Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje - 09 REAKCIJA

REAKCIJA

Sukilimą iš  karto vieningai pasmerkė dauguma valstybių. Nuo Paryžiaus iki Rygos  einant per Berlyną ir Varšuvą Lietuvos vyriausybei buvo adresuojami  oficialūs protestai. O ši gynėsi neigdama savo dalyvavimą šioje karo  akcijoje.

Tarptautinė  reakcija

SANTARVĖS   REAKCIJA.  Prancūzija ir  visos kitos Santarvės šalys netruko įsitikinti, kad už sukilimą yra  atsakinga Lietuvos vyriausybė148, ir niekas neabejojo,  kad Kauno vyriausybė taip pat naudojosi sovietų, gal net ir vokiečių  parama.

Ambasadorių   konferencija susirūpino dėl Lietuvos ir Sovietų Sąjungos suartėjimo   ir Klaipėdos įvykius laikė prieš Santarvę nukreiptomis Maskvos  manipuliacijomis149. Šis įsitikinimas sutrukdė pasiųsti  kariuomenę ir atkurti Santarvės šalių autoritetą. Prancūzų karo  ministro Focho manymu, sukilėliams sunaikinti būtų pakakę 3  batalionų po 600 žmonių ir 3 lauko artilerijos baterijų150.  Bet Santarvės šalys bijojo regione sukelti didelį gaisrą, galintį į  konfliktą įtraukti ne tik Lietuvą, bet ypač sovietų Rusiją151.  Tad karinės intervencijos idėjos buvo greitai atsisakyta152.

Tik prasidėjus  sukilimui, Ambasadorių konferencija nesėkmingai mėgino išgąsdinti  Lietuvos vyriausybę. Poincarė jai pasiuntė protesto notą153:

„Ambasadorių   konferencija, kuriai šiuo metu yra pavesta parengti Santarvės  sprendimą Klaipėdos krašto klausimu, sužinojo, kad lietuvių daliniai  ką tik kirto sieną ir žygiuoja į Klaipėdos miestą. Tad Ambasadorių  konferencija mano turinti atsižvelgti į Lietuvos vyriausybės  atsakomybę, jai tenkančią dėl šiuo metu Klaipėdos krašte vykstančių  įvykių. Ji atkreipia jos dėmesį į neigiamą įspūdį, kurį šie įvykiai  daro vyriausybėms, kai jos visiškai nešališkai rengia savo sprendimą  dėl Klaipėdos krašto ateities".

Santarvės šalių  vardu Prancūzijos vyriausybė pasiuntė Lietuvai ultimatumą  reikalaudama per penkias dienas iš Klaipėdos krašto atšaukti savo  žmones154. Sukilėliai šio ultimatumo nepaisė. Jie buvo  įsitikinę savo pergale ir manė, kad Santarvė neturi politinės valios  atsiimti šio krašto jėga. Priešingai, jie žinojo, kad kai kurios  valstybės, kaip antai Japonija ar Italija, skubėjo „kuo greičiau  baigti šiuos smulkius reikalus, kurie Santarvei pri­meta nedėkingą  Europos žandaro vaidmenį"155.

REAKCIJA   PRANCŪZIJOJE.  Prancūzijoje  viešoji nuomonė buvo įsitikinusi, kad sukilimas buvo vokiečių  atsakas į invaziją Rūre. Tokiai prielaidai atsirasti pakako vien to,  kad lietuviai išdrįso žygiuoti prieš prancūzus. Dienraščio  Le  Temps  (sausio 17d.)  manymu, „Klaipėdoje vokiečių buvo pakankamai daug, kad jie vieni  patys būtų susidoroję su vadinamuoju lietuvių sukilimu, jei būtų  norėję. Sukilimas triumfavo tik todėl, kad jie jį ir sukėlė". Šis  laikraštis siūlė panaudoti gretimame regione išsidėsčiusias lenkų  pajėgas ir taip užgniaužti sukilimą, nes svarbiausia esą „atkeršyti  už patirtus nuostolius" ir „išvaduoti mūsų Alpių šaulius".

Įdomu, kad,  nors visi didieji prancūzų laikraščiai ir mini sukilimą, vis dėlto  svarbiausias prancūzų žurnalistų akis ir visuomenės dėmesį patraukęs  įvykis buvo invazija į Rūrą. Šitaip sausio 16 ir 17d. tik maža  skiltelė pirmajame puslapyje buvo skirta sukilimui, o Rūrui -  daugiau nei pusė puslapio. Kitomis dienomis Klaipėdos įvykiai būdavo nukelti į laikraščio vidų ir dažnai tilpdavo į vieną skiltį.

Nepaisant   lietuvių sukilėlių puolimo ir dviejų nukautų savų kareivių,  Prancūzija nereagavo ir pasitenkino protestais Santarvės šalių vardu  Kauno vyriausybei. Šį neveiklumą galima paaiškinti psichologinėmis  ir finansinėmis priežastimis.

Po didžiojo  karo dar nebuvo prabėgę nė penkerių metų, ir Prancūzijos vyriausybė  suprato, kad viešoji nuomonė nepakęstų jokio kito, nors ir riboto  konflikto Europoje. Mintis rizikuoti kad ir vienintelio kario gyvybe  buvo nepakeliama visai visuomenei.

Be to,  kariuomenės dalinių išlaikymas užsienyje kainavo labai brangiai,  slėgė ir taip jau deficitinį biudžetą. 1920m., kai Tautų Sąjungos  vardu ge­nerolas Odry pradėjo eiti savo pareigas Klaipėdoje,  Prancūzija manė, kad Vokietijos mokamos reparacijos padengs jos  išlaidas. Bet, negaudama numatytų pajamų, Prancūzijos vyriausybė  1921m., o paskui ir 1922m.156 turėjo sumažinti savo karių  skaičių Klaipėdos krašte. Ji nebenorėjo finansiškai įsipareigoti  siųsdama pastiprinimus.

REAKCIJA   LENKIJOJE.  Po sukilimo  Klaipėdoje Lenkijos vyriausybė dvejojo. Oficialiai visiškai  pasitikėdama Santarvės sprendimais, ji vis dėlto norėjo pasinaudoti  šia karine akcija Vilniaus problemai išspręsti.

148 Tйlйgramme de M.  Padovani,  16  janvier  1923, AMAEF,  Europe  1918-1940 -  Litua­nie  9, №5.

149 Tйlйgramme de M. Padovani,  16  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №6.

150 Note de la Confйrence des Ambassadeurs,  29  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 6, №293.

151 Ten  pat.

152 Ten  pat.

153 H. de Chambon,  La Lithuanie moderne,  p.  90-91.

154 Žr. 3 priedą.

155 Note de M. Laroche а M. Poincarй, Prйsident du Conseil,  30 janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 - Memel  6, №314.

156 M. le Prйsident du Conseil а M. le Ministre de la Guerre,  28  fйvrier  1922, EMA, 7 N 2784.

Lenkai gyvai  pasmerkė Lietuvos veiksmus Klaipėdos krašte. Labai greitai Lenkijos  vyriausybė Prancūzijos pasiuntiniui leido suprasti, kad, jei nebus  Prancūzijos jokios intervencijos, „ji neturėtų siekti numatyti kokio  nors sprendimo, kuris nors kiek neatitiktų Versalio sutarties"157.  Užsienio reikalų ministras Skrzynskis „pasitikėdamas laukė  Ambasadorių konferencijos sprendimo", nes „negalima nė pagalvoti,  kad anglų ir prancūzų vėliavos nusilenks Kauno valiai"158.

Opozicinės   lenkų partijos nesuprato savo vyriausybės reakcijos ir reikalavo į Klaipėdos uostą pasiųsti karo laivą, bet kairiosios partijos su tuo nesutiko159.

Lenkai lietuvių  karo žygyje matė galimybę galutinai sutvarkyti Vilniaus ir sienos  tarp Lenkijos ir Lietuvos klausimą. Skrzynskis baiminosi, kad  „taikumo dvasia, kurią didžiosios valstybės rodo Lietuvai, galėtų  grėsmingai atsiliepti viešajai lenkų nuomonei, jei nebus palankiai  sprendžiami kiti klausimai"160.

REAKCIJA   VOKIETIJOJE IR SOVIETŲ SĄJUNGOJE.  Berlynas ir  Maskva gynėsi nuo kitų didžiųjų valstybių joms metamų kaltinimų. Abi  sostinės atsisakė pripažinti prisidėjusios, net mėgino karinio  konflikto atsakomybę užkrauti Prancūzijai ir net Lenkijai.

Vokietijos   vyriausybė nenorėjo, kad išaiškėtų jos vaidmuo rengiant sukilimą.  Savo protestus prieš lietuvių jėgos panaudojimą ji prijungė prie  kitų didžiųjų valstybių protestų. Berlyne buvo sukviesti įvairių  valstybių atstovai ir jiems perskaitytas protesto pareiškimas,  teigiantis, kad Vokietija nieko nežinojusi, ir nepritarianti tam,  kas vyksta Klaipėdos krašte. Po šios kalbos Vokietijos valdžios  atstovas Karlas Schubertas slapta gretimame kambaryje susitiko su  Lietuvos ambasadoriumi ir pakėlė šampano taurę161.

Vokietijos   vyriausybė nebuvo nepatenkinta padėtimi, nes pirmiausiai bijojo, kad  prancūzams pavyks „savo mandatą Klaipėdoje perduoti lenkams"162.

 

157 Tйlйgramme de M.  Panafieu,  13  janvier  1923. AMAEF,  Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №235.

158 De M. le Ministre de France en Pologne а M. le Ministre des Affaires  Etrangиres-exposй de M. Skrzynski devant la commission des Affaires  Etrangиres,  19  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №134.

l59 Ten  pat.

160 Tйlйgramme A-L  №18  de M. Panafieu,  19  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 6, №108.

161 A.  E.  Senn.  Detalės ir asmenybės,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 54.

162 Compte-rendu de renseignements gйnйraux  №124, 7  fйvrier  1923, EMA, 7 N 2785.

Prancūzų   šaltinio, kurį Prancūzijos karo misija Berlyne laikė rimtu teigimu,   „lietuvių Klaipėdos užėmimas vokiečiams teikia vilties ateityje ją taikiai atsiimti pagal sutartį arba vidinės Vokietijai palankios  revoliucijos būdu"163.

Anapus Reino  viešoji nuomonė džiaugėsi matydama Prancūziją apsijuokus. Vokietijos  spauda išsijuosusi pliekė Prancūzijos veiksmus nuo karinės jėgos  Klaipėdos krašte panaudojimo momento. Populiarus laikraštis  Koenigsberg  Allgemeine Zeitung  rašė, kad  „Klaipėdos krašto įvykiai parodo, jog prancūzai krašte yra visiškai  apsileidę, silpni, net bailiai"164.

Dešinioji   Vokietijos spauda nuo pat sukilimo pradžios mėgino įrodyti, kad šią   istoriją sukėlė prancūzai. Sausio 17d.  Deutsche  Zeitung   rašė, kad  „Prancūzija sulaužė Versalio taiką vakaruose užimdama Rūro baseiną,  o rytuose nesugebėdama apginti jai patikėto krašto. Vokietija  atsikovojo savo veiksmų laisvę. Moraliniai įsipareigojimai jai  liepia padaryti visa, kas įmanoma, ginant savo tautiečius Klaipėdos  krašte. Vokietija nedelsdama turi pareikalauti gerbti jos teises į  Klaipėdą". Tad dienraštis manė, kad sukilimas gali padėti Vokietijai  šiame krašte atgauti dalį 1919m. prarasto autoriteto.

Mintį, kad už  viso to yra Paryžius, gyvai pasigavo Vokietijos visuomenė. Pagal šią  prielaidą Lietuvos įvykdyta Klaipėdos okupacija leido Prancūzijos  vyriausybei atsikratyti reikalavimų, kuriuos kėlė lenkai, tapę  galbūt „perdėm apsunkinančiais" sąjungininkais165.

Kaip ir  Vokietija, Sovietų Sąjunga gynėsi nesanti įsipainiojusi į šią karinę  akciją. Maskva oficialiai smerkė Lietuvą ir kaltino Prancūziją  siekiant susilpninti Vokietiją. 1922m. sausio 15d. N.Bucharinas  Maskvos tarybos posėdyje perskaitė pranešimą, kuriame skelbė:  „Akivaizdu, kad Lietuvos vyriausybė ir fašistai, kurių dauguma  sudaro sukilėlių vadovybę, nebūtų sukėlę tokių įvykių be išankstinio  Lenkijos ir Prancūzijos sutikimo. Ši įvykių visuma parodo esant  smulkų planą, kuriuo siekiama vėliau suskaldyti Vokietiją, kad būtų  galima pavergti ir žiauriai išnaudoti Vokietijos liaudį ir  Vokietijos proletariatą"166.

163 Ten pat.

164 Koenigsberg  Allgemeine Zeitung,  1923 sausio 22, AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 6, №203.

165 A. Voldemaras, Lithuanie  et Allemagne,  in:  La Lithuanie  et ses problиmes,  p.  212.

Jauna Sovietų  Sąjunga pamėgino panaudoti sukilimą siekdama padaryti poveikio  tarptautinėms deryboms dėl Klaipėdos krašto. Ji sausio 31 d.  sukilėliams pasiūlė pripažinti jų valdžią ir pasiųsti į Klaipėdą savo atstovą. Šis grasinimas išgąsdino Santarvės šalis, ypač  Prancūziją, į kurią, kaip ji juto, ir buvo taikyta. Bet Santarvė  SSRS ir toliau neleido dalyvauti derybose dėl Klaipėdos krašto167.

LIETUVOS   REAKCIJA.  Atsakydama į  Santarvės šalių kaltinimus, Lietuvos vyriausybė neigė esanti kuo  nors prisidėjusi prie sukilimo. 1923m. sausio 15d. E. Galvanauskas168 pasiuntė Poincarė laišką, kuriame aiškino savo šalies „neveiklumą"  prasidėjus įvykiams. Anot jo, „Lietuvos vyriausybė neturi priemonių  sąjūdžio vadams paveikti, kaip, atrodo, mano Santarvė savo  komunikate. (...) Jis nedvejodamas įsikištų visu savo moraliniu  autoritetu, kurį jam teikia sąjūdžio vadovų ir kūrėjų tautiniai  siekiai, jei galėtų nuraminti jų jausmus užtikrindamas, kad jų norai  bus su pasitenkinimu įvykdyti"169.

166 Sйance  plйniйre du Soviet de Moscou du  15  janvier 1923-extrait du rapport du cam. Boukha-rine sur les  йvйnements d'Occident,  Izviesta,  №10  du  16/01/23,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №203.

167 Tйlйgramme n°66 de M. Padovani,  1er fйvrier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Me­mel  7, №1.

168 E. Galvanauskas (1882-1967) - 1919  m.  buvo pramonės, prekybos ir finansų minist­ras, 1920 m. tapo ministru  pirmininku, paskui iki 1924 m. ėjo ministro pirmininko ir užsienio  reikalų ministro pareigas.

169 Question de  Memel,  Kaunas, Paris  Imprimerie Nationale,  1923-1924,  p.  68. 170 Tйlйgramme du ministre d'Angleterre а Kowno (remis le  18  et communiquй а M. Laroche le  20),  17  janvier 1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6,  p.  52.

Kauno   vyriausybė atsakomybę už karinę akciją permetė aukštajam Prancūzijos  komisarui, kuris suerzino krašto lietuvius „visaip piktnaudžiaudamas  kartu su p. Krausu, Direktorijos nariu vokiečiu"170.   Negrabi Lietuvos vyriausybės gynyba nieko neįtikino, ir Santarvė  toliau reikalavo iš krašto išvesti Lietuvos kareivius.

Viešoji nuomonė  džiūgavo ir spauda vieningai šlovino entuziastingą sutikimą, kurį  sukilėliams parodė vietos gyventojai, „sveikinę savo brolius  sukilėlius, atnešančius jiems laisvę"171. Spauda  atspindėjo lietuvių nuotaikas, kuriomis daugelį mėnesių manipuliavo  intensyvi propaganda172.

KLAIPĖDOS KRAŠTO REAKCIJA.  Klaipėdos  krašto gyventojai pasmerkė lietuvių karinę akciją, bet nesikišo arba  kišosi labai mažai, net jei kai kurie ir stojo su ginklu greta  prancūzų173.

Vokiečiai  pritarė oficialiam Berlyno vertinimui ir kaltino Prancūziją ir  Lenkiją palaikius Kauno vyriausybę174. Vietinė policija  su sukilėliais kovėsi vangiai, o kai kurie policininkai atsisakė  kautis ar net perėjo pas priešus, kai tik aukštojo komisaro būrių  pergalė tapo abejotina. Tik buvę Vokietijos kariuomenės  puskarininkiai, galbūt vykdydami Berlyno įsakymą, kovėsi iki galo  kartu su prancūzais175.

Vokietijos   vyriausybė žaidė dvigubą žaidimą palaikydama lietuvių karinę akciją   Klaipėdos krašte. Tuo pat metu ji oficialiai smerkė Kauno  vyriausybę, ir tai jai leido geriau gintis nuo Santarvės šalių  dažnai kartotų kaltinimų susimokymu.

Didžiuma   viešosios nuomonės lietuvių karinę akciją laikė agresija ir vylėsi,   kad, pasmerkus Lietuvą ir šiai išvedus savo kariuomenę, Amba­sadorių  konferencija grįš prie normalaus darbo. Kauno vyriausybės veiks­mai  neturėjo sukelti abejonių dėl Santarvės šalių sprendimo, kurį jos  ren­gėsi padaryti sukilimo išvakarėse.

Kai kurios  krašto bendrijos ir sluoksniai reikalavo, kad aukštasis komisaras  „neatidėliojamai ir kuo skubiau išspręstų Klaipėdos atei­ties  klausimą laikydamasis laisvojo miesto idėjos"176.   Vokiečiai ir didelė krašto lietuvių dalis norėjo, kad lietuvių  sukilimas pagreitintų laisvojo Santarvės vyriausybių arba Tautų  Sąjungos globojamo miesto sukūrimą177. Kad ir kaip ten  būtų, dauguma lietuvių gyveno kaime, ir neatrodė, kad rūpintųsi tuo,  kas vyksta krašte. Ne visi manė, kad tai su jais susiję178. Tik tautiškai nusiteikę lietuviai palaikė Kauno vyriausybės  veiksmus, „išimtinai nukreiptus prieš vokiečius" ir jų „nepakeliamą  administraciją"179.

Vietos   gyventojų reakcija nebuvo labai audringa. Ir vokiečiai, ir lietuviai  laukė Santarvės šalių reakcijos, ypač pirmųjų Lietuvos politinių  spren­dimų tuo atveju, jei būtų pripažintas įvykęs faktas. Jėga imta  priešintis tik po kelių savaičių, kai prasidėjo prievartinis krašto  lietuvinimas.

 

171 Lietuva,  1923 sausio 17,  p.  1.

172 Iš pokalbių su Juozu Alekna ir pulkininku Malijoniu.

173 Apie sukilimo eigą žr. 3 skyrių.

174 Tйlйgramme  D n°2  de M. Dubois, Dйlйguй franзais а  Kцnigsberg,  11  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  5, №94.

175 Compte-rendu n°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй de  District de Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la  Sous-Commission des Effectifs а Berlin,  17  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

176 Tйlйgramme а la Confйrence des Ambassadeurs de l'Union pour l'Etat  libre de Memel,  9  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  5, №69.

177 Note de M. Petisnй,  7  janvier  1923, AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 5, №57-58.

178 Ten pat.

179 Note C-1  а  C-3, 22  janvier  1923, EMA, 7 N 2786.

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje