Sekmadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda

II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda - SUTARTIES TURINYS IR TRŪKUMAI

SUTARTIES TURINYS IR TRŪKUMAI

 

Konvencija ir trys jos priedai buvo pasirašyti 1924m. gegužės 8 d. Paryžiuje. Lietuvai ją ratifikavus liepos 31 d., Paryžiaus sutartis iškart įsigaliojo. Klaipėdos kraštas buvo besąlygiškai perduotas Lietuvai de jure.

 

Sutarties turinys289

 

289 Šiame poskyryje aptariami tik Lietuvos suvereniteto ir kraštui suteiktų autonomijos garantijų klausimai. Ieškodamas daugiau informacijos, skaitytojas gali pasiremti visu Paryžiaus sutarties (Konvencija ir priedėliai) tekstu 5 priede.

 

 

LIETUVOS SUVERENITETO PRIPAŽINIMAS. Paryžiaus sutartis Klaipėdos krašte pripažino Lietuvos suverenitetą. Santarvė oficialiai Lietuvai perdavė „visas teises ir pareigas, kurias gavo iš Vokietijos pagal Versalio sutarties 99 straipsnį į teritoriją, esančią tarp Baltijos jūros, Rytų Prūsijos šiaurės rytų sienos (...) ir senosios sienos tarp Vokietijos ir Rusijos" (Konvencijos 1 str.).

Lietuvos valstybei krašte turėjo atstovauti Respublikos prezidento skiriamas gubernatorius (I priedėlio 2 str.). Šis Kauno atstovas turėjo skirti Direktorijos pirmininką, bet ne kitus keturis šios vykdomosios valdžios narius, nes juos savo ruožtu skyrė pirmininkas (I priedėlio 15 str.). Savo ūkio interesams atstovauti Lietuvos vyriausybė taip pat skyrė vieną iš trijų Uosto tarybos narių (II priedėlio 5 str.). Kitus narius atitinkamai skyrė Direktorija ir Tautų Sąjungos konsultacinė ir techninė ryšių bei tranzito komisija (II priedėlio 5 str.).

Vyriausybė turėjo teisę Direktorijai pritariant sušaukti arba paleisti neeilinę krašto atstovų susirinkimo sesiją. Bet kuriuo atveju turėjo ją sušaukti reikalaujant trečdaliui susirinkimo narių (I priedėlio 12 str.). Taip pat buvo numatyta, kad vyriausybė privalo per mėnesį paskelbti balsavimu priimtą įstatymą, o Atstovų susirinkimui nusprendus, kad įstatymas priimtas skubos tvarka, jį paskelbti per 15 dienų (I priedėlio 10 str.).

Reali Lietuvos valdžia buvo užtikrinta gubernatoriaus veto teise visiems Atstovų susirinkimo priimtiems įstatymams (I priedėlio 10 str.). Siekiant apriboti piktnaudžiavimo valdžia galimybes, Paryžiaus sutartis šia teise leido naudotis tik aiškiai nustatytomis sąlygomis. Veto teise buvo leidžiama pasinaudoti tik prieš tuos įstatymus, kurie „viršija krašto valdžios kompetenciją" (I priedėlio 16 str.), kurie „neatitinka Lietuvos konstitucijos principų" (I priedėlio 6 str.), arba kurie nesiderina su „tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais" (I priedėlio 16 str.).

KRAŠTO AUTONOMIJOS GARANTIJOS. Konvencija pripažino, kad „Klaipėdos kraštas, priklausydamas Lietuvos suverenitetui, naudojasi autonomija įstatymų leidimo, vykdymo ir finansinėse srityse" (Konvencijos 2 str.).

Paryžiaus sutartis numatė Klaipėdos pilietybę, kurią turėjo gauti visi 1920 m. sausio 10 d. krašte gyvenę asmenys. Vieninteliai apribojimai buvo numatyti Vokietijos piliečiams, jie per 6 mėnesius nuo Konvencijos ratifikavimo Kaune turėjo paprašyti Lietuvos pilietybės290 (Konvencijos 8 str.). Kartu Konvencija gynė vokiečius, norinčius išlaikyti savo pilietybę. Nors jie turėjo per dvejus metus „persikraustyti į Vokietiją", galėjo išsaugoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, o savo kilnojamąjį turtą išsivežti nemokėdami muitų (Konvencijos 9 str.).

 

290 Lietuva nepripažino dvigubos pilietybės, išimtį darė tik JAV lietuviams. Tad vokiečiai, norėdami tapti Klaipėdos piliečiais, turėjo atsisakyti Vokietijos pilietybės.

 

Turint šią pilietybę buvo galima dalyvauti politiniame krašto gyvenime. Atstovų rūmų narius iš tiesų rinkti ar būti išrinktais galėjo tik Klaipėdos piliečiai (I priedėlio 11 str.). Buvo pabrėžiama, kad „valdininkais ir krašto tarnybų tarnautojais turėjo būti kiek įmanoma priimami krašto piliečiai" (I priedėlio 29 str.).

Siekiant išvengti nelygybės civilinės teisės srityje tarp krašto ir likusios Lietuvos dalies gyventojų, Konvencijos 9 straipsnis teigė, kad „krašto gyventojai visoje Lietuvos teritorijoje naudosis visomis civilinėmis teisėmis, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai" ir kad „Lietuvos piliečiai, kurie nėra Klaipėdos krašto piliečiai, šiame krašte naudosis visomis civilinėmis teisėmis, pripažįstamomis Klaipėdos krašto piliečiams".

Siekiant užtikrinti tikrą autonomiją, I priedėlio 5 straipsnyje buvo išvardytos sritys, priklausančios Klaipėdos krašto valdžios kompetencijai. Tam tikros išlygos buvo numatytos dėl viešosios tvarkos: ją „palaikė vietos policija, priklausoma nuo krašto valdžios", bet „iškilus būtinybei", ją turėjo užtikrinti Lietuvos vyriausybė" (I priedėlio 20 str.). Sienų, muitinės ir geležinkelio policija tiesiogiai priklausė Lietuvai (I priedėlio 20 str.). Taip pat Direktorijai paskyrus neatšaukiamą teisėją, jį atstatydinti galėjo tik vienas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių, kurio kompetencijai priklausė Klaipėdos krašto reikalai (I priedėlio 23 str.).

GALIMOS PROBLEMOS. Lietuvos vyriausybės paskirtas gubernatorius turėjo išrinkti Direktorijos pirmininką. Nors Sutarties tekste niekas jam nedraudžia pasirinkti ką nori, kad tik būtų Klaipėdos pilietis, tikrovė buvo visiškai kitokia. Iš tiesų pagal I priedėlio 17 straipsnį Direktorija turėjo „turėti Atstovų rūmų pasitikėjimą ir (...) atsistatydinti, jei Rūmai jam pareikštų nepasitikėjimą".

Vadinasi, gubernatoriaus pasirinkimą ribojo būtinybė Direktorijai laimėti pasitikėjimo balsavimą. Tad jis turėjo tikti Atstovų rūmų daugumai. Be to, jo teisė paleisti, sušaukti ar baigti neeilines Rūmų sesijas buvo priklausoma nuo Direktorijos paramos. Tokia Direktorija galėjo tapti nekontroliuojama, nes sutartyje nieko nepasakyta apie gubernatoriaus teisę atšaukti jos pirmininką. Kaip tik dėl to Lietuva sulaukė neigiamo Tarptautinio Hagos tribunolo sprendimo 1931m.

Kitas problemų galėjęs kelti dalykas buvo tranzito Nemunu klausimas. Pagal Paryžiaus sutarties 3 priedo 3 straipsnį Lietuvos vyriausybė „pripažįsta tarptautinį Nemuno ir juo vykstančio transporto pobūdį (...)/ įsipareigoja nuo šiol leisti ir teikti visokias lengvatas transportui šia upe į Klaipėdą ar iš jos, ar pačiame jos uoste ir, atsižvelgdama į esamus politinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, šio transporto atžvilgiu netaikyti Barselonos statuto 7 ir 8 straipsnių"291. Tad atrodė, kad lenkų ir sovietų (tiksliau, baltarusių) sielių plukdymas bus užtikrintas, nes įžvalgioji Tautų Sąjungos komisija atmetė Lietuvos galimybę naudotis argumentu, jog tarp jos ir Lenkijos yra karo padėtis292. Bet Lietuva manė, kad šis straipsnis gali galioti tik tuomet, kai bus atkurti santykiai su Lenkija293.

Per derybas lenkai išreiškė baimę, kad Lietuvos vyriausybė netaikys šio straipsnio arba veikiau blogai taikys, nes „jei sieliai ir plauks, (...) nėra jokių garantijų juos lydintiems žmonėms"294.

 

291 Barselonos statutas apibrėžė tarptautinio statuso uostų veikimą numatydamas atvejus, taip pat ir karo padėties, kai buvo galima apriboti judėjimo laisvę.

292 Įvesti karo padėtį buvo nuspręsta tuomet, kai buvo aneksuotas Vilnius. Per visą tarpukarį Lietuva ir Lenkija taip ir nesugrįžo prie normalių santykių.

293 S. Daukša, Le Régime d'autonomie du territoire de Klaipėda, p. 55.

294 Ten pat, p. 54.

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda