Šeštadienis, Geg 26th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

II EGZOTERINĖ IR EZOTERINĖ TEOSOFIJA

Kuo šiuolaikinė Teosofijos draugija nėra

023 Klausiantis. Vadinasi, jūsų mokymai nėra nei buddizmo atgaivinimas, nei tiksli neoplatonistinės teosofijos kopija?

Teosofas. Žinoma, ne. Tačiau į šiuos klausimus nėra geresnio atsakymo, nei citata iš pranešimo „Teosofija“, kurį paskutiniame teosofų suvažiavime Čikagoje, Amerikoje (1889m., balandis) perskaitė Teosofijos Draugijos narys daktaras J.D.Bakas. Nė vienas iš dabartinių teosofų geriau neapibūdino tikrosios teosofijos esmės, kaip mūsų giliai gerbiamas draugas daktaras Bakas:

„Teosofinė Draugija buvo organizuota platinti teosofinį mokymą ir skatinti atitinkantį jį gyvenimo būdą. Dabartinė Teosofinė Draugija – ne pirmoji ir ne vienintelė tokia. Aš turiu knygą, pavadintą „Filadelfijos Teosofinės Draugijos protokolai“, išleistą Londone 1697 metais; ir kitą knygą, kurios pavadinimas „Įvadas į teosofiją, arba mokslą apie Kristaus slėpiningumą, tai yra apie Dievybę, Gamtą ir Kūrimą, apie visų veikiančių gyvenime magiškų ir dvasinių jėgų visa apimančią filosofiją, ir praktinis vadovas, kaip pasiekti aukščiausią skaistumą, šventumą ir evangelinį tobulumą; taip pat apie dieviško regėjimo ir šventų angeliškų menų pasiekimą, galimybes ir kitus dvasinio atgimimo privalumus“, išleistą Londone 1855 metais. Ši knyga skiriama:

„Krikščioniškojo pasaulio mokyklų, koledžų ir universitetų studentams; visų formų metafizikos, mechanikos ir gamtos mokslų profesoriams; išsilavinusiems pagrindinės ortodoksinės tikybos vyrams ir moterims; deistams, unitams, svedenborgiečiams ir visų kitų nepilnų ir mažai pagrįstų tikybinių mokymų pasekėjams, įvairaus plauko racionalistams ir skeptikams; tvirtai tikintiems ir prašviesėjusiems musulmonams, judėjams ir senovinių rytų religijų tikintiesiems; bet ypač šis įvadas į Teosofiją, mokslą apie visų dalykų paslaptis ir esmę, su didžiausiu nuolankumu ir meile skiriamas tiek barbariškų, tiek ir intelektualių tautų pamokslautojams ir misionieriams“.

Po metų (1856m.) išleista kita knyga „Teosofinis rinkinys“; 600 puslapių, didelio formato, šriftas „diamantas“. Buvo išleista tik 500 egzempliorių, skirtų bibliotekoms ir universitetams neatlygintinai. Šie ankstyvieji judėjimai, kurių buvo daug, dažnai užsimegzdavo Bažnyčios viduje tarp didelio dievobaimingo, pamaldumo ir nepriekaištingos reputacijos žmonių. Visi tie darbai turėjo ortodoksalinę formą, naudojo krikščioniškus išsireiškimus, ir žiūrint eilinio skaitytojo akimis taip pat, kaip ir iškilaus Bažnyčios veikėjo V.Lou darbai išsiskyrė tik giliu pamaldumu ir dievobaimingumu. Tai buvo tik bandymas iškelti ir išaiškinti Šventojo Rašto gilesnę, pirmapradę prasmę, ir tuo pačiu paaiškinti ir atskleisti teosofinį gyvenimo būdą. Tie darbai buvo greitai pamiršti ir dabar praktiškai nežinomi. Taip buvo bandoma reformuoti dvasininkiją ir atkurti tikrąjį pamaldumą, bet tai niekada nebuvo priimta ir vertinama. Užteko vieno žodžio „erezija“, kad tos knygos būtų palaidotos kartu su kitomis panašiomis utopijomis. Reformacijos metu analogišką bandymą atliko Johanas Roijhlinas (Reuchlin), rezultatas buvo toks pats, nors jis buvo artimas ir patikimas Liuterio draugas. Ortodoksai niekada nenorėjo būti mokomi ir lavinami. Reformatoriams buvo pasakyta taip pat, kaip ir Festas pasakė Povilui, kad per didelis mokytumas atvedė juos iki beprotystės ir kad toliau eiti būtų pavojinga. Jei, palikus nuošalyje terminologiją, kuri dalinai buvo tų autorių įpročių bei išsilavinimo pasekmė ir dalinai religinių apribojimų, kurie buvo perduodami per pasaulietinę valdžią, ir atsigręžti į tų veikalų esmę, tai jie pačia griežčiausia prasme buvo teosofiniai ir išimtinai skatino žmogų pažinti savo prigimtį ir aukštesnį sielos gyvenimą. Dabartinis teosofinis judėjimas kartais apskelbiamas kaip bandantis atversti krikščioniškąjį pasaulį į buddizmą, o tai paprasčiausiai reiškia, kad žodis „erezija“ neteko savo grėsmingos jėgos ir prasmės. Visais laikais atskiri žmonės daugiau ar mažiau teisingai suprato teosofinį mokymą ir stengėsi jį įpinti į savo gyvenimo audinį. Šis mokymas nepriklauso išskirtinai jokiai religijai ir neapribotas jokia visuomene ir jokiu laikotarpiu. Pagal gimimo teisę jis priklauso kiekvienai žmogiškai sielai. Tokį dalyką, kaip tikėjimo simbolį, kiekvienas turi išsirinkti pats, pagal prigimtį, poreikius ir skirtingą gyvenimo patyrimą. Todėl tampa aišku, kodėl tie, kurie įsivaizdavo teosofiją esant nauja religija, veltui medžiojo jos tikėjimo simbolius ir ritualus. Jos credo – ištikimybė Tiesai, o jos ritualas – „gerbti kiekvieną tiesą ją priimant ir pritaikant“.

Kaip menkai šis Visuotinos Brolijos principas suprastas žmonijos masių, ir kaip retai pripažįstama jo ypatinga svarba – tai patvirtina nuomonių įvairovė ir išgalvotos interpretacijos apie Teosofinę Draugiją. Vienintelis Draugijos įkūrimo principas – žmonių brolybė, apie tai bus toliau trumpai aprašoma ir netobulai dėstoma. Draugiją kritikavo, kad ji buddistinė ir antikrikščioniška, lyg ji galėtų būti ir vienokia, ir kitokia, kai tuo tarpu ir buddizmo, ir krikščionybės įkvėpėjai nuo pat jų užgimimo momento skelbė brolybę, kaip vienintelę principingai svarbią mokymo ir gyvenimo dalį. Teosofija taip pat buvo laikoma kažkuo nauju, arba geriausiu atveju, senu misticizmu, pasislėpusiu po naujo pavadinimo kauke. Ir nors tiesa yra tai, kad daugelis Draugijų buvo įkurtos vadovaujantis altruizmo arba brolybės principu, ir jų palaikymui, ir vadinosi įvairiais vardais, taip pat teisinga yra ir tai, kad daugelis vadinosi teosofinėmis, ir turėjo tuos pačius tikslus ir principus kaip ir šiuolaikinė Teosofinė Draugija. Tose draugijose mokymo esmė buvo tokia pati, o visa kita - atsitiktinumai, nors tai neatmeta ir to fakto, kad daugelis žmonių susivilioja paviršutiniškais dalykais ir nepastebi arba ignoruoja mokymo esmę“.

Į jūsų klausimą niekas aiškiau ir tiksliau neatsakys už žmogų, kuris yra vienas iš labiausiai nusipelniusių ir gerbiamų mūsų teosofų.

024 Klausiantis. Tai kokiai sistemai, be buddizmo etikos, jūs teikiate pirmenybę arba kurios sistemos prisilaikote?

Teosofas. Nė vienos ir tuo pat metu visų. Konkrečiai mes nesilaikome jokios religijos ir jokios filosofijos – mes išsirenkame tą gerą, ką randame kiekvienoje. Bet ir vėl, reikia konstatuoti, kad kaip ir visos senosios sistemos teosofija dalinasi į egzoterinę ir ezoterinę.

025 Klausiantis. Koks tarp jų skirtumas?

Teosofas. Teosofinės Draugijos nariai gali laisvai išpažinti bet kurią religiją ar filosofiją, kuri jiems patinka, arba jokios, jei to nori, su sąlyga, kad jie pilnai sutinka su trimis Draugijos tikslais ir pasiruošę vykdyti bent vieną iš jų. Draugija yra filantropinė ir mokslinė organizacija, platinanti brolybės idėjas praktiškai, o ne teoriškai. Jos nariai gali būti krikščionys ir musulmonai, judėjai ir parsai, buddistai ir brahmanistai, spiritualistai ir materialistai – tai neturi reikšmės; bet kiekvienas narys privalo būti arba filantropu, arba mokslininku, tyrinėjančiu arijų ir kitą senovinę literatūrą, arba tyrinėti psichinius reiškinius. Kitaip sakant, pagal galimybes jis turi padėti vykdyti nors vieną iš mūsų programos tikslų. Priešingu atveju, jam nėra tikslo jungtis prie mūsų. Tokia yra didžioji dauguma egzoterinės Draugijos dalis, susidariusi iš „pritvirtintų“ ir „nepritvirtintų“ narių*. Jie gali tapti, bet gali ir netapti tikrais teosofais. Jie yra nariai, nes įstojo į Draugiją; bet Draugija negali padaryti teosofu to, kuris neturi dieviško daiktų suvokimo jausmo, arba to, kuris reosofiją supranta kaip nuosavybę – jeigu galima taip išsireikšti – sektantiškai ir egoistiškai. Priežodį „ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą“, šiuo atveju, galima perfrazuoti taip: „teosofas yra tas, kuris teosofija praktikuoja“.

*„Pritvirtintas“ narys yra tas, kuris dalyvauja kokios nors Teosofinės Draugijos sekcijos veikloje. „Nepritvirtintas“ arba laisvas narys - tas, kuris priklauso Draugijai, turi Teosofinės Draugijos būstinės (Adjar, Madraso valstija) pažymėjimą, bet nesusiję su kokia nors lože ar skyriumi.

 

Teosofinės draugijos teosofai ir nariai

006 Klausiantis. Kaip aš suprantu, kalbama apie eilinius narius. Papasakokite apie tuos, kurie studijuoja ezoterinę teosofija – jie juk tikri teosofai?

Teosofas. Nebūtinai, kol jie patys neįrodė, kad jie tokie yra. Jie įstojo į vidinę grupę ir davė įžadus vykdyti okultinės grupės taisykles taip griežtai, kaip tik įmanoma. Tai sunkus įsipareigojimas, nes pirmoji taisyklė - visiškas savo asmenybės atsisakymas. Tai reiškia, kad davęs įžadus jis turi tapti visišku altruistu, niekada negalvoti apie save, pamiršti savo išdidumą ir pasipūtimą, mąstant apie gėrį savo artimiesiems – ne tik apie ezoterinės grupės narių gėrį. Jis, jeigu ezoteriniai pamokymai atnešė jam nors kokios naudos, turi gyventi visiško susilaikymo visame kame gyvenimą, atsisakydamas savęs ir pagal griežtas moralines normas, vykdydamas savo pareigą visiems žmonėms. Nedaugelis tikrų teosofų, esančių mūsų Draugijos nariais, yra tame rate. Tai nereiškia, kad už Teosofinės Draugijos ir jos vidinės grupės ribų nėra teosofų – jie yra, ir jų daugiau, negu galvoja žmonės ir, žinoma, daug daugiau negu tarp pasauliečių Teosofinės Draugijos narių.

027 Klausiantis. Kokia tada nauda stoti į taip vadinamą Teosofinę Draugiją? Koks stimulas? Teosofas. Naudos jokios, išskyrus pranašumą gauti tikrų „Išminties Religijos“ mokymų ezoterines instrukcijas ir, jei ši programa įvykdyta, sulauksite savitarpio pagalbos ir simpatijų. Sąjunga – tai jėga ir harmonija, o suderintos pastangos daro stebuklus. Tame ir slypi visų asociacijų ir sąjungų paslaptis nuo to laiko, kai egzistuoja žmonija.

028 Klausiantis. Bet kodėl žmogus, susivaldęs ir kryptingas, turintis pakankamai energijos ir užsispyrimo, negali tapti okultistu ar nors adeptu, dirbdamas vienas?

Teosofas. Gali, bet dešimt tūkstančių šansų prieš vieną, kad tai jam nepavyks. Ir pirmoji iš priežasčių yra ta, kad šiais laikais nėra knygų apie okultizmą arba teurgiją, kurios suprantama kalba išdėstytų alchemijos arba viduramžių teosofijos paslaptis. Visos jos simbolinės arba pateiktos alegorijomis; Vakarai amžių bėgyje prarado raktą, galinti padėti visa tai suprasti, tai kaip žmogus gali suvokti tai, ką jis skaito ar studijuoja? Čia slypi pats didžiausias pavojus, kuris veda į nesuvoktą juodąją magiją ar į patį bejėgiškiausią mediumizmą. Todėl neturint pašvęstojo mokytojo, su kuriuo būtų galima sulyginti savo žinias, reikėtų atsisakyti pavojingo pavienio studijavimo. Apsižvalgykite aplink ir pastebėkite. Tuo metu, kai du trečdaliai civilizuotos visuomenės išjuokia pačią mintį apie tai, kad teosofijoje, okultizme, spiritizme arba kabaloje kažkas yra, likusį trečdalį sudaro labai skirtingi ir prieštaringi elementai. Kai kas tiki mistika ir net antgamtiškumu (!), bet kiekvienas tiki savaip. Kiti be vadovavimo pradeda studijuoti kabalą, psichizmą, mesmerizmą, spiritizmą ar kokios nors formos misticizmą. Rezultatas: nerasite dviejų žmonių, turinčių vienodą nuomonę, suderinusius pagrindinius okultinius principus ir sutariančius vienas su kitu, nors jie ir tariasi žiną viską ir kitus tikina esantys tikri adeptai. Maža to, Vakaruose nėra prieinamo, mokslinio ir tikslaus okultizmo žinojimo - nėra net tikros astrologijos, vienintelės okultizmo šakos, kuri, net studijuojant ją egzoteriškai, turi savo dėsnius ir sistemą, - niekas net neturi supratimo, kas yra tikrasis okultizmas. Kai kurie senovės išmintį suveda į kabalą arba judėjų knygą „Zoar“, kurias kiekvienas irgi traktuoja savaip, atitinkamai rabinų negyvos raidės metodams. Kiti Aukščiausios Išminties išraiška laiko Svedenborgo (Swedenborg) ar Bėmes (Bohme) veikalus; kai tuo tarpu tretieji senovės magijos didžiąją paslaptį įžvelgia mesmerizme. Tie iš jų, kurie savo nemokšiškas teorijas pritaiko praktikoje, greitai nusirita į juodąją magiją. Laimingi tie, kuriems pasiseka to išvengti - juk jie neturi nei mato, nei kriterijų, kad atskirtų melą nuo tiesos.

029 Klausiantis. Ar tai reikia suprasti taip, kad Teosofinės Draugijos vidinė grupė pretenduoja į tai, kad jų nurodymai yra tik iš realiai pašvęstųjų arba ezoterinės išminties?

Teosofas. Netiesiogiai. Asmeninis tokių mokytojų dalyvavimas nebūtinas. Pakanka, kad jie duoda nurodymus kai kuriems iš tų, kurie eilę metų mokėsi jų vadovaujami ir visą savo gyvenimą pašventė tarnystei. Tada, savo ruožtu, jie gali gautas žinias perduoti tiems, kurie neturėjo tokios galimybės. Trupinėlis tikrų žinių geriau, negu masė nesuvirškintų ir nesuprantamų mokslų. Uncija aukso kainuoja tonas dulkių.

030 Klausiantis. O kaip sužinoti, jog tai tikrai auksas, o ne klastotė?

Teosofas. Medį pažįstame pagal jo vaisius, sistemą – pagal jos rezultatus. Kai mūsų priešininkai galės mums įrodyti, kad per visą ilgaamžę istoriją nors vienas mokinys, studijuodamas okultizmą vienas pats, tapo šventu adeptu, kaip Amonijus Sakas arba Plotinas, arba teurgu, kaip Jamblichas, arba be jokio vadovo atliko tokius žygdarbius kaip Sen-Žermenas; ir visa tai įvykdė nebūdamas mediumu, psichistu, apgaudinėjančiu save patį, arba šarlatanu – tada mes prisipažinsime, kad klydome. Bet iki tol teosofai linkę sekti įrodyto natūralaus dėsnio Švento Mokslo tradicijomis. Yra mistikų, kurie padarė didžiulius atradimus chemijoje ir fizikoje, labai artimus alchemijai ir okultizmui; kiti, tik savo genialumo dėka, iš naujo dalinai ar pilnai atskleidė prarastąją „misterijų kalbos“ abėcėlę, ir todėl galėjo teisingai perskaityti senovinius žydų ritinius; ir dar yra tie, kurie būdami aiškiaregiais, sugebėjo pagauti nuostabius Gamtos slėpinių blyksnius. Bet visi jie yra tik siaurų pažiūrų specialistai. Vienas iš jų – teoretikas-išradėjas, kitas – sektantiškai nusiteikęs kabalistas, trečiasis - šiuolaikinis Svedenborgas, atmetantis viską, kas neatitinka jo nuosavo mokslo ar religijos. Niekas iš jų negali pasigirti, kad savo veikla suteikė naudos ne tik sau, bet ir visam pasauliui. Tik keletas žiniuonių – kuriuos Karališkoji gydytojų ar chirurgų Kolegija pavadins šarlatanais – nė vienas savo mokslais nepadėjo žmonijai, ir netgi keliems savo aplinkos žmonėms. Kur tie praeities haldėjai (chaldeans), kurie įvykdydavo nuostabius išgydymus „ne burtais, o paprastumu“? Kur Apolonijus iš Tianos, kuris išgydydavo ligonius ir prikeldavo mirusiuosius bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis? Europoje mums žinomi keli pirmojo atvejo specialistai, bet antrojo atvejo - nė vieno, jie žinomi tik Azijoje, kur jogų „gyvybės ir mirties“ paslaptis vis dar saugoma.

031 Klausiantis. Ar tokių gydančių adeptų ugdymas yra teosofijos tikslas?

Teosofas. Teosofija turi keletą tikslų; bet svarbiausi iš jų yra sumažinti žmonių kančias, tiek moralines, tiek ir fizines. Ir mes tikime, kad pirmosios yra daug svarbesnės negu antrosios. Teosofija privalo įteigti etiką; ji turi apvalyti sielą, nes tai suteiks palengvėjimą ir kūnui, kurio ligos, išskyrus nelaimingus atsitikimus, yra tik pasekmė. Negalima pasiekti tikrojo okultizmo tikslo - padėti kenčiančiai žmonijai - studijuojant jį egoistiniais sumetimais ir vien tenkinant asmenines ambicijas. Lygiai taip pat negalima tapti okultistu, studijuojant tik vieną vienintelę ezoterinės filosofijos sritį - to pasiekiama, studijuojant (jeigu ne praktikuojant) visas sritis.

032 Klausiantis. Tokiu atveju, siekimas pagrindinio tikslo padeda tik tiems, kurie studijuoja ezoterinius mokslus?

Teosofas. Visiškai ne. Kiekvienas pasaulietis Draugijos narys turi teisę gauti bendras instrukcijas, jeigu tik jis to nori; bet tik nedaugelis linkę tapti „dirbančiais nariais“ – dauguma linkę likti teosofijos pūzrais. Vis tik, reikia suprasti, kad asmeniniai tyrinėjimai Teosofinėje Draugijoje yra skatinami, jeigu tik jie neperžengia ribų, skiriančių egzoterinį tyrinėjimą nuo ezoterinio, aklą magiją nuo sąmoningos.

 

Skirtumas tarp teosofijos ir okultizmo

033  Klausiantis. Jūs kalbate apie teosofiją ir okultizmą; ar tai tas pats?

Teosofas. Jokiu būdu. Žmogus gali būti labai geru teosofu, būdamas ar nebūdamas Draugijos nariu, ir jokiu būdu nebūdamas okultistu. Bet niekas negali būti tikru okulistu, nebūdamas tikru teosofu; priešingu atveju, jis bus tik juodasis magas, sąmoningai ar nesąmoningai.

034 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje?

Teosofas. Aš jau sakiau, kad tikras teosofas privalo praktiškai įgyvendinti pačius aukščiausius moralinius idealus, privalo stengtis suvokti savo vieningumą su visa žmonija ir nenutrūkstamai darbuotis dėl kitų. O jeigu okultistas taip nesielgia, jis veikia egoistiškai, savanaudiškai; ir jeigu jis įgijo daugiau praktinių sugebėjimų, nei paprasti žmonės, jis tampa visam pasauliui ir aplinkiniams daug pavojingesniu priešu, nei paprastas mirtingasis. Tai akivaizdu.

035 Klausiantis. Tai, galbūt, okulistas paprasčiausiai yra žmogus, turintis didesnes galias nei kiti žmonės?

Teosofas. Taip. Daug didesnes – jeigu jis praktikas ir mokytas okultistas, o ne tik tokiu besivadinantis. Okultiniai mokslai visiškai nėra, kaip rašoma enciklopedijose, „tie įsivaizduojami viduramžių mokslai, tiriantys tariamą veiksmą ir okultinių savybių arba antgamtinių jėgų įtaką, kaip alchemija, magija, nekromantija ir astrologija“, nes tie mokslai yra realūs, veikiantys ir labai pavojingi. Jie moko pažinti slaptas Gamtos galimybes, vystydami ir kultivuodami paslėptas galias, „miegančias žmoguje“, tuo pačiu suteikdami jam milžinišką pranašumą prieš neišprususius mirtinguosius. Geras to pavyzdys yra hipnotizmas, kuris dabar tapo rimtu mokslinio tyrinėjimo objektu. Hipnozės jėga buvo atrasta beveik atsitiktinai, jai kelią paruošė mesmerizmas; o dabar įgudęs hipnotizuotojas praktiškai gali priversti žmogų daryti, ką tik jis nori: gali jį priversti, nesuvokdamas to pats, kvailai elgtis, – ar įvykdyti nusikaltimą, dažnai vietoj hipnotizuotojo ir jo naudai. Argi tai ne siaubinga jėga, jeigu ja naudojasi nesirenkantys priemonių žmonės? Belieka prisiminti, kad tai tik viena iš menkesnių okultizmo sričių.

036 Klausiantis. Bet argi patys kultūringiausi ir labiausiai išsilavinę žmonės visų tų okultinių mokslų, magijos ir burtų nelaiko senovės prietarais ir neišprusimu?

Teosofas. Leiskite man pastebėti, kad jūsų pastaba yra dviprasmiška. „Patys kultūringiausi ir išsilavinę“ tarp jūsų ir krikščionybė bet kurią kitą religiją taip pat laiko senovės prietarais ir neišprusimu. Dabar žmonės bent jau pradeda tikėti hipnotizmu, o kai kurie – netgi tarp pačių kultūringiausių – pradeda tikėti teosofija ir jos reiškiniais. Bet kas iš jų, išskyrus pamokslautojus ir apakusius fanatikus, prisipažins, kad tiki bibliniais stebuklais? Štai čia ir prasideda skirtumai. Yra labai geri ir dori teosofai, kurie gali patikėti antgamtiniais, tame tarpe ir dieviškais stebuklais, bet nei vienas okultistas tuo nepatikės. Nes okultistas praktikuoja mokslinę teosofiją, paremtą tiksliomis žiniomis apie slaptą Gamtos struktūrą; bet teosofas, naudodamas taip vadinamas paranormalias galias, be okultizmo žinių, nuslysta į pavojingą mediumizmo formą todėl, kad, nors ir prisilaikydamas teosofijos ir pačių aukščiausių jos etinių principų, jis veikia tamsoje, tikėdamas nuoširdžiai, bet aklai. Kiekvienas teosofas ar spiritualistas, bandantis praktikuoti vieną iš okultinių mokslų šaką: hipnotizmą, mesmerizmą ar net fizinių fenomenų kūrimo paslaptis ir taip toliau, nežinodamas tų jėgų filosofinio racionalizmo pagrindų, panašus į valtį be vairo audringoje jūroje.

 

Skirtumas tarp teosofijos ir spiritualizmo

037 Klausiantis. Bet argi jūs netikite spiritualizmu?

Teosofas. Jeigu „spiritualizmu“ jūs laikote aiškinimus, kuriais spiritualistai aiškina kai kuriuos antgamtinius reiškinius, tai mes kategoriškai tuo netikime. Spiritualistai tvirtina, kad visus šiuos reiškinius vykdo išėjusių mirtingųjų „dvasios“, paprastai jų giminaičių, kurie, jų žodžiais tariant, grįžta į Žemę bendrauti su tais, kuriuos mylėjo ar prie kurių buvo prisirišę. Mes visiškai atmetame tokias galimybes. Mes tvirtiname, kad mirusiųjų dvasios negali grįžti į Žemę – nebent labai retais ir išskirtiniais atvejais, apie kuriuos aš, galbūt, pasakysiu vėliau; taip pat jos negali bendrauti su žmonėmis, išskyrus absoliučiai subjektyvius būdus. Tai, kas atrodo objektyvu, arba daiktiška, yra tik nefizinio žmogaus fantomas Tačiau psichinį arba, taip sakant, „dvasinį“ spiritualizmą mes pripažįstame besąlygiškai.

038 Klausiantis. Ar spiritistinius reiškinius jūs taip pat neigiate?

Teosofas. Žinoma, ne – išskyrus sąmoningus sukčiavimo atvejus.

039 Klausiantis. Tokiu atveju, kaip jūs juos paaiškinate?

Teosofas. Įvairiais būdais. Visų šių reiškinių priežastys ne tokios jau paprastos, kaip norėtų tikėti spiritualistai. Dažniausiai taip vadinamų „materializacijų“ varomoji jėga, „deus ex machina“ yra mediumo, arba kieno nors iš dalyvių, astralinis kūnas arba „antrininkas“. Šis astralinis kūnas taip pat yra veikiančioji jėga, kai atsiranda užrašai ant uždengtos lentos, panašiai kaip Deivenporto reiškiniuose ir t.t.

040 Klausiantis. Jūs sakote „paprastai“, o kas vyksta kitais atvejais?

Teosofas. Tai priklauso nuo reiškinių prigimties. Kartais tai buvusių kamalokoje asmenybių astraliniai likučiai; kitais atvejais – elementalai. „Dvasia“  įvairiai ir plačiai suprantamas žodis. Aš nežinau, ką turi galvoje spiritai, naudodami šį terminą; bet kaip suprantame mes, jie tvirtina, kad fizinius reiškinius vykdo persikūnijantis „aš“, dvasinė ir nemirtinga „individualybė“. O šitą hipotezę mes visiškai atmetame. Sąmoninga individualybė netekusi kūno negali materializuotis, taip pat ji negali iš savo mentalinės devačano (devachan) sferos sugrįžti į žemiško daiktiškumo planą.

041 Klausiantis. Tačiau daugelis pranešimų, gautų iš „dvasių“, demonstruoja ne tik protą, bet ir atskleidžia nežinomus mediumui faktus, o kartais ir faktus, nežinomus tyrinėtojui ir visiems dalyvaujantiems.

Teosofas. Tai visiškai neįrodo, kad protas ir žinios, apie kuriuos jūs kalbate, priklauso dvasioms ar bekūnėms sieloms. Žinoma, kad transo būsenoje somnambulai kuria muziką ir eiles, sprendžia matematikos uždavinius, nors prieš tai jie niekada nesimokė nei muzikos, nei matematikos. Kiti protingai atsakinėja į sudėtingus klausimus, ir kartais net kalba senąja žydų ar lotynų kalbomis, kurių anksčiau visiškai nežinojo – ir visa tai vyksta giliai miegant. Ar jūs tvirtinsite, kad tai taip pat „dvasių“ nuopelnai?

042 Klausiantis. O kaip tai paaiškinsite jūs?

Teosofas. Mes tvirtiname, kad dieviškoji kibirkštis, esanti žmoguje, būdama vienalytė ir tapati su Visuotine Dvasia, mūsų „dvasinis Aš“, praktiškai yra visa žinanti, bet negali atskleisti savo žinių dėl materijos ribojimų. Kuo daugiau tų ribojimų pašalinama, kitaip sakant, kuo stipriau užblokuojama nuosava nepriklausoma veikla ir fizinio kūno sąmonė, kaip giliai įmigus, transo būsenoje arba sergant, tuo pilniau šiame plane gali save išryškinti vidinis „Aš“. Tai mūsų paaiškinimas tų, tikrai nuostabių aukšto lygio reiškinių, kuriuose be abejonės reiškiasi protas ir žinios. Jei kalbėti apie žemesnio lygio reiškinius, tokius kaip fiziniai reiškiniai ar banalūs  „dvasių“ pranešimai, tai net patys bendriausi paaiškinimai pareikalaus daugiau vietos ir laiko, negu dabar būtų galima jiems skirti. Tegul įrodymų našta užgula tikinčiuosius „dvasiomis“. Būdami kol kas įsitikinę, kad aukščiausio lygio reiškiniai vyksta veikiant bekūnėms sieloms, spiritualistų lyderiai ir patys protingiausi bei labiausiai apsišvietę iš jų, jau pradeda pripažinti, kad ne visus reiškinius vykdo dvasios. Palaipsniui jie pripažins visą tiesą; bet kol kas mes neturime nei teisės, nei noro primesti jiems savo pažiūras. Ir vis tik, grynai psichinių ir dvasinių pasireiškimų atveju mes tikime tarpusavio ryšio galimybe tarp gyvenančio žmogaus dvasios ir bekūnių asmenybių dvasių.

043 Klausiantis. Tai reiškia, kad jūs pilnai atmetate spiritualizmo filosofiją?

Teosofas. Jeigu jūs turite galvoje jų nesubrendusias teorijas, kurias vadinate „filosofija“ – tai taip. Tiesą sakant, jie neturi filosofijos. Taip sako jų geriausi, labiausiai išsilavinę ir sąžiningiausi gynėjai. Jų pagrindinę, vienintelę ir nepriekaištingą tiesą, o būtent tai, kad reiškiniai vyksta per mediumus, valdomi nematomos jėgos ir proto, niekas neneigs ir negalės paneigti, gal tik išskyrus, užkietėjusį materialistą iš „Haksli didžiojo kojos piršto“ mokyklos. O kalbant apie jų filosofiją, tai leiskite pacituoti žurnalo „Light“ redaktorių, nes uolesnį ir protingesnį spiritualizmo idėjų gynėją sunku būtų surasti. Štai ką rašo vienas iš nedaugelio spiritualistų-filosofų „M.A.Oksonas“ apie jų organizacijos trūkumus ir aklą fanatizmą:
„Reikia atidžiai išstudijuoti tą momentą, nes jis gyvybiškai svarbus. Mes turime patirtį ir žinias, palyginus su kuriomis kitos žinios yra nereikšmingos. Paprastas spiritualistas pratrūksta pasipiktinimu, jeigu kas nors išdrįsta suabejoti jo žiniomis apie ateitį ir jo absoliučiu ateities gyvenimo įsitikinimu. Ten, kur kiti žmonės su pirmyn ištiestomis silpnomis rankomis bando užčiuopti kelią į tamsią ateitį, jis eina žvaliai, kaip turintis žemėlapį ir žinantis savo kelią. Ten, kur kiti sustoja dėl savo dievobaimingumo ar pasitenkinę tėvų tikyba, jis didžiuojasi tuo, jog žino tai, kuo jie tik tiki, ir iš gausių atsargų jis gali sustiprinti mažėjantį tikėjimą, paremtą tik viltimi. Jis nuostabus tuo, kaip moka elgtis su pačia aukščiausia žmogaus viltimi. „Jūs tikitės to, - sako jis - ką aš galiu paprasčiausiai pademonstruoti. Jūs tikite legendomis apie tai, ką aš galiu įrodyti eksperimentais, atitinkančiais pačius griežčiausius mokslinius metodus. Jūsų senieji tikėjimai blėsta, palikite juos ir išsilaisvinkite. Juose tiek pat melo, kiek ir teisybės. Jūsų statiniai gali būti patikimi, tik turėdami patikimą pademonstruoto fakto pagrindą. Visi senieji tikėjimai aplink jus žlunga. Pasistenkite išvengti žlugimo ir išsidanginkite iš ten“.

Tačiau kai tik kas nors pabando turėti reikalų su šia nuostabia asmenybe, kokių sulaukia rezultatų? Rezultatai būna labai įdomūs ir nuviliantys. Tas žmogus taip įsitikinęs savo pasiųstomis žinutėmis, kad nesistengia patikrinti tų interpretacijų, kurias jo faktams duoda kiti. Išminčiai daug amžių stengėsi išaiškinti tai, ką spiritualistas laiko įrodytu; bet jis net nežvilgtelės į tuos tyrinėjimus. Be to,  jis ne visada sutaria ir su kitais spiritualistais. Tai vėl darosi panašu į pasakojimą apie seną škotę, kuri su savo vyru įsteigė „bažnyčią“. Jie turėjo nuosavus raktus į rojų, tiksliau, turėjo tik ji, nes „Džemiu ji pilnai nebuvo įsitikinusi“. Lygiai taip pat visą laiką persidalijančios, persiskirstančios ir persigrupuojančios spiritualistų sektos kraipo galvomis ir viena „negarantuoja“ už kitą. Tuo tarpu kolektyvinė žmonijos patirtis šiuo klausimu tvirta ir nesikeičianti: jėga slypi vienybėje, o susiskirstymas – silpnumo ir pralaimėjimo šaltinis. Stovinti petys į petį, apmokyta ir disciplinuota minia tampa armija, kur kiekvienas žmogus yra vertas šimto netreniruotų. Bet kurioje žmogaus veikloje organizacija lemia sėkmę, laiko ir darbo, išteklių ir paruošiamųjų darbų ekonomiją. Plano ir metodų trūkumas, atsitiktinis, laikinas darbas, apsireiškiantis energijos protrūkiais, nedisciplinuotos pastangos – visa tai reiškia neišvengiamą žlugimą. Žmonijos balsas patvirtina tiesą. Ar sutinka spiritualistas su šiomis išvadomis, ar veikia, prisilaikydamas jų? Ne. Jis atsisako organizacijos. Jis pats sau yra įstatymas ir visada pastatęs šerius prieš savo artimuosius“ („Light“. 1889, birželio 22).

044 Klausiantis. Man sakė, kad Teosofinė Draugija iš pradžių buvo įsteigta tam, kad sutriuškintų spiritualizmą ir tikėjimą į žmogaus individualybės išsaugojimą?

Teosofas. Jus dezinformavo. Visi mūsų įsitikinimai pagrįsti kaip tik šia nemirtingąja individualybe. Bet jūs, kaip ir daugelis kitų, painiojate individualybę su asmenybe. Matyt, jūsų vakarietiški psichologai iki šiol nenustatė aiškaus skirtumo tarp šių sąvokų. O tai kaip tik ir yra tas skirtumas, kuris padeda suprasti Rytų filosofiją ir yra pagrindinis nesutarimas tarp teosofinio ir spiritualistinio mokymų. Vis tiktai aš privalau pareikšti, nors tai gali iššaukti dar didesnį kai kurių spiritualistų priešiškumą, kad būtent teosofija yra tikras ir švarus, be jokių priemaišų, spiritualizmas, kai tuo tarpu šiuolaikinė sistema šiuo pavadinimu, kurią šiandien praktikuoja masės, yra paprastas transcendentalinis materializmas.

045 Klausiantis. Prašau, paaiškinkite savo mintį tiksliau.

Teosofas. Aš turiu galvoje tai, kad nors mūsų mokymai tvirtina apie dvasios ir materijos identiškumą, ir nors mes sakome, kad dvasia yra potenciali materija, o materija - paprasčiausia kristalizuota dvasia (taip pat, kaip ledas yra sušalę garai), vis tiktai pradinė ir amžina visa ko būsena yra ne dvasia, o, taip vadinama, meta-dvasia (o matoma ir kieta materija yra tik periodinis jos pasireiškimas); be to, mes tvirtiname, kad terminas „dvasia“ gali būti taikomas tik tikrai individualybei.

046 Klausiantis. O koks skirtumas tarp tos „tikros individualybės“ ir „aš“, kuriuos visi mes suvokiame?

Teosofas. Prieš atsakant, turime išsiaiškinti, kaip jūs suprantate „aš“. Mes skiriame paprastą savęs suvokimo faktą, paprastą „aš esu aš“ jausmą ir sudėtingesnę mintį „aš esu misteris Smitas“, arba „misis Braun“. Jeigu tikėti vieno ir to paties Aš gimimų, arba persikūnijimų, nuoseklumu, kaip tikime mes, tai šis skirtumas tampa pagrindine visos idėjos šerdimi. Kaip galima pamatyti „misteris Smitas“, tikrovėje reiškia ilgą kasdieninių pergyvenimų seriją, surištų į krūvą atminties siūlo, ir sudarančių tai, ką misteris Smitas vadina „savimi“. Bet nei vienas iš šių pergyvenimų, tikrovėje nėra „aš“, be to jie „misteriui Smitui“ nesuteikia jausmo, kad tai ir yra jis pats, nes jis pamiršta didžiąją dalį savo kasdieninių pergyvenimų, ir jie sukelia jam savęs suvokimo jausmą tol, kol jie vyksta. Mes, teosofai, matome skirtumą tarp šio „pergyvenimų“ vėrinio, kurį mes laikome apgaulinga (nes ji tokia baigtinė ir trumpalaikė) asmenybe, ir tarp to elemento žmoguje, kuris suteikia jam „aš esu aš“ jausmą. Tai ir yra tas Aš, kurį mes vadiname tikrąja individualybe; ir mes sakome, kad šis Aš, arba individualybė, kaip aktorius gyvenimo scenoje vaidino daug vaidmenų. Sulyginkime kiekvieną naują to paties Aš gyvenimą Žemėje su vienu spektakliu teatro scenoje. Vieną sykį aktorius, arba „Aš“, yra „Makbetas“, kitą -„Otelas“, trečią kartą „Romeo“, ketvirtą jau „Hamletas“ arba „Karalius Lyras“, ir taip toliau, kol pereis visą  persikūnijimų ciklą. Aš pradeda savo gyvenimišką kelionę kaip elfas, „Arielis“ arba „Pakas“, jis atlieka statisto vaidmenį, vaidindamas kareivį, tarną, choristą; paskui pakyla iki „vaidmenų su tekstu“, pakaitomis vaidina pagrindinius ir epizodinius vaidmenis, kol, galiausiai, nulipa nuo scenos kaip „Prosperas“, magas.

047 Klausiantis. Aišku. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad tikrasis Aš po mirties negali sugrįžti į Žemę. Bet juk aktorius gali laisvai pasirinkti vaidmenis ir sugrįžti prie ankstesnių, kai panorės, jei jis išsaugojo individualybės jausmą?

Teosofas. Mes sakome, kad ne, paprasčiausiai todėl, kad toks sugrįžimas į Žemę nesuderinamas su bet kuria tyros palaimos būsena po mirties, ką aš esu pasiruošusi įrodyti. Mes sakome, kad per savo gyvenimą žmogus kenčia tiek daug ir neužtarnautai dėl aplinkinių žmonių kaltės, su kuriais jis priverstas bendrauti, arba dėl supančios aplinkos, ir todėl jis besąlygiškai  turi teisę į poilsį ir ramybę, jeigu ne į palaimą, iki vėl reikės nešti gyvenimo naštą. Bet tai mes galime apsvarstyti vėliau.

 

Kodėl teosofija pripažįstama?

048 Klausiantis. Iki tam tikros ribos aš suprantu; aš matau, kad jūsų mokymai yra daug sudėtingesni ir metafiziškesni, nei spiritualizmas ar šiuolaikinė religinė mintis. Bet ar galite pasakyti, kodėl teosofijos sistema, kurią propaguojate, sukelia tokį didelį susidomėjimą ir tuo pačiu tokį priešiškumą?

Teosofas. Tam yra keletas priežasčių; tarp kurių galima išvardinti: Pirma, stiprus nusivylimas grubiomis materialistinėmis teorijomis, vyraujančiomis dabartiniame moksle. Antra, visuotinis nepasitenkinimas dirbtinomis įvairių krikščioniškų bažnyčių teologijomis ir vis didėjančiu konfliktuojančių sektų skaičiumi. Trečia, vis didėjantis supratimas, kad tikėjimo simboliai, taip aiškiai prieštaraujantys patys sau ir vienas kitam negali būti tikri, o neįrodytos pretenzijos negali būti realios. Šitas natūralus nepasitikėjimas visuotinai pripažintomis religijomis tik stiprėja ir patiria visišką pralaimėjimą, siekiant išsaugoti moralę ir apvalyti visuomenę bei mases. Ketvirta, daugelio įsitikinimas ir keleto žmonių tikslus žinojimas, kad turi egzistuoti filosofinė ir religinė sistema, kuri bus mokslinė, o ne paprasčiausiai spekuliatyvinė. Penkta, galbūt, tai tikėjimas tuo, kad tokios sistemos reikia ieškoti tarp mokymų, gerokai ankstyvesnių, nei šiuolaikiniai tikėjimai.

049 Klausiantis. O kodėl ši sistema siūloma tik dabar?

Teosofas. Paprasčiausiai todėl, kad atėjo laikas, ir tai patvirtina tas faktas, kad tiek daug tikrų ieškotojų stengiasi sužinoti tiesą, kiek tai bekainuotų, ir kur ji besislėptų. Matydami tai jos saugotojai leido paskelbti bent jau kai kurias jos dalis. Jeigu Teosofinės Draugijos steigimas būtų atidėtas dar keleriems metams, tai per tą laiką pusė civilizuotų žmonių būtų tapę užkietėjusiais materialistais, o kita pusė – antropomorfistais ir fenomenalistais.

050 Klausiantis. Tokiu atveju, ar galima teosofiją laikyti apreiškimu?

Teosofas. Jokiu būdu – net kaip naujas ir gautas tiesiogiai iš aukščiau, iš virš natūralių ar, kraštutiniu atveju, viršžmogiškų būtybių; tai tik „skraistės atkėlimas“ nuo senų, labai senų tiesų, skirtas anksčiau nesusipažinusiems su jomis žmonėms ir net nežinojusiems apie šių senovinių žinių buvimą ir saugojimą.*

*Tapo madinga, ypač paskutiniu metu, galvoti, kad didžiųjų ir civilizuotų tautų, tokių kaip egiptiečių, graikų ir romėnų misterijose nieko nebuvo, išskyrus žynių suktybes ir apgaules. Net rozenkreiceriai laikomi pusiau fantazuotojais, pusiau sukčiais. Apie juos parašyta gausybė knygų; ir naujokai, kurie anksčiau kažin ar girdėjo tuos pavadinimus, tapo aršiais kritikais bei alchemijos, ugnies filosofijos ir, bendrai, misticizmo žinovais. Ir vis tik, žinoma daugybė Egipto, Indijos, Haldėjos, Aravijos hierofantų, kurie kartu su didžiaisiais Graikijos ir Vakarų filosofais bei išminčiais visas žinias priskyrė tam, kas buvo vadinama išmintimi ir dievišku mokslu, nes jie, iš esmės, viso meno ir mokslo ištakas laikė dieviškomis. Platonas Misterijas laikė šventomis; Klimentas Aleksandrietis, kuris buvo pašvęstas į Elevsino Misterijas, pareiškė, „kad žinios, duotos jose, yra žmogaus pažinimo viršūnė“. Kaip jūs galvojate, ar galėjo Platonas ir Klimentas būti sukčiai ar kvailiai, o, galbūt, iškart ir viena ir kita?

051 Klausiantis. Jūs kalbėjote apie „persekiojimus“. Jeigu teosofija pristato tiesą tokią, kokia ji yra, kodėl ją sutinka su tokiu pasipriešinimu, o ne su visuotiniu pripažinimu?

Teosofas. Ir vėl, dėl daugelio ir skirtingų priežasčių, viena jų – žmonių priešiškumas „naujovėms“, kaip jie tai vadina. Egoizmas, iš esmės, yra konservatyvus ir negali pakęsti, kai jį trikdo. Jis suteiks pirmenybę sukalbamam ir nereikliam melui, o ne didžiausiai tiesai, jeigu tik ši pareikalaus atsisakyti nors trupinėlio komforto. Protinės inercijos jėga labai didelė, jeigu tučtuojau nenusimato naudos ir atlygio. Mūsų amžius pasižymi bedvasiškumu ir prozajiškumu (red. kasdieniškumu, pilkumu). Tai dar papildo nesuprantamas teosofinio mokymo charakteris ir sudėtingos doktrinos, kurios kartais visiškai priešingos daugeliui žmogiškų prietarų, kuriuos išpuoselėjo sektos ir kurios įsigraužusios į pačią populiarių tikėjimų šerdį. Jeigu prie viso to pridėsime asmenines pastangas ir gyvenimo skaistumą, reikalaujamų iš tų, kurie nori tapti vidinio rato mokiniais, o taip pat labai ribotą skaičių tų, kurie pasiruošę laikytis mūsų taisyklių, varžančių jų egoizmą, tampa aišku, kodėl teosofija taip sunkiai ir lėtai skinasi sau kelią. Iš esmės, jos filosofija įkandama tik tiems, kurie yra prislėgti gyvenimo kančių ir praradę bet kokią viltį išsikapstyti iš to liūno kitais būdais. Be to, istorija rodo, kad iš pradžių bet kuris tikėjimas ar moralinė sistema, pirmąkart pasireiškę nežinomoje aplinkoje sutikdavo visus įmanomus trukdymus, kuriuos tik galėdavo išgalvoti tamsuoliškumas ir egoizmas. Realybėje „novatoriaus vainikas - tai erškėčių vainikas!“ Senų, sugriaužtų kirvarpų pastatų griovimas visada susijęs su kai kuriais pavojais.

052 Klausiantis. Visa tai, greičiau, yra Teosofinės Draugijos etika ir filosofija. Ar galite bendrais bruožais apibūdinti pačią Draugiją, jos tikslus ir įstatus?

Teosofas. Tai niekada nebuvo paslaptis. Klauskite, ir jūs gausite tikslius atsakymus.

053 Klausiantis. Bet aš girdėjau, kad jus pančioja įžadai?

Teosofas. Tik slaptoje (arcane) arba „ezoterinėje“ sekcijoje.

054 Klausiantis. Ir vis tiktai, kai kurie buvę nariai, išstoję iš Draugijos, nelaiko savęs įsipareigojusiais. Ar jie teisūs?

Teosofas. Tai byloja apie jų garbės supratimo netobulumą. Kokiu būdu jie gali būti teisūs? Apie tokius atvejus gerai parašyta mūsų teosofinio organo Niujorke leidžiamame žurnale „Path“: „Įsivaizduokite, kad kareivį teisia už priesaikos ir disciplinos pažeidimus ir po to atleidžia iš tarnybos. Įtūžęs ant teisėsaugos ir jos vykdytojų, nors apie bausmę jis buvo įspėtas, kareivis kaip išdavikas ir šnipas eina pas priešus, siekdamas atkeršyti savo buvusiems vadams, be to teigdamas, kad nuobauda atleido jį nuo ištikimybės priesaikos“. Kaip jūs galvojate, ar jis teisus? Ar jums neatrodo, kad jį reikia laikyti negarbingu žmogumi ir bailiu?

055 Klausiantis. Aš galvoju, kad taip; bet yra galvojančių priešingai.
Teosofas. Tuo blogiau jiems. Bet apie tai mes pakalbėsime vėliau, jeigu jūs nieko prieš.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją