Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 07 SUKILIMO LIETUVOJE RENGIMAS

 

SUKILIMO  LIETUVOJE RENGIMAS

Nuo pat  Versalio sutarties pasirašymo Lietuvos vyriausybė buvo įsitikinusi  kad Klaipėda anksčiau ar vėliau atiteks Lietuvai. Tad ji rengė dirvą  šio krašto grįžimui į Lietuvos glėbį. Iš pradžių buvę taikūs Kauno  vyriausybės veiksmai - su latviais sutarta dėl sienos keitimo -  tampa agresyvūs, kai ima darytis neaišku, ar Klaipėda išvis kada  nors atiteks Lietuvai.

Sukilimo  preliudijos

NAUJOS SIENOS  SU LATVIJA.  Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva siekė ne tik tarptautinio  pripažinimo, bet ir savo sienų su kaimynais nustatymo. Ji  nedvejodama keitė jas pagal savo interesus.

1921m.   susirinko arbitražo komisija ir oficialiai įteisino sienos  pakeitimus tarp Lietuvos ir Latvijos. Lietuvos vyriausybė norėjo  perimti 21 km2 kraštą su Palanga. Mainais latviai gavo  pasienio kraštą šalies pietuose.

Lietuva gavo  155 km2 už 350 km2 atiduotus Latvijai.  Oficialiai buvo aiškinama, kad naujoji siena labiau atitinka  etnografines ribas tarp dviejų šalių nei 1919m. sienos82.

 

82 S. Vaitekūnas, Mokslo duomenys apie lietuvių tautą, jos valstybę, in:  Lietuvos sienų raida,  Vilnius, žurnalo „Lietuvos mokslas" leidinys, 1997, p. 205.

Sutikdama su  sienos keitimu Lietuvos vyriausybė galbūt turėjo galvoje Klaipėdos  kraštą ir šitaip siekė įsigyti didesnę pajūrio juostą, ypač todėl,  kad ji ribojosi su ginčijama teritorija.

KARIUOMENĖS JUDĖJIMAS 1922M.  Labai greitai Lietuvos vyriausybė ėmė galvoti apie galimą jėgos  panaudojimą galutinai sprendžiant Klaipėdos problemą. 1922m.  prisidengdamas kovos su pasienyje klestinčia kontrabanda pretekstu,  Kaunas surengė karinius manevrus už keleto kilometrų nuo Klaipėdos  krašto sienų. 1922m. kovo 6d. aukštasis komisaras Klaipėdoje  telegrama informavo Prancūzijos atstovą Kaune Padovanį apie  kariuomenės telkimą krašto pasienyje. Lietuvos vyriausybė paskubėjo  nuraminti Prancūzijos kaltinimus. Kariai pasienyje tesiekią pažaboti  kontrabandą, kaip to reikalauja neseniai priimtas Steigiamojo Seimo  sprendimas. Tai jokiu būdu nesą mėginimai neteisėtai užimti Klaipėdą83.

Artėjant   Klaipėdos krašto priklausomybės problemos sprendimui, Lietuvos ir  Prancūzijos santykiai darėsi vis labiau įtempti. Prancūzijos  vyriausybė suprato, kad šis kariuomenės judėjimas buvo provokacija  siekiant paspausti Santarvės šalis, ypač Prancūziją, dėl Klaipėdos.  Poincarė84 karo ir veteranų reikalų ministrui generolui  Fochui85 rašė, kad „Klaipėdos krašto valdžia, atrodo,  perdėjo [lietuvių kariuomenės telkimo prie sienos] reikšmę ir  svarbą"86. Petisnė buvo visiškai tikras, kad „pavojus  nėra didelis ir Lietuva neišdrįs pulti Antantės"87.  Labiausiai jis bijojo, kad „į Kretingą  [sic]  atvykę  „geležiniai vilkai"88 nesukeltų neramumų"89.

 

83 De  M.  Padovani, Dйlйguй franзais en Lituanie, а M.Poincarй,  20  mars  1922, EMA, 7 N 2784.

84 Raymondas Poincarй  (1860-1934) - Prancūzijos užsienio reikalų ministras (1922-1924),  įsakęs užimti Rūro sritį 1923 m., kai Vokietija vėlavo mokėti karo  reparacijas.

85 Ferdinandas Fochas (1851-1929) - Prancūzijos maršalas, pasirašęs  Pirmojo pasauli­nio karo paliaubų sutartį.

86 De M. Poincarй, Prйsident du Conseil, а M. le Ministre de la Guerre  et des Pensions,  23  mars  1922, EMA, 7 N 2784.

87 De M. Petisnй а M. Padovani,  6  mars  1922,  AMAEF, SDN  292 -  Questions politiques,  №40.

88 Elitiniai kariuomenės daliniai (arba tiksliau Geležinio Vilko  pulkas), kurių užduotis buvo saugoti Lietuvos sienas.

89 De M. Petisnй а  M.  Padovani,  6  mars  1922, AMAEF, SDN 292 -  Questions politiques,  №40.

Po „kovos" su  kontrabandininkais Lietuvos kariuomenė pasitraukė į šalies gilumą.  Net jei ir neabejotume Kauno vyriausybės paaiškinimais, pažymėtina,  kad netrukus po šių manevrų Lietuva uždarė sienas eksportui su  Klaipėdos kraštu, kas sukėlė daug sunkumų krašto medžio  prekiautojams90.

Sukilimo  rengimas ir autoriai

PARENGTA KAUNE. 1922m. Lietuva  regione tampa vis labiau izoliuota. Kauno vyriausybė galėjo  susidaryti įspūdį, kad tarptautinė bendruomenė galutinai susitaikė  su lenkų įvykdyta Vilniaus aneksija. Be to, ji manė, kad taip pat  išsprūs ir Klaipėda. Kovo 17d. Varšuvoje pasirašyta savitarpio  pagalbos sutartis tarp Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos  įtvirtino Lietuvos izoliaciją ne tik tarptautinėje, bet ypač  regioninėje plotmėje.

Sprendimą  karine jėga užimti Klaipėdą Ministrų kabinetas priėmė 1922m. rugsėjo  28d.91 Paklausus Klaipėdos krašto tautiškai nusiteikusių  lietuvių nuomonės pasirodė, kad jie buvo prieš bet kokią  intervenciją. Jie bijojo, kad po tokio jėgos panaudojimo padėtis  vietoje gali dar labiau pablogėti. Uždarydamas sienas ir  „dusindamas" vietinį ūkį, Kaunas papiktino ne tik vokiečius, bet ir  nemažai lietuvių. Lietuvos vyriausybė geriausiu atveju galėjo  tikėtis jų pasyvumo.

Kauno   vyriausybė taip pat turėjo atsižvelgti ir į vidaus opoziciją, nors ji buvo labai ribota. Kai kurie karininkai manė, kad tokia akcija  anksčiau ar vėliau pasmerkta žlugti. Saulių sąjungos92 pirmininkas Vincas Krėvė manė, kad net jei Klaipėda bus prijungta  prie Lietuvos, tai bus tik „laikina padėtis, nes anksčiau ar vėliau  šis kraštas atiteks Vokietijai"93. Keletas karininkų  atsisakė garbės vadovauti sukilimui pateikdami nereikšmingus  paaiškinimus. Pagaliau Lietuvos kariuomenės generalinis štabas  sukilimui vadovauti paskyrė kontržvalgybos karininką J.Polovinską94.  Jis tuoj pat pasikeitė savo pavardę į Budrio, kad galėtų būti  laikomas Klaipėdos krašto lietuviu95.

Nenorėdama   vietos gyventojams sukelti šoko, Lietuva vietoj kariuomenės nutarė pasiųsti šaulius. Jų pajėgas sustiprino iš reguliariosios  kariuomenės ir Kauno karo mokyklos atėję savanoriai. Šie savanoriai  buvo parinkti pagal patirtį. Buvo atsisakyta imti pačius  jauniausius, nepaisant jų noro dalyvauti karo žygyje96.  Kaip pasakojo 1922m. į 5-ąjį Kęstučio pulką pašauktas Juozas Alekna,  generalinis štabas nekalbėjo apie grėsmę Klaipėdoje atsirasti  laisvajam miestui. Aukštasis komisaras Petisnė buvo tiesiog  vadinamas banditu tvirtinant, kad elgiasi kaip pulkininkas  Bermondtas97. Kariuomenė dar labai gerai prisiminė kovas  su šio avantiūristo daliniais trečiojo dešimtmečio pradžioje ir  negalėjo būti abejinga. Be to, Kauno vyriausybė paskleidė gandus,  kad, kai tik Ambasadorių konferencija paskelbs savo sprendimą,  prancūzų kariuomenė paliks uostą, ir ją „iš karto pakeis lenkai, jau  visai pasirengę staigiam įsiveržimui". Tad tėra vienas sprendimas:  „užimti Klaipėdos kraštą dar prieš ateinant lenkams"98.  Nors fiziškai tokia galimybė neįmanoma, nes Lenkija neturėjo bendros  sienos su Klaipėdos kraštu, lenkų invazijos galimybės idėja pasklido  tarp Lietuvos karių.

90 De M.  Padovani  а M. Poincarй,  20  mars  1922, EMA, 7 N 2784.

91 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 35.

92 Šaulių sąjunga, arba šauliai. Užtikrinant krašto vidaus saugumą,  kariuomenei padė­jo ši daugiausiai iš savanorių sudaryta sukarinta  organizacija.

93 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 43.

94 J. Polovinskas-Budrys (1889-1964) - Lietuvos slaptosios tarnybos  vadas, anksčiau tarnavo carinėje kariuomenėje. Visose lietuviškose  enciklopedijose jis vadinamas Bud­rio pavarde, tik Lietuviškoji  tarybinė enciklopedija mini du jo vardus.

95 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 36.

96 Juozo Aleknos (1902- 1997) pasakojimas 1997m. balandį. 1923m. jis  tarnavo 5-ojo Kęstučio pulko kariniame orkestre.

97 1919 m. pulkininkas Pavelas Bermondtas-Avalovas vadovavo  „antikomunistinei ka­riuomenei", patraukusiai į savo gretas daug  vokiečių monarchistų. Spalio mėnesį jis puolė Rygą ir Šiaurės  Lietuvą. Bermondto plėšikavimų prisiminimai Lietuvos kariuomenėje  buvo labai gyvi ir 1922 m. Anglų ir prancūzų kariuomenė nuginklavo  bermontininkus tik tų pačių metų gruodį.

98 Dviejų kalinių Igno Rikliaus ir Andriaus apklausa, 1923 m. sausio 15  d., EMA, 7 N 2785.

Lietuva ieškojo  sąjungininkų, galinčių palaikyti jos rengiamą karinę akciją   Klaipėdos krašte. Izoliuota tarptautinėje arenoje, šalis atsigręžė į   Berlyną ir Maskvą. Ministras pirmininkas E.Galvanauskas nusprendė  pasitarti su šiomis dviem sostinėmis, kad gautų bent moralinę paramą lietuvių „akcijos" atveju.

Derėtis su  Vokietijos vyriausybe buvo paskirtas Vincas Krėvė. Nepaisant savo  nepasitikėjimo, jis žinojo, kad tai bus lengva, nes „vokiečiai dega  neapykanta prancūzams"99. Į Berlyną buvo pasiųsta slapta  delegacija ir ten gavo Vokietijos kariuomenės vado  Von  Seeckto  pritarimą. Jis sutiko labai gera kaina šauliams parduoti 1500  šautuvų, 1000 šovinių ir 5 lengvuosius kulkosvaidžius. Iš tikrųjų  tai buvo Berlyno vyriausybės dovana100. Vokiečiai   palankiai žiūrėjo į savo vyriausybės ir Kauno suartėjimą. Jie  pritarė šios Rytprūsių dalies priskyrimui Lietuvai. Manė, kad  tarptautinė šios mažos šalies izoliacija leis jiems vėliau lengvai  atsiimti Klaipėdą, juo labiau kad nė viena didžiųjų šalių neateis  Lietuvai į pagalbą. Berlyno vyriausybė net patarinėjo Lietuvai dėl  Klaipėdos autonomijos derėtis ne su Santarve, o tiesiai su ja101.

Nepaisydama   savo antikomunistinio nusiteikimo, Lietuvos vyriausybė dėl sukilimo   plano palaikymo kreipėsi į Maskvą. E. Galvanauskas susitiko Kauno  geležinkelio stotyje su Čičerinu, kai šis ruošėsi sėsti į traukinį  vykdamas į Ženevą, kur turėjo susitikti su Santarvės šalių  atstovais. Sovietų užsienio reikalų ministras jį užtikrino, kad  Klaipėdos okupacija nebus laikoma pasikėsinimu į Sovietų Sąjungos  saugumą102. Faktas, kad sovietų vyriausybė Vilnių  pripažino Lietuvos sostine, dar labiau suartino abi šalis103.

Maskva dėl  galutinio Klaipėdos klausimo sureguliavimo reikalavo kon­sultacijų  su Santarvės šalimis teigdama, kad „Klaipėdos uostas yra natūralūs  rusų eksporto vartai"104. Sovietai net grasino, kad  „nepripažins jokio Klaipėdos uosto ir krašto ateities sprendimo, jei  jis bus priimtas jiems nedalyvaujant ir prieštaraus jų interesams.  Tokie sprendimai neturės jokios juridinės galios (...) ir nebus nei  galutiniai, nei ilgaamžiai"105. Gruodžio 22 d. Čičerinas  Santarvei pasiuntė notą protestuodamas prieš galimą laisvojo miesto  įkūrimą Klaipėdos krašte106.

Lietuva ypač  tikėjosi bolševikų paramos lenkų puolimo atveju. Santarvės  nesikišimas iš tiesų buvo daugiau ar mažiau garantuotas107, bet Varšuvos reakcija toli gražu nebuvo aiški karinio įsiveržimo į  Klaipėdą atveju. Taip atsitikus, raudonoji armija turėjo rengti  diversijas lenkų ir sovietų pasienyje. Gruodžio mėnesį sovietai  pradėjo karines pratybas Lenkijos pasienyje108.

INTENSYVI   VIETINĖ PROPOGANDA.  Siekdama pateisinti savo reikalavimus, Kauno vyriausybė privalėjo  turėti krašto lietuvių para­mą. Bet ji labai greitai suprato, kad  jie netrokšta sugrįžti į „motinos tėvynės" glėbį. Priešingai, 1921  m. lapkritį  Deutsch-Litauischer Heimatbund  ir  Arbeitsgemeinschaft fьr die Freistaat Memelland,  dvi prieš  prijungimą  prie  Lietuvos  nusistačiusios organizacijos, surengė neoficialų referendumą. Jis  turėjo parodyti, kad 90% gyventojų pritaria laisvojo miesto idėjai109.  Prancūzijos URM archyvai niekur nemini normalaus, tikrai  demokratiško referendumo organizavimo ir pasitenkina tik pateikdami  rezultatus. Mes manome, kad veikiausiai tai buvo nuomonių apklausa  ir kad iš tikrųjų gyventojai nepareiškė savo nuomonės balsavimu.

99 A. Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietu­vos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, p. 31.

100 Ten pat.

101 Ten pat.

102 A. E. Senn, Detalės ir asmenybės,  in:  2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, p. 53.

103 Morning post du 28  novembre  1922,  in:  La Lithuanie et  les Soviets: convention militaire,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №139.

104 Tйlйgramme de  M. Litvinoff,  Commissaire  du  Peuple aux Affaires Etrangиres ad interim, а M. Poincarй, ministre  des Affaires Etrangиres,  22  dйcembre  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  4, №308.

105 Ten  pat.

106 Z. Butkus, Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919-1939  metais,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, p. 21.

107 Šis įsitikinimas paremtas tais atvejais, kai būdavo „atsiimamos"  Santarvės valdo­mos teritorijos, o ji visai nereaguodavo. Šitaip  italai 1919 m. atsiėmė Fiumo uostą.

108 Z. Butkus, Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919-1939  metais,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 21.

109 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 35.

1922m. liepą  Petisnė priėmė pagrindines visuomenei atstovaujančias organizacijas,  „kurios, išreikšdamos savo pageidavimus dėl galutinio Krašto  statuso, visos sutartinai reikalavo įkurti laisvąjį miestą, kuris  būtų vienos iš Santarvės šalių protektoratas, daugelis net siūlė  Prancūziją. Tik Taryba vadinama partija, atstovaujanti 4 ar 5 tūkstančiams gyventojų, reikalavo visą kraštą prijungti prie  Lietuvos. (...) Nė vienas balsas nereikalavo sugrąžinti Vokietijai"110.

Taryba ėmėsi  propagandos mėgindama Santarvės šalis įtikinti, kad visi krašto  lietuviai nori prisijungti prie Lietuvos. Norėdamas vietos  gyventojus paskatinti prisijungti prie numatomos karo akcijos,  Kaunas nusprendė pakurstyti nepasitenkinimą. Siekdama pasunkinti ir  taip nelengvą padėtį, susidariusią dėl sienos uždarymo eksportui,  Lietuvos vyriausybė atsisakė Klaipėdai parduoti maisto produktų.  Trūkumas sukėlė kainų šuolį, jį lydėjo didelė infliacija ir  nedarbas. Šitaip lietuviai norėjo parodyti, kaip eko­nomiškai būtina  Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.

Kaunas,   varydamas savo propagandinę veiklą, pasinaudojo rašytoju Jonu  Žiliumi, lietuviu iš Jungtinių Valstijų. 1922m. sausio 11d. J.Žilius  tapo Lietuvos atstovu prie Santarvės šalių Klaipėdos krašte. Jis  labai griežtai priešinosi laisvojo miesto įkūrimui Klaipėdoje. Jo  manymu, buvo galima „kraštą atsiimti jėga, nes prancūzai čia teturi  350 kareivių, o krašto policijos 80% sudaro lietuviai, kurie  nesipriešins"111. Už gautus iš Kauno pinigus jis pradėjo  supirkinėti svarbiausius vietos laikraščius. Už 3,3 milijono auksinų112 įsigijo  Memelgau  Zeitung  ir jo  spaustuvę. Šis laisvojo miesto idėjai palankus laikraštis buvo  Klaipėdos krašto valstiečių susivienijimo leidinys. J. Žilius pats  arba per savo statytinius tapo daugumos įtakingų leidinių savininku,  taip pat ir Tilžėje leidžiamo „Keleivio" su 6000 skaity­tojų. Tilžė  nors ir nepriklausė Klaipėdos kraštui, vis dėlto lietuvių  buvolaikoma veikliu laisvojo miesto šalininkų centru. O pačiame  krašte prie­šininkų rankose liko tik  Memeller  Dampfboot  ir  Volkstimme. Daugelį  mėne­sių palaikiusios laisvojo miesto kūrimą, redakcinės skiltys  netrukus pakeitė stovyklą ir ėmė reikalauti prijungti prie Lietuvos113.

1922m.   pabaigoje buvo surengta daug mitingų grįžimui į „motiną tėvynę"  paremti. Lietuvos pripažinimo  de  jure  dieną  „spontaniškai" įsikūrė Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo  komitetas114. Šios organizacijos branduolį aiškiai sudarė  Kauno agentai. Jie mokėdavo kalbovams, kad šie įtikintų Klaipėdos  gyventojus Kauno idėjų teisingumu115. Buvo numatytas net  visuotinis streikas, gruodžio 30 d. turėjęs visiškai paralyžiuoti  krašto ūkį. Aukštasis Prancūzijos komisaras padėtį sušvelninti  sugebėjo tik iš dalies, ir daug Kauno apmokėtų pramonės darbininkų  visiškai nutraukė darbą116. Šią netikėtą darbininkų  paramą Lietuvos vyriausybės idėjoms galima paaiškinti Kauno agentų  dosniai streikininkams dalytais pinigais. Ekonominė blokada pradėjo  duoti vaisių, ir pagrindinei pramonės šakai Klaipėdoje - medžio  apdirbimui - gyvenimas pasidarė sunkus.

Lietuvos   vyriausybė išleido pusę milijono  RM  tiesioginei  savo propagandai ir kiekvieną mėnesį J. Žiliui skirdavo po 32 000 RM, kad jis  galėtų supirkinėti svarbiausius krašto laikraščius117.

1,0 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil,  23 juillet  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 - Memel  4, №37.

111 A.  Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 30.

112 Auksinai, arba buvę ostai, įvesti vokiečių okupacinės valdžios, buvo  apyvartoje iki lito reformos. 1919 02 26 Lietuvos vyriausybės  įsakymu osto pinigai buvo pavadinti auksinais.

113 A. Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 30.

114 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

115 A.  Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 31.

116 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

117 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas  prie  Lietuvos 1923  m.  ir vietos lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 42.

Sukilimas

1922m. gruodžio  20d. Lietuvos Respublika buvo pripažinta  de  jure.  Bet Ambasadorių  konferencija niekaip nesiryžo Klaipėdos atiduoti Lietuvai. Ji labiau  linko įkurti Tautų Sąjungos globojamą laisvąjį miestą. Konferencija  teigė, kad pusė krašto gyventojų kalba vokiškai, ir jei Klaipėda yra  natūralus Lietuvos uostas, jis taip pat yra ir natūralus lenkams  priklausančio Vilniaus krašto uostas. Konferencijos dalyvių nuomone,  Klaipėdos gyventojai buvo kultūringesni ir socialiai geriau  organizuoti nei lietuviai ir sėkmingiau galėjo kelti savo gyvenimo  lygį gyvendami laisvajame mieste118. Lietuvos vyriausybė,  žinoma, neigė šiuos argumentus.

Klaipėdos   krašte žinia apie tai, kad didžiosios valstybės pripažino Lietuvą, tik sukėlė tautiškai nusiteikusių lietuvių džiaugsmą: jie  pasinaudojo šia proga sustiprindami savo propagandą tarp vietos  žmonių. Bijodamas galimų ekscesų Petisnė uždraudė manifestacijas ir  nusprendė surengti ką nors Lietuvos pripažinimui atšvęsti 1923m.  sausio 5-7 d.119

Įtampa   Klaipėdoje pasiekė viršūnę. Petisnė ėmė bijoti blogiausio, nes:  „Nors visus trejus metus viešpatavo tobula tvarka ir iki šiol  pavykdavo išvengti menkiausio kraujo praliejimo labai ribotomis  priemonėmis, ką šiandien yra naudinga priminti, tai dabar mes  sulaukėme tokių sunkių laikų, kad neįmanoma būti atsakingam už  rytdieną"120, bet „vis dėlto privalome imtis atsakomybės,  tvarka bus palaikoma bet kuriuo atveju, bet apgailestaudami esame  priversti šiandien numatyti ir kitas priemones"121. Savo  laiškuose Prancūzijos vyriausybei komisaras nekantravo  reikalaudamas, kad Santarvės vyriausybės kuo greičiau priimtų  galutinį krašto ateities sprendimą, kol jis dar įstengiąs „palaikyti  viešąją tvarką"122.

118 H. de  Chambon,  La Lithuanie moderne,  p.  90.

119 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

120 Ten  pat,  №24.

121 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

122 Ten  pat.

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje