I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 08 SUKILIMAS (SAUSIO 9-16 D.)
- Prancūzmetis Klaipėdoje
- Peržiūros: 12342
- I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje
- 01 1923 metų sukilimas Klaipėdos krašte ir jo padariniai
- 02 GEIDŽIAMAS KRAŠTAS
- 03 VERSALIO SUTARTIS IR KRAŠTO STATUTAS
- 04 KLAIPĖDOS KRAŠTAS PRANCŪZIJOS VALDYMO METAIS
- 05 NORAS IŠSPRĘSTI KLAIPĖDOS KLAUSIMĄ
- 06 TARPTAUTINĖ REAKCIJA
- 07 SUKILIMO LIETUVOJE RENGIMAS
- 08 SUKILIMAS (SAUSIO 9-16 D.)
- 09 REAKCIJA
- Visi puslapiai
SUKILIMAS (SAUSIO 9-16 D.)
1923m. pradžioje Lietuvos vyriausybė norėjo veikti greitai, nes bijojo galutinio sprendimo, kurį Klaipėdos krašto ateities klausimu 1923m. pradžioje turėjo paskelbti Ambasadorių konferencija. Reikėjo tik sulaukti palankiausio momento. Prancūzų įvykdyta Rūro krašto okupacija Lietuvai suteikė idealų pretekstą savam planui įgyvendinti.
Oficialiai šaulių įžengimas buvo atsakas į pagalbos prašymą, kurį 1923 m. sausio 1 d. paskelbė Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas kviesdamas „apsaugoti krašto lietuvius nuo vokiečių persekiojimo"123.
1923m. sausio 6d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į traukinį į Klaipėdą. Išvykimą lydėjo džiaugsmingas vyriausybės veiksmus remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika124. Pažymėtina, kad tą pačią dieną Klaipėdos krašto profesinių sąjungų atstovai susirinko Klaipėdos biržoje „energingai protestuodami prieš Lietuvos agentų provokuojamą nuolatinį kurstymą ir panlietuvišką propagandą"125.
123 y Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas, irt: 2923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 36.
124 Juozo Aleknos (1902-1997) pasakojimas 1997 m. balandį.
125 Tйlйgramme de l'Union pour l'Etat Libre de Memel а la Confйrence des Ambassadeurs, 9 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 5, №69.
Pakeliui savanoriai uniformas pakeitė į civilinius rūbus ir sunaikino visus jų tapatybę įrodančius ir su Lietuvos institucijomis siejančius dokumentus126. Toks elgesys galėjo atrodyti nesuprantamas, nes visi, taip pat ir užsienio atstovai Kaune, galėjo matyti, kaip kareiviai išvyksta su muzika. Versdama savo karius sunaikinti visus su ja siejančius ryšius, Lietuvos vyriausybė nenorėjo, kad Santarvės šalys galėtų surinkti konkrečių įrodymų ją esant karo žygio į Klaipėdą sumanytoja.
Kitos dienos rytą sunerimęs dėl padėties Petisnė pasiuntė telegramą į Užsienio reikalų ministeriją. Jis neturėjo jokių abejonių, kad Lietuva netrukus „Klaipėdoje panaudos jėgą" ir kad „priežastį tam suteikia šiuo metu krašte vykstantys neramumai. Jie pateisins tariamai spontanišką intervenciją siekiant apginti lietuviškus krašto elementus"127. Aukštasis komisaras skubiai prašė pagalbos ir Paryžius pažadėjo atsiųsti karo laivą.
Lietuvių daliniai buvo suskirstyti į tris dalis ir kiekvienas turėjo aiškią savo užduotį128:
1. Majoro Išlinsko, Kauno karo policijos vado, grupė. Ji naktį iš sausio 9 į 10d. traukiniu per Latviją turėjo atvykti į Kretingą. Traukinys latvių buvo sustabdytas, bet paskui buvo leista važiuoti toliau. Sausio 10d. grupė išlipo iš traukinio Bajoruose ir turėjo įkurti sukilėlių dalinių štabą, vadovaujamą Budrio. Įkūrusi štabą pirmoji grupė gavo įsakymą žygiuoti į Klaipėdą.
2. Slaptosios tarnybos karininko majoro Jakšto grupė. Traukiniu atvyko į Tauragę ir palei Nemuną nužygiavo į Klaipėdą. Pakeliui paliko įgulas visose gyvenvietėse. Tik ši grupė galėjo sutrukdyti ryšius tarp Klaipėdos ir Tilžės.
3. Kapitono Kalmantavičiaus grupė taip pat atvyko į Tauragę ir nužygiavo į Lietuvos, Rytprūsių ir Klaipėdos krašto sienų sankirtos tašką. Paskui kirto sieną ir įžengė į Klaipėdą, kaip ir antroji grupė.
126 Document de la mission militaire franзaise en Pologne, adressй au commandant de La Roc-que, officier de liaison auprиs du Haut-Commandement polonais, а M. le Ministre de la Guerre, а M. le Marйchal Foch, 19 janvier 1923, EMA, 7 N 2785.
127 Tйlйgramme confidentiel P. n°5 de M. Petisnй, 7 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 5, №41.
128 Document de la mission militaire franзaise en Pologne, adressй au commandant de La Rocque, officier de liaison auprиs du Haut-Commandement polonais, а M. le Ministre de la Guerre, а M. le Marйchal Foch, 19 janvier 1923, EMA, 7 N 2785.
Visos trys grupės turėjo labai tikslius nurodymus kaip elgtis. Visiems buvo uždrausta gadinti komunikacijos priemones (tiltus, telegrafą...). Jie taip pat turėjo būti paslaugūs vietiniams gyventojams, kad per visą žygį pritrauktų kuo daugiau juos palaikančių žmonių129. Turėjo vengti rekvizicijų ir visuomet mokėti grynais130.
Sausio 9d. sukilėliai įėjo į Klaipėdą, o Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas pakvietė prancūzų kareivius ir karininkus likti neutralius lietuvių daliniams įžengiant į miestą131. Lietuviai iš tiesų nenorėjo kautis su prancūzais, nes jų nelaikė priešais132.
Susikūrusi E. Simonaičio133 vadovaujama laikinoji vyriausybė tą pačią dieną paskelbė manifestą, kuriame aiškino savo veiksmus ir visam Klaipėdos kraštui galiojančius naujus įstatymus134. Kai kurie gyventojai atsisakė pripažinti laikinąją vyriausybę ir nusprendė kautis prancūzų pusėje. Labai greitai jie (prancūzų duomenimis, daugiau kaip 2000135) pasisiūlė savanoriais ginti miestą. Gal tik koks keturiasdešimt jų galėjo būti ginkluoti. Oficialiai buvo skelbiama, kad ginklai dingo iš miesto arba buvo paslaptingai sunaikinti dar prieš sukilimą136. Įdomu, kad, nors prancūzų valdžia mini ginklų dingimą norėdama Paryžiui pasiaiškinti ir pasiteisinti, kodėl gyventojai liko neapginkluoti, vis dėlto keistai nieko nekalba apie galimus tokios „vagystės" vykdytojus.
Kiekvienas ginkluotas savanoris stojo greta policininko ar Alpių šaulio ir ėjo sargybą jų vietoje, šitaip padidindamas menkas pajėgas. Burmistras Schultzas likusius savanorius suskirstė į grupeles po 3-4 žmones, apsiginklavusius kuokomis, ir išsiuntė naktimis patruliuoti gatvėse. Jų užduotis buvo sutrukdyti vagystes ir plėšimus, taip pat apsaugoti pakeliamųjų uosto tiltų sistemą nuo bet kokio pasikėsinimo sugadinti137.
Galėtume paklausti, ar kartais gyventojai nebuvo ginkluojami bijantis, kad kai kurie neatgręžtų ginklų į prancūzus. Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina138. Jiems dažnai būdavo mokama už kovas prieš prancūzų administraciją139.
Pastiprinimas vis dar nebuvo atvykęs, ir tai matydami lietuviai nuo sausio 14 d. suintensyvino kovas su prefekto Petisnė būriais. Sukilėlių kariuomenę sudarė 40 karininkų, 584 reguliariosios kariuomenės kareivių, 455 šauliai ir apytikriai 300 krašto gyventojų140. Sausio 15 d. rytą jiems pavyko pasiekti miesto centrą. Sugrįžę į Lietuvą daugelis jų stebėjosi menku prancūzų kariuomenės atsparumu ir tuo, kaip lengvai jie užkariavo Klaipėdą141. Oficialiai Lietuvos karininkai susidūrė tik su vienu vietinio pasipriešinimo veiksmu: buvo išardyta dalis geležinkelio bėgių tarp Klaipėdos ir Šilutės (Heydekrug)142.
Tos pačios dienos vidurdienį Prancūzijos aukštasis komisaras virš prefektūros iškėlė baltą vėliavą. Tarp prancūzų ir sukilėlių būrių vado Budrio buvo sudarytos paliaubos, nes aukštasis komisaras atsisakė derėtis su jo nepripažįstamos laikinosios vyriausybės vadovu Simonaičiu. Buvo sutarta dėl tokių sąlygų143:
a) paliaubos gali baigtis, kai tik aukštajam komisarui pasirodys paranku;
b) kareivinėse, išskyrus aukštojo komisaro sargybinius, įsikūrę prancūzų daliniai gali visiškai laisvai judėti;
129 Ten pat.
130 J. Meuvret, Le Territoire de Memel et la politique europйenne, p. 39.
131 Žr. 1 priedą.
132 Iš pokalbio 1997 m. gruodį su pulkininku Malijoniu, sukilimo metu buvusiu Kauno karo mokyklos kariūnu.
133 E. Simonaitis (1888-1969) - kaip vokiečių kareivis jis kariavo Prancūzijoje ir Galicijoje 1915-1918 m., 1919 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
134 Žr. 2 priedą.
135 Compte-rendu п°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй du district de Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la Sous-Commission des Effectifs а Berlin (Commission militaire interalliйe de contrфle), 22 janvier 1923, EMA, 7 N 2785.
136 Ten pat.
137 Ten pat.
138 Ten pat.
139 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 46.
140 Compte-rendu п°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй du district de Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la Sous-Commission des Effectifs а Berlin (Commission militaire interalliйe de contrфle), 22 janvier 1923, EMA, 7 N 2785.
141 Iš pokalbio su pulkininku Malijoniu.
142 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 46.
143 Du Commandant de La Rocque, officier de liaison auprиs du Haut-Commandement polonais, au Marйchal Foch, Ministre de la Guerre, EMA, 7 N 2785.
c) laikinoji vyriausybė iki naujų susitarimų sutinka neskelbti jokių pareiškimų, kurie galėtų kelti politinių įsipareigojimų;
d) laikinoji vyriausybė imasi atsakomybės už miesto policiją. Ji imsis reikiamų bendrųjų priemonių viešajai tvarkai palaikyti;
e) laikinoji vyriausybė griežtai įsipareigoja nevykdyti jokių politinį atspalvį turinčių areštų.
Bet c punkto nebuvo laikomasi. Dvi tautiškai nusiteikusių lietuvių grupės išleido daugybę kreipimųsi į žmones agituodamos už prijungimą. Amerikos lietuvių finansiškai remiamas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas skelbėsi kovosiąs iki galo, kad kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Iš valstiečių, darbininkų ir smulkiųjų prekiautojų susidedanti Amatų unija paskelbė, kad nuo šiol Klaipėdos krašte atsiskaityti bus galima tik litais144. Vokiečių spauda kaltino dalį Klaipėdos buržuazijos, kad šioji „paaukojo vokiškumo reikalą ekonominiams interesams"145.
Aukštajam komisarui labai svarbus buvo pirmasis punktas, nes jis nevaržė ateities ir leido laukti ne tik Ambasadorių konferencijos sprendimo, bet ypač prancūzų karo laivų atvykimo. Petisnė su savo sargybiniais pasitraukė į Viktorijos viešbutį. Nuo sukilėlių skiriami neutralios juostos, prancūzų būriai ir toliau liko savo kareivinėse su visais ginklais ir amunicija146. Šarvuotis Voltaire į uostą atplaukė sausio 17 d., bet kovos nebe atsinaujino.
Per sukilimą žuvo 14 karių ir keli buvo sužeisti. Iš sukilėlių žuvo 12, iš jų 2 karininkai, 6 kareiviai ir 4 šauliai. Prancūzų pusėje Alpių šaulių būrys neteko 2 karių, iš kurių vienas vėliau mirė nuo sužeidimų, 3 buvo sužeisti. Į nelaisvę paimti tik 2 sukilėliai, bet po trumpos apklausos buvo iškart paleisti147.
144 Ten pat.
145 Kцlnische Zeitung, 1923 Ol 23, ir Vossische Zeitung, 1923 02 23, in: J. Meuvret, Le Territoire de Memel et la politique europйenne, Paris, Hartmann, 1936, p. 39.
146 Note sur les йvйnements de Memel rйdigйe par l'Ambassadeur franзais а Berlin, M. De Marge-rie, selon les renseignements venus des comptes-rendus militaires de Koenigsberg, 19 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №130.
147 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, 1995, p. 36.