Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

VIII APIE PERSIKŪNIJIMĄ ARBA PAKARTOTINUS GIMIMUS

 

Kas pagal teosofinį mokymą yra atmintis?

185 Klausiantis. Visų sunkiausia jums kaip tik bus paaiškinti persikūnijimo idėją ir įtikinamai pagrįsti tikėjimą tuo. Dar nė vienam teosofui iki šiol nepasisekė pateikti nė vieno vertingo įrodymo, kuris pajudintų mano skepticizmą. Prieš reinkarnacijos teoriją, visų pirma, kalba tas faktas, kad iki šiol nerasta nė vieno žmogaus, kuris prisimintų, kad jis gyveno anksčiau, ir juo labiau – kuo jis buvo praeitame gyvenime.

Teosofas. Kaip suprantu, jūsų argumentas krypsta vis į tą patį seną prieštaravimą dėl prisiminimų netekties apie praeitą įsikūnijimą. Jūs galvojate, kad tai paneigia mūsų mokymą? Mano atsakymas – nepaneigia, ir bet kuriuo atveju, šis prieštaravimas negali būti galutiniu tvirtinimu.

186 Klausiantis. Norėtųsi išgirsti jūsų išvadas.

Teosofas. Jie trumpi ir jų nedaug. Jeigu jūs atkreipsite dėmesį: a) į visišką nesugebėjimą geriausių šiuolaikinių psichologų paaiškinti pasauliui proto prigimtį; ir b) visišką potencialių jo galimybių ir aukštųjų būsenų nesuvokimą, jums teks pripažinti, kad šitas prieštaravimas pagrįstas apriorinėmis (neturinčiomis patirties) išvadomis, paremtomis paviršutiniškais stebėjimais ir pavieniais pavyzdžiais, daugiau niekuo. Kas, jūsų supratimu, yra atmintis? Susimylėkite, pasakykite?

187 Klausiantis.Visuotinai priimta šio žodžio prasmė – „mūsų proto gebėjimas įsiminti ir išsaugoti žinojimą apie ankstesnes mintis, veiksmus ir įvykius“.

Teosofas. Pridurkite, prašau, kad tarp tų trijų visuotinai priimtų atminties formų egzistuoja labai didelis skirtumas. Be atminties bendrai, egzistuoja taip pat prisiminimai, atsiminimai mintyse ir reminiscencija, argi ne taip? Ar jūs kada nors susimąstėte dėl šių sąvokų skirtumo? Atsiminkite, „atminti“ – tai bendrinė sąvoka.

188 Klausiantis. Tačiau, visa tai tik sinonimai.

Teosofas. Tai ne sinonimai, bent jau filosofijoje. Atmintis – tai paprasčiausia mąstančių būtybių ir netgi gyvulių būdingas gebėjimas atkurti praeities įspūdžius, kurie asocijuojasi su idėjomis, kylančiomis įtakojant objektyviems dalykams, arba kaip mūsų išorinių jausmų organų veikimo rezultatas. Atmintis – tai gebėjimas, visiškai priklausantis nuo daugiau ar mažiau normalaus ir sveiko mūsų fizinių smegenų funkcionavimo; o prisiminimai ir atsiminimai yra tos atminties atributai ir „tarnai“. Bet reminiscencija – visai kitas dalykas. Šiuolaikiniai psichologai ją apibūdina kaip kažką tarpinio tarp prisiminimų ir atsiminimų, „sąmoningas praėjusių įvykių atsiminimo procesas, bet be to pilno ir įvairiapusiško atskirų detalių vertinimo, kuris charakterizuoja prisiminimus“. Džonas Lokas (John Locke), kalbėdamas apie prisiminimus ir atsiminimus rašė: „Kai idėja sugrįžta be panašaus objekto poveikio išoriniams jutimo organams, tai yra prisiminimas; o jeigu protas ieško jos, pastangų dėka randa ir vėl nagrinėja – tai atsiminimas“. Tačiau ir D.Lokas palieka reminiscenciją be kokio nors aiškesnio apibrėžimo, nes tai nėra gebėjimas ar mūsų fizinės atminties savybė, tai intuityvus suvokimas, vykstantis atskirai ir ne mūsų fizinėse smegenyse. Reminiscencija iššaukiama veikimui amžinai esančio dvasinio Aš žinojimo ir yra priežastis visų regėjimų; paprastai laikomų anomaliais - pradedant nuo vaizdinių, gimstančių genijaus vaizduotėje, ir baigiant kliedesiais, pakilus karščiui ir net beprotystės atveju - vaizdiniai, kuriuos mokslas laiko neegzistuojančiais niekur, tik vaizduotėje. Tačiau okultizmas ir teosofija reminiscenciją vertina visai kitaip. Mums atmintis yra trumpalaikis fizinis reiškinys, priklausantis nuo fiziologinių smegenų veikimo sąlygų (tai visų mnemonikos mokytojų pagrindinis teiginys, kurį patvirtina visi šiuolaikiniai psichologai), o reminiscencija mes vadiname sielos atmintį. Ir būtent ta atmintis beveik kiekvienam žmogui (supranta jis tai, ar ne), suteikia įtikinamą liudijimą to, kad jis jau gyveno anksčiau ir vėl turės gyvens. Kaip parašė Vordsvortas:

Gimimas mūsų – sapnas tik ir užmarštis,

Su tavimi atklydus siela – tai žvaigždė –

Kur lankėsi Visatos gelmėje,

Ji iš toli atėjo pas tave.

189 Klausiantis. Jeigu jūs savo mokymą grindžiate tik tokiomis atminties rūšimis – kaip poezija ir nenormalios fantazijos, kaip jūs pati prisipažinote, - bijau, kad įtikinti pavyks labai nedaugelį.

Teosofas. Aš visiškai „nepripažinau“, kad tai buvo fantazija. Aš paprasčiausiai pasakiau, kad fiziologai ir mokslininkai, kaip taisyklė, reminiscencijas vertina kaip tokios rūšies haliucinacijas ir fantazijas, ir jie, žinoma, laisvi daryti tokias mokslines išvadas. Mes neneigiame, kad tokios tolimos praeities vizijos arba praregėjimai yra nenormalūs, lyginant juos su mūsų kasdieniniu gyvenimišku patyrimu ir fizine atmintimi. Bet mes, kaip ir profesorius U.Naitas (Khight), tvirtiname, kad „prisiminimo nebuvimas apie kokį nors veiksmą, kuris buvo įvykdytas ankstesniame nei šis būvyje, negali būti įtikinamu argumentu to, kad mes jo neišgyvenome“. Ir kiekvienam nešališkam oponentui teks sutikti su tuo, ką pasakė Batleris (Butler) „Lekcijose apie platoniškąją filosofiją“ – „kad slaptos ištakos to keistumo ir fantastiškumo, stebinančio mus savo (ankstesnio egzistavimo) idėjomis, randasi materialistiniuose ir pusiau materialistiniuose prietaruose“. Be to, mes tvirtiname, kad atmintis kaip ją pavadino Olipiodoras, yra paprasčiausia fantazija ir pats nepatikimiausias dalykas mumyse. Amonijus Sakas tvirtino, kad vienintelė žmogaus savybė, tiesiogiai priešinga pranašavimui arba ateities numatymui, yra atmintis. Taip pat atminkite, kad atmintis - tai viena, o protas arba mintis – kita; pirma – tai užrašinėjanti mašina, registratorius, kuri labai lengvai išeina iš rikiuotės; antra (mintys) – amžinos ir nesunaikinamos. Ar jūs atsisakysite atitinkamų daiktų arba žmonių egzistavimu tik todėl, kad jūsų fizinės akys jų nematė? Ar gi ankstesnių kartų, mačiusių Julijų Cezarį, kolektyvinis liudijimas nėra pakankama garantija to, kad jis kažkada gyveno? Tai kodėl nepriimti ir neišsiaiškinti tokių pat daugelio žmonių liudijimų apie psichinius pojūčius?

190 Klausiantis. Ar neatrodo jums, kad daugeliui mirtingų tai per daug subtilūs skirtumai?

Teosofas. Geriau sakykite, daugeliui materialistų. O jiems mes galime atsakyti – pažiūrėkite: juk net trumpo mūsų žemiško egzistavimo atmintis pasirodo esanti per daug silpna, kad užfiksuotų visus gyvenimo įvykius. Kaip dažnai net patys svarbiausi įvykiai snaudžia joje, kol jų nepažadina kokia nors minčių asociacija arba neišjudins veikimui koks nors kitoks ryšys. Tai ypač būdinga pagyvenusiems žmonėms, kurie visada kenčia nuo silpnėjančio gebėjimo atsiminti. Todėl, kai prisimename viską, ką mes žinome apie fizinius ir dvasinius principus žmoguje, mes neturėtume stebėtis tuo, kad mūsų atminčiai nepavyksta išsaugoti praeitų gyvenimų prisiminimų – priešingai, būtų nuostabu, jeigu tai pavyktų.

 

Kodėl mes neatsimename savo praeitų gyvenimų?

191 Klausiantis. Jūs pateikėte man septynių principų apžvalgą iš paukščio skrydžio, o dabar pasakykite, kaip tai paaiškina visišką bet kokių atsiminimų apie tai, kad mes gyvenome anksčiau, nebuvimą?

Teosofas. Labai paprastai. Kadangi tie principai, kuriuos mes vadiname fiziniais, ir nė vieno iš kurių mokslas neneigia, nors jis juos ir vadina kitais vardais*, po mirties susiskaido į sudėtinius elementus, be to atmintis  dingsta kartu su savo smegenimis, ir išnykusios asmenybės išnykusi atmintis negali nei prisiminti, nei ką nors fiksuoti kitame Aš įsikūnijime. Reinkarnacija teigia, kad kiekvieno įsikūnijimo metu Aš gauna naują kūną, naujas smegenis ir naują atmintį. Todėl tikėtis iš naujos atminties, kad ji saugotų tai, ko niekada neįsidėmėjo, būtų taip pat kvaila, kaip per mikroskopą ieškoti kraujo ant baltinių, kurių niekada nenešiojo žudikas. Tirti reikia ne švarius baltinius, o tuos, kuriuos žudikas dėvėjo nusikaltimo metu, bet jeigu rūbas sudegintas ir sunaikintas, kaip jūs galite ką nors rasti?

*O būtent kiekvieno žmogaus kūnas, gyvybė, aistringi ir gyvuliški instinktai ir astralinis antrininkas (suvokiami mintimis, arba objektyviai ir atskirai nuo fizinio kūno), kurio pradmenis mes vadiname sthula šarira, prana, kama rupa ir linga šarira (žr. Lentelę 151 Klausimas).

192 Klausiantis. Štai, štai! Kaip galima įsitikinti, kad nusikaltimas išvis kada nors buvo įvykdytas arba kad žmogus su „švariais baltiniais“ išvis gyveno kada nors anksčiau?

Teosofas. Žinoma, kad tik ne fiziniais procesais ir nepasikliaujant liudijimais to, kas jau daugiau nebeegzistuoja. Bet egzistuoja toks dalykas kaip netiesioginis liudijimas, jeigu jau mūsų išmintingieji įstatymai leidžia tokią sąvoką – galbūt, net daugiau, negu vertėtų. Kad įsitikintume persikūnijimo ir praeitų gyvenimu faktu, reikia užmegzti ryšį su savo tikru nemirtingu Aš, o ne su trumpalaike atmintimi.

193 Klausiantis. Bet kaip žmonės gali patikėti tuo, ko jie nežino ir niekada nematė, nekalbant jau apie tai, kad užmegzti su juo sąmoningą kontaktą?

Teosofas. Jeigu vieni žmonės – ir, reikia pastebėti, net labai išsilavinę – tiki „trauka“, „eteriu“, „jėga“ ir kitomis panašiomis, su mokslu susijusiomis abstrakcijomis ir darbinėmis hipotezėmis, kurių jie niekada nematė, nelietė, neuostė, negirdėjo ir neskanavo, tai kodėl kiti, vadovaudamiesi tuo pačiu principu, negali patikėti amžino Aš egzistavimu, pripažįstant tuo pačiu hipotezę gerokai svarbesnę ir logiškesnę, nei bet kuri kita.

194 Klausiantis. Kas gi, pagaliau, yra tas paslaptingas amžinas principas? Ar galite paaiškinti jo prigimtį taip, kad tai taptų suprantama visiems?

Teosofas. Tas Aš, kuris persikūnija – tai individualus ir nemirtingas, o ne asmeninis „aš“, atma-buddhi monados nešėjas; tas, kuris gauna apdovanojimus devačane ir bausmę Žemėje, ir prie kurio kiekvieno įsikūnijimo metu prisijungia atspindys iš skandhų arba savybių.*

*Pagal buddistinį mokymą egzistuoja penki skandhai, arba atributai: „rupa – (forma arba kūnas), materialinės savybės; vedana – jutimai; sanna – abstrakčios idėjos; samkhara – proto polinkiai; vinnana – protiniai sugebėjimai. Iš jų mes sudaryti, per juos suvokiame savo egzistavimą ir sąveikaujame su aplinkiniu pasauliu“.

195 Klausiantis. Kaip suprasti skandhai?

Teosofas. Kaip ką tik aš sakiau – „atributai“, arba savybės (tarp kurių ir atmintis), kuriems teks išnykti kaip gėlėms, palikus po savęs tik silpną aromatą. H.S.Olkoto* (H.S. Olcott) „Buddistiniame katekizme“ yra pastraipa, kurioje tiesiogiai kalbama apie tuos dalykus. Jis traktuoja tai taip:

„Pagyvenęs žmogus prisimena savo jaunystės įvykius, nežiūrint į tai, kad nuo tada jis pats pasikeitė fiziškai ir protiškai. Kodėl gi dabartiniame mūsų gimime mes neišsaugome prisiminimų apie praeitus gyvenimus ir neatsinešame jų su savimi iš praeito įsikūnijimo? Todėl kad atmintis yra viena iš skandhų, o jie pasikeitė to naujo gimimo momentu, ir vystosi nauja atmintis - šio konkretaus egzistavimo. Bet visų praėjusių gyvenimų užrašai, arba atspindžiai vis tik išlieka, nes, kai princas Siddhartha tapo Budda, jis nuosekliai pamatė visus ankstesnius savo gimimus... Ir kiekvienas, kuris pasieks džniana būseną, galės taip pat stebėti savo praeitų gyvenimų seką“.

Tai patvirtina, kad kai nemirtingos asmenybės savybės - meilė, gerumas, nuoširdumas ir t.t. – prisijungia prie amžino Aš, užtvirtindamos jame, taip sakant, neišnykstantį gyvenusio anksčiau žmogaus dieviško aspekto vaizdinį, jo materialiniai skandhai (parodantys pačias ryškiausias karmines pasekmes) yra tokie pat trumpalaikiai, kaip žaibo blyksnis, ir negali užsitvirtinti naujos asmenybės naujose smegenyse kaip įspūdžiai, be tai visai nesugriauna įsikūnijančio Aš iškilmingumo jausmo.

* H.S.Olkotas – Teosofinės Draugijos įkūrėjas ir prezidentas. Perduoto mokymo tikslumą, kaip atitinkantį pietų buddizmo kanonus, patvirtino garbusis Sumangala, Vyriausiasis Šripados kalno bei Galle miesto seniūnas ir Kolombo koledžo direktorius Vidjolaja Parivena.

196 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad išlieka tik „sielos atmintis“,kaip jūs ją vadinate, ir kad siela (arba Aš) lieka ta pati, kai tuo tarpu iš asmenybės nieko nelieka?

Teosofas. Ne visai taip; kai kas iš kiekvienos asmenybės būtinai išlieka, jeigu tik ji nebuvo absoliučiai materiali, ir savo prigimtyje neturėjo nė plyšelio, galinčio įsileisti dvasinį spindulį, nes visos jos uždeda savo amžiną žymę ant įsikūnijančio amžino dvasinio Aš*. Asmenybė gi su savo skandhais kiekvieno naujo gimimo metu pakeičiami. Tai, kaip anksčiau jau buvo kalbėta, tik vaidmuo, kurį atlieka aktorius (tikrasis Aš) vieno spektaklio metu. Dėl to fiziniame lygmenyje mes neišsaugome atsiminimų apie mūsų praėjusius gyvenimus, nors tikrasis Aš išgyveno juos visus ir visus pamena.

*Kalbama būtent apie dvasinį, o ne asmeninį „aš“. Besimokantysis neturėtų jo painioti su tuo „Aukščiausiu Aš“, kuris yra Atma, Dievas mumyse ir neatskiriamas nuo Pasaulinės Dvasios.

197 Klausiantis. Kaip čia gaunasi, kad tikrasis arba dvasinis žmogus neįtakoja savo žiniomis naujojo asmeninio „aš“?

Teosofas. O kaip gaunasi, kad mergaitės-tarnaitės varganoje fermoje, būdamos transo arba somnambulizmo būsenoje, galėjo kalbėti senovine žydų kalba arba griežti smuiku, bet nieko panašaus nežinojo normalioje būsenoje? Todėl kad, kaip pasakys jums kiekvienas tikras senos, o ne jūsų šiuolaikinės mokyklos psichologas, Dvasinis Aš gali pasireikšti tik kai asmeninis aš paralyžuotas. Dvasinis Aš žmoguje yra visažinis ir jam viskas žinoma; kai tuo pat metu asmeninis „aš“ yra aplinkos produktas ir fizinės atminties vergas. Jeigu pirmasis galėtų be kliūčių ir nepertraukiamai reikštis, Žemėje žmonių nebebūtų, o mes visi būtume dievai.

198 Klausiantis. Bet ši taisyklė turėtų turėti išimčių, kažkas juk turėtų atsiminti praeitus gyvenimus?

Teosofas. Tokių žmonių yra. Bet kas tiki jų žodžiais? Šiuolaikiniai materialistai, kaip taisyklė, tokius sensityvus laiko isterikais, sergančiais haliucinacijomis, arba pamišusiais entuziastais ar apgavikais. Tačiau jiems vertėtų paskaityti tuos darbus, kuriuose ši problema tyrinėjama – visų pirma, Teosofinės Draugijos nario S.D.Volkerio (Walker) knygą „Reinkarnacija – pamirštos tiesos tyrinėjimai“, ten jie surastų daugybę įrodymų, pateiktų talentingo autoriaus šiuo karštai aptarinėjamu klausimu. Pakanka jums pradėti su žmonėmis kalbą apie sielą, ir kai kurie netrukus paklaus jūsų: „Kas tai yra siela? Ar gi jos egzistavimas įrodytas?“ Suprantama, ginčytis su materialistais beprasmiška. Bet netgi jiems aš norėčiau užduoti klausimą: „Ar jūs galite atsiminti, kokie buvote ir ką veikėte kūdikystėje? Ar išsaugojote nors menkiausius atsiminimus apie tuometinį savo gyvenimą, mintis ir veiksmus, arba bent jau tai, ar jūs išvis gyvenote pirmuosius pusantrų, du jų egzistavimo metus? Tad kodėl, laikantis to paties principo, nepaneigti to fakto, kad jūs kada nors buvote kūdikiu?“ Kai prie viso to pridursime, kad persikūnijantis Aš, arba individualybė, būdamas devačane išsaugo tik savo paskutinio gyvenimo, arba asmenybės, patirties esmę, tai yra išsaugo visą fizinį patyrimą susuktą į potencialumą, arba perveda jį į dvasinę išraišką; ir kai mes vėliau prisiminsime, kad tarp dviejų gimimų gali praeiti nuo dešimties iki penkiolikos šimtmečių, kurių metu fizinė sąmonė, neturėdama organų, per kuriuos ji galėtų funkcionuoti, yra absoliučiai neveikli, vadinasi, ji ir neegzistuoja, tada priežastis visiško nebuvimo fizinėje atmintyje tokios rūšies atsiminimų tampa akivaizdžia.

199 Klausiantis. Jūs ką tik sakėte, kad Dvasinis Aš visažinis. Kur gi tada tas išgirtasis visa ko žinojimas dingsta gyvenimo devačane, kaip jūs jį vadinate, metu?

Teosofas. Tuo metu jis yra paslėptas ir potencialus, nes, pirmiausia, dvasinis Aš, arba ego (buddhi-manas) nėra Aukščiausiuoju Aš, vieningu su Pasauline Siela arba Išmintimi, kuris vienintelis yra visa žinantis; ir, antra, todėl kad devačanas yra idealizuotas ką tik palikto žemiško gyvenimo tęsinys, atpildo už pasitaisymą ir apdovanojimų už neužtarnautas nuoskaudas, patirtas šiame konkrečiame gyvenime, periodas. Devačane Aš yra tik potencialiai visa žinantis, o faktiškai tokiu tampa tik nirvanoje, kai susijungia su Pasauline Išmintimi-Siela. Vis tik jis vėl tampa kaip ir visažiniu tomis valandomis Žemėje, kai tam tikros neįprastos sąlygos ir fiziologiniai kūno pokyčiai išlaisvina Aš iš materijos retežių. Tokiu būdu, anksčiau pateikti somnambulo pavyzdžiai - vargšės tarnaitės, kalbėjusios senąja žydų kalba, ir kitos, griežiančios smuiku, - iliustruoja kaip tik tokį atveją. Bet tai nereiškia, kad šių dviejų faktų paaiškinimas, pateiktų mums medicinos mokslo, neturi nors dalinai tiesos, nes viena mergaitė prieš keletą metų girdėjo, kaip jos šeimininkas, šventikas, garsiai skaitė tekstą senovine žydų kalba, o kita fermoje girdėjo griežiant smuiku artistą. Bet nei viena negalėtų tai padaryti taip tobulai, jei nebūtų įkvėpta TO, kuris, dėka savo prigimties su Pasauline Išmintimi tapatumo, yra visa žinanti. Čia aukščiausias principas veikė skandhus ir juos judino; kitu atveju, kai asmenybė buvo paralyžuota, pasireiškė individualybė. Prašau jūsų nemaišyti tų dviejų atvejų.

 

Apie individualybę ir asmenybę

200 Klausiantis. Kuo vis tiktai jos skiriasi? Prisipažinsiu, iki šiol to nesuprantu. Tai tas skirtumas, kurio jums niekaip nepavyksta mums išaiškinti.

Teosofas. Aš pasistengsiu; deja, kai kuriems tai atrodys sudėtingiau, negu priversti juos gerbti vaikų prasimanymus, kuriais jie tiki vien dėl to, kad tos pasakos yra ortodoksalios, o ortodoksalumas yra respektabilus (t.y. gerbtina ir ori). Norint gerai suprasti šitą idėją, iš pradžių jums reikia susipažinti su dviem „principų“ rinkiniais: dvasiniais, arba priklausančiais nemirtingam Aš; ir materialiais, kurie sudaro visą laiką besikeičiančius kūnus arba visą eilę to Aš asmenybių. Suteikime jiems pastovius pavadinimus, sakykime:

I. Atma, „Aukščiausias Aš“, – tai dvasia ne jūsų ir ne mano, bet tarytumei saulės šviesa, švytinti visiems. Tai visur pasklidusi „dieviškas pradas“, neatskiriamas nuo vieningos ir absoliučios Meta-dvasios, taip kaip spindulys neatskiriamas nuo šviesos.

II. Buddhi (dvasinė siela) – tik atmos nešėjas. Nei atskirai, nei abu kartu jie ne daugiau naudingi žmogaus kūnui, nei saulės šviesa ir jos spinduliai granito luitui, užkastam žemėje, jeigu dieviškoji Duada nebus suvokta kokios nors sąmonės, atsispindėjusios joje. Nei atma, nei buddhi karmai nepasiekiami, nes atma pati yra aukščiausias karmos aspektas, kai kuria prasme jos darbinis agentas, o buddhi šiame lygmenyje neturi sąmonės. Šita sąmonė, arba protas yra

III. Manas*, išvestinis arba produktas atsispindėjusioje ahamkaros formoje, „nuomonė apie aš“, arba egoizmą. Tokiu būdu jis, būdamas neatskiriamai susietas su dviem pirmaisiais, vadinamas DVASINIU AŠ ir taijdžasi (spinduliuojančiu). Tai ir yra tikroji individualybė, arba dieviškas žmogus. Kaip tik tas Aš, pradžioje įsikūnijęs į neprotingą žmogišką formą, sugyvintą dvilypės monados, bet nesuvokiančios jos buvimo savyje (nes ji neturėjo sąmonės), padarė iš žmogiškos formos tikrą žmogų. Tai tas „ego“, tas „priežastingumo (kauzualinis) kūnas“, kuris apgaubia kiekvieną asmenybę, į kurią karma priverčia jį įsikūnyti; kaip tik jis ir atsako už visas nuodėmes, padarytas kiekviename naujame kūne arba asmenybėje - trumpalaikėse kaukėse, slepiančiose tikrąjį individualumą ilgoje gyvenimų sekoje.

*MAXAT arba „Pasaulinė Išmintis“ yra manas šaltinis. Manas – tai maxat, t.y. išmintis žmoguje. Manas taip pat vadinamas kšetradžnia (pažįstantis vietą), „įsikūnijusi Dvasia“, nes pagal mūsų filosofiją jis yra manas-putrami arba „pasaulinės išminties sūnūs“, kurie sutvėrė, tiksliau, pagamino mąstantį žmogų, „manu“, įsikūnydami trečioje mūsų žmonijos ciklo rasėje. Todėl būtent manas yra tikrai įsikūnijantis ir amžinas dvasinis Aš, individualybė, o mūsų įvairios ir nesuskaičiuojamos asmenybės – tai tik jo išorinės kaukės.

201 Klausiantis. Bet ar gi tai teisinga? Kodėl šitas Aš turi būti nubaustas už veiksmus, kuriuos jis jau pamiršo?

Teosofas. Jis jų neužmiršo; atvirkščiai, jis žino ir atsimena visas savo klaidas lygiai taip pat, kaip jūs atsimenate tai, ką veikėte vakar. Ar jūs įsivaizduojate, kad Aš užmiršo savo veiksmus, tik todėl, kad atmintis, priklausanti sudėtingai fizinių susijungimų visumai, kurią mes vadiname „kūnu“, neišsaugojo jokių prisiminimų apie tai, ką padarė jo pirmtakas, buvusi asmenybė! Lygiai taip pat jūs pavadinsite neteisingu tai, kad nauji batai ant kojų berniuko, kurį lupa už obuolių vagystę, dabar kenčia už tai, ko jie nežino?

202 Klausiantis. Bet argi nėra jokio susisiekimo tarp dvasinės ir žmogiškos sąmonės, arba atminties?

Teosofas. Žinoma, yra; bet jūsų šiuolaikiniai psichologai to niekada nepripažino. Kam, jeigu ne tokiems ryšiams, jūs priskirsite intuiciją, „sąžinės balsą“, nuojautą, miglotus neįsisąmonintus prisiminimus ir t.t.? Jeigu dauguma, bent jau išsilavinusių, žmonių turėtų tokį subtilų dvasinį jautrumą kaip Kolridžas (Coleridge), kurio atskiri pastebėjimai rodo, koks jis buvo intuityvus! Paklausykite, su kokia pagarba jis kalba apie tikimybę to, kad „visos mintys kaip tokios yra nesunaikinamos“. „Jeigu reikėtų tą mūsų mąstymo savybę (netikėtus atminties prašviesėjimus) išplėsti, būtų reikalinga tik kita, tinkama organizacija: dangiškas kūnas vietoj žemiško - tam, kad kiekviena žmogiška siela išvystų visą praeito egzistavimo patyrimą (tiksliau – egzistavimų)“. Šitas dangiškas kūnas ir yra mūsų manaso Aš.

 

Apie aš apdovanojimus ir bausmes

203 Klausiantis. Jūs sakėte, kad Aš – nepriklausomai nuo to, kaip žemėje gyveno asmenybė, kurioje jis buvo įsikūnijęs – niekada nebūna baudžiam po mirties.

Teosofas. Niekada, nebent tais labai retais ir išskirtiniais atvejais, apie kuriuos mes čia nekalbėsime, nes tų „bausmių“ prigimtis neturi nieko bendro su jūsų teologiniais įvaizdžiais apie amžinas kančias.

204 Klausiantis. Bet jeigu šiame gyvenime jis baudžiamas už piktadarybes, padarytas praėjusiame, tada būtent tas pats Aš turi būti ir apdovanotas – arba čia, Žemėje, arba kai jau nebebus kūne.

Teosofas. Taip ir yra. Ir jeigu mes nepripažįstame kokios nors bausmės ne šioje Žemėje, tai tik todėl, kad vienintelė būsena, pažįstama Dvasiniam Aš kitoje būtyje – tai tyra, niekuo netemdoma palaima.

205 Klausiantis. Ką jūs turite omenyje?

Teosofas. Štai ką: nusikaltimai ir nuodėmės, padaryti daiktiniame, materialiame objektų pasaulyje, negali būti baudžiami grynai subjektyviame pasaulyje. Mes netikime pragaru ir rojumi, kaip kažkokiomis vietomis; kaip netikime ir amžino pragaro liepsnų, nemirtingų kirminų, ar Jeruzalės, kurios gatvės grįstos safyrais ir deimantais, objektyviu egzistavimu. Kuo mes tikime – tai pomirtiniu egzistavimu arba protine būsena, panašia į tą, kokią mes patiriame labai ryškiame sapne. Mes tikime nekintamu absoliučios Meilės, Teisingumo ir Gailestingumo dėsniu. Ir, tikėdami juo, mes sakome: „Kokia baisi bebūtų nuodėmė ir kokie siaubingi bebūtų pradinio karminio poelgio rezultatai šiuo metu įsikūnijančių Aš*, nei vienas žmogus (arba išorinė materialinė ir periodiškai pasirodanti forma, turinti savyje dvasinę esybę) pagal teisingumą negali būti pripažintas atsakingu už savo gimimo pasekmes. Jis neprašė, kad jį gimdytų, ir neturėjo galimybės pasirinkti gimdytojų, suteikusių jam gyvybę. Visais požiūriais jis yra savo aplinkos auka, kūdikis aplinkybių, kurių negali įtakoti; ir jeigu mes bešališkai išnagrinėsime kiekvieną jo pražangą, tai pasirodys, kad devyniais iš dešimties atvejų jis buvo ne nusidėjėlis, o greičiau nuodėmės auka. Gyvenimas, geriausiu atveju, yra žiaurus žaidimas, audringa jūra, kurią reikia perplaukti, ir sunkus nešulys, kurį nešti dažnai yra per sunku. Didžiausi filosofai bergždžiai stengėsi suprasti gyvenimo prasmę, daugelis  jų patyrė nesėkmę, išskyrus tuos, kurie turėjo raktą, o būtent, rėmėsi Rytų Išminčiais. Šekspyras taip aprašo gyvenimą:

...tik judantis šešėlis – pigus tik aktorius:

Scenoje jis vaikšto išdidžiai,

Štai rėkia, štai jo net ir negirdėt.

Jis – pasakėlė, pasekta bepročio:

Pilna tik pykčio, siutulio ir triukšmo,

Tačiau prasmės joje nerasi nei už grašį.“

Prasmės nėra atskirose dalyse – bet didi prasmė slypi visumoje, arba gyvenimų sekoje. Kaip ten bebūtų, bet atskiras beveik kiekvieno žmogaus gyvenimas pasiekęs brandą yra skausmingas ir sielvartingas. Ir ar privalome mes patikėti tuo, kad vargšas, bejėgis žmogus, po to, kai jį kaip kokią rąsto nuolaužą įnirtingai svaidė negailestingos gyvenimo bangos, bus amžinai pasmerktas ar net laikinai nubaustas už tai, kad pasirodė esąs per daug silpnas, kad išlaikytų išbandymus? Niekada! Tuo metu, kai didis ar menkas nusidėjėlis, geradėjas ar piktadarys, kaltas ar nekaltas, išsilaisvina iš fizinio gyvenimo jungo, nuvargęs ir išsekęs manu (mąstantis Aš) pagaliau įgyja teisę į kokį tai absoliučios ramybės ir palaimos laikotarpį. Tas, greičiau neklystančiai išmintingas ir teisingas, negu paprasčiausiai gailestingas, Įstatymas, uždedantis įsikūnijusiam Aš karminę bausmę už kiekvieną praeito žemiško gyvenimo nuodėmę, jau išsikūnijusiai esybei suteikia ilgalaikį poilsį ir padeda jam pamiršti visus liūdnus įvykius, iki mažiausios nemalonios minties, turėjusios vietos jo paskutiniame žemiškame kaip asmenybės gyvenime, palikdamas „dvasios atmintyje“ tik patirtos laimės ir palaimos atsiminimus. Plotinas, kuris sakė, kad mūsų kūnas ir yra tikroji Leta (Užmaršties upė), nes „sielos, panardintos į jį, užmiršta viską“, turėjo galvoje daugiau, negu pasakė. Juk jeigu mūsų žemiškasis kūnas panašus į Letą, tai, be abejo, toks pat yra ir mūsų dangiškasis kūnas devačane, tik daug stipriau.

*Kaip tik pagal tokį nuodėmės apibūdinimą buvo sukurta žiauri ir nelogiška dogma apie puolusius angelus. Visi mūsų Aš - tai mąstančios ir protingos būtybės, manasaputros, kurios, žmogiškose ar kitose formose, gyveno ankstesniame gyvenimo cikle (manvantaroje) ir kurių karma buvo įsikūnyti į šio ciklo žmogų. Misterijose mokė, kad jeigu kas uždelsia vykdyti šį įstatymą (arba „atsisako kurti“ kaip induizme kalbama apie kumarus, o krikščioniškoje legendoje apie arkangelą Mykolą), tai yra neįsikūnija reikiamu laiku, jie išniekina skirtus jiems kūnus (žr. „Secret Doctrine“, II tomas VIII ir IX stancai). Iš to ir išsirutuliojo pirminė nuodėmė formų, kurioms atimta mąstymo galimybė, ir tai yra bausmė tiems Aš. Maištaujantys angelais, ištremti į pragarą, yra tos švarios dvasios arba Aš, uždaryti į kūnus iš nešvarios materijos.

206 Klausiantis. Ar tai aš turiu suprasti taip, kad žudikas, žmogus, vienaip ar kitaip nusižengęs dieviškiems ir žmoniškiems įstatymams, paliekamas nenubaustas?

Teosofas. Kas gi kada nors taip tvirtino? Bausmių doktrina mūsų filosofijoje pagal griežtumą ir žiaurumą nenusileidžia kalvinistinei – tik ji daugiau filosofinė ir atitinka absoliutaus teisingumo principą. Nei vienas veiksmas ir net nei viena nuodėminga mintis neliks nenubausti; o mintis baudžiama net griežčiau, nes mintis sugeba sukurti gerokai daugiau blogio, negu veiksmas*. Mes tikime neklystančiu atpildo dėsniu, vadinamu karma, kuris išsireiškia natūraliu priežasčių ir jų neišvengiamų pasekmių tarpusavio ryšiu.

*„O aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris geidulingai pažvelgia į moterį, jau svetimoteriavo su ja širdyje.“ (Mato 5.28)

207 Klausiantis. Kaip ir kur karmos dėsnis veikia?

Teosofas. „Besidarbuojantis nusipelno maitintis“ – skelbia evangelinė išmintis; „kiekvienas veiksmas, geras ar blogas, yra vaisingas gimdytojas“, – tvirtina amžių išmintis. Sujunkite šias dvi mintis ir jūs gausite atsakymą į klausimą „kodėl“. Suteikusi sielai, išsilaisvinusiai pagaliau iš asmeninio gyvenimo nagų, pakankamą, netgi šimtą kartų didesnę kompensaciją, karma su ištisa skandhų armija jau laukia jos devačano prieangyje, iš kur Aš vėl pasirodys, pasiruošęs priimti naują gimimą. Kaip tik tuo momentu būsimas jau pailsėjusio Aš likimas siūbuoja ant teisingo atpildo svarstyklių – juk dabar jis vėl taps pavaldus veikiančiam karmos dėsniui. Kaip tik šiame būsimame gimime, išrinktame ir paruoštame jam paslaptingo, nepermaldaujamo, bet neklystančiai teisingo ir išmintingo Dėsnio, baudžiamos nuodėmės, padarytos to Aš ankstesniuose gyvenimuose. Tik keliauja jis ne į įsivaizduojamą pragarą su teatrališkomis liepsnomis ir juokingai uodeguotais ir raguotais velniais, bet kaip tik į šią Žemę – į tą planą ir jo paties padarytų nuodėmių sritį, kur jam teks atpirkti kiekvieną kvailą mintį ir blogą veiksmą. Ką jis pasėjo, tą ir pjaus. Reinkarnacija suburs apie jį visus tuos Aš, kurie tiesiogiai ar ne nukentėjo nuo ankstesnės asmenybės rankos ar net nuo nesąmoningo jos tarpininkavimo. Nemezidė išstatys juos ant kelio naujo žmogaus, už kurio slepiasi senasis, amžinas Aš, ir...

208 Klausiantis. Bet kurgi čia teisingumas, apie kurį jūs kalbate, jeigu naujos asmenybės net nežino, kaip jos nusidėjo ar kad tapo svetimos nuodėmės aukomis?

Teosofas. Jeigu žmogus, kurį apiplėšė, atpažino savo paltą ant vagies pečių ir suplėšė jį, vilkdamas nuo grobiko, ar galime mes pasakyti, kad su tuo paltu buvo pasielgta teisingai? Nauja asmenybė šiuo atveju niekuo nesiskiria nuo naujo rūbo, su jo specifinėmis charakteristikomis, spalva, forma ir savybėmis; bet tikrasis žmogus, kuris jį nešioja, yra vis tas pats ankstesnis nusikaltėlis. Tai individualybė kenčia per savo asmenybę. Taip, ir tik taip, galima paaiškinti baisią, bet tik atrodančią neteisybę tarp skirtingų žmonių lemčių gyvenime. Kai jūsų šiuolaikiniams filosofams pavyks nurodyti įtikinančias priežastis, kodėl tiek daug akivaizdžiai nekaltų ir gerų žmonių gimė tik tam, kad kentėtų visą gyvenimą; kodėl tiek daug gimsta alkaname skurde, didžiųjų miestų lūšnynuose, apleisti likimo ir žmonių; kodėl tada, kai vieni gimsta visuomenės padugnėmis, kiti išvysta pasaulį rūmuose; kodėl kilmingas užgimimas ir sėkmė, atrodo, dažniausiai atitenkantys blogiausiems iš žmonių ir labai retai atitenka vertiems; kodėl yra vargšai, kurių vidiniai aš nenusileidžia žymiausių ir kilniausių žmonių „aš“ - kai visa tai, ir ne tik tai, jūsų filosofai ir teologai įtikinamai paaiškins, tada ir tik tada jūs turėsite teisę atmesti reinkarnacijos teoriją. Geriausi ir didingiausi poetai tik miglotai suvokė šią tiesų tiesą. Ja tikėjo Šelli, ir, tikriausiai, apie ją galvojo Šekspyras, rašydamas apie gimimo beprasmiškumą. Prisiminkite jo žodžius:

„Kodėl gimimas mano traukia

Žemėn mano dvasią, kylančią aukštyn?

Ar gi pasaulyje visi mes nepavaldūs laikui?

Tiek daug varguolių Žemėje dabar,

Kurių esmė – karaliuose pradžia,

Ir šimtai monarchų, protėviai kurių

Savoj epochoj buvo padugnėmis...“

Žodį „protėviai“ pakeiskite į „Aš“ – ir jūs suprasite tiesą.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją