Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda

II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda

II DALIS. Lietuvos valdoma Klaipėda 

1 SKYRIUS. Ambasadorių konferencijos sprendimas 

JĖGŲ SANTYKIS TARP LIETUVOS IR SANTARVĖS 

Galutinai atsisakoma minties imtis jėgos 

Turint Tautų Sąjungos mandatą Klaipėdos krašte, Prancūzijai teko iš esmės vienai turėti reikalų su sukilėlių reikalavimais ir šiuo klausimu negeranoriška Kauno vyriausybe. Kitos šalys iš tiesų buvo linkusios palikti Paryžių derėtis su įvairiomis pusėmis jų vardu vieną. Šią padėtį stiprino ir tai, kad Ambasadorių konferencijai pirmininkavo prancūzas.

Siekdama nebūti apkaltinta Kauno šališkumu, Prancūzijos vyriausybė darė visa, kas įmanoma, kad ir kitos Santarvės šalys būtų įtrauktos į konfliktą, ypač Didžioji Britanija. Tad Britanijos vyriausybė po įvykių į Klaipėdos uostą pasiuntė savo kreiserį180, bet griežtai atsisakė naudoti jėgą šio krašto konfliktui spręsti181.

Buvo sudaryta Ypatingoji komisija iš trijų narių. Pirmininkas - Prancūzijos ministras Clinchant'as, kiti nariai - buvęs Italijos ministras Kopenhagoje Aloisi ir Didžiosios Britanijos konsulas Danzigeas Frey. Ji netrukus buvo pasiųsta į vietą padėčiai įvertinti ir pranešti Ambasadorių konferencijai, kad pastaroji galėtų galutinai nuspręsti Klaipėdos krašto likimą.

Jos misija buvo atkurti tvarką, išklausius įvairių krašto partijų įkurti Santarvės šalims, ypač Prancūzijai, labiau priimtiną laikinąją vyriausybę, paskui atsiskaityti Ambasadorių konferencijai, kad ši galėtų „nuspręsti Klaipėdos krašto likimą, nes ji jokiu būdu nieko nespręs spaudžiama savavališkų veiksmų"182.

Siekdama atkurti tvarką, Ypatingoji komisija pareikalavo iš Klaipėdos krašto išvesti Lietuvos kariuomenę, ypač Budrio vadovaujamas sukilėlių pajėgas, ko iki tol nepasiekė nė vienas Santarvės šalių ultimatumas. Tikras dėl savo pergalės Vyriausias Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetas pagrasino vėl imtis ginklų, nes jei „[sausio 27 d.] ultimatumas reikalauja atsakyti iki 10 valandos šiandien vakare, ar minėtasis komitetas yra pasirengęs pasitraukti ir nedelsiant demobilizuoti Klaipėdos krašto kariuomenę [vadovaujamą Budrio], tai [komitetas] nusprendė jūsų paprašyti teiktis jam atsakyti, ar reikia suprasti, kad šiuo ultimatumu nutraukiamos šio sausio 15 d. sudarytos paliaubos su prancūzų dalinių Klaipėdoje vadu. (...) Negavęs atsakymo iki šio vakaro 11 valandos, Vyriausias Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetas leis vyriausiajai Klaipėdos krašto kariuomenės [vadovaujamos Budrio] vadovybei imtis būtinų priemonių krašto interesams apginti. Santarvės tyrimo Komisija bus atsakinga už visas iš paliaubų nu­traukimo kylančias pasekmes"183.

Bijodama kovų atnaujinimo, Ypatingoji komisija skubiai paskelbė no­tą, patvirtinančią, kad sausio 15 d. susitarimas dėl ugnies nutraukimo tebegalioja184.

 

180 J. Didelot, La marine de l'Aigle blanc, p. 36.

181 De M. le Ministre de France en Pologne à M le Président du Conseil, 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №54.

182 Compte-rendu spécial №42 / 2ème Bureau N.312/S du Colonel Blanchard, Commission Militaire interalliée de Contrôle en Allemagne - comité de Königsberg, 28 janvier 1923, EMA, 7 N 2785.

183 Note de M. Jankus, Président du Comité central du Salût du Territoire de Memel à M. le Président de la Commission extraordinaire des Alliés à Memel. Memel, 27 janvier 1923, in: Question de Memel, Vol. 1, p. 79.

184 Note de la Commission extraordinaire au Comité du Salût du Territoire de Memel, in: Question de Memel, Vol. 1, p. 80.

 

Tikėdamasis pasinaudoti komisijos „silpnumu", Budrys pamėgino priversti išplaukti sąjungininkių kariuomenę ir jų „nereikalingus ir šaliai kenkiančius laivus"185 teigdamas, kad kariuomenės žmonės, pirkdami „daug esamų prekių", kelia kainas. Jis pridūrė, jog „tokia padėtis taip siutina gyventojus, kad šiuo metu jis negali garantuoti visuomeninės tvarkos ir Santarvės karių saugumo. Ypač trūksta maisto produktų, tad krašto aprūpinimui iškilo grėsmė"186. Santarvė į šiuos kaltinimus dėmesio nekreipė.

Galėtume klausti, kokios buvo tokio Santarvės šalių, ir pirmiausiai Prancūzijos, neveiklumo priežastys susidūrus su sukilėliais, kurie apskritai sudarė menką krašto gyventojų mažumą. Viena Ambasadorių konferencijos nota net aiškino, kad „maršalas Fochas mano, kad pakaktų 3 batalionų po 600 žmonių ir 3 lauko baterijų (po vieną batalioną ir bateriją iš kiekvienos didžiosios valstybės), ir jie įvykdytų komisijos nurodytas sąlygas"187. Vienoje iš telegramų Clinchant'as nerimavo dėl padėties krašte ir rašė, kad „jei Klaipėdos maišto vykdytojai nebus nubausti, jie gali susilaukti pamėgdžiotojų"188.

Karinės intervencijos mintį atmetė Ambasadorių konferencija, nes, „nors akivaizdu, kad tik toks sprendimas leistų visiškai atkurti Santarvės veiksnumą Klaipėdoje ir jų teises Lietuvos atžvilgiu, vis dėlto jame esama tam tikros rizikos tuo atveju, jei Lietuva įsiveltų į konfliktą, kuris galėtų išplisti ir tapti ypač pavojingas, jei Lietuvą palaikytų Rusija"189.

Po Klaipėdos sukilimo Prancūzija visiškai nenorėjo griebtis jėgos. Prancūzijos vyriausybė pamažu ėmė svarstyti panaudoti šį incidentą siekiant kompromiso su Lenkija Vilniaus klausimu.

 

185 De M. Budrys, Commandant en chef de l'armée du Territoire de Memel, à M. le colonel Trous-son, Commandant des troupes interalliées à Memel, in: Question de Memel, Vol. 1, p. 81.

186 Ten pat.

187 Note de la Conférence des Ambassadeurs, 29 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 6, №293.

188 Télégramme très urgent D №9-10 de M. Clinchant, 28 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №274.

189 Note de la Conférence des Ambassadeurs, 29 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 6, №293.

 

Ribota Lietuvos galia Klaipėdoje

 

Po 1923 sausio 15 d. Kauno vyriausybė, atrodo, gavo tai, ko daug metų reikalavo iš Santarvės. Bet ji labai greitai turėjo pajusti spaudimą ne tik iš išorės, bet ir iš savo šalininkų Klaipėdoje.

Organizuodami sukilimą Klaipėdos krašte, lietuviai buvo užsitikrinę Vokietijos ir Sovietų vyriausybių paramą Santarvės karinio atsako atveju. Bet, pasiekus pergalę, šios dvi sąjungininkės panoro vadovauti deryboms dėl šio krašto šiek tiek daugiau, nei Kaunas norėjo iš pradžių. Didžiąją laiko dalį kontaktai tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos nebuvo tiesioginiai, bet vyko per Berlyną ir Maskvą. Prieš atsakydama į daugybę Santarvės notų Lietuvos vyriausybė, pavyzdžiui, visuomet konsultuodavusi su Kremliumi. Į kiekvieną gaunamą laišką būdavo parengiami trys atsakymai ir pasiūlomi sovietų ambasadoriui Kaune. Lietuviams telikdavo išsiųsti tą, kuris labiau patikdavo sovietams190.

Menkai galėdama paveikti sukilėlius, Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašte taip pat parodė tam tikro silpnumo. Sausio 16 d. generolas Budrys paskelbė kuriąs kariuomenę, susidedančią iš savanorių iš Lietuvos, šaulių ir krašto gyventojų. Pastarieji ėjo tarnauti veikiau dėl 2 litų per dieną užmokesčio nei iš patriotinių paskatų191. Nepaisant nedidelio užverbuo­tų kareivių skaičiaus (apytikriai 1500), Budriui pavyko įtikinti Santarvės valstybes, kad savo žinioje jis turi 9000-10 000 žmonių192. Komunikacijos priemonių „dezorganizacija" ir šios kariuomenės judrumas leido įvykdyti šią klastotę. O vietos gyventojai labai greitai suprato, kad Prancūzija nenori problemos sureguliuoti jėga ir nesipriešins krašte tvarką galinčios palaikyti kariuomenės sukūrimui193.

Pasikliaudamas savo pergale, Budrys atsitolino nuo Kauno, siekusio suvaldyti savo dažnai nesukontroliuojamus žmones. Karo atašė prie nepaprastojo Lietuvos atstovo Klaipėdoje majoras Jakutis į generalinį štabą Kaune siuntė daugybę prašymų, kad vyriausybė pasirūpintų „daugybe nebūtinų asmenų, į Klaipėdą per Eitkūnus atvykstančių iš Kauno, nes būtinai reikia į tai atkreipti dėmesį ir užtverti kelią tokiai nenaudingų elementų srovei"194. Jis apgailestavo, kad „silpni savanorių kariuomenės gretose"195 esantys asmenys kelia problemų, kaip ir menkas jos profesionalumas. Karo atašė siūlė į Klaipėdą „pritraukti daugiau susipratusių karininkų, kad kareiviai būtų stipresni ir drausmingesni"196. Sunkiai šią savanorių jėgą suvaldančios Kauno vyriausybės nenuramino ir tai, kad Budrio kariuomenė apsivilko uniformas.

Nepaisydama sunkumų visiškai kontroliuojant krašto įvykius, Lietuvos vyriausybė apskritai palaikė visus per daugelį mėnesių suplanuotus sukilėlių veiksmus. Kai Vyriausias gelbėjimo komitetas pareikalavo kraštą prijungti prie Lietuvos197 dar prieš pačią sukilimo pradžią numatytomis sąlygomis, Lietuvos Seimas skubiai „pareikalavo, kad Respublikos vyriau­sybė kreiptų kuo daugiau dėmesio į Klaipėdos krašte vykstančius įvykius ir panaudotų visas savo galias padėdama minėto krašto gyventojams kuo greičiau įvykdyti tvirtą jų ir Lietuvos Respublikos pasiryžimą susijungti į vieną nepriklausomą valstybę - Lietuvos Respubliką"198.

 

190 Z. Butkus, Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919-1939 metais, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 21.

191 V. Vareikis, Klaipėdos krašto užėmimas, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 38.

192 Ten pat.

193 V.Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 46.

194 Du Major Jakutis au Chef de l'Etat-Major Général, 28 janvier 1923, LVA, f. 923, ар. 3, b. 422, Nr. 354.

195 Ten pat.

196 Ten pat.

197 Žr. 4 priedą.

198 Résolution du Seimas lithuanien au sujet de la Déclaration de l'Assemblée générale du Territoire de Memel, votée le 24 janvier 1923, in: Question de Memel, p. 77.

 


SIEKIS SPRĘSTI KLAIPĖDOS PRIKLAUSOMYBĖS PROBLEMĄ

 

Dvigubas Prancūzijos žaidimas

 

Suprasdama, kad paprasti pagraudenimai Lietuvos vyriausybės neveikia, Prancūzija, kaip viena Santarvės šalių, nusprendė Kauną pagąsdinti rimčiau. Vasario 2d. E. Galvanauskui buvo įteikta nota, kurioje pakartojamas ankstesnio ultimatumo tekstas ir keliomis dienomis pratęsiamas jo įvykdymo laikas bei paaiškinami pavojai, kuriuos rizikuoja užsitraukti Lietuva, nes, „jei per septynias dienas nuo šio pareiškimo įteikimo datos sąlygos199 nebus įvykdytos, Santarvės vyriausybės praneš Tautų Sąjungos Tarybai, koks yra Lietuvos vyriausybės požiūris ir kokie dėl to gali būti padariniai, ir kad tiek, kiek susiję su didžiosiomis Santarvės valstybėmis, tai galėtų priversti jas nutraukti su Lietuva diplomatinius santykius200".

Siekdamas laimėti visapusišką Lietuvos bendradarbiavimą, Poincarė pažadėjo, kad „didžiųjų Santarvės valstybių sprendimu, Klaipėdos krašto suverenitetas Lietuvai bus perduotas reikalaujant laikytis vienintelės autonomijos sąlygos ir upių bei jūros tranzito laisvės201. Vasario 4d. žodine nota buvo patvirtinas šio sprendimo taikymas, kai tik „bus atkurta valdžia, kuri priklauso Santarvei"202. Lietuva galiausiai sutiko pakeisti laikinosios vyriausybės vadovą Simonaitį mažiau prancūzams antipatišku Viktoru Gailiumi, ir jis Direktorijai pradėjo pirmininkauti vasario 15d.

Juo toliau, Prancūzijos URM vis labiau tikėjo, kad Lietuvos sukeltus neramumus Klaipėdoje Prancūzija gali panaudoti Lenkijos labui. Prancūzijos vyriausybė norėjo pasinaudoti šia padėtimi siekdama galutinai išnarplioti Kauno ir Varšuvos priešpriešą ne tiek Klaipėdos, kiek Vilniaus klausimu.

Britanijos vyriausybės neįtikino prancūzų argumentai susieti Vilniaus ir Klaipėdos problemas. Paryžius norįs įtikinti, kad toks pasiūlymas esąs įkvėptas „taikos siekio" o ne „rūpinimosi Lenkija"203. Britų užsienio reikalų ministro lordo Curzono manymu, „tarp abiejų dalykų nėra loginio ryšio, ir (...) juos sujungdamos didžiosios valstybės padrąsintų lietuvius likti Klaipėdoje, kuri jiems pasirodytų esanti būtina atsvara už jiems primestą Vilniaus netektį"204.

Paryžius suprato, kad Londono lengvai neapgaus savo manevrais, tad nusprendė jį įtikinti, jog lenkai pasirengę bet kurią akimirką pradėti konfliktą su Lietuva ir taip įžiebti gaisrą visame regione205. Kai kurie lenkai iš tiesų buvo pradėję kalbėti apie galimybę imtis karo veiksmų prieš Lietuvą. Prancūzijos URM manymu, reikią, kad Varšuva „išlaikytų gynybinį požiūrį ir Lietuvai užkrautų visą atsakomybę už agresiją, jei ji įvyktų, - taigi pirmiausiai bolševikai neturėtų jokio preteksto intervencijai. Pagaliau Prancūzija yra labiausiai suinteresuota, kad Lenkija neįsiveltų į kokią avantiūrą, kuri atvertų jos sienas su Vokietija kokiam nors netikėtumui"206.

Tad, pripažinus Lenkijos teises į Vilnių, būtų išvengta konflikto, nes „žinodami viešosios nuomonės galią ir jos įtaką Lenkijos vyriausybei, mes nusprendėme, kad vienintelis būdas išvengti pavojingos Lenkijos reakcijos būtų nedelsiant pripažinti rytines jos sienas, pripažinti Vilniaus krašto aneksiją ir patenkinamą sieną su Lietuva"207.

Būtų galima klausti, kiek tikras buvo rimto konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos pavojus. Prancūzijos URM archyvai tikrai mini notas, kuriomis buvo pasikeista su jos atstovu Varšuvoje, bet tai veikiau buvo politiniai gestai, skirti priversti Prancūziją reaguoti pirmiausiai į Vilniaus problemą. Vadinasi, Prancūzijos vyriausybė galėjo suvaldyti bet kokį Lenkijos išprovokuoto ginkluoto konflikto pavojų. Būtų pakakę paprasčiausios notos Lenkijos vyriausybei. Prancūzijos vyriausybė galėjo be didelio pavojaus švytuoti iš tikrųjų menkai tikėtino karo grėsme siekdama kitoms didžiosioms valstybėms primesti bendrą Klaipėdos ir Vilniaus klausimų sprendimą Ambasadorių konferencijoje.

 

199 Ultimatumo keliamas sąlygas žr. 3 priede.

200 Note collective des Gouvernements de Grande-Bretagne, France et Italie remise à S.E. Galvanauskas, Président du Conseil, Ministre des Affaires étrangères de Lithuanie, par les Représentants de France, de Grande-Bretagne et d'Italie à Kaunas le 2 février, Paris, le 1er février 1923, in: Question de Memel, p. 82.

201 H. de Chambon, La Lithuanie moderne, p. 91.

202 Note verbale remise à S.E. Galvanauskas par les Représentants de France, de Grande-Bretagne et d'Italie à Kaunas le 4 février, in: Question de Memel, p. 83.

203 Télégramme D №83-84 de M. Saint-Aulaire, Londres, sans date reçu le 26 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №237.

204 Télégramme D №83-84 de M. Saint-Aulaire, Londres, sans date reçu le 26 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №236.

205 Ten pat.

 

Ambasadorių konferencija (1923m. vasario 16 d.)

 

Lietuvos vyriausybės Klaipėdoje sukeltas sukilimas pastūmėjo Santarvės šalis kuo greičiau nusikratyti dygaus šio krašto priklausomybės klausimo. Į vietą pasiųsta Ypatingoji komisija padarė viską, kad Ambasadorių konferencija galėtų greitai priimti Santarvės šalims ir Lietuvai tinkamą sprendimą.

NORAS KUO GREIČIAU ВАIGTI. Įvykus sukilimui, Santarvės šalys turėjo skirtingas nuomones dėl krašto atidavimo būdo ir būsimojo jo statuso. Tik Italijos vyriausybė buvo už skubų ir besąlyginį Klaipėdos atidavimą Lietuvai208. Britams labiau patiko laikinas po tam tikro laikotarpio peržiūrimas sprendimas, ypač jie norėjo, kad krašto priskyrimą Lietuvai lydėtų „tikras žinojimas, kad Santarvės šalių sąlygos bus išsaugotos, būtent, kad Lietuva savo teritoriją atvers Lenkijos tranzitui"209. Japonai savo ruožtu siūlė „suverenitetą atiduoti Lietuvai, jai patikėti kaimo administravimą, o miesto valdžią perduoti visuotiniais rinkimais išrinktai atstovų valdžiai"210.

Prancūzijos vyriausybė, palankiai nusiteikusi krašto priskyrimui Lietu­vai, jei tik Vilnius bus pripažintas integralia Lenkijos dalimi, džiaugėsi matydama, kad japonų pasiūlymas patinka kitoms didžiosioms valstybėms211. Klaipėdos krašto autonomijos idėją palaikė visos Santarvės šalys.

Ambasadorių konferencija, ypač Prancūzija, norėjo kuo greičiau priimti sprendimą ir taip pabaigti nuolatinį Lenkijos spaudimą bei sustiprinti strateginę savo sąjungą su Varšuva. Prancūzijos URM suprato, kad „Klaipėda yra atspirties taškas, į kurį remiasi didžioji maršalo Pilsudskio sumanyta ir entuziastingai lenkų daugumos palaikoma plėtimosi Baltijos link politika"212. Pilsudskio iš tiesų negalėjo patenkinti Dancigo uosto statusas, nesiderinantis su jo ambicijomis įsteigti galingą Lenkijos karo laivyną. Jis tikėjosi, kad Klaipėdos uostas taps svarbia Lenkijos laivyno baze213.

Latviai ir estai, siekdami stabilumo regione, buvo linkę kuo greičiau išspręsti Klaipėdos klausimą. Norėdama kuo greičiau pabaigti Klaipėdos bylą, Latvijos vyriausybė, nors Paryžiaus laikoma prolenkiška, Prancūzijos atstovui Rygoje išreiškė „norą, kad Klaipėdos kraštas tiesiog paprasčiausiai atitektų Lietuvai, kuri Lenkijai suteiktų ekonominių garantijų ir įsipareigo­tų nedaryti jokių kliūčių laisvam Lenkijos prekių tranzitui Nemunu"214.

 

206 Note confidentielle de M. le Ministre des Affaires étrangères à M. le Ministre français à Varsovie, le 30 janvier 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №311.

207 De M. le Ministre de France en Pologne à M. le Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №55.

208 Note du 16 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 6, №26.

209 Ten pat.

210 Ten pat.

211 Ten pat.

212 Note de M. le Ministre de France en Pologne à M. le Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №53.

213 S. Mikulicz, Klajpeda w polityce europejskiej 1918-1939, p. 161.

214 Note A-L №5 de M Lescuyer, Riga, le 2 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 7, №33.

 

Abi Baltijos šalys bijojo, kad į konfliktą gali įsitraukti vokiečiai ar sovietai. Tad jos „troško, kad lietuviai liktų Klaipėdoje, ir visomis galiomis siekė mums [prancūzams] sutrukdyti duoti atkirtį lietuvių karinei akcijai, versdamos atsižvelgti į komplikacijas, išprovokuotas tiek rusų, tiek ir vokiečių"215.

Ryga ir Talinas, prašydami, Prancūzijai tarpininkaujant, Santarvės šalis pripažinti įvykusį faktą Klaipėdoje, teigė, kad „bet kokia Santarvės reakcija, nors ir menkai tikėtina, vis dėlto galėtų Lietuvą pastūmėti į bolševikų glėbį, kad lietuvių reikalavimai yra teisėti ir kad lenkų imperialistų216 buvimas Klaipėdoje Baltijos šalims nėra pageidautinas"217.

KONFERENCIJOS SPRENDIMAI. 1923m.vasario 16d.Ambasadorių konferencija pagaliau paskelbė Santarvės ir Lietuvos priimtą sprendimą. Klaipėdos uosto ir krašto suverenitetas oficialiai perduotas Lietuvai. Šio perdavimo sąlygos buvo aiškiai apibrėžtos218:

a) Klaipėdos krašte turėjo būti įsteigta autonomija ir tautos atstovavimas su atitinkamomis institucijomis, kur būtų oficialiai vartojamos abi kalbos, laikomasi visų gyventojų lygių teisių, nepriklausomai nuo jų kilmės, kalbos ar tikybos, lygybės tarp piliečių ir užsieniečių civilinės teisės ir lygių teisių prekybos srityse;

b) Taip organizuoti tranzitą jūra ir upėmis, kad būtų atsižvelgta į Lietuvos ir Lenkijos regionų, kurių natūralus išėjimas į jūrą yra Klaipėda, interesus, įsteigti uosto ūkio administraciją, atitinkančią jo plėtrą, pirmiausiai įkuriant franko zonas ir, vietoje reziduojant suinteresuotų Lietuvos ir Lenkijos regionų atstovams, garantuoti būtinas jų prekybos lengvatas;

c) Lietuvai garantuojant, Klaipėdos kraštas turi atlyginti dar nepadengtas avansuotas jo administracijos vadovo ir jo darbo išlaidas;

 

215 De M. le Ministre de France en Esthonie à M. le Ministre des Affaires étrangères, Réval, le 6 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 7, №90.

216 Gali būti, kad sąvokos „lenkų imperialistai" iš tikrųjų nepanaudojo nei Latvijos, nei Estijos vyriausybės, nes abi šios šalys nebuvo iš esmės antilenkiškos. Būdvardis „imperialistai" veikiau rodo Prancūzijos valdžios nepritarimą susidūrus su Latvijos ir Estijos požiūriu į lietuvių reikalavimų teisėtumą, tad ir į karinę jų akciją Klaipėdoje.

217 De M. le Ministre de France en Esthonie à M. le Ministre des Affaires étrangères, Réval, le 6 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 7, №90.

218 H. de Chambon, La Lithuanie moderne, p. 92.

 

d) Lietuvai arba kraštui turi būti perduoti visi Reicho ar kitų vokiečių valstybių turtai ir nuosavybė. Lietuva savo ir krašto vardu įsipareigoja prisiimti Versalio sutarties 254 ir 256 straipsnių prievoles;

e) Lietuvai perėmus čia nurodytomis sąlygomis Klaipėdos kraštą, Paryžiuje Ambasadorių konferencija, dalyvaujant Lietuvos ir Klaipėdos krašto atstovams, turi parengti Klaipėdos krašto statutą ir su Lietuva sudaryti šį sprendimą atitinkančią konvenciją.

Lietuva atsisakė Lenkijai suteikti Ambasadorių konferencijos reikalau­jamų lengvatų219. Tad tarp Santarvės šalių ir Kauno vyriausybės radosi nesusipratimų. Ji laikė, kad vasario 16 d. sprendimas nėra nekintamas ir esąs tik būsimųjų derybų dėl Klaipėdos krašto statuso pagrindas220. Kaip tik tokia dvasia Lietuva 1923m. kovo 13 d. priėmė Ambasadorių konferencijos sprendimą.

Ambasadorių konferencijos sprendimas apstulbino Lenkijos vyriausybę, ji „atsisakė patikėti, kad šis kraštas buvo padovanotas Lietuvai vien tam, kad būtų atimtas iš Vokietijos ir kad patenkintų jos kaimo gyventojų aspiracijas"221. Varšuvos manymu, Santarvės valstybės darančios klaidą, nes „visu Klaipėdos kraštu padidėjusi Lietuva vis dėlto bus neperskiriamai sulydyta su Rytprūsiais jūra, Nemunu, puikiu savo rytinėje provincijoje vokiečių tiestu geležinkelių tinklu, prie kurio ji daug labiau prisiderins. Varšuvoje suprantama, kad Rytprūsiai ir Lietuva sudarys vieningą ekonominį ir politinį bloką. (...) Netrukus iki pat Pet­rogrado išaugsianti Berlyno įtaka sukurs nepereinamą sieną tarp Baltijos šalių ir Lenkijos, už kurios lenkai gali uždusti"222. Vis dėlto lenkų nepasitenkinimas netruko sušvelnėti, kai po kelių savaičių buvo oficialiai pripažintas Vilniaus status quo. Lenkijos vyriausybei Klaipėdos klausimas nebuvo toks esminis kaip Vilniaus.

 

219 Ten pat, p. 93.

220 Communication du Gouvernement lithuanien remise aux Représentants des Gouvernements Alliés à Kaunas, le 10 mars 1923, in: Question de Memel, p. 96.

221 De M. le Ministre de France en Pologne à M. le Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №53.

222 Du Ministre de France en Pologne au Président du Conseil, Varsovie, le 19 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №54.

 

Lenkija ne vienintelė skundėsi vasario 16d. sprendimu. Maskva manė, kad faktas, jog su ja niekas nesikonsultavo, esąs netoleruotinas. Sovietų užsienio reikalų ministras telegramoje Prancūzijos užsienio reikalų ministrui nurodė, kad: „1 - bet kokios tarptautinės organizacijos Nemuno reikalais įsteigimas Sovietų Sąjungai nedalyvaujant yra neleistinas; 2 - jei būtų įsteigta tokia organizacija, joje turėtų dalyvauti Nemuno ir jo intakų pakrančių valstybės; 3 - Rusija gali pripažinti tik tokį sprendimą, kuris jai ir jos sąjungininkėms garantuotų transporto, be kita ko, ir laivybos Nemunu laisvę"223.

Tokiu būdu Sovietų vyriausybė siekė, kad būsimosiose derybose Paryžiuje būtų glaudžiai su ja bendradarbiaujama, bet Santarvės šalys šio jos noro nepaisė224.

Vokietija aiškios nuomonės neturėjo. Krašto vokiečių atžvilgiu jos politika buvo aiški: Kauno vyriausybei reikėjo sutrukdyti sėkmingai sulietuvinti kraštą. Ambasadorių konferencijos sprendimas tik sustiprino šį pasiryžimą, ir per Rytprūsius buvo nuolatos protestuojama prieš lietuvių buvimą ir veikimą Klaipėdos krašte225.

Nors Santarvės šalių sprendimas ir negalėjo patenkinti Vokietijos, nes jos galutinai įvykdė Versalio sutarties valią atskirti Klaipėdą nuo Reicho, vis dėlto Vokietijos vyriausybė nebuvo labai nepatenkinta, kad kraštas atiteko artimai su Vokietija susijusiai šaliai. Anot Prancūzijos atstovo Kaune, Lietuva išgyveno ekonominę krizę, ir jai būtinai reikėjo „kuo greičiau pasirašyti prekybos sutartį, dėl kurios pagrindinių dalykų jau buvo sutarta"226. Padovanio nuomone, buvo akivaizdu, kad „Vokietija sutartį pasirašys tik kai jos pageidavimai bus įvykdyti, iki tol išsaugodama savo rankose ginklą, kuriuo galėtų spausti Lietuvą"227.

 

223 Télégramme de Tchitchérine à Poincaré, Ministre des Affaires étrangères, Moscou, le 23 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 8, №83.

224 Ten pat.

225 Aide-mémoire relatif aux droits des habitants du territoire de Memel, Paris, le 24 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №80.

226 De M. Padovani à M. Poincaré, Président du Conseil, Kowno, le 14 mai 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №116.

227 Ten pat.

 

Vokietijos vyriausybė buvo tikra, kad galės pagal savo poreikius manipuliuoti Lietuva. Rytprūsių Oberprezidentas per Rytprūsių demokratų partijos suvažiavimą viešoje kalboje gegužės 10 d. taikliai apibendrino Vokietijos nuomonę. Von Siehras tuomet pareiškė, kad „turėtume pasveikinti save, kad Klaipėda buvo atiduota Lietuvai, nes (...) lietuvių veiksmų Klaipėdoje dėka žlugo prancūzų, arba, tiksliau sakant, lenkų ir prancūzų Klaipėdos koncepcija. Ši jų nesėkmė ne tik leido nutraukti Rytprūsius turėjusią užsmaugti grandinę, bet taip pat padėjo atkurti Vokietijos autoritetą ir įtaką, besunykstančią Baltijos pakrantėse. Vokietiją ir Rusiją patenkinantis Klaipėdos klausimo sprendimas (...) taip pat patenkina ir Rytprūsius"228.

Pagrindinė Ambasadorių konferencijos sprendimo pasekmė buvo prancūzų išvykimas iš Klaipėdos krašto. Vasario 19 d. visi prancūzai, civiliniai ir kariai, sėdo į laivą. Viešbučio Victoria direktoriaus teigimu, aukštasis komisaras ir jo sargybiniai išsikraustė dar išvakarėse229.

„Prancūzai palieka Klaipėdą. Rusijos pergalė. Išlaisvintas kelias sujungti Sovietų ir Vokietijos teritorijas", - skelbė stambios Chicago Tribune antraštės 1923m. vasario 20 d. Specialusis jo korespondentas Donaldas Day vis dėlto sutramdė savo pesimizmą patikslindamas, kad tai gali būti gerai Jungtinėms Valstijoms. Jo manymu, artimiausiais mėnesiais visi laukią tikro ūkinio pakilimo šiame krašte, nes visos Kauno bendrovės norį Klaipėdoje atidaryti savo filialus, kad galėtų daryti biznį su Jungtinėmis Valstijomis.

 

228 Journal des Débats du 18 juillet 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 10, №16.

229 Compte-rendu de la Commission militaire interalliée de Contrôle en Allemagne, Königsberg, le 19 février 1923, EMA, 7 N 2785.

 

2 SKYRIUS.Lietuvos politika Klaipėdoje

 


LIETUVOS UŽMOJAI KLAIPĖDOS KRAŠTE

 

Prievartinis lietuvinimas

 

1923m. vasario 16 d. sprendimas galutinį Klaipėdos krašto priskyrimą Lietuvai atidėjo vėlesniems laikams. Lietuvos vyriausybė iš tiesų nuo pat pradžių Klaipėdą laikė neatskiriama savo teritorijos dalimi ir nedelsdama pradėjo lietuvinimo politiką, nepaisydama Santarvės šalių protestų, primenančių, kad „laikantis sutarties, sudarytos tarp Lietuvos vyriausybės ir Santarvės valstybių, buvo numatyta, jog Klaipėda ir toliau priklausys didžiųjų valstybių suverenitetui iki tol, kol pradės veikti Klaipėdos vidaus gyvenimą nustatanti konvencija"230.

Pirmasis Kauno sprendimas buvo paleisti Budrio surinktą vietoje kariuomenę ir jai pakeisti pasiųsti 1-ojo kavalerijos pulko eskadroną ir vieną 7-ojo pėstininkų pulko batalioną231.

Lietuvinimas buvo greitinamas atleidžiant valdininkus vokiečius ir juos keičiant lietuviais232. Vis dėlto Lietuvos vyriausybė skundėsi, kad negali

šios akcijos vykdyti dar greičiau, nes nesurenka pakankamo kompetentingų lietuvių skaičiaus.

Todėl daugelis vietos administracijos pareigų liko vokiečių rankose, kur ir toliau darbo kalba buvo vokiečių. Taip, pavyzdžiui, buvo Klaipėdos teisme, kur, trūkstant lietuviškai kalbančių pareigūnų, ir toliau vartota vokiečių kalba. Kaunas suprato, kad neįmanoma reikalauti, jog kiekviena byla būtų verčiama į lietuvių kalbą. Tad jam teko susitaikyti su tokia padėtimi ir laukti, kada pagaliau įstengs visus valdininkus pakeisti kalbančiais lietuviškai233. Vyriausybė vis dėlto pamėgino sulietuvinti kai kuriuos valdininkus vokiečius pažadėdama 20% padidinti atlyginimus tiems, kurie sugebės vartoti abi kalbas234.

Lietuvos vyriausybė taip pat rūpinosi, kad mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba. Ji siekė, kad po truputį tai taptų privaloma. Norėjo, kad nuo naujų mokslo metų pradžios visi lietuviai mokytųsi savo gimtąja kalba. Taip pat numatė kiek įmanoma išplėsti šį įsipareigojimą ir vokiečiams. Mokytojai turėjo pasižadėti „tarnauti kraštui" - tai yra Lietuvai, nes, vyriausybės požiūriu, dabar tebuvo vienas kraštas - ir išmokti lietuviškai235. Dauguma mokytojų kalbėjo tik vokiškai ir nerodė didelio noro išmokti lietuvių kalbą, kurią jie laikė žemesne.

Lietuva norėjo nutraukti visus kraštą su Vokietija siejančius ryšius. Ji stabdė laisvą judėjimą tarp abiejų šalių stipriai pakeldama kelionės dokumentų ir pašto paslaugų kainas236. Visa, kas rodė vokišką praeitį, buvo naikinama, o kaimai ir viešieji pastatai pervadinami237. Britų vicekonsului „buvo visiškai aišku, kad Klaipėda netrukus nebeteks savo savybingumo, nebent būtų skubiai rastas ir primestas koks sprendimas"238.

 

230 Extrait du procès-verbal de la séance du 24 mars 1923 de la Commission chargée par la Conférence des Ambassadeurs de préparer un projet de convention avec la Lithuanie, in: Question de Memel, p. 115.

231 Compte-rendu de renseignements militaires, EMA, 7 N 2782.

232 Protestation de la Ligue germano-lituanienne contre les violences dont le germanisme est l'objet dans le Territoire de Memel, Königsberg, le 26 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №87.

233 Lietuvos valstybės atstovo Klaipėdoje M. Budrio slaptas raštas teisingumo universi­tetui, Klaipėda, 1923 m. rugsėjo 4 d., LVA, f. 923, ар. 1, b. 329, №. 50.

234 P. Žostautaitė, Klaipėdos kraštas 1923-1939, Vilnius: Mokslas, 1992, p. 49.

235 Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto rezoliucija, Klaipėda, 1923 m. balandžio 7 d., LVA, f. 923, ар. 1, b. 323, Nr. 193.

236 Protestation de la Ligue germano-lituanienne contre les violences dont le germanisme est l'objet dans le Territoire de Memel, Königsberg, le 26 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №87.

237 De M. Raleigh le May, Vice-Consul britannique à Memel, à M. W. Keane, Consul à Dantzig, le 14 septembre 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 11, №70.

238 Ten pat.

 

Lietuviai teisino nusavinimo ir krašto lietuvinimo politiką teigdami, kad, atsižvelgiant į įsipareigojimą vykdyti suverenitetą, jie, pasiųsdami lietuvių būrius, turi užpildyti tuštumą, atsiradusią iš Klaipėdos krašto pasitraukus Santarvės kariuomenei"239. Jie teigė vietos gyventojams atnešę stabilumą įvesdami su auksu surištą „sveiką pinigą" litą240. Lenkijos konsulo išprašymas Kaunui viso labo buvo prevencinė priemonė „atsižvelgiant į menkas gyventojų simpatijas lenkams"241. O kalbant apie Lenkijos konsulato pastato rekvizavimą, tai Galvanauskas nesuprato anglų kaltinimų, nes ir pirma jis buvo tuščias, o mieste labai trūko gyvenamojo ploto242.

Vokietijos vyriausybė Lietuvos politika Klaipėdos krašte skundėsi Santarvės šalims. Kai tik Kauno vyriausybė priimdavo vokiečių interesams žalingus sprendimus, Berlynas oficialiai skųsdavosi Rytprūsiais243.

 

Politiką aktyviai remia Jungtinių Valstijų lietuviai

 

Iš karto po sukilimo daugybė JAV lietuvių organizacijų pasiuntė sveikinimus Kauno vyriausybei ir Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui. Pavyzdžiui, New Jersey ir Niujorko Lietuvių katalikų sąjunga sveikino seniai lauktą Klaipėdos ir Lietuvos susijungimą244.

Gelbėjimo komitetas netgi norėjo pasitelkti JAV lietuvius kraštui apgyvendinti ir šitaip pasitarnauti greitam Klaipėdos sulietuvinimui245. Jeigu kas ir atvyko į kraštą, mes vis dėlto neradome jokio dokumento, iš kurio būtų galima spręsti, kad Klaipėdoje ilgam įsikūrė koks didesnis šių lietuvių skaičius: akivaizdu, kad tik vienetai susigundė keliauti į šalį, kur gyvenimo lygis buvo daug žemesnis.

Tad parama daugiausiai buvo finansinė. Prancūzijos vyriausybė labai greitai suprato, kad didelės pinigų sumos iš užsienio papildydavo sukilėlių kasą ir lengvino lietuvių politiką šiame krašte. Ji pripažino, kad „tiesiog materialiai neįmanoma sutrukdyti (...) gausioms ir turtingoms lietuvių kolonijoms užsienyje siųsti aukas savo tėvynainiams Klaipėdoje"246. Lietuvos archyvai pašto kvitais ir Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijoms siųstų padėkos laiškų kopijomis patvirtina šias gausias pinigų perlaidas.

 

239 Extrait du procès-verbal de la séance du 24 mars 1923 de la Commission chargée par la Conférence des Ambassadeurs de préparer un projet de convention avec la Lithuanie, in: Qu­estion de Memel, Kaunas, Paris Imprimerie Nationale, 1923-1924, p. 117.

240 Ten pat.

241 Ten pat.

242 Ten pat.

243 Aide-mémoire relatif aux droits des habitants du territoire de Memel, Paris, le 24 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №80.

244 Romos katalikų Sąjungos Amerikoje prezidento p. Mačiulio telegrama, 1923 m. sausio 22 d., LVA, f. 923, ap. 1, b. 323, Nr. 82.

245 Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto prezidentas p. P. E. Lozauskui Baltimore, LVA, f. 923, ap. 1, b. 323, Nr. 11.

246 Télégramme de M. Padovani du 8 février 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Lituanie 9, №153.

 


VIETOS GYVENTOJAI PRIEŠINASI LIETUVOS POLITIKAI

 

Visuotinis nepasitenkinimas

 

Po sukilimo daug gyventojų manė, kad prijungimas prie Lietuvos jiems po 1922m. problemų pagaliau atneš šiokio tokio ūkio stabilumo. Vylėsi, kad Kaunas pasitenkins valdydamas kraštą ir nejauks jų papročių. Bet ir vokiečiai, ir lietuviai netrukus nusivylė ir ėmė piktintis naująja valdžia.

Verslininkams nepatiko Lietuvos vyriausybės sprendimu staigiai nutraukti Klaipėdos ir Vokietijos santykiai. Nuo pat lietuvių atėjimo į valdžią verslininkai dėl savo pablogėjusios padėties dažnai skųsdavosi Ambasadorių konferencijos sudarytai komisijai, turėjusiai parengti krašto statusą. Lietuvai teko susidurti su nuolatiniu verslininkų sindikatų priešinimusi, o tai stabdė jos politiką atitraukti Klaipėdą nuo Vokietijos247.

Krašto vokietininkai pasijuto esą „savavališko ir militaristinio režimo aukos"248. Jie sukilo prieš Lietuvos vyriausybės įvestą spaudos cenzūrą ir susirinkimų draudimą249.

 

247 De M. Padovani, Délégué français en Lituanie, à M. Poincaré, Président du Conseil, Kowno, le 27 juin 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №144.

248 Protestation de la Ligue germano-lituanienne contre les violences dont le germanisme est l'objet dans le Territoire de Memel, Königsberg, le 26 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №87.

249 Ten pat.

 

Krašto lietuviai taip pat smerkė lietuvinimo politiką. Santykiai tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto lietuvių sparčiai blogėjo, nes ir vieni, ir kiti laikė save kultūringesniais už kitus. Krašto lietuviai kaip įmanydami stabdė lietuvių iš Lietuvos daugėjimą ir galią. Jie dažnai dėdavosi prie vokiečių siekdami iš komisijos išprašyti daugiau autonomijos nuo Kauno. Lietuvos vyriausybė tvirtino, kad gyventojų skundai esą vidaus politikos problema, visai neliečianti Santarvės250. Dėl lietuvių valdžios nesukalbamumo vykdant savo politiką per keletą savaičių visame Klaipėdos krašte susidarė nepaprastai įtempta padėtis.

Balandžio pradžioje Klaipėdos darbininkų sąjunga Gailiaus vadovaujamai Direktorijai įteikė pluoštą reikalavimų. Be kita ko, ji reikalavo panaikinti karo padėtį, įvestą po sukilimo, atkurti spaudos ir susirinkimų laisvę, sumažinti būtiniausių maisto produktų kainas ir valdžios įstaigose išsaugoti vokiečių kalbą. Šie reikalavimai buvo atmesti, ir balandžio 7 d. prasidėjo visuotinis streikas. Judėjimui vadovavo Amatininkų draugijų susivienijimas, jį palaikė prieš prijungimą prie Lietuvos kovojančiai partijai Deutsch-Litauisch Heimatbund artimi sluoksniai. Streikininkai rinkosi daugelyje skirtingų vietų (uoste, turguje ir t.t.), oratoriai atvirai agitavo prieš Lietuvos veiksmus Klaipėdoje251.

Streiką visame krašte rėmė ir Klaipėdos komunistų partija. Ji įtikinėjo vis gausesnius bedarbius už kiekvieną nedirbtą dieną reikalauti 100% atlyginimo vietoj paprastai mokėtų 85%252.

Balandžio 8 d. Lietuvos kariuomenė išvaikė demonstrantus „buožėmis, rykštėmis ir lazdomis"253. Per susirėmimus žuvo 6 žmonės. Tarp sulaikytųjų dėl kaltinimų sukėlus šią netvarką buvo Heimatbundo pirmininkas Orlovskis ir Amatininkų draugijų susivienijimo sekretorius Randelis.

 

250 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 47.

251 Ten pat.

252 Nuo Vidaus reikalų ministerijos reikalų vadovo p. Olekos, Kaunas, 1923 m. balandžio 13 d.,LVA, f. 923, ар. 1, b. 307, Nr. 230-232.

253 Protestation de la Ligue germano-lituanienne contre les violences dont le germanisme est l'objet dans le Territoire de Memel, Königsberg, le 26 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №87.

 

Lietuvos vyriausybė jau ne visai kontroliavo padėtį krašte, tad pradėjo suprasti, kad negalės ilgai šitaip valdyti krašto nerizikuodama susilaukti riaušių.

 

Lietuva priversta daryti nuolaidų

 

Lietuvos vyriausybės veikimo būdas šokiravo net esamam režimui artimus Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narius. Balandžio 8 d. išvakarėse jie parašė memorandumą Galvanauskui ir paaiškino tikrąją padėtį Klaipėdos krašte. Jie teigė, kad visi atsigręžė prieš Lietuvą, ji prarado daugumą savo šalininkų. Norėdama perdėm greitai viską pakeisti, Lietuvos vyriausybė rizikuojanti sukelti liaudies maištą254.

Šis memorandumas, pasiųstas tarpininkaujant organizacijai, kuri „visuomet tarnavo Kaunui", privertė Galvanauską susimąstyti. Gegužės 7 d. jis atvyko į Klaipėdą paskelbti apie pokyčius Lietuvos politikoje. Kai kurie gyventojų siūlymai buvo priimti, pavyzdžiui, liautasi atleidinėti valdininkus vokiečius, imtasi priemonių pagerinti tiek vietos padėtį, tiek ir Lietuvos įvaizdį apskritai255. Lietuvos ministras pirmininkas kai kuriose valdymo srityse pripažino kraštui autonomiją. Lietuva sutiko „nesikišti į klausimus, paliktus Direktorijos kompetencijai. Šitaip krašto valdžia tapo dviejų lygmenų"256.

1923m. gegužės 9 d. Budrys paskelbė įsakymą, panaikinantį po sukilimo įvestą karo padėtį ir atkuriantį spaudos bei susirinkimų laisvę visame Klaipėdos krašte257.

Lietuva laikėsi savo gegužės 7d. įsipareigojimų; bet to nepakako, kad Klaipėdoje atsiradusi įtampa atslūgtų.

 

254 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923 m. ir vietos lietuviai, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 48.

255 Ten pat.

256 Télégramme №208 de M. Padovani à M. Poincaré, le 9 octobre 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 11, №45.

257 V. Žalys, Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923m. ir vietos lietuviai, in: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje, p. 48.


 

 

3 SKYRIUS. Paryžiaus sutartis

 


SUNKIOS DERYBOS

 

Derybų žlugimas

 

Po 1923m. vasario 16d. sprendimo Ambasadorių konferencija įkūrė komisiją, kuriai buvo pavesta parengti Klaipėdos krašto statutą. Šiai komisijai vadovavo prancūzas Laroche'as. Komisija susirinko Pary­žiuje kovo 24 d. Ji gavo du skirtingus projektus: pirmasis buvo parengtas Ambasadorių konferencijos metu, antrąjį pateikė Lietuvos delegacija.

LIETUVIŲ UŽSISPYRIMAS. Lietuviai pirmiausiai norėjo valdyti Klaipėdos uostą ir kraštą be jokių apribojimų. Jų teigimu, vasario 16 d. sprendimas pripažino jų suverenitetą šiam kraštui, ir jie nenorį „pritarti jokiems Lietuvos suverenių galių apribojimams ir (...) pakęsti Lenkijos atstovo buvimo šiame krašte"258. Lietuvos vyriausybė šiais dviem klausimais buvo nesukalbama ir atsisakė dėl jų derėtis.

Vokietija palaikė Kauno poziciją. Ji neabejojo, kad Klaipėda galutinai priskirta Lietuvai. Džiaugėsi, kad „Klaipėda buvo atiduota Lietuvai, nes iš visų Baltijos valstybių tik Lietuva priešinasi Prancūzijos įtakai ir ryžtingai linksta į Vokietijos pusę"259. Prancūzija suprato Vokietijos poziciją, kuri, „neturėdama tiesioginio sąryšio su Rusija, laikys Rapallo sutartį niekine. Bet kaip tik Klaipėda atveria Vokietijai Rusijos duris"260.

Prancūzijos vyriausybė suvokė, kad Berlynas, siekdamas naudos Klaipėdoje, naudojasi Lietuvos vyriausybe. Jau keletą mėnesių Kaunas derėjosi su Vokietija dėl prekybos sutarties. Prancūzijos atstovas Kaune apgailestavo, kad „Vokietijos vyriausybė galės ją oficialiai palaiminti tik tuomet, kai Lietuva Klaipėdos kraštui suteiks vokiečių pageidavimus atitinkantį statusą"261. Tad Vokietijos vyriausybė spaudė Lietuvą derybose daryti kuo mažiau nuolaidų.

Lietuva taip pat pasirodė nesukalbama Lenkijos atstovo uosto valdybo­je klausimu. Pagal 1923m. vasario 16d. sprendimo b paragrafą Lenkijos interesai turėjo būti deramai atstovaujami būsimojoje Klaipėdos uosto taryboje, bet lietuviai negalėjo su tuo susitaikyti, nes niekuomet nepripažino Lenkijos įvykdytos Vilniaus aneksijos.

Tad Kauno vyriausybė atsisakė kurti Uosto komisiją tokią, kokia buvo numatyta Santarvės projekte. Ją palaikė krašto atstovai, dalyvaujantys diskusijose dėl Klaipėdos statuso. Ši sąjunga rėmėsi įvairiomis priežastimis.

 

258 De M. Padovani à M. Poincaré, Kowno, le 12 juillet 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 10, №11.

259 Journal des débats concernant Memel, le 18 juillet 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 10, №16.

 

Nors Lietuvos vyriausybė ir krašto atstovai drauge „atsisakė sudaryti Santarvės projekte numatytą Uosto komisiją, susidedančią iš vieno Lietuvos, vieno Klaipėdos ir vieno Lenkijos atstovo, kuriai pirmininkautų Tautų Sąjungos Tarybos paskirtas pirmininkas"262, krašto gyventojų pateikiami motyvai skyrėsi nuo Lietuvos motyvų, nes jie tvirtino, kad „šioje struktūroje jie neturėtų siekiamos daugumos (...); kad ši komisija kainuotų perdėm brangiai ir kad visos uostu suinteresuotos valstybės turėtų būti vertinamos vienodai"263. Pagal Lietuvos projektą ji turėjo uostą valdyti tiesiogiai, šitaip palengvindama jo plėtrą ir neapsunkindama krašto biudžeto264.

 

260 Ten pat.

261 De M. Padovani à M. Poincaré, Président du Conseil, Kowno, le 14 mai 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №116.

262 Travaux de la Commission de Memel, le 7 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 9, №11.

263 Ten pat.

264 Déclaration lue par E. Galvanauskas, Président de la Délégation lithuanienne, à la séance du 5 avril 1923 de la Commission d'élaboration du Statut de Memel, in: Question de Memel, p. 135.

 

Galvanausko vyriausybės manymu, Lenkiją domino tik medienos plukdymas, ir jis Prancūzijos atstovui Kaune pasiūlė „suteikti tai šaliai pakankamas lengvatas pasirašant atskirą nuo konvencijos protokolą"265.

PRANCŪZIJA ATSISAKO ATIDUOTI UOSTĄ BE GARANTIJŲ. Prancūzijos vyriausybė atsisakė Lietuvai pripažinti Klaipėdos kraštą be garantijų Lenkijai. Anot Prancūzijos atstovybės Kaune vadovo Padovanio, „priešingai, Santarvės projektas numato uosto plėtojimą nepriklausomai nuo Lietuvos valdžios. Jis visiškai panaikina vokiečių dalyvavimą ir Lenkijai suteikia privilegijuotą padėtį uosto valdyme"266.

Suprasdamos Lietuvos priešiškumą Lenkijai, Santarvės šalys, ypač Prancūzija, siekė apginti Varšuvos ūkio interesus šiame krašte leisdamos jai netrukdomai naudotis uostu. Įpiršti Lenkijos atstovą Uosto tarybai tesąs „būtinas atsargumas, kad Klaipėda galėtų suvaidinti geografinės padėties jai skirtą vaidmenį"267.

Lenkijos delegacija net pasiūlė lenkų kalbai pripažinti vienodas teises, kaip vokiečių ir lietuvių kalboms. Jos teigimu, „įsileisti lenkų kalbą į Uosto komisijos darbą ir į susijusias su ja tarnybas būtų visiškai teisinga ir natūralu, nes trijų elementų - lenkiško, lietuviško ir vokiško - lygybė uosto reikaluose yra pripažįstama konvencijos projekte"268.

Santarvės šalių projektas ribojo Lietuvos vyriausybės kišimosi į krašto reikalus galimybes siūlydamas įsteigti vietos vyriausybę ir parlamentą. Kaunas negalėjo sutikti, kad „projekto 4 straipsnis aiškiai įtvirtintų krašto vyriausybės kompetenciją, nes joks projekto teiginys nenumato, kokios būtų pasekmės, jei koks Klaipėdos vyriausybės sprendimas arba parlamento balsavimas peržengtų nustatytas ribas. (...) Projektas neaptaria šio klausimo, tad galima spėti, jog jis tokio pobūdžio konfliktus palieka Uosto komisijos pirmininko [skiriamo Tautų Sąjungos] valiai arba veikiausiai Tautų Sąjungos sprendimui"269.

Nepajėgdama suderinti abiejų projektų, komisija po daugelio nevaisingų diskusijų mėnesių atsisakė savo misijos. Tuomet Santarvės šalys klausimą perdavė Tautų Sąjungai.

 

265 De M. Padovani à M. Poincaré, Kowno, le 9 août 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 10, №126.

266 De M. Padovani à M. Poincaré, Kowno, le 7 avril 1923, EMA, 7N 2784.

267 Extraits du procès-verbal de la séance du 24 mars 1923 de la Commission chargée par la Conférence des Ambassadeurs de préparer un projet de convention avec la Lithuanie, in: Question de Memel, p. 118.

268 Aide-Mémoire relatif aux droits des habitants du Territoire de Memel, Paris, le 24 avril 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 9, №80.

269 Lietuvos delegacijos pirmininko E. Galvanausko perskaityta deklaracija Klaipėdos statuto komisijos posėdyje, 1923 m. balandžio 5 d., in: Question de Memel, p. 131-132.

 


TAUTŲ SĄJUNGA ĮPAREIGOJAMA IŠSPRĘSTI KLAIPĖDOS KLAUSIMĄ

 

1923m. gruodžio 17d. posėdyje Tautų Sąjunga paskyrė Tyrimų komisiją, pirmininkaujamą amerikiečio Normano Daviso. Šis diplomatas buvo Amerikos delegacijos narys 1919m. Taikos konferencijoje. Ištikimas prezidentui demokratui T.Wilsonui, jis nebuvo mėgstamas Prancūzijos vyriausybės dėl energingo priešinimosi Prancūzijos reikalavimams apkrauti Vokietiją reparacijomis270.

Normanas Davis aplankė Lenkiją, Lietuvą ir Klaipėdos kraštą norėdamas susitikti su visomis suinteresuotomis šalimis. Jo manymu, krašto priskyrimo klausimas esąs ekonominio pobūdžio, tad jis siekė kuo mažiau paisyti politinio požiūrio, kurį iki šiol teikė Prancūzija271.

Kai tik Tyrimų komisijos pirmininkas sugrįžo į Tautų Sąjungos būstinę, Modzelewskis, Lenkijos ministras Berne, nuskubėjo į Ženevą ginti Lenkijos interesų. Lenkijos vyriausybė manė, kad „Lenkija bus užgauta Klaipėdos susijungimo su Lietuva atveju (...), kad geriausias šiandien sprendimas būtų Klaipėdą padaryti laisvuoju miestu ir paversti ją Tautų Sąjungos protektoratu, nes kartu būtų užtikrinta uosto plėtra tiek apskritai, tiek šiuo atveju iš anksto atsiribojant nuo bet kokių konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos galimybių, kad šių valstybių labui derėtų sukurti Nemuno baseine esančių jų provincijų normaliam ūkio kilimui būtinas sąlygas"272.

1924m. vasarį N. Davis pateikė Konvencijos projektą, kuris, Prancūzijos manymu, esminiais klausimais buvo panašus į prieš metus Ambasadorių konferencijos pateiktą tekstą. Jos teigimu, amerikiečio pirmininkaujama komisija pirmiausiai patenkino Lietuvą pripažindama jai suverenitetą krašte; bet „dviem esminiais klausimais - uosto rėžimo ir transporto laisvės - laikėsi to paties požiūrio kaip ir Santarvės vyriausybės"273.

Lietuvos delegacija santūriai žiūrėjo į kai kuriuos projekto punktus. Komisija padarė nuolaidų sutikdama, kad Tautų Sąjungos atstovas nebūtų Uosto tarybos pirmininkas ir kad Uosto taryboje nebūtų Lenkijos atstovo. N. Daviso požiūriu reikią atsižvelgti į tai, kad Lietuva jau valdo Klaipėdos kraštą. Svarbiausia buvo išgauti Galvanausko parašą274.

Konvencijos projektas Tautų Sąjungai buvo pateiktas per 1924m. kovo 24 d. posėdį. Dar prieš diskusijų pradžią Davis pareiškė, „kad negali būti kalbos apie projekto teksto keitimą, galima teikti tik rekomenda­cijas"275. Kartu Lietuvos vyriausybė įspėjo Prancūziją, kad, „jei ji prašys bent kokių pakeitimų, tai gali baigtis viešosios nuomonės Lietuvoje sujudimu, galinčiu privesti prie karo pavojaus. Bet kuriuo atveju amerikiečio tarpininko pastangos sutaikyti gali būti galutinai sukompromituotos"276.

Prancūzijos vyriausybė pritarė ne visam N.Daviso projektui, kuris, „bet kokia kaina siekdamas susitarti su Lietuva (...), Tautų Sąjungos Tarybai pateikė Konvenciją, nederančią su 1923 m. vasario 16 d. sprendimo principais, sprendimo (...), turinčio sudaryti Komisijos siūlymų pamatą"277.

 

270 Note du 16 février 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 12, №25.

271 De M. Panafieu à M. Poincaré, Varsovie, le 23 février 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 12, №25.

272 Note de M. Skirmunt, Délégué à la SDN, Ministre plénipotentiaire, à M. Secrétaire Général, Paris, le 11 décembre 1923, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 293, №82.

273 Compte-rendu de M. Massigli sur l'état des négociations qui se poursuivent à Genève rela­tivement au statut de Memel, le 27 février 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 12, №105.

274 Note pour M. de Peretti, le 19 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №47.

275 Note pour M. de Peretti, le 19 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №46.

276 Note sur la visite de M. Milosz au Ministère des Affaires étrangères, le 19 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 13, №16.

 

Lenkai negalėjo susitaikyti su nušalinimu nuo Klaipėdos uosto valdymo. Kovo 18 d. visų Lenkijos partijų - nuo nacionaldemokratų iki socialistų - vadovai Seimui įteikė vyriausybei adresuotą protesto projektą prieš Tautų Sąjungos planą278. Lenkijos vyriausybė griovė Daviso argumentus. Jis buvo pareiškęs, kad „Lenkijos atstovo dalyvavimas Uosto taryboje galėtų sukurti precedentą į tarybą įsileisti ir kitų pakraščių valstybių atstovus, pavyzdžiui, Vokietijos ir Rusijos"279. Varšuvos teigimu, tokio tvirtinimo nepagrindžia faktai, nes „Nemuno ištakos iš tiesų yra Rusijoje, bet už kelių kilometrų ši upė įteka į Lenkijos Respublikos teritoriją ir nuo Etelbcės bei Nesvyžiaus miestų280 jau tinka laivybai ir plukdymui. Kaip tik čia yra pirmasis upės uostas. Šitaip galima teigti, kad visas Nemuno aukštupys yra Lenkijos teritorijoje"281.

Lenkai ir prancūzai vieninteliai nepritarė N. Daviso projektui. Kitos Santarvės šalys visų pirma siekė baigti Klaipėdos klausimą kuo greičiau pasirašydamos konvenciją282. Britanijos delegacija atsisakė nagrinėti kad ir mažiausius esminius pakeitimus, šitaip atmesdama visus Lenkijos ir Prancūzijos reikalavimus283.

Prancūzijos delegacija nusileido ir pagaliau sutiko pasirašyti Daviso parengtą Konvencijos projektą vis dėlto iš anksto reikalaudama perrašyti tekstą, nes „daugybė spausdinimo klaidų buvo ištaisytos rašalu, bet nepažymėtos paraštėse ir nepatvirtintos pasirašančiųjų" [t. y. Galvanausko ir Britanijos atstovo lordo Parmoro, kuris pasirašė projektą nediskutuodamas, kai tik šis buvo pateiktas Tautų Sąjungai]284. Šį pasiūlymą Davis ir kitos Santarvės šalys priėmė285.

 

277 Note sur l'état de la question de Memel, le 5 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 12, №112.

278 De M. le Ministre de France en Pologne à M. le Président du Conseil, Varsovie, le 22 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №72.

279 Aide-Mémoire polonais - annexe à la note en date du 31 mars
1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №160.

280 Šiandien abu miestai yra Baltarusijos teritorijoje.

281 Aide-Mémoire polonais - annexe à la note en date du 31 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №160.

282 Télégramme de M. E de Peretti de la Rocca pour M. le Ministre français à Varsovie, le 15 avril 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 13, №145.

283 Note sur la Convention de Memel, le 5 avril 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 13, №125.

 

Nebetekę Prancūzijos paramos, lenkai buvo priversti projektą pripažinti286. Prancūzijos vyriausybė iš tiesų „nenorėjo nuslėpti nuo Varšuvos, kad ji veikiausiai vienintelė šiame reikale galėtų ginti Lenkijos požiūrį, bet kad tokia padėtis ją taip pat verčia apriboti savo pastangas"287.

Lietuvos pergalė menkai beslėpė sunkumus, su kuriais teko susidurti krašte. Balandžio 28 d. savivaldybių rinkimai buvo visiška Kauno vykdytos politikos nesėkmė. Tautiškai nusiteikusių lietuvių kandidatai Klaipėdoje gavo tik 3% balsų288.

 

284 Note de la Délégation française du 22 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №66.

285 Note générale sur Memel, le 8 avril 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №171.

286 De la légation de Pologne en France à M. Edouard Herriot, Président du Conseil et Prési­dent de la Conférence des Ambassadeurs, Paris, le 7 juillet 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - SDN 294, №203-204.

287 Note sur l'état de la question de Memel, le 5 mars 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 -Memel 12, №115.

288 De M. Padovani à M. Poincaré, le 4 mai 1924, AMAEF, Europe 1918-1940 - Memel 13, №189.

 


SUTARTIES TURINYS IR TRŪKUMAI

 

Konvencija ir trys jos priedai buvo pasirašyti 1924m. gegužės 8 d. Paryžiuje. Lietuvai ją ratifikavus liepos 31 d., Paryžiaus sutartis iškart įsigaliojo. Klaipėdos kraštas buvo besąlygiškai perduotas Lietuvai de jure.

 

Sutarties turinys289

 

289 Šiame poskyryje aptariami tik Lietuvos suvereniteto ir kraštui suteiktų autonomijos garantijų klausimai. Ieškodamas daugiau informacijos, skaitytojas gali pasiremti visu Paryžiaus sutarties (Konvencija ir priedėliai) tekstu 5 priede.

 

 

LIETUVOS SUVERENITETO PRIPAŽINIMAS. Paryžiaus sutartis Klaipėdos krašte pripažino Lietuvos suverenitetą. Santarvė oficialiai Lietuvai perdavė „visas teises ir pareigas, kurias gavo iš Vokietijos pagal Versalio sutarties 99 straipsnį į teritoriją, esančią tarp Baltijos jūros, Rytų Prūsijos šiaurės rytų sienos (...) ir senosios sienos tarp Vokietijos ir Rusijos" (Konvencijos 1 str.).

Lietuvos valstybei krašte turėjo atstovauti Respublikos prezidento skiriamas gubernatorius (I priedėlio 2 str.). Šis Kauno atstovas turėjo skirti Direktorijos pirmininką, bet ne kitus keturis šios vykdomosios valdžios narius, nes juos savo ruožtu skyrė pirmininkas (I priedėlio 15 str.). Savo ūkio interesams atstovauti Lietuvos vyriausybė taip pat skyrė vieną iš trijų Uosto tarybos narių (II priedėlio 5 str.). Kitus narius atitinkamai skyrė Direktorija ir Tautų Sąjungos konsultacinė ir techninė ryšių bei tranzito komisija (II priedėlio 5 str.).

Vyriausybė turėjo teisę Direktorijai pritariant sušaukti arba paleisti neeilinę krašto atstovų susirinkimo sesiją. Bet kuriuo atveju turėjo ją sušaukti reikalaujant trečdaliui susirinkimo narių (I priedėlio 12 str.). Taip pat buvo numatyta, kad vyriausybė privalo per mėnesį paskelbti balsavimu priimtą įstatymą, o Atstovų susirinkimui nusprendus, kad įstatymas priimtas skubos tvarka, jį paskelbti per 15 dienų (I priedėlio 10 str.).

Reali Lietuvos valdžia buvo užtikrinta gubernatoriaus veto teise visiems Atstovų susirinkimo priimtiems įstatymams (I priedėlio 10 str.). Siekiant apriboti piktnaudžiavimo valdžia galimybes, Paryžiaus sutartis šia teise leido naudotis tik aiškiai nustatytomis sąlygomis. Veto teise buvo leidžiama pasinaudoti tik prieš tuos įstatymus, kurie „viršija krašto valdžios kompetenciją" (I priedėlio 16 str.), kurie „neatitinka Lietuvos konstitucijos principų" (I priedėlio 6 str.), arba kurie nesiderina su „tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais" (I priedėlio 16 str.).

KRAŠTO AUTONOMIJOS GARANTIJOS. Konvencija pripažino, kad „Klaipėdos kraštas, priklausydamas Lietuvos suverenitetui, naudojasi autonomija įstatymų leidimo, vykdymo ir finansinėse srityse" (Konvencijos 2 str.).

Paryžiaus sutartis numatė Klaipėdos pilietybę, kurią turėjo gauti visi 1920 m. sausio 10 d. krašte gyvenę asmenys. Vieninteliai apribojimai buvo numatyti Vokietijos piliečiams, jie per 6 mėnesius nuo Konvencijos ratifikavimo Kaune turėjo paprašyti Lietuvos pilietybės290 (Konvencijos 8 str.). Kartu Konvencija gynė vokiečius, norinčius išlaikyti savo pilietybę. Nors jie turėjo per dvejus metus „persikraustyti į Vokietiją", galėjo išsaugoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, o savo kilnojamąjį turtą išsivežti nemokėdami muitų (Konvencijos 9 str.).

 

290 Lietuva nepripažino dvigubos pilietybės, išimtį darė tik JAV lietuviams. Tad vokiečiai, norėdami tapti Klaipėdos piliečiais, turėjo atsisakyti Vokietijos pilietybės.

 

Turint šią pilietybę buvo galima dalyvauti politiniame krašto gyvenime. Atstovų rūmų narius iš tiesų rinkti ar būti išrinktais galėjo tik Klaipėdos piliečiai (I priedėlio 11 str.). Buvo pabrėžiama, kad „valdininkais ir krašto tarnybų tarnautojais turėjo būti kiek įmanoma priimami krašto piliečiai" (I priedėlio 29 str.).

Siekiant išvengti nelygybės civilinės teisės srityje tarp krašto ir likusios Lietuvos dalies gyventojų, Konvencijos 9 straipsnis teigė, kad „krašto gyventojai visoje Lietuvos teritorijoje naudosis visomis civilinėmis teisėmis, kaip ir visi kiti Lietuvos piliečiai" ir kad „Lietuvos piliečiai, kurie nėra Klaipėdos krašto piliečiai, šiame krašte naudosis visomis civilinėmis teisėmis, pripažįstamomis Klaipėdos krašto piliečiams".

Siekiant užtikrinti tikrą autonomiją, I priedėlio 5 straipsnyje buvo išvardytos sritys, priklausančios Klaipėdos krašto valdžios kompetencijai. Tam tikros išlygos buvo numatytos dėl viešosios tvarkos: ją „palaikė vietos policija, priklausoma nuo krašto valdžios", bet „iškilus būtinybei", ją turėjo užtikrinti Lietuvos vyriausybė" (I priedėlio 20 str.). Sienų, muitinės ir geležinkelio policija tiesiogiai priklausė Lietuvai (I priedėlio 20 str.). Taip pat Direktorijai paskyrus neatšaukiamą teisėją, jį atstatydinti galėjo tik vienas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo skyrių, kurio kompetencijai priklausė Klaipėdos krašto reikalai (I priedėlio 23 str.).

GALIMOS PROBLEMOS. Lietuvos vyriausybės paskirtas gubernatorius turėjo išrinkti Direktorijos pirmininką. Nors Sutarties tekste niekas jam nedraudžia pasirinkti ką nori, kad tik būtų Klaipėdos pilietis, tikrovė buvo visiškai kitokia. Iš tiesų pagal I priedėlio 17 straipsnį Direktorija turėjo „turėti Atstovų rūmų pasitikėjimą ir (...) atsistatydinti, jei Rūmai jam pareikštų nepasitikėjimą".

Vadinasi, gubernatoriaus pasirinkimą ribojo būtinybė Direktorijai laimėti pasitikėjimo balsavimą. Tad jis turėjo tikti Atstovų rūmų daugumai. Be to, jo teisė paleisti, sušaukti ar baigti neeilines Rūmų sesijas buvo priklausoma nuo Direktorijos paramos. Tokia Direktorija galėjo tapti nekontroliuojama, nes sutartyje nieko nepasakyta apie gubernatoriaus teisę atšaukti jos pirmininką. Kaip tik dėl to Lietuva sulaukė neigiamo Tarptautinio Hagos tribunolo sprendimo 1931m.

Kitas problemų galėjęs kelti dalykas buvo tranzito Nemunu klausimas. Pagal Paryžiaus sutarties 3 priedo 3 straipsnį Lietuvos vyriausybė „pripažįsta tarptautinį Nemuno ir juo vykstančio transporto pobūdį (...)/ įsipareigoja nuo šiol leisti ir teikti visokias lengvatas transportui šia upe į Klaipėdą ar iš jos, ar pačiame jos uoste ir, atsižvelgdama į esamus politinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, šio transporto atžvilgiu netaikyti Barselonos statuto 7 ir 8 straipsnių"291. Tad atrodė, kad lenkų ir sovietų (tiksliau, baltarusių) sielių plukdymas bus užtikrintas, nes įžvalgioji Tautų Sąjungos komisija atmetė Lietuvos galimybę naudotis argumentu, jog tarp jos ir Lenkijos yra karo padėtis292. Bet Lietuva manė, kad šis straipsnis gali galioti tik tuomet, kai bus atkurti santykiai su Lenkija293.

Per derybas lenkai išreiškė baimę, kad Lietuvos vyriausybė netaikys šio straipsnio arba veikiau blogai taikys, nes „jei sieliai ir plauks, (...) nėra jokių garantijų juos lydintiems žmonėms"294.

 

291 Barselonos statutas apibrėžė tarptautinio statuso uostų veikimą numatydamas atvejus, taip pat ir karo padėties, kai buvo galima apriboti judėjimo laisvę.

292 Įvesti karo padėtį buvo nuspręsta tuomet, kai buvo aneksuotas Vilnius. Per visą tarpukarį Lietuva ir Lenkija taip ir nesugrįžo prie normalių santykių.

293 S. Daukša, Le Régime d'autonomie du territoire de Klaipėda, p. 55.

294 Ten pat, p. 54.

Jūs esate čia: Naujienos Prancūzmetis Klaipėdoje II dalis. Lietuvos valdoma Klaipėda