Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

XIV TEOSOFIJOS MAHATMOS

 

Kas jie? „Šviesio dvasios“ ar „nelabieji“?

455  Klausiantis. Kas gi jie – tie, kuriuos jūs vadinate savo „Mokytojais“. Vieni sako, kad tai „dvasios“ ar kažkokios antgamtiškos būtybės, o kiti juos vadina paprasčiausiu „mitu“.

Teosofas. Nei viena, nei kita. Kartą aš girdėjau, kaip vienas profanas aiškino kitam, kad jie tarsi vyriškos lyties undinės. Bet jeigu klausysitės, ką kalba žmonės, jūs niekada neturėsite teisingo supratimo apie juos. Visų pirma, tai gyvi žmonės, gimę kaip ir mes, ir kaip visi mirtingi pasmerkti mirčiai.

456 Klausiantis. Taip, bet kalbama, kad kai kuriems iš jų tūkstantis metų. Ar tai tiesa?

Teosofas. Tai tokia pat tiesa, kaip ir stebuklingas plaukų augimas ant Šagpato galvos. Ir kuo stipriau teosofai stengiasi juos kirpti, tuo greičiau jie auga, kaip ir tame romane. Kuo stipriau mes neigiame tuos išsigalvojimus, tuo absurdiškesni jie tampa. Aš girdėjau, kad Mafusailui buvo 969 metai; bet kadangi manęs nepavyko priversti tuo patikėti, aš paprasčiausiai pasijuokiau iš tokio pareiškimo, po to daugelis mane pradėjo laikyti dievą niekinančia eretike.

457 Klausiantis. Bet jeigu rimtai, ar jų gyvenimo trukmė ilgesnė už įprastą?

Teosofas. Ką jūs vadinate „įprasta trukme“? Prisimenate, žurnale „Lancet“ aš perskaičiau apie meksikietį, kuriam buvo beveik 190 metų; bet aš niekada negirdėjau, kad mirtingas žmogus – būtų tai pasaulietis, ar adeptas – išgyventų bent pusę priskiriamo Mafusailui amžiaus. Kai kurie adeptai tikrai gyvena žymiai ilgiau, nei „įprastą laiko tarpą“, kaip jūs tai vadinate, bet nieko stebuklingo čia nėra, ir labai nedaugelis iš jų rūpinasi savo ilgaamžiškumu.

458 Klausiantis. O ką reiškia žodis „mahatma“?

Teosofas. Paprasčiausiai „didi dvasia“ – didi dėl savo moralinės aukštumos ir intelektualinio išsivystymo. Jeigu titulas „didinga“ suteiktas girtuokliui-nevykėliui kareivai Aleksandrui Makedoniečiui, tai kodėl mes negalime pavadinti „didžiais“ tų, kurių pergalės prieš gamtos paslaptis gerokai didingesnės už viską, ką kada nors mūšio lauke pasiekė Aleksandras? Be to, šitas žodis yra indiškas ir labai senas.

459 Klausiantis. O kodėl jūs juos vadinate „Mokytojais“?

Teosofas. Todėl kad jie mus moko, todėl kad iš jų mes gavome visas teosofines tiesas, kad ir kaip neadekvačiai (neteisingai) kai kurie iš mūsų jas reiškia, o kiti – supranta. Tie pašvęstieji, kaip mes juos vadiname, yra labai didelio išsimokslinimo ir dar didesnio šventumo žmonės. Jie ne asketai, įprastine to žodžio prasme, nors ir lieka jūsų vakarietiško pasaulio sumaišties ir nesutarimų nuošalyje.

460 Klausiantis. Ar ne egoistiška taip save izoliuoti?

Teosofas. Kur čia egoizmas? Ar Teosofinės Draugijos likimas nėra pakankamas įrodymas, kad pasaulis nepasiruošęs nei juos pripažinti, nei turėti kokios naudos iš jų mokymo? Ar daug būtų naudos, pavyzdžiui, jei profesorius Klarkas Maksvelas mokytų mažylius daugybos lentelės? Be to, mahatmos izoliuojasi tik nuo Vakarų. Savo šalyje jie gyvena atvirai, kaip ir visi kiti žmonės.

461 Klausiantis. Ar priskiriate jiems kažkokius virš gamtinius sugebėjimus?

Teosofas. Kaip jau jums sakiau, mes netikime niekuo virš gamtišku. Jeigu Edisonas būtų gyvenęs prieš du šimtus metų ir tada būtų išradęs savo fonografą, tai labai tikėtina, kad jį būtų sudeginę kartu su jo išradimu, viską prieš tai užrašę velnio intrigoms. Jėgos, kuriomis naudojasi mahatmos – paprasčiausias išvystymas tų galimybių, kurios slypi kiekviename žmoguje, ir kurių egzistavimą pradeda pripažinti netgi oficialusis mokslas.

462 Klausiantis. Ar tiesa, kad šie žmonės įkvepia kai kuriuos jūsų autorius ir kad daugelis, jeigu ne visi, teosofiniai darbai buvo parašyti jiems diktuojant?

Teosofas. Kai kuriuos – taip. Yra pasisakymai, pilnai jų padiktuoti ir užrašyti žodis žodin; bet daugeliu atveju jie tik įkvepia idėjas, literatūrinės formos pasirinkimą palikdami patiems autoriams.

463 Klausiantis. Bet tai savaime yra aukščiau natūralumo, faktiškai tai yra stebuklas; kaip gi jie tai daro?

Teosofas. Gerbiamasis, jūs stipriai klystate, ir artimiausioje ateityje pats mokslas paneigs jūsų argumentus. Kodėl tai turi būti „stebuklu“, kaip jūs tai vadinate? Stebuklas numato kažkokį virš gamtinį veiksmą, tuo tarpu kai tikrovėje nėra nieko, kas išeitų iš už natūralumo ir gamtos dėsnių ribų. Tarp daugelio rūšių „stebuklų“, kurie nusipelnė šiuolaikinio mokslo pripažinimo, galima nurodyti hipnotizmą; vienas iš to sugebėjimo aspektų žinomas pavadinimu „įtaiga“ - minties perdavimas ypatinga forma, kuri sėkmingai naudojama kovoje su tam tikrais fiziniais susirgimais. Nebe toli jau tas laikas, kai mokslo pasaulis bus priverstas pripažinti, kad sąveika tarp dviejų protų, nepriklausomai nuo atstumo, gali būti tokia pat reikšminga, kaip ir tarp dviejų kūnų, esančių glaudžiame kontakte. Jeigu du protai yra giminiški, ir instrumentai, per kuriuos jie veikia, suderinti taip, kad jie magnetinės ir elektrinės sąveikos metu gali atsiliepti vienas į kitą, tai niekas negali sustabdyti jų valios tokiu pat būdu perduoti vienas kitam mintis. Juk protas pagal savo prigimtį nėra jau toks apčiuopiamas, kad atstumas galėtų jį atskirti nuo jo apmąstomo dalyko, todėl galima suvokti, kad vienintelis skirtumas, galintis egzistuoti tarp dviejų protų – tai būsenų skirtingumas. Taigi, jeigu ši paskutinė kliūtis bus įveikta, tai koks čia bus „stebuklas“ perduoti mintį bet kokiu atstumu?

464 Klausiantis. Bet jūs gi pripažįstate, kad hipnotizmas nedaro nieko tokio stebuklingo ir nuostabaus?

Teosofas. Priešingai, yra nustatyta, kad hipnotizuotojas gali taip stipriai įtakoti savo subjekto protą, kad per užhipnotizuotą jo organizmą gali išreikšti savo nuosavas mintis ir net žodžius. Ir nors reiškiniai, parodantys akivaizdų minčių perdavimą, kol kas yra neskaitlingi, niekas, aš galvoju, neišdrįs pranašauti, kaip plačiai jų veikimas gali išplisti ateityje, kai juos valdantys dėsniai bus mūsų mokslo išstudijuoti giliau. Ir jeigu galima gauti tokį efektą, turint tik menkas žinių užuomazgas hipnotizmo srityje, kas gali sukliudyti adeptui savo psichinėms ir dvasinėms jėgoms pasiekti rezultatus, kuriuos jūs su savo ribotomis tų dėsnių žiniomis linkę vadinti „stebuklais“?

465 Klausiantis. Kodėl tada mūsų daktarai nebando ir neeksperimentuoja, jeigu jau negali padaryti to paties?

Teosofas. Visų pirma todėl, kad jie ne adeptai, suvokiantys psichinių ir dvasinių sferų paslapčių ir dėsnių pagrindus, o materialistai, net žingsnį bijantys žengti už siaurų materijos vėžių; ir, antra, todėl, kad šiuo momentu jie turi patirti nesėkmę, ir tai tęsis tol, kol jie galiausiai bus priversti pripažinti, kad tokios galios yra pasiekiamos.

466 Klausiantis. Ar galima juos to išmokyti?

Teosofas. Ne, jeigu jie tam nepasiruoš ir visų pirma – jei iki paskutinio atomo iš savo smegenų neišvalys susikaupusių ten materializmo šiukšlių.

467 Klausiantis. Tai labai smalsu. Sakykite, ar daug tokiu būdu adeptai įkvėpė teosofų, arba taip jiems diktavo?

Teosofas. Ne, priešingai, labai nedaugelį. Tokios operacijos reikalauja ypatingų sąlygų. Neišrankus priemonėms, bet patyręs „Juodosios brolijos“ adeptas (mes vadiname juos „šešėlio broliais“ arba dugpa) savo veikloje susiduria su kur kas mažesniais sunkumais. Kadangi jokie dvasinės krypties įstatymai nesulaiko jo nuo veiksmų, toks kerėtojas-dugpa visiškai be jokių ceremonijų užvaldo bet kurį svetimą protą ir pilnai bei visiškai pajungia jį savo piktoms jėgoms. Mūsų Mokytojai taip niekada nesielgia. Jie neturi teisės – jeigu nenori nupulti į juodąją magiją – įgyti neribotą valdžią kažkieno, nesvarbu kieno, nemirtingam Aš, ir todėl gali paveikti tik fizinę ir psichinę žmogaus prigimtį, jokiu būdu nepaliesdami jo laisvos valios. Todėl, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus turi psichinį ryšį su Mokytojais ir kai jam padeda pilnutinis tikėjimas jais ir ištikimybė, jie perduodami savo mintis žmogui, kuris neatitinka tokių reikalavimų, patiria didelius sunkumus, stengdamiesi prasimušti pro apniukusį jo asmeninės sferos chaosą. Bet kalbėti plačiau apie tai būtų netinkama. Pakanka pasakyti, kad jeigu egzistuoja jėga, yra, vadinasi, ir Protai (įsikūniję ar neįsikūniję), kurie ją kreipia, taip pat yra gyvi sąmoningi įrankiai, per kuriuos ta jėga perduodama ir priimama. Mes privalome saugotis tik juodosios magijos.

468 Klausiantis. Bet kaip gi realiai jūs suprantate „juodąją magiją“?

Teosofas. Kaip piktnaudžiavimą psichinėmis jėgomis arba kokia nors gamtos paslaptimi; okultinių jėgų panaudojimas egoistiniams ir nuodėmingiems tikslams. Hipnotizuotoją, kuris pasinaudojo savo „įtikinimo“ sugebėjimu, priversdamas žmogų vogti ar žudyti, mes pavadintume juoduoju magu. Garsioji daktaro Braun-Sekvardo iš Paryžiaus „atjaunėjimo sistema“, naudojant atstumiančią gyvulišką injekciją į žmogaus kraują, kurią dabar svarsto visi medicinos laikraščiai Europoje, jeigu iš tikrųjų taps atradimu, bus nesuvokta juodoji magija.

469 Klausiantis. Bet tai juk yra viduramžiškas tikėjimas burtais ir kerais! Net Įstatymas nebetiki tokiais dalykais!

Teosofas. Tuo blogiau teisingumui, kadangi toks neįžvalgus trūkumas atvėrė vartus ne vienai teisminei klaidai bei nuolaidžiavo nusikaltimui. Jus gąsdina tik pats terminas, kuriame jums girdisi „prietaringumo“ aidas. Argi įstatymas neprivalo bausti už piktnaudžiavimą hipnoziniais sugebėjimais, apie ką aš ką tik kalbėjau? Be to, už panašius veiksmus jau buvo baudžiama Prancūzijoje ir Vokietijoje; ir vis tik įstatymas su pasipiktinimu atmeta bet kokią mintį, kad nubaudė už akivaizdžius kerus. Jūs negalite patikėti daktarų ir mesmerizatorių (hipnotizuotojų) demonstruojamu įteigimo galios realumu ir veiksmingumu, todėl atsisakote tikėti tais sugebėjimais, panaudojamais blogiui. O jeigu patikėsite, tai jūs, vadinasi, tikite ir kerais! Jūs negalite tikėti gėriu, netikėdamas blogiu; naudotis tik tikrais pinigais ir atsisakyti tikėti tuo, kad egzistuoja padirbtos monetos. Niekas negali egzistuoti be savo priešingybės, ir suvokimas, kas yra diena, šviesa ir gėris, negalėtų atsirasti jūsų sąmonėje, jeigu nebūtų nakties, tamsos ir blogio, sudarančių jiems kontrastą ir atsvarą.

470 Klausiantis. Tikrai, aš pažinojau žmones, kurie nuoširdžiai tikėjo tuo, ką jūs vadinate didingomis psichinėmis, arba magiškomis, jėgomis, ir juokėsi vien tik paminėjus kerus ir raganiškus burtus.

Teosofas. Ką tai įrodo? Tik tai, kad jie neturi logikos. Tuo blogiau jiems. O mes, žinodami, kad egzistuoja geri ir šventi adeptai, taip pat tvirtai tikime, kad egzistuoja pikti ir ydingi adeptai, arba dugpa.

471  Klausiantis. Bet jeigu Mokytojai tikrai egzistuoja, kodėl jie nepasirodo visiems ir nepaneigia kartą ir visiems laikams tų daugkartinių kaltinimų, kurie buvo pareikšti madam Blavatskajai ir Teosofinei Draugijai?

Teosofas. Kokie kaltinimai?

472 Klausiantis. Kad jokių Mokytojų nėra, kad ji juos išsigalvojo. Kad jie yra tik šiaudinės kaliausės, „mahatmos iš muslino ir pripučiamų balionų“. Argi visa tai nekenkia jos reputacijai?

Teosofas. Kaip realiai tie kaltinimai gali pakenkti jai? Ar gi ji kada nors turėjo materialią ar kokią kitą naudą iš jų tariamo egzistavimo, ar ji siekė tokiu būdu tapti žinoma? Aš galiu pasakyti, kad ji sulaukdavo tik įžeidinėjimų, plūdimo ir šmeižto, kurie būtų buvę jai labai skausmingi, jeigu ji jau seniai nebūtų išmokusi likti visiškai abejinga tokiems melagingiems kaltinimams. Ir ko, galų gale, visa tai verta? Užslėpto komplimento, kurį prieš pasakant jos kaltintojai turėtų kelis kartus pagalvoti, jei jų nevaldytų akla neapykanta. Pareikšti, kad Blavatskaja išgalvojo Mokytojus – vadinasi, turėti omenyje tai, kad ji turėjo sukurti ir visą filosofiją, kada nors pateiktą teosofinėje literatūroje. Ji turėtų būti autore laiškų, kurių pagrindu buvo parašytas „Ezoterinis buddizmas“; ir vienintele autore kiekvieno sakinio, pateikto veikale „Secret Doctrine“, kurį, jeigu pasaulis būtų teisingas, priimtų kaip galintį užpildyti daugelį trūkstamų grandžių moksle, o tai ir bus padaryta po šimtmečio. Bet tvirtindami tai, ką jie tvirtina, tie žmonės madam Blavatskajai išreiškia didelę pagarbą, laikydami ją kur kas protingesne už šimtus žmonių (tarp kurių daug labai protingų ir mokytų vyrų), kurie tiki tuo, ką ji sako, - jeigu jau ji juos visus apkvailino! Jeigu jie sako tiesą, tai ji turėtų būti keliais mahatmomis viename asmenyje iškart, panašiai kaip kiniškos dėžutės, dedamoms viena į kitą, nes taip vadinami „Mahatmų laiškai“, kurie visi jos kaltintojų priskiriami jai, parašyti skirtingais ir besiskiriančiais vienas nuo kito stiliais.

473 Klausiantis. Būtent taip jie ir kalba. Ar gi jai neskaudu, kai yra viešai šmeižiama, kaip „pati didžiausia šimtmečio apgavikė, kai tuo tarpu jos vardas nusipelno palikuonių pagarbos“, kaip parašyta Psichinių Tyrimų Draugijos ataskaitoje?

Teosofas. Tai būtų skaudu, jeigu tai būtų tiesa, arba jei tai skleistų žmonės ne tokie materialistai ir jei jie neturėtų išankstinio nusistatymo. Bet, esant dabartiniai padėčiai, ji į visa tai žiūri su panieka, kai tuo metu mahatmos iš viso to tik juokiasi. Tai, tiesą sakant, pats aukščiausias komplimentas, koks tik galėtų būti pareikštas jai. Kartoju tai dar kartą.

474 Klausiantis. Bet jos priešai tvirtina, kad jie įrodė savo kaltinimus.

Teosofas. Taip, labai lengva daryti tokį pareiškimą, jeigu jūs pats skiriate teisėją, prisiekusius ir kaltintojus, kaip padarė jie. Bet kas, be tiesioginių jų pasekėjų ir mūsų priešų, tuo patikės?

475 Klausiantis. Bet jie pasiuntė atstovą į Indiją, kad ištirtų šį klausimą, ar ne taip?

Teosofas. Taip, ir jų galutinės išvados grindžiamos nepatvirtintais ir nepatikrintais to jauno džentelmeno pareiškimais. Juristas, kuris perskaitė šitą pranešimą, pasakė mano draugui, kad per visą savo praktiką jis niekada nematė „tokio sukeliančio juoką ir apkaltinančio save dokumento“. Pasirodė, kad jame pilna spėliojimų ir „darbinių hipotezių“, kurios neigia viena kitą. Ar gi tai rimtas kaltinimas?

476 Klausiantis. Nežiūrint to, ši ataskaita Draugijai pridarė daug žalos. Kodėl tada madam Blavatskaja neapgynė savęs prieš teismą?

Teosofas. Pirmiausia todėl, kad jos, kaip teosofo, pareiga, nekreipti dėmesio į asmeninius įžeidinėjimus. Antra, todėl kad Draugija ir madam Blavatskaja neturi pinigų bylinėtis tokiuose teismų procesuose. Ir pagaliau todėl, kad beprasmiška atsisakyti savo principų dėl kvailų britiškų avinų bandos išpuolių, kurių vedliu buvo lengvabūdiškas ėriukas iš Australijos.

477 Klausiantis. Tai pagirtina. Bet ar jūs negalvojate, kad būtumėte padariusi realią naudą teosofinei veiklai, jeigu autoritetingai būtumėte visa tai paneigusi?

Teosofas. Galbūt. Bet ar tikite jūs, kad anglų prisiekusieji ir teisėjai kada nors sutiks pripažinti psichinių fenomenų realumą, net būdami nenusistatę priešiškai? Ir jeigu jūs prisiminsite, jie jau kartą buvo išteisinti dėl gąsdinimų „rusų šnipais“, dėl kaltinimų išdavyste ir ateizmu ir visu kitu skleidžiamu apie mus šmeižtu, tai jūs negalite nenumatyti, kad toks bandymas teisme pasiekti teisingumą yra daugiau negu bevaisis! „Psichiniai tyrėjai“ gerai visa tai žinojo ir begėdiškai pasinaudojo savo padėties pranašumu, kad pakiltų aukščiau mūsų ir išsigelbėtų mūsų sąskaita.

478 Klausiantis. Psichinių Tyrimų Draugija dabar visiškai neigia mahatmų egzistavimą. Jie teigia, kad nuo pradžios iki pabaigos tai buvo prasimanymas, kurį madam Blavatskaja sukurpė savo smegenyse!

Teosofas. Ji galėjo prigalvoti ne tik tai. Bet kuriuo atveju tokiai teorijai mes neturime jokių prieštaravimų. Kaip ji dabar visada sako, jai būtų geriau, kad žmonės netikėtų Mokytojų egzistavimu. Ji atvirai pareiškia, kad ji greičiau sutiktų, kad žmonės rimtai galvotų, kad vienintele vieta, kur gyvena mahatmos, yra pilkoji jos smegenų masė ir kad ji juos ištraukė iš savo sąmonės gelmių, nei kad jų vardai ir didingi idealai būtų šmeižiami ir niekinami, kaip vyksta dabar. Pradžioje ji neviltingai protestuodavo prieš abejojimus jų buvimu. Dabar gi, ji nesitraukia nuo savo darbų tam, kad įrodytų ar paneigtų tai. Tegu žmonės galvoja, ką nori.

479 Klausiantis. Bet tie Mokytojai, žinoma, egzistuoja?

Teosofas. Mes tvirtiname, kad jie egzistuoja. Vis tik, tai nelabai padeda. Daugelis žmonių, net kai kurie teosofai ir eks-teosofai sako, kad jie niekada neturėjo jokių įrodymų apie jų buvimą. Labai gerai; bet tada madam Blavatskaja atsako tokia alternatyva – jeigu ji sugalvojo juos, tai ji taip pat sugalvojo jų filosofiją ir praktines žinias, kurias sugeba įsisavinti tik nedaugelis; o jeigu taip, tai kokią reikšmę turi tai, egzistuoja jie ar ne, jeigu ji pati yra čia ir, bent jau jos egzistavimą vargu ar gali kas nors paneigti? Jeigu žinios, kurias, kaip spėjama, jie perdavė, yra tikros, ir daugelis žmonių su aukštesniu nei vidutinis intelektu tai suvokia, tai kam reikia kelti tokį triukšmą? Tai, kad ji sukčiauja, niekada nebuvo įrodyta, ir liks amžinai trūnyti; kai tuo pat metu nustatytu ir nepaneigiamu faktu išlieka tai, kad filosofija, skleidžiama „Mokytojų“, – nesvarbu, kas būtų ją sugalvojęs, yra viena iš didingiausių ir kūrybingiausių filosofijų, jeigu tik ji yra teisingai suprantama. Todėl šmeižikai, skatinami pačių žemiausių ir niekšingiausių jausmų – neapykantos, keršto, pykčio, pažeistos puikybės ar tuščios savigarbos – atrodo, nesuvokia, kad tuo pačiu jie deramai įvertina jos intelektualinius sugebėjimus. Jeigu tai tenkina vargšus kvailius, tegul bus taip. Iš tikrųjų, madam Blavatskaja nė trupučio neprieštarauja, kad priešai ją pristato trigubu adeptu ir dar pridurtų, kad ji „mahatma“. Tik nenorėjimas savo pačios akyse atrodyti varna, besidabinančia povo plunksnomis, iki šių dienų vertė ją įrodinėti ir ginti tiesą.

480 Klausiantis. Bet jeigu jūsų Draugijai vadovauja tokie geri ir išmintingi žmonės, kaip buvo padaryta tiek daug klaidų?

Teosofas. Mokytojai nevadovauja nei Draugijai, nei Steigėjams. Niekas niekada netvirtino, kad jie tuo užsiima – jie tik stebi juos ir gina ją. Jų buvimą aiškiai patvirtina tas faktas, kad jokios klaidos negalėjo sustabdyti Draugijos veiklos, jokie vidiniai skandalai ir net patys pavojingiausi išoriniai išpuoliai negalėjo jos sunaikinti. Mokytojai žiūri į ateitį, o ne į dabartį, ir kiekviena klaida tik padeda kaupti ateities dienų išmintį. Kitas „mokytojas“, kuris siųsdamas žmogų su penkiais talentais (piniginis vienetas) nepasakė, kaip juos padvigubinti, taip pat ir neapsaugojo kvailo tarno, užkasusio savo pinigus į žemę. Kiekvienas privalo išmintį įgyti savo patyrimu ir savo pasiekimais. Krikščioniškos bažnyčios, pretenduojančios į gerokai aukštesnį „Mokytoją“ – į pačią Šventąją Dvasią – visada buvo ir liks kalti ne tik dėl padarytų „klaidų“, bet ir dėl kruvinų nusikaltimų, vykdytų daugelį amžių. Ir vis tiktai, aš galvoju, kad nei vienas krikščionis, nežiūrint į visa tai, neneigs savo tikėjimo tuo Mokytoju? Nors jo gyvenimas buvo kur kas daugiau hipotetiškas, negu mahatmų egzistavimas, kadangi niekas niekada nematė Šventos Dvasios, o prieš jos vadovaujantį vaidmenį bažnyčiai, liudija visa bažnytinė istorija. Žmogui būdinga klysti, bet grįžkime prie mūsų temos.

 

Šventų vardų ir sąvokų iškraipymas

481 Klausiantis. Vadinasi, tai ką aš girdėjau, o būtent, kad daugelis jūsų autorių-teosofų tvirtina, jog juos įkvėpė Mokytojai, arba kad jie matė ir bendravo su jais – neatitinka tikrovės?

Teosofas. Tai gali būti tiesa, bet gali ir nebūti. Iš kur man žinoti? Įrodymų našta gula ant jų pečių. Kai kurie iš jų – nedaugelis, tikrai labai nedaugelis – arba sąmoningai melavo, arba kentėjo nuo haliucinacijų, kai gyrėsi tokiais įkvėpimais; kitus gi tikrai įkvėpė didieji adeptai. Kiekvienas medis atpažįstamas pagal jo vaisius; taip pat ir teosofus reikia vertinti pagal jų darbus, o ne pagal tai, ką jie rašo ir kalba; todėl visos teosofinės knygos turi būti priimamos pagal jų vertę, o ne pagal pretenzijas į autorystę, kurios gali būti juose nurodomos.

482 Klausiantis. Ar ponia Blavatskaja tai taiko ir savo pačios darbams, pavyzdžiui „Secret Doctrine“?

Teosofas. Žinoma. Įžangoje ji nedviprasmiškai pasako, kad atskleidžia doktrinas, kurias sužinojo iš Mokytojų, bet nekalba apie kokį nors įkvėpimą, kai kalba apie tai, ką ji parašė paskutiniu metu. Mūsų geriausi teosofai taip pat norėtų, kad Mokytojų vardai niekaip nebūtų susiję su mūsų knygomis. Daugelis tokių darbų, išskiriant tik nedaugelį, yra ne tik kad netobuli, bet paprasčiausiai klaidingi ir gali klaidinti. Dviejų Mokytojų vardai buvo sumenkinti iki baisiausios profanacijos. Jau sunku surasti mediumą, kuris netvirtintų, kad matė juos. Kiekviena fiktyvi apgavikiška draugija komerciniais tikslais dabar tvirtina, kad jai vadovauja „Mokytojai“, dažnai daug aukštesnio rango nei mūsų! Gausios ir sunkios nuodėmės tų, kurie tai pareiškia, trokšdami pinigų, siekdami pasipuikuoti arba vedini neatsakingo mediumizmo. Tos draugijos apiplėšė jau daugybę žmonių, už bevertį auksą žadėdamos jiems atskleisti dvasinę tiesą bei valdžios ir žinojimo paslaptis. Visų blogiausia tai, kad šventi okultizmo vardai ir šventų jo saugotųjų vardai buvo įtraukti į šlykščią pelkę ir išniekinti taip, kad dabar jie asocijuojasi su žemais motyvais ir amoraliais veiksmais; ir tuo pat metu tūkstančiai žmonių diskreditacijos ir blogos reputacijos pagalba buvo sustabdyti nuo stojimo į tiesos ir šviesos kelią, kurį visais įmanomais būdais užgožė šarlatanai, sukčiai, apgavikai ir klastotojai. Aš dar kartą kartoju, kad kiekvienas nuoširdus teosofas iki širdies gelmių gailisi, kad tie šventi vardai ir dalykai buvo paviešinti, ir karštai trokšta, kad jie būtų saugomi paslaptyje siaurame užsitarnavusių ištikimybę ir atsidavusių draugų rate.

483 Klausiantis. Tuos vardus, be abejo, dabar galima išgirsti labai dažnai, bet aš nepamenu, kad iki šiol ką nors būčiau girdėjęs apie tokias personas kaip „Mokytojai“?

Teosofas. Taip ir yra; ir jeigu mes būtume laikęsi išmintingo tylėjimo, vietoj populiarumo siekimo ir publikavimo viso to, ką mes žinojome ir girdėjome, tokio paniekinimo niekada nebūtų buvę. Pastebėkite, kad prieš keturiolika metų, iki Teosofinės Draugijos įkūrimo, visur kalbos sklido tik apie „dvasias“. Jos buvo kiekvienam ant liežuvio, ir niekas, jokiomis aplinkybėmis net nesiruošė kalbėti apie gyvus „adeptus“, „mahatmas“ ar „mokytojus“. Vargu, ar kas nors buvo girdėjęs apie rozenkreicerius, o tokio dalyko kaip „okultizmas“ egzistavimą įtarė labai nedaugelis. Dabar viskas pasikeitė. Ir mes, teosofai, nelaimei patiems sau, buvome pirmieji, kurie prakalbome apie tai, pagarsindami faktą, jog Rytuose egzistuoja „adeptai“, „mokytojai“ ir okultinės žinios; ir dabar tie žodžiai tapo visuotinai priimtinu dalyku. Ir mus dabar užgriuvo karma - kaip šventų vardų ir dalykų išniekinimo pasekmė. Viską, ką jūs apie panašius dalykus randate literatūroje – o jos nemažai – kyla impulsyviai, šią kryptį suteikė Teosofinė Draugija ir jos steigėjai. Mūsų priešai iki šiol naudojasi mūsų klaida. Paskutinė knyga, nukreipta prieš mūsų Mokymus, priskiriama adeptui su dvidešimties metų stažu. Žinoma, tai akivaizdus melas. Mes žinome šitą „stenografistą“ ir jo įkvepėjus (kadangi pats jis per didelis nemokša, kad galėtų parašyti ką nors panašaus). Šitie „įkvepėjai“ – gyvi žmonės, kerštingi ir neišrankūs priemonėms tiek, kiek jiems leidžia jų intelektualinės galimybės; ir šitų tariamų adeptų yra ne vienas, o keletas. „Adeptų“ ciklas, naudojamas vietoj kūjo mūsų teosofinėms galvoms skaldyti, prasidėjo prieš dvyliką metų „Luizu“ iš misis Emmos Harding Britten „Magijos meno“ ir „Šmėklų šalies“, o dabar užbaigiamas „adeptu“ ir „Egipto šviesos“ „autoriumi“, kuriuos spiritualistai parašė prieš teosofiją ir jos mokymus. Bet nėra prasmės sielvartauti dėl to, kas jau įvyko, ir mes galime tik kentėti vildamiesi, kad mūsų neapdairumas, galbūt, truputį palengvins kitiems žmonėms paiešką kelio pas tuos Mokytojus, kurių vardai dabar tariami visur be reikiamos pagarbos ir kuriais prisidengiant jau įvykdyta tiek daug neteisingumo.

484 Klausiantis. Jūs neigiate „Luisą“ kaip adeptą?

Teosofas. Mes nieko nedemaskuojame, palikdami šį kilnų darbą mūsų priešams. „Magijos meno“ ir kitų knygų spiritualistinė autorė galėjo ir negalėjo būti pažįstama su tokiu adeptu – o sakydama tai, aš sakau žymiai mažiau, negu per paskutinius keletą metų apie mus ir teosofiją pasakė ir parašė ši ledi – tai jos asmeninis reikalas. Bet kada iškilmingoje mistinio regėjimo scenoje tariamas adeptas stebi „dvasias“ Grinviče, Anglijoje, žiūrėdamas pro lordo Rosso teleskopą, kuris buvo pastatytas Parsonstaune, Airijoje*, ir niekada iš ten nebuvo pajudintas, aš leisiu sau nusistebėti šio „adepto“ moksliniu nemokšiškumu. Tai viršija visas klaidas ir nesėkmes, kurias kai kada padaro mūsų Mokytojų čela (mokiniai)! Ir kaip tik šis „adeptas“ dabar naudojamas tam, kad sužlugdytų mūsų Mokytojų mokymą.

* „Šmėklų šalis“ (Ghost Land), I dalis, 133 p. ir toliau.

485 Klausiantis. Aš visiškai suprantu jūsų jausmus šiuo klausimu ir galvoju, kad jie visiškai natūralūs. O dabar, atsižvelgiant į tai, ką jūs sakėte ir aiškinote, norėčiau užduoti keletą klausimų dar viena tema.

Teosofas. Jeigu galėsiu, tai į juos atsakysiu. Kas tai?

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją