Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 06 TARPTAUTINĖ REAKCIJA

 

TARPTAUTINĖ  REAKCIJA

Prancūzija ir Lenkija palaiko protektorato įsteigimą

Komisaras   Petisnė buvo prieš bet kokias nepriklausomybės idėjas, nes tai  pakenktų Prancūzijos interesams regione. Jo manymu, laisvasis  miestas ne tik prisidėtų prie „Vokietijos nustatytos muitų  sąjungos", bet, žvelgiant toliau į ateitį, „tiesiog paprasčiausiai  sugrąžintų Klaipėdą tėvynei Vokietijai"60. Kita vertus,  jei santarvininkų prancūzų administracija visiškai ir nepritarė  idėjai Klaipėdą atiduoti Lietuvai bijodama „sukelti atsiskyrėliškas  klaipėdiečių nuotaikas ir leisti jiems vėl atgręžti žvilgsnius į  Vokietiją"61, Petisnė, rinkdamasis tarp nepriklausomybės  ir prijungimo prie Lietuvos, labiau linko „Klaipėdą matyti prijungtą  prie Lietuvos nei nepriklausomą"62.

Prancūzijos  ministrų tarybos pirmininkas Aristide'as Briand'as63 nesutiko atiduoti Klaipėdą lietuvių kontrolei nesuteikiant išlygų  Prancūzijos sąjungininkams lenkams. Jis manė, kad „jei be abejonių  reikia pripažinti politinį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui  [pripažintą Versalio su­tartyje] ir jei, kita vertus, reikia  numatyti abiejų pusių muitų uniją, vis dėlto dar galima krašte  įkurti tam tikrą administracijos ir finansų autono­miją ir taip pat  Lenkijai palikti ypatingas teises Klaipėdos uoste"64.

Tad Prancūzijos  užsienio reikalų ministras rėmė Paulio Hymanso idėją. Prancūzija  buvo įsitikinusi, kad visos priemonės geros siekiant suartinti  Lenkiją ir Lietuvą ir sukurti tvirtus ryšius tarp šių dviejų šalių.  Galiausiai Prancūzija parėmė autonominio prancūzų globojamo miesto  sukūrimą, kai pasidarė aišku, kad Lenkija ir Lietuva atmeta Tautų  Sąjungos pirmininko projektą. Prancūzijos vyriausybė bijojo  Klaipėdoje pakartoti Dancigo klaidą65. Jos požiūriu,  nepriklausomybė prilygo sugrįžimui prie Vokietijos viešpatavimo  šiame krašte. Tad ji siekė pasilikti uosto priežiūros teisę, kad čia  apgintų ir Prancūzijos, ir savo sąjungininkės Lenkijos interesus.

Prancūzijos URM  negalėjo ryžtis atiduoti uostą lietuviams nepadarydama visko, kas  būtina, kad jis nepakliūtų į vokiečių įtaką. Palyginti geri Berlyno  ir Kauno santykiai bei itin didelis Lietuvos ir Lenkijos  priešiškumas, kurį sustiprino Vilniaus klausimas, kėlė baimę, kad  Vokietija dar labiau suartės su Lietuva, kuri netrukus turėjo gauti  strateginį uostą šiame regione. 1922m. rugsėjo 22 d. nota reziumuoja  Prancūzijos baimes ir viltis Lietuvos atžvilgiu66:

„Varšuva dar  neprarado vilties kada nors sudaryti federaciją su Lietuva. Siekiant  šio tikslo būtina, kad Klaipėda nebūtų tiesiog paprasčiausiai  atiduota Lietuvai, kuri tuomet neturėtų intereso suartėti su  Lenkija. Be to, Klaipėdos vokiečiai sugebėtų Lietuvą suvokietinti  naudodamiesi intere­sais, kurie atsirastų tarp šių dviejų šalių".

Vietos  gyventojų vardu Direktorija pasiūlė Tautų Sąjungos globojamo  laisvojo miesto konstituciją67. Lenkų spauda Krokuvoje  pasigavo šią idėją ir paskelbė kaip oficialų galutinio uosto ir  krašto sutvarkymo projektą. Planas siūlė sukurti laisvąjį Klaipėdos  miestą, kuris būtų prancūzų protektoratas. Kraštą turėjo valdyti  prancūzų komisaras. Uostui valdyti turėjo būti įsteigta iš lietuvių,  lenkų ir prancūzų sudaryta taryba. Ta pati taryba turėjo  administruoti ir krašto geležinkelius. Į ypatingus Lenkijos  interesus turėjo būti atsižvelgta sukuriant laisvąją lenkų prekybos  zoną68.

Varšuva palaikė  Tautų Sąjungos protektorato idėją tik su sąlyga, kad krašto reikalus  bus pavesta tvarkyti Prancūzijai. Prancūzijos misijai Lenkijoje  įteiktoje notoje lenkų užsienio reikalų ministras  M.  Narutowiczius  reikalavo, kad  šis statusas būtų laikinas69. Jis neatmetė galimybės  ateityje Klaipėdą priskirti Lietuvai. Daugelis lenkų iš tiesų vis  dar puoselėjo viltį sulaukti, kad Lietuva vienaip ar kitaip bus  prijungta prie jų šalies.

Vokiečių ir lietuvių priešinimasis prancūzų siūlomam statusui

Oficialusis   vokiečių kanceliarijos organas  Germania  siūlė  pasinaudoti provokiškomis kai kurių lietuvių sluoksnių nuotaikomis  ir iš Klaipėdos padaryti „natūralią Vokietijos ir Lietuvos jungtį, o  uostą atverti vokiečių eksportui į Rusiją"70. Berlyno  vyriausybė labai greitai suprato, kokią naudą gali turėti iš  Prancūzijos požiūrio į Lietuvą. Vietoj fizinio Vokietijos atskyrimo  nuo Rusijos prolenkiška Prancūzijos politika stūmė Lietuvą į  Vokietijos glėbį. Prancūzijos URM neketino atsižvelgti į Lietuvos  užsienio politikos siekius. Lietuviams priešas buvo Lenkija, bet ne  Rusija ar Vokietija, ir jie paprasčiausiai bijojo jos aneksijos.  Saistydama su šiuo priešu, ypač nepripažindama Lietuvos  de  jure,  Prancūzija  vertė Kauną ieškoti kitų sąjungininkų. Bet Paryžius vis dar buvo  įsitikinęs, kad „Santarvės šalių parama Lietuvai yra būtina, kad ji  galėtų sureguliuoti savo konfliktą su Lenkija, nustatyti valstybės  sienas ir apibrėžti Klaipėdos krašto statusą, o Lietuvos vyriausybė,  patekusi į sunkią padėtį, kaip dažnai jai būna, turėtų stengtis  nenusisukti nuo šių valstybių draugystės, kurios kada nors gali  dalyvauti sprendžiant jos problemas"71. Vokietija mokėjo  pasinaudoti įtampa tarp Paryžiaus ir Kauno72 nepaisant  keleto smulkių nesusipratimų, kaip, pavyzdžiui, vokiečių prekybinės  misijos atidarymas Kaune be vietos valdžios leidimo73.

Viešoji nuomonė  Lietuvoje pradėjo nerimauti supratusi, kad Versalio sutartimi  Lietuvai pripažinta Klaipėda gali išsprūsti. Geriausias tokio  pavojaus įrodymas lietuviams buvo didžiųjų valstybių parodytas   abejingumas lenkų įvykdytos Vilniaus aneksijos metu. Tautų Sąjunga pasitenkino oficialiu protestu prieš aneksiją, o vėliau – prieš  1922m. vasario 8d. rinkimus į Vilniaus Seimą, bet Varšuvos  vyriausybės tai neprivertė trauktis. Priešingai, ji pasipriešino  Tautų Sąjungos sprendimams, ir Lenkijos Seimas tų pačių metų kovo  24d. oficialiai įteisino Vilniaus ir jo krašto aneksiją. Lietuviai  panašiai bijojo Tautų Sąjungos pasyvumo ir Klaipėdos klausimu. Jie  nesuprato, kad diplomatijos požiūriu tai buvo du visiškai skirtingi  klausimai. Klaipėdos atveju kalba ėjo apie Versalio sutarties  taikymą, o Vilniaus aneksija visų pirma buvo tarptautinės teisės  laužymas, net jei dauguma Vilniaus gyventojų (kurių dauguma kalbėjo  lenkiškai) jį palaikė74. Šią painiavą tyčia rėmė Kauno  vyriausybė. Žmonės manė, kad Klaipėdos klausimas gali baigtis taip,  kaip ir Vilniaus.

1922m.   lapkričio 6d. Lietuvos delegacija įteikė notą Ambasadorių  konferencijos įsteigtai Laroche'o komisijai, kuriai buvo pavesta  ištirti galimo galutinio Klaipėdos krašto statuso sprendimo  galimybes75. Šis dokumentas pabrėžė priežastis, dėl kurių  uostas ir kraštas turėtų būti prijungti prie Lietuvos. Derybininkų  teigimu, siekiant Klaipėdos klausimu priimti „teisingą ir ilgalaikį  sprendimą", reikia atsižvelgti į tam tikras realijas. Laroche'o  komisijai įteikta nota iškėlė keturis svarbius punktus, kurie,  lietuvių manymu, turėtų nulemti Klaipėdos priskyrimą Lietuvai:76

Ūkinės   priežastys. Kaip ir per Taikos konferenciją, nota pabrėžė, kad  Klaipėdos uostas yra vienintelis natūralus Lietuvos priėjimas prie  Baltijos jūros. Be jo šalies padėtis taptų nepaprastai sunki.  Atkreipiamas dėmesys, kad, „atskirtas nuo savo natūralaus pagrindo -  likusių Lietuvos žemių, Klaipėdos kraštas ne tik trukdytų valstybės  augimui, bet ir pats atsisakytų būsimo klestėjimo, kurį jam  užtikrintų prisijungimas prie Lietuvos".

Finansinės   priežastys. Be Lietuvos Klaipėda stokotų visaverčiam augimui  reikalingų išteklių. Krašte be galo užsitęstų problemos, susijusios  su čia naudojamos Vokietijos markės nuvertėjimu. Tik naujojo auksu  padengto Lietuvos pinigo lito įvedimas galėjo išgelbėti krašto ūkį.

Tautinės   priežastys. Klaipėdos kraštas savo kilme ir kalba buvo Lietuvos  dalis. Vokiečiai valdydami tik iš dalies sugebėjo suvokietinti žemes  į pietus nuo Nemuno. Argumentas, esą Klaipėdos gyventojus reikia  gelbėti nuo suvokietinimo, jau buvo naudojamas 1919m.

Politinės   priežastys. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos jaunai respublikai suteiktų garantijų nuo nesaugumo, galinčio kilti šį Lietuvos kraštą palikus pačiam sau arba patikėjus kontroliuoti užsienio valstybei,  kuri nesugebėtų skirti pakankamų finansinių išteklių ir būtinų  normalių ūkio sąlygų, reikalingų jam išlikti.

60 De  M. Petisnй, Haut-Commissaire, а M.  Briand,  Prйsident du Conseil,  Ministre  des Affaires Etrangиres,  30  juin  1921,  AMAEF, Europe  1918 -1940 -  Memel  2, №106.

61 De M. Briand а M.  Petisnй, 27  juin  1921,  AMAEF, SDN  -  Secrйtariat Gйnйral  292, №19.

62 De M.  Petisnй, Haut-Commissaire, а M. Briand, Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres,  30  juin  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №106.

63 Aristide'as Briand'as  (1862-1932) - šio socialisto karjera einant ministro pareigas buvo  viena pačių ilgiausių III Respublikoje: daugiau nei 20 kartų jis ėjo  ministro pareigas, 11 kartų buvo ministrų tarybos pirmininkas. Šis  politikas buvo karštas tai­kos politikos ir tarptautinio  bendradarbiavimo šalininkas.

64 De M.  Briand  а M. Petisnй,  27  juin  1921, AMAEF, SDN -  Secrйtariat  Gйnйral  292, №19.

65 Ten dauguma gyventojų buvo vokiečiai ir išsaugojo glaudžius ryšius  su Vokietija, nors Dancigui ir buvo suteiktas laisvojo miesto  statusas.

66 Note du 29  septembre  1922,  AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 4, №138. 67 J. Didelot,  La marine  de l'Aigle blanc,  p.  51.

68 A. Voldemaras, Lithuanie  et Allemagne,  in:  La Lithuanie  et ses problиmes,  p.  211.

69 Annexe de M. Narutowicz а la dйpкche adressйe par la Lйgation de  France en Pologne а la Sous-Direction d'Europe,  17  juillet  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel,  №84.

70 De M. l'Ambassadeur de France а Berlin au Prйsident du Conseil,  Ministre des Affaires Etrangиres,  25  octobre  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №176.

71 De M.  Padovani,  Dйlйguй franзais en Lituanie, а M.Poincarй,  29  aoыt  1922,  AMAEF, Europe 1918-1940 -  Lituanie  8, №35.

72 Prancūzija visuomet vylėsi sukurti Lietuvos ir Lenkijos  konfederaciją. Šitaip ji nesutiko pripažinti Lietuvos  de  jure  iki pat 1922m.

73 Compte-rendu de renseignements spйciaux n°62,  22  novembre  1921, EMA, 7 N 2782.

74 J.  Meuvret,  Le territoire de Memel et la politique europйenne,  p.  66.

75 G. P. Pink,  The  Conference  of  Ambassadeurs  (Paris 1920-1931). Its history, the theorical  aspect  of its  work  and its  place in international  organisation,  Genиve,  Geneva  Research Centre,  1942,  p.  70.

76 Note remise par la Dйlйgation de Lithuanie а la Commission chargйe  d'йtudier le statut de Memel а la sйance du  6  novembre  1922  au sujet de la question de l'attribution du territoire de Memel а la  Lithuanie,  in: Question de Memel,  Kaunas,  Paris Imprimerie Nationale,  1923-1924,  p.  19-20.

Arenoje pasirodo sovietai

Tautų nuošalėje  paliktai jaunai Sovietų Sąjungai Klaipėdos ir Vilniaus klausimai  pasirodė puiki proga užpildyti carinės Rusijos paliktą tuščią vietą  tarptautinių santykių srityje.

Nepasisekus   karinei intervencijai, kuria siekta sukurti „priimtiną" valdžią,  Santarvė nustūmė bolševikų vyriausybę nuo didžiųjų tarptautinių ir  vietinių sprendimų. Vienintelėse jų su Maskva vestose diskusijose  apie caro laikų skolas buvo kalbama, bet apie jas bolševikai nieko  nenorėjo girdėti.

Iš pradžių ši  padėtis Maskvos nejaudino. Priešingai, komunistai buvo taip  įsitikinę, kad jų idėjos apims visą Europą, jog net nesistengė kalbėtis su kapitalistinėmis šalimis. Savo užsienio politiką vykdė  visai nepaisydami kitų valstybių reakcijos. Šitaip jie 1920m.  pripažino Lietuvą ir Vilnių šios jaunos valstybės sostine. Maskva  rūpinosi senųjų Rusijos teritorijų vientisumu ir vylėsi kada nors  jas susigrąžinti.

Padėtis   pasikeitė 1921-1922m. Pilietinis karas ir badas išsekino jauną  Sovietų Sąjungą. Tuo pačiu metu Leninas suprato, kad didžiosiose  Europos šalyse revoliucija neįvyks tuojau pat. Sovietų užsienio  politika vis labiau krypo į Vakarų šalis siekdama bolševikų  vyriausybės pripažinimo ir ūkinės paramos šaliai atkurti77.

Lietuviai   mokėjo pasinaudoti sovietų parama, ypač po diplomatinės „pergalės" 1922m. balandžio 16d., kai buvo sudaryta Rapallo sutartis. Taigi  Prancūzija pamatė, kad jos baimė įgauna konkretų pavidalą. Po  Rapallo sutarties SSRS ir Vokietija suartėjo pažiūromis, taip pat ir  geografiškai, nes abi palaikė ypatingus santykius su Lietuva.

Naujasis  Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis sveikino  „sovietinę Rusiją kaip vienintelę Lietuvos draugę"78.  Juozas Gabrys79 pamėgino sušvelninti Prancūzijos URM  baimę paaiškindamas, kad J. Baltrušaitis buvo „naujokas  diplomatijoje ir nesugebėjo sutvardyti savo žodžių entuziazmo, kurį  jam galėjo įkvėpti nuoširdi simpatija viskam, kas rusiška, -jis jau  seniai gyvenąs Maskvoje ir ten išsikovojęs pripažinimą  literatūriniuose sluoksniuose"80.

Prancūzai   suprato, kad Berlynas ir Maskva pasinaudojo šia maža šalimi siekdami  sutrukdyti sukurti „sanitarinį kordoną" tarp Vokietijos ir Sovietų  Sąjungos. Nepaisant kai kurių nesutarimų su lietuviais, „nei Maskva,  nei Berlynas rimtai nenumato kokio nors ilgesnio santykių su Kaunu  atšalimo. Būtinybė palaikyti grėsmę Lenkijos flanguose ir čia turėti  antilenkiškai nusiteikusių draugų, kuriais kada nors būtų galima  pasinaudoti, juos dažnai verčia atsižvelgti į Kauno vyriausybę, kuri  savo ruožtu naudojasi jais siekdama apsisaugoti nuo lenkų ir  įtvirtinti savo nepriklausomos valstybės egzistenciją"81.

 

77 G. F. Kennan,  Soviet  Foreign  Policy,  Princeton-New Jersey,  D.  Van  Nostrand  Compag-ny Inc.,  1960,  p.  33.

78 De M. de Sainthuentus, Chargй d'affaires de France а Berlin, а M.  Poincarй,  8  septembre  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №50.

79 J. Gabrys (1880-1951) - literatūros kritikas, politikas, karo metais  Ženevoje atstova­vo Lietuvai kariaujančioms šalims, į Lietuvą  sugrįžo 1919 m.

80 De M. de Sainthuentus, Chargй d'affaires de France а Berlin, а M.  Poincarй,  8  septembre  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №50.

81 De M. Padovani, Dйlйguй franзais en Lituanie, а M.Poincarй,  29  aoыt  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -   Lituanie  8, №35.

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje