Pirmadienis, Birž 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

I TEOSOFIJA IR TEOSOFINĖ DRAUGIJA

Pavadinimo prasmė

001 Klausiantis. Teosofiją ir jos mokymą dažnai vadina naujamadiška religija. Ar teosofija yra religija?

Teosofas. Ne. Teosofija – tai Dieviškas Žinojimas arba Mokslas.

002 Klausiantis. Kokia tikra šio termino prasmė?

Teosofas. „Dieviškoji Išmintis“, Theosophia (Teosofija) arba dievų išmintis, kaip Theogonia (teogonija) - dievų genealogija. Žodis Theos graikiškai reiškia „dievas“, vieną iš dieviškų esybių, bet, žinoma, ne „Dievą“, šiuolaikine prasme. Vadinasi, tai ne „Dievo išmintis“, kaip kai kurie verčia, bet dieviškoji išmintis - ta, kurią turi dievai. Šiam terminui daug tūkstančių metų.

003Klausiantis. Kokia to pavadinimo kilmė?

Teosofas. Jis atėjo pas mus iš Aleksandrijos filosofų, vadinusių save „mylinčiais tiesą“, filaletais, nuo phileo - „mylintis“, ir aletheia – „tiesa“. Žodis „teosofija“ datuojamas trečiuoju mūsų eros amžiumi, kai jį pradėjo vartoti Amonijus Sakas (Ammonius Saccas) ir jo mokiniai*, sukūrę eklektikinės teosofinės sistemos pagrindus.

*Taip pat jie yra vadinami analogetikais. Kaip savo „Eklektinėje Filosofijoje“, aiškino profesorius A.Vailderis (Wilder), Teosofijos Draugijos narys, juos taip vadino todėl, kad jie visus šventus pasakojimus ir legendas, mitus ir misterijas interpretavo atitikimo ir analogijos principu: įvykius, vykstančius išoriniame pasaulyje, vertino kaip žmogiškos dvasios patyrimo išraišką. Juos taip pat vadino neoplatonikais. Nors teosofija, arba eklektinė teosofinė sistema, paprastai yra priskiriama trečiajam amžiui, vis tiktai, jeigu tikėti Diogenu Laercijumi, jos šaltiniai gerokai ankstesni, nes šią sistemą jis priskyrė Egipto žyniui Pot-Amunui, gyvenusiam ankstyvaisiais Ptolomėjaus dinastijos valdymo metais. Tas pats autorius sako, kad pavadinimas yra koptų kalbos ir reiškia tai, kas pašvęsta Amunui, išminties dievui. Teosofija yra dieviško žinojimo, brahma-vidja ekvivalentas.

004 Klausiantis. Koks buvo šios sistemos tikslas?

Teosofas. Visų pirma, mokiniams ir visiems „mylintiems tiesą“ įkvėpti kai kurias didžiąsias moralines tiesas. Iš čia ir Teosofinės Draugijos devizas - „Nėra religijos aukštesnės už tiesą“. Pagrindinis eklektinės teosofinės mokyklos steigėjų tikslas buvo vienas iš trijų dabartinės pasekėjos - Teosofinės Draugijos - tikslų, o būtent - sutaikyti visas religijas, sektas ir nacijas į bendrą etikos sistemą, pagrįstą amžinomis tiesomis.

005 Klausiantis. Kaip jūs galite pademonstruoti, kad tai nėra neįgyvendinama svajonė ir kad visos pasaulinės religijos realiai remiasi viena ir  ta pačia tiesa?

Teosofas. Lyginamojo tyrimo metodu ir analize. „Išminties Religija“ senovėje buvo vienintelė; ir pirminės religinės filosofijos tapatumas įrodytas identiškomis doktrinomis, perduodamomis pašvęstiesiems misterijų metu, kurios kažkada buvo plačiai paplitusios. „Visi senieji kultai vieninteliu jų pirmtaku nurodo teosofiją. Raktas, kuris ką nors atidaro, turi atidaryti viską, priešingu atveju, tai netikras raktas“. („Eklektinė Filosofija“).

 

Teosofinės draugijos politika

006 Klausiantis. Amonijaus laikais gyvavo keletas didžiųjų religijų, ir labai daug sektų tiek Egipte, tiek ir Palestinoje. Kaip jis sugebėjo sutaikyti jas?

Teosofas. Darydamas tai, ką iš naujo dabar stengiamės daryti mes. Neoplatonikai buvo didelė organizacija, ir jos nariai priklausė skirtingoms religinėms filosofijoms*; taip pat kaip ir mūsų teosofai. Tais laikais judėjas Aristobulas (Aristobulus) tvirtino, kad Aristotelio etika atitinka Mozės Įstatymo ezoterinį mokymą; Filonas Judėjus bandė sutaikyti Mozės filosofiją su Pitagoro ir Platono filosofija; o Josifas įrodė, kad Karmelo jesėjai (Essenes) buvo tik Egipto terapeutų (žiniuonių)** pasekėjai ir paprasčiausiai juos kopijavo. Taip pat ir mūsų dienomis. Mes galime nurodyti kiekvienos krikščioniškos konfesijos, netgi pačios mažiausios sektos atsiradimo kelią. Jos yra tik ūgliai arba mažos šakutės, išaugusios ant didesnių šakų; bet visos šakos išaugusios iš to paties – IŠMINTIES RELIGIJOS – kamieno. Amonijaus tikslas ir buvo tai įrodyti. Jis stengėsi įtikinti pagonis ir krikščionis, judėjus ir stabmeldžius atsisakyti savo ginčų bei kovos ir prisiminti vien tai, kad visi jie vadovaujasi viena, tik apdangstyta skirtingais aprėdais, tiesa, kad visi jie yra vienos motinos*** vaikai. Toks pat yra ir Teosofijos tikslas.

*Eklektinę Teosofiją sudarė trys dalys:

1. Tikėjimas viena absoliučia, nesuvokiama ir aukščiausia Dievybe arba begaline esybe, kuri yra visos gamtos ir viso egzistuojančio, matomo ir nematomo pasaulio ištakos.

2. Tikėjimas amžina nemirtinga žmogaus prigimtimi, kuri, būdama išspinduliuota Visuotinos Dvasios, turi tą pačią esmę kaip ir ji.

3. Teurgija, arba „dieviškas darbas“, arba dievų atliekami darbai; nuo theos – „dievai“ ir ergon – „darbas, veiksmas“. Tai labai senas terminas, bet kadangi jis priklauso misterijų žodynui, nebuvo plačiai vartojamas. Egzistavo mistinis tikėjimas, praktiškai įrodytas pašvęstųjų adeptų ir žynių, kad išsivalius iki bekūnio sutvėrimo - tai yra sugrįžus į pradinį prigimtinį švarumą – žmogus gali sukelti dievams norą perduoti jam dieviškų paslapčių žinojimą ir, net retkarčiais, padaryti jas matomomis, objektyviai ar subjektyviai. Tai buvo aukščiausias aspektas to, ką mes dabar vadiname spiritualizmu; bet prastuomenės nesuprastas ir pradėtas naudoti piktam, jis buvo kai kurių pradėtas vertinti kaip nekromantija ir, galiausiai, buvo uždraustas. Iškreipta Jamblicho (Jamblichus) teurgijos praktika vis dar pastebima kai kurių šiuolaikinių kabalistų ceremoninėje magijoje. Šiuolaikinė teosofija vengia ir atmeta abi šios magijos ir „nekromantijos“ rūšis, kaip labai pavojingas. Tikroji dieviškoji teurgija reikalauja beveik viršžmogiško švarumo ir gyvenimo šventumo; priešingu atveju ji išsigimsta ir tampa mediumizmu arba juodąja magija. Artimiausi Amonijaus Sako mokiniai, kuriuos vadino teodidaktikais, „išmokytais dievo“, – tokie kaip Plotinas (Plotinus) ir jo pasekėjas Porfirijus (Porphyry) – pradžioje neigė teurgiją, bet vėliau ją pripažino, įtakojant Jamblichui, kuris parašė tam reiškiniui skirtą veikalą „Misterijos“, pasirašęs savo mokytojo, žinomo egiptiečių žynio Abamono, vardu. Amonijus Sakas buvo iš krikščioniškos šeimos, bet nuo pat vaikystės negalėdamas priimti krikščioniškojo dogmatizmo tapo neoplatoniku. Jam, kaip ir Jakobui Biome (Bohme), bei kitiems didiesiems pranašams ir mistikams, dieviškoji išmintis atsivėrė sapnuose ir vizijose. Iš čia ir jo vardas – Teodidaktos. Jis nusprendė sutaikyti visas religines sistemas ir parodęs bendras jų ištakas, norėjo įtvirtinti vieną bendrą tikėjimą, paremtą etika. Jo gyvenimas buvo toks nepriekaištingas ir švarus, o mokymas – toks gilus ir visa apimantis, kad keletas bažnyčios tėvų tapo jo slaptais mokiniais. Klementas Aleksandrietis buvo apie jį labai aukštos nuomonės. Plotinas, Amonijaus „šventas Jonas“, taip pat buvo visų gerbiamas ir vertinamas, jis buvo labai išsilavinęs ir padorus žmogus. Būdamas 39 metų jis žygyje į Rytus lydėjo Romos imperatorių Gordijaną ir jo armiją, kad galėtų pasimokyti iš Baktrijos ir Indijos išminčių. Romoje jis įkūrė filosofijos mokyklą. Jo mokinys Porfirijus, kurio tikrasis vardas buvo Malekas (helenizuotas judėjus), surinko visus savo Mokytojo darbus. Jis pats buvo didis rašytojas ir kai kurioms Homero kūrinių dalims suteikė alegorinę interpretaciją. Meditacijos sistema, kurią naudojo filaletai, buvo gimininga indų jogai. Už tai, kas žinoma apie Eklektinę Mokyklą, mes turime būti dėkingi Origenui, Longinui ir Plotinui, tiesioginiams Amonijaus mokiniams. (A.Vailderis „Eklektinė Filosofija“).

** Valdant Filadelfiui Aleksandrijoje įsitvirtino judaizmas, ir graikų mokytojai iškart tapo pavojingais Babilono Rabinų Kolegijos priešininkais. „Eklektinės Filosofijos“ autorius taikliai pastebi: „Buddistinės, vedantinės ir maginės sistemos tuo laikotarpiu buvo dėstomos kartu su graikų filosofijomis. Nenuostabu, kad mąstantys žmonės norėjo, kad žodžių karas turi baigtis ir tikėjo galimybe iš šių įvairių mokymų išskirti vieną harmoningą sistemą... Panenas, Afinagoras ir Klimentas tobulai išstudijavo Platono filosofiją ir suprato jos neatskiriamą vienybę nuo Rytų filosofinių sistemų.

*** Mošemas sako apie Amonijų: „Suprasdamas, kad ne tik Graikijos, bet ir įvairių barbariškų tautų filosofai pagrindiniais klausimais pilnai sutiko vieni su kitais, jis nusprendė visų šių įvairių sektų tūkstančius dogmų išaiškinti taip, kad įrodytų, jog visos jos kilusios iš to paties šaltinio ir visos veda į tą patį tikslą“. Jeigu „Edinburgo Enciklopedijoje“ straipsnio apie Amonijų autorius žino, apie ką jis kalba, tai kai jis rašo apie Teodidaktosą, jis aprašo šiuolaikinius teosofus, jų įsitikinimus ir jų darbus: „Jis nurodė mokymą, gautą iš Egipto (o ezoterišką – iš Indijos) apie Visatą ir Dievybę, sudarančias vieną didelę vienybę, o taip mokymą apie pasaulio amžinybę... ir įtvirtino moralinės disciplinos sistemą, kuri leido žmonėms gyventi pagal savo šalies įstatymus ir gamtos reikalavimus, bet reikalavo, kad išmintingieji tobulintų savo protą mąstydami“.

007 Klausiantis. Kieno autoritetu jūs galite patvirtinti tai, ką pasakėte apie Aleksandrijos senovės teosofus?

Teosofas. Beveik dauguma gerai žinomų rašytojų. Vienas jų yra Modemas, jis rašo:

„Amonijus mokė, kad tautos religija ėjo kartu su filosofija ir kartu su ja sulaukė to paties likimo: būti iškreipta ir užtemdyta paprasta žmogiška tuštybe, prietarais ir melu; ir todėl ją reikia grąžinti į pradinį skaistumą, pašalinant tuos taršalus ir išaiškinant ją filosofiniais principais; ir visa, ką tikėjosi padaryti Kristus - tai atstatyti senovės išmintį ir grąžinti ją į savo pradinį vientisumą; iki minimumo susilpninti visur įsivyravusią prietarų įtaką; ir dalinai ištaisyti, o dalinai sunaikinti įvairias klaidas, kurios įsiskverbė į įvairias tautines religijas“.

Tai ir vėl tiksliai tas pats, ką kalba dabartiniai teosofai. Vienok tuomet, didįjį filaletą palaikė du Bažnyčios Tėvai, Klementas ir Afinagoras, visi išsilavinę Sinagogos rabinai, Akademija ir „giraitė“ (taip buvo vadinama Akademija, kurią įkūrė Platonas), padėdami jam jo politikoje, kai jis visus mokė bendrosios doktrinos, mes, tiesioginiai jo pasekėjai, nesulaukiame jokio pripažinimo, o atvirkščiai, esame tik įžeidinėjami ir persekiojami. Pasirodo, kad prieš 1500 metų žmonės buvo daugiau pakantesni, nei dabar šioje apsišvietusioje šalyje.

008 Klausiantis. Ar Bažnyčia jį palaikė ne todėl, kad nežiūrint jo skleidžiamos erezijos, Amonijus vis tik buvo krikščionis ir mokė krikščionybės?

Teosofas. Visiškai ne. Jis gimė kaip krikščionis, bet pats niekada nepriėmė bažnytinės krikščionybės. Tas pats autorius apie jį rašo:

„Jam reikėjo tik duoti pamokymus, atitinkančius senovės Hermio mokymą, kuriuos dar anksčiau žinojo Platonas ir Pitagoras, ir kuriais pagrindė savo filosofiją. Tą patį radęs Jono Evangelijos įžangoje, jis teisingai nutarė, kad Jėzus ketino atkurti Didįjį Išminties Mokymą jo pradinėje visumoje. Biblinius pasakojimus ir dievų istorijas jis laikė alegorijomis, nurodančiomis tiesą, arba išsigalvojimais, kuriuos reikia atmesti“. Kaip rašoma „Edinburgo Enciklopedijoje“, „jis laikė Jėzų Kristų nuostabiu žmogumi“ ir „Dievo draugu“, bet tvirtino, kad šis neplanavo visiškai sunaikinti demonų (dievų) kulto ir kad vienintelis jo ketinimas buvo apvalyti senąją religiją“.

 

Išminties religija, paslaptinga visais laikais

009 Klausiantis. Kadangi Amonijus niekada nieko neužrašė, kaip galima būti įsitikinus, kad jo mokymas buvo kaip tik toks?

Teosofas. Bet gi Budda, Pitagoras, Konfucijus, Orfėjus, Sokratas ir netgi Jėzus taip pat nepaliko jokių užrašų. Ir vis tik, daugelis iš jų yra istorinės asmenybės, ir visų jų mokymai išliko. Amonijaus mokiniai (tarp kurių buvo Origenas ir Irinėjus) rašė traktatus ir aiškino jo etiką. Tie raštai, žinoma, yra tokie pat istoriniai, kaip ir apaštalų raštai, jeigu ne daugiau. Be to, jo mokiniai – Origenas, Plotinas ir Longinas (garsios caraitės Zenobijos patarėjas) – visi apie filaletų sistemą paliko reikšmingus užrašus – bent jau susijusius su tikėjimu, kurį jie rodė viešai, nes tos mokyklos mokymas buvo padalintas į egzoterinį ir ezoterinį.

010 Klausiantis. Kaip jie galėjo pasiekti mūsų dienas, jeigu, kaip jūs tvirtinate, visa tai, ką verta vadinti išminties religija buvo ezoteriška?

Teosofas. Išminties religija visada buvo viena ir, būdama paskutiniu galimo žmonijos žinojimo žodžiu, stropiai saugoma. Ji egzistavo daugelį amžių prieš Aleksandrijos teosofus, sulaukė šių laikų ir pergyvens bet kurią kitokią religiją ir filosofiją.

011 Klausiantis. Kur ir kas ją taip saugojo?

Teosofas. Ji saugoma kiekvienos šalies pašvęstųjų; tikrųjų Tiesos ieškotojų – jų mokinių; tose pasaulio šalyse, kur tokios žinios visada buvo vertinamos ir plėtojamos: Indijoje, Centrinėje Azijoje, Persijoje.

012 Klausiantis. Ar jūs galite pateikti kokius nors Išminties Religijos ezoterizmo įrodymus?

Teosofas. Geriausias įrodymas, kurį jūs galite gauti, yra tai, kad kiekvienas senovinis religinis, arba tiksliau, filosofinis kultas buvo sudarytas iš ezoterinio, arba slapto, mokymo ir egzoterinių pamaldų (skirtų plačiajai publikai). Be to, gerai žinoma, kad kiekvienoje tautoje senovinės misterijos buvo „didžiosios“ (slaptosios) ir „mažosios“ (viešosios) – pavyzdžiui, garsiosios iškilmės Graikijoje. Egipto ir Samofrakijos herofantai ir senovės Indijos pašvęstieji braminai, net vėlyvieji žydų rabinai, visi, bijodami profanacijos, saugojo savo tikruosius, vidinius tikėjimus paslaptyje. Žydų rabinai savo populiarųjį religinį mokymą vadino merkavach (išorinis kūnas), „iškilmių vežimas“ arba apvalkalas, kuriame paslėpta siela, jų slaptosios žinios. Nei vienoje senovės tautoje žyniai niekada neskelbė tikrų filosofinių paslapčių masėms, kurioms būdavo perduodamas tik išorinis apvalkalas. Šiaurinis buddizmas turėjo savo „didžiuosius“ ir „mažuosius“ „iškilmių vežimas“, žinomus kaip mahajana ezoterinė, ir hinajana, egzoterinė, mokyklos. Negalima jiems priekaištauti už tokį slaptumą – juk ir jūs savo avių nešertumėte vietoj žolės disertacijomis botanikos temomis? Pitagoras savo gnosis vadino „tikrosios daiktų esmės pažinimu“ arba h gnosis tyn ontwn ir šitą žinojimą atskleisdavo tik davusiems įžadus mokiniams – tiems, kurie galėjo įsisavinti tokį protinį maistą ir jausti tik pasitenkinimą; jis priimdavo iš jų tylėjimo ir paslapties saugojimo įžadus. Okultinės abėcėlės ir slapti šifrai kildinami iš senovės Egipto šventraščių, kurių paslaptį senovėje žinojo tik jerogramatikai, pašvęstieji Egipto žyniai. Amonijus Sakas, kaip tvirtina jo biografai, savo mokinių reikalaudavo pasižadėti niekam neskleisti jo aukščiausiojo mokymo, išskirdamas tik tuos, kurie jau buvo susipažinę su pradiniu žinojimu ir jau anksčiau buvo davę įžadus. Pagaliau, argi mes nerandame to paties ankstyvojoje krikščionybėje, tarp gnostikų ir net pačiame Kristaus mokyme? Argi nekalbėjo jis su liaudimi prilyginimais, turinčiais dvigubą prasmę; tai paaiškindamas tik savo mokiniams? Jis jiems sakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o aniems išorėje, viskas pateikiama palyginimais“ (Morkaus Ev. 4-11). „Judėjos ir Karmelijos jesiejai panašiai skirstė savo pasekėjus į neofitus, brolius ir p arba Pašvęstuosius“. („Eklektinė Filosofija“). Šio reiškinio pavyzdžių rasime kiekvienoje šalyje.

013 Klausiantis. Ar galima pasiekti „slaptąją išmintį“ tiesiog studijuojant? Enciklopedija teosofiją įvardija panašiai kaip ir Vebsterio (Webster) žodynas, o būtent, kaip „tariamą bendravimą su Dievu ir aukščiausiomis dvasiomis, bei virš žmogiškų žinių pasiekimą fizinėmis priemonėmis ir cheminiais procesais“. Ar taip?

Teosofas. Galvoju, kad ne. Juk nei vienas leksikografas nepaaiškins nei sau, nei kitiems, kaip fiziniais ir cheminiais procesais galima pasiekti virš žmogišką žinojimą. Jeigu Vebsteris būtų parašęs „metafiziniais ir alcheminiais procesais“, tai įvardijimas būtų apytikriai teisingas; tai, kaip yra dabar – absurdas. Senovės teosofai tvirtino – tą patį sako ir dabartiniai – kad beribis negali būti suprastas riboto – tai yra suprastas ribotos būtybės – bet teigia, kad dieviška esmė ekstazės būsenoje gali būti perduota aukštesniam Dvasiniam Aš. Ši būsena, skirtingai nuo hipnozės, vargiai galėtų būti pasiekiama „fizinėmis ir cheminėmis priemonėmis“.

014 Klausiantis. Kaip jūs tai paaiškinsite?

Teosofas. Tikrąją ekstazę Plotinas apibūdino kaip „proto išlaisvinimą iš jo ribotos sąmonės, visišku jo susijungimu ir susitapatinimu su beribiškumu“. Tai aukščiausias būvis, rašo profesorius Vailderis, bet jis nėra amžinas ir pasiekiamas tik labai nedaugeliui. Tikrovėje jis identiškas tam būviui, kuris Indijoje žinomas kaip samadhi. Tai praktikuojantys jogai, fiziškai lengvina jo pasiekimą griežtu susilaikymu nuo maisto ir gėrimo, o protiškai – be perstojo stengdamiesi išvalyti ir išaukštinti protą. Meditacija – tai nebyli ir neišreikšta malda, arba, kaip sakė Platonas, „dvasios polėkis į dieviškumą, ne asmeninės naudos prašymas (visuotinai priimtos maldos prasme), bet kreipimasis į patį Gerumą – visuotinį Aukščiausią Gėrį“, kurio dalimi mes esame Žemėje, ir iš kurio esmės mes visi atsiradome. Todėl, papildo Platonas, „būk nebylus dievybių akivaizdoje, kol jos nenuims šydo nuo tavo akių, ir, dėka nuo jų sklindančios šviesos, nesuteiks tau galimybės pamatyti, kas realiai yra gėris, visai ne tai, kas tau atrodo“*.

*Tai yra tai, ką mokytas „Eklektinės Filosofijos“ autorius pavadino „dvasine fotografija“. „Siela – tai foto aparatas, kuris fiksuoja įvykius ir faktus, ateitį, praeitį ir dabartį, ir protas tai suvokia. Viskas yra už mūsų kasdieninio pasaulio ribotumo - tik viena diena arba būsena - praeitis ir ateitis sutalpinama dabartyje... Mirtis yra paskutinė ekstazė žemėje. Tada siela išsilaisvina iš kūno suvaržymų, ir jos taurioji dalis jungiasi su aukštesniąja prigimtimi ir pradeda suvokti išmintį ir aukštesnes būtybes. Mistikams tikroji teosofija yra būvis, kurį Apolonijus Tianietis buvo priverstas aprašyti šitaip: „Aš galiu matyti dabartį ir ateitį, kaip aiškiame veidrodyje. Numatančiam ateitį išminčiui nereikia nei Žemės garų, nei sugedusio oro... dievai mato ateitį, paprasti žmonės - dabartį, išminčiai - tai, kas jau ruošiasi įvykti“. Ši „išminčių teosofija“, apie kurią jis kalba, tiksliai išreikšta tvirtinime „Dievo Karalystė mumyse“.

015 Klausiantis. Tai teosofija nėra neseniai išrasta sistema, kaip kai kurie tvirtina?

Teosofas. Tik neišmanėliai gali taip kalbėti. Ji sena, kaip pasaulis, jeigu ne pavadinimu, tai savo mokymu ir etika; taip pat ji yra pati plačiausia ir labiausiai visa aprėpianti sistema.

016 Klausiantis. Tai kodėl teosofija beveik nežinoma Vakarų pusrutulio tautoms? Kodėl ji tapo knyga po septyniais užraktais rasėms, pripažintoms pačiomis kultūringiausiomis ir pirmaujančiomis?

Teosofas. Mes galvojame, kad senovėje gyvavo tokios pat kultūringos nacijos, kurios, be abejonės, lenkė mus dvasiškai. O tokiam savanoriško nežinojimo išsikerojimui yra keletas priežasčių. Vieną jų kultūringiems atėniečiams atvėrė Šv. Paulius – tai dvasinio praregėjimo, netgi dėmesio jam, praradimas, kuris atsirado dėl ilgus amžius trukusio labai stipraus jų prisirišimo prie daiktų ir dėl vergystės dogmatizmui ir ritualams. Tačiau pagrindinė priežastis yra ta, kad tikroji teosofija visada buvo saugoma paslaptyje.

017 Klausiantis. Jūs pateikėte įrodymus, kad toks paslaptingumas egzistavo, bet kokios jo tikrosios priežastys?

Teosofas. Priežastys šios: Pirmiausia, paprastos žmogiškos prigimties iškraipymas, egoizmas, visada besistengiantis patenkinti asmeninius norus artimųjų ir tėvynainių sąskaita. Tokiems žmonėms niekada negalima patikėti dieviškų paslapčių. Antra, jų negebėjimas apsaugoti šventas ir dieviškas paslaptis nuo profanacijos. Kaip tik tai ir iškreipė išaukštintas tiesas ir simbolius, palaipsniui dvasinį sumenkinant iki antropomorfinio, konkretų ir suvestą iki grubaus pavidalo – kitaip tariant, dieviškumą nužeminant iki stabmeldystės.

Teosofija – tai ne buddizmas

018 Klausiantis. Apie jus dažnai kalba kaip apie „ezoterinius buddistus“. Ar visi jūs esate Gautamo Buddos pasekėjai?

Teosofas. Lygiai tiek pat, kiek visi muzikantai yra Vagnerio pasekėjais. Kai kurie iš mūsų yra buddistai pagal tikėjimą; ir vis tik tarp mūsų daugiau yra induistų ir brahmanų, ir daugiau europiečių ir amerikiečių, gimusių krikščionimis, negu atsivertusių buddistų. Klaida įvyko dėl neteisingo puikios Sineto knygos „Ezoterinis buddizmas“ pavadinimo tikrosios prasmės supratimo; žodį „buddizmas“ reikėjo rašyti su viena, o ne su dviem „d“ raidėmis, nes omenyje turėtas „budhizmas“, nuo žodžio „bodhi“ (protas arba išmintis), o ne buddizmas, religinė Gautamos filosofija. Teosofija, kaip jau buvo sakyta, – tai IŠMINTIES RELIGIJA.

019 Klausiantis. Koks skirtumas tarp buddizmo, religijos, kurią įkūrė princas Kapilavastu, ir budhizmo, „išminties mokymo“, kuris, kaip jūs sakote, yra teosofijos sinonimas?

Teosofas. Skirtumas toks pat, kaip ir tarp slapto Kristaus mokymo, kuris buvo vadinamas „dievo karalystės paslaptimis“, ir vėlesnių bažnyčios ir sektų apeigų bei dogmatinės teologijos. „Budda“ reiškia prašviesėjęs bodhi, arba kitaip, pasiekimas, išmintis. Šaknimis ir šakomis tai atsiremia į ezoterinį mokymą, kurį Gautama perdavė tik savo išrinktiesiems arhatams.

020 Klausiantis. Bet kai kurie orientalistai neigia, kad Budda mokė ką nors ezoterinio?

Teosofas. Su tokiu pat pasisekimu jie gali neigti, kad Gamta turi paslapčių nuo mokslo žmonių. Vėliau aš tai įrodysiu, pasiremdama Buddos pokalbiais su jo mokiniu Ananda. Jo ezoterinis mokymas paprasčiausiai buvo senovės brahmanų gupta vidja (slaptos žinios), kurio raktą šiuolaikiniai pasekėjai, su kai kuriomis išimtimis, pilnai prarado. O vidja tapo tuo, kas dabar žinoma kaip šiaurinio buddizmo mahajanos mokyklos vidinis mokymas. Tie, kurie tai neigia, yra tik nemokšos, pretenduojantys į rytietišką žinojimą. Aš siūlau jums paskaityti Edkinso „Kinų buddizmas“ - ypač skyrius apie egzoterines ir ezoterines mokyklas ir mokymus – ir po to sulyginti juos su visais senojo pasaulio rašytiniais liudijimais.

021 Klausiantis. Argi teosofijos etika nesutampa su ta, kurios mokė Budda?

Teosofas. Žinoma, sutampa, nes tai etika – Išminties Religijos siela, kažkada buvusi visų tautų pašvęstųjų turtas. Budda buvo pirmasis, kuris įjungė šią iškilią etiką į savo atvirą mokymą ir padarė ją savo viešosios sistemos esme ir pagrindu. Tai ir yra didžiausias skirtumas tarp egzoterinio buddizmo ir bet kurios kitos religijos. Nes kai kitose religijose pagrindinę ir svarbiausią vietą užima ritualai ir dogmos, buddizme pagrindinis ir svarbiausias dėmesys visada skiriamas būtent etikai. Tuo ir paaiškinamas panašumas, beveik pasiekiantis identiškumą, tarp teosofijos etikos ir Buddos religijos etikos.

022 Klausiantis. O ar yra kokių nors prieštaravimų?

Teosofas. Vienas iš didžiųjų skirtumų tarp teosofijos ir egzoterinio buddizmo yra tai, kad šis, atstovaujamas jo pietinės mokyklos, visiškai neigia:

a) bet kokių dievybių egzistavimą;

b) sąmoningą pomirtinį gyvenimą ir bent jau save suvokiančią individualybę, išliekančią žmoguje.

Kaip tik toks yra tailandietiškos sektos mokymas, kuris dabar skaitomas pačia švariausia egzoterinio buddizmo forma. Taip ir yra, jeigu mes nagrinėsime tik visiems prieinamą Buddos mokymą; tokio santūrumo priežastį aš paaiškinsiu vėliau. Bet šiaurinės buddistinės mokyklos, įkurtos tuose kraštuose, į kuriuos po savo Mokytojo mirties pasitraukė pašvęstieji arhatai, moko visko, kas dabar vadinama teosofinėmis doktrinomis, todėl kad jos sudaro dalį pašvęstųjų žinojimo - tuo įrodydamos, kad per daug uoli pietinio buddizmo ortodoksija paaukojo tiesą vardan fanatiškumo. Tačiau šis mokymas yra didingesnis ir kilnesnis, gilesnis ir moksliškesnis, net ir tada, kai pateikiamas fanatiškai, lyginant su bet kuria kita bažnyčia ar religija! Ir vis tik teosofija – ne buddizmas.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją