sušlubavo veterano širdis. „Na, bet esu gyvas, nes šalia jau beveik penkiasdešimt metų turiu angelą sargą - žmoną Gražiną, du sūnus, tris anūkus, jaukų butą Lazdynuose, kurio ir sienos, ir šūsnys nuotraukų kartkartėmis primena tai, ką man pavyko gyvenime nuveikti".

Kino veteranas atmintimi nesiskundžia. Kaip buvo filmuojamas vienas ar kitas filmas; kaip jis mokėjo tiek charakteriu, tiek meistriškumu prisiderinti prie pačių įnoringiausių kino režisierių; kaip jis su filmavimo kamera mokėdavo subtiliai, tarsi nepastebimai ir neblaškydamas jų dėmesio filmuoti aktorius ir dar daug kitų detalių yra vertos atsiminimų knygos. Savo darbu operatorius didžiuojasi, bet pernelyg jo neišaukština. Jis sako: „Buvau tik režisieriaus bendramintis, kuriam labai svarbu buvo nufilmuoti ne daiktus ar žmones, o nuotaiką". Kino kritikė Marija Malcienė yra labai taikliai apibūdinusi J.Tomaševičių, kad geriau ir nepasakysi: „Filmavimo aikštelėje jis buvo ne vykdytojas, kukliai pasislėpęs už kino kameros, o menininkas, nuo kurio priklausė vientisa veiksmo atmosfera, vidinis dramaturginis ritmas, filmo stiliaus vientisumas ir pati jo egzistencija ekrane".

Draugų dovanos

J.Tomaševičiaus namuose ant kambario sienų kabo nemažai žymių dailininkų paveikslų. Jie visi dovanoti pačių jų autorių. Mat operatoriui filmavimo aikštelėse teko dirbti kartu su žymiais dailininkais: Linu Katinu, su anapilin prieš gerą dešimtmetį išėjusiu Vytautu Kalinausku, kitais.

„Kai dirbdavau su Vytautu, man buvo ramu ir malonu. Jis kažkaip iš nieko sugebėdavo sukurti kūrybinę atmosferą, nuotaiką. Va šitas man Joninių proga jo dovanotas paveikslas taip ir vadinasi - „Buvo naktys švento Jono", - rodo ant sienos kabančią bičiulio dovaną.

O štai tapytojas Linas Katinas J.Tomaševičiui padėjo atrasti spalvoto kino pranašumus. Pirmasis jo nufilmuotas

spalvota kino juosta filmas buvo „Tas prakeiktas nuolankumas" pagal Juozo Tumo Vaižganto „Dėdės ir dėdienes". Tą filmavimą primena paveikslas „Šokiai paraistėje", kuriame matome pagrindinį herojų Mykoliuką, kuris liūdnas sėdi ant juodo suoliuko ir čirpina smuikeliu, o toliau matosi šokantys kaimo bernai ir mergos. Apsakymo nuotaika pagauta puikiai. Jonas tikina, kad šis dailininkas jį išmokė dar giliau suvokti Lietuvos gamtos grožį, nors pats buvo laikomas grubaus potėpio šalininku. Kai eidavome pieva, jis sakydavo: „Jonai, štai žiūrėk, čiobrelis auga. Šitą daigą jeigu išdidinsi, tai jie (kritikai) pasakys, kad čia abstrakcija, mistika ir Dievas žino kas". Tad Lino dėka suvokiau gamtos spalvų pasaulį. Mat staigus perėjimas nuo nespalvoto kino į spalvotą nėra tas pats kas įjungti elektros mygtuką. Tai yra mąstymo rezultatas", - kalbėjo operatorius.

Su nostalgija jis kalbėjo apie filmą, kurį dabar mažai kas prisimena. „Tai labai graži ir graudi istorija, prie kurios scenarijaus autoriai pridėjo savo ranką, nes buvo reikalaujama išryškinti socialinius aspektus ar dar kažką", - svarsto pašnekovas ir priduria, kad, jeigu būtų galimybė, dabar šią juostą nufilmuotų visiškai kitaip.

Meilė per kiną 

Po šio nostalgiško pasakojimo apie tyrą Mykoliuko meilę radosi proga paklausti operatoriaus, o kur gi jis pats surado žmoną Gražiną, su kuria kartu jau bemaž penkiasdešimt metų. „Ir žmona susijusi su mano darbu kine, nes kinas yra visas mano gyvenimas, - šypsosi pašnekovas tuo metu, kai moteris stato ant stalo kavos puodelius. - Ji tuometiniame Leningrade baigė kino inžinerijos institutą ir atvažiavo dirbti į mūsų kino studiją. Ją paskyrė techninės kontrolės viršininke. Kai susituokėme, draugai sakydavo: ,,Na ir šeimynėlė: vienas kuria, o kita karpo". 

Gražina Pečiulytė nelengvo likimo moteris. Pačiu pirmu 1941-ųjų vežimu jos tėvai pedagogai kartu su vaikais buvo išvežti į Altajaus kraštą, bet tai jau atskira istorija. Du Jono ir Gražinos sūnūs - Vytautas, kuris tapo dailininku, ir Andrius, šiuo metu gyvenantis Anglijoje - padovanojo tris anūkus. 

Šeimininkės teiraujuosi, ar beveik pusę amžiaus gyvenant kartu su tokios neramios profesijos žmogumi, kaip Jonas, nekilo pavydo ar nesutarimų. „Nebuvo tarp mūsų rimtų nesutarimų, o jeigu pasibardavome kada, tai tik dėl kokios buitinės smulkmenos. Jonas - gero charakterio ir patikimas žmogus. Tad pavydui mūsų šeimoje vietos nebuvo", - sakė moteris. O J.Tamoševičius priduria: „Aš labai smarkiai buvau pasinėręs į darbą, o ji rūpinosi šeima ir vaikais. Kai susitikdavome, būdavo mums tikra šventė. Net ir atostogų mums praleisti kartu dažnai nepavykdavo. O štai kai išėjau iš kino studijos, praidėjo mano ilgos atostogos". 

Dėl ko skauda širdį 

Patyręs kelias širdies operacijas kino veteranas prisipažino, kad jam nemažai sveikatos sugadino būtent tai, kad jį įskaudino ir sukrėtė Lietuvos kino studijos griovimas. „Visi, kurie kadaise kūrė Lietuvos kino studiją, su visa jos technine baze, paviljonais ir kt, kurie stengėsi, kad sovietmečiu pralaužę visus barjerus ekranuose pasirodytų lietuviški filmai, iki šiol negali atsigauti dėl to, kas buvo padaryta. Kieno ranka išbraukė iš neprivatizuojamų objektų sąrašo Kino studiją, nežinau, bet tai buvo nešvari ranka, panaikinusi visą mūsų kino paveldą, archyvus. Akivaizdu, kad ir šiandien valdžios struktūrose nėra tvarkos - kas ką nori, tas tą daro". 

J.TOMAŠEVIČIAUS KAMERAI PRIKLAUSO FILMAI: 

„Jausmai" (1968m., rež. A.Grikevičius, A.Dausa, diplomas už geriausią operatoriaus darbą X Baltijos šalių ir Baltarusijos kino festivalyje Minske, žiuri prizas tarptautiniame San Remo festivalyje); 

„Herkus Mantas" (1972m., rež. M.Giedrys, Valstybinė premija 1973m., antras prizas už operatoriaus darbą sąjunginiame kino festivalyje Alma Atoje); 

„Ave, vita" (1969m, rež. A.GrikeviČius); 

„Perskeltas dangus" (1974m, rež. M.Giedrys); 

„Skrydis per Atlantą" (1983m, rež R.Vabalas); 

„Moteris ir keturi jos vyrai" (1983m. rež. A.Pulpa); 

„Žvėris, kylantis iš jūros" (1992m. rež. Žalakevičius); 

„Vaikai iš „Amenkos“ viešbučio"(1990m. rež. R.Banionis); 

„Mano vaikystės ruduo" (1977m. rež Gytis Lukšas) ir kt.

Jūs esate čia: Naujienos Operatorius, kūręs...