Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 05 NORAS IŠSPRĘSTI KLAIPĖDOS KLAUSIMĄ

 

NORAS IŠSPRĘSTI KLAIPĖDOS KLAUSIMĄ

Hymanso  projekto nesėkmė

Praėjus   dvejiems metams po Versalio sutarties pasirašymo, Klaipėdos miesto ir krašto klausimas vis dar nebuvo išspręstas. Lenkai tebesitikėjo  užvaldyti šį pajūrio kraštą ir po Vilniaus okupacijos net šiek tiek  pabrėžtinai rodė savo siekius50. Lenkijos vyriausybė  perėmė lietuvių Taikos konferencijoje naudotus argumentus. Ji  paskelbė, kad Klaipėda yra natūralus Vilniaus krašto priėjimas prie  jūros.

1921m.   Santarvės šalys dar kartą pamėgino panaikinti prieštaravimus tarp  lietuvių ir lenkų dėl Vilniaus ir Klaipėdos. Abiejų valstybių  debatams vadovavo Paulis Hymansas51. Jis pasiūlė sukurti  Lenkijos ir Lietuvos konfederaciją. Pagal jo pasiūlymą Lietuva  turėjo būti padalyta į du kantonus - Vilniaus ir Kauno. Klaipėda  turėjo būti paprasčiausiai įjungta į Kauno kantoną. Šiuo projektu  jis siekė, kad „abi šalys susitartų dėl tokio Klaipėdos statuso,  kuris, Lietuvai pripažindamas Klaipėdos suverenitetą, Lenkijai  paliktų teisę visada naudotis uostu ir Nemunu visoms pervežimų  rūšims, taip pat ir amunicijai bei ginklams. Jei sutartis būtų  sudaryta, [jis] prašytų Tautų Sąjungą paremti Santarvės priimtą  programą"52.

Dar per Taikos  konferenciją iškelta ir Prancūzijos vyriausybės palaikoma  konfederacijos idėja buvo atmesta ir Lenkijos, ir Lietuvos. Viename  interviu Lietuvos finansų ministras Ernestas Galvanauskas pasmerkė  „Prancūzijos spaudimą, kuri yra suinteresuota, kad Lietuva būtų  priklausoma nuo Lenkijos"53. Lenkai taip pat atmetė šį  projektą, nors jis ir buvo palankus „didžiosios Lenkijos" sukūrimui,  nes jie negalėjo sutikti, kad Vilnius būtų kultūrinis ir valstybinis  lietuvių centras, kaip buvo numatyta Hymanso projekte. Jie labiau  norėjo grįžti prie padėties, buvusios iki 1795m. ir sudaryti su  Lietuva uniją54.

Paulis Hymansas  buvo įsitikinęs, kad Klaipėdos klausimą reikia sujungti su Vilniaus  klausimu. Jam pavyko įtikinti Lietuvos delegaciją, bet derybos liko  įstrigusios mirties taške. Nė viena šalis nenorėjo daryti jokių  nuolaidų nei dėl Vilniaus, nei dėl Klaipėdos. Abi reikalavo Vilniaus  remdamosi istorija. Dėl Klaipėdos lenkų delegacija pareiškė, kad ją  „šis klausimas do­mina tiek pat, kiek ir Lietuvą, ir kad be jos jis  negali būti išspręstas"55. Vėliau Lietuvos derybininkas  Augustinas Voldemaras manė, kad šių dviejų dalykų suplakimas į vieną  buvo klaida56.

Tad 1922m.  pradžioje niekas nežinojo, kas bus su Klaipėda. Norėdami išjudinti  reikalus ir kuo greičiau atsiimti šias žemes, lietuviai sutiko, kad  klausimą nagrinėtų Ambasadorių konferencija. Rudenį Lenkija, Lietuva  ir Santarvės šalys susitiko Paryžiuje ketindamos kartu rasti  galutinį sprendimą.

50 Vilniaus okupacija lenkų įvykdyta 1920 m. spalio 10 d. vadovaujant  L. Želigovskiui.

Operaciją pasmerkė Tautų Sąjunga. Lietuvos vyriausybė įsikūrė Kaune.

51 Paulis Hymansas (1865-1941) - belgų politikas, atstovavęs savo  šaliai Taikos konfe­rencijoje, vėliau, iki 1925 m. - Tautų Sąjungai.

52 H. de  Chambon,  La Lithuanie moderne,  1933,  p.  88.

53 Compte-rendu de renseignements gйnйraux n°42,  13  juillet  1921, EMA, 7 N 2782.

54 Liublino unija (1569  m.)  Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę galutinai prijungė prie Lenkijos  Karalystės.

55 A. Voldemaras, Lithuanie  et Allemagne,  in:  La Lithuanie  et ses problиmes,  p.  209.

56 Ten  pat, p.  207.

Noras  sukurti laisvąjį miestą

Matydami, kad  galutinis klausimo sprendimas dar toli, kai kurie Klaipėdos  gyventojai pradėjo rimtai svarstyti laisvojo miesto galimybę. Jie  vis labiau manė, kad jų ekonominės pažangos lygis leistų gyventi  nepriklausomai. Ūkinis Lietuvos atsilikimas neskatino verslininkų  noro susijungti su šia šalimi, o pas kaimynus vykstančios žemės  reformos gąsdino savininkus. Prijungimo prie Lietuvos atveju  Klaipėdos verslininkai bijojo turėsią finansuoti jiems nepatinkančią  ūkio politiką.

Tad krašto  gyventojai per daug netroško prisijungti prie šalies, laikomos  atsilikusia ne tik ūkiškai, bet ir kultūriškai57. Vokiška  krašto spauda džiaugėsi galimybe įkurti laisvąjį miestą, nes  prisijungimas prie Vokietijos neatrodė įmanomas.

Tokį krašto  nusiteikimą stiprino keletas turimų valstybės atributų. Nuo pat savo  įgaliojimų pradžios Prancūzija rūpinosi kraštą reprezentuoti  užsienyje. Nors Prancūzija pasiliko sau konsulines pareigas, bet  Klaipėda turėjo savo vėliavą iš dviejų vienodų horizontalių raudonos  ir geltonos juostų (tokios buvo miesto spalvos), ir jos prekybos  laivynas turėjo teisę šią vėliavą iškelti58.

Viešoji   Vokietijos nuomonė savo reikalavimais rėmė laisvojo miesto atžvilgiu  palankiai nusiteikusią vietos gyventojų dalį. Kai kurie laikraščiai  piktinosi, kad niekas neatsižvelgia į vietos gyventojų pageidavimus.  Liberalaus Berlyno laikraščio  Gazette de Voss teigimu,  „šešiasdešimt procentų gyventojų reikalauja sugrąžinti į tėvynę  Vokietiją. Visi kiti, laikydami šį sprendimą neįvykdomu, reikalauja  krašte įkurti autonominį ir nepriklausomą miestą, glaudžiais  ūkiniais saitais sujungtą su Vokietija ir Lietuva. Jei šie norai  negalėtų būti patenkinti, jie bent jau tikisi, kad Santarvė,  laikydamasi begales kartų kartoto pažado pripažinti tautoms  nuspręsti savo pačių likimą, surengs Klaipėdoje gyventojų  referendumą"59.

 

57 Compte-rendu de renseignements gйnйraux n°34,  14  mai  1921, EMA, 7 N 2782.

58 J.  Didelot,  La marine de l'Aigle blanc,  Paris: Berger-Levrault,  1924,  p.  54.

59 De M. l'Ambassadeur de France а Berlin au Prйsident du Conseil,  Ministre des Affaires Etrangиres,  16  septembre  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №157.

Iki tol tikrai  niekas nepasirūpino sužinoti, ko iš savo ateities tikisi gyventojai.  Visos partijos tvirtino, kad darbuojasi Klaipėdos ir jos gyventojų  labui.

Bet gyventojai  neturėjo vieningos nuomonės, net jei jų dauguma – tiek vokiečių,  tiek lietuvių – ir buvo palankiai nusiteikę dėl laisvojo miesto  įkūrimo. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašto lietuvių verslininkų sąjunga  veikiau buvo linkusi prisijungti prie Lietuvos. Ši sąjunga buvo  įsitikinusi, kad jei Klaipėda taps laisvuoju miestu, Lietuva  neišvengiamai ja nebesidomės ir savo užsienio prekybą nukreips į  Karaliaučių ir Liepoją (Latvija).

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje