Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

VII APIE ĮVAIRIAS POMIRTINES BŪSENAS

 

Fizinis ir dvasinis žmogus

159 Klausiantis. Džiaugiuosi girdėdamas, kad jūs tikite sielos nemirtingumu.

Teosofas. Ne „sielos“, o dieviškos dvasios; o dar tiksliau, persikūnijančio Aš nemirtingumu.

160 Klausiantis. Koks skirtumas?

Teosofas. Mūsų filosofijoje skirtumas labai didelis, bet šis klausimas per daug sudėtingas ir sunkiai suprantamas, kad būtų galima atsakyti į jį paviršutiniškai. Reikės aptarti dvasią ir sielą atskirai, o jau po to – sujungus. Galima pradėti nuo dvasios.

Mes sakome, kad Dvasia (Jėzaus „Tėvas, kuris slaptoje“) arba Atman – tai ne individuali kokio nors žmogaus savybė, bet dieviškoji esmė be kūno ir formos, besvorė, nematoma ir nedalinama, kuri neegzistuoja, bet vis tik yra, kaip sako buddistai apie nirvaną. Jis tik apgaubia mirtingąjį, įsiskverbia į jį ir persmelkia visą kūną, būdamas tik visur esančiais spinduliais, arba šviesa, spindinčia per buddhi, jo nešėją ir tiesioginę emanaciją. Tai ir yra užslėptoji tvirtinimų prasmė beveik visų senovės filosofų, sakančių, kad „racionali žmogaus sielos dalis“* niekada pilnai neįsiskverbia į žmogų, bet tik daugiau ar mažiau apgaubia jį per iracionalią dvasinę sielą arba buddhi**, visų reiškinių.

* Pradine ir bendra prasme žodis „racionalus“ reiškia kažką emanuojantį (ištekantį) iš Amžinosios Išminties.

** Iracionali ta prasme, kad kaip ir švari Pasaulinio Proto emanacija ji negali turėti savo individualaus proto tame materijos lygmenyje, bet panašiai kaip Mėnulis, besiskolinantis šviesą iš Saulės, o savo gyvybę iš Žemės, buddhi, gaudama šviesą iš atmo, savo racionalias savybes gauna iš manas. Pati savaime, kaip kažkas vienalyčio, ji neturi požymių.

161 Klausiantis. Man pasirodė, kad tik „gyvulinė siela“ yra iracionali, o ne dieviška.

Teosofas. Jums reikia suvokti skirtumą tarp to, kas yra negatyvu arba pasyviai „iracionalu“, nes nediferencijuota, ir to, kas iracionalu dėl to, kad per daug aktyvu ir pozityvu. Žmogus – tai dvasinių jėgų santykis, ir cheminių, ir fizikinių jėgų, kurias išjudina tai, ką mes vadiname „principais“.

162 Klausiantis. Esu pakankamai daug skaitęs šiuo klausimu, ir man atrodo, kad senovės filosofų pažiūros stipriai skyrėsi nuo viduramžių kabalistų, nors dalinai ir sutampa.

Teosofas. Esminiai skirtumai tarp jų ir mūsų yra. Mes, kaip neoplatonikai ir Rytų mokymų pasekėjai, tikime kad dvasia (atma) pati niekada nenusileidžia iki gyvo vidinio žmogaus, bet tik daugiau ar mažiau skleidžia savo spindulius į vidinį žmogų (psichinę ir dvasinę astralinio principo dalis), kabalistai tvirtina, kad žmogiška dvasia, atsiskyrusi nuo šviesos okeano ir Pasaulinės Dvasios, įeina į žmogiškąją sielą, kur ir lieka uždaryta astralinėje kapsulėje visą gyvenimą. Visi krikščionių kabalistai tvirtina tą patį, nes jie negali ištrūkti iš savo antropomorfinių ir biblijinių doktrinų.

163 Klausiantis. O ką gi sakote jūs?

Teosofas. Mes sakome, kad dvasios (arba atma) spinduliavimas tiktai gali būti astralinėje kapsulėje, ir tik tiek, kiek tai gali būti dvasiniu spinduliavimu. Mes sakome, kad žmogus ir siela turi išsikovoti savo nemirtingumą, kildami į vieningumą, su kuriuo, sėkmės atveju, jie galiausiai susijungs ir kurio, taip sakant, bus įsiurbti. Po mirties žmogaus individualizacija priklauso nuo dvasios, o ne nuo sielos ar kūno. Nors žodį „asmenybė“ ta prasme, kokia jis paprastai suprantamas, yra absurdiška taikyti mūsų nemirtingai esmei, vis tik pastaroji, pati iš savęs, kaip ir mūsų individualus Aš, yra apibrėžta esybė, nemirtinga ir amžina. Tik juodųjų magų arba nebepataisomų nusikaltėlių, kurie buvo tokiais daugelį gyvenimų, švytintis siūlas, nuo kūdikio gimimo rišantis dvasią su asmenine siela, priverstinai nutraukiamas, ir bekūnė esybė praranda asmeninę sielą, kuri sunyksta, nepalikdama pačioje esybėje nė menkiausio įspūdžio apie save. Jeigu tokia sąjunga tarp žemojo, asmeninio manas ir individualaus persikūnijančio Aš neįvyksta gyvenimo eigoje, tada pirmajam lieka tik žemesnių gyvulių likimas, palaipsniui ištirpus eteryje laukti savo asmenybės išnykimo. Bet ir tada Aš išlieka apibrėžta esybe. Tas dvasinis Aš tik praranda vieno devačano laiką – po tokio ypatingo ir šiuo atveju tikrai nenaudingo gyvenimo – ir po trumpalaikio kaip planetarinės dvasios pasitenkinimo laisve, beveik tuojau pat įsikūnija.

164 Klausiantis. Jūs savo „Isis Unveiled“ (Izidėje) tvirtinate, kad tokios planetarinės dvasios, arba angelai, „pagonių dievai arba krikščionių arkangelai“ mūsų planetoje niekada negali būti žmonėmis.

Teosofas. Visiškai teisingai. Tik ne tokios, o kai kurios aukštesnių klasių planetarinės dvasios. Jos niekada nebus žmonėmis šioje planetoje, todėl kad jos – išsilaisvinusios iš ankstesnio, gerokai ankstesnio, pasaulio dvasios ir kaip tokios negali būti žmonėmis šiame. Vis tik, visos jos vėl gyvens kitoje, daug aukštesnėje maha manvantaroje, po to kai pasibaigs šis „didysis amžius“ ir „Brahmos pralaja“ (trumpas laikotarpis, susidedantis iš 16 skaičių skaitmens ar netoli to). Jūs, tikriausiai, girdėjote, kad Rytų filosofija moko, jog žmonija sudaryta iš tokių „dvasių“, įkalintų žmonių kūnuose? Skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus toks: pirmasis gyvas „principais“ potencialiai, o antrasis gyvas iš tikrųjų. Dabar jūs suprantate skirtumą?

165 Klausiantis. Taip, bet šis skirtumas visais laikais buvo kliuvinys metafizikai.

Teosofas. Taip. Ir visas buddistinės filosofijos ezoterizmas remiasi tuo paslaptingu mokymu, suprastu tik nedaugelio žmonių, ir todėl yra visiškai neteisingai interpretuojamas daugelio daugiausiai žinančių šiuolaikinių mokslininkų. Net metafizikai per daug linkę painioti priežastį su pasekme. Aš, išsikovojęs nemirtingą gyvenimą kaip dvasia, liks tuo pačiu vidiniu aš visuose savo gimimuose Žemėje; bet tai nebūtinai reiškia, kad jis privalo arba likti misteriu Smitu ar Braunu, kuriuo jis buvo Žemėje, arba prarasti savo individualybę. Todėl astralinė siela ir žemiškas žmogaus kūnas, tamsioje pomirtinėje būsenoje, gali būti susiurbti sublimuotų elementų okeano ir nustoti jausti savo paskutinį asmeninį aš (jeigu jis neužsitarnavo pakilimo aukščiau), o dieviškasis Aš vis tik išliks ta pačia nekintama esybe, nors ta žemiška jo emanacijos patirtis gali būti visiškai ištrinta iš neverto nešėjo atsiskyrimo momentu.

166 Klausiantis. Jeigu „Dvasia“ arba dieviškoji sielos dalis amžių amžius yra pirminė ir atskira esybė, kaip mokė Origenas, Sinezijus ir kiti pusiau krikščioniški, pusiau platoniški filosofai, ir jeigu tai tas pats, ir ne daugiau, nei metafiziškai objektyvi siela, kokia ji dar gali būti, jeigu ne amžina? Ir kokią reikšmę tada turi tai, kokį gyvenimą gyvena žmogus – švarų ar gyvulišką, jeigu jis jokiu būdu negali prarasti savo individualybės, ką jis bedarytų?

Teosofas. Ši doktrina, taip kaip jūs ją suformulavote, lygiai taip pat žalinga savo pasekmėmis, kaip ir svetimos kaltės atpirkimo doktrina. Jeigu ši dogma, kartu su klaidinga idėja, kad visi mes esame nemirtingi, pasauliui būtų parodyta teisingai, žmonija taptų tik geresnė. 
Leiskite man pakartoti dar kartą. Pitagoras, Platonas, Timėjus iš Lokriso ir senoji Aleksandrijos mokykla žmogaus sielą (arba jos aukščiausius principus ir atributus) kildino iš universalios Pasaulinės Sielos, kuri pagal jų mokymus, yra Eteris (Tėvas-Dzeusas). Todėl nė vienas iš tų „principų“ negali būti gryna pitagorietiška manaso esme, arba mūsų atma-buddhi, nes anima mundi – tai tik pasekmė, emanacija arba tiksliau, pirmojo, kaip subjekto, spinduliavimas. Ir žmogiškoji dvasia (individualybė, persikūnijantis Dvasinis Aš), ir buddhi (dvasinė siela) yra pirmesni. Tuo metu, kai pirmoji egzistuoja kaip konkreti esybė, individualizacija, siela egzistuoja kaip išankstinis kvėpavimas, nežini mąstančios visumos dalis. Abi pradžioje susikūrė iš Amžino Šviesos Okeano; bet kaip apie tai išsireiškė ugnies filosofai, viduramžių teosofai, ugnyje yra kiek matoma, tiek ir nematoma dvasia. Jie skyrė anima bruta nuo anima divina. Empedoklis tvirtai tikėjo, kad visi žmonės ir gyvuliai turi dvi sielas; ir pas Aristotelį mes randame parašyta, kad vieną jis vadina mąstančia siela, noys, o kitą - gyvuline siela, jych. Pagal šiuos filosofus mąstanti siela eina iš pasaulinės sielos vidaus, o gyvulinė – iš išorės.

167 Klausiantis. Ar pavadintumėte jūs sielą, tai yra žmogišką mąstančią sielą, arba tai, ką jūs vadinate „aš“ – materija?

Teosofas. Ne materija, bet substancija – neabejotinai. Ir žodžio „materija“, įvardijamo „pirminė“, neverta vengti. Mes sakome, kad ši materija tokia pat amžina kaip ir dvasia, ir tai ne mūsų matoma, apčiuopiama materija, bet jos aukščiausias lygis, sublimacija. Švari Dvasia randasi per vieną žingsnį nuo ne-dvasios arba absoliutaus visko. Jeigu jūs nelaikysite galimu, kad žmogus išsivystė iš tos pradinės dvasios-materijos ir savimi įkūnija visą skalę judančių „principų“ nuo meta-dvasios žemyn iki pačios grubiausios materijos, kaip mes galėsime vidinį žmogų laikyti nemirtingu, o tuo pat metu ir dvasine esybe ir mirtingu žmogumi?

168  Klausiantis. Tai kodėl jums netikėti į Dievą, kaip tokią esybę?

Teosofas. Todėl, kad tai, kas yra beribis ir nesąlygotas, negali turėti formos ir negali būti būtybe, bet kuriuo atveju taip nėra nė vienoje Rytų filosofijoje, vertoje šio pavadinimo. „Esybė“ nemirtinga, bet ji tokia tik savo galutine prasme, bet ne savo individualioje formoje. Kai paskutiniame savo ciklo taške, ji sugeriama savo pradinės prigimties ir tampa dvasia, tada ji netenka esybės pavadinimo.

Jos nemirtingumas, kaip formos, yra apibrėžtas tik jos gyvenimo ciklu, arba maha manvantara, po kurio ji taps vieninga su Pasauline Dvasia ir identiška jai, daugiau nebebūdama atskira būtybe. Kalbant apie asmeninę sielą – kurią mes suprantame kaip sąmonės blyksnį, Dvasiniame Aš išsaugantį paskutinio įsikūnijimo prisiminimą apie asmeninį „aš“, kaip atskirai apibrėžtą ir konkretų suvokimą, kuris  tęsiasi tik devačano periodo metu, o po to jis prijungiamas prie kitų nesuskaičiuojamų Aš įsikūnijimų, kaip mūsų atmintyje vienos metų dienos prisiminimas. Ar stengsitės jūs apibrėžti begalybę, kurią jūs priskiriate savo Dievui, tam tikromis sąlygomis? Nemirtinga tik tai, kas neatskiriamai surišta su atma – tai yra buddhi-manas. Žmogaus (asmeninė) siela pati iš savęs nėra nei nemirtinga, nei amžina, nei dieviška. „Zoare“ (T.III., p.619) parašyta: „Siela, pasiųsta į šią Žemę, kad išsaugotų save čia, virš spindinčio apdangalo, kurio šviesa kilusi iš Dieviškos Šviesos, užsivelka žemiškus rūbus, kad nepakenkdama pati sau galėtų žiūrėti į veidrodį“. Dar daugiau, „Zoaras“ moko, kad siela negali pasiekti palaimos šventovės, negavusi „švento bučinio“, tai yra nesusijungusi su substancija, iš kurios ji emanavo - su dvasia. Visos sielos yra dvilypės: siela yra moteriškas principas, o dvasia yra vyriškas. Kol žmogus uždarytas kūne, jis yra trilypis, jeigu jis nėra tiek sugedęs, kad iššauktų atitrūkimą nuo dvasios. „Vargas tai sielai, kuri savo dievišką sutuoktinį (dvasią) iškeis į žemišką santuoką su savo žemišku kūnu“ – parašyta hermiškame veikale „Raktų knyga“. Vargas jai, nes iš šios asmenybės neliks nieko, kas galėtų būti įrašyta neišnykstančiuose Aš atminties metraščiuose.

169 Klausiantis. Kaip gali netapti mirtingu tai, kas jeigu ir neįkvėpta  Dievo žmogui, bet kuriuo atveju, kaip jūs patys pripažįstate, yra vienodos substancijos su dieviškumu?

Teosofas. Ne tik substancija, bet kiekvienas atomas ir materijos dalelytė iš esmės yra nesunykstanti, bet ne savo individualioje sąmonėje. Nemirtingumas – tai niekas kitas, kaip tik nenutrūkstanti sąmonė; o asmeninė sąmonė vargu ar gali gyventi ilgiau už pačią asmenybę. Ar ne taip? O šita sąmonė, kaip aš jau sakiau jums, išsaugoma tik devačano metu, po ko vėl susiurbiama – iš pradžių individualios, o paskui ir pasaulinės sąmonė. Geriau paklauskite savo teologų, kaip gi jie taip stipriai susipainiojo judėjų šventraščiuose? Paskaitykite Bibliją, jeigu norite turėti gerų įrodymų, kad rašę Penkiaknygę, ir ypač Pradžią, niekada nefeš, kurią Dievas įkvepia Adomui (Pradžia, II d.), nelaikė nemirtinga siela. Štai keletas pavyzdžių: „Ir sutvėrė dievas... visokią nefeš (gyvybė), kuri juda“ (Pr. I, 21), turima mintyje gyvius. Ir ten pat (Pr. 2, 7) pasakyta: „Ir žmogus tapo nefeš (gyva siela)“, tai parodo, kad žodis nefeš vienodai buvo taikomas nemirtingam žmogui ir mirtingam gyvuliui. „Aš pareikalausiu ir jūsų kraujo, kuriame yra jūsų gyvybė (nefeš), pareikalausiu jo iš visų žvėrių, pareikalausiu taip pat sielos (nefeš) žmogaus iš žmogaus rankos“ (Pr. 9, 5). „Gelbėk sielą (nefeš) savo“ (gelbėk savo gyvenimą - išversta angliškoje Biblijoje), (Pr. 19, 17). „Neužmuškime jo“, parašyta bažnytiniame vertime (Pr. 37, 21); „Neužmuškime jo nefeš“ - skelbia žydiškas tekstas. „Nefeš už neveš,“ (17, 8) – skelbia Levitas. „Kas užmuštų kokį nors žmogų, tas bus atiduotas mirčiai“; tiesiogiai skambėtų taip: „Kas nužudys žmogaus nefeš“ (Levitas, 24, 17); ir nuo 18 posmo toliau  parašyta: „Kas užmuš gyvulį, turi sumokėti už jį, gyvuliu už gyvulį“, kai originale parašyta: „nefeš už nefeš“. Kaip galima užmušti tai, kas nemirtinga.? Tuo pačiu tai paaiškina, kodėl sadukiejai neigė sielos nemirtingumą, ir tuo pačiu patvirtina tai, kad greičiausiai Mozės judėjai – bent jau nepašvęstieji – niekada netikėjo sielos išlikimu.

 

Apie amžiną malonę ir bausmę, ir apie nirvaną

170 Klausiantis. Manau, kad net nereikia jūsų klausti, ar tikite jūs krikščioniškais dogmatais apie rojų ir pragarą arba apie būsimą apdovanojimą ir bausmę, kaip moko ortodoksinės bažnyčios?

Teosofas. Tai, kaip parašyta jūsų katekizmuose, mes absoliučiai neigiame; ir visų mažiausiai mes linkę sutikti su tuo, kad jie amžini. Bet mes tvirtai tikime tuo, ką vadiname Atpildo Dėsniu, ir taip pat absoliučiu teisingumu ir išmintingumu, kuriais vadovaujasi šis dėsnis, arba karma. Štai todėl mes griežtai atmetame žiaurų ir nefilosofišką tikėjimą į amžiną palaimą arba amžinas kančias. Kartu su Horacijumi mes sakome:

„Taisykle taps mums tai, kad įsiūtį valdyti privalu:

Nusižengimą – bausti tokiu pat skausmu.

Bet odos nerti nevertėtų mums nuo tojo,

Kas rimbo tik užsitarnavo, ne daugiau“.

Ši taisyklė skirta visiems žmonėms, ir ji teisinga. Nejaugi mes privalome tikėti tuo, kad Dievas, kurį jūs laikote išminties, meilės ir gailestingumo įsikūnijimu, turi mažesnę teisę į minėtus apibūdinimus, negu mirtingas žmogus?

171 Klausiantis. Ar jūs turite kokį kitą pagrindą neigti šį dogmatą?

Teosofas. Pagrindas yra reinkarnacijos egzistavimas. Kaip jau buvo sakyta, mes neigiame idėją, kad kiekvienam naujagimiui sukuriama nauja siela. Kiekvieną žmogišką būtybę mes laikome Aš nešėju arba vedliu, o tokiu pat amžinu kaip ir kiekvienas kitas Aš todėl, kad visi jie turi tą pačią esmę ir visi priklauso pirmapradei vieno pasaulinio ir beribio Aš emanacijai. Platonas jį vadino logosu (arba antruoju išryškėjusiu Dievu); o mes – išryškėjusiu dievišku principu, vieningu su pasauliniu protu ir siela, bet ne antropomorfiniu, ne kosminiu ir ne asmeniniu Dievu, į kurį tiki tiek daug teistų (skaityti tejistų). Nepaniokite, prašau.

172 Klausiantis. Bet jeigu jūs tikite išryškėjusiu principu, kodėl tada nepatikėti, kad tas principas sukuria kiekvieno mirtingo sielą, kaip ir buvo sukurtos iki tol visos sielos – koks čia sunkumas?

Teosofas. Tame, kad vargu ar beasmenis gali kurti, planuoti ir mąstyti taip, kaip jam norėtųsi. Būdamas universaliu Įstatymu, nepažeidžiamu savo periodiškuose pasireiškimuose, kurių metu kiekvieno gyvybės ciklo pradžioje jo esmė periodiškai spinduliuoja ir ryškėja, vargu, ar jis kurs žmogų tik tam, kad po kelerių metų dėl to gailėtis. Jeigu jau išvis tikėti dievišku Principu, tai jis turi būti absoliučia harmonija, logika ir teisingumu, lygiai taip pat kaip ir absoliučia meile, išmintimi ir bešališkumu; o Dievas, kuriantis kiekvieną sielą tik trumpam gyvenimui, nepriklausomai nuo to, ar jis pasiuntė gyvybę įkvėpti sveikam, laimingam žmogui ar kenčiančiam vargšui, nelaimingam nuo gimimo iki mirties, nors šis ir nepadarė nieko, jog užsitarnautų tokį žiaurų likimą - bus greičiau bejausmis velnias, negu Dievas. Todėl net judėjų filosofai, tikintys Mozės Biblija (suprantama, ezoteriškai), niekada nepritarė tokiai idėjai, ir dar daugiau, jie tikėjo persikūnijimu, kaip ir mes.

173 Klausiantis. Gal galėtumėte tai patvirtinti pavyzdžiais?

Teosofas. Žinoma, galiu. Filonas Judėjas (veikale „De Somniis“ p.445) sako: „Oras pripildytas jomis (sielomis), tomis, kurios visų arčiausiai Žemės, nusileidžiančiomis, kad susijungtų su mirtingais kūnais, palindrohoydi adqis, grįžtančios į kitus kūnus, ir trokštančios juose gyventi “. „Zoare“ siela taip maldauja Dievo sau laisvės: „Visatos Valdove! Aš laiminga šiame pasaulyje ir nenoriu eiti į kitą pasaulį, kur būsiu tarnaitė ir būsiu visaip niekinama“. Amžiną neperžengiamo dėsnį, fatališko neišvengiamumo doktriną patvirtina Dievybės atsakymas: „Prieš savo valią tapsi tu gemalu ir prieš savo valią būsi tu pagimdyta“. Šviesa nebūtų suvokiama be tamsos, kuri kaip kontrastas padeda jai išryškėti; gėris be blogio nustos būti gėriu, ir neįkainojama geradarystės esmė nebūtų matoma; taip pat kaip ir asmeninės teigiamybės netaptų nuopelnais, jeigu nepatirtų jos gundymų ugnies. Nieko nėra amžino ir nekintamo, išskyrus slaptą Dievybę. Joks baigtinis – jei turi pradžią, tai bus pabaiga – negali likti pastoviu. Jis turi progresuoti, arba regresuoti, o siela, trokštanti vienybės su savo dvasia, kuri vienintelė suteikia jai nemirtingumą, privalo apsivalyti ciklinių persikūnijimų metu, pakeliui į tą vienintelę palaimos ir amžino atilsio šalį, kuri „Zoare“ pavadinta „meilės rūmais“, induistų religijoje – „mokša“, gnostikai ją vadina „amžinos šviesos pleroma“, o buddistai – „nirvana“. Ir visos šios būsenos yra laikinos, o ne amžinos.

174 Klausiantis. Bet čia nieko nepasakyta apie persikūnijimą?

Teosofas. Siela, kuri prašo leidimo pasilikti ten, kur ji yra, turėjo būti įsikūnijusi anksčiau, ir negali būti sukurta gimimo metu. Be to „Zoare“ (T.III) yra dar geresnis įrodymas. Apie persikūnijančius Aš (mąstančias sielas), tuos, kurių paskutinė asmenybė privalo išnykti visiškai, sakoma: „Visos sielos, kurios Danguje pasirinko atsiskyrimą nuo Šventos Vienybės - tegu bus pagarbintas jos Vardas - visą savo egzistavimą įstumia į bedugnę, nujausdamos tą laiką, kada vėl nužengs į Žemę“. „Šventoji Vienybė“ šiuo atveju, ezoterine prasme, reiškia atmaną arba atma-buddhi.

175 Klausiantis. Labai keista girdėti, kad apie nirvaną jūs kalbate, kaip apie Dangaus Karalystės ar rojaus sinonimą – kai visi žymūs orientalistai nirvaną laiko sunaikinimo sinonimu!

Teosofas. Jeigu šį terminą taikyti tik tiesiogine prasme ir tik asmenybei ir diferencijuotai materijai, tai galima pasakyti ir taip, bet tik šiuo atveju. Persikūnijimo ir žmogaus trejybės idėjas palaikė daugelis ankstyvosios krikščionybės Tėvų. Ta maišatis tarp sielos ir dvasios, kurią įvėlė Naujojo Testamento ir senovės filosofinių traktatų vertėjai, tapo daugelio neteisingų aiškinimų priežastimi. Tai buvo ir viena iš daugelio priežasčių, kodėl Budda, Plotinas ir daugelis kitų pašvęstųjų dabar kaltinami tuo, kad aistringai troškę visiško savo sielų sunykimo – „susiliejimo su Dievybe“ arba „susijungimo su pasauline siela“, pagal šiuolaikinį supratimą tai reiškia išnykimą. Asmeninė siela, žinoma, privalo susiskaidyti į daleles, anksčiau nei galės visam laikui savo švariąją esmę sujungti su nemirtinga dvasia. Tačiau „Darbų“ ir „Apaštalų laiškų“ vertėjai, savo veikaluose sukūrę dabartinius Dangaus Karalystės vaizdinius, kaip ir šiuolaikiniai buddistinės „Sutros“ apie Dharmos rato pasisukimą komentatoriai, iškreipė idėjų prasmę kaip didžiųjų krikščionybės apaštalų, taip ir didžiojo Indijos reformatoriaus. Pirmieji užtemdė žodžio jycikos prasmę taip, kad nė vienam skaitytojui net į galvą neateis mintis, jog ji gali turėti kokį nors ryšį su siela, ir dėl šio sielos ir dvasios supainiojimo Biblijos skaitytojai iškreiptai supranta dalyko esmę. Iš kitos pusės, Buddos aiškintojams nepasisekė suprasti keturių dhjanos pakopų prasmės. „Ar gali dvasia, kuri suteikia gyvybę ir judėjimą ir pati yra ta šviesa, išnykti?“– klausia pitagoriečiai. : „Ar gali ši jautri gyvulių dvasia, suteikianti atmintį, vieną iš mąstymo sugebėjimų, mirti ir virsti niekuo?“ – pastebi okultistai. Buddistinėje filosofijoje sunaikinimas reiškia tik materijos suirimą, nesvarbu kokios ji būtų formos arba formos įvaizdžio, nes viskas, kas turi formą, yra laikina ir todėl tikrumoje - tai tik iliuzija. Juk amžinybėje patys ilgiausi laiko periodai atrodo kaip akimirka. Taip pat ir forma. Iki to momento, kai mes turėsime laiko suvokti, kad mes ją matėme, ji išnyks, kaip žaibo blyksnis, visam laikui. Kada dvasinė esybė visam laikui išsilaisvina iš visų materijos dalelių, substancijos arba formos, ir vėl tampa dvasiniu kvėpavimu, tik tada ji patenka į amžiną ir nekintamą nirvaną, besitęsiančią taip ilgai, kaip ilgai tęsiasi gyvybės ciklas – iš tiesų, amžinai. Ir tada tas kvėpavimas, esantis dvasioje, yra niekas, nes jis yra viskas; kaip forma, išvaizda, pavidalas ji yra visiškai sunaikinama, bet kaip absoliuti Dvasia ji vis dar egzistuoja, nes tapo pačia Būtimi. Pats išsireiškimas „įsiurbta universalios esmės“ taikomas „sielai“, kai apie ją kalbama kaip apie dvasią, ir reiškia vienybę su ja. Tai niekada negali reikšti sunaikinimo, nes tai reikštų amžiną išskyrimą.

176 Klausiantis. Ar tokiais pareiškimais jūs neprišaukiate sau kaltinimų, kad propaguojate sunaikinimą? Jūs ką tik kalbėjote apie žmogaus sielą, sugrįžtančią į savo pradinius elementus.

Teosofas. Bet jūs pamiršote, kad aš jums paaiškinau skirtumą tarp skirtingų žodžio „siela“ reikšmių ir parodžiau, kaip laisvai iki šiol buvo verčiamas terminas „dvasia“. Mes kalbame apie gyvulinę, žmogišką ir dvasinę sielas, ir atskiriame jas. Platonas, pavyzdžiui, „racionalia siela“ vadina tai, ką mes vadiname buddhi, vis tiktai pridėdamas prie jos pažyminį „dvasinė“; bet tai, ką mes vadiname persikūnijančiu Aš, manasu, jis vadina dvasia (nus), ir taip toliau; kai mes vartojame terminą dvasia, jei jis vartojamas vienas, be jokio pažyminio, tai reiškia tik atma. Pitagoras kartoja mūsų seną mokymą, tvirtindamas, kad Aš (nus) yra amžinas kaip ir Dievybė; ir kad tik siela praeina skirtingas stadijas, kad pasiektų dievišką pranašumą; kai tuo metu tumos sugrįžta Žemėn ir net fren, žemasis manas, pašalinamas. Vėl gi, Platonas apibūdina sielą (buddhi) kaip „judėjimą, kuris juda pats“. „Siela, – priduria jis („Įstatymai“, X sk.), – tai pats seniausias iš visų dalykų ir judesio pradžia“, tokiu būdu atma-buddhi vadindamas „siela“, o manas „dvasia“, ko mes nedarome.

„Siela atsirado anksčiau už kūną, o kūnas – vėliau, ir yra antrinis, pagal prigimtį valdomas vadovaujančios sielos“. „Ar nevertėtų pripažinti, kad siela, valdanti viską ir visame kame gyvuojanti, įvairiausiai juda ir taip pat valdo dangų?“

„Siela valdo viską padangėje, žemėje ir jūroje, savo nuosavų judesių pagalba, kurių vardai: noras, supratimas, rūpestis, patarimas, teisinga ir melaginga nuomonė, džiaugsmas ir kančia, pasiryžimas ir baimė, meilė ir neapykanta. ...Pati būdama deive, be to priėmusi amžinai dievišką protą (nus), ji viską puoselėja ir veda į tiesą ir palaimą. Tačiau susitikusi ir susijungusi su nemąstymu (anoja), ji viską nukreipia į priešingą pusę“.

Šioje kalboje, kaip ir buddistiniuose tekstuose, neigiamybė suprantama kaip egzistencijos esmė. Sunaikinimas turi tą pačią prasmę. Teigiama būsena – tai, iš esmės, būtis, bet ne pasireiškimas, kaip toks. Kai dvasia, jei kalbėti buddistų kalba, patenka į nirvaną, ji netenka objektyvaus egzistavimo, bet išsaugo subjektyvią būtį. Protams, orientuotiems į objektus – tai virsmas į absoliutų „nieką“, subjektyviems – į „ne-ką“, tai yra į nieką iš to, kas prieinama jausmams. Tokiu būdu nirvana reiškia neabejotiną individualų nemirtingumą dvasioje, bet ne sieloje, kuri, nors ir „seniausia iš visų dalykų“, vis tik – kartu su visais kitais dievais – galutinė emanacija formose ir individualybėje, jeigu ne substancijoje.

177 Klausiantis. Aš vis tik nesuprantu pačios idėjos, ir būčiau jums dėkingas, jei galėtumėte tai pailiustruoti kokiais nors pavyzdžiais.

Teosofas. Be abejonės, kad tai labai sudėtinga suprasti, ypač tiems, kurie išaugo auklėjami ortodoksinėmis krikščioniškos bažnyčios idėjomis. Be to, aš turiu pasakyti dar vieną dalyką – jeigu jūs detaliai neišstudijavote ypatingų funkcijų, priskiriamų visiems žmogiškiems principams ir visoms jų pomirtinėms būsenoms, vargu, ar jūs suprasite mūsų rytietišką filosofiją.

 

Apie skirtingus principus žmoguje

178 Klausiantis. Aš pakankamai daug girdėjau apie tą „vidinio žmogaus“ sudėtį, kaip jūs tai vadinate, bet taip ir negalėjau išsiaiškinti, kur „galva, o kur uodega“, kaip išsireiškė Gabalis.

Teosofas. Žinoma, teisingai suprasti skirtingus tikrojo Aš aspektus, kuriuos mes vadiname „principais“, ir išsiaiškinti skirtumus tarp jų labai sudėtinga, arba kaip jūs sakote „tai gali sugluminti“. Ir viskas pasidaro dar sudėtingiau todėl, kad vardijant tuos principus skirtingose Rytų mokyklose yra pastebimi skirtumai, nors šių mokymų pagrindai yra tie patys.

179 Klausiantis. Jūs turite galvoje, pavyzdžiui, vedantistus? Ar jūsų septynių „principų“ jie nesuskirsto tik į penkis?

Teosofas. Jie taip ir daro, ir nors aš nepradėčiau ginčo šiuo klausimu su mokytu vedantistu, bet galiu pareikšti savo nuomonę, kad tam jie turi akivaizdžių priežasčių. Jie žmogumi laiko tik tą sudėtingą dvasinį darinį, kuris susideda iš skirtingų protinių aspektų, o fizinis kūnas, pagal jų įsitikinimus, yra kažkas tokio, kam nedera netgi panieka, nes tai yra paprasčiausia iliuzija. Vedanta nėra vienintelė taip skaičiuojanti filosofija. Laozi (Lao Dze) savo veikale „Dao de czing“, mini tik penkis principus, nes jis, kaip ir vedantistai, neįjungia dviejų principų, būtent dvasios (atma) ir fizinio kūno, kurį, be viso ko, vadina „lavonu“. Toliau, egzistuoja taraka radža jogos mokykla. Faktiškai jos mokymas pripažįsta tik tris „principus“, bet realiai jų sthulopadhi, arba fizinis kūnas, budinčioje sąmoningoje būsenoje, jų sukšmopadhi, kūnas, veikiantis svapna, tai yra sapno, būsenoje, ir jų karanopadhi arba „priežastinis“ (kauzualinis), pereinantis iš vieno įsikūnijimo į kitą, kūnas - visi savo aspektais yra dvejopi, taigi gaunasi šeši. Prijunkite prie jų atma, beasmenį dievišką principą, arba nemirtingą elementą žmoguje, nesiskiriantį nuo Pasaulinės Dvasios, ir jūs gausite tuos pačius septynis (Detaliau „Secret Doctrine“ I t. V stansas). Jie laisvi turėti savo suskirstymą, o mes turime savo.

180 Klausiantis. Atrodo, kad tai yra toks pat skirstymas kaip ir krikščionių mistikų: kūnas, siela ir dvasia?

Teosofas. Būtent, toks pat. Mes lengvai galėtume iš materialaus kūno padaryti „gyvybinio antrininko“ vedlį; iš šio – gyvybės arba pranos vedlį; iš kamarupos arba (gyvulinės) sielos – aukščiausiojo arba žemiausiojo proto vedlį, ir taip padaryti šešis principus, apvainikuodami šią visumą viena nemirtinga dvasia. Okultizme kiekvienas kokybinis būsenos pokytis mūsų sąmonėje suteikia žmogui naują aspektą, ir jeigu jis vyrauja ir tampa gyvenančio ir veikiančio Aš dalimi, jam turi būti suteikiamas (ir yra suteikiamas) ypatingas pavadinimas, kad tokios išskirtinės būsenos žmogus būtų atskirtas nuo to žmogaus, kuriuo jis tampa, pereidamas į kitą būseną.

181 Klausiantis. Kaip tik tai ir yra taip sunku suprasti.

Teosofas. Man, priešingai, tai atrodo labai lengva – jeigu jūs supratote pagrindinę idėją – kad žmogus veikia viename ar kitame sąmonės lygyje, griežtai atitinkančiame jo protinę ir dvasinę būseną. Bet toks jau yra mūsų amžiaus materializmas, kuo daugiau mes aiškiname, tuo, atrodo, mažiau žmonės sugeba suprasti tai, ką mes kalbame. Padalinkite žemišką sutvėrimą, vadinamą žmogumi, į tris pagrindinius aspektus, jeigu norite, bet jeigu jūs nenorite iš jo padaryti paprasto gyvulio, nedalinkite jo į mažiau dalių. Paimkime jo matomą kūną; po to jo mąstantį principą - kuris labai nedaug aukštesnis už instinktyvų gyvulio elementą - tai yra jo gyvybinę suvokiančią sielą; ir tai, kas pastato jį nesulyginamai aukščiau už gyvulį -tai jo mąstanti siela arba „dvasia“. Ir jeigu mes paimsime šias tris grupes ar atstovaujančias jas esybes ir suskirstysime jas pagal okultinį mokymą, ką gi mes gausime?

Visų pirma, yra Dvasia (ta prasme, kad absoliuti ir todėl nedaloma) arba atma. Kadangi filosofijoje ji negali būti nei lokalizuota, nei apribota, nes paprasčiausiai yra egzistuojanti Amžinybėje, ir jos negali nebūti netgi smulkiausiame geometriniame ar matematiniame Visatos taške, sudarytame iš materijos arba substancijos, – jos, iš tiesų, išvis negalima pavadinti „žmogišku“ principu. Geriau ją charakterizuoti metafiziškai, kaip erdvės taško principą, kurį žmogiška monada ir jos nešėjas - žmogus - užima kiekvieno gyvenimo periodo laikotarpiu. Ir šis taškas, kaip ir pats žmogus, yra įsivaizduojamas, bet tai tik iliuzija, maja; bet mums patiems, kaip ir kitiems asmeniniams Aš, to iliuzorinio priepuolio, vadinamo gyvenimu, metu mes esame realybė, ir turime bent jau vaizduotėje suvokti save, jeigu to nedaro niekas kitas. Kad tai bent kiek būtų suprantama žmogiškam protui, tik pradedančiam studijuoti okultizmą ir bandančiam susigaudyti žmogaus paslapčių abėcėlėje, okultizmas septintą principą vadina šeštojo sinteze ir jam kaip nešėją suteikia dvasinę sielą, buddhi. Tai paslaptis, kuri niekada niekam neatskleidžiama, išskyrus čelo (mokinius), davusius tylėjimo įžadus, arba tik tiems, kuriais galima besąlygiškai pasitikėti. Žinoma, būtų mažiau painiavos, jeigu tai būtų leista papasakoti, bet kadangi tai tiesiogiai susiję su gebėjimu sąmoningai, savo valios pagalba siųsti savo antrininką, ir kadangi ši dovana kaip „Gygeso žiedas“ gali tapti fatališku žmonijai bendrai ir jos savininkui asmeniškai, ši paslaptis yra rūpestingai saugoma. Bet tęskime kalbą apie „principus“. Ta dieviškoji siela, arba buddhi, tokiu būdu, yra dvasios nešėjas. Susijungę šitie du tampa vienu, beasmeniu ir neturinčiu atributų (žinoma, šiame plane), ir sudaro du dvasinius „principus“. Jeigu toliau nagrinėsime žmogišką sielą, manas arba mens, tai kiekvienas sutiks, kad žmogaus protas, mažų mažiausiai yra dvišalis - vargu, ar kilnios dvasios žmogus gali tapti niekšu, o intelektualų ir dvasingą žmogų nuo negabaus, buko ir materialaus, jeigu ne gyvuliško proto, skiria bedugnė.

182 Klausiantis. O kodėl žmogus negalėtų būti atstovaujamas abiejų šių „principų“, arba, tiksliau, aspektų?

Teosofas. Kiekvienas žmogus savyje turi tuos principus. Be to, vienas iš jų yra aktyvesnis už antrąjį, ir labai retai vienas iš jų nustoja vystytis visiškai, arba, taip sakant, kito aspekto galingesnės jėgos yra paralyžiuojamas į visas puses. Jie ir yra tai, ką mes vadiname dviem principais arba manas aspektais, aukščiausiu ir žemiausiu; pirmasis, aukščiausias manas, arba mąstantis sąmoningas Aš, jaučia potraukį link dvasinės sielos (buddhi); o antrasis, instinktyvus principas, traukiamas kamos, žmogaus gyvulinių aistrų ir potraukių lindynės. Tokiu būdu mes pagrindėme keturis principus, o trys likusieji yra šie: 1) „antrininkas“, kurį mes sutarėme vadinti „proteina“ -kintama arba plastiška siela; 2) gyvybės principo vedlys ir 3) fizinis kūnas. Žinoma, nei vienas fiziologas ir biologas nepripažins šių principų ir nesupras, apie ką kalbama. Kaip tik todėl, tikriausiai, niekas iš jų iki šiol negalėjo suprasti nei blužnies, kintančio antrininko fizinio vedlio, funkcijos, nei funkcijos tam tikro organo žmogaus dešinėje pusėje, ankščiau minėtų potraukių talpyklos. Taip pat jie nieko nežino apie kankorėžinę liauką, kurią aprašo kaip nuospaudos pavidalo liauką su trupučiu smėlio viduje, kuri yra pačios aukščiausios ir dieviškos sąmonės, visa žinančio, dvasinio ir viską aprėpiančio proto žmoguje buveinė. Šitai dar akivaizdžiau parodo, kad mes neišsigalvojome septynių principų, kaip ir tai, kad tai nėra naujiena filosofijos pasaulyje, ir tai mes lengvai galime įrodyti.

183 Klausiantis. Bet kas būtent, pagal jus, persikūnija?

Teosofas. Dvasinis mąstantis Aš, pastovus principas žmoguje, arba tai, kas yra manaso talpykla. Tai ne atma ir net ne atma-buddhi, vertinami kaip dviguba monada, esanti individualumas arba dieviškas žmogus, bet manas; kadangi Atmanas – tai universalus VISKAS, kuris tampa žmogaus Aukščiausiu Aš tik susijungęs su buddhi, savo vedliu, sujungiančiu jį su jo individualybe (arba dievišku žmogumi). Juk būtent buddhi-manas, kuris vadinamas kauzualiniu kūnu (susijungę 5 ir 6 principai), kuris yra sąmonė, sujungia jį su kiekviena asmenybe, kurią jis apgyvendina Žemėje. Todėl „siela“ yra bendras pavadinimas, ir žmoguje yra trys sielos aspektai - žemiškas, arba gyvulinis, žmogiška siela ir dvasinė siela; kalbant griežtai, tai viena siela trijuose jos aspektuose. Po mirties iš pirmojo aspekto nelieka nieko, iš antrojo (nus arba manas) išgyvena tik jo dieviškoji esybė, jeigu ji išlieka nesuteršta, tuomet kai trečioji, be to, kad yra nemirtinga, aukščiausio manaso įsisavinimo keliu tampa sąmoningai dieviška. Bet, kad tai būtų supranta, mes pirmiausia turime trumpai pakalbėti apie persikūnijimą.

184 Klausiantis. Būtų neblogai, nes kaip tik prieš šį mokymą ypač atkakliai kovoja jūsų priešai.

Teosofas. Jūs kalbate apie spiritualistus? Aš žinau; daug absurdiškų prieštaravimų jie darbščiai pribarstė žurnalo „Light“ puslapiuose. Kai kurie iš tų žmonių tokie buki ir pilni neapykantos, kad nesustos prieš nieką. Vienas iš jų rado prieštaravimą tarp dviejų tvirtinimų, išplėštų iš Sineto lekcijos; kuriuos rimtai aptarinėja laiške, išspausdintame žurnale. Tą svarbų prieštaravimą jis rado šiuose dviejuose sakiniuose: „Priešlaikinis sugrįžimas į žemišką gyvenimą, jei tai nutinka, gali būti iššauktas sudėtingos karmos...“ ir „nėra atsitiktinumų aukščiausiame dieviško teisingumo, vedančio evoliuciją, akte,“. Toks gilus mąstytojas, be abejo, įžvelgs prieštaravimą traukos įstatyme ir tuo atveju, jei žmogus ištiesė ranką, kad neleistų krentančiam akmeniui pramušti vaiko galvos!

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją