Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 08 SUKILIMAS (SAUSIO 9-16 D.)

 

SUKILIMAS  (SAUSIO 9-16 D.)

1923m.   pradžioje Lietuvos vyriausybė norėjo veikti greitai, nes bijojo  galutinio sprendimo, kurį Klaipėdos krašto ateities klausimu 1923m.  pradžioje turėjo paskelbti Ambasadorių konferencija. Reikėjo tik  sulaukti palankiausio momento. Prancūzų įvykdyta Rūro krašto  okupacija Lietuvai suteikė idealų pretekstą savam planui  įgyvendinti.

Oficialiai   šaulių įžengimas buvo atsakas į pagalbos prašymą, kurį 1923 m.  sausio 1 d. paskelbė Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo  komitetas kviesdamas „apsaugoti krašto lietuvius nuo vokiečių  persekiojimo"123.

1923m. sausio  6d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune  sėdo į traukinį į Klaipėdą. Išvykimą lydėjo džiaugsmingas  vyriausybės veiksmus remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko  su muzika124. Pažymėtina, kad tą pačią dieną Klaipėdos  krašto profesinių sąjungų atstovai susirinko Klaipėdos biržoje  „energingai protestuodami prieš Lietuvos agentų provokuojamą  nuolatinį kurstymą ir panlietuvišką propagandą"125.

123 y Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas, irt: 2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 36.

124 Juozo Aleknos (1902-1997) pasakojimas 1997 m. balandį.

125 Tйlйgramme de l'Union pour l'Etat Libre de Memel а la Confйrence des  Ambassadeurs,  9  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  5, №69.

Pakeliui   savanoriai uniformas pakeitė į civilinius rūbus ir sunaikino visus jų tapatybę įrodančius ir su Lietuvos institucijomis siejančius  dokumentus126. Toks elgesys galėjo atrodyti  nesuprantamas, nes visi, taip pat ir užsienio atstovai Kaune, galėjo  matyti, kaip kareiviai išvyksta su muzika. Versdama savo karius  sunaikinti visus su ja siejančius ryšius, Lietuvos vyriausybė  nenorėjo, kad Santarvės šalys galėtų surinkti konkrečių įrodymų ją  esant karo žygio į Klaipėdą sumanytoja.

Kitos dienos  rytą sunerimęs dėl padėties Petisnė pasiuntė telegramą į Užsienio  reikalų ministeriją. Jis neturėjo jokių abejonių, kad Lietuva  netrukus „Klaipėdoje panaudos jėgą" ir kad „priežastį tam suteikia  šiuo metu krašte vykstantys neramumai. Jie pateisins tariamai  spontanišką intervenciją siekiant apginti lietuviškus krašto  elementus"127. Aukštasis komisaras skubiai prašė pagalbos  ir Paryžius pažadėjo atsiųsti karo laivą.

Lietuvių  daliniai buvo suskirstyti į tris dalis ir kiekvienas turėjo aiškią  savo užduotį128:

1.   Majoro Išlinsko, Kauno karo policijos vado, grupė. Ji naktį iš  sausio 9 į  10d.  traukiniu per Latviją turėjo atvykti į Kretingą. Traukinys latvių  buvo sustabdytas, bet paskui buvo leista važiuoti toliau. Sausio 10d.  grupė išlipo iš traukinio Bajoruose ir turėjo įkurti sukilėlių  dalinių štabą, vadovaujamą Budrio. Įkūrusi štabą pirmoji grupė gavo  įsakymą žygiuoti į Klaipėdą.

2. Slaptosios  tarnybos karininko majoro Jakšto grupė. Traukiniu atvyko į Tauragę  ir palei Nemuną nužygiavo į Klaipėdą. Pakeliui paliko įgulas visose  gyvenvietėse. Tik ši grupė galėjo sutrukdyti ryšius tarp Klaipėdos  ir Tilžės.

3.   Kapitono  Kalmantavičiaus grupė taip pat atvyko į Tauragę ir nužygiavo į  Lietuvos, Rytprūsių ir Klaipėdos krašto sienų sankirtos tašką.  Paskui kirto sieną ir įžengė į Klaipėdą, kaip ir antroji grupė.

126 Document de la mission militaire franзaise en Pologne, adressй au  commandant de La Roc-que, officier de liaison auprиs du  Haut-Commandement polonais, а M. le Ministre de la Guerre, а M. le  Marйchal Foch,  19  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

127 Tйlйgramme confidentiel P. n°5 de M. Petisnй,  7  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №41.

128 Document de la mission militaire franзaise en Pologne, adressй au  commandant de La Rocque, officier de liaison auprиs du  Haut-Commandement polonais, а M. le Ministre de la Guerre, а M. le  Marйchal Foch,  19  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

Visos trys  grupės turėjo labai tikslius nurodymus kaip elgtis. Visiems buvo  uždrausta gadinti komunikacijos priemones (tiltus, telegrafą...).  Jie taip pat turėjo būti paslaugūs vietiniams gyventojams, kad per  visą žygį pritrauktų kuo daugiau juos palaikančių žmonių129.  Turėjo vengti rekvizicijų ir visuomet mokėti grynais130.

Sausio 9d.  sukilėliai įėjo į Klaipėdą, o Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo  komitetas pakvietė prancūzų kareivius ir karininkus likti neutralius  lietuvių daliniams įžengiant į miestą131. Lietuviai iš  tiesų nenorėjo kautis su prancūzais, nes jų nelaikė priešais132.

Susikūrusi E.  Simonaičio133 vadovaujama laikinoji vyriausybė tą pačią  dieną paskelbė manifestą, kuriame aiškino savo veiksmus ir visam  Klaipėdos kraštui galiojančius naujus įstatymus134. Kai  kurie gyventojai atsisakė pripažinti laikinąją vyriausybę ir  nusprendė kautis prancūzų pusėje. Labai greitai jie (prancūzų  duomenimis, daugiau kaip 2000135) pasisiūlė savanoriais  ginti miestą. Gal tik koks keturiasdešimt jų galėjo būti ginkluoti.  Oficialiai buvo skelbiama, kad ginklai dingo iš miesto arba buvo  paslaptingai sunaikinti dar prieš sukilimą136. Įdomu,  kad, nors prancūzų valdžia mini ginklų dingimą norėdama Paryžiui  pasiaiškinti ir pasiteisinti, kodėl gyventojai liko neapginkluoti,  vis dėlto keistai nieko nekalba apie galimus tokios „vagystės"  vykdytojus.

Kiekvienas   ginkluotas savanoris stojo greta policininko ar Alpių šaulio ir ėjo   sargybą jų vietoje, šitaip padidindamas menkas pajėgas. Burmistras Schultzas likusius savanorius suskirstė į grupeles po  3-4  žmones, apsiginklavusius kuokomis, ir išsiuntė naktimis patruliuoti  gatvėse. Jų užduotis buvo sutrukdyti vagystes ir plėšimus, taip pat  apsaugoti pakeliamųjų uosto tiltų sistemą nuo bet kokio pasikėsinimo  sugadinti137.

Galėtume   paklausti, ar kartais gyventojai nebuvo ginkluojami bijantis, kad  kai kurie neatgręžtų ginklų į prancūzus. Klaipėdos gyventojai iš  tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių  pergalė tapo nelabai tikėtina138. Jiems dažnai būdavo  mokama už kovas prieš prancūzų administraciją139.

Pastiprinimas   vis dar nebuvo atvykęs, ir tai matydami lietuviai nuo sau­sio 14 d.   suintensyvino kovas su prefekto Petisnė būriais. Sukilėlių  kariuomenę sudarė 40 karininkų, 584 reguliariosios kariuomenės  kareivių, 455 šauliai ir apytikriai 300 krašto gyventojų140. Sausio 15 d. rytą jiems pavyko pasiekti miesto centrą. Sugrįžę į  Lietuvą daugelis jų stebėjosi menku prancūzų kariuomenės atsparumu  ir tuo, kaip lengvai jie užkariavo Klaipėdą141.  Oficialiai Lietuvos karininkai susidūrė tik su vienu vietinio  pasipriešinimo veiksmu: buvo išardyta dalis geležinkelio bėgių tarp  Klaipėdos ir Šilutės (Heydekrug)142.

Tos pačios  dienos vidurdienį Prancūzijos aukštasis komisaras virš pre­fektūros  iškėlė baltą vėliavą. Tarp prancūzų ir sukilėlių būrių vado Budrio  buvo sudarytos paliaubos, nes aukštasis komisaras atsisakė derėtis  su jo nepripažįstamos laikinosios vyriausybės vadovu Simonaičiu.  Buvo sutarta dėl tokių sąlygų143:

a) paliaubos  gali baigtis, kai tik aukštajam komisarui pasirodys paranku;

b) kareivinėse,  išskyrus aukštojo komisaro sargybinius, įsikūrę prancūzų daliniai  gali visiškai laisvai judėti;

 

129 Ten pat.

130 J.  Meuvret,  Le Territoire de  Memel  et la politique europйenne,  p.  39.

131 Žr. 1 priedą.

132 Iš pokalbio 1997 m. gruodį su pulkininku Malijoniu, sukilimo metu  buvusiu Kauno karo mokyklos kariūnu.

133 E. Simonaitis (1888-1969) - kaip vokiečių kareivis jis kariavo  Prancūzijoje ir Galici­joje 1915-1918 m., 1919 m. išėjo savanoriu į  Lietuvos kariuomenę.

134 Žr. 2 priedą.

135 Compte-rendu  п°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй du district de  Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la Sous-Commission des  Effectifs а Berlin (Commission militaire interalliйe de contrфle), 22  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

136 Ten  pat.

137 Ten pat.

138 Ten pat.

139 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 46.

140 Compte-rendu  п°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй du district de  Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la Sous-Commission des  Effectifs а Berlin (Commission militaire interalliйe de contrфle), 22  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

141 Iš pokalbio  su  pulkininku Malijoniu.

142 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 46.

143 Du Commandant de La Rocque, officier de liaison auprиs du  Haut-Commandement polo­nais, au Marйchal Foch, Ministre de la  Guerre,  EMA, 7 N 2785.

c) laikinoji  vyriausybė iki naujų susitarimų sutinka neskelbti jokių pareiškimų,  kurie galėtų kelti politinių įsipareigojimų;

d) laikinoji  vyriausybė imasi atsakomybės už miesto policiją. Ji imsis reikiamų  bendrųjų priemonių viešajai tvarkai palaikyti;

e) laikinoji  vyriausybė griežtai įsipareigoja nevykdyti jokių politinį atspalvį  turinčių areštų.

Bet c punkto  nebuvo laikomasi. Dvi tautiškai nusiteikusių lietuvių grupės išleido  daugybę kreipimųsi į žmones agituodamos už prijungimą. Amerikos  lietuvių finansiškai remiamas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas  skelbėsi kovosiąs iki galo, kad kraštas būtų prijungtas prie  Lietuvos. Iš valstiečių, darbininkų ir smulkiųjų prekiautojų  susidedanti Amatų unija paskelbė, kad nuo šiol Klaipėdos krašte  atsiskaityti bus galima tik litais144. Vokiečių spauda  kaltino dalį Klaipėdos buržuazijos, kad šioji „paaukojo vokiškumo  reikalą ekonominiams interesams"145.

Aukštajam   komisarui labai svarbus buvo pirmasis punktas, nes jis ne­varžė  ateities ir leido laukti ne tik Ambasadorių konferencijos sprendimo,  bet ypač prancūzų karo laivų atvykimo. Petisnė su savo sargybiniais  pasitraukė į  Viktorijos viešbutį. Nuo  sukilėlių skiriami neutralios juostos, prancūzų būriai ir toliau  liko savo kareivinėse su visais ginklais ir amunicija146.  Šarvuotis  Voltaire  į uostą  atplaukė sausio 17 d., bet kovos nebe atsinaujino.

Per sukilimą  žuvo 14 karių ir keli buvo sužeisti. Iš sukilėlių žuvo 12, iš jų 2  karininkai, 6 kareiviai ir 4 šauliai. Prancūzų pusėje Alpių šaulių  būrys neteko 2 karių, iš kurių vienas vėliau mirė nuo sužeidimų, 3  buvo sužeisti. Į nelaisvę paimti tik 2 sukilėliai, bet po trumpos  apklausos buvo iškart paleisti147.

 

144 Ten pat.

145 Kцlnische Zeitung,  1923  Ol  23, ir  Vossische Zeitung,  1923 02 23,  in:  J.  Meuvret,  Le Territoire  de Memel et  la politique europйenne,  Paris,  Hartmann,  1936,  p.  39.

146 Note sur les йvйnements de Memel rйdigйe par l'Ambassadeur franзais  а Berlin, M. De Marge-rie, selon les renseignements venus des  comptes-rendus militaires de Koenigsberg,  19  jan­vier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №130.

147 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  1995, p. 36.

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje