Sekmadienis, Birž 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje

I dalis. Prancūzmetis Klaipėdoje

Isabelle Chandavoine Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to    (1920-1932) UDK 947.45.07 Ch99     ISBN 9986-34-1 1 3-2 ©   Isabelle   Chandavoine, 2003    © Leidykla „Žara", 2003

„Klaipėdos bylą  1919m. pirmiausia derybininkai, paskui Ambasadorių konferencija  laikė begaliniai menku tarptautinės politikos reikalu. Deja, esama  mikrobų, kurie, jei jų nepaisysi, tampa kenksmingi ir gali smarkiai  apnuodyti aukštesniųjų gyvūnų organizmus". Prancūzijos  žvalgybos tarnyba, 1923m. sausio 22d.


Lithuanie1923 metų sukilimas Klaipėdos krašte ir jo padariniai prancūzų  istorikės akimis

Rytų Prūsijos  ir Klaipėdos krašto likimą po Antrojo pasaulinio karo nulėmė Stalino  žodžiai, pasakyti Teherano konferencijoje. Jis 1943m. gegužės 1d.  iškėlė pasiūlymą, kuris tapo Rytų Prūsijos padalijimo pagrindu:  „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje. Todėl rusams  reikalingi neužšąlantys Kenigsbergo ir Klaipėdos uostai bei tam  tikra Rytų Prūsijos teritorijos dalis. Juo labiau kad istoriškai –  tai grynai slaviškos žemės" 1. Tačiau Kenigsbergas vėliau  tapo Kaliningradu ir 1947m. buvo įjungtas į Rusijos Federacijos  sudėtį, o Klaipėdos kraštas buvo įtrauktas į Lietuvos TSR ir  šiandien yra suverenios Lietuvos Respublikos dalis. Kodėl jis netapo Kaliningradskaja  oblast  dalimi? Kažin  ar Maskvą būtų paveikę argumentai dėl šio krašto lietuviškos  praeities ir tradicijų, jeigu ne 1923m. Klaipėdos krašto sukilimas  ir krašto priklausomybė Lietuvai iki 1939m. Ši data ir šis įvykis  legitimizavo krašto priklausomybę Lietuvai. Jeigu ne šis sukilimas,  sąlygojęs Lietuvos suverenitetą šiame krašte iki 1939m., galbūt  Stalinas būtų sukūręs vieningą administracinį vienetą iš šiaurinės  Rytų Prūsijos dalies ir Klaipėdos krašto Rusijos Federacijos  sudėtyje. Nors kas šiandien galėtų pasakyti kaip būtų, jeigu būtų?

1 Советский Союз на международных конференциях периода Великой  Отечественной войны  1941 — 1944  г. г.  Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав СССР, США  и Великобритании  (28 11 - 1 12 1942  г.), т. 2  Москва, 1984,  р. 150.

Prancūzijos   istorikės  Isabelle  Chandavoine  knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to" nagrinėja Klaipėdos  krašto istorijos vingius po Pirmojo pasaulinio karo iki Lietuvos ir  Vokietijos santykių paaštrėjimo, perėjusio į krizę ketvirtojo  dešimtmečio pradžioje. Didelė šio darbo vertė ta, jog autorė  pasinaudojo gausybe šaltinių iš Prancūzijos archyvų, kurie yra  nelengvai prieinami ir lietuvių tyrinėtojams nebuvo žinomi ir .  Klaipėdos krašto pro­blemą yra nagrinėję nemažai lietuvių, vokiečių,  lenkų ir latvių tyrinėtojų, tačiau prancūziškas požiūris suteikia  naują istorinę perspektyvą ir duoda peno apmąstymams.

XX amžiuje,  kaip beje ir ankstesniais laikais, Lietuvos ir Prancūzijos san­tykių  istorijoje nerandame įvykių gausos. 1572m. abiejų tautų respublikos  karaliumi buvo išrinktas Anžu kunigaikštis Henrikas Valua (Henry de  Valois),  kuris po trejų  metų paliko sostą, kai atsirado galimybė tapti Prancūzijos  karaliumi. Imperatorius Napoleonas 1812m., persikėlęs per Nemuną  ties Kau­nu, pradėjo čia tragiškai pasibaigusį žygį į Rusiją.  Prosperui Merimė Lietuva buvo egzotiškas keistų žmonių ir laukinių  žvėrių gyvenamas kraštas.

Klaipėdos   krašto istorijoje prancūzų pėdsakų aptinkama dažniau negu Lietuvos valstybės istorijoje. Prancūzų metais Klaipėda buvo provincija,  tolimas užkampis, tačiau po to, kai imperatorius Napoleonas  Bonapartas sutriuškino Prūsiją, ji netikėtai tapo sostine.  Klaipėdoje gyveno Prūsijos karalius Friedrichas  Wilhelmas III su žmona Luiza, vaikais ir dvariškiais, pabėgęs nuo pran­cūzų  imperatoriaus armijų. Klaipėdoje Friedrichas  Wilhelmas III  paskelbė Prūsijos kariuomenės ir miestų valdymo reformas, o 1808 m.  vasarį čia buvo paskelbtas revoliucinis barono Friedricho  von  Steino  parengtas baudžiavos panaikinimo Prūsijoje aktas.

Po Prancūzijos  ir Prūsijos karo Vokietijos kancleris  Otto von  Bismarckas  suvienijo  Vokietiją, ir Klaipėda tapo šiauriausiu Antrojo reicho miestu,  minimu pirmajame Vokietijos himno posmelyje. Atgabenti j Klaipėdos  regioną prancūzų karo belaisviai 1873m. užbaigė Karaliaus  Wilhelmo  kanalo statybą,  kuris sujungė Nemuno žiotis su Klaipėdos uostu ir sąlygojo gausų  medienos eksportą.

Kaip pažymi Isabelle Chandavoine, po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija neturėjo rimtų geopolitinių interesų Baltijos regione. Ji siekė susilpninti „istorinį priešą" Vokietiją, o savo sąjungininku šiame regione matė Lenkiją, kuri lietuviams po konflikto dėl Vilniaus tapo pagrindiniu priešininku. Tarpukario Lietuvos teisininkas Rudolfas Valsonokas prancūzų valdymo laikotarpį Klaipėdos krašte apibūdino taikliu „Territoire de Memel" pavadinimu. Lietu­viams Klaipėdos krašto sukilimas buvo svarbiausias savarankiškas politinis ir karinis tarpukario žingsnis. Žinoma, šio savarankiškumo laipsnis nėra absoliutus, kadangi Lietuvos vyriausybė nuolat derino savo veiksmus su Sovietų Rusijos ir Vokietijos pozicijomis, tačiau sukilimo planas gimė ne Maskvoje ar Berlyne, o Kaune.

Amerikiečių   istorikas A.E.Sennas yra pastebėjęs, jog 1923m. lietuvių žygis į  Klaipėdą buvo „drąsiausias tarpukario Lietuvos užsienio politikos  žingsnis"2. Tačiau reikia pripažinti, jog šis žingsnis  laužė Versalio sistemą ir pokario susitarimus. Nepaprastosios  Ambasadorių konferencijos Klaipėdai, pasiųstos tirti 1923 metų  sausio mėnesio įvykių, pranešime Aukščiausiajai Tarybai sukilimas  apibūdinamas kaip Kauno vyriausybės sumanytas ir įvykdytas  „Coup   de force". Tarpukario  Lietuvoje Klaipėdos krašto sukilimo aplinkybės buvo kruopščiai  slepiamos, o Lietuvos karinių dalinių dalyvavimas niekur neminimas.  Buvo ypač pabrėžiamas Lietuvos šaulių sąjungos vaidmuo, tad  lietuviškoje istoriografijoje susiformavo tradicija Klaipėdos  „išvadavimą" priskirti beveik vien Šaulių sąjungai. Tada Klaipėdos  operacija pradėta vadinti sukilimu arba Mažosios ir Didžiosios  Lietuvos susijungimu. Tikrosios Klaipėdos operacijos aplinkybės  tarpukario Lietuvoje nebuvo minimos dėl galimų politinių  komplikacijų siekiant nesuteikti Vokietijai papildomų argumentų  Klaipėdos krašto byloje.

2 A. E.  Senn,  The  Great Powers, in:  Lithuania and the Vilna  question  1920-1928,  Leiden,  1966,  p.  108.

Tarpukariu  Lietuvos vyriausybė finansavo teisininkų Jokūbo Robinzono ir Rudolfo  Valsonoko darbus3. Šie darbai, taip pat Lietuvai  palankaus Hagos teismo  Bцttcherio bylos  sprendimas ir Kauno proceso dokumentai4 turėjo at­remti  Vokietijos istorikų ir tarptautinės teisės specialistų spaudimą  vertinant 1919 metų Klaipėdos krašto atskyrimą ir keliant klausimą  dėl 1923 metų sukilimo legitimumo.

Sovietinės   Lietuvos, o ir lietuvių tyrinėtojai emigracijoje pagrindinį dėmesį skyrė Mažosios Lietuvos lietuvininkų tikriems ar tariamiems  persekiojimams, Klaipėdos krašto nacistų veiklai ir Hitlerio  įvykdytam Klaipėdos krašto atplėšimui. Kaip  ultima ratio įrodinėjant  Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos teisėtumą buvo kartojami  Prancūzijos premjero Georges'o  Clemenceau argumentai, kad šios žemės visada buvusios lietuviškos, o lietuviams  reikią priėjimo prie jūros. Dažnai lietuvių autoriai, įrodinėdami  Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai būtinybę, rėmėsi lietuvių  tautos „istorinėmis teisėmis" į Mažąją Lietuvą.

Tradicinė   lietuvių istoriografija, nagrinėdama Klaipėdos krašto klausimą,  rėmėsi ne tik „istorinėmis teisėmis", bet kartu mitologizavo  „prarastąsias žemes". Po 1870-1871 metų nesėkmingo karo su Prūsija  Prancūzijoje susiformavo prarastųjų žemių Elzaso - Lotaringijos, les provinces  perdues,  mitologizacija.  Tokia  la terre perdue tiek sovietinės  Lietuvos, tiek romantiniams emigracijos istorikams tapo vokiečių  Ordino nukariauta ir vokiečių kolonizuota Mažoji Lietuva, į kurią  įėjo ir Klaipėdos kraštas.

Susiaurinta   istorinė perspektyva neleido pastebėti svarbesnių Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos argumentų. Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau,  siekdamas  susilpninti Vokietiją ir sustiprinti Lenkiją kaip potencialų  sąjungininką prieš Vokietiją ir Sovietų Rusiją, laikėsi antivokiškų  nuostatų ir buvo linkęs kraštą perduoti lietuviams, o nepalikti  vokiečių globoje.  Isabelle  Chandavoine  parodo, kaip Prancūzija Vidurio Rytų Europoje formavo „kordonų  juostos" tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos politiką. Paryžius siekė  Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo pritardamas idėjoms dėl  konfederacinių junginių, kartu baimindamasis dėl lietuvių  antilenkiškos ir provokiškos linijos.

3 J. Robinzonas,  Klaipėdos krašto konvencijos komentaras,  Kaunas, 1934, t. 1-2; R. Valsonokas,  Klaipėdos problema,  Klaipėda, 1932.

4 Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byla Hagos tribunole, Kaunas,  1932.  Dr.  Neumann'o,  von  Sass'o bei kitų bylos kaltinamasis aktas, Kaunas, 1934.

Klaipėdos   kraštas, kurio teritorija yra beveik lygi Didžiajam Liuksemburgui  (2708 kv. km), 1920m. sausio 10d., ratifikavus Versalio sutartį,  buvo galutinai atskirtas nuo Vokietijos reicho, o po mėnesio  Vokietijos komisaras V.Lambsdorfas perdavė krašto valdymą prancūzų  generolui D.Odry. Po trejų metų Lietuvos valdžia, užsitikrinusi  Vokietijos ir Sovietų Rusijos diplomatinę paramą, įvykdė sėkmingą  žygį į Klaipėdą. 1923m. vasario 16d. Ambasadorių konferencija  paskelbė Santarvės ir Lietuvos susitarimą. Klaipėdos kraštas buvo  perduotas Lietuvai su sąlyga, kad bus parengti Klaipėdos krašto  statusą apibrėžiantys dokumentai ir krašte įsteigta autonomija ir  autonominės institucijos. 1924m. gegužės 8d. Paryžiuje pasirašius  Klaipėdos konvenciją, Klaipėdos kraštas autonominiais pagrindais  atiteko Lietuvos Respublikai.

1934m., ginčų  su Vokietija įkarštyje Lietuvos teisininkas J.Robinzonas akcentavo,  jog „Klaipėda ir jai gretimas kraštas yra atskirti nuo Vokietijos  vadovaujantis jų tautiniais ir ekonominiais ryšiais su Lietuvos  žeme"5. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą lietuviai jau  nebesirėmė „istorinių teisių" argumentais, kadangi šiuos argumentus  sėkmingiau galėjo panaudoti nacistinė Vokietija.

Bandydamas   pagrįsti sukilimo legitimumą J.Robinzonas teigė, jog sėkmingos  revoliucijos sukuria naują teisinį pagrindą – „nulemia ne valdžios  legalumas, bet jos efektyvumas, ir kadangi revoliucijų konstitucinės  teisės atžvilgiu yra įteisinti veikti, tai Vyriausiojo Gelbėjimo  komiteto valdžią ir jo priemones reikia laikyti teisėtomis"6.   Logiška atrodanti teisinė grandinė (Vyriausias Mažosios Lietuvos  gelbėjimo komitetas – revoliucinis organas, išreiškęs vietinių  gyventojų valią, karine jėga pakeitęs prancūzų okupacinę valdžią,  sukūręs naują teisę, kurią 1923m. vasario 16d. legalizavo  Ambasadorių konferencija, perduodama krašto suverenumą Lietuvai),  istoriškai nėra teisinga, nes Klaipėdos krašto sukilimas buvo ne  vietos gyventojų revoliucinis valios aktas, bet Lietuvos vyriausybės  įvykdyta karinė akcija.

5 J. Robinzonas,  Klaipėdos krašto konvencijos komentaras,  t.  1, p. 24-25. ь Ten pat, p. 31.

Pagrindinį   vaidmenį karinėje operacijoje suvaidino Lietuvos ginkluotųjų pajėgų   daliniai ir rinktiniai šaulių būriai, suburti į Ypatingosios  paskirties rinktinę. Lietuvos šaulių sąjunga savo vardu pridengė  Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos vyriausybės veiksmus. Propagandinė  kampanija apie vietinius sukilėlius ir lietuvių šaulius,  neklausiusius įsakymų, padėjo iš dalies išsaugoti Prancūzijos ir  Santarvės autoriteto valstybių  renomė.  Nors niekam  nebuvo paslaptis, kad sukilimą organizavo Kauno vyriausybė, versija  apie tai, jog nekontroliuojamų šaulių ir savanorių iš Lietuvos bei  vietinių Klaipėdos krašto gyventojų pajėgos įsiveržė ir užėmė  Klaipėdos kraštą prieš Lietuvos vyriausybės valią, sėkmingai  pasitarnavo Lietuvos vyriausybei. Kad ir kaip lietuviai slėpė apie  savo žygio organizavimą, vis dėlto stebina, jog Paryžius visą  informaciją apie taip kruopščiai parengtas detales sužinojo gana  greitai. Ben­dros lietuvių žygio į Klaipėdą aplinkybės nebuvo didelė  paslaptis nei Lenkijos atstovui Klaipėdoje, nei Latvijos  vyriausybei, nei prancūzų komisarui Klaipėdoje Gabrieliui Petisnė,  tačiau prancūzai gavo ir žygio parengimo detales, ir instrukcijas,  skirtas sukilėliams praėjus vos keletui dienų. Iš kur nutekėjo  informacija ir kas perdavė ją prancūzams (arba lenkams, o šie savo  ruožtu prancūzams), šiandien sunku išsiaiškinti. Slaptas Lietuvos  generalinio štabo dokumentas buvo išspausdintas tik keturiais  egzemplioriais ir įduotas į rankas patikimiems žmonėms.

Romantinė   istoriografinė tradicija ilgai laikėsi versijos, kad Klaipėdos  sukilimas buvo organizuotas vietos gyventojų lietuvininkų, kuriems į  pagalbą atėjo Didžiosios Lietuvos šauliai ir Lietuvos savanoriai.  Tačiau tiek Lietuvos, tiek Prancūzijos archyvuose esantys  dokumentai, kuriuos gausiai pateikia  Isabelle  Chandavoine,  įrodo, jog dauguma krašto gyventojų laikėsi pasyviai, Lietuvą rėmė  negausi vietinių gyventojų grupė, o lietuvių Ypatingosios rinktinės,  kurią sudarė kariniai daliniai ir šauliai, žygiui vadovavo Lietuvos  kariuomenės generalinis štabas. Politinis Klaipėdos operacijos  koordinatorius buvo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas  Galvanauskas, kuriam buvo siunčiami visi pranešimai apie Klaipėdos  įvykius. Kita vertus, vis dar lieka neaiškus Šaulių sąjungos  pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir sąjungos vadovybės vaidmuo  rengiant Klaipėdos krašto užėmimą. Nors svarbiausia karinė jėga buvo  perrengti Lietuvos kariuomenės daliniai, bet neatmestina, kad  ryžtinga Šaulių sąjungos vadovų pozicija stūmė Ernestą Galvanauską  imtis aktyvesnių veiksmų Klaipėdos krašto klausimu.

Vertingos   informacijos apie Klaipėdos sukilimą suteikia 1992m. išleisti  rašytojo ir Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus  memuarai7. Rašytojo dukra ilgai nenorėjo šių memuarų  paskelbti emigracijoje, nes „tai daryti dar anksti"8. Po  1923m. įvykių buvo praėję apie 60 metų, bet, kaip pažymi ir  A.E.Sennas, kalbėjęsis su buvusiais Lietuvos politikais, „jie manė,  kad turi saugoti paslaptis, kad vis dar per anksti jas skelbti, nes  demas­kavus suokalbį galinti būti sukompromituota Lietuva"9.

Už Antantės  pažadą perleisti Lietuvai Klaipėdos kraštą lietuviai sutiko paleisti  Vyriausią Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, Klaipėdos krašto  armiją ir Erdmono Simonaičio direktoriją. Tai, kad Jono Polovinsko  (Budrio) Klaipėdos krašto armijoje dalyvavo ir šauliai, padėjo  sudaryti įspūdį, jog vietinių krašto gyventojų pasiryžimas  priklausyti Lietuvai yra realus. Ši armija kontroliavo padėtį  Klaipėdos krašte iš jo išvedus sukilėlius, tiksliau sakant,  Ypatingosios rinktinės kariuomenės dalis.

Diplomatinės   derybos dėl Klaipėdos krašto ateities nebuvo lengvos, o vietos  lietuvių lyderių, net rėmusių sukilimo idėją ir dalyvavusių  Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto darbe, nuotaikos  nebuvo pastovios ir kito priklausomai nuo politinės konjunktūros.  Dovas Zaunius, 1923m. vasario 6d. atšauktas iš diplomatinių pareigų  ir ministro pirmininko nusiųstas į Klaipėdą išsiaiškinti padėties,  pranešdamas E.Galvanauskui apie Klaipėdos lietuvių nuotaikas, rašė:  „Susijungimas su Lietuva daugeliui nepriimtinas. Mažosios Lietuvos  veikėjai trokštų lietuviško „freistadto". Tos grupės atstovais aš  laikau Stikliorių, Gaigalaitį ir truputį Simonaitį. Dėl griežtos ir  aiškios centralizmo tendencijos Mažosios Lietuvos veikėjų tarpe  aiškaus nusistatymo nėra. Centralizmo aiškinimas ir propagavimas  (griežtai už Lietuvą) nebūtų labai populiarus"10.

1923m. vasario  16d. Ambasadorių konferencija pripažino  fait accompli – suteikė  Lietuvai suverenias teises Klaipėdos kraštui. 1923m. vasario 19d.  visos Antantės ginkluotosios pajėgos, Ambasadorių konferencijos  ypatingoji komisija ir buvęs krašto komisaras  Gabrielis  Petisnė išvyko iš Klaipėdos krašto. Po dienos Lietuvos vyriausybė  savo nuolatiniu įgaliotiniu Klaipėdos krašte paskyrė Antaną Smetoną.  1923m. vasario 24d. Antanas Smetona perėmė iš Jono Polovinsko  (Budrio) valdžios funkcijas ir paskyrė jį savo padėjėju. 1923m.  vasario 26d. Klaipėdos krašto savanorių kariuomenė buvo likviduota,  Didžiosios Lietuvos šauliai sugrįžo į namus.

Kodėl prancūzai  pasitenkino tik protestais ir pasitraukė iš Klaipėdos, nors  sukilėliams išvyti, anot Prancūzijos karo ministro Focho, būtų užtekę trijų batalionų ir trijų lauko artilerijos baterijų? Buvo  svarbesnių reikalų nei lietuviai Klaipėdoje. Stabilumui Europoje  grasino įsibėgėjantis konfliktas su Vokietija dėl karo reparacijų  išmokėjimo ir Rūro srities. Kaip rašo  Isabelle  Chandavoine,  suveikė finansinės ir psichologinės priežastys. Kariuomenės dalinių  išlaikymas užsienyje deficitiniam Prancūzijos biudžetui kainavo  brangiai, o po kruvino Pirmojo pasaulinio karo prancūzų visuomenei  buvo nepriimtina mintis apie naujas kad ir menkiausias aukas. Kita  vertus, bijota aktyviu įsikišimu sukelti įtampą ir karinį konfliktą,  į kurį galėtų įsikišti So­vietų Rusija.

Lietuva gavo  teises į Klaipėdos kraštą ir uostą, tačiau 1923m. kovo 15d. Antantė  nustatė rytines Lenkijos sienas ir tuo pripažino Vilniaus krašto  inkorpo­ravimą į Lenkijos sudėtį. Klaipėda Lietuvai atiteko mainais  už Vilnių.

 

7 Apie Klaipėdos atvadavimą,  in:  V. Krėvė,  Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė.  Atsiminimai, Vilnius, 1992, p. 94-112.

8 Ten pat, p. 8.

9 A. E. Senn, Detalės ir asmenybės,  in:  2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje.  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, t. 4, p. 56.

10 D. Zauniaus pranešimas ministrui pirmininkui 1923 02 13, Lietuvos  valstybės archy­vas (LVA), f. 383, ap. 7, b. 378. Susirašinėjimas  dėl padėties Klaipėdoje, 1. 38.

Tarpukariu   Klaipėdos kraštas tapo įtampos tarp vokiečių ir lietuvių, tarp  Vokietijos ir Lietuvos židiniu. Kaunas siekė integruoti kraštą į  Lietuvos Respubliką vykdydamas griežtą lietuvinimo politiką. Efektas  buvo priešingas: tokie veiksmai tik skatino antilietuviškų nuotaikų  plitimą. Kilus 1923-1925m. konfliktams dėl pablogėjusios ekonominės  padėties ir dėl evangelikų Bažnyčios, kurią Lietuvos valdžia norėjo  padaryti nepriklausomą nuo Prūsijos Kenigsbergo konsistorijos,  sustiprėjo abipusis vietinių gyventojų ir Lietuvos centrinių  valdžios institucijų nepasitikėjimas. Pirmųjų rinkimų į Klaipėdos  krašto seimelį rezultatai lietuviams buvo katastrofiški – už  lietuvių partijas balsavo tik 6,1 proc. rinkėjų (vos du atstovai  krašto seimelyje). Ne ką geriau Lietuvai sekėsi ir vėliau - 1927m.  lietuvių partijos gavo 13,4 proc. rinkėjų balsų (4 atstovai iš 29),  1930 m. - 17,7 proc. (5 atstovai), 1935m. - 18,3 (5 atstovai) ir  1938m. - 12,8 proc. (4 atstovai). Iš šešių Klaipėdos krašto seimelių  vos vienas išsilaikė iki kadencijos pabaigos. Per tą laiką pasikeitė  devyni krašto gubernatoriai ir šešiolika direktorijų. Nestabilus  politinis balansavimas buvo pagrindinis Klaipėdos politikos bruožas.

Sąlyginis   vietinių Mažosios Lietuvos atstovų entuziazmas po pavykusio sausio žygio, susidūręs su jų interesų nesupratimu, taip pat pradėjo vėsti.   Iš Didžiosios Lietuvos atkelti tarnautojai, valdininkai ir  darbininkai nežinojo vietos sąlygų, krašto istorijos, papročių,  gyvenimo būdo ir, žinoma, nemokėjo vokiškai. Autonomijos įstaigose  liko senieji tarnautojai - vokiečiai, o Lietuvos Respublikos  įstaigose sėdėjo beveik vien iš Didžiosios Lietuvos atkelti  valdininkai, „ištremti" į Klaipėdos kraštą dėl tarnybinių  nesusipratimų ir ne geriausi Lietuvos valdžios atstovai.

Po 1926m. autoritarinio A.Smetonos perversmo Klaipėdos krašte išliko  parlamentinė demokratinė valdymo forma, kurią garantavo Klaipėdos  krašto statutas.

Isabelle   Chandavoine  nebenagrinėja Klaipėdos krašto raidos sustiprėjus nacistiniams  judėjimams. Po Hitlerio atėjimo į valdžią Lietuvos valdžios padėtis  tapo dviprasmiška, nes nepavyko užsitikrinti nei vietinių vokiečių,  nei Mažosios Lietuvos gyventojų paramos. Pati Lietuvos valdžios  laikysena krašte suteikė Vokietijai puolimo prieš Lietuvą galimybes  remiantis Klaipėdos krašto statuto straipsniais, o   nacionalsocalistinės įtakos didėjimas, kurio poveikiui nebuvo  įmanoma užkirsti kelio, privedė prie Klaipėdos praradimo 1939  metais.

Įdomiai ir  gyvai parašyta  Isabelle  Chandavoine  knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to" praturtins akiratį ne  tik istorikų, politikos mokslų specialistų, bet ir visų skaitytojų,  besidominčių sudėtinga Klaipėdos krašto istorija.

Doc. Dr.  Vygantas Vareikis Klaipėdos universitetas

Įvadas

Po Pirmojo  pasaulinio karo Santarvės valstybės iš naujo nubrėžė Vidurio ir Rytų  Europos šalių sienas. Rytų Prūsijoje, ant Baltijos jūros kranto,  maždaug 80km ilgio ir 20km pločio ruožas tapo visų geidžiamu kraštu.  Tai buvo Klaipėdos (arba Memelio) kraštas ir jo teritorija.

XIII a.  pradžioje lietuviai Kuršių nerijos ištakose prie Nemuno pasistatė  pilį. Kryžiuočiai 1252m. ją sugriovė ir pasistatė naują pilį  Memelburgą. Vėliau Memeliu pavadintas miestas ir aplinkinės  teritorijos, po truputį atplėšiamos nuo Lietuvos, iki Pirmojo  pasaulinio karo sudarė Rytų Prūsijos dalį.

1919m.   Santarvės šalys nusprendė Klaipėdos kraštą atskirti nuo Rytų  Prūsijos. Taikos konferencijos išvados dėl krašto priskyrimo veikiau  buvo palankios Lietuvai, bet Versalio sutartyje apie tai buvo  kalbama labai aptakiai. Nebuvo garantuotas naujos Lietuvos valstybės  gyvybingumas, nepriklausomo jos egzistavimo nepageidavo Lenkija ir  Prancūzija. Ratifikavus sutartį Santarvė, ypač Prancūzija, kuriai  Tautų Sąjunga buvo patikėjusi Klaipėdos uostą ir kraštą, ne tik  mėgino išspręsti lietuvių ir lenkų kivirčą, bet ir bandė atsižvelgti  į vokiečių norą susigrąžinti Klaipėdą.

Kiekviena pusė  buvo įsitikinusi savo teisumu ir niekas nesiekė tikrai derėtis.  Klaipėdos priklausomybės problema nuodijo tarptautinius santykius  visą tarpukarį, nors šis klausimas įvairioms valstybėms buvo  nevienodai svarbus. Iš tiesų suinteresuotos buvo tik Lietuva ir   Vokietija. Lietuvos vyriausybė norėjo turėti išėjimą į jūrą, o  Berlynas pirmiausiai siekė vienaip ar kitaip atsiimti Versalio  taikos sutartimi nuo „motinos tėvynės“ atplėštas vokiečių žemes.  Lenkija svarbiausiu klausimu laikė Vilnių, o Klaipėda Varšuvos  politikoje tebuvo antraeilis dalykas. Lenkijos vyriausybė norėjo šio  uosto, bet jei būtų reikėję rinktis tarp Klaipėdos ir Vilniaus, ji  nebūtų dvejojusi nė akimirkos. Tuo tarpu Prancūzija, Tautų Sąjungos  įgaliota tvarkyti kraštą, puoselėjo kitus prioritetus. Jai labiau  rūpėjo jos santykiai su Vokietija ir Rūro problema. Be to, ne taip  kaip Anglija ir Jungtinės Valstijos, Prancūzija šiame regione turėjo  mažai ekonominių interesų.

Kodėl Lietuvai  teko imtis jėgos, kad gautų tai, ką Santarvė jai skyrė Taikos  konferencijoje 1919m.? Kokia buvo Santarvės reakcija po lietuvių  sukilimo 1923m.? Ar Klaipėdos kraštas gerai integravosi į kitą  Lietuvos teritoriją? Ir ar 1932m. krizė buvo nenuspėjama, o gal   veikiau kilo iš visų vietos gyventojų atmestos lietuvinimo  politikos?

Pirmojoje   knygos dalyje nagrinėjame Klaipėdos statusą po Versalio sutarties ir  prancūzų politiką šiame krašte 1920-1923m. Taip pat aptariame  Santarvės pastangas išspręsti krašto priklausomybės klausimą,  vertiname Lietuvos vyriausybės vadovaujamą sukilimą, kuri šitaip  norėjo išvengti jai nepalankaus sprendimo. Mes vartojame žodį  „sukilimas"  (insurrection), nors gali  pasirodyti, kad čia jis nelabai tinka. Žodynas  Petit Robert sukilimu vadina judėjimą siekiant nuversti esamą valdžią ir nurodo jo sinonimus  „riaušės", „maištas". Šiuo atveju daugumą „sukilėlių" sudarė iš  Lietuvos atvykę kariai ir savanoriai, o tikrųjų sukilėlių buvo labai  mažai. Vis dėlto nusprendėme išsaugoti šį pavadinimą, nes, kalbėdami  apie 1923m. sausio įvykius, jį vartojo ne tik lietuviai, bet ir  visos kitos šalys.

Antrojoje   dalyje apžvelgiame padėtį Klaipėdoje nuo lietuvių puolimo iki  Paryžiaus sutarties ratifikavimo 1924m. Kauno vyriausybė, siekdama  savo požiūrį apie būsimuosius santykius su Klaipėdos kraštu įteigti  Santarvės šalims, mėgino pasinaudoti 1923m. vasario 16d. Ambasadorių  konferencijos sprendimu. Mes nagrinėjame dėl to atsiradusias įtampas  ir suinteresuotų šalių sunkumus ieškant visiems priimtino  susitarimo. Taip pat domimės lietuvini­mo politikos pradžia, kurią  vyriausybė krašte pradėjo dar prieš galutinai įtvirtinant jo  statusą.

Paskutiniojoje   dalyje gilinamės į krašto padėtį nuo Paryžiaus sutarties  ratifikavimo 1924m. iki Hagos tribunolo sprendimo 1932m. Šis  laikotarpis Klaipėdoje buvo labai neramus, nes krašto vokiečiai buvo  nusiteikę priešiš­kai Kauno vyriausybės atžvilgiu ir siekė  prisijungti prie Vokietijos. O Vokietija palaikė kerojusius  nesutarimus ir trukdė Lietuvos vykdomai politikai eko­nominiu  spaudimu priešindamasi visiškam krašto sulietuvinimui. Kita vertus,  laivyba Nemunu ir naudojimasis uostu buvo Kauno ir Varšuvos  problema, kurios Santarvės šalys nesugebėjo išspręsti, nes dėl  Vilniaus aneksijos Lietuva teigė esant karo padėtį tarp jos ir  Lenkijos. Nepretenduodami pateikti išsamų šio laikotarpio tyrimą,  mes sąmoningai apsiribojame kalbos problema, ypač pastangomis  sulietuvinti mokyklas. Kaip tik šis klausimas buvo visokeriopos  įtampos tarp vietos gyventojų ir centrinės valdžios bei tarp  Lietuvos ir Vokietijos pagrindas. Taip pat apžvelgiame vietos  politikos sroves siekdami geriau parodyti piliečių atstovavimo  stygių, su kuriuo nuola­tos susidurdavo Kaunas. Užsimename apie  1932m. krizę. Per kelerius metus susikaupusi įtampa prasiveržė, ir  Lietuvai teko stoti prieš tarptautinį Hagos tribunolą dėl dalykų,  kurie kitomis aplinkybėmis galbūt būtų buvę išspręsti tarpusavy  susitarus.

Šis tyrimas  nesiekia būti išsamus. Mes nusprendėme nuodugniai įsigilinti tik į  santykius tarp Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos, nors  kartais paliečiame ir anglų bei sovietų reakciją, kai ji mums  pasirodo svarbi ir galinti šį tą pridurti prie mūsų darbo.  Daugiausiai rėmėmės Prancūzijos archyvais, o Lietuvos šiek tiek  mažiau, nes jie nepilni, todėl ypač stengėmės išlikti kuo  objektyvesni rašydami apie Vokietiją ir Lenkiją. Niekuomet  nepamiršome, kad Vokietija Prancūzijai anuomet buvo priešas, kurio  reikėjo saugotis, o Lenkija buvo būtinas sąjungininkas kuriant  „sanitarinį kordoną" tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos.

Po Pirmojo  pasaulinio karo atsirado naujos valstybės, ieškančios būdų įsitvirtinti tarptautinėje arenoje. Esant tokiai padėčiai, miestų  vardai buvo politiškai itin svarbūs. Taigi iki trečiojo dešimtmečio  Prancūzijos vyriausybės vartoti lenkiški Lietuvos miestų vardai  nebuvo nekaltas dalykas, nes Paryžius siekė, kad ši šalis vienaip ar  kitaip būtų inkorporuota į kaimyninę Lenkiją. Lygiai taip pat  Santarvės šalys, nors ir buvo nusprendusios atimti iš Rytų Prūsijos  Memelio uostą ir kraštą, net Tautų Sąjungos sutartyse ar  sprendimuose niekuomet nevartojo lietuviško Klaipėdos vardo.

Autorė


IDALIS

Klaipėdos sukilimas

1 SKYRIUS

Klaipėdos kraštas po Pirmojo pasaulinio karo

GEIDŽIAMAS  KRAŠTAS

Atskirdami   Klaipėdą ir jos kraštą nuo Rytų Prūsijos Santarvės šalių vadovai  susivokė, kad nėra jokių patikimų gyventojų apklausos duomenų.  1919m. Taikos konferencijai teko remtis 1912m. statistika, paskelbta  Vokietijos evangelikų Bažnyčios almanache1.

Remiantis šiais  skaičiais krašte buvo 71 810 lietuvių ir 66 719 vokiečių. Nors  vokiečių ordinas čia įsitvirtino  dar  XIII a.,  vokiečiai Klaipėdoje masiškai ėmė kurtis tik XIX a., kai uostas  pradėjo augti ekonomiškai2. Šie dažniausiai išeiviai iš  Vokietijos pirmiausiai gyveno mieste, kur ėjo aukštas pareigas  (administracija, bankai, prekyba ir t.t.). Lietuviai daugiausia gyveno kaime. Jei skaičiuosime tik senbuvius,  galima laikyti, kad 80-90% gyventojų buvo lietuvių kilmės3.1912m.  niekas neabejojo šiais duomenimis.

Vis dėlto  didelė lietuvių dalis buvo suvokietėjusi. Vokiečių kalba ypač   smarkiai pradėjo plisti įvedus privalomą pradinį mokslą vokiečių  kalba4.

1 R. Valsonokas,  Klaipėdos problema,  Klaipėda: „Rytas", 1932, p. 39.

2 Revue parlementaire,  15  janvier  1923,  Archives du Ministиre des Affaires Etrangиres franзais (AMAEF),  papiers d'agent-archives privйes, Louis Marin  203, № 16.

3 H. de Chambon,  La Lithuanie moderne,  Paris: Editions de la revue parlementaire,  1933,  p.  84.

4 Revue parlementaire,  15  janvier  1923,  AMAEF, papiers d'agent-archives privйes, Louis Marin  203, № 16.

Mokiniai  toliau vykdavo studijuoti į Vokietiją ir vokiečių kalba buvo laikoma  socialiai kilti leidžiančiu veiksniu.

Klaipėdos krašto gyventojai kultūriniu požiūriu buvo labai artimi  vokiečiams savo tikyba, nes, ne taip kaip lietuviai Romos katalikai  Didžiojoje Lietuvoje5,90% krašto gyventojų buvo  evangelikai protestantai. 1920m. iš 140 746 gyventojų 132 906 buvo  evangelikai, 5383 katalikai, 1350 žydai ir 1107 kitoms konfesijoms  priklausantys žmonėms (stačiatikiai, reformatai ir t.t.)6.

Lietuvių siekiai

Pasinaudodami Spalio revoliucija, Rusijos nusilpimu ir vokiečių  okupacija, lietuvių nepriklausomybininkai, neturėję valstybės nuo  Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo 1795m.,  siekė sukurti naują nepriklausomą valstybę. Po Vokietijos  pralaimėjimo 1918m., net nesulaukę kitų valstybių pripažinimo,  lietuviai pasiuntė savo delegaciją į Taikos konferenciją Paryžiuje.

Profesorius Augustinas Voldemaras7 buvo paskirtas šios  delegacijos vadovu. Jos uždavinys buvo pasiekti, kad būtų pripažinta  laisva ir ne­priklausoma Lietuvos valstybė, kuri apimtų visas  anuomet etninių lietuvių gyventas žemes. Tai ne tik buvusiai Rusijos  imperijai priklausiusios teritorijos, bet ir dalis Rytų Prūsijos:  Klaipėdos uostas ir jos kraštas. Jaunai valstybei šis kraštas „dėl  išėjimo į jūrą lietuvių tautos akyse turi ypatingos reikšmės"8.

5 Lietuviai Didžiąja  Lietuva tradiciškai vadino žemes, priklausiusias Didžiajai Lietuvos  Kunigaikštystei, skirdami ją nuo Mažosios Lietuvos, kuri apėmė  Klaipėdos ir Tilžės kraštus.

6 F-H  Deu,  Das Schicksal des deutschen Memelgebietes,  Berlin: Verlag der Neuen Gesellschaft,  1927,  p.  3.

7 A. Voldemaras  (1883-1942) - publicistas, istorikas, organizavo kariuomenę po  Pirmojo pasaulinio karo, vėliau, tarpukariu, ne kartą buvo užsienio  reikalų ministras.

8 Revendications  lithuaniennes,  Confйrence de la Paix,  Paris, 24  mars  1919.

Savo   siekiams pagrįsti Lietuvos delegatai rėmėsi ne tik ekonominiais, bet  ir etniniais argumentais. Jie kėlė tautų apsisprendimo teisę, kuria  didžiojo karo nugalėtojai iš esmės siekė remtis Europoje. Rytų   Prūsijos lietuviai Santarvės vyriausybėms ir Jungtinių Valstijų  prezidentui Thomui Wilsonui  pasiuntė peticiją. Jie reikalavo, kad Taikos  konferencija „teiktųsi nuo Vokietijos atskirti lietuviškas Prūsijos  žemes, kur gyventojų daugumą sudaro lietuviai, ir prijungti jas prie  naujosios Lietuvos valstybės"9. Į pirmą vietą kėlė  istorinius argumentus: XIII a. šį vokiečių riterių nuniokotą kraštą  apgyvendino ir atstatė lietuviai iš Lietuvos Didžiosios  Kunigaikštystės. Jų manymu, tai, kad Darkiemis (vok.  Darkirmen),  Tilžė  (Tilsit),  Ragainė  (Ragnitt)  ar vėlgi Klaipėda  (Memel)  turėjo tipiškus  lietuviškus vardus, įrodo, jog visas kraštas taip pat yra  lietuviškas. Vis dėlto jie buvo linkę „pamiršti" tam tikrą etninių  lietuvių skaičių, nes visų pirma siekė atskirti į šiaurę nuo Nemuno  esančias žemes, vieninteles, jų manymu, dar galutinai  nesuvokietintas10.

Siekdami   savo tikslų, Rytprūsių lietuviai pasinaudojo paplitusiomis  antivokiškomis pokario nuotaikomis. Save jie vaizdavo prievartinės  germanizacijos aukomis. Vienintelis būdas „išgelbėti 200 000 dar  nesuvokietintų lietuvių" buvo juos „išvaduoti iš vokiečių jungo". Be  likusios Lietuvos jie paprasčiausiai būtų „pasmerkti išnykti".  Peticiją pasirašiusieji11 puikiai suvokė, kad nebūtinai  visi Klaipėdos ir jos krašto gyventojai norėjo susijungti su jauna  neaiškios ateities respublika. Todėl teigė, kad jų priešininkai esą  „pirmiausiai oficialiosios institucijos ir tarnautojai [vokiečiai],  varantys propagandą prieš krašto prijungimą prie Lietuvos"12.  Jiems buvo aišku, kad vokiečiai priešinasi jų planui ir trukdys jį  įvykdyti.

9 Pйtition  respectueuse des Lithuaniens de la Prusse Orientale aux  Gouvernements Alliйs et а Monsieur le Prйsident des Etats-Unis  d'Amйrique,  slnd,  p.  2.

10 Ten  pat.

11 Peticijos tekste  nėra nei datos, nei parašo. Ją veikiausiai bus pasiuntę tautiškai  nusiteikę lietuviai, vadovaujami Lietuvos vyriausybės, kurie  atstovavo Rytprūsių lietu­vių mažumai.

12 Pйtition  respectueuse des Lithuaniens de la Prusse Orientale aux  Gouvernements Alliйs et а Monsieur le Prйsident des Etats-Unis  d'Amйrique,  slnd,  p.  3.

Lietuvos   delegacija taip pat pabrėžė ekonominę Klaipėdos uosto svarbą. Jis  žiemą neužšąla, todėl yra svarbi strateginė vieta ne tik prekybos,  bet ir kariniu požiūriu. Lietuvių įsitikinimu, šis uostas teisėtai  priklausąs jiems: tai vienintelis „normalus" šalies uostas.  Rytprūsių lietuvių peticija reikalavo šį uostą priskirti Lietuvai,  nes „be jo Lietuvą būtų galima lyginti su kūnu be galvos. Lietuvos  pajūrio miestas Palanga neturi uosto ir čia jo net negalima  pastatyti"13. Lietuvos delegacija čia vėl rėmėsi vienu iš  pokario principų: visi, jei tik įmanoma, turi turėti priėjimą prie  jūros. Per visus Paryžiaus debatus Lietuvos delegacija pabrėždavo  gyvybinę Klaipėdos svarbą Lietuvai.

Lenkų siekiai

Lenkams padėtis  atrodė visiškai kitaip. Pilsudskio partija tikėjosi sugrįžti prie  „didžiosios Lenkijos" sienų, buvusių iki padalijimų XVIII a.  Tautinės demokratijos partijos lyderis  Dmowskis  siekė, kad jo  šalis iš dalies atkurtų iki padalijimų buvusias sienas ir pasiliktų  visas per praėjusius amžius „iš vokiečių atsiimtas žemes". Jo  manymu, Rytprūsiai turėjo būti vienaip ar kitaip prijungti prie  Lenkijos. Žemės, kur gyveno lenkiškai ar lietuviškai kalbantys  gyventojai, turėjo būti prijungtos prie Lenkijos, o likusios žemės,  kur vyravo vokiečių kalba, sujungtos į atskirą nuo Lenkijos  priklausomą valstybę. Šį požiūrį  Dmowskis  išdėstė savo  1919m. vasario 28 ir kovo 3d. memorandumuose, skirtuose rytinėms ir  vakarinėms Lenkijos sienoms. Vienoje šio teksto dalyje kalbama ir  apie Lietuvą14: „O dėl Lietuvos, tai, atsižvelgiant į  tai, kad yra silpna, ji negalės gyvuoti savarankiškai. Tad tikras ryšys [pabrėžta Dmowskio]  su Lenkija  turėtų ją apsaugoti".

Dmowskio   memorandumas  buvo lenkų delegacijos Taikos konferencijoje ekspertų pagrindas. Jo  idėjas perėmė Lenkijos ministrų tarybos pirmininkas ir lenkų  delegacijos vadovas Ignacis  Paderewskis15, Londono  laikraštyje išspausdinęs straipsnį, kur teigė, kad senąją Lietuvos  Kunigaikštystę būtina sujungti su Lenkija. Jis taip pat siūlė  Rytprūsiuose sukurti atskirą nuo Lenkijos priklausomą valstybę16.

Bet Lietuvos  vyriausybė atmetė bet kokią uniją ar federaciją su Lenkija. Nuo tada  viskas priklausė nuo sienų, kurių Versalio sutartis tiksliai  nenubrėžė. Šios sutarties 87 straipsnis nustatė sieną tarp Lenkijos  ir Vokietijos. Nuo Aukštutinės Silezijos ji tęsėsi „iki susidūrimo  su senąja Vokietijos ir Rusijos siena, paskui palei šią sieną iki  taško, kur kerta Nemuną"17. Siena tarp Lenkijos,  Vokietijos ir Rusijos nebuvo aiškiai nubrėžta18.   Voldemarui šis taškas buvo Smalininkai  (Schmaleningken),  kur dešiniajame  Nemuno krante prasidėjo Klaipėdos kraštas. Be to, 87 straipsnį buvo  galima su­prasti nevienareikšmiai, priklausomai nuo to, kur išvedama  Vokietijos ir Rusijos siena – ar pagal 1914m. padėtį, ar pagal  Bresto taikos sutartį. Pastaruoju atveju Vokietijos sienos buvo  pastūmėtos gerokai į rytus, ir Baltijos valstybės tapo Reicho  dalimi. Lenkijai labai rūpėjo remtis Bresto sutarties sienomis,  leidžiančiomis apimti visą Lietuvos teritoriją, net jei ši sutartis  atėmė iš Lenkijos kai kurias žemes Ukrainos naudai. Daugeliui lenkų  Klaipėda ir jos kraštas, kaip ir visa Lietuva, turėjo būti įjungta į  naująją jų valstybę.

Per oficialias  Taikos konferencijos diskusijas lenkų delegacijos pirmininkas  Paderewskis tikino  Voldemarą pats reikalavęs atskirti nuo Vokietijos Klaipėdos kraštą  ir vėliau jį perduoti Lietuvai. Lietuviai elgėsi atsargiai, nes  jautė, kad jų kaimynai visuomet norėjo Lietuvą inkorporuoti į savo  šalį. 1919m. dar nebuvo aišku, ar Lietuva išliks gyvybinga, nes  šalis savo teritorijoje turėjo priešintis ne tik bolševikams ir  lenkams, bet ir vokiečiams19.

Tad   Paderewskis mažai  kuo rizikavo žadėdamas valstybei, kurios ateitis neaiški ir kuri, jo  manymu, anksčiau ar vėliau įsilies į Lenkiją. 1918m. nugalėtojai  Lietuvos dar nebuvo pripažinę ir, priešingai nei Lenkiją, laikė ją  vokiečių dariniu, kas leido lenkams drąsiau reikšti savo ambicijas  dėl sienų.

Pagaliau 1919m.  gruodžio 8d. Aukščiausioji santarvininkų taryba Lenkijai pasiūlė  laikinąsias sienas, kurios net nesiekė Nemuno, bet jas greitai  užginčijo lenkų ir sovietų konfliktas. Tai buvo Didžiosios  Britanijos užsienio reikalų ministro vardu pavadinta „Curzono  linija". Taigi Lietuvos valstybės pripažinimo klausimas liko  atviras.

13 Ten pat, p. 2.

14 R. Valsonokas,  Klaipėdos problema,  p. 53.

15 I.  Paderewskis  (1860-1941) - lenkų kompozitorius ir pianistas, 1919 m. buvo  Lenkijos (ministrų) tarybos pirmininkas.

16 P. Klimas,  Iš mano atsiminimų,  Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990, p. 344.

17 A. Voldemaras,  Lithuanie et Allemagne,  in:  La Lithuanie et  ses problиmes,  Lille-Paris:  Mercure Universel,  1933,  tome I, p.194.

18 Kadangi sutarties surašymo metu Lietuva nebuvo pripažinta  nepriklausoma valstybe, sąjungininkai lietuvių nepriklausomybininkų  reikalaujamą teritoriją laikė Rusijos dali­mi. Būtent todėl sutartis  nemini sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos, bet aptaria sieną tarp  Lenkijos ir Rusijos.

19 Paskutiniai vokiečių kareiviai paliko Lietuvą 1919m. gruodį.


VERSALIO SUTARTIS IR KRAŠTO STATUTAS

Didžiųjų  valstybių pozicija

Pasibaigus   karui nugalėtojai iš naujo nubrėžė Europos kontūrus. Geografų ir  kalbininkų padedami tyrimų komitetai mėgino sudėlioti įvairius  Taikos konferencijai pateiktus Vidurio ir Rytų Europos valstybių  reikalavimus. Klaipėdos klausimu Slavų tyrimo komitetas neatliko  jokio išsamesnio tyrimo, nors jame dalyvavo tam tikras baltų  skaičius, tarp jų ir lietuviai20.

PRANCŪZIJA. 1919m.  Prancūzija siekė ne tik ilgam susilpninti Vokietiją, bet ir neleisti  „savo priešui“ suartėti su bolševikais. Tam ji Vidurio Europoje kūrė  „kordono juostos" politiką tarp Vokietijos ir Rusijos. Žvelgiant iš  šio taško, Paryžius norėjo Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo, net  Lietuvos inkorporacijos į Lenkiją. Šį norą stiprino prancūzų įtarumą  skatinanti antilenkiška ir provokiška lietuvių politika21.

 

20 J.  Meuvret,  Le territoire de  Memel  et la politique europйenne,  Paris:  Hartman,  1936,  p.  27.

21 Prancūzija Lietuvą laikė Vokietijos pėstininku. 1917 m. įsteigta  Lietuvos Taryba esą atsiradusi Berlynui paraginus. Net buvę numatyta  Lietuvos sostą atiduoti vokiečiui Urako kunigaikščiui. Taryba  atsitraukusi nuo Berlyno tik tuomet, kai Vokietijos žlugimas jau  buvo nebeišvengiamas.

Tad Prancūzija  pripažino Klaipėdos priskyrimą Lietuvai tik su sąlyga, kad jos  sąjungininkai lenkai vienaip ar kitaip galės naudotis uostu. Ši  prolenkiška pozicija niekam nebuvo paslaptis. Paryžiuje Parlamento  žurnalo leidėjas Henry  de  Chambonas po  kelerių metų klausė savęs, ar jo šalis „nevilkino oficialaus  [Klaipėdos] pripažinimo Lietuvai vildamasi, kad nauji įvykiai leis  ją pripažinti Lenkijai"22. Kalbėdamas apie „naujus  įvykius" autorius veikiausiai turėjo galvoje bolševikų revoliucijos  žlugimą, kurio trečiajame dešimtmetyje dar buvo galima tikėtis.  Prancūzija pageidavo „rusų vienybės atkūrimo ir santykių tarp  Prancūzijos ir Rusijos atgaivinimo, kas iš esmės garantuotų Europos  ir pasaulio ateitį be Vokietijos grėsmės. Ši politika visiškai  atitinka mūsų interesus ir yra plačiai palaikoma grupių, kurios  vienijo didžiąją Rusijos imperiją, vadovaujamą asmeninio caro  autoriteto prieš karą ir revoliuciją"23.

Prancūzijos   akimis, Lietuva kaip nepriklausoma valstybė ateities neturėjo. Ji  turėjo būti vėl integruota į Rusiją, kai tik pastaroji bus  „išlaisvinta" iš bolševikų. O kol kas Paryžius buvo numatęs Lenkijos  ir Lietuvos uniją. Užsienio reikalų ministrui adresuota 1918m.  rugsėjo 19d. nota dėstė tokio suartėjimo privalumus24:

„Mes turime  siekti kuo stipresnės Lenkijos atgimimo, jei norime, kad ji būtų  gyvybinga ir naudinga... Atsidūrusi Lenkijos orbitoje, Lietuva neskausmingai nusikratytų savo provokiškų elementų ir galėtų  plėtotis vadovaudamasi savo tautiniais siekiais".

Taigi,   pripažindama Klaipėdos uosto prijungimą prie Lietuvos, Prancūzija  neabejojo, kad iš tikrųjų jis tam tikru mastu sugrįš Lenkijai, kai  bus sudaryta Lenkijos ir Lietuvos unija.

JUNGTINĖ   KARALYSTĖ.  Anglų politika  siekė Baltijos šalyse įkurti bazę savo ekonominiams interesams.  Pritardama Klaipėdos krašto atskyrimui nuo Vokietijos, Anglija  tikėjosi jame įsitvirtinti ekonomiškai25. Tik ši  priežastis gali paaiškinti britų pritarimą, nes Anglija neturėjo  jokio intereso matyti Vokietiją perdėm suskaldytą. Bet koks Reicho  susilpnėjimas pirmiausiai buvo laikomas palankiu augti konkurentų  prancūzų įtakai Vidurio Europoje.

22 H.  de  Chambon,  La Lithuanie moderne,  p. 88.

23 Lettre de Pichon du  23  mars  1919,  in:  E. Masiulis,  Les relations franco-lituaniennes de  1918  а  1923 -  le problиme de la reconnaissance par la France de l'indйpendance de  la Lituanie,  mйmoire de maоtrise d'histoire dirigй par Jacques Bariety, La  Sorbonne,  1996,  p.  29.

24 Note du  19  septembre  1918,  AMAEF,  Lituanie  1,  in:  E. Masiulis,  Les retations...,  p.  30.

Iš tiesų  Klaipėdos kraštas buvo vienas iš tikslų prancūzų ir anglų kovoje dėl  viešpatavimo svarbiausiuose regiono uostuose. Karo meto Prancūzijos  URM bendradarbis Renė Pinonas paskelbė straipsnį, kuriame  priekaištavo anglams, kad šie pasiglemžė visus uostus ir prancūzams  tepaliko tokį mažą uostą kaip Klaipėda. 1919m. net vokiečiai kalbėjo  apie anglus. Jie manė, kad Klaipėda bus administruojama Tautų  Sąjungos paskirto britų komisaro, kaip Dancigas. Tokios nuotaikos  buvo gana paplitusios, ir kai kas Prancūzijai numatytą Klaipėdos  administravimą laikė atlygiu už jos sutikimą paskirti britų generolą  Tovverį Dancigo valdytoju26.

Anglija   palankiai žiūrėjo į krašto atidavimą tik Lietuvai. Ji visaip siekė neleisti, kad jis atitektų Lenkijai ir taip galutinai pakliūtų į  prancūzų įta­kos sferą.

JUNGTINĖS   AMERIKOS  VALSTIJOS.  Demokratų prezidentas  Wilsonas  pasiskelbė  palaikąs lietuvių pusę dėl grynai politinių priežasčių. 800 000  politiškai puikiai organizuotų Amerikos lietuvių spaudė savo valdžią  palaikyti Lietuvos interesus tarptautinėje arenoje. Priešingai nei  vokiečiai, kurie į naująjį pasaulį atvyko dėl ekonominių priežasčių  ir buvo beveik nutraukę ryšius su savo gimtąja šalimi – be to, tai  buvo pralaimėjusi šalis, – daug lietuvių bėgo ne tik nuo skurdo, bet  ir nuo caro represijų, užgriuvusių juos po nesėkmingo 1863m.  sukilimo. Tai buvo prie savo šalies labai prisirišę žmonės, išlaikę  palyginti aukštą politinį sąmoningumą.

1917m. rugsėjį  Jungtinės Valstijos įkūrė tyrimų komitetą, pavadintą „Inquiry" ir  vėliau perkrikštytą į „Intelligence  Section". Vadovauti šiam komitetui buvo paskirtas Amerikos geografų draugijos   prezidentas daktaras I.Browmanas. Jis  pripažino, kad, nepaisant šešių vokiečių valdymo amžių27,  Klaipėdos kraštas liko lietuviškas.

Vis dėlto  Jungtinės Valstijos oficialiai nesikišo į diskusijas dėl Lietuvos ir  Klaipėdos krašto, nes labai greitai pasirinko izoliacionizmo  politiką.

25 S. Daukša,  Le rйgime d'autonomie du Territoire de  Klaipėda,  Paris: Librairie du recueil Sirey,  1937,  p.  15. Lygiai tokia pati strategija vertė britus reikalauti, kad  Dancigas būtų laisvasis miestas, globojamas Tautų Sąjungos.

26 S.  Mikulicz,  Klajpeda w polityce europejskiej 1918-1939,  Warszawa,  Ksiąžka i  Wiedza,  1976, p. 156.

Versalio sutarties nutarimai

1919m. birželio  28d. buvo pasirašyta Versalio sutartis. Klaipėdai skirtas X skyriaus  99 paragrafas skelbė:

„Vokietija   didžiųjų valstybių ir jų sąjungininkių naudai atsižada visų teisių ir privilegijų žemėse, esančiose tarp Baltijos jūros, Rytprūsių  sienos šiaurės rytuose, kaip aprašyta šios sutarties II dalies  (Vokietijos sienos) 28 straipsnyje, ir senosios sienos tarp  Vokietijos ir Rusijos.

Vokietija   įsipareigoja pripažinti didžiųjų valstybių sąjungininkių ir jų  bendrininkių sprendimus dėl šių žemių, ypač dėl gyventojų  valstybinės priklausomybės".

Vadinasi,   sutartis atidėjo Klaipėdos ir jos krašto priskyrimą kuriai nors  šaliai. Lietuvos delegacija buvo nusivylusi. Jos pirmininkas  apgailestavo, kad galutinėje 99 straipsnio redakcijoje visai  nepaminėtas Lietuvos vardas. Jis rašė  Clemenceau28 primindamas kai kuriuos Jungtinių Valstijų prezidento 1918m. vasario  11. Kongrese paskelbtus principus29:

„Tautos ir  kraštai negali būti stumdomi iš vienos valstybės į kitą, tarsi  baldai ar paprasčiausi šachmatų pėstininkai kokiame nors žaidime,  net jei tai būtų ir didelis šiandien visiems laikams diskredituotas  galios pusiausvyros žaidimas. Visi iš šio karo kylantys teritoriniai  pertvarkymai tūri būti vykdomi atsižvelgiant į jų liečiamas tautas  ir jų naudai".

 

27 S. Daukša,  Le rйgime d'autonomie du Territoire de  Klaipėda,  p.  26.

28 Georges Clemenceau  (1841-1929) - Prancūzijos politikas, stojęs vadovauti vyriausybei  1917m. ir kovojęs su pralaimėjimo kare nuotaikomis. Jis pirmininkavo  Paryžiaus konferencijai, derėjosi dėl Versalio taikos, po to  pasitraukė iš politikos.

24 M.  Voldemaras  а M. le Prйsident de la Confйrence de la Paix,  20  mai  1919,  AMAEF, papiers d'agent-archives privйes, Tardieu  386, № 197.

Kai kuriems  vokiečiams buvo visiškai aišku, kad lenkai, padedami prancūzų,  netrukus perims Klaipėdą30. Taikos konferencijos metu dar  prieš pasirašant sutartį vokiečių delegacija pasipriešino 99  straipsniui kaip prieštaraujančiam laisvam tautų apsisprendimo  principui, nes krašto gyventojų dauguma buvo lietuviai. Suprasdama,  kad Santarvė nusprendė atimti iš jų šį kraštą nepaisydama didelio  ten gyvenančių vokiečių skai­čiaus, Vokietija siekė, kad jis būtų  atiduotas tarptautiškai izoliuotai ir todėl lengviau sukalbamai  Lietuvai, o ne Prancūzijos palaikomai Lenkijai. 1919m. birželio 16d.  Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas  Clemenceau šį  prieštaravimą atmetė31:

„Santarvė ir  jos sąjungininkės nesutinka, kad Klaipėdos krašto atskyri­mas  prieštarauja tautiškumo principui. Minimas kraštas visuomet buvo  lietuviškas ir kilmės, ir kalbos požiūriu. Tai, kad Klaipėdos  miestas didžiąja dalimi yra vokiškas, nepagrindžia Vokietijos  suvereniteto išsaugojimo šiam kraštui, ypač todėl, kad Klaipėda yra  vienintelis Lietuvos priėjimas prie jūros. Todėl buvo nuspręsta, kad  Klaipėda ir kaimyninis kraštas bus perduoti Santarvei, nes Lietuvos  žemių statusas dar nėra aiškus".

Po trijų  mėnesių Vokietijos delegacijos pirmininkas  Von  Lersneris  pamėgino Vokietiją įtraukti į būsimąsias derybas dėl Klaipėdos. Clemenceau  šią idėją  atmetė, nes, „Taikos sutarties 99 straipsniui nenumatant jokių ryšių  tarp šio krašto ir Vokietijos, Santarvė ir jos sąjungininkai  nesileis į jokias diskusijas su Vokietijos delegacija dėl Klaipėdos  krašto ateities32".

Tad Santarvė  nedvejodama pripažino Lietuvai teisę naudotis šiuo kraštu, kai tik  jam bus suteiktas specialus statusas. Augustinas Voldemaras neturėjo  jokių abejonių, kad, pasirašydamos Taikos sutartį, „visos šalys  puikiai suprato Lietuvos teisę į Klaipėdą ir negalėjo jai  prieštarauti kartu nepažeisdamos Taikos sutarties33".

30 F-H  Deu,  Das Schicksal des deutschen Memelgebietes,  p.  5.

31 H.  de Chambon,  La Lithuanie moderne,  p.  83.

32 Rйponse  du  Prйsident  de  la Confйrence  de  la Paix au baron Von Lersner,  14  octobre  1919,

AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №25.

33 A.  Voldemaras,  Lithuanie et Allemagne, in:  La Lithuanie et ses problиmes,  p.  196.

 


 

KLAIPĖDOS  KRAŠTAS PRANCŪZIJOS VALDYMO METAIS

Prancūzijos politika Klaipėdoje

Sutartis dėl  Klaipėdos ir Dancigo perdavimo Tautų Sąjungos kontrolei tarp  Vokietijos ir Santarvės buvo sudaryta 1920m. sausio 9d. Ji numatė,  kad vokiečių valdininkai išlaikys savo tarnybą Klaipėdos krašte ir  kartu nepraras teisių Vokietijoje.

Santarvės   paskirtas valdytojas buvo prancūzų generolas  Dominique'as Odry.  Lydimas Alpių šaulių bataliono, jis atvyko į Klaipėdą 1920m. vasario  8d. Anot čia ankstesnę vasarą buvusios Baltijos komisijos, tai  turėjo būti lengva užduotis, nes „Klaipėdos miesto ir krašto  gyventojai yra ramūs ir bus ramūs, kol žinos, kad yra pajėgos,  galinčios numalšinti bet kokius neramumus"34. Vis dėlto  generolo Odry viršininkai šią misiją laikė sunkia ir nedėkinga35.   Pasiekti sutarimą šio krašto klausimu tarp lenkų ir lietuvių jiems neatrodė neįmanoma. Kai kurie prancūzų diplomatai vis dar vylėsi,  kad Lietuva pagaliau prisijungs prie Lenkijos ir kad, „siekiant ją  tam padrąsinti, Klaipėda bus laikoma rezerve kaip pažadėtas atlygis  už prisijungimą"36. Prancūzijos vyriausybė suprato, kad  sudėtingiausia bus užglostyti vokiečių kartėlį dėl jų tėvynei  primestos Versalio sutarties.

Vasario 17d.  Odry potvarkiu įsteigė Direktoriją iš šešių narių, parinktų iš   Klaipėdos gyventojų, kuriai ir pavedė administruoti bei valdyti  kraštą. Pats būdamas aukšto rango komisaras, sau pasiliko  Oberprezidento pareigas - šis terminas Prūsijos administracijoje  reiškė aukščiausiojo vadovo pareigas.

Nepaisant noro  Klaipėdą padaryti mažiau vokišką, generolas Odry negalėjo pakeisti  vokiečių administracijos, nes krašte nebuvo lietuvių, sugebančių  eiti atsakingas pareigas. Didžiausia jo įsivaizduota grėsmė buvo  sugriautas geras administracijos veikimas, jei masiškai atsistatydintų vokiečių valdininkai. Tik atvykęs jis priėmė  valdininkų ir tarnautojų delegaciją, kuriai davė tvirtas garantijas,  kad nebus jokio masinio atleidimo ir „kad paskirų valdininkų  išvykimas jokiu būdu neturėtų pakenkti geram tarnybų darbui"37.   Klaipėdoje panorę likti vokiečiai valdininkai Berlyno buvo laikomi atostogaujančiais ir išlaikė visas savo teises į Vokietijos pensiją.   Toks sprendimas leido išsaugoti vokiečių įtaką ir stabdė naujų  bedarbių antplūdį į Vokietijos sostinę.

Generolas Odry  stengėsi įsiklausyti ir į krašto lietuvių reikalavimus. Nuo kovo 27  d. Direktorija leido vaikams įgyti religinį išsilavinimą gimtąja  kalba, be to, aukštesnėse klasėse buvo įvestos lietuvių kalbos  pamokos. Jos turėjo prasidėti pagrindinėje mokykloje nuo kitų mokslo  metų.

Generolui Odry,  o nuo 1921m. ir prefektui Petisnė darėsi vis sunkiau valdyti kraštą.  Aukštajam komisarui teko susidurti ne tik su kai kurių vokiečių ir  lietuvių opozicija, bet ir su kontrabandos plitimu. Per visą  prancūzų valdymo laikotarpį Klaipėda buvo ginklų tarp Vokietijos ir  Lietuvos kontrabandos centras.

34 M.  Toretta а M.  Dutasta,  Secrйtaire  Gйnйral de la Confйrence de la Paix,  23  aoыt  1919,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №14.

35 Pagal generolo  Odry  karinę bylą. Sausumos kariuomenės generalinis štabas (Etat-Major  de l'Armйe de Terre  (EMA)) - Istorijos skyrius Vincennes.

36 S. Daukša,  Le rйgime d'autonomie du Territoire de  Klaipeda,  1937,  p.  43.

37 Compte-rendu  №1  du gйnйral Odry а M. le Secrйtaire Gйnйral de la Confйrence des  Ambassadeurs,  20  fйvrier  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №82.

Nepasitikėjimas Prancūzijos politika

Nei vokiečiai,  nei lietuviai nebuvo patenkinti prancūzų valdymu Klaipėdoje. Ir  vieni, ir kiti kaltino prancūzų administraciją palankumu priešininkų  stovyklos interesams. Tik lenkai stengėsi išnaudoti prancūzų  administravimą, kad įsitvirtintų krašte.

VOKIEČIŲ   PRIEKAIŠTAI.  Nepaisant  susitarimo su generolu Odry, vokiečių valdininkai nesidžiaugė  „prancūzų okupacija". Siekdami parodyti savo nepasitenkinimą, jie  ryžosi trukdyti vykdyti kai kuriuos perdėm palankiais lietuviams  laikytus sprendimus (lietuvių kalbos dėstymą mokyklose ir t.t.).

Deutsch-Litauisch Heimatbund  partija jungė  ne tik vokiečius, bet ir ne­maža daugiau ar mažiau su vokietėjusių  lietuvių, nors jie nelaikė savęs vokiečiais. Jie netikėjo, kad  Lietuva sugebėtų valdyti, ir labiau pasikliovė Vokietija. Jie tik  norėjo apginti „savo tėvynės" Klaipėdos interesus ir sudarė pusę iš  40 000 registruotų jos narių. Nuo 1920m. ši partija reikalavo  referendumo, kuris kuo greičiau išspręstų Klaipėdos likimą ir  išprašytų prancūzus. Vokietininkai priešinosi ne tiek galutiniam  Klaipėdos krašto atskyrimui nuo Reicho, kiek galimam jo įjungimui į  Lietuvą. Visa aukštojo komisaro veikla padaryti kraštą mažiau  vokišką buvo laikoma dar vienu žingsniu į krašto prijungimą prie  Lietuvos.

Nepaisant   nepasitikėjimo prancūzų administracija, vokiečių dauguma nesiėmė  jokių žygių prieš komisaro veiksmus, net jei iš pradžių kai kas ir  kalbėjo, kad prancūzų okupacija neužtruks ilgiau kaip du mėnesius38.  Vokiečių verslininkams svarbiausias dalykas buvo jų verslo  klestėjimas.

Vokietijoje   viešoji nuomonė prancūzų dalinius Klaipėdoje laikė grynai vokiškų  žemių okupacija. Spausdamas savo valdininkus nepalikti savo pareigų, Berlynas čia išsaugojo savo įtaką.

NUOLATINIS   LIETUVIŲ SPAUDIMAS.  Krašto ateitimi  iš tikrųjų rūpinosi tik nedidelė lietuvių mažuma. Tik kai kurie  miestiečiai iš tiesų domėjosi politika. Dauguma gyveno kaime ir tenkinosi aukštojo komisaro  priimtais sprendimais dėl mokymo mokyklose gimtąja kalba.

Kauno  vyriausybė puikiai žinojo apie šį daugelio Klaipėdos krašto lietuvių  abejingumą39.

Lietuvių   aktyvistai būrėsi į tautinę organizaciją Prūsų lietuvių  susivienijimas. Anot generolo Odry, tik 8000 iš 16 000 jo narių  veikė aktyviai. Jie norėjo visiškai sulietuvinti kraštą ir visus  valdininkus vokiečius pakeisti lietuviais. Komisarui tai tebuvo  keletas triukšmadarių, kurie, būdami tiek pat pretenzingi, kiek  ambicingi, nieko neišmanė nei apie administravimą, nei apie  viešuosius reikalus, bet nebijojo kelti sumaištį, labai naudingą  patenkinant visas asmenines ambicijas ir pagiežą"40.

Ši organizacija  smarkiai priešinosi prancūzų politikai, kurią laikė ir perdėm silpna  mažinant vokiečių įtaką, ir perdėm artima lenkams. 1920. vasario 21  d. ji įkūrė Prūsų lietuvių tautos tarybą. Ji nedelsdama nubalsavo už  rezoliuciją, reikalaujančią Klaipėdos kraštą be jokių išlygų  prijungti prie Lietuvos41. Generolas Odry atsisakė  pripažinti šią tarybą oficialiu organu santykiams tarp krašto ir  Lietuvos palaikyti.

Santykiai tarp  aukštojo komisaro ir Lietuvos vyriausybės blogėjo labai greitai.  Užsienio reikalų viceministras Petras Klimas apkaltino vokiečių  valdininkus trukdant vartoti lietuvių kalbą mokyklose. Jam buvo  visiškai aišku, kad prancūzų administracija prisideda prie tokios  padėties42. Prancūzų administracija iš tiesų turėjo  atsisakyti visuotinio lietuvių kalbos dės­tymo visame krašte, nes  trūko vadovėlių ir mokytojų43. Nepasitikėdama Kaunu, ji  nenorėjo kviestis lietuvių iš Lietuvos bijodama prisidėti prie  lietuvių nacionalizmo stiprėjimo krašte, kas būtų apkartinę padėtį44.

38 Compte-rendu spйcial de renseignements  №60,  EMA,  7N2782-1920.

39 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsi­jos  istorijos centras, 1995, p. 43.

40 Compte-rendu  №5  du gйnйral  Odry  а M. le Secrйtaire Gйnйral de la Confйrence des Ambas­sadeurs, 5  avril  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №123.

41 Note du gйnйral Odry а M. le Secrйtaire gйnйral de la Confйrence des  Ambassadeurs,  5  mars  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №107.

42 Ministrų kabineto seanso byla, 1920 m. kovo 26 d., LVA, f. 923, ap.  1, b. 86, Nr. 96.

43 Compte-rendu  №2317  du Directoire du territoire de  Memel, 27  mars  1920, AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 1, №132.

44 Compte-rendu  №5  du gйnйral Odry а  M.  le Secrйtaire Gйnйral de la Confйrence des Ambassadeurs,  5  avril  1920,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  1, №125.

Norėdama   įrodyti, kad kraštas gyvuoti be Lietuvos negali, Lietuvos vyriausybė  pradėjo ekonominę blokadą grasindama nutraukti bet kokį medienos  įvežimą ir išvežimą, o tranzitą apkraudama neįmanomais muitais. Šie  sprendimai sukėlė sunkumų vietinei pramonei, gyvavusiai daugiausiai  iš medienos. Lietuvos vyriausybė vertė sutikti su Klaipėdos krašto  ir Lietuvos muitų suvienodinimu. Generolas Odry buvo priverstas  derėtis, nes „Klaipėda be [lietuviškos] medienos, tai uždarytos  gamyklos ir lentpjūvės, nutrūkę uosto veiklos likučiai [vokiečių  tranzitą nukreipus per Karaliaučių], nedarbas ir visos kitos  siaubingos pasekmės. Nepaisant galimybės pirkti medienos Lenkijoje,  verslininkai verčiau mokėdavo pernelyg didelius mokesčius Lietuvai,  nei ryždavosi rizikuoti, kad jų prekės bus sulaikytos Lietuvoje"45.

Versdama   Santarvę kuo greičiau Klaipėdą prijungti prie savo valstybės,  Lietuvos vyriausybė palaikė tautiškai nusiteikusių lietuvių akcijas  krašte, net jei jie sudarė gyventojų mažumą. Jie atstovavo tik šiek  tiek daugiau nei 10% lietuviškai kalbančių krašto gyventojų46.   Vis dėlto mėginimai „uždusinti" vietinę ekonomiką buvo pats  veiksmingiausias ginklas priversti prancūzų administraciją  atsižvelgti į jų pageidavimus.

LENKŲ AMBICIJOS  KLAIPĖDOS KRAŠTE.  Vieninteliai  lenkai neturėjo ką prikišti prancūzų valdymui. Naudodamiesi savo  sąjungininkų vadovavimu, jie mėgino įsitvirtinti krašte.

Vienoje savo  ataskaitų naujasis valdytojas Petisnė išreiškė nuostabą dėl „didelio  skaičiaus" lenkų nupirktų namų ir sklypų. Jam nekilo jokių abejonių,  kad pinigai šiems pirkiniams buvo parūpinti Varšuvos vyriausybės. Jo  įspūdį patvirtino lenkų pasiuntinys Andryczas, taip paaiškinęs  padėtį47:

„Klaipėdoje   lenkų mes neturime, bet juos atvešime... Ir be to, geriausias būdas   šias „aukso žemes" prijungti prie Lenkijos – jas nupirkti".

Petisnė   požiūriu, tai, kad lenkai supirkinėjo kraštą, nekėlė jokių rūpesčių,  jis tik pyko, kad, nepaisant jo įspėjimų Prekybos ministerijoje, ne  prancūzų pramoninkai ir prekybininkai „supirkinėjo šį mažą kraštą,  kurio puikios ateities niekas nenori suprasti"48.

Galėtume   paklausti, ar komisaras Petisnė kartais šiek tiek neperdėjo.  Lietuvos vyriausybė iš tiesų nebūtų praleidusi progos apskųsti  didžiosioms valstybėms tokią prancūzų politiką. Bet jokių priekaištų  nerandame nei Prancūzijos archyvuose, kuriuose, beje, yra dauguma  Ambasadorių kon­ferencijai skirtų dokumentų, nei Tautų Sąjungos  archyvuose.

Lenkai ypač  naudojosi prancūzų administracijos palankumu įsikur­dami Klaipėdoje  ekonomiškai. Kaip tik čia jie buvo labiausiai palaikoma tauta.  1922m. balandžio 6d. Santarvės vardu buvo sudaryta ekonominė sutartis tarp Lenkijos ir Klaipėdos. Ji leido lenkams „krašte  įsigyti nuosa­vybę, naudotis uosto įrenginiais, gyventi ir verstis  prekyba"49.

45 Compte-rendu  №25  du gйnйral  Odry  а M. le Secrйtaire  Gйnйral de la Confйrence des Ambassadeurs,  janvier  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №13.

46 Turimas omenyje tautiškai nusiteikusių aktyvių lietuvių skaičius,  koks jis atrodė prancūzams.

47 De M. Petisnй, Haut-Commissaire, а M.  Briand,  Prйsident du Conseil,  Ministre  des Affaires Etrangиres,  21  juin  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 - Memel  2, №85-86.

48 Ten pat.

49 Annexe de  M.  Narutowicz  а la dйpкche  №213  adressйe par la Lйgation de France en Pologne

а la Sous-direction d'Europe,  17  juillet  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  4, №84.

Hymanso projektas ir jo padariniai

 


 

NORAS IŠSPRĘSTI KLAIPĖDOS KLAUSIMĄ

Hymanso  projekto nesėkmė

Praėjus   dvejiems metams po Versalio sutarties pasirašymo, Klaipėdos miesto ir krašto klausimas vis dar nebuvo išspręstas. Lenkai tebesitikėjo  užvaldyti šį pajūrio kraštą ir po Vilniaus okupacijos net šiek tiek  pabrėžtinai rodė savo siekius50. Lenkijos vyriausybė  perėmė lietuvių Taikos konferencijoje naudotus argumentus. Ji  paskelbė, kad Klaipėda yra natūralus Vilniaus krašto priėjimas prie  jūros.

1921m.   Santarvės šalys dar kartą pamėgino panaikinti prieštaravimus tarp  lietuvių ir lenkų dėl Vilniaus ir Klaipėdos. Abiejų valstybių  debatams vadovavo Paulis Hymansas51. Jis pasiūlė sukurti  Lenkijos ir Lietuvos konfederaciją. Pagal jo pasiūlymą Lietuva  turėjo būti padalyta į du kantonus - Vilniaus ir Kauno. Klaipėda  turėjo būti paprasčiausiai įjungta į Kauno kantoną. Šiuo projektu  jis siekė, kad „abi šalys susitartų dėl tokio Klaipėdos statuso,  kuris, Lietuvai pripažindamas Klaipėdos suverenitetą, Lenkijai  paliktų teisę visada naudotis uostu ir Nemunu visoms pervežimų  rūšims, taip pat ir amunicijai bei ginklams. Jei sutartis būtų  sudaryta, [jis] prašytų Tautų Sąjungą paremti Santarvės priimtą  programą"52.

Dar per Taikos  konferenciją iškelta ir Prancūzijos vyriausybės palaikoma  konfederacijos idėja buvo atmesta ir Lenkijos, ir Lietuvos. Viename  interviu Lietuvos finansų ministras Ernestas Galvanauskas pasmerkė  „Prancūzijos spaudimą, kuri yra suinteresuota, kad Lietuva būtų  priklausoma nuo Lenkijos"53. Lenkai taip pat atmetė šį  projektą, nors jis ir buvo palankus „didžiosios Lenkijos" sukūrimui,  nes jie negalėjo sutikti, kad Vilnius būtų kultūrinis ir valstybinis  lietuvių centras, kaip buvo numatyta Hymanso projekte. Jie labiau  norėjo grįžti prie padėties, buvusios iki 1795m. ir sudaryti su  Lietuva uniją54.

Paulis Hymansas  buvo įsitikinęs, kad Klaipėdos klausimą reikia sujungti su Vilniaus  klausimu. Jam pavyko įtikinti Lietuvos delegaciją, bet derybos liko  įstrigusios mirties taške. Nė viena šalis nenorėjo daryti jokių  nuolaidų nei dėl Vilniaus, nei dėl Klaipėdos. Abi reikalavo Vilniaus  remdamosi istorija. Dėl Klaipėdos lenkų delegacija pareiškė, kad ją  „šis klausimas do­mina tiek pat, kiek ir Lietuvą, ir kad be jos jis  negali būti išspręstas"55. Vėliau Lietuvos derybininkas  Augustinas Voldemaras manė, kad šių dviejų dalykų suplakimas į vieną  buvo klaida56.

Tad 1922m.  pradžioje niekas nežinojo, kas bus su Klaipėda. Norėdami išjudinti  reikalus ir kuo greičiau atsiimti šias žemes, lietuviai sutiko, kad  klausimą nagrinėtų Ambasadorių konferencija. Rudenį Lenkija, Lietuva  ir Santarvės šalys susitiko Paryžiuje ketindamos kartu rasti  galutinį sprendimą.

50 Vilniaus okupacija lenkų įvykdyta 1920 m. spalio 10 d. vadovaujant  L. Želigovskiui.

Operaciją pasmerkė Tautų Sąjunga. Lietuvos vyriausybė įsikūrė Kaune.

51 Paulis Hymansas (1865-1941) - belgų politikas, atstovavęs savo  šaliai Taikos konfe­rencijoje, vėliau, iki 1925 m. - Tautų Sąjungai.

52 H. de  Chambon,  La Lithuanie moderne,  1933,  p.  88.

53 Compte-rendu de renseignements gйnйraux n°42,  13  juillet  1921, EMA, 7 N 2782.

54 Liublino unija (1569  m.)  Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę galutinai prijungė prie Lenkijos  Karalystės.

55 A. Voldemaras, Lithuanie  et Allemagne,  in:  La Lithuanie  et ses problиmes,  p.  209.

56 Ten  pat, p.  207.

Noras  sukurti laisvąjį miestą

Matydami, kad  galutinis klausimo sprendimas dar toli, kai kurie Klaipėdos  gyventojai pradėjo rimtai svarstyti laisvojo miesto galimybę. Jie  vis labiau manė, kad jų ekonominės pažangos lygis leistų gyventi  nepriklausomai. Ūkinis Lietuvos atsilikimas neskatino verslininkų  noro susijungti su šia šalimi, o pas kaimynus vykstančios žemės  reformos gąsdino savininkus. Prijungimo prie Lietuvos atveju  Klaipėdos verslininkai bijojo turėsią finansuoti jiems nepatinkančią  ūkio politiką.

Tad krašto  gyventojai per daug netroško prisijungti prie šalies, laikomos  atsilikusia ne tik ūkiškai, bet ir kultūriškai57. Vokiška  krašto spauda džiaugėsi galimybe įkurti laisvąjį miestą, nes  prisijungimas prie Vokietijos neatrodė įmanomas.

Tokį krašto  nusiteikimą stiprino keletas turimų valstybės atributų. Nuo pat savo  įgaliojimų pradžios Prancūzija rūpinosi kraštą reprezentuoti  užsienyje. Nors Prancūzija pasiliko sau konsulines pareigas, bet  Klaipėda turėjo savo vėliavą iš dviejų vienodų horizontalių raudonos  ir geltonos juostų (tokios buvo miesto spalvos), ir jos prekybos  laivynas turėjo teisę šią vėliavą iškelti58.

Viešoji   Vokietijos nuomonė savo reikalavimais rėmė laisvojo miesto atžvilgiu  palankiai nusiteikusią vietos gyventojų dalį. Kai kurie laikraščiai  piktinosi, kad niekas neatsižvelgia į vietos gyventojų pageidavimus.  Liberalaus Berlyno laikraščio  Gazette de Voss teigimu,  „šešiasdešimt procentų gyventojų reikalauja sugrąžinti į tėvynę  Vokietiją. Visi kiti, laikydami šį sprendimą neįvykdomu, reikalauja  krašte įkurti autonominį ir nepriklausomą miestą, glaudžiais  ūkiniais saitais sujungtą su Vokietija ir Lietuva. Jei šie norai  negalėtų būti patenkinti, jie bent jau tikisi, kad Santarvė,  laikydamasi begales kartų kartoto pažado pripažinti tautoms  nuspręsti savo pačių likimą, surengs Klaipėdoje gyventojų  referendumą"59.

 

57 Compte-rendu de renseignements gйnйraux n°34,  14  mai  1921, EMA, 7 N 2782.

58 J.  Didelot,  La marine de l'Aigle blanc,  Paris: Berger-Levrault,  1924,  p.  54.

59 De M. l'Ambassadeur de France а Berlin au Prйsident du Conseil,  Ministre des Affaires Etrangиres,  16  septembre  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №157.

Iki tol tikrai  niekas nepasirūpino sužinoti, ko iš savo ateities tikisi gyventojai.  Visos partijos tvirtino, kad darbuojasi Klaipėdos ir jos gyventojų  labui.

Bet gyventojai  neturėjo vieningos nuomonės, net jei jų dauguma – tiek vokiečių,  tiek lietuvių – ir buvo palankiai nusiteikę dėl laisvojo miesto  įkūrimo. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašto lietuvių verslininkų sąjunga  veikiau buvo linkusi prisijungti prie Lietuvos. Ši sąjunga buvo  įsitikinusi, kad jei Klaipėda taps laisvuoju miestu, Lietuva  neišvengiamai ja nebesidomės ir savo užsienio prekybą nukreips į  Karaliaučių ir Liepoją (Latvija).

 


 

TARPTAUTINĖ  REAKCIJA

Prancūzija ir Lenkija palaiko protektorato įsteigimą

Komisaras   Petisnė buvo prieš bet kokias nepriklausomybės idėjas, nes tai  pakenktų Prancūzijos interesams regione. Jo manymu, laisvasis  miestas ne tik prisidėtų prie „Vokietijos nustatytos muitų  sąjungos", bet, žvelgiant toliau į ateitį, „tiesiog paprasčiausiai  sugrąžintų Klaipėdą tėvynei Vokietijai"60. Kita vertus,  jei santarvininkų prancūzų administracija visiškai ir nepritarė  idėjai Klaipėdą atiduoti Lietuvai bijodama „sukelti atsiskyrėliškas  klaipėdiečių nuotaikas ir leisti jiems vėl atgręžti žvilgsnius į  Vokietiją"61, Petisnė, rinkdamasis tarp nepriklausomybės  ir prijungimo prie Lietuvos, labiau linko „Klaipėdą matyti prijungtą  prie Lietuvos nei nepriklausomą"62.

Prancūzijos  ministrų tarybos pirmininkas Aristide'as Briand'as63 nesutiko atiduoti Klaipėdą lietuvių kontrolei nesuteikiant išlygų  Prancūzijos sąjungininkams lenkams. Jis manė, kad „jei be abejonių  reikia pripažinti politinį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui  [pripažintą Versalio su­tartyje] ir jei, kita vertus, reikia  numatyti abiejų pusių muitų uniją, vis dėlto dar galima krašte  įkurti tam tikrą administracijos ir finansų autono­miją ir taip pat  Lenkijai palikti ypatingas teises Klaipėdos uoste"64.

Tad Prancūzijos  užsienio reikalų ministras rėmė Paulio Hymanso idėją. Prancūzija  buvo įsitikinusi, kad visos priemonės geros siekiant suartinti  Lenkiją ir Lietuvą ir sukurti tvirtus ryšius tarp šių dviejų šalių.  Galiausiai Prancūzija parėmė autonominio prancūzų globojamo miesto  sukūrimą, kai pasidarė aišku, kad Lenkija ir Lietuva atmeta Tautų  Sąjungos pirmininko projektą. Prancūzijos vyriausybė bijojo  Klaipėdoje pakartoti Dancigo klaidą65. Jos požiūriu,  nepriklausomybė prilygo sugrįžimui prie Vokietijos viešpatavimo  šiame krašte. Tad ji siekė pasilikti uosto priežiūros teisę, kad čia  apgintų ir Prancūzijos, ir savo sąjungininkės Lenkijos interesus.

Prancūzijos URM  negalėjo ryžtis atiduoti uostą lietuviams nepadarydama visko, kas  būtina, kad jis nepakliūtų į vokiečių įtaką. Palyginti geri Berlyno  ir Kauno santykiai bei itin didelis Lietuvos ir Lenkijos  priešiškumas, kurį sustiprino Vilniaus klausimas, kėlė baimę, kad  Vokietija dar labiau suartės su Lietuva, kuri netrukus turėjo gauti  strateginį uostą šiame regione. 1922m. rugsėjo 22 d. nota reziumuoja  Prancūzijos baimes ir viltis Lietuvos atžvilgiu66:

„Varšuva dar  neprarado vilties kada nors sudaryti federaciją su Lietuva. Siekiant  šio tikslo būtina, kad Klaipėda nebūtų tiesiog paprasčiausiai  atiduota Lietuvai, kuri tuomet neturėtų intereso suartėti su  Lenkija. Be to, Klaipėdos vokiečiai sugebėtų Lietuvą suvokietinti  naudodamiesi intere­sais, kurie atsirastų tarp šių dviejų šalių".

Vietos  gyventojų vardu Direktorija pasiūlė Tautų Sąjungos globojamo  laisvojo miesto konstituciją67. Lenkų spauda Krokuvoje  pasigavo šią idėją ir paskelbė kaip oficialų galutinio uosto ir  krašto sutvarkymo projektą. Planas siūlė sukurti laisvąjį Klaipėdos  miestą, kuris būtų prancūzų protektoratas. Kraštą turėjo valdyti  prancūzų komisaras. Uostui valdyti turėjo būti įsteigta iš lietuvių,  lenkų ir prancūzų sudaryta taryba. Ta pati taryba turėjo  administruoti ir krašto geležinkelius. Į ypatingus Lenkijos  interesus turėjo būti atsižvelgta sukuriant laisvąją lenkų prekybos  zoną68.

Varšuva palaikė  Tautų Sąjungos protektorato idėją tik su sąlyga, kad krašto reikalus  bus pavesta tvarkyti Prancūzijai. Prancūzijos misijai Lenkijoje  įteiktoje notoje lenkų užsienio reikalų ministras  M.  Narutowiczius  reikalavo, kad  šis statusas būtų laikinas69. Jis neatmetė galimybės  ateityje Klaipėdą priskirti Lietuvai. Daugelis lenkų iš tiesų vis  dar puoselėjo viltį sulaukti, kad Lietuva vienaip ar kitaip bus  prijungta prie jų šalies.

Vokiečių ir lietuvių priešinimasis prancūzų siūlomam statusui

Oficialusis   vokiečių kanceliarijos organas  Germania  siūlė  pasinaudoti provokiškomis kai kurių lietuvių sluoksnių nuotaikomis  ir iš Klaipėdos padaryti „natūralią Vokietijos ir Lietuvos jungtį, o  uostą atverti vokiečių eksportui į Rusiją"70. Berlyno  vyriausybė labai greitai suprato, kokią naudą gali turėti iš  Prancūzijos požiūrio į Lietuvą. Vietoj fizinio Vokietijos atskyrimo  nuo Rusijos prolenkiška Prancūzijos politika stūmė Lietuvą į  Vokietijos glėbį. Prancūzijos URM neketino atsižvelgti į Lietuvos  užsienio politikos siekius. Lietuviams priešas buvo Lenkija, bet ne  Rusija ar Vokietija, ir jie paprasčiausiai bijojo jos aneksijos.  Saistydama su šiuo priešu, ypač nepripažindama Lietuvos  de  jure,  Prancūzija  vertė Kauną ieškoti kitų sąjungininkų. Bet Paryžius vis dar buvo  įsitikinęs, kad „Santarvės šalių parama Lietuvai yra būtina, kad ji  galėtų sureguliuoti savo konfliktą su Lenkija, nustatyti valstybės  sienas ir apibrėžti Klaipėdos krašto statusą, o Lietuvos vyriausybė,  patekusi į sunkią padėtį, kaip dažnai jai būna, turėtų stengtis  nenusisukti nuo šių valstybių draugystės, kurios kada nors gali  dalyvauti sprendžiant jos problemas"71. Vokietija mokėjo  pasinaudoti įtampa tarp Paryžiaus ir Kauno72 nepaisant  keleto smulkių nesusipratimų, kaip, pavyzdžiui, vokiečių prekybinės  misijos atidarymas Kaune be vietos valdžios leidimo73.

Viešoji nuomonė  Lietuvoje pradėjo nerimauti supratusi, kad Versalio sutartimi  Lietuvai pripažinta Klaipėda gali išsprūsti. Geriausias tokio  pavojaus įrodymas lietuviams buvo didžiųjų valstybių parodytas   abejingumas lenkų įvykdytos Vilniaus aneksijos metu. Tautų Sąjunga pasitenkino oficialiu protestu prieš aneksiją, o vėliau – prieš  1922m. vasario 8d. rinkimus į Vilniaus Seimą, bet Varšuvos  vyriausybės tai neprivertė trauktis. Priešingai, ji pasipriešino  Tautų Sąjungos sprendimams, ir Lenkijos Seimas tų pačių metų kovo  24d. oficialiai įteisino Vilniaus ir jo krašto aneksiją. Lietuviai  panašiai bijojo Tautų Sąjungos pasyvumo ir Klaipėdos klausimu. Jie  nesuprato, kad diplomatijos požiūriu tai buvo du visiškai skirtingi  klausimai. Klaipėdos atveju kalba ėjo apie Versalio sutarties  taikymą, o Vilniaus aneksija visų pirma buvo tarptautinės teisės  laužymas, net jei dauguma Vilniaus gyventojų (kurių dauguma kalbėjo  lenkiškai) jį palaikė74. Šią painiavą tyčia rėmė Kauno  vyriausybė. Žmonės manė, kad Klaipėdos klausimas gali baigtis taip,  kaip ir Vilniaus.

1922m.   lapkričio 6d. Lietuvos delegacija įteikė notą Ambasadorių  konferencijos įsteigtai Laroche'o komisijai, kuriai buvo pavesta  ištirti galimo galutinio Klaipėdos krašto statuso sprendimo  galimybes75. Šis dokumentas pabrėžė priežastis, dėl kurių  uostas ir kraštas turėtų būti prijungti prie Lietuvos. Derybininkų  teigimu, siekiant Klaipėdos klausimu priimti „teisingą ir ilgalaikį  sprendimą", reikia atsižvelgti į tam tikras realijas. Laroche'o  komisijai įteikta nota iškėlė keturis svarbius punktus, kurie,  lietuvių manymu, turėtų nulemti Klaipėdos priskyrimą Lietuvai:76

Ūkinės   priežastys. Kaip ir per Taikos konferenciją, nota pabrėžė, kad  Klaipėdos uostas yra vienintelis natūralus Lietuvos priėjimas prie  Baltijos jūros. Be jo šalies padėtis taptų nepaprastai sunki.  Atkreipiamas dėmesys, kad, „atskirtas nuo savo natūralaus pagrindo -  likusių Lietuvos žemių, Klaipėdos kraštas ne tik trukdytų valstybės  augimui, bet ir pats atsisakytų būsimo klestėjimo, kurį jam  užtikrintų prisijungimas prie Lietuvos".

Finansinės   priežastys. Be Lietuvos Klaipėda stokotų visaverčiam augimui  reikalingų išteklių. Krašte be galo užsitęstų problemos, susijusios  su čia naudojamos Vokietijos markės nuvertėjimu. Tik naujojo auksu  padengto Lietuvos pinigo lito įvedimas galėjo išgelbėti krašto ūkį.

Tautinės   priežastys. Klaipėdos kraštas savo kilme ir kalba buvo Lietuvos  dalis. Vokiečiai valdydami tik iš dalies sugebėjo suvokietinti žemes  į pietus nuo Nemuno. Argumentas, esą Klaipėdos gyventojus reikia  gelbėti nuo suvokietinimo, jau buvo naudojamas 1919m.

Politinės   priežastys. Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos jaunai respublikai suteiktų garantijų nuo nesaugumo, galinčio kilti šį Lietuvos kraštą palikus pačiam sau arba patikėjus kontroliuoti užsienio valstybei,  kuri nesugebėtų skirti pakankamų finansinių išteklių ir būtinų  normalių ūkio sąlygų, reikalingų jam išlikti.

60 De  M. Petisnй, Haut-Commissaire, а M.  Briand,  Prйsident du Conseil,  Ministre  des Affaires Etrangиres,  30  juin  1921,  AMAEF, Europe  1918 -1940 -  Memel  2, №106.

61 De M. Briand а M.  Petisnй, 27  juin  1921,  AMAEF, SDN  -  Secrйtariat Gйnйral  292, №19.

62 De M.  Petisnй, Haut-Commissaire, а M. Briand, Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres,  30  juin  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №106.

63 Aristide'as Briand'as  (1862-1932) - šio socialisto karjera einant ministro pareigas buvo  viena pačių ilgiausių III Respublikoje: daugiau nei 20 kartų jis ėjo  ministro pareigas, 11 kartų buvo ministrų tarybos pirmininkas. Šis  politikas buvo karštas tai­kos politikos ir tarptautinio  bendradarbiavimo šalininkas.

64 De M.  Briand  а M. Petisnй,  27  juin  1921, AMAEF, SDN -  Secrйtariat  Gйnйral  292, №19.

65 Ten dauguma gyventojų buvo vokiečiai ir išsaugojo glaudžius ryšius  su Vokietija, nors Dancigui ir buvo suteiktas laisvojo miesto  statusas.

66 Note du 29  septembre  1922,  AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 4, №138. 67 J. Didelot,  La marine  de l'Aigle blanc,  p.  51.

68 A. Voldemaras, Lithuanie  et Allemagne,  in:  La Lithuanie  et ses problиmes,  p.  211.

69 Annexe de M. Narutowicz а la dйpкche adressйe par la Lйgation de  France en Pologne а la Sous-Direction d'Europe,  17  juillet  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel,  №84.

70 De M. l'Ambassadeur de France а Berlin au Prйsident du Conseil,  Ministre des Affaires Etrangиres,  25  octobre  1921,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  2, №176.

71 De M.  Padovani,  Dйlйguй franзais en Lituanie, а M.Poincarй,  29  aoыt  1922,  AMAEF, Europe 1918-1940 -  Lituanie  8, №35.

72 Prancūzija visuomet vylėsi sukurti Lietuvos ir Lenkijos  konfederaciją. Šitaip ji nesutiko pripažinti Lietuvos  de  jure  iki pat 1922m.

73 Compte-rendu de renseignements spйciaux n°62,  22  novembre  1921, EMA, 7 N 2782.

74 J.  Meuvret,  Le territoire de Memel et la politique europйenne,  p.  66.

75 G. P. Pink,  The  Conference  of  Ambassadeurs  (Paris 1920-1931). Its history, the theorical  aspect  of its  work  and its  place in international  organisation,  Genиve,  Geneva  Research Centre,  1942,  p.  70.

76 Note remise par la Dйlйgation de Lithuanie а la Commission chargйe  d'йtudier le statut de Memel а la sйance du  6  novembre  1922  au sujet de la question de l'attribution du territoire de Memel а la  Lithuanie,  in: Question de Memel,  Kaunas,  Paris Imprimerie Nationale,  1923-1924,  p.  19-20.

Arenoje pasirodo sovietai

Tautų nuošalėje  paliktai jaunai Sovietų Sąjungai Klaipėdos ir Vilniaus klausimai  pasirodė puiki proga užpildyti carinės Rusijos paliktą tuščią vietą  tarptautinių santykių srityje.

Nepasisekus   karinei intervencijai, kuria siekta sukurti „priimtiną" valdžią,  Santarvė nustūmė bolševikų vyriausybę nuo didžiųjų tarptautinių ir  vietinių sprendimų. Vienintelėse jų su Maskva vestose diskusijose  apie caro laikų skolas buvo kalbama, bet apie jas bolševikai nieko  nenorėjo girdėti.

Iš pradžių ši  padėtis Maskvos nejaudino. Priešingai, komunistai buvo taip  įsitikinę, kad jų idėjos apims visą Europą, jog net nesistengė kalbėtis su kapitalistinėmis šalimis. Savo užsienio politiką vykdė  visai nepaisydami kitų valstybių reakcijos. Šitaip jie 1920m.  pripažino Lietuvą ir Vilnių šios jaunos valstybės sostine. Maskva  rūpinosi senųjų Rusijos teritorijų vientisumu ir vylėsi kada nors  jas susigrąžinti.

Padėtis   pasikeitė 1921-1922m. Pilietinis karas ir badas išsekino jauną  Sovietų Sąjungą. Tuo pačiu metu Leninas suprato, kad didžiosiose  Europos šalyse revoliucija neįvyks tuojau pat. Sovietų užsienio  politika vis labiau krypo į Vakarų šalis siekdama bolševikų  vyriausybės pripažinimo ir ūkinės paramos šaliai atkurti77.

Lietuviai   mokėjo pasinaudoti sovietų parama, ypač po diplomatinės „pergalės" 1922m. balandžio 16d., kai buvo sudaryta Rapallo sutartis. Taigi  Prancūzija pamatė, kad jos baimė įgauna konkretų pavidalą. Po  Rapallo sutarties SSRS ir Vokietija suartėjo pažiūromis, taip pat ir  geografiškai, nes abi palaikė ypatingus santykius su Lietuva.

Naujasis  Lietuvos pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis sveikino  „sovietinę Rusiją kaip vienintelę Lietuvos draugę"78.  Juozas Gabrys79 pamėgino sušvelninti Prancūzijos URM  baimę paaiškindamas, kad J. Baltrušaitis buvo „naujokas  diplomatijoje ir nesugebėjo sutvardyti savo žodžių entuziazmo, kurį  jam galėjo įkvėpti nuoširdi simpatija viskam, kas rusiška, -jis jau  seniai gyvenąs Maskvoje ir ten išsikovojęs pripažinimą  literatūriniuose sluoksniuose"80.

Prancūzai   suprato, kad Berlynas ir Maskva pasinaudojo šia maža šalimi siekdami  sutrukdyti sukurti „sanitarinį kordoną" tarp Vokietijos ir Sovietų  Sąjungos. Nepaisant kai kurių nesutarimų su lietuviais, „nei Maskva,  nei Berlynas rimtai nenumato kokio nors ilgesnio santykių su Kaunu  atšalimo. Būtinybė palaikyti grėsmę Lenkijos flanguose ir čia turėti  antilenkiškai nusiteikusių draugų, kuriais kada nors būtų galima  pasinaudoti, juos dažnai verčia atsižvelgti į Kauno vyriausybę, kuri  savo ruožtu naudojasi jais siekdama apsisaugoti nuo lenkų ir  įtvirtinti savo nepriklausomos valstybės egzistenciją"81.

 

77 G. F. Kennan,  Soviet  Foreign  Policy,  Princeton-New Jersey,  D.  Van  Nostrand  Compag-ny Inc.,  1960,  p.  33.

78 De M. de Sainthuentus, Chargй d'affaires de France а Berlin, а M.  Poincarй,  8  septembre  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №50.

79 J. Gabrys (1880-1951) - literatūros kritikas, politikas, karo metais  Ženevoje atstova­vo Lietuvai kariaujančioms šalims, į Lietuvą  sugrįžo 1919 m.

80 De M. de Sainthuentus, Chargй d'affaires de France а Berlin, а M.  Poincarй,  8  septembre  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №50.

81 De M. Padovani, Dйlйguй franзais en Lituanie, а M.Poincarй,  29  aoыt  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -   Lituanie  8, №35.

 


 

SUKILIMO  LIETUVOJE RENGIMAS

Nuo pat  Versalio sutarties pasirašymo Lietuvos vyriausybė buvo įsitikinusi  kad Klaipėda anksčiau ar vėliau atiteks Lietuvai. Tad ji rengė dirvą  šio krašto grįžimui į Lietuvos glėbį. Iš pradžių buvę taikūs Kauno  vyriausybės veiksmai - su latviais sutarta dėl sienos keitimo -  tampa agresyvūs, kai ima darytis neaišku, ar Klaipėda išvis kada  nors atiteks Lietuvai.

Sukilimo  preliudijos

NAUJOS SIENOS  SU LATVIJA.  Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva siekė ne tik tarptautinio  pripažinimo, bet ir savo sienų su kaimynais nustatymo. Ji  nedvejodama keitė jas pagal savo interesus.

1921m.   susirinko arbitražo komisija ir oficialiai įteisino sienos  pakeitimus tarp Lietuvos ir Latvijos. Lietuvos vyriausybė norėjo  perimti 21 km2 kraštą su Palanga. Mainais latviai gavo  pasienio kraštą šalies pietuose.

Lietuva gavo  155 km2 už 350 km2 atiduotus Latvijai.  Oficialiai buvo aiškinama, kad naujoji siena labiau atitinka  etnografines ribas tarp dviejų šalių nei 1919m. sienos82.

 

82 S. Vaitekūnas, Mokslo duomenys apie lietuvių tautą, jos valstybę, in:  Lietuvos sienų raida,  Vilnius, žurnalo „Lietuvos mokslas" leidinys, 1997, p. 205.

Sutikdama su  sienos keitimu Lietuvos vyriausybė galbūt turėjo galvoje Klaipėdos  kraštą ir šitaip siekė įsigyti didesnę pajūrio juostą, ypač todėl,  kad ji ribojosi su ginčijama teritorija.

KARIUOMENĖS JUDĖJIMAS 1922M.  Labai greitai Lietuvos vyriausybė ėmė galvoti apie galimą jėgos  panaudojimą galutinai sprendžiant Klaipėdos problemą. 1922m.  prisidengdamas kovos su pasienyje klestinčia kontrabanda pretekstu,  Kaunas surengė karinius manevrus už keleto kilometrų nuo Klaipėdos  krašto sienų. 1922m. kovo 6d. aukštasis komisaras Klaipėdoje  telegrama informavo Prancūzijos atstovą Kaune Padovanį apie  kariuomenės telkimą krašto pasienyje. Lietuvos vyriausybė paskubėjo  nuraminti Prancūzijos kaltinimus. Kariai pasienyje tesiekią pažaboti  kontrabandą, kaip to reikalauja neseniai priimtas Steigiamojo Seimo  sprendimas. Tai jokiu būdu nesą mėginimai neteisėtai užimti Klaipėdą83.

Artėjant   Klaipėdos krašto priklausomybės problemos sprendimui, Lietuvos ir  Prancūzijos santykiai darėsi vis labiau įtempti. Prancūzijos  vyriausybė suprato, kad šis kariuomenės judėjimas buvo provokacija  siekiant paspausti Santarvės šalis, ypač Prancūziją, dėl Klaipėdos.  Poincarė84 karo ir veteranų reikalų ministrui generolui  Fochui85 rašė, kad „Klaipėdos krašto valdžia, atrodo,  perdėjo [lietuvių kariuomenės telkimo prie sienos] reikšmę ir  svarbą"86. Petisnė buvo visiškai tikras, kad „pavojus  nėra didelis ir Lietuva neišdrįs pulti Antantės"87.  Labiausiai jis bijojo, kad „į Kretingą  [sic]  atvykę  „geležiniai vilkai"88 nesukeltų neramumų"89.

 

83 De  M.  Padovani, Dйlйguй franзais en Lituanie, а M.Poincarй,  20  mars  1922, EMA, 7 N 2784.

84 Raymondas Poincarй  (1860-1934) - Prancūzijos užsienio reikalų ministras (1922-1924),  įsakęs užimti Rūro sritį 1923 m., kai Vokietija vėlavo mokėti karo  reparacijas.

85 Ferdinandas Fochas (1851-1929) - Prancūzijos maršalas, pasirašęs  Pirmojo pasauli­nio karo paliaubų sutartį.

86 De M. Poincarй, Prйsident du Conseil, а M. le Ministre de la Guerre  et des Pensions,  23  mars  1922, EMA, 7 N 2784.

87 De M. Petisnй а M. Padovani,  6  mars  1922,  AMAEF, SDN  292 -  Questions politiques,  №40.

88 Elitiniai kariuomenės daliniai (arba tiksliau Geležinio Vilko  pulkas), kurių užduotis buvo saugoti Lietuvos sienas.

89 De M. Petisnй а  M.  Padovani,  6  mars  1922, AMAEF, SDN 292 -  Questions politiques,  №40.

Po „kovos" su  kontrabandininkais Lietuvos kariuomenė pasitraukė į šalies gilumą.  Net jei ir neabejotume Kauno vyriausybės paaiškinimais, pažymėtina,  kad netrukus po šių manevrų Lietuva uždarė sienas eksportui su  Klaipėdos kraštu, kas sukėlė daug sunkumų krašto medžio  prekiautojams90.

Sukilimo  rengimas ir autoriai

PARENGTA KAUNE. 1922m. Lietuva  regione tampa vis labiau izoliuota. Kauno vyriausybė galėjo  susidaryti įspūdį, kad tarptautinė bendruomenė galutinai susitaikė  su lenkų įvykdyta Vilniaus aneksija. Be to, ji manė, kad taip pat  išsprūs ir Klaipėda. Kovo 17d. Varšuvoje pasirašyta savitarpio  pagalbos sutartis tarp Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos  įtvirtino Lietuvos izoliaciją ne tik tarptautinėje, bet ypač  regioninėje plotmėje.

Sprendimą  karine jėga užimti Klaipėdą Ministrų kabinetas priėmė 1922m. rugsėjo  28d.91 Paklausus Klaipėdos krašto tautiškai nusiteikusių  lietuvių nuomonės pasirodė, kad jie buvo prieš bet kokią  intervenciją. Jie bijojo, kad po tokio jėgos panaudojimo padėtis  vietoje gali dar labiau pablogėti. Uždarydamas sienas ir  „dusindamas" vietinį ūkį, Kaunas papiktino ne tik vokiečius, bet ir  nemažai lietuvių. Lietuvos vyriausybė geriausiu atveju galėjo  tikėtis jų pasyvumo.

Kauno   vyriausybė taip pat turėjo atsižvelgti ir į vidaus opoziciją, nors ji buvo labai ribota. Kai kurie karininkai manė, kad tokia akcija  anksčiau ar vėliau pasmerkta žlugti. Saulių sąjungos92 pirmininkas Vincas Krėvė manė, kad net jei Klaipėda bus prijungta  prie Lietuvos, tai bus tik „laikina padėtis, nes anksčiau ar vėliau  šis kraštas atiteks Vokietijai"93. Keletas karininkų  atsisakė garbės vadovauti sukilimui pateikdami nereikšmingus  paaiškinimus. Pagaliau Lietuvos kariuomenės generalinis štabas  sukilimui vadovauti paskyrė kontržvalgybos karininką J.Polovinską94.  Jis tuoj pat pasikeitė savo pavardę į Budrio, kad galėtų būti  laikomas Klaipėdos krašto lietuviu95.

Nenorėdama   vietos gyventojams sukelti šoko, Lietuva vietoj kariuomenės nutarė pasiųsti šaulius. Jų pajėgas sustiprino iš reguliariosios  kariuomenės ir Kauno karo mokyklos atėję savanoriai. Šie savanoriai  buvo parinkti pagal patirtį. Buvo atsisakyta imti pačius  jauniausius, nepaisant jų noro dalyvauti karo žygyje96.  Kaip pasakojo 1922m. į 5-ąjį Kęstučio pulką pašauktas Juozas Alekna,  generalinis štabas nekalbėjo apie grėsmę Klaipėdoje atsirasti  laisvajam miestui. Aukštasis komisaras Petisnė buvo tiesiog  vadinamas banditu tvirtinant, kad elgiasi kaip pulkininkas  Bermondtas97. Kariuomenė dar labai gerai prisiminė kovas  su šio avantiūristo daliniais trečiojo dešimtmečio pradžioje ir  negalėjo būti abejinga. Be to, Kauno vyriausybė paskleidė gandus,  kad, kai tik Ambasadorių konferencija paskelbs savo sprendimą,  prancūzų kariuomenė paliks uostą, ir ją „iš karto pakeis lenkai, jau  visai pasirengę staigiam įsiveržimui". Tad tėra vienas sprendimas:  „užimti Klaipėdos kraštą dar prieš ateinant lenkams"98.  Nors fiziškai tokia galimybė neįmanoma, nes Lenkija neturėjo bendros  sienos su Klaipėdos kraštu, lenkų invazijos galimybės idėja pasklido  tarp Lietuvos karių.

90 De M.  Padovani  а M. Poincarй,  20  mars  1922, EMA, 7 N 2784.

91 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 35.

92 Šaulių sąjunga, arba šauliai. Užtikrinant krašto vidaus saugumą,  kariuomenei padė­jo ši daugiausiai iš savanorių sudaryta sukarinta  organizacija.

93 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 43.

94 J. Polovinskas-Budrys (1889-1964) - Lietuvos slaptosios tarnybos  vadas, anksčiau tarnavo carinėje kariuomenėje. Visose lietuviškose  enciklopedijose jis vadinamas Bud­rio pavarde, tik Lietuviškoji  tarybinė enciklopedija mini du jo vardus.

95 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 36.

96 Juozo Aleknos (1902- 1997) pasakojimas 1997m. balandį. 1923m. jis  tarnavo 5-ojo Kęstučio pulko kariniame orkestre.

97 1919 m. pulkininkas Pavelas Bermondtas-Avalovas vadovavo  „antikomunistinei ka­riuomenei", patraukusiai į savo gretas daug  vokiečių monarchistų. Spalio mėnesį jis puolė Rygą ir Šiaurės  Lietuvą. Bermondto plėšikavimų prisiminimai Lietuvos kariuomenėje  buvo labai gyvi ir 1922 m. Anglų ir prancūzų kariuomenė nuginklavo  bermontininkus tik tų pačių metų gruodį.

98 Dviejų kalinių Igno Rikliaus ir Andriaus apklausa, 1923 m. sausio 15  d., EMA, 7 N 2785.

Lietuva ieškojo  sąjungininkų, galinčių palaikyti jos rengiamą karinę akciją   Klaipėdos krašte. Izoliuota tarptautinėje arenoje, šalis atsigręžė į   Berlyną ir Maskvą. Ministras pirmininkas E.Galvanauskas nusprendė  pasitarti su šiomis dviem sostinėmis, kad gautų bent moralinę paramą lietuvių „akcijos" atveju.

Derėtis su  Vokietijos vyriausybe buvo paskirtas Vincas Krėvė. Nepaisant savo  nepasitikėjimo, jis žinojo, kad tai bus lengva, nes „vokiečiai dega  neapykanta prancūzams"99. Į Berlyną buvo pasiųsta slapta  delegacija ir ten gavo Vokietijos kariuomenės vado  Von  Seeckto  pritarimą. Jis sutiko labai gera kaina šauliams parduoti 1500  šautuvų, 1000 šovinių ir 5 lengvuosius kulkosvaidžius. Iš tikrųjų  tai buvo Berlyno vyriausybės dovana100. Vokiečiai   palankiai žiūrėjo į savo vyriausybės ir Kauno suartėjimą. Jie  pritarė šios Rytprūsių dalies priskyrimui Lietuvai. Manė, kad  tarptautinė šios mažos šalies izoliacija leis jiems vėliau lengvai  atsiimti Klaipėdą, juo labiau kad nė viena didžiųjų šalių neateis  Lietuvai į pagalbą. Berlyno vyriausybė net patarinėjo Lietuvai dėl  Klaipėdos autonomijos derėtis ne su Santarve, o tiesiai su ja101.

Nepaisydama   savo antikomunistinio nusiteikimo, Lietuvos vyriausybė dėl sukilimo   plano palaikymo kreipėsi į Maskvą. E. Galvanauskas susitiko Kauno  geležinkelio stotyje su Čičerinu, kai šis ruošėsi sėsti į traukinį  vykdamas į Ženevą, kur turėjo susitikti su Santarvės šalių  atstovais. Sovietų užsienio reikalų ministras jį užtikrino, kad  Klaipėdos okupacija nebus laikoma pasikėsinimu į Sovietų Sąjungos  saugumą102. Faktas, kad sovietų vyriausybė Vilnių  pripažino Lietuvos sostine, dar labiau suartino abi šalis103.

Maskva dėl  galutinio Klaipėdos klausimo sureguliavimo reikalavo kon­sultacijų  su Santarvės šalimis teigdama, kad „Klaipėdos uostas yra natūralūs  rusų eksporto vartai"104. Sovietai net grasino, kad  „nepripažins jokio Klaipėdos uosto ir krašto ateities sprendimo, jei  jis bus priimtas jiems nedalyvaujant ir prieštaraus jų interesams.  Tokie sprendimai neturės jokios juridinės galios (...) ir nebus nei  galutiniai, nei ilgaamžiai"105. Gruodžio 22 d. Čičerinas  Santarvei pasiuntė notą protestuodamas prieš galimą laisvojo miesto  įkūrimą Klaipėdos krašte106.

Lietuva ypač  tikėjosi bolševikų paramos lenkų puolimo atveju. Santarvės  nesikišimas iš tiesų buvo daugiau ar mažiau garantuotas107, bet Varšuvos reakcija toli gražu nebuvo aiški karinio įsiveržimo į  Klaipėdą atveju. Taip atsitikus, raudonoji armija turėjo rengti  diversijas lenkų ir sovietų pasienyje. Gruodžio mėnesį sovietai  pradėjo karines pratybas Lenkijos pasienyje108.

INTENSYVI   VIETINĖ PROPOGANDA.  Siekdama pateisinti savo reikalavimus, Kauno vyriausybė privalėjo  turėti krašto lietuvių para­mą. Bet ji labai greitai suprato, kad  jie netrokšta sugrįžti į „motinos tėvynės" glėbį. Priešingai, 1921  m. lapkritį  Deutsch-Litauischer Heimatbund  ir  Arbeitsgemeinschaft fьr die Freistaat Memelland,  dvi prieš  prijungimą  prie  Lietuvos  nusistačiusios organizacijos, surengė neoficialų referendumą. Jis  turėjo parodyti, kad 90% gyventojų pritaria laisvojo miesto idėjai109.  Prancūzijos URM archyvai niekur nemini normalaus, tikrai  demokratiško referendumo organizavimo ir pasitenkina tik pateikdami  rezultatus. Mes manome, kad veikiausiai tai buvo nuomonių apklausa  ir kad iš tikrųjų gyventojai nepareiškė savo nuomonės balsavimu.

99 A. Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietu­vos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, p. 31.

100 Ten pat.

101 Ten pat.

102 A. E. Senn, Detalės ir asmenybės,  in:  2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, p. 53.

103 Morning post du 28  novembre  1922,  in:  La Lithuanie et  les Soviets: convention militaire,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №139.

104 Tйlйgramme de  M. Litvinoff,  Commissaire  du  Peuple aux Affaires Etrangиres ad interim, а M. Poincarй, ministre  des Affaires Etrangиres,  22  dйcembre  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  4, №308.

105 Ten  pat.

106 Z. Butkus, Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919-1939  metais,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  Klaipėda, Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos  istorijos centras, 1995, p. 21.

107 Šis įsitikinimas paremtas tais atvejais, kai būdavo „atsiimamos"  Santarvės valdo­mos teritorijos, o ji visai nereaguodavo. Šitaip  italai 1919 m. atsiėmė Fiumo uostą.

108 Z. Butkus, Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919-1939  metais,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 21.

109 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 35.

1922m. liepą  Petisnė priėmė pagrindines visuomenei atstovaujančias organizacijas,  „kurios, išreikšdamos savo pageidavimus dėl galutinio Krašto  statuso, visos sutartinai reikalavo įkurti laisvąjį miestą, kuris  būtų vienos iš Santarvės šalių protektoratas, daugelis net siūlė  Prancūziją. Tik Taryba vadinama partija, atstovaujanti 4 ar 5 tūkstančiams gyventojų, reikalavo visą kraštą prijungti prie  Lietuvos. (...) Nė vienas balsas nereikalavo sugrąžinti Vokietijai"110.

Taryba ėmėsi  propagandos mėgindama Santarvės šalis įtikinti, kad visi krašto  lietuviai nori prisijungti prie Lietuvos. Norėdamas vietos  gyventojus paskatinti prisijungti prie numatomos karo akcijos,  Kaunas nusprendė pakurstyti nepasitenkinimą. Siekdama pasunkinti ir  taip nelengvą padėtį, susidariusią dėl sienos uždarymo eksportui,  Lietuvos vyriausybė atsisakė Klaipėdai parduoti maisto produktų.  Trūkumas sukėlė kainų šuolį, jį lydėjo didelė infliacija ir  nedarbas. Šitaip lietuviai norėjo parodyti, kaip eko­nomiškai būtina  Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos.

Kaunas,   varydamas savo propagandinę veiklą, pasinaudojo rašytoju Jonu  Žiliumi, lietuviu iš Jungtinių Valstijų. 1922m. sausio 11d. J.Žilius  tapo Lietuvos atstovu prie Santarvės šalių Klaipėdos krašte. Jis  labai griežtai priešinosi laisvojo miesto įkūrimui Klaipėdoje. Jo  manymu, buvo galima „kraštą atsiimti jėga, nes prancūzai čia teturi  350 kareivių, o krašto policijos 80% sudaro lietuviai, kurie  nesipriešins"111. Už gautus iš Kauno pinigus jis pradėjo  supirkinėti svarbiausius vietos laikraščius. Už 3,3 milijono auksinų112 įsigijo  Memelgau  Zeitung  ir jo  spaustuvę. Šis laisvojo miesto idėjai palankus laikraštis buvo  Klaipėdos krašto valstiečių susivienijimo leidinys. J. Žilius pats  arba per savo statytinius tapo daugumos įtakingų leidinių savininku,  taip pat ir Tilžėje leidžiamo „Keleivio" su 6000 skaity­tojų. Tilžė  nors ir nepriklausė Klaipėdos kraštui, vis dėlto lietuvių  buvolaikoma veikliu laisvojo miesto šalininkų centru. O pačiame  krašte prie­šininkų rankose liko tik  Memeller  Dampfboot  ir  Volkstimme. Daugelį  mėne­sių palaikiusios laisvojo miesto kūrimą, redakcinės skiltys  netrukus pakeitė stovyklą ir ėmė reikalauti prijungti prie Lietuvos113.

1922m.   pabaigoje buvo surengta daug mitingų grįžimui į „motiną tėvynę"  paremti. Lietuvos pripažinimo  de  jure  dieną  „spontaniškai" įsikūrė Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo  komitetas114. Šios organizacijos branduolį aiškiai sudarė  Kauno agentai. Jie mokėdavo kalbovams, kad šie įtikintų Klaipėdos  gyventojus Kauno idėjų teisingumu115. Buvo numatytas net  visuotinis streikas, gruodžio 30 d. turėjęs visiškai paralyžiuoti  krašto ūkį. Aukštasis Prancūzijos komisaras padėtį sušvelninti  sugebėjo tik iš dalies, ir daug Kauno apmokėtų pramonės darbininkų  visiškai nutraukė darbą116. Šią netikėtą darbininkų  paramą Lietuvos vyriausybės idėjoms galima paaiškinti Kauno agentų  dosniai streikininkams dalytais pinigais. Ekonominė blokada pradėjo  duoti vaisių, ir pagrindinei pramonės šakai Klaipėdoje - medžio  apdirbimui - gyvenimas pasidarė sunkus.

Lietuvos   vyriausybė išleido pusę milijono  RM  tiesioginei  savo propagandai ir kiekvieną mėnesį J. Žiliui skirdavo po 32 000 RM, kad jis  galėtų supirkinėti svarbiausius krašto laikraščius117.

1,0 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil,  23 juillet  1922,  AMAEF, Europe  1918-1940 - Memel  4, №37.

111 A.  Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 30.

112 Auksinai, arba buvę ostai, įvesti vokiečių okupacinės valdžios, buvo  apyvartoje iki lito reformos. 1919 02 26 Lietuvos vyriausybės  įsakymu osto pinigai buvo pavadinti auksinais.

113 A. Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 30.

114 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

115 A.  Eidintas, Lietuvos propagandinė veikla ruošiant sausio sukilimą  Klaipėdoje,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 31.

116 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

117 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas  prie  Lietuvos 1923  m.  ir vietos lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 42.

Sukilimas

1922m. gruodžio  20d. Lietuvos Respublika buvo pripažinta  de  jure.  Bet Ambasadorių  konferencija niekaip nesiryžo Klaipėdos atiduoti Lietuvai. Ji labiau  linko įkurti Tautų Sąjungos globojamą laisvąjį miestą. Konferencija  teigė, kad pusė krašto gyventojų kalba vokiškai, ir jei Klaipėda yra  natūralus Lietuvos uostas, jis taip pat yra ir natūralus lenkams  priklausančio Vilniaus krašto uostas. Konferencijos dalyvių nuomone,  Klaipėdos gyventojai buvo kultūringesni ir socialiai geriau  organizuoti nei lietuviai ir sėkmingiau galėjo kelti savo gyvenimo  lygį gyvendami laisvajame mieste118. Lietuvos vyriausybė,  žinoma, neigė šiuos argumentus.

Klaipėdos   krašte žinia apie tai, kad didžiosios valstybės pripažino Lietuvą, tik sukėlė tautiškai nusiteikusių lietuvių džiaugsmą: jie  pasinaudojo šia proga sustiprindami savo propagandą tarp vietos  žmonių. Bijodamas galimų ekscesų Petisnė uždraudė manifestacijas ir  nusprendė surengti ką nors Lietuvos pripažinimui atšvęsti 1923m.  sausio 5-7 d.119

Įtampa   Klaipėdoje pasiekė viršūnę. Petisnė ėmė bijoti blogiausio, nes:  „Nors visus trejus metus viešpatavo tobula tvarka ir iki šiol  pavykdavo išvengti menkiausio kraujo praliejimo labai ribotomis  priemonėmis, ką šiandien yra naudinga priminti, tai dabar mes  sulaukėme tokių sunkių laikų, kad neįmanoma būti atsakingam už  rytdieną"120, bet „vis dėlto privalome imtis atsakomybės,  tvarka bus palaikoma bet kuriuo atveju, bet apgailestaudami esame  priversti šiandien numatyti ir kitas priemones"121. Savo  laiškuose Prancūzijos vyriausybei komisaras nekantravo  reikalaudamas, kad Santarvės vyriausybės kuo greičiau priimtų  galutinį krašto ateities sprendimą, kol jis dar įstengiąs „palaikyti  viešąją tvarką"122.

118 H. de  Chambon,  La Lithuanie moderne,  p.  90.

119 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

120 Ten  pat,  №24.

121 De M. le Haut-Commissaire а M. le Prйsident du Conseil, Ministre des  Affaires Etrangиres (Direction des Affaires politiques  -  Europe),  2  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №25.

122 Ten  pat.

 


 

SUKILIMAS  (SAUSIO 9-16 D.)

1923m.   pradžioje Lietuvos vyriausybė norėjo veikti greitai, nes bijojo  galutinio sprendimo, kurį Klaipėdos krašto ateities klausimu 1923m.  pradžioje turėjo paskelbti Ambasadorių konferencija. Reikėjo tik  sulaukti palankiausio momento. Prancūzų įvykdyta Rūro krašto  okupacija Lietuvai suteikė idealų pretekstą savam planui  įgyvendinti.

Oficialiai   šaulių įžengimas buvo atsakas į pagalbos prašymą, kurį 1923 m.  sausio 1 d. paskelbė Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo  komitetas kviesdamas „apsaugoti krašto lietuvius nuo vokiečių  persekiojimo"123.

1923m. sausio  6d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune  sėdo į traukinį į Klaipėdą. Išvykimą lydėjo džiaugsmingas  vyriausybės veiksmus remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko  su muzika124. Pažymėtina, kad tą pačią dieną Klaipėdos  krašto profesinių sąjungų atstovai susirinko Klaipėdos biržoje  „energingai protestuodami prieš Lietuvos agentų provokuojamą  nuolatinį kurstymą ir panlietuvišką propagandą"125.

123 y Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas, irt: 2923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 36.

124 Juozo Aleknos (1902-1997) pasakojimas 1997 m. balandį.

125 Tйlйgramme de l'Union pour l'Etat Libre de Memel а la Confйrence des  Ambassadeurs,  9  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  5, №69.

Pakeliui   savanoriai uniformas pakeitė į civilinius rūbus ir sunaikino visus jų tapatybę įrodančius ir su Lietuvos institucijomis siejančius  dokumentus126. Toks elgesys galėjo atrodyti  nesuprantamas, nes visi, taip pat ir užsienio atstovai Kaune, galėjo  matyti, kaip kareiviai išvyksta su muzika. Versdama savo karius  sunaikinti visus su ja siejančius ryšius, Lietuvos vyriausybė  nenorėjo, kad Santarvės šalys galėtų surinkti konkrečių įrodymų ją  esant karo žygio į Klaipėdą sumanytoja.

Kitos dienos  rytą sunerimęs dėl padėties Petisnė pasiuntė telegramą į Užsienio  reikalų ministeriją. Jis neturėjo jokių abejonių, kad Lietuva  netrukus „Klaipėdoje panaudos jėgą" ir kad „priežastį tam suteikia  šiuo metu krašte vykstantys neramumai. Jie pateisins tariamai  spontanišką intervenciją siekiant apginti lietuviškus krašto  elementus"127. Aukštasis komisaras skubiai prašė pagalbos  ir Paryžius pažadėjo atsiųsti karo laivą.

Lietuvių  daliniai buvo suskirstyti į tris dalis ir kiekvienas turėjo aiškią  savo užduotį128:

1.   Majoro Išlinsko, Kauno karo policijos vado, grupė. Ji naktį iš  sausio 9 į  10d.  traukiniu per Latviją turėjo atvykti į Kretingą. Traukinys latvių  buvo sustabdytas, bet paskui buvo leista važiuoti toliau. Sausio 10d.  grupė išlipo iš traukinio Bajoruose ir turėjo įkurti sukilėlių  dalinių štabą, vadovaujamą Budrio. Įkūrusi štabą pirmoji grupė gavo  įsakymą žygiuoti į Klaipėdą.

2. Slaptosios  tarnybos karininko majoro Jakšto grupė. Traukiniu atvyko į Tauragę  ir palei Nemuną nužygiavo į Klaipėdą. Pakeliui paliko įgulas visose  gyvenvietėse. Tik ši grupė galėjo sutrukdyti ryšius tarp Klaipėdos  ir Tilžės.

3.   Kapitono  Kalmantavičiaus grupė taip pat atvyko į Tauragę ir nužygiavo į  Lietuvos, Rytprūsių ir Klaipėdos krašto sienų sankirtos tašką.  Paskui kirto sieną ir įžengė į Klaipėdą, kaip ir antroji grupė.

126 Document de la mission militaire franзaise en Pologne, adressй au  commandant de La Roc-que, officier de liaison auprиs du  Haut-Commandement polonais, а M. le Ministre de la Guerre, а M. le  Marйchal Foch,  19  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

127 Tйlйgramme confidentiel P. n°5 de M. Petisnй,  7  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 5, №41.

128 Document de la mission militaire franзaise en Pologne, adressй au  commandant de La Rocque, officier de liaison auprиs du  Haut-Commandement polonais, а M. le Ministre de la Guerre, а M. le  Marйchal Foch,  19  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

Visos trys  grupės turėjo labai tikslius nurodymus kaip elgtis. Visiems buvo  uždrausta gadinti komunikacijos priemones (tiltus, telegrafą...).  Jie taip pat turėjo būti paslaugūs vietiniams gyventojams, kad per  visą žygį pritrauktų kuo daugiau juos palaikančių žmonių129.  Turėjo vengti rekvizicijų ir visuomet mokėti grynais130.

Sausio 9d.  sukilėliai įėjo į Klaipėdą, o Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo  komitetas pakvietė prancūzų kareivius ir karininkus likti neutralius  lietuvių daliniams įžengiant į miestą131. Lietuviai iš  tiesų nenorėjo kautis su prancūzais, nes jų nelaikė priešais132.

Susikūrusi E.  Simonaičio133 vadovaujama laikinoji vyriausybė tą pačią  dieną paskelbė manifestą, kuriame aiškino savo veiksmus ir visam  Klaipėdos kraštui galiojančius naujus įstatymus134. Kai  kurie gyventojai atsisakė pripažinti laikinąją vyriausybę ir  nusprendė kautis prancūzų pusėje. Labai greitai jie (prancūzų  duomenimis, daugiau kaip 2000135) pasisiūlė savanoriais  ginti miestą. Gal tik koks keturiasdešimt jų galėjo būti ginkluoti.  Oficialiai buvo skelbiama, kad ginklai dingo iš miesto arba buvo  paslaptingai sunaikinti dar prieš sukilimą136. Įdomu,  kad, nors prancūzų valdžia mini ginklų dingimą norėdama Paryžiui  pasiaiškinti ir pasiteisinti, kodėl gyventojai liko neapginkluoti,  vis dėlto keistai nieko nekalba apie galimus tokios „vagystės"  vykdytojus.

Kiekvienas   ginkluotas savanoris stojo greta policininko ar Alpių šaulio ir ėjo   sargybą jų vietoje, šitaip padidindamas menkas pajėgas. Burmistras Schultzas likusius savanorius suskirstė į grupeles po  3-4  žmones, apsiginklavusius kuokomis, ir išsiuntė naktimis patruliuoti  gatvėse. Jų užduotis buvo sutrukdyti vagystes ir plėšimus, taip pat  apsaugoti pakeliamųjų uosto tiltų sistemą nuo bet kokio pasikėsinimo  sugadinti137.

Galėtume   paklausti, ar kartais gyventojai nebuvo ginkluojami bijantis, kad  kai kurie neatgręžtų ginklų į prancūzus. Klaipėdos gyventojai iš  tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių  pergalė tapo nelabai tikėtina138. Jiems dažnai būdavo  mokama už kovas prieš prancūzų administraciją139.

Pastiprinimas   vis dar nebuvo atvykęs, ir tai matydami lietuviai nuo sau­sio 14 d.   suintensyvino kovas su prefekto Petisnė būriais. Sukilėlių  kariuomenę sudarė 40 karininkų, 584 reguliariosios kariuomenės  kareivių, 455 šauliai ir apytikriai 300 krašto gyventojų140. Sausio 15 d. rytą jiems pavyko pasiekti miesto centrą. Sugrįžę į  Lietuvą daugelis jų stebėjosi menku prancūzų kariuomenės atsparumu  ir tuo, kaip lengvai jie užkariavo Klaipėdą141.  Oficialiai Lietuvos karininkai susidūrė tik su vienu vietinio  pasipriešinimo veiksmu: buvo išardyta dalis geležinkelio bėgių tarp  Klaipėdos ir Šilutės (Heydekrug)142.

Tos pačios  dienos vidurdienį Prancūzijos aukštasis komisaras virš pre­fektūros  iškėlė baltą vėliavą. Tarp prancūzų ir sukilėlių būrių vado Budrio  buvo sudarytos paliaubos, nes aukštasis komisaras atsisakė derėtis  su jo nepripažįstamos laikinosios vyriausybės vadovu Simonaičiu.  Buvo sutarta dėl tokių sąlygų143:

a) paliaubos  gali baigtis, kai tik aukštajam komisarui pasirodys paranku;

b) kareivinėse,  išskyrus aukštojo komisaro sargybinius, įsikūrę prancūzų daliniai  gali visiškai laisvai judėti;

 

129 Ten pat.

130 J.  Meuvret,  Le Territoire de  Memel  et la politique europйenne,  p.  39.

131 Žr. 1 priedą.

132 Iš pokalbio 1997 m. gruodį su pulkininku Malijoniu, sukilimo metu  buvusiu Kauno karo mokyklos kariūnu.

133 E. Simonaitis (1888-1969) - kaip vokiečių kareivis jis kariavo  Prancūzijoje ir Galici­joje 1915-1918 m., 1919 m. išėjo savanoriu į  Lietuvos kariuomenę.

134 Žr. 2 priedą.

135 Compte-rendu  п°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй du district de  Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la Sous-Commission des  Effectifs а Berlin (Commission militaire interalliйe de contrфle), 22  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

136 Ten  pat.

137 Ten pat.

138 Ten pat.

139 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923  metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 46.

140 Compte-rendu  п°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй du district de  Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la Sous-Commission des  Effectifs а Berlin (Commission militaire interalliйe de contrфle), 22  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

141 Iš pokalbio  su  pulkininku Malijoniu.

142 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos  lietuviai,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 46.

143 Du Commandant de La Rocque, officier de liaison auprиs du  Haut-Commandement polo­nais, au Marйchal Foch, Ministre de la  Guerre,  EMA, 7 N 2785.

c) laikinoji  vyriausybė iki naujų susitarimų sutinka neskelbti jokių pareiškimų,  kurie galėtų kelti politinių įsipareigojimų;

d) laikinoji  vyriausybė imasi atsakomybės už miesto policiją. Ji imsis reikiamų  bendrųjų priemonių viešajai tvarkai palaikyti;

e) laikinoji  vyriausybė griežtai įsipareigoja nevykdyti jokių politinį atspalvį  turinčių areštų.

Bet c punkto  nebuvo laikomasi. Dvi tautiškai nusiteikusių lietuvių grupės išleido  daugybę kreipimųsi į žmones agituodamos už prijungimą. Amerikos  lietuvių finansiškai remiamas Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas  skelbėsi kovosiąs iki galo, kad kraštas būtų prijungtas prie  Lietuvos. Iš valstiečių, darbininkų ir smulkiųjų prekiautojų  susidedanti Amatų unija paskelbė, kad nuo šiol Klaipėdos krašte  atsiskaityti bus galima tik litais144. Vokiečių spauda  kaltino dalį Klaipėdos buržuazijos, kad šioji „paaukojo vokiškumo  reikalą ekonominiams interesams"145.

Aukštajam   komisarui labai svarbus buvo pirmasis punktas, nes jis ne­varžė  ateities ir leido laukti ne tik Ambasadorių konferencijos sprendimo,  bet ypač prancūzų karo laivų atvykimo. Petisnė su savo sargybiniais  pasitraukė į  Viktorijos viešbutį. Nuo  sukilėlių skiriami neutralios juostos, prancūzų būriai ir toliau  liko savo kareivinėse su visais ginklais ir amunicija146.  Šarvuotis  Voltaire  į uostą  atplaukė sausio 17 d., bet kovos nebe atsinaujino.

Per sukilimą  žuvo 14 karių ir keli buvo sužeisti. Iš sukilėlių žuvo 12, iš jų 2  karininkai, 6 kareiviai ir 4 šauliai. Prancūzų pusėje Alpių šaulių  būrys neteko 2 karių, iš kurių vienas vėliau mirė nuo sužeidimų, 3  buvo sužeisti. Į nelaisvę paimti tik 2 sukilėliai, bet po trumpos  apklausos buvo iškart paleisti147.

 

144 Ten pat.

145 Kцlnische Zeitung,  1923  Ol  23, ir  Vossische Zeitung,  1923 02 23,  in:  J.  Meuvret,  Le Territoire  de Memel et  la politique europйenne,  Paris,  Hartmann,  1936,  p.  39.

146 Note sur les йvйnements de Memel rйdigйe par l'Ambassadeur franзais  а Berlin, M. De Marge-rie, selon les renseignements venus des  comptes-rendus militaires de Koenigsberg,  19  jan­vier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №130.

147 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  1995, p. 36.

 


REAKCIJA

Sukilimą iš  karto vieningai pasmerkė dauguma valstybių. Nuo Paryžiaus iki Rygos  einant per Berlyną ir Varšuvą Lietuvos vyriausybei buvo adresuojami  oficialūs protestai. O ši gynėsi neigdama savo dalyvavimą šioje karo  akcijoje.

Tarptautinė  reakcija

SANTARVĖS   REAKCIJA.  Prancūzija ir  visos kitos Santarvės šalys netruko įsitikinti, kad už sukilimą yra  atsakinga Lietuvos vyriausybė148, ir niekas neabejojo,  kad Kauno vyriausybė taip pat naudojosi sovietų, gal net ir vokiečių  parama.

Ambasadorių   konferencija susirūpino dėl Lietuvos ir Sovietų Sąjungos suartėjimo   ir Klaipėdos įvykius laikė prieš Santarvę nukreiptomis Maskvos  manipuliacijomis149. Šis įsitikinimas sutrukdė pasiųsti  kariuomenę ir atkurti Santarvės šalių autoritetą. Prancūzų karo  ministro Focho manymu, sukilėliams sunaikinti būtų pakakę 3  batalionų po 600 žmonių ir 3 lauko artilerijos baterijų150.  Bet Santarvės šalys bijojo regione sukelti didelį gaisrą, galintį į  konfliktą įtraukti ne tik Lietuvą, bet ypač sovietų Rusiją151.  Tad karinės intervencijos idėjos buvo greitai atsisakyta152.

Tik prasidėjus  sukilimui, Ambasadorių konferencija nesėkmingai mėgino išgąsdinti  Lietuvos vyriausybę. Poincarė jai pasiuntė protesto notą153:

„Ambasadorių   konferencija, kuriai šiuo metu yra pavesta parengti Santarvės  sprendimą Klaipėdos krašto klausimu, sužinojo, kad lietuvių daliniai  ką tik kirto sieną ir žygiuoja į Klaipėdos miestą. Tad Ambasadorių  konferencija mano turinti atsižvelgti į Lietuvos vyriausybės  atsakomybę, jai tenkančią dėl šiuo metu Klaipėdos krašte vykstančių  įvykių. Ji atkreipia jos dėmesį į neigiamą įspūdį, kurį šie įvykiai  daro vyriausybėms, kai jos visiškai nešališkai rengia savo sprendimą  dėl Klaipėdos krašto ateities".

Santarvės šalių  vardu Prancūzijos vyriausybė pasiuntė Lietuvai ultimatumą  reikalaudama per penkias dienas iš Klaipėdos krašto atšaukti savo  žmones154. Sukilėliai šio ultimatumo nepaisė. Jie buvo  įsitikinę savo pergale ir manė, kad Santarvė neturi politinės valios  atsiimti šio krašto jėga. Priešingai, jie žinojo, kad kai kurios  valstybės, kaip antai Japonija ar Italija, skubėjo „kuo greičiau  baigti šiuos smulkius reikalus, kurie Santarvei pri­meta nedėkingą  Europos žandaro vaidmenį"155.

REAKCIJA   PRANCŪZIJOJE.  Prancūzijoje  viešoji nuomonė buvo įsitikinusi, kad sukilimas buvo vokiečių  atsakas į invaziją Rūre. Tokiai prielaidai atsirasti pakako vien to,  kad lietuviai išdrįso žygiuoti prieš prancūzus. Dienraščio  Le  Temps  (sausio 17d.)  manymu, „Klaipėdoje vokiečių buvo pakankamai daug, kad jie vieni  patys būtų susidoroję su vadinamuoju lietuvių sukilimu, jei būtų  norėję. Sukilimas triumfavo tik todėl, kad jie jį ir sukėlė". Šis  laikraštis siūlė panaudoti gretimame regione išsidėsčiusias lenkų  pajėgas ir taip užgniaužti sukilimą, nes svarbiausia esą „atkeršyti  už patirtus nuostolius" ir „išvaduoti mūsų Alpių šaulius".

Įdomu, kad,  nors visi didieji prancūzų laikraščiai ir mini sukilimą, vis dėlto  svarbiausias prancūzų žurnalistų akis ir visuomenės dėmesį patraukęs  įvykis buvo invazija į Rūrą. Šitaip sausio 16 ir 17d. tik maža  skiltelė pirmajame puslapyje buvo skirta sukilimui, o Rūrui -  daugiau nei pusė puslapio. Kitomis dienomis Klaipėdos įvykiai būdavo nukelti į laikraščio vidų ir dažnai tilpdavo į vieną skiltį.

Nepaisant   lietuvių sukilėlių puolimo ir dviejų nukautų savų kareivių,  Prancūzija nereagavo ir pasitenkino protestais Santarvės šalių vardu  Kauno vyriausybei. Šį neveiklumą galima paaiškinti psichologinėmis  ir finansinėmis priežastimis.

Po didžiojo  karo dar nebuvo prabėgę nė penkerių metų, ir Prancūzijos vyriausybė  suprato, kad viešoji nuomonė nepakęstų jokio kito, nors ir riboto  konflikto Europoje. Mintis rizikuoti kad ir vienintelio kario gyvybe  buvo nepakeliama visai visuomenei.

Be to,  kariuomenės dalinių išlaikymas užsienyje kainavo labai brangiai,  slėgė ir taip jau deficitinį biudžetą. 1920m., kai Tautų Sąjungos  vardu ge­nerolas Odry pradėjo eiti savo pareigas Klaipėdoje,  Prancūzija manė, kad Vokietijos mokamos reparacijos padengs jos  išlaidas. Bet, negaudama numatytų pajamų, Prancūzijos vyriausybė  1921m., o paskui ir 1922m.156 turėjo sumažinti savo karių  skaičių Klaipėdos krašte. Ji nebenorėjo finansiškai įsipareigoti  siųsdama pastiprinimus.

REAKCIJA   LENKIJOJE.  Po sukilimo  Klaipėdoje Lenkijos vyriausybė dvejojo. Oficialiai visiškai  pasitikėdama Santarvės sprendimais, ji vis dėlto norėjo pasinaudoti  šia karine akcija Vilniaus problemai išspręsti.

148 Tйlйgramme de M.  Padovani,  16  janvier  1923, AMAEF,  Europe  1918-1940 -  Litua­nie  9, №5.

149 Tйlйgramme de M. Padovani,  16  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №6.

150 Note de la Confйrence des Ambassadeurs,  29  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 6, №293.

151 Ten  pat.

152 Ten  pat.

153 H. de Chambon,  La Lithuanie moderne,  p.  90-91.

154 Žr. 3 priedą.

155 Note de M. Laroche а M. Poincarй, Prйsident du Conseil,  30 janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 - Memel  6, №314.

156 M. le Prйsident du Conseil а M. le Ministre de la Guerre,  28  fйvrier  1922, EMA, 7 N 2784.

Lenkai gyvai  pasmerkė Lietuvos veiksmus Klaipėdos krašte. Labai greitai Lenkijos  vyriausybė Prancūzijos pasiuntiniui leido suprasti, kad, jei nebus  Prancūzijos jokios intervencijos, „ji neturėtų siekti numatyti kokio  nors sprendimo, kuris nors kiek neatitiktų Versalio sutarties"157.  Užsienio reikalų ministras Skrzynskis „pasitikėdamas laukė  Ambasadorių konferencijos sprendimo", nes „negalima nė pagalvoti,  kad anglų ir prancūzų vėliavos nusilenks Kauno valiai"158.

Opozicinės   lenkų partijos nesuprato savo vyriausybės reakcijos ir reikalavo į Klaipėdos uostą pasiųsti karo laivą, bet kairiosios partijos su tuo nesutiko159.

Lenkai lietuvių  karo žygyje matė galimybę galutinai sutvarkyti Vilniaus ir sienos  tarp Lenkijos ir Lietuvos klausimą. Skrzynskis baiminosi, kad  „taikumo dvasia, kurią didžiosios valstybės rodo Lietuvai, galėtų  grėsmingai atsiliepti viešajai lenkų nuomonei, jei nebus palankiai  sprendžiami kiti klausimai"160.

REAKCIJA   VOKIETIJOJE IR SOVIETŲ SĄJUNGOJE.  Berlynas ir  Maskva gynėsi nuo kitų didžiųjų valstybių joms metamų kaltinimų. Abi  sostinės atsisakė pripažinti prisidėjusios, net mėgino karinio  konflikto atsakomybę užkrauti Prancūzijai ir net Lenkijai.

Vokietijos   vyriausybė nenorėjo, kad išaiškėtų jos vaidmuo rengiant sukilimą.  Savo protestus prieš lietuvių jėgos panaudojimą ji prijungė prie  kitų didžiųjų valstybių protestų. Berlyne buvo sukviesti įvairių  valstybių atstovai ir jiems perskaitytas protesto pareiškimas,  teigiantis, kad Vokietija nieko nežinojusi, ir nepritarianti tam,  kas vyksta Klaipėdos krašte. Po šios kalbos Vokietijos valdžios  atstovas Karlas Schubertas slapta gretimame kambaryje susitiko su  Lietuvos ambasadoriumi ir pakėlė šampano taurę161.

Vokietijos   vyriausybė nebuvo nepatenkinta padėtimi, nes pirmiausiai bijojo, kad  prancūzams pavyks „savo mandatą Klaipėdoje perduoti lenkams"162.

 

157 Tйlйgramme de M.  Panafieu,  13  janvier  1923. AMAEF,  Europe  1918-1940 -  Lituanie  8, №235.

158 De M. le Ministre de France en Pologne а M. le Ministre des Affaires  Etrangиres-exposй de M. Skrzynski devant la commission des Affaires  Etrangиres,  19  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №134.

l59 Ten  pat.

160 Tйlйgramme A-L  №18  de M. Panafieu,  19  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -Memel 6, №108.

161 A.  E.  Senn.  Detalės ir asmenybės,  in:  1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje,  p. 54.

162 Compte-rendu de renseignements gйnйraux  №124, 7  fйvrier  1923, EMA, 7 N 2785.

Prancūzų   šaltinio, kurį Prancūzijos karo misija Berlyne laikė rimtu teigimu,   „lietuvių Klaipėdos užėmimas vokiečiams teikia vilties ateityje ją taikiai atsiimti pagal sutartį arba vidinės Vokietijai palankios  revoliucijos būdu"163.

Anapus Reino  viešoji nuomonė džiaugėsi matydama Prancūziją apsijuokus. Vokietijos  spauda išsijuosusi pliekė Prancūzijos veiksmus nuo karinės jėgos  Klaipėdos krašte panaudojimo momento. Populiarus laikraštis  Koenigsberg  Allgemeine Zeitung  rašė, kad  „Klaipėdos krašto įvykiai parodo, jog prancūzai krašte yra visiškai  apsileidę, silpni, net bailiai"164.

Dešinioji   Vokietijos spauda nuo pat sukilimo pradžios mėgino įrodyti, kad šią   istoriją sukėlė prancūzai. Sausio 17d.  Deutsche  Zeitung   rašė, kad  „Prancūzija sulaužė Versalio taiką vakaruose užimdama Rūro baseiną,  o rytuose nesugebėdama apginti jai patikėto krašto. Vokietija  atsikovojo savo veiksmų laisvę. Moraliniai įsipareigojimai jai  liepia padaryti visa, kas įmanoma, ginant savo tautiečius Klaipėdos  krašte. Vokietija nedelsdama turi pareikalauti gerbti jos teises į  Klaipėdą". Tad dienraštis manė, kad sukilimas gali padėti Vokietijai  šiame krašte atgauti dalį 1919m. prarasto autoriteto.

Mintį, kad už  viso to yra Paryžius, gyvai pasigavo Vokietijos visuomenė. Pagal šią  prielaidą Lietuvos įvykdyta Klaipėdos okupacija leido Prancūzijos  vyriausybei atsikratyti reikalavimų, kuriuos kėlė lenkai, tapę  galbūt „perdėm apsunkinančiais" sąjungininkais165.

Kaip ir  Vokietija, Sovietų Sąjunga gynėsi nesanti įsipainiojusi į šią karinę  akciją. Maskva oficialiai smerkė Lietuvą ir kaltino Prancūziją  siekiant susilpninti Vokietiją. 1922m. sausio 15d. N.Bucharinas  Maskvos tarybos posėdyje perskaitė pranešimą, kuriame skelbė:  „Akivaizdu, kad Lietuvos vyriausybė ir fašistai, kurių dauguma  sudaro sukilėlių vadovybę, nebūtų sukėlę tokių įvykių be išankstinio  Lenkijos ir Prancūzijos sutikimo. Ši įvykių visuma parodo esant  smulkų planą, kuriuo siekiama vėliau suskaldyti Vokietiją, kad būtų  galima pavergti ir žiauriai išnaudoti Vokietijos liaudį ir  Vokietijos proletariatą"166.

163 Ten pat.

164 Koenigsberg  Allgemeine Zeitung,  1923 sausio 22, AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 6, №203.

165 A. Voldemaras, Lithuanie  et Allemagne,  in:  La Lithuanie  et ses problиmes,  p.  212.

Jauna Sovietų  Sąjunga pamėgino panaudoti sukilimą siekdama padaryti poveikio  tarptautinėms deryboms dėl Klaipėdos krašto. Ji sausio 31 d.  sukilėliams pasiūlė pripažinti jų valdžią ir pasiųsti į Klaipėdą savo atstovą. Šis grasinimas išgąsdino Santarvės šalis, ypač  Prancūziją, į kurią, kaip ji juto, ir buvo taikyta. Bet Santarvė  SSRS ir toliau neleido dalyvauti derybose dėl Klaipėdos krašto167.

LIETUVOS   REAKCIJA.  Atsakydama į  Santarvės šalių kaltinimus, Lietuvos vyriausybė neigė esanti kuo  nors prisidėjusi prie sukilimo. 1923m. sausio 15d. E. Galvanauskas168 pasiuntė Poincarė laišką, kuriame aiškino savo šalies „neveiklumą"  prasidėjus įvykiams. Anot jo, „Lietuvos vyriausybė neturi priemonių  sąjūdžio vadams paveikti, kaip, atrodo, mano Santarvė savo  komunikate. (...) Jis nedvejodamas įsikištų visu savo moraliniu  autoritetu, kurį jam teikia sąjūdžio vadovų ir kūrėjų tautiniai  siekiai, jei galėtų nuraminti jų jausmus užtikrindamas, kad jų norai  bus su pasitenkinimu įvykdyti"169.

166 Sйance  plйniйre du Soviet de Moscou du  15  janvier 1923-extrait du rapport du cam. Boukha-rine sur les  йvйnements d'Occident,  Izviesta,  №10  du  16/01/23,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6, №203.

167 Tйlйgramme n°66 de M. Padovani,  1er fйvrier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Me­mel  7, №1.

168 E. Galvanauskas (1882-1967) - 1919  m.  buvo pramonės, prekybos ir finansų minist­ras, 1920 m. tapo ministru  pirmininku, paskui iki 1924 m. ėjo ministro pirmininko ir užsienio  reikalų ministro pareigas.

169 Question de  Memel,  Kaunas, Paris  Imprimerie Nationale,  1923-1924,  p.  68. 170 Tйlйgramme du ministre d'Angleterre а Kowno (remis le  18  et communiquй а M. Laroche le  20),  17  janvier 1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  6,  p.  52.

Kauno   vyriausybė atsakomybę už karinę akciją permetė aukštajam Prancūzijos  komisarui, kuris suerzino krašto lietuvius „visaip piktnaudžiaudamas  kartu su p. Krausu, Direktorijos nariu vokiečiu"170.   Negrabi Lietuvos vyriausybės gynyba nieko neįtikino, ir Santarvė  toliau reikalavo iš krašto išvesti Lietuvos kareivius.

Viešoji nuomonė  džiūgavo ir spauda vieningai šlovino entuziastingą sutikimą, kurį  sukilėliams parodė vietos gyventojai, „sveikinę savo brolius  sukilėlius, atnešančius jiems laisvę"171. Spauda  atspindėjo lietuvių nuotaikas, kuriomis daugelį mėnesių manipuliavo  intensyvi propaganda172.

KLAIPĖDOS KRAŠTO REAKCIJA.  Klaipėdos  krašto gyventojai pasmerkė lietuvių karinę akciją, bet nesikišo arba  kišosi labai mažai, net jei kai kurie ir stojo su ginklu greta  prancūzų173.

Vokiečiai  pritarė oficialiam Berlyno vertinimui ir kaltino Prancūziją ir  Lenkiją palaikius Kauno vyriausybę174. Vietinė policija  su sukilėliais kovėsi vangiai, o kai kurie policininkai atsisakė  kautis ar net perėjo pas priešus, kai tik aukštojo komisaro būrių  pergalė tapo abejotina. Tik buvę Vokietijos kariuomenės  puskarininkiai, galbūt vykdydami Berlyno įsakymą, kovėsi iki galo  kartu su prancūzais175.

Vokietijos   vyriausybė žaidė dvigubą žaidimą palaikydama lietuvių karinę akciją   Klaipėdos krašte. Tuo pat metu ji oficialiai smerkė Kauno  vyriausybę, ir tai jai leido geriau gintis nuo Santarvės šalių  dažnai kartotų kaltinimų susimokymu.

Didžiuma   viešosios nuomonės lietuvių karinę akciją laikė agresija ir vylėsi,   kad, pasmerkus Lietuvą ir šiai išvedus savo kariuomenę, Amba­sadorių  konferencija grįš prie normalaus darbo. Kauno vyriausybės veiks­mai  neturėjo sukelti abejonių dėl Santarvės šalių sprendimo, kurį jos  ren­gėsi padaryti sukilimo išvakarėse.

Kai kurios  krašto bendrijos ir sluoksniai reikalavo, kad aukštasis komisaras  „neatidėliojamai ir kuo skubiau išspręstų Klaipėdos atei­ties  klausimą laikydamasis laisvojo miesto idėjos"176.   Vokiečiai ir didelė krašto lietuvių dalis norėjo, kad lietuvių  sukilimas pagreitintų laisvojo Santarvės vyriausybių arba Tautų  Sąjungos globojamo miesto sukūrimą177. Kad ir kaip ten  būtų, dauguma lietuvių gyveno kaime, ir neatrodė, kad rūpintųsi tuo,  kas vyksta krašte. Ne visi manė, kad tai su jais susiję178. Tik tautiškai nusiteikę lietuviai palaikė Kauno vyriausybės  veiksmus, „išimtinai nukreiptus prieš vokiečius" ir jų „nepakeliamą  administraciją"179.

Vietos   gyventojų reakcija nebuvo labai audringa. Ir vokiečiai, ir lietuviai  laukė Santarvės šalių reakcijos, ypač pirmųjų Lietuvos politinių  spren­dimų tuo atveju, jei būtų pripažintas įvykęs faktas. Jėga imta  priešintis tik po kelių savaičių, kai prasidėjo prievartinis krašto  lietuvinimas.

 

171 Lietuva,  1923 sausio 17,  p.  1.

172 Iš pokalbių su Juozu Alekna ir pulkininku Malijoniu.

173 Apie sukilimo eigą žr. 3 skyrių.

174 Tйlйgramme  D n°2  de M. Dubois, Dйlйguй franзais а  Kцnigsberg,  11  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  5, №94.

175 Compte-rendu n°31/23 du Colonel Blanchard, Prйsident du Comitй de  District de Koenigs-berg, а M. le Gйnйral Prйsident de la  Sous-Commission des Effectifs а Berlin,  17  janvier  1923, EMA, 7 N 2785.

176 Tйlйgramme а la Confйrence des Ambassadeurs de l'Union pour l'Etat  libre de Memel,  9  janvier  1923,  AMAEF, Europe  1918-1940 -  Memel  5, №69.

177 Note de M. Petisnй,  7  janvier  1923, AMAEF,  Europe  1918-1940 - Memel 5, №57-58.

178 Ten pat.

179 Note C-1  а  C-3, 22  janvier  1923, EMA, 7 N 2786.

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje