Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

IX APIE KAMA-LOKĄ IR DEVAČANĄ

 

Apie žemųjų principų likimą

209 Klausiantis. Jūs kalbėjote apie kama-loką, kas tai?

Teosofas. Kai žmogus miršta, trys žemieji jo principai, tai yra kūnas, gyvybė ir jos nešėjas – astralinis kūnas arba gyvo žmogaus antrininkas – palieka jį visam laikui. Po to jo ketvirtas (centrinis ir vidurinis) principas – gyvulinė siela arba kama rupa, su tuo, ką jai pavyko suvokti iš žemojo manas, ir aukštoji triada patenka į kama-loką. Tai astralinė erdvė, scholastinėje teologijoje tai limbus, senovės Hadas ir, griežtai kalbant, tai ji tik perkeltine prasme yra erdvė. Ji neturi nei konkrečios vietos, nei kokių nors apibrėžtų ribų, o egzistuoja ji subjektyvios erdvės viduje, tai yra už mūsų jausminio suvokimo ribų. Vis tik kama-loka egzistuoja, ir kaip tik ten visų gyvenusių esybių astraliniai eidolonai, įskaitant ir gyvūnus, laukia savo antros mirties. Gyvūnams ji apsireiškia suirimu ir visišku jų astralinių dalelių užgesimu. Žmogiškam eidolonui ji prasideda tada, kai triada (atma-buddhi-manas) „atsiskiria“ nuo savo žemųjų, arba buvusios asmenybės atspindžių, pasinerdama į devačano būseną.

210 Klausiantis. O kas vyksta po to?

Teosofas. Po to kama rupa, kuri yra fantomas, netekusi ją užpildančio mąstančio principo, aukščiausio manaso, o po to ir žemojo manaso aspekto, gyvulinio proto, daugiau nebegaunančio šviesos iš aukščiausio proto, ir nebeturėdama fizinių smegenų, kurių pagalba galėtų veikti, suyra.

211 Klausiantis. Kokiu būdu?

Teosofas. Jis atsiduria varlės būsenoje, kuriai vivisekcijos metu buvo pašalintos kai kurios smegenų dalys. Ji nebegali galvoti – net pačiame žemiausiame gyvuliniame lygmenyje. Nuo šiol tai net ne žemasis manas, kadangi šitas „žemasis“ yra niekas be „aukštojo“.

212 Klausiantis. O ar ne ta šmėkla materializuojasi mediumų seansų metu?

Teosofas. Taip, tai ji. Tačiau ji nėra būtybė gebėjimo mąstyti ir svarstyti srityje, bet vis tik – tai būtybė, nors astralinė ir fluidinė, kaip ir buvo pademonstruota kai kuriais atvejais, kai magnetiškai ir nesąmoningai pritraukta mediumo ji laikinai atgydavo ir gyveno jame, kaip laikinas pavaduotojas. Šią „šmėklą“ arba kama rupą galima sulyginti su medūza, kuri, būdama savo vandens stichijoje (kurią mes sulyginame su specifine mediumo aura), turi eterinį, drebučių pavidalą, bet kuri išmesta iš jos, tuojau pat ištirpsta rankose arba ant smėlio, ypač saulėkaitoje. Mediumo auroje ji gyvena tarsi už kitą, o svarsto ir kalba per mediumo ar kitų dalyvių smegenis. Bet tai nuves mus per daug toli, į svetimas sritis, į kurias aš nenorėčiau gilintis. Prisilaikykime persikūnijimo temos.

213 Klausiantis. Tai kas gi atsitinka su ja? Kaip ilgai įsikūnijantis Aš lieka devačano būsenoje?

Teosofas. Mus moko, kad tai priklauso, nuo dvasingumo lygio, o taip pat nuo paskutinio įsikūnijimo nuopelnų ir aplaidumo. Vidutinis laikotarpis, kaip jau sakiau, nuo dešimties iki penkiolikos šimtmečių.

214 Klausiantis. Bet kodėl tas Aš negali pasireikšti ir bendrauti su mirtingais, kaip tai nori pavaizduoti spiritai? Kas gali motinai sutrukdyti bendrauti su savo vaiku, kurį ji paliko Žemėje, arba vyrui su žmona ir taip toliau? Aš turiu pripažinti, kad toks tikėjimas labai paguodžiantis, ir nenuostabu, kad žmonės nenori jo atsisakyti.

Teosofas. Niekas jų ir neverčia, jeigu jie patys tiesą iškeičia į prasimanymus, nors ir labai „paguodžiančius“. Mūsų doktrinos gali būti nepriimtinos spiritualistams, bet niekas, kuo mes tikime ir ko mokome, neturi nė pusės to egoizmo ir žiaurumo, kaip tai, ką skelbia jie.

215 Klausiantis. Aš nesuprantu jūsų. Kas egoistiška?

Teosofas. Jų dvasių, tikrų „asmenybių“ sugrįžimo doktrina, kaip jie sako. Ir aš jums paaiškinsiu, kodėl. Jeigu devačanas – vadinkite jį „rojumi“, jeigu norite, „aukščiausios laimės ir palaimos vieta“ – ir būtent tokia vieta (arba būsena) yra, tai logika mums sako, kad ten negali būti nei liūdesio, nei menkiausios kančios. „Dievas nušluostys ašaras“ tiems, kas rojuje, skaitome mes daugybės pažadų knygoje. O jeigu „mirusių sieloms“ būtų leista sugrįžti ir pamatyti viską, kas dedasi žemėje, o ypač – jų namuose, tai kokia gi palaima jiems tai būtų?

 

Kodėl teosofai netiki tyrų dvasių sugrįžimu?

216 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje? Kodėl tai turi trikdyti jų palaimą?

Teosofas. Tai pakankamai paprastai; štai jums pavyzdys. Miršta motina, palikdama mažus bejėgius vaikus, kuriuos ji dievina taip pat, kaip tarkim, ir savo vyrą. Mes sakome, kad jos „dvasia“ arba Aš – ta individualybė, kuri dabar, visą buvimo devačane laiką, pripildyta kilniausių jausmų, kuriuos turėjo jos paskutinė asmenybė – o būtent, meilės savo vaikams, užuojautos visiems kenčiantiems, ir taip toliau, – dabar ji pilnai atskirta nuo „ašarų pakalnės“, ir jos būsima palaima ir yra tas laimingas nežinojimas viso palikto skausmo. Spiritualistai, priešingai, tvirtina, kad ji visa tai suvokia aiškiai, netgi aiškiau, negu anksčiau, nes „dvasios mato daugiau, negu mirtingi kūnuose“. Mes sakome, kad devačano palaimą sudaro visiškas tikėjimas, jog ji niekada nepaliko Žemės ir kad mirtis išvis neegzistuoja; kad pomirtinė dvasinė motinos sąmonė privers ją galvoti, jog ji gyvena su savo vaikais ir su visais tais, kuriuos mylėjo; kad viskas bus numatyta ir nebus praleista nei viena grandis, kad jos išsikūnijusi būsena būtų tobula ir absoliučiai laiminga. Spiritualistai kategoriškai tai neigia. Pagal jų mokymą net mirtis neišlaisvina nelaimingo žmogaus iš gyvenimo skausmų. Ir kadangi dabar jis mato viską, nei vienas lašas iš gyvenimo skausmo ir kančių taurės neišvengs jo lūpų; jis norom-nenorom išgers šią taurę iki dugno. Todėl mylinti žmona, kuri visa širdimi stengėsi apsaugoti vyrą nuo gyvenimiškų kančių, net po mirties, būdama visiškai bejėgė, pasmerkta matyti jo neviltį ir stebėti kiekvieną karčią ašarėlę, kurią jis praliejo jos netekęs. Dar blogiau, ji gali pamatyti, kad ašaros nudžiūvo per daug greitai ir kitos mylimosios veidas šypsosi jos vaikų tėvui, jos vietą jo širdyje užėmė kita moteris. Ji pasmerkta girdėti, kaip jos našlaičiai vaikai šventu žodžiu „mama“ vadina kitą, abejingą jiems  moterį; ir matyti, kad jos vaikai apleisti ar kad blogai su jais elgiamasi. Jeigu taip, tai „lengvas perėjimas į nemirtingą gyvenimą“ be jokio perėjimo atveda į naujas sielos kančias. Ir tuo pat metu seniai įsitvirtinusio amerikiečių spiritualistų žurnalo „Banner of Light“ skiltys užpildytos mirusiųjų laiškais, „brangių mums mirusių“, kurie rašo, kokie jie laimingi! Argi tokia žinojimo būsena atitinka palaimą? Tokiu atveju „palaima“ reiškia didžiausią prakeiksmą ir amžinas kančias, o ortodoksų pažadai, palyginus, yra tikra paguoda.

217 Klausiantis. Bet kaip jūsų teorija išvengia šito? Kaip jūs suderinate teoriją apie sielos visažinystę ir jos aklumą viskam, kas vyksta Žemėje?

Teosofas. Toks meilės ir gailestingumo dėsnis. Kiekvieno buvimo devačane laikotarpiu visažinis pats iš savęs Aš apsivelka, taip sakant, buvusios asmenybės atspindžiu. Aš jau sakiau, kad savo idealiame sužibėjime visos abstrakčios, vadinasi, nemirtingos savybės ir atributai, – tokios kaip meilė ir gailestingumas, atsidavimas tikram ir nuostabiam gėriui, – kurios kada nors prisilietė prie gyvenusios asmenybės širdies, po mirties prisijungė prie Aš ir tokiu būdu nusekė paskui jį į devačaną. Taip Aš laikinai tampa idealiu atspindžiu tos žmogiškos būtybės, kokia jis buvo Žemėje, o tokioje būsenoje jis nėra visa žinančiu. Jeigu jis būtų visažiniu, jis niekada nebūtų atsidūręs tokioje būsenoje, kurią mes vadiname devačanu.

218 Klausiantis. Kokie jūsų įrodymai?

Teosofas. Jeigu jūs norite gauti atsakymą, griežtai atitinkantį mūsų filosofijos dvasią, tai trumpai pasakyčiau, kad taip yra, nes viskas, kas nėra amžinoje tiesoje, neturinčioje nei formos, nei spalvos, nei ribų, yra iliuzija (maja). Tie, kurie peržengė iliuzijos širmą – o tokie yra aukščiausi adeptai ir pašvęstieji – gali nepergyventi devačano laikotarpio. Kalbant apie paprastą mirtingąjį, tai jo palaima devačane yra tobula. Tai absoliuti užmarštis viso, kas paskutiniame įsikūnijime suteikdavo skausmą ir kančias, ir net užmarštis, kad tokios sąvokos kaip skausmas ir kančia išvis egzistuoja. Tarpiniame cikle tarp dviejų įsikūnijimų devačane jis yra apsuptas visu tuo, ko jis tuščiai siekė Žemėje, kartu su tais, kuriuos mylėjo. Čia išsipildo visi didieji jo sielos troškimai. Ir tokiu būdu jis ilgus šimtmečius gyvena nesudrumstos laimės gyvenimą, kuris ir yra atpildas už jo kančias žemiškame gyvenime. Trumpai sakant, jis maudosi nesibaigiančios palaimos jūroje, retkarčiais įsiterpiant dar didesnę palaimą sukeliantiems įvykiams.

219 Klausiantis. Bet tai daugiau, negu paprastas paklydimas – tai paskendimas beprotiškose haliucinacijose!

Teosofas. Jūsų požiūriu – gal ir taip, bet tik ne filosofijos požiūriu. Be to, argi mūsų žemiškas gyvenimas nepripildytas tokiomis iliuzijomis? Ar jūs niekuomet nesutikote vyrų ar moterų, metų metus gyvenančių kvailių rojuje? Ir jeigu jūs sužinotumėte, kad vyras, kurį dievina žmona, ir kuri tiki, kad yra mylima taip pat, yra jai neištikimas, ar sutrypsite jos širdį, atimdami iš jos nuostabią svajonę ir grubiai išbudindami pateiksite realybę? Aš galvoju, kad ne. Aš vėl kartoju, kad tokia užmarštis arba haliucinacija, kaip jūs tai vadinate, – tai tik gailestingas gamtos dėsnis ir griežtas teisingumas. Bet kuriuo atveju, tai daug malonesnė perspektyva, negu ortodoksinė auksinė arfa su sparnais. Įsitikinimas, kad „gyvenanti siela paprastai pakyla ir kaip niekur nieko bėgioja dangiškos Jeruzalės gatvėmis, lankydama patriarchus ir pranašus, sveikindama apaštalus ir žavėdamasi kankinių armija“ kai kam gali atrodyti gerokai dieviškesnis. Ir vis tik, tai dar apgaulingesnio charakterio haliucinacija, nes kaip mes visi žinome, motinos savo vaikus myli nemirtinga meile, kai tuo tarpu paminėti „dangiškos Jeruzalės“ personažai yra daugiau negu abejotinos kilmės. Ir vis tik, man priimtinesnė „dangiškoji Jeruzalė“, su brangakmeniais grįstomis jos gatvėmis, daugiau primenančiomis juvelyrinių parduotuvių vitrinas, nei bandymas rasti paguodą beširdiškoje spiritualistų doktrinoje. Vien tik idėja, kad mąstančios ir sąmoningos sielos, kieno nors tėvo, motinos, sūnaus ar dukters, ras palaimą „vasaros šalyje“ – ne daug ką natūralesnė, ir tiek pat juokinga, kaip ir aprašyta „Naujoji Jeruzalė“, ir jos pakanka, kad priverstų žmogų prarasti pagarbą savo „velionims“. Tikėti tuo, kad tyra dvasia, verčiama matyti nuodėmes, klaidas, išdavystes ir, svarbiausia, kančias tų, nuo kurių ją atskyrė mirtis ir kuriuos ji labiausiai mylėjo, ir negalėti jiems padėti, gali būti laiminga – būtų beprotybė.

220 Klausiantis. Jūsų argumentai verti dėmesio. Prisipažinsiu, niekada nesvarsčiau šito tokiu požiūriu.

Teosofas. Būtent, reikia būti visišku egoistu, absoliučiai praradusiu teisingumo jausmą, kad bent jau įsivaizduoti ką nors panašaus. Mes liekame su tais, kurių netekome materialioje formoje, ir netgi tampame su jais daug artimesni, negu tada, kai jie buvo gyvi. Ir ne tik devačano fantazijose, kaip gali kas pagalvoti, bet iš tikrųjų. Juk tyra dieviška meilė – ne tik žmogiškos širdies žiedas, bet jo šaknys – amžinybėje. Šventa dvasinė meilė nemirtinga, ir anksčiau ar vėliau karma suveda tuos, kurie myli vienas kitą tokia tauria meile, jie įsikūnija vienoje šeimoje. Mes ir vėl kartojame, kad meilė anapus kapo, nors jūs ją vadinate iliuzija, turi dievišką ir stebuklingą jėgą, kuri veikia gyvuosius. Meilė, kuria pripildytas motinos Aš, įsivaizduojančios savo vaikus šalia ir gyvenančius laimingą gyvenimą, yra tokia pat reali, lyg tai būtų žemėje – ir šią meilę vaikai visada jaus gyvenime. Meilė pasireikš jų sapnuose ir įvykiuose – kaip „apvaizdos“ siųsta apsauga ir pagalba, nes meilė – stiprus skydas, jo neriboja nei erdvė, nei laikas. Pavyzdys su motina devačane tinka ir kitiems žmogiškiems ryšiams ir santykiams, išskyrus grynai egoistinius ir materialius. Visa kita jums patars analogija.

221 Klausiantis. Vadinasi, jūs nerandate jokios bendravimo galimybės tarp gyvenančių Žemėje ir išsikūnijusios dvasios?

Teosofas. Kaip taisyklė taip, bet iš šios taisyklės yra dvi išimtys. Pirmoji išimtis susijusi su pirmomis dienomis po žmogaus mirties, prieš tai kai Aš pereis į devačaną. Kitas klausimas, ar kas nors iš gyvenančių pajuto apčiuopiamą naudą iš dvasios sugrįžimo į daiktinį planą – išskyrus tuos atvejus, kai mirštančio noras sugrįžti dėl kokio nors konkretaus tikslo aukščiausią sąmonę privertė budėti, ir tada aišku, kad bendraujanti „dvasia“ tikrai buvo individualybė. Tačiau paprastai po mirties dvasia būna tarsi  apstulbusi ir labai greitai puola į tai, ką mes vadiname „prieš devačanine nesąmoningumo būsena“. Antroji išimtis – tai nirmanakaji.

222 Klausiantis. Kas tai yra? Ką tas terminas pas jus reiškia?

Teosofas. Šiuo vardu vadinami tie, kurie užsitarnavo teisę į nirvaną ir ciklinį poilsį – (ne devačane, nes šis yra tik mūsų sąmonės iliuzija, laimingas sapnas, o tie, kurie pasiruošę nirvanai, turi būti pilnai atsisakę visų norų ar galimų žemiškų iliuzijų) – bet užjausdami žmoniją jie atsisako nirvanos ir lieka Žemėje. Toks adeptas, arba šventasis, arba kaip kitaip jūs jį pavadinsite, palaimingą poilsį laiko egoizmo apraiška; tuo metu kai žmonija dejuoja prislėgta kančių, atsiradusių dėl nežinojimo, jis atsisako nirvanos ir nusprendžia likti tai Žemei nematoma dvasia. Nirmanakajai neturi materialaus kūno, nes jį atmetė, bet su visais savo principais jie lieka mūsų gyvenimo sferoje - netgi astralinėje jo sferoje. Ir jie tikrai gali bendrauti su nedaugeliu išrinktųjų, bet aišku, kad ne su paprastais mediumais.

223 Klausiantis. Aš uždaviau klausimą apie nirmanakajus, nes vokiškuose ir kituose darbuose skaičiau, jog šiaurės buddizmo mokymuose šis vardas buvo duodamas žemiškiems įsikūnijimams arba kūnams, kuriuos priimdavo buddos.

Teosofas. Taip, tikrai. Tiktai orientalistai neteisingai suvokė tą žemišką kūną, laikydami jį daiktiniu ir fiziniu, o ne grynai astraliniu ir subjektyviu.

224 Klausiantis. O kokią naudą jie gali atnešti Žemei?

Teosofas. Atskiriems žmonėms – nedaug, nes jie neturi teisės kištis į karmą, ir mirtingiems padėti gali tik patarimu, įkvepiant juos tarnauti bendram labui. Ir vis tik jie daro daug daugiau gerų darbų, negu jūs galite įsivaizduoti.

225 Klausiantis. Su tokiais tvirtinimais mokslas niekada nesutiks, net gi šiuolaikinė psichologija. Jie įsitikinę, kad jokia proto dalis negali pergyventi fizinių smegenų. Ką jūs jiems atsakytumėte?

Teosofas. Aš net nevarginčiau savęs atsakydama, o paprasčiausiai pasakyčiau M.A.Oksono žodžiais: „Protas po kūno mirties išlieka. Juk tai ne tik smegenų reikalas... Remiantis tuo, kas jums žinoma, būtų protinga pakalbėti apie žmogiškos dvasios nesugriaunamumą“ (Spirit Identity; „Dvasios tapatumai“).

226 Klausiantis. Bet Oksonas – juk spiritualistas?

Teosofas. Visiškai teisingai, be to vienintelis tikras spiritualistas iš tų, kuriuos aš žinau, nežiūrint į tai, kad kai kuriais smulkiais klausimais mes galime su juo nesutarti. Nežiūrint smulkių nesutarimų, dar nei vienas spiritualistas taip artimai nesuvokė okultinių tiesų, kaip jis. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, jis nepaliaudamas kalba „apie pavojus, iškart tykančius nepasiruošusio ir lengvabūdžio žmogaus, kuris pabandys manipuliuoti okultizmu, vos peržengęs jo slenkstį ir nesuvokęs, kokią kaina teks už tai sumokėti“.* Vienintelis tarp mūsų išliekantis nesutarimas – dėl „dvasios natūralumo“. Visais kitais atvejais aš beveik visiškai sutinku su juo ir priimu tuos tris tvirtinimus, kuriuos jis išreiškė savo 1884 metų liepos mėnesio kalboje. Greičiau, tai šis iškilus spiritualistas nesutinka su mumis, negu mes su juo.

* „Dalykai, kuriuos aš tikrai žinau apie spiritualizmą, ir dalykai, kurių aš nežinau“.

227 Klausiantis. Kokie tai tvirtinimai?

Teosofas.

1. Yra gyvenimas, lydintis fizinį kūno gyvenimą ir tuo pat nepriklausomas nuo jo.

2. Kaip neišvengiama pasekmė, šis gyvenimas tęsiasi už kūno gyvenimo ribų. (Mes sakome, kad jis tęsiasi per visą devačaną).

3. Egzistuoja ryšys tarp gyvenančių tame egzistavimo būvyje ir tarp gyvenančių pasaulyje, kuriame mes gyvename dabar.

Kaip matote, viskas priklauso nuo antraeilių ir antrinių šių fundamentalių nuostatų aspektų; nuo mūsų požiūrio į dvasią ir sielą, arba individualybę ir asmenybę. Spiritualistas abi sąvokas sumaišo „į vieną“; mes jas atskiriame ir sakome, kad, neskaitant pateiktų išimčių, jokia dvasia neapsilanko Žemėje vėl, nors gyvulinė siela gali tai padaryti. Bet grįžkime prie pagrindinio mūsų klausimo apie skandhus.

228 Klausiantis. Dabar aš pradedu geriau suprasti. Tų skandhų, kurie, taip sakant, yra kilnesni ir susijungę su įsikūnijančiu Aš, dvasia išsaugoma ir pridedama prie jos „angeliškos“ patirties. O atributai, egoistiniais ir asmeniniais motyvais susijungę su materialiais skandhais, tarp dviejų įsikūnijimų išnyksta iš veikimo zonos ir atsiranda vėl kitame įsikūnijime, kaip karminiai rezultatai, už kuriuos reikės atsiskaityti. Ir dėl šios priežasties dvasia pati negali palikti devačano Ar taip?

Teosofas. Labai panašu. Jeigu jūs prie viso to pridėsite, kad atpildo, arba karmos, dėsnis atlyginantis devačane už visa, kas iškiliausia ir dvasiškiausia, niekada nepraleis galimybės apdovanoti jų ir Žemėje, sudarydamas palankias aplinkybes tobulėti ir suteikdamas tai atitinkantį kūną, – tada jūs būsite visiškai teisus

 

Keletas žodžių apie skandhus

229  Klausiantis. Kas po kūno mirties atsitinka su asmenybės  žemaisiais skandhais? Ar jie sunaikinami visiškai?

Teosofas. Ir taip, ir ne – tai jums nauja metafizinė ir okultinė mįslė. Jie sunaikinami kaip asmenybės veiksmų įrankiai; bet išlieka kaip karminės pasekmės, kaip gemalas, kybantis žemiško plano atmosferoje, pasirengę kerštingais priešais grįžti į gyvenimą ir susijungti su nauja asmenybe, kai Aš įsikūnys vėl.

230 Klausiantis. Tai sudėtingiau, negu aš galiu suprasti.

Teosofas. Tik iki tol, kol jūs įsisavinsite visas detales. Nes tada jūs pamatysite, kad logiškai, suderintai, giliai filosofiškai, pagal dievišką gailestingumą ir teisingumą mokymas apie persikūnijimą neturi sau lygių Žemėje. Tai tikėjimas nenutrūkstančiu progresu kiekvieno įsikūnijančio Aš, arba dieviškos sielos, kuri evoliucionuodama iš išorinio į vidinį, iš materialaus į dvasinį kiekvienos stadijos pabaigoje pasiekia absoliutų vieningumą su dieviškuoju principu. Tvirtėdamas ir stiprėdamas, eidamas nuo grožio ir tobulybės viename plane į dar didesnį grožį ir tobulumą kitame, kiekviename naujame cikle kildamas į iškilmingumą, žinias ir galią, kiekvienas Aš tokiu būdu tampa savo nuosavu gelbėtoju kiekviename pasaulyje ir kiekviename įsikūnijime – tokia jo paskirtis.

231 Klausiantis. Bet krikščionybė moko to paties. Ji taip pat propaguoja tobulėjimą.

Teosofas. Taip, tik kai ką pridėdama. Ji sako mums, kad neįmanoma pasiekti išsigelbėjimo be stebuklingo gelbėtojo pagalbos ir todėl visus, kurie nesutinka su šia dogma, pasmerkia amžinai mirčiai. Kaip tik čia ir yra skirtumas tarp krikščioniškos teologijos ir teosofijos. Pirmoji akcentuoja tikėjimą dvasinio Aš nusileidimu į žemąjį aš; o antroji bando įteigti, kad būtina stengtis pakilti iki Kristaus, arba pasiekti buddhi būseną.

232 Klausiantis. Bet kalbant apie sąmonės sunaikinimą nesėkmės atveju, ar negalvojate jūs, kad ne metafiziko akimis tai tolygu Aš sunaikinimui?

Teosofas. Pagal pasaulėžiūrą tų, kurie tiesiogiai tiki kūno prisikėlimu ir tvirtina, kad kiekvienas kaulelis, kiekviena gyslelė ir kiekvienas fizinio kūno atomas Teismo Dieną prisikels kūne – žinoma, taip. Jeigu jūs vis dar tvirtinate, kad laikinas apvalkas ir su kažkokiomis ribotomis savybėmis sudaro nemirtingą žmogų, tai mums bus sunku suprasti vienas kitą. O jeigu jūs nesuprantate, kad ribodami kiekvieno Aš egzistavimą vienu gyvenimu Žemėje, jūs iš Dievybės sukuriate amžinai girtą Indrą (tiesiogiai suprasdami Puranas), žiaurų Molohą, dievą, sukūrusį Žemėje neįsivaizduojamą chaosą ir už tai dar reikalaujantį padėkos, - tada, kuo greičiau mes baigsime šį pokalbį, tuo geriau.

233 Klausiantis. Dabar, kai klausimai apie skandhus jau išspręsti, grįžkime prie sąmonės, išliekančios po mirties. Tai domina daugelį žmonių. Ar devačane mes turime didesnį žinojimą, negu žemiško gyvenimo metu?

Teosofas. Kai kuria prasme mes galime įgyti didesnį žinojimą; tai yra mes galime tobulinti sugebėjimą, kurį mes norėjome ir stengėmės tobulinti gyvenimo bėgyje, su sąlyga, kad tai susieta su abstrakčiais ir idealiais dalykais, tokiais kaip muzika, tapyba, poezija ir t.t., nes devačanas – tai tik idealizuotas ir subjektyvus žemiško gyvenimo tęsinys.

234 Klausiantis. Bet jeigu devačane dvasia laisva nuo materijos, tai kodėl ji negali būti visa žinanti?

Teosofas. Todėl kad, kaip aš jau minėjau, Aš „yra susižiedavęs“ su savo paskutinio įsikūnijimo atmintimi, jeigu galima taip išsireikšti. Todėl jeigu jūs apmąstysite tai, ką aš aiškinau, ir palyginsite visus faktus, jūs suprasite, kad devačano būvis nėra visa žinančio būvis, o transcendentinis ką tik pasibaigusio asmenybės gyvenimo tęsinys. Tai sielos poilsis nuo gyvenimo sunkumų.

235 Klausiantis. Tačiau mokslininkai materialistai tvirtina, kad po mirties iš žmogaus nieko nelieka, kad žmogaus kūnas paprasčiausiai išsiskaido į sudėtinius elementus, o tai, ką mes vadiname siela, yra tik laikina savimonė, esanti šalutinis organinių procesų produktas, kuri išsisklaidys kaip garas. Ar jų pozicija neatrodo jums keista?

Teosofas. Kaip aš suprantu, tai visiškai nekeista. Jeigu jie sako, kad savimonė išnyksta kartu su kūnu, jie paprasčiausiai išsako nesuvoktą pranašystę apie pačius save, nes jeigu jie tvirtai įsitikinę tuo, ką tvirtina, joks sąmoningas pomirtinis gyvenimas jiems negalimas. Bet kiekvienoje taisyklėje yra išimčių.

 

Apie sąmonę po mirties ir po gimimo

236 Klausiantis. Bet jeigu žmogiškos savimonės išsaugojimas po mirties yra taisyklė, kodėl turėtų būti išimtys?

Teosofas. Pagrindinėse dvasinio pasaulio taisyklėse išimčių būti negali, bet yra taisyklės tiems, kurie mato, ir tiems, kurie linkę likti aklais.

237 Klausiantis. Tai aš suprantu; bet tada pilnas ir galutinis savimonės išnykimas yra ne daugiau, nei aklo žmogaus paklydimas, kuris nemato saulės, neigia ją, bet po mirties pamatys ją dvasinėmis akimis...

Teosofas. Niekas jo neprivers pamatyti, ir nieko jis nepamatys. Atkakliai neigiantis pomirtinį gyvenimą, nesugebės jo pamatyti, nes gyvenime nevystomi ir nuslopinami dvasiniai sugebėjimai, negalės išsivystyti po mirties, jis ir liks aklu. Tvirtindami, kad jis turi pamatyti, aiškiausiai jūs turite galvoje viena, o aš visiškai ką kita. Jūs kalbate apie „dvasios dvasią“, apie liepsną nuo liepsnos, – t.y. apie atmaną, ir maišote jį su žmogiška siela – manasu... Jūs manęs nesuprantate; ir aš pabandysiu išaiškinti. Klausdama jūs norite suprasti, kaip užkietėjusio materialisto atveju įvyksta visiška savęs suvokimo ir savęs supratimo netektis. Ar ne taip? Aš atsakau – tai įmanoma. Nes tvirtai tikėdama mūsų ezoteriniu mokymu, kuris pomirtinį periodą, tai yra tarpinį laiką tarp dviejų gyvenimų, vadina tik laikina būsena, aš sakau: ar tas antraktas tarp dviejų gyvenimo iliuzijų tęstųsi vienus metus ar milijoną, pomirtinė būsena be jokio taisyklių pažeidimo gali būti tapati tai būsenai, kurioje atsiduria giliai apalpęs žmogus.

238 Klausiantis. Bet kaip taip gali būti, jeigu jūs ką tik pasakėte, kad fundamentiniai pomirtinės būsenos dėsniai neturi išimčių?

Teosofas. Aš ir nesakiau, kad galimos išimtys. Bet dvasinis tęstinumo dėsnis tinka tik realiems dalykams. Tam, kuris perskaitė ir suprato Mundaką Upanišadą ir Vedantasarą, visa tai tampa aiškiu. Aš pasakysiu daugiau: kad aiškiai suvokti tai, kodėl materialistas gali ir neišsaugoti savimonės po mirties, užtenka išsiaiškinti, kaip mes suvokiame buddhi ir manas dvilypumą. Juk manas, žemajame savo aspekte, yra žemiško proto buvimo vieta, todėl jis gali suteikti tik tokį Visatos supratimą, kuris pagrįstas to proto liudijimu, ir dvasinio matymo jis negali duoti. Mūsų rytietiškoje mokykloje sakoma, kad buddhi nuo manas (Aš), arba Išvara nuo pradžnos* skiriasi ne daugiau, nei miškas nuo savo medžių , ežeras nuo savo vandens, kaip moko Mundaka. Vienas ar netgi šimtai sudžiūvusių medžių, netekusių gyvybinės jėgos, ar išrautų su šaknimis negali sutrukdyti miškui būti tuo pačiu mišku.

* Išvara – tai bendra išryškėjusios dievybės Bramos sąmonė, tai yra kolektyvinė daugybės dhjan-čokanų sąmonė (žr. „Secret Doctrine“); o pradžna – jų individuali išmintis.

239 Klausiantis.Kiek aš suprantu, tai tame palyginime buddhi atitinka mišką, o manas-taijdžasi – medžius. Ir jeigu buddhi nemirtingas, tai kaip būdamas tuo pačiu, kuo ir buddhi, manas-taijdžasi gali pilnai prarasti sąmonę iki savo naujo įsikūnijimo? Šito aš negaliu suprasti.

Teosofas. Jūs sumaišote abstraktų visumos suvokimą su atsitiktiniais vaizdiniais jo pasikeitimais. Atsiminkite, kad jeigu apie buddhi-manas galima pasakyti, kad jis besąlygiškai yra nemirtingas, tai apie žemąjį manas, ir juolab apie taijdžasi (kuris yra tik savybė) taip pasakyti negalima. Nei vienas iš jų negali egzistuoti atskirtai nuo buddhi, dieviškosios sielos, kadangi manas savo žemiausiame aspekte yra kokybinis žemiškos asmenybės reikmuo, o taijdžasi yra identiškas jam, tik su buddhi atspindžiu savyje. Savo ruožtu, buddhi be šio elemento savyje, pasiskolinto iš žmogiškos sielos, liktų tik beasmene dvasia, nes jis sąlygoja ir sukuria iš jos lyg kažką atskirą nuo pasaulinės sielos visam žmogiškų įsikūnijimų ciklui. Tiksliau sakant, buddhi-manas negali nei mirti, nei prarasti Amžinybėje savo sudėtinę sąmonę ar atsiminimus apie ankstesnius savo įsikūnijimus, kuriuose abi – tai yra dvasinė ir žmogiška sielos, buvo tampriai susijungusios viena su kita. Tačiau tai neatitinka materialisto atvejo, kurio žmogiška siela ne tik nieko negauna iš dieviškosios sielos, bet netgi atsisako pripažinti jos egzistavimą. Tačiau pritaikyti šią aksiomą žmogiškos sielos atributams ir charakteringoms savybėms yra panašu į pasakymą: jeigu jūsų dieviška siela yra nemirtinga, tai ir jūsų skruostų raudonis taip pat turi būti nemirtingas, nors jis, kaip ir taijdžasi* – paprasčiausias laikinas reiškinys.

* Taijdžasi reiškia „švytintis“ – tai ryšio su buddhi pasekmė; vadinasi, manas, žmogiška siela, apšviesta dieviškosios sielos švytėjimo, ir yra manas-taijdžasi. Todėl jis gali būti pavadintas švytinčiu mąstymu; apšviestas dvasios žmogiškas protas, o buddhi-manas – tai dieviškumo apsireiškimas plius žmogiškas mąstymas ir savimonė.

240 Klausiantis. Ar aš teisingai supratau, kad mes savo supratime neturėtume maišyti esybės su reiškiniu, priežasties su pasekme?

Teosofas. Sakau, kad taip, ir pakartosiu, kad apribota manaso arba žmogiškos sielos, paties taijdžasi švytėjimas tampa laikinu; nes nemirtingumas ir pomirtinis sąmoningumas žmogaus žemiškai asmenybei tampa paprasčiausiais sąlyginiais atributais, nes jie visiškai priklauso nuo aplinkybių ir tikėjimų, sukurtų pačios žmogiškos sielos jos kūno gyvenimo laikotarpiu. Karma darbuojasi be pertraukų, ir po mirties mes pjauname tik tai, ką patys pasėjome gyvendami.

241 Klausiantis. Bet jeigu mano Aš po mano kūno suirimo gali atsidurti visiško nesąmoningumo būsenoje, kokia man iš to bausmė už mano gyvenimo nuodėmes?

Teosofas. Mūsų filosofija moko, kad karminis atpildas pasiekia Aš tik kitame įsikūnijime, o iškart po mirties mūsų laukia tik apdovanojimai už nepelnytas kančias, patirtas žemiškame gyvenime*. Todėl pomirtinė bausmė, net materialistui, tai nebuvimas jokio apdovanojimo, visiška palaimos ir poilsio suvokimo netektis. Karma – žemiškojo Aš išdava, vaisius tos objektyvios asmenybės veiklos, kuri visiems yra matoma, lygiai taip pat, kaip ir dvasinio aš visų minčių bei ketinimų vaisius; bet karma taip pat yra ir rūpestinga motina, kuri gydo žaizdas, padarytas jos pačios praėjusiame gyvenime, prieš pradėdama vėl tą Aš kankinti, darydama jam naujas žaizdas. Galima pasakyti, kad žmogaus gyvenime nėra dvasinių ir fizinių kančių, kurios nebūtų praeito gyvenimo nuodėmės vaisius ir tiesioginė pasekmė; iš kitos pusės, kadangi žmogus neturi nė menkiausio prisiminimo apie tai šiame gyvenime ir todėl jaučiasi nenusipelnęs tokios bausmės, ir galvoja, kad kenčia be kaltės, tai vien šito pakanka, kad pomirtiniame gyvenime jis įgytų teisę į visišką paguodą, poilsį ir palaimą. Mūsų dvasiniam Aš mirtis visada yra draugas ir išvaduotojas. Materialistui, nežiūrint jo materializmo, jeigu jis buvo neblogas žmogus, laikotarpis tarp dviejų gyvenimų bus panašus į gilų ir ramų kūdikio miegą – , nes tai miegas be sapnų, arba pilnas vaizdų, kurių jis pilnai nesuvoks; kai tuo metu paprastam mirtingam tai bus pilnas realios palaimos ir reginių sapnas, toks pat ryškus, kaip ir pats gyvenimas.

* Kai kurie teosofai prieštarauja šiai frazei, bet tai Mokytojo žodžiai, ir suteikta pasakymui „nepelnytos kančios“ prasmė paaiškinta aukščiau. „Teosofiniame pamflete Nr. 6“ panaudota frazė, vėliau sukritikuota „Lucifere“,  turėjo perteikti tą pačią idėją. Bet ji pagal formą buvo nevykusi ir atvira tiesioginei kritikai, bet iš esmės pati idėja buvo tokia, kad žmonės dažnai kenčia dėl kitų žmonių veiksmų, ir už tas kančias jie neabejotinai nusipelno kompensacijos.

242 Klausiantis. Vadinasi, konkretus žmogus visada aklai turi kentėti karmines bausmes, užtrauktas jo Aš?

Teosofas. Ne visai taip. Iškilmingu mirties momentu, net jeigu mirtis buvo netikėta, kiekvienas žmogus mato visą savo praeitą gyvenimą, išdėliotą prieš jį tam tikra tvarka ir su visomis smulkmenomis. Vienai trumpai akimirkai asmeniška tampa vieningu su individualiu ir visa žinančiu Aš. Bet šios akimirkos pakanka, kad parodyti žmogui visą priežasčių grandinę, kurios buvo užliestos viso jo gyvenimo metu. Dabar jis mato ir supranta save tokiu, koks jis yra, nepagražintu meilikavimo ir savos apgaulės. Ir, likdamas žiūrovu, jis stebi savo gyvenimą žiūrėdamas iš viršaus žemyn į paliekamą areną; jis jaučia ir suvokia visų jam atitekusių kančių teisingumą.

243 Klausiantis. Ar tai atsitinka kiekvienam?

Teosofas. Be jokios išimties. Mus mokė, kad šventi žmonės mato ne tik šį pragyventą gyvenimą, bet net keletą ankstesnių gyvenimų, kuriuose jie sukūrė priežastis, kurių dėka jie tapo tokiais šiame gyvenime, kuris dabar baigiasi. Jie suvokia visą karmos dėsnio didybę ir teisingumą.

244 Klausiantis. O ar prieš naują gimimą vyksta kas nors panašaus?

Teosofas. Taip. Panašiai, kaip mirties momentu žmogus retrospektyviai mato visą prabėgusį gyvenimą, taip ir naujo gimimo momentu Aš, atsibusdamas iš devačano būsenos, mato perspektyvinę būsimo gyvenimo viziją ir suvokia visas būsimo gyvenimo įvykių priežastis. Jis supranta tai ir mato ateities įvykius todėl, kad būtent tarp devačano ir naujo gimimo jis vėl įgyja pilną manaso sąmonę ir trumpam tampa dievu, kuriuo jis buvo iki tol, kol atitinkamai karmos dėsniui pirmą kartą nusileido į materiją ir įsikūnijo į pirmame žmoguje, turinčiame kūną. „Auksinis siūlas“ mato visus savo „perlus“, nepraleisdamas nė vieno iš jų.

 

Kaip realiai suprantamas sunaikinimas

245 Klausiantis. Aš girdėjau, kad kai kurie teosofai kalba apie auksinį siūlą, ant kurio suverti jų gyvenimai. Ką jie įsivaizduoja taip sakydami?

Teosofas. Indų šventose knygose rašoma, kad tai, kas periodiškai persikūnija, yra sutratma, išvertus tiesiogiai „sielos siūlas“. Tai persikūnijančio Aš sinonimas (manas susijungęs su buddhi), kuris surenka manaso prisiminimus apie visus mūsų buvusius gyvenimus. Taip pavadinta todėl, kad nuoseklus visų žmogaus gyvenimų išsidėstymas panašus į perlus, suvertus ant vieno siūlo. Vienoje iš Upanišadų šie pasikartojantys gimimai lyginami su žemišku gyvenimu, kuriame paeiliui eina miegas ir budrumas.

246 Klausiantis. Turiu prisipažinti, kad tai nelabai suprantama, ir pasakysiu kodėl. Atsibudus žmogui prasideda nauja diena, bet siela ir kūnu tai yra tas pats žmogus, kaip ir vakar; kai tuo tarpu kiekvieno naujo įsikūnijimo metu kinta ne tik jo išorinė išvaizda, lytis ir pati asmenybė, bet, atrodo, visos jo protinės ir dvasinės savybės. Kaip toks sulyginimas gali būti tikslus, juk prabundantis po miego žmogus pakankamai aiškiai atsimena ne tik, ką jis veikė vakar, užvakar, bet ir prieš kelis mėnesius ar net kelis metus, bet jis nieko neatsimena iš savo praeito gyvenimo, kokio nors fakto ar įvykio... Ryte pabudęs žmogus galbūt ir gali užmiršti tai, ką matė sapne, bet jis juk žino, kad miegojo ir sapne buvo gyvas... Apie praeitą gyvenimą mes net ir to nežinome. Kaip visa tai suderinti?

Teosofas. Kai kurie žmonės atsimena savo ankstesnius įsikūnijimus, bet tai buddos ir pašvęstieji. Jogai tai vadina samma-sambuddha, arba savo ankstesnių įsikūnijimų nuoseklumo žinojimas.

247 Klausiantis. Galbūt, tokių ir yra, bet tai ne mes, nuodėmingieji. Tagi, kaip gi mums, dar nepasiekusiems samma-sambuddhi, suprasti šį palyginimą?

Teosofas. Studijuojant ir stengiantis kuo tiksliau suprasti miego charakteristikas ir tris jo rūšis. Miegas – tai bendra ir nekintama taisyklė kaip  žmogui, taip ir bet kuriam žemiškam gyviui. Tačiau yra skirtingas miegas ir dar skirtingesni sapnai ir regėjimai...

248 Klausiantis. Bet tai kreipia mus į kitą temą. Geriau grįžkime prie materialisto, kuris, nors ir neneigia sapnų, - nes vargu, ar jis galėtų tai padaryti – vis tik visiškai neigia nemirtingumą, tame tarpe ir savo individualybės išlikimą.

Teosofas. Ir materialistas nesąmoningai yra teisus. Be išankstinio vidinio suvokimo ir tikėjimo sielos nemirtingumu, jo siela niekada netaps buddhi-taijdžasi; ji liks manasu; o vienam pačiam manasui nemirtingumas neegzistuoja. Kad pomirtinis gyvenimas būtų sąmoningas, visų pirma, tuo reikia patikėti žemiškame gyvenime. Šiais dviem slapto mokslo aforizmais paremta visa mūsų pomirtinio sąmoningumo ir sielos nemirtingumo filosofija. Sutratma visada gauna tai, ko nusipelno. Po kūno suirimo prasideda arba sąmonės prabudimo laikotarpis, arba chaotiško miego būsena, arba miegas be sapnų ir vaizdinių, kuris nesiskiria nuo sunaikinimo, - tokios ir yra trys miego rūšys. Jeigu jūsų fiziologai sapnų ir vizijų priežastis mato nesąmoningame jų ruošime budrumo metu, kodėl to paties negalima pritaikyti pomirtiniams sapnams? Aš kartoju tai, ko moko Vedanta-sutra: mirtis yra sapnas. Po mirties prieš sielos dvasines akis prasideda vaidinimas pagal išmoktą gyvenime, o dažniausiai pačių mūsų sukurtą programą: teisingų tikėjimų arba mūsų pačių sukurtų iliuzijų praktinis įgyvendinimas. Kiekvieno susikurtame atskirai, idealiame „naivuolio rojuje“ metodistas bus metodistu, musulmonas - musulmonu, bent jau kurį laikotarpį. Tai pomirtiniai mūsų gyvenimo vaisiai. Žinoma, kad tikėjimas ar netikėjimas sąmoningo nemirtingumo faktu negali įtakoti besąlygiškos paties fakto realybės, jeigu jau ji egzistuoja. Bet kaip tikėjimas, taip ir netikėjimas į tai atskirų asmenybių šiam faktui neišvengiamai suteiks atspalvį, pritaikytą kiekvienam atskirai. Ar dabar supratote?

249 Klausiantis. Pradedu suprasti. Materialistai, netikintys niekuo, ko negali patikrinti savo penkiais jutimais ir taip vadinamais moksliniais samprotavimais, išskirtinai remiasi duomenimis, patirtais tų pačių jausmų pagalba, nepaisydami jų trūkumų ir neigdami bet kokį dvasinį pasireiškimą, žemišką gyvenimą suvokia kaip vienintelį sąmoningą egzistavimą; todėl, pagal tikėjimą, o jų atveju pagal netikėjimą, kiekvienam ir bus atlyginta. Jie praras savo asmeninį „aš“ ir iki naujo prabudimo pasiners į gilų nesąmoningą miegą be sapnų. Ar taip?

Teosofas. Beveik taip. Prisiminkite praktiškai bendrą mokymą apie du sąmoningo egzistavimo tipus – žemišką ir dvasinį. Antrąjį reikia laikyti realiu, remiantis tuo faktu, kad jį atstovauja amžina, nekintanti ir nemirtinga monada; tuomet kai kaskart įsikūnijantis Aš apsigaubia visiškai besiskiriančiu nuo ankstesnio įsikūnijimo asmenybės rūbu, laikinu, praeinančiu, kuris visas, išskyrus dvasinį jo prototipą, išnyks be pėdsako.

250 Klausiantis. Kaipgi taip? Argi asmenybė, mano žemiškas, sąmoningas „aš“ gali išnykti ne tik laikinai, kaip materialisto sąmonė, bet išnykti nepalikdamas jokio pėdsako?

Teosofas. Pagal mūsų mokymą jis netgi privalo pilnai išnykti, išskyrus tą pradą, kuris, susijungęs su monada, tapo visiškai dvasiniu, sudarydamas su ja ateityje ir amžiams neišskaidomą ir vientisą esybę. Bet nepataisomo materialisto atveju gali atsitikti taip, kad jis ir nepasiims į amžinybę nei vieno tos žemiškos asmenybės atomo, kadangi nei sąmoningai, nei nesąmoningai iš jo asmeninio „aš“ visiškai nieko niekada neatsispindėjo buddhi. Jūsų dvasinis „Aš“ yra nemirtingas; bet iš jūsų dabartinės asmenybės į amžinybę bus nusinešta tik tai, kas verta nemirtingumo, o būtent, tik mirties pakirsto žiedo aromatas.

251 Klausiantis. Na, o kaip pats žiedas, žemiškas „aš“?

Teosofas. Pats žiedas, kaip visi buvę ir būsimi žiedai, kurie žydėjo ir žydės ant gimtos šakelės, sutratmos, išaugusios iš vieningos buddhi šaknies, pavirs dulkėmis. Jūsų dabartinis „Aš“, jums tai jau turėtų būti žinoma, nėra prieš mane sėdintis kūnas, ir net ne jūsų manas-sutratma, bet tik sutratma-buddhi.

252 Klausiantis. Bet tai man nepaaiškina, kodėl pomirtinį gyvenimą jūs vadinate nemirtingu, nesibaigiančiu ir realiu, o žemišką gyvenimą paprasčiausiai laikote šmėklišku ir iliuziniu. Juk net pagal jūsų mokymą šitas pomirtinis gyvenimas turi savo ribas ir nežiūrint į tai, kad jos daug platesnės, nei žemiškojo gyvenimo, bet vis tik ir jis turi turėti savo pabaigą.

Teosofas. Be abejonės. Dvasinis žmogaus Aš juda amžinybėje, kaip švytuoklė, tarp gyvenimo ir mirties valandų. Bet jeigu tie laikotarpiai, žymintys žemiško ir dvasinio gyvenimo periodus, turi savo pradžią ir pabaigą, yra apriboti tęstinume, ir apribotas netgi tų etapų skaičius amžinybėje, tarp miego ir budrumo, iliuzijos ir realybės, tai pats dvasinis keliautojas yra amžinas. Todėl ir pomirtinio gyvenimo laikotarpis, kai išsilaisvinęs iš kūno jis suvokia tiesą ir nebėra paskendęs savo praėjusių žemiškų egzistavimų miražuose, jo klajonių periodas, kurį mes vadiname „gimimų ciklu“, pagal mūsų pažiūras yra vienintelė tikrovė. Tokios pertraukos, nežiūrint jų užbaigtumo, ne tik kad netrukdo sutratmai, amžinai tobulėjant, judėti visą laiką nenukrypstant, nors palaipsniui ir lėtai, jos paskutinės transformacijos link, kai ji, pasiekusi tikslą, taps dieviška būtybe; tos pertraukos ne tik kad padeda pasiekti tą tikslą, bet be tokių ribotų pertraukų dieviškasis Aš niekada negalėtų jos pasiekti. Jau kartą pateikiau jums iliustraciją, palygindama Aš, arba individualybę, su aktoriumi, o jo daugkartinius ir įvairius įsikūnijimus - su vaidmenimis, kuriuos jis vaidina. Juk jūs nevadinsite, aš taip galvoju, šių vaidmenų, juo labiau jo kostiumų, paties aktoriaus asmenybe? Kaip ir jam, „Aš“ gimimų ciklo laikotarpiu, iki pat paranirvanos slenksčio, prisieina vaidinti daug tokių, dažnai jam nemalonių vaidmenų; bet kaip bitė iš kiekvieno žiedo renka jo medų, visa kita palikdama žemės kirmėlių maistui, taip ir mūsų dvasinė individualybė, sutratma arba „Aš“, rinkdamas tik dvasinių ir savęs pažinimo savybių nektarą iš kiekvienos žemiškos asmenybės, į kurią karma privertė jį įsikūnyti, sulieja galiausiai visas tas savybes į vieną visumą, išsilaisvina iš savo lėliukės ir tampa tada tobula būtybe, dhjan čohanu. Ir tuo blogiau toms žemiškoms asmenybėms, iš kurių jis negalėjo nieko paimti. Tokios asmenybės, be abejonės, negali sąmoningai išgyventi savo žemiško egzistavimo.

253 Klausiantis. Tai išeitų, kad nemirtingumas žemiškai asmenybei vis tik yra sąlyginis dalykas, ir pats nemirtingumas, kaip toks, nėra besąlygiškas?

Teosofas. Nei kiek; jis tik nenusidriekia į neegzistuojantį. Viskam, kas egzistuoja, kaip Sat, arba yra Sat emanacija, nemirtingumas, kaip ir amžinybė, yra besąlygiški. Materija yra poliarinė dvasios priešingybė, ir vis tik jos vieningos. Viso to esmė, tai yra dvasia, jėga ir materija – beribiai, ir neturintys pradžios, bet forma, įsikūnijimo metu įgyjama ta trejopa vienybe, išvaizda, žinoma, yra tik asmeninių koncepcijų iliuzija. Todėl mes realybe vadiname tik nirvaną ir visatinį gyvenimą, o žemišką gyvenimą, įskaitant ir žemišką asmenybę, ir net jos egzistavimą devačane, laikome vaiduokliška iliuzijų karalyste.

254 Klausiantis. Bet kodėl realybę vadinti miegu, o vaidenimąsi – budrumu?

Teosofas. Tai tiesiog palyginimas, kad būtų lengviau suprasti, iš žemiškų pozicijų tai pakankamai tikslu.

255 Klausiantis. Vis tik aš negaliu suprasti, jei pomirtinis gyvenimas, pagrįstas teisingumu ir užsitarnautu atpildu už žemiškas kančias, o sutratma kiekviename savo įsikūnijime naudojasi menkiausiu dvasinių savybių švystelėjimu, kaip galima leisti, kad dvasinė materialistų asmenybė, nors daugelis iš jų yra sąžiningi ir gailestingi žmonės, nepereitų į nemirtingumą, bet žūtų kaip „sudžiūvęs žiedas“?

Teosofas. Niekas nieko panašaus nesakė. Nei vienas materialistas, koks netikintis jis bebūtų, negali numirti su visa savo dvasinės individualybės visuma. Buvo pasakyta, kad materialisto atveju, galimas visiškas arba dalinis sąmonės išnykimas, tad iš jo asmenybės gali neišlikti jokių sąmoningų likučių.

256 Klausiantis. Bet tai, neabejotinai, yra sunaikinimas?

Teosofas. Visiškai ne. Tolimos kelionės traukiniu metu galima kietai pramiegoti keletą sustojimų, nesuvokiant jų sąmoningai, po to atsibusti ir baigti kelionę sąmoningai. Jau buvo paminėtos trys miego rūšys: gilus, be jokių sapnų;, miegas su chaotiškais, neapibrėžtais vaizdiniais, ir, galiausiai, miegas su tokiais ryškiais ir aiškiais vaizdiniais, kad miegančiam jis laikinai tampa visiška realybe. Jeigu jūs tikite tuo, kodėl netikite tuo, kad tai būna ir su išsilaisvinusia nuo kūno siela? Kokiu pomirtiniu gyvenimu žmogus tikėjo ir kokio laukė, tokį jį ir gaus. Tam, kuris nelaukė jokio gyvenimo ateityje, laiko tarpas tarp dviejų gimimų bus absoliuti tuštuma. Tai tik „programos“ įgyvendinimas, apie kurią mes kalbėjome, tai materialisto programa iš anksčiau, sukurta pačiam sau. Bet, kaip jūs paminėjote, materialistas skiriasi nuo materialisto. Piktas žmogus ar net paprasčiausiai didelis egoistas, kuris niekada dėl kitų, išskyrus save, neišspaudė nė ašaros, taip prie visiško savo netikėjimo pridėdamas dar abejingumą visam pasauliui, mirties akivaizdoje savo asmenybę turi palikti amžiams. Kadangi ši asmenybė neturėjo nė kruopelytės užuojautos aplinkiniam pasauliui, ji neturi kuo užsikabinti už savo sutratmos, ir su paskutiniu atodūsiu tarp jų bus nutraukti visi ryšiai. Tokiam materialistui nebus devačano, ir sutratma beveik tuoj pat ieškos naujo įsikūnijimo. Bet tie materialistai, kurių vienintelis paklydimas buvo skepticizmas, pramiegos tik vieną stotį. Ir ateis laikas, kai šis buvęs materialistas suvoks save Amžinybėje ir, galbūt, gailėsis, kad prarado tą vieną sustojimą, vieną amžino gyvenimo dieną.

257 Klausiantis. Ar nebūtų tiksliau pasakyta, kad mirtis yra gimimas naujam gyvenimui, arba, dar tiksliau, sugrįžimas į amžinybę?

Teosofas. Galite sakyti ir taip, jei jums patinka. Tik supraskite, kad gimimai yra skirtingi, ir kad būna „negyvų gimusių“ būtybių gimimas, kurios yra gamtos klaidos. Be to nusistovėjusios jūsų vakarietiškos pažiūros apie materialų gyvenimą, žodžiai „gyventi“ ir „egzistuoti“ visiškai netinka grynai subjektyviai pomirtinio egzistavimo būsenai. Išskyrus keletą filosofų, kurių dauguma neskaitė ir kurie patys per daug susipainioję, kad pakankamai aiškiai galėtų pateikti vaizdą, jūsų vakarietiškas suvokimas apie gyvenimą ir mirtį toks skurdus, kad, iš vienos pusės, jos atvedė į visišką materializmą, o iš kitos – į dar materialesnį pomirtinio gyvenimo suvokimą, kurį spiritualistai vaizduoja jų „vasaros šalyje“. Ten žmonių sielos valgo, geria, tuokiasi ir gyvena rojuje, tokiame pat jausmingame, kaip Mahometo rojus, bet mažiau filosofiškame. Ne ką geresnės ir bendrosios neišsimokslinusių krikščionių koncepcijos, jos dar materialesnės, jeigu tai tik įmanoma. Krikščioniškos padangės, pilnos angeliukų, varinių dūdų, auksinių arfų ir materialios pragaro ugnies primena pasakos scenas kalėdinėje pantomimoje.

Tos tokios siauros koncepcijos trukdo jums tai suprasti. Tik todėl, kad praradusios kūną sielos gyvenimas yra realiai suvokiamas (kaip būna kai kuriuose sapnuose) ir be jokios daiktinės žemiško gyvenimo formos, Rytų filosofai jį ir sulygino su sapnų vaizdiniais.

 

Nustatytam reiškiniui skirtas nustatytas pavadinimas

258 Klausiantis. Ar jums neatrodo, kad todėl, jog nėra tikslių ir pastovių kiekvieno „principo“ funkcijų pavadinimų, mūsų galvose kyla sumaištis, būtent dėl pastovių terminų neturėjimo kiekvienam iš jų?

Teosofas. Aš pati apie tai jau galvojau. Bėda prasidėjo tada, kai savo aprašymus ir diskusiją apie principus mes pradėjome vartodami sanskrito kalbą jų pavadinimams, vietoj to, kad iš karto suformuluoti jiems angliškus atitikmenis, kuriais galėtų naudotis teosofai. Mes turime stengtis ištaisyti šias klaidas dabar.

259 Klausiantis. Tai būtų gerai, nes padėtų išvengti tolimesnės sumaišties – man atrodo, kad nėra net dviejų rašančių apie teosofiją autorių, kurie sutiktų tuos pačius principus vadinti vienodais vardais.

Teosofas. Vis tik, ši painiava greičiau atrodo egzistuojanti, nei egzistuoja tikrumoje. Aš girdėjau, kaip daugelis teosofų stebėjosi ir kritikavo atskirus tyrinėjimus, kuriuose kalbama apie tuos principus; bet ištyrinėję juos atidžiau, mes nerastume didesnių klaidų, negu žodžio „siela“ panaudojimą vietoj trijų principų, nenurodant skirtumo tarp jų. Vienas iš aiškiausiai rašančių mūsų teosofų misteris A.P.Sinetas yra parašęs keletą lengvai suprantamų ir puikių apybraižų apie „aukščiausią Aš“. Bet idėja, kurią jis norėjo perduoti, daugelio buvo neteisingai suprasta tik todėl, kad žodį „siela“ jis pavartojimo bendrine prasme. Vis tik pateiksiu keletą jo pasisakymų, rodančių, kaip aiškiai ir suprantamai yra aprašyti visi tie dalykai:

„...Žmogiška siela, kartą nusileidusi į evoliucijos tėkmę kaip žmogiška individualybė, pergyvena besikartojančius fizinio ir sąlyginai dvasinio egzistavimo periodus. Ji pereina iš vieno plano, arba lygmens, arba būvio į kitą, pritraukiama giminingos karmos; savo įsikūnijimų metu gyvendama tą gyvenimą, kurį parinko jai karma; keisdamasi ir progresuodama aplinkybių rėmuose; ir, sukūrusi naują karmą, pasinaudodama savo galimybėmis arba piktnaudžiaudama jomis, po kiekvieno fizinio gyvenimo ji per tarpinę kamalokos sritį sugrįžta į dvasinį egzistavimą (devačaną) – pailsėti, atstatyti jėgas ir tam, kad jos esybė palaipsniui įsisavintų gyvenimišką patirtį, įgytą „žemėje“ fizinio egzistavimo metu (ir atitinkamai įtraukų jį į kosminį progresą). Toks požiūris kiekvienam, kuris apie tai mąsto, suteiks daugybę lydinčių išvadų – pavyzdžiui, kad sąmonės perkėlimas iš kamalokos į devačaną neišvengiamai turi būti laipsniškas ir kad tikrovėje tarp įvairių dvasinių būsenų nėra griežtų skiriančių ribų – kaip parodo psichiniai gyvenančių žmonių sugebėjimai, net dvasinis planas ne taip jau beviltiškai atskirtas nuo fizinio, kaip gali pasirodyti iš materialistinių teorijų; taip pat kaip ir visos gamtos būsenos supa mus tuo pat metu, kviesdamos priimti įvairias galimybes, ir taip toliau... Aišku, kad žmonės, turintys psichinių gebėjimų, net fizinio gyvenimo metu išlaiko ryšį su virš fizine sąmone; ir nors dauguma žmonių tokiais gabumais gali būti neapdovanoti, visi mes, kaip rodo sapnai, ir ypač... somnambulizmas ir mesmerizmas, galime atsidurti sąmonės būsenoje, su kuria penki fiziniai jausmai neturi nieko bendro. Mes - sielos mumyse - nesame pilnai priklausomi nuo materijos okeano tėkmės. Mes neabejotinai išsaugome tam tikrą gyvenimišką interesą ir teisę į tą krantą, nuo kurio laikinai nutolome. Todėl  įsikūnijimo procesas nėra aprašytas pilnai, kai kalbama apie besikartojančius egzistavimus fiziniame ir dvasiniame planuose ir kai siela vaizduojama kaip kryptinga esybė, visa savo apimtimi pereinanti iš vienos egzistencinės būsenos į kitą. Tikriausiai, proceso apibūdinimas būtų daug tikslesnis, jei vykstantį įsikūnijimą šiame fiziniame gamtos lygmenyje įsivaizduotume kaip einantį iš sielos srautą. Dvasinė karalystė visada turi būti laikoma sielos buveine, kuri niekada nepaliekama visiškai; ir tą nematerializuojamą sielos dalį, kuri pastoviai būna dvasiniame lygmenyje, tiksliausiai būtų galima apibūdinti kaip Aukščiausiąjį Aš.
Šitas „Aukščiausias Aš“ yra Atma, ir, žinoma, jis negali būti „materializuojamas“, kaip sako misteris Sinetas. Dar daugiau, jis niekada, jokiomis aplinkybėmis negali būti daiktiškai matomas net aukščiausiam dvasiniam suvokimui. Nes Atmanas, arba „Aukščiausias Aš“ tikrumoje yra Brahmanas, Absoliutas, ir neatsiskiriamas nuo jo. Samadhi būsenoje visa aukščiausia pašvęstojo dvasinė sąmonė visiškai susiliejusi su Vieninga esybe, kuri yra Atmanas, ir kadangi ji (sąmonė) yra vieninga su visuma, negali būti nieko tokio, ką būtų galima priimti objektyviai. Kai kurie teosofai įprato žodžius „atman“ ir „aš“ (ego) vartoti kaip sinonimus, ir asocijuoti atmaną tik su aukščiausia žmogaus individualybe arba netgi su asmeniniu jo aš, kai jis neturėtų būti su niekuo tapatinamas, išskyrus tik Vieningą visatinį Aš. Iš čia ir visa maišatis. Kalbant apie manas, kauzualinį kūną, mes galime jį pavadinti, susiedami jį su buddhi spinduliavimu, „aukščiausiu aš“ (ego), bet jokiu būdu ne „Aukščiausiu Atmanu“. Juk net buddhi, dvasinė siela nėra Atmanas, bet tik jo vedlys. Visi kiti „aš“ – tokie kaip asmeninis ar individualus aš – negali būti vartojami, kalbant arba rašant, be papildomo jų charakteristikų paaiškinimo.“

Tokiu būdu, toje puikioje apybraižoje apie „Aukščiausiąjį Aš“ šis terminas taikomas šeštam principui arba buddhi (susijungusiam su manas, nes be šios sąjungos dvasinėje sieloje nebūtų mąstančio principo arba elemento); dėl to vėliau atsirastų neteisingi aiškinimai. Tvirtinimas, kad „vaikas iki septynerių metų neturi šešto principo, arba nėra moraliai atsakinga esybė, sugebanti sukurti karmą“, parodo, kas būtent čia suprantama kaip „Aukščiausias Aš“. Todėl šis gabus autorius visiškai teisėtai rašo, kad po to, kai „Aukščiausiasis Aš“ įeina į žmogišką būtybę ir savo sąmone prisotina asmenybę – tiktai kai kurios labai subtilios natūros - „žmonės, turintys psichinių sugebėjimų, laikas nuo laiko gali savo subtiliais jausmais suvokti šitą Aukščiausią Aš“. Bet ir tie, kurie terminą „Aukščiausias Aš“ apriboja tik Universaliu Dieviškuoju Principu, yra pateisinami, kaip neteisingai supratę. Juk kai mes skaitome, nebūdami pasiruošę tokiam metafizinių terminų kaitaliojimui, kad „pilnai pasireikšdamas fiziniame lygmenyje... Aukščiausias Aš vis tik atitinkamame gamtos lygmenyje išlieka sąmoningu dvasiniu Aš“ – mes linkę pirmajame matyti atma, o antrajame – manas, arba, tiksliau, buddhi-manas, ir tuoj pat sukritikuoti visą sakinį už netikslumą.

Kad išvengtume tokio neteisingo supratimo, aš pasistengsiu detaliai anglų kalboje paaiškinti okultinių rytietiškų terminų ekvivalentus ir siūlysiu juos vartoti ateityje.

AUKŠČIAUSIAS AŠ – tai atma, neatskiriamas Pasaulinio ir VIENINGO Aš spindulys, tiksliau, tai Dievas virš mūsų, bet ne mumyse. Laimingas žmogus, kuriam savo vidinį aš pavyko prisotinti juo!

DVASINIS DIEVIŠKAS AŠ – dvasinė siela arba buddhi, tvirtoje sąjungoje su manasu, protiniu pradu, be kurio ji iš viso nėra „aš“, o tik atma vedlys.

VIDINIS AŠ arba AUKŠČIAUSIAS „EGO“ – tai manas, taip vadinamas „penktas“ principas, atskirai nuo buddhi. Protinis pradas gali būti dvasiniu aš tik tada, kai pasineria į buddhi ir susilieja su juo į vieną visumą, bet nei viename materialiste, kokie dideli bebūtų jo intelektualiniai sugebėjimai, nereikėtų ieškoti tokio Aš egzistavimo. Tai pastovi individualybė arba „persikūnijantis Aš“.

ŽEMASIS arba ASMENINIS „EGO“–- tai fizinis žmogus, susijungęs su savo žemuoju aš, tai yra su gyvuliniais instinktais, aistromis, norais ir t.t. Jis vadinamas „netikra asmenybe“ ir sudarytas iš žemojo manas, susijungusio su kama rupa, veikia per fizinį kūną ir jo fantomą arba „antrininką“.

Likęs principas – „Prana“ arba „Gyvybė“ – tai, griežtai sakant, Atmos – kaip Pasaulinės Gyvybės ir VIENINGO AŠ – spinduliuojama jėga arba energija. Tai jos žemasis, o tiksliau (pagal savo pasekmes) daugiau fizinis, nes išryškėjantis, aspektas. Prana, arba Gyvybė, persmelkia visą daiktinės Visatos esmę; ir vadinama „principu“ tik todėl, kad ji yra neatskiriamas gyvenimo faktorius ir gyvenančio žmogaus deus ex machina (dievas iš mašinos).

260 Klausiantis. Tikiuosi, kad šis, toks paprastas suskirstymas geriau atitiks keliamus tam reikalavimus. Visa kita per daug metafiziška.

Teosofas. Jeigu teosofai ir ne teosofai su tuo sutiks, tai žinios taps lengviau suprantamos.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją