Antradienis, Gruo 11th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 02 GEIDŽIAMAS KRAŠTAS

IDALIS

Klaipėdos sukilimas

1 SKYRIUS

Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo

GEIDŽIAMAS  KRAŠTAS

Atskirdami   Klaipėdą ir jos kraštą nuo Rytų Prūsijos Santarvės šalių vadovai  susivokė, kad nėra jokių patikimų gyventojų apklausos duomenų.  1919m. Taikos konferencijai teko remtis 1912m. statistika, paskelbta  Vokietijos evangelikų Bažnyčios almanache1.

Remiantis šiais  skaičiais krašte buvo 71 810 lietuvių ir 66 719 vokiečių. Nors  vokiečių ordinas čia įsitvirtino  dar  XIII a.,  vokiečiai Klaipėdoje masiškai ėmė kurtis tik XIX a., kai uostas  pradėjo augti ekonomiškai2. Šie dažniausiai išeiviai iš  Vokietijos pirmiausiai gyveno mieste, kur ėjo aukštas pareigas  (administracija, bankai, prekyba ir t.t.). Lietuviai daugiausia gyveno kaime. Jei skaičiuosime tik senbuvius,  galima laikyti, kad 80-90% gyventojų buvo lietuvių kilmės3.1912m.  niekas neabejojo šiais duomenimis.

Vis dėlto  didelė lietuvių dalis buvo suvokietėjusi. Vokiečių kalba ypač   smarkiai pradėjo plisti įvedus privalomą pradinį mokslą vokiečių  kalba4.

1 R. Valsonokas,  Klaipėdos problema,  Klaipėda: „Rytas", 1932, p. 39.

2 Revue parlementaire,  15  janvier  1923,  Archives du Ministиre des Affaires Etrangиres franзais (AMAEF),  papiers d'agent-archives privйes, Louis Marin  203, № 16.

3 H. de Chambon,  La Lithuanie moderne,  Paris: Editions de la revue parlementaire,  1933,  p.  84.

4 Revue parlementaire,  15  janvier  1923,  AMAEF, papiers d'agent-archives privйes, Louis Marin  203, № 16.

Mokiniai  toliau vykdavo studijuoti į Vokietiją ir vokiečių kalba buvo laikoma  socialiai kilti leidžiančiu veiksniu.

Klaipėdos krašto gyventojai kultūriniu požiūriu buvo labai artimi  vokiečiams savo tikyba, nes, ne taip kaip lietuviai Romos katalikai  Didžiojoje Lietuvoje5,90% krašto gyventojų buvo  evangelikai protestantai. 1920m. iš 140 746 gyventojų 132 906 buvo  evangelikai, 5383 katalikai, 1350 žydai ir 1107 kitoms konfesijoms  priklausantys žmonėms (stačiatikiai, reformatai ir t.t.)6.

Lietuvių siekiai

Pasinaudodami Spalio revoliucija, Rusijos nusilpimu ir vokiečių  okupacija, lietuvių nepriklausomybininkai, neturėję valstybės nuo  Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795m.,  siekė sukurti naują nepriklausomą valstybę. Po Vokietijos  pralaimėjimo 1918m., net nesulaukę kitų valstybių pripažinimo,  lietuviai pasiuntė savo delegaciją į Taikos konferenciją Paryžiuje.

Profesorius Augustinas Voldemaras7 buvo paskirtas šios  delegacijos vadovu. Jos uždavinys buvo pasiekti, kad būtų pripažinta  laisva ir ne­priklausoma Lietuvos valstybė, kuri apimtų visas  anuomet etninių lietuvių gyventas žemes. Tai ne tik buvusiai Rusijos  imperijai priklausiusios teritorijos, bet ir dalis Rytų Prūsijos:  Klaipėdos uostas ir jos kraštas. Jaunai valstybei šis kraštas „dėl  išėjimo į jūrą lietuvių tautos akyse turi ypatingos reikšmės"8.

5 Lietuviai Didžiąja  Lietuva tradiciškai vadino žemes, priklausiusias Didžiajai Lietuvos  Kunigaikštystei, skirdami ją nuo Mažosios Lietuvos, kuri apėmė  Klaipėdos ir Tilžės kraštus.

6 F-H  Deu,  Das Schicksal des deutschen Memelgebietes,  Berlin: Verlag der Neuen Gesellschaft,  1927,  p.  3.

7 A. Voldemaras  (1883-1942) - publicistas, istorikas, organizavo kariuomenę po  Pirmojo pasaulinio karo, vėliau, tarpukariu, ne kartą buvo užsienio  reikalų ministras.

8 Revendications  lithuaniennes,  Confйrence de la Paix,  Paris, 24  mars  1919.

Savo   siekiams pagrįsti Lietuvos delegatai rėmėsi ne tik ekonominiais, bet  ir etniniais argumentais. Jie kėlė tautų apsisprendimo teisę, kuria  didžiojo karo nugalėtojai iš esmės siekė remtis Europoje. Rytų   Prūsijos lietuviai Santarvės vyriausybėms ir Jungtinių Valstijų  prezidentui Thomui Wilsonui  pasiuntė peticiją. Jie reikalavo, kad Taikos  konferencija „teiktųsi nuo Vokietijos atskirti lietuviškas Prūsijos  žemes, kur gyventojų daugumą sudaro lietuviai, ir prijungti jas prie  naujosios Lietuvos valstybės"9. Į pirmą vietą kėlė  istorinius argumentus: XIII a. šį vokiečių riterių nuniokotą kraštą  apgyvendino ir atstatė lietuviai iš Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės. Jų manymu, tai, kad Darkiemis (vok.  Darkirmen),  Tilžė  (Tilsit),  Ragainė  (Ragnitt)  ar vėlgi Klaipėda  (Memel)  turėjo tipiškus  lietuviškus vardus, įrodo, jog visas kraštas taip pat yra  lietuviškas. Vis dėlto jie buvo linkę „pamiršti" tam tikrą etninių  lietuvių skaičių, nes visų pirma siekė atskirti į šiaurę nuo Nemuno  esančias žemes, vieninteles, jų manymu, dar galutinai  nesuvokietintas10.

Siekdami   savo tikslų, Rytprūsių lietuviai pasinaudojo paplitusiomis  antivokiškomis pokario nuotaikomis. Save jie vaizdavo prievartinės  germanizacijos aukomis. Vienintelis būdas „išgelbėti 200 000 dar  nesuvokietintų lietuvių" buvo juos „išvaduoti iš vokiečių jungo". Be  likusios Lietuvos jie paprasčiausiai būtų „pasmerkti išnykti".  Peticiją pasirašiusieji11 puikiai suvokė, kad nebūtinai  visi Klaipėdos ir jos krašto gyventojai norėjo susijungti su jauna  neaiškios ateities respublika. Todėl teigė, kad jų priešininkai esą  „pirmiausiai oficialiosios institucijos ir tarnautojai [vokiečiai],  varantys propagandą prieš krašto prijungimą prie Lietuvos"12.  Jiems buvo aišku, kad vokiečiai priešinasi jų planui ir trukdys jį  įvykdyti.

9 Pйtition  respectueuse des Lithuaniens de la Prusse Orientale aux  Gouvernements Alliйs et а Monsieur le Prйsident des Etats-Unis  d'Amйrique,  slnd,  p.  2.

10 Ten  pat.

11 Peticijos tekste  nėra nei datos, nei parašo. Ją veikiausiai bus pasiuntę tautiškai  nusiteikę lietuviai, vadovaujami Lietuvos vyriausybės, kurie  atstovavo Rytprūsių lietu­vių mažumai.

12 Pйtition  respectueuse des Lithuaniens de la Prusse Orientale aux  Gouvernements Alliйs et а Monsieur le Prйsident des Etats-Unis  d'Amйrique,  slnd,  p.  3.

Lietuvos   delegacija taip pat pabrėžė ekonominę Klaipėdos uosto svarbą. Jis  žiemą neužšąla, todėl yra svarbi strateginė vieta ne tik prekybos,  bet ir kariniu požiūriu. Lietuvių įsitikinimu, šis uostas teisėtai  priklausąs jiems: tai vienintelis „normalus" šalies uostas.  Rytprūsių lietuvių peticija reikalavo šį uostą priskirti Lietuvai,  nes „be jo Lietuvą būtų galima lyginti su kūnu be galvos. Lietuvos  pajūrio miestas Palanga neturi uosto ir čia jo net negalima  pastatyti"13. Lietuvos delegacija čia vėl rėmėsi vienu iš  pokario principų: visi, jei tik įmanoma, turi turėti priėjimą prie  jūros. Per visus Paryžiaus debatus Lietuvos delegacija pabrėždavo  gyvybinę Klaipėdos svarbą Lietuvai.

Lenkų siekiai

Lenkams padėtis  atrodė visiškai kitaip. Pilsudskio partija tikėjosi sugrįžti prie  „didžiosios Lenkijos" sienų, buvusių iki padalijimų XVIII a.  Tautinės demokratijos partijos lyderis  Dmowskis  siekė, kad jo  šalis iš dalies atkurtų iki padalijimų buvusias sienas ir pasiliktų  visas per praėjusius amžius „iš vokiečių atsiimtas žemes". Jo  manymu, Rytprūsiai turėjo būti vienaip ar kitaip prijungti prie  Lenkijos. Žemės, kur gyveno lenkiškai ar lietuviškai kalbantys  gyventojai, turėjo būti prijungtos prie Lenkijos, o likusios žemės,  kur vyravo vokiečių kalba, sujungtos į atskirą nuo Lenkijos  priklausomą valstybę. Šį požiūrį  Dmowskis  išdėstė savo  1919m. vasario 28 ir kovo 3d. memorandumuose, skirtuose rytinėms ir  vakarinėms Lenkijos sienoms. Vienoje šio teksto dalyje kalbama ir  apie Lietuvą14: „O dėl Lietuvos, tai, atsižvelgiant į  tai, kad yra silpna, ji negalės gyvuoti savarankiškai. Tad tikras ryšys [pabrėžta Dmowskio]  su Lenkija  turėtų ją apsaugoti".

Dmowskio   memorandumas  buvo lenkų delegacijos Taikos konferencijoje ekspertų pagrindas. Jo  idėjas perėmė Lenkijos ministrų tarybos pirmininkas ir lenkų  delegacijos vadovas Ignacis  Paderewskis15, Londono  laikraštyje išspausdinęs straipsnį, kur teigė, kad senąją Lietuvos  Kunigaikštystę būtina sujungti su Lenkija. Jis taip pat siūlė  Rytprūsiuose sukurti atskirą nuo Lenkijos priklausomą valstybę16.

Bet Lietuvos  vyriausybė atmetė bet kokią uniją ar federaciją su Lenkija. Nuo tada  viskas priklausė nuo sienų, kurių Versalio sutartis tiksliai  nenubrėžė. Šios sutarties 87 straipsnis nustatė sieną tarp Lenkijos  ir Vokietijos. Nuo Aukštutinės Silezijos ji tęsėsi „iki susidūrimo  su senąja Vokietijos ir Rusijos siena, paskui palei šią sieną iki  taško, kur kerta Nemuną"17. Siena tarp Lenkijos,  Vokietijos ir Rusijos nebuvo aiškiai nubrėžta18.   Voldemarui šis taškas buvo Smalininkai  (Schmaleningken),  kur dešiniajame  Nemuno krante prasidėjo Klaipėdos kraštas. Be to, 87 straipsnį buvo  galima su­prasti nevienareikšmiai, priklausomai nuo to, kur išvedama  Vokietijos ir Rusijos siena – ar pagal 1914m. padėtį, ar pagal  Bresto taikos sutartį. Pastaruoju atveju Vokietijos sienos buvo  pastūmėtos gerokai į rytus, ir Baltijos valstybės tapo Reicho  dalimi. Lenkijai labai rūpėjo remtis Bresto sutarties sienomis,  leidžiančiomis apimti visą Lietuvos teritoriją, net jei ši sutartis  atėmė iš Lenkijos kai kurias žemes Ukrainos naudai. Daugeliui lenkų  Klaipėda ir jos kraštas, kaip ir visa Lietuva, turėjo būti įjungta į  naująją jų valstybę.

Per oficialias  Taikos konferencijos diskusijas lenkų delegacijos pirmininkas  Paderewskis tikino  Voldemarą pats reikalavęs atskirti nuo Vokietijos Klaipėdos kraštą  ir vėliau jį perduoti Lietuvai. Lietuviai elgėsi atsargiai, nes  jautė, kad jų kaimynai visuomet norėjo Lietuvą inkorporuoti į savo  šalį. 1919m. dar nebuvo aišku, ar Lietuva išliks gyvybinga, nes  šalis savo teritorijoje turėjo priešintis ne tik bolševikams ir  lenkams, bet ir vokiečiams19.

Tad   Paderewskis mažai  kuo rizikavo žadėdamas valstybei, kurios ateitis neaiški ir kuri, jo  manymu, anksčiau ar vėliau įsilies į Lenkiją. 1918m. nugalėtojai  Lietuvos dar nebuvo pripažinę ir, priešingai nei Lenkiją, laikė ją  vokiečių dariniu, kas leido lenkams drąsiau reikšti savo ambicijas  dėl sienų.

Pagaliau 1919m.  gruodžio 8d. Aukščiausioji santarvininkų taryba Lenkijai pasiūlė  laikinąsias sienas, kurios net nesiekė Nemuno, bet jas greitai  užginčijo lenkų ir sovietų konfliktas. Tai buvo Didžiosios  Britanijos užsienio reikalų ministro vardu pavadinta „Curzono  linija". Taigi Lietuvos valstybės pripažinimo klausimas liko  atviras.

13 Ten pat, p. 2.

14 R. Valsonokas,  Klaipėdos problema,  p. 53.

15 I.  Paderewskis  (1860-1941) - lenkų kompozitorius ir pianistas, 1919 m. buvo  Lenkijos (ministrų) tarybos pirmininkas.

16 P. Klimas,  Iš mano atsiminimų,  Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 344.

17 A. Voldemaras,  Lithuanie et Allemagne,  in:  La Lithuanie et  ses problиmes,  Lille-Paris:  Mercure Universel,  1933,  tome I, p.194.

18 Kadangi sutarties surašymo metu Lietuva nebuvo pripažinta  nepriklausoma valstybe, sąjungininkai lietuvių nepriklausomybininkų  reikalaujamą teritoriją laikė Rusijos dali­mi. Būtent todėl sutartis  nemini sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos, bet aptaria sieną tarp  Lenkijos ir Rusijos.

19 Paskutiniai vokiečių kareiviai paliko Lietuvą 1919m. gruodį.

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje