Penktadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

X APIE MŪSŲ MĄSTANČIO PRINCIPO PRIGIMTĮ

 

„Aš“slėpinys

261 Klausiantis. Citatoje iš „Buddistinio katekizmo“, kurią jūs pateikėte truputį anksčiau, man atrodo, kad yra šioks toks neatitikimas, ir norėčiau, kad jį paaiškintumėte. Ten nurodoma, kad skandhai – įskaitant ir atmintį – keičiasi su kiekvienu nauju įsikūnijimu. Ir vis tik tvirtinama, kad praėjusių gyvenimų prisiminimai, kurie, kaip mums sakė, pilnutinai sudaryti iš skandhų, turi išlikti. Aš ne visai suvokiau, kas gi vis tiktai išlieka, ir norėčiau gauti paaiškinimą. Kas tai? Ar tai tik „prisiminimai“, ar tai skandhai, ar visada tas pats „aš“, manas?

Teosofas. Aš ką tik paaiškinau, kad persikūnijantis principas, arba tai, ką mes vadiname dievišku žmogumi, nesugriaunamas viso gyvybės ciklo laikotarpiu; nesunaikinamas kaip mąstanti esybė ir net kaip bekūnė forma. „Atspindys“ – tai tik perėjęs į dvasinę formą prisiminimas apie buvusią asmenybę – pilietės A. ar piliečio B., – su kuriuo „Aš“ būdamas devačane susitapatina. Kadangi šis periodas – tik žemiško gyvenimo tęsinys, taip sakant, be pabaigos išgyvenama kulminacija ir nedaugelio laimingų praėjusio egzistavimo momentų esmė – jam tenka sutapatinti save su asmenine to praėjusio gyvenimo sąmone, jeigu, žinoma, iš jos dar kas nors yra išlikę.

262 Klausiantis. Vadinasi, „Aš“, nežiūrint jo dieviškos prigimties, laikotarpį tarp dviejų įsikūnijimų praleidžia protinio aptemimo, arba net laikino pamišimo būsenoje?

Teosofas. Jūs galite šį periodą vadinti kaip tik norite. Tikėdami, kad išskyrus Vieningą Realybę, viskas, tame tarpe ir visa visata yra ne ką daugiau nei praeinanti iliuzija, mes nelaikome to pamišimu, o laikome tai visiškai natūralia pasekme arba žemiško gyvenimo vystimųsi. Juk kas yra gyvenimas? Pačių įvairiausių pergyvenimų visuma, kasdien besikeičiančių minčių, emocijų ir nuomonių. Jaunystėje mes su pilnutiniu entuziazmu pašvenčiame save kokiam nors idealui, herojui, kuriuo bandome sekti ir kopijuoti; o po kelių metų, kai mūsų jaunatviškų jausmų entuziazmas išblėsta ir užleidžia vietą gerokai blaivesniam požiūriui į gyvenimą, mes patys pirmieji pasiryžę išjuokti savo fantazijas. Ir vis tik, vieną kartą mes taip stipriai sutapatinome savo asmenybę su idealu, kad ši pilnai buvo į jį panirusi, su juo susiliedami. Ar galima apie penkiasdešimtmetį vyrą pasakyti, kad tai toks pat žmogus, koks jis buvo ir dvidešimties? Vidinis žmogus tikrai yra tas pats; bet išorinė asmenybė pilnutinai persimainė ir pasikeitė. Ar šituos žmogiško proto pasikeitimus jūs taip pat pavadinsite pamišimu?

263 Klausiantis. O kaip jūs tai pavadinsite, ir, svarbiausia, kaip paaiškinsite pastovumą pirmojo ir trumpalaikiškumą antrojo?

Teosofas. Čia mums visada pasiruošęs padėti mūsų mokymas, ir todėl mums tai nesudaro jokių sunkumų. Atsakymas glūdi dvilypėje mūsų proto sąmonėje, o taip pat dvilypėje mąstančio principo prigimtyje. Yra dvasinė sąmonė, manasinė išmintis, apšviesta buddhi spindesio ir gebanti iš esmės priimti abstrakcijas, ir yra jutiminė sąmonė – žemoji manas šviesa, neatskiriama nuo mūsų smegenų ir jausmų. Ši antroji sąmonė yra pavaldi smegenims ir fiziniams jausmams ir, būdama pilnai nuo jų priklausoma, turi sunykti ir galų gale mirti kartu su jų išnykimu. Ir tik aukštoji sąmonė, kurios ištakos amžinybėje ir kuri gyvena visada, gali būti laikoma nemirtinga. Visa kita priklauso praeinančiai iliuzijai.

264 Klausiantis. Tai kaip realiai jūs suprantate iliuziją?

Teosofas. Tai labai gerai aprašyta ką tik minėtoje apybraižoje apie „Aukščiausią Aš“, kurio autorius rašo:

„Aptarinėjama mūsų teorija (dėl idėjų pasikeitimo tarp Aukščiausio Aš ir žemojo aš) pilnai harmonizuojasi su požiūriu į šį pasaulį, kuriame mes gyvename, kaip į fenomenalų iliuzijų pasaulį; iš kitos pusės, į dvasinius gamtos planus – kaip į numenalų (dieviškos galios – aut.) pasaulį, arba realybės lygmenį. Ta gamtos sritis, kurioje, taip sakant, užgimsta nemirtinga siela, yra daug realesnė, negu ta, kurioje trumpam pražysta jos žiedai, kad galų gale nuvystų ir išbarstytų žiedlapius, kai tuo metu augalas atstatinėja jėgas, kad subrandintų naują žiedą. Įsivaizduokime, kad įprastiniais jausmais būtų įmanoma suvokti tik žiedus, o jų šaknys egzistuotų neužčiuopiamame ir mums nematomame būvyje. Tada tokio pasaulio filosofai, įtarę esant tokias šaknis kitame būties plane, apie žiedus pilnai galėtų pasakyti: „Tai nėra tikri augalai: jie neturi jokios veiksmingos reikšmės ir yra tik iliuzorinis momentinis reiškinys“.

Štai ką aš turėjau galvoje. Ne tas pasaulis, kuriame pražysta trumpalaikiai ir nuvystantys asmeninių gyvenimų žiedai, yra realus ir pastovus, o tas, kuriame mes atrandame sąmonės šaknis, nepavaldžias iliuzijai ir egzistuojančias amžinybėje.

265 Klausiantis. Ką jūs įsivaizduojate šaknimis, egzistuojančiomis amžinybėje?

Teosofas. Tai mąstanti esybė, įsikūnijantis Aš, nepriklausomai nuo to, ar vadinsime ją „angelu“, „dvasia“ ar jėga. Iš to, kas suvokiama mūsų jausmais, tiktai tai, kas tiesiogiai išauga arba susieta su šia nematoma šaknimi, galės priimti jos nemirtingumą. Štai kodėl kiekviena pakylėta mintis, idėja ir garbingas asmenybės siekis, užpildantis visą Aš, gimstantis iš tos šaknies ir maitinamas jos, įgyja nemirtingumą. Na, o fizinė sąmonė, kadangi ši savybė priklauso mąstančiam, bet žemajam principui (kama rupai arba gyvuliniam instinktui, kuris apšviestas tik žemojo manas atspindžio), turi išnykti. Tai, kas išlieka veiksnus, kai kūnas nugrimzta į miegą arba yra paralyžuotas yra aukštoji sąmonė; mūsų atmintis gi visiškai silpnai ir netiksliai – nes automatiškai – fiksuoja tuos įspūdžius, labai dažnai jai nepavyksta išsaugoti netgi jų nuotrupų.

266 Klausiantis. Bet kodėl gi manas, nors jūs jį ir vadinate „nusu“, „dievu“, savo įsikūnijimų metu yra toks silpnas, kad leidžia kūnui save pavergti ir sukaustyti?

Teosofas. Aš galėčiau jums grąžinti tą patį klausimą: „Kodėl tas, kurį jūs vadinate „Dievų Dievu“ ir Vieningu Gyvu Dievu, yra toks silpnas, kad leido blogiui (arba Velniui) nugalėti ir jį patį, ir jo tvarinius, kaip danguje, taip ir įsikūnijusius Žemėje?“ Jūs, tikriausiai, atsakysite: „tai slėpinys; o mums draudžiama kištis į dieviškus slėpinius“. Tačiau kadangi mums mūsų religinė filosofija to nedraudžia, tai aš atsakysiu, kad jeigu Dievas nenusileis į žemę įsikūnijęs kaip avataras, tai nė vienas dieviškas principas nebus užspaustas ir paralyžiuotas kunkuliuojančios gyvulinės materijos. Šiame iliuzijų plane įvairialytis visada bus aukščiau už vienalytį, ir kuo esybė bus arčiau pradžios, Pradinio Vienalytiškumo, tuo sudėtingiau jai bus įsitvirtinti Žemėje. Dvasinės ir dieviškos jėgos snaudžia kiekviename žmoguje; ir kuo platesnis jos dvasinis matymas, tuo galingesnis tampa jame esantis Dievas. Bet tik nedaugelis gali jį pajausti; kaip taisyklė, dievybė mumyse visada yra supančiota ir apribota ankstesnėmis pažiūromis, tomis idėjomis, kurios įteigtos mums vaikystėje; štai todėl jums taip sunku suprasti mūsų filosofiją.

267 Klausiantis. Ir būtent šitas „aš“ ir yra mūsų dievas?

Teosofas. Nieko panašaus; toks „dievas“ – ne visatinė dievybė, o tik viena kibirkštėlė iš dieviškos ugnies okeano. Mūsų Dievas, kuris mūsų viduje, arba „mūsų Tėvas, kuris slaptoje“ – yra tai, ką mes vadiname Vieningu Aš, arba atma. Mūsų persikūnijantis Aš savo ištakose buvo Dievu, kaip ir visos pirmapradės Vieningo Nepažinaus Principo emanacijos. Bet nuo to momento, kai jis „nupuolė į materiją“ tam, kad nuo pradžios iki galo pereitų visą nuoseklių įsikūnijimų ciklą, jis jau nebėra laisvas ir laimingas dievas, o tik vargšas klajoklis, siekiantis savo kelyje susigrąžinti tai, ką pats prarado. Atsakymą galiu papildyti, pakartodama tai, kas apie tą vidinį žmogų pasakyta „Isis Unveiled“:

„Nuo gilios senovės žmonija buvo įsitikinusi, kad kiekviename fiziniame žmoguje egzistuoja asmeninė dvasinė esybė. Ši giluminė esybė daugiau ar mažiau gali būti dieviška, priklausomai nuo to, kaip ji yra priartėjusi prie vainiko. Kuo artimesnis tas ryšys, tuo aiškiau žmogus suvokė savo paskirtį, tuo nepavojingesnės jo egzistavimui buvo išorinės sąlygos. Šis įsitikinimas – ne aklas tikėjimas ir ne prietarai, bet tik amžinai esantis instinktyvus kažko artumo jausmas – dvasinio ir nematomo pasaulio, kuris nors ir yra subjektyvus išorinio žmogaus jausmams, yra visiškai objektyvus vidiniam Aš. Be to, buvo paplitęs įsitikinimas, kad egzistuoja tiek išorinės, tiek ir vidinės sąlygos, įtakojančios mūsų valios pasiryžimą mūsų veiksmams. Fatalizmas pilnutinai buvo paneigtas, nes jis buvo suvokiamas kaip aklas veiksmas dar aklesnės jėgos. Bet egzistavo tikėjas likimu, arba karma, kurią siūlas po siūlo aplink save nuo gimimo iki mirties audžia kiekvienas žmogus, kaip kad voras audžia savo voratinklį; ir šį likimą kreipia arba buvimas šalia to, kurį kai kurie vadina „angelu sargu“, arba dar artimiau su mumis susijęs mūsų vidinis astralinis žmogus, kuris labai dažnai mirtingam žmogui, jo asmenybei tampa piktuoju genijumi. Žmogų veda abi tos jėgos, bet galiausia viena iš jų turi nugalėti; ir nuo pat pirmos, vos pastebimos tų jėgų tarpusavio kovos įsijungia griežtas ir nepalenkiamas atlygio ir atpildo dėsnis, kuris tiksliai vykdo savo užduotį, sekdamas tos kovos svyravimus. Kai paskutinis siūlas suverptas ir žmogus galutiniai supainiotas savo paties nuaustame tinkle, tada jis pasijunta visiškoje savo paties sukurto likimo valdžioje. Tada likimas jį arba sukausto, panašiai kaip kad nejudri kriauklė prisitvirtina prie nepajudinamos uolos, arba jo paties veiksmų sukeltas sūkurys neša jį kaip plunksnelę“.

Toks žmogaus likimas – tikrojo Aš, ne automato, ne apvalkalo, kuris vadinamas žmogumi. Būtent tas žmogus turi tapti materijos nugalėtoju.

 

Sudėtinga manas prigimtis

268 Klausiantis. Jūs norėjote man kažką papasakoti apie manas esmę, ir koks jo ryšys su fizinio žmogaus skandhais.

Teosofas. Būtent tą prigimtį, paslaptingą, kintančią, nepasiekiamą ir beveik nesuvokiamą, kai kalbama apie jos ryšį su kitais principais, labai sunku yra suprasti ir dar sunkiau paaiškinti. Manas – tai ir principas, ir tuo pat metu tai esybė ir individualybė, t.y. „Aš“. Tai „dievas“, bet tuo pačiu jis pasmerktas nesibaigiančiam įsikūnijimų ciklui, už kiekvieną iš jų jis yra atsakingas ir turi kentėti. Visa tai atrodo prieštaringa ir taip glumina; bet vis tiek, vien tik Europoje yra šimtai žmonių, pilnai tai suvokusių, nes jie pajunta Aš ne tik kaip vientisumą, bet ir atskirais jo aspektais. Galų gale, kad būčiau geriau suprasta, turiu pradėti nuo pradžių ir keliais bruožais supažindinti jus su to Aš genealogija.

269 Klausiantis. Tęskite.

Teosofas. Pabandykite įsivaizduoti „dvasią“, dangišką būtybę (nesvarbu, kokiu vardu bevadintume), dievišką savo prigimtimi, bet vis tik nepakankamai švarią tam, kad galėtų būti vieninga su VISU, ir kuri tam, kad galiausiai pasiektų tą vienybę, turi apsivalyti. Pasiekti tai ji galės tik tuo atveju, jei individualiai ir asmeniškai, (t.y. dvasiškai ir fiziškai) išbandys kiekvieną pergyvenimą ir jausmą, egzistuojantį diferencijuotos Visatos įvairovėje. Tokiu būdu, įgijusi patyrimą žemiausiose prigimties valdose ir su kiekvienu laipteliu kildama vis aukštyn ir aukštyn būties laiptais, ji turi išbandyti kiekvieną patyrimą visuose žmogiškuose lygiuose. Iš esmės tai yra mintis, ir todėl daugiskaitoje vadinama manasaputra, „(visatinės) išminties sūnumis“. Štai tą individualizuotą mintį mes, teosofai, ir vadiname tikruoju žmogaus Aš, mąstančia esybe, uždarytą į narvą iš kaulų ir kūno. Tai, be abejonės, dvasinė esybė, o ne materiali, tokios esybės ir yra persikūnijantys Aš, užpildantys tą gyvulinės materijos visumą, kurią mes vadiname žmonija, ir vadinami jie „protais“ arba manas. Bet vos patekus į narvą, t.y. įsikūnijus, jų prigimtis tampa dvilype: kitais žodžiais sakant, amžinos Dieviškos Išminties spinduliai, suprantami kaip individualios esybės, įgyja dvi savybes – tai a) būdingą jiems veržimąsi į viršų, ir tai aukščiausio manas savybė, ir b) žmogiškas svarstymas, arba gyvulinis mąstymas, kuris dėl žmogaus smegenų pranašumo išaugo į protą, vadinamas žemuoju manas, arba protu, linkusiu į norus, kama-manas. Pirmasis veržiasi į buddhi, kitas traukiamas žemyn, į gyvulinių aistrų ir troškimų irštvą. Kama-manasams nėra vietos devačane, jie negali prisijungti ir prie dieviškos trejybės, kuri vienybėje kyla į mentalinę palaimą. Ir vis tik būtent „Aš“, manasinė esybė, atsakinga už žemųjų skandhų nuodėmes, lygiai taip pat, kaip tėvai yra atsakingi už savo vaiko išdaigas, kol šie neatsako už savo veiksmus.

270 Klausiantis. Ir šis „vaikas“ yra asmenybė?

Teosofas. Taip. Todėl, kai tvirtinama, kad „asmenybė“ miršta kartu su kūnu, tai neatspindi visumos. Kūnas, kuris buvo tik daiktinis misterio A. arba misis B. simboliu, sunyksta kartu su visais savo materialiais skandhais, kurie yra jo matoma išraiška. Bet visa tai, kas žemiško gyvenimo bėgyje sudarė dvasinę patyrimų visumą: kilniausi troškimai, nemirštanti meilė ir neegoistinė misterio A. arba misis B. natūra - visa tai devačano laikotarpiu prisijungia prie Aš, kuris sutapatinamas su dvasine tos žemiškos esybės dalimi, kuri jau išnyko iš akiračio. Aktorius taip įsigyvena į vaidmenį, kurį ką tik suvaidino, kad jis jam sapnuojasi visą devačano naktį, ir šis regėjimas tęsiasi tol, kol jam vėl neišmuš sugrįžimo į gyvenimo sceną valanda, kur jis turės suvaidinti jau kitą vaidmenį.

271 Klausiantis. Bet kaip galėjo taip atsitikti, kad tas mokymas, kuris kaip jūs sakote, yra toks pat senas, kaip ir mąstantis žmogus, nerado jo atspindžio, sakykime, krikščioniškoje teologijoje?

Teosofas. Jūs klystate, rado; tik teologija jį neatpažįstamai sudarkė, kaip, beje, ji sudarkė ir daugelį kitų mokymų. Teologija „Aš“ vadina angelu, kurį gimimo metu mums duoda Dievas tam, kad jis pasirūpintų mūsų siela. Bet teologinė logika, vietoje to, kad paskelbtų „angelą“ atsakingu už mūsų vargšės, bejėgės „sielos“ poelgius, paskelbia, kad siela nusipelno bausmės už visas kūno ir proto nuodėmes! Siela, nematerialus Dievo kvėpavimas, pasmerkta degti, nesudegdama*, materialiame pragare, kai tuo metu „angelas“, suskliaudęs savo baltus sparnelius ir sudrėkinęs juos keliomis ašaromis, lieka nenubaustas. Ir tai „dvasios, atsiųstos mums pagelbėti“, „gailestingumo pasiuntiniai“, atsiųsti, kaip mus sako vyskupas Mantas:

„Daryti gerą turi Gelbėtojo pasekėjai,

Jie liūdi, kai čia mes skęstam nuodėmėse,

Atlikom atgailą – ir džiaugsmas jiems.“

Taigi, akivaizdu, jog jeigu viso pasaulio vyskupų kartą ir visiems laikams paprašyti apibrėžti, kaip gi jie supranta sielą ir jos funkcijas, jie nesugebėtų to padaryti, kaip nesugeba pademonstruoti net šešėlio savo ortodoksinio tikėjimo logikos!

* Kaip gražbylingai ir ugningai išsireiškė vienas šiuolaikinis angliškas Tertulianas – siela, „pagal savo prigimtį panaši į asbestą“.

 

Tas mokymas yra Jono evangelijoje

272 Klausiantis. Į tai šio mokymo pasekėjai galėtų atsakyti, kad jeigu ortodoksinė dogma ir žada neatgailaujantiems nusidėjėliams ir materialistams sunkius laikus netgi per daug realistiniame pragare, iš kitos pusės ji iki paskutinės minutės palieka jiems šansą atgailauti. Nemoko ji ir sunaikinimo, arba asmenybės praradimo, kas yra vienas ir tas pats.

Teosofas. Jeigu Bažnyčia nieko panašaus nemoko, tai Kristus, priešingai, to moko; o tai bent kažką jau reiškia, bent jau tiems, kuriems Kristus yra svarbesnis už krikščionybę.

273 Klausiantis. Ar Kristus moko kažko panašaus?

Teosofas. Taip, ir kiekvienas daug žinantis okultistas ir net kabalistas jums tai patvirtins. Kristus, arba, bent jau, ketvirtoji Evangelija, moko tiek apie reinkarnaciją, tiek ir apie asmenybės sunaikinimą, jeigu tik jūs pamiršite tiesioginę negyvo teksto prasmę ir prisilaikysite ezoterinės dvasios. Prisiminkite Jono Evangelijos 15 skyriaus 1-ą ir 2-ą posmus. Apie ką, pagal jus, kaip ne apie žmogaus aukščiausią trejybę, sakoma tame prilyginime? Atma čia yra „vyndarys“; dvasinis Aš; arba buddhi (Kristus) – tai „vynmedžio šakelė su vaisiais“, kai tuo metu gyvulinė ir gyvybinė siela, tai yra asmenybė - „šakelė“. „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas yra vynuogių augintojas. Kiekvieną šakelę, nebrandinančią vaisiaus, jis nupjauna... Kaip šaka pati iš savęs negali subrandinti vaisiaus, jei ji bus atskirta nuo vynmedžio; taip ir jūs, jei nebūsite manyje. Aš esu vynmedis, jūs - šakelės... Kas nepasilieka manyje, išmetamas laukan, kaip ir šaka, ir sudžiūsta; o tokias šakas surenka, meta į ugnį, ir jos sudega“.
Štai kaip mes tai aiškiname. Netikėdami egzistuojančia pragaro ugnimi, kuri teologų supratimu kelią pavojų „šakelėms“, mes tvirtiname, kad „vynuogių augintojas“ – tai begalinio, beasmenio principo, atmos* simbolis, kai tuo tarpu „vynmedis“ atstovauja dvasinę sielą, Kristų, o kiekviena šakelė atitinka naują įsikūnijimą.

* Misterijų metu būtent Herofantas vaizdavo „Tėvą“ pasodinusį Vynmedį. Į kiekvieną simbolį yra septyni raktai. Atskleidęs Pleromą visada buvo vadinamas „Tėvu“.

274 Klausiantis. Kuo gi jūs galite paremti tokį laisvą aiškinimą?

Teosofas. Universalus simbolizmas patvirtina to aiškinimo teisingumą ir tai , kad jis visiškai ne laisvas. Hermis sakė apie „Dievą“, „pasodinusį vynuogyną“, tai yra sukūrusį žmoniją. Kabaloje parodyta, kad Seniausias iš seniausių, arba „Ilgas Veidas“ sodina vynuogyną, įkūnijantį žmoniją; o vynuogės medis yra Gyvenimas. Tokiu būdu „Karaliaus Mesijo“ dvasia pavaizduota kaip nuplaunanti rūbus vynu iš aukščiau, nuo pasaulio sutvėrimo (Zohar XI, 10.). O Karalius Mesijas – tai „Aš“, apsivalęs savo rūbų nuplovimu (t.y. savo asmenybes įsikūnijimų metu) vynu iš aukščiau, arba buddhi. Adomas, arba A-Dom – tai „kraujas“. Kūniškas gyvenimas – tai kraujo gyvenimas (nefeš – siela), žr. Levitas, XVII. O Adamas-Kadmonas – Vienas Gimęs. Nojus taip pat sodina vynuogyną - alegorinį būsimos žmonijos daigyną. Kadangi tokia alegorija buvo priimta, mes ją aptinkame ir atkurtą nazarėjų Kodekse. Pasodinti septyni vynmedžiai, kurie ir yra mūsų septynios rasės, su jų septyniais gelbėtojais arba buddomis, kurie kilę iš Jukabar Zivo, ir juos laisto Ferho (arba Parha) Raba (Codex Nazareus t. III, 60, 61.). Kada palaimintieji pakils iki Šviesos kūrinių, jie pamatys Javar Ksivo – Gyvenimo Valdovą, ir Pirmąjį Vynmedį (Ten pat II, 281.). Šitos kabalistinės metaforos, tokiu būdu, natūraliai pasikartoja „Evangelijoje pagal Joną“ (XV, 1).

Nepamirškime, kad žmogiškoje sistemoje – netgi tose filosofijose, kurios nepripažįsta mūsų septyntainio skirstymo – „Aš“ arba mąstantis žmogus pavadintas logosu, arba sielos ir dvasios sūnumi. „Manas – tai karaliaus... karalienės... įvaikis...“ (tai buvo ezoteriniai atma ir buddhi –ekvivalentai) – skelbiama viename okultiniame veikale. Platono „žmogus-dievas“ – jis nukryžiuoja save erdvėje (arba gyvenimiško ciklo eigoje), kad apsivalytų nuo materijos. Jis tai daro pakartotinių įsikūnijimu keliu, taip vesdamas žmoniją į tobulybę ir suteikdamas vietą žemosioms formoms, kur jos galės vystytis į aukštesnes. Ir pats jis nei viename gyvenime nenustoja tobulintis ir padėti tobulėti visai fizinei gamtai. Netgi labai retais vienos iš asmenybių praradimo atvejais, kai tokia asmenybė visiškai yra praradusi net dvasingumo žiežirbą, vis tiek tai padeda jo individualiam augimui.

275 Klausiantis. Bet jeigu „Aš“ yra atsakingas už savo asmenybių prasižengimus, tai jis taip pat turi atsakyti ir už netektis, tiksliau, už vienos iš asmenybių sunaikinimą.

Teosofas. Nieko panašaus, jeigu tik jis nieko nepadarė, kad būtų išvengta tokio siaubingo likimo. Bet jeigu, nežiūrint visų jo pastangų, jo balsas, kuris ir yra mūsų sąžinės balsas, negalėjo prasiskverbti pro materijos sieną, tada šios bukumas, atsirandantis dėl materijos prigimties netobulumo, atsiduria vienoje gretoje su kitomis Gamtos klaidomis. Pats AŠ jau pakankamai nubaudžiamas devačano netektimi, ir ypač skaudžiai baudžiamas būtinybe įsikūnyti beveik tuojau pat.

276 Klausiantis. Šita doktrina apie sielos, arba asmenybės, praradimo galimybę, kaip jūs tai vadinate, kalba prieš idealias tiek krikščionių, tiek ir spiritualistų teorijas, nors štai Svedenborgas (Swedenborg) iki kažkokio laipsnio ją priima – tai, ką jis vadina dvasine mirtimi. Tačiau jie niekada jos nepriims.

Teosofas. Tai niekaip negali pakeisti prigimties fakto, jeigu tai yra faktas, arba užkirsti kelią tokiam įvykiui. Visata ir viskas joje yra moralu, protinga, fiziška, psichiška arba dvasiška ir sudaryta pagal tobulą pusiausvyros ir harmonijos dėsnį. Kaip buvo kalbėta anksčiau (žr. „Isis Unveiled“), harmoninguose periodiškuose sferų apsisukimuose įcentrinė jėga negalėtų pasireikšti be išcentrinės jėgos; ir visos formos ir jų progresas yra tos dvišalės jėgos, egzistuojančios gamtoje, produktas. Dvasia (arba buddhi) – tai išcentrinė jėga, o siela (manas) – įcentrinė dvasinė energija; todėl norint pasiekti bendrą rezultatą, jos turi būti absoliučioje sąjungoje ir harmonijoje. Nutraukite arba pažeiskite žemiškos sielos įcentrines jėgas, besiveržiančias į centrą, kuris traukia ją; pristabdykite jos vystimąsi, materijos svorį padarę sunkesniu, negu ji gali išlaikyti, arba aukštesniu, nei įmanomas devačano būsenoje, ir visumos harmonija bus sunaikinta. Asmenybės gyvenimas arba, tiksliau, jo idealus atspindys, gali būti tęsiamas, jei yra palaikomas dvišalės jėgos, kurią duoda tampri buddhi ir manas sąjunga, atsirandanti kiekviename įsikūnijime, arba asmeniniame egzistavime. Mažiausias nukrypimas nuo harmonijos kenkia, ir kai ji suyra be vilties pasitaisyti, tos dvi jėgos mirties momentu atsiskiria. Per trumpą laikotarpį asmeninė forma (vadinama kama rupa arba majavi rupa), kurios dvasinis žydėjimas, prisijungęs prie Aš, seka paskui jį į devačaną, pastoviai individualybei pranešdamas savo asmeninį atspalvį (laikinai, taip sakant), nunešama į kamaloką, kad ten liktų ir palaipsniui išnyktų. Po mirties ypatingai ištvirkusio, bedvasio ir nepataisomai blogo žmogaus asmenybei prasideda kritinis momentas. Jeigu dar esant gyvam paskutinės ir žūtbūtinės Vidinio Aš (manas) pastangos sujungti su savimi ir su virpančiu dievišku buddhi spinduliu sužlugdys nors kokią asmenybės dalį, jeigu tam spinduliui vis sunkiau bus prasiskverbti pro vis tankėjančią fizinių smegenų žievę, Dvasinis Aš arba manas, kartą atsiskyręs nuo kūno, bus visiškai atskirtas nuo bekūnių asmenybės likučių, ir jie, arba kama rupa, vedami savo žemiškos traukos bus įtraukti į adą, kurį mes vadiname kamaloka ir ten liks. Tai ir yra nupjautos nuo vynuogės „nudžiūvusios šakos“, kurias minėjo Jėzus. Tačiau sunaikinimas niekada nebūna momentinis, visiškas sunaikinimas gali tęstis ne vieną šimtmetį. Tačiau tada asmenybė lieka drauge su kitų, sėkmingesnių asmeninių aš likučiais, ir kartu su jais tampa kevalu arba elementarijumi. Kaip pasakyta „Isis Unveiled“ („Izidėje“), kaip tik šios dvi „dvasių“ klasės, kevalai ir elementarijai, ir yra ryškiausios „žvaigždės“ didžiojoje spiritualistų „materializacijos“ scenoje. Ir galite būti tikri, kad persikūnija ne jie; ir todėl tik nedaugelis iš tų „brangių mirusiųjų“ ką nors žino apie persikūnijimą, taip klaidindami spiritualistus.

277 Klausiantis. O argi „Isis Unveiled“ autorė nebuvo apkaltinta tuo, kad pasisako prieš reinkarnacijos teoriją?

Teosofas. Tik nesupratusieji to, kas pasakyta, apkaltino ją. Juk kai šis darbas buvo parašyta, niekas nei iš anglų, nei iš amerikiečių spiritualistų persikūnijimu netikėjo; ir tai, kas knygoje buvo pasakyta apie „dvasių persikėlimą“, buvo nukreipta prieš prancūzų spiritualistus, kurių teorija yra tiek antifilosofiška ir absurdiška, kiek logiškas ir akivaizdus savo tiesa yra Rytų mokymas. Mokymo apie reinkarnaciją šalininkai, priklausantys Alano Kardeko mokyklai, tiki savavališku ir nedelsiamu persikūnijimu. Jie teigia, kad miręs tėvas gali įsikūnyti savo dar negimusioje dukteryje, ir taip toliau. Jie nepripažįsta nei devačano, nei karmos, ir nesivadovauja jokia filosofine teorija, kuri galėtų pagrįsti jų teiginius arba patvirtintų persikūnijimų eiliškumo būtinybę. Bet kaipgi „Izidės“ autorė gali prieštarauti karminei reinkarnacijai, su protarpiais tarp dviejų įsikūnijimų nuo 1000 iki 1500 metų, jeigu tai yra vienas iš buddistų, ir induistų tikėjimo pagrindų.

278 Klausiantis. Vadinasi, jūs visiškai neigiate spiritistų ir spiritualistų teorijas?

Teosofas. Ne pilnutinai, o tik jų pagrindines teorijas. Ir tie, ir tie remiasi tuo, ką jiems kalba jų „dvasios“; ir jie taip nesutinka vieni su kitais, kaip teosofai nesutinka nei su vienais, nei su kitais. Tiesa yra viena, ir kada mes girdime, kad prancūziškos šmėklos moko apie reinkarnaciją, o angliškos šmėklos tai neigia ir dergia, mes galime tik pasakyti, kad arba prancūziškos, arba angliškos „dvasios“ pačios nežino, apie ką jos kalba. Kaip spiritistai ir spiritualistai mes tikime egzistuojant „dvasias“, arba nematomas būtybes, daugiau ar mažiau apdovanotas protu. Bet jeigu mūsų mokyme priskaičiuojama daugybė jų rūšių ir tipų, tai mūsų oponentai tvirtina, kad yra vien tik žmonių išsikūnijusios „dvasios“, kurios, mūsų nuomone, daugeliu atvejų yra tik kevalai, egzistuojantys kama-lokoje.

279 Klausiantis. Panašu, kad jūs rimtai nusiteikusi prieš „dvasias“? Kadangi jūs jau man paaiškinote savo pažiūras ir priežastis, kodėl jūs netikite išsikūnijusių dvasių materializacija ir tiesioginiu bendravimu seansų metu su „mirusiųjų dvasiomis“, paaiškinkite man dar vieną faktą: kodėl kai kurie teosofai be atvangos tvirtina, kad šis ryšys su dvasiomis ir mediumizmas yra labai pavojingi? Ar jie turi konkrečius įrodymus?

Teosofas. Reikia tikėtis, kad taip. Aš, pavyzdžiui, tai tikrai žinau. Turėdama ilgesnį nei pusės amžiaus patyrimą bendravimo su tomis nematomomis, bet labai jau apčiuopiamomis „įtakomis“- nuo protingų elementalų ir pusiau sąmoningų kevalų iki visiškai nejautrių ir nepasiduodančių apibūdinimui visų rūšių šmėklų – kurių egzistavimo negalima neigti, aš turiu neabejotiną teisę išsakyti savo požiūrį.

280 Klausiantis. Ar galite pateikti vieną ar kelis pavyzdžius, kurie paaiškintų, kodėl tokia praktika turi būti laikoma pavojinga?

Teosofas. Tai pareikalaus daug daugiau laiko, negu galiu jums skirti. Kiekvieną priežastį reikia vertinti pagal tas pasekmes, kurias ji sukelia. Detaliai išstudijuokite paskutiniųjų penkiasdešimties metų spiritualizmo istoriją, nuo jo atgimimo Amerikoje šiame šimtmetyje, ir patys įvertinkite, ko daugiau jis suteikė savo pasekėjams: gėrio ar žalos. Prašau mane suprasti teisingai: aš pasisakau ne prieš tikrąjį spiritualizmą, o prieš šiuolaikinį judėjimą tuo pavadinimu ir prieš taip vadinamą filosofiją, išrastą šių fenomenų paaiškinimui.

281 Klausiantis. Tai jūs iš viso netikite jų fenomenais?

Teosofas. Kaip tik dėl to, kad aš turiu per daug svarų pagrindą tikėti jais, ir žinau, kad (išskyrus keletą sąmoningų apgaulės atvejų) jų egzistavimas yra tokia pat tiesa, kaip ir tai, kad jūs ir aš gyvename – būtent todėl visa mano esybė sukyla prieš šiuos fenomenus. Dar kartą kartoju: aš kalbu tik apie fizinius, o ne apie mentalinius, ar net psichinius reiškinius. Panašus pritraukia panašius. Yra keletas kilnių, taurių, gerų vyrų ir moterų, pažįstamų man asmeniškai, kurie daugelį metų gyveno vadovaujami ir net saugomi aukštų išsikūnijusių arba net planetinių „dvasių“. Bet tie protai neturi nieko bendro su „Džonais Kingais“ ar „Ernestais“, kurie figūruoja seansų kambariuose. Tie protai veda tik labai retais ir išskirtiniais atvejais tuos mirtinguosius, prie kurių juos tarsi magnetas pritraukia karminė žmogaus praeitis. Norint juos privilioti nepakanka „tobulėjimo pozos“ (praktika, kurią sugalvojo spiritai, vystyti mediumizmą). Taip galima  tik atidaryti duris ištisam spiečiui „šmėklų“, gerų, blogų arba neutralių, kurių vergu mediumas tampa visam gyvenimui. Būtent tokiam betvarkiui mediumizmui ir kontaktams su įvairiausiomis „dvasiomis“, vadinamomis namų dvasiomis, aš prieštarauju, bet ne dvasiniam misticizmui. Dvasinis misticizmas yra taurus ir šventas, o šis mediumizmas yra tokios pat prigimties, kaip ir tie nepaprasti dviejų amžių senumo fenomenai, dėl kurių nukentėjo tiek daug raganų ir burtininkų. Paskaitykite J. Glianvilą (J. Glanvil) ir kitus autorius, kurie rašo apie reiškinius, analogiškus daugeliui, jeigu ne visiems fiziniams XIX amžiaus „spiritualizmo“ reiškiniams.

282 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad tai tik burtai ir nieko daugiau?

Teosofas. Aš tik noriu pasakyti, kad visas tas bendravimas su mirusiaisiais, sąmoningas jis, ar nesąmoningas, yra nekromantija, labai pavojingas užsiėmimas. Šimtmečius iki Mozės tokius mirusiųjų iškvietimus visos mąstančios tautos laikė nuodėmingais ir žiauriais, nes tai trikdo sielų ramybę ir evoliuciniame vystimesi trukdo joms pereiti į aukštesnį būvį.

Visa praėjusių šimtmečių išmintis atmetė tokią praktiką. Pabaigai aš pasakysiu tai, ką jau penkiolika metų kartoju ir žodžiu, ir spaudoje: tuo tarpu, kai vienos iš taip vadinamų „dvasių“ pačios nežino, ką kalba, kartodamos kaip papūgos tai, ką atkapstė mediumų ir kitų žmonių protuose, kitos yra labai pavojingos ir žmogų gali priversti daryti tik blogį. Faktai yra akivaizdūs. Užtenka jums aplankyti Alano Kardeko mokyklos spiritistų būrelį, ir jūs ten rasite „dvasias“, ginančias reinkarnaciją ir kalbančias kaip tikri katalikai. Kreipkitės į „brangius mirusiuosius“ Anglijoje ir Amerikoje, ir jūs išgirsite, kaip atkakliai jie neigia reinkarnaciją, koneveikia visus, kurie tai skelbia, ir prisilaiko protestantiškų pažiūrų. Patys geriausi ir stipriausi jūsų mediumai kentėjo kūniškas ir sielos ligas. Prisiminkite liūdną Čarlzo Fosterio likimą, kuris kaip agresyvus pamišėlis mirė bepročių namuose; prisiminkite Sleidą, kenčiantį nuo epilepsijos; Eglintoną – geriausią šiandienos Anglijos mediumą – pasmerktą tai pačiai epilepsijai. Atsigręžkite į D.D.Houmo gyvenimą, kurio protas paskendo įklimpo pyktyje ir apmaudo kartėlyje, kuris neištarė nė vieno gero žodžio tiems, kuriuos įtarė turint psichinių jėgų, ir iki pat savo apverktino gyvenimo pabaigos juodino visus mediumus. Šitas Kalvinas nuo spiritualizmo daugelį metų kentėjo siaubingus stuburo skausmus, atsiradusius nuo bendravimo su „dvasiomis“, ir mirė būdamas visišku paliegėliu. Dar prisiminkite liūdną vargšo Vašingtono Irvingo Bišopo likimą. Aš buvau sutikusi jį Niujorke, kai jam buvo keturiolika metų, jis neabejotinai buvo mediumas. Tiesa, šis vargšas jaunuolis nusprendė nebendrauti su savo „dvasiomis“ ir pakrikštijo jas „nesąmoningais raumenų veiksmais“ – suteikdamas progą triumfuoti visų mokslo korporacijų išsimokslinusiems kvailiams ir taip papildydamas savo kišenės. Tačiau - apie mirusius galima kalbėti arba gerai, arba nieko – jo galas buvo liūdnas. Jis stoiškai slėpė epilepsijos priepuolius - tai pirmas ir pats stipriausias tikro mediumizmo simptomas – ir kas žino, ar jis jau buvo miręs ar buvo transe, kai buvo atliekamas pomirtinis skrodimas. Jo giminaičiai tvirtino, kad jis buvo gyvas, jei galima tikėti agentūros Reuters telegramomis. Pagaliau atkreipkite dėmesį į mediumes-veteranes, šiuolaikinio spiritualizmo steigėjas ir puoselėtojas – seseris Foks. Daugiau kaip po keturiasdešimties bendravimo su „angelais“ metų jos tapo neišgydomomis girtuoklėmis, viešose paskaitose atsisakančiomis viso savo gyvenimo darbo ir filosofijos, pavadindamos tai šarlataniškumu. Kokios turėjo būti dvasios, pastūmėjusios jas į tai, aš klausiu jūsų?

283 Klausiantis. Bet ar teisingos jūsų išvados?

Teosofas. O kokias išvadas padarytumėte jūs, jeigu sužinotumėte, kad geriausiems privačios dainavimo mokyklos mokiniams nuo per didelės įtampos dingo balso? Kad jų darbo metodika bloga, tiesa? Aš galvoju, jog spiritualizmo atžvilgiu išvada tokia pat teisinga, jeigu mes matome, kad geriausi jų mediumai sulaukia tokio likimo. Mes tik galime pasakyti: „Tegul tie, kuriuos domina šios problemos, sprendžia apie spiritualizmo medį iš jo vaisių ir pamąsto apie gautą pamoką“. Mes, teosofai, visada spiritualistus laikėme savo broliais, turinčiais tuos pačius mistinius polinkius, kaip ir mes, bet jie visada laikė mus priešais. Mes, turėdami daug senesnę filosofiją, stengėmės jiems padėti ir įspėti apie gresiantį pavojų; bet jie atsimodavo įžeidinėdami ir šmeiždami mus ir mūsų motyvus pačiais įvairiausiais būdais. Nežiūrint į tai, geriausi anglų spiritualistai kalba taip pat kaip ir mes, tais atvejais, kai rimtai išsako savo pažiūras. Paklausykite, pavyzdžiui, kaip „M.A.Oksonas“, pripažįsta šią tiesą: „Spiritualistai linkę per daug dėmesio skirti išorinių dvasių kišimuisi į mūsų gyvenimą ir nepastebi įsikūnijusios Dvasios galimybių“. Kam koneveikti ir įžeidinėti mus, jeigu mes sakome tą patį? Todėl nuo šiol spiritualizmas mūsų nebedomins. Dabar grįžkime prie reinkarnacijos.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją