Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

XII KAS YRA PRAKTINĖ TEOSOFIJA?

 

Pareiga

326 Klausiantis. Kam reikalingi nauji įsikūnijimai, jeigu nei vienas iš jų negali suteikti mums pastovios ramybės?

Teosofas. Todėl, kad galutinis tikslas gali būti pasiektas tik per gyvenimišką patirtį ir niekaip kitaip, ir todėl, kad ta patirtis didžiąja dalimi susideda iš skausmo ir kančių. Tik per tai mes galime mokytis. Džiaugsmai ir malonumai mus nieko neišmoko; jie trumpalaikiai, ir galiausiai atveda į persisotinimą. Be to, pastoviai ištinkanti mus nesėkmė bandant surasti gyvenime bent kiek pastovų pasitenkinimą, atitinkantį mūsų aukštosios prigimties poreikius, aiškiai parodo, kad tokie poreikiai gali būti patenkinti tik jų nuosavame lygmenyje, tai yra dvasiniame lygmenyje.

327 Klausiantis. Ar natūraliu to noro rezultatu netampa siekis vienu ar kitu būdu pasitraukti iš gyvenimo?

Teosofas. Jeigu jūs kalbate apie savižudybę, tai aš atsakysiu – besąlygiškai, ne. Toks rezultatas niekada negali būti „natūralus“, jis visada susijęs su liguista protine veikla, arba nepajudinamu ir užsispyrusiu materialistiniu požiūriu. Savižudybė – tai pats blogiausias iš visų nusikaltimų, ir jo pasekmės siaubingos. Bet jeigu jūs turite galvoje tik dvasinio egzistavimo siekį, o ne norą apleisti Žemę, tada šį norą aš tikrai pavadinčiau natūraliu. Priešingu atveju savanoriška mirtis būtų savavališkas pasitraukimas iš dabartinio mūsų posto ir mums skirtų pareigų atsisakymas, ir taip pat bandymas išvengti karminės atsakomybės, kuri pritraukia naują karmą.

328 Klausiantis. Bet jeigu veiksmai materialiame lygmenyje nesuteikia pasitenkinimo, kodėl reikia atlikti savo pareigą ir įvykdyti tuos veiksmus?

Teosofas. Pirmiausia todėl, kaip moko mūsų filosofija, kad mūsų pareigų atlikimas visų pirma yra skirtas kitiems, o tik po to sau; tai ne savo asmeninės laimės, o kitų žmonių laimės siekimas, ir teisingumas turi būti vykdomas vardan paties teisingumo, o ne dėl to, ką ji galėtų suteikti mums asmeniškai. Laimė, o greičiau, pasitenkinimas gali ateiti kaip pareigos atlikimo pasekmė, bet ji nėra veikimo motyvas ir neturi tokiu būti.

329 Klausiantis. Kaip būtent teosofijoje jūs suprantate žodį „pareiga“? Tai, tikriausiai, nėra krikščioniška pareiga, kurią skleidė Jėzus ir jo apaštalai, juk jūs jų nepripažįstate?

Teosofas. Jūs ir vėl klystate. Tai, ką jūs vadinate „krikščionio pareiga“, skiepijo kiekvienas didis religinis ir moralinis reformatorius daug amžių iki krikščioniškos eros pradžios. Senovėje apie visa tai, kas didinga, kilnu, didvyriška buvo ne tik kalbama ir skleidžiama nuo pakylos, kaip mūsų laikais, – tai vyko gyvenime, ir kartais taip gyveno ištisos tautos. Buddistinės reformos istorija pilna kilniausių ir didvyriškai pasiaukojančių poelgių. Priesakas: „Būkite vieningi, užjausdami vienas kitą; mylėkite visus kaip brolius; būkite gailestingi, būkite paslaugūs, neatsakydami blogiu į blogį ir keiksmu į keiksmą, bet, priešingai – laiminkite“, – praktiškai tai vykdė Buddos pasekėjai keli šimtmečiai iki apaštalo Šv.Petro. Krikščionybės etika, be jokių abejonių, yra pakylėta; bet negalima paneigti ir tai, kad ji nėra nauja, ir gimė iš „pagoniškos pareigos“.

330 Klausiantis. Kaip jūs bendrai apibūdintumėte šituos „įsipareigojimus“, arba „pareigą“? Kaip jūs tai suprantate?

Teosofas. Pareiga, arba įsipareigojimas, yra tai, ką mes skolingi žmonijai – mūsų draugams, kaimynams, šeimai ir, ypač, visiems tiems, kurie už mus varganesni ir bejėgiškesni. Nesumokėta gyvenimo eigoje, ji daro mus dvasiniais skolininkais ir morališkai bankrutavusiais kitame mūsų įsikūnijime. Teosofija – tai pareigos kvintesencija (esmė, pagrindas).

331  Klausiantis. Tokia yra ir krikščionybė, kai ji teisingai suprasta ir įgyvendinta praktiškai.

Teosofas. Be abejonės; jeigu ji praktiškai nebūtų vien žodinė religija, tai teosofijai nebūtų kas veikti tarp krikščionių. Gaila, bet tai tik žodinė etika. Tokių, kurie atlieka pareigą visiems, ir tai daro išimtinai dėl pačios pareigos, – tik vienetai; dar mažiau tų, kurie atlieka pareigą, pasitenkindami tik jų pačių slaptos sąmonės džiaugsmu.

„...viešai pareikštas pagyrimo balsas,

Dorybę šlovinantis ir apdovanojantis“, –

štai ką aukščiausiai iškelia „pasaulio garsiausieji“ filantropai. Šiuolaikinė etika yra nuostabi, kai ją skaitai ir klausaisi diskusijų apie ją, bet ką reiškia tie žodžiai, jei jie nevirsta veiksmais? O jeigu jūs klausiate manęs, kaip mes suprantame teosofo pareigą – praktiškai ir nepamiršdami karmos – atsakysiu jums: mūsų pareiga yra nesiskundžiant, nuolankiai, iki paskutinio lašo gerti iš gyvenimo taurės, nepriklausomai nuo to, kas joje užslėpta; gyvenimo žiedus skinti tik tam, kad jų aromatu galėtų džiaugtis kiti, o patiems tenkintis tik dygliais, jeigu negalima džiaugtis aromatu, kažko nenuskriaudus.

332 Klausiantis. Visa tai labai miglota. Ką jūs darote daugiau, negu krikščionys?

Teosofas. Esmė ne tame, ką darome mes, Teosofinės Draugijos nariai – nors kai kurie iš mūsų daro viską, kas tik įmanoma – bet tame, kiek toliau teosofija veda į gėrį už šiuolaikinę krikščionybę. Aš sakau: veiksmas, energingas veikimas, vietoj paprastų ketinimų ir pokalbių. Žmogus gali būti tokiu, kokiu nori; pačiu, kiek tik įmanoma, žemiškiausiu, egoistiškiausiu ir kietaširdžiu, netgi užkietėjusiu sukčiumi, ir tai netrukdys jam vadintis krikščionimi ir kitiems jį laikyti tokiu. Bet nei vienas teosofas neturi teisės vadintis teosofu, jeigu jis pilnai nesuvoks ir netaikys kasdieniniame gyvenime T.Karlailo (T.Carlyle; 1795-1881, anglų filosofas, rašytojas, istorikas) truizmo: „Žmogaus tikslas yra veiksmas, o ne mintis, kokia kilni ji bebūtų“. Išpažinti tiesą dar nereiškia gyventi pagal ją; ir kuo ši tiesa gražesnė ir nuostabesnė, kuo garsiau kalbama apie dorą ir pareigą, vietoj praktiško jų pritaikymo gyvenime, – tuo stipriau ji primins Negyvosios jūros vaisių. Šventeiviškumas – viena iš bjauriausių ydų, ir tai vienas iš charakteringiausių bruožų žymiausios šio šimtmečio protestantiškos šalies – Anglijos.

333 Klausiantis. Ką jūs laikote pareiga visai žmonijai?

Teosofas. Pilnutinis lygių teisių ir privilegijų pripažinimas visiems, be rasės, odos spalvos, socialinės padėties ar prigimties skirtumų.

334 Klausiantis. Kada, jūsų manymu, ši pareiga yra nevykdoma?

Teosofas. Kai yra nors mažiausias pasikėsinimas į kito teises – būtų tai žmogus ar tauta; kai mes nesugebame kito atžvilgiu išreikšti tokio pat teisingumo, gerumo, dėmesio ir gailestingumo, kokio norime sau. Visa šiuolaikinė politinė sistema sukurta ignoruojant šias teises ir atkakliai siekiant įtvirtinti nacionalinį egoizmą. Prancūzai sako: „Koks šeimininkas, toks ir tarnas“; jiems reikėtų pridurti: „Kokia nacionalinė politika, tokie ir piliečiai“.

335 Klausiantis. Ar jūs kaip nors dalyvaujate politikoje?

Teosofas. Kaip draugija mes kruopščiai stengėmės šito išvengti, ir štai dėl kokių priežasčių. Bandymas sėkmingai įvykdyti politines reformas anksčiau, nei įvykdyta žmogiškos prigimties reforma, – tas pats, kas supilti jauną vyną į senus vynmaišius. Priverskite žmones pripažinti ir pajusti visa širdimi, kame slypi jų tikroji pareiga kitų žmonių atžvilgiu – ir visi piktnaudžiavimai valdžia, visi neteisingi nacionalinės politikos įstatymai, pagrįsti žmogišku, visuomeniniu arba politiniu egoizmu, išnyks patys savaime. Kvailas tas sodininkas, kuris tikisi lysvėje išnaikinti piktžoles nupjaudamas jas, o ne išraudamas su šaknimis. Negalima įvykdyti nei vienos ilgalaikės politinės reformos, kol pasaulį, kaip ir anksčiau, valdo visi tie egoistiški žmonės.

 

Teosofinės draugijos požiūris į politines reformas

336 Klausiantis. Vadinasi, Teosofinė Draugija – ne politinė organizacija?

Teosofas. Žinoma, ne. Ji pačia aukščiausia prasme yra internacionalinė, nes jos nariai – visų rasių, tikybų vyrai ir moterys, kartu dirbantys vienam tikslui – žmonijos pagerinimui; kaip draugija ji visiškai nedalyvauja nei nacionalinėje, nei partinėje politikoje.

337 Klausiantis. Kodėl gi?

Teosofas. Dėl priežasčių, kurias aš jau minėjau. Be to, politinė veikla neišvengiamai turi keistis priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir individualaus protinės skirtingų žmonių galvosenos. Nors, pagal teosofų poziciją, Teosofinės Draugijos nariai sutinka su teosofijos principais (kitaip jie iš viso nepriklausytų draugijai), tai visiškai nereiškia, kad jie tarpusavyje sutaria visais kitais klausimais. Kaip draugija jie gali veikti kartu, kai tai yra bendra visiems, tai yra pati Teosofija; bet kaip individai, kiekvienas atskirai jie yra absoliučiai laisvi savo politinio mąstymo principuose ir veikloje iki tol, kol ji neprieštarauja teosofiniams principams ir nekenkia Teosofinei Draugijai.

338 Klausiantis. Bet, žinoma, Teosofinė Draugija nesišalina socialinių klausimų, kurie dabar taip sparčiai lenda į pirmą planą?

Teosofas. Patys Teosofinės Draugijos principai yra įrodymas, kad ji, o tiksliau, dauguma jos narių, nestovi nuošalyje. Jeigu žmonija vystytis protiškai ir dvasiškai gali tik vadovaudamasi protingais ir moksliniais fiziologiniais dėsniais, tai visų tų, kurie kovoja už jos vystimąsi, pareiga daryti viską, kas įmanoma, kad tie principai būtų visuotinai pripažinti. Visi teosofai su giliu liūdesiu pripažįsta, kad socialinė didžiosios žmonių masės padėtis, ypač vakarietiškose šalyse, neleidžia kaip pridera auklėti jų kūnus ir sielas, taip sustabdydama ir vienų, ir kitų vystimasis. Kadangi šis auklėjimas ir vystymas yra vienas iš pagrindinių teosofijos tikslų, tai Teosofinė Draugija pritariamai simpatizuoja visoms nuoširdžioms pastangoms ta kryptimi.

339 Klausiantis. Bet kaip jūs suprantate „nuoširdžias pastangas“? Kiekvienas visuomeninis reformatorius turi savo nuosavą panacėją, ir kiekvienas tiki, kad kaip tik ji ir yra ta vienintelė, kuri gali pagerinti ir išgelbėti žmoniją?

Teosofas. Visiškai teisingai, ir čia slypi tikroji priežastis, kodėl socialiniai darbai pasiekia tokių nereikšmingų rezultatų. Nes dauguma tų panacėjų neturi vedančiojo principo ir, žinoma, nėra nei vieno juos apjungiančio principo. Todėl brangus laikas ir energija švaistomi tuščiai, nes žmonės, vietoj bendradarbiavimo, kovoja vieni su kitais, ir dažnai – šito ypač reikėtų vengti – tai daro dėl garbės ir apdovanojimų, o ne iš kilnumo, nors, kaip tvirtina jie patys, visa širdimi yra atsidavę darbui, kuris ir turėtų būti svarbiausiu jų gyvenime.

340 Klausiantis. Kaip gi tada teosofinius principus būtų galima panaudoti visuomeninei kooperacijai ir visuomenės tobulinimui?

Teosofas. Leiskite man trumpai priminti, kokie tie principai: visuotinė vienybė ir priežastingumas; žmogiškas solidarumas; karmos dėsnis; persikūnijimas. Štai keturios grandys tos auksinės grandinės, kuri turi sujungti žmoniją į vieną šeimą, vieną pasaulinę Broliją.

341 Klausiantis. Kaip?

Teosofas. Esant dabartinei visuomenės padėčiai, ypatingai taip vadinamose civilizuotose šalyse, mes pastoviai susiduriame su tuo, kad daugelį žmonių kankina nesėkmės, skurdas ir ligos. Jų fizinė būsena niekam tikusi, jų protiniai ir dvasiniai gebėjimai dažnai yra beveik miego būsenoje. Iš kitos pusės, daugelis žmonių priešingame socialinių laiptų gale gyvena nerūpestingai, abejingai, paskendę materialinėje prabangoje, tenkindami egoistinius savo geidulius. Nei viena iš šių egzistavimo formų nėra atsitiktinė. Jos abi yra pasekmė tų sąlygų, kurios supa žmones ir apsprendžia jų poelgius, ir vienų panieka savo socialinei pareigai pačiu tampriausiu būdu užlaiko ir sustabdo vystimąsi kitų. Sociologijoje, kaip ir visose tikro mokslo šakose, pilnai vykdomas visuotino priežastingumo dėsnis. Bet šitas priežastingumas, kaip loginę pasekmę, būtinai numato tą žmogišką solidarumą, kokio taip aktyviai siekia teosofija. Jeigu vieno veiksmai įtakoja visų kitų gyvenimą, o tai iš tiesų mokslinė idėja, tai tik tada, kai visi žmonės taps broliais ir seserimis ir kasdieniniame savo gyvenime pradės praktikuoti nuoširdžiai broliškus jausmus - tik tada bus pasiektas tikras žmogiškas solidarumas, kuris sudaro žmonijos pakylėjimo pagrindą. Šitas veikimas ir bendradarbiavimas, ta tikroji brolija, kurioje kiekvienas gyvens dėl visų ir viskas bus skirta kiekvienam, ir yra vienas iš pagrindinių teosofijos principų, kurio kiekvienas teosofas turi ne tik mokyti kitus, bet kurį ir pats privalo vykdyti savo asmeniniame gyvenime.

342 Klausiantis. Visa tai labai gerai kaip bendras principas, bet kaip konkrečiai jūs bandysite jį pritaikyti?

Teosofas. Akimirkai žvilgtelėkite į tai, ką jūs pavadintumėte konkrečiais faktais, turinčiais vietą žmogiškoje visuomenėje. Sulyginkite ne tik liaudies masių gyvenimus, bet ir daugelio tų, kuriuos vadina viduriniąja ir aukščiausia klasėmis; kokie jie galėtų būti daug sveikesnėse ir kilnesnėse sąlygose, jei vietoje egoizmo, abejingumo ir žiaurumo vyrautų teisingumas, geranoriškumas ir meilė. Visas žmonijos gėris ir blogis slypi žmogaus charakteryje, o charakterį ir anksčiau, ir dabar sąlygoja nesibaigianti priežasčių ir pasekmių grandinė. Šis sąlygotumas taikomas ateičiai lygiai taip pat, kaip dabarčiai ir praeičiai. Egoizmas, abejingumas ir žiaurumas negali būti normalia rasės būsena, galvoti kitaip – vadinasi, nusivilti žmonija, ko sau leisti negali nei vienas teosofas. Progresas gali būti pasiektas tik vystant kilnesnes savybes, ir niekaip kitaip. Tikroji evoliucija moko mus, kad, keisdami organizmą supančią aplinką, mes galime pakeisti ir pagerinti patį organizmą; pačia griežčiausia prasme tai teisinga ir žmogaus atveju. Todėl kiekvienas teosofas, panaudodamas visas jam prieinamas priemones, privalo daryti viską, kas įmanoma, kad pagelbėtų kiekvienam išmintingam ir gerai apgalvotam socialiniam siekiui, kurio tikslas yra pagerinti vargstančiųjų padėtį. Ir tos pastangos turi būti tokios, kad galutiniame etape vestų į socialinį išlaisvinimą ir ugdytų pareigos jausmą tuose, kurie dabar taip dažnai nepaiso jo beveik visuose gyvenimo atvejuose.

343 Klausiantis. Sutinku. Bet kas nuspręs, kurios socialinės pastangos išmintingos, o kurios ne?

Teosofas. Nei vienas žmogus ir nei viena draugija negali šiuo atveju nustatyti griežtų taisyklių. Neišvengiamai daug kas lieka asmeninei nuožiūrai. Bet vieną bendrą kriterijų, vis dėl to, galima nustatyti: „Ar siūlomas veiksmas prisidės prie tos tikros brolijos vystimosi, kuri ir yra teosofijos tikslas?“ Tikram teosofui nekils sunkumų taikant šį kriterijų; ir jeigu šis reikalavimas, jo nuomone, yra patenkinamas, tai jo pareiga bus padėti formuoti visuomenės nuomonę. O tai galima pasiekti tik plėtojant tas aukštas ir kilnias visuomeninės ir asmeninės pareigos sąvokas, kurios yra ir dvasinio, ir materialinio tobulėjimo pagrindas. Kiekvienu pramąstytu atveju jis pats turi būti dvasinių veiksmų centru, ir nuo jo ir jo kasdieninio asmeninio gyvenimo turi išplaukti tos aukštosios dvasinės jėgos, kurios vienintelės ir gali atgaivinti jį supančius žmones.

344 Klausiantis. Bet kodėl jis turi tai daryti? Argi jis ir visi kiti, kaip jūs mokote, nėra priklausomi nuo savo karmos, ir argi jos išsipildymas neturi vykti nustatyta linkme?

Teosofas. Būtent karmos dėsnis ir suteikia jėgų visam tam, apie ką aš kalbėjau. Nei individas gali atsiskirti nuo žmonijos, nei ji – atsiskirti nuo individo. Karmos dėsnis visus veikia vienodai, nepriklausomai nuo išsivystymo lygio. Padėdamas kitų vystimuisi, teosofas tiki, kad jis jiems ne tik padeda vykdyti jų karmą, bet taip pat, griežčiausia prasme, vykdo ir savąją. Žmonijos vystimasis, kurios sudėtine dalimi yra ir jis pats, ir visi kiti, – štai, ką jis visada turi omenyje; ir jis žino, kad jo nesugebėjimas atsiliepti į aukštesnį siekį jame pačiame stabdo ne tik jo paties, bet ir visų kitų žengimą į priekį. Savo veiksmais jis gali apsunkinti arba palengvinti žmonijos siekimą kito, aukštesnio būties plano.

345 Klausiantis. O kaip visa tai įtakoja ketvirtą jūsų minėtą principą - persikūnijimą?

Teosofas. Ryšys labai glaudus. Jeigu mūsų dabartinis gyvenimas priklauso nuo vystimosi tam tikrų principų, daigelių tų sėklų, kurios buvo pasėtos praeitame egzistavime, tai šis dėsnis taip pat galioja ir ateičiai. Belieka įsisavinti idėją, kad visiems bendras priežastingumas yra ne tik dabartis, bet praeitis, dabartis ir ateitis, ir tada kiekvienas veiksmas dabartiniame mūsų gyvenime lengvai ir natūraliai užims savo tikrąją vietą, pasimatys tikrieji ryšiai su mumis ir su kitais žmonėmis. Kiekvienas žemas ir egoistinis veiksmas nusviedžia mus atgal, tuo metu, kai kiekviena kilni mintis ir kiekvienas neegoistinis poelgis yra priemonė pasiekti aukštesnį ir kilnesnį būties planą. Jeigu šituo gyvenimu viskas ir apsiribotų, tai daugeliu atžvilgiu jis tikrai būtų varganas ir menkavertis; bet jei gyvenimas bus vertinamas kaip pasiruošimas kitai egzistavimo sferai, jis gali būti panaudojamas kaip aukso vartai į rūmus, pro kuriuos mes galime praeiti ne pavieniui ir egoistiškai,  bet kartu su kitais bendraminčiais.

 

Apie pasiaukojimą

346 Klausiantis. Ar kiekvienai būtybei vienodai reiškiami teisingumas ir meilė teosofijoje laikomi aukščiausiu pasiekimu?

Teosofas. Ne; yra ir dar aukštesnių.

347 Klausiantis. Kas tai galėtų būti?

Teosofas. Duoti kitiems daugiau, negu sau yra pasiaukojimas. Tai matas ir kriterijus aukščiausiame laipsnyje atskiriantis didžiuosius žmonijos mokytojus ir globėjus – kaip istorijoje pavaizduotas Gautama Budda ir Evangelijoje Jėzus iš Nazareto. Būtų užtekę vienos tos savybės užsigarantuoti amžiną visų ateities kartų pagarbą ir dėkingumą. Tačiau mes sakome, kad pasiaukojimą reikia vykdyti apgalvotai; jei jis vykdomas aklai, negalvojant apie teisingumą ir būsimus rezultatus, tai dažniausiai tas pasiaukojimas bus ne tik beprasmiškas, bet ir žalingas. Viena iš fundamentalių teosofijos taisyklių yra teisingumas sau, bet ne kaip asmeninis savęs teisimas – save reikia suvokti kaip kolektyvinės žmonijos dalį, išreiškiant sau teisingumą ne didesnį, bet ir ne mažesnį, nei kitiems; išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai vien savęs paaukojimu mes galime atnešti naudos daugeliui.

348 Klausiantis. Gal galėtumėte pateikti pavyzdį, kad ši mintis taptų aiškesnė?

Teosofas. Istorijoje yra daug tokių pavyzdžių. Pasiaukojimas vardan daugelio ar keleto praktinės gerovės teosofijoje vertinamas daug aukščiau nei pasiaukojimas sektantiškoms idėjoms, kaip, pavyzdžiui, „pagonių gelbėjimas nuo amžino prakeiksmo“. Mūsų nuomone, tėvas Damjenas (1840-89m.), trisdešimtmetis jaunas žmogus, kuris visą savo gyvenimą paaukojo, kad padėtų Molokajos saloje (Havajų salynas) gyvenantiems raupsuotiesiems ir palengvintų jų kančias ir kuris vienas su jais ten pragyveno aštuoniolika metų, galiausiai pats užsikrėtė šia nemalonia liga ir mirė, – mirė ne veltui. Tūkstančiams paniekintų ir atstumtų nelaimingųjų jis suteikė palengvinimą ir santykinę laimę. Jis suteikė jiems fizinę ir dvasinę paguodą. Jis metė šviesos spindulį į juodą ir niūrią egzistencijos naktį, kurios beviltiškumui nėra analogų žmogiškų kančių istorijoje. Jis buvo tikras teosofas, ir prisiminimas apie jį amžinai išliks mūsų analuose. Šis vargšas belgų šventikas mūsų akyse iškilęs nepamatuojamai aukščiau, negu, pavyzdžiui, visi nuoširdūs, bet pasipūtę kvailiai - misionieriai, paaukoję savo gyvenimus Pietinių jūrų salose arba Kinijoje. Ką gero jie padarė? Vienu atveju jie ėjo pas tuos, kurie dar nebuvo pasiruošę jokiai tiesai; o kitu – ėjo į tautas, kurių pačių religinės-filosofinės sistemos buvo ne mažiau didingos, nei kurios nors kitos, jeigu atskiriantys jas žmonės savo gyvenime pakildavo iki tokių standartų, kuriuos jiems davė Konfucijus ir kiti išminčiai. Ir tie misionieriai žūdavo, tapdami aukomis neatsakingų žmogėdrų ir laukinių, bei žmogiško fanatizmo ir neapykantos. Kai tuo tarpu eidami į Vaitčepelo lūšnynus ir kitas panašias vietas, kur tiesiai po spindinčia mūsų civilizacijos saule gyvenimas nustojo vystytis, eidami į rajonus, pilnus krikščioniškų laukinių ir ardančius protus raupsų, jie būtų galėję sukurti tikrą gėrį bei pasaugoti savo gyvenimą geresniam ir vertingesniam tikslui.

349 Klausiantis. Bet juk krikščionys taip negalvoja?

Teosofas. Žinoma, ne; todėl, kad jie veikia turėdami klaidingus įsitikinimus. Jie galvoja, kad apkrikštiję neatsakingo laukinio kūną, jie gelbėją jo sielą nuo prakeiksmo. Viena bažnyčia pamiršta savo kankinius, kita - kanonizuoja ir stato paminklus tokiems žmonėms, kaip Lavras, kuris keturiasdešimt metų aukojo savo kūną tik tam, kad atneštų naudos parazitams, kuriuos tas kūnas pats ir veisė. Jeigu mes turėtume lėšų, mes pastatytume paminklą tėvui Damjenui - tikram šventajam – įamžinusiam savo atminimą tikru herojiniu pavyzdžiu, tinkančiu teosofui, ir parodžiusiam tokį gailestingumą ir pasiaukojimą, kaip Budda ir Kristus.

350 Klausiantis. Vadinasi, jūs pasiaukojimą laikote pareiga?

Teosofas. Taip; ir aiškiname tai parodydami, kad altruizmas yra neatskiriama vystimosi (savimokos) dalis. Bet mes turime skirti. Žmogus neturi teisės marinti savęs badavimu iki mirties dėl to, kad kas nors kitas turėtų maisto, jeigu tik neakivaizdu, kad to kito gyvenimas daugeliui yra vertingesnis, negu jo paties. Bet jo pareiga yra aukoti savo patogumus ir darbuotis vardan kitų, jeigu jie negali dirbti patys. Jo pareiga yra atiduoti tai, kas yra visiška jo nuosavybė ir negali niekam, išskyrus jį, atnešti naudos tol, kol jis egoistiškai užlaikys tai nuo kitų. Teosofija moko atsisakymo, bet ji nemoko aukotis neapgalvotai ir beprasmiškai, ir jokiu būdu nepateisina fanatizmo.

351 Klausiantis. Bet kaip mes galime pasiekti tokį taurų būvį?

Teosofas. Švietėjiškai pritaikant mūsų priesakus praktikoje. Pasitelkiant savo aukščiausią išmintį, dvasinę intuiciją ir moralės jausmą, o taip pat įsiklausant į paliepimus to, kurį mes vadiname mūsų sąžinės „tyliuoju balsu“, kuris ir yra mūsų „Aš“ balsas, ir kuris kalba mumyse garsiau už žemės drebėjimus ir Jehovos griausmus, kuriuose „nėra Viešpaties“.

352 Klausiantis. Jeigu tokios yra mūsų pareigos žmonijai kaip visumai, tai kokios yra mūsų pareigos betarpiškai mūsų artimiesiems?

Teosofas. Visiškai tos pačios, plius įsipareigojimai, kuriuos uždeda šeimyniniai ryšiai.

353 Klausiantis. Vadinasi, tai netiesa, kai sakoma, kad žmogus stoja į Teosofinę Draugiją ne anksčiau, nei palaipsniui pradės atsiskirti nuo žmonos, vaikų ir šeimyninės pareigos?

Teosofas. Tai nepagrįstas šmeižtas, kaip ir visa kita. Pirmoji teosofo pareiga – vykdyti savo pareigas visiems žmonėms, ypatingai – tiems, su kuriais jį sieja ypatingi įsipareigojimai, todėl kad jis juos arba prisiėmė savanoriškai, tokius kaip santuokiniai ryšiai, arba todėl, kad likimas suvedė su jais – aš turiu galvoje tas pareigas, kurias mes turime tėvams ir artimiems giminaičiams.

354 Klausiantis. O kokia teosofo pareiga prieš patį save?

Teosofas. Jo pareiga įveikti savo žemąjį „aš“, kad jis paklustų aukštajam „Aš“. Valytis iš vidaus ir moraliai; absoliučiai nieko nesibijoti, išskyrus savo sąžinės teismo. Vengti nenuoseklumo – jei teosofas galvoja, kad tas dalykas yra teisingas, tegu jį daro atvirai ir drąsiai, jeigu galvoja, kad neteisingas – tegu jo išvis neliečia. Teosofo pareiga yra lengvinti savo naštą, apmąstant išmintingą Epikteto aforizmą: „Nebėkite nuo savo pareigos, kad ir kokiais tuščiais pasmerkimais apipiltų jus kvailas pasaulis,  nes jo vertinimas ne jūsų valdžioje, ir, vadinasi, nei kiek jums neturi rūpėti“.

355 Klausiantis. Bet sakykime, kad jūsų Draugijos narys savo nesugebėjimą būti altruistu kitų žmonių atžvilgiu pateisina tuo, kad „gailestingumas prasideda namuose“, ir tvirtina, kad jis arba labai užimtas, arba yra per daug neturtingas, kad atneštų naudos žmonijai arba atskiriems žmonėms – kokios jūsų nuostatos tokiu atveju?

Teosofas. Nėra tokio preteksto, kuriuo pasiremdamas kažkas turėtų teisę pasakyti, kad jis nieko negali padaryti dėl kitų. „Atlikdamas tinkamą pareigą tinkamoje vietoje, žmogus visą pasaulį gali padaryti savo skolininku“, – rašė vienas anglų rašytojas. Laiku paduota stiklinė šalto vandens ištroškusiam keleiviui – daug vertingesnis ir kilnesnis veiksmas, negu ne laiku tuščiai išdalintas tuzinas pietų tiems, kurie patys galėtų už juos susimokėti. To neįsisavinęs žmogus, niekada netaps teosofu; bet, vis dėl to, jis gali likti mūsų Draugijos nariu. Pas mus nėra jokių taisyklių, verčiančių žmogų tapti praktikuojančiu teosofu, jeigu jis pats nenori juo būti.

356 Klausiantis. Tai kam tada jam iš viso stoti į Draugiją?

Teosofas. Geriausiai tai žino jis pats, nes mes ir čia neturime teisės nuspręsti už žmogų, net jeigu visi draugijos nariai ir būtų prieš jį, ir aš galiu jums pasakyti kodėl. Mūsų dienomis liaudies balsas – bet kuriuo atveju, mąstančios jos dalies – jau nebėra dievo balsas, o tik iš ankstinė, neigiama, dažniausiai nepopuliari, nuomonė ir egoistiniai siekiai. Mūsų pareiga – plačiai sėti žinojimų grūdus ateičiai ir stebėti, kad jie būtų geri; nestoviniuoti, aiškinantis, kodėl reikia tai daryti, kam ir dėl ko turime prarasti savo laiką, jei tais, kurie ateityje ims derlių, mes jau nebūsime.

 

Apie labdarą

357 Klausiantis. Kaip jūs, teosofas, vertinate krikščioniško gailestingumo pareigą?

Teosofas. Kokį gailestingumą jūs turite omenyje? Gailestingumą mintyse, ar praktinį gailestingumą fiziniame plane?

358 Klausiantis. Aš turiu galvoje praktinį gailestingumą, nes jūsų visuotinės brolijos idėja, žinoma, kalba ir apie gailestingumą mintyse.

Teosofas. Vadinasi, jūs kalbate apie praktinį vykdymą priesakų, kuriuos Jėzus išsakė per Kalno pamokslą?

359 Klausiantis. Kaip tik taip.

Teosofas. Tai kodėl tada juos vadinate „krikščioniškais“? Juk nežiūrint į tai, kad Gelbėtojas ne tik skelbė, bet ir vykdė juos, šiandieniniai krikščionys jų įgyvendinimą savo gyvenime prisimena paskiausiai.

360 Klausiantis. Ir vis tik, daugelis visą gyvenimą dalina labdarą.

Teosofas. Taip, dalina savo didžiulių turtų perteklines nuotrupas. Bet parodykite man tokį krikščionį, iš pačių didžiausių filantropų tarpo, kuris drebančiam ir mirštančiam iš bado vagiui, pavogusiam jo paltą, atiduotų dar ir savo apsiaustą; arba atsuktų savo dešinį skruostą tam, kuris jam sudavė į kairį, ir niekada nepagalvotų apie kerštą?

361 Klausiantis. Taip, bet jūs neturite pamiršti, kad tokie priesakai neturi būti suprantami tiesiogiai. Nuo tų dienų, kai gyveno Kristus, pasikeitė laikai ir aplinkybės. Be to, jis kalbėjo alegorijomis.

Teosofas. Tada kodėl jūsų Bažnyčios nemoko, kad amžinų kančių ir pragaro ugnies doktriną taip pat reikėtų suprasti kaip alegoriją? Kodėl kai kurie iš jūsų populiariausių pamokslininkų reikalauja tiesiogiai priimti pragaro ugnį ir fizines kančias nedegioms „asbestinėms“ sieloms, tuo pat metu faktiškai leisdami sau kitus dalykus traktuoti kaip alegorijas taip, kaip jas suprantate ir jūs? Jeigu viena yra alegorija, tai kita – taip pat. Jei pragaro ugnis – tiesioginė teisybė, tai ir Kristaus priesakai, pasakyti per Kalno Pamokslą, taip pat turi būti suprasti tiesiogiai. Ir aš pasakysiu jums, kad daugelis iš tų, kurie netiki Kristaus dieviškumu – kaip, pavyzdžiui, grafas Levas Tolstojus ir teosofai, kurių yra ne vienas – tikrai vykdo šį kilnų, ir todėl universalų, priesaką tiesiogiai. Ir dar daugiau gerų vyrų ir moterų elgtųsi taip pat, jeigu jie nebūtų daugiau negu įsitikinę, kad tokie veiksmai greičiausiai atves juos į bepročių namus – tokie jau yra jūsų krikščioniškieji įstatymai!

362 Klausiantis. Bet juk kiekvienas, neabejotinai, žino, kad ir privati, ir visuomeninė labdara kasmet skaičiuojama milijonais?

Teosofas. O, taip; ir pusė iš jų, prieš patekdami vargstantiems, prilimpa prie rankų, per kurias jie eina; o didžioji likusi dalis patenka į „profesionalių“ vargšų rankas, per daug tingių, kad dirbtų, ir, tokiu būdu, neatneša jokios naudos tiems, kurie iš tikrųjų kenčia skurdą. Argi jūs negirdėjote, kad pirmoji didžiulio labdaros srauto vienam Londono Ist-Endo rajonui pasekmė buvo nuomos mokesčio pakėlimas maždaug dvidešimčia procentų už būstus Vaitčepele?

363 Klausiantis. O ką, jūsų manymu, reikėtų daryti?

Teosofas. Veikti individualiai, o ne masiškai – prisilaikant šiaurės buddistų priesakų:

Niekada nedėk maisto į alkanojo burną svetima ranka.

Niekada neleisk tavo kaimyno šešėliui (trečiam asmeniui) atsistoti tarp tavęs ir tavo dosnumo objekto.

Neleisk saulei išdžiovinti ašaros anksčiau, nei tu ją nušluostysi.

Niekada neduok per savo tarnus pinigų vargstantiems ir maisto vienuoliui prie tavo durų, kad tavo pinigai nesumenkintų dėkingumo ir tavo maistas nevirstų tulžimi.

364 Klausiantis. Bet kaip tai galima įgyvendinti praktiškai?

Teosofas. Teosofiškai gailestingumas suvokiamas kaip asmeninės pastangos kitų gerovei; asmeninis gailestingumas ir gerumas; asmeninis domėjimasis kenčiančių gerove; asmeninė užuojauta, dėmesingumas ir dalyvavimas, sprendžiant jų problemas ir poreikius. Mes, teosofai, netikime pinigų (jeigu mes jų turėtume, reikia patikslinti) dalinimu per kitus žmones ar organizacijas. Mes tikime, kad suteikiame pinigams tūkstantį kartų didesnę jėgą ir efektyvumą, kai užmezgamas asmeninis kontaktas ir pareiškiama užuojauta tiems, kuriems to stinga. Mes tikime dvasinio troškulio numalšinimu taip pat stipriai, jeigu ne stipriau, kaip ir skrandžio užpildymu, nes dėkingumas atneša daugiau naudos tam, kuris jį jaučia, negu tam, kam yra dėkingi. Kur gi dėkingumas, kurį turėjo sukelti jūsų „milijonai sterlingų“? Kur atsakomieji geri jausmai? Ar gi dėkingumas pasireiškia per Ist-Endo rajono skurdžių neapykantą turtingiems ir per augančią anarchiją ir betvarkę? O gal ją demonstruoja tie tūkstančiai nelaimingų mergaičių, „prakaitą varančios“ sistemos aukų, kurios priverstos eiti į gatves, kad kaip nors sudurtų galą su galu? Ar dėkoja jums jūsų bejėgiai seneliai ir senutės už namus? O gal už nuodingus, nesveikus būstus jums dėkoja neturtingieji, kuriems leidžiama auginti naują ligonių kartą, sergančius skrupulu, rachitu bei kitomis ligomis vaikus, paklusniai dėdami pinigus į neprisipildančias besočių Šeilokų, namų savininkų, kišenes? Todėl kiekvienas soverenas iš tų „milijonų“, paaukotas gerų ir siekiančių gailestingumo žmonių, krenta ant tų vargšų, kurių gyvenimui palengvinti jie buvo skirti, deginančiu prakeiksmu, o ne gero norėjimu. Mes tai vadiname nacionalinės karmos išsigimimu, atpildo dieną pasekmės bus siaubingos.

 

Teosofija liaudžiai

365 Klausiantis. Ir jūs galvojate, kad teosofija gali padėti pašalinti tą blogį, netgi veikdama nepalankiomis praktinėmis šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis?

Teosofas. Jeigu mes turėtume daugiau pinigų ir jeigu daugeliui teosofų nereikėtų dirbti dėl savęs išmaitinimo – aš tvirtai įsitikinusi, kad mes galėtume tai padaryti.

366 Klausiantis. Kaip? Jūs tikite, kad jūsų doktrinos, taip sunkiai suprantamos net labai išsilavinusiems žmonėms, gali būti suprastos neišsilavinusių masių?

Teosofas. Jūs pamirštate vieną dalyką: jūsų šlovinamas šiuolaikinis išsilavinimas ir yra kaip tik tai, kas apsunkina jums teosofijos supratimą. Jūsų protas taip perpildytas intelektualinėmis subtilybėmis ir prietarais, kad jūsų įgimta tiesos suvokimo intuicija negali veikti. Nereikia metafizikos ir išsilavinimo tam, kad žmogus bendrais bruožais suprastų karmos ir reinkarnacijos tiesas. Pažvelkite į milijonus vargšų, neišsilavinusių buddistų ir indusų, kuriems karma ir reinkarnacija yra neabejotina realybė tik todėl, kad jų protai niekada nebuvo priverstinai verčiami vystytis nenatūralia vaga. Jų įgimtas žmogiškas teisingumo jausmas niekada nebuvo iškreiptas pasakojimais apie tai, kad jų nuodėmės bus atleistos, nes dėl jų buvo nužudytas kitas žmogus. Ir, pastebėkite, buddistai gyvena pagal savo įsitikinimus, nemurmėdami prieš karmą arba prieš tai, ką jie supranta kaip teisingą bausmę; kai tuo tarpu krikščioniškoji prastuomenė negyvena pagal savo moralinius idealus ir nepriima savo lemties kaip pelnytos. Iš čia murmėjimas, nepasitenkinimas ir įnirtinga kova dėl išgyvenimo Vakarų šalyse.

367 Klausiantis. Bet šitas pasitenkinimas su savo lemtimi, kurį jūs taip giriate, visiškai atima bet kokį norą stengtis ir sustabdo progresą.

Teosofas. O mes, teosofai, tvirtiname, kad jūsų šlovinamas progresas ir civilizacija yra ne ką daugiau nei sankaupa klajojančių žiburėlių, mirksinčių virš pelkės, skleidžiančios nuodingus ir mirtį nešančius garus, nes matome, kad egoizmas, nusikalstamumas, amoralumas ir visos kitos blogybės, kurias tik galima įsivaizduoti, krenta ant nelaimingos žmonijos iš tos Pandoros skrynios, kurią jūs vadinate progreso amžiumi, ir visa tai auga kartu su jūsų materialine civilizacija. Geriau jau susitaikyti su buddistinių šalių neveiklumu ir inertiškumu, nei mokėti tokią kainą, kuri viso labo yra politinės vergijos pasekmė.

368 Klausiantis. Vadinasi, visa ta metafizika ir visas tas mistizicmas, kuriais jūs tiek daug užsiimate, neturi jokios reikšmės?

Teosofas. Masėms, kurioms reikalingos tik praktinis vadovavimas ir palaikymas, tai ne taip jau svarbu; bet apsišvietusiems, apsigimusiems tų masių lyderiams, kurių minčių vaizdiniai ir veikimo būdai anksčiau ar vėliau masės priims, tai turi didžiulę svarbą. Tik studijuodamas filosofiją išsilavinęs ir inteligentiškas žmogus gali išvengti intelektualinės savižudybės – aklo tikėjimo; ir tik įsisavinęs Rytų mokymų (kad ir ne ezoterinių) griežtą nuoseklumą ir loginį nuoseklumą jis galės suprasti jų tiesas. Įsitikinimas palaiko entuziazmą, o „entuziazmas, - sako Bulveris Litonas (1831-1891), – yra nuoširdumo dvasia, ir be jo tiesa nepasieks pergalės“; taip pat R.V.Emersonas (1803-1882) labai teisingai pastebi, kad „bet kuris didis ir įkvepiantis judėjimas pasaulio analuose pažymimas kaip entuziazmo triumfas“. Ir kas geriau gali sukelti tokį jausmą, nei mūsų rytų doktrinų filosofija - tokia pakylėta, nuosekli, logiška ir visa apimanti?

369 Klausiantis. Vis tik, teosofijos priešai pakankamai skaitlingi, ir kasdien ji įgyja vis naujų oponentų.

Teosofas. Būtent tai ir įrodo būdingą jai pranašumą ir jos vertę. Žmonės neapkenčia tik to, ko bijo, ir niekas nesivargins sunaikinti tai, kas jam negresia ir neišeina už vidutinybės rėmų.

370 Klausiantis. Jūs tikitės šį entuziazmą kada nors perteikti masėms?

Teosofas. Kodėl gi ne? Juk istorija mums rodo, kad masės su entuziazmu priėmė buddizmą, ir tuo pat metu, kaip buvo jau pasakyta ankščiau, praktinis prisilietimas prie šios filosofijos etikos iki šiol akivaizdus – mažas nusikalstamumas buddistinėse tautose, palyginus jas su bet kurios kitos religijos pasekėjais. Svarbiausia, panaikinti patį nusikalstamumo ir amoralumo šaltinį, kuris slypi tikėjime, teigiančiame, kad galima išvengti savo paties veiksmų pasekmių. Vieną kartą išaiškinkite žmonėms tą didingiausią iš visų dėsnių - karmos ir reinkarnacijos dėsnį - ir, gretimai, leiskite jiems pajusti tikrą žmogiškos prigimties vertės jausmą, ir jie nusisuks nuo blogio ir šalinsis jo taip pat, kaip ir fizinio pavojaus.

 

Kaip nariai gali padėti draugijai

371 Klausiantis. Kaip Teosofijos Draugijos nariai gali padėti tam darbui?

Teosofas. Visų pirma, studijuoti ir suvokti teosofines doktrinas tam, kad vėliau galėtų mokyti kitus, ypač jaunus žmones. Antra, išnaudoti bet kurią galimybę papasakoti ir paaiškinti kitiems, kas yra teosofija ir kuo ji nėra; šalinti neteisingai susikurtus įsivaizdavimus ir žadinti susidomėjimą mokymu. Trečia, dalyvauti mūsų literatūros platinime, turint lėšų pirkti knygas, duoti jas skaityti kitiems ir skatinti taip elgtis savo draugus. Ketvirta, visomis leidžiamomis įstatymų priemonėmis ginti Draugiją nuo neteisingų šmeižtų, kurie visą laiką yra platinami. Ir, penkta – ir tai yra svarbiausia – mokyti savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu.

372 Klausiantis. Bet man neatrodo, kad visa ta literatūra, kurios platinimui jūs teikiate tokią didelę reikšmę, gali turėti praktinės pagalbos žmonijai vertę. Tai ne praktinė labdara.

Teosofas. Mes galvojame kitaip. Mes galvojame, kad gera knyga, duodanti peno mąstymui, sutvirtinanti ir praskaidrinanti protus, padeda jiems suprasti tas tiesas, kurias jie miglotai jaučia, bet negali išreikšti, tai neša realią ir apčiuopiamą naudą. Tai, ką jūs vadinate praktine labdaringa veikla, skirta mūsų tautiečių kūnams, o mes darome tą mažumą, kuri mūsų jėgoms; bet kaip aš jau sakiau, daugelis mūsiškių yra neturtingi, ir pati Draugija neturi pinigų netgi mokėti atlyginimus savo bendradarbiams. Dirbdami iš visų jėgų, mes atiduodame Draugijai ir savo darbą, dažnai, ir savo pinigus. Nedaugelis tų, kurie turi galimybę daryti taip vadinamas labdaros akcijas, prisilaiko buddistinių principų ir tai atlieka patys, nesinaudodami tarpininkais ir neaukodami viešai pinigų labdaros fondams. Ką teosofas turi atlikti visų pirma – tai pamiršti savo asmenybę.

 

Ko teosofas neturi daryti

373 Klausiantis. Ar jūsų Draugijoje yra kokie nors įstatymai arba straipsniai draudžiančio charakterio?

Teosofas. Jų daug, bet – deja! -–jų vykdymas nėra privalomas. Jie išreiškia mūsų organizacijos idealą, bet praktinį jų įgyvendinimą mes priversti palikti pačių narių nuožiūrai. Gaila, bet žmogiško proto būsena mūsų šimtmetyje tokia, kad jeigu mes nepaliksime šių taisyklių, taip sakant, neprivalomomis, tai nei vienas žmogus nesiryš įstoti į Teosofinę Draugiją. Būtent todėl aš priversta taip pabrėžtinai paryškinti skirtumą tarp tikrosios Teosofijos ir Teosofinės Draugijos – jos neverto, nors atkakliai besistengiančio ir turinčio pačius kilniausius ketinimus, skleidėjo.

374 Klausiantis. Ar galėčiau sužinoti, kas tai per pavojingi rifai atviroje Teosofijos jūroje?

Teosofas. Ką gi, galite vadinti juos rifais, nes, tiesą sakant, ne vienas Draugijos narys, nuoširdus ir geranoriškas visuose kituose santykiuose, sudaužė į juos savo kanoją! Ir vis tik, vengti kai kurių veiksmų atrodo paprasčiausiu dalyku pasaulyje! Štai, pavyzdžiui, keletas teosofo įsipareigojimų:

Nei vienas teosofas neturi tylėti, kai girdi šmeižtą ir piktžodžiavimą, skleidžiamus apie Teosofinę Draugiją arba nekaltus žmones, nepriklausomai nuo to, yra jie draugijos nariai, ar ne.

375 Klausiantis. Bet įsivaizduokime, kad tai, ką išgirdo, yra tiesa, arba gali būti tiesa, bet jam ji nežinoma.

Teosofas. Tada jis privalo pareikalauti svarių įrodymų ir bešališkai išklausyti abi puses, prieš leisdamas sklisti kaltinimams. Jūs neturite teisės tikėti piktu, kol negausite įrodymų, patvirtinančių šią tiesą.

376 Klausiantis. O ką daryti po to?

Teosofas. Būtina išreikšti apgailestavimą ir atlaidumą, gailestingumą ir didelę kantrybę, skatinančius mus atleisti mūsų nuodėmingiems broliams ir pareikšti patį švelniausią nuosprendį klystantiems. Teosofas niekada neturi pamiršti, kad viskas kyla iš žmogiškos prigimties trūkumų ir silpnybių.

377 Klausiantis. Ar jis, tokiais atvejais, turi atleisti visiškai?

Teosofas. Bet kuriuo atveju, ir, ypatingai, jeigu nusidėjo prieš jį.

378 Klausiantis. Bet jeigu taip elgdamasis jis rizikuoja pakenkti arba įtaria, kad gali pakenkti kitiems. Ką tada jis turi daryti?

Teosofas. Vykdyti savo pareigą, tai yra elgtis taip, kaip jam pataria jo sąžinė ir aukštoji prigimtis, bet tik nuodugniai viską apmąsčius. Teisingumo esmė yra nepakenkti nei vienai gyvai būtybei; bet teisingumas taip pat iš mūsų reikalauja visada sustabdyti kaltininką, kuris kenkia daugeliui ar bent vienam žmogui.

379 Klausiantis. Kokie kiti draudimai?

Teosofas. Nei vienas teosofas negali tenkintis dyku ir tuščiu gyvenimu, kuris neneša naudos nei jam, nei kitiems žmonėms. Jis turi darbuotis vardan tų kelių, kuriems reikalinga jo pagalba, jeigu jau jis negali darbuotis vardan visos žmonijos ir tokiu būdu padėti skleisti teosofiją.

380 Klausiantis. Tam reikalinga išskirtinė natūra, ir greičiausiai, kai kuriems žmonėms tai pernelyg sunku.

Teosofas. Tada jiems geriau nestoti į Teosofinę Draugiją, negu elgtis veidmainiškai. Iš nieko nereikalaujama daugiau, negu jis gali duoti, ar tai būtų ištikimybė veiklai, laikas, darbas ar pinigai.

381 Klausiantis. Kas dar?

Teosofas. Nei vienas dirbantis Draugijos narys neturi per daug sureikšminti savo asmeninių pasiekimų ir patyrimo, studijuojant teosofiją; bet turi būti pasiruošęs atlikti altruistinį darbą, kuris jam įveikiamas. Jis neturi visos atsakomybės ir teosofinio judėjimo svorio perdėti ant nedaugelio entuziastų pečių. Kiekvienas narys turi suvokti, kad jo pareiga – pagal savo galimybes dalyvauti bendroje veikloje ir padėti visiems, kuo tik jis sugeba.

382 Klausiantis. Tai pakankamai teisinga. O kas toliau?

Teosofas. Nei vienas teosofas neturi iškelti savęs ar savo asmeninių jausmų aukščiau už Draugijos interesus. Tam, kuris dėl asmeninio pasipuikavimo, garbės ar pasaulietiškos naudos aukoja Draugijos interesus ir kitų žmonių reputaciją, neturi būti leista likti Draugijos nariu. Viena vėžinė ląstelė pažeidžia visą kūną.

383 Klausiantis. Ar kiekvieno nario pareiga yra mokyti kitus ir skleisti teosofiją?

Teosofas. Taip. Nei vienas narys neturi teisės dykaduoniauti prisidengdamas tuo, kad jis per mažai žino, kad mokytų. Jis gali būti užtikrintas, kad visada atsiras toks, kuris žino dar mažiau. Jis net nepastebės savo nemokšiškumo ir nesistengs jo pašalinti, kol nepabandys mokyti kitų. Bet tai nėra svarbiausia.

384 Klausiantis. Ką jūs tada laikote svarbiausiomis teosofo pareigomis?

Teosofas. Visada būti pasiruošusiu pamatyti ir pripažinti savo klaidas. Geriau jau nusikalsti perdėtu pagyrimu, negu sumenkinti kito pastangas. Niekada nešmeižti kito žmogaus ir nepiktžodžiauti už jo nugaros. Visada kalbėti atvirai ir tiesiai į akis tai, ką turite prieš jį. Niekada neatkartoti gandų, nukreiptų prieš kažką, ir nemaitinti keršto jausmo tiems, kurie jus įžeidė.

385 Klausiantis. Tačiau sakyti žmonėms tiesą į akis dažnai būna pavojinga. Ar jūs taip negalvojate? Aš žinau, kad vienas jūsų Draugijos narys, kuris buvo žiauriai įžeistas, paliko Draugiją ir tapo didžiausiu jos priešu tik todėl, kad jam į akis buvo išsakyta nemaloni tiesa, dėl kurios jis buvo pakaltinamas.

Teosofas. Tokių pas mus buvo daug. Nei vienas Draugijos narys, koks žymus ar nepastebimas jis bebuvo, nepaliko mūsų, netapęs mūsų aršiu priešu.

386 Klausiantis. Kaip jūs tai aiškinate?

Teosofas. Labai paprastai. Pradžioje būdamas visiškai ištikimas Draugijai ir švaistydamas jos adresu per daug išpūstus pagyrimus, savo vėlesnį elgesį ir praeities trumparegiškumą šis atskilėlis galės pateisinti tik tapdamas nekalta ir apgauta auka, tokiu būdu visą kaltę perkeldamas nuo savo ant Draugijos pečių, ypač ant jos vadovų pečių. Tokių žmonių elgesys primena seną pasakėčią apie žmogų su kreivu veidu, kuris sudaužė veidrodį, galvodamas, kad šis iškreipia jo išorę.

387 Klausiantis. Bet kas gi verčia šiuos žmones atsisukti prieš Draugiją?

Teosofas. Beveik visais atvejais vienokia ar kitokia forma buvo užgauta jų puikybė. O tai įvyko todėl, kad jų nuomonė ir nurodymai nebuvo laikomi galutiniais ir nekeliančiais abejonių; ir dar tai, kad jie geriau sutiktų karaliauti pragare, negu tarnauti danguje. Trumpiau kalbant, jie negalėjo susitaikyti su antraeiliu vaidmeniu visame kame. Taip, pavyzdžiui, vienas Draugijos narys – tikras „Misteris Orakulas“ – kritikavo ir beveik šmeižė kiekvieną Draugijos narį tiek pašalinių, tiek teosofų akivaizdoje todėl, kad jie, atseit, yra ne teosofiški, kaltindamas juos kaip tik tuo, kuo pats visą laiką užsiiminėjo. Galiausiai jis paliko Draugiją, paaiškinęs tai giliu įsitikinimu, kad visi mes (ypač steigėjai) – sukčiai! Kitas, užsiimdavęs visomis įmanomomis intrigomis tam, kad taptų vienos didelės Draugijos sekcijos vadovu, supratęs, kad nariai nenori jo rinkti, pasisakė prieš Teosofinės Draugijos steigėjus ir tapo jų aršiausiu priešu, plūsdamas vieną iš jų visur, kur tik galėdamas, vien dėl to, kad šis negalėjo, ir tiesiog nepanoro užkrauti jo tos sekcijos nariams. Štai mirtinai užgautos savimylos atvejis. Dar vienas ruošėsi užsiiminėti ir faktiškai užsiiminėjo juodąja magija, tai yra neleistinu asmeniniu psichiniu poveikiu veikti atskirus narius, tuo pat metu pretenduodamas į ištikimybę ir visas teosofines dorybes. Kai jo veikla buvo sustabdyta, jis nutraukė teosofijos studijavimą ir dabar pačiais aršiausiais būdais piktžodžiauja ir meluoja apie tuos pačius nelaimėlius vadovus, kurių šis doras „narys“ nesugebėjo apgauti, stengdamasis suardyti Draugiją ir apjuodinti jų reputaciją.

388 Klausiantis. O kaip jūs pasielgtumėte su tokiais žmonėmis?

Teosofas. Palikčiau juos jų pačių karmai. Tai, kad vienas žmogus kuria blogį, nėra priežastis kitiems elgtis taip pat.

389 Klausiantis. Bet, sugrįžtant prie šmeižto – kur gi ta riba, kuri atskirtų piktžodžiavimą nuo teisingos kritikos? Ar gi nėra kiekvieno pareiga apsaugoti draugus ir artimus nuo tų žmonių, bendravimas su kuriais yra pavojingas?

Teosofas. Jeigu nuo jų savivalės nukentės kiti, tai, be abejonės, mūsų pareiga yra asmeniškai apsaugoti juos ir užkirsti kelią pavojui. Bet nei vienas kaltinimas kitam žmogui, teisingas jis ar klaidingas, neturi būti paskleidžiamas plačiai. Jeigu kaltinimas teisingas, bet poelgis nepaliečia nieko, išskyrus patį nusidėjėlį, tai palikite jį jo paties karmai. Jeigu kaltinimas melagingas, tai jūs neturite leisti didėti pasaulyje neteisingumui. Todėl nekalbėkite apie tokius dalykus su tais, kurių tiesiogiai tai neliečia. Bet jeigu jūsų apdairumas ir tylėjimas gali pakenkti kitiems, arba sukelti jiems pavojų, tai pridursiu: sakykite tiesą bet kokia kaina, ir kartu su Annesli pasakysiu: „derinkite tai su pareiga, o ne su aplinkybėmis“. Būna situacijų, kai žmogus priverstas pasakyti: „Geriau prarasti apdairumą, negu leisti jam sutrukdyti man atlikti pareigą“.

390 Klausiantis. Man atrodo, kad jei vykdysite tuos principus, jūs nuimsite puikų nemalonumų derlių!

Teosofas. Taip ir yra. Prisieina sutikti, kad mes dabar atviri pačioms toms pačioms pašaipoms, kaip ir ankstyvieji krikščionys. „Pažiūrėkite, kaip šitie teosofai myli vienas kitą!“ – gali būti pasakyta apie mus be šešėlio netiesos.

391 Klausiantis. Jeigu jūs patys pripažįstate, kad Teosofinėje Draugijoje piktžodžiavimo, šmeižto ir susipriešinimo yra tiek pat, jeigu ne daugiau, nei krikščioniškose bažnyčiose, nekalbant jau apie mokslines draugijas, ar galiu aš paklausti: kokia tai brolija?

Teosofas. Tikrai, kol Draugija nereorganizuota ir joje nepersijoti nariai, šiuo momentu tai labai prastas pavyzdys, nei kiek ne geresnis už kitus. Bet prisiminkite, kad žmogiška prigimtis, kaip Teosofinėje Draugijoje, taip ir už jos ribų, išlieka tokia pati. Jos nariai nėra šventieji – geriausiu atveju jie nusidėjėliai, besistengiantys pasikeisti, bet dėl žmogiškų silpnybių lengvai atsitraukiantys. Prie to pridurkite, kad mūsų „Brolija“ nėra pripažinta organizacija ir išlieka, taip sakant, už jurisdikcijos ribų. Be to, ji yra chaoso būsenoje ir kaip nei viena kita organizacija nepelnytai nepopuliari. Todėl nenuostabu, kad jos nariai, nesugebėję atitikti jos idealo ir palikę Draugiją, kreipiasi į mūsų priešus, tikėdamiesi pritariančios užuojautos, ir visą savo kartėlį bei įtūžį išlieja į tam jau paruoštas ausis! Žinodami, kad susilauks palaikymo, užuojautos ir kad bus patikėta bet kokiu jų mestu kaltinimu, net pačiu absurdiškiausiu, jie skuba patirti malonumą apjuodindami Teosofinę Draugiją ir nukreipia savo neapykantą į nekaltą veidrodį, perdaug tiksliai atspindėjusį jų tikruosius veidus. Žmonės niekada neatleidžia tiems, su kuriais jie pasielgė neteisingai. Nes už dėkingumą jie atsimokėjo nedėkingumu, šis jausmas stumia juos į pamišimą savęs išteisinimo prieš visą pasaulį ir prieš savo sąžinę. O pasaulis per daug pasiruošęs tikėti viskuo, kas sakoma prieš draugiją, kurios jis nekenčia. Apie sąžinę aš daugiau nekalbėsiu, nes atrodo, kad ir taip pasakiau per daug.

392 Klausiantis. Jūsų padėtis man atrodo nepavydėtina.

Teosofas. Taip, bet ar neatrodo jums, kad už pačios Draugijos ir jos filosofijos turėtų būti kažkas labai kilnaus, iškilaus ir tikro, jeigu lyderiai ir to judėjimo steigėjai vis tik dirba toliau vardan jos, atiduodami tam visas savo jėgas? Vardan jos jie aukoja visus savo patogumus, pasaulietišką suklestėjimą ir sėkmę, netgi savo gerą vardą ir reputaciją – taip, ir savo garbę–- susilaukdami tik nesibaigiančio ir nenutrūkstamo šmeižto, negailestingų užgauliojimų, nesilpnėjančių apkalbų, pastovaus nedėkingumo ir geriausių jų siekų nesupratimo, smūgių ir niuksų iš visų pusių – tada, kai vos tik metę savo darbą, jie iškart atpalaiduotų save nuo bet kokios atsakomybės ir išsigelbėtų nuo tolimesnių išpuolių.

393 Klausiantis. Prisipažinsiu, toks atkaklumas mane stulbina, ir aš stebiuosi, kam jūs visa tai darote.

Teosofas. Patikėkite manimi, ne dėl savimeilės patenkinimo, bet tik vildamiesi paruošti nors tuos nedaugelį žmonių, kurie galės pratęsti mūsų darbą žmonijos labui pagal pradinę programą, kai steigėjų jau nebebus gyvųjų tarpe. Jie jau rado keletą tokių kilnių ir atsidavusių sielų, kurios užims jų vietas. Dėka tų nedaugelio būsimos kartos ras kelią į palaimą truputį mažiau dygliuotą ir truputį platesnį, ir, tokiu būdu, visos tos kančios duos gerus rezultatus, o jų pasiaukojimas nebus beprasmis. Pagrindinis, fundamentalus Draugijos tikslas šiandien – pasėti žmonių širdyse sėklas, kurios laikui bėgant sudygs ir susidarius palankesnėms sąlygoms padės įvykdyti sveiką reformą, galinčią tautinėms masėms suteikti daugiau laimės, negu iki šiol jos kada nors turėjo.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją