Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

VI TEOSOFINIS MOKYMAS APIE GAMTĄ IR ŽMOGŲ

 

Viso visame vienybė

137 Klausiantis. Paaiškinę, kuo, pagal jus; Dievas, siela ir žmogus nėra; gal galėtumėte pasakyti, kuo, pagal jūsų mokymus, jie yra?

Teosofas. Pagal savo ištakas ir amžinybėje jie, kaip ir pati visata ir viskas, kas joje egzistuoja, vieningi su absoliučia Vienybe, nepažinia dieviška esybe, apie kurią aš jau anksčiau kalbėjau. Mes netikime į sutvėrimą, bet tikime nuosekliu ir periodišku visatos kitimu iš subjektyvaus būties plano į objektyvų, vykstantį reguliariai ir apimančius milžiniškos trukmės periodus.

138 Klausiantis. Gal galėtumėte išvystyti šią mintį?

Teosofas. Kad teisingai suprastumėte, vienu atveju palyginimui paimkime saulės metus, o kitu - dvi tų metų dalis, kurios Šiaurės ašigalyje sudaro dieną ir naktį, besitęsiančias po šešis mėnesius. O dabar, jeigu galite, vietoje saulės metų, turinčių 365 dienas, įsivaizduokite amžinybę. Tegu saulė šiame pavyzdyje atstoja visatą, o poliarinės šešių mėnesių ilgumo dienos ir naktys tampa simbolių dienų ir naktų, vietoje 182 dienų, besitęsiančius po 182 trilijonus arba kvadrilijonus metų. Kaip kiekvieną rytą saulė pakyla virš mūsų matomo horizonto, iš neišryškėjusios (mums) ir mūsų atžvilgiu priešingos erdvės, taip pat ir Visata periodiškai atsiranda objektyviame plane, iškildama iš subjektyvaus plano, priešingo prieš tai buvusiam. Tai ir yra „Gyvybės Ciklas“. Kaip saulė išnyksta iš mūsų horizonto, taip reguliariai išnyksta ir Visata, kai prasideda „visatinė naktis“. Indai tokius pasikeitimus vadina „Bramos dienomis ir naktimis“, arba manvantaros ir pralajos (išnykimo) periodais. Vakarų žmonės, jeigu jiems taip patinka, gali tai vadinti Visatos dienomis ir naktimis. Pridursiu, kad tų naktų metu Viskas randasi Visame, kiekvienas atomas yra ištirpęs vieningame Vienalytiškume.

 

Evoliucija ir iliuzija

139 Klausiantis. Bet kas gi kiekvieną kartą sukuria Visatą?

Teosofas. Niekas jos nesukuria. Mokslas šį procesą pavadintų evoliucija; iki krikščioniškieji filosofai ir orientalistai vadino tai emanacija; mes gi, okultistai ir teosofai, matome jame tik universalią ir amžiną realybę, periodiškai atsispindinčią beribėse erdvės gelmėse. Šį atspindį, kurį jūs laikote objektyvia materialia visatą, mes laikome tik laikina iliuzija ir niekuo daugiau. Tiktai tai, kas amžina, yra realu.

140 Klausiantis. Tokiu atveju, jūs ir aš taip pat esame iliuzija?

Teosofas. Kaip besikeičiančios asmenybės – šiandien viena, rytoj kita – taip. Ar gi netikėtus Šiaurės pašvaistės blyksnius jūs pavadinsite „realybe“, nežiūrint į tai, kad jie realūs tik tol, kol jūs jais žavitės? Žinoma, kad ne; tik priežastis, iššaukianti jas gyventi, jei ji amžina ir nekintanti, yra vienintelė realybė, tuo tarpu kai visa kita - tik praeinanti iliuzija.

141 Klausiantis. Vis tik tai man nepaaiškina, kaip atsiranda ši iliuzija, vadinama Visata; kaip tai, kas dar bus sąmoningu, išryškėja iš nesąmoningumo, kuris yra?

Teosofas. Ji nesąmoninga tik mūsų ribotai sąmonei. Perfrazavę posmą iš Evangelijos pagal Joną, mes galime pasakyti: „Ir (absoliuti) šviesa (kuri yra tamsa) šviečia tamsoje (kuri yra iliuzorinė materialinė šviesa), ir tamsa jos nenustelbia“. Absoliuti šviesa – tai dar ir absoliutus ir nekintamas dėsnis. Spinduliavimo, arba emanacijos keliu – neverta ginčytis dėl terminų – iš vienalytės subjektyvios būsenos visata pereina į pirmą išryškėjimo planą, kurių iš viso yra septyni, kaip mus mokė. Kiekviename plane ji tampa vis tankesnė ir materialesnė, kol galiausiai pasiekia šį mūsų lygmenį, kuriame mokslui paviršutiniškai pavyko išstudijuoti ir suprasti tik mūsų planetinės, arba Saulės, sistemos fizinę sudėtį – kaip mums pasakyta, vienintelę tokios rūšies.

142 Klausiantis. Ką turite omenyje, sakydama „tokios rūšies“?

Teosofas. Aš noriu pasakyti, nors fundamentalus dėsnis ir universalus kitų Gamtos dėsnių veikimas yra tapatūs, vis tik mūsų Saulės sistema (kaip ir kiekviena kita tarp milijonų kitų sistemų kosmose), ir net mūsų Žemė turi savą vystimosi programą, besiskiriančią nuo visų kitų programų. Kalbėdami apie kitų planetų gyventojus, mes įsivaizduojame, kad jeigu jie yra žmonės (tai yra mąstančios būtybės), tai ir atrodyti jie turi kaip mes. Poetų ir dailininkų fantazija net ir angelus vaizduoja ne kitaip, kaip gražią žmogaus kopiją, tik su sparnais. Mes sakome, kad tai klaida ir paklydimas, juk jeigu tiktai mūsų mažoje planetoje mes susiduriame su tokia įvairove floros, faunos ir net žmonijos – nuo jūros dumblių iki Libano kedrų, nuo medūzos iki dramblio ir, galiausiai, nuo bušmeno iki Apolono Belvederio – tai užtenka tik pakeisti planetines ir kosmines sąlygas, prieš mūsų akis atsiras visiškai kitokia flora, fauna ir žmonija. Vieni ir tie patys dėsniai suteikia skirtingą išvaizdą daiktams ir būtybėms net mūsų Žemėje, taip pat, kaip ir kitose Saulės sistemos planetose. Kiek gi tokiu atveju turi skirtis išorinė gamta kitų saulių sistemose, ir kaip vis tik kvaila spręsti apie kitas žvaigždes, pasaulius ir mąstančias būtybes pagal save, kaip tai daro mūsų fizinis mokslas.

143 Klausiantis. Kokiais duomenimis remdamiesi jūs tai tvirtinate?

Teosofas. Tais, kurių mokslas niekada nesutiks laikyti įrodymu – begalė sukauptų aiškiaregių liudijimų, patvirtinančių šį faktą. Jų dvasiniai regėjimai, patys realiausi tyrinėjimai, patirti fiziškai ir dvasiškai, kurių neblokavo aklas kūnas, sistemingai buvo tikrinami, kruopščiai sulyginami, ir atmetimo būdu išryškinama jų prigimtis. Visa, kas nesutapo su vieninga kolektyvine patirtimi, buvo atmetama, ir kaip nustatyta tiesa buvo fiksuojama tik tai, kas įvairiose epochose, skirtingose šalyse, nesuskaičiuojamų ir nenutrūkstamų stebėjimų eigoje buvo pripažinta teisingu ir toliau pastoviai pasitvirtinančiu. Jūs galite pastebėti, kad mūsų mokslininkų, studijuojančių dvasinius-psichinius mokslus, naudojami metodai nesiskiria nuo metodų, kuriuos naudoja fizinių ir gamtos mokslų mokslininkai. Tik jų tyrinėjimų sritis yra dviejuose skirtinguose lygmenyse, o ir mūsų įrankiai nepadaryti žmogaus rankomis – ir todėl jie gali būti patikimesni... Retortos, akumuliatoriai, chemikų ir gamtininkų mikroskopai gali gesti, astronomų teleskopai ir chronometrinė aparatūra gali išeiti iš rikiuotės; mūsų gi tyrinėjimų prietaisų neįtakoja oro sąlygos ar įvairūs elementai.

144 Klausiantis. Ir todėl jūs aklai jais tikite?

Teosofas. Tikėjimas – tai žodis, kurio nerasite teosofiniuose žodynuose; mes kalbame apie žinojimą, pagrįstą stebėjimais ir patyrimu. Vis tik ir tame yra skirtumas toks – kai fizinio mokslo atliekami stebėjimai ir eksperimentai sukuria tokį „darbinių hipotezių“ skaičių, kiek buvo galvų, sugebėjusių jas atrasti, mūsų žinojimas papildomas tik tais faktais, kurie yra nenuginčijami bei pilnai ir visiškai įrodyti. Pas mus nėra dviejų skirtingų tikėjimų ar hipotezių vienu ir tuo pačiu klausimu.

145 Klausiantis. Ir remdamiesi tokiais duomenimis jūs priėmėte tokias keistas teorijas, kurias mes randame „Ezoteriniame Buddizme“?

Teosofas. Būtent taip. Šios teorijos atskirose smulkmenose gali būti ne visai tikslios, kartais ir neteisingos, kai pateikiamos pasaulietinių mokinių. Ir vis tik gamtoje – tai faktai, ir jie arčiau tiesos, negu bet kurios mokslinės hipotezės.

 

Apie septyntainę mūsų planetos struktūrą

146 Klausiantis. Kiek aš supratau, tai mūsų Žemę jūs laikote viena planetinės grandinės dalimi?

Teosofas. Taip. Kitos gi šešios „žemės“, arba gaubliai, nėra tame pačiame daiktiškumo lygmenyje, kaip mūsų Žemė; todėl mes negalime jų matyti.

147 Klausiantis. Ar dėl per didelio atstumo?

Teosofas. Visiškai ne – juk „plika“ akimi mes matome ne tik planetas, bet ir žvaigždes, kurios yra už neišmatuojamai didesnių atstumų. O tų gaublių mes nematome todėl, kad jie randasi už mūsų galimų fizinių suvokimų, arba kitame būties plane. Esmė ne tame, kad jų materijos tankis, svoris ir struktūra visiškai nepanaši į mūsų Žemės ir kitų mums žinomų planetų – jie, taip sakant, yra visiškai kitame (mums) erdvės sluoksnyje – sluoksnyje, kurio negalime suvokti savo fiziniais jausmais. Kai aš sakau „sluoksnis“, nereikia įsivaizduoti kažko panašaus klodus, suguldytus vienas ant kito, nes tai sukurs dar vieną absurdišką įvaizdį. Sakydama sluoksnis arba planas, aš kalbu apie egzistavimo lygį beribėje erdvėje, kuris pagal savo prigimtį yra toks, kad negali būti mūsų budinčio suvokimo, fizinio ar dvasinio, ribose, bet kuris egzistuoja už mūsų įprasto proto ir sąmonės, ne mūsų trimatėje erdvėje ir ne mums įprastiniame laiko paskirstyme. Kiekvienas iš septynių pagrindinių lygmenų, arba sluoksnių, erdvėje - suprantamoje ne kaip mūsų ribota erdvė, o kaip visuma, kaip „švari erdvė“, kaip tai apibūdina Džonas Lokkas (1632-1704) – turi savo objektyvią ir subjektyvią puses, savo erdvę ir laiką, savo sąmonę ir jausmų rinkinį. Bet, vargu, ar tai bus suprantama žmogui, išauklėtam šiuolaikiškomis mąstymo manieromis.

148 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje, sakydama kitoks jausmų rinkinys? Ar mūsų žmogiškame lygmenyje yra nors kas nors panašaus, ką galėtumėte pateikti kaip iliustraciją, kad būtų galima aiškiau suprasti tai, ką jūs vadinate jausmų, erdvių ir atitinkančių juos pojūčių įvairove?

Teosofas. Nieko; išskyrus, galbūt, vieną pavyzdį, kurį mokslininkai, greičiausiai, panaudos vietoj kabliuko užkabinti savo kontrargumentus. Juk miegodami mes naudojamės visai kitais jausmais – argi ne taip? Mes jaučiame, kalbame, girdime, jaučiame skonį ir, išvis, veikiame kitame plane; apie mūsų sąmonės būvio pasikeitimą byloja ir tas faktas, kad veiksmai ir įvykiai, vykstantys, kaip mes įsivaizduojame, ištisus metus, mūsų sąmonėje puikiausiai prabėga per akimirką. Ir šis neįtikėtinas mūsų protinės veiklos greitis sapne, o taip pat visų kitų veiksmų natūralumas tuo metu rodo mums, kad esame visiškai kitame plane. Mūsų filosofija mus moko, kad gamtoje yra septynios pagrindinės jėgos ir septyni būties planai, vadinasi, ir septyni būties planai, kuriuose žmogus gali gyventi, mąstyti, atsiminti ir egzistuoti. Išvardinti jų neįmanoma, nes tam reikia išstudijuoti Rytų metafiziką. Bet būdamas tuose dvejuose būviuose – budėjimo ir miego – kiekvienas žmogus, nuo mokslininko filosofo iki neraštingo laukinio – akivaizdžiai gali įsitikinti, kad šie būviai yra skirtingi.

149 Klausiantis. Vadinasi, jūs nesutinkate su visuotinai priimtomis teorijomis, kurios aiškina miego biologiją ir fiziologiją?

Teosofas. Nesutinkame. Mes netgi neigiame jūsų psichologų hipotezes, suteikdami pirmenybę Rytų Išminties mokymams. Visatoje ir mikrokosme pripažindami septynių kosminės būties ir sąmonės būsenų planų egzistavimą, mes vis tik apsistojame ties ketvirtu planu, suvokdami, kad tolesni patikimi tyrinėjimai yra neįmanomi. Bet kai kalbama apie mikrokosmą, arba žmogų, mes jau laisvai svarstome apie septynias jo būsenas ir principus.

150 Klausiantis. Kaip gi jūs juos aiškinate?

Teosofas. Pirmiausia, žmoguje mes randame dvi skirtingas būtybes – dvasinę ir fizinę: žmogų mąstantį ir žmogų, registruojantį tiek pirmojo minčių, kiek jis gali įsisavinti. Todėl mes atskiriame jame dvi skirtingas prigimtis: aukštesnę, arba dvasinę esybę, kurią sudaro trys „principai“ (pradžios) arba aspektai; ir žemesnę, arba fizinę ketveriukę – iš viso jų septyni.

Septyntainė žmogaus prigimtis

151 Klausiantis. Ar tai yra tas pats, kaip ir žmogaus padalinimas į dvasią, sielą ir kūną?

Teosofas. Ne. Tai senovinis Platono skirstymas. Platonas buvo pašvęstasis, ir todėl negalėjo aiškinti draudžiamų detalių; bet tas, kuris yra susipažinęs su senovine doktrina, ras septyniukę įvairiose platoniškose sielos ir dvasios kombinacijose. Platonas teigė, kad žmogus susideda iš dviejų dalių, iš kurių viena yra amžina ir sukurta iš tos pačios esmės, kaip ir Absoliutas, ir kita – mirtinga, sudūlanti, gaunanti savo sudėtines dalis iš mažesnių, „sukurtų“ dievų. Jis parodo, kad žmogus susideda iš: 1) mirtingo kūno; 2) nemirtingo principo; 3) „atskiros rūšies mirtingos sielos“. Tai mes atitinkamai vadiname fiziniu žmogumi, dvasine siela arba dvasia, ir gyvuline siela. Tokį paskirstymą perėmė ir apaštalas Paulius, kitas pašvęstasis, kuris tvirtino, jog egzistuoja sielinis kūnas, užgimęs suyrančiame kūne (astralinis kūnas arba gyvulinė siela), ir dvasinis kūnas, sukurtas iš nedūlėjančios substancijos. Net apaštalas Jokūbas (III, 15) patvirtina tą patį, sakydamas, kad „išmintis“ (mūsų žemosios sielos) „nėra nusileidžianti iš aukščiau išmintis, ji žemiška, sieliška, velniška“ žr. graikišką tekstą); kai tuo pat metu yra kita „išmintis, nusileidžianti iš aukščiau“. Dabar aišku, kodėl Platonas ir net Pitagoras, kalbėdami tik apie tris principus, suteikė jiems atskirose kombinacijose septynias atskiras funkcijas, ir jeigu mes sulyginsime tai su mūsų mokymu, tai taps visiškai aišku. Pažiūrėkime, kaip atrodo lentelėje tie septyni aspektai.

Teosofinis suskirstymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

*Misterio A.P.Sinetto parašytame „Ezoteriniame buddizme“ punktai d, e ir f atitinkamai pavadinti gyvuline, žmogiška ir dvasine sielomis – tai irgi tinka. Nors „Ezoteriniame Buddizme“ principai ir sunumeruoti, tai, griežtai kalbant, yra beprasmiška. Dvilypei monadai (atma-buddhi) galima priskirti du aukščiausius skaičius (6 ir 7). O dėl kitų, tai tik tas principas, kuris vyrauja žmoguje, gali būti laikomas pirmuoju ir svarbiausiu, todėl bendrai numeracija negalima. Kai kuriuose žmonėse virš visų principų dominuoja aukštasis protas (manas arba 5 principas), kituose viešpatauja gyvulinė siela (kama rupa), išryškindama kraštutinius gyvuliškus instinktus ir t.t.

Ko gi moko Platonas? Jis kalba apie vidinį žmogų tarsi sudarytą iš dviejų dalių – viena iš jų nekintanti ir visada ta pati, sukurta iš tokios pat substancijos, kaip ir Dievybė, o kita mirtinga ir sunykstanti. Šių dviejų dalių atitikmenį galima atrasti mūsų aukščiausioje trijadoje ir žemojoje ketveriukėje (žr. lentelėje). Jis paaiškina, kad kai siela, psiche, „susijungusi su nusu ( gr.dieviška dvasia arba substancija*), ji viską daro laiku ir vietoje“; bet viskas vyksta visiškai kitaip, jeigu ji susijungia su anoja (gr. nesprendžianti, arba neprotinga, gyvulinė siela). Tada mes matome manas (arba sielą bendrai) dviejuose jo aspektuose: suartėdamas su anoja („Ezoteriniame buddizme“ pavadinta kama rupa arba „gyvuline siela“) jis juda į visišką sunaikinimą – kiek tai siejasi su asmeniniu ego; susijungdamas su nusu (atma-buddhi), jis susilieja su nemirtingu, nesuirstančiu Aš, ir tada dvasinė tos asmenybės sąmonė, kuri buvo, tampa nemirtinga.

* Platono nusą Paulius vadina „Dvasia“, bet kadangi ši Dvasia yra „substancija“, tai, žinoma, turima galvoje buddhi, o ne atma, nes filosofine prasme ir jokiomis aplinkybėmis atma niekaip negalima vadinti „substancija“. Mes įtraukiame atmą į žmogaus principus tik todėl, kad nesukeltume tolimesnės painiavos. Atma – tai ne „žmogiškas“, o pasaulinis absoliutus principas, kurio nešėjas yra budhi, siela-dvasia.

 

Skirtumas tarp sielos ir dvasios

152 Klausiantis. Ar jūs tikrai mokote apie bet kurios asmenybės sunaikinimą, kuo jus kaltina kai kurie spiritualistai ir prancūzų spiritai?

Teosofas. Mes to nemokome, bet kadangi šis klausimas apie dvilypumą – Dieviškojo Aš individualybės ir žmogiškosios gyvulinės asmenybės – taip pat yra ir apie galimybę tikram nemirtingam Aš seansų metu pasirodyti kaip „materializuotai dvasiai“, kaip tik šitai, kaip jau buvo aiškinta, mes neigiame, todėl mūsų oponentai pradėjo beprasmį puolimą.

153 Klausiantis. Jūs ką tik kalbėjote apie tai, kad jeigu psichė susijungia su anoja krypsta į visišką sunaikinimą. Kaip tai suprato Platonas, ir kaip tai suprantate jūs?

Teosofas. Aš galvoju, kad pilnas asmeninės sąmonės sunaikinimas yra išskirtinis ir retas atvejis. Asmeninės sąmonės susiliejimas su individualia, arba nemirtingo Aš sąmone, transformacija arba dieviškas pasikeitimas, ir visiškas tik žemutinės ketveriukės sunaikinimas yra bendra ir beveik neginčijama taisyklė. Ar galima tikėtis, kad kūniškas žmogus, ar laikina asmenybė, žmogaus šešėlis, jo „astralas“, jo gyvuliški instinktai ir net jo fizinė gyvybė išgyvens kartu su „dvasiniu Aš“ ir taps nemirtingais? Natūralu, kad visa tai baigia savo egzistavimą kartu su kūnu, arba greitai po jo mirties. Laikui bėgant visa tai sutrūnija, išnyksta ir nustoja egzistuoti kaip visuma.

154 Klausiantis. Vadinasi, jūs taip pat neigiate ir prisikėlimą su kūnu?

Teosofas. Be jokios abejonės! Kodėl mes, prisilaikantys archainės ezoterinės senovės filosofijos, turėtume priimti daug vėlesnės krikščioniškos teologijos nefilosofines spekuliacijas, pasiskolintas iš Egipto ir Graikijos egzoterinių gnostikų sistemų?

155 Klausiantis. Egiptiečiai gerbė gamtos dvasias ir sudievindavo net svogūnus, jūsų indai iki šiol išliko stabmeldžiais, zoroastriečiai garbino ir vis dar garbina Saulę, o geriausi Graikijos filosofai buvo arba svajotojai, arba materialistai – tai liudija Platonas ir Demokritas. Kaip visa tai jūs galite lyginti!

Teosofas. Galbūt, taip rašoma jūsų dabartiniame krikščioniškame ir net moksliniame katekizme, bet bešališkiems protams viskas atrodo ne taip. Egiptiečiai gerbė „Vieningą – Tiktai – Vieningą, kaip Nout, ir būtent šį žodį Anaksagoras panaudojo pažymėti savąjį nus, arba kaip jis jį vadina, noys aytokraths, „protas arba visavaldė dvasia“, acthths kinhdews, vedantysis arba pradinis visa ko „variklis“. Jo nus buvo Dievas, o logos buvo žmogus, jo emanacija. Nus – tai Dvasia (ar tai kosmose, ar žmoguje), o logos, būtų tai Visata, ar jos astralinis kūnas – pirmojo emanacija, be to fizinis kūnas – viso labo tik gyvulys. Mūsų išoriniai jausmai suvokia tik fenomenus; ir tiktai mūsų nus sugeba atpažinti jų numenus. Tik vienintelis logos, arba numenas, išlieka amžinai, nes savo prigimtimi ir esme jis yra nemirtingas, o logos žmoguje atitinka Amžiną Aš, kuris įsikūnija ir išsaugomas amžinai. Bet kaip gali trumpalaikis ir išorinis šešėlis – laikinas rūbas dieviškos emanacijos, kuri grįžta į savo ištakas, iš kur išėjo - būti tuo, kuris „atgimsta iš nesunykstančio“?

156 Klausiantis. Vis tik vargu, ar jums pavyks išvengti kaltinimų, kad jūs išradote naują žmogaus padalinimą į dvasines ir psichines sudėtines dalis, juk nei vienas filosofas apie tai nekalba, nors jūs tvirtinate, kad taip kalba Platonas.

Teosofas. Ir aš patvirtinu šią nuomonę. Be Platono tokios pat idėjos dar prisilaikė ir Pitagoras*. Jis aprašo sielą kaip savaeigį vienetą (monadą), susidedantį iš trijų elementų – nus (dvasia), fren (protas) ir tumos (gyvybė, kvėpavimas arba kabalistų nefeš), kurie atitinka mūsų atma-buddhi (aukščiausia dvasinė siela), manas (Aš) ir kama rupa susijungusią su žemuoju manas atspindžiu. Tai, ką senovės graikų filosofai paprastai vadino siela, mes vadiname dvasia arba dvasine siela; tai buddhi, atmos nešėjas (Agafon, vyriausia Platono dievybė). Tas faktas, kad Pitagoras ir kiti tvirtina, jog fren ir tumos mes dalijamės su gyvuliais, įrodo, kad galvoje turimas žemasis manas atspindys (instinktai) ir kama rupa (gyvuliško gyvenimo aistros). Sokratas ir Platonas priėmė šį pagrindinį principą ir sekė juo, ir jeigu prie šių penkių pradžių, o būtent, Agafon (kuris yra dievybė arba atma), psiche (siela, jos apibendrinančia prasme), nus (dvasia arba protas), fren (fizinis protas), ir tumos (kama rupa arba aistros), mes prijungsime misterijų eidoloną, šešėlį arba žmogiškąjį antrininką ir fizinį kūną, bus lengva parodyti, kad Pitagoro ir Platono idėjos buvo identiškos mūsiškėms. Net egiptiečiai laikėsi septyntainio suskirstymo. Jie mokė, kad išeidama siela (Aš) turi pereiti septynias menes, arba principus, tuos, kuriuos palieka, ir tuos, kuriuos pasiima su savimi. Vienintelis skirtumas buvo tame, kad visada prisimindami apie bausmę už misterijų doktrinų paviešinimą, o tai buvo mirtis, jie pateikdavo mokymą tik bendrais bruožais, kai šiuo metu mes išplečiame ir aiškiname jį detaliai. Bet, nežiūrint į tai, kad mes atskleidžiame pasauliui tiek, kiek galima, net ir mūsų doktrinoje neatskleidžiama daugiau, nei viena esminė detalė, ir tik tiems, kurie studijuoja ezoterinę filosofiją ir davė tylėjimo įžadus, galima sužinoti detales.

* „Platonas ir Pitagoras – rašo Plutarchas – skiria sielą į dvi dalis – racionalią (nusinę) ir iracionalią (agnoja); racionali žmogiškos sielos dalis yra amžina, ir nors tai ir ne Dievas, vis tik ji yra amžinos dievybės kūrinys; o ta sielos dalis, kuri neturi proto, miršta“. Šiuolaikinis terminas „agnostikas“ kilęs iš giminingo žodžio agnosis. Mes norėtume žinoti, kodėl misteris Gekslis, šio žodžio autorius, savo milžinišką intelektą susiejo su „siela, neturinčia proto“, kuri miršta? Ar tai išpūstas šiuolaikinio materialisto kuklumas?

 

Graikų mokymai

157 Klausiantis. Mes turime puikius mokslininkus, graikų ir lotynų, sanskrito ir ivrito žinovus. Kaip taip yra, kad jų vertimuose mes nerandame nieko, kas patvirtintų tai, ką kalbate?

Teosofas. Todėl, kad jūsų vertėjai, nežiūrint viso jų moksliškumo, filosofus, ypač graikų, pavertė miglotais autoriais, o ne mistiniais (originale vyksta žodžių žaismas: misty – miglotas ir mystic – mistinis; vert pastaba). Pavyzdžiui, paskaitykime Plutarchą, ką jis kalba apie žmogaus pradžias arba „principus“. Tai, ką jis aprašo, buvo suprasta tiesiogiai ir priskirta nemokšiškumui bei metafiziniams prietarams. Leiskite man pateikti iliustraciją. Plutarchas sako: „Žmogus yra sudėtinis, ir klysta tie, kurie galvoja, kad jis sudarytas tik iš dviejų dalių. Jie įsivaizduoja, kad sugebėjimas suvokti (t.y. smegenų protas) yra sielos (aukščiausio triados) dalis, bet čia jie klysta nemažiau, negu tie, kurie sielą laiko kūno dalimi (kurie triadą padaro mirtingo ketverto dalimi). Juk protas (nus) tiek pranašesnis už sielą, kiek siela geresnė ir dieviškesnė už kūną. Šitas sielos (jych) ir proto (nus) derinys sudaro protavimą (manas), o su kūnu (arba thumos, gyvulinė siela) - aistras; iš jų vienas yra malonumų ir skausmo pradas arba principas, o kitas – dorybių ir ydų. Iš šių trijų, sujungtų ir bendrai paimtų dalių, Žemė žmonių giminei davė kūną, mėnulis – sielą, o saulė – išmintį“.

Šitas paskutinis sakinys yra visiška alegorija ir bus suprantamas tik tiems, kurie susipažinę su ezoterinio mokslo analogijomis ir žino, kokia planeta atitinka kokį principą. Plutarchas principus skirsto į tris dalis, teigdamas, kad kūnas susideda iš fizinio apvalkalo, astralinio šešėlio ir kvėpavimo, arba trigubos apatinės dalies, „kuri iš žemės paimta į žemę ir sugrįš“; antroji dalis gauta iš Mėnulio*; per jį ir visada jo įtakojama, sudaryta iš vidurinio principo ir instinktyvios sielos; o tiesiogine Saulės emanacija, čia reiškiančią Agafon (aukščiausiąją dievybę), jis laiko aukščiausiąją dalį arba dvasinę sielą su jos atma ir manas elementais. Tai patvirtinama tuo, ką jis sako toliau:

„Mirtys, kuriomis mes mirštame, viena daro du iš trijų, o kita – vieną iš dviejų. Pirmoji yra Demetros valdžioje ir žinioje, iš čia ir kilęs misterijos vardas tele-in, primenantis duotą jam mirties pavadinimą teleytan. Anksčiau atėniečiai mirusiuosius taip pat vadino pašvęstaisiais Demetrai. O antroji mirtis įvyksta Mėnulyje arba Persefonos teritorijoje“.

* Kabalistai, kurie žino Jehovos, duodančio gyvybę ir vaikus, ryšį su Mėnuliu ir jo įtaką palikuonims, supras, apie ką čia kalbama, lygiai taip pat, kaip ir kai kurie astrologai.

Čia jūs matote mūsų mokymą, kuris parodo, kad žmogus gyvenimo bėgyje yra septyntainis, iš karto po mirties, kama-lokoje – penkiatainis; ir trigubas Aš – dvasia-siela ir sąmonė – devačane (devachan). Šis atskyrimas, prasidedantis „Hadeso pievose“, kaip Plutarchas vadina kama-loką, po to besitęsiantis devačane, buvo šventų misterijų pasirodymo dalis, kurios metu kandidatai į pašventimą suvaidindavo visą garbinamos dvasios, kurią mes suprantame kaip sąmonę, mirties ir prisikėlimo dramą. Tai Plutarchas turėjo galvoje, sakydamas:

„Ir kaip vieną, žemišką, taip ir kitą, dangišką, Hermis išgyvena. Pirmoji netikėtai ir su jėga išplėšia sielą iš kūno; o Persefona pažinimo galimybę nuo sielos* atskiria švelniai ir lėtai. Dėl šios priežasties ji vadinama monogenes, vieningos prigimties, arba tiksliau, gimdanti vieną, nes jos atskirta, geriausioji žmogaus dalis lieka viena. Tiek pirma, tiek antra vyksta pagal gamtą. Taip nubrėžta Likimo (fatumo arba karmos), kad kiekviena siela, su protu ar be jo, išėjusi iš kūno kažkurį laiką, nors ir ne vienodą visiems, privalo praklajoti srityje, esančioje tarp Žemės ir Mėnulio (kama-lokoje)**. Nes tie, kurie buvo neteisūs ir pasileidę, kankinasi, atlikdami bausmę, priklausančią už jų padarytus nusižengimus, o teisūs ir dorovingi sulaikomi ten, kol atgailaudami neišsivalys nuo visų blogybių, kurias galėjo pasigauti iš kūno ligų ir neteisingo gyvenimo būdo ir gyvendami pačioje švelniausioje atmosferos dalyje, kuri vadinama Hadeso pievomis, kur jie turi išbūti anksčiau nustatytą ir paskirtą laiką. Po to, lyg grįždami iš tolimo šventų vietų lankymo ar ilgalaikės tremties į tėvynę, jie patiria tokį sumišusį su jauduliu, susižavėjimu ir kiekvienam būdingais savais lūkesčiais džiaugsmą, kokį paprastai patiria pašvęstieji į Šventas Misterijas.
* Persefonė čia įkūnija pomirtinę karmą, apie kurią kalbama, kad ji reguliuoja žemųjų principų atskyrimą nuo aukštųjų: sielos-nefeš, gyvulinio gyvenimo kvėpavimą, kurį laiką išliekantį kama-lokoje, nuo aukščiausio, sudėtinio Aš, kuris pereina į devačano arba palaimos būseną.

** Iki tol, kol tęsiasi aukštojo dvasinio principo atskyrimas nuo žemojo, kuris lieka kama-lokoje, kol suyra.

Tai nirvaniška palaima, ir joks teosofas negalėtų aprašyti aiškiau, ir dar ezoterine kalba, mentalinių devačano džiaugsmų, kur kiekvienas žmogus apsuptas savo sąmonės sukurto rojaus. Bet reikia saugotis bendros klaidos, kurią patiria daugelis, net ir teosofai. Neįsivaizduokite, jog dėl to, kad žmogus pavadintas septyntainiu, po to penktainiu ir triadiniu, jis sudarytas iš septynių, penkių ar trijų esybių; arba, kaip gerai išsireiškė vienas teosofas rašytojas, su septyniais lukštais, kuriuos galima nuiminėti, panašiai kaip svogūno lukštus. Kaip jau buvo kalbėta, principai, išskyrus kūno, gyvybės ir astralinio eidolono, kurie visi sunyksta po mirties, yra tik aspektai arba sąmonės būviai. Egzistuoja tik vienas tikras žmogus, praeinantis gyvenimo ciklą ir nemirtingas savo esme, jeigu ne forma, ir tai manas – „mąstantis žmogus“, arba įsikūnijusi sąmonė. Materialistų prieštaravimai, neigiantys proto ir sąmonės veikimo galimybę be materijos, mūsų atveju nieko neverti. Mes neneigiame jų protingų argumentų; bet, paprasčiausiai, klausiame mūsų oponentų: „O ar jums žinomi visi materijos būviai – jums, kurie iki šiol žinojote tik tris? Ir iš kur jūs žinote, kad tai, ką mes laikome ABSOLIUČIA SĄMONE arba Dievybe, nematoma ir nepažinia, nėra kaip tik tai, kas, nors visada ir išslysta iš mūsų riboto supratimo, yra universali dvasia-materija arba materija-dvasia savo absoliučiame beribiškume?“ Tada vienas iš pačių žemiausių, savo manvantariškame pasireiškime, suskaidytų šios dvasios-materijos aspektų, esantis sąmoningas Aš, kaip tik ir sukuria nuosavą rojų - gal tai ir kvailio rojus, bet tai yra palaimos būsena.

158 Klausiantis. O kas tai yra devačanas?

Teosofas. Tiesiogiai – „dievų žemė“, mentalinės palaimos būsena. Filosofiniame lygmenyje tai yra mentalinis būvis analogiškas pačiam ryškiausiam sapnui, bet daug gyvesnis ir realesnis. Tai daugumos mirtingųjų pomirtinė būsena.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją