Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 03 VERSALIO SUTARTIS IR KRAŠTO STATUTAS

VERSALIO SUTARTIS IR KRAŠTO STATUTAS

Didžiųjų  valstybių pozicija

Pasibaigus   karui nugalėtojai iš naujo nubrėžė Europos kontūrus. Geografų ir  kalbininkų padedami tyrimų komitetai mėgino sudėlioti įvairius  Taikos konferencijai pateiktus Vidurio ir Rytų Europos valstybių  reikalavimus. Klaipėdos klausimu Slavų tyrimo komitetas neatliko  jokio išsamesnio tyrimo, nors jame dalyvavo tam tikras baltų  skaičius, tarp jų ir lietuviai20.

PRANCŪZIJA. 1919m.  Prancūzija siekė ne tik ilgam susilpninti Vokietiją, bet ir neleisti  „savo priešui“ suartėti su bolševikais. Tam ji Vidurio Europoje kūrė  „kordono juostos" politiką tarp Vokietijos ir Rusijos. Žvelgiant iš  šio taško, Paryžius norėjo Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo, net  Lietuvos inkorporacijos į Lenkiją. Šį norą stiprino prancūzų įtarumą  skatinanti antilenkiška ir provokiška lietuvių politika21.

 

20 J.  Meuvret,  Le territoire de  Memel  et la politique europйenne,  Paris:  Hartman,  1936,  p.  27.

21 Prancūzija Lietuvą laikė Vokietijos pėstininku. 1917 m. įsteigta  Lietuvos Taryba esą atsiradusi Berlynui paraginus. Net buvę numatyta  Lietuvos sostą atiduoti vokiečiui Urako kunigaikščiui. Taryba  atsitraukusi nuo Berlyno tik tuomet, kai Vokietijos žlugimas jau  buvo nebeišvengiamas.

Tad Prancūzija  pripažino Klaipėdos priskyrimą Lietuvai tik su sąlyga, kad jos  sąjungininkai lenkai vienaip ar kitaip galės naudotis uostu. Ši  prolenkiška pozicija niekam nebuvo paslaptis. Paryžiuje Parlamento  žurnalo leidėjas Henry  de  Chambonas po  kelerių metų klausė savęs, ar jo šalis „nevilkino oficialaus  [Klaipėdos] pripažinimo Lietuvai vildamasi, kad nauji įvykiai leis  ją pripažinti Lenkijai"22. Kalbėdamas apie „naujus  įvykius" autorius veikiausiai turėjo galvoje bolševikų revoliucijos  žlugimą, kurio trečiajame dešimtmetyje dar buvo galima tikėtis.  Prancūzija pageidavo „rusų vienybės atkūrimo ir santykių tarp  Prancūzijos ir Rusijos atgaivinimo, kas iš esmės garantuotų Europos  ir pasaulio ateitį be Vokietijos grėsmės. Ši politika visiškai  atitinka mūsų interesus ir yra plačiai palaikoma grupių, kurios  vienijo didžiąją Rusijos imperiją, vadovaujamą asmeninio caro  autoriteto prieš karą ir revoliuciją"23.

Prancūzijos   akimis, Lietuva kaip nepriklausoma valstybė ateities neturėjo. Ji  turėjo būti vėl integruota į Rusiją, kai tik pastaroji bus  „išlaisvinta" iš bolševikų. O kol kas Paryžius buvo numatęs Lenkijos  ir Lietuvos uniją. Užsienio reikalų ministrui adresuota 1918m.  rugsėjo 19d. nota dėstė tokio suartėjimo privalumus24:

„Mes turime  siekti kuo stipresnės Lenkijos atgimimo, jei norime, kad ji būtų  gyvybinga ir naudinga... Atsidūrusi Lenkijos orbitoje, Lietuva neskausmingai nusikratytų savo provokiškų elementų ir galėtų  plėtotis vadovaudamasi savo tautiniais siekiais".

Taigi,   pripažindama Klaipėdos uosto prijungimą prie Lietuvos, Prancūzija  neabejojo, kad iš tikrųjų jis tam tikru mastu sugrįš Lenkijai, kai  bus sudaryta Lenkijos ir Lietuvos unija.

JUNGTINĖ   KARALYSTĖ.  Anglų politika  siekė Baltijos šalyse įkurti bazę savo ekonominiams interesams.  Pritardama Klaipėdos krašto atskyrimui nuo Vokietijos, Anglija  tikėjosi jame įsitvirtinti ekonomiškai25. Tik ši  priežastis gali paaiškinti britų pritarimą, nes Anglija neturėjo  jokio intereso matyti Vokietiją perdėm suskaldytą. Bet koks Reicho  susilpnėjimas pirmiausiai buvo laikomas palankiu augti konkurentų  prancūzų įtakai Vidurio Europoje.

22 H.  de  Chambon,  La Lithuanie moderne,  p. 88.

23 Lettre de Pichon du  23  mars  1919,  in:  E. Masiulis,  Les relations franco-lituaniennes de  1918  а  1923 -  le problиme de la reconnaissance par la France de l'indйpendance de  la Lituanie,  mйmoire de maоtrise d'histoire dirigй par Jacques Bariety, La  Sorbonne,  1996,  p.  29.

24 Note du  19  septembre  1918,  AMAEF,  Lituanie  1,  in:  E. Masiulis,  Les retations...,  p.  30.

Iš tiesų  Klaipėdos kraštas buvo vienas iš tikslų prancūzų ir anglų kovoje dėl  viešpatavimo svarbiausiuose regiono uostuose. Karo meto Prancūzijos  URM bendradarbis Renė Pinonas paskelbė straipsnį, kuriame  priekaištavo anglams, kad šie pasiglemžė visus uostus ir prancūzams  tepaliko tokį mažą uostą kaip Klaipėda. 1919m. net vokiečiai kalbėjo  apie anglus. Jie manė, kad Klaipėda bus administruojama Tautų  Sąjungos paskirto britų komisaro, kaip Dancigas. Tokios nuotaikos  buvo gana paplitusios, ir kai kas Prancūzijai numatytą Klaipėdos  administravimą laikė atlygiu už jos sutikimą paskirti britų generolą  Tovverį Dancigo valdytoju26.

Anglija   palankiai žiūrėjo į krašto atidavimą tik Lietuvai. Ji visaip siekė neleisti, kad jis atitektų Lenkijai ir taip galutinai pakliūtų į  prancūzų įta­kos sferą.

JUNGTINĖS   AMERIKOS  VALSTIJOS.  Demokratų prezidentas  Wilsonas  pasiskelbė  palaikąs lietuvių pusę dėl grynai politinių priežasčių. 800 000  politiškai puikiai organizuotų Amerikos lietuvių spaudė savo valdžią  palaikyti Lietuvos interesus tarptautinėje arenoje. Priešingai nei  vokiečiai, kurie į naująjį pasaulį atvyko dėl ekonominių priežasčių  ir buvo beveik nutraukę ryšius su savo gimtąja šalimi – be to, tai  buvo pralaimėjusi šalis, – daug lietuvių bėgo ne tik nuo skurdo, bet  ir nuo caro represijų, užgriuvusių juos po nesėkmingo 1863m.  sukilimo. Tai buvo prie savo šalies labai prisirišę žmonės, išlaikę  palyginti aukštą politinį sąmoningumą.

1917m. rugsėjį  Jungtinės Valstijos įkūrė tyrimų komitetą, pavadintą „Inquiry" ir  vėliau perkrikštytą į „Intelligence  Section". Vadovauti šiam komitetui buvo paskirtas Amerikos geografų draugijos   prezidentas daktaras I.Browmanas. Jis  pripažino, kad, nepaisant šešių vokiečių valdymo amžių27,  Klaipėdos kraštas liko lietuviškas.

Vis dėlto  Jungtinės Valstijos oficialiai nesikišo į diskusijas dėl Lietuvos ir  Klaipėdos krašto, nes labai greitai pasirinko izoliacionizmo  politiką.

25 S. Daukša,  Le rйgime d'autonomie du Territoire de  Klaipėda,  Paris: Librairie du recueil Sirey,  1937,  p.  15. Lygiai tokia pati strategija vertė britus reikalauti, kad  Dancigas būtų laisvasis miestas, globojamas Tautų Sąjungos.

26 S.  Mikulicz,  Klajpeda w polityce europejskiej 1918-1939,  Warszawa,  Ksiąžka i  Wiedza,  1976, p. 156.

Versalio sutarties nutarimai

1919m. birželio  28d. buvo pasirašyta Versalio sutartis. Klaipėdai skirtas X skyriaus  99 paragrafas skelbė:

„Vokietija   didžiųjų valstybių ir jų sąjungininkių naudai atsižada visų teisių ir privilegijų žemėse, esančiose tarp Baltijos jūros, Rytprūsių  sienos šiaurės rytuose, kaip aprašyta šios sutarties II dalies  (Vokietijos sienos) 28 straipsnyje, ir senosios sienos tarp  Vokietijos ir Rusijos.

Vokietija   įsipareigoja pripažinti didžiųjų valstybių sąjungininkių ir jų  bendrininkių sprendimus dėl šių žemių, ypač dėl gyventojų  valstybinės priklausomybės".

Vadinasi,   sutartis atidėjo Klaipėdos ir jos krašto priskyrimą kuriai nors  šaliai. Lietuvos delegacija buvo nusivylusi. Jos pirmininkas  apgailestavo, kad galutinėje 99 straipsnio redakcijoje visai  nepaminėtas Lietuvos vardas. Jis rašė  Clemenceau28 primindamas kai kuriuos Jungtinių Valstijų prezidento 1918m. vasario  11. Kongrese paskelbtus principus29:

„Tautos ir  kraštai negali būti stumdomi iš vienos valstybės į kitą, tarsi  baldai ar paprasčiausi šachmatų pėstininkai kokiame nors žaidime,  net jei tai būtų ir didelis šiandien visiems laikams diskredituotas  galios pusiausvyros žaidimas. Visi iš šio karo kylantys teritoriniai  pertvarkymai tūri būti vykdomi atsižvelgiant į jų liečiamas tautas  ir jų naudai".

 

27 S. Daukša,  Le rйgime d'autonomie du Territoire de  Klaipėda,  p.  26.

28 Georges Clemenceau  (1841-1929) - Prancūzijos politikas, stojęs vadovauti vyriausybei  1917m. ir kovojęs su pralaimėjimo kare nuotaikomis. Jis pirmininkavo  Paryžiaus konferencijai, derėjosi dėl Versalio taikos, po to  pasitraukė iš politikos.

24 M.  Voldemaras  а M. le Prйsident de la Confйrence de la Paix,  20  mai  1919,  AMAEF, papiers d'agent-archives privйes, Tardieu  386, № 197.

Kai kuriems  vokiečiams buvo visiškai aišku, kad lenkai, padedami prancūzų,  netrukus perims Klaipėdą30. Taikos konferencijos metu dar  prieš pasirašant sutartį vokiečių delegacija pasipriešino 99  straipsniui kaip prieštaraujančiam laisvam tautų apsisprendimo  principui, nes krašto gyventojų dauguma buvo lietuviai. Suprasdama,  kad Santarvė nusprendė atimti iš jų šį kraštą nepaisydama didelio  ten gyvenančių vokiečių skai­čiaus, Vokietija siekė, kad jis būtų  atiduotas tarptautiškai izoliuotai ir todėl lengviau sukalbamai  Lietuvai, o ne Prancūzijos palaikomai Lenkijai. 1919m. birželio 16d.  Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas  Clemenceau šį  prieštaravimą atmetė31:

„Santarvė ir  jos sąjungininkės nesutinka, kad Klaipėdos krašto atskyri­mas  prieštarauja tautiškumo principui. Minimas kraštas visuomet buvo  lietuviškas ir kilmės, ir kalbos požiūriu. Tai, kad Klaipėdos  miestas didžiąja dalimi yra vokiškas, nepagrindžia Vokietijos  suvereniteto išsaugojimo šiam kraštui, ypač todėl, kad Klaipėda yra  vienintelis Lietuvos priėjimas prie jūros. Todėl buvo nuspręsta, kad  Klaipėda ir kaimyninis kraštas bus perduoti Santarvei, nes Lietuvos  žemių statusas dar nėra aiškus".

Po trijų  mėnesių Vokietijos delegacijos pirmininkas  Von  Lersneris  pamėgino Vokietiją įtraukti į būsimąsias derybas dėl Klaipėdos. Clemenceau  šią idėją  atmetė, nes, „Taikos sutarties 99 straipsniui nenumatant jokių ryšių  tarp šio krašto ir Vokietijos, Santarvė ir jos sąjungininkai  nesileis į jokias diskusijas su Vokietijos delegacija dėl Klaipėdos  krašto ateities32".

Tad Santarvė  nedvejodama pripažino Lietuvai teisę naudotis šiuo kraštu, kai tik  jam bus suteiktas specialus statusas. Augustinas Voldemaras neturėjo  jokių abejonių, kad, pasirašydamos Taikos sutartį, „visos šalys  puikiai suprato Lietuvos teisę į Klaipėdą ir negalėjo jai  prieštarauti kartu nepažeisdamos Taikos sutarties33".

30 F-H  Deu,  Das Schicksal des deutschen Memelgebietes,  p.  5.

31 H.  de Chambon,  La Lithuanie moderne,  p.  83.

32 Rйponse  du  Prйsident  de  la Confйrence  de  la Paix au baron Von Lersner,  14  octobre  1919,

AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №25.

33 A.  Voldemaras,  Lithuanie et Allemagne, in:  La Lithuanie et ses problиmes,  p.  196.

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje