Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

III TEOSOFINĖS DRAUGIJOS DARBINĖ SISTEMA

 

Draugijos tikslai

056 Klausiantis. Kokie „Teosofinės Draugijos“ tikslai?

Teosofas. Jų trys ir tokie jie buvo iš pat pradžių.

1. Sukurti Visuotinį Žmonijos kaip Brolijos branduolį, be rasių, odos spalvos ar tikėjimo išpažinimo skirtumų.

2. Skatinti arijų ir kitų pasaulinių religijų šventų rankraščių ir įvairių mokslinių krypčių studijavimą, ginti Azijos literatūros šaltinius, kurie turi svarbią reikšmę, ypač priklausantys bramanistinei, buddistinei ir zoroastristinei filosofijoms.

3. Įvairiais prieinamais aspektais tyrinėti užslėptas Gamtos paslaptis, ypač psichines ir dvasines galimybes, užslėptas tik žmoguje. Tai, bendrais bruožais, ir yra trys pagrindiniai Teosofinės Draugijos tikslai.

057Klausiantis. Ar jūs galite pateikti detalesnę informaciją apie juos?

Teosofas. Mes galime kiekvieną iš šių trijų tikslų suskirstyti į tiek dalių, kiek bus reikalinga.

058 Klausiantis. Tada pradėkime nuo pirmojo. Kokiomis priemonėmis ir būdais jūs galite pasinaudoti, kad pažadintumėte brolybės jausmą tarp rasių, kurios, kaip žinome, labai skiriasi papročiais, religijomis, įsitikinimais ir mąstymo būdu?

Teosofas. Leiskite man prie šito pridurti dar tai, ką, mano supratimu, jūs nutylite. Juk mes žinome, kad išskyrus likučius dviejų senų nacijų – parsų ir žydų, – kiekviena ne tik turi nesutarimų su kitomis, bet ir yra susiskaldžiusi savo viduje. Tuo ypač pasižymi taip vadinamos krikščioniškos nacijos. Štai iš čia jūsų nuostaba ir priežastis, kodėl mūsų pirmasis tikslas jums atrodo utopija. Ar gi ne taip?

059 Klausiantis. Taip, tikrai, bet kaip jūs galėtumėte tai paaiškinti?

Teosofas. Prieš patį faktą neturiu nieko, bet galiu labai daug pasakyti apie būtinybę likviduoti priežastis, dėl kurių šiuo metu Visuotina Brolija yra neįmanoma.

060 Klausiantis. Kokios, jūsų požiūriu, tos priežastys?

Teosofas. Pirmoji ir reikšmingiausia – tai natūralus žmogiškos natūros egoizmas. Vietoj to, kad būtų išgyvendinamas, jis (egoizmas) religinio auklėjimo pagalba kasdien stimuliuojamas ir stiprinamas, kol virsta žiauriausiu bei nesuvaldomu jausmu; toks religinis auklėjimas ne tik tendencingai ugdo, bet, galiausiai, ir išteisina šį jausmą. Žmonių suvokimas apie tai, kas teisinga ir neteisinga, buvo pilnutinai iškreiptos tiesioginiu, pažodiniu žydiškos Biblijos supratimu. Visas nesavanaudiškas altruistinis Jėzaus mokymas paprasčiausiai virto teoriniu dalyku oratoriškai mankštai tribūnose, kai tuo tarpu praktinio egoizmo principai, kurių moko Mozės Biblija ir prieš kuriuos Kristus taip bergždžiai pamokslavo, tvirtai įsišaknijo Vakarų tautų gyvenime. „Akis už akį, dantis už dantį“ tapo pirmąja jūsų įstatymo taisykle. Ir aš pareiškiu, atvirai ir drąsiai, kad šią iškraipytą doktriną, kaip ir daugelį kitų, su šaknimis gali išrauti tik teosofija.

 

Bendras visų žmonių kilmės šaltinis

061 Klausiantis. Kokiu būdu tai gali padaryti teosofija?

Teosofas. Paprasčiausiai pademonstruodama loginius, filosofinius, metafizinius ir netgi gamtos mokslų pagrindus:

a) visi žmonės dvasiškai ir fiziškai yra tos pačios kilmės, tokia fundamentali yra ir teosofijos padėtis;

b) kadangi žmonija, iš esmės, yra viena, ir ta jos esmė yra begalinė, nesukurta ir amžina, vadiname mes ją Dievu ar Gamta – niekas, tokiu būdu, negali įtakoti vienos tautos ar vieno žmogaus, tuo pačiu neįtakodamas kitos tautos ar kito žmogaus. Šitai taip pat tikra ir akivaizdu, kaip kad ir mestas į kūdrą akmuo anksčiau ar vėliau sujudins kiekvieną šio vandens telkinio lašelį.

062 Klausiantis. Bet tai nėra Kristaus mokymas, tai, greičiau, panteizmas.

Teosofas. Štai čia ir slypi jūsų paklydimas. Tai švariausia krikščionybė, nors ir ne judėjiškos krypties, todėl jūsų biblijinės nacijos stengiasi ignoruoti ją.

063 Klausiantis. Tai nepagrįstas ir neteisingas kaltinimas. Kur įrodymai tokiems jūsų pareiškimams?

Teosofas. Jie visada su manimi. Kristui priskiriami žodžiai: „Mylėkite vienas kitą“ ir „mylėkite savo priešus“, „nes jei jūs temylite tuos, kurie jus myli, kokio atlyginimo jūs begalite laukti? Ar taip nesielgia ir muitininkai*? Ir jei jūs sveikinate vien savo brolius, ką tokio ypatingo jūs atliekate? Ar gi ne taip elgiasi ir pagonys?“ Tai Kristaus žodžiai. Bet Pradžios Knygoje (d.9, p.25) sakoma: „Prakeiktas Kanaanas, vergų vergas jis bus savo broliams“. Tačiau, nežiūrint to, bibliniai krikščionys teikia pirmenybę Mozės įstatymui, bet ne Kristaus Meilės Įstatymui. Jie remiasi Senuoju Testamentu, kuris su savo pavergiančiais, grobuoniškais ir engiančiais kitas rases, kurias jie vadina žemesnėmis, įstatymais nuolaidžiauja visoms jų aistroms. Kokie nusikaltimai buvo vykdomi, pasiremiant Senojo Testamento velniškų pasisakymų jėga (jeigu suprasti paraidžiui), gali atskleisti tik istorija, ir tai nepilnai.**

*Į muitininkus tais laikais žiūrėjo kaip į plėšikus ir kišenvagius. Tarp žydų muitininko profesija buvo laikoma pačia gėdingiausia. Jiems buvo draudžiama įžengti į Dievo Namus, ir Mato (18,7) Evangelijoje vienodai kalbama kaip apie pagonis, taip ir apie muitininkus. Ir vis tik, jie buvo tik romėnų mokesčių rinkėjai, ir buvo tokioje pat padėtyje, kaip britų valdininkai Indijoje ir kitose pavergtose šalyse.

** Vėlyvaisiais viduramžiais, veikiant moraliniams faktoriams, vergovė Europoje beveik išnyko; bet vėliau du svarbūs įvykiai sugriovė europinės visuomenės moralinius principus ir užtraukė žmonijai tokį kiekį prakeiksmų, koks retai pasitaiko Žemėje. Vienu iš tokių įvykių buvo žygis į barbarų apgyventus kraštus, kur žmogiškosios būtybės tapo įprastiniu prekybos objektu, o kitu - Naujojo Pasaulio atradimas su neišsenkančio turto šaltiniais, kurių pasisavinimui reikėjo atvežtinės darbo jėgos. Keturis šimtus metų Afrikos pakrantėse buvo grobiami vyrai, moterys ir vaikai, atplėšiami nuo visko, ką jie žinojo ir mylėjo, ir pardavinėjami svetimšaliams prekeiviams. Sukaustytus grandinėmis juos perveždavo triumuose; šios siaubingos, taip vadinamos, „perkėlos“ metu dažnai gyvieji būdavo kartu su mirusiais. Kaip tvirtina Bankroftas, kurį galima laikyti objektyviu istoriku, tokių fatališkų kelionių metu iš trijų su ketvirčiu milijono žmonių 250 tūkstančių buvo išmesti į jūrą. Likusieji buvo pasmerkti šiurpiai nežinomybei kasyklose ir rimbų smūgiais buvo suginti į cukranendrių plantacijas bei ryžių laukus. Už šį siaubingą nusikaltimą kaltė krenta krikščioniškai bažnyčiai. „Švenčiausiosios Trejybės vardu“ Ispanijos vyriausybė, įtakojama Romos Katalikų Bažnyčios, sudarė daugiau kaip dešimt sutarčių, suteikiančių teisę parduoti į vergiją penkis šimtus tūkstančių žmogiškų būtybių; 1562 metais seras Džonas Hopkinsas išplaukė laivu, kuris buvo pavadintas švenčiausiu Jėzaus vardu, į savo šėtonišką ekspediciją pirkti Afrikoje vergus ir parduoti juos Vest-Indijoje; karalienė Elžbieta, būdama krikščionių protestantų tikėjimo, apdovanojo jį už šį pirmą pasisekusį anglams prekybinį nužmogėjimo verslą, suteikdama jam teisę kaip herbą nešioti ženklą, kuriame pavaizduotas „supančiotas, natūralios odos spalvos pusiau mauras“, arba, kitais žodžiais tariant, sukaustytas grandinėmis negras vergas. („Kryžiaus užkariavimai“, cituota iš „Agnostic Jornal“).

064 Klausiantis. Aš girdėjau jus sakant, kad mūsų fizinės kilmės vieningumas įrodytas moksliškai, o dvasinės - Išminties Religijos. Bet lig šiol mes nepastebime, kad darvinistai būtų linkę į visuotinę žmonių brolybę.

Teosofas. Būtent. Tai ir demonstruoja materialistinių sistemų neįtikinamumą ir įrodo, kad mes, teosofai, esame teisūs. Mūsų fizinės kilmės identiškumas neiššaukia mumyse kilnių ir subtilių jausmų. Materija, netekusi sielos ir dvasios, arba savo dieviškosios esmės, negali prakalbinti žmogiškos širdies. Bet tikro, nemirtingo žmogaus sielos ir dvasios tapatumas, kaip mus moko teosofija, kartą įrodytas ir giliai įsišaknijęs mūsų širdyse, ves mus tikrojo gailestingumo, brolybės ir laisvos valios keliu.

065 Klausiantis. Kaip teosofija aiškina bendrą žmonijos kilmę?

Teosofas. Mokymu apie tai, kad visos Gamtos, objektyvios ir subjektyvios, šaknis ir viskas, kas išvis egzistuoja Visatoje, matoma ar nematoma, buvo, yra ir visada bus viena absoliuti esybė, iš kurios viskas atsiranda ir į kurią viskas sugrįžta. Tai arijų filosofija, pilnai perteikta tik vedantistų ir buddistų sistemose. Turint omenyje pirmąjį mūsų tikslą, visų teosofų pareiga – visais praktiškai prieinamais būdais, visose šalyse skatinti nesektantinį išsilavinimą.

066 Klausiantis. Ką be viso to jūsų Draugija rekomenduoja savo nariams? Aš turiu omenyje fiziniame plane.

Teosofas. Norėdami sužadinti tautose brolybės jausmą, mes privalome plėtoti tarptautinius prekių ir technologijų mainus, padėdami patarimais, suteikdami informaciją, bendradarbiauti su visomis vertomis dėmesio asmenybėmis ir asociacijomis, vienok su sąlyga, apie tai įspėja Įstatai, kad „už Draugijos ir jos narių paslaugas negali būti gaunamas pelnas ar imami procentai“.

Štai praktinis pavyzdys. Visuomenės organizacija, nuostabiai parodyta Edvardo Bellami knygoje „Žvilgsnis atgal“, atspindi teosofinę idėją ir nurodo, koks turi būti žengtas pirmas žingsnis, siekiant realizuoti Visuotinės Brolijos idėją. Jo pavaizduota padėtis toli nuo tobulumo, nes egoizmas vis dar yra, ir jis valdo žmonių širdis. Bet, apskritai, egoizmas ir individualizmas įveikiami solidarumo ir visuotinos brolybės jausmu. Ten aprašytoji gyvenimo schema iki minimumo sumažina galimybes kilti ir vystytis egoizmui.

067 Klausiantis. Tokiu būdu jūs, kaip teosofas, dalyvausite įgyvendinant šiuos idealus?

Teosofas. Žinoma, ir mes tai jau įrodėme darbais. Argi jūs negirdėjote apie Nacionalinius klubus ir Partiją, kuri atsirado Amerikoje po Bellami knygos publikacijos? Jų veikla tampa vis daugiau ir daugiau pastebima ir ateityje dar augs. Tai štai, šie klubai ir partija savo veiklą pradėjo pirmiausia paveikti teosofų. Bostono Nacionalinio Klubo prezidentas ir sekretorius yra teosofai, dauguma valdybos narių taip pat priklauso Teosofijos Draugijai. Visų šių klubų ir partijos, kurią jie sudaro, Įstatuose labai aiški teosofijos ir Teosofinės Draugijos įtaka, nes jie visi remiasi pirmu ir pagrindiniu principu - žmonijos brolybe - kaip moko teosofija. Savo Principų Deklaracijoje jie skelbia: „Žmonijos Brolybės principas yra vienas iš amžinųjų tiesų, vedančių pasaulinio progreso keliais, atskiriančiais žmoniškąją prigimtį nuo gyvuliškos“. Kas gali būti teosofiškiau negu tai? Bet ir šito nepakanka: dar būtina žmogui įteigti mintį, kad jeigu žmonijos šaknis yra viena, tai turi būti ir vieninga tiesa, kuri išreiškiama visose religijose, nežiūrint jų įvairovės, – išskyrus judėjišką, kurioje jūs nerasite išreikštos tiesos, net kabaloje.

068 Klausiantis. Tai taikytina bendrai religijų kilmei, ir čia jūs, galbūt, teisi. Bet kaip tai gali būti pritaikyta praktiškam brolijos įgyvendinimui fiziniame lygmenyje?

Teosofas. Pirma, tai, kas teisinga metafiziniame lygmenyje, turi būti tiesa ir fiziniame. Antra, neegzistuoja palaimingesnio šaltinio kivirčams ir neapykantai už religinius skirtumus. Jeigu viena ar kita partija laiko save absoliučios tiesos savininke, tai natūralu, kad savo kaimynus ji laiko Paklydusiais arba esančius Velnio valdžioje. Bet leiskite vieną kartą žmonėms pamatyti, kad nei viena iš jų nėra visos tiesos savininkė, bet kad visos jos papildo viena kitą, kad pilną tiesą galima rasti tik apjungus visų pažiūras ir po to, kai visas melas jose bus atsijotas – tik tada tikroji religijų brolybė bus pasiekta. Visa tai tinka ir fiziniam lygmeniui.

069 Klausiantis. Prašau, paaiškinkite detaliau.

Teosofas. Panagrinėkime tokį pavyzdį. Augalą sudaro šaknis, stiebas, daugybė ūglių ir lapų. Kadangi žmonija, kaip visuma, yra stiebas, augantis iš dvasinės šaknies, tai stiebas ir sudaro viso augalo vienybę. Pažeiskite stiebą – ir, tikriausiai, nukentės kiekvienas ūglis ir lapas. Lygiai taip pat vyksta ir su žmonija.

070 Klausiantis. Taip, bet jei sužeisite ūglį arba lapą, jūs gi nepakenksite visam augalui?

Teosofas. Ir todėl jūs galvojate, kad padaręs žalos vienam žmogui, jūs nepakenkėte visai žmonijai? Bet iš kur jūs tai žinote? Ar žinoma jums, kad net materialistinis mokslas moko, jog bet koks, net menkiausias augalo pažeidimas, įtakos jo tolimesnį vystimąsi? Vadinasi, jūs klystate, analogija užbaigta. Jeigu jūs neatkreipėte dėmesio į tai, kad įpjautas pirštas gali priversti kentėti visą kūną ir sukelti visos nervų sistemos atsakomąją reakciją, tai tuo labiau turiu jums priminti, kad gali būti ir kiti, dvasiniai dėsniai, veikiantys augalus ir gyvius, o taip pat ir žmoniją; nors jei jūs neprisipažįstate jų poveikio augalams ir gyvūnams, jūs galite neigti jų buvimą.

071 Klausiantis. Kokius dėsnius jūs turite omenyje?

Teosofas. Mes juos vadiname karminiais dėsniais, bet jūs nesugebėsite pilnai suprasti šio termino reikšmės, jeigu nestudijavote okultizmo. Bet mano argumentai nebuvo pagrįsti šių dėsnių egzistavimu, tai tik buvo analogija su augalu. Paskleiskite šią idėją, padarykite ją universalia, ir jūs greitai pastebėsite, kad tikroje filosofijoje kiekvienas fizinis veiksmas turi savo moralines pasekmes, kurios lieka visam laikui. Privertę žmogų kentėti, padarydami jam kūno sužalojimą, jūs galite galvoti, kad šitas skausmas ir kančia niekaip neatsilieps jo artimiesiems ir dar mažiau kitų nacijų atstovams. Bet mes tvirtiname, kad nustatytu laiku tai atsilieps. Todėl mes pareiškiame, kad iki kiekvienas supras ir priims kaip nepajudinamą tiesą tai, kad kenkdami vienam žmogui, mes kenkiame ne tik sau, bet ir visai žmonijai bendrai, jokie broliški jausmai, kuriuos propagavo visi didieji reformatoriai, ir pirmiausiai Budda bei Jėzus, Žemėje nebus galimi.

 

Kiti mūsų tikslai

072Klausiantis. Ar dabar jūs galėtumėte paaiškinti metodus, kuriais ketinate įgyvendinti antrąjį Teosofinės Draugijos tikslą?

Teosofas. Mes ketiname mūsų būstinės Adjare, Madraso valstijoje (Indija) bibliotekai (o jos vietinių skyrių nariai – savo bibliotekoms) rinkti visus vertingus ir pasiekiamus veikalus apie pasaulines religijas. Rašytine forma surinkti į vieną vietą tikras žinias apie skirtingus senovinius filosofinius mokymus, tradicijas ir legendas, po to platinti šią informaciją visais įmanomais būdais, publikuojant vertingų originalių darbų vertimus, ištraukas iš jų ir jų komentarus, tuo pačiu naudojantis ir žodiniais nurodymais asmenų, nusimanančių savo veiklos srityje.

073 Klausiantis. O kaip įgyvendinsite trečią tikslą - ugdyti žmoguje jo slaptas dvasines ir psichines galimybes?

Teosofas. Tai gali būti pasiekta ir platinant literatūrą, ypač tose vietovėse, kur negalimos jokios paskaitos ir asmeninis bendravimas. Mūsų pareiga palaikyti žmoguje jo dvasinę intuiciją. Tuo pačiu priešintis ir atsispirti – po atitinkamų tyrimų ir gautų įrodymų apie jų iracionalią prigimtį – įvairių formų prietarams – religiniams, moksliniams ar socialiniams ir, visų pirma, šventeiviškumui, ar tai būtų religinis sektantiškumas, ar tikėjimas stebuklais į kažką antgamtišką. Svarbiausia, ką mes turime daryti – tai stengtis įgyti žinojimą apie visus gamtos dėsnius ir skleisti juos; skatinti šiuolaikinę žmoniją studijuoti taip mažai jai žinomus okultinių mokslų dėsnius, pagrįstus tikru gamtos pažinimu, o neprietaringais vaizdiniais, pagrįstais aklu tikėjimu ir autoritetu, kaip yra šiuo metu. Kruopščiai atrinktas folkloras ir liaudies tradicijos, turintys daug išgalvojimų, gali atskleisti seniai prarastas, bet labai svarbias gamtos paslaptis. Tokiu būdu Teosofinė Draugija stengiasi tęsti tokius kryptingus tyrinėjimus, tikėdamasi išplėsti mokslinių stebėjimų ir filosofijos veiklos sritis.

 

Apie įžadų šventumą

074 Klausiantis.  Ar Teosofinėje Draugijoje yra kokia nors etikos sistema, kurios reikėtų prisilaikyti?

Teosofas. Etika yra. Ji labai aiški visiems, kurie pasiruošę jos laikytis. Tai pasaulinės etikos esmė arba grietinėlė, surinkta iš visų didžiųjų pasaulio reformatorių mokymų. Todėl jūs aptiksite joje Konfucijaus bei Zoroastro, Laozi ir Bhagavad-gitos idėjas, Gautamo Buddos ir Jėzaus iš Nazareto priesakus, Gilelio ir jo mokyklos, o taip pat Pitagoro, Sokrato, Platono ir jų mokyklų mokymus.

075 Klausiantis. Ar jūsų Draugijos nariai vykdo visus šiuos priesakus? Aš esu girdėjęs apie nesutarimus ir tarpusavio kivirčus?

Teosofas. Tai visiškai natūralu, nors mūsų principus (jų dabartinėje formoje) ir galima pavadinti naujais, bet žmonės, kuriems reikia pasikeisti, lieka tais pačiais, su ankstesne nuodėminga savo prigimtimi. Kaip jau buvo sakyta, ne taip jau daug yra aktyviai dirbančių narių, bet daug yra tokių, kurie stengiasi gyventi, prisilaikydami Draugijos ir savo idealų, kaip leidžia jiems jų jėgos. Mūsų pareiga – padrąsinti atskirus Draugijos narius, suteikiant jiems pagalbą ir palaikymą jų intelektualiame, moraliniame ir dvasiniame tobulėjime; o ne peikti ir smerkti tuos, kuriems tai nesiseka. Mes, griežtai kalbant, neturime teisės atsisakyti priimti, ypač į Draugijos ezoterinę sekciją, nes „tas, kas įstoja į ją, tarsi atgimsta iš naujo“. Bet jeigu kuris nors iš Draugijos narių, nekreipdamas dėmesio į šventus įžadus, garbės žodį ir savo nemirtingą „aš“, po tokio „naujojo gimimo“ nori išsaugoti savo ankstesniojo gyvenimo ydas bei trūkumus ir netgi pataikauti jiems, greičiausiai, bus paprašytas atsisakyti narystės ir pasišalinti; arba, jei nesutiks savo noru, jį išmes. Tokiems atvejams mes numatę pačias griežčiausias taisykles.

076 Klausiantis. Ar gali būti paminėti tokie atvejai?

Teosofas. Taip, gali. Pradėsime nuo to, kad nei vienas Draugijos narys, priklausytų jis ezoterinei ar egzoterinei sekcijai, neturi teisės savo nuomonės primesti kitiems Draugijos nariams. „Bet kuris centrinės Draugijos organizacijos oficialus asmuo neturi teisės reikšti viešai, žodžiu ar veiksmais kokį nors priešiškumą ar teikti pirmenybę kuriai nors sekcijai*, religinei ar filosofinei. Visi turi lygias teises reikšti savo religinių pažiūrų esmę, pateikiamą visos žmonijos nešališkam teismui. Ir nei vienas oficilus Draugijos asmuo, eidamas pareigas, neturi teisės skleisti savo sektantiškų pažiūrų ir tikėjimo Draugijos nariams, išskyrus atvejus, kai susitinka vienminčiai. Jei po įspėjimo jis nesiliaus pažeidinėti šios taisyklės, jį gali nubausti laikinai nušalinant, arba pašalinant visiškai“. Nes Teosofinėje Draugijoje tai laikoma vienu iš didžiausių nusižengimų. Vidinėje Draugijos sekcijoje, dabar vadinamoje ezoterine, dar 1880 metais buvo įrašyta tokia taisyklė: „Nė vienas narys savo egoistiniams tikslams negali panaudoti kokių nors žinių, perduotų jam bet kurio Draugijos pirmos sekcijos (dabar vadinamos aukščiausio „laipsnio“) nario; nusižengimas šiai taisyklei baudžiamas pašalinimu“. Bet dabar, prieš išgirsdamas tokio pobūdžio žinias, kandidatas privalo duoti iškilmingą priesaiką nenaudoti jų savanaudiškiems tikslams ir neatskleisti jų niekam, jei negaus specialaus leidimo.

* „Skyrius“ arba ložė, sudaryta išskirtinai iš vienminčių arba sekcija in partibus (tarp kitatikių), kaip jie iškilmingai save tituluoja.

077 Klausiantis. Bet ar gali žmogus, pašalintas ar pasitraukęs iš tos sekcijos, atskleisti tai, ką jis sužinojo, arba pažeisti kitas duotų įžadų sąlygas?

Teosofas. Žinoma, ne. Jo pašalinimas ar įgaliojimų atėmimas atleidžia jį tik nuo įsipareigojimų savo mokytojui ir nuo aktyvaus dalyvavimo Draugijos darbe, bet tik jau ne nuo šventos priesaikos saugoti paslaptis.

078 Klausiantis. Bet ar tai protinga ir teisinga?

Teosofas. Be jokios abejonės. Bet kuriam žmogui, turinčiam nors mažiausią garbės jausmą, paslapties saugojimas, prisiektas garbės žodžiu, ir didžiąja dalimi savo Aukščiausiam „Aš“ – Dievui viduje – įpareigoja žmogų iki pat jo mirties. Nei vienas garbingas žmogus, nors ir pasišalinęs iš sekcijos ar Draugijos, niekada negalvos kenkti ar pulti tą grupę, su kuria jis (arba ji) buvo susieti priesaika.

079 Klausiantis. Ar tai ne per dideli reikalavimai?

Teosofas. Gali būti, jei prilyginti juos šiuolaikinės moralės žemajam standartui. Bet jeigu tai nesuriša, kaip mes tai aptarinėjome, tai kokia tada išvis nauda iš priesaikos? Kaip gali kas nors tikėtis gauti kokių nors slaptų žinių, jeigu jis galvoja turįs teisę bet kada atsisakyti prisiimtų įsipareigojimų? Kokia garantija, įsitikinimas ar pasitikėjimas gali egzistuoti tarp žmonių, jeigu panašios priesaikos neturėtų realios galios? Patikėkite manimi, atpildo (karmos) dėsnis labai greitai pasieks tą, kuris sulaužė savo priesaiką ir, galbūt, taip pat greitai, kaip ir kiekvieno sąžiningo žmogaus panieka, netgi fiziniame lygmenyje. Tai gerai išreikšta Niujorko leidinyje „Path“, kurį ką tik citavome: „Kartą duota priesaika suriša kiekvieną moraliniame ir okultiniame pasauliuose amžiams. Jeigu vieną kartą mes ją sulaužėme ir buvome už tai nubausti, tai nereiškia, kad nuobauda atleidžia už pakartotinį jos sulaužymą; ir kiek mes taip besielgtume, galingas karmos dėsnis mus visada pasieks.“ („The Phat“, 1889m., liepa).

 

IV TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POŽIŪRIS Į TEOSOFIJĄ

 

Apie tobulinimąsi

080 Klausiantis. Vadinasi, dvasinis tobulėjimas yra tas principinis dalykas, kurio taip primygtinai siekiama jūsų Draugijoje?

Teosofas. Neabejotinai! Tas, kuris nori tapti tikru teosofu, privalo išmokti gyventi taip, kaip tokiam ir priklauso.

081 Klausiantis. Jeigu tai tikrai taip, tai kaip aš pastebėjau anksčiau, kai kurių Draugijos narių elgesys keistai paneigia šią pagrindinę taisyklę.

Teosofas. Taip, bet mes negalime šito pakeisti, kaip negali ir tie, kurie vadina save krikščionimis, o elgiasi kaip žiaurūs fanatikai. Tai ne mūsų įstatų ir taisyklių klaidos, o žmoniškosios prigimties. Net kai kuriose visiems prieinamose ezoterinėse sekcijose nariai duoda įžadus savo Aukščiausiam Aš gyventi gyvenimą, nurodytą teosofijos. Jie turi padaryti taip, kad jų Dieviškasis Aš kiekvieną jų gyvenimo dieną ir akimirką vestų juos visose jų mintyse ir veiksmuose. Tikras teosofas privalo „elgtis teisingai ir gyventi kukliai“.

082 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje?

Teosofas. Paprasčiausiai štai ką: vienas „aš“ privalo pamiršti save dėl daugelio „aš“. Leiskite man atsakyti jums tikro filaleto, Teosofinės Draugijos nario išsakytais žodžiais, išspausdintais žurnale „Theosophist“: „Ko kiekvienam žmogui reikia pirmiausia – tai surasti save, o po to atlikti sąžiningą inventorizaciją visiems subjektyviems įsigijimams, ir jei paaiškės, kad padėtis yra prasta, gal net gresia bankrotas, situacija nebus visiškai nepataisoma, jeigu imtis to rimtai“. Bet ar daugelis taip elgiasi? Visi nori darbuotis tik vardan asmeninio vystimosi ir progreso, ir tik labai nedaugelis domisi kitų progresu. Pacituosime tą patį autorių dar kartą: „Žmonės jau pakankamai ilgai klaidino ir apgaudinėjo patys save, jie privalo sunaikinti savo stabus, atsisakyti klastočių ir pradėtų darbuotis dėl savęs – šitas mažas žodelis reiškia labai daug ir labai daug ką, nes besidarbuojantis tik dėl savęs, geriau išvis nesidarbuotų, būtų geriau, jei jis darbuotųsi dėl kitų, dėl visų. Nes kiekvienas meilės ir gailestingumo žiedas, pasodintas artimojo sode, išnaikins atstumiančią piktžolę savo nuosavame sode, taip šitas dievų sodas – Žmonija – sužydės kaip rožynas. Visuose šventraščiuose, visose religijose tai pateikta pakankamai aiškiai, bet žmogus įsigudrina iš pradžių tai neteisingai išsiaiškinti, po to nuskurdina, nužemina ir pagaliau paverčia pilnu absurdu. Nereikia naujo apreiškimo. Tegul kiekvienas žmogus tampa apreiškimu pačiam sau. Tegul nemirtinga žmogaus dvasia vieną kartą nugali savo kūno tvirtovę, išvijęs iš jos mainytojus ir kitus niekšus, ir jo paties dieviškasis žmoniškumas išlaisvins jį, nes tapęs vieningu su pačiu savimi, jis pažins „Šventovės statytoją“.

083 Klausiantis. Prisipažįstu, tai gryniausias altruizmas.

Teosofas. Taip. Ir jeigu nors vienas iš dešimties Teosofinės Draugijos narių praktiškai tai realizuotų, ji tikrai taptų išrinktųjų organizacija. Deja, tarp pašalinių stebėtojų visada atsiras tokių, kurie atsisakys matyti esminį skirtumą tarp teosofijos ir Teosofinės Draugijos, tarp idėjos ir jos netobulo įgyvendinimo. Tokie paskelbs apie kiekvieną skleidėjo, žmogiškos organizacijos, suklupimą ir net menkiausią trūkumą, nukreipdami tai į švarią dvasią, skleidžiančią savo dievišką šviesą. Ar gi tai teisinga tiek vieno, tiek kito atžvilgiu? Jie mėto akmenis į asociaciją, kuri pačiomis sunkiausiomis sąlygomis stengiasi išsaugoti ir iškelti savo idealą, bei visa savo veikla siekti jo įgyvendinimo. Kai kurie juodina Teosofinę Draugiją tik dėl to, kad ji bando įgyvendinti tai, ko siekdamos kitos sistemos – visų pirma, tokios kaip bažnyčia ir suvalstybinta krikščionybė - patyrė visišką nesėkmę; o kiti taip elgiasi, kad išsaugotų esamą daiktų padėtį - tai besivadovaujantys Mozės įstatymais fariziejai ir sadukiejai ir aukštas pareigas einantys mokesčių rinkėjai bei nusidėjėliai, puotaujantys kaip ir Romos Imperijos nuosmukio laikais. Bet kuriuo atveju blaiviai mąstantys žmonės turi prisiminti, kad žmogus, kuris daro viską, ką gali, daro tiek pat, kiek ir tas, kuris pasiekė daugiausiai šiame santykinių galimybių pasaulyje. Tai paprasčiausias truizmas, aksioma, o tikintiesiems galima paminėti evangelinį prilyginimą apie talentus (pinigus): tarnui, kuris padvigubino savo du talentus, buvo atlyginta taip pat, kaip ir tarnui, kuris gavo penkis talentus. Kiekvienam žmogui duodama, įvertinant jo sugebėjimus.

084 Klausiantis. Ir vis tiktai sunku nustatyti skirtumą tarp abstraktaus ir konkretaus, nes į tai atsižvelgdami mes formuojame savo vertinimus.

Teosofas. Tai kodėl Teosofinei Draugijai reikia daryti išimtį? Teisingumas, kaip ir gailestingumas, turi prasidėti namuose. Ar iš „Kalno pamokslo“ jūs tyčiositės ir šaipysitės vien todėl, kad jūsų socialiniams, politiniams ar net religiniams įstatymams nepavyko įgyvendinti jo sampratos ne tik dvasine, bet ir pažodine prasme? Panaikinkite priesaiką teisme, parlamente, armijoje ir visur kitur ir elkitės kaip kvakeriai, jei norite vadintis krikščionimis. Ir panaikinkite pačius teismus, nes jeigu jūs sektumėte Kristaus priesakais, tai turėtumėte atiduoti savo rūbus tam, kuris jus nurenginėja ir atsukti kairį skruostą piktadariui, kuris smogė jums į dešinį. „Nesipriešinkite piktam, mylėkite savo priešus, melskitės už tuos, kurie jus prakeikia, apdovanokite nekenčiančius jūsų“, nes „jei kuris pažeis kad ir vieną iš mažiausių priesakų ir mokys to žmones, tas mažiausiu bus įvardintas dangaus karalystėje;“ „o kai kas pasakys: beproti, eisi į ugnies geheną“. O ir kam jums teisti, jeigu ir jūs nenorite būti teisiami? Atkakliai teigti, kad tarp teosofijos ir Teosofinės Draugijos nėra skirtumo, vadinasi, sukurti krikščionišką sistemą ir pačią jos esmę padaryti pažeidžiama tokių pat kaltinimų, tik daug rimtesne forma.

085 Klausiantis. Kodėl daug rimtesne?

Teosofas. Todėl, kad tuo metu, kai teosofinio judėjimo lyderiai, pilnai pripažindami trūkumus, stengiasi padaryti viską, ką gali, kad ištaisyti ir išgyvendinti blogį, gyvuojantį Draugijoje; kai jų įstatai ir nutarimai formuojami teosofijos dvasia, valstybiniai nacionalinių bažnyčių ir atskirų nacijų įstatymų leidėjai, vadinantys save krikščionimis, viską daro atvirkščiai. Mūsų Draugijos nariai, net blogiausieji tarp jų, nėra blogesni už vidutinį krikščionį. Be to, jeigu vakarų teosofai patiria tiek daug sunkumų, siekdami gyventi tikrą teosofinį gyvenimą, tai tik dėl to, kad jie yra savo kartos vaikai. Kiekvienas iš jų buvo krikščionis, maitintas ir auklėtas savos bažnyčios sofistikos, socialinių papročių ir jos paradoksalių įstatymų. Jis tokiu buvo prieš tapdamas teosofu, arba, tiksliau, nariu Draugijos, kuri turi šį pavadinimą, todėl nebus per dažnas priminimas tai, kad tarp abstraktaus idealo ir jo skleidėjo yra labai ryškus skirtumas.

 

Abstraktu ir konkretu

086 Klausiantis. Prašau, paaiškinkite apie tą skirtumą plačiau.

Teosofas. Teosofinę Draugiją sudaro pakankamai didelė žmonių grupė, jie labai skirtingi elementai. Teosofija, abstrakčia prasme, yra Dieviškoji Išmintis, arba žinių ir išminties visuma, sudarančių Visatos pagrindą – vieningą amžiną GEROVĘ; o konkrečiai tai yra visuma tos pačios išminties, kuria nuo prigimties yra apdovanotas žmogus šioje Žemėje. Kai kurie nariai nuoširdžiai stengiasi realizuoti teosofiją praktikoje, taip sakant, materialiai įdiegti teosofija savo gyvenime; o tuo tarpu kiti pageidauja tik pažinti ją, nepritaikant gyvenime; dalis įstoja į Draugiją paprasčiausiai iš smalsumo, atsitiktinai susidomėję arba, galbūt, tik todėl, kad jų draugai yra Draugijos nariai. Kaip gi, tokiu atveju, galima spręsti apie visą sistemą pagal tuos, kurie priskyrė sau šį vardą, neturėdami tam jokio pagrindo? Ar galima spręsti apie poeziją ir jos mūzą tik pagal tuos, kurie tik nori tapti poetais, bet kurių kūryba tik rėžia ausį? Mūsų Draugiją galima būtų traktuoti teosofijos įsikūnijimu tik jos abstrakčių motyvų plane; ir ji negalės sau leisti vadintis jos konkrečiu vedliu tol, kol jos struktūroje dalyvaus visi žmogiškieji netobulumai ir silpnybės – antraip Draugija tik pakartotų didžiausią klaidą ir šventvagystę taip vadinamos Kristaus Bažnyčios. Jei pateikti rytietišką palyginimą, tai teosofija - beribis visuotinos tiesos, meilės ir išminties okeanas, savo spindesiu apšviečiantis Žemę, kai tuo tarpu Teosofinė Draugija - tik matomas oro burbuliukas ant to atspindžio paviršiaus. Teosofija – tai dieviškoji prigimtis, matoma ir nematoma, o jos Draugija – tai žmogiškoji prigimtis, besistengianti pakilti iki savo dieviškos gimdytojos. Galų gale, teosofija – nepajudinama amžina saulė, o jos Draugija - tai praskrendanti kometa, besistengianti įsitvirtinti orbitoje, kad galėtų tapti planeta, nuolat judančia tiesos saulės traukos ribose. Draugija buvo sukurta tam, kad padėtų žmonėms pamatyti, jog egzistuoja toks dalykas kaip teosofija, ir padėtų jiems priartėti prie jos, studijuojant ir suvokiant jos amžinas tiesas.

087 Klausiantis. Aš pamenu, jūs sakėte, kad neturite nuosavų dogmatų ar doktrinų?

Teosofas. Taip, daugiai neturime. Draugija neturi nuosavos išminties, kurios turėtų laikytis ir iš kurios galėtų mokinti. Ji yra tik saugykla visų tiesų, istorinių ir net iki istorinių laikų, kurias išreiškė didieji pranašai, pašvęstieji ir aiškiaregiai; jau bet tų, kurios mums prieinamos. Todėl ji yra tik kanalas, kuriuo, daugiau ar mažiau, į pasaulį atiteka tiesos, kurias galima atrasti didžiųjų žmonijos mokytojų pasisakymuose.

088 Klausiantis. Bet ar gi tokia tiesa nepasiekiama už jūsų Draugijos ribų? Ar to paties neskelbia visos bažnyčios?

Teosofas. Visiškai ne. Neabejotinas didžiųjų pašvęstųjų, egzistavimas – tikrųjų „dievo sūnų“ – rodo, kad tokią išmintį dažnai pasiekdavo atskiros individualybės, bet tai niekada neįvykdavo be pradinio mokytojo vadovavimo. Bet daugelis jų pasekėjų, savo ruožtu tapusių mokytojais, sumenkindavo gauto mokymo visuotinumą iki nuosavų siaurų sektantiškų dogmų. Jie naudojosi tik rinktiniais atskirų mokytojų priesakais, jeigu naudojosi išvis, atmesdami visa kita – pastebėkite, kaip vykdomi „Kalno pamokslo“ įsakai. Tokiu būdu, kiekviena religija yra tik dieviškos tiesos fragmentas, panaudotas kaip fokusas plačios žmogiškos fantazijos projektavimui, pretenduojantis atstovauti ir pakeisti tiesą.

089 Klausiantis. Bet teosofija, kaip jūs sakote, nėra religija?

Teosofas. Visiškai teisingai, nes ji yra visų religijų ir absoliučios tiesos esmė, kurios tik vienas lašas yra kiekvieno tikėjimo mokymo pagrindas. Metaforiškai kalbant teosofija Žemėje prilygsta baltos šviesos spinduliui, o kiekviena religija – tai tik viena iš septynių vaivorykštės spalvų. Ignoruodamas visų kitų, smerkdamas juos kaip melagingus, kiekvienas atskiros spalvos spindulys, tokiu būdu, bando įrodyti ne tik savo pirmumą, bet ir pretenduoja būti tuo pačiu baltu spinduliu, atiduodamas anatemai (red. atskyrimui) kaip eretinius net savo atspalvius, nuo šviesių iki tamsių. Ir kaip tiesos saulė kyla vis aukščiau ir aukščiau virš žmoniškojo suvokimo horizonto, taip kiekvienas spalvotas spindulys palaipsniui blėsta, kol galiausiai visiškai absorbuojamas; žmonija išsilaisvins iš nukrypimo į kraštutinumus prakeiksmo ir, pagaliau, suvoks, kad maudosi švariuose, nenuspalvintoje amžinos tiesos saulės šviesoje. Tai ir bus teosofija.

090 Klausiantis. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad visos didžiosios religijos yra kilusios iš teosofijos, ir kad tik jų asimiliacijos dėka pasaulis galiausiai bus išgelbėtas iš savo didžiųjų iliuzijų ir paklydimų prakeiksmo?

Teosofas. Taip, teisingai. Ir mes pridursime, kad Teosofinė Draugija yra tik kuklus grūdelis, kurį paliejus ir leidus jam gyventi, galų gale, užaugins gėrio ir blogio pažinimo medį, įskiepytą į Amžinos Gyvybės Medį. Juk tik studijuodamas įvairias didžiąsias žmonijos religijas ir filosofijas, bešališkai ir be išankstinio nusistatymo jas palygindamas, žmogus gali tikėtis pasiekti tiesą. Ypač tai pasiekiama ieškant ir fiksuojant sutampančius taškus. Ir ne anksčiau, nei mes pasieksime - studijuodami ar apmokomi kieno nors žinančio - praktiškai visais atvejais atrasime, kad jų vidinis turinys išreiškia kurią nors didžią Gamtos tiesą.

091 Klausiantis. Mes girdėjome apie aukso amžių, kuris kažkada buvo, o tai, ką jūs sakote, turi tapti aukso amžiumi, kuris egzistuos ateityje. Kada tai įvyks?

Teosofas. Ne anksčiau, negu visa žmonija pajus tam poreikį. Persiškas aforizmas iš „Džavidana Hirados“ skelbia: „Tiesa būna dviejų rūšių – viena aiški ir akivaizdi; kita – nuolatos reikalaujanti naujų įrodymų“. Kada antros rūšies tiesa taps visiems tiek akivaizdi, kiek ji dabar yra miglota ir todėl neatspari sofistikos ir kazuistikos iškraipymams, tik tada tos dvi tiesos rūšys taps viena, ir tik tada visi žmonės įgys bendrą požiūrį.

092 Klausiantis. Bet tikriausiai tie nedaugelis, kurie jautė tų tiesų būtinumą, atrado tikėjimą kažkuo tai apibrėžtu? Jūs man sakote, kadangi Draugija neturi nuosavos doktrinos, kiekvienas jos narys gali tikėti, į ką nori ir kas jam patinka. Tai atrodo taip, lyg Teosofinė Draugija būtų linkusi atgaivinti kalbų ir tikėjimų susimaišymą, kuris buvo senovėje, statant Babilono bokštą. Nejaugi jūs neturite bendrų tikėjimų?

Teosofas. Tai, kad Draugija neturi nuosavų dogmatikų ir doktrinų, reiškia tik tai, kad nėra ypatingų doktrinų arba tikėjimų, privalomų visiems jos nariams; bet, žinoma, tai priskiriama tik organizacijai aplamai. Draugija, kaip jau buvo sakyta, susideda iš vidinės ir išorinės dalių. Tie, kurie priklauso vidinei, žinoma, turi apibrėžtą filosofiją, arba – jeigu jums patinka toks apibrėžtumas, – savo nuosavą religinę sistemą.

093 Klausiantis. Galbūt, jūs papasakosite, kas tai yra?

Teosofas. Mes nedarome iš to paslapties. Prieš keletą metų ji buvo apibrėžta žurnale „Theosophist“ ir „Ezoteriniame buddizme“; visa tai, tik plačiau išdėstytą, jūs galite rasti ir „Slaptojoje doktrinoje“. Ji pagrįsta seniausia pasaulio filosofija, vadinama Išminties Religija arba Archaine Doktrina. Jeigu jūs norite, galite užduoti klausimus, į kuriuos gausite paaiškinimus.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją