Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

XI APIE PERSIKŪNIJIMO SLĖPINIUS

 

Periodiški gimimai

284 Klausiantis. Jūs teigiate, kad visi mes jau anksčiau gyvenome Žemėje daugkartiniuose įsikūnijimuose ir toliau taip gyvensime?

Teosofas.Taip. Gyvybinis ciklas, arba tiksliau, sąmoningo gyvenimo ciklas prasideda mirtingo gyvulinio žmogaus atskyrimu į dvi lytis ir baigsis su paskutiniąja septintos rasės septinto rato žmonijos karta. Įvertinant tai, kad mes dabar esame tik ketvirtame rate ir penktos rasės, to periodo trukmę lengviau įsivaizduoti, negu apsakyti.

285Klausiantis. Ir visą tą laikotarpį mes įsikūnijame vis į naujas asmenybes?

Teosofas. Be abejonės, kadangi šį gyvybinį ciklą, arba įsikūnijimų periodą, geriausiai būtų palyginti su žmogišku gyvenimu. Kaip kiekvienas toks gyvenimas sudarytas iš aktyvios veiklos dienų, atskirtų neveiklių naktų miegu, taip ir įsikūnijimų cikle po aktyvaus gyvenimo seka poilsis devačane.

286 Klausiantis. Ar tą gimimų nuoseklumą ir vadina reinkarnacija?

Teosofas. Būtent taip. Tik šių gimimų dėka yra pasiekiamas nesuskaičiuojamų milijonų „Aš“ nenutrūkstamas judėjimas į galutinį tobulumą ir poilsį, kuris bus toks pat ilgas, kaip ir aktyvumo laikotarpis.

287 Klausiantis. Kas apsprendžia šių įsikūnijimų trukmę arba ypatumus?

Teosofas. Karma, visatinis teisingo atpildo dėsnis.

288 Klausiantis. Ar tai protingas dėsnis?

Teosofas. Materialistas, kuris periodiškumo dėsnį, valdantį visų kūnų elgesį, kaip, beje, ir visus kitus gamtos dėsnius, vadina aklomis jėgomis ir mechaniniais dėsningumais, karma, be abejonės, bus tik atsitiktinumų dėsnis, ir ne daugiau. Mums gi, joks apibrėžimas arba ribojimas negali apibūdinti tai, kas yra beasmenis ir nėra būtybė, o universalus veikiantis dėsnis. Jeigu jūs paklausite manęs, ar šį dėsnį valdo kokia nors mąstanti jėga, turėsiu jums atsakyti, kad aš nežinau. Bet jeigu jūs prašote mane apibūdinti jo pasekmes ir papasakoti jums, kokios jos pagal mūsų įsitikinimus, aš galiu pasakyti, kad tūkstantmečių patirtis parodė: tos pasekmės yra absoliutus ir nepriekaištingas teisingumas, išmintis ir protas. Nes karma, pagal savo pasekmes, yra neatsakantis žmogiško neteisingumo ir visų gamtos nesėkmių atstatymas, tiksliai subalansuojantis visą blogį; tai atpildo dėsnis, kuris apdovanoja ir baudžia vienodai bešališkai. Ji pačia griežčiausia prasme „nežiūri į veidus“, jos negalima suminkštinti ar paveikti malda. Toks supratimas yra bendras ir induistams, ir buddistams, kurie visi tiki karma.

289 Klausiantis. Čia krikščioniškos dogmos prieštarauja ir vieniems, ir kitiems, ir aš abejoju, kad kokie nors krikščionys priims šį mokymą?

Teosofas. Žinoma, kad nepriims, ir prieš daugelį metų tai jau paaiškino Inmenas. Jo žodžiais kalbant, tai: „Krikščionys patikės bet kokia nesąmone, kurią Bažnyčia paskelbs tikėjimo objektu... buddistai gi tvirtina, kad viskas, kas prieštarauja sveikam protui, negali būti tikruoju Buddos mokymu“. Buddistai netiki nuodėmių atleidimu, nebent po atitinkamos ir teisingos bausmės už bet kokį blogą poelgį arba mintį kuriame nors būsimame įsikūnijime po lygiavertės kompensacijos nukentėjusioms pusėms.

290 Klausiantis. Kur gi apie tai kalbama?

Teosofas. Daugelyje jų šventų knygų. „Įstatymo Rate“ jūs galite rasti tokį teosofinį tvirtinimą: – „Buddistai tiki, kad kiekvienas veiksmas, žodis ir mintis turi savo pasekmes, kurios anksčiau ar vėliau pasireikš dabartiniame ar ateities būvyje. Blogi veiksmai sukurs blogas pasekmes, geri darbai sukurs geras pasekmes, suklestėjimą šiame pasaulyje arba gimimą danguje (devačane)... būsimame būvyje.

291 Klausiantis. Ar gi krikščionys netiki tuo pačiu?

Teosofas. O, ne – jie tiki visų nuodėmių dovanojimu ir atleidimu. Jiems pažadėta, kad, jeigu tik jie tikės Kristaus krauju – nekaltos aukos! – jo pralietu krauju visos žmonijos nuodėmių atpirkimui, tai bus užglaistytos visos kaltės ir mirtinos nuodėmės. O mes netikime nei svetimos kaltės išpirkimu, nei dievo atleidimu net nuo pačios mažiausios nuodėmės; to negali padaryti net „asmeninis Absoliutas“ arba „Beribiškumas“, jeigu toks reiškinys išvis gali egzistuoti. Kuo mes tikime – tai tik griežtu bešališku teisingumu. Nežinomą Visatinę Dievybę, kurią atstovauja karma, mes įsivaizduojame kaip jėgą, kuri negali suklysti ir todėl nežino nei pykčio, nei gailestingumo - tik absoliutų teisingumą, kuris kiekvienai priežasčiai, didelei ar mažai, leidžia sukurti savo neišvengiamas pasekmes. Jėzaus žodžiai: „ir kokiu saiku seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mato 7, 2) nei tiesiogiai, nei alegoriškai nenurodo atleidimo galimybės ateityje arba išsigelbėjimo kokio nors išgelbėtojo sąskaita. Štai kodėl, pripažindami šio tvirtinimo teisingumą, kaip mes ir darome savo filosofijoje, mes galvojame, kad negalima sureikšminti atleidimo, gailestingumo ir tarpusavio nuoskaudų užmiršimo. „Nesipriešinti blogiui“ ir „atsilyginti gėriu už blogį“ yra buddistiniai priesakai, ir pirmą kartą jie buvo skelbiami kaip tik kalbant apie nepermaldaujamą karmos dėsnį, nes žmogui apsiimti jį vykdyti bet kuriuo atveju yra šventvagiškas išpuikimas. Žmogiškas įstatymas turi teisę naudoti ribojančias, bet tik ne baudžiamąsias priemones; o tas žmogus, kuris tikėdamas karma, vis dėlto keršija už save ir atsisako atleisti patirtą nuo žmonių skriaudą, ir taip atsilyginti gėriu už blogį, yra nusikaltėlis, ir kenkia tik pats sau. Juk karma neišvengiamai nubaus tą, kuris pakenkė kitam; ir tas, kuris vietoj to, kad bausmės vykdymą paliktų Didžiajam Dėsniui, stengiasi primesti savo grašį prie atlygio, tik suteikia savo priešui progą būti apdovanotu ateityje ir nubaudžia pats save. Neklystantis „reguliatorius“ kiekviename ankstesniame įsikūnijime įtakoja paskesniojo savybes; ir apsprendžia nuopelnų ir pražangų visumą.

292 Klausiantis. Ar galime apie žmogaus praeitį spręsti iš jo dabarties?

Teosofas. Išskirtinai tik ta prasme, kad jo dabartinis gyvenimas yra tiksliai toks, koks jis privalo būti pagal teisingumą, kad būtų galima išpirkti praeito gyvenimo nuodėmes. Žinoma - nekalbant apie pranašus ir didžiuosius adeptus – mes, paprasti mirtingi, negalime sužinoti, kokios buvo tos nuodėmės. Žinių trūkumas neleidžia mums netgi nustatyti, kokia buvo vieno ar kito seno žmogaus jaunystė; dėl tų pačių priežasčių mes neturime teisės daryti galutinių išvadų apie praeitą žmogaus gyvenimą, vertindami tiktai, ką matome jo dabartiniame gyvenime.

 

Kas yra karma?

293 Klausiantis. Kas vis tik yra karma?

Teosofas. Kaip aš jau sakiau, tai yra pirmapradis dėsnis, šaltinis, visų kitų egzistuojančių gamtoje dėsnių pradžia ir priežastis. Karma – tai neklystantis dėsnis, parenkantis pasekmę bet kuriai priežasčiai fiziniame, mentaliniame ir dvasiniame būties planuose. Kadangi nei viena priežastis – nuo didžiausios iki mažiausios, nuo katastrofos kosmose iki jūsų rankos judesio, – nelieka be pasekmės, ir kadangi panašus kuria panašų, karma - tai tas nematomas ir nežinomas dėsnis, kuris išmintingai, protingai ir teisingai suderina kiekvieną pasekmę su priežastimi, atsekdamas tai, kas ją sukūrė. Ir nors pats šis dėsnis yra nepažinus, mes galime pajusti jo veikimą.

294 Klausiantis. Tada ji yra „absoliuti“, „nepažini“ ir neturi jokios vertės gyvenimo mįslių paaiškinimui?

Teosofas. Priešingai. Juk nors mes ir nežinome, kas yra karma pati savaime ir kokia jos esmė, mes žinome, kaip ji veikia, ir galime tiksliai aprašyti ir nustatyti jos veikimo būdą. Mes nežinome tik pradinės jos priežasties, panašiai kaip ir šiuolaikinė filosofija pilnai pripažįsta, kad ribinė pradinė viso ko priežastis yra „nepažini“.

295 Klausiantis. O ką teosofija gali pasakyti apie daugiau praktinius žmonijos problemų sprendimus? Kaip ji aiškina siaubingas kančias ir gilų skurdą, plačiai paplitusius taip vadinamosiose „žemosiose visuomenės klasėse“?

Teosofas. Turiu pasakyti, kad pagal mūsų mokymą, visos tos didžiosios socialinės problemos – klasių skirtumai visuomenėje, moters diskriminacija kasdieniniame gyvenime, neteisingas darbo ir kapitalo paskirstymas viskas vyksta pagal tai, ką glaustai, bet tiksliai, mes įvardijame karma.

296 Klausiantis. Bet, žinoma, visos tos nelaimės, kurios, kaip atrodo, užgriūna žmonių mases lyg ir be jokio pasirinkimo, realiai nėra užtarnauta ir individuali karma?

Teosofas. Ne, nelaimių negalima taip griežtai apibūdinti kaip pasekmių, tiksliai demonstruojančių tai, kad kiekviena individuali aplinka ir tos konkrečios gyvenimo sąlygos, į kurias patenka kiekvienas žmogus, yra niekas kita, kaip tik atpildo karma, sukurta jo paties praeitame gyvenime. Mes neturime praleisti to fakto, kad kiekvienas atomas paklūsta bendram dėsniui, valdančiam tą kūną, kuriam jis priklauso; ir čia mes susiduriame su platesne karmos prasme. Ar gi jūs nesuprantate, kad atskirų individualybių karmų visuma tampa karma tos nacijos, kuriai šios individualybės priklauso, ir dar daugiau, nacionalinių karmų visuma sudaro pasaulio karmą. Nelaimės, apie kurias jūs kalbate, užklumpa ne kurį nors vieną žmogų ar net vieną naciją - jos daugiau ar mažiau yra bendrinės; ir būtent šiame plačiame žmonių tarpusavio priklausomybės sraute karmos dėsnis ir atranda savo tinkamą ir teisingą išraišką.

297 Klausiantis. Ar teisingai aš suprantu, kad karmos dėsnis savo veikimu nebūtinai yra individualus?

Teosofas. Kaip tik tai aš ir turėjau omenyje. Karma negalėtų atstatyti jėgų pusiausvyros pasauliniame gyvenime ir pasauliniame progrese, jei ji neturėtų tokios plačios ir bendros veikimo linijos. Teosofai laikosi tos nuomonės, kad būtent žmonijos tarpusavio priklausomybė ir yra taip vadinamos paskirstomosios karmos priežastis, ir kad būtent šis dėsnis leidžia mums išspręsti svarbiausią kolektyvinės kančios ir jos palengvinimo problemą. Be to, yra okultinis dėsnis, pagal kurį nei vienas žmogus negali pakilti aukščiau savo asmeninių silpnybių, tuo pačiu nepakėlęs, nors ir neaukštai, tą grupę, kurios dalimi jis yra. Lygiai taip pat niekas negali nei nusikalsti, nei kentėti nuo pasekmių, jei nusidedama vienumoje. Tokio dalyko kaip „atskirybė“ realybėje išvis nėra; ir maksimalus priartėjimas prie šios egoistinės būsenos, leidžiamos gyvenimo dėsnių, pasiekiamas tik ketinimuose arba maldose.

298 Klausiantis. Gal yra tokios priemonės, taip sakant, kuriomis skirstomoji arba tautinė karma galėtų būti sukoncentruota arba surinkta į vieną visumą ir kad ji būtų įvykdyta natūraliai ir teisingai, išvengiant visų tų ilgalaikių kančių?

Teosofas. Kaip taisyklė, dėl apribojimų, apsprendžiančių mūsų epochą, karmos įvykdymo dėsnis negali būti nei pagreitintas, nei sulėtintas. Bet aš esu įsitikinusi, kad mes kol kas niekada nei prie vienos iš tokių galimybių nebuvome priartėję. Išklausykite pasakojimą apie vieną iš visos nacijos kentėjimo stadijų, o paskui paklauskite savęs: ar gali šios nelaimės būti sušvelnintos ir palengvintos plačiu mastu, jei mes pripažįstame veiksnia individualios, santykinės ir paskirstomosios karmos jėgą? Tai, ką aš jums perskaitysiu, parašė nacionalinė gelbėtoja – ta, kuri, nugalėjusi savąjį „aš“ ir turėdama visiškai laisvą pasirinkimą, nusprendė pasirinkti tarnystę žmonijai, prisiimdama sau mažų mažiausiai tokią nacionalinės karmos dalį, kokią aplamai gali pakelti moters pečiai. Štai ką ji rašo:

„Gamta niekada nenutyla – juk taip? Tiesa, kartais mes taip stipriai triukšmaujame, kad nustelbiame jos balsą. Štai kodėl mes taip nurimstame palikę miestą ir neilgam įsitaisę raminančiame gamtos glėbyje. Aš prisimenu tą vakarą Hempsted Hife, kai stebėjome saulėlydį; bet kokį skurdą ir kančias apšvietė tada tie atsisveikinimo spinduliai! Vakar viena moteris padovanojo man didelę puokštę laukinių gėlių. Aš pagalvojau, kad tos gėlės būtų kur kas reikalingesnės vaikams iš mano „Ist-endo šeimos“, ir todėl šiandien ryte nuvežiau jas į labai varganą mokyklą Vaitčepelyje. Būtumėte jūs matę, kaip džiaugsmingai nušvito tie blyškūs maži veideliai! Paskui aš nuėjau į mažą visuomeninę užeigą sumokėti už pietus keletui vaikų. Valgykla buvo įsikūrusi mažame, siaurame skersgatvyje, pilname besistumdančių žmonių; ore tvyrojo neapsakoma smarvė, sklindanti nuo žuvies, mėsos ir kitų maisto produktų, nes saulė Vaitčepelyje viską supūdo, vietoj to, kad išdžiovintų. Užeiga buvo visų tų kvapų susikaupimo vieta! Nepasiduodančios apibūdinimui bandelės su mėsa, keliantys pasišlykštėjimą „maisto“ gumulai ir spiečiai musių aplink – tikras Belzebubo altorius! Ieškodami maisto išėdų aplink slankiojo vaikai; vienas vaikas angelo veideliu rinko vyšnių kauliukus - ką čia bepridursi, lengva ir maistinga dieta! Grįždama namo aš jaučiausi labai sukrėsta ir nervingai krūpčiojau. Skęsdama kančiose aš galvojau, ar galima padėti kai kuriems Londono rajonams geriau, nei kad juos prarytų žemės drebėjimas, taip suteikdamas jų gyventojams galimybę pradėti naują gyvenimą; bet prieš tai juos visus reikėtų panardinti į kokios nors Letos (užmaršties) upės apvalančius vandenis, kad neliktų nė kruopelytės atsiminimo apie savo praeitį! Ir tada aš prisiminiau Hempsted Hifą – ir susimąsčiau. Jeigu už kokią nors didžiulę auką būtų galima išgelbėti šiuos žmones, mes nesiderėtume dėl sumos; bet esmė tame, kad pasikeisti turi jie patys - tačiau, kaip tai padaryti? Dabartinėje jų būsenoje jiems nepadės joks tik išorinių sąlygų pakeitimas; nors dabartinėje aplinkoje jų gyvenimas nenukrypstamai nyks toliau. Šita begalinė, beviltiška jų nelaimė, ir tas išsigimimas iki gyvuliškos būsenos, kuri tuo pat metu yra atauga ir šaknis, drasko mano širdį. Tai kaip banjano medis, kurio kiekviena šaka išleidžia savo šaknį, iš kurios išauga naujos ataugos. Kokia praraja skiria visa tai nuo tų jausmų ir ramybės Hempstede! – ir vis tik mes, tų nelaimingų būtybių broliai ir seserys, teisę naudotis Hempstedu turime tik tam, kad įgytume stiprybės ir išgelbėtume Vaitčepelį.“ (Pasirašyta per daug gerbiamu ir per daug gerai žinomu vardu, kad būtų galima leisti jį sutrypti pašaipūnams).

299 Klausiantis. Tai liūdnas, bet nuostabus laiškas ir aš galvoju, kad jis kankinančiai akivaizdžiai pademonstravo veikimą to, ką jūs vadinate „santykine“ arba „skirstomąja“ karma. Bet deja! Kaip aš matau, artimiausioje ateityje tiems žmonėms nešviečia joks pagerėjimo pragiedrulis, nebent įvyktų žemės drebėjimas ar kokia nors kita visa apimanti katastrofa.

Teosofas. Kokią teisę mes turime taip galvoti, kai pusė žmonijos tuo pat metu turi galimybę nedelsiant sumažinti skurdą, nuo kurio kenčia šitie žmonės. Kai kiekvienas žmogus skirs savo dalį bendram labui – pinigais, savo darbu, ar kilniomis mintimis – tada, ir tik tada bus suvestas nacionalinės karmos balansas; o iki tol mes neturime nei teisės, nei pagrindo tvirtinti, kad Žemėje gyvų esybių yra daugiau, negu Gamta gali jų išmaitinti. Pasiryžusioms pasiaukoti dvasioms, mūsų nacijos ir žmonijos gelbėtojams, teks suieškoti netolygaus skirstomosios karmos spaudimo priežastį ir begalinių pastangų pagalba atstatyti jėgų pusiausvyrą, tokiu būdu apsaugant žmones nuo moralinės katastrofos, tūkstantį kartų pavojingesnės ir pražūtingesnės, negu fizinė katastrofa, kurioje jūs, atrodo, radote vienintelę galimą išeitį iš šių susikaupusių kančių.

300 Klausiantis. Kaip tada bendrais bruožais apibūdinsite tą karmos dėsnį?

Teosofas. Karmą mes laikome ištaisomuoju dėsniu, kuris visada stengiasi atstatyti pažeistą pusiausvyrą fiziniame pasaulyje ir prarastą harmoniją moralės pasaulyje. Mes tvirtiname, kad karma nepasirenka kartą ir visiems laikams vieną ar kitą konkretų veikimo būdą; bet ji visada veikia taip, kad atstatytų harmoniją ir palaikytų pusiausvyrą, kurios dėka ir egzistuoja Visata.

301 Klausiantis. Pateikite pavyzdį.

Teosofas. Pilną iliustraciją pateiksiu jums truputį vėliau. O kol kas pabandykite įsivaizduoti kūdrą. Akmuo krenta į vandenį, sukelia bangas ir suardo ramybę. Šitos bangos juda pirmyn-atgal, kol galų gale nurimsta; šį procesą fizikai vadina disipacija (energijos išsklaidymu), vanduo galiausiai nurimsta ir sugrįžta į ramybės būseną. Analogiškai visi veiksmai visuose lygmenyse pažeidžia Visatos pusiausvyros harmoniją, ir tuo metu užgimusios vibracijos sklinda, ir jeigu erdvė bus ribota, iki tol, kol vėl įsivyraus pusiausvyra. Kadangi kiekvienas toks harmonijos pažeidimas prasideda visiškai apibrėžtame taške, tai akivaizdu, kad pusiausvyra ir harmonija gali būti atstatyti tik tuo atveju, jeigu visos tos jėgos, kurios buvo paleistos, vėl sueis į tą patį tašką. Čia jūs galite pamatyti įrodymą to, kad visos žmogaus veiksmų ir minčių pasekmės, vėl sugrįžusios pas jį, turi jį patį paveikti su tokio pat stiprumo jėga, kokia jis buvo paleidęs jas veikti.

302 Klausiantis. Bet šis dėsnis, mano manymu,  neturi jokio moralinio aspekto. Man jis primena paprastą fizinį dėsnį, kuriame veiksmas lygus atoveiksmiui.

Teosofas. Nesistebiu, kad jūs taip kalbate. Europiečiai turi įsisenėjusį įprotį sąvokas „tiesa“ ir „melas“, „gėris“ ir „blogis“ kildinti iš kažkokio savavališkai susigalvoto įstatymų kodekso, kuris buvo sukurtas arba pačių žmonių, arba primestas jiems asmeninio Dievo. Mes gi, teosofai, kalbame apie tai, kad sąvokos „gėris“ ir „harmonija“, taip pat, kaip „blogis“ ir „disharmonija“, yra sinonimai. Taip pat mes tvirtiname, kad bet koks skausmas ir kančia atsiranda, kai trūksta harmonijos ir kad baisiausia ir vienintelė harmonijos pažeidimo priežastis yra egoizmas, vienokia ar kitokia forma. Taigi, karma kiekvienam žmogui faktiškai gražina jo veiksmų faktines pasekmes, nepriklausomai nuo tų veiksmų moralinių savybių; ir kadangi jam už viską atlyginama, kaip jam priklauso, akivaizdu, kad jis bus priverstas atpirkti visas sukeltas kančias, lygiai taip pat kaip laimingas ir patenkintas jis skins tos laimės ir harmonijos vaisius, kuriuos jis padėjo auginti. Aš negaliu pasiūlyti jums nieko geresnio, kaip pacituoti keletą ištraukų iš knygų ir straipsnių, kurias parašė mūsų teosofai, kurie teisingai suprato karmos dėsnio veikimą.

303 Klausiantis. Norėtųsi, nes, atrodo, kad jūsų literatūra šiuo klausimu pakankamai skurdi?

Teosofas. Todėl, kad tai vienas iš sudėtingiausiai suvokiamų mūsų teiginių. Ne taip seniai vienas krikščionis paviešino tokio turinio prieštaravimus:

„Tarkime, kad teosofinis mokymas yra teisingas, ir kad „žmogus tam, kad išlaisvintų savo sielą, turi tapti savo paties gelbėtoju, turi įveikti savąjį „aš“ ir nugalėti blogį, įsitvirtinusį dvejopoje jo prigimtyje“. Tačiau ką turi daryti žmogus po to, kai jis jau pabudęs ir kažkiek nusigręžęs nuo blogio ir ydų? Kaip jis gali pasiekti išsilaisvinimą, arba atleidimą, arba nuplauti blogį ir nuodėmes, kurias jis jau yra padaręs?“

Į tai labai vykusiai atsako misteris D.Konelis (J.H. Konelli), kad neverta ir tikėtis „teosofijos garvežį priversti važiuoti teologiniais bėgiais“. Štai ką jis rašo:

„Galimybės išsisukti nuo individualios atsakomybės nėra vietos tarp teosofijos idėjų. Mes netikime, kad yra toks dalykas kaip atleidimas, arba „nuodėmių nuplovimas“, išskyrus tai, kad yra atitinkama bausmė už tą blogį tam, kuris tai padarė, ir harmonijos atkūrimas Visatoje, pažeistos to kvailo poelgio. Blogis buvo sukurtas to žmogaus rankomis, o kentėti nuo to blogio pasekmių turi kiti, išpirkti to blogio negali niekas kitas, išskyrus jį patį.

Ši būsena,... kai žmogus „atsibus ir kažkiek nusigręš nuo blogio ir ydų“, yra tada, kai žmogus suvokia, kad jo veiksmai yra pikti ir nusipelno bausmės. Šitas suvokimas iššaukia asmeninės atsakomybės jausmą; kuris tiesiog proporcingas jo atsibudimo ir „nusigręžimo nuo pikto“ laipsniui; taip žmoguje vystosi didžiulės atsakomybės jausmas. Ir kai šis jausmas tampa pačiu stipriausiu, jis trokšta prisiimti atsakomybę už svetimas nuodėmes.

Jam sakoma, kad jis taip pat turi atgailauti, – bet juk nėra nieko lengvesnio. Viena iš malonių žmogiškos natūros silpnybių ir slypi gailestyje dėl savo nuodėmės, kai mus kviečia taip elgtis, ypač jei mes patys nuo tos nuodėmės nukentėjome arba, atvirkščiai, jau prisisotinome jos vaisiais. Galbūt, detalesnis šio jausmo išanalizavimas parodys mums, kad mes gailimės, kaip taisyklė, ne dėl paties padaryto blogio, o dėl to, kad teko taip pasielgti, siekiant savo egoistinių tikslų.

Tačiau kad ir kokia viliojanti eiliniam protui atrodytų perspektyva „sudėti nuodėmių naštą kryžiaus papėdėje“, ji nesuvilios studijuojančio teosofiją. Jis negali suprasti, kodėl nusidėjėlis, suvokęs paties daromą blogį, tuo pačiu metu gali būti atleistas nuo ankstesnių savo ydų atpirkimo; kaip atgaila ir būsimas doras gyvenimas gali suteikti jam teisę dėl jo pristabdyti visatinį priežasties-pasekmės dėsnio veikimą. Jo blogų darbų rezultatai neišnyko; sukeltos kitiems kančios neatpirktos. Studijuojantis teosofiją susimąsto ir apie tai, kaip tas blogis atsispindi nekaltų žmonių gyvenime. Jis galvoja ne tik apie  nusidėjėlį, bet ir apie jo aukas.
Blogis - tai harmonijos dėsnių, valdančių Visatą, pažeidimas ir bausmė už tai turi kristi ant paties pažeidėjo. Kristus perspėjo: „Eik ir daugiau nenusidėk, kad neatsitiktų tau kas blogiau!“, ir apaštalas Paulius sakė: „Patys kurkite savo išgelbėjimą“, „Ką žmogus pasės, tą ir pjaus“. Šis posakis, tarp kitko, yra nuostabi metafora iš Puranų, atsiradusių kur kas anksčiau, kurios teigia, kad „kiekvienas žmogus pjauna savo paties veiksmų pasekmes.“

Štai tokia karmos dėsnio esmė, kurios moko teosofija. Sinetas savo „Ezoteriniame buddizme“ vadina karmą „etinio priežastingumo dėsniu“. „Atpildo dėsnio“ vertinys, pagal madam Blavatskają, tiksliau perduoda jo prasmę. Karma – tai jėga, kuri

Paslaptingai, bet teisingai, mus veda be klaidų

Keliu nematomu nuo kaltės link atpildo.

Be to, karma taip pat neklystančiai ir proporcingai apdovanoja geradarius, kaip ir baudžia už ydas. Karma – tai kiekvieno veiksmo, minties,. žodžio ar poelgio rezultatas, kuriais žmonės formuoja save, savo gyvenimą ir visus jo įvykius. Rytų filosofija neigia naujos sielos kiekvienam vėl gimusiam kūdikiui sukūrimo idėją. Ji tiki ribotu monadų skaičiumi, kurios evoliucionuoja ir tobulėja nuoseklių įsikūnijimų į daugybę asmenybių procese. Šitos asmenybės yra karmos produktas, ir būtent karmos ir persikūnijimų pagalba žmogiška monada po tam tikro laiko sugrįš į savo ištakas – absoliučią dievybę“.

E.D.Volkeris (Walker) savo veikale „Persikūnijimai“ siūlo tokį paaiškinimą:

„Trumpai, tai karmos doktrina susideda iš to, kad mes tapome tokiais, kokiais esame, mūsų padarytų praeityje veiksmų pasekmėje ir dabartiniais savo veiksmais kuriame būsimą amžinybę. Nėra likimo, išskyrus tą, kurį pasiskiriame sau mes patys. Nėra išsigelbėjimo arba prakeiksmo, išskyrus tuos, kuriuos mes patys iššaukėme... Kadangi šis mokymas nesuteikia priedangos smerktiniems veiksmams ir reikalauja iš žmogaus tikro didvyriškumo, silpnoms natūroms jis mažiau patrauklus, nei žadančios lengvą gyvenimą religinės dogmos apie svetimos kaltės išpirkimą, užtarimą, visuotiną atleidimą ir priešmirtinę atgailą... Aukščiausio teisingumo valdose nusikaltimas ir bausmė neatskiriamai susiję vienas su kitu, kaip vienas įvykis, nes tarp veiksmo ir jo rezultato realaus skirtumo nėra... Būtent karma, arba mūsų ankstesni veiksmai, – vėl pritraukia mus į žemišką gyvenimą. Dvasios buvimo vieta keičiasi priklausomai nuo jo karmos, ir ta karta neleidžia ilgai tęstis vienam būviui, nes ji (karma) nuolat kinta. Ir kol savo veiksmuose žmogus vadovaujasi materialiais ir egoistiniais motyvais, tų veiksmų pasekmės reiškiasi naujais fiziniais gimimais. Tik absoliučiai nesavanaudis žmogus gali išvengti materialinio gyvenimo traukos. Nedaugelis tai pasiekė, bet būtent tai yra žmonijos tikslas“.

Po to rašytojas pateikia citatą iš „Secret Doctrine“:

„Tikintiems karma, privalu tikėti tokiu likimu, kurį nuo gimimo iki mirties kiekvienas žmogus audžia aplink save, kaip voras savo tinklą; ir tas likimas yra kreipiamas arba nematomo prototipo dangišku balsu, esančiu ne mumyse, arba gi mūsų, daug artimesnio, astralinio arba vidinio žmogaus, kuris, deja, labai dažnai įsikūnijusiai esybei, vadinamai žmogumi, tampa blogio genijumi. Abu jie veda pirmyn išorinį žmogų, bet vienas jų turi vyrauti; ir nuo pat nematomo konflikto pradžios įsijungia griežtas ir nepalaužiamas kompensacijos dėsnis, tiksliai sekdamas kiekvieną kovos virpesį. Kai paskutinis siūlas įaustas, ir žmogus kaip ir suvyniotas į savo veikos tinklą, jis atsiduria jo paties sukurto likimo valioje... Okultistas arba filosofas nekalbės apie apvaizdos gerumą arba žiaurumą; bet sutapatindamas ją su karma-Nemezide, jis mokys, kad ji saugo teisiuosius ir sergėja juos šiame ir ateities gyvenimuose; ir kad ji baudžia piktadarį - taip, net iki septinto įsikūnijimo – iki to momento, kol galiausiai, bus ištaisytos pasipiktinimo pasekmės, kurios pažeidė nors menkiausio begalinio pasaulio atomo harmoniją. Nes tik karmos dėsnis - amžinas ir nekintantis dėsnis – kaip materijos, taip ir dvasios pasaulyje yra absoliuti harmonija. Todėl mus apdovanoja ir baudžia ne karma, bet mes patys apdovanojame arba baudžiame save, priklausomai nuo to, ar veikiame mes kartu su gamta, gamtoje ir gamta, gyvendami pagal dėsnius, nuo kurių ši harmonija priklauso, ar juos pažeidžiame. Karmos keliai nebūtų nežinomi, jeigu žmonės vietoj susipriešinimo ir kovojimo tarpusavyje veiktų vienybėje ir harmonijoje. Nes nežinojimas šių kelių - kuriuos viena žmonijos dalis vadina apvaizdos keliais, tamsiais ir supainiotais; kai kita dalis juose įžvelgia aklą fatalizmą, o trečioji tai laiko paprastu atsitiktinumu, kur nėra nei dievų, nei velnių – neišvengiamai išnyktų, jeigu mes pripažintume tikrąsias viso to priežastis... Mes stovime pasimetę prieš mūsų pačių veiksmų paslaptis ir gyvenimo mįsles, kurių mes nenorime spręsti, o po to kaltiname didįjį Sfinksą mūsų rijimu. Tačiau, tiesą pasakius, nėra nei vieno atvejo mūsų gyvenimuose, nei vienos nelaimingos dienos ar negandos, kurių nebūtų galima atsekti mūsų pačių poelgiuose šiame ar kitame gyvenimuose... Karmos dėsnis neatskiriamai persipynęs su persikūnijimo dėsniu. ...Tik šis mokymas gali mums paaiškinti slėpiningą gėrio ir blogio problemą, sutaikyti žmogų su akivaizdžiai siaubinga gyvenimo neteisybe. Niekas, išskyrus tokį įsitikinimą, negali nuraminti kylantį teisingumo jausmą. Juk kai nesusipažinęs su šia kilnia doktrina apsižvalgo aplink ir pastebi gimimo ir sėkmės, proto ir galimybių neteisingumus, kai jis mato pagarbą, tuščiai žarstomą kvailiams ir veltėdžiams, kuriuos likimas apipila savo malonėmis dėl paprasto privilegijuoto užgimimo, o jo artimiausias kaimynas, būdamas neeilinio proto ir taurios sielos, – visais atžvilgiais nusipelnęs daugiau – skursta ir miršta, nesulaukęs užuojautos – kai jo ausyse nerimsta skausmo šūksniai, draskantys širdį, kai jis mato visa tai ir yra priverstas nusisukti, negalėdamas palengvinti tų nepelnytų kančių, tik palaimintas žinojimas apie karmą neleis jam prakeikti gyvenimo ir žmonių, kaip ir tariamo jų Kūrėjo... Šis dėsnis, sąmoningai ar nesąmoningai, niekam nieko neskiria. Jis egzistuoja amžinybėje, nes jis pats ir yra Amžinybė; ir kadangi nei vienas veiksmas negali prilygti amžinybei, tai negalima sakyti, kad jis veikia, nes jis pats ir yra veiksmas. Ne banga skandina žmogų, bet asmeniniai nelaimėlio veiksmai, kurie yra veikiami beasmenio dėsnio, valdančio vandenyno judėjimą. Karma nieko nesukuria ir nieko nenumato. Būtent žmogus kuria priežastis, o karminis dėsnis tik pritaiko pasekmes, o tai nėra veikimas, tik visa apimanti harmonija, pastoviai besistengianti atsistatyti pirminę būseną, kaip ir per daug stipriai įtemtas lankas atiduoda atitinkamą atatrankos jėgą. Jeigu tuo metu išnyra ranka, kuri bandė pakeisti natūralią lanko būseną, tai ar mes sakysime, kad ranką sužeidė lankas, ar vis tik, kad mūsų pačių kvailumas suteikė skausmą? Karma niekada nesiekė pažeisti mąstymo ir asmeninės laisvės, kaip monoteistų išgalvotas dievas. Ir negalima pasakyti, kad savo nurodymus ji laiko apgaubusi tamsa, taip norėdama sutrikdyti žmogų, ir nubaus tą, kuris pasiryš studijuoti jos paslaptis. Priešingai, tas, kuris studijuodamas ir stebėdamas atskleis jos supainiotus kelius ir apšvies tuos tamsius takelius, kurių vingiuose žūsta žmonės, nežinantys gyvenimo labirintų, - tas jau darbuojasi savo artimųjų labui. Išryškėjusiame pasaulyje karma yra absoliutus ir amžinas dėsnis; ir kadangi gali būti tik vienas Absoliutas, kaip viena amžina, visada esanti Priežastis, tikinčių karma negalima laikyti ateistais ar materialistais, ir jau niekaip - fatalistais, nes karma yra vieninga su Nepažiniu, kurio vienu iš aspektų ir yra jos veikimas reiškinių pasaulyje“.

Kitas talentingas rašytojas-teosofas (ponia P.Sinett, „Teosofijos paskirtis“) rašo:

„Kiekvienas kuria gerą ar blogą karmą kiekvienu savo kasdienio egzistavimo veiksmu ir mintimi, tuo pat metu atidirbdamas šiame gyvenime karmą, sukurtą praeito gyvenimo veiksmais ir poelgiais. Matydami žmones su įgimtomis ligomis, mes pilnai galime daryti prielaidą, kad šitos ligos yra neišvengiama pasekmė priežasčių, sukurtų jų pačių praeitame gyvenime. Jums gali paprieštarauti: kadangi šios ligos yra paveldėtos, jos negali turėti nieko bendro su ankstesniu įsikūnijimu; bet būtina atsiminti, kad tikras žmogus, individualybė, „Aš“ dvasiškai nesiformuoja toje šeimoje, kurioje gimsta, bet paprasčiausiai yra pritraukiamas to giminingumo, kurį aplink save sukaupė ankstesniame gyvenime; taip sukurdamas srautą, kuris reikiamu naujam gimimui laiku nunešė jį į namus, kuriuose buvo palankiausios sąlygos vystyti tuos polinkius... Šis karmos mokymas, teisingai suprastas, gali padėti žmonėms, suvokusiems jo tikrumą. Jis gali nukreipti juos į geresnį ir garbingesnį gyvenimo būdą. Juk nereikia pamiršti, kad ne tik mūsų poelgiai, bet ir mūsų mintys, neabejotinai traukia prie savęs spiečių aplinkybių, įtakojančių mūsų nuosavą ateitį geram ir blogam, ir, kas dar svarbiau, tai įtakoja ir mūsų artimųjų ateitį. Jeigu veikimo ar neveikimo nuodėmės paliestų išskirtinai tik tą žmogų, tai jų įtaka nusidėjėlio karmai būtų mažai reikšminga. Tai, kad bet kuri mintis ar poelgis viso gyvenimo eigoje, atitinkamai gerai ar blogai, įtakoja kitus bendražmogiškos šeimos narius, griežti teisingumo, dorovingumo ir nesavanaudiškumo jausmai tampa būsimos laimės ir progreso neišvengiama būtinybe. Kartą įvykdytas nusikaltimas, proto pasiųsta bloga mintis, jau yra nepataisomi - joks atgailavimas negalės sustabdyti jų artėjančių pasekmių. Atgailavimas, jeigu jis yra nuoširdus, sulaikys žmogų nuo ankstesnių klaidų pakartojimo, bet jis negali apsaugoti nei jo, nei kitų nuo jau įvykdytų klaidų pasekmių, kurios būtinai pasieks jį šiame gyvenime, ar kitame įsikūnijime“.

Misteris Dž.Konelis tęsia:

„,Pagrįstos tuo mokymu religijos pasekėjai norėtų ją palyginti su ta religija, kurioje žmogaus likimą amžiams apsprendžia jo vienintelio trumpo žemiško egzistavimo įvykiai, kada jis drąsinamas pažadais, kad „kaip medis nuvirs, taip jis ir atguls“; egzistavimas, kurio pati džiaugsmingiausia viltis, po to, kai jis suvoks savo nuodėmingumą,  yra svetimos kaltės išpirkimo doktrina, ir kuriame einant tuo keliu, sutinkant su presbiterionų Tikėjimo Išpažinimu, jam parengtos kliūtys:

Pagal Dievo nustatymus, sutvirtinančius Viešpaties šlovę, vieniems žmonėms ir angelams skirtas amžinas gyvenimas, o kiti pasmerkti amžinai žūčiai.

Tie angelai ir žmonės, tokiu būdu išrinktieji ir pasmerktieji, visi smulkiai ir nekintamai paskirstyti; skaičius jų taip tiksliai nustatytas, kad negali būti nei padidintas, nei sumažintas... Nes Viešpats išrinktiesiems numatė šlovę... Niekas daugiau, tik apvalyti Kristaus kančios, iš tiesų nepakviesti, nepateisinti, neapšviesti ir neišgelbėti, yra tik išrinktieji.

Visus likusius Viešpats apdovanoja savo gailestingumu arba jį atima, kaip jis pats panori, taip išreikšdamas aukščiausią galybę savo tvariniams, jis neskiria jiems dėmesio, užsirūstina ir supyksta už jų nuodėmes, kad galėtų įvykdyti savo didį teisingumą“.

Štai ką rašo talentingas gynėjas. Vargu, ar ir mes galėsime geriau išaiškinti šią problemą, nei tai padarė jis, pacituodamas nuostabią poemą. Štai ką jis rašo:

„Subtiliai gražiai Edvino Arnoldo „Azijos šviesoje“ išdėstytas karmos mokymas pažadina norą pateikti visą ištrauką, bet visa citata labai ilga. Štai jos dalis:

Kas yra Karma? Tai visas sielos turinys:

Jos mintys, elgesys ir pasakyti žodžiai,

„Aš“ audinys, laiko tėkmėj kurį išaudė ji,

Ir padabino nematytais raštais.

***

Neturi ji pradžios, nei pabaigos,

Ji amžina kaip visata, ištikimai ryžtinga,

Gerumo dieviška jėga ji veda link gerumo;

Jos niekinti neturi teisės niekas.

Jos dėsniai – amžini; .paklūsta jiems visi.

Kas prieštarauja jai, netenka daug,

Tarnaujantis sulauks apdovanojimo:

Palaima ir ramybe bus jiems apmokėta.

Blogi veiksmai jos atpildo taipogi laukia.

Visur ji, ir pastebi ji viską.

Už tyrą gėrį atlygins gerumu,

Už slaptą blogį – atpildu grasina,

Nors ir vėluojas Dharma laukdama.

Nežino įtūžio ir atleidimo,

Ir seikėja neklysdama jinai,

O laikas jai – juk niekis;

Kažkam juk atpildo teks laukti amžinybę,

Kažkam užteks laukimo valandų kelių.

***

Toks dėsnis, kreipiantis tiesos keliu,

Kurį visi prieis, galiausiai. Esmė jo meilėje,

O tikslas – darna ir tobulumas.

Suvok gi, karmą, ir pakluski jai.“

Palyginkite mūsų teosofines pažiūras į karmą, atpildo dėsnį su ta žiauria ir idiotiška dogma, kuri iš „Dievo“ daro bejausmį demoną; ir pagal kurią „tik išrinktieji“ bus išgelbėti, o likusieji bus pasmerkti amžinoms kančioms, ir pasakykite, ar gi jose nėra daugiau filosofijos ir teisingumo?

304 Klausiantis. Taip, bendrais bruožais aš supratau, ką jūs norite pasakyti; bet man norėtųsi, kad jūs pateiktumėte konkretų karmos dėsnio pavyzdį.

Teosofas. Šito padaryti aš negaliu. Kaip jau sakiau, mes tik galime būti tikri tuo, kad mūsų dabartinis gyvenimas ir jo aplinkybės yra tiesioginis mūsų pačių veiksmų ir minčių rezultatas ankstesniuose gyvenimuose. Bet mes nesame pranašai ir pašvęstieji, ir negalime žinoti karmos dėsnio veikimo detalių.

305 Klausiantis. Ar gali kas nors, adeptas ar pranašas, karminiame procese atsekti harmonijos atstatymo detales?

Teosofas. Žinoma: „Tie, kurie žino“ gali tai padaryti, pasinaudodami tomis jėgomis, kurios užslėptos glūdi visuose žmonėse.

 

Kas jie –žinantys?

306 Klausiantis. Ar tos jėgos yra tiek mumyse, tiek  ir visuose kituose?

Teosofas. Vienodai pas visus. Kaip mes jau kalbėjome, regėjimo gebėjimas yra apribotas pas visus, išskyrus tuos, kurie šiame įsikūnijime pasiekė dvasinio regėjimo ir aiškiaregystės viršūnes. Mums reikia tik susivokti, kad jeigu tai, kas vyksta su mumis, vyktų kitaip, tai ir būtų kitaip – mes esame tokie, kokius patys save sukūrėme, ir turime tik tai, ką užsitarnavome.

307 Klausiantis. Bijau, kad toks suvokimas tik supykins mus.

Teosofas. Aš galvoju, kad bus kaip tik priešingai. Būtent netikėjimas teisingu atpildo dėsniu pažadina žmoguje visus maištininko siekius. Vaiką, kaip ir suaugusį, kur kas stipriau supykdo nepelnyta bausmės ar priekaištas, nei griežta bausmė, jeigu jis jaučia, kad yra jos nusipelnęs. Tikėjimas karma yra aukščiausias supratimas, leidžiantis susitaikyti su savo lemtimi šiame gyvenime, ir stipriausias paskatinimas, leidžiantis pagerinti kitą gimimą. Bet visa tai, žinoma, mes prarasime, jeigu pagalvosime, kad mūsų lemtis yra ne vien griežto dėsnio, bet dar kažko kito pasekmė, ir kad mūsų likimas randasi ne mūsų rankose, o kažkieno svetimo.

308 Klausiantis. Jūs tvirtinate, kad pagal karmos dėsnį ši reinkarnacijos teorija artima mūsų protui, teisingumo siekimui ir moralės suvokimui. Bet ar nevyksta tai, aukojant daug kilnesnes savybes – užuojautą ir gailestį – ir atkertant būdingus žmogiškai prigimčiai subtilius siekius?

Teosofas. Taip tik atrodo, bet realybėje taip nėra. Niekas negali gauti daugiau ar mažiau, negu nusipelno, kol nepasireiškia neteisingumas arba šališkumas kažkam; ir dėsnis, kuriam būtų galima kelią užkirsti užuojauta, atneštų kur kas daugiau bėdų, nei laimės, daugiau susierzinimo ir prakeikimų, nei dėkingumo. Taip pat nepamirškite, kad mes nevaldome dėsnio, kurdami priežastis jo pasekmėms, jis pats sau ponas; ir kad geriausias sąlygas pasireikšti teisingam gailestingumui ir užuojautai mums demonstruoja devačano būsena.

309 Klausiantis. Jūs kalbate apie adeptus, kaip apie išimtis iš mūsų bendro visuotinio neišmanymo. Ar jie tikrai daugiau negu mes žino apie reinkarnaciją ir pomirtines būsenas?

Teosofas. Jie tikrai tai žino. Vystydami sugebėjimus, kuriuos visi mes turime, bet kuriuos tik jie išvystė tobulai, dvasioje jie pasiekė visus tuos skirtingus planus ir būsenas, kuriuos mes aptarinėjome. Daug šimtmečių adeptų kartos viena po kitos studijavo būties, gyvenimo, mirties ir atgimimo paslaptis, ir kiekvienas iš jų savo ruožtu pranešdavo sužinotus faktus.

310 Klausiantis. Tai teosofijos tikslas yra iš žmonių daryti adeptus?

Teosofas. Teosofija žmoniją suvokia kaip dievybės emanaciją, grįžtančią į savo ištakas. Daug pasiekę tame kelyje, adeptais tampa tie, kurie tam pašventė keletą įsikūnijimų. Reikia įsiminti, kad nei vienas žmogus netapo Slaptų Mokslų adeptu per vieną gyvenimą; nes reikia dar daug įsikūnijimų po to, kai žmogus sąmoningai iškėlė sau tokį tikslą ir pradėjo tinkamai tam ruoštis. Pas mus Teosofinėje Draugijoje gali būti daug žmonių, kurie jau daug įsikūnijimų anksčiau pradėjo sunkų prašviesėjimo kelią, bet dėl asmeninių šio dabartinio savo gyvenimo iliuzijų arba nieko nežino apie tai, arba yra pakeliui į tai, kad prarastų visas galimybes tolesnio kilimo šiame įsikūnijime. Jie jaučia neįveikiamą potraukį okultizmui ir „aukštesniam gyvenimui“, bet yra perdaug asmeniški ir egocentriški, per daug stipriai juos žavi apgaulingi žemiško gyvenimo gundymai ir iliuziniai malonumai, kad galėtų jų atsisakyti; taip jie praranda galimybę šiame savo užgimime. Bet eiliniam žmogui praktinių pareigų atlikimas jo kasdieniame gyvenime toks tolimas rezultatas netinka nei kaip tikslas, nei kaip skatinantis motyvas.

311 Klausiantis. Kuo gi jie vadovaujasi ir kokių tikslų siekia, stodami į Teosofinę Draugiją?

Teosofas. Daugelis domisi mūsų mokymu ir intuityviai jaučia, kad jis tikresnis, nei bet kuri dogmatinė religija. Kiti gi tvirtai nusprendė pasiekti aukščiausią žmogiškos pareigos idealą.

 

Skirtumas tarp tikėjimo ir žinojimo, arba aklas ir mąstantis tikėjimas

312 Klausiantis. Jūs sakote, kad jie pripažįsta teosofijos mokymą ir juo tiki. Tačiau, kadangi jie nepriklauso anksčiau paminėtiems adeptams, tai jie jūsų mokymu turi tiesiog tikėti. Kuo tada teosofija skiriasi nuo tradicinių religijų?

Teosofas. Kaip ji skiriasi visais kitais punktais, taip ji skiriasi ir čia. Tai, ką jūs vadinate „tikėjimu“ ir kas tikrovėje krikščioniškų religijų dogmose yra aklas tikėjimas, pas mus tampa žinojimu, logine pasekme to, ką mes žinome apie Gamtos faktus. Jūsų doktrinos paremtos interpretacijomis, vadinasi – tik pranašų liudijimais, gautais per tarpininkus; o mūsų pateikiami faktai – tai tvirti ir nesikeičiantys pačių aiškiaregių liudijimai. Pavyzdžiui, įprastinė krikščioniška teologija moko, kad žmogų sukūrė Dievas ir kad jis sudarytas iš trijų, būtinų jo visumai, komponentų – kūno, sielos ir dvasios; ir visi trys tie komponentai yra amžinai būtini tiek grubiame fiziniame žemiškame egzistavime, tiek ir po prisikėlimo. Tokiu būdu, kiekvienas žmogus pastoviai egzistuoja atskirtai kaip nuo kitų žmonių, taip ir nuo Dieviškumo. Teosofija, priešingai, teigia, kad žmogus yra Nepažinios, bet tuo pat metu amžinos ir begalinės Dieviškos Esybės emanacija, o jo kūnas ir visa kita – ne amžini, ir todėl iliuzoriniai; tik Dvasia išlieka jame, ji netgi netenka savo atskiros individualybės pilno susiliejimo su Visatine Dvasia momentu.

313 Klausiantis. Jeigu mes netenkame net savo individualybės, tada tai yra paprasčiausias išnykimas.

Teosofas. O aš tvirtinu, kad ne, nes kalbu apie atskirą, o ne apie pasaulinę individualybę, kuri panaši į dalį, tapusią visuma; lašelis neišgaruoja, o tampa vandenynu. Ar fizinis žmogus yra sunaikinamas, kai iš gemalo jis tampa seniu? Kokią gi šėtonišką puikybę mes turime turėti, jeigu savo atskirą sąmonę, savo be galo menkutę individualybę iškeliame aukščiau už pasaulinę ir begalinę sąmonę!

314 Klausiantis. Iš to seka, kad faktiškai žmogus neegzistuoja, o viskas yra Dvasia?

Teosofas. Jūs klystate. Tai tik parodo, kad dvasios ir materijos sąjunga yra laikina, arba, išsireiškiant aiškiau: kadangi dvasia ir materija yra vieningos, būdamos dviem priešingais universalios išryškėjusios substancijos poliais, dvasia netenka savo teisių taip vadintis iki to momento, kol pati mažiausia jos išryškėjusios substancijos dalelytė ar atomas dar kabinasi už kokios nors formos, už diferenciacijos rezultato. Manyti kitaip – štai kur aklas tikėjimas.

315 Klausiantis. Vadinasi, pagrįsdama žinojimu, o ne tikėjimu, jūs tvirtinate, kad pastovus principas, Dvasia, paprasčiausiai laikinai keliauja per materiją?

Teosofas. Aš visa tai suformuluočiau kitaip - mes tvirtiname, kad amžino ir vieningo principo, Dvasios, kaip materijos, reiškinys yra praeinantis, ir todėl yra niekas daugiau, kaip iliuzija.

316 Klausiantis. Nuostabu, ir tai skelbiama remiantis žinojimu, o ne tikėjimu?

Teosofas. Kaip tik taip. Bet aš labai gerai matau, kur jūs lenkiate, turiu jums pasakyti, kad tokį tikėjimą, kurį jūs ginate, mes laikome proto pakrikimu, o tikruoju tikėjimu, graikiškai pistis, laikome tik tą, kuris paremtas žinojimu - sutvirtintas fizinių arba dvasinių jausmų liudijimu.

317 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje?

Teosofas. Aš turiu galvoje tai, kad jeigu jūs norite sužinoti skirtumą tarp jų, galiu pasakyti, kad tarp tikėjimo, paremto autoritetu, ir tikėjimo, pagrįsto nuosava dvasine intuicija, yra labai didelis skirtumas.

318 Klausiantis. Koks jis?

Teosofas. Viena – tai žmogaus lengvatikybė ir prietarai, kita – žmogaus įsitikinimas ir intuicija. Kaip rašo profesorius Aleksandras Vailderis (A.Wilder): „Būtent nemokšiškumas veda į profanaciją. Žmonės išjuokia tai, ko negali aiškiai suprasti... Povandeninės šio pasaulio srovės nukreiptos į vieną tikslą; ir žmogaus pasitikėjime... užslėpta beveik begalinė jėga, šventas tikėjimas, gebantis suprasti aukščiausias būties tiesas“. Tie, kurie šitą „tikėjimą“ apriboja tik žmogiškomis, autoritetų apibrėžtomis dogmomis, niekada nepasieks tos jėgos ir nepajus jos savo prigimtyje. Jų tikėjimas stipriai pririštas prie išorinio plano ir negali ištraukti ir paleisti veikti judinančią juos esmę, nes tam, kad tai padaryti, reikia pareikšti teisę į nuosavą nuomonę, kam jie niekada nesiryš.

319 Klausiantis. Ir būtent ši „intuicija“ verčia jus neigti Dievą, kaip asmeninį Tėvą, Visatos Valdytoją ir Valdovą?

Teosofas. Visiškai teisingai. Mes tikime amžinu nepažiniu principu, nes tik aklas paklydimas gali ką nors priversti teigti, kad Visata, mąstantis žmogus ir visi stebuklai, egzistuojantys net ir materijos pasaulyje, galėjo atsirasti be kokių tai protingų jėgų, galėjusių taip išmintingai sureguliuoti ir sustatyti visas jos dalis. Gamta gali klysti, ir dažnai klysta detalėse ir išoriniuose materialiose išraiškose, bet niekada neklysta savo vidinėse priežastyse ir rezultatuose. Senovės pagonys šiuo klausimu prisilaikė kur kas filosofiškesnių pažiūrų, nei šiuolaikiniai filosofai, būtų tai agnostikai, materialistai ar krikščionys; ir nei vienas pagoniškas rašytojas iki šiol neišreiškė prielaidos, kad žiaurumas ir gailestingumas nėra turintys ribas jausmai, ir todėl gali būti padaryti beribio Dievo atributais. Todėl visi jų dievai buvo baigtiniai. „Įstatymo Rato “ autorius iš Siamo apie jūsų asmeninį dievą išreiškė tokią pat idėją, kaip ir mes. Jis sako:
„Buddistas dar galėtų tikėti dievo egzistavimu; iškilesnio, nei galėtų apsakyti visos žmogiškos ypatybės ir savybės – tobulo dievo, kuris yra aukščiau už meilę, neapykantą ir pavydą, taikiai besiilsintis tyloje, kurios niekas negali sudrumsti, ir apie tokį dievą jis kalbėtų be paniekos - ne dėl noro jam įtikti ar baimės įžeisti, bet iš natūralios pagarbos; bet jis negali suprasti dievo su žmogiškomis savybėmis ir ypatybėmis, kuris myli, rūstauja ir neapkenčia; tokia dievybė, apibūdinta krikščionių misionierių, musulmonų, brahmanų* ar judėjų, yra netgi žemesnio standarto, nei paprastas geras žmogus“.

*Turima galvoje induistus-sektantus. Vedantistų Parabrahman – tai dievybė, kurią mes priimame ir kuria tikime.

320 Klausiantis. Argi tikėjimas krikščionio, kuris savo krikščioniškame bejėgiškume ir nuolankume tiki, kad yra gailestingasis Dangiškas Tėvas, kuris apsaugos jį nuo pagundų, padės jam gyvenime ir atleis jo nusižengimus, nėra geresnis, negu šaltas ir išdidus, beveik fatališkas buddistų, vedantistų ir teosofų tikėjimas?

Teosofas. Jeigu norite, vadinkite mūsų įsitikinimus „tikėjimu“. Bet jeigu jau mes vėl sugrįžome prie to amžinai besikartojančio klausimo, tai aš, savo ruožtu, taip pat paklausiu: ar ne geriau tikėjimas, pagrįstas griežta logika ir protu, nei tikėjimas, pagristas paprastu žmogišku autoritetu ir didvyrių garbinimu? Mūsų „tikėjimas“ turi visą loginę aritmetinio truizmo jėgą, kad 2 plius 2 lygu 4. Jūsų tikėjimas panašus į logiką kai kurių emocionalių moterų, apie kurias Turgenevas sakė, kad joms 2 plius 2 paprastai yra 5, plius kaip priedas stearino žvakė. Dar daugiau, jūsų tikėjimas prasilenkia ne tik su visuotinai priimtu požiūriu į teisingumą ir logiką, bet, jeigu paanalizuoti, veda žmogų į moralinę žūtį, trukdo žmonijos progresui, ir pritaria principui „kas stipresnis – tas teisus“, paversdama kiekvieną antrą Kainu savo broliui Abeliui.

321 Klausiantis. Kur jūs kreipiate?

 

Ar dievas turi teisę atleisti?

Teosofas. Atpirkimo doktrina – ta pavojinga dogma, kuria jūs tikite ir kuri moko, kad kokie dideli bebūtų mūsų nusikaltimai prieš dievišką ir žmogišką įstatymą, mes tik turime tikėti Jėzaus pasiaukojimu, gelbstint visą žmoniją, ir jo kraujas nuplaus nuo mūsų visas nuodėmes. Jau dvidešimt metų aš kalbu prieš ją, ir dabar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į paragrafą iš „Isis Unveiled“, parašytą 1875 metais. Štai ką skelbia krikščionybė ir prieš ką mes kovojame:
„Dievo gailestingumas beribis ir nepamatuojamas. Neįmanoma įsivaizduoti tokios siaubingos žmogiškos nuodėmės. Be to, niekada nevėlu atgailauti. Nors nusikaltėlis delsė iki savo mirtingo gyvenimo paskutinės dienos, paskutinės valandos, paskutinės minutės, kad pabalusiomis lūpomis pagaliau perskaitytų tikėjimo išpažintį - jis vis tiek gali patekti į rojų: taip padarė mirštantis banditas, ir jo pavyzdžiu gali sekti visi, tokie pat taip nuodėmingi. Toks Bažnyčios ir dvasininkijos mokymas, kurį, pernelyg pasitikėdami savimi, kala į jūsų tėvynainių galvas patys populiariausi Anglijos pamokslautojai net „XIX amžiuje“, šiame paradoksaliausiame iš visų amžių. Na, ir kur visa tai veda?

322 Klausiantis. O argi tai nepadaro krikščionių laimingesniais už buddistus ir induistus?

Teosofas. Ne; bet kokiu atveju, ne išsilavinusius žmones, kadangi daugelis jų jau seniai prarado tikėjimą šia žiauria dogma. Bet tuos, kurie iki šiol dar tuo tiki, toks tikėjimas lengviau nei bet kas kita gali atvesti prie bet kokio įmanomo nusikaltimo slenksčio. Leiskite man pateikti dar vieną citatą iš „Izidės“ („Isis Unveiled“ trumpinys):

„Jeigu mes išsiveršime iš siaurų tikėjimo rėmų ir į visatą pažiūrėsime kaip į visumą, subalansuotą subtiliu dalių pritaikymu, – tai visa sveika logika ir net vos rusenantis teisingumo jausmas sukils prieš tokį svetimos kaltės išpirkimą! Jeigu nusikaltėlis nusidėtų tik prieš save patį ir nepakenktų niekam kitam, o tik sau; jeigu nuoširdžia atgaila jis galėtų ištrinti praeities įvykius – ne tik iš žmonių atminties, bet ir iš tų nenykstančių įrašų, kurių nei viena dievybė – net gi aukščiausia iš aukščiausių – negali priversti išnykti, tada šią dogmą būtų galima suprasti. Bet tvirtinti, kad galima daryti žalą savo artimui, žudyti, pažeisti visuomenės pusiausvyrą ir natūralią dalykų eigą, ir po to – iš bailumo, vilties arba prievartos, neturi reikšmės – gauti atleidimą per tikėjimą, kad vieno kraujo praliejimas nuplauna kitą pralietą kraują, – juk tai absurdas! Ar gali būti sunaikintas nusikaltimo rezultatas, net jeigu pats nusikaltimas ir buvo atleistas? Priežasties pasekmės niekada netelpa tos priežasties rėmuose; ir nusikaltimo rezultatai negali būti apriboti tik nusikaltėliu ir jo auka. Kiekvienas geras, kaip ir kiekvienas blogas veiksmas turi savo pasekmes, tokias pat akivaizdžias, kaip ir akmens kritimas į ramų vandenį. Tai banalus palyginimas, bet jis pats geriausias, kokį tik įmanoma sugalvoti, todėl juo naudosimės. Bėgantys vandeniu ratilai būna didesni ar mažesni, priklausomai nuo akmens dydžio, bet ir mažiausias akmenėlis, net mažiausia dulkelė, sukelia vandenyje raibulius. Ir tas pažeidimas ne tik yra matomas ir paviršinis. Žemiau, nematomi ir visomis kryptimis – į šalis ir žemyn – lašas stumia lašą, kol ši jėga pasiekia dugną ir krantus. Dar daugiau, oras virš vandens taip pat pradeda judėti, ir tas trikdys persiduoda, kaip sako mums fizikai, iš sluoksnio sluoksniui į erdvę amžių amžiams; materija gavo impulsą, ir jis niekada nedings, ir niekada negali būti atšauktas!...

Kaip su nusikaltimu, taip ir su jo priešingybe. Veiksmas gali būti momentinis, bet pasekmė jo amžina. Po to, kai akmuo buvo mestas į tvenkinį, mes galėtume sugrąžinti jį į ranką, subanguoti atgal bangas, panaikinti panaudotą jėgą, gražinti eterio bangas atgal į pradinę jų nebūtį ir taip ištrinti visus akmens metimo pėdsakus, kad net Laiko metraščiai neparodytų, jog kažkas kažkada įvyko, - štai tada mes galėtume kantriai išklausyti krikščionių išvadas apie tokio atpirkimo veiksmingumą. Ir nustoti tikėti karmos dėsniu. Bet kol kas mes kviečiame visą pasaulį spręsti, kuris iš dviejų mokymų daugiau vertina dievišką teisingumą ir kuris yra išmintingesnis - bent jau pagal paprastą žmogišką akivaizdumą ir logiką.“

323 Klausiantis. Ir vis tik milijonai tiki krikščioniškomis dogmomis – ir yra laimingi.

Teosofas. Todėl kad paprasčiausias sentimentalizmas paralyžiuoja jų protinius sugebėjimus, su kuo tikras altruistas ir filantropas niekada nesutiktų. Tai net ne svajingas egoistinis sapnas, o žmogiško intelekto košmaras. Pagalvokite, kur jis gali atvesti, ir įvardinkite man tokią pagonišką šalį, kur taip lengvai ir tiek daug įvykdoma nusikaltimų, kaip krikščioniškose šalyse. Peržiūrėkite ilgas ir siaubingas kasmetes nusikaltimų suvestines apie padarytus nusikaltimus Europoje; atkreipkite dėmesį į protestantišką ir biblijinę Ameriką. Ten atsivertimas į tikėjimą kalėjimuose daug dažnesnis, nei religiniuose susitikimuose ar pamokslų metu. „Pažiūrėkite, koks buhalterinis krikščioniško teisingumo balansas(!). Iš vienos pusės – žudikai, kruvinomis iki alkūnių rankomis, kurstomi geidulingumo, keršto, gobšumo, fanatiškumo demonų ar paprasčiausiai žvėriško kraujo troškulio, kurie paprastai savo aukoms neduoda laiko priešmirtinei atgailai arba kreipimuisi į Kristų. Iš kitos pusės – tos aukos, kurios, tikriausiai, mirė nuodėmingos ir – jeigu jau iki galo sekti teologine logika – gavo pagal nuopelnus už didesnius ar mažesnius savo nusižengimus. Na, o žudikas, patekęs į žmogiško teisingumo rankas, uždarytas kalėjime, apverktas sentimentalių žmonių, kurie tuo metu kartu su juo meldžiasi už jį, ištaria stebuklingus atsivertimo žodžius ir eina į kartuves kaip išgelbėtas Jėzaus sūnus! Jei jis niekada nebūtų nužudęs, tai už jį nesimelstų, ir jis nebūtų gavęs išpirkimo ir atleidimo. Nuostabiai pasielgė šitas žmogus, nužudęs, jei tokia kaina įgijo sau amžiną palaimą! O kaip gi jo auka, jo (arba jos) šeima, giminaičiai, išlaikytiniai, socialiniai ryšiai – teisingumas jiems niekuo neatlygins? Ar jie privalo kentėti šiame ir kitame pasauliuose, kai tuo metu žudikas sėdi šalia „šventojo plėšiko“ iš Golgotos ir yra palaimintas amžiams? Šiuo klausimu dvasininkija laikosi išmintingo tylėjimo.“ Dabar jūs žinote, kodėl teosofai - kurių pagrindiniu įsitikinimu ir viltimi yra visa apimantis teisingumas kaip rojuje, taip ir Žemėje, o taip pat ir karmos egzistavimas – neigia šitą dogmą.

324 Klausiantis. Vadinasi, galutinė žmogaus paskirtis yra ne patekimas į rojų, kuriame karaliauja Dievas, bet nuoseklus materijos pakeitimas į jos pradinį elementą – dvasią?

Teosofas. Būtent toks Gamtos siekis.

325 Klausiantis. Ar kai kurie iš jūsų šios sąjungos, tai yra „dvasios nuopuolio į materiją“, neįvardija blogiu, o naujojo gimimo – nelaime?

Teosofas. Kai kurie taip ir vertina, ir todėl stengiasi sutrumpinti savęs išbandymo periodus Žemėje. Tačiau to „nuopuolio“ negalima pavadinti besąlygišku blogiu, nes jis suteikia mums patirties, kuri veda mus į žinojimą ir išmintį. Aš turiu galvoje tą patyrimą, kuris moko mus, kad mūsų dvasinės prigimties poreikių nepatenkins jokia laimė, išskyrus dvasinę laimę. Kol esame kūne, mes pavaldūs skausmui, kančiai ir visiems tiems nemaloniems įvykiams, kurie įvyksta gyvenimo bėgyje. Štai kodėl – o taip pat kad sumažinti tą skausmą – mes galiausiai įgyjame žinojimą, kuris tik ir gali suteikti mums palengvėjimą ir geresnės ateities viltį.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją