Šeštadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda

II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda

II DALIS. Lietuvos valdoma Klaipėda 

1 SKYRIUS. Ambasadorių konferencijos sprendimas 

JĖGŲ SANTYKIS TARP LIETUVOS IR SANTARVĖS 

Galutinai atsisakoma minties imtis jėgos 

Turint Tautų Sąjungos mandatą Klaipėdos krašte, Prancūzijai teko iš esmės vienai turėti reikalų su sukilėlių reikalavimais ir šiuo klausimu negeranoriška Kauno vyriausybe. Kitos šalys iš tiesų buvo linkusios palikti Paryžių derėtis su įvairiomis pusėmis jų vardu vieną. Šią padėtį stiprino ir tai, kad Ambasadorių konferencijai pirmininkavo prancūzas.

Siekdama nebūti apkaltinta Kauno šališkumu, Prancūzijos vyriausybė darė visa, kas įmanoma, kad ir kitos Santarvės šalys būtų įtrauktos į konfliktą, ypač Didžioji Britanija. Tad Britanijos vyriausybė po įvykių į Klaipėdos uostą pasiuntė savo kreiserį180, bet griežtai atsisakė naudoti jėgą šio krašto konfliktui spręsti181.

Buvo sudaryta Ypatingoji komisija iš trijų narių. Pirmininkas - Prancūzijos ministras Clinchant'as, kiti nariai - buvęs Italijos ministras Kopenhagoje Aloisi ir Didžiosios Britanijos konsulas Danzigeas Frey. Ji netrukus buvo pasiųsta į vietą padėčiai įvertinti ir pranešti Ambasadorių konferencijai, kad pastaroji galėtų galutinai nuspręsti Klaipėdos krašto likimą.

Jos misija buvo atkurti tvarką, išklausius įvairių krašto partijų įkurti Santarvės šalims, ypač Prancūzijai, labiau priimtiną laikinąją vyriausybę, paskui atsiskaityti Ambasadorių konferencijai, kad ši galėtų „nuspręsti Klaipėdos krašto likimą, nes ji jokiu būdu nieko nespręs spaudžiama savavališkų veiksmų"182.

Siekdama atkurti tvarką, Ypatingoji komisija pareikalavo iš Klaipėdos krašto išvesti Lietuvos kariuomenę, ypač Budrio vadovaujamas sukilėlių pajėgas, ko iki tol nepasiekė nė vienas Santarvės šalių ultimatumas. Tikras dėl savo pergalės Vyriausias Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetas pagrasino vėl imtis ginklų, nes jei „[sausio 27 d.] ultimatumas reikalauja atsakyti iki 10 valandos šiandien vakare, ar minėtasis komitetas yra pasirengęs pasitraukti ir nedelsiant demobilizuoti Klaipėdos krašto kariuomenę [vadovaujamą Budrio], tai [komitetas] nusprendė jūsų paprašyti teiktis jam atsakyti, ar reikia suprasti, kad šiuo ultimatumu nutraukiamos šio sausio 15 d. sudarytos paliaubos su prancūzų dalinių Klaipėdoje vadu. (...) Negavęs atsakymo iki šio vakaro 11 valandos, Vyriausias Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetas leis vyriausiajai Klaipėdos krašto kariuomenės [vadovaujamos Budrio] vadovybei imtis būtinų priemonių krašto interesams apginti. Santarvės tyrimo Komisija bus atsakinga už visas iš paliaubų nu­traukimo kylančias pasekmes"183.

Bijodama kovų atnaujinimo, Ypatingoji komisija skubiai paskelbė no­tą, patvirtinančią, kad sausio 15 d. susitarimas dėl ugnies nutraukimo tebegalioja184.

 

180 J. Didelot, La marine de l'Aigle blanc, p. 36.

181 De M. le Ministre de France en Pologne à M le Président du Conseil, 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №54.

182 Compte-rendu spécial №42 / 2ème Bureau N.312/S du Colonel Blanchard, Commission Militaire interalliée de Contrôle en Allemagne - comité de Königsberg, 28 janvier 1923, EMA, 7 N 2785.

183 Note de M. Jankus, Président du Comité central du Salût du Territoire de Memel à M. le Président de la Commission extraordinaire des Alliés à Memel. Memel, 27 janvier 1923, in: Question de Memel, Vol. 1, p. 79.

184 Note de la Commission extraordinaire au Comité du Salût du Territoire de Memel, in: Question de Memel, Vol. 1, p. 80.

 

Tikėdamasis pasinaudoti komisijos „silpnumu", Budrys pamėgino priversti išplaukti sąjungininkių kariuomenę ir jų „nereikalingus ir šaliai kenkiančius laivus"185 teigdamas, kad kariuomenės žmonės, pirkdami „daug esamų prekių", kelia kainas. Jis pridūrė, jog „tokia padėtis taip siutina gyventojus, kad šiuo metu jis negali garantuoti visuomeninės tvarkos ir Santarvės karių saugumo. Ypač trūksta maisto produktų, tad krašto aprūpinimui iškilo grėsmė"186. Santarvė į šiuos kaltinimus dėmesio nekreipė.

Galėtume klausti, kokios buvo tokio Santarvės šalių, ir pirmiausiai Prancūzijos, neveiklumo priežastys susidūrus su sukilėliais, kurie apskritai sudarė menką krašto gyventojų mažumą. Viena Ambasadorių konferencijos nota net aiškino, kad „maršalas Fochas mano, kad pakaktų 3 batalionų po 600 žmonių ir 3 lauko baterijų (po vieną batalioną ir bateriją iš kiekvienos didžiosios valstybės), ir jie įvykdytų komisijos nurodytas sąlygas"187. Vienoje iš telegramų Clinchant'as nerimavo dėl padėties krašte ir rašė, kad „jei Klaipėdos maišto vykdytojai nebus nubausti, jie gali susilaukti pamėgdžiotojų"188.

Karinės intervencijos mintį atmetė Ambasadorių konferencija, nes, „nors akivaizdu, kad tik toks sprendimas leistų visiškai atkurti Santarvės veiksnumą Klaipėdoje ir jų teises Lietuvos atžvilgiu, vis dėlto jame esama tam tikros rizikos tuo atveju, jei Lietuva įsiveltų į konfliktą, kuris galėtų išplisti ir tapti ypač pavojingas, jei Lietuvą palaikytų Rusija"189.

Po Klaipėdos sukilimo Prancūzija visiškai nenorėjo griebtis jėgos. Prancūzijos vyriausybė pamažu ėmė svarstyti panaudoti šį incidentą siekiant kompromiso su Lenkija Vilniaus klausimu.

 

185 De M. Budrys, Commandant en chef de l'armée du Territoire de Memel, à M. le colonel Trous-son, Commandant des troupes interalliées à Memel, in: Question de Memel, Vol. 1, p. 81.

186 Ten pat.

187 Note de la Conférence des Ambassadeurs, 29 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 6, №293.

188 Télégramme très urgent D №9-10 de M. Clinchant, 28 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №274.

189 Note de la Conférence des Ambassadeurs, 29 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 6, №293.

 

Ribota Lietuvos galia Klaipėdoje

 

Po 1923 sausio 15 d. Kauno vyriausybė, atrodo, gavo tai, ko daug metų reikalavo iš Santarvės. Bet ji labai greitai turėjo pajusti spaudimą ne tik iš išorės, bet ir iš savo šalininkų Klaipėdoje.

Organizuodami sukilimą Klaipėdos krašte, lietuviai buvo užsitikrinę Vokietijos ir Sovietų vyriausybių paramą Santarvės karinio atsako atveju. Bet, pasiekus pergalę, šios dvi sąjungininkės panoro vadovauti deryboms dėl šio krašto šiek tiek daugiau, nei Kaunas norėjo iš pradžių. Didžiąją laiko dalį kontaktai tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos nebuvo tiesioginiai, bet vyko per Berlyną ir Maskvą. Prieš atsakydama į daugybę Santarvės notų Lietuvos vyriausybė, pavyzdžiui, visuomet konsultuodavusi su Kremliumi. Į kiekvieną gaunamą laišką būdavo parengiami trys atsakymai ir pasiūlomi sovietų ambasadoriui Kaune. Lietuviams telikdavo išsiųsti tą, kuris labiau patikdavo sovietams190.

Menkai galėdama paveikti sukilėlius, Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašte taip pat parodė tam tikro silpnumo. Sausio 16 d. generolas Budrys paskelbė kuriąs kariuomenę, susidedančią iš savanorių iš Lietuvos, šaulių ir krašto gyventojų. Pastarieji ėjo tarnauti veikiau dėl 2 litų per dieną užmokesčio nei iš patriotinių paskatų191. Nepaisant nedidelio užverbuo­tų kareivių skaičiaus (apytikriai 1500), Budriui pavyko įtikinti Santarvės valstybes, kad savo žinioje jis turi 9000-10 000 žmonių192. Komunikacijos priemonių „dezorganizacija" ir šios kariuomenės judrumas leido įvykdyti šią klastotę. O vietos gyventojai labai greitai suprato, kad Prancūzija nenori problemos sureguliuoti jėga ir nesipriešins krašte tvarką galinčios palaikyti kariuomenės sukūrimui193.

Pasikliaudamas savo pergale, Budrys atsitolino nuo Kauno, siekusio suvaldyti savo dažnai nesukontroliuojamus žmones. Karo atašė prie nepaprastojo Lietuvos atstovo Klaipėdoje majoras Jakutis į generalinį štabą Kaune siuntė daugybę prašymų, kad vyriausybė pasirūpintų „daugybe nebūtinų asmenų, į Klaipėdą per Eitkūnus atvykstančių iš Kauno, nes būtinai reikia į tai atkreipti dėmesį ir užtverti kelią tokiai nenaudingų elementų srovei"194. Jis apgailestavo, kad „silpni savanorių kariuomenės gretose"195 esantys asmenys kelia problemų, kaip ir menkas jos profesionalumas. Karo atašė siūlė į Klaipėdą „pritraukti daugiau susipratusių karininkų, kad kareiviai būtų stipresni ir drausmingesni"196. Sunkiai šią savanorių jėgą suvaldančios Kauno vyriausybės nenuramino ir tai, kad Budrio kariuomenė apsivilko uniformas.

Nepaisydama sunkumų visiškai kontroliuojant krašto įvykius, Lietuvos vyriausybė apskritai palaikė visus per daugelį mėnesių suplanuotus sukilėlių veiksmus. Kai Vyriausias gelbėjimo komitetas pareikalavo kraštą prijungti prie Lietuvos197 dar prieš pačią sukilimo pradžią numatytomis sąlygomis, Lietuvos Seimas skubiai „pareikalavo, kad Respublikos vyriau­sybė kreiptų kuo daugiau dėmesio į Klaipėdos krašte vykstančius įvykius ir panaudotų visas savo galias padėdama minėto krašto gyventojams kuo greičiau įvykdyti tvirtą jų ir Lietuvos Respublikos pasiryžimą susijungti į vieną nepriklausomą valstybę - Lietuvos Respubliką"198.

 

190 Z. Butkus, Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919-1939 metais, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 21.

191 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 38.

192 Ten pat.

193 V.Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 46.

194 Du Major Jakutis au Chef de l'Etat-Major Général, 28 janvier 1923, LVA, f. 923, ар. 3, b. 422, Nr. 354.

195 Ten pat.

196 Ten pat.

197 Žr. 4 priedą.

198 Résolution du Seimas lithuanien au sujet de la Déclaration de l'Assemblée générale du Territoire de Memel, votée le 24 janvier 1923, in: Question de Memel, p. 77.

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda