Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 04 KLAIPĖDOS KRAŠTAS PRANCŪZIJOS VALDYMO METAIS

 

KLAIPĖDOS  KRAŠTAS PRANCŪZIJOS VALDYMO METAIS

Prancūzijos politika Klaipėdoje

Sutartis dėl  Klaipėdos ir Dancigo perdavimo Tautų Sąjungos kontrolei tarp  Vokietijos ir Santarvės buvo sudaryta 1920m. sausio 9d. Ji numatė,  kad vokiečių valdininkai išlaikys savo tarnybą Klaipėdos krašte ir  kartu nepraras teisių Vokietijoje.

Santarvės   paskirtas valdytojas buvo prancūzų generolas  Dominique'as Odry.  Lydimas Alpių šaulių bataliono, jis atvyko į Klaipėdą 1920m. vasario  8d. Anot čia ankstesnę vasarą buvusios Baltijos komisijos, tai  turėjo būti lengva užduotis, nes „Klaipėdos miesto ir krašto  gyventojai yra ramūs ir bus ramūs, kol žinos, kad yra pajėgos,  galinčios numalšinti bet kokius neramumus"34. Vis dėlto  generolo Odry viršininkai šią misiją laikė sunkia ir nedėkinga35.   Pasiekti sutarimą šio krašto klausimu tarp lenkų ir lietuvių jiems neatrodė neįmanoma. Kai kurie prancūzų diplomatai vis dar vylėsi,  kad Lietuva pagaliau prisijungs prie Lenkijos ir kad, „siekiant ją  tam padrąsinti, Klaipėda bus laikoma rezerve kaip pažadėtas atlygis  už prisijungimą"36. Prancūzijos vyriausybė suprato, kad  sudėtingiausia bus užglostyti vokiečių kartėlį dėl jų tėvynei  primestos Versalio sutarties.

Vasario 17d.  Odry potvarkiu įsteigė Direktoriją iš šešių narių, parinktų iš   Klaipėdos gyventojų, kuriai ir pavedė administruoti bei valdyti  kraštą. Pats būdamas aukšto rango komisaras, sau pasiliko  Oberprezidento pareigas - šis terminas Prūsijos administracijoje  reiškė aukščiausiojo vadovo pareigas.

Nepaisant noro  Klaipėdą padaryti mažiau vokišką, generolas Odry negalėjo pakeisti  vokiečių administracijos, nes krašte nebuvo lietuvių, sugebančių  eiti atsakingas pareigas. Didžiausia jo įsivaizduota grėsmė buvo  sugriautas geras administracijos veikimas, jei masiškai atsistatydintų vokiečių valdininkai. Tik atvykęs jis priėmė  valdininkų ir tarnautojų delegaciją, kuriai davė tvirtas garantijas,  kad nebus jokio masinio atleidimo ir „kad paskirų valdininkų  išvykimas jokiu būdu neturėtų pakenkti geram tarnybų darbui"37.   Klaipėdoje panorę likti vokiečiai valdininkai Berlyno buvo laikomi atostogaujančiais ir išlaikė visas savo teises į Vokietijos pensiją.   Toks sprendimas leido išsaugoti vokiečių įtaką ir stabdė naujų  bedarbių antplūdį į Vokietijos sostinę.

Generolas Odry  stengėsi įsiklausyti ir į krašto lietuvių reikalavimus. Nuo kovo 27  d. Direktorija leido vaikams įgyti religinį išsilavinimą gimtąja  kalba, be to, aukštesnėse klasėse buvo įvestos lietuvių kalbos  pamokos. Jos turėjo prasidėti pagrindinėje mokykloje nuo kitų mokslo  metų.

Generolui Odry,  o nuo 1921m. ir prefektui Petisnė darėsi vis sunkiau valdyti kraštą.  Aukštajam komisarui teko susidurti ne tik su kai kurių vokiečių ir  lietuvių opozicija, bet ir su kontrabandos plitimu. Per visą  prancūzų valdymo laikotarpį Klaipėda buvo ginklų tarp Vokietijos ir  Lietuvos kontrabandos centras.

34 M.  Toretta а M.  Dutasta,  Secrйtaire  Gйnйral de la Confйrence de la Paix,  23  aoыt  1919,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №14.

35 Pagal generolo  Odry  karinę bylą. Sausumos kariuomenės generalinis štabas (Etat-Major  de l'Armйe de Terre  (EMA)) - Istorijos skyrius Vincennes.

36 S. Daukša,  Le rйgime d'autonomie du Territoire de  Klaipeda,  1937,  p.  43.

37 Compte-rendu  №1  du gйnйral Odry а M. le Secrйtaire Gйnйral de la Confйrence des  Ambassadeurs,  20  fйvrier  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №82.

Nepasitikėjimas Prancūzijos politika

Nei vokiečiai,  nei lietuviai nebuvo patenkinti prancūzų valdymu Klaipėdoje. Ir  vieni, ir kiti kaltino prancūzų administraciją palankumu priešininkų  stovyklos interesams. Tik lenkai stengėsi išnaudoti prancūzų  administravimą, kad įsitvirtintų krašte.

VOKIEČIŲ   PRIEKAIŠTAI.  Nepaisant  susitarimo su generolu Odry, vokiečių valdininkai nesidžiaugė  „prancūzų okupacija". Siekdami parodyti savo nepasitenkinimą, jie  ryžosi trukdyti vykdyti kai kuriuos perdėm palankiais lietuviams  laikytus sprendimus (lietuvių kalbos dėstymą mokyklose ir t.t.).

Deutsch-Litauisch Heimatbund  partija jungė  ne tik vokiečius, bet ir ne­maža daugiau ar mažiau su vokietėjusių  lietuvių, nors jie nelaikė savęs vokiečiais. Jie netikėjo, kad  Lietuva sugebėtų valdyti, ir labiau pasikliovė Vokietija. Jie tik  norėjo apginti „savo tėvynės" Klaipėdos interesus ir sudarė pusę iš  40 000 registruotų jos narių. Nuo 1920m. ši partija reikalavo  referendumo, kuris kuo greičiau išspręstų Klaipėdos likimą ir  išprašytų prancūzus. Vokietininkai priešinosi ne tiek galutiniam  Klaipėdos krašto atskyrimui nuo Reicho, kiek galimam jo įjungimui į  Lietuvą. Visa aukštojo komisaro veikla padaryti kraštą mažiau  vokišką buvo laikoma dar vienu žingsniu į krašto prijungimą prie  Lietuvos.

Nepaisant   nepasitikėjimo prancūzų administracija, vokiečių dauguma nesiėmė  jokių žygių prieš komisaro veiksmus, net jei iš pradžių kai kas ir  kalbėjo, kad prancūzų okupacija neužtruks ilgiau kaip du mėnesius38.  Vokiečių verslininkams svarbiausias dalykas buvo jų verslo  klestėjimas.

Vokietijoje   viešoji nuomonė prancūzų dalinius Klaipėdoje laikė grynai vokiškų  žemių okupacija. Spausdamas savo valdininkus nepalikti savo pareigų, Berlynas čia išsaugojo savo įtaką.

NUOLATINIS   LIETUVIŲ SPAUDIMAS.  Krašto ateitimi  iš tikrųjų rūpinosi tik nedidelė lietuvių mažuma. Tik kai kurie  miestiečiai iš tiesų domėjosi politika. Dauguma gyveno kaime ir tenkinosi aukštojo komisaro  priimtais sprendimais dėl mokymo mokyklose gimtąja kalba.

Kauno  vyriausybė puikiai žinojo apie šį daugelio Klaipėdos krašto lietuvių  abejingumą39.

Lietuvių   aktyvistai būrėsi į tautinę organizaciją Prūsų lietuvių  susivienijimas. Anot generolo Odry, tik 8000 iš 16 000 jo narių  veikė aktyviai. Jie norėjo visiškai sulietuvinti kraštą ir visus  valdininkus vokiečius pakeisti lietuviais. Komisarui tai tebuvo  keletas triukšmadarių, kurie, būdami tiek pat pretenzingi, kiek  ambicingi, nieko neišmanė nei apie administravimą, nei apie  viešuosius reikalus, bet nebijojo kelti sumaištį, labai naudingą  patenkinant visas asmenines ambicijas ir pagiežą"40.

Ši organizacija  smarkiai priešinosi prancūzų politikai, kurią laikė ir perdėm silpna  mažinant vokiečių įtaką, ir perdėm artima lenkams. 1920. vasario 21  d. ji įkūrė Prūsų lietuvių tautos tarybą. Ji nedelsdama nubalsavo už  rezoliuciją, reikalaujančią Klaipėdos kraštą be jokių išlygų  prijungti prie Lietuvos41. Generolas Odry atsisakė  pripažinti šią tarybą oficialiu organu santykiams tarp krašto ir  Lietuvos palaikyti.

Santykiai tarp  aukštojo komisaro ir Lietuvos vyriausybės blogėjo labai greitai.  Užsienio reikalų viceministras Petras Klimas apkaltino vokiečių  valdininkus trukdant vartoti lietuvių kalbą mokyklose. Jam buvo  visiškai aišku, kad prancūzų administracija prisideda prie tokios  padėties42. Prancūzų administracija iš tiesų turėjo  atsisakyti visuotinio lietuvių kalbos dės­tymo visame krašte, nes  trūko vadovėlių ir mokytojų43. Nepasitikėdama Kaunu, ji  nenorėjo kviestis lietuvių iš Lietuvos bijodama prisidėti prie  lietuvių nacionalizmo stiprėjimo krašte, kas būtų apkartinę padėtį44.

38 Compte-rendu spйcial de renseignements  №60,  EMA,  7N2782-1920.

39 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsi­jos  istorijos centras, 1995, p. 43.

40 Compte-rendu  №5  du gйnйral  Odry  а M. le Secrйtaire Gйnйral de la Confйrence des Ambas­sadeurs, 5  avril  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №123.

41 Note du gйnйral Odry а M. le Secrйtaire gйnйral de la Confйrence des  Ambassadeurs,  5  mars  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №107.

42 Ministrų kabineto seanso byla, 1920 m. kovo 26 d., LVA, f. 923, ap.  1, b. 86, Nr. 96.

43 Compte-rendu  №2317  du Directoire du territoire de  Memel, 27  mars  1920, AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 1, №132.

44 Compte-rendu  №5  du gйnйral Odry а  M.  le Secrйtaire Gйnйral de la Confйrence des Ambassadeurs,  5  avril  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №125.

Norėdama   įrodyti, kad kraštas gyvuoti be Lietuvos negali, Lietuvos vyriausybė  pradėjo ekonominę blokadą grasindama nutraukti bet kokį medienos  įvežimą ir išvežimą, o tranzitą apkraudama neįmanomais muitais. Šie  sprendimai sukėlė sunkumų vietinei pramonei, gyvavusiai daugiausiai  iš medienos. Lietuvos vyriausybė vertė sutikti su Klaipėdos krašto  ir Lietuvos muitų suvienodinimu. Generolas Odry buvo priverstas  derėtis, nes „Klaipėda be [lietuviškos] medienos, tai uždarytos  gamyklos ir lentpjūvės, nutrūkę uosto veiklos likučiai [vokiečių  tranzitą nukreipus per Karaliaučių], nedarbas ir visos kitos  siaubingos pasekmės. Nepaisant galimybės pirkti medienos Lenkijoje,  verslininkai verčiau mokėdavo pernelyg didelius mokesčius Lietuvai,  nei ryždavosi rizikuoti, kad jų prekės bus sulaikytos Lietuvoje"45.

Versdama   Santarvę kuo greičiau Klaipėdą prijungti prie savo valstybės,  Lietuvos vyriausybė palaikė tautiškai nusiteikusių lietuvių akcijas  krašte, net jei jie sudarė gyventojų mažumą. Jie atstovavo tik šiek  tiek daugiau nei 10% lietuviškai kalbančių krašto gyventojų46.   Vis dėlto mėginimai „uždusinti" vietinę ekonomiką buvo pats  veiksmingiausias ginklas priversti prancūzų administraciją  atsižvelgti į jų pageidavimus.

LENKŲ AMBICIJOS  KLAIPĖDOS KRAŠTE.  Vieninteliai  lenkai neturėjo ką prikišti prancūzų valdymui. Naudodamiesi savo  sąjungininkų vadovavimu, jie mėgino įsitvirtinti krašte.

Vienoje savo  ataskaitų naujasis valdytojas Petisnė išreiškė nuostabą dėl „didelio  skaičiaus" lenkų nupirktų namų ir sklypų. Jam nekilo jokių abejonių,  kad pinigai šiems pirkiniams buvo parūpinti Varšuvos vyriausybės. Jo  įspūdį patvirtino lenkų pasiuntinys Andryczas, taip paaiškinęs  padėtį47:

„Klaipėdoje   lenkų mes neturime, bet juos atvešime... Ir be to, geriausias būdas   šias „aukso žemes" prijungti prie Lenkijos – jas nupirkti".

Petisnė   požiūriu, tai, kad lenkai supirkinėjo kraštą, nekėlė jokių rūpesčių,  jis tik pyko, kad, nepaisant jo įspėjimų Prekybos ministerijoje, ne  prancūzų pramoninkai ir prekybininkai „supirkinėjo šį mažą kraštą,  kurio puikios ateities niekas nenori suprasti"48.

Galėtume   paklausti, ar komisaras Petisnė kartais šiek tiek neperdėjo.  Lietuvos vyriausybė iš tiesų nebūtų praleidusi progos apskųsti  didžiosioms valstybėms tokią prancūzų politiką. Bet jokių priekaištų  nerandame nei Prancūzijos archyvuose, kuriuose, beje, yra dauguma  Ambasadorių kon­ferencijai skirtų dokumentų, nei Tautų Sąjungos  archyvuose.

Lenkai ypač  naudojosi prancūzų administracijos palankumu įsikur­dami Klaipėdoje  ekonomiškai. Kaip tik čia jie buvo labiausiai palaikoma tauta.  1922m. balandžio 6d. Santarvės vardu buvo sudaryta ekonominė sutartis tarp Lenkijos ir Klaipėdos. Ji leido lenkams „krašte  įsigyti nuosa­vybę, naudotis uosto įrenginiais, gyventi ir verstis  prekyba"49.

45 Compte-rendu  №25  du gйnйral  Odry  а M. le Secrйtaire  Gйnйral de la Confйrence des Ambassadeurs,  janvier  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №13.

46 Turimas omenyje tautiškai nusiteikusių aktyvių lietuvių skaičius,  koks jis atrodė prancūzams.

47 De M. Petisnй, Haut-Commissaire, а M.  Briand,  Prйsident du Conseil,  Ministre  des Affaires Etrangиres,  21  juin  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 - Memel  2, №85-86.

48 Ten pat.

49 Annexe de  M.  Narutowicz  а la dйpкche  №213  adressйe par la Lйgation de France en Pologne

а la Sous-direction d'Europe,  17  juillet  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  4, №84.

Hymanso projektas ir jo padariniai

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje