Šeštadienis, Gruo 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda

II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda - SIEKIS SPRĘSTI KLAIPĖDOS PRIKLAUSOMYBĖS PROBLEMĄ

SIEKIS SPRĘSTI KLAIPĖDOS PRIKLAUSOMYBĖS PROBLEMĄ

 

Dvigubas Prancūzijos žaidimas

 

Suprasdama, kad paprasti pagraudenimai Lietuvos vyriausybės neveikia, Prancūzija, kaip viena Santarvės šalių, nusprendė Kauną pagąsdinti rimčiau. Vasario 2d. E. Galvanauskui buvo įteikta nota, kurioje pakartojamas ankstesnio ultimatumo tekstas ir keliomis dienomis pratęsiamas jo įvykdymo laikas bei paaiškinami pavojai, kuriuos rizikuoja užsitraukti Lietuva, nes, „jei per septynias dienas nuo šio pareiškimo įteikimo datos sąlygos199 nebus įvykdytos, Santarvės vyriausybės praneš Tautų Sąjungos Tarybai, koks yra Lietuvos vyriausybės požiūris ir kokie dėl to gali būti padariniai, ir kad tiek, kiek susiję su didžiosiomis Santarvės valstybėmis, tai galėtų priversti jas nutraukti su Lietuva diplomatinius santykius200".

Siekdamas laimėti visapusišką Lietuvos bendradarbiavimą, Poincarė pažadėjo, kad „didžiųjų Santarvės valstybių sprendimu, Klaipėdos krašto suverenitetas Lietuvai bus perduotas reikalaujant laikytis vienintelės autonomijos sąlygos ir upių bei jūros tranzito laisvės201. Vasario 4d. žodine nota buvo patvirtinas šio sprendimo taikymas, kai tik „bus atkurta valdžia, kuri priklauso Santarvei"202. Lietuva galiausiai sutiko pakeisti laikinosios vyriausybės vadovą Simonaitį mažiau prancūzams antipatišku Viktoru Gailiumi, ir jis Direktorijai pradėjo pirmininkauti vasario 15d.

Juo toliau, Prancūzijos URM vis labiau tikėjo, kad Lietuvos sukeltus neramumus Klaipėdoje Prancūzija gali panaudoti Lenkijos labui. Prancūzijos vyriausybė norėjo pasinaudoti šia padėtimi siekdama galutinai išnarplioti Kauno ir Varšuvos priešpriešą ne tiek Klaipėdos, kiek Vilniaus klausimu.

Britanijos vyriausybės neįtikino prancūzų argumentai susieti Vilniaus ir Klaipėdos problemas. Paryžius norįs įtikinti, kad toks pasiūlymas esąs įkvėptas „taikos siekio" o ne „rūpinimosi Lenkija"203. Britų užsienio reikalų ministro lordo Curzono manymu, „tarp abiejų dalykų nėra loginio ryšio, ir (...) juos sujungdamos didžiosios valstybės padrąsintų lietuvius likti Klaipėdoje, kuri jiems pasirodytų esanti būtina atsvara už jiems primestą Vilniaus netektį"204.

Paryžius suprato, kad Londono lengvai neapgaus savo manevrais, tad nusprendė jį įtikinti, jog lenkai pasirengę bet kurią akimirką pradėti konfliktą su Lietuva ir taip įžiebti gaisrą visame regione205. Kai kurie lenkai iš tiesų buvo pradėję kalbėti apie galimybę imtis karo veiksmų prieš Lietuvą. Prancūzijos URM manymu, reikią, kad Varšuva „išlaikytų gynybinį požiūrį ir Lietuvai užkrautų visą atsakomybę už agresiją, jei ji įvyktų, - taigi pirmiausiai bolševikai neturėtų jokio preteksto intervencijai. Pagaliau Prancūzija yra labiausiai suinteresuota, kad Lenkija neįsiveltų į kokią avantiūrą, kuri atvertų jos sienas su Vokietija kokiam nors netikėtumui"206.

Tad, pripažinus Lenkijos teises į Vilnių, būtų išvengta konflikto, nes „žinodami viešosios nuomonės galią ir jos įtaką Lenkijos vyriausybei, mes nusprendėme, kad vienintelis būdas išvengti pavojingos Lenkijos reakcijos būtų nedelsiant pripažinti rytines jos sienas, pripažinti Vilniaus krašto aneksiją ir patenkinamą sieną su Lietuva"207.

Būtų galima klausti, kiek tikras buvo rimto konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos pavojus. Prancūzijos URM archyvai tikrai mini notas, kuriomis buvo pasikeista su jos atstovu Varšuvoje, bet tai veikiau buvo politiniai gestai, skirti priversti Prancūziją reaguoti pirmiausiai į Vilniaus problemą. Vadinasi, Prancūzijos vyriausybė galėjo suvaldyti bet kokį Lenkijos išprovokuoto ginkluoto konflikto pavojų. Būtų pakakę paprasčiausios notos Lenkijos vyriausybei. Prancūzijos vyriausybė galėjo be didelio pavojaus švytuoti iš tikrųjų menkai tikėtino karo grėsme siekdama kitoms didžiosioms valstybėms primesti bendrą Klaipėdos ir Vilniaus klausimų sprendimą Ambasadorių konferencijoje.

 

199 Ultimatumo keliamas sąlygas žr. 3 priede.

200 Note collective des Gouvernements de Grande-Bretagne, France et Italie remise à S.E. Galvanauskas, Président du Conseil, Ministre des Affaires étrangères de Lithuanie, par les Représentants de France, de Grande-Bretagne et d'Italie à Kaunas le 2 février, Paris, le 1er février 1923, in: Question de Memel, p. 82.

201 H. de Chambon, La Lithuanie moderne, p. 91.

202 Note verbale remise à S.E. Galvanauskas par les Représentants de France, de Grande-Bretagne et d'Italie à Kaunas le 4 février, in: Question de Memel, p. 83.

203 Télégramme D №83-84 de M. Saint-Aulaire, Londres, sans date reçu le 26 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №237.

204 Télégramme D №83-84 de M. Saint-Aulaire, Londres, sans date reçu le 26 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №236.

205 Ten pat.

 

Ambasadorių konferencija (1923m. vasario 16 d.)

 

Lietuvos vyriausybės Klaipėdoje sukeltas sukilimas pastūmėjo Santarvės šalis kuo greičiau nusikratyti dygaus šio krašto priklausomybės klausimo. Į vietą pasiųsta Ypatingoji komisija padarė viską, kad Ambasadorių konferencija galėtų greitai priimti Santarvės šalims ir Lietuvai tinkamą sprendimą.

NORAS KUO GREIČIAU ВАIGTI. Įvykus sukilimui, Santarvės šalys turėjo skirtingas nuomones dėl krašto atidavimo būdo ir būsimojo jo statuso. Tik Italijos vyriausybė buvo už skubų ir besąlyginį Klaipėdos atidavimą Lietuvai208. Britams labiau patiko laikinas po tam tikro laikotarpio peržiūrimas sprendimas, ypač jie norėjo, kad krašto priskyrimą Lietuvai lydėtų „tikras žinojimas, kad Santarvės šalių sąlygos bus išsaugotos, būtent, kad Lietuva savo teritoriją atvers Lenkijos tranzitui"209. Japonai savo ruožtu siūlė „suverenitetą atiduoti Lietuvai, jai patikėti kaimo administravimą, o miesto valdžią perduoti visuotiniais rinkimais išrinktai atstovų valdžiai"210.

Prancūzijos vyriausybė, palankiai nusiteikusi krašto priskyrimui Lietu­vai, jei tik Vilnius bus pripažintas integralia Lenkijos dalimi, džiaugėsi matydama, kad japonų pasiūlymas patinka kitoms didžiosioms valstybėms211. Klaipėdos krašto autonomijos idėją palaikė visos Santarvės šalys.

Ambasadorių konferencija, ypač Prancūzija, norėjo kuo greičiau priimti sprendimą ir taip pabaigti nuolatinį Lenkijos spaudimą bei sustiprinti strateginę savo sąjungą su Varšuva. Prancūzijos URM suprato, kad „Klaipėda yra atspirties taškas, į kurį remiasi didžioji maršalo Pilsudskio sumanyta ir entuziastingai lenkų daugumos palaikoma plėtimosi Baltijos link politika"212. Pilsudskio iš tiesų negalėjo patenkinti Dancigo uosto statusas, nesiderinantis su jo ambicijomis įsteigti galingą Lenkijos karo laivyną. Jis tikėjosi, kad Klaipėdos uostas taps svarbia Lenkijos laivyno baze213.

Latviai ir estai, siekdami stabilumo regione, buvo linkę kuo greičiau išspręsti Klaipėdos klausimą. Norėdama kuo greičiau pabaigti Klaipėdos bylą, Latvijos vyriausybė, nors Paryžiaus laikoma prolenkiška, Prancūzijos atstovui Rygoje išreiškė „norą, kad Klaipėdos kraštas tiesiog paprasčiausiai atitektų Lietuvai, kuri Lenkijai suteiktų ekonominių garantijų ir įsipareigo­tų nedaryti jokių kliūčių laisvam Lenkijos prekių tranzitui Nemunu"214.

 

206 Note confidentielle de M. le Ministre des Affaires étrangères à M. le Ministre français à Varsovie, le 30 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №311.

207 De M. le Ministre de France en Pologne à M. le Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №55.

208 Note du 16 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №26.

209 Ten pat.

210 Ten pat.

211 Ten pat.

212 Note de M. le Ministre de France en Pologne à M. le Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №53.

213 S. Mikulicz, Klajpeda w polityce europejskiej 1918-1939, p. 161.

214 Note A-L №5 de M Lescuyer, Riga, le 2 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 7, №33.

 

Abi Baltijos šalys bijojo, kad į konfliktą gali įsitraukti vokiečiai ar sovietai. Tad jos „troško, kad lietuviai liktų Klaipėdoje, ir visomis galiomis siekė mums [prancūzams] sutrukdyti duoti atkirtį lietuvių karinei akcijai, versdamos atsižvelgti į komplikacijas, išprovokuotas tiek rusų, tiek ir vokiečių"215.

Ryga ir Talinas, prašydami, Prancūzijai tarpininkaujant, Santarvės šalis pripažinti įvykusį faktą Klaipėdoje, teigė, kad „bet kokia Santarvės reakcija, nors ir menkai tikėtina, vis dėlto galėtų Lietuvą pastūmėti į bolševikų glėbį, kad lietuvių reikalavimai yra teisėti ir kad lenkų imperialistų216 buvimas Klaipėdoje Baltijos šalims nėra pageidautinas"217.

KONFERENCIJOS SPRENDIMAI. 1923m.vasario 16d.Ambasadorių konferencija pagaliau paskelbė Santarvės ir Lietuvos priimtą sprendimą. Klaipėdos uosto ir krašto suverenitetas oficialiai perduotas Lietuvai. Šio perdavimo sąlygos buvo aiškiai apibrėžtos218:

a) Klaipėdos krašte turėjo būti įsteigta autonomija ir tautos atstovavimas su atitinkamomis institucijomis, kur būtų oficialiai vartojamos abi kalbos, laikomasi visų gyventojų lygių teisių, nepriklausomai nuo jų kilmės, kalbos ar tikybos, lygybės tarp piliečių ir užsieniečių civilinės teisės ir lygių teisių prekybos srityse;

b) Taip organizuoti tranzitą jūra ir upėmis, kad būtų atsižvelgta į Lietuvos ir Lenkijos regionų, kurių natūralus išėjimas į jūrą yra Klaipėda, interesus, įsteigti uosto ūkio administraciją, atitinkančią jo plėtrą, pirmiausiai įkuriant franko zonas ir, vietoje reziduojant suinteresuotų Lietuvos ir Lenkijos regionų atstovams, garantuoti būtinas jų prekybos lengvatas;

c) Lietuvai garantuojant, Klaipėdos kraštas turi atlyginti dar nepadengtas avansuotas jo administracijos vadovo ir jo darbo išlaidas;

 

215 De M. le Ministre de France en Esthonie à M. le Ministre des Affaires étrangères, Réval, le 6 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 7, №90.

216 Gali būti, kad sąvokos „lenkų imperialistai" iš tikrųjų nepanaudojo nei Latvijos, nei Estijos vyriausybės, nes abi šios šalys nebuvo iš esmės antilenkiškos. Būdvardis „imperialistai" veikiau rodo Prancūzijos valdžios nepritarimą susidūrus su Latvijos ir Estijos požiūriu į lietuvių reikalavimų teisėtumą, tad ir į karinę jų akciją Klaipėdoje.

217 De M. le Ministre de France en Esthonie à M. le Ministre des Affaires étrangères, Réval, le 6 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 7, №90.

218 H. de Chambon, La Lithuanie moderne, p. 92.

 

d) Lietuvai arba kraštui turi būti perduoti visi Reicho ar kitų vokiečių valstybių turtai ir nuosavybė. Lietuva savo ir krašto vardu įsipareigoja prisiimti Versalio sutarties 254 ir 256 straipsnių prievoles;

e) Lietuvai perėmus čia nurodytomis sąlygomis Klaipėdos kraštą, Paryžiuje Ambasadorių konferencija, dalyvaujant Lietuvos ir Klaipėdos krašto atstovams, turi parengti Klaipėdos krašto statutą ir su Lietuva sudaryti šį sprendimą atitinkančią konvenciją.

Lietuva atsisakė Lenkijai suteikti Ambasadorių konferencijos reikalau­jamų lengvatų219. Tad tarp Santarvės šalių ir Kauno vyriausybės radosi nesusipratimų. Ji laikė, kad vasario 16 d. sprendimas nėra nekintamas ir esąs tik būsimųjų derybų dėl Klaipėdos krašto statuso pagrindas220. Kaip tik tokia dvasia Lietuva 1923m. kovo 13 d. priėmė Ambasadorių konferencijos sprendimą.

Ambasadorių konferencijos sprendimas apstulbino Lenkijos vyriausybę, ji „atsisakė patikėti, kad šis kraštas buvo padovanotas Lietuvai vien tam, kad būtų atimtas iš Vokietijos ir kad patenkintų jos kaimo gyventojų aspiracijas"221. Varšuvos manymu, Santarvės valstybės darančios klaidą, nes „visu Klaipėdos kraštu padidėjusi Lietuva vis dėlto bus neperskiriamai sulydyta su Rytprūsiais jūra, Nemunu, puikiu savo rytinėje provincijoje vokiečių tiestu geležinkelių tinklu, prie kurio ji daug labiau prisiderins. Varšuvoje suprantama, kad Rytprūsiai ir Lietuva sudarys vieningą ekonominį ir politinį bloką. (...) Netrukus iki pat Pet­rogrado išaugsianti Berlyno įtaka sukurs nepereinamą sieną tarp Baltijos šalių ir Lenkijos, už kurios lenkai gali uždusti"222. Vis dėlto lenkų nepasitenkinimas netruko sušvelnėti, kai po kelių savaičių buvo oficialiai pripažintas Vilniaus status quo. Lenkijos vyriausybei Klaipėdos klausimas nebuvo toks esminis kaip Vilniaus.

 

219 Ten pat, p. 93.

220 Communication du Gouvernement lithuanien remise aux Représentants des Gouvernements Alliés à Kaunas, le 10 mars 1923, in: Question de Memel, p. 96.

221 De M. le Ministre de France en Pologne à M. le Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №53.

222 Du Ministre de France en Pologne au Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №54.

 

Lenkija ne vienintelė skundėsi vasario 16d. sprendimu. Maskva manė, kad faktas, jog su ja niekas nesikonsultavo, esąs netoleruotinas. Sovietų užsienio reikalų ministras telegramoje Prancūzijos užsienio reikalų ministrui nurodė, kad: „1 - bet kokios tarptautinės organizacijos Nemuno reikalais įsteigimas Sovietų Sąjungai nedalyvaujant yra neleistinas; 2 - jei būtų įsteigta tokia organizacija, joje turėtų dalyvauti Nemuno ir jo intakų pakrančių valstybės; 3 - Rusija gali pripažinti tik tokį sprendimą, kuris jai ir jos sąjungininkėms garantuotų transporto, be kita ko, ir laivybos Nemunu laisvę"223.

Tokiu būdu Sovietų vyriausybė siekė, kad būsimosiose derybose Paryžiuje būtų glaudžiai su ja bendradarbiaujama, bet Santarvės šalys šio jos noro nepaisė224.

Vokietija aiškios nuomonės neturėjo. Krašto vokiečių atžvilgiu jos politika buvo aiški: Kauno vyriausybei reikėjo sutrukdyti sėkmingai sulietuvinti kraštą. Ambasadorių konferencijos sprendimas tik sustiprino šį pasiryžimą, ir per Rytprūsius buvo nuolatos protestuojama prieš lietuvių buvimą ir veikimą Klaipėdos krašte225.

Nors Santarvės šalių sprendimas ir negalėjo patenkinti Vokietijos, nes jos galutinai įvykdė Versalio sutarties valią atskirti Klaipėdą nuo Reicho, vis dėlto Vokietijos vyriausybė nebuvo labai nepatenkinta, kad kraštas atiteko artimai su Vokietija susijusiai šaliai. Anot Prancūzijos atstovo Kaune, Lietuva išgyveno ekonominę krizę, ir jai būtinai reikėjo „kuo greičiau pasirašyti prekybos sutartį, dėl kurios pagrindinių dalykų jau buvo sutarta"226. Padovanio nuomone, buvo akivaizdu, kad „Vokietija sutartį pasirašys tik kai jos pageidavimai bus įvykdyti, iki tol išsaugodama savo rankose ginklą, kuriuo galėtų spausti Lietuvą"227.

 

223 Télégramme de Tchitchérine à Poincaré, Ministre des Affaires étrangères, Moscou, le 23 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №83.

224 Ten pat.

225 Aide-mémoire relatif aux droits des habitants du territoire de Memel, Paris, le 24 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №80.

226 De M. Padovani à M. Poincaré, Président du Conseil, Kowno, le 14 mai 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №116.

227 Ten pat.

 

Vokietijos vyriausybė buvo tikra, kad galės pagal savo poreikius manipuliuoti Lietuva. Rytprūsių Oberprezidentas per Rytprūsių demokratų partijos suvažiavimą viešoje kalboje gegužės 10 d. taikliai apibendrino Vokietijos nuomonę. Von Siehras tuomet pareiškė, kad „turėtume pasveikinti save, kad Klaipėda buvo atiduota Lietuvai, nes (...) lietuvių veiksmų Klaipėdoje dėka žlugo prancūzų, arba, tiksliau sakant, lenkų ir prancūzų Klaipėdos koncepcija. Ši jų nesėkmė ne tik leido nutraukti Rytprūsius turėjusią užsmaugti grandinę, bet taip pat padėjo atkurti Vokietijos autoritetą ir įtaką, besunykstančią Baltijos pakrantėse. Vokietiją ir Rusiją patenkinantis Klaipėdos klausimo sprendimas (...) taip pat patenkina ir Rytprūsius"228.

Pagrindinė Ambasadorių konferencijos sprendimo pasekmė buvo prancūzų išvykimas iš Klaipėdos krašto. Vasario 19 d. visi prancūzai, civiliniai ir kariai, sėdo į laivą. Viešbučio Victoria direktoriaus teigimu, aukštasis komisaras ir jo sargybiniai išsikraustė dar išvakarėse229.

„Prancūzai palieka Klaipėdą. Rusijos pergalė. Išlaisvintas kelias sujungti Sovietų ir Vokietijos teritorijas", - skelbė stambios Chicago Tribune antraštės 1923m. vasario 20 d. Specialusis jo korespondentas Donaldas Day vis dėlto sutramdė savo pesimizmą patikslindamas, kad tai gali būti gerai Jungtinėms Valstijoms. Jo manymu, artimiausiais mėnesiais visi laukią tikro ūkinio pakilimo šiame krašte, nes visos Kauno bendrovės norį Klaipėdoje atidaryti savo filialus, kad galėtų daryti biznį su Jungtinėmis Valstijomis.

 

228 Journal des Débats du 18 juillet 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 10, №16.

229 Compte-rendu de la Commission militaire interalliée de Contrôle en Allemagne, Königsberg, le 19 février 1923, EMA, 7 N 2785.

 

2 SKYRIUS.Lietuvos politika Klaipėdoje

 

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda