Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

V PAMATINIAI TEOSOFIJOS TEIGINIAI

 

Apie dievą ir maldą

094 Klausiantis. Ar jūs tikite į Dievą?

Teosofas. Priklausomai nuo to, ką jūs turite galvoje.

095 Klausiantis. Aš turiu galvoje krikščionių Dievą, Jėzaus Tėvą, Sutvėrėją, trumpiau sakant, Mozės biblijinį Dievą.

Teosofas. Į tokį Dievą mes netikime. Mes atmetame asmeninio, nekosminio ir antropomorfinio Dievo idėją, kuris – tik gigantiškas žmogaus šešėlis, ir be to, žmogaus ne su pačiais geriausiais bruožais. Teologijos dievas, sakome mes ir tai įrodome – prieštaravimų gumulas ir logiškai neįmanomas. Todėl mes neturime į jį jokio požiūrio.

096 Klausiantis. Būkite maloni, pateikite savo argumentus.

Teosofas. Jų daug ir visų pateikti nėra galimybės. Bet štai kai kurie. Šį dievą jo šalininkai vadina begaliniu ir absoliučiu. Ar ne taip?

097 Klausiantis. Taip, galvoju, kad jis toks ir yra.

Teosofas. Tada, būdamas begalinis – t.y. neturintis ribų – ir, ypač, absoliutus, kaip jis gali turėti formą ir būti kažko kūrėju? Forma yra ribotumo prielaida, pradžia, taip pat ir pabaiga, o norint sutverti, ta esybė privalo mokėti galvoti ir planuoti. Kaip gi Absoliutas gali galvoti, t.y. turėti kokį nors ryšį su kažkuo ribotu, baigtiniu ir sąlyginiu? Tai filosofinis ir loginis absurdas. Net judėjiška kabala atmeta tokią idėją ir todėl šitą vieningą ir absoliutų Dievišką Principą padaro begaline Vienybe, vadinamą Aijn-Sof (En Soph)*. Norėdamas kurti, Kūrėjas privalo suaktyvėti, o tai neįmanoma ABSOLIUTIŠKUMUI. Todėl begalinį principą reikėjo parodyti taip, kad jis netiesioginiu būdu taptų evoliucijos (ne sutvėrimo) priežastimi – t. y. iš savęs paties per sefirotų emanaciją (dar vienas absurdas, šį sykį kabalos vertėjų dėka)**.

* Aijn-Sof (En Soph) – begalinis arba beribis, gamtoje ir su gamta, ne egzistuojantis, kuris YRA, bet ne esybė.

** Kaip gali neaktyvus Amžinas Principas emanuoti arba išskirti? Vedantistų Parabrahmanas nieko panašaus nedaro, kaip ir chaldėjų kabalos Aijn-Sof (En Soph). Tas amžinas ir periodinis dėsnis kiekvienos mahamanvantaros, arba naujo gyvenimo ciklo, pradžioje, priverčia aktyvią ir kuriančią jėgą (logosą) emanuoti iš amžinai slapto ir nesuvokiamo vieningo principo.

098 Klausiantis. O kaip, vis tiktai yra su tais kabalistais, kurie save tokiais vadina, o tiki Jehova arba Tetragramatonu?

Teosofas. Jie laisvi tikėti į viską, kas jiems patinka, nes jų tikėjimas ar netikėjimas, vargu, ar galėtų įtakoti akivaizdų faktą. Jėzuitai mums sako, kad du plius du nebūtinai visada būna keturi, nes Dievo Valia gali padaryti 2+2=5. Ar sutiksime su jų sofistika?

099 Klausiantis. Vadinasi, jūs ateistai?

Teosofas. Visuotinai priimta prasme – ne, ir visiškai ne ateistai, jeigu, žinoma, epitetas „ateistas“ nebūtų taikomas tiems, kurie netiki į antropomorfinį Dievą. Mes tikime į Visatinį Dievišką Principą, visko šaknį, iš kurios viskas randasi ir į kurią viskas grįš didžiojo Būties ciklo pabaigoje.

100 Klausiantis. Tai labai senas panteizmo tvirtinimas. Jeigu jūs panteistai, tai negalite būti deistai, o jei jūs ne deistai, tai jus reikėtų vadinti ateistais.

Teosofas. Nebūtinai. Terminas „panteizmas“ – vienas iš daugelio neteisingai vartojamų terminų, kuriuo piktnaudžiaujama, išankstiniu nusistatymu ir vienpusišku požiūriu iškreipiant jo pirminę reikšmę. Jeigu jūs remiatės šio sudėtinio žodžio krikščioniška etimologija ir kildinate jį iš pan „visa“ ir theos „dievas“, o po to įsivaizduojate ir mokote, kad tai reiškia, jog kiekvienas akmuo ir kiekvienas medis Gamtoje yra Dievas arba VIENATINIS Dievas, tada, žinoma, jūs būsite teisus ir panteistus padarysite fetišistais, taip papildydamas jų tikrąjį pavadinimą. Abejoju, ar jums tai pavyks, jeigu žodžio „panteizmas“ etimologiją nustatysite ezoteriškai, kaip tai darome mes.

101 Klausiantis. Tai kaip šį žodį suprantate jūs?

Teosofas. Savo ruožtu, leiskite paklausti jus. Kaip jūs suprantate žodį Pan, arba Gamta?

102 Klausiantis. Aš manau, kad Gamta – tai visuma reiškinių, egzistuojančių aplink mus; priežasčių ir pasekmių visuma materijos pasaulyje arba visatoje.

Teosofas. Iš čia Pan – žinomų priežasčių ir pasekmių įasmeninta suma ir eiliškumas, visų baigtinių faktorių ir jėgų visuma, visiškai izoliuota nuo mąstančio Kūrėjo ar kūrėjų, o galbūt, „suprantama kaip vienintelė ir atskira jėga“ – kaip rašoma jūsų enciklopedijose.

103 Klausiantis. Galvoju, kad taip.

Teosofas. Puiku. Mes gi nekreipiame dėmesio į šią daiktinę ir materialią gamtą, kurią vadiname trumpalaike iliuzija, ir žodžiu pan mes nesuprantame gamtos, visuotinai priimta prasme, kilusia iš lotyniško žodžio natura (atsiradusio iš nasci – būti gimusiu). Kalbėdami apie Dievybę ir laikydami ją identiška Gamtai, ir todėl jos bendraamže, turime omenyje amžiną ir nesukurtą Gamtą, o ne jūsų momentinių šešėlių ir baigtinių, nerealių daiktų visumą. Mes paliekame teisę himnų kūrėjams vadinti matomą dangų Dievo Sostu, o mūsų purviną Žemę – kėdute po jo kojomis. Mūsų DIEVYBĖS nėra rojuje ar kokiame nors konkrečiame medyje, pastate ar kalne: ji visur, kiekviename matomo ir nematomo Kosmoso atome, viduje, išorėje ir aplink kiekvieną nematomą atomą bei dalomą molekulę, nes TAI – mistinė evoliucijos ir involiucijos jėga, esanti visur, visa galinti ir net visa žinanti kūrybinė galimybė.

104 Klausiantis. Bet juk visažinystė - tai mąstančiojo prerogatyva, bet jūs savo Absoliutiškumo mastymą neigiate?

Teosofas. Mes neigiame tokią ABSOLIUTO savybę, nes mintis – tai kažkas apibrėžta ir sąlygota. Bet jūs, matyt pamirštate, kad filosofijoje absoliutus nesąmoningumas taip pat yra ir absoliuti sąmonė, kitaip ji nebūtų absoliuti.

105 Klausiantis. Ar tai reiškia, kad jūsų Absoliutas mąsto?

Teosofas. Ne. JIS nemąsto, dėl tos paprastos priežasties, kad jis ir yra ta Absoliuti Mintis. Ir dėl tos pačios priežasties neegzistuoja, nes jis – absoliuti egzistencija, Būtiškumas, o ne būtybė. Perskaitykite nuostabią kabalistinę Saliamono Ben Jegudos Hebirolio poemą Keter-Malkute, ir jūs suprasite: – „Tu esi Vieningas, esi visų skaičių šaknis, bet ne skaičiavimo elementas, nes vienybė negali daugintis, keistis ar turėti formą. Tu – vieningas, prieš tavo vieningumo paslaptį sutrinka išmintingiausi vyrai, nes jie nežino jos. Tu vieningas, ir tavo vieningumas niekada nenyksta, nedidėja ir negali pakisti. Tu vieningas, ir jokia mano mintis negali tau nustatyti ribos ir apibrėžti tave. Tu ESI, bet ne kaip kokia būtybė, nes mirtingųjų manymas ir supratimas negali pasiekti tavo egzistavimo, nei apibrėžti tave kur, kaip ir kodėl“, – ir taip toliau ir panašiai. Trumpiau sakant, mūsų Dievybė – tai amžinas, nuolat tobulėjantis, bet ne kuriantis, visatos statytojas; ši visata pati išsiskleidžia iš savo esybės, nebūdama sukurta. Simboliškai, tai sfera be apskritimo, turinti tik vieną amžinai veikiantį atributą, talpinantį savyje visus esamus ir galimus atributus, – SAVE. Tai vieningas dėsnis, duodantis impulsą išryškėjantiems, amžiniems ir neišvengiamiems dėsniams viduje, niekada neišsiryškinančio, nes absoliutus DĖSNIS savo išryškėjimo periodais yra Amžinas Tapsmas (Formavimasis).

106 Klausiantis. Kartą aš girdėjau, kaip vienas iš jūsų narių pastebėjo, kad Pasaulinė Dievybė, būdama visur, kaip deramuose, taip ir nederamuose induose, tokiu pat būdu ji yra kiekviename mano cigaro pelenų atome! Ar tai ne bjauri šventvagystė?

Teosofas. Aš taip negalvoju, nes paprasčiausią logiką, vargu, ar galima įvertinti kaip šventvagystę. Jeigu Visur Esantį Principą mes pašaliname nors iš vieno vienintelio matematinio erdvės taško ar iš materijos dalelytės, užimančios bet kokią įmanomą erdvę, ar galime tada erdvę laikyti begaline?

 

Ar būtina melstis?

107 Klausiantis. Ar jūs tikite malda, ar jūs meldžiatės?

Teosofas. Mes nesimeldžiame. Vietoj to, kad kalbėti, mes veikiame.

108 Klausiantis. Jūs nesimeldžiate net Absoliučiam Principui?

Teosofas. O kam? Būdami labai užsiėmę žmonės, vargu ar galime sau leisti švaistyti laiką kreipdamiesi žodine malda į gryną abstrakciją. Nepažinumas turi tarpusavio ryšį tik tarp savo dalių, bet jo nėra su kokiais nors baigtiniais santykiais. Matomoji visata savo egzistencijoje ir reiškiniuose priklauso nuo savo tarpusavyje sąveikaujančių formų ir jų dėsnių, o ne nuo maldų ir besimeldžiančių.

109 Klausiantis. Ar jūs išvis netikite maldos veiksmingumu?

Teosofas. Netikime išmokta, daugiažode ir tuščiai  kartojama malda, jeigu maldą jūs suprantate kaip žodinį prašymą nežinomam Dievui, kurį žydai iškilmingai pasodino į sostą, o fariziejai išpopuliarino.

110 Klausiantis. Bet argi yra kitokia maldos forma?

Teosofas. Neabejotinai; mes ją vadiname valinga malda, ir tai greičiau vidinis įsakymas, negu prašymas.

111 Klausiantis. Kam gi jūs tada taip meldžiatės?

Teosofas. Savo „Dangiškajam Tėvui“ – ezoterine jo prasme.

112 Klausiantis. Ar tai skiriasi nuo teologinio?

Teosofas. Skiriasi. Okultistas arba teosofas maldą skiria savo Tėvui, kuris yra slaptoje (perskaitykite ir pasistenkite suprasti Mato Evangelijoje 6; 6), o ne gyvuojančiam šalia kosmoso ir todėl ribotam Dievui; šitas „Tėvas“ randasi pačiame žmoguje.

113Klausiantis. Tai jūs iš kiekvieno žmogaus kaip ir darote kažkokį dievą?

Teosofas. Prašau, sakykite „Dievą“, o ne „kažkokį dievą“. Mūsų supratimu vidinis žmogus ir yra tas vienintelis Dievas, kurį mes galime pažinti. Ir kaip gali būti kitaip? Jeigu priimti mūsų postulatą, kad Dievas – tai visur išplitęs beribis Principas, tai kaip žmogus gali išvengti nebūti visiškai persmelktas Dieviškumo ir nebūti jame? Mūsų „Dangiškuoju Tėvu“ mes vadiname tą dieviškąją esybę, kurią suvokiame savyje, savo širdyje ir dvasinėje sąmonėje, ir kuri neturi nieko bendro su antropomorfine dievo koncepcija, kurią mes galime sukurti savo fizinėse smegenyse arba jų vaizduotėje. Ar gi nežinote, kad jūs – tai Dieviška šventykla, ir Dieviška Dvasia gyvena jumyse.* Bet niekam neleiskite mumyse esančios esybės laikyti antropomorfine. Tegu nei vienas teosofas, siekiantis ne žmogiškos, o dieviškos tiesos, nesako, kad „Dievas, kuris yra slaptoje“, priklauso tik konkrečiam žmogui, arba yra atsiskyręs nuo konkretaus žmogaus arba nuo beribės esybės – nes viskas yra viena. Ir malda, kaip ką tik buvo sakyta, nėra prašymas. Tai greičiau slėpinys, okultinis procesas, kuriuo ribotos ir sąlyginės mintys ir norai, netinkami absoliučiai dvasiai, nes ji neapribota sąlygomis, paverčiami dvasiniais įsakais ir valia; ir šis procesas vadinamas „dvasine transmutacija“. Mūsų liepsningų siekių jėga maldą paverčia „filosofiniu akmeniu“ arba tuo, kas šviną paverčia auksu.

Vienintelė vienalytė esmė, mūsų „valinga malda“, tampa aktyvi ar kūrybinė jėga, kuri mūsų valios pagalba sukuria pasekmes.

* (1, Kor. 3:16) Dažnai teosofinėje literatūroje sutinkami prieštaringi tvirtinimai apie Kristaus principą žmoguje. Kai kurie tokiu vadina šeštą principą (buddhi), kiti – septintą (atman). Jeigu teosofai-krikščionys nori vartoti šiuos išsireiškimus, tai tegul tai daro filosofiškai korektiškai, sekdami senosios Išminties Religijos simbolių analogija. Mes sakome, kad Kristus yra ne tik vienas iš trijų aukščiausių principų, bet visi trys kartu, vadinami Trejybe. Šią Trejybę sudaro Šventoji Dvasia, Tėvas ir Sūnus, ir tai atitinka abstrakčią, diferencijuotą ir įsikūnijusią dvasią. Filosofine prasme Krišna ir Kristus yra vienas ir tas pats principas trejopu aspektu. Bhagavadgitoje mes randame, kad Krišna vadina save atmanu, abstrakčia dvasia ir kšetradžna, Aukščiausiu arba persikūnijančiu Aš, ir Visatiniu Aš. Visi tie vardai, perkeliant juos iš Visatos ant žmogaus, atitinka atma, buddhi, manas. „Anugitoje“ taip pat daug tų pačių doktrinų.

114 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad malda – tai okultinis procesas, sukuriantis fizinius rezultatus?

Teosofas. Taip. Valios jėga tampa gyva jėga. Tačiau vargas tiems okultistams ir teosofams, kurie vietoj to, kad nuslopintų savo žemojo asmeninio ego, arba fizinio žmogaus, norus ir kreipinius į savo aukščiausiąjį Dvasinį Aš, panirusį į atma-budhi šviesą, „teįvyksta ne mano, bet tavo valia“, siunčia aukštyn  valingas bangas savo egoistiniams ir niekingiems tikslams pasiekti! Tai juk juodoji magija, niekšybė ir dvasiniai kerai. Deja, visa tai yra mėgstamas mūsų krikščioniškų valstybės veikėjų ir generolų užsiėmimas, ypač kai generolai siunčia dvi armijas žudyti viena kitos. Visi jie, prieš pradėdami veikti, pasinaudoja tokiais kerais, melsdamiesi vienam ir tam pačiam Viešpačiui, maldaudami jį padėti jiems perpjauti gerkles savo priešams.

115 Klausiantis. Dovydas meldėsi Viešpačiui Dievui Savaofui, kad šis padėtų nugalėti ir sumušti pilistimus, sirijiečius ir moavitus, ir „saugojo Dievas Dovydą visur, kur jis beeitų“ . Taip, mes sekame tik tuo, ką randame Biblijoje.

Teosofas. Žinoma. Bet jeigu jau jums patinka vadintis krikščionimis, kiek mums žinoma, o ne izraeliečiais ar judėjais, kodėl jums neklausyti tai, ką jums sako Kristus? O jis aiškiai liepia nesekti „senų laikų“ įstatymais, tai yra Mozės, bet kviečia daryti taip, kaip sako jis, ir įspėja, kad visi, paėmę kalaviją, nuo kalavijo ir žus. Kristus davė jums vieną maldą, kurią jūs greitakalbe išberiate kaip žirnius į sieną ir puikuojatės, kurios niekas nesupranta, išskyrus tikrus okultistus. Joje jūs tariate netekusią jums prasmės ir mirusią frazę „ir palik mums skolas mūsų, kaip ir mes paliekame jas mūsų skolininkams“, ko jūs niekada nedarote. Jis mokė jus mylėti savo priešus ir daryti gerą nekenčiantiems jūsų. Ir nereikia ne abejoti, kad ne „kuklus pamokslininkas iš Nazareto“ mokė jus melsti „Tėvą“ žudyti ir pasiekti pergalę prieš priešus! Kaip tik todėl mes ir atmetame tai, ką jūs vadinate „maldomis“.

116 Klausiantis. Bet kaip jūs paaiškinsite šį visuotiną faktą, kad visos nacijos ir tautos gerbė ir meldėsi Dievui arba dievams? Kai kurios garbino ir stengėsi pamaloninti demonus ir piktas dvasias, o juk tai tik įrodo visuotiną tikėjimą maldos veiksmingumu.

Teosofas. Tai paaiškinama jau anksčiau minėtu faktu, kad malda turi ir kai kurias kitas reikšmes, be tų, kurias jai suteikė krikščionys. Ji reiškia ne tik maldavimą ar prašymą, bet senais laikais greičiau reiškė įsakymą ir kvietimą. Mantra, arba indų ritmiškai dainuojama malda, turi kaip tik tokią prasmę, nes brahmanai laikė save aukščiau už paprastus devus arba „dievus“. Malda gali būti kvietimu arba užkeikimu, ir net prakeikimu (kaip dviejų armijų atveju, kai vienu metu abi meldžiasi už viena kitos sunaikinimą), lygiai taip pat ji gali būti ir palaiminimu. Bet kadangi dauguma žmonių yra dideli egoistai ir meldžiasi tik dėl savęs, kad jiems būtų duota „duona kasdieninė“, vietoj to, kad dirbtų ir užsidirbtų, ir prašo Dievo „nevesti jų į pagundą“, ir saugoti juos (tik besimeldžiančius) nuo blogio, tai tokia malda yra kenksminga dvejopai: a) ji užmuša žmoguje pasitikėjimą savo jėgomis; b) vysto žmoguje dar aršesnį egoizmą ir egocentrizmą, negu jam tai paprastai būdinga. Aš kartoju, kad mes tikime į „bendrystę“ ir vienalaikius veiksmus, suderinamus su mūsų „Tėvu, kuris yra slaptoje“; ir į retus ekstazinės palaimos momentus, kai mūsų aukščiausia siela susijungia su savo šaltiniu ir centru, su visatine esme – tai būvis, kuris gyvenime vadinamas samadhi, o po mirties – nirvana. Mes atsisakome melstis ribotiems tvariniams – tai yra dievams, šventiesiems, angelams, nes laikome tai stabmeldyste. Mes negalime melstis ABSOLIUTUI dėl ankščiau išsakytų priežasčių; todėl mes stengiamės bevaisę ir nenaudingą maldą pakeisti vaisingais ir vertingais darbais.

117 Klausiantis. Krikščionys tai pavadintų puikybe ir šventvagyste. Ar jie neteisūs?

Teosofas. Visiškai neteisūs. Nes, kaip tik jie rodo savo šėtonišką puikybę tikėdamiesi, kad Absoliutas arba Beribiškumas, net jeigu ir egzistuotų koks nors ryšys tarp sąlygoto ir nesąlygoto, nusileis iki tiek, kad išklausys kiekvieną kvailą ir egoistinę maldą. Ir tik jie realiai niekina Dievą, mokydami, kad visa žinančiam ir visa galinčiam Dievui reikalingos žodžiais išreikštos maldos tam, kad jis žinotų kaip elgtis! Mūsų poziciją ezoterine prasme patvirtina ir Budda, ir Jėzus. Pirmasis sako: „Nieko neprašykite iš bejėgių dievų – nesimelskite, bet geriau veikite, nes tamsa pati neišsisklaidys. Nieko neprašykite tylumos, nes ji negali nei kalbėti, nei girdėti“. Antrasis – Jėzus – pataria: „ir jei ko prašysite mano vardu, padarysiu“. Žinoma, ši citata, paimta tiesiogine prasme, prieštarauja mūsų tvirtinimams. Bet jeigu bandysime ją suprasti ezoteriškai, pilnai žinodami žodžio „Kristus“ reikšmę, kuris atstoja atma-budhi-manas, Aukščiausiąjį Aš, tai ji reikš: vienintelis Dievas, kurį mes turime pripažinti ir kuriam turime melstis (o, tiksliau, veikti suderintai su juo) – tai ta Dieviška Dvasia, kurio šventykla yra mūsų kūnas, kuriame jis ir randasi.

 

Malda sunaikina pasitikėjimą savimi

118 Klausiantis. Bet argi Kristus nesimeldė pats ir ar nepatarė melstis?

Teosofas. Taip parašyta, bet tos „maldos“ kaip tik ir buvo bendravimas su savo „Tėvu, kuris slaptoje“. Kitaip sakant, jeigu Jėzų sutapatinti su Visatine Dievybe, gautųsi kažkas per daug absurdiška, nelogiška ir neišvengiamai baigtųsi išvada, kad būtent „pats Dievas“ meldėsi pačiam sau ir atskyrė to Dievo valią nuo savo!

119 Klausiantis. Dar vienas argumentas, kurį, beje, dažnai naudoja kai kurie krikščionys. Jie sako: „Aš jaučiu, kad nesugebu savo jėgomis įveikti kai kurių aistrų ir silpnybių. Bet kai meldžiuosi Jėzui Kristui, aš jaučiu, kad jis suteikia man jėgų ir kad jo valioje padaryti taip, kad aš galėčiau nugalėti jas“.

Teosofas. Nieko nuostabaus. Jeigu „Jėzus Kristus“ – Dievas, be to nepriklausomas ir atskiras nuo besimeldžiančio, tai žinoma, tokiam galingam Dievui viskas įmanoma ir turi būti įmanoma. Tik kur tokios pergalės nuopelnai ir teisingumas? Kodėl toks pseudo nugalėtojas turi būti apdovanotas už kažką atliktą, dėl ko jis turėjo tik pasimelsti? Netgi jūs, paprastas mirtingasis, nemokėsite savo darbininkui už visą dieną, jei didžiąją darbo dalį padarėte jūs pats, kai darbininkas tuo metu sėdėjo po obelimi ir meldė jus tai padaryti. Ši idėja atveda iki minties, kad visą gyvenimą galima praleisti dvasiškai dykaduoniaujant, kai visus pačius sunkiausius darbus ir pareigas už mus atliks kažkas kitas – Dievas ar žmogus – tai ypatingai mus piktina ir labai žemina žmogaus orumą.

120 Klausiantis. Galbūt ir taip, bet būtent tikėjimas asmeniniu Išgelbėtoju, kuris padės ir palaikys gyvenimo kovose, yra pagrindinė šiuolaikinės krikščionybės idėja. Ir nėra abejonės, kad subjektyviai toks tikėjimas yra veiksmingas, nes tikintieji tikrai  jaučia palaikymą ir palengvėjimą.

Teosofas. Taip pat nėra jokių abejonių, kad kai kurie „krikščioniškojo mokslo“ ir „mentalinių mokslininkų“ – šitų didžiųjų „neigėjų“* – pacientai taip pat kartais yra išgydomi; taip pat ir tai, kad hipnotizmas ir įtaiga, psichologija ir net mediumizmas taip pat dažnai, jei ne dažniau, pasiekia tokių pat rezultatų. Jūs savo argumentacijai išskiriate ir išrenkate tik pasisekimus. O ką pasakysite apie dešimt kartų didesnį nesėkmių skaičių? Jūs juk nedrįsite tvirtinti, kad nesėkmingų atvejų nežinote, net ir tarp aklai tikinčiųjų ir fanatiškų krikščionių?
* Nauja sekta žiniuonių, kurie, neigdami egzistavimą visa ko, išskyrus Dvasios, kuri negali nei kentėti, nei sirgti, tvirtina, kad gali gydyti visas ligas, jeigu tik pacientas tiki, kad tai, ką jis neigia, negali egzistuoti. Nauja savihipnozės forma.

121  Klausiantis. O kaip jūs paaiškinsite atvejus, kurie pasisekė? Kur teosofas ieško jėgos, galinčios pažaboti jo aistras ir egoizmą?

Teosofas. Savo Aukščiausiajame Aš, dieviškoje dvasioje, arba Dieve savyje ir savo karmoje. Kaip ilgai mes būsime dar priversti kartoti ir kartoti, kad medis pažįstamas pagal jo vaisius, priežasties prigimtis – pagal jos pasekmę. Jūs kalbate apie aistrų suvaldimą, apie tai, kaip tapti geru per Kristų ir su jo pagalba. O mes klausiame, kur jūs randate daugiau dorybingų ir nepriekaištingų žmonių, susilaikančių nuo nuodėmių ir nusikaltimų, krikščionių pasaulyje ar buddistų – krikščioniškose šalyse ar stabmeldžių žemėse? Egzistuoja statistika, kuri atsako į šiuos klausimus ir taip patvirtina mūsų teiginius. Pagal paskutinio surašymo Šri Lankoje ir Indijoje duomenis, lyginamojoje lentelėje nusikaltimų skaičius dviems milijonams gyventojų, kuriuos per kelis metus įvykdė krikščionys, musulmonai, indai, eurazijiečiai, buddistai ir kiti, krikščionių ir buddistų padarytų nusikaltimų santykis sudaro atitinkamai 15 ir 4. (Žr. „Lucifer“, 1888m. balandis, straipsnis „Krikščioniškos paskaitos apie buddizmą“). Joks orientalistas, istorikas ar keliautojas po buddistines šalis, nuo vyskupo Bigande iki abato Huko, ir sero Viljamo Santero, kaip bet kuris neturintis išankstinio nusistatymo valdininkas apdovanos dorybių palmės šakele būtent budistus, o ne krikščionis. Nors šie, tai yra buddistai (išskyrus Siamo sektos pasekėjus), netiki nei Dievu, nei nežemiškais apdovanojimais ateityje, už šios Žemės ribų. Jie nesimeldžia - nei žyniai, nei pasauliečiai. „Melstis!“ - šūktels jie su gilia nuostaba, „kam ir kodėl?“

122 Klausiantis. Tada jie tikri ateistai.

Teosofas. Šito negalima paneigti, bet tuo pačiu jie dorybingi ir patys padoriausi žmonės pasaulyje. Buddizmas moko: „Gerbkite kitų žmonių religijas ir būkite ištikimi savajai“, o krikščioniškoji bažnyčia, kitų tautų dievus prilygindama velniams, kiekvieną nekrikščionį pasmerkia amžinai pražūčiai.

123 Klausiantis. Argi buddistinė dvasininkija nedaro to paties?

Teosofas. Niekada. Jie per daug tvirtai prisilaiko išmintingų Dhamapados priesakų, kad taip darytų, nes žino, kad „jeigu kuris nors žmogus, mokytas ar ne, laiko save tokiu didžiu, kad gali niekinti kitus žmones, jis panašus į laikantį žvakę akląjį – pats aklas, o šviečia kitiems“.

 

Apie žmogiškos sielos kilmę

124 Klausiantis. Kaip jūs tada paaiškinsite tai, kad žmogus turi dvasią ar sielą? Iš kur jos?

Teosofas. Iš Pasaulinės Sielos. Žinoma, jas dovanojo ne asmeninis Dievas. Iš kur medūzoje vandens komponentas? Iš supančio ją okeano, kuriame ji gyvena, kvėpuoja ir egzistuoja ir į kurį ji sugrįš, kai ištirps.

125 Klausiantis. Tai jūs neigiate mokymą, kad sielą žmogui įpūtė Dievas?

Teosofas. Mes privalome tai padaryti. Siela, apie kurią kalbama „Pradžios knygos“ II skirsnyje (7 posme), – tai, kaip ten sakoma, yra „gyva siela“ arba nefeš (tai yra gyvybinė arba gyvulinė siela), kurią Dievas (mes sakome „gamta“ arba nepažeidžiamas įstatymas) suteikia žmogui, kaip ir kiekvienam gyviui. Tai visai ne mąstanti siela arba protas; ir visiškai ne nemirtinga dvasia.

126 Klausiantis. Gerai, paklausime kitaip: ar Dievas suteikia žmogui žmogišką protingą sielą ir nemirtingą dvasią?

Teosofas. Ir tokią klausimo formą mes privalome paneigti. Jeigu jau mes netikime į asmenišką Dievą, kaip mes galime tikėti, kad jis ką nors suteikia žmogui? Bet dėl argumentacijos sutinkant, kad gali egzistuoti Dievas, rizikuojantis sukurti naują sielą kiekvienam naujai gimusiam kūdikiui, viskas, ką galima tokiu atveju pasakyti, yra tai, kad tokį Dievą vargu ar galima laikyti apdovanotu kokia nors išmintimi arba ateities numatymu. O kai kurie kiti sunkumai ir negalėjimas jų suderinti su pasisakymais apie gailestingumą, teisingumą, nešališkumą ir visa ko žinojimą tokiam Dievui sukuria daugybę neįveikiamų rifų, į kuriuos kas dieną ir kas valandą dūžta teologinės dogmos.

127 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje? Kokie sunkumai?

Teosofas. Aš kalbu apie nenuginčijamą argumentą, kurį viešos diskusijos metu krikščionių misionieriui pateikė žinomas buddistų pamokslininkas, senegaliečių šventikas. Tai buvo netoli Kolombo miesto. Misionierius paprašė Megativati seniūno pateikti savo nuostatas, kodėl krikščionių dievas nepriimtinas „pagonims“. Šioje atmintinoje diskusijoje misionierius buvo priverstas nusileisti, beje, kaip ir visada.

128 Klausiantis. Norėčiau žinoti, kokiu būdu.

Teosofas. Labai paprastai. Buddistų šventikas pradėjo nuo klausimo: „Padre, ar Dievas davė Mozei priesakus, kurių privalėtų laikytis tik žmonės, o pats Dievas juos galėtų pažeidinėti?“. Misionierius su pasipiktinimu atmetė tokią prielaidą. „Gerai, – pasakė oponentas – jūs sakote, kad Dievas nedaro išimčių iš šių taisyklių, ir kad nė viena siela negali gimti be jo valios. Bet tarp kitų dalykų Dievas draudžia ir sanguliavimą, ir tuo pat metu jūs sakote, kad kaip tik jis sukuria kiekvieną naujagimį ir tik jis suteikia jam sielą. Ar mes privalome tai suprasti taip, kad milijonai vaikų, pradėtų nusikalstamu būdu ir sanguliaujant, yra Dievo veiklos padarinys? Ir kad jūsų Dievas, drausdamas ir bausdamas savo įsakymų pažeidėjus, vis tik kasdien ir kas valandą kuria būtent tokiems vaikams sielas? Pagal paprasčiausią logiką, jūsų Dievas yra nusikaltimų bendrininkas, nes be jo pagalbos ir įsikišimo tokie „nuodėmės vaikai“ gimti negalėtų. Kur gi teisingumas, kai baudžiami ne tik prasikaltę gimdytojai, bet ir nekalti kūdikiai baudžiami už tai, ką padarė pats Dievas, kurio visišką nekaltybę jūs įrodinėjate?“ Misionierius pažiūrėjo į savo laikrodį ir staiga suprato, kad jau vėlus laikas tęsti diskusiją.

129 Klausiantis. Jūs pamirštate, kad visi tokie nepaaiškinami atvejai yra slėpiniai, ir mūsų religija mums draudžia kišti nosį į Dievo slėpinius.

Teosofas. Ne, mes nepamirštame, mes paprasčiausiai atmetame tokius negalimus dalykus. Nenorime ir jus versti tikėti tuo, kuo tikime mes. Mes tik atsakome į užduotus klausimus. Tarp kita ko, mes turime kitokius pavadinimus jūsų „slėpiniams“.

 

Buddistinis Mokymas apie sielą

130 Klausiantis. Ką buddizmas sako apie sielą?

Teosofas. Tai priklauso nuo to, ar jūs turite galvoje egzoterinį, populiarųjį buddizmą, ar jo ezoterinį mokymą. Pirmasis atsiskleidžia „Buddistiniame katekizme“ tokia išmintimi: „Siela yra pavadinimas, kurį nemokšos vartoja išreikšti neteisingam vaizdiniui. Jeigu viskas kinta, tai ir žmogus nėra išimtis, ir kiekviena materiali jo dalis turi kisti. Tai, kas kinta, yra nepastovu, todėl kintantiems daiktams negali būti nemirtingumo“. Tai atrodo paprasta ir aišku. Bet kai mes pradedame aiškintis, kad naujoji asmenybė kiekviename kitame įsikūnijime yra skandhų, arba senosios asmenybės požymių visuma, ir klausiame, ar tai nauja būtybė, kurioje nieko neliko iš senosios, mes skaitome: „kai kuria prasme tai nauja būtybė, kai kuria – ne. Gyvenimo eigoje skandhai pastoviai keičiasi, ir tada kai keturiasdešimtmetis vyras A.B. asmenybės prasme laiko save identišku aštuoniolikmečiui jaunuoliui A.B., vis tik dėl pastovaus kūno irimo ir atsistatymo, proto ir charakterio pasikeitimų, tai jau kita būtybė. Vis tik senyvas žmogus teisėtai naudojasi savo darbo vaisiais, apdovanojimais ar kančiomis, sukurtais jo minčių ir poelgių ankstesnėse jo gyvenimo stadijose. Taip pat ir naujame įsikūnijime nauja būtybė, būdama ta pati individualybė (bet ne ta pati asmenybė) kaip ir anksčiau, bet pasikeitusios formos, arba su nauja skandhų visuma, teisėtai skina praeito gyvenimo savo veiksmų ir minčių pasekmes“. Tai sunkiai suvokiama metafizika, bet ji jokiu būdu tiesiogiai neišreiškia netikėjimo sielos egzistavimu.

131 Klausiantis. Ar gi ne apie tai kalbama ir „Ezoteriniame buddizme“?

Teosofas. Apie tai, nes šitas mokymas taip pat priklauso ezoteriniam buddizmui arba Slaptai Išminčiai, ir egzoteriniam buddizmui, arba Gautamos Buddos religinei filosofijai.

132 Klausiantis. Bet mums aiškiai pasakė, kad dauguma buddistų netiki sielos nemirtingumu?

Teosofas. Mes taip pat, jeigu sielą jūs suprantate kaip asmeninį ego, arba gyvybinę sielą – nefeš. Bet kiekvienas mokytas buddistas tiki individualiu arba dieviškuoju Aš. Tie, kurie juo netiki, klysta savo sprendimuose. Jie klysta taip pat, kaip ir tie krikščionys, kurie vėlesnius teologinius redaktorių intarpus Evangelijoje apie skaistyklą ir pragaro ugnį painioja su pažodiniu Jėzaus pasakymu. Nei Budda, netgi „Kristus“ patys niekada nieko nerašė, bet abu kalbėjo alegorijomis ir „prilyginimais“, kaip darė ir dar ilgai darys tikri pašvęstieji. Abu Šventieji Raštai labai atsargiai traktuoja šiuos sudėtingus metafizinius klausimus; ir buddistų, ir krikščionių užrašuose pakankamai daug egzoterizmo; ir abiem atvejais tikroji prasmė labai nutolusi nuo tiesos.

133 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad nei Buddos mokymas, nei Kristaus mokymas iki šiol nebuvo teisingai suprasti?

Teosofas. Kaip tik tai aš ir norėjau pasakyti. Tiek buddistinė, tiek krikščioniškoji geroji žinia buvo skelbiamos siekiant vieno tikslo. Abu reformatoriai buvo karšti filantropai ir praktiški altruistai, neabejotinai propaguojantys kilniausią ir aukščiausio laipsnio socializmą ir visišką pasiaukojimą, net jei ir pasekmės bus liūdnos. „Tegu viso pasaulio nuodėmės krenta ant manęs, kad aš galėčiau palengvinti žmogaus skausmą ir kančias!“ – kreipiasi Budda... „Aš neleisiu verkti tam, kurį galėčiau apsaugoti!“ – sušunka princas-elgeta, apsigaubęs klaikiais išsižadėjimo skarmalais. „Ateikite pas mane visi vargstantys ir apsunkę nuo prašymų, ir aš jus nuraminsiu“, – taip į vargšus ir bedalius kreipėsi „Sielvartaujantis Žmogus“, neturėjęs prieš ką nulenkti galvą. Abiejų mokymus sudaro beribė meilė žmonijai, gailestingumas, skriaudų atleidimas, savęs užsimiršimas, gailestis klystančioms masėms; abu vienodai niekino turtuolius ir neskirstė į savus ir svetimus. Neatskleisdami šventų pašventimo misterijų visiems, jie siekė tamsuoliams ir suklaidintiems, kuriems jų pačių gyvenimo našta buvo per sunki, suteikti tikėjimą ir tiesą, kurių užtektų palaikyti juos sunkią valandą. Bet abiejų reformatorių tikslai nebuvo pasiekti dėl per didelio jų pasekėjų stropumo. Mokytojų žodžiai buvo neteisingai suprasti ir išaiškinti – ir dabar jūs matote pasekmes.

134 Klausiantis. Žinoma, Budda turėjo neigti sielos nemirtingumą, jeigu jau taip sako visi orientalistai ir jo paties žyniai!

Teosofas. Arhatai, sekdami savo Mokytojo politika, tai pradėjo daryti, o dauguma pasekėjų šventikų nebuvo pašvęstaisiais, taip pat kaip ir krikščionybėje; taip palaipsniui didžiosios ezoterinės tiesos buvo beveik prarastos. Šį faktą įrodo tai – kad iš dviejų egzistuojančių Šri-Lankoje sektų „siamiečiai“ tiki, kad mirtis – tai absoliutus asmenybės ir individualybės sunaikinimas, o kiti nirvanos reikšmę aiškina taip pat, kaip ir mes, teosofai.

135 Klausiantis. Tai kodėl tada buddizmas ir krikščionybė atstovauja du visiškai priešingus tikėjimo siela polius?

Teosofas. Todėl, kad sąlygos, kuriomis tie tikėjimai buvo skleidžiami, nebuvo vienodos. Indijos brahmanai, pavydžiai saugantys savo aukštąjį žinojimą ir nuo jo atskirdami visas kastas, išskyrus savąją, milijonus žmonių įstūmė į stabmeldystę ir beveik fetišizmą. Budda turėjo suduoti mirtiną smūgį nesveikos fantazijos pertekliui ir fanatiškiems religiniams prietarams, kylantiems iš tokio nemokšiškumo, koks retai buvo pastebimas ir prieš, ir po. „Tiems, kurie kreipiasi į savo dievus, bet lieka neišgirsti arba nesulaukia dėmesio“, kurie gyvena ir miršta protinėje neviltyje, jau geriau yra filosofinis ateizmas, nei šis stabmeldiškas tikėjimas. Pirmiau, prieš pateikdamas tiesą, jis turėjo sustabdyti tamsių prietarų srovę ir išrauti paklydimus. O kadangi jis negalėjo pasakyti visko, dėl tos pačios priežasties, kaip ir Jėzus, kuris primindavo savo mokiniams, kad Dangiškos Karalystės Paslaptys - ne tamsioms masėms, bet tik išrinktiesiems, ir todėl „kalbėjo su jais palyginimais“ (Mato 13; 11), atsargumas privertė Buddą daug ką nuslėpti. Netgi vienuoliui Vačhagotui atsisakė pasakyti, ar yra žmoguje „aš“. Prispirtas atsakyti, „Pakylėtasis išsaugojo tylėjimą“.*

* Budda atsakė Anandui, savo pašvęstajam mokiniui, kuris pasidomėjo to tylėjimo priežastimi, paprastai ir nedviprasmiškai dialogu iš Samjutaka Nikajos, kurį išvertė Oldenburgas: „Jeigu aš, Ananda, keliaujančiam vienuoliui Vačhagotui, kuris paklausė: „Ar egzistuoja „aš“? būčiau atsakęs: „aš egzistuoja“, tada, Ananda, tai patvirtintų šramanų ir brahmanų, tikinčių į pastovumą, doktriną. Jeigu aš, kai keliaujantis vienuolis Vačhagotas paklausė mane: „Ar jokio „aš“ nėra?“ būčiau atsakęs: „Aš neegzistuoja“, tada tai, Ananda, patvirtintų doktriną tų, kurie tiki sunaikinimu. Jeigu aš, kai keliaujantis vienuolis Vačhagotas paklausė mane: „Ar egzistuoja aš?“, atsakyčiau: „aš egzistuoja“, ar tai būtų pasitarnavę mano tikslui – atvesti jį į žinojimą, kad visi egzistavimai (dharmos) tai visai ne aš? Bet jeigu aš, būčiau atsakęs: „aš neegzistuoja“, tai šitai, Ananda, keliaujančiam vienuoliui Vačhagotui sukeltų tik sumaištį: „Mano aš argi neegzistavo anksčiau? O dabar jo jau nebėra!“. “Tai geriau, negu bet kas parodo, kad Gautama Budda slėpė šias sudėtingas metafizines doktrinas nuo masių, kad nesuklaidintų jų dar daugiau. Tai, ką jis turėjo galvoje, yra skirtumas tarp asmeninio laikino ego ir Aukščiausiojo Aš, pastoviai liejančio savo šviesą ant pastovaus, dvasinio žmogaus „aš“.

136 Klausiantis. Tai susiję su Gautama, bet kaip tai siejasi su Evangelijomis?

Teosofas. Skaitykite istoriją ir mąstykite. Tais laikais, kuriems priskiriami evangeliniai pasakojimai, visame civilizuotame pasaulyje vyko panašūs intelektualiniai bruzdėjimai, bet Rytuose ir Vakaruose jie atnešė skirtingus rezultatus. Senieji dievai mirė. Tuomet, kai Palestinoje civilizuotos klasės paskui netikinčius sadukiejus dreifavo į materialistinį neigimą ir į mirusį Mozės įstatymą, o Romoje – į moralinį nuosmukį, žemiausios ir neturtingiausios klasės nukrypo į raganavimą ir svetimus dievus, arba tapdavo veidmainiais ir fariziejais. Atėjo laikas naujai dvasinei reformai. Žiaurus, antropomorfinis ir pavydus judėjų Dievas, su savo kraugeriškais įstatymais kaip „akis už akį, dantis už dantį“, su žudynėmis ir gyvulių aukojimu, turėjo būti nustumtas į antrą planą ir pakeistas gailestingu „Tėvu, kuris yra slaptoje“. Pastarąjį reikėjo parodyti ne kaip virš visatos esantį Dievą, bet kaip paprasto, mirtingo žmogaus dievišką Gelbėtoją, kuris yra vienodas varguolio ir turtuolio širdyje ir sieloje. Ir čia pašventimo paslaptys negalėjo būti paviešintos daugiau negu Indijoje, kad „neatiduoti to, kas šventa, šunims ir nemėtyti perlų vėrinių kiaulėms“, nes tada Atskleidėjas ir jo apreiškimas būtinai bus sutrypti kojomis. Todėl Buddos ir Jėzaus – nepriklausomai nuo to, ar pastarasis gyveno jam paskirtu istorijos periodu, ar ne – susilaikymas nuo Gyvenimo ir Mirties Paslapčių atskleidimo – vienu atveju pietiniame buddizme iššaukė visišką neigimą, o kitu tai – kad, tik protestantiškoje Anglijoje susikūrė trys konfliktuojančios krikščioniškos bažnyčios konfesijos ir 300 sektų.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją