Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

XIII KLAIDINGAS TEOSOFINĖS DRAUGIJOS SUVOKIMAS

 

Teosofija ir asketizmas

394 Klausiantis. Aš girdėjau, kad jūsų Draugijos įstatai lyg ir reikalauja, kad visi jos nariai būtų vegetarai, griežti asketai ir nesituoktų; bet jūs iki šiol nieko panašaus nesakėte. Gal galėtumėte kartą ir visiems laikams pasakyti tiesą?

Teosofas. Tiesa yra tokia, kad mūsų įstatai nieko panašaus nereikalauja. Teosofinė Draugija ne tik nereikalauja, bet net ir nelaukia iš savo narių, kad jie taptų asketais kokiu nors atžvilgiu, išskyrus – jeigu jūs tai pavadinsite asketizmu – kad jie siektų būti naudingais žmonėms ir nebūtų egoistais.

395 Klausiantis. Ir vis tik daugelis jūsų narių yra griežti vegetarai ir neslepia savo ketinimų nesituokti. Dažniausiai tai tie, kurie aktyviai dalyvauja jūsų Draugijos veikloje.

Teosofas. Tai natūralu, nes dauguma pačių rimčiausių mūsų bendradarbių priklauso Draugijos vidinei sekcijai, apie kurią aš jums jau kalbėjau.

396 Klausiantis. Vadinasi, vidinėje sekcijoje jūs vis tik reikalaujate praktiško asketizmo?

Teosofas. Ne; net ten mes nenurodinėjame ir jo nereikalaujame; bet matau, kad vertėtų jums paaiškinti, koks mūsų požiūris į asketizmą, ir tada jūs viską suprasite apie vegetarizmą ir vis kita.

397 Klausiantis. Tęskite, prašau.

Teosofas. Kaip aš jau jums sakiau, dauguma iš tų, kurie tikrai rimtai studijuoja teosofiją ir aktyviai dirba mūsų Draugijos labui, nori pasiekti kažko daugiau, nei paprasčiausiai teoriškai studijuoti mūsų teikiamas tiesas. Jie nori pažinti tiesą betarpiškai, asmeniniu patyrimu ir studijuoti okultizmą tam, kad įgytų išminties ir jėgos, kurios poreikį jaučia todėl, kad nori padėti kitiems veiksmingai ir apgalvotai, o ne aklai ir atsitiktinai. Todėl, anksčiau ar vėliau, jie įstoja į vidinę sekciją.

398 Klausiantis. Bet jūs sakėte, kad „asketizmo praktika“ yra neprivaloma net vidinėje sekcijoje?

Teosofas. Taip; bet, pirmiausia, ką gauna, įstoję į ją – tai aiškų suvokimą apie kūno, arba fizinio apvalkalo, santykį su vidiniu, tikruoju žmogumi. Jiems pademonstruojamas ir paaiškinamas tarpusavio santykis tarp tų dviejų žmogiškos prigimties aspektų, ir greitai jie suvokia, kad vidinis žmogus yra daug svarbesnis už išorinį futliarą – kūną. Juos moko, kad aklas, neprotingas asketizmas yra paprasčiausia kvailystė; kad Šv.Lauro, apie kurį jau kalbėjau, kaip ir indų fakyrų bei gyvenančių džiunglėse asketų elgesys, kai jie pačiu siaubingiausiu ir žiauriausiais būdais pjausto, degina ir sekina savo kūnus, yra savęs kankinimas egoistiniais tikslais, vykdomas tam, kad išsiugdyti valią, bet tai absoliučiai nenaudinga siekiant tikrojo dvasingumo, arba teosofinio tobulėjimo.

399 Klausiantis. Aš supratau, kad jūs pripažįstate tik moralinį asketizmą, kaip tikslo pasiekimo priemonę – o būtent, pasiekti visišką vidinės žmogaus prigimties pusiausvyrą ir pilnai sutramdyti kūną su visais jo norais ir aistromis?

Teosofas. Būtent taip. Bet ši priemonė turi būti naudojama protingai ir išmintingai, o ne aklai ir nemąstant. Reikia veikti kaip atletui, kuris treniruodamasis ruošiasi svarbioms varžyboms, o ne tapti panašiu į šykštuolį, kuris marina save badu, kad patenkintų savo aistrą auksui.

400 Klausiantis. Bendrą jūsų idėją supratau. Dabar norėčiau sužinoti, kaip ji taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, vegetarizmas.

Teosofas. Vienas žymus vokiečių mokslininkas pademonstravo, kad kiekvienas gyvuliškas audinys, nepriklausomai nuo to, kaip jis bus apdirbtas gaminimo metu, išsaugo savybes to gyvulio, kuriam priklausė, ir jas galima nustatyti. Be to, kiekvienas pagal skonį gali atpažinti, kokią mėsą jis valgo. Mes žengiame žingsnį į priekį ir patvirtiname, kad gyvulio mėsa, įsisavinta žmogaus kaip maistas, fiziologiškai perduoda žmogui atskiras to gyvulio charakteristikas. Be to, okultinis mokslas moko ir akivaizdžiai demonstruoja tai savo mokiniams, taip pat parodydamas, kad didžiausio „sugrubėjimo“ ir „sugyvulėjimo“ poveikį žmogui padaro stambių gyvulių mėsa; mažiau tai pasireiškia nuo paukščių mėsos, dar mažiau nuo žuvų ir kitų šaltakraujių gyvių, ir mažiausiai jaučiamas, kai maitinamasi vaisiais ir daržovėmis.

01 Klausiantis. Tada jam būtų geriausia nevalgyti iš viso?

Teosofas. Jeigu žmogus galėtų gyventi be maisto – žinoma. Bet taip jau sutvarkyta, kad jis turi valgyti, kad gyventų; todėl rimtiems mokiniams mes rekomenduojame valgyti tokį maistą, kuris minimaliai teršia ir apsunkina jų kūnus ir smegenis ir mažiausiai lėtina ir stabdo jų intuicijos, vidinės jėgos ir sugebėjimų vystimąsi.

402 Klausiantis. Vadinasi, jūs nesutinkate su visais tais argumentais, kuriuos paprastai naudojasi vegetarai?

Teosofas. Žinoma, ne. Kai kurie jų argumentai labai silpni ir dažnai remiasi melagingomis prielaidomis. Bet, iš kitos pusės, daug iš to, ką jie sako, yra visiška tiesa. Pavyzdžiui, mes tikime, kad ligų plitimas ir, ypatingai, padidėjęs joms polinkis, kuris tampa charakteringu mūsų laikų bruožu, – daugeliu atveju yra mėsos valgymo pasekmė, ir, ypatingai, mėsos konservų. Bet kad tai išnagrinėti nuosekliai ir iš esmės, prireiks per daug laiko, todėl eikime toliau.

403 Klausiantis. Dar vienas klausimas. Kaip žiūri į maistą jūsų vidinės sekcijos nariai, kai serga?

Teosofas. Žinoma, jie vykdo geriausius praktinius patarimus, kuriuos tik gali gauti. Ar gi jūs iki šiol nesupratote, kad šiuo atžvilgiu mes niekam neuždedame jokių sunkių ir griežtų įpareigojimų? Įsiminkite kartą ir visiems laikams, kad visais panašiais klausimais mes prisilaikome protingo, o ne fanatiško požiūrio. Jeigu dėl ligos ar ilgo pripratimo žmogus negali apseiti be mėsos, tegul ją valgo. Tai nėra nusikaltimas; tai tik truputį pristabdys jo vystimąsi; juk galų gale grynai kūniški veiksmai ir funkcijos turi kur kas mažesnę reikšmę, negu tai, ką žmogus galvoja ir jaučia, kokius norus jis brandina, leisdamas įsitvirtinti jiems prote ir augti.

404 Klausiantis. Tai vyno ir spiritinių gėrimų, aš galvoju, jūs taip pat nepatariate žmonėms vartoti?

Teosofas. Moraliniam ir dvasiniam žmonių augimui jie dar blogesni už mėsą, kadangi alkoholis visose savo išraiškose žmogaus psichiką veikia tiesiogiai, akivaizdžiai ir labai naikinančiai. Didesnę žalą vidinių jėgų vystimuisi už vyno ir spiritinių gėrimų vartojimą daro tik reguliarus hašišo, opiumo ir panašių narkotikų vartojimas.

 

Teosofija ir santuoka

405 Klausiantis. Dabar kitas klausimas; ar privalo žmogus tuoktis arba nesituokti?

Teosofas. Tai priklauso nuo to, apie kokį žmogaus jūs kalbate. Jeigu jūs turite galvoje žmogų, kuris ketina gyventi pasaulietišką gyvenimą ir, būdamas geras, rimtas teosofas ir stropus mūsų bendradarbis, vis tik turi norų ir prisirišimų, prikaustančių jį prie pasaulio; kuris, trumpai kalbant, nejaučia, kad visiškai nutraukė ryšius su tuo, ką žmonės vadina gyvenimu, ir kad jis trokšta vienintelio dalyko – pažinti tiesą ir galėti padėti kitiems – tai jis neturi priežasčių nesituokti, jeigu jis, žinoma, nori surizikuoti šioje loterijoje, kurioje pralošiančių bilietų žymiai daugiau, negu išlošiančių. Jūs, tikriausiai, negalvojate, kad mes esame tokie kvailiai ir fanatikai, kad iš principo kalbėtume prieš santuoką? Visiškai priešingai: išskyrus nedaugelį atvejų, siejamų su praktiniu okultizmu, santuoka yra vienintelis būdas prieš amoralumą.

406 Klausiantis. Bet kodėl šių žinių ir galių negalima įgyti, gyvenant šeimyninį gyvenimą?

Teosofas. Brangus mano pone, kalbėdama su jumis aš negaliu leistis į fiziologines smulkmenas, bet galiu jums pateikti akivaizdų ir, tikiuosi, jus patenkinantį atsakymą, kuris paaiškins, kokios to reikalavimo moralinės priežastys. Ar gali žmogus vienu metu tarnauti dviem ponams? Ne! Lygiai taip pat jis negali dalinti dėmesio tarp žmonos ir okultizmo. Jeigu jis ir pabandys, tai jam nepavyks atlikti pakankamai gerai nei vieno, nei kito. Ir leiskite jums priminti, kad praktinis okultizmas – per daug rimtas ir pavojingas užsiėmimas žmogui, jeigu jis neatsidavęs tam visiškai ir nepasiruošęs paaukoti visko ir, visų pirma savęs tam, kad pasiektų tikslą. Bet tai netaikoma mūsų vidinės sekcijos nariams. Aš kalbu tik apie tuos, kurie tvirtai nusprendė eiti mokinio keliu, vedančiu į aukščiausiąjį tikslą. Tuo tarpu daugelis, jeigu ne visi, vidinės sekcijos narių yra tik pradedantieji, kurie šiame gyvenime tik ruošiasi tam, kad kituose gyvenimuose pasuktų šiuo Keliu.

 

Teosofija ir švietimas

407 Klausiantis. Vienas iš pačių stipriausių jūsų argumentų yra tas, kad egzistuojančios Vakaruose religinės formos, kaip ir populiarus dabar materializmas, kurį jūs laikote „nykstančiu niekingumu“, yra netinkami žmonėms, nes tai kuria tik vis didėjančią kančią ir skurdą, ypač pasireiškiančius didžiuosiuose miestuose, ir to negalima paneigti. Bet jūs negalite nepripažinti, kaip daug jau yra padaryta ir vis daroma, kad esama padėtis švietimo ir žinių skleidimo pagalba būtų ištaisyta.

Teosofas. Būsimos kartos vargu ar bus jums dėkingos už tokį „žinių skleidimą“; be to dabartinis jūsų švietimas vargu ar atneš daug naudos badaujančių vargšų masėms.

408 Klausiantis. Bet duokite mums laiko! Juk liaudies švietimą mes pradėjome vos prieš keletą metų.

Teosofas. O ką, leiskite paklausti, nuo penkiolikto amžiaus veikė jūsų krikščioniškoji religija, jeigu jūs patys pripažįstate, kad iki šiol masių švietimas net nebuvo vykdomas; ta veikla, kuria krikščioniška, tai yra sekanti Kristaus mokymu, bažnyčia ir žmonės turėtų užsiiminėti?

409 Klausiantis. Galbūt, jūs ir teisi; bet dabar...

Teosofas. Panagrinėkime švietimo problemą plačiau, ir aš jums įrodysiu, kad daugelis jūsų išgirtų „patobulinimų“ neša ne naudą, o žalą. Neturtingų vaikų mokyklos, nors ir mažiau naudingos, negu galėtų būti, vis tik yra geros, palyginus jas su ta šlykščia aplinka, kurioje gyventi tuos vaikus pasmerkė jūsų šiuolaikinė visuomenė. Truputis praktinės teosofijos padėtų toms nelaimingoms kenčiančioms masėms šimtą kartų daugiau, negu visos tos dažnai nereikalingos informacijos brukimas.

410 Klausiantis. Bet tikrumoje...

Teosofas. Leiskite, prašau, man užbaigti. Jūs palietėte temą, kuri mus, teosofus, labai skaudina, ir aš turiu išsisakyti iki galo. Aš visiškai sutinku, kad vaikui, užaugusiam lūšnynuose, kuriam žaidimų aikštele tampa nuotėkų griovys, kuris pastoviai girdi grubius žodžius ir mato mosikuojamus kumščius, kasdien kurį tai laiką praleisti erdvioje švarioje klasėje, kurios dažnai papuoštos gėlėmis, o sienos nukabinėtos paveikslėliais – didelis pasiekimas. Ten jį moko švaros, mandagumo, tvarkingumo; jis mokosi dainuoti ir groti; ten jis turi žaislų, skatinančių mąstyti; ten jis mokomas dirbti rankomis; su juo ten kalba šypsodamiesi; ten jam priekaištauja nepiktai, ar net įkalbinėja, o ne apipila prakeiksmais. Visa tai auklėja vaikuose žmogiškumą, pažadina jų smegenis ir daro juos atvirais intelektualiam ir moraliniam poveikiui. Nors mokyklos dar nėra visai tokios, kokios galėtų ir turėtų būti, bet lyginant jas su tų vaikų namais, tai atrodo kaip rojus; ir vaikai iš lėto pradeda įtakoti savo namus. Ir nors tai teisinga daugeliui valstybinių mokyklų, jūsų sistema nusipelno pačių griežčiausių priekaištų.

411 Klausiantis. Tegul bus taip; tęskite.

Teosofas. Koks yra šiuolaikinio mokymo tikrasis tikslas? Auklėti protą ir vystyti jį teisinga kryptimi? Mokyti bedalius ir nelaimingus žmones atspariai pakelti gyvenimo sunkumus, uždėtus ant jų karmos? Stiprinti jų valią? Įteigti jiems meilę artimui ir abipusės priklausomybės ir brolybės jausmą, tokiu būdu formuojant charakterį, tinkamą praktiniam gyvenimui? Nieko panašaus. Ir vis tik be abejonės, kaip tik tai yra bet kurio tikro mokymo tikslas. Niekas to neneigia; visi jūsų pedagogikos šviesuoliai su tuo sutinka ir mėgsta šia tema papostringauti. Bet koks praktinis pedagogų veiklos rezultatas? Kiekvienas jaunuolis ar vaikas - net kiekvienas jaunosios kartos mokytojas atsakys jums: „Šiuolaikinio mokymo tikslas - išlaikyti egzaminus“. Ši sistema, pasirodo, skirta ne tam, kad ugdytų sveiką lenktyniavimą, bet tam, kad jaunuose žmonėse sužadintų ir augintų pavyduliavimą, pavydą, beveik neapykantą vienas kitam, ruošiant juos tokiu būdu gyvenimui, vietoj gražių jausmų sklidinam paties begėdiškiausio egoizmo ir kovos dėl pripažinimo bei apdovanojimų.

412 Turiu pripažinti, kad čia jūs teisi.

Teosofas. O kokia tikroji tų egzaminų, keliančių šiuolaikiniams paaugliams ir jaunuoliams siaubą, paskirtis? Tai paprasčiausias klasifikacijos metodas, kurio pagalba į lenteles surašomi jūsų mokyklinio mokymo rezultatai. Kitais žodžiais tariant, jie atspindi šiuolaikinio mokslinio metodo praktinį pritaikymą, būdingą žmonių giminės protinei veiklai. Dabartinis „mokslas“ tvirtina, kad intelektas yra mechaninio poveikio smegenų masei rezultatas; todėl logiška, kad šiuolaikinis švietimas turi būti beveik visiškai mechaninis – kažkas panašaus į automatinę mašiną masinei intelektų gamybai. Pakanka nedidelės pažinties su egzaminais, kad pasakytumei, jog jų suteikiamas išsilavinimas - tai tik fizinės atminties treniruotė; ir anksčiau ar vėliau visos jūsų mokyklos nusileis iki tokio lygio. Kalbėti apie teisingą sugebėjimo mąstyti ir svarstyti lavinimą paprasčiausiai neįmanoma, kol viskas vertinama pagal konkursinių egzaminų rezultatus. Be to, mokyklinis mokymas turi didžiulę įtaką charakterio formavimui, ypač moralės požiūriu. Tačiau jūsų šiuolaikinė sistema nuo pradžios iki galo pagrįsta taip vadinamais „moksliniais“ apreiškimais: „kova už būvį“ ir „labiausiai prisitaikiusių išlikimas“. Nuo pat gyvenimo pradžios žmogui pastoviai tai demonstruojama praktiniais pavyzdžiais ir patvirtinama patyrimu, pastiprinant tiesioginiu apmokymu, kol galiausiai nebeįmanoma jo atpratinti nuo minties, kad „aš“ – žemasis, asmeninis, gyvulinis „aš“ – ir yra vienintelis gyvenimo tikslas ir realybė. Tame ir slypi paskesnių kančių, nusikaltimų ir beširdžio egoizmo ištakos, kurių egzistavimą mes visi pripažįstame. Egoizmas, kaip ne kartą buvo pasakyta, – tai žmonijos prakeikimas ir gausus visų šio gyvenimo blogybių ir nusikaltimų šaltinis; jūsų mokyklos yra kaip tik tokio egoizmo daigynas.

413 Klausiantis. Bendrai, visa tai teisinga, bet norėtųsi išgirsti keletą faktų, o taip pat sužinoti, kaip to galima išvengti.

Teosofas. Gerai, pasistengsiu patenkinti jūsų smalsumą. Egzistuoja trys mokyklinių įstaigų grupės: valstybinės, skirtos viduriniojo sluoksnio atstovams, ir uždaros, pradedant vulgariausiomis komercinėmis ir baigiant idealistinėmis-klasikinėmis, su daugybe variantų ir kombinacijų. Praktinė komercinė mokykla palaiko šiuolaikines tendencijas; o sunkiasvorė senovinė ir ortodoksinė klasikinė sau atspindį randa netgi tuose nurodymuose, kurie duodami mokiniams valstybinėse bendro lavinimo mokyklose. Mūsų akyse mokslinės ir materialistinės komercinės mokyklos palaipsniui išstumia silpstančias ortodoksines-klasikines mokyklas. To proceso priežastys yra aiškios. Komercinės mokymo krypties tikslas yra sterlingai, šilingai ir pensai – tai XIX amžiaus summum bonum (aukščiausia gerovė). Tokiu būdu, visos energijos, kuriamos tos „aukščiausios gerovės“ šalininkų smegenų ląstelėmis, sukoncentruotos į vieną tašką; vadinasi, jie iki kažkokio tai laipsnio atstovauja organizuotą išsilavinusių ir linkusių į intelektualius išvedžiojimus mažumos armiją, priešiškai nusistačiusią prieš neišauklėtą paprastų žmonių masę, pasmerktą išnaudojimui stipriau intelektualiai besivystančių tautiečių, kurie nuolat gers jų kraują, parazituos ir sėdės jiems ant sprando. Toks auklėjimas yra ne tik neteosofiškas, bet ir paprasčiausiai antikrikščioniškas. Ir štai rezultatas: tiesioginė tokio švietimo pasekmė yra rinkos užtvindimas darančiomis pinigus mašinomis ir beširdžiais egoistais žmonėmis-žvėrimis, kurie pačiu rūpestingiausiu būdu buvo mokomi apiplėšinėti visus šalia egzistuojančius ir naudotis silpnesnių savo brolių tamsumu!

414 Klausiantis. Tegul taip; tačiau jūs, bet kuriuo atveju, negalite taip kalbėti apie mūsų nuostabias uždaras mokyklas?

Teosofas. Tiksliai taip pat – ne, tai tiesa. Nors, forma jų kitokia, bet vyraujanti jose dvasia yra tokia pati: neteosofiška ir nekrikščioniška, nepriklausomai nuo to, ką ruošia Itonas ir Harrou – mokslininkus ar šventikus ir teologus.

415 Klausiantis. Jūs, žinoma, nenorite pasakyti, kad Itono ir Harrou mokyklos yra „komercinės“?

Teosofas. Ne. Žinoma, kad tarp visų kitų sistemų klasikinė yra gerbiama labiausiai; ir mūsų laikais ji duoda tam tikrą naudą. Mūsų garsiose uždarose mokyklose, kuriose galima įgyti ne tik intelektualinį, bet ir bendrąjį išsilavinimą, klasikinei sistemai ir toliau teikiama pirmenybė. Todėl labai svarbu tai, kad aristokratų ir turtingųjų tėvų bukapročiai vaikai gali lankyti tokias mokyklas, kuriose susieina abiejų tų klasių – „kilmingo kraujo“ ir pinigų – jaunosios atžalos. Bet deja, už vietas tose mokyklose vyksta žiauri kova; kadangi turtuolių klasė auga, ir neturtingi, bet sumanūs vaikai ten gali patekti tik dėka savo stiprios erudicijos – tiek į pačias mokyklas, tiek po to per jas ir į universitetus.

416 Klausiantis. Todėl turtingi „mulkiai“ priversti mokytis dar stropiau, negu jų neturtingi draugai?

Teosofas. Tai tikrai. Bet kaip nebūtų keista, patys kulto „išlieka stipriausi“ šalininkai nesilaiko savo teorijos, kadangi visos jų pastangos nukreiptos į labiausiai „prisitaikiusio“ vietą pasodinti tą, kuris pagal savo prigimtį yra neprisitaikęs. Todėl didelėmis pinigų sumomis jie persivilioja geriausius mokytojus, atitraukdami juos nuo tikrųjų jų mokinių, kad tie mokytojai ištemtų jų netalentingus palikuonis iki profesijos, kurioje vėliau jie be jokios naudos užima daugybę pareigų.

417 Klausiantis. Kaip tai galima paaiškinti?

Teosofas. Visa tai vyksta dėl pražūtingos sistemos, kuri štampuoja prekę pagal užsakymą, nekreipdama jokio dėmesio į natūralius jaunimo polinkius ir talentus. Vos pravėręs vaiko kambario duris nelaimingas mažasis kandidatas žengia į tą progresyvų mokymo rojų ir praktiškai yra panardinamas į paruošiamosios mokyklos džentelmenams rutiną. Ten jį tuoj pat imasi apdoroti to materialiai-intelektualinio fabriko darbuotojai, taip intensyviai grūsdami jam į galvą lotynų, prancūzų ir graikų kalbų pagrindus, datas ir lenteles, kad jei vaikas ir turėjo kokių nors prigimtinių gabumų, jie greitai išspaudžiami iš jo volais, kuriuos Karlailis taip vykusiai pavadino „mirusiomis žodinėmis atsargomis“.

418 Klausiantis. Bet juk be „mirusių žodžių“ jį moko ir dar kai ko, tame tarpe, dar ir tai, kas galėtų jį atvesti į teosofiją, jeigu ir ne tiesiogiai į Teosofinę Draugiją?

Teosofas. Ne taip jau daug. Nes iš istorijos išsamias žinias jis gaus tik apie savo tautą, tinkamas tik tam, kad jis būtų apšarvotas išankstiniu nusistatymu prieš visas kitas tautas ir įmestas į tautinės nesantaikos ir kraujo troškimo duobes, užfiksuotas kronikose. Jūs, tikriausiai, to nepavadinsite „teosofijai“?

419 Klausiantis. Kokius dar prieštaravimus jūs matote?

Teosofas. Dar reikėtų pridurti apie paviršutinišką atrinktų, taip vadinamų, „biblijinių faktų“ žinojimą, kurių mokymasis ignoruoja visus mąstymo reikalavimus. Tai tik atminties lavinimo pamoka, kurioje mokytojo užduodamas klausimas „kodėl?“ reikalauja įvardinti tik aplinkybes, o ne prasmę ir priežastis.

420 Klausiantis. Taip; bet aš girdėjau, kaip jūs sveikinote save su mūsų dienomis pastoviai didėjančiu agnostikų ir ateistų skaičiumi; vadinasi, net ir toje sistemoje, kurią jūs taip stipriai kritikuojate, žmonės mokosi mąstyti ir svarstyti savarankiškai.

Teosofas. Taip; bet tai greičiau vyksta dėl sveikos reakcijos į sistemą, nei dėl jos pačios. Mes kur kas daugiau linkę mūsų Draugijoje matyti agnostikus ir net užkietėjusius ateistus, negu apakusius kurios nors religijos pasekėjus. Agnostiko protas visada atviras tiesai, kai tuo metu fanatikus tiesa akina, kaip saulė – pelėdą. Geriausi, tai yra labiausiai mylintys tiesą, filantropiškiausi ir atviriausi mūsų Draugijos nariai buvo ir yra agnostikai ir ateistai (ta prasme, kad netikintys asmeniniu Dievu). Bet, deja, laisvai mąstančių vaikų beveik nėra: kaip taisyklė, mokymas palieka ant jų savo pėdsaką kaip užgniaužtą ir sudarkytą protą. Tikra, sveika švietimo sistema turi formuoti energingą ir laisvą protą, atvirą tiksliai ir logiškai minčiai, o ne aklam tikėjimui. Kaip jūs galite tikėtis gerų rezultatų, jeigu patys gadinate savo vaikų mąstymą, sekmadieniais versdami juos tikėti biblijiniais stebuklais, o likusias šešias savaitės dienas teigdami, kad mokslo požiūriu panašūs atvejai yra neįmanomi.

421 Klausiantis. Ką jūs tokiu atveju siūlote?

Teosofas. Jeigu mes turėtume pinigų, mes įsteigtume mokyklas, kurios paruoštų ne šiaip sau pasmerktą alkanai mirčiai skaitantį ir rašantį kandidatą. Ten vaikuose, visų pirma, auklėtų pasitikėjimą savimi, meilę visiems žmonėms, altruizmą, abipusį gailestingumą, ir visų svarbiausia, mokytų juos savarankiškai mąstyti ir svarstyti. Grynai mechanišką kalimą mes sumažintume iki absoliutaus minimumo ir pagrindinį laiką pašvęstume jų vidinių jausmų, sugebėjimų ir užslėptų galimybių vystymui ir auklėjimui. Mes pasistengtume su kiekvienu vaiku bendrauti kaip su individualybe ir mokytume jį taip, kad jo gabumai būtų atsiskleisti harmoningai ir tolygiai, ir kad ypatingi jo polinkiai įgautų natūralų vystimąsi. Mūsų tikslas būtų išauklėti laisvus moteris ir vyrus – laisvus intelektualiai ir moraliai – be išankstinio nusistatymo ir, svarbiausia – neegoistiškus. Ir mes esame įsitikinę, kad daug, jeigu ne viskas, gali būti pasiekta deramu ir tikru teosofiniu švietimu.

 

Kodėl gi egzistuoja toks priešiškas nusistatymas prieš teosofinę draugiją?

422 Klausiantis. Jeigu teosofija turi bent pusę jūsų išvardintų teigiamybių, kodėl toks priešiškas požiūris į ją? Tai problema, atrodo, rimtesnė už visas kitas.

Teosofas. Taip jau yra. Bet jūs neturėtumėte pamiršti, kiek galingų priešininkų mes įsigijome nuo to laiko, kai įsikūrė Draugija. Jeigu teosofinis judėjimas būtų tik vienu iš daugelio šių laikų masinių pomėgių, tokių nepavojingų, kaip ir greitai praeinančių, tai iš jo tik pasijuoktų ir paliktų ramybėje (kaip beje ir daro tie, kurie nesupranta tikrosios jo esmės). Bet nieko panašaus apie šį judėjimą pasakyti negalima. Iš esmės, teosofija yra pats rimčiausias šio amžiaus judėjimas, kuris išryškina apgaules, prietarus ir socialines šiandienos negandas, iš kurių maitinasi ir gyvena visiškame pertekliuje visuomenės viršūnėlės ir jų pamėgdžiotojai ir keliaklupsčiautojai, viduriniosios klasės viršūnėlės; kai tuo pat metu naikinami ir marinami badu milijonai vargšų. Pagalvokite apie tai, ir tada jūs labai greitai suprasite, kame slypi priežastis tokio negailestingo persekiojimo, kurį vykdo įžvalgesnieji, matantys tikrąją teosofijos esmę ir todėl jos taip bijantys.

423 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad tie nedaugelis, kurie suprato, kur veda teosofija, tik dėl to ir nori sunaikinti tą judėjimą? Bet jeigu teosofija veda tik į gėrį, negalite gi jūs net tiems nedaugeliui mesti tokį žiaurų kaltinimą išdavikišku beširdiškumu ir klastingumu?

Teosofas. Priešingai, aš netgi pasiruošusi tai padaryti. Tų mūsų priešų, su kuriais mes buvome priversti kovoti pirmaisiais devintais-dešimtais Draugijos egzistavimo metais, aš nevadinu nei galingais, nei pavojingais; tokiais aš laikau tik tuos, kurie pasirodė prieš tris-keturis paskutiniuosius metus. Jie nepasisako prieš teosofiją nei raštu, nei žodžiu, jie veikia tyliai, pasislėpę už tų kvailų lėlių nugarų, kurios vaidina jų matomų marionečių vaidmenį. Ir netgi daugeliui mūsų Draugijos narių jie būdami nematomi, labai gerai žinomi tikriesiems Draugijos steigėjams ir gynėjams. Bet, dėl kai kurių priežasčių, kol kas jie negali būti įvardinti.

424 Klausiantis. Ar jie žinomi daugeliui jūsiškių, ar tik jums vienai?

Teosofas. Aš niekada netvirtinau, kad žinau juos. Aš galiu juos žinoti arba nežinoti – bet aš žinau apie juos, ir to pakanka; kita vertus, tegul jie kenkia tiek, kiek sugeba. Jie gali padaryti daug žalos pasėdami mūsų gretose abejones – ypač tarp svyruojančių ir tų, kurie apie viską sprendžia pagal išorę. Bet jiems nesugriauti Draugijos, kaip jie besistengtų. Tačiau be šių pavojingų priešų – pavojingų, beje, tik tiems teosofams, kurie neverti šio vardo ir kurių vieta greičiau ne Draugijoje, o už jos ribų, – tai va, ir be jų mūsų priešininkų yra daugiau negu pakankamai.

425 Klausiantis. Ar galite įvardinti bent jau tuos, jeigu nenorite kalbėti apie kitus?

Teosofas. Žinoma, galiu. Mums tenka gintis nuo: 1) amerikietiškų, angliškų, prancūziškų spiritualistų neapykantos; 2) pastoviai priešintis visų konfesijų dvasininkijai; 3) nuo ypatingos neapykantos ir negailestingų misionierių iš Indijos persekiojimų; 4) kurie Psichinių Tyrimų Draugijos vardu, kuri yra tų misionierių organizuoto sąmokslo rezultatas, sukėlė garsiąją ir gėdingą ataką prieš mūsų Teosofinę Draugiją. Pagaliau, mes turime nepamiršti atskirų žymių(!) narių pasitraukimo priežasčių, kurias aš jau paaiškinau anksčiau. Visi jie padarė tai, ką sugebėjo, kad padidintų priešiškumą mums.

426 Klausiantis. Gal galėtumėte papasakoti detaliau, kad galėčiau atsakyti, kai manęs paklaus – apie trumpą Draugijos istoriją, ir kodėl pasaulis visu tuo tiki?

Teosofas. Priežastis paprasta. Dauguma pašalinių žmonių nieko nežinojo nei apie pačią Draugiją, nei apie jos motyvus, tikslus ir įsitikinimus. Nuo pat savo pradžios pasaulis teosofijoje nematė nieko daugiau, kaip tik tai kažkokius stebuklingus reiškinius, kuriais netiki du trečdaliai žmonių, neesančių spiritualistais. Labai greitai Draugija buvo suprasta kaip organizacija, pretenduojanti į „stebuklingų“ jėgų valdymą. Pasaulis niekada nesuprato, kad ji būtent moko netikėti stebuklais absoliučiai, net jų egzistavimo galimybe. Kad draugijoje buvo tik keletas žmonių, valdančių psichines jėgas, ir tik nedaugelis tam teikė ypatingą reikšmę. Niekas nesuprato ir to, kad fenomenai niekada nebuvo daromi viešai, o tik draugams, ir tarnavo tik kaip pagalbinė priemonė tam, kad tiesioginės demonstracijos būdu būtų parodyta, kad tai galima atlikti be tamsių kambarių, dvasių, mediumų ar kokių nors kitokių paprastai naudojamų priemonių. Deja, ši klaidinga nuomonė buvo pabrėžtinai sustiprinta pirmoje knygoje, kuri Europoje sukėlė didelį susidomėjimą – aš turiu galvoje A.P.Sinetto knygą „Okultinis pasaulis“. Jeigu šitas veikalas ir išgarsino Draugiją, tai dar daugiau jis pritraukė šmeižto ir pašaipų nelaimėlių vadovų adresu, parodant juos iškraipytai. Autorius apie tai ne kartą buvo įspėtas, bet jis nekreipė dėmesio į pranašystę – o tai buvo būtent pranašystė, nors šiek tiek ir užslėpta.

427 Klausiantis. Už ką ir nuo kada jūsų nekenčia spiritualistai?

Teosofas. Nuo pirmosios Teosofinės Draugijos egzistavimo dienos. Kai tik tapo žinomu tai, kad mes netikime mirusiųjų dvasių pranešimais, ir taip vadinamas „dvasias“ daugiausia priskiriame astraliniams šešėliams ir išsikūnijusių asmenybių apvalkalams, taip toliau ir panašiai, spiritualistai pajuto baisią neapykantą Draugijai ir ypač jos steigėjams. Ši neapykanta pasireiškė įvairiausios formos šmeižtais, negailestingais asmeniniais išpuoliais ir absurdiškais teosofinio mokymo aiškinimais visuose spausdintiniuose amerikiečių spiritualistų organuose. Mus persekiojo, koneveikė ir dergė metų metus – tai prasidėjo 1875 metais ir tęsiasi iki šios dienos. 1879 metais Teosofinės Draugijos štabas-butas iš Niujorko buvo perkeltas į Indiją, iš pradžių į Bombėjų, o po to, jau ilgam laikui, į Madrasą. Kada pirmoji Draugijos atšaka, Britanijos Teosofinė Draugija, buvo įkurta Londone, angliškieji spiritualistai sutelktinai stojo prieš mus, taip pasielgė ir amerikietiškieji, o jų pavyzdžiu pasekė ir prancūzų spiritai.

428 Klausiantis. Bet kodėl prieš jus priešiškai nusiteikusi dvasininkija – juk, galų gale, teosofinis mokymas nukreiptas prieš materializmą, didžiausią visų religinių formų priešą mūsų laikais?

Teosofas. Dvasininkija nusistačiusi prieš mus pagal bendrą principą: „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Kadangi teosofija nesutinka nei su viena sekta ar tikėjimu, ji laikoma visų jų priešu, nes moko, jog visos jos daugiau ar mažiau klysta. Misionieriai Indijoje mūsų nekentė ir bandė sunaikinti todėl, jog matė, kad apsišvietęs indiško jaunimo ir brahmanų ratas, neprieinamas jiems, beveik visas prisijungė prie Draugijos. Ir vis tik, atmetant tą klasinę neapykantą, Teosofinė Draugija tarp savo narių priskaičiuoja daug šventikų, ir net vieną ar du vyskupus.

429 Klausiantis. O kas paskatino Psichinių Tyrimų Draugiją stoti prieš jus? Juk kai kuriais atžvilgiais jūs sekate ta pačia tyrinėjimų kryptimi ir kai kurie jų nariai priklausė ir jūsų Draugijai?

Teosofas. Iš pradžių su P.T.D. vadovais mes buvome gerais draugais, bet kai „Christian College Magazine“ pasirodė išpuoliai prieš fenomenus, palaikomi pasisakymais vieno apsimetėlio liokajaus, Psichinių Tyrimų Draugija nusprendė, kad susikompromitavo savo „Darbuose” per daug publikuodama apie tuos reiškinius, susijusius su Teosofine Draugija. Jie norėjo išsaugoti autoritetingos ir griežtai mokslinės organizacijos renomė; ir buvo priversti rinktis: ar išsaugoti tokias pozicijas, išmetant už borto Teosofinę Draugiją ir net bandant ją sugriauti, ar aukštosios visuomenės sadukiejų akyse būti priskirtais „lengvatikiams“ teosofams ir spiritams. Jie neturėjo kito pasirinkimo, ir nusprendė išmesti mus už borto. Jiems tai buvo žiauri būtinybė. Bet jie turėjo rasti kokį nors įtikinamą paaiškinimą to gyvenimo, pilno ištikimybės ir nenuilstančio darbo, kurį gyveno du mūsų steigėjai, visiškai neturėdami materialinės naudos ir kitų privilegijų; ir tada mūsų priešai buvo priversti griebtis triskart absurdiškos ir kvailos „rusų šnipės“ idėjos. Bet senas posakis: „kankinių kraujas – bažnyčios sėklos“ vėl patvirtino savo tiesą. Po pirmojo šoko Teosofinės Draugijos narių skaičius padidėjo dvigubai ir net trigubai, bet padarytas blogas įspūdis vis tik išlieka. Prancūzų autorius buvo teisus sakydamas: „šmeižkite, šmeižkite kuo daugiau – kas nors vis tiek išliks“. Todėl neteisingi kaltinimai išlieka, ir viskas, kas siejasi su Teosofine Draugija, ir ypač su jos steigėjais, dėl tų piktų gandų taip neteisingai yra iškreipiama.
430 Klausiantis. Per keturiolika Draugijos gyvavimo metų jūs turėjote turėti pakankamai laiko ir galimybių atskleisti save ir savo veiklą taip, kaip yra iš tikrųjų?

Teosofas. Kur ir kada mes turėjome tokią galimybę? Patys stipriausi mūsų nariai jaučia pasibjaurėjimą viskam, kas atrodo kaip viešas pasiteisinimas. Jų politika visada buvo tokia: „pergyvensime ir tai“ ir „kokią reikšmę turi tai, ką rašo laikraščiai arba galvoja žmonės?“ Draugija buvo per daug neturtinga, kad siųstų viešus lektorius, ir todėl mūsų pažiūrų ir doktrinų pateikimas apsiriboja tuo nedaugeliu teosofinių darbų, kurie turėjo didelį pasisekimą, bet dažnai neteisingai buvo suprantami žmonių, arba buvo žinomi tik iš nuogirdų. Mūsų žurnalai ir anksčiau, ir dabar yra boikotuojami, mūsų literatūriniai darbai ignoruojami, ir iki šiol, atrodo, niekas tiksliai nežino, ar teosofai yra kažkas panašaus į gyvatės ir velnio garbintojus, ar paprasčiausi „ezoteriniai buddistai“ – nesvarbu, ką tai reikštų. Nebuvo prasmės diena iš dienos, metai iš metų neigti kiekvieną prasimanymą apie mus, kadangi iki mes atsikratysime vieno prasimanymo, iš jo pelenų jau kils kitas, dar absurdiškesnis ir piktesnis. Tenka apgailestauti, kad taip sutvarkyta žmogiška prigimtis, kad bet koks gėris, pasakytas apie žmogų, momentaliai yra užmirštamas ir niekada neatkartojamas. Bet užtenka pradėti šmeižti ir kurti nebūtus dalykus – nesvarbu, kiek tai absurdiška, suklastota ir nepanašu į tiesą, jeigu visa tai skirta nepopuliariai asmenybei – jai garantuota sėkmė, ir ji iškart bus užfiksuota kaip istorinis faktas. Panašiai kaip dono Bazilijo „Šmeižte“, gandai prasideda kaip lengvas, švelnus dvelkimas, vos judinantis žolę po jūsų kojomis, atsirandantis nežinia iš kur, po to per trumpą laiką jis tampa stipriu vėju, pereinančiu į audrą, ir nedelsdamas virsta staugiančiu štormu! Šmeižtas tarp naujienų – tas pats, kas aštuonkojis tarp žuvų: jis prisisiurbia prie smegenų, įsikimba į atmintį, kuri minta tuo šmeižtu, palikdamas neišdildomus pėdsakus net po to, kai melas bus visiškai paneigtas. Šmeižikiškas melas – štai universalus visraktis, tinkantis visoms smegenims. Jis bus džiaugsmingai priimtas bet kurio žmogiško proto, kaip paties žemiausio, taip ir paties aukščiausio, turinčio nors menkiausią polinkį į prietarus, ir visai nesvarbu, kokiu pagrindu ir motyvais tai buvo paskleista.

431 Klausiantis. Ar neatrodo jums, kad per daug subendrinate? Anglas niekada nepasižymėjo per daug dideliu tikėjimu visa kuo pasakytu, ir mūsų nacijos meilė sąžiningam žaidimui tapo netgi priežodžiu. O melas, pagal patarlę, neturi kojų, kad ilgai išsilaikytų...

Teosofas. Anglas pasiruošęs patikėti blogiu taip pat, kaip ir bet kurios kitos nacijos žmogus, nes tokia žmogaus prigimtis, tai ne nacionalinis bruožas. O melas, pagal patarlę, jei jis ir neturi kojų, kad išsilaikytų ant jų, bet turi išskirtinai greitus sparnus, ir jų pagalba jis nuskrenda greičiau ir toliau, nei visų kitų rūšių naujienos, tiek Anglijoje, tiek ir visur kitur. Prisiminkite, melas ir šmeižtas – vienintelė literatūros rūšis, kurią mes gauname dykai ir nemokėdami už prenumeratą. Jeigu norite, galime atlikti eksperimentą. Štai jūs, kuris taip susidomėjęs teosofijos reikalais ir tiek daug girdėjęs apie mus, paklauskite manęs apie tuos gandus ir paskalas, kuriuos tik galėsite atsiminti. Aš atsakysiu jums tiesą ir tik tiesą, kuri galės būti tikrinama pačiais griežčiausiais metodais.

432 Klausiantis. Prieš pakeičiant temą, pasakykite man visą teisybę apie tokį dalyką. Dabar kai kurie rašo, kad jūsų mokymas „amoralus ir pražūtingas“, o kiti, remdamiesi taip vadinamais „autoritetais“ ir orientalistais, nematančiais indiškose religijose nieko, išskyrus įvairiomis formomis išreikštą sekso kultą, kaltina jus propaguojant falinį kultą. Jie sako, kad jei šiuolaikinė teosofija glaudžiai susieta su rytų ir ypač indiška mintimi, ji negali būti laisva nuo jos trūkumų. Kartais jie nueina taip toli, kad europiečius teosofus kaltina atkuriant šio kulto praktiką. Ką jūs pasakysite apie tai?

Teosofas. Aš girdėjau ir skaičiau apie tai anksčiau, ir jums atsakysiu, kad tokio neturinčio pagrindo ir melagingo šmeižto dar nebuvo išrasta ir skleidžiama. „Kvailiui ir sapnai sapnuojasi kvaili“, moko rusiška patarlė. Kraujas užverda, kai girdi tokį niekingą kaltinimą, iškeltą be mažiausio pagrindo, remiantis vien spėliojimais. Apklauskite šimtus gerbiamų anglų, vyrų ir moterų, ne vienerius metus esančius Teosofinės Draugijos nariais, ar kada nors mes skelbėme amoralius priesakus ir pražūtingas doktrinas. Pavartykite „Secret Doctrine“, ir ten jūs rasite, kad puslapis po puslapio judėjai ir kitos nacijos smerkiami būtent už jų prisirišimą prie falinių ritualų, dėl tiesioginio natūralaus simbolizmo aiškinimo ir grubaus materialistinio gamtos dualizmo suvokimo visuose egzoteriniuose tikėjimuose. Toks pastovus ir piktybinis mūsų mokymų ir pažiūrų iškraipymas tiesiog yra gėdingas.

433 Klausiantis. Bet jūs negalite paneigti, kad toks falinis elementas Rytų religijose tikrai egzistuoja?

Teosofas. Aš šito neneigiu; tik tvirtinu, kad jis ten egzistuoja ne daugiau nei krikščionybėje, vakarietiškoje religijoje. Perskaitykite Hargreivo Dženingo „Rozenkreicerius“ (Jennings, Hargrave. „The Rosicrucians, their Rites and Mysteries“. London, 1870.), jeigu norite tuo įsitikinti. Rytuose falinis simbolizmas, galbūt, atvirsnis dėl to, kad artimesnis prigimčiai, arba, aš pasakyčiau, naivesnis ir nuoširdesnis, nei Vakaruose. Bet jis vis tiktai ne daugiau pasileidęs, ir nesukelia rytietiškam protui tų grubių minčių, kurias jis sukelia vakariečio prote, galbūt, yra tik viena-kita išimtis, tokia kaip gėdinga sekta, žinoma „Maharadžos“, arba Valabhačarjos vardu.

434 Klausiantis. Vienas iš jūsų kaltintojų žurnale „Agnostik“ nesenai užsiminė, kad šitos gėdingos sektos pasekėjai yra teosofai, „pretenduojantys į tikrą teosofijos žinojimą“.

Teosofas. Jis parašė netiesą, štai ir viskas. Mūsų Draugijoje niekada nebuvo ir dabar nėra nė vieno valabhačarjo. O tai, kad jie suvokė teosofija arba pretenduoja į tai, jau yra kitas išsigalvojimas, besiremiantis visišku Indijos sektų nepažinimu. Jų „Maharadža“ reiškia teises tik į savo kvailų pasekėjų pinigus, žmonas ir dukras, ir ne daugiau. Šią sektą niekina visi kiti indusai.

Detalų šio dalyko nagrinėjimą jūs rasite „Secret Doctrine“, į kurią išsamesniems paaiškinimams aš vėl turiu jus nukreipti. Pabaigai galiu pasakyti, kad pati teosofijos siela yra prieš falinį kultą; o jau jos okultinė arba ezoterinė dalis - dar daugiau, negu egzoteriniai mokymai. Dar niekada nebuvo tokio melagingo tvirtinimo, kaip šis. O dabar užduokite kitus klausimus.

 

Ar teosofinė draugija yra komercinė įmonė

435 Klausiantis. Sutinku. Sakykite, ar kuris nors iš Steigėjų, pulkininkas H.S.Olkotas arba J.P.Blavatskaja, gavo pinigų, pelną arba kokią nors kitokią pasaulietišką naudą iš Teosofinės Draugijos veiklos, kaip tvirtina kai kurie laikraščiai?

Teosofas. Nei vieno penio. Laikraščiai meluoja. Priešingai, jie abu atidavė viską, ką turėjo, ir praktiškai tapo skurdžiais. O kalbant apie „pasaulietišką naudą“, tai prisiminkite tuos šmeižtus ir įžeidinėjimus, kuriuos jie patyrė, ir tik po to klauskite!

436 Klausiantis. Bet daugelyje misionieriškų leidinių aš skaičiau, kad stojamieji mokesčiai ir prenumerata daugiau negu padengė visas išlaidas; o vienas leidinys pranešė, kad Steigėjai per metus uždirba dvidešimt tūkstančių svarų!

Teosofas. Tai išsigalvojimas, kaip ir daugelis kitų. 1889 metų sausyje paskelbtoje ataskaitoje jūs rasite tikslią deklaraciją visų pinigų, kada nors gautų iš kokio nors šaltinio nuo 1879 metų. Bendra įplaukų suma iš visų šaltinių (stojamieji mokesčiai, paaukojimai ir t.t.) per tuos dešimt metų sudarė mažiau nei šeši tūkstančiai svarų, ir iš jų didžioji dalis buvo asmeninės pačių Steigėjų lėšos ir pajamos, gautos už jų literatūrinę veiklą. Viskas atvirai ir oficialiai buvo pripažinta netgi mūsų priešų, Psichinių Tyrimų Draugijos. Ir dabar abu Steigėjai neturi pinigų: viena per daug sena ir ligota, kad galėtų dirbti kaip anksčiau, todėl neturi laiko pašaliniam literatūriniam darbui, kad Draugijai galėtų padėti pinigais, o rašyti gali tik vardan teosofijos; kitas tęsia darbą kaip ir anksčiau, už tai sulaukdamas mažai dėkingumo.

437 Klausiantis. Bet jiems, žinoma, reikalingos lėšos pragyvenimui?

Teosofas. Visiškai ne. Kol jie turi maisto ir pastogę, net jeigu už tai jie turi būti dėkingi tų nedaugelio draugų ištikimybei, jiems mažai ko reikia virš to, ką turi.

438 Klausiantis. O ar negalėjo jie, ypač madam Blavatskaja, savo literatūriniais darbais uždirbti daugiau pinigų, negu reikia pragyvenimui?

Teosofas. Būdama Indijoje už straipsnius rusiškuose ir kituose laikraščiuose per metus ji gaudavo keletą tūkstančių rupijų, bet visus juos atidavė Draugijai.

439 Klausiantis. Ar tai buvo politiniai straipsniai?

Teosofas. Niekada. Viskas, ką per tuos septynerius buvimo Indijoje metus ji parašė, buvo išspausdinta. Visa tai susieta tik su religija, etnologija ir Indijos papročiais, o taip pat su teosofija – ir niekada nebuvo paliesta politika, apie kurią ji neturi nė menkiausio supratimo, o domisi ja dar mažiau. Be to, prieš du metus ji atsisakė kai kurių sutarčių, panašiai už 1200 auksinių rublių per mėnesį, nes negalėjo to įvykdyti, neatsisakiusi darbo Draugijos labui, kuris reikalauja viso jos laiko ir jėgų. Ji turi tai patvirtinančius dokumentus.

440 Klausiantis. Bet kodėl jie abu, madam Blavatskaja ir pulkininkas Olkotas, negali elgtis taip, kaip elgiasi daugelis kitų teosofų: užsiimti savo profesijomis, o laiko perteklių skirti darbui Draugijoje?

Teosofas. Todėl, kad tarnaujant dviem ponams, būtinai nukentės vienas kuris nors darbas – arba profesinis, arba filantropinis darbas. Kiekvieno tikro teosofo moralinė pareiga yra aukoti asmeninį vardan beasmenio, asmeninę momentinę naudą vardan būsimos kitų žmonių naudos. Jeigu Steigėjai neparodys pavyzdžio, tai kas jį parodys?

441 Klausiantis. Ar daugelis seka tuo pavyzdžiu?

Teosofas. Aš privalau sakyti tiesą. Taip elgiasi apie pusę tuzino narių Europoje, be to sekcijose, kurių narių skaičius viršija nurodytą.

442 Klausiantis. Vadinasi, netiesa, kad Teosofinė Draugija valdo didelį kapitalą ar sulaukia didelių aukų?

Teosofas. Tai netiesa, kadangi Draugija neturi jokio kapitalo. Jeigu stojamasis vieno svaro mokestis ir nedidelis metinis mokestis bus panaikinti, tai nėra net abejonių, kad dirbantys Indijoje štabo būstinėje mirs iš bado.

443 Klausiantis. Kodėl tada neorganizuojate rinkliavų pagal vardinį parašą?

Teosofas. Mes ne Gelbėjimo Armija – mes negalime prašinėti ir niekada to nedarėme. Mes niekada nesekėme bažnyčių bei sektų pavyzdžiu, renkančių „aukas“. Tai, kas retkarčiais atsiunčiama, yra skirta Draugijos palaikymui – tos nedidelės sumos kai kurių ištikimų narių savanoriškos aukos.

444 Klausiantis. Bet aš girdėjau apie dideles pinigų sumas, perduotas madam Blavatskajai. Prieš keturis metus buvo kalbama, kad ji gavo 5000 svarų iš vieno turtingo jauno „nario“, kuris atvyko į Indiją prisijungti prie jų, ir 10000 svarų iš kito turtingo ir gerai žinomo amerikiečio džentelmeno, vieno iš jūsų Draugijos nario, mirusio Europoje prieš keturis metus.

Teosofas. Pasakykite tiems, kurie jums tai sakė, kad jie arba patys tai išgalvojo, arba kartoja grubų melą. „Madam Blavatskaja“ niekada neprašė ir negavo nė vieno penio iš tų dviejų paminėtų džentelmenų, ir nieko panašaus iš ko nors kito, nuo to laiko, kai buvo įkurta Teosofinė Draugija. Paprašykite įrodyti šitą šmeižtą, ir šmeižikui lengviau pasirodys įrodyti Anglijos Banko bankrotą, negu tai, kad minimas „Steigėjas“ kada nors uždirbo kokius nors pinigus iš teosofijos. Šį šmeižtą paskleidė dvi Londono aristokratės, bet tai buvo tuojau pat susekta ir paneigta. Tačiau du tų išsigalvojimų lavonai, po to, kai buvo palaidoti užmaršties jūroje, dar kartą išplaukė į stovinčių šmeižto vandenų paviršių.

445 Klausiantis. Dar aš girdėjau apie keletą stambių paveldėjimų Teosofinės Draugijos labui. Vieną – apie 8000 svarų – paliko ekscentriškas anglas, kuris net nepriklausė Draugija, o kitas – 3000 ar 4000 svarų – paliko Draugijos narys australas. Ar tai tiesa?

Teosofas. Aš girdėjau apie pirmąjį ir taip pat žinau, kad legaliai ar nelegaliai Draugija niekada negavo tokių įplaukų, ir nei vienas iš Steigėjų nebuvo apie tai oficialiai informuotas. Kadangi mūsų Draugija tada nebuvo registruota ir todėl legaliai neegzistavo, teisėjai, kaip mums pranešė, neatkreipė dėmesio į tą palikimą ir viską perdavė kitiems įpėdiniams. Štai ką mes žinome apie pirmą atvejį. O apie antrąjį, tai visiškai teisinga. Palikėjas buvo vienu iš atsidavusių mūsų narių, ir viską, ką turėjo, paliko Teosofinei Draugijai. Bet kai mūsų prezidentas, pulkininkas Olkotas, įsigilino į testamentą, jis sužinojo, kad paveldėtojas turėjo vaikų, kuriems dėl kažkokių šeimyninių priežasčių buvo atėmęs teisę į palikimą. Todėl jis surinko tarybą, ir buvo nuspręsta atsisakyti šio palikimo, pinigai atiteko teisėtiems įpėdiniams. Teosofinė Draugija nebūtų buvusi ištikima savo pavadinimui, jeigu būtų pasinaudojusi pinigais, į kuriuos iš tikrųjų turėjo teisę kiti – jeigu ne pagal įstatymus, tai bet kuriuo atveju, pagal teosofinius principus.

446 Klausiantis. Ir vėl, aš kalbu remdamasis jūsų nuosavu žurnalu „Theosophist“, kad indų radža paaukojo Draugijai 25000 rupijų. Argi jūs nedėkojote jam už dosnumą 1888 metų sausio mėnesio žurnale?

Teosofas. Dėkojome sekančiu tekstu: „Susirinkimas dėkoja jo aukštenybei maharadžai... už jo pažadėtą dosnią 25000 rupijų dovaną Draugijos fondui“. Dėkingumas tinkamu būdu buvo pareikštas, bet pinigai vis dar lieka „pažadais“ ir iki šiol nepasiekė Draugijos būstinės.

447 Klausiantis. Bet jeigu maharadža žadėjo ir gavo viešą padėką, jis neabejotinai įvykdys savo pažadą?

Teosofas. Galbūt, bet pažadui jau 18 mėnesių, o aš kalbu apie dabartį, o ne apie ateitį.

448 Klausiantis. Kaip gi tada jūs galvojate toliau tęsti veiklą?

Teosofas. Kol Teosofinėje Draugijoje yra keletas ištikimų narių, pasiryžusių dirbti jai be atlygio ir dėkingumo, ir kol nedaugelis gerų teosofų palaiko ją atsitiktinėmis aukomis, ji gyvuos ir niekas jos sužlugdyti negalės.

449 Klausiantis. Aš girdėjau, kaip daugelis teosofų kalba apie „jėgą, stovinčią už Draugijos“, apie kažkokius „mahatmas“, minimus misterio Sineto darbuose, apie kuriuos kalbama, kad tai jie organizavo Draugiją, stebi ją ir gina.

Teosofas. Jūs galite juoktis, bet taip yra.

 

Dirbanti teosofinės draugijos komanda

450 Klausiantis. Tie žmonės, kaip aš girdėjau, kuo tik jie nėra – ir didieji adeptai, ir alchemikai. Bet juk sugebėdami daryti tiek įvairiausių stebuklų, kaip rašoma misterio Sinetto „Okultiniame pasaulyje“, jie gali šviną paversti auksu ir pridaryti tiek pinigų, kiek užsigeis. Kodėl jie neranda pinigų jums ir neaprūpina Steigėjų ir Draugijos tuo, kas būtina?

Teosofas. Todėl, kad jie organizavo ne „stebuklų klubą“, ir todėl kad Draugijos tikslas padėti žmonėms vystyti slypinčius juose sugebėjimus jų pačių pastangomis. Todėl nepriklausomai nuo to, kokius fenomenus jie gali atlikti, jie nėra pinigų klastotojai; nenori jie ant draugijos narių ir kandidatų kelio numesti papildomą ir labai stiprią pagundą: teosofijos negalima nupirkti. Iki šiol, per paskutinius keturiolika metų, nė vienas dirbantis narys nė karto negavo nei mokesčio, nei algos iš Mokytojų ar iš Draugijos.

451 Klausiantis. Vadinasi, jūsų bendradarbiams iš viso nemokama?

Teosofas. Iki šiol nei vienam nebuvo mokama. Bet, kadangi kiekvienam reikia valgyti, gerti ir rengtis, tai visi tie, kurie neturi nuosavų lėšų ir visą savo laiką skiria darbui Draugijoje, aprūpinami visu tuo, kas būtina pragyvenimui, būstinėje Madrase (Indija), nors „ta būtinybė“, tiesą pasakius, labai kukli! Bet dabar, kadangi Europos Draugijoje darbų apimtis padidėjo ir vis auga (dėl šmeižtų ir paskalų, pastebėkite), mums reikia daugiau darbo rankų. Mes tikimės, kad keleto narių darbas nuo šiol bus atlygintas – jeigu toks žodis šiuo atveju gali būti tinkamas. Juk visi jie, besiruošiantys visą savo laiką skirti Draugijai, palieka geras pareigas su puikia perspektyva tam, kad dirbtų mums mažiau nei už pusę savo ankstesnės algos.

452 Klausiantis. O kas garantuos finansavimą?

Teosofas. Kai kurie mūsų nariai, kurie yra truputį turtingesni už kitus. Žmonės, kurie spekuliuotų arba uždarbiautų iš teosofijos, būtų neverti likti mūsų gretose.

453 Klausiantis. Bet jūs, be abejonės, gaunate pajamų už savo knygas, žurnalus ir kitas publikacijas?

Teosofas. Tarp žurnalų tik Madrasoje leidžiamas „Theosophist“ neša pelną, kuris reguliariai, metai iš metų, perduodamas Draugijai, kaip matosi iš paskelbtų ataskaitų. Tuo tarpu „Lucifer“ lėtai, bet nenumaldomai ryja pinigus, pajamos niekada nepadengia išlaidų todėl, kad žurnalas yra boikotuojamas dievobaimingų knygų pardavėjų ir geležinkelio kioskų prekeivių. Prancūzijoje įsteigtas „Lotus“ už nedideles vieno teosofo lėšas, kuris pašventė leidiniui visą savo laiką ir jėgas, deja, nustojo egzistavęs dėl tų pačių priežasčių. Niujorke leidžiamas „Path“ taip pat neatsiperka. „Revue Theosophique“ Paryžiuje įsteigtas tik labai neseniai, taip pat už privačias vienos damos, Draugijos narės lėšas. Be to, bet kuris Londono Teosofinės Leidybinės Kompanijos gautas pelnas visada bus panaudotas Draugijos labui.

454 Klausiantis. O dabar, prašau, papasakokite man viską, ką galite, apie mahatmas. Apie juos prikalbėta tiek daug absurdiško ir prieštaringo, sklinda tiek visokiausių komiškų istorijų, kad nežinia, kuo ir tikėti.

Teosofas. Jūs pavadinote jas „komiškomis“!

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją