Ketvirtadienis, Birž 21st

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 01 1923 metų sukilimas Klaipėdos krašte ir jo padariniai

Lithuanie1923 metų sukilimas Klaipėdos krašte ir jo padariniai prancūzų  istorikės akimis

Rytų Prūsijos  ir Klaipėdos krašto likimą po Antrojo pasaulinio karo nulėmė Stalino  žodžiai, pasakyti Teherano konferencijoje. Jis 1943m. gegužės 1d.  iškėlė pasiūlymą, kuris tapo Rytų Prūsijos padalijimo pagrindu:  „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje. Todėl rusams  reikalingi neužšąlantys Kenigsbergo ir Klaipėdos uostai bei tam  tikra Rytų Prūsijos teritorijos dalis. Juo labiau kad istoriškai –  tai grynai slaviškos žemės" 1. Tačiau Kenigsbergas vėliau  tapo Kaliningradu ir 1947m. buvo įjungtas į Rusijos Federacijos  sudėtį, o Klaipėdos kraštas buvo įtrauktas į Lietuvos TSR ir  šiandien yra suverenios Lietuvos Respublikos dalis. Kodėl jis netapo Kaliningradskaja  oblast  dalimi? Kažin  ar Maskvą būtų paveikę argumentai dėl šio krašto lietuviškos  praeities ir tradicijų, jeigu ne 1923m. Klaipėdos krašto sukilimas  ir krašto priklausomybė Lietuvai iki 1939m. Ši data ir šis įvykis  legitimizavo krašto priklausomybę Lietuvai. Jeigu ne šis sukilimas,  sąlygojęs Lietuvos suverenitetą šiame krašte iki 1939m., galbūt  Stalinas būtų sukūręs vieningą administracinį vienetą iš šiaurinės  Rytų Prūsijos dalies ir Klaipėdos krašto Rusijos Federacijos  sudėtyje. Nors kas šiandien galėtų pasakyti kaip būtų, jeigu būtų?

1 Советский Союз на международных конференциях периода Великой  Отечественной войны  1941 — 1944  г. г.  Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав СССР, США  и Великобритании  (28 11 - 1 12 1942  г.), т. 2  Москва, 1984,  р. 150.

Prancūzijos   istorikės  Isabelle  Chandavoine  knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to" nagrinėja Klaipėdos  krašto istorijos vingius po Pirmojo pasaulinio karo iki Lietuvos ir  Vokietijos santykių paaštrėjimo, perėjusio į krizę ketvirtojo  dešimtmečio pradžioje. Didelė šio darbo vertė ta, jog autorė  pasinaudojo gausybe šaltinių iš Prancūzijos archyvų, kurie yra  nelengvai prieinami ir lietuvių tyrinėtojams nebuvo žinomi ir .  Klaipėdos krašto pro­blemą yra nagrinėję nemažai lietuvių, vokiečių,  lenkų ir latvių tyrinėtojų, tačiau prancūziškas požiūris suteikia  naują istorinę perspektyvą ir duoda peno apmąstymams.

XX amžiuje,  kaip beje ir ankstesniais laikais, Lietuvos ir Prancūzijos san­tykių  istorijoje nerandame įvykių gausos. 1572m. abiejų tautų respublikos  karaliumi buvo išrinktas Anžu kunigaikštis Henrikas Valua (Henry de  Valois),  kuris po trejų  metų paliko sostą, kai atsirado galimybė tapti Prancūzijos  karaliumi. Imperatorius Napoleonas 1812m., persikėlęs per Nemuną  ties Kau­nu, pradėjo čia tragiškai pasibaigusį žygį į Rusiją.  Prosperui Merimė Lietuva buvo egzotiškas keistų žmonių ir laukinių  žvėrių gyvenamas kraštas.

Klaipėdos   krašto istorijoje prancūzų pėdsakų aptinkama dažniau negu Lietuvos valstybės istorijoje. Prancūzų metais Klaipėda buvo provincija,  tolimas užkampis, tačiau po to, kai imperatorius Napoleonas  Bonapartas sutriuškino Prūsiją, ji netikėtai tapo sostine.  Klaipėdoje gyveno Prūsijos karalius Friedrichas  Wilhelmas III su žmona Luiza, vaikais ir dvariškiais, pabėgęs nuo pran­cūzų  imperatoriaus armijų. Klaipėdoje Friedrichas  Wilhelmas III  paskelbė Prūsijos kariuomenės ir miestų valdymo reformas, o 1808 m.  vasarį čia buvo paskelbtas revoliucinis barono Friedricho  von  Steino  parengtas baudžiavos panaikinimo Prūsijoje aktas.

Po Prancūzijos  ir Prūsijos karo Vokietijos kancleris  Otto von  Bismarckas  suvienijo  Vokietiją, ir Klaipėda tapo šiauriausiu Antrojo reicho miestu,  minimu pirmajame Vokietijos himno posmelyje. Atgabenti j Klaipėdos  regioną prancūzų karo belaisviai 1873m. užbaigė Karaliaus  Wilhelmo  kanalo statybą,  kuris sujungė Nemuno žiotis su Klaipėdos uostu ir sąlygojo gausų  medienos eksportą.

Kaip pažymi Isabelle Chandavoine, po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija neturėjo rimtų geopolitinių interesų Baltijos regione. Ji siekė susilpninti „istorinį priešą" Vokietiją, o savo sąjungininku šiame regione matė Lenkiją, kuri lietuviams po konflikto dėl Vilniaus tapo pagrindiniu priešininku. Tarpukario Lietuvos teisininkas Rudolfas Valsonokas prancūzų valdymo laikotarpį Klaipėdos krašte apibūdino taikliu „Territoire de Memel" pavadinimu. Lietu­viams Klaipėdos krašto sukilimas buvo svarbiausias savarankiškas politinis ir karinis tarpukario žingsnis. Žinoma, šio savarankiškumo laipsnis nėra absoliutus, kadangi Lietuvos vyriausybė nuolat derino savo veiksmus su Sovietų Rusijos ir Vokietijos pozicijomis, tačiau sukilimo planas gimė ne Maskvoje ar Berlyne, o Kaune.

Amerikiečių   istorikas A.E.Sennas yra pastebėjęs, jog 1923m. lietuvių žygis į  Klaipėdą buvo „drąsiausias tarpukario Lietuvos užsienio politikos  žingsnis"2. Tačiau reikia pripažinti, jog šis žingsnis  laužė Versalio sistemą ir pokario susitarimus. Nepaprastosios  Ambasadorių konferencijos Klaipėdai, pasiųstos tirti 1923 metų  sausio mėnesio įvykių, pranešime Aukščiausiajai Tarybai sukilimas  apibūdinamas kaip Kauno vyriausybės sumanytas ir įvykdytas  „Coup   de force". Tarpukario  Lietuvoje Klaipėdos krašto sukilimo aplinkybės buvo kruopščiai  slepiamos, o Lietuvos karinių dalinių dalyvavimas niekur neminimas.  Buvo ypač pabrėžiamas Lietuvos šaulių sąjungos vaidmuo, tad  lietuviškoje istoriografijoje susiformavo tradicija Klaipėdos  „išvadavimą" priskirti beveik vien Šaulių sąjungai. Tada Klaipėdos  operacija pradėta vadinti sukilimu arba Mažosios ir Didžiosios  Lietuvos susijungimu. Tikrosios Klaipėdos operacijos aplinkybės  tarpukario Lietuvoje nebuvo minimos dėl galimų politinių  komplikacijų siekiant nesuteikti Vokietijai papildomų argumentų  Klaipėdos krašto byloje.

2 A. E.  Senn,  The  Great Powers, in:  Lithuania and the Vilna  question  1920-1928,  Leiden,  1966,  p.  108.

Tarpukariu  Lietuvos vyriausybė finansavo teisininkų Jokūbo Robinzono ir Rudolfo  Valsonoko darbus3. Šie darbai, taip pat Lietuvai  palankaus Hagos teismo  Bцttcherio bylos  sprendimas ir Kauno proceso dokumentai4 turėjo at­remti  Vokietijos istorikų ir tarptautinės teisės specialistų spaudimą  vertinant 1919 metų Klaipėdos krašto atskyrimą ir keliant klausimą  dėl 1923 metų sukilimo legitimumo.

Sovietinės   Lietuvos, o ir lietuvių tyrinėtojai emigracijoje pagrindinį dėmesį skyrė Mažosios Lietuvos lietuvininkų tikriems ar tariamiems  persekiojimams, Klaipėdos krašto nacistų veiklai ir Hitlerio  įvykdytam Klaipėdos krašto atplėšimui. Kaip  ultima ratio įrodinėjant  Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos teisėtumą buvo kartojami  Prancūzijos premjero Georges'o  Clemenceau argumentai, kad šios žemės visada buvusios lietuviškos, o lietuviams  reikią priėjimo prie jūros. Dažnai lietuvių autoriai, įrodinėdami  Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai būtinybę, rėmėsi lietuvių  tautos „istorinėmis teisėmis" į Mažąją Lietuvą.

Tradicinė   lietuvių istoriografija, nagrinėdama Klaipėdos krašto klausimą,  rėmėsi ne tik „istorinėmis teisėmis", bet kartu mitologizavo  „prarastąsias žemes". Po 1870-1871 metų nesėkmingo karo su Prūsija  Prancūzijoje susiformavo prarastųjų žemių Elzaso - Lotaringijos, les provinces  perdues,  mitologizacija.  Tokia  la terre perdue tiek sovietinės  Lietuvos, tiek romantiniams emigracijos istorikams tapo vokiečių  Ordino nukariauta ir vokiečių kolonizuota Mažoji Lietuva, į kurią  įėjo ir Klaipėdos kraštas.

Susiaurinta   istorinė perspektyva neleido pastebėti svarbesnių Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos argumentų. Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau,  siekdamas  susilpninti Vokietiją ir sustiprinti Lenkiją kaip potencialų  sąjungininką prieš Vokietiją ir Sovietų Rusiją, laikėsi antivokiškų  nuostatų ir buvo linkęs kraštą perduoti lietuviams, o nepalikti  vokiečių globoje.  Isabelle  Chandavoine  parodo, kaip Prancūzija Vidurio Rytų Europoje formavo „kordonų  juostos" tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos politiką. Paryžius siekė  Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo pritardamas idėjoms dėl  konfederacinių junginių, kartu baimindamasis dėl lietuvių  antilenkiškos ir provokiškos linijos.

3 J. Robinzonas,  Klaipėdos krašto konvencijos komentaras,  Kaunas, 1934, t. 1-2; R. Valsonokas,  Klaipėdos problema,  Klaipėda, 1932.

4 Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos tribunole, Kaunas,  1932.  Dr.  Neumann'o,  von  Sass'o bei kitų bylos kaltinamasis aktas, Kaunas, 1934.

Klaipėdos   kraštas, kurio teritorija yra beveik lygi Didžiajam Liuksemburgui  (2708 kv. km), 1920m. sausio 10d., ratifikavus Versalio sutartį,  buvo galutinai atskirtas nuo Vokietijos reicho, o po mėnesio  Vokietijos komisaras V.Lambsdorfas perdavė krašto valdymą prancūzų  generolui D.Odry. Po trejų metų Lietuvos valdžia, užsitikrinusi  Vokietijos ir Sovietų Rusijos diplomatinę paramą, įvykdė sėkmingą  žygį į Klaipėdą. 1923m. vasario 16d. Ambasadorių konferencija  paskelbė Santarvės ir Lietuvos susitarimą. Klaipėdos kraštas buvo  perduotas Lietuvai su sąlyga, kad bus parengti Klaipėdos krašto  statusą apibrėžiantys dokumentai ir krašte įsteigta autonomija ir  autonominės institucijos. 1924m. gegužės 8d. Paryžiuje pasirašius  Klaipėdos konvenciją, Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais  atiteko Lietuvos Respublikai.

1934m., ginčų  su Vokietija įkarštyje Lietuvos teisininkas J.Robinzonas akcentavo,  jog „Klaipėda ir jai gretimas kraštas yra atskirti nuo Vokietijos  vadovaujantis jų tautiniais ir ekonominiais ryšiais su Lietuvos  žeme"5. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą lietuviai jau  nebesirėmė „istorinių teisių" argumentais, kadangi šiuos argumentus  sėkmingiau galėjo panaudoti nacistinė Vokietija.

Bandydamas   pagrįsti sukilimo legitimumą J.Robinzonas teigė, jog sėkmingos  revoliucijos sukuria naują teisinį pagrindą – „nulemia ne valdžios  legalumas, bet jos efektyvumas, ir kadangi revoliucijų konstitucinės  teisės atžvilgiu yra įteisinti veikti, tai Vyriausiojo Gelbėjimo  komiteto valdžią ir jo priemones reikia laikyti teisėtomis"6.   Logiška atrodanti teisinė grandinė (Vyriausias Mažosios Lietuvos  gelbėjimo komitetas – revoliucinis organas, išreiškęs vietinių  gyventojų valią, karine jėga pakeitęs prancūzų okupacinę valdžią,  sukūręs naują teisę, kurią 1923m. vasario 16d. legalizavo  Ambasadorių konferencija, perduodama krašto suverenumą Lietuvai),  istoriškai nėra teisinga, nes Klaipėdos krašto sukilimas buvo ne  vietos gyventojų revoliucinis valios aktas, bet Lietuvos vyriausybės  įvykdyta karinė akcija.

5 J. Robinzonas,  Klaipėdos krašto konvencijos komentaras,  t.  1, p. 24-25. ь Ten pat, p. 31.

Pagrindinį   vaidmenį karinėje operacijoje suvaidino Lietuvos ginkluotųjų pajėgų   daliniai ir rinktiniai šaulių būriai, suburti į Ypatingosios  paskirties rinktinę. Lietuvos šaulių sąjunga savo vardu pridengė  Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos vyriausybės veiksmus. Propagandinė  kampanija apie vietinius sukilėlius ir lietuvių šaulius,  neklausiusius įsakymų, padėjo iš dalies išsaugoti Prancūzijos ir  Santarvės autoriteto valstybių  renomė.  Nors niekam  nebuvo paslaptis, kad sukilimą organizavo Kauno vyriausybė, versija  apie tai, jog nekontroliuojamų šaulių ir savanorių iš Lietuvos bei  vietinių Klaipėdos krašto gyventojų pajėgos įsiveržė ir užėmė  Klaipėdos kraštą prieš Lietuvos vyriausybės valią, sėkmingai  pasitarnavo Lietuvos vyriausybei. Kad ir kaip lietuviai slėpė apie  savo žygio organizavimą, vis dėlto stebina, jog Paryžius visą  informaciją apie taip kruopščiai parengtas detales sužinojo gana  greitai. Ben­dros lietuvių žygio į Klaipėdą aplinkybės nebuvo didelė  paslaptis nei Lenkijos atstovui Klaipėdoje, nei Latvijos  vyriausybei, nei prancūzų komisarui Klaipėdoje Gabrieliui Petisnė,  tačiau prancūzai gavo ir žygio parengimo detales, ir instrukcijas,  skirtas sukilėliams praėjus vos keletui dienų. Iš kur nutekėjo  informacija ir kas perdavė ją prancūzams (arba lenkams, o šie savo  ruožtu prancūzams), šiandien sunku išsiaiškinti. Slaptas Lietuvos  generalinio štabo dokumentas buvo išspausdintas tik keturiais  egzemplioriais ir įduotas į rankas patikimiems žmonėms.

Romantinė   istoriografinė tradicija ilgai laikėsi versijos, kad Klaipėdos  sukilimas buvo organizuotas vietos gyventojų lietuvininkų, kuriems į  pagalbą atėjo Didžiosios Lietuvos šauliai ir Lietuvos savanoriai.  Tačiau tiek Lietuvos, tiek Prancūzijos archyvuose esantys  dokumentai, kuriuos gausiai pateikia  Isabelle  Chandavoine,  įrodo, jog dauguma krašto gyventojų laikėsi pasyviai, Lietuvą rėmė  negausi vietinių gyventojų grupė, o lietuvių Ypatingosios rinktinės,  kurią sudarė kariniai daliniai ir šauliai, žygiui vadovavo Lietuvos  kariuomenės generalinis štabas. Politinis Klaipėdos operacijos  koordinatorius buvo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas  Galvanauskas, kuriam buvo siunčiami visi pranešimai apie Klaipėdos  įvykius. Kita vertus, vis dar lieka neaiškus Šaulių sąjungos  pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir sąjungos vadovybės vaidmuo  rengiant Klaipėdos krašto užėmimą. Nors svarbiausia karinė jėga buvo  perrengti Lietuvos kariuomenės daliniai, bet neatmestina, kad  ryžtinga Šaulių sąjungos vadovų pozicija stūmė Ernestą Galvanauską  imtis aktyvesnių veiksmų Klaipėdos krašto klausimu.

Vertingos   informacijos apie Klaipėdos sukilimą suteikia 1992m. išleisti  rašytojo ir Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus  memuarai7. Rašytojo dukra ilgai nenorėjo šių memuarų  paskelbti emigracijoje, nes „tai daryti dar anksti"8. Po  1923m. įvykių buvo praėję apie 60 metų, bet, kaip pažymi ir  A.E.Sennas, kalbėjęsis su buvusiais Lietuvos politikais, „jie manė,  kad turi saugoti paslaptis, kad vis dar per anksti jas skelbti, nes  demas­kavus suokalbį galinti būti sukompromituota Lietuva"9.

Už Antantės  pažadą perleisti Lietuvai Klaipėdos kraštą lietuviai sutiko paleisti  Vyriausią Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, Klaipėdos krašto  armiją ir Erdmono Simonaičio direktoriją. Tai, kad Jono Polovinsko  (Budrio) Klaipėdos krašto armijoje dalyvavo ir šauliai, padėjo  sudaryti įspūdį, jog vietinių krašto gyventojų pasiryžimas  priklausyti Lietuvai yra realus. Ši armija kontroliavo padėtį  Klaipėdos krašte iš jo išvedus sukilėlius, tiksliau sakant,  Ypatingosios rinktinės kariuomenės dalis.

Diplomatinės   derybos dėl Klaipėdos krašto ateities nebuvo lengvos, o vietos  lietuvių lyderių, net rėmusių sukilimo idėją ir dalyvavusių  Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto darbe, nuotaikos  nebuvo pastovios ir kito priklausomai nuo politinės konjunktūros.  Dovas Zaunius, 1923m. vasario 6d. atšauktas iš diplomatinių pareigų  ir ministro pirmininko nusiųstas į Klaipėdą išsiaiškinti padėties,  pranešdamas E.Galvanauskui apie Klaipėdos lietuvių nuotaikas, rašė:  „Susijungimas su Lietuva daugeliui nepriimtinas. Mažosios Lietuvos  veikėjai trokštų lietuviško „freistadto". Tos grupės atstovais aš  laikau Stikliorių, Gaigalaitį ir truputį Simonaitį. Dėl griežtos ir  aiškios centralizmo tendencijos Mažosios Lietuvos veikėjų tarpe  aiškaus nusistatymo nėra. Centralizmo aiškinimas ir propagavimas  (griežtai už Lietuvą) nebūtų labai populiarus"10.

1923m. vasario  16d. Ambasadorių konferencija pripažino  fait accompli – suteikė  Lietuvai suverenias teises Klaipėdos kraštui. 1923m. vasario 19d.  visos Antantės ginkluotosios pajėgos, Ambasadorių konferencijos  ypatingoji komisija ir buvęs krašto komisaras  Gabrielis  Petisnė išvyko iš Klaipėdos krašto. Po dienos Lietuvos vyriausybė  savo nuolatiniu įgaliotiniu Klaipėdos krašte paskyrė Antaną Smetoną.  1923m. vasario 24d. Antanas Smetona perėmė iš Jono Polovinsko  (Budrio) valdžios funkcijas ir paskyrė jį savo padėjėju. 1923m.  vasario 26d. Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo likviduota,  Didžiosios Lietuvos šauliai sugrįžo į namus.

Kodėl prancūzai  pasitenkino tik protestais ir pasitraukė iš Klaipėdos, nors  sukilėliams išvyti, anot Prancūzijos karo ministro Focho, būtų užtekę trijų batalionų ir trijų lauko artilerijos baterijų? Buvo  svarbesnių reikalų nei lietuviai Klaipėdoje. Stabilumui Europoje  grasino įsibėgėjantis konfliktas su Vokietija dėl karo reparacijų  išmokėjimo ir Rūro srities. Kaip rašo  Isabelle  Chandavoine,  suveikė finansinės ir psichologinės priežastys. Kariuomenės dalinių  išlaikymas užsienyje deficitiniam Prancūzijos biudžetui kainavo  brangiai, o po kruvino Pirmojo pasaulinio karo prancūzų visuomenei  buvo nepriimtina mintis apie naujas kad ir menkiausias aukas. Kita  vertus, bijota aktyviu įsikišimu sukelti įtampą ir karinį konfliktą,  į kurį galėtų įsikišti So­vietų Rusija.

Lietuva gavo  teises į Klaipėdos kraštą ir uostą, tačiau 1923m. kovo 15d. Antantė  nustatė rytines Lenkijos sienas ir tuo pripažino Vilniaus krašto  inkorpo­ravimą į Lenkijos sudėtį. Klaipėda Lietuvai atiteko mainais  už Vilnių.

 

7 Apie Klaipėdos atvadavimą,  in:  V. Krėvė,  Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė.  Atsiminimai, Vilnius, 1992, p. 94-112.

8 Ten pat, p. 8.

9 A. E. Senn, Detalės ir asmenybės,  in:  2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje.  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, t. 4, p. 56.

10 D. Zauniaus pranešimas ministrui pirmininkui 1923 02 13, Lietuvos  valstybės archy­vas (LVA), f. 383, ap. 7, b. 378. Susirašinėjimas  dėl padėties Klaipėdoje, 1. 38.

Tarpukariu   Klaipėdos kraštas tapo įtampos tarp vokiečių ir lietuvių, tarp  Vokietijos ir Lietuvos židiniu. Kaunas siekė integruoti kraštą į  Lietuvos Respubliką vykdydamas griežtą lietuvinimo politiką. Efektas  buvo priešingas: tokie veiksmai tik skatino antilietuviškų nuotaikų  plitimą. Kilus 1923-1925m. konfliktams dėl pablogėjusios ekonominės  padėties ir dėl evangelikų Bažnyčios, kurią Lietuvos valdžia norėjo  padaryti nepriklausomą nuo Prūsijos Kenigsbergo konsistorijos,  sustiprėjo abipusis vietinių gyventojų ir Lietuvos centrinių  valdžios institucijų nepasitikėjimas. Pirmųjų rinkimų į Klaipėdos  krašto seimelį rezultatai lietuviams buvo katastrofiški – už  lietuvių partijas balsavo tik 6,1 proc. rinkėjų (vos du atstovai  krašto seimelyje). Ne ką geriau Lietuvai sekėsi ir vėliau - 1927m.  lietuvių partijos gavo 13,4 proc. rinkėjų balsų (4 atstovai iš 29),  1930 m. - 17,7 proc. (5 atstovai), 1935m. - 18,3 (5 atstovai) ir  1938m. - 12,8 proc. (4 atstovai). Iš šešių Klaipėdos krašto seimelių  vos vienas išsilaikė iki kadencijos pabaigos. Per tą laiką pasikeitė  devyni krašto gubernatoriai ir šešiolika direktorijų. Nestabilus  politinis balansavimas buvo pagrindinis Klaipėdos politikos bruožas.

Sąlyginis   vietinių Mažosios Lietuvos atstovų entuziazmas po pavykusio sausio žygio, susidūręs su jų interesų nesupratimu, taip pat pradėjo vėsti.   Iš Didžiosios Lietuvos atkelti tarnautojai, valdininkai ir  darbininkai nežinojo vietos sąlygų, krašto istorijos, papročių,  gyvenimo būdo ir, žinoma, nemokėjo vokiškai. Autonomijos įstaigose  liko senieji tarnautojai - vokiečiai, o Lietuvos Respublikos  įstaigose sėdėjo beveik vien iš Didžiosios Lietuvos atkelti  valdininkai, „ištremti" į Klaipėdos kraštą dėl tarnybinių  nesusipratimų ir ne geriausi Lietuvos valdžios atstovai.

Po 1926m. autoritarinio A.Smetonos perversmo Klaipėdos krašte išliko  parlamentinė demokratinė valdymo forma, kurią garantavo Klaipėdos  krašto statutas.

Isabelle   Chandavoine  nebenagrinėja Klaipėdos krašto raidos sustiprėjus nacistiniams  judėjimams. Po Hitlerio atėjimo į valdžią Lietuvos valdžios padėtis  tapo dviprasmiška, nes nepavyko užsitikrinti nei vietinių vokiečių,  nei Mažosios Lietuvos gyventojų paramos. Pati Lietuvos valdžios  laikysena krašte suteikė Vokietijai puolimo prieš Lietuvą galimybes  remiantis Klaipėdos krašto statuto straipsniais, o   nacionalsocalistinės įtakos didėjimas, kurio poveikiui nebuvo  įmanoma užkirsti kelio, privedė prie Klaipėdos praradimo 1939  metais.

Įdomiai ir  gyvai parašyta  Isabelle  Chandavoine  knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to" praturtins akiratį ne  tik istorikų, politikos mokslų specialistų, bet ir visų skaitytojų,  besidominčių sudėtinga Klaipėdos krašto istorija.

Doc. Dr.  Vygantas Vareikis Klaipėdos universitetas

Įvadas

Po Pirmojo  pasaulinio karo Santarvės valstybės iš naujo nubrėžė Vidurio ir Rytų  Europos šalių sienas. Rytų Prūsijoje, ant Baltijos jūros kranto,  maždaug 80km ilgio ir 20km pločio ruožas tapo visų geidžiamu kraštu.  Tai buvo Klaipėdos (arba Memelio) kraštas ir jo teritorija.

XIII a.  pradžioje lietuviai Kuršių nerijos ištakose prie Nemuno pasistatė  pilį. Kryžiuočiai 1252m. ją sugriovė ir pasistatė naują pilį  Memelburgą. Vėliau Memeliu pavadintas miestas ir aplinkinės  teritorijos, po truputį atplėšiamos nuo Lietuvos, iki Pirmojo  pasaulinio karo sudarė Rytų Prūsijos dalį.

1919m.   Santarvės šalys nusprendė Klaipėdos kraštą atskirti nuo Rytų  Prūsijos. Taikos konferencijos išvados dėl krašto priskyrimo veikiau  buvo palankios Lietuvai, bet Versalio sutartyje apie tai buvo  kalbama labai aptakiai. Nebuvo garantuotas naujos Lietuvos valstybės  gyvybingumas, nepriklausomo jos egzistavimo nepageidavo Lenkija ir  Prancūzija. Ratifikavus sutartį Santarvė, ypač Prancūzija, kuriai  Tautų Sąjunga buvo patikėjusi Klaipėdos uostą ir kraštą, ne tik  mėgino išspręsti lietuvių ir lenkų kivirčą, bet ir bandė atsižvelgti  į vokiečių norą susigrąžinti Klaipėdą.

Kiekviena pusė  buvo įsitikinusi savo teisumu ir niekas nesiekė tikrai derėtis.  Klaipėdos priklausomybės problema nuodijo tarptautinius santykius  visą tarpukarį, nors šis klausimas įvairioms valstybėms buvo  nevienodai svarbus. Iš tiesų suinteresuotos buvo tik Lietuva ir   Vokietija. Lietuvos vyriausybė norėjo turėti išėjimą į jūrą, o  Berlynas pirmiausiai siekė vienaip ar kitaip atsiimti Versalio  taikos sutartimi nuo „motinos tėvynės“ atplėštas vokiečių žemes.  Lenkija svarbiausiu klausimu laikė Vilnių, o Klaipėda Varšuvos  politikoje tebuvo antraeilis dalykas. Lenkijos vyriausybė norėjo šio  uosto, bet jei būtų reikėję rinktis tarp Klaipėdos ir Vilniaus, ji  nebūtų dvejojusi nė akimirkos. Tuo tarpu Prancūzija, Tautų Sąjungos  įgaliota tvarkyti kraštą, puoselėjo kitus prioritetus. Jai labiau  rūpėjo jos santykiai su Vokietija ir Rūro problema. Be to, ne taip  kaip Anglija ir Jungtinės Valstijos, Prancūzija šiame regione turėjo  mažai ekonominių interesų.

Kodėl Lietuvai  teko imtis jėgos, kad gautų tai, ką Santarvė jai skyrė Taikos  konferencijoje 1919m.? Kokia buvo Santarvės reakcija po lietuvių  sukilimo 1923m.? Ar Klaipėdos kraštas gerai integravosi į kitą  Lietuvos teritoriją? Ir ar 1932m. krizė buvo nenuspėjama, o gal   veikiau kilo iš visų vietos gyventojų atmestos lietuvinimo  politikos?

Pirmojoje   knygos dalyje nagrinėjame Klaipėdos statusą po Versalio sutarties ir  prancūzų politiką šiame krašte 1920-1923m. Taip pat aptariame  Santarvės pastangas išspręsti krašto priklausomybės klausimą,  vertiname Lietuvos vyriausybės vadovaujamą sukilimą, kuri šitaip  norėjo išvengti jai nepalankaus sprendimo. Mes vartojame žodį  „sukilimas"  (insurrection), nors gali  pasirodyti, kad čia jis nelabai tinka. Žodynas  Petit Robert sukilimu vadina judėjimą siekiant nuversti esamą valdžią ir nurodo jo sinonimus  „riaušės", „maištas". Šiuo atveju daugumą „sukilėlių" sudarė iš  Lietuvos atvykę kariai ir savanoriai, o tikrųjų sukilėlių buvo labai  mažai. Vis dėlto nusprendėme išsaugoti šį pavadinimą, nes, kalbėdami  apie 1923m. sausio įvykius, jį vartojo ne tik lietuviai, bet ir  visos kitos šalys.

Antrojoje   dalyje apžvelgiame padėtį Klaipėdoje nuo lietuvių puolimo iki  Paryžiaus sutarties ratifikavimo 1924m. Kauno vyriausybė, siekdama  savo požiūrį apie būsimuosius santykius su Klaipėdos kraštu įteigti  Santarvės šalims, mėgino pasinaudoti 1923m. vasario 16d. Ambasadorių  konferencijos sprendimu. Mes nagrinėjame dėl to atsiradusias įtampas  ir suinteresuotų šalių sunkumus ieškant visiems priimtino  susitarimo. Taip pat domimės lietuvini­mo politikos pradžia, kurią  vyriausybė krašte pradėjo dar prieš galutinai įtvirtinant jo  statusą.

Paskutiniojoje   dalyje gilinamės į krašto padėtį nuo Paryžiaus sutarties  ratifikavimo 1924m. iki Hagos tribunolo sprendimo 1932m. Šis  laikotarpis Klaipėdoje buvo labai neramus, nes krašto vokiečiai buvo  nusiteikę priešiš­kai Kauno vyriausybės atžvilgiu ir siekė  prisijungti prie Vokietijos. O Vokietija palaikė kerojusius  nesutarimus ir trukdė Lietuvos vykdomai politikai eko­nominiu  spaudimu priešindamasi visiškam krašto sulietuvinimui. Kita vertus,  laivyba Nemunu ir naudojimasis uostu buvo Kauno ir Varšuvos  problema, kurios Santarvės šalys nesugebėjo išspręsti, nes dėl  Vilniaus aneksijos Lietuva teigė esant karo padėtį tarp jos ir  Lenkijos. Nepretenduodami pateikti išsamų šio laikotarpio tyrimą,  mes sąmoningai apsiribojame kalbos problema, ypač pastangomis  sulietuvinti mokyklas. Kaip tik šis klausimas buvo visokeriopos  įtampos tarp vietos gyventojų ir centrinės valdžios bei tarp  Lietuvos ir Vokietijos pagrindas. Taip pat apžvelgiame vietos  politikos sroves siekdami geriau parodyti piliečių atstovavimo  stygių, su kuriuo nuola­tos susidurdavo Kaunas. Užsimename apie  1932m. krizę. Per kelerius metus susikaupusi įtampa prasiveržė, ir  Lietuvai teko stoti prieš tarptautinį Hagos tribunolą dėl dalykų,  kurie kitomis aplinkybėmis galbūt būtų buvę išspręsti tarpusavy  susitarus.

Šis tyrimas  nesiekia būti išsamus. Mes nusprendėme nuodugniai įsigilinti tik į  santykius tarp Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos, nors  kartais paliečiame ir anglų bei sovietų reakciją, kai ji mums  pasirodo svarbi ir galinti šį tą pridurti prie mūsų darbo.  Daugiausiai rėmėmės Prancūzijos archyvais, o Lietuvos šiek tiek  mažiau, nes jie nepilni, todėl ypač stengėmės išlikti kuo  objektyvesni rašydami apie Vokietiją ir Lenkiją. Niekuomet  nepamiršome, kad Vokietija Prancūzijai anuomet buvo priešas, kurio  reikėjo saugotis, o Lenkija buvo būtinas sąjungininkas kuriant  „sanitarinį kordoną" tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos.

Po Pirmojo  pasaulinio karo atsirado naujos valstybės, ieškančios būdų įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Esant tokiai padėčiai, miestų  vardai buvo politiškai itin svarbūs. Taigi iki trečiojo dešimtmečio  Prancūzijos vyriausybės vartoti lenkiški Lietuvos miestų vardai  nebuvo nekaltas dalykas, nes Paryžius siekė, kad ši šalis vienaip ar  kitaip būtų inkorporuota į kaimyninę Lenkiją. Lygiai taip pat  Santarvės šalys, nors ir buvo nusprendusios atimti iš Rytų Prūsijos  Memelio uostą ir kraštą, net Tautų Sąjungos sutartyse ar  sprendimuose niekuomet nevartojo lietuviško Klaipėdos vardo.

Autorė

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje