Antradienis, Vas 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją

Raktas į Teosofiją

J. P. Blavatskaja

RAKTAS Į TEOSOFIJĄ

Klausimų ir atsakymų forma aiškiai išdėstyti ETIKA, MOKSLAS IR FILOSOFIJA, kurių studijavimui buvo įkurta Teosofinė Draugija „J.P.B. skiria visiems savo mokiniams, kad jie galėtų mokytis ir, savo ruožtu, mokyti“

ĮŽANGA

Šios knygos paskirtis tiksliai išreikšta jos pavadinime „Raktas į Teosofiją“ („The Key to Theosophy“), ir reikalauja tik kelių žodžių paaiškinimui. Ši knyga nėra pilnas arba išsamus teosofijos vadovėlis, ji yra tik raktas atrakinti duris, vedančias į gilesnes teosofijos studijas.

Ji studijuoja bendrus Išminties Religijos kontūrus ir aiškina fundamentalius jos principus; tuo pat metu atsako į įvairius prieštaravimus, kurie iškyla vidutiniam vakarietiškam žmogui, ir stengdamasi išdėstyti nežinomas sąvokas kiek įmanoma paprastesne forma ir suprantamais žodžiais. Būtų susireikšminimas manyti, kad ši knyga padarys teosofiją suprantama be jokių skaitytojo mąstymo pastangų, bet mes tikimės, kad likusių neaiškumų priežastimi bus pati idėja, o ne žodžiai, ir temos gilumas, o ne painus jos išdėstymas. Protiškai tingiems ir bukiems teosofija paliks mįslė, nes minčių pasaulyje, kaip ir dvasiniame, kiekvienas žmogus juda pirmyn tik savo pastangomis. Rašytojas negali mąstyti už skaitytoją, beje ir skaitytojas netaps kiek geresniu, net jei toks „mąstymas už kitą“ būtų įmanomas. Tokio dalyko išdėstymo būtinybę seniai jautė tie, kurie domisi Teosofine  Draugija ir jos veikla, ir mes tikimės, kad daugeliui ji suteiks informaciją, kiek įmanoma laisvą nuo techninių smulkmenų, jei jų dėmesys jau buvo sužadintas, bet jie vis dar yra sumišę ir neįtikėję.

Buvo pabandyta spiritualiniame mokyme atskirti tiesą apie pomirtinį gyvenimą nuo melo, paaiškinant tikrąją spiritualistinių reiškinių prigimtį. Ankstesni aiškinimai prišaukė pasipiktinimų bangą autoriumi. Juk spiritualistai, kaip ir daugelis kitų, greičiau linkę tikėti maloniu, nei tikru, ir labai pyksta ant kiekvieno, kuris griauna jų malonų paklydimą. Per paskutinius metus teosofija buvo tapusi nuodingų spiritualizmo strėlių taikiniu, lyg pusinės tiesos turėtojai jaustų didesnį priešiškumą pilnos tiesos turėtojams, nei tie, kuriems iš viso nėra kuo pasigirti.
Autorius širdingai dėkoja daugeliui teosofų, kurie atsiuntė daug pasiūlymų ir klausimų, ar kitaip padėjo rašant šią knygą.
Jų pagalbos dėka šis darbas bus naudingesnis, ir jiems tai bus geriausias apdovanojimas.
J.P.B.


I TEOSOFIJA IR TEOSOFINĖ DRAUGIJA

Pavadinimo prasmė

001 Klausiantis. Teosofiją ir jos mokymą dažnai vadina naujamadiška religija. Ar teosofija yra religija?

Teosofas. Ne. Teosofija – tai Dieviškas Žinojimas arba Mokslas.

002 Klausiantis. Kokia tikra šio termino prasmė?

Teosofas. „Dieviškoji Išmintis“, Theosophia (Teosofija) arba dievų išmintis, kaip Theogonia (teogonija) - dievų genealogija. Žodis Theos graikiškai reiškia „dievas“, vieną iš dieviškų esybių, bet, žinoma, ne „Dievą“, šiuolaikine prasme. Vadinasi, tai ne „Dievo išmintis“, kaip kai kurie verčia, bet dieviškoji išmintis - ta, kurią turi dievai. Šiam terminui daug tūkstančių metų.

003Klausiantis. Kokia to pavadinimo kilmė?

Teosofas. Jis atėjo pas mus iš Aleksandrijos filosofų, vadinusių save „mylinčiais tiesą“, filaletais, nuo phileo - „mylintis“, ir aletheia – „tiesa“. Žodis „teosofija“ datuojamas trečiuoju mūsų eros amžiumi, kai jį pradėjo vartoti Amonijus Sakas (Ammonius Saccas) ir jo mokiniai*, sukūrę eklektikinės teosofinės sistemos pagrindus.

*Taip pat jie yra vadinami analogetikais. Kaip savo „Eklektinėje Filosofijoje“, aiškino profesorius A.Vailderis (Wilder), Teosofijos Draugijos narys, juos taip vadino todėl, kad jie visus šventus pasakojimus ir legendas, mitus ir misterijas interpretavo atitikimo ir analogijos principu: įvykius, vykstančius išoriniame pasaulyje, vertino kaip žmogiškos dvasios patyrimo išraišką. Juos taip pat vadino neoplatonikais. Nors teosofija, arba eklektinė teosofinė sistema, paprastai yra priskiriama trečiajam amžiui, vis tiktai, jeigu tikėti Diogenu Laercijumi, jos šaltiniai gerokai ankstesni, nes šią sistemą jis priskyrė Egipto žyniui Pot-Amunui, gyvenusiam ankstyvaisiais Ptolomėjaus dinastijos valdymo metais. Tas pats autorius sako, kad pavadinimas yra koptų kalbos ir reiškia tai, kas pašvęsta Amunui, išminties dievui. Teosofija yra dieviško žinojimo, brahma-vidja ekvivalentas.

004 Klausiantis. Koks buvo šios sistemos tikslas?

Teosofas. Visų pirma, mokiniams ir visiems „mylintiems tiesą“ įkvėpti kai kurias didžiąsias moralines tiesas. Iš čia ir Teosofinės Draugijos devizas - „Nėra religijos aukštesnės už tiesą“. Pagrindinis eklektinės teosofinės mokyklos steigėjų tikslas buvo vienas iš trijų dabartinės pasekėjos - Teosofinės Draugijos - tikslų, o būtent - sutaikyti visas religijas, sektas ir nacijas į bendrą etikos sistemą, pagrįstą amžinomis tiesomis.

005 Klausiantis. Kaip jūs galite pademonstruoti, kad tai nėra neįgyvendinama svajonė ir kad visos pasaulinės religijos realiai remiasi viena ir  ta pačia tiesa?

Teosofas. Lyginamojo tyrimo metodu ir analize. „Išminties Religija“ senovėje buvo vienintelė; ir pirminės religinės filosofijos tapatumas įrodytas identiškomis doktrinomis, perduodamomis pašvęstiesiems misterijų metu, kurios kažkada buvo plačiai paplitusios. „Visi senieji kultai vieninteliu jų pirmtaku nurodo teosofiją. Raktas, kuris ką nors atidaro, turi atidaryti viską, priešingu atveju, tai netikras raktas“. („Eklektinė Filosofija“).

 

Teosofinės draugijos politika

006 Klausiantis. Amonijaus laikais gyvavo keletas didžiųjų religijų, ir labai daug sektų tiek Egipte, tiek ir Palestinoje. Kaip jis sugebėjo sutaikyti jas?

Teosofas. Darydamas tai, ką iš naujo dabar stengiamės daryti mes. Neoplatonikai buvo didelė organizacija, ir jos nariai priklausė skirtingoms religinėms filosofijoms*; taip pat kaip ir mūsų teosofai. Tais laikais judėjas Aristobulas (Aristobulus) tvirtino, kad Aristotelio etika atitinka Mozės Įstatymo ezoterinį mokymą; Filonas Judėjus bandė sutaikyti Mozės filosofiją su Pitagoro ir Platono filosofija; o Josifas įrodė, kad Karmelo jesėjai (Essenes) buvo tik Egipto terapeutų (žiniuonių)** pasekėjai ir paprasčiausiai juos kopijavo. Taip pat ir mūsų dienomis. Mes galime nurodyti kiekvienos krikščioniškos konfesijos, netgi pačios mažiausios sektos atsiradimo kelią. Jos yra tik ūgliai arba mažos šakutės, išaugusios ant didesnių šakų; bet visos šakos išaugusios iš to paties – IŠMINTIES RELIGIJOS – kamieno. Amonijaus tikslas ir buvo tai įrodyti. Jis stengėsi įtikinti pagonis ir krikščionis, judėjus ir stabmeldžius atsisakyti savo ginčų bei kovos ir prisiminti vien tai, kad visi jie vadovaujasi viena, tik apdangstyta skirtingais aprėdais, tiesa, kad visi jie yra vienos motinos*** vaikai. Toks pat yra ir Teosofijos tikslas.

*Eklektinę Teosofiją sudarė trys dalys:

1. Tikėjimas viena absoliučia, nesuvokiama ir aukščiausia Dievybe arba begaline esybe, kuri yra visos gamtos ir viso egzistuojančio, matomo ir nematomo pasaulio ištakos.

2. Tikėjimas amžina nemirtinga žmogaus prigimtimi, kuri, būdama išspinduliuota Visuotinos Dvasios, turi tą pačią esmę kaip ir ji.

3. Teurgija, arba „dieviškas darbas“, arba dievų atliekami darbai; nuo theos – „dievai“ ir ergon – „darbas, veiksmas“. Tai labai senas terminas, bet kadangi jis priklauso misterijų žodynui, nebuvo plačiai vartojamas. Egzistavo mistinis tikėjimas, praktiškai įrodytas pašvęstųjų adeptų ir žynių, kad išsivalius iki bekūnio sutvėrimo - tai yra sugrįžus į pradinį prigimtinį švarumą – žmogus gali sukelti dievams norą perduoti jam dieviškų paslapčių žinojimą ir, net retkarčiais, padaryti jas matomomis, objektyviai ar subjektyviai. Tai buvo aukščiausias aspektas to, ką mes dabar vadiname spiritualizmu; bet prastuomenės nesuprastas ir pradėtas naudoti piktam, jis buvo kai kurių pradėtas vertinti kaip nekromantija ir, galiausiai, buvo uždraustas. Iškreipta Jamblicho (Jamblichus) teurgijos praktika vis dar pastebima kai kurių šiuolaikinių kabalistų ceremoninėje magijoje. Šiuolaikinė teosofija vengia ir atmeta abi šios magijos ir „nekromantijos“ rūšis, kaip labai pavojingas. Tikroji dieviškoji teurgija reikalauja beveik viršžmogiško švarumo ir gyvenimo šventumo; priešingu atveju ji išsigimsta ir tampa mediumizmu arba juodąja magija. Artimiausi Amonijaus Sako mokiniai, kuriuos vadino teodidaktikais, „išmokytais dievo“, – tokie kaip Plotinas (Plotinus) ir jo pasekėjas Porfirijus (Porphyry) – pradžioje neigė teurgiją, bet vėliau ją pripažino, įtakojant Jamblichui, kuris parašė tam reiškiniui skirtą veikalą „Misterijos“, pasirašęs savo mokytojo, žinomo egiptiečių žynio Abamono, vardu. Amonijus Sakas buvo iš krikščioniškos šeimos, bet nuo pat vaikystės negalėdamas priimti krikščioniškojo dogmatizmo tapo neoplatoniku. Jam, kaip ir Jakobui Biome (Bohme), bei kitiems didiesiems pranašams ir mistikams, dieviškoji išmintis atsivėrė sapnuose ir vizijose. Iš čia ir jo vardas – Teodidaktos. Jis nusprendė sutaikyti visas religines sistemas ir parodęs bendras jų ištakas, norėjo įtvirtinti vieną bendrą tikėjimą, paremtą etika. Jo gyvenimas buvo toks nepriekaištingas ir švarus, o mokymas – toks gilus ir visa apimantis, kad keletas bažnyčios tėvų tapo jo slaptais mokiniais. Klementas Aleksandrietis buvo apie jį labai aukštos nuomonės. Plotinas, Amonijaus „šventas Jonas“, taip pat buvo visų gerbiamas ir vertinamas, jis buvo labai išsilavinęs ir padorus žmogus. Būdamas 39 metų jis žygyje į Rytus lydėjo Romos imperatorių Gordijaną ir jo armiją, kad galėtų pasimokyti iš Baktrijos ir Indijos išminčių. Romoje jis įkūrė filosofijos mokyklą. Jo mokinys Porfirijus, kurio tikrasis vardas buvo Malekas (helenizuotas judėjus), surinko visus savo Mokytojo darbus. Jis pats buvo didis rašytojas ir kai kurioms Homero kūrinių dalims suteikė alegorinę interpretaciją. Meditacijos sistema, kurią naudojo filaletai, buvo gimininga indų jogai. Už tai, kas žinoma apie Eklektinę Mokyklą, mes turime būti dėkingi Origenui, Longinui ir Plotinui, tiesioginiams Amonijaus mokiniams. (A.Vailderis „Eklektinė Filosofija“).

** Valdant Filadelfiui Aleksandrijoje įsitvirtino judaizmas, ir graikų mokytojai iškart tapo pavojingais Babilono Rabinų Kolegijos priešininkais. „Eklektinės Filosofijos“ autorius taikliai pastebi: „Buddistinės, vedantinės ir maginės sistemos tuo laikotarpiu buvo dėstomos kartu su graikų filosofijomis. Nenuostabu, kad mąstantys žmonės norėjo, kad žodžių karas turi baigtis ir tikėjo galimybe iš šių įvairių mokymų išskirti vieną harmoningą sistemą... Panenas, Afinagoras ir Klimentas tobulai išstudijavo Platono filosofiją ir suprato jos neatskiriamą vienybę nuo Rytų filosofinių sistemų.

*** Mošemas sako apie Amonijų: „Suprasdamas, kad ne tik Graikijos, bet ir įvairių barbariškų tautų filosofai pagrindiniais klausimais pilnai sutiko vieni su kitais, jis nusprendė visų šių įvairių sektų tūkstančius dogmų išaiškinti taip, kad įrodytų, jog visos jos kilusios iš to paties šaltinio ir visos veda į tą patį tikslą“. Jeigu „Edinburgo Enciklopedijoje“ straipsnio apie Amonijų autorius žino, apie ką jis kalba, tai kai jis rašo apie Teodidaktosą, jis aprašo šiuolaikinius teosofus, jų įsitikinimus ir jų darbus: „Jis nurodė mokymą, gautą iš Egipto (o ezoterišką – iš Indijos) apie Visatą ir Dievybę, sudarančias vieną didelę vienybę, o taip mokymą apie pasaulio amžinybę... ir įtvirtino moralinės disciplinos sistemą, kuri leido žmonėms gyventi pagal savo šalies įstatymus ir gamtos reikalavimus, bet reikalavo, kad išmintingieji tobulintų savo protą mąstydami“.

007 Klausiantis. Kieno autoritetu jūs galite patvirtinti tai, ką pasakėte apie Aleksandrijos senovės teosofus?

Teosofas. Beveik dauguma gerai žinomų rašytojų. Vienas jų yra Modemas, jis rašo:

„Amonijus mokė, kad tautos religija ėjo kartu su filosofija ir kartu su ja sulaukė to paties likimo: būti iškreipta ir užtemdyta paprasta žmogiška tuštybe, prietarais ir melu; ir todėl ją reikia grąžinti į pradinį skaistumą, pašalinant tuos taršalus ir išaiškinant ją filosofiniais principais; ir visa, ką tikėjosi padaryti Kristus - tai atstatyti senovės išmintį ir grąžinti ją į savo pradinį vientisumą; iki minimumo susilpninti visur įsivyravusią prietarų įtaką; ir dalinai ištaisyti, o dalinai sunaikinti įvairias klaidas, kurios įsiskverbė į įvairias tautines religijas“.

Tai ir vėl tiksliai tas pats, ką kalba dabartiniai teosofai. Vienok tuomet, didįjį filaletą palaikė du Bažnyčios Tėvai, Klementas ir Afinagoras, visi išsilavinę Sinagogos rabinai, Akademija ir „giraitė“ (taip buvo vadinama Akademija, kurią įkūrė Platonas), padėdami jam jo politikoje, kai jis visus mokė bendrosios doktrinos, mes, tiesioginiai jo pasekėjai, nesulaukiame jokio pripažinimo, o atvirkščiai, esame tik įžeidinėjami ir persekiojami. Pasirodo, kad prieš 1500 metų žmonės buvo daugiau pakantesni, nei dabar šioje apsišvietusioje šalyje.

008 Klausiantis. Ar Bažnyčia jį palaikė ne todėl, kad nežiūrint jo skleidžiamos erezijos, Amonijus vis tik buvo krikščionis ir mokė krikščionybės?

Teosofas. Visiškai ne. Jis gimė kaip krikščionis, bet pats niekada nepriėmė bažnytinės krikščionybės. Tas pats autorius apie jį rašo:

„Jam reikėjo tik duoti pamokymus, atitinkančius senovės Hermio mokymą, kuriuos dar anksčiau žinojo Platonas ir Pitagoras, ir kuriais pagrindė savo filosofiją. Tą patį radęs Jono Evangelijos įžangoje, jis teisingai nutarė, kad Jėzus ketino atkurti Didįjį Išminties Mokymą jo pradinėje visumoje. Biblinius pasakojimus ir dievų istorijas jis laikė alegorijomis, nurodančiomis tiesą, arba išsigalvojimais, kuriuos reikia atmesti“. Kaip rašoma „Edinburgo Enciklopedijoje“, „jis laikė Jėzų Kristų nuostabiu žmogumi“ ir „Dievo draugu“, bet tvirtino, kad šis neplanavo visiškai sunaikinti demonų (dievų) kulto ir kad vienintelis jo ketinimas buvo apvalyti senąją religiją“.

 

Išminties religija, paslaptinga visais laikais

009 Klausiantis. Kadangi Amonijus niekada nieko neužrašė, kaip galima būti įsitikinus, kad jo mokymas buvo kaip tik toks?

Teosofas. Bet gi Budda, Pitagoras, Konfucijus, Orfėjus, Sokratas ir netgi Jėzus taip pat nepaliko jokių užrašų. Ir vis tik, daugelis iš jų yra istorinės asmenybės, ir visų jų mokymai išliko. Amonijaus mokiniai (tarp kurių buvo Origenas ir Irinėjus) rašė traktatus ir aiškino jo etiką. Tie raštai, žinoma, yra tokie pat istoriniai, kaip ir apaštalų raštai, jeigu ne daugiau. Be to, jo mokiniai – Origenas, Plotinas ir Longinas (garsios caraitės Zenobijos patarėjas) – visi apie filaletų sistemą paliko reikšmingus užrašus – bent jau susijusius su tikėjimu, kurį jie rodė viešai, nes tos mokyklos mokymas buvo padalintas į egzoterinį ir ezoterinį.

010 Klausiantis. Kaip jie galėjo pasiekti mūsų dienas, jeigu, kaip jūs tvirtinate, visa tai, ką verta vadinti išminties religija buvo ezoteriška?

Teosofas. Išminties religija visada buvo viena ir, būdama paskutiniu galimo žmonijos žinojimo žodžiu, stropiai saugoma. Ji egzistavo daugelį amžių prieš Aleksandrijos teosofus, sulaukė šių laikų ir pergyvens bet kurią kitokią religiją ir filosofiją.

011 Klausiantis. Kur ir kas ją taip saugojo?

Teosofas. Ji saugoma kiekvienos šalies pašvęstųjų; tikrųjų Tiesos ieškotojų – jų mokinių; tose pasaulio šalyse, kur tokios žinios visada buvo vertinamos ir plėtojamos: Indijoje, Centrinėje Azijoje, Persijoje.

012 Klausiantis. Ar jūs galite pateikti kokius nors Išminties Religijos ezoterizmo įrodymus?

Teosofas. Geriausias įrodymas, kurį jūs galite gauti, yra tai, kad kiekvienas senovinis religinis, arba tiksliau, filosofinis kultas buvo sudarytas iš ezoterinio, arba slapto, mokymo ir egzoterinių pamaldų (skirtų plačiajai publikai). Be to, gerai žinoma, kad kiekvienoje tautoje senovinės misterijos buvo „didžiosios“ (slaptosios) ir „mažosios“ (viešosios) – pavyzdžiui, garsiosios iškilmės Graikijoje. Egipto ir Samofrakijos herofantai ir senovės Indijos pašvęstieji braminai, net vėlyvieji žydų rabinai, visi, bijodami profanacijos, saugojo savo tikruosius, vidinius tikėjimus paslaptyje. Žydų rabinai savo populiarųjį religinį mokymą vadino merkavach (išorinis kūnas), „iškilmių vežimas“ arba apvalkalas, kuriame paslėpta siela, jų slaptosios žinios. Nei vienoje senovės tautoje žyniai niekada neskelbė tikrų filosofinių paslapčių masėms, kurioms būdavo perduodamas tik išorinis apvalkalas. Šiaurinis buddizmas turėjo savo „didžiuosius“ ir „mažuosius“ „iškilmių vežimas“, žinomus kaip mahajana ezoterinė, ir hinajana, egzoterinė, mokyklos. Negalima jiems priekaištauti už tokį slaptumą – juk ir jūs savo avių nešertumėte vietoj žolės disertacijomis botanikos temomis? Pitagoras savo gnosis vadino „tikrosios daiktų esmės pažinimu“ arba h gnosis tyn ontwn ir šitą žinojimą atskleisdavo tik davusiems įžadus mokiniams – tiems, kurie galėjo įsisavinti tokį protinį maistą ir jausti tik pasitenkinimą; jis priimdavo iš jų tylėjimo ir paslapties saugojimo įžadus. Okultinės abėcėlės ir slapti šifrai kildinami iš senovės Egipto šventraščių, kurių paslaptį senovėje žinojo tik jerogramatikai, pašvęstieji Egipto žyniai. Amonijus Sakas, kaip tvirtina jo biografai, savo mokinių reikalaudavo pasižadėti niekam neskleisti jo aukščiausiojo mokymo, išskirdamas tik tuos, kurie jau buvo susipažinę su pradiniu žinojimu ir jau anksčiau buvo davę įžadus. Pagaliau, argi mes nerandame to paties ankstyvojoje krikščionybėje, tarp gnostikų ir net pačiame Kristaus mokyme? Argi nekalbėjo jis su liaudimi prilyginimais, turinčiais dvigubą prasmę; tai paaiškindamas tik savo mokiniams? Jis jiems sakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o aniems išorėje, viskas pateikiama palyginimais“ (Morkaus Ev. 4-11). „Judėjos ir Karmelijos jesiejai panašiai skirstė savo pasekėjus į neofitus, brolius ir p arba Pašvęstuosius“. („Eklektinė Filosofija“). Šio reiškinio pavyzdžių rasime kiekvienoje šalyje.

013 Klausiantis. Ar galima pasiekti „slaptąją išmintį“ tiesiog studijuojant? Enciklopedija teosofiją įvardija panašiai kaip ir Vebsterio (Webster) žodynas, o būtent, kaip „tariamą bendravimą su Dievu ir aukščiausiomis dvasiomis, bei virš žmogiškų žinių pasiekimą fizinėmis priemonėmis ir cheminiais procesais“. Ar taip?

Teosofas. Galvoju, kad ne. Juk nei vienas leksikografas nepaaiškins nei sau, nei kitiems, kaip fiziniais ir cheminiais procesais galima pasiekti virš žmogišką žinojimą. Jeigu Vebsteris būtų parašęs „metafiziniais ir alcheminiais procesais“, tai įvardijimas būtų apytikriai teisingas; tai, kaip yra dabar – absurdas. Senovės teosofai tvirtino – tą patį sako ir dabartiniai – kad beribis negali būti suprastas riboto – tai yra suprastas ribotos būtybės – bet teigia, kad dieviška esmė ekstazės būsenoje gali būti perduota aukštesniam Dvasiniam Aš. Ši būsena, skirtingai nuo hipnozės, vargiai galėtų būti pasiekiama „fizinėmis ir cheminėmis priemonėmis“.

014 Klausiantis. Kaip jūs tai paaiškinsite?

Teosofas. Tikrąją ekstazę Plotinas apibūdino kaip „proto išlaisvinimą iš jo ribotos sąmonės, visišku jo susijungimu ir susitapatinimu su beribiškumu“. Tai aukščiausias būvis, rašo profesorius Vailderis, bet jis nėra amžinas ir pasiekiamas tik labai nedaugeliui. Tikrovėje jis identiškas tam būviui, kuris Indijoje žinomas kaip samadhi. Tai praktikuojantys jogai, fiziškai lengvina jo pasiekimą griežtu susilaikymu nuo maisto ir gėrimo, o protiškai – be perstojo stengdamiesi išvalyti ir išaukštinti protą. Meditacija – tai nebyli ir neišreikšta malda, arba, kaip sakė Platonas, „dvasios polėkis į dieviškumą, ne asmeninės naudos prašymas (visuotinai priimtos maldos prasme), bet kreipimasis į patį Gerumą – visuotinį Aukščiausią Gėrį“, kurio dalimi mes esame Žemėje, ir iš kurio esmės mes visi atsiradome. Todėl, papildo Platonas, „būk nebylus dievybių akivaizdoje, kol jos nenuims šydo nuo tavo akių, ir, dėka nuo jų sklindančios šviesos, nesuteiks tau galimybės pamatyti, kas realiai yra gėris, visai ne tai, kas tau atrodo“*.

*Tai yra tai, ką mokytas „Eklektinės Filosofijos“ autorius pavadino „dvasine fotografija“. „Siela – tai foto aparatas, kuris fiksuoja įvykius ir faktus, ateitį, praeitį ir dabartį, ir protas tai suvokia. Viskas yra už mūsų kasdieninio pasaulio ribotumo - tik viena diena arba būsena - praeitis ir ateitis sutalpinama dabartyje... Mirtis yra paskutinė ekstazė žemėje. Tada siela išsilaisvina iš kūno suvaržymų, ir jos taurioji dalis jungiasi su aukštesniąja prigimtimi ir pradeda suvokti išmintį ir aukštesnes būtybes. Mistikams tikroji teosofija yra būvis, kurį Apolonijus Tianietis buvo priverstas aprašyti šitaip: „Aš galiu matyti dabartį ir ateitį, kaip aiškiame veidrodyje. Numatančiam ateitį išminčiui nereikia nei Žemės garų, nei sugedusio oro... dievai mato ateitį, paprasti žmonės - dabartį, išminčiai - tai, kas jau ruošiasi įvykti“. Ši „išminčių teosofija“, apie kurią jis kalba, tiksliai išreikšta tvirtinime „Dievo Karalystė mumyse“.

015 Klausiantis. Tai teosofija nėra neseniai išrasta sistema, kaip kai kurie tvirtina?

Teosofas. Tik neišmanėliai gali taip kalbėti. Ji sena, kaip pasaulis, jeigu ne pavadinimu, tai savo mokymu ir etika; taip pat ji yra pati plačiausia ir labiausiai visa aprėpianti sistema.

016 Klausiantis. Tai kodėl teosofija beveik nežinoma Vakarų pusrutulio tautoms? Kodėl ji tapo knyga po septyniais užraktais rasėms, pripažintoms pačiomis kultūringiausiomis ir pirmaujančiomis?

Teosofas. Mes galvojame, kad senovėje gyvavo tokios pat kultūringos nacijos, kurios, be abejonės, lenkė mus dvasiškai. O tokiam savanoriško nežinojimo išsikerojimui yra keletas priežasčių. Vieną jų kultūringiems atėniečiams atvėrė Šv. Paulius – tai dvasinio praregėjimo, netgi dėmesio jam, praradimas, kuris atsirado dėl ilgus amžius trukusio labai stipraus jų prisirišimo prie daiktų ir dėl vergystės dogmatizmui ir ritualams. Tačiau pagrindinė priežastis yra ta, kad tikroji teosofija visada buvo saugoma paslaptyje.

017 Klausiantis. Jūs pateikėte įrodymus, kad toks paslaptingumas egzistavo, bet kokios jo tikrosios priežastys?

Teosofas. Priežastys šios: Pirmiausia, paprastos žmogiškos prigimties iškraipymas, egoizmas, visada besistengiantis patenkinti asmeninius norus artimųjų ir tėvynainių sąskaita. Tokiems žmonėms niekada negalima patikėti dieviškų paslapčių. Antra, jų negebėjimas apsaugoti šventas ir dieviškas paslaptis nuo profanacijos. Kaip tik tai ir iškreipė išaukštintas tiesas ir simbolius, palaipsniui dvasinį sumenkinant iki antropomorfinio, konkretų ir suvestą iki grubaus pavidalo – kitaip tariant, dieviškumą nužeminant iki stabmeldystės.

Teosofija – tai ne buddizmas

018 Klausiantis. Apie jus dažnai kalba kaip apie „ezoterinius buddistus“. Ar visi jūs esate Gautamo Buddos pasekėjai?

Teosofas. Lygiai tiek pat, kiek visi muzikantai yra Vagnerio pasekėjais. Kai kurie iš mūsų yra buddistai pagal tikėjimą; ir vis tik tarp mūsų daugiau yra induistų ir brahmanų, ir daugiau europiečių ir amerikiečių, gimusių krikščionimis, negu atsivertusių buddistų. Klaida įvyko dėl neteisingo puikios Sineto knygos „Ezoterinis buddizmas“ pavadinimo tikrosios prasmės supratimo; žodį „buddizmas“ reikėjo rašyti su viena, o ne su dviem „d“ raidėmis, nes omenyje turėtas „budhizmas“, nuo žodžio „bodhi“ (protas arba išmintis), o ne buddizmas, religinė Gautamos filosofija. Teosofija, kaip jau buvo sakyta, – tai IŠMINTIES RELIGIJA.

019 Klausiantis. Koks skirtumas tarp buddizmo, religijos, kurią įkūrė princas Kapilavastu, ir budhizmo, „išminties mokymo“, kuris, kaip jūs sakote, yra teosofijos sinonimas?

Teosofas. Skirtumas toks pat, kaip ir tarp slapto Kristaus mokymo, kuris buvo vadinamas „dievo karalystės paslaptimis“, ir vėlesnių bažnyčios ir sektų apeigų bei dogmatinės teologijos. „Budda“ reiškia prašviesėjęs bodhi, arba kitaip, pasiekimas, išmintis. Šaknimis ir šakomis tai atsiremia į ezoterinį mokymą, kurį Gautama perdavė tik savo išrinktiesiems arhatams.

020 Klausiantis. Bet kai kurie orientalistai neigia, kad Budda mokė ką nors ezoterinio?

Teosofas. Su tokiu pat pasisekimu jie gali neigti, kad Gamta turi paslapčių nuo mokslo žmonių. Vėliau aš tai įrodysiu, pasiremdama Buddos pokalbiais su jo mokiniu Ananda. Jo ezoterinis mokymas paprasčiausiai buvo senovės brahmanų gupta vidja (slaptos žinios), kurio raktą šiuolaikiniai pasekėjai, su kai kuriomis išimtimis, pilnai prarado. O vidja tapo tuo, kas dabar žinoma kaip šiaurinio buddizmo mahajanos mokyklos vidinis mokymas. Tie, kurie tai neigia, yra tik nemokšos, pretenduojantys į rytietišką žinojimą. Aš siūlau jums paskaityti Edkinso „Kinų buddizmas“ - ypač skyrius apie egzoterines ir ezoterines mokyklas ir mokymus – ir po to sulyginti juos su visais senojo pasaulio rašytiniais liudijimais.

021 Klausiantis. Argi teosofijos etika nesutampa su ta, kurios mokė Budda?

Teosofas. Žinoma, sutampa, nes tai etika – Išminties Religijos siela, kažkada buvusi visų tautų pašvęstųjų turtas. Budda buvo pirmasis, kuris įjungė šią iškilią etiką į savo atvirą mokymą ir padarė ją savo viešosios sistemos esme ir pagrindu. Tai ir yra didžiausias skirtumas tarp egzoterinio buddizmo ir bet kurios kitos religijos. Nes kai kitose religijose pagrindinę ir svarbiausią vietą užima ritualai ir dogmos, buddizme pagrindinis ir svarbiausias dėmesys visada skiriamas būtent etikai. Tuo ir paaiškinamas panašumas, beveik pasiekiantis identiškumą, tarp teosofijos etikos ir Buddos religijos etikos.

022 Klausiantis. O ar yra kokių nors prieštaravimų?

Teosofas. Vienas iš didžiųjų skirtumų tarp teosofijos ir egzoterinio buddizmo yra tai, kad šis, atstovaujamas jo pietinės mokyklos, visiškai neigia:

a) bet kokių dievybių egzistavimą;

b) sąmoningą pomirtinį gyvenimą ir bent jau save suvokiančią individualybę, išliekančią žmoguje.

Kaip tik toks yra tailandietiškos sektos mokymas, kuris dabar skaitomas pačia švariausia egzoterinio buddizmo forma. Taip ir yra, jeigu mes nagrinėsime tik visiems prieinamą Buddos mokymą; tokio santūrumo priežastį aš paaiškinsiu vėliau. Bet šiaurinės buddistinės mokyklos, įkurtos tuose kraštuose, į kuriuos po savo Mokytojo mirties pasitraukė pašvęstieji arhatai, moko visko, kas dabar vadinama teosofinėmis doktrinomis, todėl kad jos sudaro dalį pašvęstųjų žinojimo - tuo įrodydamos, kad per daug uoli pietinio buddizmo ortodoksija paaukojo tiesą vardan fanatiškumo. Tačiau šis mokymas yra didingesnis ir kilnesnis, gilesnis ir moksliškesnis, net ir tada, kai pateikiamas fanatiškai, lyginant su bet kuria kita bažnyčia ar religija! Ir vis tik teosofija – ne buddizmas.


II EGZOTERINĖ IR EZOTERINĖ TEOSOFIJA

Kuo šiuolaikinė Teosofijos draugija nėra

023 Klausiantis. Vadinasi, jūsų mokymai nėra nei buddizmo atgaivinimas, nei tiksli neoplatonistinės teosofijos kopija?

Teosofas. Žinoma, ne. Tačiau į šiuos klausimus nėra geresnio atsakymo, nei citata iš pranešimo „Teosofija“, kurį paskutiniame teosofų suvažiavime Čikagoje, Amerikoje (1889m., balandis) perskaitė Teosofijos Draugijos narys daktaras J.D.Bakas. Nė vienas iš dabartinių teosofų geriau neapibūdino tikrosios teosofijos esmės, kaip mūsų giliai gerbiamas draugas daktaras Bakas:

„Teosofinė Draugija buvo organizuota platinti teosofinį mokymą ir skatinti atitinkantį jį gyvenimo būdą. Dabartinė Teosofinė Draugija – ne pirmoji ir ne vienintelė tokia. Aš turiu knygą, pavadintą „Filadelfijos Teosofinės Draugijos protokolai“, išleistą Londone 1697 metais; ir kitą knygą, kurios pavadinimas „Įvadas į teosofiją, arba mokslą apie Kristaus slėpiningumą, tai yra apie Dievybę, Gamtą ir Kūrimą, apie visų veikiančių gyvenime magiškų ir dvasinių jėgų visa apimančią filosofiją, ir praktinis vadovas, kaip pasiekti aukščiausią skaistumą, šventumą ir evangelinį tobulumą; taip pat apie dieviško regėjimo ir šventų angeliškų menų pasiekimą, galimybes ir kitus dvasinio atgimimo privalumus“, išleistą Londone 1855 metais. Ši knyga skiriama:

„Krikščioniškojo pasaulio mokyklų, koledžų ir universitetų studentams; visų formų metafizikos, mechanikos ir gamtos mokslų profesoriams; išsilavinusiems pagrindinės ortodoksinės tikybos vyrams ir moterims; deistams, unitams, svedenborgiečiams ir visų kitų nepilnų ir mažai pagrįstų tikybinių mokymų pasekėjams, įvairaus plauko racionalistams ir skeptikams; tvirtai tikintiems ir prašviesėjusiems musulmonams, judėjams ir senovinių rytų religijų tikintiesiems; bet ypač šis įvadas į Teosofiją, mokslą apie visų dalykų paslaptis ir esmę, su didžiausiu nuolankumu ir meile skiriamas tiek barbariškų, tiek ir intelektualių tautų pamokslautojams ir misionieriams“.

Po metų (1856m.) išleista kita knyga „Teosofinis rinkinys“; 600 puslapių, didelio formato, šriftas „diamantas“. Buvo išleista tik 500 egzempliorių, skirtų bibliotekoms ir universitetams neatlygintinai. Šie ankstyvieji judėjimai, kurių buvo daug, dažnai užsimegzdavo Bažnyčios viduje tarp didelio dievobaimingo, pamaldumo ir nepriekaištingos reputacijos žmonių. Visi tie darbai turėjo ortodoksalinę formą, naudojo krikščioniškus išsireiškimus, ir žiūrint eilinio skaitytojo akimis taip pat, kaip ir iškilaus Bažnyčios veikėjo V.Lou darbai išsiskyrė tik giliu pamaldumu ir dievobaimingumu. Tai buvo tik bandymas iškelti ir išaiškinti Šventojo Rašto gilesnę, pirmapradę prasmę, ir tuo pačiu paaiškinti ir atskleisti teosofinį gyvenimo būdą. Tie darbai buvo greitai pamiršti ir dabar praktiškai nežinomi. Taip buvo bandoma reformuoti dvasininkiją ir atkurti tikrąjį pamaldumą, bet tai niekada nebuvo priimta ir vertinama. Užteko vieno žodžio „erezija“, kad tos knygos būtų palaidotos kartu su kitomis panašiomis utopijomis. Reformacijos metu analogišką bandymą atliko Johanas Roijhlinas (Reuchlin), rezultatas buvo toks pats, nors jis buvo artimas ir patikimas Liuterio draugas. Ortodoksai niekada nenorėjo būti mokomi ir lavinami. Reformatoriams buvo pasakyta taip pat, kaip ir Festas pasakė Povilui, kad per didelis mokytumas atvedė juos iki beprotystės ir kad toliau eiti būtų pavojinga. Jei, palikus nuošalyje terminologiją, kuri dalinai buvo tų autorių įpročių bei išsilavinimo pasekmė ir dalinai religinių apribojimų, kurie buvo perduodami per pasaulietinę valdžią, ir atsigręžti į tų veikalų esmę, tai jie pačia griežčiausia prasme buvo teosofiniai ir išimtinai skatino žmogų pažinti savo prigimtį ir aukštesnį sielos gyvenimą. Dabartinis teosofinis judėjimas kartais apskelbiamas kaip bandantis atversti krikščioniškąjį pasaulį į buddizmą, o tai paprasčiausiai reiškia, kad žodis „erezija“ neteko savo grėsmingos jėgos ir prasmės. Visais laikais atskiri žmonės daugiau ar mažiau teisingai suprato teosofinį mokymą ir stengėsi jį įpinti į savo gyvenimo audinį. Šis mokymas nepriklauso išskirtinai jokiai religijai ir neapribotas jokia visuomene ir jokiu laikotarpiu. Pagal gimimo teisę jis priklauso kiekvienai žmogiškai sielai. Tokį dalyką, kaip tikėjimo simbolį, kiekvienas turi išsirinkti pats, pagal prigimtį, poreikius ir skirtingą gyvenimo patyrimą. Todėl tampa aišku, kodėl tie, kurie įsivaizdavo teosofiją esant nauja religija, veltui medžiojo jos tikėjimo simbolius ir ritualus. Jos credo – ištikimybė Tiesai, o jos ritualas – „gerbti kiekvieną tiesą ją priimant ir pritaikant“.

Kaip menkai šis Visuotinos Brolijos principas suprastas žmonijos masių, ir kaip retai pripažįstama jo ypatinga svarba – tai patvirtina nuomonių įvairovė ir išgalvotos interpretacijos apie Teosofinę Draugiją. Vienintelis Draugijos įkūrimo principas – žmonių brolybė, apie tai bus toliau trumpai aprašoma ir netobulai dėstoma. Draugiją kritikavo, kad ji buddistinė ir antikrikščioniška, lyg ji galėtų būti ir vienokia, ir kitokia, kai tuo tarpu ir buddizmo, ir krikščionybės įkvėpėjai nuo pat jų užgimimo momento skelbė brolybę, kaip vienintelę principingai svarbią mokymo ir gyvenimo dalį. Teosofija taip pat buvo laikoma kažkuo nauju, arba geriausiu atveju, senu misticizmu, pasislėpusiu po naujo pavadinimo kauke. Ir nors tiesa yra tai, kad daugelis Draugijų buvo įkurtos vadovaujantis altruizmo arba brolybės principu, ir jų palaikymui, ir vadinosi įvairiais vardais, taip pat teisinga yra ir tai, kad daugelis vadinosi teosofinėmis, ir turėjo tuos pačius tikslus ir principus kaip ir šiuolaikinė Teosofinė Draugija. Tose draugijose mokymo esmė buvo tokia pati, o visa kita - atsitiktinumai, nors tai neatmeta ir to fakto, kad daugelis žmonių susivilioja paviršutiniškais dalykais ir nepastebi arba ignoruoja mokymo esmę“.

Į jūsų klausimą niekas aiškiau ir tiksliau neatsakys už žmogų, kuris yra vienas iš labiausiai nusipelniusių ir gerbiamų mūsų teosofų.

024 Klausiantis. Tai kokiai sistemai, be buddizmo etikos, jūs teikiate pirmenybę arba kurios sistemos prisilaikote?

Teosofas. Nė vienos ir tuo pat metu visų. Konkrečiai mes nesilaikome jokios religijos ir jokios filosofijos – mes išsirenkame tą gerą, ką randame kiekvienoje. Bet ir vėl, reikia konstatuoti, kad kaip ir visos senosios sistemos teosofija dalinasi į egzoterinę ir ezoterinę.

025 Klausiantis. Koks tarp jų skirtumas?

Teosofas. Teosofinės Draugijos nariai gali laisvai išpažinti bet kurią religiją ar filosofiją, kuri jiems patinka, arba jokios, jei to nori, su sąlyga, kad jie pilnai sutinka su trimis Draugijos tikslais ir pasiruošę vykdyti bent vieną iš jų. Draugija yra filantropinė ir mokslinė organizacija, platinanti brolybės idėjas praktiškai, o ne teoriškai. Jos nariai gali būti krikščionys ir musulmonai, judėjai ir parsai, buddistai ir brahmanistai, spiritualistai ir materialistai – tai neturi reikšmės; bet kiekvienas narys privalo būti arba filantropu, arba mokslininku, tyrinėjančiu arijų ir kitą senovinę literatūrą, arba tyrinėti psichinius reiškinius. Kitaip sakant, pagal galimybes jis turi padėti vykdyti nors vieną iš mūsų programos tikslų. Priešingu atveju, jam nėra tikslo jungtis prie mūsų. Tokia yra didžioji dauguma egzoterinės Draugijos dalis, susidariusi iš „pritvirtintų“ ir „nepritvirtintų“ narių*. Jie gali tapti, bet gali ir netapti tikrais teosofais. Jie yra nariai, nes įstojo į Draugiją; bet Draugija negali padaryti teosofu to, kuris neturi dieviško daiktų suvokimo jausmo, arba to, kuris reosofiją supranta kaip nuosavybę – jeigu galima taip išsireikšti – sektantiškai ir egoistiškai. Priežodį „ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą“, šiuo atveju, galima perfrazuoti taip: „teosofas yra tas, kuris teosofija praktikuoja“.

*„Pritvirtintas“ narys yra tas, kuris dalyvauja kokios nors Teosofinės Draugijos sekcijos veikloje. „Nepritvirtintas“ arba laisvas narys - tas, kuris priklauso Draugijai, turi Teosofinės Draugijos būstinės (Adjar, Madraso valstija) pažymėjimą, bet nesusiję su kokia nors lože ar skyriumi.

 

Teosofinės draugijos teosofai ir nariai

006 Klausiantis. Kaip aš suprantu, kalbama apie eilinius narius. Papasakokite apie tuos, kurie studijuoja ezoterinę teosofija – jie juk tikri teosofai?

Teosofas. Nebūtinai, kol jie patys neįrodė, kad jie tokie yra. Jie įstojo į vidinę grupę ir davė įžadus vykdyti okultinės grupės taisykles taip griežtai, kaip tik įmanoma. Tai sunkus įsipareigojimas, nes pirmoji taisyklė - visiškas savo asmenybės atsisakymas. Tai reiškia, kad davęs įžadus jis turi tapti visišku altruistu, niekada negalvoti apie save, pamiršti savo išdidumą ir pasipūtimą, mąstant apie gėrį savo artimiesiems – ne tik apie ezoterinės grupės narių gėrį. Jis, jeigu ezoteriniai pamokymai atnešė jam nors kokios naudos, turi gyventi visiško susilaikymo visame kame gyvenimą, atsisakydamas savęs ir pagal griežtas moralines normas, vykdydamas savo pareigą visiems žmonėms. Nedaugelis tikrų teosofų, esančių mūsų Draugijos nariais, yra tame rate. Tai nereiškia, kad už Teosofinės Draugijos ir jos vidinės grupės ribų nėra teosofų – jie yra, ir jų daugiau, negu galvoja žmonės ir, žinoma, daug daugiau negu tarp pasauliečių Teosofinės Draugijos narių.

027 Klausiantis. Kokia tada nauda stoti į taip vadinamą Teosofinę Draugiją? Koks stimulas? Teosofas. Naudos jokios, išskyrus pranašumą gauti tikrų „Išminties Religijos“ mokymų ezoterines instrukcijas ir, jei ši programa įvykdyta, sulauksite savitarpio pagalbos ir simpatijų. Sąjunga – tai jėga ir harmonija, o suderintos pastangos daro stebuklus. Tame ir slypi visų asociacijų ir sąjungų paslaptis nuo to laiko, kai egzistuoja žmonija.

028 Klausiantis. Bet kodėl žmogus, susivaldęs ir kryptingas, turintis pakankamai energijos ir užsispyrimo, negali tapti okultistu ar nors adeptu, dirbdamas vienas?

Teosofas. Gali, bet dešimt tūkstančių šansų prieš vieną, kad tai jam nepavyks. Ir pirmoji iš priežasčių yra ta, kad šiais laikais nėra knygų apie okultizmą arba teurgiją, kurios suprantama kalba išdėstytų alchemijos arba viduramžių teosofijos paslaptis. Visos jos simbolinės arba pateiktos alegorijomis; Vakarai amžių bėgyje prarado raktą, galinti padėti visa tai suprasti, tai kaip žmogus gali suvokti tai, ką jis skaito ar studijuoja? Čia slypi pats didžiausias pavojus, kuris veda į nesuvoktą juodąją magiją ar į patį bejėgiškiausią mediumizmą. Todėl neturint pašvęstojo mokytojo, su kuriuo būtų galima sulyginti savo žinias, reikėtų atsisakyti pavojingo pavienio studijavimo. Apsižvalgykite aplink ir pastebėkite. Tuo metu, kai du trečdaliai civilizuotos visuomenės išjuokia pačią mintį apie tai, kad teosofijoje, okultizme, spiritizme arba kabaloje kažkas yra, likusį trečdalį sudaro labai skirtingi ir prieštaringi elementai. Kai kas tiki mistika ir net antgamtiškumu (!), bet kiekvienas tiki savaip. Kiti be vadovavimo pradeda studijuoti kabalą, psichizmą, mesmerizmą, spiritizmą ar kokios nors formos misticizmą. Rezultatas: nerasite dviejų žmonių, turinčių vienodą nuomonę, suderinusius pagrindinius okultinius principus ir sutariančius vienas su kitu, nors jie ir tariasi žiną viską ir kitus tikina esantys tikri adeptai. Maža to, Vakaruose nėra prieinamo, mokslinio ir tikslaus okultizmo žinojimo - nėra net tikros astrologijos, vienintelės okultizmo šakos, kuri, net studijuojant ją egzoteriškai, turi savo dėsnius ir sistemą, - niekas net neturi supratimo, kas yra tikrasis okultizmas. Kai kurie senovės išmintį suveda į kabalą arba judėjų knygą „Zoar“, kurias kiekvienas irgi traktuoja savaip, atitinkamai rabinų negyvos raidės metodams. Kiti Aukščiausios Išminties išraiška laiko Svedenborgo (Swedenborg) ar Bėmes (Bohme) veikalus; kai tuo tarpu tretieji senovės magijos didžiąją paslaptį įžvelgia mesmerizme. Tie iš jų, kurie savo nemokšiškas teorijas pritaiko praktikoje, greitai nusirita į juodąją magiją. Laimingi tie, kuriems pasiseka to išvengti - juk jie neturi nei mato, nei kriterijų, kad atskirtų melą nuo tiesos.

029 Klausiantis. Ar tai reikia suprasti taip, kad Teosofinės Draugijos vidinė grupė pretenduoja į tai, kad jų nurodymai yra tik iš realiai pašvęstųjų arba ezoterinės išminties?

Teosofas. Netiesiogiai. Asmeninis tokių mokytojų dalyvavimas nebūtinas. Pakanka, kad jie duoda nurodymus kai kuriems iš tų, kurie eilę metų mokėsi jų vadovaujami ir visą savo gyvenimą pašventė tarnystei. Tada, savo ruožtu, jie gali gautas žinias perduoti tiems, kurie neturėjo tokios galimybės. Trupinėlis tikrų žinių geriau, negu masė nesuvirškintų ir nesuprantamų mokslų. Uncija aukso kainuoja tonas dulkių.

030 Klausiantis. O kaip sužinoti, jog tai tikrai auksas, o ne klastotė?

Teosofas. Medį pažįstame pagal jo vaisius, sistemą – pagal jos rezultatus. Kai mūsų priešininkai galės mums įrodyti, kad per visą ilgaamžę istoriją nors vienas mokinys, studijuodamas okultizmą vienas pats, tapo šventu adeptu, kaip Amonijus Sakas arba Plotinas, arba teurgu, kaip Jamblichas, arba be jokio vadovo atliko tokius žygdarbius kaip Sen-Žermenas; ir visa tai įvykdė nebūdamas mediumu, psichistu, apgaudinėjančiu save patį, arba šarlatanu – tada mes prisipažinsime, kad klydome. Bet iki tol teosofai linkę sekti įrodyto natūralaus dėsnio Švento Mokslo tradicijomis. Yra mistikų, kurie padarė didžiulius atradimus chemijoje ir fizikoje, labai artimus alchemijai ir okultizmui; kiti, tik savo genialumo dėka, iš naujo dalinai ar pilnai atskleidė prarastąją „misterijų kalbos“ abėcėlę, ir todėl galėjo teisingai perskaityti senovinius žydų ritinius; ir dar yra tie, kurie būdami aiškiaregiais, sugebėjo pagauti nuostabius Gamtos slėpinių blyksnius. Bet visi jie yra tik siaurų pažiūrų specialistai. Vienas iš jų – teoretikas-išradėjas, kitas – sektantiškai nusiteikęs kabalistas, trečiasis - šiuolaikinis Svedenborgas, atmetantis viską, kas neatitinka jo nuosavo mokslo ar religijos. Niekas iš jų negali pasigirti, kad savo veikla suteikė naudos ne tik sau, bet ir visam pasauliui. Tik keletas žiniuonių – kuriuos Karališkoji gydytojų ar chirurgų Kolegija pavadins šarlatanais – nė vienas savo mokslais nepadėjo žmonijai, ir netgi keliems savo aplinkos žmonėms. Kur tie praeities haldėjai (chaldeans), kurie įvykdydavo nuostabius išgydymus „ne burtais, o paprastumu“? Kur Apolonijus iš Tianos, kuris išgydydavo ligonius ir prikeldavo mirusiuosius bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis? Europoje mums žinomi keli pirmojo atvejo specialistai, bet antrojo atvejo - nė vieno, jie žinomi tik Azijoje, kur jogų „gyvybės ir mirties“ paslaptis vis dar saugoma.

031 Klausiantis. Ar tokių gydančių adeptų ugdymas yra teosofijos tikslas?

Teosofas. Teosofija turi keletą tikslų; bet svarbiausi iš jų yra sumažinti žmonių kančias, tiek moralines, tiek ir fizines. Ir mes tikime, kad pirmosios yra daug svarbesnės negu antrosios. Teosofija privalo įteigti etiką; ji turi apvalyti sielą, nes tai suteiks palengvėjimą ir kūnui, kurio ligos, išskyrus nelaimingus atsitikimus, yra tik pasekmė. Negalima pasiekti tikrojo okultizmo tikslo - padėti kenčiančiai žmonijai - studijuojant jį egoistiniais sumetimais ir vien tenkinant asmenines ambicijas. Lygiai taip pat negalima tapti okultistu, studijuojant tik vieną vienintelę ezoterinės filosofijos sritį - to pasiekiama, studijuojant (jeigu ne praktikuojant) visas sritis.

032 Klausiantis. Tokiu atveju, siekimas pagrindinio tikslo padeda tik tiems, kurie studijuoja ezoterinius mokslus?

Teosofas. Visiškai ne. Kiekvienas pasaulietis Draugijos narys turi teisę gauti bendras instrukcijas, jeigu tik jis to nori; bet tik nedaugelis linkę tapti „dirbančiais nariais“ – dauguma linkę likti teosofijos pūzrais. Vis tik, reikia suprasti, kad asmeniniai tyrinėjimai Teosofinėje Draugijoje yra skatinami, jeigu tik jie neperžengia ribų, skiriančių egzoterinį tyrinėjimą nuo ezoterinio, aklą magiją nuo sąmoningos.

 

Skirtumas tarp teosofijos ir okultizmo

033  Klausiantis. Jūs kalbate apie teosofiją ir okultizmą; ar tai tas pats?

Teosofas. Jokiu būdu. Žmogus gali būti labai geru teosofu, būdamas ar nebūdamas Draugijos nariu, ir jokiu būdu nebūdamas okultistu. Bet niekas negali būti tikru okulistu, nebūdamas tikru teosofu; priešingu atveju, jis bus tik juodasis magas, sąmoningai ar nesąmoningai.

034 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje?

Teosofas. Aš jau sakiau, kad tikras teosofas privalo praktiškai įgyvendinti pačius aukščiausius moralinius idealus, privalo stengtis suvokti savo vieningumą su visa žmonija ir nenutrūkstamai darbuotis dėl kitų. O jeigu okultistas taip nesielgia, jis veikia egoistiškai, savanaudiškai; ir jeigu jis įgijo daugiau praktinių sugebėjimų, nei paprasti žmonės, jis tampa visam pasauliui ir aplinkiniams daug pavojingesniu priešu, nei paprastas mirtingasis. Tai akivaizdu.

035 Klausiantis. Tai, galbūt, okulistas paprasčiausiai yra žmogus, turintis didesnes galias nei kiti žmonės?

Teosofas. Taip. Daug didesnes – jeigu jis praktikas ir mokytas okultistas, o ne tik tokiu besivadinantis. Okultiniai mokslai visiškai nėra, kaip rašoma enciklopedijose, „tie įsivaizduojami viduramžių mokslai, tiriantys tariamą veiksmą ir okultinių savybių arba antgamtinių jėgų įtaką, kaip alchemija, magija, nekromantija ir astrologija“, nes tie mokslai yra realūs, veikiantys ir labai pavojingi. Jie moko pažinti slaptas Gamtos galimybes, vystydami ir kultivuodami paslėptas galias, „miegančias žmoguje“, tuo pačiu suteikdami jam milžinišką pranašumą prieš neišprususius mirtinguosius. Geras to pavyzdys yra hipnotizmas, kuris dabar tapo rimtu mokslinio tyrinėjimo objektu. Hipnozės jėga buvo atrasta beveik atsitiktinai, jai kelią paruošė mesmerizmas; o dabar įgudęs hipnotizuotojas praktiškai gali priversti žmogų daryti, ką tik jis nori: gali jį priversti, nesuvokdamas to pats, kvailai elgtis, – ar įvykdyti nusikaltimą, dažnai vietoj hipnotizuotojo ir jo naudai. Argi tai ne siaubinga jėga, jeigu ja naudojasi nesirenkantys priemonių žmonės? Belieka prisiminti, kad tai tik viena iš menkesnių okultizmo sričių.

036 Klausiantis. Bet argi patys kultūringiausi ir labiausiai išsilavinę žmonės visų tų okultinių mokslų, magijos ir burtų nelaiko senovės prietarais ir neišprusimu?

Teosofas. Leiskite man pastebėti, kad jūsų pastaba yra dviprasmiška. „Patys kultūringiausi ir išsilavinę“ tarp jūsų ir krikščionybė bet kurią kitą religiją taip pat laiko senovės prietarais ir neišprusimu. Dabar žmonės bent jau pradeda tikėti hipnotizmu, o kai kurie – netgi tarp pačių kultūringiausių – pradeda tikėti teosofija ir jos reiškiniais. Bet kas iš jų, išskyrus pamokslautojus ir apakusius fanatikus, prisipažins, kad tiki bibliniais stebuklais? Štai čia ir prasideda skirtumai. Yra labai geri ir dori teosofai, kurie gali patikėti antgamtiniais, tame tarpe ir dieviškais stebuklais, bet nei vienas okultistas tuo nepatikės. Nes okultistas praktikuoja mokslinę teosofiją, paremtą tiksliomis žiniomis apie slaptą Gamtos struktūrą; bet teosofas, naudodamas taip vadinamas paranormalias galias, be okultizmo žinių, nuslysta į pavojingą mediumizmo formą todėl, kad, nors ir prisilaikydamas teosofijos ir pačių aukščiausių jos etinių principų, jis veikia tamsoje, tikėdamas nuoširdžiai, bet aklai. Kiekvienas teosofas ar spiritualistas, bandantis praktikuoti vieną iš okultinių mokslų šaką: hipnotizmą, mesmerizmą ar net fizinių fenomenų kūrimo paslaptis ir taip toliau, nežinodamas tų jėgų filosofinio racionalizmo pagrindų, panašus į valtį be vairo audringoje jūroje.

 

Skirtumas tarp teosofijos ir spiritualizmo

037 Klausiantis. Bet argi jūs netikite spiritualizmu?

Teosofas. Jeigu „spiritualizmu“ jūs laikote aiškinimus, kuriais spiritualistai aiškina kai kuriuos antgamtinius reiškinius, tai mes kategoriškai tuo netikime. Spiritualistai tvirtina, kad visus šiuos reiškinius vykdo išėjusių mirtingųjų „dvasios“, paprastai jų giminaičių, kurie, jų žodžiais tariant, grįžta į Žemę bendrauti su tais, kuriuos mylėjo ar prie kurių buvo prisirišę. Mes visiškai atmetame tokias galimybes. Mes tvirtiname, kad mirusiųjų dvasios negali grįžti į Žemę – nebent labai retais ir išskirtiniais atvejais, apie kuriuos aš, galbūt, pasakysiu vėliau; taip pat jos negali bendrauti su žmonėmis, išskyrus absoliučiai subjektyvius būdus. Tai, kas atrodo objektyvu, arba daiktiška, yra tik nefizinio žmogaus fantomas Tačiau psichinį arba, taip sakant, „dvasinį“ spiritualizmą mes pripažįstame besąlygiškai.

038 Klausiantis. Ar spiritistinius reiškinius jūs taip pat neigiate?

Teosofas. Žinoma, ne – išskyrus sąmoningus sukčiavimo atvejus.

039 Klausiantis. Tokiu atveju, kaip jūs juos paaiškinate?

Teosofas. Įvairiais būdais. Visų šių reiškinių priežastys ne tokios jau paprastos, kaip norėtų tikėti spiritualistai. Dažniausiai taip vadinamų „materializacijų“ varomoji jėga, „deus ex machina“ yra mediumo, arba kieno nors iš dalyvių, astralinis kūnas arba „antrininkas“. Šis astralinis kūnas taip pat yra veikiančioji jėga, kai atsiranda užrašai ant uždengtos lentos, panašiai kaip Deivenporto reiškiniuose ir t.t.

040 Klausiantis. Jūs sakote „paprastai“, o kas vyksta kitais atvejais?

Teosofas. Tai priklauso nuo reiškinių prigimties. Kartais tai buvusių kamalokoje asmenybių astraliniai likučiai; kitais atvejais – elementalai. „Dvasia“  įvairiai ir plačiai suprantamas žodis. Aš nežinau, ką turi galvoje spiritai, naudodami šį terminą; bet kaip suprantame mes, jie tvirtina, kad fizinius reiškinius vykdo persikūnijantis „aš“, dvasinė ir nemirtinga „individualybė“. O šitą hipotezę mes visiškai atmetame. Sąmoninga individualybė netekusi kūno negali materializuotis, taip pat ji negali iš savo mentalinės devačano (devachan) sferos sugrįžti į žemiško daiktiškumo planą.

041 Klausiantis. Tačiau daugelis pranešimų, gautų iš „dvasių“, demonstruoja ne tik protą, bet ir atskleidžia nežinomus mediumui faktus, o kartais ir faktus, nežinomus tyrinėtojui ir visiems dalyvaujantiems.

Teosofas. Tai visiškai neįrodo, kad protas ir žinios, apie kuriuos jūs kalbate, priklauso dvasioms ar bekūnėms sieloms. Žinoma, kad transo būsenoje somnambulai kuria muziką ir eiles, sprendžia matematikos uždavinius, nors prieš tai jie niekada nesimokė nei muzikos, nei matematikos. Kiti protingai atsakinėja į sudėtingus klausimus, ir kartais net kalba senąja žydų ar lotynų kalbomis, kurių anksčiau visiškai nežinojo – ir visa tai vyksta giliai miegant. Ar jūs tvirtinsite, kad tai taip pat „dvasių“ nuopelnai?

042 Klausiantis. O kaip tai paaiškinsite jūs?

Teosofas. Mes tvirtiname, kad dieviškoji kibirkštis, esanti žmoguje, būdama vienalytė ir tapati su Visuotine Dvasia, mūsų „dvasinis Aš“, praktiškai yra visa žinanti, bet negali atskleisti savo žinių dėl materijos ribojimų. Kuo daugiau tų ribojimų pašalinama, kitaip sakant, kuo stipriau užblokuojama nuosava nepriklausoma veikla ir fizinio kūno sąmonė, kaip giliai įmigus, transo būsenoje arba sergant, tuo pilniau šiame plane gali save išryškinti vidinis „Aš“. Tai mūsų paaiškinimas tų, tikrai nuostabių aukšto lygio reiškinių, kuriuose be abejonės reiškiasi protas ir žinios. Jei kalbėti apie žemesnio lygio reiškinius, tokius kaip fiziniai reiškiniai ar banalūs  „dvasių“ pranešimai, tai net patys bendriausi paaiškinimai pareikalaus daugiau vietos ir laiko, negu dabar būtų galima jiems skirti. Tegul įrodymų našta užgula tikinčiuosius „dvasiomis“. Būdami kol kas įsitikinę, kad aukščiausio lygio reiškiniai vyksta veikiant bekūnėms sieloms, spiritualistų lyderiai ir patys protingiausi bei labiausiai apsišvietę iš jų, jau pradeda pripažinti, kad ne visus reiškinius vykdo dvasios. Palaipsniui jie pripažins visą tiesą; bet kol kas mes neturime nei teisės, nei noro primesti jiems savo pažiūras. Ir vis tik, grynai psichinių ir dvasinių pasireiškimų atveju mes tikime tarpusavio ryšio galimybe tarp gyvenančio žmogaus dvasios ir bekūnių asmenybių dvasių.

043 Klausiantis. Tai reiškia, kad jūs pilnai atmetate spiritualizmo filosofiją?

Teosofas. Jeigu jūs turite galvoje jų nesubrendusias teorijas, kurias vadinate „filosofija“ – tai taip. Tiesą sakant, jie neturi filosofijos. Taip sako jų geriausi, labiausiai išsilavinę ir sąžiningiausi gynėjai. Jų pagrindinę, vienintelę ir nepriekaištingą tiesą, o būtent tai, kad reiškiniai vyksta per mediumus, valdomi nematomos jėgos ir proto, niekas neneigs ir negalės paneigti, gal tik išskyrus, užkietėjusį materialistą iš „Haksli didžiojo kojos piršto“ mokyklos. O kalbant apie jų filosofiją, tai leiskite pacituoti žurnalo „Light“ redaktorių, nes uolesnį ir protingesnį spiritualizmo idėjų gynėją sunku būtų surasti. Štai ką rašo vienas iš nedaugelio spiritualistų-filosofų „M.A.Oksonas“ apie jų organizacijos trūkumus ir aklą fanatizmą:
„Reikia atidžiai išstudijuoti tą momentą, nes jis gyvybiškai svarbus. Mes turime patirtį ir žinias, palyginus su kuriomis kitos žinios yra nereikšmingos. Paprastas spiritualistas pratrūksta pasipiktinimu, jeigu kas nors išdrįsta suabejoti jo žiniomis apie ateitį ir jo absoliučiu ateities gyvenimo įsitikinimu. Ten, kur kiti žmonės su pirmyn ištiestomis silpnomis rankomis bando užčiuopti kelią į tamsią ateitį, jis eina žvaliai, kaip turintis žemėlapį ir žinantis savo kelią. Ten, kur kiti sustoja dėl savo dievobaimingumo ar pasitenkinę tėvų tikyba, jis didžiuojasi tuo, jog žino tai, kuo jie tik tiki, ir iš gausių atsargų jis gali sustiprinti mažėjantį tikėjimą, paremtą tik viltimi. Jis nuostabus tuo, kaip moka elgtis su pačia aukščiausia žmogaus viltimi. „Jūs tikitės to, - sako jis - ką aš galiu paprasčiausiai pademonstruoti. Jūs tikite legendomis apie tai, ką aš galiu įrodyti eksperimentais, atitinkančiais pačius griežčiausius mokslinius metodus. Jūsų senieji tikėjimai blėsta, palikite juos ir išsilaisvinkite. Juose tiek pat melo, kiek ir teisybės. Jūsų statiniai gali būti patikimi, tik turėdami patikimą pademonstruoto fakto pagrindą. Visi senieji tikėjimai aplink jus žlunga. Pasistenkite išvengti žlugimo ir išsidanginkite iš ten“.

Tačiau kai tik kas nors pabando turėti reikalų su šia nuostabia asmenybe, kokių sulaukia rezultatų? Rezultatai būna labai įdomūs ir nuviliantys. Tas žmogus taip įsitikinęs savo pasiųstomis žinutėmis, kad nesistengia patikrinti tų interpretacijų, kurias jo faktams duoda kiti. Išminčiai daug amžių stengėsi išaiškinti tai, ką spiritualistas laiko įrodytu; bet jis net nežvilgtelės į tuos tyrinėjimus. Be to,  jis ne visada sutaria ir su kitais spiritualistais. Tai vėl darosi panašu į pasakojimą apie seną škotę, kuri su savo vyru įsteigė „bažnyčią“. Jie turėjo nuosavus raktus į rojų, tiksliau, turėjo tik ji, nes „Džemiu ji pilnai nebuvo įsitikinusi“. Lygiai taip pat visą laiką persidalijančios, persiskirstančios ir persigrupuojančios spiritualistų sektos kraipo galvomis ir viena „negarantuoja“ už kitą. Tuo tarpu kolektyvinė žmonijos patirtis šiuo klausimu tvirta ir nesikeičianti: jėga slypi vienybėje, o susiskirstymas – silpnumo ir pralaimėjimo šaltinis. Stovinti petys į petį, apmokyta ir disciplinuota minia tampa armija, kur kiekvienas žmogus yra vertas šimto netreniruotų. Bet kurioje žmogaus veikloje organizacija lemia sėkmę, laiko ir darbo, išteklių ir paruošiamųjų darbų ekonomiją. Plano ir metodų trūkumas, atsitiktinis, laikinas darbas, apsireiškiantis energijos protrūkiais, nedisciplinuotos pastangos – visa tai reiškia neišvengiamą žlugimą. Žmonijos balsas patvirtina tiesą. Ar sutinka spiritualistas su šiomis išvadomis, ar veikia, prisilaikydamas jų? Ne. Jis atsisako organizacijos. Jis pats sau yra įstatymas ir visada pastatęs šerius prieš savo artimuosius“ („Light“. 1889, birželio 22).

044 Klausiantis. Man sakė, kad Teosofinė Draugija iš pradžių buvo įsteigta tam, kad sutriuškintų spiritualizmą ir tikėjimą į žmogaus individualybės išsaugojimą?

Teosofas. Jus dezinformavo. Visi mūsų įsitikinimai pagrįsti kaip tik šia nemirtingąja individualybe. Bet jūs, kaip ir daugelis kitų, painiojate individualybę su asmenybe. Matyt, jūsų vakarietiški psichologai iki šiol nenustatė aiškaus skirtumo tarp šių sąvokų. O tai kaip tik ir yra tas skirtumas, kuris padeda suprasti Rytų filosofiją ir yra pagrindinis nesutarimas tarp teosofinio ir spiritualistinio mokymų. Vis tiktai aš privalau pareikšti, nors tai gali iššaukti dar didesnį kai kurių spiritualistų priešiškumą, kad būtent teosofija yra tikras ir švarus, be jokių priemaišų, spiritualizmas, kai tuo tarpu šiuolaikinė sistema šiuo pavadinimu, kurią šiandien praktikuoja masės, yra paprastas transcendentalinis materializmas.

045 Klausiantis. Prašau, paaiškinkite savo mintį tiksliau.

Teosofas. Aš turiu galvoje tai, kad nors mūsų mokymai tvirtina apie dvasios ir materijos identiškumą, ir nors mes sakome, kad dvasia yra potenciali materija, o materija - paprasčiausia kristalizuota dvasia (taip pat, kaip ledas yra sušalę garai), vis tiktai pradinė ir amžina visa ko būsena yra ne dvasia, o, taip vadinama, meta-dvasia (o matoma ir kieta materija yra tik periodinis jos pasireiškimas); be to, mes tvirtiname, kad terminas „dvasia“ gali būti taikomas tik tikrai individualybei.

046 Klausiantis. O koks skirtumas tarp tos „tikros individualybės“ ir „aš“, kuriuos visi mes suvokiame?

Teosofas. Prieš atsakant, turime išsiaiškinti, kaip jūs suprantate „aš“. Mes skiriame paprastą savęs suvokimo faktą, paprastą „aš esu aš“ jausmą ir sudėtingesnę mintį „aš esu misteris Smitas“, arba „misis Braun“. Jeigu tikėti vieno ir to paties Aš gimimų, arba persikūnijimų, nuoseklumu, kaip tikime mes, tai šis skirtumas tampa pagrindine visos idėjos šerdimi. Kaip galima pamatyti „misteris Smitas“, tikrovėje reiškia ilgą kasdieninių pergyvenimų seriją, surištų į krūvą atminties siūlo, ir sudarančių tai, ką misteris Smitas vadina „savimi“. Bet nei vienas iš šių pergyvenimų, tikrovėje nėra „aš“, be to jie „misteriui Smitui“ nesuteikia jausmo, kad tai ir yra jis pats, nes jis pamiršta didžiąją dalį savo kasdieninių pergyvenimų, ir jie sukelia jam savęs suvokimo jausmą tol, kol jie vyksta. Mes, teosofai, matome skirtumą tarp šio „pergyvenimų“ vėrinio, kurį mes laikome apgaulinga (nes ji tokia baigtinė ir trumpalaikė) asmenybe, ir tarp to elemento žmoguje, kuris suteikia jam „aš esu aš“ jausmą. Tai ir yra tas Aš, kurį mes vadiname tikrąja individualybe; ir mes sakome, kad šis Aš, arba individualybė, kaip aktorius gyvenimo scenoje vaidino daug vaidmenų. Sulyginkime kiekvieną naują to paties Aš gyvenimą Žemėje su vienu spektakliu teatro scenoje. Vieną sykį aktorius, arba „Aš“, yra „Makbetas“, kitą -„Otelas“, trečią kartą „Romeo“, ketvirtą jau „Hamletas“ arba „Karalius Lyras“, ir taip toliau, kol pereis visą  persikūnijimų ciklą. Aš pradeda savo gyvenimišką kelionę kaip elfas, „Arielis“ arba „Pakas“, jis atlieka statisto vaidmenį, vaidindamas kareivį, tarną, choristą; paskui pakyla iki „vaidmenų su tekstu“, pakaitomis vaidina pagrindinius ir epizodinius vaidmenis, kol, galiausiai, nulipa nuo scenos kaip „Prosperas“, magas.

047 Klausiantis. Aišku. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad tikrasis Aš po mirties negali sugrįžti į Žemę. Bet juk aktorius gali laisvai pasirinkti vaidmenis ir sugrįžti prie ankstesnių, kai panorės, jei jis išsaugojo individualybės jausmą?

Teosofas. Mes sakome, kad ne, paprasčiausiai todėl, kad toks sugrįžimas į Žemę nesuderinamas su bet kuria tyros palaimos būsena po mirties, ką aš esu pasiruošusi įrodyti. Mes sakome, kad per savo gyvenimą žmogus kenčia tiek daug ir neužtarnautai dėl aplinkinių žmonių kaltės, su kuriais jis priverstas bendrauti, arba dėl supančios aplinkos, ir todėl jis besąlygiškai  turi teisę į poilsį ir ramybę, jeigu ne į palaimą, iki vėl reikės nešti gyvenimo naštą. Bet tai mes galime apsvarstyti vėliau.

 

Kodėl teosofija pripažįstama?

048 Klausiantis. Iki tam tikros ribos aš suprantu; aš matau, kad jūsų mokymai yra daug sudėtingesni ir metafiziškesni, nei spiritualizmas ar šiuolaikinė religinė mintis. Bet ar galite pasakyti, kodėl teosofijos sistema, kurią propaguojate, sukelia tokį didelį susidomėjimą ir tuo pačiu tokį priešiškumą?

Teosofas. Tam yra keletas priežasčių; tarp kurių galima išvardinti: Pirma, stiprus nusivylimas grubiomis materialistinėmis teorijomis, vyraujančiomis dabartiniame moksle. Antra, visuotinis nepasitenkinimas dirbtinomis įvairių krikščioniškų bažnyčių teologijomis ir vis didėjančiu konfliktuojančių sektų skaičiumi. Trečia, vis didėjantis supratimas, kad tikėjimo simboliai, taip aiškiai prieštaraujantys patys sau ir vienas kitam negali būti tikri, o neįrodytos pretenzijos negali būti realios. Šitas natūralus nepasitikėjimas visuotinai pripažintomis religijomis tik stiprėja ir patiria visišką pralaimėjimą, siekiant išsaugoti moralę ir apvalyti visuomenę bei mases. Ketvirta, daugelio įsitikinimas ir keleto žmonių tikslus žinojimas, kad turi egzistuoti filosofinė ir religinė sistema, kuri bus mokslinė, o ne paprasčiausiai spekuliatyvinė. Penkta, galbūt, tai tikėjimas tuo, kad tokios sistemos reikia ieškoti tarp mokymų, gerokai ankstyvesnių, nei šiuolaikiniai tikėjimai.

049 Klausiantis. O kodėl ši sistema siūloma tik dabar?

Teosofas. Paprasčiausiai todėl, kad atėjo laikas, ir tai patvirtina tas faktas, kad tiek daug tikrų ieškotojų stengiasi sužinoti tiesą, kiek tai bekainuotų, ir kur ji besislėptų. Matydami tai jos saugotojai leido paskelbti bent jau kai kurias jos dalis. Jeigu Teosofinės Draugijos steigimas būtų atidėtas dar keleriems metams, tai per tą laiką pusė civilizuotų žmonių būtų tapę užkietėjusiais materialistais, o kita pusė – antropomorfistais ir fenomenalistais.

050 Klausiantis. Tokiu atveju, ar galima teosofiją laikyti apreiškimu?

Teosofas. Jokiu būdu – net kaip naujas ir gautas tiesiogiai iš aukščiau, iš virš natūralių ar, kraštutiniu atveju, viršžmogiškų būtybių; tai tik „skraistės atkėlimas“ nuo senų, labai senų tiesų, skirtas anksčiau nesusipažinusiems su jomis žmonėms ir net nežinojusiems apie šių senovinių žinių buvimą ir saugojimą.*

*Tapo madinga, ypač paskutiniu metu, galvoti, kad didžiųjų ir civilizuotų tautų, tokių kaip egiptiečių, graikų ir romėnų misterijose nieko nebuvo, išskyrus žynių suktybes ir apgaules. Net rozenkreiceriai laikomi pusiau fantazuotojais, pusiau sukčiais. Apie juos parašyta gausybė knygų; ir naujokai, kurie anksčiau kažin ar girdėjo tuos pavadinimus, tapo aršiais kritikais bei alchemijos, ugnies filosofijos ir, bendrai, misticizmo žinovais. Ir vis tik, žinoma daugybė Egipto, Indijos, Haldėjos, Aravijos hierofantų, kurie kartu su didžiaisiais Graikijos ir Vakarų filosofais bei išminčiais visas žinias priskyrė tam, kas buvo vadinama išmintimi ir dievišku mokslu, nes jie, iš esmės, viso meno ir mokslo ištakas laikė dieviškomis. Platonas Misterijas laikė šventomis; Klimentas Aleksandrietis, kuris buvo pašvęstas į Elevsino Misterijas, pareiškė, „kad žinios, duotos jose, yra žmogaus pažinimo viršūnė“. Kaip jūs galvojate, ar galėjo Platonas ir Klimentas būti sukčiai ar kvailiai, o, galbūt, iškart ir viena ir kita?

051 Klausiantis. Jūs kalbėjote apie „persekiojimus“. Jeigu teosofija pristato tiesą tokią, kokia ji yra, kodėl ją sutinka su tokiu pasipriešinimu, o ne su visuotiniu pripažinimu?

Teosofas. Ir vėl, dėl daugelio ir skirtingų priežasčių, viena jų – žmonių priešiškumas „naujovėms“, kaip jie tai vadina. Egoizmas, iš esmės, yra konservatyvus ir negali pakęsti, kai jį trikdo. Jis suteiks pirmenybę sukalbamam ir nereikliam melui, o ne didžiausiai tiesai, jeigu tik ši pareikalaus atsisakyti nors trupinėlio komforto. Protinės inercijos jėga labai didelė, jeigu tučtuojau nenusimato naudos ir atlygio. Mūsų amžius pasižymi bedvasiškumu ir prozajiškumu (red. kasdieniškumu, pilkumu). Tai dar papildo nesuprantamas teosofinio mokymo charakteris ir sudėtingos doktrinos, kurios kartais visiškai priešingos daugeliui žmogiškų prietarų, kuriuos išpuoselėjo sektos ir kurios įsigraužusios į pačią populiarių tikėjimų šerdį. Jeigu prie viso to pridėsime asmenines pastangas ir gyvenimo skaistumą, reikalaujamų iš tų, kurie nori tapti vidinio rato mokiniais, o taip pat labai ribotą skaičių tų, kurie pasiruošę laikytis mūsų taisyklių, varžančių jų egoizmą, tampa aišku, kodėl teosofija taip sunkiai ir lėtai skinasi sau kelią. Iš esmės, jos filosofija įkandama tik tiems, kurie yra prislėgti gyvenimo kančių ir praradę bet kokią viltį išsikapstyti iš to liūno kitais būdais. Be to, istorija rodo, kad iš pradžių bet kuris tikėjimas ar moralinė sistema, pirmąkart pasireiškę nežinomoje aplinkoje sutikdavo visus įmanomus trukdymus, kuriuos tik galėdavo išgalvoti tamsuoliškumas ir egoizmas. Realybėje „novatoriaus vainikas - tai erškėčių vainikas!“ Senų, sugriaužtų kirvarpų pastatų griovimas visada susijęs su kai kuriais pavojais.

052 Klausiantis. Visa tai, greičiau, yra Teosofinės Draugijos etika ir filosofija. Ar galite bendrais bruožais apibūdinti pačią Draugiją, jos tikslus ir įstatus?

Teosofas. Tai niekada nebuvo paslaptis. Klauskite, ir jūs gausite tikslius atsakymus.

053 Klausiantis. Bet aš girdėjau, kad jus pančioja įžadai?

Teosofas. Tik slaptoje (arcane) arba „ezoterinėje“ sekcijoje.

054 Klausiantis. Ir vis tiktai, kai kurie buvę nariai, išstoję iš Draugijos, nelaiko savęs įsipareigojusiais. Ar jie teisūs?

Teosofas. Tai byloja apie jų garbės supratimo netobulumą. Kokiu būdu jie gali būti teisūs? Apie tokius atvejus gerai parašyta mūsų teosofinio organo Niujorke leidžiamame žurnale „Path“: „Įsivaizduokite, kad kareivį teisia už priesaikos ir disciplinos pažeidimus ir po to atleidžia iš tarnybos. Įtūžęs ant teisėsaugos ir jos vykdytojų, nors apie bausmę jis buvo įspėtas, kareivis kaip išdavikas ir šnipas eina pas priešus, siekdamas atkeršyti savo buvusiems vadams, be to teigdamas, kad nuobauda atleido jį nuo ištikimybės priesaikos“. Kaip jūs galvojate, ar jis teisus? Ar jums neatrodo, kad jį reikia laikyti negarbingu žmogumi ir bailiu?

055 Klausiantis. Aš galvoju, kad taip; bet yra galvojančių priešingai.
Teosofas. Tuo blogiau jiems. Bet apie tai mes pakalbėsime vėliau, jeigu jūs nieko prieš.


III TEOSOFINĖS DRAUGIJOS DARBINĖ SISTEMA

 

Draugijos tikslai

056 Klausiantis. Kokie „Teosofinės Draugijos“ tikslai?

Teosofas. Jų trys ir tokie jie buvo iš pat pradžių.

1. Sukurti Visuotinį Žmonijos kaip Brolijos branduolį, be rasių, odos spalvos ar tikėjimo išpažinimo skirtumų.

2. Skatinti arijų ir kitų pasaulinių religijų šventų rankraščių ir įvairių mokslinių krypčių studijavimą, ginti Azijos literatūros šaltinius, kurie turi svarbią reikšmę, ypač priklausantys bramanistinei, buddistinei ir zoroastristinei filosofijoms.

3. Įvairiais prieinamais aspektais tyrinėti užslėptas Gamtos paslaptis, ypač psichines ir dvasines galimybes, užslėptas tik žmoguje. Tai, bendrais bruožais, ir yra trys pagrindiniai Teosofinės Draugijos tikslai.

057Klausiantis. Ar jūs galite pateikti detalesnę informaciją apie juos?

Teosofas. Mes galime kiekvieną iš šių trijų tikslų suskirstyti į tiek dalių, kiek bus reikalinga.

058 Klausiantis. Tada pradėkime nuo pirmojo. Kokiomis priemonėmis ir būdais jūs galite pasinaudoti, kad pažadintumėte brolybės jausmą tarp rasių, kurios, kaip žinome, labai skiriasi papročiais, religijomis, įsitikinimais ir mąstymo būdu?

Teosofas. Leiskite man prie šito pridurti dar tai, ką, mano supratimu, jūs nutylite. Juk mes žinome, kad išskyrus likučius dviejų senų nacijų – parsų ir žydų, – kiekviena ne tik turi nesutarimų su kitomis, bet ir yra susiskaldžiusi savo viduje. Tuo ypač pasižymi taip vadinamos krikščioniškos nacijos. Štai iš čia jūsų nuostaba ir priežastis, kodėl mūsų pirmasis tikslas jums atrodo utopija. Ar gi ne taip?

059 Klausiantis. Taip, tikrai, bet kaip jūs galėtumėte tai paaiškinti?

Teosofas. Prieš patį faktą neturiu nieko, bet galiu labai daug pasakyti apie būtinybę likviduoti priežastis, dėl kurių šiuo metu Visuotina Brolija yra neįmanoma.

060 Klausiantis. Kokios, jūsų požiūriu, tos priežastys?

Teosofas. Pirmoji ir reikšmingiausia – tai natūralus žmogiškos natūros egoizmas. Vietoj to, kad būtų išgyvendinamas, jis (egoizmas) religinio auklėjimo pagalba kasdien stimuliuojamas ir stiprinamas, kol virsta žiauriausiu bei nesuvaldomu jausmu; toks religinis auklėjimas ne tik tendencingai ugdo, bet, galiausiai, ir išteisina šį jausmą. Žmonių suvokimas apie tai, kas teisinga ir neteisinga, buvo pilnutinai iškreiptos tiesioginiu, pažodiniu žydiškos Biblijos supratimu. Visas nesavanaudiškas altruistinis Jėzaus mokymas paprasčiausiai virto teoriniu dalyku oratoriškai mankštai tribūnose, kai tuo tarpu praktinio egoizmo principai, kurių moko Mozės Biblija ir prieš kuriuos Kristus taip bergždžiai pamokslavo, tvirtai įsišaknijo Vakarų tautų gyvenime. „Akis už akį, dantis už dantį“ tapo pirmąja jūsų įstatymo taisykle. Ir aš pareiškiu, atvirai ir drąsiai, kad šią iškraipytą doktriną, kaip ir daugelį kitų, su šaknimis gali išrauti tik teosofija.

 

Bendras visų žmonių kilmės šaltinis

061 Klausiantis. Kokiu būdu tai gali padaryti teosofija?

Teosofas. Paprasčiausiai pademonstruodama loginius, filosofinius, metafizinius ir netgi gamtos mokslų pagrindus:

a) visi žmonės dvasiškai ir fiziškai yra tos pačios kilmės, tokia fundamentali yra ir teosofijos padėtis;

b) kadangi žmonija, iš esmės, yra viena, ir ta jos esmė yra begalinė, nesukurta ir amžina, vadiname mes ją Dievu ar Gamta – niekas, tokiu būdu, negali įtakoti vienos tautos ar vieno žmogaus, tuo pačiu neįtakodamas kitos tautos ar kito žmogaus. Šitai taip pat tikra ir akivaizdu, kaip kad ir mestas į kūdrą akmuo anksčiau ar vėliau sujudins kiekvieną šio vandens telkinio lašelį.

062 Klausiantis. Bet tai nėra Kristaus mokymas, tai, greičiau, panteizmas.

Teosofas. Štai čia ir slypi jūsų paklydimas. Tai švariausia krikščionybė, nors ir ne judėjiškos krypties, todėl jūsų biblijinės nacijos stengiasi ignoruoti ją.

063 Klausiantis. Tai nepagrįstas ir neteisingas kaltinimas. Kur įrodymai tokiems jūsų pareiškimams?

Teosofas. Jie visada su manimi. Kristui priskiriami žodžiai: „Mylėkite vienas kitą“ ir „mylėkite savo priešus“, „nes jei jūs temylite tuos, kurie jus myli, kokio atlyginimo jūs begalite laukti? Ar taip nesielgia ir muitininkai*? Ir jei jūs sveikinate vien savo brolius, ką tokio ypatingo jūs atliekate? Ar gi ne taip elgiasi ir pagonys?“ Tai Kristaus žodžiai. Bet Pradžios Knygoje (d.9, p.25) sakoma: „Prakeiktas Kanaanas, vergų vergas jis bus savo broliams“. Tačiau, nežiūrint to, bibliniai krikščionys teikia pirmenybę Mozės įstatymui, bet ne Kristaus Meilės Įstatymui. Jie remiasi Senuoju Testamentu, kuris su savo pavergiančiais, grobuoniškais ir engiančiais kitas rases, kurias jie vadina žemesnėmis, įstatymais nuolaidžiauja visoms jų aistroms. Kokie nusikaltimai buvo vykdomi, pasiremiant Senojo Testamento velniškų pasisakymų jėga (jeigu suprasti paraidžiui), gali atskleisti tik istorija, ir tai nepilnai.**

*Į muitininkus tais laikais žiūrėjo kaip į plėšikus ir kišenvagius. Tarp žydų muitininko profesija buvo laikoma pačia gėdingiausia. Jiems buvo draudžiama įžengti į Dievo Namus, ir Mato (18,7) Evangelijoje vienodai kalbama kaip apie pagonis, taip ir apie muitininkus. Ir vis tik, jie buvo tik romėnų mokesčių rinkėjai, ir buvo tokioje pat padėtyje, kaip britų valdininkai Indijoje ir kitose pavergtose šalyse.

** Vėlyvaisiais viduramžiais, veikiant moraliniams faktoriams, vergovė Europoje beveik išnyko; bet vėliau du svarbūs įvykiai sugriovė europinės visuomenės moralinius principus ir užtraukė žmonijai tokį kiekį prakeiksmų, koks retai pasitaiko Žemėje. Vienu iš tokių įvykių buvo žygis į barbarų apgyventus kraštus, kur žmogiškosios būtybės tapo įprastiniu prekybos objektu, o kitu - Naujojo Pasaulio atradimas su neišsenkančio turto šaltiniais, kurių pasisavinimui reikėjo atvežtinės darbo jėgos. Keturis šimtus metų Afrikos pakrantėse buvo grobiami vyrai, moterys ir vaikai, atplėšiami nuo visko, ką jie žinojo ir mylėjo, ir pardavinėjami svetimšaliams prekeiviams. Sukaustytus grandinėmis juos perveždavo triumuose; šios siaubingos, taip vadinamos, „perkėlos“ metu dažnai gyvieji būdavo kartu su mirusiais. Kaip tvirtina Bankroftas, kurį galima laikyti objektyviu istoriku, tokių fatališkų kelionių metu iš trijų su ketvirčiu milijono žmonių 250 tūkstančių buvo išmesti į jūrą. Likusieji buvo pasmerkti šiurpiai nežinomybei kasyklose ir rimbų smūgiais buvo suginti į cukranendrių plantacijas bei ryžių laukus. Už šį siaubingą nusikaltimą kaltė krenta krikščioniškai bažnyčiai. „Švenčiausiosios Trejybės vardu“ Ispanijos vyriausybė, įtakojama Romos Katalikų Bažnyčios, sudarė daugiau kaip dešimt sutarčių, suteikiančių teisę parduoti į vergiją penkis šimtus tūkstančių žmogiškų būtybių; 1562 metais seras Džonas Hopkinsas išplaukė laivu, kuris buvo pavadintas švenčiausiu Jėzaus vardu, į savo šėtonišką ekspediciją pirkti Afrikoje vergus ir parduoti juos Vest-Indijoje; karalienė Elžbieta, būdama krikščionių protestantų tikėjimo, apdovanojo jį už šį pirmą pasisekusį anglams prekybinį nužmogėjimo verslą, suteikdama jam teisę kaip herbą nešioti ženklą, kuriame pavaizduotas „supančiotas, natūralios odos spalvos pusiau mauras“, arba, kitais žodžiais tariant, sukaustytas grandinėmis negras vergas. („Kryžiaus užkariavimai“, cituota iš „Agnostic Jornal“).

064 Klausiantis. Aš girdėjau jus sakant, kad mūsų fizinės kilmės vieningumas įrodytas moksliškai, o dvasinės - Išminties Religijos. Bet lig šiol mes nepastebime, kad darvinistai būtų linkę į visuotinę žmonių brolybę.

Teosofas. Būtent. Tai ir demonstruoja materialistinių sistemų neįtikinamumą ir įrodo, kad mes, teosofai, esame teisūs. Mūsų fizinės kilmės identiškumas neiššaukia mumyse kilnių ir subtilių jausmų. Materija, netekusi sielos ir dvasios, arba savo dieviškosios esmės, negali prakalbinti žmogiškos širdies. Bet tikro, nemirtingo žmogaus sielos ir dvasios tapatumas, kaip mus moko teosofija, kartą įrodytas ir giliai įsišaknijęs mūsų širdyse, ves mus tikrojo gailestingumo, brolybės ir laisvos valios keliu.

065 Klausiantis. Kaip teosofija aiškina bendrą žmonijos kilmę?

Teosofas. Mokymu apie tai, kad visos Gamtos, objektyvios ir subjektyvios, šaknis ir viskas, kas išvis egzistuoja Visatoje, matoma ar nematoma, buvo, yra ir visada bus viena absoliuti esybė, iš kurios viskas atsiranda ir į kurią viskas sugrįžta. Tai arijų filosofija, pilnai perteikta tik vedantistų ir buddistų sistemose. Turint omenyje pirmąjį mūsų tikslą, visų teosofų pareiga – visais praktiškai prieinamais būdais, visose šalyse skatinti nesektantinį išsilavinimą.

066 Klausiantis. Ką be viso to jūsų Draugija rekomenduoja savo nariams? Aš turiu omenyje fiziniame plane.

Teosofas. Norėdami sužadinti tautose brolybės jausmą, mes privalome plėtoti tarptautinius prekių ir technologijų mainus, padėdami patarimais, suteikdami informaciją, bendradarbiauti su visomis vertomis dėmesio asmenybėmis ir asociacijomis, vienok su sąlyga, apie tai įspėja Įstatai, kad „už Draugijos ir jos narių paslaugas negali būti gaunamas pelnas ar imami procentai“.

Štai praktinis pavyzdys. Visuomenės organizacija, nuostabiai parodyta Edvardo Bellami knygoje „Žvilgsnis atgal“, atspindi teosofinę idėją ir nurodo, koks turi būti žengtas pirmas žingsnis, siekiant realizuoti Visuotinės Brolijos idėją. Jo pavaizduota padėtis toli nuo tobulumo, nes egoizmas vis dar yra, ir jis valdo žmonių širdis. Bet, apskritai, egoizmas ir individualizmas įveikiami solidarumo ir visuotinos brolybės jausmu. Ten aprašytoji gyvenimo schema iki minimumo sumažina galimybes kilti ir vystytis egoizmui.

067 Klausiantis. Tokiu būdu jūs, kaip teosofas, dalyvausite įgyvendinant šiuos idealus?

Teosofas. Žinoma, ir mes tai jau įrodėme darbais. Argi jūs negirdėjote apie Nacionalinius klubus ir Partiją, kuri atsirado Amerikoje po Bellami knygos publikacijos? Jų veikla tampa vis daugiau ir daugiau pastebima ir ateityje dar augs. Tai štai, šie klubai ir partija savo veiklą pradėjo pirmiausia paveikti teosofų. Bostono Nacionalinio Klubo prezidentas ir sekretorius yra teosofai, dauguma valdybos narių taip pat priklauso Teosofijos Draugijai. Visų šių klubų ir partijos, kurią jie sudaro, Įstatuose labai aiški teosofijos ir Teosofinės Draugijos įtaka, nes jie visi remiasi pirmu ir pagrindiniu principu - žmonijos brolybe - kaip moko teosofija. Savo Principų Deklaracijoje jie skelbia: „Žmonijos Brolybės principas yra vienas iš amžinųjų tiesų, vedančių pasaulinio progreso keliais, atskiriančiais žmoniškąją prigimtį nuo gyvuliškos“. Kas gali būti teosofiškiau negu tai? Bet ir šito nepakanka: dar būtina žmogui įteigti mintį, kad jeigu žmonijos šaknis yra viena, tai turi būti ir vieninga tiesa, kuri išreiškiama visose religijose, nežiūrint jų įvairovės, – išskyrus judėjišką, kurioje jūs nerasite išreikštos tiesos, net kabaloje.

068 Klausiantis. Tai taikytina bendrai religijų kilmei, ir čia jūs, galbūt, teisi. Bet kaip tai gali būti pritaikyta praktiškam brolijos įgyvendinimui fiziniame lygmenyje?

Teosofas. Pirma, tai, kas teisinga metafiziniame lygmenyje, turi būti tiesa ir fiziniame. Antra, neegzistuoja palaimingesnio šaltinio kivirčams ir neapykantai už religinius skirtumus. Jeigu viena ar kita partija laiko save absoliučios tiesos savininke, tai natūralu, kad savo kaimynus ji laiko Paklydusiais arba esančius Velnio valdžioje. Bet leiskite vieną kartą žmonėms pamatyti, kad nei viena iš jų nėra visos tiesos savininkė, bet kad visos jos papildo viena kitą, kad pilną tiesą galima rasti tik apjungus visų pažiūras ir po to, kai visas melas jose bus atsijotas – tik tada tikroji religijų brolybė bus pasiekta. Visa tai tinka ir fiziniam lygmeniui.

069 Klausiantis. Prašau, paaiškinkite detaliau.

Teosofas. Panagrinėkime tokį pavyzdį. Augalą sudaro šaknis, stiebas, daugybė ūglių ir lapų. Kadangi žmonija, kaip visuma, yra stiebas, augantis iš dvasinės šaknies, tai stiebas ir sudaro viso augalo vienybę. Pažeiskite stiebą – ir, tikriausiai, nukentės kiekvienas ūglis ir lapas. Lygiai taip pat vyksta ir su žmonija.

070 Klausiantis. Taip, bet jei sužeisite ūglį arba lapą, jūs gi nepakenksite visam augalui?

Teosofas. Ir todėl jūs galvojate, kad padaręs žalos vienam žmogui, jūs nepakenkėte visai žmonijai? Bet iš kur jūs tai žinote? Ar žinoma jums, kad net materialistinis mokslas moko, jog bet koks, net menkiausias augalo pažeidimas, įtakos jo tolimesnį vystimąsi? Vadinasi, jūs klystate, analogija užbaigta. Jeigu jūs neatkreipėte dėmesio į tai, kad įpjautas pirštas gali priversti kentėti visą kūną ir sukelti visos nervų sistemos atsakomąją reakciją, tai tuo labiau turiu jums priminti, kad gali būti ir kiti, dvasiniai dėsniai, veikiantys augalus ir gyvius, o taip pat ir žmoniją; nors jei jūs neprisipažįstate jų poveikio augalams ir gyvūnams, jūs galite neigti jų buvimą.

071 Klausiantis. Kokius dėsnius jūs turite omenyje?

Teosofas. Mes juos vadiname karminiais dėsniais, bet jūs nesugebėsite pilnai suprasti šio termino reikšmės, jeigu nestudijavote okultizmo. Bet mano argumentai nebuvo pagrįsti šių dėsnių egzistavimu, tai tik buvo analogija su augalu. Paskleiskite šią idėją, padarykite ją universalia, ir jūs greitai pastebėsite, kad tikroje filosofijoje kiekvienas fizinis veiksmas turi savo moralines pasekmes, kurios lieka visam laikui. Privertę žmogų kentėti, padarydami jam kūno sužalojimą, jūs galite galvoti, kad šitas skausmas ir kančia niekaip neatsilieps jo artimiesiems ir dar mažiau kitų nacijų atstovams. Bet mes tvirtiname, kad nustatytu laiku tai atsilieps. Todėl mes pareiškiame, kad iki kiekvienas supras ir priims kaip nepajudinamą tiesą tai, kad kenkdami vienam žmogui, mes kenkiame ne tik sau, bet ir visai žmonijai bendrai, jokie broliški jausmai, kuriuos propagavo visi didieji reformatoriai, ir pirmiausiai Budda bei Jėzus, Žemėje nebus galimi.

 

Kiti mūsų tikslai

072Klausiantis. Ar dabar jūs galėtumėte paaiškinti metodus, kuriais ketinate įgyvendinti antrąjį Teosofinės Draugijos tikslą?

Teosofas. Mes ketiname mūsų būstinės Adjare, Madraso valstijoje (Indija) bibliotekai (o jos vietinių skyrių nariai – savo bibliotekoms) rinkti visus vertingus ir pasiekiamus veikalus apie pasaulines religijas. Rašytine forma surinkti į vieną vietą tikras žinias apie skirtingus senovinius filosofinius mokymus, tradicijas ir legendas, po to platinti šią informaciją visais įmanomais būdais, publikuojant vertingų originalių darbų vertimus, ištraukas iš jų ir jų komentarus, tuo pačiu naudojantis ir žodiniais nurodymais asmenų, nusimanančių savo veiklos srityje.

073 Klausiantis. O kaip įgyvendinsite trečią tikslą - ugdyti žmoguje jo slaptas dvasines ir psichines galimybes?

Teosofas. Tai gali būti pasiekta ir platinant literatūrą, ypač tose vietovėse, kur negalimos jokios paskaitos ir asmeninis bendravimas. Mūsų pareiga palaikyti žmoguje jo dvasinę intuiciją. Tuo pačiu priešintis ir atsispirti – po atitinkamų tyrimų ir gautų įrodymų apie jų iracionalią prigimtį – įvairių formų prietarams – religiniams, moksliniams ar socialiniams ir, visų pirma, šventeiviškumui, ar tai būtų religinis sektantiškumas, ar tikėjimas stebuklais į kažką antgamtišką. Svarbiausia, ką mes turime daryti – tai stengtis įgyti žinojimą apie visus gamtos dėsnius ir skleisti juos; skatinti šiuolaikinę žmoniją studijuoti taip mažai jai žinomus okultinių mokslų dėsnius, pagrįstus tikru gamtos pažinimu, o neprietaringais vaizdiniais, pagrįstais aklu tikėjimu ir autoritetu, kaip yra šiuo metu. Kruopščiai atrinktas folkloras ir liaudies tradicijos, turintys daug išgalvojimų, gali atskleisti seniai prarastas, bet labai svarbias gamtos paslaptis. Tokiu būdu Teosofinė Draugija stengiasi tęsti tokius kryptingus tyrinėjimus, tikėdamasi išplėsti mokslinių stebėjimų ir filosofijos veiklos sritis.

 

Apie įžadų šventumą

074 Klausiantis.  Ar Teosofinėje Draugijoje yra kokia nors etikos sistema, kurios reikėtų prisilaikyti?

Teosofas. Etika yra. Ji labai aiški visiems, kurie pasiruošę jos laikytis. Tai pasaulinės etikos esmė arba grietinėlė, surinkta iš visų didžiųjų pasaulio reformatorių mokymų. Todėl jūs aptiksite joje Konfucijaus bei Zoroastro, Laozi ir Bhagavad-gitos idėjas, Gautamo Buddos ir Jėzaus iš Nazareto priesakus, Gilelio ir jo mokyklos, o taip pat Pitagoro, Sokrato, Platono ir jų mokyklų mokymus.

075 Klausiantis. Ar jūsų Draugijos nariai vykdo visus šiuos priesakus? Aš esu girdėjęs apie nesutarimus ir tarpusavio kivirčus?

Teosofas. Tai visiškai natūralu, nors mūsų principus (jų dabartinėje formoje) ir galima pavadinti naujais, bet žmonės, kuriems reikia pasikeisti, lieka tais pačiais, su ankstesne nuodėminga savo prigimtimi. Kaip jau buvo sakyta, ne taip jau daug yra aktyviai dirbančių narių, bet daug yra tokių, kurie stengiasi gyventi, prisilaikydami Draugijos ir savo idealų, kaip leidžia jiems jų jėgos. Mūsų pareiga – padrąsinti atskirus Draugijos narius, suteikiant jiems pagalbą ir palaikymą jų intelektualiame, moraliniame ir dvasiniame tobulėjime; o ne peikti ir smerkti tuos, kuriems tai nesiseka. Mes, griežtai kalbant, neturime teisės atsisakyti priimti, ypač į Draugijos ezoterinę sekciją, nes „tas, kas įstoja į ją, tarsi atgimsta iš naujo“. Bet jeigu kuris nors iš Draugijos narių, nekreipdamas dėmesio į šventus įžadus, garbės žodį ir savo nemirtingą „aš“, po tokio „naujojo gimimo“ nori išsaugoti savo ankstesniojo gyvenimo ydas bei trūkumus ir netgi pataikauti jiems, greičiausiai, bus paprašytas atsisakyti narystės ir pasišalinti; arba, jei nesutiks savo noru, jį išmes. Tokiems atvejams mes numatę pačias griežčiausias taisykles.

076 Klausiantis. Ar gali būti paminėti tokie atvejai?

Teosofas. Taip, gali. Pradėsime nuo to, kad nei vienas Draugijos narys, priklausytų jis ezoterinei ar egzoterinei sekcijai, neturi teisės savo nuomonės primesti kitiems Draugijos nariams. „Bet kuris centrinės Draugijos organizacijos oficialus asmuo neturi teisės reikšti viešai, žodžiu ar veiksmais kokį nors priešiškumą ar teikti pirmenybę kuriai nors sekcijai*, religinei ar filosofinei. Visi turi lygias teises reikšti savo religinių pažiūrų esmę, pateikiamą visos žmonijos nešališkam teismui. Ir nei vienas oficilus Draugijos asmuo, eidamas pareigas, neturi teisės skleisti savo sektantiškų pažiūrų ir tikėjimo Draugijos nariams, išskyrus atvejus, kai susitinka vienminčiai. Jei po įspėjimo jis nesiliaus pažeidinėti šios taisyklės, jį gali nubausti laikinai nušalinant, arba pašalinant visiškai“. Nes Teosofinėje Draugijoje tai laikoma vienu iš didžiausių nusižengimų. Vidinėje Draugijos sekcijoje, dabar vadinamoje ezoterine, dar 1880 metais buvo įrašyta tokia taisyklė: „Nė vienas narys savo egoistiniams tikslams negali panaudoti kokių nors žinių, perduotų jam bet kurio Draugijos pirmos sekcijos (dabar vadinamos aukščiausio „laipsnio“) nario; nusižengimas šiai taisyklei baudžiamas pašalinimu“. Bet dabar, prieš išgirsdamas tokio pobūdžio žinias, kandidatas privalo duoti iškilmingą priesaiką nenaudoti jų savanaudiškiems tikslams ir neatskleisti jų niekam, jei negaus specialaus leidimo.

* „Skyrius“ arba ložė, sudaryta išskirtinai iš vienminčių arba sekcija in partibus (tarp kitatikių), kaip jie iškilmingai save tituluoja.

077 Klausiantis. Bet ar gali žmogus, pašalintas ar pasitraukęs iš tos sekcijos, atskleisti tai, ką jis sužinojo, arba pažeisti kitas duotų įžadų sąlygas?

Teosofas. Žinoma, ne. Jo pašalinimas ar įgaliojimų atėmimas atleidžia jį tik nuo įsipareigojimų savo mokytojui ir nuo aktyvaus dalyvavimo Draugijos darbe, bet tik jau ne nuo šventos priesaikos saugoti paslaptis.

078 Klausiantis. Bet ar tai protinga ir teisinga?

Teosofas. Be jokios abejonės. Bet kuriam žmogui, turinčiam nors mažiausią garbės jausmą, paslapties saugojimas, prisiektas garbės žodžiu, ir didžiąja dalimi savo Aukščiausiam „Aš“ – Dievui viduje – įpareigoja žmogų iki pat jo mirties. Nei vienas garbingas žmogus, nors ir pasišalinęs iš sekcijos ar Draugijos, niekada negalvos kenkti ar pulti tą grupę, su kuria jis (arba ji) buvo susieti priesaika.

079 Klausiantis. Ar tai ne per dideli reikalavimai?

Teosofas. Gali būti, jei prilyginti juos šiuolaikinės moralės žemajam standartui. Bet jeigu tai nesuriša, kaip mes tai aptarinėjome, tai kokia tada išvis nauda iš priesaikos? Kaip gali kas nors tikėtis gauti kokių nors slaptų žinių, jeigu jis galvoja turįs teisę bet kada atsisakyti prisiimtų įsipareigojimų? Kokia garantija, įsitikinimas ar pasitikėjimas gali egzistuoti tarp žmonių, jeigu panašios priesaikos neturėtų realios galios? Patikėkite manimi, atpildo (karmos) dėsnis labai greitai pasieks tą, kuris sulaužė savo priesaiką ir, galbūt, taip pat greitai, kaip ir kiekvieno sąžiningo žmogaus panieka, netgi fiziniame lygmenyje. Tai gerai išreikšta Niujorko leidinyje „Path“, kurį ką tik citavome: „Kartą duota priesaika suriša kiekvieną moraliniame ir okultiniame pasauliuose amžiams. Jeigu vieną kartą mes ją sulaužėme ir buvome už tai nubausti, tai nereiškia, kad nuobauda atleidžia už pakartotinį jos sulaužymą; ir kiek mes taip besielgtume, galingas karmos dėsnis mus visada pasieks.“ („The Phat“, 1889m., liepa).

 

IV TEOSOFINĖS DRAUGIJOS POŽIŪRIS Į TEOSOFIJĄ

 

Apie tobulinimąsi

080 Klausiantis. Vadinasi, dvasinis tobulėjimas yra tas principinis dalykas, kurio taip primygtinai siekiama jūsų Draugijoje?

Teosofas. Neabejotinai! Tas, kuris nori tapti tikru teosofu, privalo išmokti gyventi taip, kaip tokiam ir priklauso.

081 Klausiantis. Jeigu tai tikrai taip, tai kaip aš pastebėjau anksčiau, kai kurių Draugijos narių elgesys keistai paneigia šią pagrindinę taisyklę.

Teosofas. Taip, bet mes negalime šito pakeisti, kaip negali ir tie, kurie vadina save krikščionimis, o elgiasi kaip žiaurūs fanatikai. Tai ne mūsų įstatų ir taisyklių klaidos, o žmoniškosios prigimties. Net kai kuriose visiems prieinamose ezoterinėse sekcijose nariai duoda įžadus savo Aukščiausiam Aš gyventi gyvenimą, nurodytą teosofijos. Jie turi padaryti taip, kad jų Dieviškasis Aš kiekvieną jų gyvenimo dieną ir akimirką vestų juos visose jų mintyse ir veiksmuose. Tikras teosofas privalo „elgtis teisingai ir gyventi kukliai“.

082 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje?

Teosofas. Paprasčiausiai štai ką: vienas „aš“ privalo pamiršti save dėl daugelio „aš“. Leiskite man atsakyti jums tikro filaleto, Teosofinės Draugijos nario išsakytais žodžiais, išspausdintais žurnale „Theosophist“: „Ko kiekvienam žmogui reikia pirmiausia – tai surasti save, o po to atlikti sąžiningą inventorizaciją visiems subjektyviems įsigijimams, ir jei paaiškės, kad padėtis yra prasta, gal net gresia bankrotas, situacija nebus visiškai nepataisoma, jeigu imtis to rimtai“. Bet ar daugelis taip elgiasi? Visi nori darbuotis tik vardan asmeninio vystimosi ir progreso, ir tik labai nedaugelis domisi kitų progresu. Pacituosime tą patį autorių dar kartą: „Žmonės jau pakankamai ilgai klaidino ir apgaudinėjo patys save, jie privalo sunaikinti savo stabus, atsisakyti klastočių ir pradėtų darbuotis dėl savęs – šitas mažas žodelis reiškia labai daug ir labai daug ką, nes besidarbuojantis tik dėl savęs, geriau išvis nesidarbuotų, būtų geriau, jei jis darbuotųsi dėl kitų, dėl visų. Nes kiekvienas meilės ir gailestingumo žiedas, pasodintas artimojo sode, išnaikins atstumiančią piktžolę savo nuosavame sode, taip šitas dievų sodas – Žmonija – sužydės kaip rožynas. Visuose šventraščiuose, visose religijose tai pateikta pakankamai aiškiai, bet žmogus įsigudrina iš pradžių tai neteisingai išsiaiškinti, po to nuskurdina, nužemina ir pagaliau paverčia pilnu absurdu. Nereikia naujo apreiškimo. Tegul kiekvienas žmogus tampa apreiškimu pačiam sau. Tegul nemirtinga žmogaus dvasia vieną kartą nugali savo kūno tvirtovę, išvijęs iš jos mainytojus ir kitus niekšus, ir jo paties dieviškasis žmoniškumas išlaisvins jį, nes tapęs vieningu su pačiu savimi, jis pažins „Šventovės statytoją“.

083 Klausiantis. Prisipažįstu, tai gryniausias altruizmas.

Teosofas. Taip. Ir jeigu nors vienas iš dešimties Teosofinės Draugijos narių praktiškai tai realizuotų, ji tikrai taptų išrinktųjų organizacija. Deja, tarp pašalinių stebėtojų visada atsiras tokių, kurie atsisakys matyti esminį skirtumą tarp teosofijos ir Teosofinės Draugijos, tarp idėjos ir jos netobulo įgyvendinimo. Tokie paskelbs apie kiekvieną skleidėjo, žmogiškos organizacijos, suklupimą ir net menkiausią trūkumą, nukreipdami tai į švarią dvasią, skleidžiančią savo dievišką šviesą. Ar gi tai teisinga tiek vieno, tiek kito atžvilgiu? Jie mėto akmenis į asociaciją, kuri pačiomis sunkiausiomis sąlygomis stengiasi išsaugoti ir iškelti savo idealą, bei visa savo veikla siekti jo įgyvendinimo. Kai kurie juodina Teosofinę Draugiją tik dėl to, kad ji bando įgyvendinti tai, ko siekdamos kitos sistemos – visų pirma, tokios kaip bažnyčia ir suvalstybinta krikščionybė - patyrė visišką nesėkmę; o kiti taip elgiasi, kad išsaugotų esamą daiktų padėtį - tai besivadovaujantys Mozės įstatymais fariziejai ir sadukiejai ir aukštas pareigas einantys mokesčių rinkėjai bei nusidėjėliai, puotaujantys kaip ir Romos Imperijos nuosmukio laikais. Bet kuriuo atveju blaiviai mąstantys žmonės turi prisiminti, kad žmogus, kuris daro viską, ką gali, daro tiek pat, kiek ir tas, kuris pasiekė daugiausiai šiame santykinių galimybių pasaulyje. Tai paprasčiausias truizmas, aksioma, o tikintiesiems galima paminėti evangelinį prilyginimą apie talentus (pinigus): tarnui, kuris padvigubino savo du talentus, buvo atlyginta taip pat, kaip ir tarnui, kuris gavo penkis talentus. Kiekvienam žmogui duodama, įvertinant jo sugebėjimus.

084 Klausiantis. Ir vis tiktai sunku nustatyti skirtumą tarp abstraktaus ir konkretaus, nes į tai atsižvelgdami mes formuojame savo vertinimus.

Teosofas. Tai kodėl Teosofinei Draugijai reikia daryti išimtį? Teisingumas, kaip ir gailestingumas, turi prasidėti namuose. Ar iš „Kalno pamokslo“ jūs tyčiositės ir šaipysitės vien todėl, kad jūsų socialiniams, politiniams ar net religiniams įstatymams nepavyko įgyvendinti jo sampratos ne tik dvasine, bet ir pažodine prasme? Panaikinkite priesaiką teisme, parlamente, armijoje ir visur kitur ir elkitės kaip kvakeriai, jei norite vadintis krikščionimis. Ir panaikinkite pačius teismus, nes jeigu jūs sektumėte Kristaus priesakais, tai turėtumėte atiduoti savo rūbus tam, kuris jus nurenginėja ir atsukti kairį skruostą piktadariui, kuris smogė jums į dešinį. „Nesipriešinkite piktam, mylėkite savo priešus, melskitės už tuos, kurie jus prakeikia, apdovanokite nekenčiančius jūsų“, nes „jei kuris pažeis kad ir vieną iš mažiausių priesakų ir mokys to žmones, tas mažiausiu bus įvardintas dangaus karalystėje;“ „o kai kas pasakys: beproti, eisi į ugnies geheną“. O ir kam jums teisti, jeigu ir jūs nenorite būti teisiami? Atkakliai teigti, kad tarp teosofijos ir Teosofinės Draugijos nėra skirtumo, vadinasi, sukurti krikščionišką sistemą ir pačią jos esmę padaryti pažeidžiama tokių pat kaltinimų, tik daug rimtesne forma.

085 Klausiantis. Kodėl daug rimtesne?

Teosofas. Todėl, kad tuo metu, kai teosofinio judėjimo lyderiai, pilnai pripažindami trūkumus, stengiasi padaryti viską, ką gali, kad ištaisyti ir išgyvendinti blogį, gyvuojantį Draugijoje; kai jų įstatai ir nutarimai formuojami teosofijos dvasia, valstybiniai nacionalinių bažnyčių ir atskirų nacijų įstatymų leidėjai, vadinantys save krikščionimis, viską daro atvirkščiai. Mūsų Draugijos nariai, net blogiausieji tarp jų, nėra blogesni už vidutinį krikščionį. Be to, jeigu vakarų teosofai patiria tiek daug sunkumų, siekdami gyventi tikrą teosofinį gyvenimą, tai tik dėl to, kad jie yra savo kartos vaikai. Kiekvienas iš jų buvo krikščionis, maitintas ir auklėtas savos bažnyčios sofistikos, socialinių papročių ir jos paradoksalių įstatymų. Jis tokiu buvo prieš tapdamas teosofu, arba, tiksliau, nariu Draugijos, kuri turi šį pavadinimą, todėl nebus per dažnas priminimas tai, kad tarp abstraktaus idealo ir jo skleidėjo yra labai ryškus skirtumas.

 

Abstraktu ir konkretu

086 Klausiantis. Prašau, paaiškinkite apie tą skirtumą plačiau.

Teosofas. Teosofinę Draugiją sudaro pakankamai didelė žmonių grupė, jie labai skirtingi elementai. Teosofija, abstrakčia prasme, yra Dieviškoji Išmintis, arba žinių ir išminties visuma, sudarančių Visatos pagrindą – vieningą amžiną GEROVĘ; o konkrečiai tai yra visuma tos pačios išminties, kuria nuo prigimties yra apdovanotas žmogus šioje Žemėje. Kai kurie nariai nuoširdžiai stengiasi realizuoti teosofiją praktikoje, taip sakant, materialiai įdiegti teosofija savo gyvenime; o tuo tarpu kiti pageidauja tik pažinti ją, nepritaikant gyvenime; dalis įstoja į Draugiją paprasčiausiai iš smalsumo, atsitiktinai susidomėję arba, galbūt, tik todėl, kad jų draugai yra Draugijos nariai. Kaip gi, tokiu atveju, galima spręsti apie visą sistemą pagal tuos, kurie priskyrė sau šį vardą, neturėdami tam jokio pagrindo? Ar galima spręsti apie poeziją ir jos mūzą tik pagal tuos, kurie tik nori tapti poetais, bet kurių kūryba tik rėžia ausį? Mūsų Draugiją galima būtų traktuoti teosofijos įsikūnijimu tik jos abstrakčių motyvų plane; ir ji negalės sau leisti vadintis jos konkrečiu vedliu tol, kol jos struktūroje dalyvaus visi žmogiškieji netobulumai ir silpnybės – antraip Draugija tik pakartotų didžiausią klaidą ir šventvagystę taip vadinamos Kristaus Bažnyčios. Jei pateikti rytietišką palyginimą, tai teosofija - beribis visuotinos tiesos, meilės ir išminties okeanas, savo spindesiu apšviečiantis Žemę, kai tuo tarpu Teosofinė Draugija - tik matomas oro burbuliukas ant to atspindžio paviršiaus. Teosofija – tai dieviškoji prigimtis, matoma ir nematoma, o jos Draugija – tai žmogiškoji prigimtis, besistengianti pakilti iki savo dieviškos gimdytojos. Galų gale, teosofija – nepajudinama amžina saulė, o jos Draugija - tai praskrendanti kometa, besistengianti įsitvirtinti orbitoje, kad galėtų tapti planeta, nuolat judančia tiesos saulės traukos ribose. Draugija buvo sukurta tam, kad padėtų žmonėms pamatyti, jog egzistuoja toks dalykas kaip teosofija, ir padėtų jiems priartėti prie jos, studijuojant ir suvokiant jos amžinas tiesas.

087 Klausiantis. Aš pamenu, jūs sakėte, kad neturite nuosavų dogmatų ar doktrinų?

Teosofas. Taip, daugiai neturime. Draugija neturi nuosavos išminties, kurios turėtų laikytis ir iš kurios galėtų mokinti. Ji yra tik saugykla visų tiesų, istorinių ir net iki istorinių laikų, kurias išreiškė didieji pranašai, pašvęstieji ir aiškiaregiai; jau bet tų, kurios mums prieinamos. Todėl ji yra tik kanalas, kuriuo, daugiau ar mažiau, į pasaulį atiteka tiesos, kurias galima atrasti didžiųjų žmonijos mokytojų pasisakymuose.

088 Klausiantis. Bet ar gi tokia tiesa nepasiekiama už jūsų Draugijos ribų? Ar to paties neskelbia visos bažnyčios?

Teosofas. Visiškai ne. Neabejotinas didžiųjų pašvęstųjų, egzistavimas – tikrųjų „dievo sūnų“ – rodo, kad tokią išmintį dažnai pasiekdavo atskiros individualybės, bet tai niekada neįvykdavo be pradinio mokytojo vadovavimo. Bet daugelis jų pasekėjų, savo ruožtu tapusių mokytojais, sumenkindavo gauto mokymo visuotinumą iki nuosavų siaurų sektantiškų dogmų. Jie naudojosi tik rinktiniais atskirų mokytojų priesakais, jeigu naudojosi išvis, atmesdami visa kita – pastebėkite, kaip vykdomi „Kalno pamokslo“ įsakai. Tokiu būdu, kiekviena religija yra tik dieviškos tiesos fragmentas, panaudotas kaip fokusas plačios žmogiškos fantazijos projektavimui, pretenduojantis atstovauti ir pakeisti tiesą.

089 Klausiantis. Bet teosofija, kaip jūs sakote, nėra religija?

Teosofas. Visiškai teisingai, nes ji yra visų religijų ir absoliučios tiesos esmė, kurios tik vienas lašas yra kiekvieno tikėjimo mokymo pagrindas. Metaforiškai kalbant teosofija Žemėje prilygsta baltos šviesos spinduliui, o kiekviena religija – tai tik viena iš septynių vaivorykštės spalvų. Ignoruodamas visų kitų, smerkdamas juos kaip melagingus, kiekvienas atskiros spalvos spindulys, tokiu būdu, bando įrodyti ne tik savo pirmumą, bet ir pretenduoja būti tuo pačiu baltu spinduliu, atiduodamas anatemai (red. atskyrimui) kaip eretinius net savo atspalvius, nuo šviesių iki tamsių. Ir kaip tiesos saulė kyla vis aukščiau ir aukščiau virš žmoniškojo suvokimo horizonto, taip kiekvienas spalvotas spindulys palaipsniui blėsta, kol galiausiai visiškai absorbuojamas; žmonija išsilaisvins iš nukrypimo į kraštutinumus prakeiksmo ir, pagaliau, suvoks, kad maudosi švariuose, nenuspalvintoje amžinos tiesos saulės šviesoje. Tai ir bus teosofija.

090 Klausiantis. Vadinasi, jūs tvirtinate, kad visos didžiosios religijos yra kilusios iš teosofijos, ir kad tik jų asimiliacijos dėka pasaulis galiausiai bus išgelbėtas iš savo didžiųjų iliuzijų ir paklydimų prakeiksmo?

Teosofas. Taip, teisingai. Ir mes pridursime, kad Teosofinė Draugija yra tik kuklus grūdelis, kurį paliejus ir leidus jam gyventi, galų gale, užaugins gėrio ir blogio pažinimo medį, įskiepytą į Amžinos Gyvybės Medį. Juk tik studijuodamas įvairias didžiąsias žmonijos religijas ir filosofijas, bešališkai ir be išankstinio nusistatymo jas palygindamas, žmogus gali tikėtis pasiekti tiesą. Ypač tai pasiekiama ieškant ir fiksuojant sutampančius taškus. Ir ne anksčiau, nei mes pasieksime - studijuodami ar apmokomi kieno nors žinančio - praktiškai visais atvejais atrasime, kad jų vidinis turinys išreiškia kurią nors didžią Gamtos tiesą.

091 Klausiantis. Mes girdėjome apie aukso amžių, kuris kažkada buvo, o tai, ką jūs sakote, turi tapti aukso amžiumi, kuris egzistuos ateityje. Kada tai įvyks?

Teosofas. Ne anksčiau, negu visa žmonija pajus tam poreikį. Persiškas aforizmas iš „Džavidana Hirados“ skelbia: „Tiesa būna dviejų rūšių – viena aiški ir akivaizdi; kita – nuolatos reikalaujanti naujų įrodymų“. Kada antros rūšies tiesa taps visiems tiek akivaizdi, kiek ji dabar yra miglota ir todėl neatspari sofistikos ir kazuistikos iškraipymams, tik tada tos dvi tiesos rūšys taps viena, ir tik tada visi žmonės įgys bendrą požiūrį.

092 Klausiantis. Bet tikriausiai tie nedaugelis, kurie jautė tų tiesų būtinumą, atrado tikėjimą kažkuo tai apibrėžtu? Jūs man sakote, kadangi Draugija neturi nuosavos doktrinos, kiekvienas jos narys gali tikėti, į ką nori ir kas jam patinka. Tai atrodo taip, lyg Teosofinė Draugija būtų linkusi atgaivinti kalbų ir tikėjimų susimaišymą, kuris buvo senovėje, statant Babilono bokštą. Nejaugi jūs neturite bendrų tikėjimų?

Teosofas. Tai, kad Draugija neturi nuosavų dogmatikų ir doktrinų, reiškia tik tai, kad nėra ypatingų doktrinų arba tikėjimų, privalomų visiems jos nariams; bet, žinoma, tai priskiriama tik organizacijai aplamai. Draugija, kaip jau buvo sakyta, susideda iš vidinės ir išorinės dalių. Tie, kurie priklauso vidinei, žinoma, turi apibrėžtą filosofiją, arba – jeigu jums patinka toks apibrėžtumas, – savo nuosavą religinę sistemą.

093 Klausiantis. Galbūt, jūs papasakosite, kas tai yra?

Teosofas. Mes nedarome iš to paslapties. Prieš keletą metų ji buvo apibrėžta žurnale „Theosophist“ ir „Ezoteriniame buddizme“; visa tai, tik plačiau išdėstytą, jūs galite rasti ir „Slaptojoje doktrinoje“. Ji pagrįsta seniausia pasaulio filosofija, vadinama Išminties Religija arba Archaine Doktrina. Jeigu jūs norite, galite užduoti klausimus, į kuriuos gausite paaiškinimus.


V PAMATINIAI TEOSOFIJOS TEIGINIAI

 

Apie dievą ir maldą

094 Klausiantis. Ar jūs tikite į Dievą?

Teosofas. Priklausomai nuo to, ką jūs turite galvoje.

095 Klausiantis. Aš turiu galvoje krikščionių Dievą, Jėzaus Tėvą, Sutvėrėją, trumpiau sakant, Mozės biblijinį Dievą.

Teosofas. Į tokį Dievą mes netikime. Mes atmetame asmeninio, nekosminio ir antropomorfinio Dievo idėją, kuris – tik gigantiškas žmogaus šešėlis, ir be to, žmogaus ne su pačiais geriausiais bruožais. Teologijos dievas, sakome mes ir tai įrodome – prieštaravimų gumulas ir logiškai neįmanomas. Todėl mes neturime į jį jokio požiūrio.

096 Klausiantis. Būkite maloni, pateikite savo argumentus.

Teosofas. Jų daug ir visų pateikti nėra galimybės. Bet štai kai kurie. Šį dievą jo šalininkai vadina begaliniu ir absoliučiu. Ar ne taip?

097 Klausiantis. Taip, galvoju, kad jis toks ir yra.

Teosofas. Tada, būdamas begalinis – t.y. neturintis ribų – ir, ypač, absoliutus, kaip jis gali turėti formą ir būti kažko kūrėju? Forma yra ribotumo prielaida, pradžia, taip pat ir pabaiga, o norint sutverti, ta esybė privalo mokėti galvoti ir planuoti. Kaip gi Absoliutas gali galvoti, t.y. turėti kokį nors ryšį su kažkuo ribotu, baigtiniu ir sąlyginiu? Tai filosofinis ir loginis absurdas. Net judėjiška kabala atmeta tokią idėją ir todėl šitą vieningą ir absoliutų Dievišką Principą padaro begaline Vienybe, vadinamą Aijn-Sof (En Soph)*. Norėdamas kurti, Kūrėjas privalo suaktyvėti, o tai neįmanoma ABSOLIUTIŠKUMUI. Todėl begalinį principą reikėjo parodyti taip, kad jis netiesioginiu būdu taptų evoliucijos (ne sutvėrimo) priežastimi – t. y. iš savęs paties per sefirotų emanaciją (dar vienas absurdas, šį sykį kabalos vertėjų dėka)**.

* Aijn-Sof (En Soph) – begalinis arba beribis, gamtoje ir su gamta, ne egzistuojantis, kuris YRA, bet ne esybė.

** Kaip gali neaktyvus Amžinas Principas emanuoti arba išskirti? Vedantistų Parabrahmanas nieko panašaus nedaro, kaip ir chaldėjų kabalos Aijn-Sof (En Soph). Tas amžinas ir periodinis dėsnis kiekvienos mahamanvantaros, arba naujo gyvenimo ciklo, pradžioje, priverčia aktyvią ir kuriančią jėgą (logosą) emanuoti iš amžinai slapto ir nesuvokiamo vieningo principo.

098 Klausiantis. O kaip, vis tiktai yra su tais kabalistais, kurie save tokiais vadina, o tiki Jehova arba Tetragramatonu?

Teosofas. Jie laisvi tikėti į viską, kas jiems patinka, nes jų tikėjimas ar netikėjimas, vargu, ar galėtų įtakoti akivaizdų faktą. Jėzuitai mums sako, kad du plius du nebūtinai visada būna keturi, nes Dievo Valia gali padaryti 2+2=5. Ar sutiksime su jų sofistika?

099 Klausiantis. Vadinasi, jūs ateistai?

Teosofas. Visuotinai priimta prasme – ne, ir visiškai ne ateistai, jeigu, žinoma, epitetas „ateistas“ nebūtų taikomas tiems, kurie netiki į antropomorfinį Dievą. Mes tikime į Visatinį Dievišką Principą, visko šaknį, iš kurios viskas randasi ir į kurią viskas grįš didžiojo Būties ciklo pabaigoje.

100 Klausiantis. Tai labai senas panteizmo tvirtinimas. Jeigu jūs panteistai, tai negalite būti deistai, o jei jūs ne deistai, tai jus reikėtų vadinti ateistais.

Teosofas. Nebūtinai. Terminas „panteizmas“ – vienas iš daugelio neteisingai vartojamų terminų, kuriuo piktnaudžiaujama, išankstiniu nusistatymu ir vienpusišku požiūriu iškreipiant jo pirminę reikšmę. Jeigu jūs remiatės šio sudėtinio žodžio krikščioniška etimologija ir kildinate jį iš pan „visa“ ir theos „dievas“, o po to įsivaizduojate ir mokote, kad tai reiškia, jog kiekvienas akmuo ir kiekvienas medis Gamtoje yra Dievas arba VIENATINIS Dievas, tada, žinoma, jūs būsite teisus ir panteistus padarysite fetišistais, taip papildydamas jų tikrąjį pavadinimą. Abejoju, ar jums tai pavyks, jeigu žodžio „panteizmas“ etimologiją nustatysite ezoteriškai, kaip tai darome mes.

101 Klausiantis. Tai kaip šį žodį suprantate jūs?

Teosofas. Savo ruožtu, leiskite paklausti jus. Kaip jūs suprantate žodį Pan, arba Gamta?

102 Klausiantis. Aš manau, kad Gamta – tai visuma reiškinių, egzistuojančių aplink mus; priežasčių ir pasekmių visuma materijos pasaulyje arba visatoje.

Teosofas. Iš čia Pan – žinomų priežasčių ir pasekmių įasmeninta suma ir eiliškumas, visų baigtinių faktorių ir jėgų visuma, visiškai izoliuota nuo mąstančio Kūrėjo ar kūrėjų, o galbūt, „suprantama kaip vienintelė ir atskira jėga“ – kaip rašoma jūsų enciklopedijose.

103 Klausiantis. Galvoju, kad taip.

Teosofas. Puiku. Mes gi nekreipiame dėmesio į šią daiktinę ir materialią gamtą, kurią vadiname trumpalaike iliuzija, ir žodžiu pan mes nesuprantame gamtos, visuotinai priimta prasme, kilusia iš lotyniško žodžio natura (atsiradusio iš nasci – būti gimusiu). Kalbėdami apie Dievybę ir laikydami ją identiška Gamtai, ir todėl jos bendraamže, turime omenyje amžiną ir nesukurtą Gamtą, o ne jūsų momentinių šešėlių ir baigtinių, nerealių daiktų visumą. Mes paliekame teisę himnų kūrėjams vadinti matomą dangų Dievo Sostu, o mūsų purviną Žemę – kėdute po jo kojomis. Mūsų DIEVYBĖS nėra rojuje ar kokiame nors konkrečiame medyje, pastate ar kalne: ji visur, kiekviename matomo ir nematomo Kosmoso atome, viduje, išorėje ir aplink kiekvieną nematomą atomą bei dalomą molekulę, nes TAI – mistinė evoliucijos ir involiucijos jėga, esanti visur, visa galinti ir net visa žinanti kūrybinė galimybė.

104 Klausiantis. Bet juk visažinystė - tai mąstančiojo prerogatyva, bet jūs savo Absoliutiškumo mastymą neigiate?

Teosofas. Mes neigiame tokią ABSOLIUTO savybę, nes mintis – tai kažkas apibrėžta ir sąlygota. Bet jūs, matyt pamirštate, kad filosofijoje absoliutus nesąmoningumas taip pat yra ir absoliuti sąmonė, kitaip ji nebūtų absoliuti.

105 Klausiantis. Ar tai reiškia, kad jūsų Absoliutas mąsto?

Teosofas. Ne. JIS nemąsto, dėl tos paprastos priežasties, kad jis ir yra ta Absoliuti Mintis. Ir dėl tos pačios priežasties neegzistuoja, nes jis – absoliuti egzistencija, Būtiškumas, o ne būtybė. Perskaitykite nuostabią kabalistinę Saliamono Ben Jegudos Hebirolio poemą Keter-Malkute, ir jūs suprasite: – „Tu esi Vieningas, esi visų skaičių šaknis, bet ne skaičiavimo elementas, nes vienybė negali daugintis, keistis ar turėti formą. Tu – vieningas, prieš tavo vieningumo paslaptį sutrinka išmintingiausi vyrai, nes jie nežino jos. Tu vieningas, ir tavo vieningumas niekada nenyksta, nedidėja ir negali pakisti. Tu vieningas, ir jokia mano mintis negali tau nustatyti ribos ir apibrėžti tave. Tu ESI, bet ne kaip kokia būtybė, nes mirtingųjų manymas ir supratimas negali pasiekti tavo egzistavimo, nei apibrėžti tave kur, kaip ir kodėl“, – ir taip toliau ir panašiai. Trumpiau sakant, mūsų Dievybė – tai amžinas, nuolat tobulėjantis, bet ne kuriantis, visatos statytojas; ši visata pati išsiskleidžia iš savo esybės, nebūdama sukurta. Simboliškai, tai sfera be apskritimo, turinti tik vieną amžinai veikiantį atributą, talpinantį savyje visus esamus ir galimus atributus, – SAVE. Tai vieningas dėsnis, duodantis impulsą išryškėjantiems, amžiniems ir neišvengiamiems dėsniams viduje, niekada neišsiryškinančio, nes absoliutus DĖSNIS savo išryškėjimo periodais yra Amžinas Tapsmas (Formavimasis).

106 Klausiantis. Kartą aš girdėjau, kaip vienas iš jūsų narių pastebėjo, kad Pasaulinė Dievybė, būdama visur, kaip deramuose, taip ir nederamuose induose, tokiu pat būdu ji yra kiekviename mano cigaro pelenų atome! Ar tai ne bjauri šventvagystė?

Teosofas. Aš taip negalvoju, nes paprasčiausią logiką, vargu, ar galima įvertinti kaip šventvagystę. Jeigu Visur Esantį Principą mes pašaliname nors iš vieno vienintelio matematinio erdvės taško ar iš materijos dalelytės, užimančios bet kokią įmanomą erdvę, ar galime tada erdvę laikyti begaline?

 

Ar būtina melstis?

107 Klausiantis. Ar jūs tikite malda, ar jūs meldžiatės?

Teosofas. Mes nesimeldžiame. Vietoj to, kad kalbėti, mes veikiame.

108 Klausiantis. Jūs nesimeldžiate net Absoliučiam Principui?

Teosofas. O kam? Būdami labai užsiėmę žmonės, vargu ar galime sau leisti švaistyti laiką kreipdamiesi žodine malda į gryną abstrakciją. Nepažinumas turi tarpusavio ryšį tik tarp savo dalių, bet jo nėra su kokiais nors baigtiniais santykiais. Matomoji visata savo egzistencijoje ir reiškiniuose priklauso nuo savo tarpusavyje sąveikaujančių formų ir jų dėsnių, o ne nuo maldų ir besimeldžiančių.

109 Klausiantis. Ar jūs išvis netikite maldos veiksmingumu?

Teosofas. Netikime išmokta, daugiažode ir tuščiai  kartojama malda, jeigu maldą jūs suprantate kaip žodinį prašymą nežinomam Dievui, kurį žydai iškilmingai pasodino į sostą, o fariziejai išpopuliarino.

110 Klausiantis. Bet argi yra kitokia maldos forma?

Teosofas. Neabejotinai; mes ją vadiname valinga malda, ir tai greičiau vidinis įsakymas, negu prašymas.

111 Klausiantis. Kam gi jūs tada taip meldžiatės?

Teosofas. Savo „Dangiškajam Tėvui“ – ezoterine jo prasme.

112 Klausiantis. Ar tai skiriasi nuo teologinio?

Teosofas. Skiriasi. Okultistas arba teosofas maldą skiria savo Tėvui, kuris yra slaptoje (perskaitykite ir pasistenkite suprasti Mato Evangelijoje 6; 6), o ne gyvuojančiam šalia kosmoso ir todėl ribotam Dievui; šitas „Tėvas“ randasi pačiame žmoguje.

113Klausiantis. Tai jūs iš kiekvieno žmogaus kaip ir darote kažkokį dievą?

Teosofas. Prašau, sakykite „Dievą“, o ne „kažkokį dievą“. Mūsų supratimu vidinis žmogus ir yra tas vienintelis Dievas, kurį mes galime pažinti. Ir kaip gali būti kitaip? Jeigu priimti mūsų postulatą, kad Dievas – tai visur išplitęs beribis Principas, tai kaip žmogus gali išvengti nebūti visiškai persmelktas Dieviškumo ir nebūti jame? Mūsų „Dangiškuoju Tėvu“ mes vadiname tą dieviškąją esybę, kurią suvokiame savyje, savo širdyje ir dvasinėje sąmonėje, ir kuri neturi nieko bendro su antropomorfine dievo koncepcija, kurią mes galime sukurti savo fizinėse smegenyse arba jų vaizduotėje. Ar gi nežinote, kad jūs – tai Dieviška šventykla, ir Dieviška Dvasia gyvena jumyse.* Bet niekam neleiskite mumyse esančios esybės laikyti antropomorfine. Tegu nei vienas teosofas, siekiantis ne žmogiškos, o dieviškos tiesos, nesako, kad „Dievas, kuris yra slaptoje“, priklauso tik konkrečiam žmogui, arba yra atsiskyręs nuo konkretaus žmogaus arba nuo beribės esybės – nes viskas yra viena. Ir malda, kaip ką tik buvo sakyta, nėra prašymas. Tai greičiau slėpinys, okultinis procesas, kuriuo ribotos ir sąlyginės mintys ir norai, netinkami absoliučiai dvasiai, nes ji neapribota sąlygomis, paverčiami dvasiniais įsakais ir valia; ir šis procesas vadinamas „dvasine transmutacija“. Mūsų liepsningų siekių jėga maldą paverčia „filosofiniu akmeniu“ arba tuo, kas šviną paverčia auksu.

Vienintelė vienalytė esmė, mūsų „valinga malda“, tampa aktyvi ar kūrybinė jėga, kuri mūsų valios pagalba sukuria pasekmes.

* (1, Kor. 3:16) Dažnai teosofinėje literatūroje sutinkami prieštaringi tvirtinimai apie Kristaus principą žmoguje. Kai kurie tokiu vadina šeštą principą (buddhi), kiti – septintą (atman). Jeigu teosofai-krikščionys nori vartoti šiuos išsireiškimus, tai tegul tai daro filosofiškai korektiškai, sekdami senosios Išminties Religijos simbolių analogija. Mes sakome, kad Kristus yra ne tik vienas iš trijų aukščiausių principų, bet visi trys kartu, vadinami Trejybe. Šią Trejybę sudaro Šventoji Dvasia, Tėvas ir Sūnus, ir tai atitinka abstrakčią, diferencijuotą ir įsikūnijusią dvasią. Filosofine prasme Krišna ir Kristus yra vienas ir tas pats principas trejopu aspektu. Bhagavadgitoje mes randame, kad Krišna vadina save atmanu, abstrakčia dvasia ir kšetradžna, Aukščiausiu arba persikūnijančiu Aš, ir Visatiniu Aš. Visi tie vardai, perkeliant juos iš Visatos ant žmogaus, atitinka atma, buddhi, manas. „Anugitoje“ taip pat daug tų pačių doktrinų.

114 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad malda – tai okultinis procesas, sukuriantis fizinius rezultatus?

Teosofas. Taip. Valios jėga tampa gyva jėga. Tačiau vargas tiems okultistams ir teosofams, kurie vietoj to, kad nuslopintų savo žemojo asmeninio ego, arba fizinio žmogaus, norus ir kreipinius į savo aukščiausiąjį Dvasinį Aš, panirusį į atma-budhi šviesą, „teįvyksta ne mano, bet tavo valia“, siunčia aukštyn  valingas bangas savo egoistiniams ir niekingiems tikslams pasiekti! Tai juk juodoji magija, niekšybė ir dvasiniai kerai. Deja, visa tai yra mėgstamas mūsų krikščioniškų valstybės veikėjų ir generolų užsiėmimas, ypač kai generolai siunčia dvi armijas žudyti viena kitos. Visi jie, prieš pradėdami veikti, pasinaudoja tokiais kerais, melsdamiesi vienam ir tam pačiam Viešpačiui, maldaudami jį padėti jiems perpjauti gerkles savo priešams.

115 Klausiantis. Dovydas meldėsi Viešpačiui Dievui Savaofui, kad šis padėtų nugalėti ir sumušti pilistimus, sirijiečius ir moavitus, ir „saugojo Dievas Dovydą visur, kur jis beeitų“ . Taip, mes sekame tik tuo, ką randame Biblijoje.

Teosofas. Žinoma. Bet jeigu jau jums patinka vadintis krikščionimis, kiek mums žinoma, o ne izraeliečiais ar judėjais, kodėl jums neklausyti tai, ką jums sako Kristus? O jis aiškiai liepia nesekti „senų laikų“ įstatymais, tai yra Mozės, bet kviečia daryti taip, kaip sako jis, ir įspėja, kad visi, paėmę kalaviją, nuo kalavijo ir žus. Kristus davė jums vieną maldą, kurią jūs greitakalbe išberiate kaip žirnius į sieną ir puikuojatės, kurios niekas nesupranta, išskyrus tikrus okultistus. Joje jūs tariate netekusią jums prasmės ir mirusią frazę „ir palik mums skolas mūsų, kaip ir mes paliekame jas mūsų skolininkams“, ko jūs niekada nedarote. Jis mokė jus mylėti savo priešus ir daryti gerą nekenčiantiems jūsų. Ir nereikia ne abejoti, kad ne „kuklus pamokslininkas iš Nazareto“ mokė jus melsti „Tėvą“ žudyti ir pasiekti pergalę prieš priešus! Kaip tik todėl mes ir atmetame tai, ką jūs vadinate „maldomis“.

116 Klausiantis. Bet kaip jūs paaiškinsite šį visuotiną faktą, kad visos nacijos ir tautos gerbė ir meldėsi Dievui arba dievams? Kai kurios garbino ir stengėsi pamaloninti demonus ir piktas dvasias, o juk tai tik įrodo visuotiną tikėjimą maldos veiksmingumu.

Teosofas. Tai paaiškinama jau anksčiau minėtu faktu, kad malda turi ir kai kurias kitas reikšmes, be tų, kurias jai suteikė krikščionys. Ji reiškia ne tik maldavimą ar prašymą, bet senais laikais greičiau reiškė įsakymą ir kvietimą. Mantra, arba indų ritmiškai dainuojama malda, turi kaip tik tokią prasmę, nes brahmanai laikė save aukščiau už paprastus devus arba „dievus“. Malda gali būti kvietimu arba užkeikimu, ir net prakeikimu (kaip dviejų armijų atveju, kai vienu metu abi meldžiasi už viena kitos sunaikinimą), lygiai taip pat ji gali būti ir palaiminimu. Bet kadangi dauguma žmonių yra dideli egoistai ir meldžiasi tik dėl savęs, kad jiems būtų duota „duona kasdieninė“, vietoj to, kad dirbtų ir užsidirbtų, ir prašo Dievo „nevesti jų į pagundą“, ir saugoti juos (tik besimeldžiančius) nuo blogio, tai tokia malda yra kenksminga dvejopai: a) ji užmuša žmoguje pasitikėjimą savo jėgomis; b) vysto žmoguje dar aršesnį egoizmą ir egocentrizmą, negu jam tai paprastai būdinga. Aš kartoju, kad mes tikime į „bendrystę“ ir vienalaikius veiksmus, suderinamus su mūsų „Tėvu, kuris yra slaptoje“; ir į retus ekstazinės palaimos momentus, kai mūsų aukščiausia siela susijungia su savo šaltiniu ir centru, su visatine esme – tai būvis, kuris gyvenime vadinamas samadhi, o po mirties – nirvana. Mes atsisakome melstis ribotiems tvariniams – tai yra dievams, šventiesiems, angelams, nes laikome tai stabmeldyste. Mes negalime melstis ABSOLIUTUI dėl ankščiau išsakytų priežasčių; todėl mes stengiamės bevaisę ir nenaudingą maldą pakeisti vaisingais ir vertingais darbais.

117 Klausiantis. Krikščionys tai pavadintų puikybe ir šventvagyste. Ar jie neteisūs?

Teosofas. Visiškai neteisūs. Nes, kaip tik jie rodo savo šėtonišką puikybę tikėdamiesi, kad Absoliutas arba Beribiškumas, net jeigu ir egzistuotų koks nors ryšys tarp sąlygoto ir nesąlygoto, nusileis iki tiek, kad išklausys kiekvieną kvailą ir egoistinę maldą. Ir tik jie realiai niekina Dievą, mokydami, kad visa žinančiam ir visa galinčiam Dievui reikalingos žodžiais išreikštos maldos tam, kad jis žinotų kaip elgtis! Mūsų poziciją ezoterine prasme patvirtina ir Budda, ir Jėzus. Pirmasis sako: „Nieko neprašykite iš bejėgių dievų – nesimelskite, bet geriau veikite, nes tamsa pati neišsisklaidys. Nieko neprašykite tylumos, nes ji negali nei kalbėti, nei girdėti“. Antrasis – Jėzus – pataria: „ir jei ko prašysite mano vardu, padarysiu“. Žinoma, ši citata, paimta tiesiogine prasme, prieštarauja mūsų tvirtinimams. Bet jeigu bandysime ją suprasti ezoteriškai, pilnai žinodami žodžio „Kristus“ reikšmę, kuris atstoja atma-budhi-manas, Aukščiausiąjį Aš, tai ji reikš: vienintelis Dievas, kurį mes turime pripažinti ir kuriam turime melstis (o, tiksliau, veikti suderintai su juo) – tai ta Dieviška Dvasia, kurio šventykla yra mūsų kūnas, kuriame jis ir randasi.

 

Malda sunaikina pasitikėjimą savimi

118 Klausiantis. Bet argi Kristus nesimeldė pats ir ar nepatarė melstis?

Teosofas. Taip parašyta, bet tos „maldos“ kaip tik ir buvo bendravimas su savo „Tėvu, kuris slaptoje“. Kitaip sakant, jeigu Jėzų sutapatinti su Visatine Dievybe, gautųsi kažkas per daug absurdiška, nelogiška ir neišvengiamai baigtųsi išvada, kad būtent „pats Dievas“ meldėsi pačiam sau ir atskyrė to Dievo valią nuo savo!

119 Klausiantis. Dar vienas argumentas, kurį, beje, dažnai naudoja kai kurie krikščionys. Jie sako: „Aš jaučiu, kad nesugebu savo jėgomis įveikti kai kurių aistrų ir silpnybių. Bet kai meldžiuosi Jėzui Kristui, aš jaučiu, kad jis suteikia man jėgų ir kad jo valioje padaryti taip, kad aš galėčiau nugalėti jas“.

Teosofas. Nieko nuostabaus. Jeigu „Jėzus Kristus“ – Dievas, be to nepriklausomas ir atskiras nuo besimeldžiančio, tai žinoma, tokiam galingam Dievui viskas įmanoma ir turi būti įmanoma. Tik kur tokios pergalės nuopelnai ir teisingumas? Kodėl toks pseudo nugalėtojas turi būti apdovanotas už kažką atliktą, dėl ko jis turėjo tik pasimelsti? Netgi jūs, paprastas mirtingasis, nemokėsite savo darbininkui už visą dieną, jei didžiąją darbo dalį padarėte jūs pats, kai darbininkas tuo metu sėdėjo po obelimi ir meldė jus tai padaryti. Ši idėja atveda iki minties, kad visą gyvenimą galima praleisti dvasiškai dykaduoniaujant, kai visus pačius sunkiausius darbus ir pareigas už mus atliks kažkas kitas – Dievas ar žmogus – tai ypatingai mus piktina ir labai žemina žmogaus orumą.

120 Klausiantis. Galbūt ir taip, bet būtent tikėjimas asmeniniu Išgelbėtoju, kuris padės ir palaikys gyvenimo kovose, yra pagrindinė šiuolaikinės krikščionybės idėja. Ir nėra abejonės, kad subjektyviai toks tikėjimas yra veiksmingas, nes tikintieji tikrai  jaučia palaikymą ir palengvėjimą.

Teosofas. Taip pat nėra jokių abejonių, kad kai kurie „krikščioniškojo mokslo“ ir „mentalinių mokslininkų“ – šitų didžiųjų „neigėjų“* – pacientai taip pat kartais yra išgydomi; taip pat ir tai, kad hipnotizmas ir įtaiga, psichologija ir net mediumizmas taip pat dažnai, jei ne dažniau, pasiekia tokių pat rezultatų. Jūs savo argumentacijai išskiriate ir išrenkate tik pasisekimus. O ką pasakysite apie dešimt kartų didesnį nesėkmių skaičių? Jūs juk nedrįsite tvirtinti, kad nesėkmingų atvejų nežinote, net ir tarp aklai tikinčiųjų ir fanatiškų krikščionių?
* Nauja sekta žiniuonių, kurie, neigdami egzistavimą visa ko, išskyrus Dvasios, kuri negali nei kentėti, nei sirgti, tvirtina, kad gali gydyti visas ligas, jeigu tik pacientas tiki, kad tai, ką jis neigia, negali egzistuoti. Nauja savihipnozės forma.

121  Klausiantis. O kaip jūs paaiškinsite atvejus, kurie pasisekė? Kur teosofas ieško jėgos, galinčios pažaboti jo aistras ir egoizmą?

Teosofas. Savo Aukščiausiajame Aš, dieviškoje dvasioje, arba Dieve savyje ir savo karmoje. Kaip ilgai mes būsime dar priversti kartoti ir kartoti, kad medis pažįstamas pagal jo vaisius, priežasties prigimtis – pagal jos pasekmę. Jūs kalbate apie aistrų suvaldimą, apie tai, kaip tapti geru per Kristų ir su jo pagalba. O mes klausiame, kur jūs randate daugiau dorybingų ir nepriekaištingų žmonių, susilaikančių nuo nuodėmių ir nusikaltimų, krikščionių pasaulyje ar buddistų – krikščioniškose šalyse ar stabmeldžių žemėse? Egzistuoja statistika, kuri atsako į šiuos klausimus ir taip patvirtina mūsų teiginius. Pagal paskutinio surašymo Šri Lankoje ir Indijoje duomenis, lyginamojoje lentelėje nusikaltimų skaičius dviems milijonams gyventojų, kuriuos per kelis metus įvykdė krikščionys, musulmonai, indai, eurazijiečiai, buddistai ir kiti, krikščionių ir buddistų padarytų nusikaltimų santykis sudaro atitinkamai 15 ir 4. (Žr. „Lucifer“, 1888m. balandis, straipsnis „Krikščioniškos paskaitos apie buddizmą“). Joks orientalistas, istorikas ar keliautojas po buddistines šalis, nuo vyskupo Bigande iki abato Huko, ir sero Viljamo Santero, kaip bet kuris neturintis išankstinio nusistatymo valdininkas apdovanos dorybių palmės šakele būtent budistus, o ne krikščionis. Nors šie, tai yra buddistai (išskyrus Siamo sektos pasekėjus), netiki nei Dievu, nei nežemiškais apdovanojimais ateityje, už šios Žemės ribų. Jie nesimeldžia - nei žyniai, nei pasauliečiai. „Melstis!“ - šūktels jie su gilia nuostaba, „kam ir kodėl?“

122 Klausiantis. Tada jie tikri ateistai.

Teosofas. Šito negalima paneigti, bet tuo pačiu jie dorybingi ir patys padoriausi žmonės pasaulyje. Buddizmas moko: „Gerbkite kitų žmonių religijas ir būkite ištikimi savajai“, o krikščioniškoji bažnyčia, kitų tautų dievus prilygindama velniams, kiekvieną nekrikščionį pasmerkia amžinai pražūčiai.

123 Klausiantis. Argi buddistinė dvasininkija nedaro to paties?

Teosofas. Niekada. Jie per daug tvirtai prisilaiko išmintingų Dhamapados priesakų, kad taip darytų, nes žino, kad „jeigu kuris nors žmogus, mokytas ar ne, laiko save tokiu didžiu, kad gali niekinti kitus žmones, jis panašus į laikantį žvakę akląjį – pats aklas, o šviečia kitiems“.

 

Apie žmogiškos sielos kilmę

124 Klausiantis. Kaip jūs tada paaiškinsite tai, kad žmogus turi dvasią ar sielą? Iš kur jos?

Teosofas. Iš Pasaulinės Sielos. Žinoma, jas dovanojo ne asmeninis Dievas. Iš kur medūzoje vandens komponentas? Iš supančio ją okeano, kuriame ji gyvena, kvėpuoja ir egzistuoja ir į kurį ji sugrįš, kai ištirps.

125 Klausiantis. Tai jūs neigiate mokymą, kad sielą žmogui įpūtė Dievas?

Teosofas. Mes privalome tai padaryti. Siela, apie kurią kalbama „Pradžios knygos“ II skirsnyje (7 posme), – tai, kaip ten sakoma, yra „gyva siela“ arba nefeš (tai yra gyvybinė arba gyvulinė siela), kurią Dievas (mes sakome „gamta“ arba nepažeidžiamas įstatymas) suteikia žmogui, kaip ir kiekvienam gyviui. Tai visai ne mąstanti siela arba protas; ir visiškai ne nemirtinga dvasia.

126 Klausiantis. Gerai, paklausime kitaip: ar Dievas suteikia žmogui žmogišką protingą sielą ir nemirtingą dvasią?

Teosofas. Ir tokią klausimo formą mes privalome paneigti. Jeigu jau mes netikime į asmenišką Dievą, kaip mes galime tikėti, kad jis ką nors suteikia žmogui? Bet dėl argumentacijos sutinkant, kad gali egzistuoti Dievas, rizikuojantis sukurti naują sielą kiekvienam naujai gimusiam kūdikiui, viskas, ką galima tokiu atveju pasakyti, yra tai, kad tokį Dievą vargu ar galima laikyti apdovanotu kokia nors išmintimi arba ateities numatymu. O kai kurie kiti sunkumai ir negalėjimas jų suderinti su pasisakymais apie gailestingumą, teisingumą, nešališkumą ir visa ko žinojimą tokiam Dievui sukuria daugybę neįveikiamų rifų, į kuriuos kas dieną ir kas valandą dūžta teologinės dogmos.

127 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje? Kokie sunkumai?

Teosofas. Aš kalbu apie nenuginčijamą argumentą, kurį viešos diskusijos metu krikščionių misionieriui pateikė žinomas buddistų pamokslininkas, senegaliečių šventikas. Tai buvo netoli Kolombo miesto. Misionierius paprašė Megativati seniūno pateikti savo nuostatas, kodėl krikščionių dievas nepriimtinas „pagonims“. Šioje atmintinoje diskusijoje misionierius buvo priverstas nusileisti, beje, kaip ir visada.

128 Klausiantis. Norėčiau žinoti, kokiu būdu.

Teosofas. Labai paprastai. Buddistų šventikas pradėjo nuo klausimo: „Padre, ar Dievas davė Mozei priesakus, kurių privalėtų laikytis tik žmonės, o pats Dievas juos galėtų pažeidinėti?“. Misionierius su pasipiktinimu atmetė tokią prielaidą. „Gerai, – pasakė oponentas – jūs sakote, kad Dievas nedaro išimčių iš šių taisyklių, ir kad nė viena siela negali gimti be jo valios. Bet tarp kitų dalykų Dievas draudžia ir sanguliavimą, ir tuo pat metu jūs sakote, kad kaip tik jis sukuria kiekvieną naujagimį ir tik jis suteikia jam sielą. Ar mes privalome tai suprasti taip, kad milijonai vaikų, pradėtų nusikalstamu būdu ir sanguliaujant, yra Dievo veiklos padarinys? Ir kad jūsų Dievas, drausdamas ir bausdamas savo įsakymų pažeidėjus, vis tik kasdien ir kas valandą kuria būtent tokiems vaikams sielas? Pagal paprasčiausią logiką, jūsų Dievas yra nusikaltimų bendrininkas, nes be jo pagalbos ir įsikišimo tokie „nuodėmės vaikai“ gimti negalėtų. Kur gi teisingumas, kai baudžiami ne tik prasikaltę gimdytojai, bet ir nekalti kūdikiai baudžiami už tai, ką padarė pats Dievas, kurio visišką nekaltybę jūs įrodinėjate?“ Misionierius pažiūrėjo į savo laikrodį ir staiga suprato, kad jau vėlus laikas tęsti diskusiją.

129 Klausiantis. Jūs pamirštate, kad visi tokie nepaaiškinami atvejai yra slėpiniai, ir mūsų religija mums draudžia kišti nosį į Dievo slėpinius.

Teosofas. Ne, mes nepamirštame, mes paprasčiausiai atmetame tokius negalimus dalykus. Nenorime ir jus versti tikėti tuo, kuo tikime mes. Mes tik atsakome į užduotus klausimus. Tarp kita ko, mes turime kitokius pavadinimus jūsų „slėpiniams“.

 

Buddistinis Mokymas apie sielą

130 Klausiantis. Ką buddizmas sako apie sielą?

Teosofas. Tai priklauso nuo to, ar jūs turite galvoje egzoterinį, populiarųjį buddizmą, ar jo ezoterinį mokymą. Pirmasis atsiskleidžia „Buddistiniame katekizme“ tokia išmintimi: „Siela yra pavadinimas, kurį nemokšos vartoja išreikšti neteisingam vaizdiniui. Jeigu viskas kinta, tai ir žmogus nėra išimtis, ir kiekviena materiali jo dalis turi kisti. Tai, kas kinta, yra nepastovu, todėl kintantiems daiktams negali būti nemirtingumo“. Tai atrodo paprasta ir aišku. Bet kai mes pradedame aiškintis, kad naujoji asmenybė kiekviename kitame įsikūnijime yra skandhų, arba senosios asmenybės požymių visuma, ir klausiame, ar tai nauja būtybė, kurioje nieko neliko iš senosios, mes skaitome: „kai kuria prasme tai nauja būtybė, kai kuria – ne. Gyvenimo eigoje skandhai pastoviai keičiasi, ir tada kai keturiasdešimtmetis vyras A.B. asmenybės prasme laiko save identišku aštuoniolikmečiui jaunuoliui A.B., vis tik dėl pastovaus kūno irimo ir atsistatymo, proto ir charakterio pasikeitimų, tai jau kita būtybė. Vis tik senyvas žmogus teisėtai naudojasi savo darbo vaisiais, apdovanojimais ar kančiomis, sukurtais jo minčių ir poelgių ankstesnėse jo gyvenimo stadijose. Taip pat ir naujame įsikūnijime nauja būtybė, būdama ta pati individualybė (bet ne ta pati asmenybė) kaip ir anksčiau, bet pasikeitusios formos, arba su nauja skandhų visuma, teisėtai skina praeito gyvenimo savo veiksmų ir minčių pasekmes“. Tai sunkiai suvokiama metafizika, bet ji jokiu būdu tiesiogiai neišreiškia netikėjimo sielos egzistavimu.

131 Klausiantis. Ar gi ne apie tai kalbama ir „Ezoteriniame buddizme“?

Teosofas. Apie tai, nes šitas mokymas taip pat priklauso ezoteriniam buddizmui arba Slaptai Išminčiai, ir egzoteriniam buddizmui, arba Gautamos Buddos religinei filosofijai.

132 Klausiantis. Bet mums aiškiai pasakė, kad dauguma buddistų netiki sielos nemirtingumu?

Teosofas. Mes taip pat, jeigu sielą jūs suprantate kaip asmeninį ego, arba gyvybinę sielą – nefeš. Bet kiekvienas mokytas buddistas tiki individualiu arba dieviškuoju Aš. Tie, kurie juo netiki, klysta savo sprendimuose. Jie klysta taip pat, kaip ir tie krikščionys, kurie vėlesnius teologinius redaktorių intarpus Evangelijoje apie skaistyklą ir pragaro ugnį painioja su pažodiniu Jėzaus pasakymu. Nei Budda, netgi „Kristus“ patys niekada nieko nerašė, bet abu kalbėjo alegorijomis ir „prilyginimais“, kaip darė ir dar ilgai darys tikri pašvęstieji. Abu Šventieji Raštai labai atsargiai traktuoja šiuos sudėtingus metafizinius klausimus; ir buddistų, ir krikščionių užrašuose pakankamai daug egzoterizmo; ir abiem atvejais tikroji prasmė labai nutolusi nuo tiesos.

133 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad nei Buddos mokymas, nei Kristaus mokymas iki šiol nebuvo teisingai suprasti?

Teosofas. Kaip tik tai aš ir norėjau pasakyti. Tiek buddistinė, tiek krikščioniškoji geroji žinia buvo skelbiamos siekiant vieno tikslo. Abu reformatoriai buvo karšti filantropai ir praktiški altruistai, neabejotinai propaguojantys kilniausią ir aukščiausio laipsnio socializmą ir visišką pasiaukojimą, net jei ir pasekmės bus liūdnos. „Tegu viso pasaulio nuodėmės krenta ant manęs, kad aš galėčiau palengvinti žmogaus skausmą ir kančias!“ – kreipiasi Budda... „Aš neleisiu verkti tam, kurį galėčiau apsaugoti!“ – sušunka princas-elgeta, apsigaubęs klaikiais išsižadėjimo skarmalais. „Ateikite pas mane visi vargstantys ir apsunkę nuo prašymų, ir aš jus nuraminsiu“, – taip į vargšus ir bedalius kreipėsi „Sielvartaujantis Žmogus“, neturėjęs prieš ką nulenkti galvą. Abiejų mokymus sudaro beribė meilė žmonijai, gailestingumas, skriaudų atleidimas, savęs užsimiršimas, gailestis klystančioms masėms; abu vienodai niekino turtuolius ir neskirstė į savus ir svetimus. Neatskleisdami šventų pašventimo misterijų visiems, jie siekė tamsuoliams ir suklaidintiems, kuriems jų pačių gyvenimo našta buvo per sunki, suteikti tikėjimą ir tiesą, kurių užtektų palaikyti juos sunkią valandą. Bet abiejų reformatorių tikslai nebuvo pasiekti dėl per didelio jų pasekėjų stropumo. Mokytojų žodžiai buvo neteisingai suprasti ir išaiškinti – ir dabar jūs matote pasekmes.

134 Klausiantis. Žinoma, Budda turėjo neigti sielos nemirtingumą, jeigu jau taip sako visi orientalistai ir jo paties žyniai!

Teosofas. Arhatai, sekdami savo Mokytojo politika, tai pradėjo daryti, o dauguma pasekėjų šventikų nebuvo pašvęstaisiais, taip pat kaip ir krikščionybėje; taip palaipsniui didžiosios ezoterinės tiesos buvo beveik prarastos. Šį faktą įrodo tai – kad iš dviejų egzistuojančių Šri-Lankoje sektų „siamiečiai“ tiki, kad mirtis – tai absoliutus asmenybės ir individualybės sunaikinimas, o kiti nirvanos reikšmę aiškina taip pat, kaip ir mes, teosofai.

135 Klausiantis. Tai kodėl tada buddizmas ir krikščionybė atstovauja du visiškai priešingus tikėjimo siela polius?

Teosofas. Todėl, kad sąlygos, kuriomis tie tikėjimai buvo skleidžiami, nebuvo vienodos. Indijos brahmanai, pavydžiai saugantys savo aukštąjį žinojimą ir nuo jo atskirdami visas kastas, išskyrus savąją, milijonus žmonių įstūmė į stabmeldystę ir beveik fetišizmą. Budda turėjo suduoti mirtiną smūgį nesveikos fantazijos pertekliui ir fanatiškiems religiniams prietarams, kylantiems iš tokio nemokšiškumo, koks retai buvo pastebimas ir prieš, ir po. „Tiems, kurie kreipiasi į savo dievus, bet lieka neišgirsti arba nesulaukia dėmesio“, kurie gyvena ir miršta protinėje neviltyje, jau geriau yra filosofinis ateizmas, nei šis stabmeldiškas tikėjimas. Pirmiau, prieš pateikdamas tiesą, jis turėjo sustabdyti tamsių prietarų srovę ir išrauti paklydimus. O kadangi jis negalėjo pasakyti visko, dėl tos pačios priežasties, kaip ir Jėzus, kuris primindavo savo mokiniams, kad Dangiškos Karalystės Paslaptys - ne tamsioms masėms, bet tik išrinktiesiems, ir todėl „kalbėjo su jais palyginimais“ (Mato 13; 11), atsargumas privertė Buddą daug ką nuslėpti. Netgi vienuoliui Vačhagotui atsisakė pasakyti, ar yra žmoguje „aš“. Prispirtas atsakyti, „Pakylėtasis išsaugojo tylėjimą“.*

* Budda atsakė Anandui, savo pašvęstajam mokiniui, kuris pasidomėjo to tylėjimo priežastimi, paprastai ir nedviprasmiškai dialogu iš Samjutaka Nikajos, kurį išvertė Oldenburgas: „Jeigu aš, Ananda, keliaujančiam vienuoliui Vačhagotui, kuris paklausė: „Ar egzistuoja „aš“? būčiau atsakęs: „aš egzistuoja“, tada, Ananda, tai patvirtintų šramanų ir brahmanų, tikinčių į pastovumą, doktriną. Jeigu aš, kai keliaujantis vienuolis Vačhagotas paklausė mane: „Ar jokio „aš“ nėra?“ būčiau atsakęs: „Aš neegzistuoja“, tada tai, Ananda, patvirtintų doktriną tų, kurie tiki sunaikinimu. Jeigu aš, kai keliaujantis vienuolis Vačhagotas paklausė mane: „Ar egzistuoja aš?“, atsakyčiau: „aš egzistuoja“, ar tai būtų pasitarnavę mano tikslui – atvesti jį į žinojimą, kad visi egzistavimai (dharmos) tai visai ne aš? Bet jeigu aš, būčiau atsakęs: „aš neegzistuoja“, tai šitai, Ananda, keliaujančiam vienuoliui Vačhagotui sukeltų tik sumaištį: „Mano aš argi neegzistavo anksčiau? O dabar jo jau nebėra!“. “Tai geriau, negu bet kas parodo, kad Gautama Budda slėpė šias sudėtingas metafizines doktrinas nuo masių, kad nesuklaidintų jų dar daugiau. Tai, ką jis turėjo galvoje, yra skirtumas tarp asmeninio laikino ego ir Aukščiausiojo Aš, pastoviai liejančio savo šviesą ant pastovaus, dvasinio žmogaus „aš“.

136 Klausiantis. Tai susiję su Gautama, bet kaip tai siejasi su Evangelijomis?

Teosofas. Skaitykite istoriją ir mąstykite. Tais laikais, kuriems priskiriami evangeliniai pasakojimai, visame civilizuotame pasaulyje vyko panašūs intelektualiniai bruzdėjimai, bet Rytuose ir Vakaruose jie atnešė skirtingus rezultatus. Senieji dievai mirė. Tuomet, kai Palestinoje civilizuotos klasės paskui netikinčius sadukiejus dreifavo į materialistinį neigimą ir į mirusį Mozės įstatymą, o Romoje – į moralinį nuosmukį, žemiausios ir neturtingiausios klasės nukrypo į raganavimą ir svetimus dievus, arba tapdavo veidmainiais ir fariziejais. Atėjo laikas naujai dvasinei reformai. Žiaurus, antropomorfinis ir pavydus judėjų Dievas, su savo kraugeriškais įstatymais kaip „akis už akį, dantis už dantį“, su žudynėmis ir gyvulių aukojimu, turėjo būti nustumtas į antrą planą ir pakeistas gailestingu „Tėvu, kuris yra slaptoje“. Pastarąjį reikėjo parodyti ne kaip virš visatos esantį Dievą, bet kaip paprasto, mirtingo žmogaus dievišką Gelbėtoją, kuris yra vienodas varguolio ir turtuolio širdyje ir sieloje. Ir čia pašventimo paslaptys negalėjo būti paviešintos daugiau negu Indijoje, kad „neatiduoti to, kas šventa, šunims ir nemėtyti perlų vėrinių kiaulėms“, nes tada Atskleidėjas ir jo apreiškimas būtinai bus sutrypti kojomis. Todėl Buddos ir Jėzaus – nepriklausomai nuo to, ar pastarasis gyveno jam paskirtu istorijos periodu, ar ne – susilaikymas nuo Gyvenimo ir Mirties Paslapčių atskleidimo – vienu atveju pietiniame buddizme iššaukė visišką neigimą, o kitu tai – kad, tik protestantiškoje Anglijoje susikūrė trys konfliktuojančios krikščioniškos bažnyčios konfesijos ir 300 sektų.


VI TEOSOFINIS MOKYMAS APIE GAMTĄ IR ŽMOGŲ

 

Viso visame vienybė

137 Klausiantis. Paaiškinę, kuo, pagal jus; Dievas, siela ir žmogus nėra; gal galėtumėte pasakyti, kuo, pagal jūsų mokymus, jie yra?

Teosofas. Pagal savo ištakas ir amžinybėje jie, kaip ir pati visata ir viskas, kas joje egzistuoja, vieningi su absoliučia Vienybe, nepažinia dieviška esybe, apie kurią aš jau anksčiau kalbėjau. Mes netikime į sutvėrimą, bet tikime nuosekliu ir periodišku visatos kitimu iš subjektyvaus būties plano į objektyvų, vykstantį reguliariai ir apimančius milžiniškos trukmės periodus.

138 Klausiantis. Gal galėtumėte išvystyti šią mintį?

Teosofas. Kad teisingai suprastumėte, vienu atveju palyginimui paimkime saulės metus, o kitu - dvi tų metų dalis, kurios Šiaurės ašigalyje sudaro dieną ir naktį, besitęsiančias po šešis mėnesius. O dabar, jeigu galite, vietoje saulės metų, turinčių 365 dienas, įsivaizduokite amžinybę. Tegu saulė šiame pavyzdyje atstoja visatą, o poliarinės šešių mėnesių ilgumo dienos ir naktys tampa simbolių dienų ir naktų, vietoje 182 dienų, besitęsiančius po 182 trilijonus arba kvadrilijonus metų. Kaip kiekvieną rytą saulė pakyla virš mūsų matomo horizonto, iš neišryškėjusios (mums) ir mūsų atžvilgiu priešingos erdvės, taip pat ir Visata periodiškai atsiranda objektyviame plane, iškildama iš subjektyvaus plano, priešingo prieš tai buvusiam. Tai ir yra „Gyvybės Ciklas“. Kaip saulė išnyksta iš mūsų horizonto, taip reguliariai išnyksta ir Visata, kai prasideda „visatinė naktis“. Indai tokius pasikeitimus vadina „Bramos dienomis ir naktimis“, arba manvantaros ir pralajos (išnykimo) periodais. Vakarų žmonės, jeigu jiems taip patinka, gali tai vadinti Visatos dienomis ir naktimis. Pridursiu, kad tų naktų metu Viskas randasi Visame, kiekvienas atomas yra ištirpęs vieningame Vienalytiškume.

 

Evoliucija ir iliuzija

139 Klausiantis. Bet kas gi kiekvieną kartą sukuria Visatą?

Teosofas. Niekas jos nesukuria. Mokslas šį procesą pavadintų evoliucija; iki krikščioniškieji filosofai ir orientalistai vadino tai emanacija; mes gi, okultistai ir teosofai, matome jame tik universalią ir amžiną realybę, periodiškai atsispindinčią beribėse erdvės gelmėse. Šį atspindį, kurį jūs laikote objektyvia materialia visatą, mes laikome tik laikina iliuzija ir niekuo daugiau. Tiktai tai, kas amžina, yra realu.

140 Klausiantis. Tokiu atveju, jūs ir aš taip pat esame iliuzija?

Teosofas. Kaip besikeičiančios asmenybės – šiandien viena, rytoj kita – taip. Ar gi netikėtus Šiaurės pašvaistės blyksnius jūs pavadinsite „realybe“, nežiūrint į tai, kad jie realūs tik tol, kol jūs jais žavitės? Žinoma, kad ne; tik priežastis, iššaukianti jas gyventi, jei ji amžina ir nekintanti, yra vienintelė realybė, tuo tarpu kai visa kita - tik praeinanti iliuzija.

141 Klausiantis. Vis tik tai man nepaaiškina, kaip atsiranda ši iliuzija, vadinama Visata; kaip tai, kas dar bus sąmoningu, išryškėja iš nesąmoningumo, kuris yra?

Teosofas. Ji nesąmoninga tik mūsų ribotai sąmonei. Perfrazavę posmą iš Evangelijos pagal Joną, mes galime pasakyti: „Ir (absoliuti) šviesa (kuri yra tamsa) šviečia tamsoje (kuri yra iliuzorinė materialinė šviesa), ir tamsa jos nenustelbia“. Absoliuti šviesa – tai dar ir absoliutus ir nekintamas dėsnis. Spinduliavimo, arba emanacijos keliu – neverta ginčytis dėl terminų – iš vienalytės subjektyvios būsenos visata pereina į pirmą išryškėjimo planą, kurių iš viso yra septyni, kaip mus mokė. Kiekviename plane ji tampa vis tankesnė ir materialesnė, kol galiausiai pasiekia šį mūsų lygmenį, kuriame mokslui paviršutiniškai pavyko išstudijuoti ir suprasti tik mūsų planetinės, arba Saulės, sistemos fizinę sudėtį – kaip mums pasakyta, vienintelę tokios rūšies.

142 Klausiantis. Ką turite omenyje, sakydama „tokios rūšies“?

Teosofas. Aš noriu pasakyti, nors fundamentalus dėsnis ir universalus kitų Gamtos dėsnių veikimas yra tapatūs, vis tik mūsų Saulės sistema (kaip ir kiekviena kita tarp milijonų kitų sistemų kosmose), ir net mūsų Žemė turi savą vystimosi programą, besiskiriančią nuo visų kitų programų. Kalbėdami apie kitų planetų gyventojus, mes įsivaizduojame, kad jeigu jie yra žmonės (tai yra mąstančios būtybės), tai ir atrodyti jie turi kaip mes. Poetų ir dailininkų fantazija net ir angelus vaizduoja ne kitaip, kaip gražią žmogaus kopiją, tik su sparnais. Mes sakome, kad tai klaida ir paklydimas, juk jeigu tiktai mūsų mažoje planetoje mes susiduriame su tokia įvairove floros, faunos ir net žmonijos – nuo jūros dumblių iki Libano kedrų, nuo medūzos iki dramblio ir, galiausiai, nuo bušmeno iki Apolono Belvederio – tai užtenka tik pakeisti planetines ir kosmines sąlygas, prieš mūsų akis atsiras visiškai kitokia flora, fauna ir žmonija. Vieni ir tie patys dėsniai suteikia skirtingą išvaizdą daiktams ir būtybėms net mūsų Žemėje, taip pat, kaip ir kitose Saulės sistemos planetose. Kiek gi tokiu atveju turi skirtis išorinė gamta kitų saulių sistemose, ir kaip vis tik kvaila spręsti apie kitas žvaigždes, pasaulius ir mąstančias būtybes pagal save, kaip tai daro mūsų fizinis mokslas.

143 Klausiantis. Kokiais duomenimis remdamiesi jūs tai tvirtinate?

Teosofas. Tais, kurių mokslas niekada nesutiks laikyti įrodymu – begalė sukauptų aiškiaregių liudijimų, patvirtinančių šį faktą. Jų dvasiniai regėjimai, patys realiausi tyrinėjimai, patirti fiziškai ir dvasiškai, kurių neblokavo aklas kūnas, sistemingai buvo tikrinami, kruopščiai sulyginami, ir atmetimo būdu išryškinama jų prigimtis. Visa, kas nesutapo su vieninga kolektyvine patirtimi, buvo atmetama, ir kaip nustatyta tiesa buvo fiksuojama tik tai, kas įvairiose epochose, skirtingose šalyse, nesuskaičiuojamų ir nenutrūkstamų stebėjimų eigoje buvo pripažinta teisingu ir toliau pastoviai pasitvirtinančiu. Jūs galite pastebėti, kad mūsų mokslininkų, studijuojančių dvasinius-psichinius mokslus, naudojami metodai nesiskiria nuo metodų, kuriuos naudoja fizinių ir gamtos mokslų mokslininkai. Tik jų tyrinėjimų sritis yra dviejuose skirtinguose lygmenyse, o ir mūsų įrankiai nepadaryti žmogaus rankomis – ir todėl jie gali būti patikimesni... Retortos, akumuliatoriai, chemikų ir gamtininkų mikroskopai gali gesti, astronomų teleskopai ir chronometrinė aparatūra gali išeiti iš rikiuotės; mūsų gi tyrinėjimų prietaisų neįtakoja oro sąlygos ar įvairūs elementai.

144 Klausiantis. Ir todėl jūs aklai jais tikite?

Teosofas. Tikėjimas – tai žodis, kurio nerasite teosofiniuose žodynuose; mes kalbame apie žinojimą, pagrįstą stebėjimais ir patyrimu. Vis tik ir tame yra skirtumas toks – kai fizinio mokslo atliekami stebėjimai ir eksperimentai sukuria tokį „darbinių hipotezių“ skaičių, kiek buvo galvų, sugebėjusių jas atrasti, mūsų žinojimas papildomas tik tais faktais, kurie yra nenuginčijami bei pilnai ir visiškai įrodyti. Pas mus nėra dviejų skirtingų tikėjimų ar hipotezių vienu ir tuo pačiu klausimu.

145 Klausiantis. Ir remdamiesi tokiais duomenimis jūs priėmėte tokias keistas teorijas, kurias mes randame „Ezoteriniame Buddizme“?

Teosofas. Būtent taip. Šios teorijos atskirose smulkmenose gali būti ne visai tikslios, kartais ir neteisingos, kai pateikiamos pasaulietinių mokinių. Ir vis tik gamtoje – tai faktai, ir jie arčiau tiesos, negu bet kurios mokslinės hipotezės.

 

Apie septyntainę mūsų planetos struktūrą

146 Klausiantis. Kiek aš supratau, tai mūsų Žemę jūs laikote viena planetinės grandinės dalimi?

Teosofas. Taip. Kitos gi šešios „žemės“, arba gaubliai, nėra tame pačiame daiktiškumo lygmenyje, kaip mūsų Žemė; todėl mes negalime jų matyti.

147 Klausiantis. Ar dėl per didelio atstumo?

Teosofas. Visiškai ne – juk „plika“ akimi mes matome ne tik planetas, bet ir žvaigždes, kurios yra už neišmatuojamai didesnių atstumų. O tų gaublių mes nematome todėl, kad jie randasi už mūsų galimų fizinių suvokimų, arba kitame būties plane. Esmė ne tame, kad jų materijos tankis, svoris ir struktūra visiškai nepanaši į mūsų Žemės ir kitų mums žinomų planetų – jie, taip sakant, yra visiškai kitame (mums) erdvės sluoksnyje – sluoksnyje, kurio negalime suvokti savo fiziniais jausmais. Kai aš sakau „sluoksnis“, nereikia įsivaizduoti kažko panašaus klodus, suguldytus vienas ant kito, nes tai sukurs dar vieną absurdišką įvaizdį. Sakydama sluoksnis arba planas, aš kalbu apie egzistavimo lygį beribėje erdvėje, kuris pagal savo prigimtį yra toks, kad negali būti mūsų budinčio suvokimo, fizinio ar dvasinio, ribose, bet kuris egzistuoja už mūsų įprasto proto ir sąmonės, ne mūsų trimatėje erdvėje ir ne mums įprastiniame laiko paskirstyme. Kiekvienas iš septynių pagrindinių lygmenų, arba sluoksnių, erdvėje - suprantamoje ne kaip mūsų ribota erdvė, o kaip visuma, kaip „švari erdvė“, kaip tai apibūdina Džonas Lokkas (1632-1704) – turi savo objektyvią ir subjektyvią puses, savo erdvę ir laiką, savo sąmonę ir jausmų rinkinį. Bet, vargu, ar tai bus suprantama žmogui, išauklėtam šiuolaikiškomis mąstymo manieromis.

148 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje, sakydama kitoks jausmų rinkinys? Ar mūsų žmogiškame lygmenyje yra nors kas nors panašaus, ką galėtumėte pateikti kaip iliustraciją, kad būtų galima aiškiau suprasti tai, ką jūs vadinate jausmų, erdvių ir atitinkančių juos pojūčių įvairove?

Teosofas. Nieko; išskyrus, galbūt, vieną pavyzdį, kurį mokslininkai, greičiausiai, panaudos vietoj kabliuko užkabinti savo kontrargumentus. Juk miegodami mes naudojamės visai kitais jausmais – argi ne taip? Mes jaučiame, kalbame, girdime, jaučiame skonį ir, išvis, veikiame kitame plane; apie mūsų sąmonės būvio pasikeitimą byloja ir tas faktas, kad veiksmai ir įvykiai, vykstantys, kaip mes įsivaizduojame, ištisus metus, mūsų sąmonėje puikiausiai prabėga per akimirką. Ir šis neįtikėtinas mūsų protinės veiklos greitis sapne, o taip pat visų kitų veiksmų natūralumas tuo metu rodo mums, kad esame visiškai kitame plane. Mūsų filosofija mus moko, kad gamtoje yra septynios pagrindinės jėgos ir septyni būties planai, vadinasi, ir septyni būties planai, kuriuose žmogus gali gyventi, mąstyti, atsiminti ir egzistuoti. Išvardinti jų neįmanoma, nes tam reikia išstudijuoti Rytų metafiziką. Bet būdamas tuose dvejuose būviuose – budėjimo ir miego – kiekvienas žmogus, nuo mokslininko filosofo iki neraštingo laukinio – akivaizdžiai gali įsitikinti, kad šie būviai yra skirtingi.

149 Klausiantis. Vadinasi, jūs nesutinkate su visuotinai priimtomis teorijomis, kurios aiškina miego biologiją ir fiziologiją?

Teosofas. Nesutinkame. Mes netgi neigiame jūsų psichologų hipotezes, suteikdami pirmenybę Rytų Išminties mokymams. Visatoje ir mikrokosme pripažindami septynių kosminės būties ir sąmonės būsenų planų egzistavimą, mes vis tik apsistojame ties ketvirtu planu, suvokdami, kad tolesni patikimi tyrinėjimai yra neįmanomi. Bet kai kalbama apie mikrokosmą, arba žmogų, mes jau laisvai svarstome apie septynias jo būsenas ir principus.

150 Klausiantis. Kaip gi jūs juos aiškinate?

Teosofas. Pirmiausia, žmoguje mes randame dvi skirtingas būtybes – dvasinę ir fizinę: žmogų mąstantį ir žmogų, registruojantį tiek pirmojo minčių, kiek jis gali įsisavinti. Todėl mes atskiriame jame dvi skirtingas prigimtis: aukštesnę, arba dvasinę esybę, kurią sudaro trys „principai“ (pradžios) arba aspektai; ir žemesnę, arba fizinę ketveriukę – iš viso jų septyni.

Septyntainė žmogaus prigimtis

151 Klausiantis. Ar tai yra tas pats, kaip ir žmogaus padalinimas į dvasią, sielą ir kūną?

Teosofas. Ne. Tai senovinis Platono skirstymas. Platonas buvo pašvęstasis, ir todėl negalėjo aiškinti draudžiamų detalių; bet tas, kuris yra susipažinęs su senovine doktrina, ras septyniukę įvairiose platoniškose sielos ir dvasios kombinacijose. Platonas teigė, kad žmogus susideda iš dviejų dalių, iš kurių viena yra amžina ir sukurta iš tos pačios esmės, kaip ir Absoliutas, ir kita – mirtinga, sudūlanti, gaunanti savo sudėtines dalis iš mažesnių, „sukurtų“ dievų. Jis parodo, kad žmogus susideda iš: 1) mirtingo kūno; 2) nemirtingo principo; 3) „atskiros rūšies mirtingos sielos“. Tai mes atitinkamai vadiname fiziniu žmogumi, dvasine siela arba dvasia, ir gyvuline siela. Tokį paskirstymą perėmė ir apaštalas Paulius, kitas pašvęstasis, kuris tvirtino, jog egzistuoja sielinis kūnas, užgimęs suyrančiame kūne (astralinis kūnas arba gyvulinė siela), ir dvasinis kūnas, sukurtas iš nedūlėjančios substancijos. Net apaštalas Jokūbas (III, 15) patvirtina tą patį, sakydamas, kad „išmintis“ (mūsų žemosios sielos) „nėra nusileidžianti iš aukščiau išmintis, ji žemiška, sieliška, velniška“ žr. graikišką tekstą); kai tuo pat metu yra kita „išmintis, nusileidžianti iš aukščiau“. Dabar aišku, kodėl Platonas ir net Pitagoras, kalbėdami tik apie tris principus, suteikė jiems atskirose kombinacijose septynias atskiras funkcijas, ir jeigu mes sulyginsime tai su mūsų mokymu, tai taps visiškai aišku. Pažiūrėkime, kaip atrodo lentelėje tie septyni aspektai.

Teosofinis suskirstymas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

*Misterio A.P.Sinetto parašytame „Ezoteriniame buddizme“ punktai d, e ir f atitinkamai pavadinti gyvuline, žmogiška ir dvasine sielomis – tai irgi tinka. Nors „Ezoteriniame Buddizme“ principai ir sunumeruoti, tai, griežtai kalbant, yra beprasmiška. Dvilypei monadai (atma-buddhi) galima priskirti du aukščiausius skaičius (6 ir 7). O dėl kitų, tai tik tas principas, kuris vyrauja žmoguje, gali būti laikomas pirmuoju ir svarbiausiu, todėl bendrai numeracija negalima. Kai kuriuose žmonėse virš visų principų dominuoja aukštasis protas (manas arba 5 principas), kituose viešpatauja gyvulinė siela (kama rupa), išryškindama kraštutinius gyvuliškus instinktus ir t.t.

Ko gi moko Platonas? Jis kalba apie vidinį žmogų tarsi sudarytą iš dviejų dalių – viena iš jų nekintanti ir visada ta pati, sukurta iš tokios pat substancijos, kaip ir Dievybė, o kita mirtinga ir sunykstanti. Šių dviejų dalių atitikmenį galima atrasti mūsų aukščiausioje trijadoje ir žemojoje ketveriukėje (žr. lentelėje). Jis paaiškina, kad kai siela, psiche, „susijungusi su nusu ( gr.dieviška dvasia arba substancija*), ji viską daro laiku ir vietoje“; bet viskas vyksta visiškai kitaip, jeigu ji susijungia su anoja (gr. nesprendžianti, arba neprotinga, gyvulinė siela). Tada mes matome manas (arba sielą bendrai) dviejuose jo aspektuose: suartėdamas su anoja („Ezoteriniame buddizme“ pavadinta kama rupa arba „gyvuline siela“) jis juda į visišką sunaikinimą – kiek tai siejasi su asmeniniu ego; susijungdamas su nusu (atma-buddhi), jis susilieja su nemirtingu, nesuirstančiu Aš, ir tada dvasinė tos asmenybės sąmonė, kuri buvo, tampa nemirtinga.

* Platono nusą Paulius vadina „Dvasia“, bet kadangi ši Dvasia yra „substancija“, tai, žinoma, turima galvoje buddhi, o ne atma, nes filosofine prasme ir jokiomis aplinkybėmis atma niekaip negalima vadinti „substancija“. Mes įtraukiame atmą į žmogaus principus tik todėl, kad nesukeltume tolimesnės painiavos. Atma – tai ne „žmogiškas“, o pasaulinis absoliutus principas, kurio nešėjas yra budhi, siela-dvasia.

 

Skirtumas tarp sielos ir dvasios

152 Klausiantis. Ar jūs tikrai mokote apie bet kurios asmenybės sunaikinimą, kuo jus kaltina kai kurie spiritualistai ir prancūzų spiritai?

Teosofas. Mes to nemokome, bet kadangi šis klausimas apie dvilypumą – Dieviškojo Aš individualybės ir žmogiškosios gyvulinės asmenybės – taip pat yra ir apie galimybę tikram nemirtingam Aš seansų metu pasirodyti kaip „materializuotai dvasiai“, kaip tik šitai, kaip jau buvo aiškinta, mes neigiame, todėl mūsų oponentai pradėjo beprasmį puolimą.

153 Klausiantis. Jūs ką tik kalbėjote apie tai, kad jeigu psichė susijungia su anoja krypsta į visišką sunaikinimą. Kaip tai suprato Platonas, ir kaip tai suprantate jūs?

Teosofas. Aš galvoju, kad pilnas asmeninės sąmonės sunaikinimas yra išskirtinis ir retas atvejis. Asmeninės sąmonės susiliejimas su individualia, arba nemirtingo Aš sąmone, transformacija arba dieviškas pasikeitimas, ir visiškas tik žemutinės ketveriukės sunaikinimas yra bendra ir beveik neginčijama taisyklė. Ar galima tikėtis, kad kūniškas žmogus, ar laikina asmenybė, žmogaus šešėlis, jo „astralas“, jo gyvuliški instinktai ir net jo fizinė gyvybė išgyvens kartu su „dvasiniu Aš“ ir taps nemirtingais? Natūralu, kad visa tai baigia savo egzistavimą kartu su kūnu, arba greitai po jo mirties. Laikui bėgant visa tai sutrūnija, išnyksta ir nustoja egzistuoti kaip visuma.

154 Klausiantis. Vadinasi, jūs taip pat neigiate ir prisikėlimą su kūnu?

Teosofas. Be jokios abejonės! Kodėl mes, prisilaikantys archainės ezoterinės senovės filosofijos, turėtume priimti daug vėlesnės krikščioniškos teologijos nefilosofines spekuliacijas, pasiskolintas iš Egipto ir Graikijos egzoterinių gnostikų sistemų?

155 Klausiantis. Egiptiečiai gerbė gamtos dvasias ir sudievindavo net svogūnus, jūsų indai iki šiol išliko stabmeldžiais, zoroastriečiai garbino ir vis dar garbina Saulę, o geriausi Graikijos filosofai buvo arba svajotojai, arba materialistai – tai liudija Platonas ir Demokritas. Kaip visa tai jūs galite lyginti!

Teosofas. Galbūt, taip rašoma jūsų dabartiniame krikščioniškame ir net moksliniame katekizme, bet bešališkiems protams viskas atrodo ne taip. Egiptiečiai gerbė „Vieningą – Tiktai – Vieningą, kaip Nout, ir būtent šį žodį Anaksagoras panaudojo pažymėti savąjį nus, arba kaip jis jį vadina, noys aytokraths, „protas arba visavaldė dvasia“, acthths kinhdews, vedantysis arba pradinis visa ko „variklis“. Jo nus buvo Dievas, o logos buvo žmogus, jo emanacija. Nus – tai Dvasia (ar tai kosmose, ar žmoguje), o logos, būtų tai Visata, ar jos astralinis kūnas – pirmojo emanacija, be to fizinis kūnas – viso labo tik gyvulys. Mūsų išoriniai jausmai suvokia tik fenomenus; ir tiktai mūsų nus sugeba atpažinti jų numenus. Tik vienintelis logos, arba numenas, išlieka amžinai, nes savo prigimtimi ir esme jis yra nemirtingas, o logos žmoguje atitinka Amžiną Aš, kuris įsikūnija ir išsaugomas amžinai. Bet kaip gali trumpalaikis ir išorinis šešėlis – laikinas rūbas dieviškos emanacijos, kuri grįžta į savo ištakas, iš kur išėjo - būti tuo, kuris „atgimsta iš nesunykstančio“?

156 Klausiantis. Vis tik vargu, ar jums pavyks išvengti kaltinimų, kad jūs išradote naują žmogaus padalinimą į dvasines ir psichines sudėtines dalis, juk nei vienas filosofas apie tai nekalba, nors jūs tvirtinate, kad taip kalba Platonas.

Teosofas. Ir aš patvirtinu šią nuomonę. Be Platono tokios pat idėjos dar prisilaikė ir Pitagoras*. Jis aprašo sielą kaip savaeigį vienetą (monadą), susidedantį iš trijų elementų – nus (dvasia), fren (protas) ir tumos (gyvybė, kvėpavimas arba kabalistų nefeš), kurie atitinka mūsų atma-buddhi (aukščiausia dvasinė siela), manas (Aš) ir kama rupa susijungusią su žemuoju manas atspindžiu. Tai, ką senovės graikų filosofai paprastai vadino siela, mes vadiname dvasia arba dvasine siela; tai buddhi, atmos nešėjas (Agafon, vyriausia Platono dievybė). Tas faktas, kad Pitagoras ir kiti tvirtina, jog fren ir tumos mes dalijamės su gyvuliais, įrodo, kad galvoje turimas žemasis manas atspindys (instinktai) ir kama rupa (gyvuliško gyvenimo aistros). Sokratas ir Platonas priėmė šį pagrindinį principą ir sekė juo, ir jeigu prie šių penkių pradžių, o būtent, Agafon (kuris yra dievybė arba atma), psiche (siela, jos apibendrinančia prasme), nus (dvasia arba protas), fren (fizinis protas), ir tumos (kama rupa arba aistros), mes prijungsime misterijų eidoloną, šešėlį arba žmogiškąjį antrininką ir fizinį kūną, bus lengva parodyti, kad Pitagoro ir Platono idėjos buvo identiškos mūsiškėms. Net egiptiečiai laikėsi septyntainio suskirstymo. Jie mokė, kad išeidama siela (Aš) turi pereiti septynias menes, arba principus, tuos, kuriuos palieka, ir tuos, kuriuos pasiima su savimi. Vienintelis skirtumas buvo tame, kad visada prisimindami apie bausmę už misterijų doktrinų paviešinimą, o tai buvo mirtis, jie pateikdavo mokymą tik bendrais bruožais, kai šiuo metu mes išplečiame ir aiškiname jį detaliai. Bet, nežiūrint į tai, kad mes atskleidžiame pasauliui tiek, kiek galima, net ir mūsų doktrinoje neatskleidžiama daugiau, nei viena esminė detalė, ir tik tiems, kurie studijuoja ezoterinę filosofiją ir davė tylėjimo įžadus, galima sužinoti detales.

* „Platonas ir Pitagoras – rašo Plutarchas – skiria sielą į dvi dalis – racionalią (nusinę) ir iracionalią (agnoja); racionali žmogiškos sielos dalis yra amžina, ir nors tai ir ne Dievas, vis tik ji yra amžinos dievybės kūrinys; o ta sielos dalis, kuri neturi proto, miršta“. Šiuolaikinis terminas „agnostikas“ kilęs iš giminingo žodžio agnosis. Mes norėtume žinoti, kodėl misteris Gekslis, šio žodžio autorius, savo milžinišką intelektą susiejo su „siela, neturinčia proto“, kuri miršta? Ar tai išpūstas šiuolaikinio materialisto kuklumas?

 

Graikų mokymai

157 Klausiantis. Mes turime puikius mokslininkus, graikų ir lotynų, sanskrito ir ivrito žinovus. Kaip taip yra, kad jų vertimuose mes nerandame nieko, kas patvirtintų tai, ką kalbate?

Teosofas. Todėl, kad jūsų vertėjai, nežiūrint viso jų moksliškumo, filosofus, ypač graikų, pavertė miglotais autoriais, o ne mistiniais (originale vyksta žodžių žaismas: misty – miglotas ir mystic – mistinis; vert pastaba). Pavyzdžiui, paskaitykime Plutarchą, ką jis kalba apie žmogaus pradžias arba „principus“. Tai, ką jis aprašo, buvo suprasta tiesiogiai ir priskirta nemokšiškumui bei metafiziniams prietarams. Leiskite man pateikti iliustraciją. Plutarchas sako: „Žmogus yra sudėtinis, ir klysta tie, kurie galvoja, kad jis sudarytas tik iš dviejų dalių. Jie įsivaizduoja, kad sugebėjimas suvokti (t.y. smegenų protas) yra sielos (aukščiausio triados) dalis, bet čia jie klysta nemažiau, negu tie, kurie sielą laiko kūno dalimi (kurie triadą padaro mirtingo ketverto dalimi). Juk protas (nus) tiek pranašesnis už sielą, kiek siela geresnė ir dieviškesnė už kūną. Šitas sielos (jych) ir proto (nus) derinys sudaro protavimą (manas), o su kūnu (arba thumos, gyvulinė siela) - aistras; iš jų vienas yra malonumų ir skausmo pradas arba principas, o kitas – dorybių ir ydų. Iš šių trijų, sujungtų ir bendrai paimtų dalių, Žemė žmonių giminei davė kūną, mėnulis – sielą, o saulė – išmintį“.

Šitas paskutinis sakinys yra visiška alegorija ir bus suprantamas tik tiems, kurie susipažinę su ezoterinio mokslo analogijomis ir žino, kokia planeta atitinka kokį principą. Plutarchas principus skirsto į tris dalis, teigdamas, kad kūnas susideda iš fizinio apvalkalo, astralinio šešėlio ir kvėpavimo, arba trigubos apatinės dalies, „kuri iš žemės paimta į žemę ir sugrįš“; antroji dalis gauta iš Mėnulio*; per jį ir visada jo įtakojama, sudaryta iš vidurinio principo ir instinktyvios sielos; o tiesiogine Saulės emanacija, čia reiškiančią Agafon (aukščiausiąją dievybę), jis laiko aukščiausiąją dalį arba dvasinę sielą su jos atma ir manas elementais. Tai patvirtinama tuo, ką jis sako toliau:

„Mirtys, kuriomis mes mirštame, viena daro du iš trijų, o kita – vieną iš dviejų. Pirmoji yra Demetros valdžioje ir žinioje, iš čia ir kilęs misterijos vardas tele-in, primenantis duotą jam mirties pavadinimą teleytan. Anksčiau atėniečiai mirusiuosius taip pat vadino pašvęstaisiais Demetrai. O antroji mirtis įvyksta Mėnulyje arba Persefonos teritorijoje“.

* Kabalistai, kurie žino Jehovos, duodančio gyvybę ir vaikus, ryšį su Mėnuliu ir jo įtaką palikuonims, supras, apie ką čia kalbama, lygiai taip pat, kaip ir kai kurie astrologai.

Čia jūs matote mūsų mokymą, kuris parodo, kad žmogus gyvenimo bėgyje yra septyntainis, iš karto po mirties, kama-lokoje – penkiatainis; ir trigubas Aš – dvasia-siela ir sąmonė – devačane (devachan). Šis atskyrimas, prasidedantis „Hadeso pievose“, kaip Plutarchas vadina kama-loką, po to besitęsiantis devačane, buvo šventų misterijų pasirodymo dalis, kurios metu kandidatai į pašventimą suvaidindavo visą garbinamos dvasios, kurią mes suprantame kaip sąmonę, mirties ir prisikėlimo dramą. Tai Plutarchas turėjo galvoje, sakydamas:

„Ir kaip vieną, žemišką, taip ir kitą, dangišką, Hermis išgyvena. Pirmoji netikėtai ir su jėga išplėšia sielą iš kūno; o Persefona pažinimo galimybę nuo sielos* atskiria švelniai ir lėtai. Dėl šios priežasties ji vadinama monogenes, vieningos prigimties, arba tiksliau, gimdanti vieną, nes jos atskirta, geriausioji žmogaus dalis lieka viena. Tiek pirma, tiek antra vyksta pagal gamtą. Taip nubrėžta Likimo (fatumo arba karmos), kad kiekviena siela, su protu ar be jo, išėjusi iš kūno kažkurį laiką, nors ir ne vienodą visiems, privalo praklajoti srityje, esančioje tarp Žemės ir Mėnulio (kama-lokoje)**. Nes tie, kurie buvo neteisūs ir pasileidę, kankinasi, atlikdami bausmę, priklausančią už jų padarytus nusižengimus, o teisūs ir dorovingi sulaikomi ten, kol atgailaudami neišsivalys nuo visų blogybių, kurias galėjo pasigauti iš kūno ligų ir neteisingo gyvenimo būdo ir gyvendami pačioje švelniausioje atmosferos dalyje, kuri vadinama Hadeso pievomis, kur jie turi išbūti anksčiau nustatytą ir paskirtą laiką. Po to, lyg grįždami iš tolimo šventų vietų lankymo ar ilgalaikės tremties į tėvynę, jie patiria tokį sumišusį su jauduliu, susižavėjimu ir kiekvienam būdingais savais lūkesčiais džiaugsmą, kokį paprastai patiria pašvęstieji į Šventas Misterijas.
* Persefonė čia įkūnija pomirtinę karmą, apie kurią kalbama, kad ji reguliuoja žemųjų principų atskyrimą nuo aukštųjų: sielos-nefeš, gyvulinio gyvenimo kvėpavimą, kurį laiką išliekantį kama-lokoje, nuo aukščiausio, sudėtinio Aš, kuris pereina į devačano arba palaimos būseną.

** Iki tol, kol tęsiasi aukštojo dvasinio principo atskyrimas nuo žemojo, kuris lieka kama-lokoje, kol suyra.

Tai nirvaniška palaima, ir joks teosofas negalėtų aprašyti aiškiau, ir dar ezoterine kalba, mentalinių devačano džiaugsmų, kur kiekvienas žmogus apsuptas savo sąmonės sukurto rojaus. Bet reikia saugotis bendros klaidos, kurią patiria daugelis, net ir teosofai. Neįsivaizduokite, jog dėl to, kad žmogus pavadintas septyntainiu, po to penktainiu ir triadiniu, jis sudarytas iš septynių, penkių ar trijų esybių; arba, kaip gerai išsireiškė vienas teosofas rašytojas, su septyniais lukštais, kuriuos galima nuiminėti, panašiai kaip svogūno lukštus. Kaip jau buvo kalbėta, principai, išskyrus kūno, gyvybės ir astralinio eidolono, kurie visi sunyksta po mirties, yra tik aspektai arba sąmonės būviai. Egzistuoja tik vienas tikras žmogus, praeinantis gyvenimo ciklą ir nemirtingas savo esme, jeigu ne forma, ir tai manas – „mąstantis žmogus“, arba įsikūnijusi sąmonė. Materialistų prieštaravimai, neigiantys proto ir sąmonės veikimo galimybę be materijos, mūsų atveju nieko neverti. Mes neneigiame jų protingų argumentų; bet, paprasčiausiai, klausiame mūsų oponentų: „O ar jums žinomi visi materijos būviai – jums, kurie iki šiol žinojote tik tris? Ir iš kur jūs žinote, kad tai, ką mes laikome ABSOLIUČIA SĄMONE arba Dievybe, nematoma ir nepažinia, nėra kaip tik tai, kas, nors visada ir išslysta iš mūsų riboto supratimo, yra universali dvasia-materija arba materija-dvasia savo absoliučiame beribiškume?“ Tada vienas iš pačių žemiausių, savo manvantariškame pasireiškime, suskaidytų šios dvasios-materijos aspektų, esantis sąmoningas Aš, kaip tik ir sukuria nuosavą rojų - gal tai ir kvailio rojus, bet tai yra palaimos būsena.

158 Klausiantis. O kas tai yra devačanas?

Teosofas. Tiesiogiai – „dievų žemė“, mentalinės palaimos būsena. Filosofiniame lygmenyje tai yra mentalinis būvis analogiškas pačiam ryškiausiam sapnui, bet daug gyvesnis ir realesnis. Tai daugumos mirtingųjų pomirtinė būsena.


VII APIE ĮVAIRIAS POMIRTINES BŪSENAS

 

Fizinis ir dvasinis žmogus

159 Klausiantis. Džiaugiuosi girdėdamas, kad jūs tikite sielos nemirtingumu.

Teosofas. Ne „sielos“, o dieviškos dvasios; o dar tiksliau, persikūnijančio Aš nemirtingumu.

160 Klausiantis. Koks skirtumas?

Teosofas. Mūsų filosofijoje skirtumas labai didelis, bet šis klausimas per daug sudėtingas ir sunkiai suprantamas, kad būtų galima atsakyti į jį paviršutiniškai. Reikės aptarti dvasią ir sielą atskirai, o jau po to – sujungus. Galima pradėti nuo dvasios.

Mes sakome, kad Dvasia (Jėzaus „Tėvas, kuris slaptoje“) arba Atman – tai ne individuali kokio nors žmogaus savybė, bet dieviškoji esmė be kūno ir formos, besvorė, nematoma ir nedalinama, kuri neegzistuoja, bet vis tik yra, kaip sako buddistai apie nirvaną. Jis tik apgaubia mirtingąjį, įsiskverbia į jį ir persmelkia visą kūną, būdamas tik visur esančiais spinduliais, arba šviesa, spindinčia per buddhi, jo nešėją ir tiesioginę emanaciją. Tai ir yra užslėptoji tvirtinimų prasmė beveik visų senovės filosofų, sakančių, kad „racionali žmogaus sielos dalis“* niekada pilnai neįsiskverbia į žmogų, bet tik daugiau ar mažiau apgaubia jį per iracionalią dvasinę sielą arba buddhi**, visų reiškinių.

* Pradine ir bendra prasme žodis „racionalus“ reiškia kažką emanuojantį (ištekantį) iš Amžinosios Išminties.

** Iracionali ta prasme, kad kaip ir švari Pasaulinio Proto emanacija ji negali turėti savo individualaus proto tame materijos lygmenyje, bet panašiai kaip Mėnulis, besiskolinantis šviesą iš Saulės, o savo gyvybę iš Žemės, buddhi, gaudama šviesą iš atmo, savo racionalias savybes gauna iš manas. Pati savaime, kaip kažkas vienalyčio, ji neturi požymių.

161 Klausiantis. Man pasirodė, kad tik „gyvulinė siela“ yra iracionali, o ne dieviška.

Teosofas. Jums reikia suvokti skirtumą tarp to, kas yra negatyvu arba pasyviai „iracionalu“, nes nediferencijuota, ir to, kas iracionalu dėl to, kad per daug aktyvu ir pozityvu. Žmogus – tai dvasinių jėgų santykis, ir cheminių, ir fizikinių jėgų, kurias išjudina tai, ką mes vadiname „principais“.

162 Klausiantis. Esu pakankamai daug skaitęs šiuo klausimu, ir man atrodo, kad senovės filosofų pažiūros stipriai skyrėsi nuo viduramžių kabalistų, nors dalinai ir sutampa.

Teosofas. Esminiai skirtumai tarp jų ir mūsų yra. Mes, kaip neoplatonikai ir Rytų mokymų pasekėjai, tikime kad dvasia (atma) pati niekada nenusileidžia iki gyvo vidinio žmogaus, bet tik daugiau ar mažiau skleidžia savo spindulius į vidinį žmogų (psichinę ir dvasinę astralinio principo dalis), kabalistai tvirtina, kad žmogiška dvasia, atsiskyrusi nuo šviesos okeano ir Pasaulinės Dvasios, įeina į žmogiškąją sielą, kur ir lieka uždaryta astralinėje kapsulėje visą gyvenimą. Visi krikščionių kabalistai tvirtina tą patį, nes jie negali ištrūkti iš savo antropomorfinių ir biblijinių doktrinų.

163 Klausiantis. O ką gi sakote jūs?

Teosofas. Mes sakome, kad dvasios (arba atma) spinduliavimas tiktai gali būti astralinėje kapsulėje, ir tik tiek, kiek tai gali būti dvasiniu spinduliavimu. Mes sakome, kad žmogus ir siela turi išsikovoti savo nemirtingumą, kildami į vieningumą, su kuriuo, sėkmės atveju, jie galiausiai susijungs ir kurio, taip sakant, bus įsiurbti. Po mirties žmogaus individualizacija priklauso nuo dvasios, o ne nuo sielos ar kūno. Nors žodį „asmenybė“ ta prasme, kokia jis paprastai suprantamas, yra absurdiška taikyti mūsų nemirtingai esmei, vis tik pastaroji, pati iš savęs, kaip ir mūsų individualus Aš, yra apibrėžta esybė, nemirtinga ir amžina. Tik juodųjų magų arba nebepataisomų nusikaltėlių, kurie buvo tokiais daugelį gyvenimų, švytintis siūlas, nuo kūdikio gimimo rišantis dvasią su asmenine siela, priverstinai nutraukiamas, ir bekūnė esybė praranda asmeninę sielą, kuri sunyksta, nepalikdama pačioje esybėje nė menkiausio įspūdžio apie save. Jeigu tokia sąjunga tarp žemojo, asmeninio manas ir individualaus persikūnijančio Aš neįvyksta gyvenimo eigoje, tada pirmajam lieka tik žemesnių gyvulių likimas, palaipsniui ištirpus eteryje laukti savo asmenybės išnykimo. Bet ir tada Aš išlieka apibrėžta esybe. Tas dvasinis Aš tik praranda vieno devačano laiką – po tokio ypatingo ir šiuo atveju tikrai nenaudingo gyvenimo – ir po trumpalaikio kaip planetarinės dvasios pasitenkinimo laisve, beveik tuojau pat įsikūnija.

164 Klausiantis. Jūs savo „Isis Unveiled“ (Izidėje) tvirtinate, kad tokios planetarinės dvasios, arba angelai, „pagonių dievai arba krikščionių arkangelai“ mūsų planetoje niekada negali būti žmonėmis.

Teosofas. Visiškai teisingai. Tik ne tokios, o kai kurios aukštesnių klasių planetarinės dvasios. Jos niekada nebus žmonėmis šioje planetoje, todėl kad jos – išsilaisvinusios iš ankstesnio, gerokai ankstesnio, pasaulio dvasios ir kaip tokios negali būti žmonėmis šiame. Vis tik, visos jos vėl gyvens kitoje, daug aukštesnėje maha manvantaroje, po to kai pasibaigs šis „didysis amžius“ ir „Brahmos pralaja“ (trumpas laikotarpis, susidedantis iš 16 skaičių skaitmens ar netoli to). Jūs, tikriausiai, girdėjote, kad Rytų filosofija moko, jog žmonija sudaryta iš tokių „dvasių“, įkalintų žmonių kūnuose? Skirtumas tarp gyvulio ir žmogaus toks: pirmasis gyvas „principais“ potencialiai, o antrasis gyvas iš tikrųjų. Dabar jūs suprantate skirtumą?

165 Klausiantis. Taip, bet šis skirtumas visais laikais buvo kliuvinys metafizikai.

Teosofas. Taip. Ir visas buddistinės filosofijos ezoterizmas remiasi tuo paslaptingu mokymu, suprastu tik nedaugelio žmonių, ir todėl yra visiškai neteisingai interpretuojamas daugelio daugiausiai žinančių šiuolaikinių mokslininkų. Net metafizikai per daug linkę painioti priežastį su pasekme. Aš, išsikovojęs nemirtingą gyvenimą kaip dvasia, liks tuo pačiu vidiniu aš visuose savo gimimuose Žemėje; bet tai nebūtinai reiškia, kad jis privalo arba likti misteriu Smitu ar Braunu, kuriuo jis buvo Žemėje, arba prarasti savo individualybę. Todėl astralinė siela ir žemiškas žmogaus kūnas, tamsioje pomirtinėje būsenoje, gali būti susiurbti sublimuotų elementų okeano ir nustoti jausti savo paskutinį asmeninį aš (jeigu jis neužsitarnavo pakilimo aukščiau), o dieviškasis Aš vis tik išliks ta pačia nekintama esybe, nors ta žemiška jo emanacijos patirtis gali būti visiškai ištrinta iš neverto nešėjo atsiskyrimo momentu.

166 Klausiantis. Jeigu „Dvasia“ arba dieviškoji sielos dalis amžių amžius yra pirminė ir atskira esybė, kaip mokė Origenas, Sinezijus ir kiti pusiau krikščioniški, pusiau platoniški filosofai, ir jeigu tai tas pats, ir ne daugiau, nei metafiziškai objektyvi siela, kokia ji dar gali būti, jeigu ne amžina? Ir kokią reikšmę tada turi tai, kokį gyvenimą gyvena žmogus – švarų ar gyvulišką, jeigu jis jokiu būdu negali prarasti savo individualybės, ką jis bedarytų?

Teosofas. Ši doktrina, taip kaip jūs ją suformulavote, lygiai taip pat žalinga savo pasekmėmis, kaip ir svetimos kaltės atpirkimo doktrina. Jeigu ši dogma, kartu su klaidinga idėja, kad visi mes esame nemirtingi, pasauliui būtų parodyta teisingai, žmonija taptų tik geresnė. 
Leiskite man pakartoti dar kartą. Pitagoras, Platonas, Timėjus iš Lokriso ir senoji Aleksandrijos mokykla žmogaus sielą (arba jos aukščiausius principus ir atributus) kildino iš universalios Pasaulinės Sielos, kuri pagal jų mokymus, yra Eteris (Tėvas-Dzeusas). Todėl nė vienas iš tų „principų“ negali būti gryna pitagorietiška manaso esme, arba mūsų atma-buddhi, nes anima mundi – tai tik pasekmė, emanacija arba tiksliau, pirmojo, kaip subjekto, spinduliavimas. Ir žmogiškoji dvasia (individualybė, persikūnijantis Dvasinis Aš), ir buddhi (dvasinė siela) yra pirmesni. Tuo metu, kai pirmoji egzistuoja kaip konkreti esybė, individualizacija, siela egzistuoja kaip išankstinis kvėpavimas, nežini mąstančios visumos dalis. Abi pradžioje susikūrė iš Amžino Šviesos Okeano; bet kaip apie tai išsireiškė ugnies filosofai, viduramžių teosofai, ugnyje yra kiek matoma, tiek ir nematoma dvasia. Jie skyrė anima bruta nuo anima divina. Empedoklis tvirtai tikėjo, kad visi žmonės ir gyvuliai turi dvi sielas; ir pas Aristotelį mes randame parašyta, kad vieną jis vadina mąstančia siela, noys, o kitą - gyvuline siela, jych. Pagal šiuos filosofus mąstanti siela eina iš pasaulinės sielos vidaus, o gyvulinė – iš išorės.

167 Klausiantis. Ar pavadintumėte jūs sielą, tai yra žmogišką mąstančią sielą, arba tai, ką jūs vadinate „aš“ – materija?

Teosofas. Ne materija, bet substancija – neabejotinai. Ir žodžio „materija“, įvardijamo „pirminė“, neverta vengti. Mes sakome, kad ši materija tokia pat amžina kaip ir dvasia, ir tai ne mūsų matoma, apčiuopiama materija, bet jos aukščiausias lygis, sublimacija. Švari Dvasia randasi per vieną žingsnį nuo ne-dvasios arba absoliutaus visko. Jeigu jūs nelaikysite galimu, kad žmogus išsivystė iš tos pradinės dvasios-materijos ir savimi įkūnija visą skalę judančių „principų“ nuo meta-dvasios žemyn iki pačios grubiausios materijos, kaip mes galėsime vidinį žmogų laikyti nemirtingu, o tuo pat metu ir dvasine esybe ir mirtingu žmogumi?

168  Klausiantis. Tai kodėl jums netikėti į Dievą, kaip tokią esybę?

Teosofas. Todėl, kad tai, kas yra beribis ir nesąlygotas, negali turėti formos ir negali būti būtybe, bet kuriuo atveju taip nėra nė vienoje Rytų filosofijoje, vertoje šio pavadinimo. „Esybė“ nemirtinga, bet ji tokia tik savo galutine prasme, bet ne savo individualioje formoje. Kai paskutiniame savo ciklo taške, ji sugeriama savo pradinės prigimties ir tampa dvasia, tada ji netenka esybės pavadinimo.

Jos nemirtingumas, kaip formos, yra apibrėžtas tik jos gyvenimo ciklu, arba maha manvantara, po kurio ji taps vieninga su Pasauline Dvasia ir identiška jai, daugiau nebebūdama atskira būtybe. Kalbant apie asmeninę sielą – kurią mes suprantame kaip sąmonės blyksnį, Dvasiniame Aš išsaugantį paskutinio įsikūnijimo prisiminimą apie asmeninį „aš“, kaip atskirai apibrėžtą ir konkretų suvokimą, kuris  tęsiasi tik devačano periodo metu, o po to jis prijungiamas prie kitų nesuskaičiuojamų Aš įsikūnijimų, kaip mūsų atmintyje vienos metų dienos prisiminimas. Ar stengsitės jūs apibrėžti begalybę, kurią jūs priskiriate savo Dievui, tam tikromis sąlygomis? Nemirtinga tik tai, kas neatskiriamai surišta su atma – tai yra buddhi-manas. Žmogaus (asmeninė) siela pati iš savęs nėra nei nemirtinga, nei amžina, nei dieviška. „Zoare“ (T.III., p.619) parašyta: „Siela, pasiųsta į šią Žemę, kad išsaugotų save čia, virš spindinčio apdangalo, kurio šviesa kilusi iš Dieviškos Šviesos, užsivelka žemiškus rūbus, kad nepakenkdama pati sau galėtų žiūrėti į veidrodį“. Dar daugiau, „Zoaras“ moko, kad siela negali pasiekti palaimos šventovės, negavusi „švento bučinio“, tai yra nesusijungusi su substancija, iš kurios ji emanavo - su dvasia. Visos sielos yra dvilypės: siela yra moteriškas principas, o dvasia yra vyriškas. Kol žmogus uždarytas kūne, jis yra trilypis, jeigu jis nėra tiek sugedęs, kad iššauktų atitrūkimą nuo dvasios. „Vargas tai sielai, kuri savo dievišką sutuoktinį (dvasią) iškeis į žemišką santuoką su savo žemišku kūnu“ – parašyta hermiškame veikale „Raktų knyga“. Vargas jai, nes iš šios asmenybės neliks nieko, kas galėtų būti įrašyta neišnykstančiuose Aš atminties metraščiuose.

169 Klausiantis. Kaip gali netapti mirtingu tai, kas jeigu ir neįkvėpta  Dievo žmogui, bet kuriuo atveju, kaip jūs patys pripažįstate, yra vienodos substancijos su dieviškumu?

Teosofas. Ne tik substancija, bet kiekvienas atomas ir materijos dalelytė iš esmės yra nesunykstanti, bet ne savo individualioje sąmonėje. Nemirtingumas – tai niekas kitas, kaip tik nenutrūkstanti sąmonė; o asmeninė sąmonė vargu ar gali gyventi ilgiau už pačią asmenybę. Ar ne taip? O šita sąmonė, kaip aš jau sakiau jums, išsaugoma tik devačano metu, po ko vėl susiurbiama – iš pradžių individualios, o paskui ir pasaulinės sąmonė. Geriau paklauskite savo teologų, kaip gi jie taip stipriai susipainiojo judėjų šventraščiuose? Paskaitykite Bibliją, jeigu norite turėti gerų įrodymų, kad rašę Penkiaknygę, ir ypač Pradžią, niekada nefeš, kurią Dievas įkvepia Adomui (Pradžia, II d.), nelaikė nemirtinga siela. Štai keletas pavyzdžių: „Ir sutvėrė dievas... visokią nefeš (gyvybė), kuri juda“ (Pr. I, 21), turima mintyje gyvius. Ir ten pat (Pr. 2, 7) pasakyta: „Ir žmogus tapo nefeš (gyva siela)“, tai parodo, kad žodis nefeš vienodai buvo taikomas nemirtingam žmogui ir mirtingam gyvuliui. „Aš pareikalausiu ir jūsų kraujo, kuriame yra jūsų gyvybė (nefeš), pareikalausiu jo iš visų žvėrių, pareikalausiu taip pat sielos (nefeš) žmogaus iš žmogaus rankos“ (Pr. 9, 5). „Gelbėk sielą (nefeš) savo“ (gelbėk savo gyvenimą - išversta angliškoje Biblijoje), (Pr. 19, 17). „Neužmuškime jo“, parašyta bažnytiniame vertime (Pr. 37, 21); „Neužmuškime jo nefeš“ - skelbia žydiškas tekstas. „Nefeš už neveš,“ (17, 8) – skelbia Levitas. „Kas užmuštų kokį nors žmogų, tas bus atiduotas mirčiai“; tiesiogiai skambėtų taip: „Kas nužudys žmogaus nefeš“ (Levitas, 24, 17); ir nuo 18 posmo toliau  parašyta: „Kas užmuš gyvulį, turi sumokėti už jį, gyvuliu už gyvulį“, kai originale parašyta: „nefeš už nefeš“. Kaip galima užmušti tai, kas nemirtinga.? Tuo pačiu tai paaiškina, kodėl sadukiejai neigė sielos nemirtingumą, ir tuo pačiu patvirtina tai, kad greičiausiai Mozės judėjai – bent jau nepašvęstieji – niekada netikėjo sielos išlikimu.

 

Apie amžiną malonę ir bausmę, ir apie nirvaną

170 Klausiantis. Manau, kad net nereikia jūsų klausti, ar tikite jūs krikščioniškais dogmatais apie rojų ir pragarą arba apie būsimą apdovanojimą ir bausmę, kaip moko ortodoksinės bažnyčios?

Teosofas. Tai, kaip parašyta jūsų katekizmuose, mes absoliučiai neigiame; ir visų mažiausiai mes linkę sutikti su tuo, kad jie amžini. Bet mes tvirtai tikime tuo, ką vadiname Atpildo Dėsniu, ir taip pat absoliučiu teisingumu ir išmintingumu, kuriais vadovaujasi šis dėsnis, arba karma. Štai todėl mes griežtai atmetame žiaurų ir nefilosofišką tikėjimą į amžiną palaimą arba amžinas kančias. Kartu su Horacijumi mes sakome:

„Taisykle taps mums tai, kad įsiūtį valdyti privalu:

Nusižengimą – bausti tokiu pat skausmu.

Bet odos nerti nevertėtų mums nuo tojo,

Kas rimbo tik užsitarnavo, ne daugiau“.

Ši taisyklė skirta visiems žmonėms, ir ji teisinga. Nejaugi mes privalome tikėti tuo, kad Dievas, kurį jūs laikote išminties, meilės ir gailestingumo įsikūnijimu, turi mažesnę teisę į minėtus apibūdinimus, negu mirtingas žmogus?

171 Klausiantis. Ar jūs turite kokį kitą pagrindą neigti šį dogmatą?

Teosofas. Pagrindas yra reinkarnacijos egzistavimas. Kaip jau buvo sakyta, mes neigiame idėją, kad kiekvienam naujagimiui sukuriama nauja siela. Kiekvieną žmogišką būtybę mes laikome Aš nešėju arba vedliu, o tokiu pat amžinu kaip ir kiekvienas kitas Aš todėl, kad visi jie turi tą pačią esmę ir visi priklauso pirmapradei vieno pasaulinio ir beribio Aš emanacijai. Platonas jį vadino logosu (arba antruoju išryškėjusiu Dievu); o mes – išryškėjusiu dievišku principu, vieningu su pasauliniu protu ir siela, bet ne antropomorfiniu, ne kosminiu ir ne asmeniniu Dievu, į kurį tiki tiek daug teistų (skaityti tejistų). Nepaniokite, prašau.

172 Klausiantis. Bet jeigu jūs tikite išryškėjusiu principu, kodėl tada nepatikėti, kad tas principas sukuria kiekvieno mirtingo sielą, kaip ir buvo sukurtos iki tol visos sielos – koks čia sunkumas?

Teosofas. Tame, kad vargu ar beasmenis gali kurti, planuoti ir mąstyti taip, kaip jam norėtųsi. Būdamas universaliu Įstatymu, nepažeidžiamu savo periodiškuose pasireiškimuose, kurių metu kiekvieno gyvybės ciklo pradžioje jo esmė periodiškai spinduliuoja ir ryškėja, vargu, ar jis kurs žmogų tik tam, kad po kelerių metų dėl to gailėtis. Jeigu jau išvis tikėti dievišku Principu, tai jis turi būti absoliučia harmonija, logika ir teisingumu, lygiai taip pat kaip ir absoliučia meile, išmintimi ir bešališkumu; o Dievas, kuriantis kiekvieną sielą tik trumpam gyvenimui, nepriklausomai nuo to, ar jis pasiuntė gyvybę įkvėpti sveikam, laimingam žmogui ar kenčiančiam vargšui, nelaimingam nuo gimimo iki mirties, nors šis ir nepadarė nieko, jog užsitarnautų tokį žiaurų likimą - bus greičiau bejausmis velnias, negu Dievas. Todėl net judėjų filosofai, tikintys Mozės Biblija (suprantama, ezoteriškai), niekada nepritarė tokiai idėjai, ir dar daugiau, jie tikėjo persikūnijimu, kaip ir mes.

173 Klausiantis. Gal galėtumėte tai patvirtinti pavyzdžiais?

Teosofas. Žinoma, galiu. Filonas Judėjas (veikale „De Somniis“ p.445) sako: „Oras pripildytas jomis (sielomis), tomis, kurios visų arčiausiai Žemės, nusileidžiančiomis, kad susijungtų su mirtingais kūnais, palindrohoydi adqis, grįžtančios į kitus kūnus, ir trokštančios juose gyventi “. „Zoare“ siela taip maldauja Dievo sau laisvės: „Visatos Valdove! Aš laiminga šiame pasaulyje ir nenoriu eiti į kitą pasaulį, kur būsiu tarnaitė ir būsiu visaip niekinama“. Amžiną neperžengiamo dėsnį, fatališko neišvengiamumo doktriną patvirtina Dievybės atsakymas: „Prieš savo valią tapsi tu gemalu ir prieš savo valią būsi tu pagimdyta“. Šviesa nebūtų suvokiama be tamsos, kuri kaip kontrastas padeda jai išryškėti; gėris be blogio nustos būti gėriu, ir neįkainojama geradarystės esmė nebūtų matoma; taip pat kaip ir asmeninės teigiamybės netaptų nuopelnais, jeigu nepatirtų jos gundymų ugnies. Nieko nėra amžino ir nekintamo, išskyrus slaptą Dievybę. Joks baigtinis – jei turi pradžią, tai bus pabaiga – negali likti pastoviu. Jis turi progresuoti, arba regresuoti, o siela, trokštanti vienybės su savo dvasia, kuri vienintelė suteikia jai nemirtingumą, privalo apsivalyti ciklinių persikūnijimų metu, pakeliui į tą vienintelę palaimos ir amžino atilsio šalį, kuri „Zoare“ pavadinta „meilės rūmais“, induistų religijoje – „mokša“, gnostikai ją vadina „amžinos šviesos pleroma“, o buddistai – „nirvana“. Ir visos šios būsenos yra laikinos, o ne amžinos.

174 Klausiantis. Bet čia nieko nepasakyta apie persikūnijimą?

Teosofas. Siela, kuri prašo leidimo pasilikti ten, kur ji yra, turėjo būti įsikūnijusi anksčiau, ir negali būti sukurta gimimo metu. Be to „Zoare“ (T.III) yra dar geresnis įrodymas. Apie persikūnijančius Aš (mąstančias sielas), tuos, kurių paskutinė asmenybė privalo išnykti visiškai, sakoma: „Visos sielos, kurios Danguje pasirinko atsiskyrimą nuo Šventos Vienybės - tegu bus pagarbintas jos Vardas - visą savo egzistavimą įstumia į bedugnę, nujausdamos tą laiką, kada vėl nužengs į Žemę“. „Šventoji Vienybė“ šiuo atveju, ezoterine prasme, reiškia atmaną arba atma-buddhi.

175 Klausiantis. Labai keista girdėti, kad apie nirvaną jūs kalbate, kaip apie Dangaus Karalystės ar rojaus sinonimą – kai visi žymūs orientalistai nirvaną laiko sunaikinimo sinonimu!

Teosofas. Jeigu šį terminą taikyti tik tiesiogine prasme ir tik asmenybei ir diferencijuotai materijai, tai galima pasakyti ir taip, bet tik šiuo atveju. Persikūnijimo ir žmogaus trejybės idėjas palaikė daugelis ankstyvosios krikščionybės Tėvų. Ta maišatis tarp sielos ir dvasios, kurią įvėlė Naujojo Testamento ir senovės filosofinių traktatų vertėjai, tapo daugelio neteisingų aiškinimų priežastimi. Tai buvo ir viena iš daugelio priežasčių, kodėl Budda, Plotinas ir daugelis kitų pašvęstųjų dabar kaltinami tuo, kad aistringai troškę visiško savo sielų sunykimo – „susiliejimo su Dievybe“ arba „susijungimo su pasauline siela“, pagal šiuolaikinį supratimą tai reiškia išnykimą. Asmeninė siela, žinoma, privalo susiskaidyti į daleles, anksčiau nei galės visam laikui savo švariąją esmę sujungti su nemirtinga dvasia. Tačiau „Darbų“ ir „Apaštalų laiškų“ vertėjai, savo veikaluose sukūrę dabartinius Dangaus Karalystės vaizdinius, kaip ir šiuolaikiniai buddistinės „Sutros“ apie Dharmos rato pasisukimą komentatoriai, iškreipė idėjų prasmę kaip didžiųjų krikščionybės apaštalų, taip ir didžiojo Indijos reformatoriaus. Pirmieji užtemdė žodžio jycikos prasmę taip, kad nė vienam skaitytojui net į galvą neateis mintis, jog ji gali turėti kokį nors ryšį su siela, ir dėl šio sielos ir dvasios supainiojimo Biblijos skaitytojai iškreiptai supranta dalyko esmę. Iš kitos pusės, Buddos aiškintojams nepasisekė suprasti keturių dhjanos pakopų prasmės. „Ar gali dvasia, kuri suteikia gyvybę ir judėjimą ir pati yra ta šviesa, išnykti?“– klausia pitagoriečiai. : „Ar gali ši jautri gyvulių dvasia, suteikianti atmintį, vieną iš mąstymo sugebėjimų, mirti ir virsti niekuo?“ – pastebi okultistai. Buddistinėje filosofijoje sunaikinimas reiškia tik materijos suirimą, nesvarbu kokios ji būtų formos arba formos įvaizdžio, nes viskas, kas turi formą, yra laikina ir todėl tikrumoje - tai tik iliuzija. Juk amžinybėje patys ilgiausi laiko periodai atrodo kaip akimirka. Taip pat ir forma. Iki to momento, kai mes turėsime laiko suvokti, kad mes ją matėme, ji išnyks, kaip žaibo blyksnis, visam laikui. Kada dvasinė esybė visam laikui išsilaisvina iš visų materijos dalelių, substancijos arba formos, ir vėl tampa dvasiniu kvėpavimu, tik tada ji patenka į amžiną ir nekintamą nirvaną, besitęsiančią taip ilgai, kaip ilgai tęsiasi gyvybės ciklas – iš tiesų, amžinai. Ir tada tas kvėpavimas, esantis dvasioje, yra niekas, nes jis yra viskas; kaip forma, išvaizda, pavidalas ji yra visiškai sunaikinama, bet kaip absoliuti Dvasia ji vis dar egzistuoja, nes tapo pačia Būtimi. Pats išsireiškimas „įsiurbta universalios esmės“ taikomas „sielai“, kai apie ją kalbama kaip apie dvasią, ir reiškia vienybę su ja. Tai niekada negali reikšti sunaikinimo, nes tai reikštų amžiną išskyrimą.

176 Klausiantis. Ar tokiais pareiškimais jūs neprišaukiate sau kaltinimų, kad propaguojate sunaikinimą? Jūs ką tik kalbėjote apie žmogaus sielą, sugrįžtančią į savo pradinius elementus.

Teosofas. Bet jūs pamiršote, kad aš jums paaiškinau skirtumą tarp skirtingų žodžio „siela“ reikšmių ir parodžiau, kaip laisvai iki šiol buvo verčiamas terminas „dvasia“. Mes kalbame apie gyvulinę, žmogišką ir dvasinę sielas, ir atskiriame jas. Platonas, pavyzdžiui, „racionalia siela“ vadina tai, ką mes vadiname buddhi, vis tiktai pridėdamas prie jos pažyminį „dvasinė“; bet tai, ką mes vadiname persikūnijančiu Aš, manasu, jis vadina dvasia (nus), ir taip toliau; kai mes vartojame terminą dvasia, jei jis vartojamas vienas, be jokio pažyminio, tai reiškia tik atma. Pitagoras kartoja mūsų seną mokymą, tvirtindamas, kad Aš (nus) yra amžinas kaip ir Dievybė; ir kad tik siela praeina skirtingas stadijas, kad pasiektų dievišką pranašumą; kai tuo metu tumos sugrįžta Žemėn ir net fren, žemasis manas, pašalinamas. Vėl gi, Platonas apibūdina sielą (buddhi) kaip „judėjimą, kuris juda pats“. „Siela, – priduria jis („Įstatymai“, X sk.), – tai pats seniausias iš visų dalykų ir judesio pradžia“, tokiu būdu atma-buddhi vadindamas „siela“, o manas „dvasia“, ko mes nedarome.

„Siela atsirado anksčiau už kūną, o kūnas – vėliau, ir yra antrinis, pagal prigimtį valdomas vadovaujančios sielos“. „Ar nevertėtų pripažinti, kad siela, valdanti viską ir visame kame gyvuojanti, įvairiausiai juda ir taip pat valdo dangų?“

„Siela valdo viską padangėje, žemėje ir jūroje, savo nuosavų judesių pagalba, kurių vardai: noras, supratimas, rūpestis, patarimas, teisinga ir melaginga nuomonė, džiaugsmas ir kančia, pasiryžimas ir baimė, meilė ir neapykanta. ...Pati būdama deive, be to priėmusi amžinai dievišką protą (nus), ji viską puoselėja ir veda į tiesą ir palaimą. Tačiau susitikusi ir susijungusi su nemąstymu (anoja), ji viską nukreipia į priešingą pusę“.

Šioje kalboje, kaip ir buddistiniuose tekstuose, neigiamybė suprantama kaip egzistencijos esmė. Sunaikinimas turi tą pačią prasmę. Teigiama būsena – tai, iš esmės, būtis, bet ne pasireiškimas, kaip toks. Kai dvasia, jei kalbėti buddistų kalba, patenka į nirvaną, ji netenka objektyvaus egzistavimo, bet išsaugo subjektyvią būtį. Protams, orientuotiems į objektus – tai virsmas į absoliutų „nieką“, subjektyviems – į „ne-ką“, tai yra į nieką iš to, kas prieinama jausmams. Tokiu būdu nirvana reiškia neabejotiną individualų nemirtingumą dvasioje, bet ne sieloje, kuri, nors ir „seniausia iš visų dalykų“, vis tik – kartu su visais kitais dievais – galutinė emanacija formose ir individualybėje, jeigu ne substancijoje.

177 Klausiantis. Aš vis tik nesuprantu pačios idėjos, ir būčiau jums dėkingas, jei galėtumėte tai pailiustruoti kokiais nors pavyzdžiais.

Teosofas. Be abejonės, kad tai labai sudėtinga suprasti, ypač tiems, kurie išaugo auklėjami ortodoksinėmis krikščioniškos bažnyčios idėjomis. Be to, aš turiu pasakyti dar vieną dalyką – jeigu jūs detaliai neišstudijavote ypatingų funkcijų, priskiriamų visiems žmogiškiems principams ir visoms jų pomirtinėms būsenoms, vargu, ar jūs suprasite mūsų rytietišką filosofiją.

 

Apie skirtingus principus žmoguje

178 Klausiantis. Aš pakankamai daug girdėjau apie tą „vidinio žmogaus“ sudėtį, kaip jūs tai vadinate, bet taip ir negalėjau išsiaiškinti, kur „galva, o kur uodega“, kaip išsireiškė Gabalis.

Teosofas. Žinoma, teisingai suprasti skirtingus tikrojo Aš aspektus, kuriuos mes vadiname „principais“, ir išsiaiškinti skirtumus tarp jų labai sudėtinga, arba kaip jūs sakote „tai gali sugluminti“. Ir viskas pasidaro dar sudėtingiau todėl, kad vardijant tuos principus skirtingose Rytų mokyklose yra pastebimi skirtumai, nors šių mokymų pagrindai yra tie patys.

179 Klausiantis. Jūs turite galvoje, pavyzdžiui, vedantistus? Ar jūsų septynių „principų“ jie nesuskirsto tik į penkis?

Teosofas. Jie taip ir daro, ir nors aš nepradėčiau ginčo šiuo klausimu su mokytu vedantistu, bet galiu pareikšti savo nuomonę, kad tam jie turi akivaizdžių priežasčių. Jie žmogumi laiko tik tą sudėtingą dvasinį darinį, kuris susideda iš skirtingų protinių aspektų, o fizinis kūnas, pagal jų įsitikinimus, yra kažkas tokio, kam nedera netgi panieka, nes tai yra paprasčiausia iliuzija. Vedanta nėra vienintelė taip skaičiuojanti filosofija. Laozi (Lao Dze) savo veikale „Dao de czing“, mini tik penkis principus, nes jis, kaip ir vedantistai, neįjungia dviejų principų, būtent dvasios (atma) ir fizinio kūno, kurį, be viso ko, vadina „lavonu“. Toliau, egzistuoja taraka radža jogos mokykla. Faktiškai jos mokymas pripažįsta tik tris „principus“, bet realiai jų sthulopadhi, arba fizinis kūnas, budinčioje sąmoningoje būsenoje, jų sukšmopadhi, kūnas, veikiantis svapna, tai yra sapno, būsenoje, ir jų karanopadhi arba „priežastinis“ (kauzualinis), pereinantis iš vieno įsikūnijimo į kitą, kūnas - visi savo aspektais yra dvejopi, taigi gaunasi šeši. Prijunkite prie jų atma, beasmenį dievišką principą, arba nemirtingą elementą žmoguje, nesiskiriantį nuo Pasaulinės Dvasios, ir jūs gausite tuos pačius septynis (Detaliau „Secret Doctrine“ I t. V stansas). Jie laisvi turėti savo suskirstymą, o mes turime savo.

180 Klausiantis. Atrodo, kad tai yra toks pat skirstymas kaip ir krikščionių mistikų: kūnas, siela ir dvasia?

Teosofas. Būtent, toks pat. Mes lengvai galėtume iš materialaus kūno padaryti „gyvybinio antrininko“ vedlį; iš šio – gyvybės arba pranos vedlį; iš kamarupos arba (gyvulinės) sielos – aukščiausiojo arba žemiausiojo proto vedlį, ir taip padaryti šešis principus, apvainikuodami šią visumą viena nemirtinga dvasia. Okultizme kiekvienas kokybinis būsenos pokytis mūsų sąmonėje suteikia žmogui naują aspektą, ir jeigu jis vyrauja ir tampa gyvenančio ir veikiančio Aš dalimi, jam turi būti suteikiamas (ir yra suteikiamas) ypatingas pavadinimas, kad tokios išskirtinės būsenos žmogus būtų atskirtas nuo to žmogaus, kuriuo jis tampa, pereidamas į kitą būseną.

181 Klausiantis. Kaip tik tai ir yra taip sunku suprasti.

Teosofas. Man, priešingai, tai atrodo labai lengva – jeigu jūs supratote pagrindinę idėją – kad žmogus veikia viename ar kitame sąmonės lygyje, griežtai atitinkančiame jo protinę ir dvasinę būseną. Bet toks jau yra mūsų amžiaus materializmas, kuo daugiau mes aiškiname, tuo, atrodo, mažiau žmonės sugeba suprasti tai, ką mes kalbame. Padalinkite žemišką sutvėrimą, vadinamą žmogumi, į tris pagrindinius aspektus, jeigu norite, bet jeigu jūs nenorite iš jo padaryti paprasto gyvulio, nedalinkite jo į mažiau dalių. Paimkime jo matomą kūną; po to jo mąstantį principą - kuris labai nedaug aukštesnis už instinktyvų gyvulio elementą - tai yra jo gyvybinę suvokiančią sielą; ir tai, kas pastato jį nesulyginamai aukščiau už gyvulį -tai jo mąstanti siela arba „dvasia“. Ir jeigu mes paimsime šias tris grupes ar atstovaujančias jas esybes ir suskirstysime jas pagal okultinį mokymą, ką gi mes gausime?

Visų pirma, yra Dvasia (ta prasme, kad absoliuti ir todėl nedaloma) arba atma. Kadangi filosofijoje ji negali būti nei lokalizuota, nei apribota, nes paprasčiausiai yra egzistuojanti Amžinybėje, ir jos negali nebūti netgi smulkiausiame geometriniame ar matematiniame Visatos taške, sudarytame iš materijos arba substancijos, – jos, iš tiesų, išvis negalima pavadinti „žmogišku“ principu. Geriau ją charakterizuoti metafiziškai, kaip erdvės taško principą, kurį žmogiška monada ir jos nešėjas - žmogus - užima kiekvieno gyvenimo periodo laikotarpiu. Ir šis taškas, kaip ir pats žmogus, yra įsivaizduojamas, bet tai tik iliuzija, maja; bet mums patiems, kaip ir kitiems asmeniniams Aš, to iliuzorinio priepuolio, vadinamo gyvenimu, metu mes esame realybė, ir turime bent jau vaizduotėje suvokti save, jeigu to nedaro niekas kitas. Kad tai bent kiek būtų suprantama žmogiškam protui, tik pradedančiam studijuoti okultizmą ir bandančiam susigaudyti žmogaus paslapčių abėcėlėje, okultizmas septintą principą vadina šeštojo sinteze ir jam kaip nešėją suteikia dvasinę sielą, buddhi. Tai paslaptis, kuri niekada niekam neatskleidžiama, išskyrus čelo (mokinius), davusius tylėjimo įžadus, arba tik tiems, kuriais galima besąlygiškai pasitikėti. Žinoma, būtų mažiau painiavos, jeigu tai būtų leista papasakoti, bet kadangi tai tiesiogiai susiję su gebėjimu sąmoningai, savo valios pagalba siųsti savo antrininką, ir kadangi ši dovana kaip „Gygeso žiedas“ gali tapti fatališku žmonijai bendrai ir jos savininkui asmeniškai, ši paslaptis yra rūpestingai saugoma. Bet tęskime kalbą apie „principus“. Ta dieviškoji siela, arba buddhi, tokiu būdu, yra dvasios nešėjas. Susijungę šitie du tampa vienu, beasmeniu ir neturinčiu atributų (žinoma, šiame plane), ir sudaro du dvasinius „principus“. Jeigu toliau nagrinėsime žmogišką sielą, manas arba mens, tai kiekvienas sutiks, kad žmogaus protas, mažų mažiausiai yra dvišalis - vargu, ar kilnios dvasios žmogus gali tapti niekšu, o intelektualų ir dvasingą žmogų nuo negabaus, buko ir materialaus, jeigu ne gyvuliško proto, skiria bedugnė.

182 Klausiantis. O kodėl žmogus negalėtų būti atstovaujamas abiejų šių „principų“, arba, tiksliau, aspektų?

Teosofas. Kiekvienas žmogus savyje turi tuos principus. Be to, vienas iš jų yra aktyvesnis už antrąjį, ir labai retai vienas iš jų nustoja vystytis visiškai, arba, taip sakant, kito aspekto galingesnės jėgos yra paralyžiuojamas į visas puses. Jie ir yra tai, ką mes vadiname dviem principais arba manas aspektais, aukščiausiu ir žemiausiu; pirmasis, aukščiausias manas, arba mąstantis sąmoningas Aš, jaučia potraukį link dvasinės sielos (buddhi); o antrasis, instinktyvus principas, traukiamas kamos, žmogaus gyvulinių aistrų ir potraukių lindynės. Tokiu būdu mes pagrindėme keturis principus, o trys likusieji yra šie: 1) „antrininkas“, kurį mes sutarėme vadinti „proteina“ -kintama arba plastiška siela; 2) gyvybės principo vedlys ir 3) fizinis kūnas. Žinoma, nei vienas fiziologas ir biologas nepripažins šių principų ir nesupras, apie ką kalbama. Kaip tik todėl, tikriausiai, niekas iš jų iki šiol negalėjo suprasti nei blužnies, kintančio antrininko fizinio vedlio, funkcijos, nei funkcijos tam tikro organo žmogaus dešinėje pusėje, ankščiau minėtų potraukių talpyklos. Taip pat jie nieko nežino apie kankorėžinę liauką, kurią aprašo kaip nuospaudos pavidalo liauką su trupučiu smėlio viduje, kuri yra pačios aukščiausios ir dieviškos sąmonės, visa žinančio, dvasinio ir viską aprėpiančio proto žmoguje buveinė. Šitai dar akivaizdžiau parodo, kad mes neišsigalvojome septynių principų, kaip ir tai, kad tai nėra naujiena filosofijos pasaulyje, ir tai mes lengvai galime įrodyti.

183 Klausiantis. Bet kas būtent, pagal jus, persikūnija?

Teosofas. Dvasinis mąstantis Aš, pastovus principas žmoguje, arba tai, kas yra manaso talpykla. Tai ne atma ir net ne atma-buddhi, vertinami kaip dviguba monada, esanti individualumas arba dieviškas žmogus, bet manas; kadangi Atmanas – tai universalus VISKAS, kuris tampa žmogaus Aukščiausiu Aš tik susijungęs su buddhi, savo vedliu, sujungiančiu jį su jo individualybe (arba dievišku žmogumi). Juk būtent buddhi-manas, kuris vadinamas kauzualiniu kūnu (susijungę 5 ir 6 principai), kuris yra sąmonė, sujungia jį su kiekviena asmenybe, kurią jis apgyvendina Žemėje. Todėl „siela“ yra bendras pavadinimas, ir žmoguje yra trys sielos aspektai - žemiškas, arba gyvulinis, žmogiška siela ir dvasinė siela; kalbant griežtai, tai viena siela trijuose jos aspektuose. Po mirties iš pirmojo aspekto nelieka nieko, iš antrojo (nus arba manas) išgyvena tik jo dieviškoji esybė, jeigu ji išlieka nesuteršta, tuomet kai trečioji, be to, kad yra nemirtinga, aukščiausio manaso įsisavinimo keliu tampa sąmoningai dieviška. Bet, kad tai būtų supranta, mes pirmiausia turime trumpai pakalbėti apie persikūnijimą.

184 Klausiantis. Būtų neblogai, nes kaip tik prieš šį mokymą ypač atkakliai kovoja jūsų priešai.

Teosofas. Jūs kalbate apie spiritualistus? Aš žinau; daug absurdiškų prieštaravimų jie darbščiai pribarstė žurnalo „Light“ puslapiuose. Kai kurie iš tų žmonių tokie buki ir pilni neapykantos, kad nesustos prieš nieką. Vienas iš jų rado prieštaravimą tarp dviejų tvirtinimų, išplėštų iš Sineto lekcijos; kuriuos rimtai aptarinėja laiške, išspausdintame žurnale. Tą svarbų prieštaravimą jis rado šiuose dviejuose sakiniuose: „Priešlaikinis sugrįžimas į žemišką gyvenimą, jei tai nutinka, gali būti iššauktas sudėtingos karmos...“ ir „nėra atsitiktinumų aukščiausiame dieviško teisingumo, vedančio evoliuciją, akte,“. Toks gilus mąstytojas, be abejo, įžvelgs prieštaravimą traukos įstatyme ir tuo atveju, jei žmogus ištiesė ranką, kad neleistų krentančiam akmeniui pramušti vaiko galvos!


VIII APIE PERSIKŪNIJIMĄ ARBA PAKARTOTINUS GIMIMUS

 

Kas pagal teosofinį mokymą yra atmintis?

185 Klausiantis. Visų sunkiausia jums kaip tik bus paaiškinti persikūnijimo idėją ir įtikinamai pagrįsti tikėjimą tuo. Dar nė vienam teosofui iki šiol nepasisekė pateikti nė vieno vertingo įrodymo, kuris pajudintų mano skepticizmą. Prieš reinkarnacijos teoriją, visų pirma, kalba tas faktas, kad iki šiol nerasta nė vieno žmogaus, kuris prisimintų, kad jis gyveno anksčiau, ir juo labiau – kuo jis buvo praeitame gyvenime.

Teosofas. Kaip suprantu, jūsų argumentas krypsta vis į tą patį seną prieštaravimą dėl prisiminimų netekties apie praeitą įsikūnijimą. Jūs galvojate, kad tai paneigia mūsų mokymą? Mano atsakymas – nepaneigia, ir bet kuriuo atveju, šis prieštaravimas negali būti galutiniu tvirtinimu.

186 Klausiantis. Norėtųsi išgirsti jūsų išvadas.

Teosofas. Jie trumpi ir jų nedaug. Jeigu jūs atkreipsite dėmesį: a) į visišką nesugebėjimą geriausių šiuolaikinių psichologų paaiškinti pasauliui proto prigimtį; ir b) visišką potencialių jo galimybių ir aukštųjų būsenų nesuvokimą, jums teks pripažinti, kad šitas prieštaravimas pagrįstas apriorinėmis (neturinčiomis patirties) išvadomis, paremtomis paviršutiniškais stebėjimais ir pavieniais pavyzdžiais, daugiau niekuo. Kas, jūsų supratimu, yra atmintis? Susimylėkite, pasakykite?

187 Klausiantis.Visuotinai priimta šio žodžio prasmė – „mūsų proto gebėjimas įsiminti ir išsaugoti žinojimą apie ankstesnes mintis, veiksmus ir įvykius“.

Teosofas. Pridurkite, prašau, kad tarp tų trijų visuotinai priimtų atminties formų egzistuoja labai didelis skirtumas. Be atminties bendrai, egzistuoja taip pat prisiminimai, atsiminimai mintyse ir reminiscencija, argi ne taip? Ar jūs kada nors susimąstėte dėl šių sąvokų skirtumo? Atsiminkite, „atminti“ – tai bendrinė sąvoka.

188 Klausiantis. Tačiau, visa tai tik sinonimai.

Teosofas. Tai ne sinonimai, bent jau filosofijoje. Atmintis – tai paprasčiausia mąstančių būtybių ir netgi gyvulių būdingas gebėjimas atkurti praeities įspūdžius, kurie asocijuojasi su idėjomis, kylančiomis įtakojant objektyviems dalykams, arba kaip mūsų išorinių jausmų organų veikimo rezultatas. Atmintis – tai gebėjimas, visiškai priklausantis nuo daugiau ar mažiau normalaus ir sveiko mūsų fizinių smegenų funkcionavimo; o prisiminimai ir atsiminimai yra tos atminties atributai ir „tarnai“. Bet reminiscencija – visai kitas dalykas. Šiuolaikiniai psichologai ją apibūdina kaip kažką tarpinio tarp prisiminimų ir atsiminimų, „sąmoningas praėjusių įvykių atsiminimo procesas, bet be to pilno ir įvairiapusiško atskirų detalių vertinimo, kuris charakterizuoja prisiminimus“. Džonas Lokas (John Locke), kalbėdamas apie prisiminimus ir atsiminimus rašė: „Kai idėja sugrįžta be panašaus objekto poveikio išoriniams jutimo organams, tai yra prisiminimas; o jeigu protas ieško jos, pastangų dėka randa ir vėl nagrinėja – tai atsiminimas“. Tačiau ir D.Lokas palieka reminiscenciją be kokio nors aiškesnio apibrėžimo, nes tai nėra gebėjimas ar mūsų fizinės atminties savybė, tai intuityvus suvokimas, vykstantis atskirai ir ne mūsų fizinėse smegenyse. Reminiscencija iššaukiama veikimui amžinai esančio dvasinio Aš žinojimo ir yra priežastis visų regėjimų; paprastai laikomų anomaliais - pradedant nuo vaizdinių, gimstančių genijaus vaizduotėje, ir baigiant kliedesiais, pakilus karščiui ir net beprotystės atveju - vaizdiniai, kuriuos mokslas laiko neegzistuojančiais niekur, tik vaizduotėje. Tačiau okultizmas ir teosofija reminiscenciją vertina visai kitaip. Mums atmintis yra trumpalaikis fizinis reiškinys, priklausantis nuo fiziologinių smegenų veikimo sąlygų (tai visų mnemonikos mokytojų pagrindinis teiginys, kurį patvirtina visi šiuolaikiniai psichologai), o reminiscencija mes vadiname sielos atmintį. Ir būtent ta atmintis beveik kiekvienam žmogui (supranta jis tai, ar ne), suteikia įtikinamą liudijimą to, kad jis jau gyveno anksčiau ir vėl turės gyvens. Kaip parašė Vordsvortas:

Gimimas mūsų – sapnas tik ir užmarštis,

Su tavimi atklydus siela – tai žvaigždė –

Kur lankėsi Visatos gelmėje,

Ji iš toli atėjo pas tave.

189 Klausiantis. Jeigu jūs savo mokymą grindžiate tik tokiomis atminties rūšimis – kaip poezija ir nenormalios fantazijos, kaip jūs pati prisipažinote, - bijau, kad įtikinti pavyks labai nedaugelį.

Teosofas. Aš visiškai „nepripažinau“, kad tai buvo fantazija. Aš paprasčiausiai pasakiau, kad fiziologai ir mokslininkai, kaip taisyklė, reminiscencijas vertina kaip tokios rūšies haliucinacijas ir fantazijas, ir jie, žinoma, laisvi daryti tokias mokslines išvadas. Mes neneigiame, kad tokios tolimos praeities vizijos arba praregėjimai yra nenormalūs, lyginant juos su mūsų kasdieniniu gyvenimišku patyrimu ir fizine atmintimi. Bet mes, kaip ir profesorius U.Naitas (Khight), tvirtiname, kad „prisiminimo nebuvimas apie kokį nors veiksmą, kuris buvo įvykdytas ankstesniame nei šis būvyje, negali būti įtikinamu argumentu to, kad mes jo neišgyvenome“. Ir kiekvienam nešališkam oponentui teks sutikti su tuo, ką pasakė Batleris (Butler) „Lekcijose apie platoniškąją filosofiją“ – „kad slaptos ištakos to keistumo ir fantastiškumo, stebinančio mus savo (ankstesnio egzistavimo) idėjomis, randasi materialistiniuose ir pusiau materialistiniuose prietaruose“. Be to, mes tvirtiname, kad atmintis kaip ją pavadino Olipiodoras, yra paprasčiausia fantazija ir pats nepatikimiausias dalykas mumyse. Amonijus Sakas tvirtino, kad vienintelė žmogaus savybė, tiesiogiai priešinga pranašavimui arba ateities numatymui, yra atmintis. Taip pat atminkite, kad atmintis - tai viena, o protas arba mintis – kita; pirma – tai užrašinėjanti mašina, registratorius, kuri labai lengvai išeina iš rikiuotės; antra (mintys) – amžinos ir nesunaikinamos. Ar jūs atsisakysite atitinkamų daiktų arba žmonių egzistavimu tik todėl, kad jūsų fizinės akys jų nematė? Ar gi ankstesnių kartų, mačiusių Julijų Cezarį, kolektyvinis liudijimas nėra pakankama garantija to, kad jis kažkada gyveno? Tai kodėl nepriimti ir neišsiaiškinti tokių pat daugelio žmonių liudijimų apie psichinius pojūčius?

190 Klausiantis. Ar neatrodo jums, kad daugeliui mirtingų tai per daug subtilūs skirtumai?

Teosofas. Geriau sakykite, daugeliui materialistų. O jiems mes galime atsakyti – pažiūrėkite: juk net trumpo mūsų žemiško egzistavimo atmintis pasirodo esanti per daug silpna, kad užfiksuotų visus gyvenimo įvykius. Kaip dažnai net patys svarbiausi įvykiai snaudžia joje, kol jų nepažadina kokia nors minčių asociacija arba neišjudins veikimui koks nors kitoks ryšys. Tai ypač būdinga pagyvenusiems žmonėms, kurie visada kenčia nuo silpnėjančio gebėjimo atsiminti. Todėl, kai prisimename viską, ką mes žinome apie fizinius ir dvasinius principus žmoguje, mes neturėtume stebėtis tuo, kad mūsų atminčiai nepavyksta išsaugoti praeitų gyvenimų prisiminimų – priešingai, būtų nuostabu, jeigu tai pavyktų.

 

Kodėl mes neatsimename savo praeitų gyvenimų?

191 Klausiantis. Jūs pateikėte man septynių principų apžvalgą iš paukščio skrydžio, o dabar pasakykite, kaip tai paaiškina visišką bet kokių atsiminimų apie tai, kad mes gyvenome anksčiau, nebuvimą?

Teosofas. Labai paprastai. Kadangi tie principai, kuriuos mes vadiname fiziniais, ir nė vieno iš kurių mokslas neneigia, nors jis juos ir vadina kitais vardais*, po mirties susiskaido į sudėtinius elementus, be to atmintis  dingsta kartu su savo smegenimis, ir išnykusios asmenybės išnykusi atmintis negali nei prisiminti, nei ką nors fiksuoti kitame Aš įsikūnijime. Reinkarnacija teigia, kad kiekvieno įsikūnijimo metu Aš gauna naują kūną, naujas smegenis ir naują atmintį. Todėl tikėtis iš naujos atminties, kad ji saugotų tai, ko niekada neįsidėmėjo, būtų taip pat kvaila, kaip per mikroskopą ieškoti kraujo ant baltinių, kurių niekada nenešiojo žudikas. Tirti reikia ne švarius baltinius, o tuos, kuriuos žudikas dėvėjo nusikaltimo metu, bet jeigu rūbas sudegintas ir sunaikintas, kaip jūs galite ką nors rasti?

*O būtent kiekvieno žmogaus kūnas, gyvybė, aistringi ir gyvuliški instinktai ir astralinis antrininkas (suvokiami mintimis, arba objektyviai ir atskirai nuo fizinio kūno), kurio pradmenis mes vadiname sthula šarira, prana, kama rupa ir linga šarira (žr. Lentelę 151 Klausimas).

192 Klausiantis. Štai, štai! Kaip galima įsitikinti, kad nusikaltimas išvis kada nors buvo įvykdytas arba kad žmogus su „švariais baltiniais“ išvis gyveno kada nors anksčiau?

Teosofas. Žinoma, kad tik ne fiziniais procesais ir nepasikliaujant liudijimais to, kas jau daugiau nebeegzistuoja. Bet egzistuoja toks dalykas kaip netiesioginis liudijimas, jeigu jau mūsų išmintingieji įstatymai leidžia tokią sąvoką – galbūt, net daugiau, negu vertėtų. Kad įsitikintume persikūnijimo ir praeitų gyvenimu faktu, reikia užmegzti ryšį su savo tikru nemirtingu Aš, o ne su trumpalaike atmintimi.

193 Klausiantis. Bet kaip žmonės gali patikėti tuo, ko jie nežino ir niekada nematė, nekalbant jau apie tai, kad užmegzti su juo sąmoningą kontaktą?

Teosofas. Jeigu vieni žmonės – ir, reikia pastebėti, net labai išsilavinę – tiki „trauka“, „eteriu“, „jėga“ ir kitomis panašiomis, su mokslu susijusiomis abstrakcijomis ir darbinėmis hipotezėmis, kurių jie niekada nematė, nelietė, neuostė, negirdėjo ir neskanavo, tai kodėl kiti, vadovaudamiesi tuo pačiu principu, negali patikėti amžino Aš egzistavimu, pripažįstant tuo pačiu hipotezę gerokai svarbesnę ir logiškesnę, nei bet kuri kita.

194 Klausiantis. Kas gi, pagaliau, yra tas paslaptingas amžinas principas? Ar galite paaiškinti jo prigimtį taip, kad tai taptų suprantama visiems?

Teosofas. Tas Aš, kuris persikūnija – tai individualus ir nemirtingas, o ne asmeninis „aš“, atma-buddhi monados nešėjas; tas, kuris gauna apdovanojimus devačane ir bausmę Žemėje, ir prie kurio kiekvieno įsikūnijimo metu prisijungia atspindys iš skandhų arba savybių.*

*Pagal buddistinį mokymą egzistuoja penki skandhai, arba atributai: „rupa – (forma arba kūnas), materialinės savybės; vedana – jutimai; sanna – abstrakčios idėjos; samkhara – proto polinkiai; vinnana – protiniai sugebėjimai. Iš jų mes sudaryti, per juos suvokiame savo egzistavimą ir sąveikaujame su aplinkiniu pasauliu“.

195 Klausiantis. Kaip suprasti skandhai?

Teosofas. Kaip ką tik aš sakiau – „atributai“, arba savybės (tarp kurių ir atmintis), kuriems teks išnykti kaip gėlėms, palikus po savęs tik silpną aromatą. H.S.Olkoto* (H.S. Olcott) „Buddistiniame katekizme“ yra pastraipa, kurioje tiesiogiai kalbama apie tuos dalykus. Jis traktuoja tai taip:

„Pagyvenęs žmogus prisimena savo jaunystės įvykius, nežiūrint į tai, kad nuo tada jis pats pasikeitė fiziškai ir protiškai. Kodėl gi dabartiniame mūsų gimime mes neišsaugome prisiminimų apie praeitus gyvenimus ir neatsinešame jų su savimi iš praeito įsikūnijimo? Todėl kad atmintis yra viena iš skandhų, o jie pasikeitė to naujo gimimo momentu, ir vystosi nauja atmintis - šio konkretaus egzistavimo. Bet visų praėjusių gyvenimų užrašai, arba atspindžiai vis tik išlieka, nes, kai princas Siddhartha tapo Budda, jis nuosekliai pamatė visus ankstesnius savo gimimus... Ir kiekvienas, kuris pasieks džniana būseną, galės taip pat stebėti savo praeitų gyvenimų seką“.

Tai patvirtina, kad kai nemirtingos asmenybės savybės - meilė, gerumas, nuoširdumas ir t.t. – prisijungia prie amžino Aš, užtvirtindamos jame, taip sakant, neišnykstantį gyvenusio anksčiau žmogaus dieviško aspekto vaizdinį, jo materialiniai skandhai (parodantys pačias ryškiausias karmines pasekmes) yra tokie pat trumpalaikiai, kaip žaibo blyksnis, ir negali užsitvirtinti naujos asmenybės naujose smegenyse kaip įspūdžiai, be tai visai nesugriauna įsikūnijančio Aš iškilmingumo jausmo.

* H.S.Olkotas – Teosofinės Draugijos įkūrėjas ir prezidentas. Perduoto mokymo tikslumą, kaip atitinkantį pietų buddizmo kanonus, patvirtino garbusis Sumangala, Vyriausiasis Šripados kalno bei Galle miesto seniūnas ir Kolombo koledžo direktorius Vidjolaja Parivena.

196 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad išlieka tik „sielos atmintis“,kaip jūs ją vadinate, ir kad siela (arba Aš) lieka ta pati, kai tuo tarpu iš asmenybės nieko nelieka?

Teosofas. Ne visai taip; kai kas iš kiekvienos asmenybės būtinai išlieka, jeigu tik ji nebuvo absoliučiai materiali, ir savo prigimtyje neturėjo nė plyšelio, galinčio įsileisti dvasinį spindulį, nes visos jos uždeda savo amžiną žymę ant įsikūnijančio amžino dvasinio Aš*. Asmenybė gi su savo skandhais kiekvieno naujo gimimo metu pakeičiami. Tai, kaip anksčiau jau buvo kalbėta, tik vaidmuo, kurį atlieka aktorius (tikrasis Aš) vieno spektaklio metu. Dėl to fiziniame lygmenyje mes neišsaugome atsiminimų apie mūsų praėjusius gyvenimus, nors tikrasis Aš išgyveno juos visus ir visus pamena.

*Kalbama būtent apie dvasinį, o ne asmeninį „aš“. Besimokantysis neturėtų jo painioti su tuo „Aukščiausiu Aš“, kuris yra Atma, Dievas mumyse ir neatskiriamas nuo Pasaulinės Dvasios.

197 Klausiantis. Kaip čia gaunasi, kad tikrasis arba dvasinis žmogus neįtakoja savo žiniomis naujojo asmeninio „aš“?

Teosofas. O kaip gaunasi, kad mergaitės-tarnaitės varganoje fermoje, būdamos transo arba somnambulizmo būsenoje, galėjo kalbėti senovine žydų kalba arba griežti smuiku, bet nieko panašaus nežinojo normalioje būsenoje? Todėl kad, kaip pasakys jums kiekvienas tikras senos, o ne jūsų šiuolaikinės mokyklos psichologas, Dvasinis Aš gali pasireikšti tik kai asmeninis aš paralyžuotas. Dvasinis Aš žmoguje yra visažinis ir jam viskas žinoma; kai tuo pat metu asmeninis „aš“ yra aplinkos produktas ir fizinės atminties vergas. Jeigu pirmasis galėtų be kliūčių ir nepertraukiamai reikštis, Žemėje žmonių nebebūtų, o mes visi būtume dievai.

198 Klausiantis. Bet ši taisyklė turėtų turėti išimčių, kažkas juk turėtų atsiminti praeitus gyvenimus?

Teosofas. Tokių žmonių yra. Bet kas tiki jų žodžiais? Šiuolaikiniai materialistai, kaip taisyklė, tokius sensityvus laiko isterikais, sergančiais haliucinacijomis, arba pamišusiais entuziastais ar apgavikais. Tačiau jiems vertėtų paskaityti tuos darbus, kuriuose ši problema tyrinėjama – visų pirma, Teosofinės Draugijos nario S.D.Volkerio (Walker) knygą „Reinkarnacija – pamirštos tiesos tyrinėjimai“, ten jie surastų daugybę įrodymų, pateiktų talentingo autoriaus šiuo karštai aptarinėjamu klausimu. Pakanka jums pradėti su žmonėmis kalbą apie sielą, ir kai kurie netrukus paklaus jūsų: „Kas tai yra siela? Ar gi jos egzistavimas įrodytas?“ Suprantama, ginčytis su materialistais beprasmiška. Bet netgi jiems aš norėčiau užduoti klausimą: „Ar jūs galite atsiminti, kokie buvote ir ką veikėte kūdikystėje? Ar išsaugojote nors menkiausius atsiminimus apie tuometinį savo gyvenimą, mintis ir veiksmus, arba bent jau tai, ar jūs išvis gyvenote pirmuosius pusantrų, du jų egzistavimo metus? Tad kodėl, laikantis to paties principo, nepaneigti to fakto, kad jūs kada nors buvote kūdikiu?“ Kai prie viso to pridursime, kad persikūnijantis Aš, arba individualybė, būdamas devačane išsaugo tik savo paskutinio gyvenimo, arba asmenybės, patirties esmę, tai yra išsaugo visą fizinį patyrimą susuktą į potencialumą, arba perveda jį į dvasinę išraišką; ir kai mes vėliau prisiminsime, kad tarp dviejų gimimų gali praeiti nuo dešimties iki penkiolikos šimtmečių, kurių metu fizinė sąmonė, neturėdama organų, per kuriuos ji galėtų funkcionuoti, yra absoliučiai neveikli, vadinasi, ji ir neegzistuoja, tada priežastis visiško nebuvimo fizinėje atmintyje tokios rūšies atsiminimų tampa akivaizdžia.

199 Klausiantis. Jūs ką tik sakėte, kad Dvasinis Aš visažinis. Kur gi tada tas išgirtasis visa ko žinojimas dingsta gyvenimo devačane, kaip jūs jį vadinate, metu?

Teosofas. Tuo metu jis yra paslėptas ir potencialus, nes, pirmiausia, dvasinis Aš, arba ego (buddhi-manas) nėra Aukščiausiuoju Aš, vieningu su Pasauline Siela arba Išmintimi, kuris vienintelis yra visa žinantis; ir, antra, todėl kad devačanas yra idealizuotas ką tik palikto žemiško gyvenimo tęsinys, atpildo už pasitaisymą ir apdovanojimų už neužtarnautas nuoskaudas, patirtas šiame konkrečiame gyvenime, periodas. Devačane Aš yra tik potencialiai visa žinantis, o faktiškai tokiu tampa tik nirvanoje, kai susijungia su Pasauline Išmintimi-Siela. Vis tik jis vėl tampa kaip ir visažiniu tomis valandomis Žemėje, kai tam tikros neįprastos sąlygos ir fiziologiniai kūno pokyčiai išlaisvina Aš iš materijos retežių. Tokiu būdu, anksčiau pateikti somnambulo pavyzdžiai - vargšės tarnaitės, kalbėjusios senąja žydų kalba, ir kitos, griežiančios smuiku, - iliustruoja kaip tik tokį atveją. Bet tai nereiškia, kad šių dviejų faktų paaiškinimas, pateiktų mums medicinos mokslo, neturi nors dalinai tiesos, nes viena mergaitė prieš keletą metų girdėjo, kaip jos šeimininkas, šventikas, garsiai skaitė tekstą senovine žydų kalba, o kita fermoje girdėjo griežiant smuiku artistą. Bet nei viena negalėtų tai padaryti taip tobulai, jei nebūtų įkvėpta TO, kuris, dėka savo prigimties su Pasauline Išmintimi tapatumo, yra visa žinanti. Čia aukščiausias principas veikė skandhus ir juos judino; kitu atveju, kai asmenybė buvo paralyžuota, pasireiškė individualybė. Prašau jūsų nemaišyti tų dviejų atvejų.

 

Apie individualybę ir asmenybę

200 Klausiantis. Kuo vis tiktai jos skiriasi? Prisipažinsiu, iki šiol to nesuprantu. Tai tas skirtumas, kurio jums niekaip nepavyksta mums išaiškinti.

Teosofas. Aš pasistengsiu; deja, kai kuriems tai atrodys sudėtingiau, negu priversti juos gerbti vaikų prasimanymus, kuriais jie tiki vien dėl to, kad tos pasakos yra ortodoksalios, o ortodoksalumas yra respektabilus (t.y. gerbtina ir ori). Norint gerai suprasti šitą idėją, iš pradžių jums reikia susipažinti su dviem „principų“ rinkiniais: dvasiniais, arba priklausančiais nemirtingam Aš; ir materialiais, kurie sudaro visą laiką besikeičiančius kūnus arba visą eilę to Aš asmenybių. Suteikime jiems pastovius pavadinimus, sakykime:

I. Atma, „Aukščiausias Aš“, – tai dvasia ne jūsų ir ne mano, bet tarytumei saulės šviesa, švytinti visiems. Tai visur pasklidusi „dieviškas pradas“, neatskiriamas nuo vieningos ir absoliučios Meta-dvasios, taip kaip spindulys neatskiriamas nuo šviesos.

II. Buddhi (dvasinė siela) – tik atmos nešėjas. Nei atskirai, nei abu kartu jie ne daugiau naudingi žmogaus kūnui, nei saulės šviesa ir jos spinduliai granito luitui, užkastam žemėje, jeigu dieviškoji Duada nebus suvokta kokios nors sąmonės, atsispindėjusios joje. Nei atma, nei buddhi karmai nepasiekiami, nes atma pati yra aukščiausias karmos aspektas, kai kuria prasme jos darbinis agentas, o buddhi šiame lygmenyje neturi sąmonės. Šita sąmonė, arba protas yra

III. Manas*, išvestinis arba produktas atsispindėjusioje ahamkaros formoje, „nuomonė apie aš“, arba egoizmą. Tokiu būdu jis, būdamas neatskiriamai susietas su dviem pirmaisiais, vadinamas DVASINIU AŠ ir taijdžasi (spinduliuojančiu). Tai ir yra tikroji individualybė, arba dieviškas žmogus. Kaip tik tas Aš, pradžioje įsikūnijęs į neprotingą žmogišką formą, sugyvintą dvilypės monados, bet nesuvokiančios jos buvimo savyje (nes ji neturėjo sąmonės), padarė iš žmogiškos formos tikrą žmogų. Tai tas „ego“, tas „priežastingumo (kauzualinis) kūnas“, kuris apgaubia kiekvieną asmenybę, į kurią karma priverčia jį įsikūnyti; kaip tik jis ir atsako už visas nuodėmes, padarytas kiekviename naujame kūne arba asmenybėje - trumpalaikėse kaukėse, slepiančiose tikrąjį individualumą ilgoje gyvenimų sekoje.

*MAXAT arba „Pasaulinė Išmintis“ yra manas šaltinis. Manas – tai maxat, t.y. išmintis žmoguje. Manas taip pat vadinamas kšetradžnia (pažįstantis vietą), „įsikūnijusi Dvasia“, nes pagal mūsų filosofiją jis yra manas-putrami arba „pasaulinės išminties sūnūs“, kurie sutvėrė, tiksliau, pagamino mąstantį žmogų, „manu“, įsikūnydami trečioje mūsų žmonijos ciklo rasėje. Todėl būtent manas yra tikrai įsikūnijantis ir amžinas dvasinis Aš, individualybė, o mūsų įvairios ir nesuskaičiuojamos asmenybės – tai tik jo išorinės kaukės.

201 Klausiantis. Bet ar gi tai teisinga? Kodėl šitas Aš turi būti nubaustas už veiksmus, kuriuos jis jau pamiršo?

Teosofas. Jis jų neužmiršo; atvirkščiai, jis žino ir atsimena visas savo klaidas lygiai taip pat, kaip jūs atsimenate tai, ką veikėte vakar. Ar jūs įsivaizduojate, kad Aš užmiršo savo veiksmus, tik todėl, kad atmintis, priklausanti sudėtingai fizinių susijungimų visumai, kurią mes vadiname „kūnu“, neišsaugojo jokių prisiminimų apie tai, ką padarė jo pirmtakas, buvusi asmenybė! Lygiai taip pat jūs pavadinsite neteisingu tai, kad nauji batai ant kojų berniuko, kurį lupa už obuolių vagystę, dabar kenčia už tai, ko jie nežino?

202 Klausiantis. Bet argi nėra jokio susisiekimo tarp dvasinės ir žmogiškos sąmonės, arba atminties?

Teosofas. Žinoma, yra; bet jūsų šiuolaikiniai psichologai to niekada nepripažino. Kam, jeigu ne tokiems ryšiams, jūs priskirsite intuiciją, „sąžinės balsą“, nuojautą, miglotus neįsisąmonintus prisiminimus ir t.t.? Jeigu dauguma, bent jau išsilavinusių, žmonių turėtų tokį subtilų dvasinį jautrumą kaip Kolridžas (Coleridge), kurio atskiri pastebėjimai rodo, koks jis buvo intuityvus! Paklausykite, su kokia pagarba jis kalba apie tikimybę to, kad „visos mintys kaip tokios yra nesunaikinamos“. „Jeigu reikėtų tą mūsų mąstymo savybę (netikėtus atminties prašviesėjimus) išplėsti, būtų reikalinga tik kita, tinkama organizacija: dangiškas kūnas vietoj žemiško - tam, kad kiekviena žmogiška siela išvystų visą praeito egzistavimo patyrimą (tiksliau – egzistavimų)“. Šitas dangiškas kūnas ir yra mūsų manaso Aš.

 

Apie aš apdovanojimus ir bausmes

203 Klausiantis. Jūs sakėte, kad Aš – nepriklausomai nuo to, kaip žemėje gyveno asmenybė, kurioje jis buvo įsikūnijęs – niekada nebūna baudžiam po mirties.

Teosofas. Niekada, nebent tais labai retais ir išskirtiniais atvejais, apie kuriuos mes čia nekalbėsime, nes tų „bausmių“ prigimtis neturi nieko bendro su jūsų teologiniais įvaizdžiais apie amžinas kančias.

204 Klausiantis. Bet jeigu šiame gyvenime jis baudžiamas už piktadarybes, padarytas praėjusiame, tada būtent tas pats Aš turi būti ir apdovanotas – arba čia, Žemėje, arba kai jau nebebus kūne.

Teosofas. Taip ir yra. Ir jeigu mes nepripažįstame kokios nors bausmės ne šioje Žemėje, tai tik todėl, kad vienintelė būsena, pažįstama Dvasiniam Aš kitoje būtyje – tai tyra, niekuo netemdoma palaima.

205 Klausiantis. Ką jūs turite omenyje?

Teosofas. Štai ką: nusikaltimai ir nuodėmės, padaryti daiktiniame, materialiame objektų pasaulyje, negali būti baudžiami grynai subjektyviame pasaulyje. Mes netikime pragaru ir rojumi, kaip kažkokiomis vietomis; kaip netikime ir amžino pragaro liepsnų, nemirtingų kirminų, ar Jeruzalės, kurios gatvės grįstos safyrais ir deimantais, objektyviu egzistavimu. Kuo mes tikime – tai pomirtiniu egzistavimu arba protine būsena, panašia į tą, kokią mes patiriame labai ryškiame sapne. Mes tikime nekintamu absoliučios Meilės, Teisingumo ir Gailestingumo dėsniu. Ir, tikėdami juo, mes sakome: „Kokia baisi bebūtų nuodėmė ir kokie siaubingi bebūtų pradinio karminio poelgio rezultatai šiuo metu įsikūnijančių Aš*, nei vienas žmogus (arba išorinė materialinė ir periodiškai pasirodanti forma, turinti savyje dvasinę esybę) pagal teisingumą negali būti pripažintas atsakingu už savo gimimo pasekmes. Jis neprašė, kad jį gimdytų, ir neturėjo galimybės pasirinkti gimdytojų, suteikusių jam gyvybę. Visais požiūriais jis yra savo aplinkos auka, kūdikis aplinkybių, kurių negali įtakoti; ir jeigu mes bešališkai išnagrinėsime kiekvieną jo pražangą, tai pasirodys, kad devyniais iš dešimties atvejų jis buvo ne nusidėjėlis, o greičiau nuodėmės auka. Gyvenimas, geriausiu atveju, yra žiaurus žaidimas, audringa jūra, kurią reikia perplaukti, ir sunkus nešulys, kurį nešti dažnai yra per sunku. Didžiausi filosofai bergždžiai stengėsi suprasti gyvenimo prasmę, daugelis  jų patyrė nesėkmę, išskyrus tuos, kurie turėjo raktą, o būtent, rėmėsi Rytų Išminčiais. Šekspyras taip aprašo gyvenimą:

...tik judantis šešėlis – pigus tik aktorius:

Scenoje jis vaikšto išdidžiai,

Štai rėkia, štai jo net ir negirdėt.

Jis – pasakėlė, pasekta bepročio:

Pilna tik pykčio, siutulio ir triukšmo,

Tačiau prasmės joje nerasi nei už grašį.“

Prasmės nėra atskirose dalyse – bet didi prasmė slypi visumoje, arba gyvenimų sekoje. Kaip ten bebūtų, bet atskiras beveik kiekvieno žmogaus gyvenimas pasiekęs brandą yra skausmingas ir sielvartingas. Ir ar privalome mes patikėti tuo, kad vargšas, bejėgis žmogus, po to, kai jį kaip kokią rąsto nuolaužą įnirtingai svaidė negailestingos gyvenimo bangos, bus amžinai pasmerktas ar net laikinai nubaustas už tai, kad pasirodė esąs per daug silpnas, kad išlaikytų išbandymus? Niekada! Tuo metu, kai didis ar menkas nusidėjėlis, geradėjas ar piktadarys, kaltas ar nekaltas, išsilaisvina iš fizinio gyvenimo jungo, nuvargęs ir išsekęs manu (mąstantis Aš) pagaliau įgyja teisę į kokį tai absoliučios ramybės ir palaimos laikotarpį. Tas, greičiau neklystančiai išmintingas ir teisingas, negu paprasčiausiai gailestingas, Įstatymas, uždedantis įsikūnijusiam Aš karminę bausmę už kiekvieną praeito žemiško gyvenimo nuodėmę, jau išsikūnijusiai esybei suteikia ilgalaikį poilsį ir padeda jam pamiršti visus liūdnus įvykius, iki mažiausios nemalonios minties, turėjusios vietos jo paskutiniame žemiškame kaip asmenybės gyvenime, palikdamas „dvasios atmintyje“ tik patirtos laimės ir palaimos atsiminimus. Plotinas, kuris sakė, kad mūsų kūnas ir yra tikroji Leta (Užmaršties upė), nes „sielos, panardintos į jį, užmiršta viską“, turėjo galvoje daugiau, negu pasakė. Juk jeigu mūsų žemiškasis kūnas panašus į Letą, tai, be abejo, toks pat yra ir mūsų dangiškasis kūnas devačane, tik daug stipriau.

*Kaip tik pagal tokį nuodėmės apibūdinimą buvo sukurta žiauri ir nelogiška dogma apie puolusius angelus. Visi mūsų Aš - tai mąstančios ir protingos būtybės, manasaputros, kurios, žmogiškose ar kitose formose, gyveno ankstesniame gyvenimo cikle (manvantaroje) ir kurių karma buvo įsikūnyti į šio ciklo žmogų. Misterijose mokė, kad jeigu kas uždelsia vykdyti šį įstatymą (arba „atsisako kurti“ kaip induizme kalbama apie kumarus, o krikščioniškoje legendoje apie arkangelą Mykolą), tai yra neįsikūnija reikiamu laiku, jie išniekina skirtus jiems kūnus (žr. „Secret Doctrine“, II tomas VIII ir IX stancai). Iš to ir išsirutuliojo pirminė nuodėmė formų, kurioms atimta mąstymo galimybė, ir tai yra bausmė tiems Aš. Maištaujantys angelais, ištremti į pragarą, yra tos švarios dvasios arba Aš, uždaryti į kūnus iš nešvarios materijos.

206 Klausiantis. Ar tai aš turiu suprasti taip, kad žudikas, žmogus, vienaip ar kitaip nusižengęs dieviškiems ir žmoniškiems įstatymams, paliekamas nenubaustas?

Teosofas. Kas gi kada nors taip tvirtino? Bausmių doktrina mūsų filosofijoje pagal griežtumą ir žiaurumą nenusileidžia kalvinistinei – tik ji daugiau filosofinė ir atitinka absoliutaus teisingumo principą. Nei vienas veiksmas ir net nei viena nuodėminga mintis neliks nenubausti; o mintis baudžiama net griežčiau, nes mintis sugeba sukurti gerokai daugiau blogio, negu veiksmas*. Mes tikime neklystančiu atpildo dėsniu, vadinamu karma, kuris išsireiškia natūraliu priežasčių ir jų neišvengiamų pasekmių tarpusavio ryšiu.

*„O aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris geidulingai pažvelgia į moterį, jau svetimoteriavo su ja širdyje.“ (Mato 5.28)

207 Klausiantis. Kaip ir kur karmos dėsnis veikia?

Teosofas. „Besidarbuojantis nusipelno maitintis“ – skelbia evangelinė išmintis; „kiekvienas veiksmas, geras ar blogas, yra vaisingas gimdytojas“, – tvirtina amžių išmintis. Sujunkite šias dvi mintis ir jūs gausite atsakymą į klausimą „kodėl“. Suteikusi sielai, išsilaisvinusiai pagaliau iš asmeninio gyvenimo nagų, pakankamą, netgi šimtą kartų didesnę kompensaciją, karma su ištisa skandhų armija jau laukia jos devačano prieangyje, iš kur Aš vėl pasirodys, pasiruošęs priimti naują gimimą. Kaip tik tuo momentu būsimas jau pailsėjusio Aš likimas siūbuoja ant teisingo atpildo svarstyklių – juk dabar jis vėl taps pavaldus veikiančiam karmos dėsniui. Kaip tik šiame būsimame gimime, išrinktame ir paruoštame jam paslaptingo, nepermaldaujamo, bet neklystančiai teisingo ir išmintingo Dėsnio, baudžiamos nuodėmės, padarytos to Aš ankstesniuose gyvenimuose. Tik keliauja jis ne į įsivaizduojamą pragarą su teatrališkomis liepsnomis ir juokingai uodeguotais ir raguotais velniais, bet kaip tik į šią Žemę – į tą planą ir jo paties padarytų nuodėmių sritį, kur jam teks atpirkti kiekvieną kvailą mintį ir blogą veiksmą. Ką jis pasėjo, tą ir pjaus. Reinkarnacija suburs apie jį visus tuos Aš, kurie tiesiogiai ar ne nukentėjo nuo ankstesnės asmenybės rankos ar net nuo nesąmoningo jos tarpininkavimo. Nemezidė išstatys juos ant kelio naujo žmogaus, už kurio slepiasi senasis, amžinas Aš, ir...

208 Klausiantis. Bet kurgi čia teisingumas, apie kurį jūs kalbate, jeigu naujos asmenybės net nežino, kaip jos nusidėjo ar kad tapo svetimos nuodėmės aukomis?

Teosofas. Jeigu žmogus, kurį apiplėšė, atpažino savo paltą ant vagies pečių ir suplėšė jį, vilkdamas nuo grobiko, ar galime mes pasakyti, kad su tuo paltu buvo pasielgta teisingai? Nauja asmenybė šiuo atveju niekuo nesiskiria nuo naujo rūbo, su jo specifinėmis charakteristikomis, spalva, forma ir savybėmis; bet tikrasis žmogus, kuris jį nešioja, yra vis tas pats ankstesnis nusikaltėlis. Tai individualybė kenčia per savo asmenybę. Taip, ir tik taip, galima paaiškinti baisią, bet tik atrodančią neteisybę tarp skirtingų žmonių lemčių gyvenime. Kai jūsų šiuolaikiniams filosofams pavyks nurodyti įtikinančias priežastis, kodėl tiek daug akivaizdžiai nekaltų ir gerų žmonių gimė tik tam, kad kentėtų visą gyvenimą; kodėl tiek daug gimsta alkaname skurde, didžiųjų miestų lūšnynuose, apleisti likimo ir žmonių; kodėl tada, kai vieni gimsta visuomenės padugnėmis, kiti išvysta pasaulį rūmuose; kodėl kilmingas užgimimas ir sėkmė, atrodo, dažniausiai atitenkantys blogiausiems iš žmonių ir labai retai atitenka vertiems; kodėl yra vargšai, kurių vidiniai aš nenusileidžia žymiausių ir kilniausių žmonių „aš“ - kai visa tai, ir ne tik tai, jūsų filosofai ir teologai įtikinamai paaiškins, tada ir tik tada jūs turėsite teisę atmesti reinkarnacijos teoriją. Geriausi ir didingiausi poetai tik miglotai suvokė šią tiesų tiesą. Ja tikėjo Šelli, ir, tikriausiai, apie ją galvojo Šekspyras, rašydamas apie gimimo beprasmiškumą. Prisiminkite jo žodžius:

„Kodėl gimimas mano traukia

Žemėn mano dvasią, kylančią aukštyn?

Ar gi pasaulyje visi mes nepavaldūs laikui?

Tiek daug varguolių Žemėje dabar,

Kurių esmė – karaliuose pradžia,

Ir šimtai monarchų, protėviai kurių

Savoj epochoj buvo padugnėmis...“

Žodį „protėviai“ pakeiskite į „Aš“ – ir jūs suprasite tiesą.


IX APIE KAMA-LOKĄ IR DEVAČANĄ

 

Apie žemųjų principų likimą

209 Klausiantis. Jūs kalbėjote apie kama-loką, kas tai?

Teosofas. Kai žmogus miršta, trys žemieji jo principai, tai yra kūnas, gyvybė ir jos nešėjas – astralinis kūnas arba gyvo žmogaus antrininkas – palieka jį visam laikui. Po to jo ketvirtas (centrinis ir vidurinis) principas – gyvulinė siela arba kama rupa, su tuo, ką jai pavyko suvokti iš žemojo manas, ir aukštoji triada patenka į kama-loką. Tai astralinė erdvė, scholastinėje teologijoje tai limbus, senovės Hadas ir, griežtai kalbant, tai ji tik perkeltine prasme yra erdvė. Ji neturi nei konkrečios vietos, nei kokių nors apibrėžtų ribų, o egzistuoja ji subjektyvios erdvės viduje, tai yra už mūsų jausminio suvokimo ribų. Vis tik kama-loka egzistuoja, ir kaip tik ten visų gyvenusių esybių astraliniai eidolonai, įskaitant ir gyvūnus, laukia savo antros mirties. Gyvūnams ji apsireiškia suirimu ir visišku jų astralinių dalelių užgesimu. Žmogiškam eidolonui ji prasideda tada, kai triada (atma-buddhi-manas) „atsiskiria“ nuo savo žemųjų, arba buvusios asmenybės atspindžių, pasinerdama į devačano būseną.

210 Klausiantis. O kas vyksta po to?

Teosofas. Po to kama rupa, kuri yra fantomas, netekusi ją užpildančio mąstančio principo, aukščiausio manaso, o po to ir žemojo manaso aspekto, gyvulinio proto, daugiau nebegaunančio šviesos iš aukščiausio proto, ir nebeturėdama fizinių smegenų, kurių pagalba galėtų veikti, suyra.

211 Klausiantis. Kokiu būdu?

Teosofas. Jis atsiduria varlės būsenoje, kuriai vivisekcijos metu buvo pašalintos kai kurios smegenų dalys. Ji nebegali galvoti – net pačiame žemiausiame gyvuliniame lygmenyje. Nuo šiol tai net ne žemasis manas, kadangi šitas „žemasis“ yra niekas be „aukštojo“.

212 Klausiantis. O ar ne ta šmėkla materializuojasi mediumų seansų metu?

Teosofas. Taip, tai ji. Tačiau ji nėra būtybė gebėjimo mąstyti ir svarstyti srityje, bet vis tik – tai būtybė, nors astralinė ir fluidinė, kaip ir buvo pademonstruota kai kuriais atvejais, kai magnetiškai ir nesąmoningai pritraukta mediumo ji laikinai atgydavo ir gyveno jame, kaip laikinas pavaduotojas. Šią „šmėklą“ arba kama rupą galima sulyginti su medūza, kuri, būdama savo vandens stichijoje (kurią mes sulyginame su specifine mediumo aura), turi eterinį, drebučių pavidalą, bet kuri išmesta iš jos, tuojau pat ištirpsta rankose arba ant smėlio, ypač saulėkaitoje. Mediumo auroje ji gyvena tarsi už kitą, o svarsto ir kalba per mediumo ar kitų dalyvių smegenis. Bet tai nuves mus per daug toli, į svetimas sritis, į kurias aš nenorėčiau gilintis. Prisilaikykime persikūnijimo temos.

213 Klausiantis. Tai kas gi atsitinka su ja? Kaip ilgai įsikūnijantis Aš lieka devačano būsenoje?

Teosofas. Mus moko, kad tai priklauso, nuo dvasingumo lygio, o taip pat nuo paskutinio įsikūnijimo nuopelnų ir aplaidumo. Vidutinis laikotarpis, kaip jau sakiau, nuo dešimties iki penkiolikos šimtmečių.

214 Klausiantis. Bet kodėl tas Aš negali pasireikšti ir bendrauti su mirtingais, kaip tai nori pavaizduoti spiritai? Kas gali motinai sutrukdyti bendrauti su savo vaiku, kurį ji paliko Žemėje, arba vyrui su žmona ir taip toliau? Aš turiu pripažinti, kad toks tikėjimas labai paguodžiantis, ir nenuostabu, kad žmonės nenori jo atsisakyti.

Teosofas. Niekas jų ir neverčia, jeigu jie patys tiesą iškeičia į prasimanymus, nors ir labai „paguodžiančius“. Mūsų doktrinos gali būti nepriimtinos spiritualistams, bet niekas, kuo mes tikime ir ko mokome, neturi nė pusės to egoizmo ir žiaurumo, kaip tai, ką skelbia jie.

215 Klausiantis. Aš nesuprantu jūsų. Kas egoistiška?

Teosofas. Jų dvasių, tikrų „asmenybių“ sugrįžimo doktrina, kaip jie sako. Ir aš jums paaiškinsiu, kodėl. Jeigu devačanas – vadinkite jį „rojumi“, jeigu norite, „aukščiausios laimės ir palaimos vieta“ – ir būtent tokia vieta (arba būsena) yra, tai logika mums sako, kad ten negali būti nei liūdesio, nei menkiausios kančios. „Dievas nušluostys ašaras“ tiems, kas rojuje, skaitome mes daugybės pažadų knygoje. O jeigu „mirusių sieloms“ būtų leista sugrįžti ir pamatyti viską, kas dedasi žemėje, o ypač – jų namuose, tai kokia gi palaima jiems tai būtų?

 

Kodėl teosofai netiki tyrų dvasių sugrįžimu?

216 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje? Kodėl tai turi trikdyti jų palaimą?

Teosofas. Tai pakankamai paprastai; štai jums pavyzdys. Miršta motina, palikdama mažus bejėgius vaikus, kuriuos ji dievina taip pat, kaip tarkim, ir savo vyrą. Mes sakome, kad jos „dvasia“ arba Aš – ta individualybė, kuri dabar, visą buvimo devačane laiką, pripildyta kilniausių jausmų, kuriuos turėjo jos paskutinė asmenybė – o būtent, meilės savo vaikams, užuojautos visiems kenčiantiems, ir taip toliau, – dabar ji pilnai atskirta nuo „ašarų pakalnės“, ir jos būsima palaima ir yra tas laimingas nežinojimas viso palikto skausmo. Spiritualistai, priešingai, tvirtina, kad ji visa tai suvokia aiškiai, netgi aiškiau, negu anksčiau, nes „dvasios mato daugiau, negu mirtingi kūnuose“. Mes sakome, kad devačano palaimą sudaro visiškas tikėjimas, jog ji niekada nepaliko Žemės ir kad mirtis išvis neegzistuoja; kad pomirtinė dvasinė motinos sąmonė privers ją galvoti, jog ji gyvena su savo vaikais ir su visais tais, kuriuos mylėjo; kad viskas bus numatyta ir nebus praleista nei viena grandis, kad jos išsikūnijusi būsena būtų tobula ir absoliučiai laiminga. Spiritualistai kategoriškai tai neigia. Pagal jų mokymą net mirtis neišlaisvina nelaimingo žmogaus iš gyvenimo skausmų. Ir kadangi dabar jis mato viską, nei vienas lašas iš gyvenimo skausmo ir kančių taurės neišvengs jo lūpų; jis norom-nenorom išgers šią taurę iki dugno. Todėl mylinti žmona, kuri visa širdimi stengėsi apsaugoti vyrą nuo gyvenimiškų kančių, net po mirties, būdama visiškai bejėgė, pasmerkta matyti jo neviltį ir stebėti kiekvieną karčią ašarėlę, kurią jis praliejo jos netekęs. Dar blogiau, ji gali pamatyti, kad ašaros nudžiūvo per daug greitai ir kitos mylimosios veidas šypsosi jos vaikų tėvui, jos vietą jo širdyje užėmė kita moteris. Ji pasmerkta girdėti, kaip jos našlaičiai vaikai šventu žodžiu „mama“ vadina kitą, abejingą jiems  moterį; ir matyti, kad jos vaikai apleisti ar kad blogai su jais elgiamasi. Jeigu taip, tai „lengvas perėjimas į nemirtingą gyvenimą“ be jokio perėjimo atveda į naujas sielos kančias. Ir tuo pat metu seniai įsitvirtinusio amerikiečių spiritualistų žurnalo „Banner of Light“ skiltys užpildytos mirusiųjų laiškais, „brangių mums mirusių“, kurie rašo, kokie jie laimingi! Argi tokia žinojimo būsena atitinka palaimą? Tokiu atveju „palaima“ reiškia didžiausią prakeiksmą ir amžinas kančias, o ortodoksų pažadai, palyginus, yra tikra paguoda.

217 Klausiantis. Bet kaip jūsų teorija išvengia šito? Kaip jūs suderinate teoriją apie sielos visažinystę ir jos aklumą viskam, kas vyksta Žemėje?

Teosofas. Toks meilės ir gailestingumo dėsnis. Kiekvieno buvimo devačane laikotarpiu visažinis pats iš savęs Aš apsivelka, taip sakant, buvusios asmenybės atspindžiu. Aš jau sakiau, kad savo idealiame sužibėjime visos abstrakčios, vadinasi, nemirtingos savybės ir atributai, – tokios kaip meilė ir gailestingumas, atsidavimas tikram ir nuostabiam gėriui, – kurios kada nors prisilietė prie gyvenusios asmenybės širdies, po mirties prisijungė prie Aš ir tokiu būdu nusekė paskui jį į devačaną. Taip Aš laikinai tampa idealiu atspindžiu tos žmogiškos būtybės, kokia jis buvo Žemėje, o tokioje būsenoje jis nėra visa žinančiu. Jeigu jis būtų visažiniu, jis niekada nebūtų atsidūręs tokioje būsenoje, kurią mes vadiname devačanu.

218 Klausiantis. Kokie jūsų įrodymai?

Teosofas. Jeigu jūs norite gauti atsakymą, griežtai atitinkantį mūsų filosofijos dvasią, tai trumpai pasakyčiau, kad taip yra, nes viskas, kas nėra amžinoje tiesoje, neturinčioje nei formos, nei spalvos, nei ribų, yra iliuzija (maja). Tie, kurie peržengė iliuzijos širmą – o tokie yra aukščiausi adeptai ir pašvęstieji – gali nepergyventi devačano laikotarpio. Kalbant apie paprastą mirtingąjį, tai jo palaima devačane yra tobula. Tai absoliuti užmarštis viso, kas paskutiniame įsikūnijime suteikdavo skausmą ir kančias, ir net užmarštis, kad tokios sąvokos kaip skausmas ir kančia išvis egzistuoja. Tarpiniame cikle tarp dviejų įsikūnijimų devačane jis yra apsuptas visu tuo, ko jis tuščiai siekė Žemėje, kartu su tais, kuriuos mylėjo. Čia išsipildo visi didieji jo sielos troškimai. Ir tokiu būdu jis ilgus šimtmečius gyvena nesudrumstos laimės gyvenimą, kuris ir yra atpildas už jo kančias žemiškame gyvenime. Trumpai sakant, jis maudosi nesibaigiančios palaimos jūroje, retkarčiais įsiterpiant dar didesnę palaimą sukeliantiems įvykiams.

219 Klausiantis. Bet tai daugiau, negu paprastas paklydimas – tai paskendimas beprotiškose haliucinacijose!

Teosofas. Jūsų požiūriu – gal ir taip, bet tik ne filosofijos požiūriu. Be to, argi mūsų žemiškas gyvenimas nepripildytas tokiomis iliuzijomis? Ar jūs niekuomet nesutikote vyrų ar moterų, metų metus gyvenančių kvailių rojuje? Ir jeigu jūs sužinotumėte, kad vyras, kurį dievina žmona, ir kuri tiki, kad yra mylima taip pat, yra jai neištikimas, ar sutrypsite jos širdį, atimdami iš jos nuostabią svajonę ir grubiai išbudindami pateiksite realybę? Aš galvoju, kad ne. Aš vėl kartoju, kad tokia užmarštis arba haliucinacija, kaip jūs tai vadinate, – tai tik gailestingas gamtos dėsnis ir griežtas teisingumas. Bet kuriuo atveju, tai daug malonesnė perspektyva, negu ortodoksinė auksinė arfa su sparnais. Įsitikinimas, kad „gyvenanti siela paprastai pakyla ir kaip niekur nieko bėgioja dangiškos Jeruzalės gatvėmis, lankydama patriarchus ir pranašus, sveikindama apaštalus ir žavėdamasi kankinių armija“ kai kam gali atrodyti gerokai dieviškesnis. Ir vis tik, tai dar apgaulingesnio charakterio haliucinacija, nes kaip mes visi žinome, motinos savo vaikus myli nemirtinga meile, kai tuo tarpu paminėti „dangiškos Jeruzalės“ personažai yra daugiau negu abejotinos kilmės. Ir vis tik, man priimtinesnė „dangiškoji Jeruzalė“, su brangakmeniais grįstomis jos gatvėmis, daugiau primenančiomis juvelyrinių parduotuvių vitrinas, nei bandymas rasti paguodą beširdiškoje spiritualistų doktrinoje. Vien tik idėja, kad mąstančios ir sąmoningos sielos, kieno nors tėvo, motinos, sūnaus ar dukters, ras palaimą „vasaros šalyje“ – ne daug ką natūralesnė, ir tiek pat juokinga, kaip ir aprašyta „Naujoji Jeruzalė“, ir jos pakanka, kad priverstų žmogų prarasti pagarbą savo „velionims“. Tikėti tuo, kad tyra dvasia, verčiama matyti nuodėmes, klaidas, išdavystes ir, svarbiausia, kančias tų, nuo kurių ją atskyrė mirtis ir kuriuos ji labiausiai mylėjo, ir negalėti jiems padėti, gali būti laiminga – būtų beprotybė.

220 Klausiantis. Jūsų argumentai verti dėmesio. Prisipažinsiu, niekada nesvarsčiau šito tokiu požiūriu.

Teosofas. Būtent, reikia būti visišku egoistu, absoliučiai praradusiu teisingumo jausmą, kad bent jau įsivaizduoti ką nors panašaus. Mes liekame su tais, kurių netekome materialioje formoje, ir netgi tampame su jais daug artimesni, negu tada, kai jie buvo gyvi. Ir ne tik devačano fantazijose, kaip gali kas pagalvoti, bet iš tikrųjų. Juk tyra dieviška meilė – ne tik žmogiškos širdies žiedas, bet jo šaknys – amžinybėje. Šventa dvasinė meilė nemirtinga, ir anksčiau ar vėliau karma suveda tuos, kurie myli vienas kitą tokia tauria meile, jie įsikūnija vienoje šeimoje. Mes ir vėl kartojame, kad meilė anapus kapo, nors jūs ją vadinate iliuzija, turi dievišką ir stebuklingą jėgą, kuri veikia gyvuosius. Meilė, kuria pripildytas motinos Aš, įsivaizduojančios savo vaikus šalia ir gyvenančius laimingą gyvenimą, yra tokia pat reali, lyg tai būtų žemėje – ir šią meilę vaikai visada jaus gyvenime. Meilė pasireikš jų sapnuose ir įvykiuose – kaip „apvaizdos“ siųsta apsauga ir pagalba, nes meilė – stiprus skydas, jo neriboja nei erdvė, nei laikas. Pavyzdys su motina devačane tinka ir kitiems žmogiškiems ryšiams ir santykiams, išskyrus grynai egoistinius ir materialius. Visa kita jums patars analogija.

221 Klausiantis. Vadinasi, jūs nerandate jokios bendravimo galimybės tarp gyvenančių Žemėje ir išsikūnijusios dvasios?

Teosofas. Kaip taisyklė taip, bet iš šios taisyklės yra dvi išimtys. Pirmoji išimtis susijusi su pirmomis dienomis po žmogaus mirties, prieš tai kai Aš pereis į devačaną. Kitas klausimas, ar kas nors iš gyvenančių pajuto apčiuopiamą naudą iš dvasios sugrįžimo į daiktinį planą – išskyrus tuos atvejus, kai mirštančio noras sugrįžti dėl kokio nors konkretaus tikslo aukščiausią sąmonę privertė budėti, ir tada aišku, kad bendraujanti „dvasia“ tikrai buvo individualybė. Tačiau paprastai po mirties dvasia būna tarsi  apstulbusi ir labai greitai puola į tai, ką mes vadiname „prieš devačanine nesąmoningumo būsena“. Antroji išimtis – tai nirmanakaji.

222 Klausiantis. Kas tai yra? Ką tas terminas pas jus reiškia?

Teosofas. Šiuo vardu vadinami tie, kurie užsitarnavo teisę į nirvaną ir ciklinį poilsį – (ne devačane, nes šis yra tik mūsų sąmonės iliuzija, laimingas sapnas, o tie, kurie pasiruošę nirvanai, turi būti pilnai atsisakę visų norų ar galimų žemiškų iliuzijų) – bet užjausdami žmoniją jie atsisako nirvanos ir lieka Žemėje. Toks adeptas, arba šventasis, arba kaip kitaip jūs jį pavadinsite, palaimingą poilsį laiko egoizmo apraiška; tuo metu kai žmonija dejuoja prislėgta kančių, atsiradusių dėl nežinojimo, jis atsisako nirvanos ir nusprendžia likti tai Žemei nematoma dvasia. Nirmanakajai neturi materialaus kūno, nes jį atmetė, bet su visais savo principais jie lieka mūsų gyvenimo sferoje - netgi astralinėje jo sferoje. Ir jie tikrai gali bendrauti su nedaugeliu išrinktųjų, bet aišku, kad ne su paprastais mediumais.

223 Klausiantis. Aš uždaviau klausimą apie nirmanakajus, nes vokiškuose ir kituose darbuose skaičiau, jog šiaurės buddizmo mokymuose šis vardas buvo duodamas žemiškiems įsikūnijimams arba kūnams, kuriuos priimdavo buddos.

Teosofas. Taip, tikrai. Tiktai orientalistai neteisingai suvokė tą žemišką kūną, laikydami jį daiktiniu ir fiziniu, o ne grynai astraliniu ir subjektyviu.

224 Klausiantis. O kokią naudą jie gali atnešti Žemei?

Teosofas. Atskiriems žmonėms – nedaug, nes jie neturi teisės kištis į karmą, ir mirtingiems padėti gali tik patarimu, įkvepiant juos tarnauti bendram labui. Ir vis tik jie daro daug daugiau gerų darbų, negu jūs galite įsivaizduoti.

225 Klausiantis. Su tokiais tvirtinimais mokslas niekada nesutiks, net gi šiuolaikinė psichologija. Jie įsitikinę, kad jokia proto dalis negali pergyventi fizinių smegenų. Ką jūs jiems atsakytumėte?

Teosofas. Aš net nevarginčiau savęs atsakydama, o paprasčiausiai pasakyčiau M.A.Oksono žodžiais: „Protas po kūno mirties išlieka. Juk tai ne tik smegenų reikalas... Remiantis tuo, kas jums žinoma, būtų protinga pakalbėti apie žmogiškos dvasios nesugriaunamumą“ (Spirit Identity; „Dvasios tapatumai“).

226 Klausiantis. Bet Oksonas – juk spiritualistas?

Teosofas. Visiškai teisingai, be to vienintelis tikras spiritualistas iš tų, kuriuos aš žinau, nežiūrint į tai, kad kai kuriais smulkiais klausimais mes galime su juo nesutarti. Nežiūrint smulkių nesutarimų, dar nei vienas spiritualistas taip artimai nesuvokė okultinių tiesų, kaip jis. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, jis nepaliaudamas kalba „apie pavojus, iškart tykančius nepasiruošusio ir lengvabūdžio žmogaus, kuris pabandys manipuliuoti okultizmu, vos peržengęs jo slenkstį ir nesuvokęs, kokią kaina teks už tai sumokėti“.* Vienintelis tarp mūsų išliekantis nesutarimas – dėl „dvasios natūralumo“. Visais kitais atvejais aš beveik visiškai sutinku su juo ir priimu tuos tris tvirtinimus, kuriuos jis išreiškė savo 1884 metų liepos mėnesio kalboje. Greičiau, tai šis iškilus spiritualistas nesutinka su mumis, negu mes su juo.

* „Dalykai, kuriuos aš tikrai žinau apie spiritualizmą, ir dalykai, kurių aš nežinau“.

227 Klausiantis. Kokie tai tvirtinimai?

Teosofas.

1. Yra gyvenimas, lydintis fizinį kūno gyvenimą ir tuo pat nepriklausomas nuo jo.

2. Kaip neišvengiama pasekmė, šis gyvenimas tęsiasi už kūno gyvenimo ribų. (Mes sakome, kad jis tęsiasi per visą devačaną).

3. Egzistuoja ryšys tarp gyvenančių tame egzistavimo būvyje ir tarp gyvenančių pasaulyje, kuriame mes gyvename dabar.

Kaip matote, viskas priklauso nuo antraeilių ir antrinių šių fundamentalių nuostatų aspektų; nuo mūsų požiūrio į dvasią ir sielą, arba individualybę ir asmenybę. Spiritualistas abi sąvokas sumaišo „į vieną“; mes jas atskiriame ir sakome, kad, neskaitant pateiktų išimčių, jokia dvasia neapsilanko Žemėje vėl, nors gyvulinė siela gali tai padaryti. Bet grįžkime prie pagrindinio mūsų klausimo apie skandhus.

228 Klausiantis. Dabar aš pradedu geriau suprasti. Tų skandhų, kurie, taip sakant, yra kilnesni ir susijungę su įsikūnijančiu Aš, dvasia išsaugoma ir pridedama prie jos „angeliškos“ patirties. O atributai, egoistiniais ir asmeniniais motyvais susijungę su materialiais skandhais, tarp dviejų įsikūnijimų išnyksta iš veikimo zonos ir atsiranda vėl kitame įsikūnijime, kaip karminiai rezultatai, už kuriuos reikės atsiskaityti. Ir dėl šios priežasties dvasia pati negali palikti devačano Ar taip?

Teosofas. Labai panašu. Jeigu jūs prie viso to pridėsite, kad atpildo, arba karmos, dėsnis atlyginantis devačane už visa, kas iškiliausia ir dvasiškiausia, niekada nepraleis galimybės apdovanoti jų ir Žemėje, sudarydamas palankias aplinkybes tobulėti ir suteikdamas tai atitinkantį kūną, – tada jūs būsite visiškai teisus

 

Keletas žodžių apie skandhus

229  Klausiantis. Kas po kūno mirties atsitinka su asmenybės  žemaisiais skandhais? Ar jie sunaikinami visiškai?

Teosofas. Ir taip, ir ne – tai jums nauja metafizinė ir okultinė mįslė. Jie sunaikinami kaip asmenybės veiksmų įrankiai; bet išlieka kaip karminės pasekmės, kaip gemalas, kybantis žemiško plano atmosferoje, pasirengę kerštingais priešais grįžti į gyvenimą ir susijungti su nauja asmenybe, kai Aš įsikūnys vėl.

230 Klausiantis. Tai sudėtingiau, negu aš galiu suprasti.

Teosofas. Tik iki tol, kol jūs įsisavinsite visas detales. Nes tada jūs pamatysite, kad logiškai, suderintai, giliai filosofiškai, pagal dievišką gailestingumą ir teisingumą mokymas apie persikūnijimą neturi sau lygių Žemėje. Tai tikėjimas nenutrūkstančiu progresu kiekvieno įsikūnijančio Aš, arba dieviškos sielos, kuri evoliucionuodama iš išorinio į vidinį, iš materialaus į dvasinį kiekvienos stadijos pabaigoje pasiekia absoliutų vieningumą su dieviškuoju principu. Tvirtėdamas ir stiprėdamas, eidamas nuo grožio ir tobulybės viename plane į dar didesnį grožį ir tobulumą kitame, kiekviename naujame cikle kildamas į iškilmingumą, žinias ir galią, kiekvienas Aš tokiu būdu tampa savo nuosavu gelbėtoju kiekviename pasaulyje ir kiekviename įsikūnijime – tokia jo paskirtis.

231 Klausiantis. Bet krikščionybė moko to paties. Ji taip pat propaguoja tobulėjimą.

Teosofas. Taip, tik kai ką pridėdama. Ji sako mums, kad neįmanoma pasiekti išsigelbėjimo be stebuklingo gelbėtojo pagalbos ir todėl visus, kurie nesutinka su šia dogma, pasmerkia amžinai mirčiai. Kaip tik čia ir yra skirtumas tarp krikščioniškos teologijos ir teosofijos. Pirmoji akcentuoja tikėjimą dvasinio Aš nusileidimu į žemąjį aš; o antroji bando įteigti, kad būtina stengtis pakilti iki Kristaus, arba pasiekti buddhi būseną.

232 Klausiantis. Bet kalbant apie sąmonės sunaikinimą nesėkmės atveju, ar negalvojate jūs, kad ne metafiziko akimis tai tolygu Aš sunaikinimui?

Teosofas. Pagal pasaulėžiūrą tų, kurie tiesiogiai tiki kūno prisikėlimu ir tvirtina, kad kiekvienas kaulelis, kiekviena gyslelė ir kiekvienas fizinio kūno atomas Teismo Dieną prisikels kūne – žinoma, taip. Jeigu jūs vis dar tvirtinate, kad laikinas apvalkas ir su kažkokiomis ribotomis savybėmis sudaro nemirtingą žmogų, tai mums bus sunku suprasti vienas kitą. O jeigu jūs nesuprantate, kad ribodami kiekvieno Aš egzistavimą vienu gyvenimu Žemėje, jūs iš Dievybės sukuriate amžinai girtą Indrą (tiesiogiai suprasdami Puranas), žiaurų Molohą, dievą, sukūrusį Žemėje neįsivaizduojamą chaosą ir už tai dar reikalaujantį padėkos, - tada, kuo greičiau mes baigsime šį pokalbį, tuo geriau.

233 Klausiantis. Dabar, kai klausimai apie skandhus jau išspręsti, grįžkime prie sąmonės, išliekančios po mirties. Tai domina daugelį žmonių. Ar devačane mes turime didesnį žinojimą, negu žemiško gyvenimo metu?

Teosofas. Kai kuria prasme mes galime įgyti didesnį žinojimą; tai yra mes galime tobulinti sugebėjimą, kurį mes norėjome ir stengėmės tobulinti gyvenimo bėgyje, su sąlyga, kad tai susieta su abstrakčiais ir idealiais dalykais, tokiais kaip muzika, tapyba, poezija ir t.t., nes devačanas – tai tik idealizuotas ir subjektyvus žemiško gyvenimo tęsinys.

234 Klausiantis. Bet jeigu devačane dvasia laisva nuo materijos, tai kodėl ji negali būti visa žinanti?

Teosofas. Todėl kad, kaip aš jau minėjau, Aš „yra susižiedavęs“ su savo paskutinio įsikūnijimo atmintimi, jeigu galima taip išsireikšti. Todėl jeigu jūs apmąstysite tai, ką aš aiškinau, ir palyginsite visus faktus, jūs suprasite, kad devačano būvis nėra visa žinančio būvis, o transcendentinis ką tik pasibaigusio asmenybės gyvenimo tęsinys. Tai sielos poilsis nuo gyvenimo sunkumų.

235 Klausiantis. Tačiau mokslininkai materialistai tvirtina, kad po mirties iš žmogaus nieko nelieka, kad žmogaus kūnas paprasčiausiai išsiskaido į sudėtinius elementus, o tai, ką mes vadiname siela, yra tik laikina savimonė, esanti šalutinis organinių procesų produktas, kuri išsisklaidys kaip garas. Ar jų pozicija neatrodo jums keista?

Teosofas. Kaip aš suprantu, tai visiškai nekeista. Jeigu jie sako, kad savimonė išnyksta kartu su kūnu, jie paprasčiausiai išsako nesuvoktą pranašystę apie pačius save, nes jeigu jie tvirtai įsitikinę tuo, ką tvirtina, joks sąmoningas pomirtinis gyvenimas jiems negalimas. Bet kiekvienoje taisyklėje yra išimčių.

 

Apie sąmonę po mirties ir po gimimo

236 Klausiantis. Bet jeigu žmogiškos savimonės išsaugojimas po mirties yra taisyklė, kodėl turėtų būti išimtys?

Teosofas. Pagrindinėse dvasinio pasaulio taisyklėse išimčių būti negali, bet yra taisyklės tiems, kurie mato, ir tiems, kurie linkę likti aklais.

237 Klausiantis. Tai aš suprantu; bet tada pilnas ir galutinis savimonės išnykimas yra ne daugiau, nei aklo žmogaus paklydimas, kuris nemato saulės, neigia ją, bet po mirties pamatys ją dvasinėmis akimis...

Teosofas. Niekas jo neprivers pamatyti, ir nieko jis nepamatys. Atkakliai neigiantis pomirtinį gyvenimą, nesugebės jo pamatyti, nes gyvenime nevystomi ir nuslopinami dvasiniai sugebėjimai, negalės išsivystyti po mirties, jis ir liks aklu. Tvirtindami, kad jis turi pamatyti, aiškiausiai jūs turite galvoje viena, o aš visiškai ką kita. Jūs kalbate apie „dvasios dvasią“, apie liepsną nuo liepsnos, – t.y. apie atmaną, ir maišote jį su žmogiška siela – manasu... Jūs manęs nesuprantate; ir aš pabandysiu išaiškinti. Klausdama jūs norite suprasti, kaip užkietėjusio materialisto atveju įvyksta visiška savęs suvokimo ir savęs supratimo netektis. Ar ne taip? Aš atsakau – tai įmanoma. Nes tvirtai tikėdama mūsų ezoteriniu mokymu, kuris pomirtinį periodą, tai yra tarpinį laiką tarp dviejų gyvenimų, vadina tik laikina būsena, aš sakau: ar tas antraktas tarp dviejų gyvenimo iliuzijų tęstųsi vienus metus ar milijoną, pomirtinė būsena be jokio taisyklių pažeidimo gali būti tapati tai būsenai, kurioje atsiduria giliai apalpęs žmogus.

238 Klausiantis. Bet kaip taip gali būti, jeigu jūs ką tik pasakėte, kad fundamentiniai pomirtinės būsenos dėsniai neturi išimčių?

Teosofas. Aš ir nesakiau, kad galimos išimtys. Bet dvasinis tęstinumo dėsnis tinka tik realiems dalykams. Tam, kuris perskaitė ir suprato Mundaką Upanišadą ir Vedantasarą, visa tai tampa aiškiu. Aš pasakysiu daugiau: kad aiškiai suvokti tai, kodėl materialistas gali ir neišsaugoti savimonės po mirties, užtenka išsiaiškinti, kaip mes suvokiame buddhi ir manas dvilypumą. Juk manas, žemajame savo aspekte, yra žemiško proto buvimo vieta, todėl jis gali suteikti tik tokį Visatos supratimą, kuris pagrįstas to proto liudijimu, ir dvasinio matymo jis negali duoti. Mūsų rytietiškoje mokykloje sakoma, kad buddhi nuo manas (Aš), arba Išvara nuo pradžnos* skiriasi ne daugiau, nei miškas nuo savo medžių , ežeras nuo savo vandens, kaip moko Mundaka. Vienas ar netgi šimtai sudžiūvusių medžių, netekusių gyvybinės jėgos, ar išrautų su šaknimis negali sutrukdyti miškui būti tuo pačiu mišku.

* Išvara – tai bendra išryškėjusios dievybės Bramos sąmonė, tai yra kolektyvinė daugybės dhjan-čokanų sąmonė (žr. „Secret Doctrine“); o pradžna – jų individuali išmintis.

239 Klausiantis.Kiek aš suprantu, tai tame palyginime buddhi atitinka mišką, o manas-taijdžasi – medžius. Ir jeigu buddhi nemirtingas, tai kaip būdamas tuo pačiu, kuo ir buddhi, manas-taijdžasi gali pilnai prarasti sąmonę iki savo naujo įsikūnijimo? Šito aš negaliu suprasti.

Teosofas. Jūs sumaišote abstraktų visumos suvokimą su atsitiktiniais vaizdiniais jo pasikeitimais. Atsiminkite, kad jeigu apie buddhi-manas galima pasakyti, kad jis besąlygiškai yra nemirtingas, tai apie žemąjį manas, ir juolab apie taijdžasi (kuris yra tik savybė) taip pasakyti negalima. Nei vienas iš jų negali egzistuoti atskirtai nuo buddhi, dieviškosios sielos, kadangi manas savo žemiausiame aspekte yra kokybinis žemiškos asmenybės reikmuo, o taijdžasi yra identiškas jam, tik su buddhi atspindžiu savyje. Savo ruožtu, buddhi be šio elemento savyje, pasiskolinto iš žmogiškos sielos, liktų tik beasmene dvasia, nes jis sąlygoja ir sukuria iš jos lyg kažką atskirą nuo pasaulinės sielos visam žmogiškų įsikūnijimų ciklui. Tiksliau sakant, buddhi-manas negali nei mirti, nei prarasti Amžinybėje savo sudėtinę sąmonę ar atsiminimus apie ankstesnius savo įsikūnijimus, kuriuose abi – tai yra dvasinė ir žmogiška sielos, buvo tampriai susijungusios viena su kita. Tačiau tai neatitinka materialisto atvejo, kurio žmogiška siela ne tik nieko negauna iš dieviškosios sielos, bet netgi atsisako pripažinti jos egzistavimą. Tačiau pritaikyti šią aksiomą žmogiškos sielos atributams ir charakteringoms savybėms yra panašu į pasakymą: jeigu jūsų dieviška siela yra nemirtinga, tai ir jūsų skruostų raudonis taip pat turi būti nemirtingas, nors jis, kaip ir taijdžasi* – paprasčiausias laikinas reiškinys.

* Taijdžasi reiškia „švytintis“ – tai ryšio su buddhi pasekmė; vadinasi, manas, žmogiška siela, apšviesta dieviškosios sielos švytėjimo, ir yra manas-taijdžasi. Todėl jis gali būti pavadintas švytinčiu mąstymu; apšviestas dvasios žmogiškas protas, o buddhi-manas – tai dieviškumo apsireiškimas plius žmogiškas mąstymas ir savimonė.

240 Klausiantis. Ar aš teisingai supratau, kad mes savo supratime neturėtume maišyti esybės su reiškiniu, priežasties su pasekme?

Teosofas. Sakau, kad taip, ir pakartosiu, kad apribota manaso arba žmogiškos sielos, paties taijdžasi švytėjimas tampa laikinu; nes nemirtingumas ir pomirtinis sąmoningumas žmogaus žemiškai asmenybei tampa paprasčiausiais sąlyginiais atributais, nes jie visiškai priklauso nuo aplinkybių ir tikėjimų, sukurtų pačios žmogiškos sielos jos kūno gyvenimo laikotarpiu. Karma darbuojasi be pertraukų, ir po mirties mes pjauname tik tai, ką patys pasėjome gyvendami.

241 Klausiantis. Bet jeigu mano Aš po mano kūno suirimo gali atsidurti visiško nesąmoningumo būsenoje, kokia man iš to bausmė už mano gyvenimo nuodėmes?

Teosofas. Mūsų filosofija moko, kad karminis atpildas pasiekia Aš tik kitame įsikūnijime, o iškart po mirties mūsų laukia tik apdovanojimai už nepelnytas kančias, patirtas žemiškame gyvenime*. Todėl pomirtinė bausmė, net materialistui, tai nebuvimas jokio apdovanojimo, visiška palaimos ir poilsio suvokimo netektis. Karma – žemiškojo Aš išdava, vaisius tos objektyvios asmenybės veiklos, kuri visiems yra matoma, lygiai taip pat, kaip ir dvasinio aš visų minčių bei ketinimų vaisius; bet karma taip pat yra ir rūpestinga motina, kuri gydo žaizdas, padarytas jos pačios praėjusiame gyvenime, prieš pradėdama vėl tą Aš kankinti, darydama jam naujas žaizdas. Galima pasakyti, kad žmogaus gyvenime nėra dvasinių ir fizinių kančių, kurios nebūtų praeito gyvenimo nuodėmės vaisius ir tiesioginė pasekmė; iš kitos pusės, kadangi žmogus neturi nė menkiausio prisiminimo apie tai šiame gyvenime ir todėl jaučiasi nenusipelnęs tokios bausmės, ir galvoja, kad kenčia be kaltės, tai vien šito pakanka, kad pomirtiniame gyvenime jis įgytų teisę į visišką paguodą, poilsį ir palaimą. Mūsų dvasiniam Aš mirtis visada yra draugas ir išvaduotojas. Materialistui, nežiūrint jo materializmo, jeigu jis buvo neblogas žmogus, laikotarpis tarp dviejų gyvenimų bus panašus į gilų ir ramų kūdikio miegą – , nes tai miegas be sapnų, arba pilnas vaizdų, kurių jis pilnai nesuvoks; kai tuo metu paprastam mirtingam tai bus pilnas realios palaimos ir reginių sapnas, toks pat ryškus, kaip ir pats gyvenimas.

* Kai kurie teosofai prieštarauja šiai frazei, bet tai Mokytojo žodžiai, ir suteikta pasakymui „nepelnytos kančios“ prasmė paaiškinta aukščiau. „Teosofiniame pamflete Nr. 6“ panaudota frazė, vėliau sukritikuota „Lucifere“,  turėjo perteikti tą pačią idėją. Bet ji pagal formą buvo nevykusi ir atvira tiesioginei kritikai, bet iš esmės pati idėja buvo tokia, kad žmonės dažnai kenčia dėl kitų žmonių veiksmų, ir už tas kančias jie neabejotinai nusipelno kompensacijos.

242 Klausiantis. Vadinasi, konkretus žmogus visada aklai turi kentėti karmines bausmes, užtrauktas jo Aš?

Teosofas. Ne visai taip. Iškilmingu mirties momentu, net jeigu mirtis buvo netikėta, kiekvienas žmogus mato visą savo praeitą gyvenimą, išdėliotą prieš jį tam tikra tvarka ir su visomis smulkmenomis. Vienai trumpai akimirkai asmeniška tampa vieningu su individualiu ir visa žinančiu Aš. Bet šios akimirkos pakanka, kad parodyti žmogui visą priežasčių grandinę, kurios buvo užliestos viso jo gyvenimo metu. Dabar jis mato ir supranta save tokiu, koks jis yra, nepagražintu meilikavimo ir savos apgaulės. Ir, likdamas žiūrovu, jis stebi savo gyvenimą žiūrėdamas iš viršaus žemyn į paliekamą areną; jis jaučia ir suvokia visų jam atitekusių kančių teisingumą.

243 Klausiantis. Ar tai atsitinka kiekvienam?

Teosofas. Be jokios išimties. Mus mokė, kad šventi žmonės mato ne tik šį pragyventą gyvenimą, bet net keletą ankstesnių gyvenimų, kuriuose jie sukūrė priežastis, kurių dėka jie tapo tokiais šiame gyvenime, kuris dabar baigiasi. Jie suvokia visą karmos dėsnio didybę ir teisingumą.

244 Klausiantis. O ar prieš naują gimimą vyksta kas nors panašaus?

Teosofas. Taip. Panašiai, kaip mirties momentu žmogus retrospektyviai mato visą prabėgusį gyvenimą, taip ir naujo gimimo momentu Aš, atsibusdamas iš devačano būsenos, mato perspektyvinę būsimo gyvenimo viziją ir suvokia visas būsimo gyvenimo įvykių priežastis. Jis supranta tai ir mato ateities įvykius todėl, kad būtent tarp devačano ir naujo gimimo jis vėl įgyja pilną manaso sąmonę ir trumpam tampa dievu, kuriuo jis buvo iki tol, kol atitinkamai karmos dėsniui pirmą kartą nusileido į materiją ir įsikūnijo į pirmame žmoguje, turinčiame kūną. „Auksinis siūlas“ mato visus savo „perlus“, nepraleisdamas nė vieno iš jų.

 

Kaip realiai suprantamas sunaikinimas

245 Klausiantis. Aš girdėjau, kad kai kurie teosofai kalba apie auksinį siūlą, ant kurio suverti jų gyvenimai. Ką jie įsivaizduoja taip sakydami?

Teosofas. Indų šventose knygose rašoma, kad tai, kas periodiškai persikūnija, yra sutratma, išvertus tiesiogiai „sielos siūlas“. Tai persikūnijančio Aš sinonimas (manas susijungęs su buddhi), kuris surenka manaso prisiminimus apie visus mūsų buvusius gyvenimus. Taip pavadinta todėl, kad nuoseklus visų žmogaus gyvenimų išsidėstymas panašus į perlus, suvertus ant vieno siūlo. Vienoje iš Upanišadų šie pasikartojantys gimimai lyginami su žemišku gyvenimu, kuriame paeiliui eina miegas ir budrumas.

246 Klausiantis. Turiu prisipažinti, kad tai nelabai suprantama, ir pasakysiu kodėl. Atsibudus žmogui prasideda nauja diena, bet siela ir kūnu tai yra tas pats žmogus, kaip ir vakar; kai tuo tarpu kiekvieno naujo įsikūnijimo metu kinta ne tik jo išorinė išvaizda, lytis ir pati asmenybė, bet, atrodo, visos jo protinės ir dvasinės savybės. Kaip toks sulyginimas gali būti tikslus, juk prabundantis po miego žmogus pakankamai aiškiai atsimena ne tik, ką jis veikė vakar, užvakar, bet ir prieš kelis mėnesius ar net kelis metus, bet jis nieko neatsimena iš savo praeito gyvenimo, kokio nors fakto ar įvykio... Ryte pabudęs žmogus galbūt ir gali užmiršti tai, ką matė sapne, bet jis juk žino, kad miegojo ir sapne buvo gyvas... Apie praeitą gyvenimą mes net ir to nežinome. Kaip visa tai suderinti?

Teosofas. Kai kurie žmonės atsimena savo ankstesnius įsikūnijimus, bet tai buddos ir pašvęstieji. Jogai tai vadina samma-sambuddha, arba savo ankstesnių įsikūnijimų nuoseklumo žinojimas.

247 Klausiantis. Galbūt, tokių ir yra, bet tai ne mes, nuodėmingieji. Tagi, kaip gi mums, dar nepasiekusiems samma-sambuddhi, suprasti šį palyginimą?

Teosofas. Studijuojant ir stengiantis kuo tiksliau suprasti miego charakteristikas ir tris jo rūšis. Miegas – tai bendra ir nekintama taisyklė kaip  žmogui, taip ir bet kuriam žemiškam gyviui. Tačiau yra skirtingas miegas ir dar skirtingesni sapnai ir regėjimai...

248 Klausiantis. Bet tai kreipia mus į kitą temą. Geriau grįžkime prie materialisto, kuris, nors ir neneigia sapnų, - nes vargu, ar jis galėtų tai padaryti – vis tik visiškai neigia nemirtingumą, tame tarpe ir savo individualybės išlikimą.

Teosofas. Ir materialistas nesąmoningai yra teisus. Be išankstinio vidinio suvokimo ir tikėjimo sielos nemirtingumu, jo siela niekada netaps buddhi-taijdžasi; ji liks manasu; o vienam pačiam manasui nemirtingumas neegzistuoja. Kad pomirtinis gyvenimas būtų sąmoningas, visų pirma, tuo reikia patikėti žemiškame gyvenime. Šiais dviem slapto mokslo aforizmais paremta visa mūsų pomirtinio sąmoningumo ir sielos nemirtingumo filosofija. Sutratma visada gauna tai, ko nusipelno. Po kūno suirimo prasideda arba sąmonės prabudimo laikotarpis, arba chaotiško miego būsena, arba miegas be sapnų ir vaizdinių, kuris nesiskiria nuo sunaikinimo, - tokios ir yra trys miego rūšys. Jeigu jūsų fiziologai sapnų ir vizijų priežastis mato nesąmoningame jų ruošime budrumo metu, kodėl to paties negalima pritaikyti pomirtiniams sapnams? Aš kartoju tai, ko moko Vedanta-sutra: mirtis yra sapnas. Po mirties prieš sielos dvasines akis prasideda vaidinimas pagal išmoktą gyvenime, o dažniausiai pačių mūsų sukurtą programą: teisingų tikėjimų arba mūsų pačių sukurtų iliuzijų praktinis įgyvendinimas. Kiekvieno susikurtame atskirai, idealiame „naivuolio rojuje“ metodistas bus metodistu, musulmonas - musulmonu, bent jau kurį laikotarpį. Tai pomirtiniai mūsų gyvenimo vaisiai. Žinoma, kad tikėjimas ar netikėjimas sąmoningo nemirtingumo faktu negali įtakoti besąlygiškos paties fakto realybės, jeigu jau ji egzistuoja. Bet kaip tikėjimas, taip ir netikėjimas į tai atskirų asmenybių šiam faktui neišvengiamai suteiks atspalvį, pritaikytą kiekvienam atskirai. Ar dabar supratote?

249 Klausiantis. Pradedu suprasti. Materialistai, netikintys niekuo, ko negali patikrinti savo penkiais jutimais ir taip vadinamais moksliniais samprotavimais, išskirtinai remiasi duomenimis, patirtais tų pačių jausmų pagalba, nepaisydami jų trūkumų ir neigdami bet kokį dvasinį pasireiškimą, žemišką gyvenimą suvokia kaip vienintelį sąmoningą egzistavimą; todėl, pagal tikėjimą, o jų atveju pagal netikėjimą, kiekvienam ir bus atlyginta. Jie praras savo asmeninį „aš“ ir iki naujo prabudimo pasiners į gilų nesąmoningą miegą be sapnų. Ar taip?

Teosofas. Beveik taip. Prisiminkite praktiškai bendrą mokymą apie du sąmoningo egzistavimo tipus – žemišką ir dvasinį. Antrąjį reikia laikyti realiu, remiantis tuo faktu, kad jį atstovauja amžina, nekintanti ir nemirtinga monada; tuomet kai kaskart įsikūnijantis Aš apsigaubia visiškai besiskiriančiu nuo ankstesnio įsikūnijimo asmenybės rūbu, laikinu, praeinančiu, kuris visas, išskyrus dvasinį jo prototipą, išnyks be pėdsako.

250 Klausiantis. Kaipgi taip? Argi asmenybė, mano žemiškas, sąmoningas „aš“ gali išnykti ne tik laikinai, kaip materialisto sąmonė, bet išnykti nepalikdamas jokio pėdsako?

Teosofas. Pagal mūsų mokymą jis netgi privalo pilnai išnykti, išskyrus tą pradą, kuris, susijungęs su monada, tapo visiškai dvasiniu, sudarydamas su ja ateityje ir amžiams neišskaidomą ir vientisą esybę. Bet nepataisomo materialisto atveju gali atsitikti taip, kad jis ir nepasiims į amžinybę nei vieno tos žemiškos asmenybės atomo, kadangi nei sąmoningai, nei nesąmoningai iš jo asmeninio „aš“ visiškai nieko niekada neatsispindėjo buddhi. Jūsų dvasinis „Aš“ yra nemirtingas; bet iš jūsų dabartinės asmenybės į amžinybę bus nusinešta tik tai, kas verta nemirtingumo, o būtent, tik mirties pakirsto žiedo aromatas.

251 Klausiantis. Na, o kaip pats žiedas, žemiškas „aš“?

Teosofas. Pats žiedas, kaip visi buvę ir būsimi žiedai, kurie žydėjo ir žydės ant gimtos šakelės, sutratmos, išaugusios iš vieningos buddhi šaknies, pavirs dulkėmis. Jūsų dabartinis „Aš“, jums tai jau turėtų būti žinoma, nėra prieš mane sėdintis kūnas, ir net ne jūsų manas-sutratma, bet tik sutratma-buddhi.

252 Klausiantis. Bet tai man nepaaiškina, kodėl pomirtinį gyvenimą jūs vadinate nemirtingu, nesibaigiančiu ir realiu, o žemišką gyvenimą paprasčiausiai laikote šmėklišku ir iliuziniu. Juk net pagal jūsų mokymą šitas pomirtinis gyvenimas turi savo ribas ir nežiūrint į tai, kad jos daug platesnės, nei žemiškojo gyvenimo, bet vis tik ir jis turi turėti savo pabaigą.

Teosofas. Be abejonės. Dvasinis žmogaus Aš juda amžinybėje, kaip švytuoklė, tarp gyvenimo ir mirties valandų. Bet jeigu tie laikotarpiai, žymintys žemiško ir dvasinio gyvenimo periodus, turi savo pradžią ir pabaigą, yra apriboti tęstinume, ir apribotas netgi tų etapų skaičius amžinybėje, tarp miego ir budrumo, iliuzijos ir realybės, tai pats dvasinis keliautojas yra amžinas. Todėl ir pomirtinio gyvenimo laikotarpis, kai išsilaisvinęs iš kūno jis suvokia tiesą ir nebėra paskendęs savo praėjusių žemiškų egzistavimų miražuose, jo klajonių periodas, kurį mes vadiname „gimimų ciklu“, pagal mūsų pažiūras yra vienintelė tikrovė. Tokios pertraukos, nežiūrint jų užbaigtumo, ne tik kad netrukdo sutratmai, amžinai tobulėjant, judėti visą laiką nenukrypstant, nors palaipsniui ir lėtai, jos paskutinės transformacijos link, kai ji, pasiekusi tikslą, taps dieviška būtybe; tos pertraukos ne tik kad padeda pasiekti tą tikslą, bet be tokių ribotų pertraukų dieviškasis Aš niekada negalėtų jos pasiekti. Jau kartą pateikiau jums iliustraciją, palygindama Aš, arba individualybę, su aktoriumi, o jo daugkartinius ir įvairius įsikūnijimus - su vaidmenimis, kuriuos jis vaidina. Juk jūs nevadinsite, aš taip galvoju, šių vaidmenų, juo labiau jo kostiumų, paties aktoriaus asmenybe? Kaip ir jam, „Aš“ gimimų ciklo laikotarpiu, iki pat paranirvanos slenksčio, prisieina vaidinti daug tokių, dažnai jam nemalonių vaidmenų; bet kaip bitė iš kiekvieno žiedo renka jo medų, visa kita palikdama žemės kirmėlių maistui, taip ir mūsų dvasinė individualybė, sutratma arba „Aš“, rinkdamas tik dvasinių ir savęs pažinimo savybių nektarą iš kiekvienos žemiškos asmenybės, į kurią karma privertė jį įsikūnyti, sulieja galiausiai visas tas savybes į vieną visumą, išsilaisvina iš savo lėliukės ir tampa tada tobula būtybe, dhjan čohanu. Ir tuo blogiau toms žemiškoms asmenybėms, iš kurių jis negalėjo nieko paimti. Tokios asmenybės, be abejonės, negali sąmoningai išgyventi savo žemiško egzistavimo.

253 Klausiantis. Tai išeitų, kad nemirtingumas žemiškai asmenybei vis tik yra sąlyginis dalykas, ir pats nemirtingumas, kaip toks, nėra besąlygiškas?

Teosofas. Nei kiek; jis tik nenusidriekia į neegzistuojantį. Viskam, kas egzistuoja, kaip Sat, arba yra Sat emanacija, nemirtingumas, kaip ir amžinybė, yra besąlygiški. Materija yra poliarinė dvasios priešingybė, ir vis tik jos vieningos. Viso to esmė, tai yra dvasia, jėga ir materija – beribiai, ir neturintys pradžios, bet forma, įsikūnijimo metu įgyjama ta trejopa vienybe, išvaizda, žinoma, yra tik asmeninių koncepcijų iliuzija. Todėl mes realybe vadiname tik nirvaną ir visatinį gyvenimą, o žemišką gyvenimą, įskaitant ir žemišką asmenybę, ir net jos egzistavimą devačane, laikome vaiduokliška iliuzijų karalyste.

254 Klausiantis. Bet kodėl realybę vadinti miegu, o vaidenimąsi – budrumu?

Teosofas. Tai tiesiog palyginimas, kad būtų lengviau suprasti, iš žemiškų pozicijų tai pakankamai tikslu.

255 Klausiantis. Vis tik aš negaliu suprasti, jei pomirtinis gyvenimas, pagrįstas teisingumu ir užsitarnautu atpildu už žemiškas kančias, o sutratma kiekviename savo įsikūnijime naudojasi menkiausiu dvasinių savybių švystelėjimu, kaip galima leisti, kad dvasinė materialistų asmenybė, nors daugelis iš jų yra sąžiningi ir gailestingi žmonės, nepereitų į nemirtingumą, bet žūtų kaip „sudžiūvęs žiedas“?

Teosofas. Niekas nieko panašaus nesakė. Nei vienas materialistas, koks netikintis jis bebūtų, negali numirti su visa savo dvasinės individualybės visuma. Buvo pasakyta, kad materialisto atveju, galimas visiškas arba dalinis sąmonės išnykimas, tad iš jo asmenybės gali neišlikti jokių sąmoningų likučių.

256 Klausiantis. Bet tai, neabejotinai, yra sunaikinimas?

Teosofas. Visiškai ne. Tolimos kelionės traukiniu metu galima kietai pramiegoti keletą sustojimų, nesuvokiant jų sąmoningai, po to atsibusti ir baigti kelionę sąmoningai. Jau buvo paminėtos trys miego rūšys: gilus, be jokių sapnų;, miegas su chaotiškais, neapibrėžtais vaizdiniais, ir, galiausiai, miegas su tokiais ryškiais ir aiškiais vaizdiniais, kad miegančiam jis laikinai tampa visiška realybe. Jeigu jūs tikite tuo, kodėl netikite tuo, kad tai būna ir su išsilaisvinusia nuo kūno siela? Kokiu pomirtiniu gyvenimu žmogus tikėjo ir kokio laukė, tokį jį ir gaus. Tam, kuris nelaukė jokio gyvenimo ateityje, laiko tarpas tarp dviejų gimimų bus absoliuti tuštuma. Tai tik „programos“ įgyvendinimas, apie kurią mes kalbėjome, tai materialisto programa iš anksčiau, sukurta pačiam sau. Bet, kaip jūs paminėjote, materialistas skiriasi nuo materialisto. Piktas žmogus ar net paprasčiausiai didelis egoistas, kuris niekada dėl kitų, išskyrus save, neišspaudė nė ašaros, taip prie visiško savo netikėjimo pridėdamas dar abejingumą visam pasauliui, mirties akivaizdoje savo asmenybę turi palikti amžiams. Kadangi ši asmenybė neturėjo nė kruopelytės užuojautos aplinkiniam pasauliui, ji neturi kuo užsikabinti už savo sutratmos, ir su paskutiniu atodūsiu tarp jų bus nutraukti visi ryšiai. Tokiam materialistui nebus devačano, ir sutratma beveik tuoj pat ieškos naujo įsikūnijimo. Bet tie materialistai, kurių vienintelis paklydimas buvo skepticizmas, pramiegos tik vieną stotį. Ir ateis laikas, kai šis buvęs materialistas suvoks save Amžinybėje ir, galbūt, gailėsis, kad prarado tą vieną sustojimą, vieną amžino gyvenimo dieną.

257 Klausiantis. Ar nebūtų tiksliau pasakyta, kad mirtis yra gimimas naujam gyvenimui, arba, dar tiksliau, sugrįžimas į amžinybę?

Teosofas. Galite sakyti ir taip, jei jums patinka. Tik supraskite, kad gimimai yra skirtingi, ir kad būna „negyvų gimusių“ būtybių gimimas, kurios yra gamtos klaidos. Be to nusistovėjusios jūsų vakarietiškos pažiūros apie materialų gyvenimą, žodžiai „gyventi“ ir „egzistuoti“ visiškai netinka grynai subjektyviai pomirtinio egzistavimo būsenai. Išskyrus keletą filosofų, kurių dauguma neskaitė ir kurie patys per daug susipainioję, kad pakankamai aiškiai galėtų pateikti vaizdą, jūsų vakarietiškas suvokimas apie gyvenimą ir mirtį toks skurdus, kad, iš vienos pusės, jos atvedė į visišką materializmą, o iš kitos – į dar materialesnį pomirtinio gyvenimo suvokimą, kurį spiritualistai vaizduoja jų „vasaros šalyje“. Ten žmonių sielos valgo, geria, tuokiasi ir gyvena rojuje, tokiame pat jausmingame, kaip Mahometo rojus, bet mažiau filosofiškame. Ne ką geresnės ir bendrosios neišsimokslinusių krikščionių koncepcijos, jos dar materialesnės, jeigu tai tik įmanoma. Krikščioniškos padangės, pilnos angeliukų, varinių dūdų, auksinių arfų ir materialios pragaro ugnies primena pasakos scenas kalėdinėje pantomimoje.

Tos tokios siauros koncepcijos trukdo jums tai suprasti. Tik todėl, kad praradusios kūną sielos gyvenimas yra realiai suvokiamas (kaip būna kai kuriuose sapnuose) ir be jokios daiktinės žemiško gyvenimo formos, Rytų filosofai jį ir sulygino su sapnų vaizdiniais.

 

Nustatytam reiškiniui skirtas nustatytas pavadinimas

258 Klausiantis. Ar jums neatrodo, kad todėl, jog nėra tikslių ir pastovių kiekvieno „principo“ funkcijų pavadinimų, mūsų galvose kyla sumaištis, būtent dėl pastovių terminų neturėjimo kiekvienam iš jų?

Teosofas. Aš pati apie tai jau galvojau. Bėda prasidėjo tada, kai savo aprašymus ir diskusiją apie principus mes pradėjome vartodami sanskrito kalbą jų pavadinimams, vietoj to, kad iš karto suformuluoti jiems angliškus atitikmenis, kuriais galėtų naudotis teosofai. Mes turime stengtis ištaisyti šias klaidas dabar.

259 Klausiantis. Tai būtų gerai, nes padėtų išvengti tolimesnės sumaišties – man atrodo, kad nėra net dviejų rašančių apie teosofiją autorių, kurie sutiktų tuos pačius principus vadinti vienodais vardais.

Teosofas. Vis tik, ši painiava greičiau atrodo egzistuojanti, nei egzistuoja tikrumoje. Aš girdėjau, kaip daugelis teosofų stebėjosi ir kritikavo atskirus tyrinėjimus, kuriuose kalbama apie tuos principus; bet ištyrinėję juos atidžiau, mes nerastume didesnių klaidų, negu žodžio „siela“ panaudojimą vietoj trijų principų, nenurodant skirtumo tarp jų. Vienas iš aiškiausiai rašančių mūsų teosofų misteris A.P.Sinetas yra parašęs keletą lengvai suprantamų ir puikių apybraižų apie „aukščiausią Aš“. Bet idėja, kurią jis norėjo perduoti, daugelio buvo neteisingai suprasta tik todėl, kad žodį „siela“ jis pavartojimo bendrine prasme. Vis tik pateiksiu keletą jo pasisakymų, rodančių, kaip aiškiai ir suprantamai yra aprašyti visi tie dalykai:

„...Žmogiška siela, kartą nusileidusi į evoliucijos tėkmę kaip žmogiška individualybė, pergyvena besikartojančius fizinio ir sąlyginai dvasinio egzistavimo periodus. Ji pereina iš vieno plano, arba lygmens, arba būvio į kitą, pritraukiama giminingos karmos; savo įsikūnijimų metu gyvendama tą gyvenimą, kurį parinko jai karma; keisdamasi ir progresuodama aplinkybių rėmuose; ir, sukūrusi naują karmą, pasinaudodama savo galimybėmis arba piktnaudžiaudama jomis, po kiekvieno fizinio gyvenimo ji per tarpinę kamalokos sritį sugrįžta į dvasinį egzistavimą (devačaną) – pailsėti, atstatyti jėgas ir tam, kad jos esybė palaipsniui įsisavintų gyvenimišką patirtį, įgytą „žemėje“ fizinio egzistavimo metu (ir atitinkamai įtraukų jį į kosminį progresą). Toks požiūris kiekvienam, kuris apie tai mąsto, suteiks daugybę lydinčių išvadų – pavyzdžiui, kad sąmonės perkėlimas iš kamalokos į devačaną neišvengiamai turi būti laipsniškas ir kad tikrovėje tarp įvairių dvasinių būsenų nėra griežtų skiriančių ribų – kaip parodo psichiniai gyvenančių žmonių sugebėjimai, net dvasinis planas ne taip jau beviltiškai atskirtas nuo fizinio, kaip gali pasirodyti iš materialistinių teorijų; taip pat kaip ir visos gamtos būsenos supa mus tuo pat metu, kviesdamos priimti įvairias galimybes, ir taip toliau... Aišku, kad žmonės, turintys psichinių gebėjimų, net fizinio gyvenimo metu išlaiko ryšį su virš fizine sąmone; ir nors dauguma žmonių tokiais gabumais gali būti neapdovanoti, visi mes, kaip rodo sapnai, ir ypač... somnambulizmas ir mesmerizmas, galime atsidurti sąmonės būsenoje, su kuria penki fiziniai jausmai neturi nieko bendro. Mes - sielos mumyse - nesame pilnai priklausomi nuo materijos okeano tėkmės. Mes neabejotinai išsaugome tam tikrą gyvenimišką interesą ir teisę į tą krantą, nuo kurio laikinai nutolome. Todėl  įsikūnijimo procesas nėra aprašytas pilnai, kai kalbama apie besikartojančius egzistavimus fiziniame ir dvasiniame planuose ir kai siela vaizduojama kaip kryptinga esybė, visa savo apimtimi pereinanti iš vienos egzistencinės būsenos į kitą. Tikriausiai, proceso apibūdinimas būtų daug tikslesnis, jei vykstantį įsikūnijimą šiame fiziniame gamtos lygmenyje įsivaizduotume kaip einantį iš sielos srautą. Dvasinė karalystė visada turi būti laikoma sielos buveine, kuri niekada nepaliekama visiškai; ir tą nematerializuojamą sielos dalį, kuri pastoviai būna dvasiniame lygmenyje, tiksliausiai būtų galima apibūdinti kaip Aukščiausiąjį Aš.
Šitas „Aukščiausias Aš“ yra Atma, ir, žinoma, jis negali būti „materializuojamas“, kaip sako misteris Sinetas. Dar daugiau, jis niekada, jokiomis aplinkybėmis negali būti daiktiškai matomas net aukščiausiam dvasiniam suvokimui. Nes Atmanas, arba „Aukščiausias Aš“ tikrumoje yra Brahmanas, Absoliutas, ir neatsiskiriamas nuo jo. Samadhi būsenoje visa aukščiausia pašvęstojo dvasinė sąmonė visiškai susiliejusi su Vieninga esybe, kuri yra Atmanas, ir kadangi ji (sąmonė) yra vieninga su visuma, negali būti nieko tokio, ką būtų galima priimti objektyviai. Kai kurie teosofai įprato žodžius „atman“ ir „aš“ (ego) vartoti kaip sinonimus, ir asocijuoti atmaną tik su aukščiausia žmogaus individualybe arba netgi su asmeniniu jo aš, kai jis neturėtų būti su niekuo tapatinamas, išskyrus tik Vieningą visatinį Aš. Iš čia ir visa maišatis. Kalbant apie manas, kauzualinį kūną, mes galime jį pavadinti, susiedami jį su buddhi spinduliavimu, „aukščiausiu aš“ (ego), bet jokiu būdu ne „Aukščiausiu Atmanu“. Juk net buddhi, dvasinė siela nėra Atmanas, bet tik jo vedlys. Visi kiti „aš“ – tokie kaip asmeninis ar individualus aš – negali būti vartojami, kalbant arba rašant, be papildomo jų charakteristikų paaiškinimo.“

Tokiu būdu, toje puikioje apybraižoje apie „Aukščiausiąjį Aš“ šis terminas taikomas šeštam principui arba buddhi (susijungusiam su manas, nes be šios sąjungos dvasinėje sieloje nebūtų mąstančio principo arba elemento); dėl to vėliau atsirastų neteisingi aiškinimai. Tvirtinimas, kad „vaikas iki septynerių metų neturi šešto principo, arba nėra moraliai atsakinga esybė, sugebanti sukurti karmą“, parodo, kas būtent čia suprantama kaip „Aukščiausias Aš“. Todėl šis gabus autorius visiškai teisėtai rašo, kad po to, kai „Aukščiausiasis Aš“ įeina į žmogišką būtybę ir savo sąmone prisotina asmenybę – tiktai kai kurios labai subtilios natūros - „žmonės, turintys psichinių sugebėjimų, laikas nuo laiko gali savo subtiliais jausmais suvokti šitą Aukščiausią Aš“. Bet ir tie, kurie terminą „Aukščiausias Aš“ apriboja tik Universaliu Dieviškuoju Principu, yra pateisinami, kaip neteisingai supratę. Juk kai mes skaitome, nebūdami pasiruošę tokiam metafizinių terminų kaitaliojimui, kad „pilnai pasireikšdamas fiziniame lygmenyje... Aukščiausias Aš vis tik atitinkamame gamtos lygmenyje išlieka sąmoningu dvasiniu Aš“ – mes linkę pirmajame matyti atma, o antrajame – manas, arba, tiksliau, buddhi-manas, ir tuoj pat sukritikuoti visą sakinį už netikslumą.

Kad išvengtume tokio neteisingo supratimo, aš pasistengsiu detaliai anglų kalboje paaiškinti okultinių rytietiškų terminų ekvivalentus ir siūlysiu juos vartoti ateityje.

AUKŠČIAUSIAS AŠ – tai atma, neatskiriamas Pasaulinio ir VIENINGO Aš spindulys, tiksliau, tai Dievas virš mūsų, bet ne mumyse. Laimingas žmogus, kuriam savo vidinį aš pavyko prisotinti juo!

DVASINIS DIEVIŠKAS AŠ – dvasinė siela arba buddhi, tvirtoje sąjungoje su manasu, protiniu pradu, be kurio ji iš viso nėra „aš“, o tik atma vedlys.

VIDINIS AŠ arba AUKŠČIAUSIAS „EGO“ – tai manas, taip vadinamas „penktas“ principas, atskirai nuo buddhi. Protinis pradas gali būti dvasiniu aš tik tada, kai pasineria į buddhi ir susilieja su juo į vieną visumą, bet nei viename materialiste, kokie dideli bebūtų jo intelektualiniai sugebėjimai, nereikėtų ieškoti tokio Aš egzistavimo. Tai pastovi individualybė arba „persikūnijantis Aš“.

ŽEMASIS arba ASMENINIS „EGO“–- tai fizinis žmogus, susijungęs su savo žemuoju aš, tai yra su gyvuliniais instinktais, aistromis, norais ir t.t. Jis vadinamas „netikra asmenybe“ ir sudarytas iš žemojo manas, susijungusio su kama rupa, veikia per fizinį kūną ir jo fantomą arba „antrininką“.

Likęs principas – „Prana“ arba „Gyvybė“ – tai, griežtai sakant, Atmos – kaip Pasaulinės Gyvybės ir VIENINGO AŠ – spinduliuojama jėga arba energija. Tai jos žemasis, o tiksliau (pagal savo pasekmes) daugiau fizinis, nes išryškėjantis, aspektas. Prana, arba Gyvybė, persmelkia visą daiktinės Visatos esmę; ir vadinama „principu“ tik todėl, kad ji yra neatskiriamas gyvenimo faktorius ir gyvenančio žmogaus deus ex machina (dievas iš mašinos).

260 Klausiantis. Tikiuosi, kad šis, toks paprastas suskirstymas geriau atitiks keliamus tam reikalavimus. Visa kita per daug metafiziška.

Teosofas. Jeigu teosofai ir ne teosofai su tuo sutiks, tai žinios taps lengviau suprantamos.


X APIE MŪSŲ MĄSTANČIO PRINCIPO PRIGIMTĮ

 

„Aš“slėpinys

261 Klausiantis. Citatoje iš „Buddistinio katekizmo“, kurią jūs pateikėte truputį anksčiau, man atrodo, kad yra šioks toks neatitikimas, ir norėčiau, kad jį paaiškintumėte. Ten nurodoma, kad skandhai – įskaitant ir atmintį – keičiasi su kiekvienu nauju įsikūnijimu. Ir vis tik tvirtinama, kad praėjusių gyvenimų prisiminimai, kurie, kaip mums sakė, pilnutinai sudaryti iš skandhų, turi išlikti. Aš ne visai suvokiau, kas gi vis tiktai išlieka, ir norėčiau gauti paaiškinimą. Kas tai? Ar tai tik „prisiminimai“, ar tai skandhai, ar visada tas pats „aš“, manas?

Teosofas. Aš ką tik paaiškinau, kad persikūnijantis principas, arba tai, ką mes vadiname dievišku žmogumi, nesugriaunamas viso gyvybės ciklo laikotarpiu; nesunaikinamas kaip mąstanti esybė ir net kaip bekūnė forma. „Atspindys“ – tai tik perėjęs į dvasinę formą prisiminimas apie buvusią asmenybę – pilietės A. ar piliečio B., – su kuriuo „Aš“ būdamas devačane susitapatina. Kadangi šis periodas – tik žemiško gyvenimo tęsinys, taip sakant, be pabaigos išgyvenama kulminacija ir nedaugelio laimingų praėjusio egzistavimo momentų esmė – jam tenka sutapatinti save su asmenine to praėjusio gyvenimo sąmone, jeigu, žinoma, iš jos dar kas nors yra išlikę.

262 Klausiantis. Vadinasi, „Aš“, nežiūrint jo dieviškos prigimties, laikotarpį tarp dviejų įsikūnijimų praleidžia protinio aptemimo, arba net laikino pamišimo būsenoje?

Teosofas. Jūs galite šį periodą vadinti kaip tik norite. Tikėdami, kad išskyrus Vieningą Realybę, viskas, tame tarpe ir visa visata yra ne ką daugiau nei praeinanti iliuzija, mes nelaikome to pamišimu, o laikome tai visiškai natūralia pasekme arba žemiško gyvenimo vystimųsi. Juk kas yra gyvenimas? Pačių įvairiausių pergyvenimų visuma, kasdien besikeičiančių minčių, emocijų ir nuomonių. Jaunystėje mes su pilnutiniu entuziazmu pašvenčiame save kokiam nors idealui, herojui, kuriuo bandome sekti ir kopijuoti; o po kelių metų, kai mūsų jaunatviškų jausmų entuziazmas išblėsta ir užleidžia vietą gerokai blaivesniam požiūriui į gyvenimą, mes patys pirmieji pasiryžę išjuokti savo fantazijas. Ir vis tik, vieną kartą mes taip stipriai sutapatinome savo asmenybę su idealu, kad ši pilnai buvo į jį panirusi, su juo susiliedami. Ar galima apie penkiasdešimtmetį vyrą pasakyti, kad tai toks pat žmogus, koks jis buvo ir dvidešimties? Vidinis žmogus tikrai yra tas pats; bet išorinė asmenybė pilnutinai persimainė ir pasikeitė. Ar šituos žmogiško proto pasikeitimus jūs taip pat pavadinsite pamišimu?

263 Klausiantis. O kaip jūs tai pavadinsite, ir, svarbiausia, kaip paaiškinsite pastovumą pirmojo ir trumpalaikiškumą antrojo?

Teosofas. Čia mums visada pasiruošęs padėti mūsų mokymas, ir todėl mums tai nesudaro jokių sunkumų. Atsakymas glūdi dvilypėje mūsų proto sąmonėje, o taip pat dvilypėje mąstančio principo prigimtyje. Yra dvasinė sąmonė, manasinė išmintis, apšviesta buddhi spindesio ir gebanti iš esmės priimti abstrakcijas, ir yra jutiminė sąmonė – žemoji manas šviesa, neatskiriama nuo mūsų smegenų ir jausmų. Ši antroji sąmonė yra pavaldi smegenims ir fiziniams jausmams ir, būdama pilnai nuo jų priklausoma, turi sunykti ir galų gale mirti kartu su jų išnykimu. Ir tik aukštoji sąmonė, kurios ištakos amžinybėje ir kuri gyvena visada, gali būti laikoma nemirtinga. Visa kita priklauso praeinančiai iliuzijai.

264 Klausiantis. Tai kaip realiai jūs suprantate iliuziją?

Teosofas. Tai labai gerai aprašyta ką tik minėtoje apybraižoje apie „Aukščiausią Aš“, kurio autorius rašo:

„Aptarinėjama mūsų teorija (dėl idėjų pasikeitimo tarp Aukščiausio Aš ir žemojo aš) pilnai harmonizuojasi su požiūriu į šį pasaulį, kuriame mes gyvename, kaip į fenomenalų iliuzijų pasaulį; iš kitos pusės, į dvasinius gamtos planus – kaip į numenalų (dieviškos galios – aut.) pasaulį, arba realybės lygmenį. Ta gamtos sritis, kurioje, taip sakant, užgimsta nemirtinga siela, yra daug realesnė, negu ta, kurioje trumpam pražysta jos žiedai, kad galų gale nuvystų ir išbarstytų žiedlapius, kai tuo metu augalas atstatinėja jėgas, kad subrandintų naują žiedą. Įsivaizduokime, kad įprastiniais jausmais būtų įmanoma suvokti tik žiedus, o jų šaknys egzistuotų neužčiuopiamame ir mums nematomame būvyje. Tada tokio pasaulio filosofai, įtarę esant tokias šaknis kitame būties plane, apie žiedus pilnai galėtų pasakyti: „Tai nėra tikri augalai: jie neturi jokios veiksmingos reikšmės ir yra tik iliuzorinis momentinis reiškinys“.

Štai ką aš turėjau galvoje. Ne tas pasaulis, kuriame pražysta trumpalaikiai ir nuvystantys asmeninių gyvenimų žiedai, yra realus ir pastovus, o tas, kuriame mes atrandame sąmonės šaknis, nepavaldžias iliuzijai ir egzistuojančias amžinybėje.

265 Klausiantis. Ką jūs įsivaizduojate šaknimis, egzistuojančiomis amžinybėje?

Teosofas. Tai mąstanti esybė, įsikūnijantis Aš, nepriklausomai nuo to, ar vadinsime ją „angelu“, „dvasia“ ar jėga. Iš to, kas suvokiama mūsų jausmais, tiktai tai, kas tiesiogiai išauga arba susieta su šia nematoma šaknimi, galės priimti jos nemirtingumą. Štai kodėl kiekviena pakylėta mintis, idėja ir garbingas asmenybės siekis, užpildantis visą Aš, gimstantis iš tos šaknies ir maitinamas jos, įgyja nemirtingumą. Na, o fizinė sąmonė, kadangi ši savybė priklauso mąstančiam, bet žemajam principui (kama rupai arba gyvuliniam instinktui, kuris apšviestas tik žemojo manas atspindžio), turi išnykti. Tai, kas išlieka veiksnus, kai kūnas nugrimzta į miegą arba yra paralyžuotas yra aukštoji sąmonė; mūsų atmintis gi visiškai silpnai ir netiksliai – nes automatiškai – fiksuoja tuos įspūdžius, labai dažnai jai nepavyksta išsaugoti netgi jų nuotrupų.

266 Klausiantis. Bet kodėl gi manas, nors jūs jį ir vadinate „nusu“, „dievu“, savo įsikūnijimų metu yra toks silpnas, kad leidžia kūnui save pavergti ir sukaustyti?

Teosofas. Aš galėčiau jums grąžinti tą patį klausimą: „Kodėl tas, kurį jūs vadinate „Dievų Dievu“ ir Vieningu Gyvu Dievu, yra toks silpnas, kad leido blogiui (arba Velniui) nugalėti ir jį patį, ir jo tvarinius, kaip danguje, taip ir įsikūnijusius Žemėje?“ Jūs, tikriausiai, atsakysite: „tai slėpinys; o mums draudžiama kištis į dieviškus slėpinius“. Tačiau kadangi mums mūsų religinė filosofija to nedraudžia, tai aš atsakysiu, kad jeigu Dievas nenusileis į žemę įsikūnijęs kaip avataras, tai nė vienas dieviškas principas nebus užspaustas ir paralyžiuotas kunkuliuojančios gyvulinės materijos. Šiame iliuzijų plane įvairialytis visada bus aukščiau už vienalytį, ir kuo esybė bus arčiau pradžios, Pradinio Vienalytiškumo, tuo sudėtingiau jai bus įsitvirtinti Žemėje. Dvasinės ir dieviškos jėgos snaudžia kiekviename žmoguje; ir kuo platesnis jos dvasinis matymas, tuo galingesnis tampa jame esantis Dievas. Bet tik nedaugelis gali jį pajausti; kaip taisyklė, dievybė mumyse visada yra supančiota ir apribota ankstesnėmis pažiūromis, tomis idėjomis, kurios įteigtos mums vaikystėje; štai todėl jums taip sunku suprasti mūsų filosofiją.

267 Klausiantis. Ir būtent šitas „aš“ ir yra mūsų dievas?

Teosofas. Nieko panašaus; toks „dievas“ – ne visatinė dievybė, o tik viena kibirkštėlė iš dieviškos ugnies okeano. Mūsų Dievas, kuris mūsų viduje, arba „mūsų Tėvas, kuris slaptoje“ – yra tai, ką mes vadiname Vieningu Aš, arba atma. Mūsų persikūnijantis Aš savo ištakose buvo Dievu, kaip ir visos pirmapradės Vieningo Nepažinaus Principo emanacijos. Bet nuo to momento, kai jis „nupuolė į materiją“ tam, kad nuo pradžios iki galo pereitų visą nuoseklių įsikūnijimų ciklą, jis jau nebėra laisvas ir laimingas dievas, o tik vargšas klajoklis, siekiantis savo kelyje susigrąžinti tai, ką pats prarado. Atsakymą galiu papildyti, pakartodama tai, kas apie tą vidinį žmogų pasakyta „Isis Unveiled“:

„Nuo gilios senovės žmonija buvo įsitikinusi, kad kiekviename fiziniame žmoguje egzistuoja asmeninė dvasinė esybė. Ši giluminė esybė daugiau ar mažiau gali būti dieviška, priklausomai nuo to, kaip ji yra priartėjusi prie vainiko. Kuo artimesnis tas ryšys, tuo aiškiau žmogus suvokė savo paskirtį, tuo nepavojingesnės jo egzistavimui buvo išorinės sąlygos. Šis įsitikinimas – ne aklas tikėjimas ir ne prietarai, bet tik amžinai esantis instinktyvus kažko artumo jausmas – dvasinio ir nematomo pasaulio, kuris nors ir yra subjektyvus išorinio žmogaus jausmams, yra visiškai objektyvus vidiniam Aš. Be to, buvo paplitęs įsitikinimas, kad egzistuoja tiek išorinės, tiek ir vidinės sąlygos, įtakojančios mūsų valios pasiryžimą mūsų veiksmams. Fatalizmas pilnutinai buvo paneigtas, nes jis buvo suvokiamas kaip aklas veiksmas dar aklesnės jėgos. Bet egzistavo tikėjas likimu, arba karma, kurią siūlas po siūlo aplink save nuo gimimo iki mirties audžia kiekvienas žmogus, kaip kad voras audžia savo voratinklį; ir šį likimą kreipia arba buvimas šalia to, kurį kai kurie vadina „angelu sargu“, arba dar artimiau su mumis susijęs mūsų vidinis astralinis žmogus, kuris labai dažnai mirtingam žmogui, jo asmenybei tampa piktuoju genijumi. Žmogų veda abi tos jėgos, bet galiausia viena iš jų turi nugalėti; ir nuo pat pirmos, vos pastebimos tų jėgų tarpusavio kovos įsijungia griežtas ir nepalenkiamas atlygio ir atpildo dėsnis, kuris tiksliai vykdo savo užduotį, sekdamas tos kovos svyravimus. Kai paskutinis siūlas suverptas ir žmogus galutiniai supainiotas savo paties nuaustame tinkle, tada jis pasijunta visiškoje savo paties sukurto likimo valdžioje. Tada likimas jį arba sukausto, panašiai kaip kad nejudri kriauklė prisitvirtina prie nepajudinamos uolos, arba jo paties veiksmų sukeltas sūkurys neša jį kaip plunksnelę“.

Toks žmogaus likimas – tikrojo Aš, ne automato, ne apvalkalo, kuris vadinamas žmogumi. Būtent tas žmogus turi tapti materijos nugalėtoju.

 

Sudėtinga manas prigimtis

268 Klausiantis. Jūs norėjote man kažką papasakoti apie manas esmę, ir koks jo ryšys su fizinio žmogaus skandhais.

Teosofas. Būtent tą prigimtį, paslaptingą, kintančią, nepasiekiamą ir beveik nesuvokiamą, kai kalbama apie jos ryšį su kitais principais, labai sunku yra suprasti ir dar sunkiau paaiškinti. Manas – tai ir principas, ir tuo pat metu tai esybė ir individualybė, t.y. „Aš“. Tai „dievas“, bet tuo pačiu jis pasmerktas nesibaigiančiam įsikūnijimų ciklui, už kiekvieną iš jų jis yra atsakingas ir turi kentėti. Visa tai atrodo prieštaringa ir taip glumina; bet vis tiek, vien tik Europoje yra šimtai žmonių, pilnai tai suvokusių, nes jie pajunta Aš ne tik kaip vientisumą, bet ir atskirais jo aspektais. Galų gale, kad būčiau geriau suprasta, turiu pradėti nuo pradžių ir keliais bruožais supažindinti jus su to Aš genealogija.

269 Klausiantis. Tęskite.

Teosofas. Pabandykite įsivaizduoti „dvasią“, dangišką būtybę (nesvarbu, kokiu vardu bevadintume), dievišką savo prigimtimi, bet vis tik nepakankamai švarią tam, kad galėtų būti vieninga su VISU, ir kuri tam, kad galiausiai pasiektų tą vienybę, turi apsivalyti. Pasiekti tai ji galės tik tuo atveju, jei individualiai ir asmeniškai, (t.y. dvasiškai ir fiziškai) išbandys kiekvieną pergyvenimą ir jausmą, egzistuojantį diferencijuotos Visatos įvairovėje. Tokiu būdu, įgijusi patyrimą žemiausiose prigimties valdose ir su kiekvienu laipteliu kildama vis aukštyn ir aukštyn būties laiptais, ji turi išbandyti kiekvieną patyrimą visuose žmogiškuose lygiuose. Iš esmės tai yra mintis, ir todėl daugiskaitoje vadinama manasaputra, „(visatinės) išminties sūnumis“. Štai tą individualizuotą mintį mes, teosofai, ir vadiname tikruoju žmogaus Aš, mąstančia esybe, uždarytą į narvą iš kaulų ir kūno. Tai, be abejonės, dvasinė esybė, o ne materiali, tokios esybės ir yra persikūnijantys Aš, užpildantys tą gyvulinės materijos visumą, kurią mes vadiname žmonija, ir vadinami jie „protais“ arba manas. Bet vos patekus į narvą, t.y. įsikūnijus, jų prigimtis tampa dvilype: kitais žodžiais sakant, amžinos Dieviškos Išminties spinduliai, suprantami kaip individualios esybės, įgyja dvi savybes – tai a) būdingą jiems veržimąsi į viršų, ir tai aukščiausio manas savybė, ir b) žmogiškas svarstymas, arba gyvulinis mąstymas, kuris dėl žmogaus smegenų pranašumo išaugo į protą, vadinamas žemuoju manas, arba protu, linkusiu į norus, kama-manas. Pirmasis veržiasi į buddhi, kitas traukiamas žemyn, į gyvulinių aistrų ir troškimų irštvą. Kama-manasams nėra vietos devačane, jie negali prisijungti ir prie dieviškos trejybės, kuri vienybėje kyla į mentalinę palaimą. Ir vis tik būtent „Aš“, manasinė esybė, atsakinga už žemųjų skandhų nuodėmes, lygiai taip pat, kaip tėvai yra atsakingi už savo vaiko išdaigas, kol šie neatsako už savo veiksmus.

270 Klausiantis. Ir šis „vaikas“ yra asmenybė?

Teosofas. Taip. Todėl, kai tvirtinama, kad „asmenybė“ miršta kartu su kūnu, tai neatspindi visumos. Kūnas, kuris buvo tik daiktinis misterio A. arba misis B. simboliu, sunyksta kartu su visais savo materialiais skandhais, kurie yra jo matoma išraiška. Bet visa tai, kas žemiško gyvenimo bėgyje sudarė dvasinę patyrimų visumą: kilniausi troškimai, nemirštanti meilė ir neegoistinė misterio A. arba misis B. natūra - visa tai devačano laikotarpiu prisijungia prie Aš, kuris sutapatinamas su dvasine tos žemiškos esybės dalimi, kuri jau išnyko iš akiračio. Aktorius taip įsigyvena į vaidmenį, kurį ką tik suvaidino, kad jis jam sapnuojasi visą devačano naktį, ir šis regėjimas tęsiasi tol, kol jam vėl neišmuš sugrįžimo į gyvenimo sceną valanda, kur jis turės suvaidinti jau kitą vaidmenį.

271 Klausiantis. Bet kaip galėjo taip atsitikti, kad tas mokymas, kuris kaip jūs sakote, yra toks pat senas, kaip ir mąstantis žmogus, nerado jo atspindžio, sakykime, krikščioniškoje teologijoje?

Teosofas. Jūs klystate, rado; tik teologija jį neatpažįstamai sudarkė, kaip, beje, ji sudarkė ir daugelį kitų mokymų. Teologija „Aš“ vadina angelu, kurį gimimo metu mums duoda Dievas tam, kad jis pasirūpintų mūsų siela. Bet teologinė logika, vietoje to, kad paskelbtų „angelą“ atsakingu už mūsų vargšės, bejėgės „sielos“ poelgius, paskelbia, kad siela nusipelno bausmės už visas kūno ir proto nuodėmes! Siela, nematerialus Dievo kvėpavimas, pasmerkta degti, nesudegdama*, materialiame pragare, kai tuo metu „angelas“, suskliaudęs savo baltus sparnelius ir sudrėkinęs juos keliomis ašaromis, lieka nenubaustas. Ir tai „dvasios, atsiųstos mums pagelbėti“, „gailestingumo pasiuntiniai“, atsiųsti, kaip mus sako vyskupas Mantas:

„Daryti gerą turi Gelbėtojo pasekėjai,

Jie liūdi, kai čia mes skęstam nuodėmėse,

Atlikom atgailą – ir džiaugsmas jiems.“

Taigi, akivaizdu, jog jeigu viso pasaulio vyskupų kartą ir visiems laikams paprašyti apibrėžti, kaip gi jie supranta sielą ir jos funkcijas, jie nesugebėtų to padaryti, kaip nesugeba pademonstruoti net šešėlio savo ortodoksinio tikėjimo logikos!

* Kaip gražbylingai ir ugningai išsireiškė vienas šiuolaikinis angliškas Tertulianas – siela, „pagal savo prigimtį panaši į asbestą“.

 

Tas mokymas yra Jono evangelijoje

272 Klausiantis. Į tai šio mokymo pasekėjai galėtų atsakyti, kad jeigu ortodoksinė dogma ir žada neatgailaujantiems nusidėjėliams ir materialistams sunkius laikus netgi per daug realistiniame pragare, iš kitos pusės ji iki paskutinės minutės palieka jiems šansą atgailauti. Nemoko ji ir sunaikinimo, arba asmenybės praradimo, kas yra vienas ir tas pats.

Teosofas. Jeigu Bažnyčia nieko panašaus nemoko, tai Kristus, priešingai, to moko; o tai bent kažką jau reiškia, bent jau tiems, kuriems Kristus yra svarbesnis už krikščionybę.

273 Klausiantis. Ar Kristus moko kažko panašaus?

Teosofas. Taip, ir kiekvienas daug žinantis okultistas ir net kabalistas jums tai patvirtins. Kristus, arba, bent jau, ketvirtoji Evangelija, moko tiek apie reinkarnaciją, tiek ir apie asmenybės sunaikinimą, jeigu tik jūs pamiršite tiesioginę negyvo teksto prasmę ir prisilaikysite ezoterinės dvasios. Prisiminkite Jono Evangelijos 15 skyriaus 1-ą ir 2-ą posmus. Apie ką, pagal jus, kaip ne apie žmogaus aukščiausią trejybę, sakoma tame prilyginime? Atma čia yra „vyndarys“; dvasinis Aš; arba buddhi (Kristus) – tai „vynmedžio šakelė su vaisiais“, kai tuo metu gyvulinė ir gyvybinė siela, tai yra asmenybė - „šakelė“. „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas yra vynuogių augintojas. Kiekvieną šakelę, nebrandinančią vaisiaus, jis nupjauna... Kaip šaka pati iš savęs negali subrandinti vaisiaus, jei ji bus atskirta nuo vynmedžio; taip ir jūs, jei nebūsite manyje. Aš esu vynmedis, jūs - šakelės... Kas nepasilieka manyje, išmetamas laukan, kaip ir šaka, ir sudžiūsta; o tokias šakas surenka, meta į ugnį, ir jos sudega“.
Štai kaip mes tai aiškiname. Netikėdami egzistuojančia pragaro ugnimi, kuri teologų supratimu kelią pavojų „šakelėms“, mes tvirtiname, kad „vynuogių augintojas“ – tai begalinio, beasmenio principo, atmos* simbolis, kai tuo tarpu „vynmedis“ atstovauja dvasinę sielą, Kristų, o kiekviena šakelė atitinka naują įsikūnijimą.

* Misterijų metu būtent Herofantas vaizdavo „Tėvą“ pasodinusį Vynmedį. Į kiekvieną simbolį yra septyni raktai. Atskleidęs Pleromą visada buvo vadinamas „Tėvu“.

274 Klausiantis. Kuo gi jūs galite paremti tokį laisvą aiškinimą?

Teosofas. Universalus simbolizmas patvirtina to aiškinimo teisingumą ir tai , kad jis visiškai ne laisvas. Hermis sakė apie „Dievą“, „pasodinusį vynuogyną“, tai yra sukūrusį žmoniją. Kabaloje parodyta, kad Seniausias iš seniausių, arba „Ilgas Veidas“ sodina vynuogyną, įkūnijantį žmoniją; o vynuogės medis yra Gyvenimas. Tokiu būdu „Karaliaus Mesijo“ dvasia pavaizduota kaip nuplaunanti rūbus vynu iš aukščiau, nuo pasaulio sutvėrimo (Zohar XI, 10.). O Karalius Mesijas – tai „Aš“, apsivalęs savo rūbų nuplovimu (t.y. savo asmenybes įsikūnijimų metu) vynu iš aukščiau, arba buddhi. Adomas, arba A-Dom – tai „kraujas“. Kūniškas gyvenimas – tai kraujo gyvenimas (nefeš – siela), žr. Levitas, XVII. O Adamas-Kadmonas – Vienas Gimęs. Nojus taip pat sodina vynuogyną - alegorinį būsimos žmonijos daigyną. Kadangi tokia alegorija buvo priimta, mes ją aptinkame ir atkurtą nazarėjų Kodekse. Pasodinti septyni vynmedžiai, kurie ir yra mūsų septynios rasės, su jų septyniais gelbėtojais arba buddomis, kurie kilę iš Jukabar Zivo, ir juos laisto Ferho (arba Parha) Raba (Codex Nazareus t. III, 60, 61.). Kada palaimintieji pakils iki Šviesos kūrinių, jie pamatys Javar Ksivo – Gyvenimo Valdovą, ir Pirmąjį Vynmedį (Ten pat II, 281.). Šitos kabalistinės metaforos, tokiu būdu, natūraliai pasikartoja „Evangelijoje pagal Joną“ (XV, 1).

Nepamirškime, kad žmogiškoje sistemoje – netgi tose filosofijose, kurios nepripažįsta mūsų septyntainio skirstymo – „Aš“ arba mąstantis žmogus pavadintas logosu, arba sielos ir dvasios sūnumi. „Manas – tai karaliaus... karalienės... įvaikis...“ (tai buvo ezoteriniai atma ir buddhi –ekvivalentai) – skelbiama viename okultiniame veikale. Platono „žmogus-dievas“ – jis nukryžiuoja save erdvėje (arba gyvenimiško ciklo eigoje), kad apsivalytų nuo materijos. Jis tai daro pakartotinių įsikūnijimu keliu, taip vesdamas žmoniją į tobulybę ir suteikdamas vietą žemosioms formoms, kur jos galės vystytis į aukštesnes. Ir pats jis nei viename gyvenime nenustoja tobulintis ir padėti tobulėti visai fizinei gamtai. Netgi labai retais vienos iš asmenybių praradimo atvejais, kai tokia asmenybė visiškai yra praradusi net dvasingumo žiežirbą, vis tiek tai padeda jo individualiam augimui.

275 Klausiantis. Bet jeigu „Aš“ yra atsakingas už savo asmenybių prasižengimus, tai jis taip pat turi atsakyti ir už netektis, tiksliau, už vienos iš asmenybių sunaikinimą.

Teosofas. Nieko panašaus, jeigu tik jis nieko nepadarė, kad būtų išvengta tokio siaubingo likimo. Bet jeigu, nežiūrint visų jo pastangų, jo balsas, kuris ir yra mūsų sąžinės balsas, negalėjo prasiskverbti pro materijos sieną, tada šios bukumas, atsirandantis dėl materijos prigimties netobulumo, atsiduria vienoje gretoje su kitomis Gamtos klaidomis. Pats AŠ jau pakankamai nubaudžiamas devačano netektimi, ir ypač skaudžiai baudžiamas būtinybe įsikūnyti beveik tuojau pat.

276 Klausiantis. Šita doktrina apie sielos, arba asmenybės, praradimo galimybę, kaip jūs tai vadinate, kalba prieš idealias tiek krikščionių, tiek ir spiritualistų teorijas, nors štai Svedenborgas (Swedenborg) iki kažkokio laipsnio ją priima – tai, ką jis vadina dvasine mirtimi. Tačiau jie niekada jos nepriims.

Teosofas. Tai niekaip negali pakeisti prigimties fakto, jeigu tai yra faktas, arba užkirsti kelią tokiam įvykiui. Visata ir viskas joje yra moralu, protinga, fiziška, psichiška arba dvasiška ir sudaryta pagal tobulą pusiausvyros ir harmonijos dėsnį. Kaip buvo kalbėta anksčiau (žr. „Isis Unveiled“), harmoninguose periodiškuose sferų apsisukimuose įcentrinė jėga negalėtų pasireikšti be išcentrinės jėgos; ir visos formos ir jų progresas yra tos dvišalės jėgos, egzistuojančios gamtoje, produktas. Dvasia (arba buddhi) – tai išcentrinė jėga, o siela (manas) – įcentrinė dvasinė energija; todėl norint pasiekti bendrą rezultatą, jos turi būti absoliučioje sąjungoje ir harmonijoje. Nutraukite arba pažeiskite žemiškos sielos įcentrines jėgas, besiveržiančias į centrą, kuris traukia ją; pristabdykite jos vystimąsi, materijos svorį padarę sunkesniu, negu ji gali išlaikyti, arba aukštesniu, nei įmanomas devačano būsenoje, ir visumos harmonija bus sunaikinta. Asmenybės gyvenimas arba, tiksliau, jo idealus atspindys, gali būti tęsiamas, jei yra palaikomas dvišalės jėgos, kurią duoda tampri buddhi ir manas sąjunga, atsirandanti kiekviename įsikūnijime, arba asmeniniame egzistavime. Mažiausias nukrypimas nuo harmonijos kenkia, ir kai ji suyra be vilties pasitaisyti, tos dvi jėgos mirties momentu atsiskiria. Per trumpą laikotarpį asmeninė forma (vadinama kama rupa arba majavi rupa), kurios dvasinis žydėjimas, prisijungęs prie Aš, seka paskui jį į devačaną, pastoviai individualybei pranešdamas savo asmeninį atspalvį (laikinai, taip sakant), nunešama į kamaloką, kad ten liktų ir palaipsniui išnyktų. Po mirties ypatingai ištvirkusio, bedvasio ir nepataisomai blogo žmogaus asmenybei prasideda kritinis momentas. Jeigu dar esant gyvam paskutinės ir žūtbūtinės Vidinio Aš (manas) pastangos sujungti su savimi ir su virpančiu dievišku buddhi spinduliu sužlugdys nors kokią asmenybės dalį, jeigu tam spinduliui vis sunkiau bus prasiskverbti pro vis tankėjančią fizinių smegenų žievę, Dvasinis Aš arba manas, kartą atsiskyręs nuo kūno, bus visiškai atskirtas nuo bekūnių asmenybės likučių, ir jie, arba kama rupa, vedami savo žemiškos traukos bus įtraukti į adą, kurį mes vadiname kamaloka ir ten liks. Tai ir yra nupjautos nuo vynuogės „nudžiūvusios šakos“, kurias minėjo Jėzus. Tačiau sunaikinimas niekada nebūna momentinis, visiškas sunaikinimas gali tęstis ne vieną šimtmetį. Tačiau tada asmenybė lieka drauge su kitų, sėkmingesnių asmeninių aš likučiais, ir kartu su jais tampa kevalu arba elementarijumi. Kaip pasakyta „Isis Unveiled“ („Izidėje“), kaip tik šios dvi „dvasių“ klasės, kevalai ir elementarijai, ir yra ryškiausios „žvaigždės“ didžiojoje spiritualistų „materializacijos“ scenoje. Ir galite būti tikri, kad persikūnija ne jie; ir todėl tik nedaugelis iš tų „brangių mirusiųjų“ ką nors žino apie persikūnijimą, taip klaidindami spiritualistus.

277 Klausiantis. O argi „Isis Unveiled“ autorė nebuvo apkaltinta tuo, kad pasisako prieš reinkarnacijos teoriją?

Teosofas. Tik nesupratusieji to, kas pasakyta, apkaltino ją. Juk kai šis darbas buvo parašyta, niekas nei iš anglų, nei iš amerikiečių spiritualistų persikūnijimu netikėjo; ir tai, kas knygoje buvo pasakyta apie „dvasių persikėlimą“, buvo nukreipta prieš prancūzų spiritualistus, kurių teorija yra tiek antifilosofiška ir absurdiška, kiek logiškas ir akivaizdus savo tiesa yra Rytų mokymas. Mokymo apie reinkarnaciją šalininkai, priklausantys Alano Kardeko mokyklai, tiki savavališku ir nedelsiamu persikūnijimu. Jie teigia, kad miręs tėvas gali įsikūnyti savo dar negimusioje dukteryje, ir taip toliau. Jie nepripažįsta nei devačano, nei karmos, ir nesivadovauja jokia filosofine teorija, kuri galėtų pagrįsti jų teiginius arba patvirtintų persikūnijimų eiliškumo būtinybę. Bet kaipgi „Izidės“ autorė gali prieštarauti karminei reinkarnacijai, su protarpiais tarp dviejų įsikūnijimų nuo 1000 iki 1500 metų, jeigu tai yra vienas iš buddistų, ir induistų tikėjimo pagrindų.

278 Klausiantis. Vadinasi, jūs visiškai neigiate spiritistų ir spiritualistų teorijas?

Teosofas. Ne pilnutinai, o tik jų pagrindines teorijas. Ir tie, ir tie remiasi tuo, ką jiems kalba jų „dvasios“; ir jie taip nesutinka vieni su kitais, kaip teosofai nesutinka nei su vienais, nei su kitais. Tiesa yra viena, ir kada mes girdime, kad prancūziškos šmėklos moko apie reinkarnaciją, o angliškos šmėklos tai neigia ir dergia, mes galime tik pasakyti, kad arba prancūziškos, arba angliškos „dvasios“ pačios nežino, apie ką jos kalba. Kaip spiritistai ir spiritualistai mes tikime egzistuojant „dvasias“, arba nematomas būtybes, daugiau ar mažiau apdovanotas protu. Bet jeigu mūsų mokyme priskaičiuojama daugybė jų rūšių ir tipų, tai mūsų oponentai tvirtina, kad yra vien tik žmonių išsikūnijusios „dvasios“, kurios, mūsų nuomone, daugeliu atvejų yra tik kevalai, egzistuojantys kama-lokoje.

279 Klausiantis. Panašu, kad jūs rimtai nusiteikusi prieš „dvasias“? Kadangi jūs jau man paaiškinote savo pažiūras ir priežastis, kodėl jūs netikite išsikūnijusių dvasių materializacija ir tiesioginiu bendravimu seansų metu su „mirusiųjų dvasiomis“, paaiškinkite man dar vieną faktą: kodėl kai kurie teosofai be atvangos tvirtina, kad šis ryšys su dvasiomis ir mediumizmas yra labai pavojingi? Ar jie turi konkrečius įrodymus?

Teosofas. Reikia tikėtis, kad taip. Aš, pavyzdžiui, tai tikrai žinau. Turėdama ilgesnį nei pusės amžiaus patyrimą bendravimo su tomis nematomomis, bet labai jau apčiuopiamomis „įtakomis“- nuo protingų elementalų ir pusiau sąmoningų kevalų iki visiškai nejautrių ir nepasiduodančių apibūdinimui visų rūšių šmėklų – kurių egzistavimo negalima neigti, aš turiu neabejotiną teisę išsakyti savo požiūrį.

280 Klausiantis. Ar galite pateikti vieną ar kelis pavyzdžius, kurie paaiškintų, kodėl tokia praktika turi būti laikoma pavojinga?

Teosofas. Tai pareikalaus daug daugiau laiko, negu galiu jums skirti. Kiekvieną priežastį reikia vertinti pagal tas pasekmes, kurias ji sukelia. Detaliai išstudijuokite paskutiniųjų penkiasdešimties metų spiritualizmo istoriją, nuo jo atgimimo Amerikoje šiame šimtmetyje, ir patys įvertinkite, ko daugiau jis suteikė savo pasekėjams: gėrio ar žalos. Prašau mane suprasti teisingai: aš pasisakau ne prieš tikrąjį spiritualizmą, o prieš šiuolaikinį judėjimą tuo pavadinimu ir prieš taip vadinamą filosofiją, išrastą šių fenomenų paaiškinimui.

281 Klausiantis. Tai jūs iš viso netikite jų fenomenais?

Teosofas. Kaip tik dėl to, kad aš turiu per daug svarų pagrindą tikėti jais, ir žinau, kad (išskyrus keletą sąmoningų apgaulės atvejų) jų egzistavimas yra tokia pat tiesa, kaip ir tai, kad jūs ir aš gyvename – būtent todėl visa mano esybė sukyla prieš šiuos fenomenus. Dar kartą kartoju: aš kalbu tik apie fizinius, o ne apie mentalinius, ar net psichinius reiškinius. Panašus pritraukia panašius. Yra keletas kilnių, taurių, gerų vyrų ir moterų, pažįstamų man asmeniškai, kurie daugelį metų gyveno vadovaujami ir net saugomi aukštų išsikūnijusių arba net planetinių „dvasių“. Bet tie protai neturi nieko bendro su „Džonais Kingais“ ar „Ernestais“, kurie figūruoja seansų kambariuose. Tie protai veda tik labai retais ir išskirtiniais atvejais tuos mirtinguosius, prie kurių juos tarsi magnetas pritraukia karminė žmogaus praeitis. Norint juos privilioti nepakanka „tobulėjimo pozos“ (praktika, kurią sugalvojo spiritai, vystyti mediumizmą). Taip galima  tik atidaryti duris ištisam spiečiui „šmėklų“, gerų, blogų arba neutralių, kurių vergu mediumas tampa visam gyvenimui. Būtent tokiam betvarkiui mediumizmui ir kontaktams su įvairiausiomis „dvasiomis“, vadinamomis namų dvasiomis, aš prieštarauju, bet ne dvasiniam misticizmui. Dvasinis misticizmas yra taurus ir šventas, o šis mediumizmas yra tokios pat prigimties, kaip ir tie nepaprasti dviejų amžių senumo fenomenai, dėl kurių nukentėjo tiek daug raganų ir burtininkų. Paskaitykite J. Glianvilą (J. Glanvil) ir kitus autorius, kurie rašo apie reiškinius, analogiškus daugeliui, jeigu ne visiems fiziniams XIX amžiaus „spiritualizmo“ reiškiniams.

282 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad tai tik burtai ir nieko daugiau?

Teosofas. Aš tik noriu pasakyti, kad visas tas bendravimas su mirusiaisiais, sąmoningas jis, ar nesąmoningas, yra nekromantija, labai pavojingas užsiėmimas. Šimtmečius iki Mozės tokius mirusiųjų iškvietimus visos mąstančios tautos laikė nuodėmingais ir žiauriais, nes tai trikdo sielų ramybę ir evoliuciniame vystimesi trukdo joms pereiti į aukštesnį būvį.

Visa praėjusių šimtmečių išmintis atmetė tokią praktiką. Pabaigai aš pasakysiu tai, ką jau penkiolika metų kartoju ir žodžiu, ir spaudoje: tuo tarpu, kai vienos iš taip vadinamų „dvasių“ pačios nežino, ką kalba, kartodamos kaip papūgos tai, ką atkapstė mediumų ir kitų žmonių protuose, kitos yra labai pavojingos ir žmogų gali priversti daryti tik blogį. Faktai yra akivaizdūs. Užtenka jums aplankyti Alano Kardeko mokyklos spiritistų būrelį, ir jūs ten rasite „dvasias“, ginančias reinkarnaciją ir kalbančias kaip tikri katalikai. Kreipkitės į „brangius mirusiuosius“ Anglijoje ir Amerikoje, ir jūs išgirsite, kaip atkakliai jie neigia reinkarnaciją, koneveikia visus, kurie tai skelbia, ir prisilaiko protestantiškų pažiūrų. Patys geriausi ir stipriausi jūsų mediumai kentėjo kūniškas ir sielos ligas. Prisiminkite liūdną Čarlzo Fosterio likimą, kuris kaip agresyvus pamišėlis mirė bepročių namuose; prisiminkite Sleidą, kenčiantį nuo epilepsijos; Eglintoną – geriausią šiandienos Anglijos mediumą – pasmerktą tai pačiai epilepsijai. Atsigręžkite į D.D.Houmo gyvenimą, kurio protas paskendo įklimpo pyktyje ir apmaudo kartėlyje, kuris neištarė nė vieno gero žodžio tiems, kuriuos įtarė turint psichinių jėgų, ir iki pat savo apverktino gyvenimo pabaigos juodino visus mediumus. Šitas Kalvinas nuo spiritualizmo daugelį metų kentėjo siaubingus stuburo skausmus, atsiradusius nuo bendravimo su „dvasiomis“, ir mirė būdamas visišku paliegėliu. Dar prisiminkite liūdną vargšo Vašingtono Irvingo Bišopo likimą. Aš buvau sutikusi jį Niujorke, kai jam buvo keturiolika metų, jis neabejotinai buvo mediumas. Tiesa, šis vargšas jaunuolis nusprendė nebendrauti su savo „dvasiomis“ ir pakrikštijo jas „nesąmoningais raumenų veiksmais“ – suteikdamas progą triumfuoti visų mokslo korporacijų išsimokslinusiems kvailiams ir taip papildydamas savo kišenės. Tačiau - apie mirusius galima kalbėti arba gerai, arba nieko – jo galas buvo liūdnas. Jis stoiškai slėpė epilepsijos priepuolius - tai pirmas ir pats stipriausias tikro mediumizmo simptomas – ir kas žino, ar jis jau buvo miręs ar buvo transe, kai buvo atliekamas pomirtinis skrodimas. Jo giminaičiai tvirtino, kad jis buvo gyvas, jei galima tikėti agentūros Reuters telegramomis. Pagaliau atkreipkite dėmesį į mediumes-veteranes, šiuolaikinio spiritualizmo steigėjas ir puoselėtojas – seseris Foks. Daugiau kaip po keturiasdešimties bendravimo su „angelais“ metų jos tapo neišgydomomis girtuoklėmis, viešose paskaitose atsisakančiomis viso savo gyvenimo darbo ir filosofijos, pavadindamos tai šarlataniškumu. Kokios turėjo būti dvasios, pastūmėjusios jas į tai, aš klausiu jūsų?

283 Klausiantis. Bet ar teisingos jūsų išvados?

Teosofas. O kokias išvadas padarytumėte jūs, jeigu sužinotumėte, kad geriausiems privačios dainavimo mokyklos mokiniams nuo per didelės įtampos dingo balso? Kad jų darbo metodika bloga, tiesa? Aš galvoju, jog spiritualizmo atžvilgiu išvada tokia pat teisinga, jeigu mes matome, kad geriausi jų mediumai sulaukia tokio likimo. Mes tik galime pasakyti: „Tegul tie, kuriuos domina šios problemos, sprendžia apie spiritualizmo medį iš jo vaisių ir pamąsto apie gautą pamoką“. Mes, teosofai, visada spiritualistus laikėme savo broliais, turinčiais tuos pačius mistinius polinkius, kaip ir mes, bet jie visada laikė mus priešais. Mes, turėdami daug senesnę filosofiją, stengėmės jiems padėti ir įspėti apie gresiantį pavojų; bet jie atsimodavo įžeidinėdami ir šmeiždami mus ir mūsų motyvus pačiais įvairiausiais būdais. Nežiūrint į tai, geriausi anglų spiritualistai kalba taip pat kaip ir mes, tais atvejais, kai rimtai išsako savo pažiūras. Paklausykite, pavyzdžiui, kaip „M.A.Oksonas“, pripažįsta šią tiesą: „Spiritualistai linkę per daug dėmesio skirti išorinių dvasių kišimuisi į mūsų gyvenimą ir nepastebi įsikūnijusios Dvasios galimybių“. Kam koneveikti ir įžeidinėti mus, jeigu mes sakome tą patį? Todėl nuo šiol spiritualizmas mūsų nebedomins. Dabar grįžkime prie reinkarnacijos.


XI APIE PERSIKŪNIJIMO SLĖPINIUS

 

Periodiški gimimai

284 Klausiantis. Jūs teigiate, kad visi mes jau anksčiau gyvenome Žemėje daugkartiniuose įsikūnijimuose ir toliau taip gyvensime?

Teosofas.Taip. Gyvybinis ciklas, arba tiksliau, sąmoningo gyvenimo ciklas prasideda mirtingo gyvulinio žmogaus atskyrimu į dvi lytis ir baigsis su paskutiniąja septintos rasės septinto rato žmonijos karta. Įvertinant tai, kad mes dabar esame tik ketvirtame rate ir penktos rasės, to periodo trukmę lengviau įsivaizduoti, negu apsakyti.

285Klausiantis. Ir visą tą laikotarpį mes įsikūnijame vis į naujas asmenybes?

Teosofas. Be abejonės, kadangi šį gyvybinį ciklą, arba įsikūnijimų periodą, geriausiai būtų palyginti su žmogišku gyvenimu. Kaip kiekvienas toks gyvenimas sudarytas iš aktyvios veiklos dienų, atskirtų neveiklių naktų miegu, taip ir įsikūnijimų cikle po aktyvaus gyvenimo seka poilsis devačane.

286 Klausiantis. Ar tą gimimų nuoseklumą ir vadina reinkarnacija?

Teosofas. Būtent taip. Tik šių gimimų dėka yra pasiekiamas nesuskaičiuojamų milijonų „Aš“ nenutrūkstamas judėjimas į galutinį tobulumą ir poilsį, kuris bus toks pat ilgas, kaip ir aktyvumo laikotarpis.

287 Klausiantis. Kas apsprendžia šių įsikūnijimų trukmę arba ypatumus?

Teosofas. Karma, visatinis teisingo atpildo dėsnis.

288 Klausiantis. Ar tai protingas dėsnis?

Teosofas. Materialistas, kuris periodiškumo dėsnį, valdantį visų kūnų elgesį, kaip, beje, ir visus kitus gamtos dėsnius, vadina aklomis jėgomis ir mechaniniais dėsningumais, karma, be abejonės, bus tik atsitiktinumų dėsnis, ir ne daugiau. Mums gi, joks apibrėžimas arba ribojimas negali apibūdinti tai, kas yra beasmenis ir nėra būtybė, o universalus veikiantis dėsnis. Jeigu jūs paklausite manęs, ar šį dėsnį valdo kokia nors mąstanti jėga, turėsiu jums atsakyti, kad aš nežinau. Bet jeigu jūs prašote mane apibūdinti jo pasekmes ir papasakoti jums, kokios jos pagal mūsų įsitikinimus, aš galiu pasakyti, kad tūkstantmečių patirtis parodė: tos pasekmės yra absoliutus ir nepriekaištingas teisingumas, išmintis ir protas. Nes karma, pagal savo pasekmes, yra neatsakantis žmogiško neteisingumo ir visų gamtos nesėkmių atstatymas, tiksliai subalansuojantis visą blogį; tai atpildo dėsnis, kuris apdovanoja ir baudžia vienodai bešališkai. Ji pačia griežčiausia prasme „nežiūri į veidus“, jos negalima suminkštinti ar paveikti malda. Toks supratimas yra bendras ir induistams, ir buddistams, kurie visi tiki karma.

289 Klausiantis. Čia krikščioniškos dogmos prieštarauja ir vieniems, ir kitiems, ir aš abejoju, kad kokie nors krikščionys priims šį mokymą?

Teosofas. Žinoma, kad nepriims, ir prieš daugelį metų tai jau paaiškino Inmenas. Jo žodžiais kalbant, tai: „Krikščionys patikės bet kokia nesąmone, kurią Bažnyčia paskelbs tikėjimo objektu... buddistai gi tvirtina, kad viskas, kas prieštarauja sveikam protui, negali būti tikruoju Buddos mokymu“. Buddistai netiki nuodėmių atleidimu, nebent po atitinkamos ir teisingos bausmės už bet kokį blogą poelgį arba mintį kuriame nors būsimame įsikūnijime po lygiavertės kompensacijos nukentėjusioms pusėms.

290 Klausiantis. Kur gi apie tai kalbama?

Teosofas. Daugelyje jų šventų knygų. „Įstatymo Rate“ jūs galite rasti tokį teosofinį tvirtinimą: – „Buddistai tiki, kad kiekvienas veiksmas, žodis ir mintis turi savo pasekmes, kurios anksčiau ar vėliau pasireikš dabartiniame ar ateities būvyje. Blogi veiksmai sukurs blogas pasekmes, geri darbai sukurs geras pasekmes, suklestėjimą šiame pasaulyje arba gimimą danguje (devačane)... būsimame būvyje.

291 Klausiantis. Ar gi krikščionys netiki tuo pačiu?

Teosofas. O, ne – jie tiki visų nuodėmių dovanojimu ir atleidimu. Jiems pažadėta, kad, jeigu tik jie tikės Kristaus krauju – nekaltos aukos! – jo pralietu krauju visos žmonijos nuodėmių atpirkimui, tai bus užglaistytos visos kaltės ir mirtinos nuodėmės. O mes netikime nei svetimos kaltės išpirkimu, nei dievo atleidimu net nuo pačios mažiausios nuodėmės; to negali padaryti net „asmeninis Absoliutas“ arba „Beribiškumas“, jeigu toks reiškinys išvis gali egzistuoti. Kuo mes tikime – tai tik griežtu bešališku teisingumu. Nežinomą Visatinę Dievybę, kurią atstovauja karma, mes įsivaizduojame kaip jėgą, kuri negali suklysti ir todėl nežino nei pykčio, nei gailestingumo - tik absoliutų teisingumą, kuris kiekvienai priežasčiai, didelei ar mažai, leidžia sukurti savo neišvengiamas pasekmes. Jėzaus žodžiai: „ir kokiu saiku seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mato 7, 2) nei tiesiogiai, nei alegoriškai nenurodo atleidimo galimybės ateityje arba išsigelbėjimo kokio nors išgelbėtojo sąskaita. Štai kodėl, pripažindami šio tvirtinimo teisingumą, kaip mes ir darome savo filosofijoje, mes galvojame, kad negalima sureikšminti atleidimo, gailestingumo ir tarpusavio nuoskaudų užmiršimo. „Nesipriešinti blogiui“ ir „atsilyginti gėriu už blogį“ yra buddistiniai priesakai, ir pirmą kartą jie buvo skelbiami kaip tik kalbant apie nepermaldaujamą karmos dėsnį, nes žmogui apsiimti jį vykdyti bet kuriuo atveju yra šventvagiškas išpuikimas. Žmogiškas įstatymas turi teisę naudoti ribojančias, bet tik ne baudžiamąsias priemones; o tas žmogus, kuris tikėdamas karma, vis dėlto keršija už save ir atsisako atleisti patirtą nuo žmonių skriaudą, ir taip atsilyginti gėriu už blogį, yra nusikaltėlis, ir kenkia tik pats sau. Juk karma neišvengiamai nubaus tą, kuris pakenkė kitam; ir tas, kuris vietoj to, kad bausmės vykdymą paliktų Didžiajam Dėsniui, stengiasi primesti savo grašį prie atlygio, tik suteikia savo priešui progą būti apdovanotu ateityje ir nubaudžia pats save. Neklystantis „reguliatorius“ kiekviename ankstesniame įsikūnijime įtakoja paskesniojo savybes; ir apsprendžia nuopelnų ir pražangų visumą.

292 Klausiantis. Ar galime apie žmogaus praeitį spręsti iš jo dabarties?

Teosofas. Išskirtinai tik ta prasme, kad jo dabartinis gyvenimas yra tiksliai toks, koks jis privalo būti pagal teisingumą, kad būtų galima išpirkti praeito gyvenimo nuodėmes. Žinoma - nekalbant apie pranašus ir didžiuosius adeptus – mes, paprasti mirtingi, negalime sužinoti, kokios buvo tos nuodėmės. Žinių trūkumas neleidžia mums netgi nustatyti, kokia buvo vieno ar kito seno žmogaus jaunystė; dėl tų pačių priežasčių mes neturime teisės daryti galutinių išvadų apie praeitą žmogaus gyvenimą, vertindami tiktai, ką matome jo dabartiniame gyvenime.

 

Kas yra karma?

293 Klausiantis. Kas vis tik yra karma?

Teosofas. Kaip aš jau sakiau, tai yra pirmapradis dėsnis, šaltinis, visų kitų egzistuojančių gamtoje dėsnių pradžia ir priežastis. Karma – tai neklystantis dėsnis, parenkantis pasekmę bet kuriai priežasčiai fiziniame, mentaliniame ir dvasiniame būties planuose. Kadangi nei viena priežastis – nuo didžiausios iki mažiausios, nuo katastrofos kosmose iki jūsų rankos judesio, – nelieka be pasekmės, ir kadangi panašus kuria panašų, karma - tai tas nematomas ir nežinomas dėsnis, kuris išmintingai, protingai ir teisingai suderina kiekvieną pasekmę su priežastimi, atsekdamas tai, kas ją sukūrė. Ir nors pats šis dėsnis yra nepažinus, mes galime pajusti jo veikimą.

294 Klausiantis. Tada ji yra „absoliuti“, „nepažini“ ir neturi jokios vertės gyvenimo mįslių paaiškinimui?

Teosofas. Priešingai. Juk nors mes ir nežinome, kas yra karma pati savaime ir kokia jos esmė, mes žinome, kaip ji veikia, ir galime tiksliai aprašyti ir nustatyti jos veikimo būdą. Mes nežinome tik pradinės jos priežasties, panašiai kaip ir šiuolaikinė filosofija pilnai pripažįsta, kad ribinė pradinė viso ko priežastis yra „nepažini“.

295 Klausiantis. O ką teosofija gali pasakyti apie daugiau praktinius žmonijos problemų sprendimus? Kaip ji aiškina siaubingas kančias ir gilų skurdą, plačiai paplitusius taip vadinamosiose „žemosiose visuomenės klasėse“?

Teosofas. Turiu pasakyti, kad pagal mūsų mokymą, visos tos didžiosios socialinės problemos – klasių skirtumai visuomenėje, moters diskriminacija kasdieniniame gyvenime, neteisingas darbo ir kapitalo paskirstymas viskas vyksta pagal tai, ką glaustai, bet tiksliai, mes įvardijame karma.

296 Klausiantis. Bet, žinoma, visos tos nelaimės, kurios, kaip atrodo, užgriūna žmonių mases lyg ir be jokio pasirinkimo, realiai nėra užtarnauta ir individuali karma?

Teosofas. Ne, nelaimių negalima taip griežtai apibūdinti kaip pasekmių, tiksliai demonstruojančių tai, kad kiekviena individuali aplinka ir tos konkrečios gyvenimo sąlygos, į kurias patenka kiekvienas žmogus, yra niekas kita, kaip tik atpildo karma, sukurta jo paties praeitame gyvenime. Mes neturime praleisti to fakto, kad kiekvienas atomas paklūsta bendram dėsniui, valdančiam tą kūną, kuriam jis priklauso; ir čia mes susiduriame su platesne karmos prasme. Ar gi jūs nesuprantate, kad atskirų individualybių karmų visuma tampa karma tos nacijos, kuriai šios individualybės priklauso, ir dar daugiau, nacionalinių karmų visuma sudaro pasaulio karmą. Nelaimės, apie kurias jūs kalbate, užklumpa ne kurį nors vieną žmogų ar net vieną naciją - jos daugiau ar mažiau yra bendrinės; ir būtent šiame plačiame žmonių tarpusavio priklausomybės sraute karmos dėsnis ir atranda savo tinkamą ir teisingą išraišką.

297 Klausiantis. Ar teisingai aš suprantu, kad karmos dėsnis savo veikimu nebūtinai yra individualus?

Teosofas. Kaip tik tai aš ir turėjau omenyje. Karma negalėtų atstatyti jėgų pusiausvyros pasauliniame gyvenime ir pasauliniame progrese, jei ji neturėtų tokios plačios ir bendros veikimo linijos. Teosofai laikosi tos nuomonės, kad būtent žmonijos tarpusavio priklausomybė ir yra taip vadinamos paskirstomosios karmos priežastis, ir kad būtent šis dėsnis leidžia mums išspręsti svarbiausią kolektyvinės kančios ir jos palengvinimo problemą. Be to, yra okultinis dėsnis, pagal kurį nei vienas žmogus negali pakilti aukščiau savo asmeninių silpnybių, tuo pačiu nepakėlęs, nors ir neaukštai, tą grupę, kurios dalimi jis yra. Lygiai taip pat niekas negali nei nusikalsti, nei kentėti nuo pasekmių, jei nusidedama vienumoje. Tokio dalyko kaip „atskirybė“ realybėje išvis nėra; ir maksimalus priartėjimas prie šios egoistinės būsenos, leidžiamos gyvenimo dėsnių, pasiekiamas tik ketinimuose arba maldose.

298 Klausiantis. Gal yra tokios priemonės, taip sakant, kuriomis skirstomoji arba tautinė karma galėtų būti sukoncentruota arba surinkta į vieną visumą ir kad ji būtų įvykdyta natūraliai ir teisingai, išvengiant visų tų ilgalaikių kančių?

Teosofas. Kaip taisyklė, dėl apribojimų, apsprendžiančių mūsų epochą, karmos įvykdymo dėsnis negali būti nei pagreitintas, nei sulėtintas. Bet aš esu įsitikinusi, kad mes kol kas niekada nei prie vienos iš tokių galimybių nebuvome priartėję. Išklausykite pasakojimą apie vieną iš visos nacijos kentėjimo stadijų, o paskui paklauskite savęs: ar gali šios nelaimės būti sušvelnintos ir palengvintos plačiu mastu, jei mes pripažįstame veiksnia individualios, santykinės ir paskirstomosios karmos jėgą? Tai, ką aš jums perskaitysiu, parašė nacionalinė gelbėtoja – ta, kuri, nugalėjusi savąjį „aš“ ir turėdama visiškai laisvą pasirinkimą, nusprendė pasirinkti tarnystę žmonijai, prisiimdama sau mažų mažiausiai tokią nacionalinės karmos dalį, kokią aplamai gali pakelti moters pečiai. Štai ką ji rašo:

„Gamta niekada nenutyla – juk taip? Tiesa, kartais mes taip stipriai triukšmaujame, kad nustelbiame jos balsą. Štai kodėl mes taip nurimstame palikę miestą ir neilgam įsitaisę raminančiame gamtos glėbyje. Aš prisimenu tą vakarą Hempsted Hife, kai stebėjome saulėlydį; bet kokį skurdą ir kančias apšvietė tada tie atsisveikinimo spinduliai! Vakar viena moteris padovanojo man didelę puokštę laukinių gėlių. Aš pagalvojau, kad tos gėlės būtų kur kas reikalingesnės vaikams iš mano „Ist-endo šeimos“, ir todėl šiandien ryte nuvežiau jas į labai varganą mokyklą Vaitčepelyje. Būtumėte jūs matę, kaip džiaugsmingai nušvito tie blyškūs maži veideliai! Paskui aš nuėjau į mažą visuomeninę užeigą sumokėti už pietus keletui vaikų. Valgykla buvo įsikūrusi mažame, siaurame skersgatvyje, pilname besistumdančių žmonių; ore tvyrojo neapsakoma smarvė, sklindanti nuo žuvies, mėsos ir kitų maisto produktų, nes saulė Vaitčepelyje viską supūdo, vietoj to, kad išdžiovintų. Užeiga buvo visų tų kvapų susikaupimo vieta! Nepasiduodančios apibūdinimui bandelės su mėsa, keliantys pasišlykštėjimą „maisto“ gumulai ir spiečiai musių aplink – tikras Belzebubo altorius! Ieškodami maisto išėdų aplink slankiojo vaikai; vienas vaikas angelo veideliu rinko vyšnių kauliukus - ką čia bepridursi, lengva ir maistinga dieta! Grįždama namo aš jaučiausi labai sukrėsta ir nervingai krūpčiojau. Skęsdama kančiose aš galvojau, ar galima padėti kai kuriems Londono rajonams geriau, nei kad juos prarytų žemės drebėjimas, taip suteikdamas jų gyventojams galimybę pradėti naują gyvenimą; bet prieš tai juos visus reikėtų panardinti į kokios nors Letos (užmaršties) upės apvalančius vandenis, kad neliktų nė kruopelytės atsiminimo apie savo praeitį! Ir tada aš prisiminiau Hempsted Hifą – ir susimąsčiau. Jeigu už kokią nors didžiulę auką būtų galima išgelbėti šiuos žmones, mes nesiderėtume dėl sumos; bet esmė tame, kad pasikeisti turi jie patys - tačiau, kaip tai padaryti? Dabartinėje jų būsenoje jiems nepadės joks tik išorinių sąlygų pakeitimas; nors dabartinėje aplinkoje jų gyvenimas nenukrypstamai nyks toliau. Šita begalinė, beviltiška jų nelaimė, ir tas išsigimimas iki gyvuliškos būsenos, kuri tuo pat metu yra atauga ir šaknis, drasko mano širdį. Tai kaip banjano medis, kurio kiekviena šaka išleidžia savo šaknį, iš kurios išauga naujos ataugos. Kokia praraja skiria visa tai nuo tų jausmų ir ramybės Hempstede! – ir vis tik mes, tų nelaimingų būtybių broliai ir seserys, teisę naudotis Hempstedu turime tik tam, kad įgytume stiprybės ir išgelbėtume Vaitčepelį.“ (Pasirašyta per daug gerbiamu ir per daug gerai žinomu vardu, kad būtų galima leisti jį sutrypti pašaipūnams).

299 Klausiantis. Tai liūdnas, bet nuostabus laiškas ir aš galvoju, kad jis kankinančiai akivaizdžiai pademonstravo veikimą to, ką jūs vadinate „santykine“ arba „skirstomąja“ karma. Bet deja! Kaip aš matau, artimiausioje ateityje tiems žmonėms nešviečia joks pagerėjimo pragiedrulis, nebent įvyktų žemės drebėjimas ar kokia nors kita visa apimanti katastrofa.

Teosofas. Kokią teisę mes turime taip galvoti, kai pusė žmonijos tuo pat metu turi galimybę nedelsiant sumažinti skurdą, nuo kurio kenčia šitie žmonės. Kai kiekvienas žmogus skirs savo dalį bendram labui – pinigais, savo darbu, ar kilniomis mintimis – tada, ir tik tada bus suvestas nacionalinės karmos balansas; o iki tol mes neturime nei teisės, nei pagrindo tvirtinti, kad Žemėje gyvų esybių yra daugiau, negu Gamta gali jų išmaitinti. Pasiryžusioms pasiaukoti dvasioms, mūsų nacijos ir žmonijos gelbėtojams, teks suieškoti netolygaus skirstomosios karmos spaudimo priežastį ir begalinių pastangų pagalba atstatyti jėgų pusiausvyrą, tokiu būdu apsaugant žmones nuo moralinės katastrofos, tūkstantį kartų pavojingesnės ir pražūtingesnės, negu fizinė katastrofa, kurioje jūs, atrodo, radote vienintelę galimą išeitį iš šių susikaupusių kančių.

300 Klausiantis. Kaip tada bendrais bruožais apibūdinsite tą karmos dėsnį?

Teosofas. Karmą mes laikome ištaisomuoju dėsniu, kuris visada stengiasi atstatyti pažeistą pusiausvyrą fiziniame pasaulyje ir prarastą harmoniją moralės pasaulyje. Mes tvirtiname, kad karma nepasirenka kartą ir visiems laikams vieną ar kitą konkretų veikimo būdą; bet ji visada veikia taip, kad atstatytų harmoniją ir palaikytų pusiausvyrą, kurios dėka ir egzistuoja Visata.

301 Klausiantis. Pateikite pavyzdį.

Teosofas. Pilną iliustraciją pateiksiu jums truputį vėliau. O kol kas pabandykite įsivaizduoti kūdrą. Akmuo krenta į vandenį, sukelia bangas ir suardo ramybę. Šitos bangos juda pirmyn-atgal, kol galų gale nurimsta; šį procesą fizikai vadina disipacija (energijos išsklaidymu), vanduo galiausiai nurimsta ir sugrįžta į ramybės būseną. Analogiškai visi veiksmai visuose lygmenyse pažeidžia Visatos pusiausvyros harmoniją, ir tuo metu užgimusios vibracijos sklinda, ir jeigu erdvė bus ribota, iki tol, kol vėl įsivyraus pusiausvyra. Kadangi kiekvienas toks harmonijos pažeidimas prasideda visiškai apibrėžtame taške, tai akivaizdu, kad pusiausvyra ir harmonija gali būti atstatyti tik tuo atveju, jeigu visos tos jėgos, kurios buvo paleistos, vėl sueis į tą patį tašką. Čia jūs galite pamatyti įrodymą to, kad visos žmogaus veiksmų ir minčių pasekmės, vėl sugrįžusios pas jį, turi jį patį paveikti su tokio pat stiprumo jėga, kokia jis buvo paleidęs jas veikti.

302 Klausiantis. Bet šis dėsnis, mano manymu,  neturi jokio moralinio aspekto. Man jis primena paprastą fizinį dėsnį, kuriame veiksmas lygus atoveiksmiui.

Teosofas. Nesistebiu, kad jūs taip kalbate. Europiečiai turi įsisenėjusį įprotį sąvokas „tiesa“ ir „melas“, „gėris“ ir „blogis“ kildinti iš kažkokio savavališkai susigalvoto įstatymų kodekso, kuris buvo sukurtas arba pačių žmonių, arba primestas jiems asmeninio Dievo. Mes gi, teosofai, kalbame apie tai, kad sąvokos „gėris“ ir „harmonija“, taip pat, kaip „blogis“ ir „disharmonija“, yra sinonimai. Taip pat mes tvirtiname, kad bet koks skausmas ir kančia atsiranda, kai trūksta harmonijos ir kad baisiausia ir vienintelė harmonijos pažeidimo priežastis yra egoizmas, vienokia ar kitokia forma. Taigi, karma kiekvienam žmogui faktiškai gražina jo veiksmų faktines pasekmes, nepriklausomai nuo tų veiksmų moralinių savybių; ir kadangi jam už viską atlyginama, kaip jam priklauso, akivaizdu, kad jis bus priverstas atpirkti visas sukeltas kančias, lygiai taip pat kaip laimingas ir patenkintas jis skins tos laimės ir harmonijos vaisius, kuriuos jis padėjo auginti. Aš negaliu pasiūlyti jums nieko geresnio, kaip pacituoti keletą ištraukų iš knygų ir straipsnių, kurias parašė mūsų teosofai, kurie teisingai suprato karmos dėsnio veikimą.

303 Klausiantis. Norėtųsi, nes, atrodo, kad jūsų literatūra šiuo klausimu pakankamai skurdi?

Teosofas. Todėl, kad tai vienas iš sudėtingiausiai suvokiamų mūsų teiginių. Ne taip seniai vienas krikščionis paviešino tokio turinio prieštaravimus:

„Tarkime, kad teosofinis mokymas yra teisingas, ir kad „žmogus tam, kad išlaisvintų savo sielą, turi tapti savo paties gelbėtoju, turi įveikti savąjį „aš“ ir nugalėti blogį, įsitvirtinusį dvejopoje jo prigimtyje“. Tačiau ką turi daryti žmogus po to, kai jis jau pabudęs ir kažkiek nusigręžęs nuo blogio ir ydų? Kaip jis gali pasiekti išsilaisvinimą, arba atleidimą, arba nuplauti blogį ir nuodėmes, kurias jis jau yra padaręs?“

Į tai labai vykusiai atsako misteris D.Konelis (J.H. Konelli), kad neverta ir tikėtis „teosofijos garvežį priversti važiuoti teologiniais bėgiais“. Štai ką jis rašo:

„Galimybės išsisukti nuo individualios atsakomybės nėra vietos tarp teosofijos idėjų. Mes netikime, kad yra toks dalykas kaip atleidimas, arba „nuodėmių nuplovimas“, išskyrus tai, kad yra atitinkama bausmė už tą blogį tam, kuris tai padarė, ir harmonijos atkūrimas Visatoje, pažeistos to kvailo poelgio. Blogis buvo sukurtas to žmogaus rankomis, o kentėti nuo to blogio pasekmių turi kiti, išpirkti to blogio negali niekas kitas, išskyrus jį patį.

Ši būsena,... kai žmogus „atsibus ir kažkiek nusigręš nuo blogio ir ydų“, yra tada, kai žmogus suvokia, kad jo veiksmai yra pikti ir nusipelno bausmės. Šitas suvokimas iššaukia asmeninės atsakomybės jausmą; kuris tiesiog proporcingas jo atsibudimo ir „nusigręžimo nuo pikto“ laipsniui; taip žmoguje vystosi didžiulės atsakomybės jausmas. Ir kai šis jausmas tampa pačiu stipriausiu, jis trokšta prisiimti atsakomybę už svetimas nuodėmes.

Jam sakoma, kad jis taip pat turi atgailauti, – bet juk nėra nieko lengvesnio. Viena iš malonių žmogiškos natūros silpnybių ir slypi gailestyje dėl savo nuodėmės, kai mus kviečia taip elgtis, ypač jei mes patys nuo tos nuodėmės nukentėjome arba, atvirkščiai, jau prisisotinome jos vaisiais. Galbūt, detalesnis šio jausmo išanalizavimas parodys mums, kad mes gailimės, kaip taisyklė, ne dėl paties padaryto blogio, o dėl to, kad teko taip pasielgti, siekiant savo egoistinių tikslų.

Tačiau kad ir kokia viliojanti eiliniam protui atrodytų perspektyva „sudėti nuodėmių naštą kryžiaus papėdėje“, ji nesuvilios studijuojančio teosofiją. Jis negali suprasti, kodėl nusidėjėlis, suvokęs paties daromą blogį, tuo pačiu metu gali būti atleistas nuo ankstesnių savo ydų atpirkimo; kaip atgaila ir būsimas doras gyvenimas gali suteikti jam teisę dėl jo pristabdyti visatinį priežasties-pasekmės dėsnio veikimą. Jo blogų darbų rezultatai neišnyko; sukeltos kitiems kančios neatpirktos. Studijuojantis teosofiją susimąsto ir apie tai, kaip tas blogis atsispindi nekaltų žmonių gyvenime. Jis galvoja ne tik apie  nusidėjėlį, bet ir apie jo aukas.
Blogis - tai harmonijos dėsnių, valdančių Visatą, pažeidimas ir bausmė už tai turi kristi ant paties pažeidėjo. Kristus perspėjo: „Eik ir daugiau nenusidėk, kad neatsitiktų tau kas blogiau!“, ir apaštalas Paulius sakė: „Patys kurkite savo išgelbėjimą“, „Ką žmogus pasės, tą ir pjaus“. Šis posakis, tarp kitko, yra nuostabi metafora iš Puranų, atsiradusių kur kas anksčiau, kurios teigia, kad „kiekvienas žmogus pjauna savo paties veiksmų pasekmes.“

Štai tokia karmos dėsnio esmė, kurios moko teosofija. Sinetas savo „Ezoteriniame buddizme“ vadina karmą „etinio priežastingumo dėsniu“. „Atpildo dėsnio“ vertinys, pagal madam Blavatskają, tiksliau perduoda jo prasmę. Karma – tai jėga, kuri

Paslaptingai, bet teisingai, mus veda be klaidų

Keliu nematomu nuo kaltės link atpildo.

Be to, karma taip pat neklystančiai ir proporcingai apdovanoja geradarius, kaip ir baudžia už ydas. Karma – tai kiekvieno veiksmo, minties,. žodžio ar poelgio rezultatas, kuriais žmonės formuoja save, savo gyvenimą ir visus jo įvykius. Rytų filosofija neigia naujos sielos kiekvienam vėl gimusiam kūdikiui sukūrimo idėją. Ji tiki ribotu monadų skaičiumi, kurios evoliucionuoja ir tobulėja nuoseklių įsikūnijimų į daugybę asmenybių procese. Šitos asmenybės yra karmos produktas, ir būtent karmos ir persikūnijimų pagalba žmogiška monada po tam tikro laiko sugrįš į savo ištakas – absoliučią dievybę“.

E.D.Volkeris (Walker) savo veikale „Persikūnijimai“ siūlo tokį paaiškinimą:

„Trumpai, tai karmos doktrina susideda iš to, kad mes tapome tokiais, kokiais esame, mūsų padarytų praeityje veiksmų pasekmėje ir dabartiniais savo veiksmais kuriame būsimą amžinybę. Nėra likimo, išskyrus tą, kurį pasiskiriame sau mes patys. Nėra išsigelbėjimo arba prakeiksmo, išskyrus tuos, kuriuos mes patys iššaukėme... Kadangi šis mokymas nesuteikia priedangos smerktiniems veiksmams ir reikalauja iš žmogaus tikro didvyriškumo, silpnoms natūroms jis mažiau patrauklus, nei žadančios lengvą gyvenimą religinės dogmos apie svetimos kaltės išpirkimą, užtarimą, visuotiną atleidimą ir priešmirtinę atgailą... Aukščiausio teisingumo valdose nusikaltimas ir bausmė neatskiriamai susiję vienas su kitu, kaip vienas įvykis, nes tarp veiksmo ir jo rezultato realaus skirtumo nėra... Būtent karma, arba mūsų ankstesni veiksmai, – vėl pritraukia mus į žemišką gyvenimą. Dvasios buvimo vieta keičiasi priklausomai nuo jo karmos, ir ta karta neleidžia ilgai tęstis vienam būviui, nes ji (karma) nuolat kinta. Ir kol savo veiksmuose žmogus vadovaujasi materialiais ir egoistiniais motyvais, tų veiksmų pasekmės reiškiasi naujais fiziniais gimimais. Tik absoliučiai nesavanaudis žmogus gali išvengti materialinio gyvenimo traukos. Nedaugelis tai pasiekė, bet būtent tai yra žmonijos tikslas“.

Po to rašytojas pateikia citatą iš „Secret Doctrine“:

„Tikintiems karma, privalu tikėti tokiu likimu, kurį nuo gimimo iki mirties kiekvienas žmogus audžia aplink save, kaip voras savo tinklą; ir tas likimas yra kreipiamas arba nematomo prototipo dangišku balsu, esančiu ne mumyse, arba gi mūsų, daug artimesnio, astralinio arba vidinio žmogaus, kuris, deja, labai dažnai įsikūnijusiai esybei, vadinamai žmogumi, tampa blogio genijumi. Abu jie veda pirmyn išorinį žmogų, bet vienas jų turi vyrauti; ir nuo pat nematomo konflikto pradžios įsijungia griežtas ir nepalaužiamas kompensacijos dėsnis, tiksliai sekdamas kiekvieną kovos virpesį. Kai paskutinis siūlas įaustas, ir žmogus kaip ir suvyniotas į savo veikos tinklą, jis atsiduria jo paties sukurto likimo valioje... Okultistas arba filosofas nekalbės apie apvaizdos gerumą arba žiaurumą; bet sutapatindamas ją su karma-Nemezide, jis mokys, kad ji saugo teisiuosius ir sergėja juos šiame ir ateities gyvenimuose; ir kad ji baudžia piktadarį - taip, net iki septinto įsikūnijimo – iki to momento, kol galiausiai, bus ištaisytos pasipiktinimo pasekmės, kurios pažeidė nors menkiausio begalinio pasaulio atomo harmoniją. Nes tik karmos dėsnis - amžinas ir nekintantis dėsnis – kaip materijos, taip ir dvasios pasaulyje yra absoliuti harmonija. Todėl mus apdovanoja ir baudžia ne karma, bet mes patys apdovanojame arba baudžiame save, priklausomai nuo to, ar veikiame mes kartu su gamta, gamtoje ir gamta, gyvendami pagal dėsnius, nuo kurių ši harmonija priklauso, ar juos pažeidžiame. Karmos keliai nebūtų nežinomi, jeigu žmonės vietoj susipriešinimo ir kovojimo tarpusavyje veiktų vienybėje ir harmonijoje. Nes nežinojimas šių kelių - kuriuos viena žmonijos dalis vadina apvaizdos keliais, tamsiais ir supainiotais; kai kita dalis juose įžvelgia aklą fatalizmą, o trečioji tai laiko paprastu atsitiktinumu, kur nėra nei dievų, nei velnių – neišvengiamai išnyktų, jeigu mes pripažintume tikrąsias viso to priežastis... Mes stovime pasimetę prieš mūsų pačių veiksmų paslaptis ir gyvenimo mįsles, kurių mes nenorime spręsti, o po to kaltiname didįjį Sfinksą mūsų rijimu. Tačiau, tiesą pasakius, nėra nei vieno atvejo mūsų gyvenimuose, nei vienos nelaimingos dienos ar negandos, kurių nebūtų galima atsekti mūsų pačių poelgiuose šiame ar kitame gyvenimuose... Karmos dėsnis neatskiriamai persipynęs su persikūnijimo dėsniu. ...Tik šis mokymas gali mums paaiškinti slėpiningą gėrio ir blogio problemą, sutaikyti žmogų su akivaizdžiai siaubinga gyvenimo neteisybe. Niekas, išskyrus tokį įsitikinimą, negali nuraminti kylantį teisingumo jausmą. Juk kai nesusipažinęs su šia kilnia doktrina apsižvalgo aplink ir pastebi gimimo ir sėkmės, proto ir galimybių neteisingumus, kai jis mato pagarbą, tuščiai žarstomą kvailiams ir veltėdžiams, kuriuos likimas apipila savo malonėmis dėl paprasto privilegijuoto užgimimo, o jo artimiausias kaimynas, būdamas neeilinio proto ir taurios sielos, – visais atžvilgiais nusipelnęs daugiau – skursta ir miršta, nesulaukęs užuojautos – kai jo ausyse nerimsta skausmo šūksniai, draskantys širdį, kai jis mato visa tai ir yra priverstas nusisukti, negalėdamas palengvinti tų nepelnytų kančių, tik palaimintas žinojimas apie karmą neleis jam prakeikti gyvenimo ir žmonių, kaip ir tariamo jų Kūrėjo... Šis dėsnis, sąmoningai ar nesąmoningai, niekam nieko neskiria. Jis egzistuoja amžinybėje, nes jis pats ir yra Amžinybė; ir kadangi nei vienas veiksmas negali prilygti amžinybei, tai negalima sakyti, kad jis veikia, nes jis pats ir yra veiksmas. Ne banga skandina žmogų, bet asmeniniai nelaimėlio veiksmai, kurie yra veikiami beasmenio dėsnio, valdančio vandenyno judėjimą. Karma nieko nesukuria ir nieko nenumato. Būtent žmogus kuria priežastis, o karminis dėsnis tik pritaiko pasekmes, o tai nėra veikimas, tik visa apimanti harmonija, pastoviai besistengianti atsistatyti pirminę būseną, kaip ir per daug stipriai įtemtas lankas atiduoda atitinkamą atatrankos jėgą. Jeigu tuo metu išnyra ranka, kuri bandė pakeisti natūralią lanko būseną, tai ar mes sakysime, kad ranką sužeidė lankas, ar vis tik, kad mūsų pačių kvailumas suteikė skausmą? Karma niekada nesiekė pažeisti mąstymo ir asmeninės laisvės, kaip monoteistų išgalvotas dievas. Ir negalima pasakyti, kad savo nurodymus ji laiko apgaubusi tamsa, taip norėdama sutrikdyti žmogų, ir nubaus tą, kuris pasiryš studijuoti jos paslaptis. Priešingai, tas, kuris studijuodamas ir stebėdamas atskleis jos supainiotus kelius ir apšvies tuos tamsius takelius, kurių vingiuose žūsta žmonės, nežinantys gyvenimo labirintų, - tas jau darbuojasi savo artimųjų labui. Išryškėjusiame pasaulyje karma yra absoliutus ir amžinas dėsnis; ir kadangi gali būti tik vienas Absoliutas, kaip viena amžina, visada esanti Priežastis, tikinčių karma negalima laikyti ateistais ar materialistais, ir jau niekaip - fatalistais, nes karma yra vieninga su Nepažiniu, kurio vienu iš aspektų ir yra jos veikimas reiškinių pasaulyje“.

Kitas talentingas rašytojas-teosofas (ponia P.Sinett, „Teosofijos paskirtis“) rašo:

„Kiekvienas kuria gerą ar blogą karmą kiekvienu savo kasdienio egzistavimo veiksmu ir mintimi, tuo pat metu atidirbdamas šiame gyvenime karmą, sukurtą praeito gyvenimo veiksmais ir poelgiais. Matydami žmones su įgimtomis ligomis, mes pilnai galime daryti prielaidą, kad šitos ligos yra neišvengiama pasekmė priežasčių, sukurtų jų pačių praeitame gyvenime. Jums gali paprieštarauti: kadangi šios ligos yra paveldėtos, jos negali turėti nieko bendro su ankstesniu įsikūnijimu; bet būtina atsiminti, kad tikras žmogus, individualybė, „Aš“ dvasiškai nesiformuoja toje šeimoje, kurioje gimsta, bet paprasčiausiai yra pritraukiamas to giminingumo, kurį aplink save sukaupė ankstesniame gyvenime; taip sukurdamas srautą, kuris reikiamu naujam gimimui laiku nunešė jį į namus, kuriuose buvo palankiausios sąlygos vystyti tuos polinkius... Šis karmos mokymas, teisingai suprastas, gali padėti žmonėms, suvokusiems jo tikrumą. Jis gali nukreipti juos į geresnį ir garbingesnį gyvenimo būdą. Juk nereikia pamiršti, kad ne tik mūsų poelgiai, bet ir mūsų mintys, neabejotinai traukia prie savęs spiečių aplinkybių, įtakojančių mūsų nuosavą ateitį geram ir blogam, ir, kas dar svarbiau, tai įtakoja ir mūsų artimųjų ateitį. Jeigu veikimo ar neveikimo nuodėmės paliestų išskirtinai tik tą žmogų, tai jų įtaka nusidėjėlio karmai būtų mažai reikšminga. Tai, kad bet kuri mintis ar poelgis viso gyvenimo eigoje, atitinkamai gerai ar blogai, įtakoja kitus bendražmogiškos šeimos narius, griežti teisingumo, dorovingumo ir nesavanaudiškumo jausmai tampa būsimos laimės ir progreso neišvengiama būtinybe. Kartą įvykdytas nusikaltimas, proto pasiųsta bloga mintis, jau yra nepataisomi - joks atgailavimas negalės sustabdyti jų artėjančių pasekmių. Atgailavimas, jeigu jis yra nuoširdus, sulaikys žmogų nuo ankstesnių klaidų pakartojimo, bet jis negali apsaugoti nei jo, nei kitų nuo jau įvykdytų klaidų pasekmių, kurios būtinai pasieks jį šiame gyvenime, ar kitame įsikūnijime“.

Misteris Dž.Konelis tęsia:

„,Pagrįstos tuo mokymu religijos pasekėjai norėtų ją palyginti su ta religija, kurioje žmogaus likimą amžiams apsprendžia jo vienintelio trumpo žemiško egzistavimo įvykiai, kada jis drąsinamas pažadais, kad „kaip medis nuvirs, taip jis ir atguls“; egzistavimas, kurio pati džiaugsmingiausia viltis, po to, kai jis suvoks savo nuodėmingumą,  yra svetimos kaltės išpirkimo doktrina, ir kuriame einant tuo keliu, sutinkant su presbiterionų Tikėjimo Išpažinimu, jam parengtos kliūtys:

Pagal Dievo nustatymus, sutvirtinančius Viešpaties šlovę, vieniems žmonėms ir angelams skirtas amžinas gyvenimas, o kiti pasmerkti amžinai žūčiai.

Tie angelai ir žmonės, tokiu būdu išrinktieji ir pasmerktieji, visi smulkiai ir nekintamai paskirstyti; skaičius jų taip tiksliai nustatytas, kad negali būti nei padidintas, nei sumažintas... Nes Viešpats išrinktiesiems numatė šlovę... Niekas daugiau, tik apvalyti Kristaus kančios, iš tiesų nepakviesti, nepateisinti, neapšviesti ir neišgelbėti, yra tik išrinktieji.

Visus likusius Viešpats apdovanoja savo gailestingumu arba jį atima, kaip jis pats panori, taip išreikšdamas aukščiausią galybę savo tvariniams, jis neskiria jiems dėmesio, užsirūstina ir supyksta už jų nuodėmes, kad galėtų įvykdyti savo didį teisingumą“.

Štai ką rašo talentingas gynėjas. Vargu, ar ir mes galėsime geriau išaiškinti šią problemą, nei tai padarė jis, pacituodamas nuostabią poemą. Štai ką jis rašo:

„Subtiliai gražiai Edvino Arnoldo „Azijos šviesoje“ išdėstytas karmos mokymas pažadina norą pateikti visą ištrauką, bet visa citata labai ilga. Štai jos dalis:

Kas yra Karma? Tai visas sielos turinys:

Jos mintys, elgesys ir pasakyti žodžiai,

„Aš“ audinys, laiko tėkmėj kurį išaudė ji,

Ir padabino nematytais raštais.

***

Neturi ji pradžios, nei pabaigos,

Ji amžina kaip visata, ištikimai ryžtinga,

Gerumo dieviška jėga ji veda link gerumo;

Jos niekinti neturi teisės niekas.

Jos dėsniai – amžini; .paklūsta jiems visi.

Kas prieštarauja jai, netenka daug,

Tarnaujantis sulauks apdovanojimo:

Palaima ir ramybe bus jiems apmokėta.

Blogi veiksmai jos atpildo taipogi laukia.

Visur ji, ir pastebi ji viską.

Už tyrą gėrį atlygins gerumu,

Už slaptą blogį – atpildu grasina,

Nors ir vėluojas Dharma laukdama.

Nežino įtūžio ir atleidimo,

Ir seikėja neklysdama jinai,

O laikas jai – juk niekis;

Kažkam juk atpildo teks laukti amžinybę,

Kažkam užteks laukimo valandų kelių.

***

Toks dėsnis, kreipiantis tiesos keliu,

Kurį visi prieis, galiausiai. Esmė jo meilėje,

O tikslas – darna ir tobulumas.

Suvok gi, karmą, ir pakluski jai.“

Palyginkite mūsų teosofines pažiūras į karmą, atpildo dėsnį su ta žiauria ir idiotiška dogma, kuri iš „Dievo“ daro bejausmį demoną; ir pagal kurią „tik išrinktieji“ bus išgelbėti, o likusieji bus pasmerkti amžinoms kančioms, ir pasakykite, ar gi jose nėra daugiau filosofijos ir teisingumo?

304 Klausiantis. Taip, bendrais bruožais aš supratau, ką jūs norite pasakyti; bet man norėtųsi, kad jūs pateiktumėte konkretų karmos dėsnio pavyzdį.

Teosofas. Šito padaryti aš negaliu. Kaip jau sakiau, mes tik galime būti tikri tuo, kad mūsų dabartinis gyvenimas ir jo aplinkybės yra tiesioginis mūsų pačių veiksmų ir minčių rezultatas ankstesniuose gyvenimuose. Bet mes nesame pranašai ir pašvęstieji, ir negalime žinoti karmos dėsnio veikimo detalių.

305 Klausiantis. Ar gali kas nors, adeptas ar pranašas, karminiame procese atsekti harmonijos atstatymo detales?

Teosofas. Žinoma: „Tie, kurie žino“ gali tai padaryti, pasinaudodami tomis jėgomis, kurios užslėptos glūdi visuose žmonėse.

 

Kas jie –žinantys?

306 Klausiantis. Ar tos jėgos yra tiek mumyse, tiek  ir visuose kituose?

Teosofas. Vienodai pas visus. Kaip mes jau kalbėjome, regėjimo gebėjimas yra apribotas pas visus, išskyrus tuos, kurie šiame įsikūnijime pasiekė dvasinio regėjimo ir aiškiaregystės viršūnes. Mums reikia tik susivokti, kad jeigu tai, kas vyksta su mumis, vyktų kitaip, tai ir būtų kitaip – mes esame tokie, kokius patys save sukūrėme, ir turime tik tai, ką užsitarnavome.

307 Klausiantis. Bijau, kad toks suvokimas tik supykins mus.

Teosofas. Aš galvoju, kad bus kaip tik priešingai. Būtent netikėjimas teisingu atpildo dėsniu pažadina žmoguje visus maištininko siekius. Vaiką, kaip ir suaugusį, kur kas stipriau supykdo nepelnyta bausmės ar priekaištas, nei griežta bausmė, jeigu jis jaučia, kad yra jos nusipelnęs. Tikėjimas karma yra aukščiausias supratimas, leidžiantis susitaikyti su savo lemtimi šiame gyvenime, ir stipriausias paskatinimas, leidžiantis pagerinti kitą gimimą. Bet visa tai, žinoma, mes prarasime, jeigu pagalvosime, kad mūsų lemtis yra ne vien griežto dėsnio, bet dar kažko kito pasekmė, ir kad mūsų likimas randasi ne mūsų rankose, o kažkieno svetimo.

308 Klausiantis. Jūs tvirtinate, kad pagal karmos dėsnį ši reinkarnacijos teorija artima mūsų protui, teisingumo siekimui ir moralės suvokimui. Bet ar nevyksta tai, aukojant daug kilnesnes savybes – užuojautą ir gailestį – ir atkertant būdingus žmogiškai prigimčiai subtilius siekius?

Teosofas. Taip tik atrodo, bet realybėje taip nėra. Niekas negali gauti daugiau ar mažiau, negu nusipelno, kol nepasireiškia neteisingumas arba šališkumas kažkam; ir dėsnis, kuriam būtų galima kelią užkirsti užuojauta, atneštų kur kas daugiau bėdų, nei laimės, daugiau susierzinimo ir prakeikimų, nei dėkingumo. Taip pat nepamirškite, kad mes nevaldome dėsnio, kurdami priežastis jo pasekmėms, jis pats sau ponas; ir kad geriausias sąlygas pasireikšti teisingam gailestingumui ir užuojautai mums demonstruoja devačano būsena.

309 Klausiantis. Jūs kalbate apie adeptus, kaip apie išimtis iš mūsų bendro visuotinio neišmanymo. Ar jie tikrai daugiau negu mes žino apie reinkarnaciją ir pomirtines būsenas?

Teosofas. Jie tikrai tai žino. Vystydami sugebėjimus, kuriuos visi mes turime, bet kuriuos tik jie išvystė tobulai, dvasioje jie pasiekė visus tuos skirtingus planus ir būsenas, kuriuos mes aptarinėjome. Daug šimtmečių adeptų kartos viena po kitos studijavo būties, gyvenimo, mirties ir atgimimo paslaptis, ir kiekvienas iš jų savo ruožtu pranešdavo sužinotus faktus.

310 Klausiantis. Tai teosofijos tikslas yra iš žmonių daryti adeptus?

Teosofas. Teosofija žmoniją suvokia kaip dievybės emanaciją, grįžtančią į savo ištakas. Daug pasiekę tame kelyje, adeptais tampa tie, kurie tam pašventė keletą įsikūnijimų. Reikia įsiminti, kad nei vienas žmogus netapo Slaptų Mokslų adeptu per vieną gyvenimą; nes reikia dar daug įsikūnijimų po to, kai žmogus sąmoningai iškėlė sau tokį tikslą ir pradėjo tinkamai tam ruoštis. Pas mus Teosofinėje Draugijoje gali būti daug žmonių, kurie jau daug įsikūnijimų anksčiau pradėjo sunkų prašviesėjimo kelią, bet dėl asmeninių šio dabartinio savo gyvenimo iliuzijų arba nieko nežino apie tai, arba yra pakeliui į tai, kad prarastų visas galimybes tolesnio kilimo šiame įsikūnijime. Jie jaučia neįveikiamą potraukį okultizmui ir „aukštesniam gyvenimui“, bet yra perdaug asmeniški ir egocentriški, per daug stipriai juos žavi apgaulingi žemiško gyvenimo gundymai ir iliuziniai malonumai, kad galėtų jų atsisakyti; taip jie praranda galimybę šiame savo užgimime. Bet eiliniam žmogui praktinių pareigų atlikimas jo kasdieniame gyvenime toks tolimas rezultatas netinka nei kaip tikslas, nei kaip skatinantis motyvas.

311 Klausiantis. Kuo gi jie vadovaujasi ir kokių tikslų siekia, stodami į Teosofinę Draugiją?

Teosofas. Daugelis domisi mūsų mokymu ir intuityviai jaučia, kad jis tikresnis, nei bet kuri dogmatinė religija. Kiti gi tvirtai nusprendė pasiekti aukščiausią žmogiškos pareigos idealą.

 

Skirtumas tarp tikėjimo ir žinojimo, arba aklas ir mąstantis tikėjimas

312 Klausiantis. Jūs sakote, kad jie pripažįsta teosofijos mokymą ir juo tiki. Tačiau, kadangi jie nepriklauso anksčiau paminėtiems adeptams, tai jie jūsų mokymu turi tiesiog tikėti. Kuo tada teosofija skiriasi nuo tradicinių religijų?

Teosofas. Kaip ji skiriasi visais kitais punktais, taip ji skiriasi ir čia. Tai, ką jūs vadinate „tikėjimu“ ir kas tikrovėje krikščioniškų religijų dogmose yra aklas tikėjimas, pas mus tampa žinojimu, logine pasekme to, ką mes žinome apie Gamtos faktus. Jūsų doktrinos paremtos interpretacijomis, vadinasi – tik pranašų liudijimais, gautais per tarpininkus; o mūsų pateikiami faktai – tai tvirti ir nesikeičiantys pačių aiškiaregių liudijimai. Pavyzdžiui, įprastinė krikščioniška teologija moko, kad žmogų sukūrė Dievas ir kad jis sudarytas iš trijų, būtinų jo visumai, komponentų – kūno, sielos ir dvasios; ir visi trys tie komponentai yra amžinai būtini tiek grubiame fiziniame žemiškame egzistavime, tiek ir po prisikėlimo. Tokiu būdu, kiekvienas žmogus pastoviai egzistuoja atskirtai kaip nuo kitų žmonių, taip ir nuo Dieviškumo. Teosofija, priešingai, teigia, kad žmogus yra Nepažinios, bet tuo pat metu amžinos ir begalinės Dieviškos Esybės emanacija, o jo kūnas ir visa kita – ne amžini, ir todėl iliuzoriniai; tik Dvasia išlieka jame, ji netgi netenka savo atskiros individualybės pilno susiliejimo su Visatine Dvasia momentu.

313 Klausiantis. Jeigu mes netenkame net savo individualybės, tada tai yra paprasčiausias išnykimas.

Teosofas. O aš tvirtinu, kad ne, nes kalbu apie atskirą, o ne apie pasaulinę individualybę, kuri panaši į dalį, tapusią visuma; lašelis neišgaruoja, o tampa vandenynu. Ar fizinis žmogus yra sunaikinamas, kai iš gemalo jis tampa seniu? Kokią gi šėtonišką puikybę mes turime turėti, jeigu savo atskirą sąmonę, savo be galo menkutę individualybę iškeliame aukščiau už pasaulinę ir begalinę sąmonę!

314 Klausiantis. Iš to seka, kad faktiškai žmogus neegzistuoja, o viskas yra Dvasia?

Teosofas. Jūs klystate. Tai tik parodo, kad dvasios ir materijos sąjunga yra laikina, arba, išsireiškiant aiškiau: kadangi dvasia ir materija yra vieningos, būdamos dviem priešingais universalios išryškėjusios substancijos poliais, dvasia netenka savo teisių taip vadintis iki to momento, kol pati mažiausia jos išryškėjusios substancijos dalelytė ar atomas dar kabinasi už kokios nors formos, už diferenciacijos rezultato. Manyti kitaip – štai kur aklas tikėjimas.

315 Klausiantis. Vadinasi, pagrįsdama žinojimu, o ne tikėjimu, jūs tvirtinate, kad pastovus principas, Dvasia, paprasčiausiai laikinai keliauja per materiją?

Teosofas. Aš visa tai suformuluočiau kitaip - mes tvirtiname, kad amžino ir vieningo principo, Dvasios, kaip materijos, reiškinys yra praeinantis, ir todėl yra niekas daugiau, kaip iliuzija.

316 Klausiantis. Nuostabu, ir tai skelbiama remiantis žinojimu, o ne tikėjimu?

Teosofas. Kaip tik taip. Bet aš labai gerai matau, kur jūs lenkiate, turiu jums pasakyti, kad tokį tikėjimą, kurį jūs ginate, mes laikome proto pakrikimu, o tikruoju tikėjimu, graikiškai pistis, laikome tik tą, kuris paremtas žinojimu - sutvirtintas fizinių arba dvasinių jausmų liudijimu.

317 Klausiantis. Ką jūs turite galvoje?

Teosofas. Aš turiu galvoje tai, kad jeigu jūs norite sužinoti skirtumą tarp jų, galiu pasakyti, kad tarp tikėjimo, paremto autoritetu, ir tikėjimo, pagrįsto nuosava dvasine intuicija, yra labai didelis skirtumas.

318 Klausiantis. Koks jis?

Teosofas. Viena – tai žmogaus lengvatikybė ir prietarai, kita – žmogaus įsitikinimas ir intuicija. Kaip rašo profesorius Aleksandras Vailderis (A.Wilder): „Būtent nemokšiškumas veda į profanaciją. Žmonės išjuokia tai, ko negali aiškiai suprasti... Povandeninės šio pasaulio srovės nukreiptos į vieną tikslą; ir žmogaus pasitikėjime... užslėpta beveik begalinė jėga, šventas tikėjimas, gebantis suprasti aukščiausias būties tiesas“. Tie, kurie šitą „tikėjimą“ apriboja tik žmogiškomis, autoritetų apibrėžtomis dogmomis, niekada nepasieks tos jėgos ir nepajus jos savo prigimtyje. Jų tikėjimas stipriai pririštas prie išorinio plano ir negali ištraukti ir paleisti veikti judinančią juos esmę, nes tam, kad tai padaryti, reikia pareikšti teisę į nuosavą nuomonę, kam jie niekada nesiryš.

319 Klausiantis. Ir būtent ši „intuicija“ verčia jus neigti Dievą, kaip asmeninį Tėvą, Visatos Valdytoją ir Valdovą?

Teosofas. Visiškai teisingai. Mes tikime amžinu nepažiniu principu, nes tik aklas paklydimas gali ką nors priversti teigti, kad Visata, mąstantis žmogus ir visi stebuklai, egzistuojantys net ir materijos pasaulyje, galėjo atsirasti be kokių tai protingų jėgų, galėjusių taip išmintingai sureguliuoti ir sustatyti visas jos dalis. Gamta gali klysti, ir dažnai klysta detalėse ir išoriniuose materialiose išraiškose, bet niekada neklysta savo vidinėse priežastyse ir rezultatuose. Senovės pagonys šiuo klausimu prisilaikė kur kas filosofiškesnių pažiūrų, nei šiuolaikiniai filosofai, būtų tai agnostikai, materialistai ar krikščionys; ir nei vienas pagoniškas rašytojas iki šiol neišreiškė prielaidos, kad žiaurumas ir gailestingumas nėra turintys ribas jausmai, ir todėl gali būti padaryti beribio Dievo atributais. Todėl visi jų dievai buvo baigtiniai. „Įstatymo Rato “ autorius iš Siamo apie jūsų asmeninį dievą išreiškė tokią pat idėją, kaip ir mes. Jis sako:
„Buddistas dar galėtų tikėti dievo egzistavimu; iškilesnio, nei galėtų apsakyti visos žmogiškos ypatybės ir savybės – tobulo dievo, kuris yra aukščiau už meilę, neapykantą ir pavydą, taikiai besiilsintis tyloje, kurios niekas negali sudrumsti, ir apie tokį dievą jis kalbėtų be paniekos - ne dėl noro jam įtikti ar baimės įžeisti, bet iš natūralios pagarbos; bet jis negali suprasti dievo su žmogiškomis savybėmis ir ypatybėmis, kuris myli, rūstauja ir neapkenčia; tokia dievybė, apibūdinta krikščionių misionierių, musulmonų, brahmanų* ar judėjų, yra netgi žemesnio standarto, nei paprastas geras žmogus“.

*Turima galvoje induistus-sektantus. Vedantistų Parabrahman – tai dievybė, kurią mes priimame ir kuria tikime.

320 Klausiantis. Argi tikėjimas krikščionio, kuris savo krikščioniškame bejėgiškume ir nuolankume tiki, kad yra gailestingasis Dangiškas Tėvas, kuris apsaugos jį nuo pagundų, padės jam gyvenime ir atleis jo nusižengimus, nėra geresnis, negu šaltas ir išdidus, beveik fatališkas buddistų, vedantistų ir teosofų tikėjimas?

Teosofas. Jeigu norite, vadinkite mūsų įsitikinimus „tikėjimu“. Bet jeigu jau mes vėl sugrįžome prie to amžinai besikartojančio klausimo, tai aš, savo ruožtu, taip pat paklausiu: ar ne geriau tikėjimas, pagrįstas griežta logika ir protu, nei tikėjimas, pagristas paprastu žmogišku autoritetu ir didvyrių garbinimu? Mūsų „tikėjimas“ turi visą loginę aritmetinio truizmo jėgą, kad 2 plius 2 lygu 4. Jūsų tikėjimas panašus į logiką kai kurių emocionalių moterų, apie kurias Turgenevas sakė, kad joms 2 plius 2 paprastai yra 5, plius kaip priedas stearino žvakė. Dar daugiau, jūsų tikėjimas prasilenkia ne tik su visuotinai priimtu požiūriu į teisingumą ir logiką, bet, jeigu paanalizuoti, veda žmogų į moralinę žūtį, trukdo žmonijos progresui, ir pritaria principui „kas stipresnis – tas teisus“, paversdama kiekvieną antrą Kainu savo broliui Abeliui.

321 Klausiantis. Kur jūs kreipiate?

 

Ar dievas turi teisę atleisti?

Teosofas. Atpirkimo doktrina – ta pavojinga dogma, kuria jūs tikite ir kuri moko, kad kokie dideli bebūtų mūsų nusikaltimai prieš dievišką ir žmogišką įstatymą, mes tik turime tikėti Jėzaus pasiaukojimu, gelbstint visą žmoniją, ir jo kraujas nuplaus nuo mūsų visas nuodėmes. Jau dvidešimt metų aš kalbu prieš ją, ir dabar norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į paragrafą iš „Isis Unveiled“, parašytą 1875 metais. Štai ką skelbia krikščionybė ir prieš ką mes kovojame:
„Dievo gailestingumas beribis ir nepamatuojamas. Neįmanoma įsivaizduoti tokios siaubingos žmogiškos nuodėmės. Be to, niekada nevėlu atgailauti. Nors nusikaltėlis delsė iki savo mirtingo gyvenimo paskutinės dienos, paskutinės valandos, paskutinės minutės, kad pabalusiomis lūpomis pagaliau perskaitytų tikėjimo išpažintį - jis vis tiek gali patekti į rojų: taip padarė mirštantis banditas, ir jo pavyzdžiu gali sekti visi, tokie pat taip nuodėmingi. Toks Bažnyčios ir dvasininkijos mokymas, kurį, pernelyg pasitikėdami savimi, kala į jūsų tėvynainių galvas patys populiariausi Anglijos pamokslautojai net „XIX amžiuje“, šiame paradoksaliausiame iš visų amžių. Na, ir kur visa tai veda?

322 Klausiantis. O argi tai nepadaro krikščionių laimingesniais už buddistus ir induistus?

Teosofas. Ne; bet kokiu atveju, ne išsilavinusius žmones, kadangi daugelis jų jau seniai prarado tikėjimą šia žiauria dogma. Bet tuos, kurie iki šiol dar tuo tiki, toks tikėjimas lengviau nei bet kas kita gali atvesti prie bet kokio įmanomo nusikaltimo slenksčio. Leiskite man pateikti dar vieną citatą iš „Izidės“ („Isis Unveiled“ trumpinys):

„Jeigu mes išsiveršime iš siaurų tikėjimo rėmų ir į visatą pažiūrėsime kaip į visumą, subalansuotą subtiliu dalių pritaikymu, – tai visa sveika logika ir net vos rusenantis teisingumo jausmas sukils prieš tokį svetimos kaltės išpirkimą! Jeigu nusikaltėlis nusidėtų tik prieš save patį ir nepakenktų niekam kitam, o tik sau; jeigu nuoširdžia atgaila jis galėtų ištrinti praeities įvykius – ne tik iš žmonių atminties, bet ir iš tų nenykstančių įrašų, kurių nei viena dievybė – net gi aukščiausia iš aukščiausių – negali priversti išnykti, tada šią dogmą būtų galima suprasti. Bet tvirtinti, kad galima daryti žalą savo artimui, žudyti, pažeisti visuomenės pusiausvyrą ir natūralią dalykų eigą, ir po to – iš bailumo, vilties arba prievartos, neturi reikšmės – gauti atleidimą per tikėjimą, kad vieno kraujo praliejimas nuplauna kitą pralietą kraują, – juk tai absurdas! Ar gali būti sunaikintas nusikaltimo rezultatas, net jeigu pats nusikaltimas ir buvo atleistas? Priežasties pasekmės niekada netelpa tos priežasties rėmuose; ir nusikaltimo rezultatai negali būti apriboti tik nusikaltėliu ir jo auka. Kiekvienas geras, kaip ir kiekvienas blogas veiksmas turi savo pasekmes, tokias pat akivaizdžias, kaip ir akmens kritimas į ramų vandenį. Tai banalus palyginimas, bet jis pats geriausias, kokį tik įmanoma sugalvoti, todėl juo naudosimės. Bėgantys vandeniu ratilai būna didesni ar mažesni, priklausomai nuo akmens dydžio, bet ir mažiausias akmenėlis, net mažiausia dulkelė, sukelia vandenyje raibulius. Ir tas pažeidimas ne tik yra matomas ir paviršinis. Žemiau, nematomi ir visomis kryptimis – į šalis ir žemyn – lašas stumia lašą, kol ši jėga pasiekia dugną ir krantus. Dar daugiau, oras virš vandens taip pat pradeda judėti, ir tas trikdys persiduoda, kaip sako mums fizikai, iš sluoksnio sluoksniui į erdvę amžių amžiams; materija gavo impulsą, ir jis niekada nedings, ir niekada negali būti atšauktas!...

Kaip su nusikaltimu, taip ir su jo priešingybe. Veiksmas gali būti momentinis, bet pasekmė jo amžina. Po to, kai akmuo buvo mestas į tvenkinį, mes galėtume sugrąžinti jį į ranką, subanguoti atgal bangas, panaikinti panaudotą jėgą, gražinti eterio bangas atgal į pradinę jų nebūtį ir taip ištrinti visus akmens metimo pėdsakus, kad net Laiko metraščiai neparodytų, jog kažkas kažkada įvyko, - štai tada mes galėtume kantriai išklausyti krikščionių išvadas apie tokio atpirkimo veiksmingumą. Ir nustoti tikėti karmos dėsniu. Bet kol kas mes kviečiame visą pasaulį spręsti, kuris iš dviejų mokymų daugiau vertina dievišką teisingumą ir kuris yra išmintingesnis - bent jau pagal paprastą žmogišką akivaizdumą ir logiką.“

323 Klausiantis. Ir vis tik milijonai tiki krikščioniškomis dogmomis – ir yra laimingi.

Teosofas. Todėl kad paprasčiausias sentimentalizmas paralyžiuoja jų protinius sugebėjimus, su kuo tikras altruistas ir filantropas niekada nesutiktų. Tai net ne svajingas egoistinis sapnas, o žmogiško intelekto košmaras. Pagalvokite, kur jis gali atvesti, ir įvardinkite man tokią pagonišką šalį, kur taip lengvai ir tiek daug įvykdoma nusikaltimų, kaip krikščioniškose šalyse. Peržiūrėkite ilgas ir siaubingas kasmetes nusikaltimų suvestines apie padarytus nusikaltimus Europoje; atkreipkite dėmesį į protestantišką ir biblijinę Ameriką. Ten atsivertimas į tikėjimą kalėjimuose daug dažnesnis, nei religiniuose susitikimuose ar pamokslų metu. „Pažiūrėkite, koks buhalterinis krikščioniško teisingumo balansas(!). Iš vienos pusės – žudikai, kruvinomis iki alkūnių rankomis, kurstomi geidulingumo, keršto, gobšumo, fanatiškumo demonų ar paprasčiausiai žvėriško kraujo troškulio, kurie paprastai savo aukoms neduoda laiko priešmirtinei atgailai arba kreipimuisi į Kristų. Iš kitos pusės – tos aukos, kurios, tikriausiai, mirė nuodėmingos ir – jeigu jau iki galo sekti teologine logika – gavo pagal nuopelnus už didesnius ar mažesnius savo nusižengimus. Na, o žudikas, patekęs į žmogiško teisingumo rankas, uždarytas kalėjime, apverktas sentimentalių žmonių, kurie tuo metu kartu su juo meldžiasi už jį, ištaria stebuklingus atsivertimo žodžius ir eina į kartuves kaip išgelbėtas Jėzaus sūnus! Jei jis niekada nebūtų nužudęs, tai už jį nesimelstų, ir jis nebūtų gavęs išpirkimo ir atleidimo. Nuostabiai pasielgė šitas žmogus, nužudęs, jei tokia kaina įgijo sau amžiną palaimą! O kaip gi jo auka, jo (arba jos) šeima, giminaičiai, išlaikytiniai, socialiniai ryšiai – teisingumas jiems niekuo neatlygins? Ar jie privalo kentėti šiame ir kitame pasauliuose, kai tuo metu žudikas sėdi šalia „šventojo plėšiko“ iš Golgotos ir yra palaimintas amžiams? Šiuo klausimu dvasininkija laikosi išmintingo tylėjimo.“ Dabar jūs žinote, kodėl teosofai - kurių pagrindiniu įsitikinimu ir viltimi yra visa apimantis teisingumas kaip rojuje, taip ir Žemėje, o taip pat ir karmos egzistavimas – neigia šitą dogmą.

324 Klausiantis. Vadinasi, galutinė žmogaus paskirtis yra ne patekimas į rojų, kuriame karaliauja Dievas, bet nuoseklus materijos pakeitimas į jos pradinį elementą – dvasią?

Teosofas. Būtent toks Gamtos siekis.

325 Klausiantis. Ar kai kurie iš jūsų šios sąjungos, tai yra „dvasios nuopuolio į materiją“, neįvardija blogiu, o naujojo gimimo – nelaime?

Teosofas. Kai kurie taip ir vertina, ir todėl stengiasi sutrumpinti savęs išbandymo periodus Žemėje. Tačiau to „nuopuolio“ negalima pavadinti besąlygišku blogiu, nes jis suteikia mums patirties, kuri veda mus į žinojimą ir išmintį. Aš turiu galvoje tą patyrimą, kuris moko mus, kad mūsų dvasinės prigimties poreikių nepatenkins jokia laimė, išskyrus dvasinę laimę. Kol esame kūne, mes pavaldūs skausmui, kančiai ir visiems tiems nemaloniems įvykiams, kurie įvyksta gyvenimo bėgyje. Štai kodėl – o taip pat kad sumažinti tą skausmą – mes galiausiai įgyjame žinojimą, kuris tik ir gali suteikti mums palengvėjimą ir geresnės ateities viltį.


XII KAS YRA PRAKTINĖ TEOSOFIJA?

 

Pareiga

326 Klausiantis. Kam reikalingi nauji įsikūnijimai, jeigu nei vienas iš jų negali suteikti mums pastovios ramybės?

Teosofas. Todėl, kad galutinis tikslas gali būti pasiektas tik per gyvenimišką patirtį ir niekaip kitaip, ir todėl, kad ta patirtis didžiąja dalimi susideda iš skausmo ir kančių. Tik per tai mes galime mokytis. Džiaugsmai ir malonumai mus nieko neišmoko; jie trumpalaikiai, ir galiausiai atveda į persisotinimą. Be to, pastoviai ištinkanti mus nesėkmė bandant surasti gyvenime bent kiek pastovų pasitenkinimą, atitinkantį mūsų aukštosios prigimties poreikius, aiškiai parodo, kad tokie poreikiai gali būti patenkinti tik jų nuosavame lygmenyje, tai yra dvasiniame lygmenyje.

327 Klausiantis. Ar natūraliu to noro rezultatu netampa siekis vienu ar kitu būdu pasitraukti iš gyvenimo?

Teosofas. Jeigu jūs kalbate apie savižudybę, tai aš atsakysiu – besąlygiškai, ne. Toks rezultatas niekada negali būti „natūralus“, jis visada susijęs su liguista protine veikla, arba nepajudinamu ir užsispyrusiu materialistiniu požiūriu. Savižudybė – tai pats blogiausias iš visų nusikaltimų, ir jo pasekmės siaubingos. Bet jeigu jūs turite galvoje tik dvasinio egzistavimo siekį, o ne norą apleisti Žemę, tada šį norą aš tikrai pavadinčiau natūraliu. Priešingu atveju savanoriška mirtis būtų savavališkas pasitraukimas iš dabartinio mūsų posto ir mums skirtų pareigų atsisakymas, ir taip pat bandymas išvengti karminės atsakomybės, kuri pritraukia naują karmą.

328 Klausiantis. Bet jeigu veiksmai materialiame lygmenyje nesuteikia pasitenkinimo, kodėl reikia atlikti savo pareigą ir įvykdyti tuos veiksmus?

Teosofas. Pirmiausia todėl, kaip moko mūsų filosofija, kad mūsų pareigų atlikimas visų pirma yra skirtas kitiems, o tik po to sau; tai ne savo asmeninės laimės, o kitų žmonių laimės siekimas, ir teisingumas turi būti vykdomas vardan paties teisingumo, o ne dėl to, ką ji galėtų suteikti mums asmeniškai. Laimė, o greičiau, pasitenkinimas gali ateiti kaip pareigos atlikimo pasekmė, bet ji nėra veikimo motyvas ir neturi tokiu būti.

329 Klausiantis. Kaip būtent teosofijoje jūs suprantate žodį „pareiga“? Tai, tikriausiai, nėra krikščioniška pareiga, kurią skleidė Jėzus ir jo apaštalai, juk jūs jų nepripažįstate?

Teosofas. Jūs ir vėl klystate. Tai, ką jūs vadinate „krikščionio pareiga“, skiepijo kiekvienas didis religinis ir moralinis reformatorius daug amžių iki krikščioniškos eros pradžios. Senovėje apie visa tai, kas didinga, kilnu, didvyriška buvo ne tik kalbama ir skleidžiama nuo pakylos, kaip mūsų laikais, – tai vyko gyvenime, ir kartais taip gyveno ištisos tautos. Buddistinės reformos istorija pilna kilniausių ir didvyriškai pasiaukojančių poelgių. Priesakas: „Būkite vieningi, užjausdami vienas kitą; mylėkite visus kaip brolius; būkite gailestingi, būkite paslaugūs, neatsakydami blogiu į blogį ir keiksmu į keiksmą, bet, priešingai – laiminkite“, – praktiškai tai vykdė Buddos pasekėjai keli šimtmečiai iki apaštalo Šv.Petro. Krikščionybės etika, be jokių abejonių, yra pakylėta; bet negalima paneigti ir tai, kad ji nėra nauja, ir gimė iš „pagoniškos pareigos“.

330 Klausiantis. Kaip jūs bendrai apibūdintumėte šituos „įsipareigojimus“, arba „pareigą“? Kaip jūs tai suprantate?

Teosofas. Pareiga, arba įsipareigojimas, yra tai, ką mes skolingi žmonijai – mūsų draugams, kaimynams, šeimai ir, ypač, visiems tiems, kurie už mus varganesni ir bejėgiškesni. Nesumokėta gyvenimo eigoje, ji daro mus dvasiniais skolininkais ir morališkai bankrutavusiais kitame mūsų įsikūnijime. Teosofija – tai pareigos kvintesencija (esmė, pagrindas).

331  Klausiantis. Tokia yra ir krikščionybė, kai ji teisingai suprasta ir įgyvendinta praktiškai.

Teosofas. Be abejonės; jeigu ji praktiškai nebūtų vien žodinė religija, tai teosofijai nebūtų kas veikti tarp krikščionių. Gaila, bet tai tik žodinė etika. Tokių, kurie atlieka pareigą visiems, ir tai daro išimtinai dėl pačios pareigos, – tik vienetai; dar mažiau tų, kurie atlieka pareigą, pasitenkindami tik jų pačių slaptos sąmonės džiaugsmu.

„...viešai pareikštas pagyrimo balsas,

Dorybę šlovinantis ir apdovanojantis“, –

štai ką aukščiausiai iškelia „pasaulio garsiausieji“ filantropai. Šiuolaikinė etika yra nuostabi, kai ją skaitai ir klausaisi diskusijų apie ją, bet ką reiškia tie žodžiai, jei jie nevirsta veiksmais? O jeigu jūs klausiate manęs, kaip mes suprantame teosofo pareigą – praktiškai ir nepamiršdami karmos – atsakysiu jums: mūsų pareiga yra nesiskundžiant, nuolankiai, iki paskutinio lašo gerti iš gyvenimo taurės, nepriklausomai nuo to, kas joje užslėpta; gyvenimo žiedus skinti tik tam, kad jų aromatu galėtų džiaugtis kiti, o patiems tenkintis tik dygliais, jeigu negalima džiaugtis aromatu, kažko nenuskriaudus.

332 Klausiantis. Visa tai labai miglota. Ką jūs darote daugiau, negu krikščionys?

Teosofas. Esmė ne tame, ką darome mes, Teosofinės Draugijos nariai – nors kai kurie iš mūsų daro viską, kas tik įmanoma – bet tame, kiek toliau teosofija veda į gėrį už šiuolaikinę krikščionybę. Aš sakau: veiksmas, energingas veikimas, vietoj paprastų ketinimų ir pokalbių. Žmogus gali būti tokiu, kokiu nori; pačiu, kiek tik įmanoma, žemiškiausiu, egoistiškiausiu ir kietaširdžiu, netgi užkietėjusiu sukčiumi, ir tai netrukdys jam vadintis krikščionimi ir kitiems jį laikyti tokiu. Bet nei vienas teosofas neturi teisės vadintis teosofu, jeigu jis pilnai nesuvoks ir netaikys kasdieniniame gyvenime T.Karlailo (T.Carlyle; 1795-1881, anglų filosofas, rašytojas, istorikas) truizmo: „Žmogaus tikslas yra veiksmas, o ne mintis, kokia kilni ji bebūtų“. Išpažinti tiesą dar nereiškia gyventi pagal ją; ir kuo ši tiesa gražesnė ir nuostabesnė, kuo garsiau kalbama apie dorą ir pareigą, vietoj praktiško jų pritaikymo gyvenime, – tuo stipriau ji primins Negyvosios jūros vaisių. Šventeiviškumas – viena iš bjauriausių ydų, ir tai vienas iš charakteringiausių bruožų žymiausios šio šimtmečio protestantiškos šalies – Anglijos.

333 Klausiantis. Ką jūs laikote pareiga visai žmonijai?

Teosofas. Pilnutinis lygių teisių ir privilegijų pripažinimas visiems, be rasės, odos spalvos, socialinės padėties ar prigimties skirtumų.

334 Klausiantis. Kada, jūsų manymu, ši pareiga yra nevykdoma?

Teosofas. Kai yra nors mažiausias pasikėsinimas į kito teises – būtų tai žmogus ar tauta; kai mes nesugebame kito atžvilgiu išreikšti tokio pat teisingumo, gerumo, dėmesio ir gailestingumo, kokio norime sau. Visa šiuolaikinė politinė sistema sukurta ignoruojant šias teises ir atkakliai siekiant įtvirtinti nacionalinį egoizmą. Prancūzai sako: „Koks šeimininkas, toks ir tarnas“; jiems reikėtų pridurti: „Kokia nacionalinė politika, tokie ir piliečiai“.

335 Klausiantis. Ar jūs kaip nors dalyvaujate politikoje?

Teosofas. Kaip draugija mes kruopščiai stengėmės šito išvengti, ir štai dėl kokių priežasčių. Bandymas sėkmingai įvykdyti politines reformas anksčiau, nei įvykdyta žmogiškos prigimties reforma, – tas pats, kas supilti jauną vyną į senus vynmaišius. Priverskite žmones pripažinti ir pajusti visa širdimi, kame slypi jų tikroji pareiga kitų žmonių atžvilgiu – ir visi piktnaudžiavimai valdžia, visi neteisingi nacionalinės politikos įstatymai, pagrįsti žmogišku, visuomeniniu arba politiniu egoizmu, išnyks patys savaime. Kvailas tas sodininkas, kuris tikisi lysvėje išnaikinti piktžoles nupjaudamas jas, o ne išraudamas su šaknimis. Negalima įvykdyti nei vienos ilgalaikės politinės reformos, kol pasaulį, kaip ir anksčiau, valdo visi tie egoistiški žmonės.

 

Teosofinės draugijos požiūris į politines reformas

336 Klausiantis. Vadinasi, Teosofinė Draugija – ne politinė organizacija?

Teosofas. Žinoma, ne. Ji pačia aukščiausia prasme yra internacionalinė, nes jos nariai – visų rasių, tikybų vyrai ir moterys, kartu dirbantys vienam tikslui – žmonijos pagerinimui; kaip draugija ji visiškai nedalyvauja nei nacionalinėje, nei partinėje politikoje.

337 Klausiantis. Kodėl gi?

Teosofas. Dėl priežasčių, kurias aš jau minėjau. Be to, politinė veikla neišvengiamai turi keistis priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir individualaus protinės skirtingų žmonių galvosenos. Nors, pagal teosofų poziciją, Teosofinės Draugijos nariai sutinka su teosofijos principais (kitaip jie iš viso nepriklausytų draugijai), tai visiškai nereiškia, kad jie tarpusavyje sutaria visais kitais klausimais. Kaip draugija jie gali veikti kartu, kai tai yra bendra visiems, tai yra pati Teosofija; bet kaip individai, kiekvienas atskirai jie yra absoliučiai laisvi savo politinio mąstymo principuose ir veikloje iki tol, kol ji neprieštarauja teosofiniams principams ir nekenkia Teosofinei Draugijai.

338 Klausiantis. Bet, žinoma, Teosofinė Draugija nesišalina socialinių klausimų, kurie dabar taip sparčiai lenda į pirmą planą?

Teosofas. Patys Teosofinės Draugijos principai yra įrodymas, kad ji, o tiksliau, dauguma jos narių, nestovi nuošalyje. Jeigu žmonija vystytis protiškai ir dvasiškai gali tik vadovaudamasi protingais ir moksliniais fiziologiniais dėsniais, tai visų tų, kurie kovoja už jos vystimąsi, pareiga daryti viską, kas įmanoma, kad tie principai būtų visuotinai pripažinti. Visi teosofai su giliu liūdesiu pripažįsta, kad socialinė didžiosios žmonių masės padėtis, ypač vakarietiškose šalyse, neleidžia kaip pridera auklėti jų kūnus ir sielas, taip sustabdydama ir vienų, ir kitų vystimasis. Kadangi šis auklėjimas ir vystymas yra vienas iš pagrindinių teosofijos tikslų, tai Teosofinė Draugija pritariamai simpatizuoja visoms nuoširdžioms pastangoms ta kryptimi.

339 Klausiantis. Bet kaip jūs suprantate „nuoširdžias pastangas“? Kiekvienas visuomeninis reformatorius turi savo nuosavą panacėją, ir kiekvienas tiki, kad kaip tik ji ir yra ta vienintelė, kuri gali pagerinti ir išgelbėti žmoniją?

Teosofas. Visiškai teisingai, ir čia slypi tikroji priežastis, kodėl socialiniai darbai pasiekia tokių nereikšmingų rezultatų. Nes dauguma tų panacėjų neturi vedančiojo principo ir, žinoma, nėra nei vieno juos apjungiančio principo. Todėl brangus laikas ir energija švaistomi tuščiai, nes žmonės, vietoj bendradarbiavimo, kovoja vieni su kitais, ir dažnai – šito ypač reikėtų vengti – tai daro dėl garbės ir apdovanojimų, o ne iš kilnumo, nors, kaip tvirtina jie patys, visa širdimi yra atsidavę darbui, kuris ir turėtų būti svarbiausiu jų gyvenime.

340 Klausiantis. Kaip gi tada teosofinius principus būtų galima panaudoti visuomeninei kooperacijai ir visuomenės tobulinimui?

Teosofas. Leiskite man trumpai priminti, kokie tie principai: visuotinė vienybė ir priežastingumas; žmogiškas solidarumas; karmos dėsnis; persikūnijimas. Štai keturios grandys tos auksinės grandinės, kuri turi sujungti žmoniją į vieną šeimą, vieną pasaulinę Broliją.

341 Klausiantis. Kaip?

Teosofas. Esant dabartinei visuomenės padėčiai, ypatingai taip vadinamose civilizuotose šalyse, mes pastoviai susiduriame su tuo, kad daugelį žmonių kankina nesėkmės, skurdas ir ligos. Jų fizinė būsena niekam tikusi, jų protiniai ir dvasiniai gebėjimai dažnai yra beveik miego būsenoje. Iš kitos pusės, daugelis žmonių priešingame socialinių laiptų gale gyvena nerūpestingai, abejingai, paskendę materialinėje prabangoje, tenkindami egoistinius savo geidulius. Nei viena iš šių egzistavimo formų nėra atsitiktinė. Jos abi yra pasekmė tų sąlygų, kurios supa žmones ir apsprendžia jų poelgius, ir vienų panieka savo socialinei pareigai pačiu tampriausiu būdu užlaiko ir sustabdo vystimąsi kitų. Sociologijoje, kaip ir visose tikro mokslo šakose, pilnai vykdomas visuotino priežastingumo dėsnis. Bet šitas priežastingumas, kaip loginę pasekmę, būtinai numato tą žmogišką solidarumą, kokio taip aktyviai siekia teosofija. Jeigu vieno veiksmai įtakoja visų kitų gyvenimą, o tai iš tiesų mokslinė idėja, tai tik tada, kai visi žmonės taps broliais ir seserimis ir kasdieniniame savo gyvenime pradės praktikuoti nuoširdžiai broliškus jausmus - tik tada bus pasiektas tikras žmogiškas solidarumas, kuris sudaro žmonijos pakylėjimo pagrindą. Šitas veikimas ir bendradarbiavimas, ta tikroji brolija, kurioje kiekvienas gyvens dėl visų ir viskas bus skirta kiekvienam, ir yra vienas iš pagrindinių teosofijos principų, kurio kiekvienas teosofas turi ne tik mokyti kitus, bet kurį ir pats privalo vykdyti savo asmeniniame gyvenime.

342 Klausiantis. Visa tai labai gerai kaip bendras principas, bet kaip konkrečiai jūs bandysite jį pritaikyti?

Teosofas. Akimirkai žvilgtelėkite į tai, ką jūs pavadintumėte konkrečiais faktais, turinčiais vietą žmogiškoje visuomenėje. Sulyginkite ne tik liaudies masių gyvenimus, bet ir daugelio tų, kuriuos vadina viduriniąja ir aukščiausia klasėmis; kokie jie galėtų būti daug sveikesnėse ir kilnesnėse sąlygose, jei vietoje egoizmo, abejingumo ir žiaurumo vyrautų teisingumas, geranoriškumas ir meilė. Visas žmonijos gėris ir blogis slypi žmogaus charakteryje, o charakterį ir anksčiau, ir dabar sąlygoja nesibaigianti priežasčių ir pasekmių grandinė. Šis sąlygotumas taikomas ateičiai lygiai taip pat, kaip dabarčiai ir praeičiai. Egoizmas, abejingumas ir žiaurumas negali būti normalia rasės būsena, galvoti kitaip – vadinasi, nusivilti žmonija, ko sau leisti negali nei vienas teosofas. Progresas gali būti pasiektas tik vystant kilnesnes savybes, ir niekaip kitaip. Tikroji evoliucija moko mus, kad, keisdami organizmą supančią aplinką, mes galime pakeisti ir pagerinti patį organizmą; pačia griežčiausia prasme tai teisinga ir žmogaus atveju. Todėl kiekvienas teosofas, panaudodamas visas jam prieinamas priemones, privalo daryti viską, kas įmanoma, kad pagelbėtų kiekvienam išmintingam ir gerai apgalvotam socialiniam siekiui, kurio tikslas yra pagerinti vargstančiųjų padėtį. Ir tos pastangos turi būti tokios, kad galutiniame etape vestų į socialinį išlaisvinimą ir ugdytų pareigos jausmą tuose, kurie dabar taip dažnai nepaiso jo beveik visuose gyvenimo atvejuose.

343 Klausiantis. Sutinku. Bet kas nuspręs, kurios socialinės pastangos išmintingos, o kurios ne?

Teosofas. Nei vienas žmogus ir nei viena draugija negali šiuo atveju nustatyti griežtų taisyklių. Neišvengiamai daug kas lieka asmeninei nuožiūrai. Bet vieną bendrą kriterijų, vis dėl to, galima nustatyti: „Ar siūlomas veiksmas prisidės prie tos tikros brolijos vystimosi, kuri ir yra teosofijos tikslas?“ Tikram teosofui nekils sunkumų taikant šį kriterijų; ir jeigu šis reikalavimas, jo nuomone, yra patenkinamas, tai jo pareiga bus padėti formuoti visuomenės nuomonę. O tai galima pasiekti tik plėtojant tas aukštas ir kilnias visuomeninės ir asmeninės pareigos sąvokas, kurios yra ir dvasinio, ir materialinio tobulėjimo pagrindas. Kiekvienu pramąstytu atveju jis pats turi būti dvasinių veiksmų centru, ir nuo jo ir jo kasdieninio asmeninio gyvenimo turi išplaukti tos aukštosios dvasinės jėgos, kurios vienintelės ir gali atgaivinti jį supančius žmones.

344 Klausiantis. Bet kodėl jis turi tai daryti? Argi jis ir visi kiti, kaip jūs mokote, nėra priklausomi nuo savo karmos, ir argi jos išsipildymas neturi vykti nustatyta linkme?

Teosofas. Būtent karmos dėsnis ir suteikia jėgų visam tam, apie ką aš kalbėjau. Nei individas gali atsiskirti nuo žmonijos, nei ji – atsiskirti nuo individo. Karmos dėsnis visus veikia vienodai, nepriklausomai nuo išsivystymo lygio. Padėdamas kitų vystimuisi, teosofas tiki, kad jis jiems ne tik padeda vykdyti jų karmą, bet taip pat, griežčiausia prasme, vykdo ir savąją. Žmonijos vystimasis, kurios sudėtine dalimi yra ir jis pats, ir visi kiti, – štai, ką jis visada turi omenyje; ir jis žino, kad jo nesugebėjimas atsiliepti į aukštesnį siekį jame pačiame stabdo ne tik jo paties, bet ir visų kitų žengimą į priekį. Savo veiksmais jis gali apsunkinti arba palengvinti žmonijos siekimą kito, aukštesnio būties plano.

345 Klausiantis. O kaip visa tai įtakoja ketvirtą jūsų minėtą principą - persikūnijimą?

Teosofas. Ryšys labai glaudus. Jeigu mūsų dabartinis gyvenimas priklauso nuo vystimosi tam tikrų principų, daigelių tų sėklų, kurios buvo pasėtos praeitame egzistavime, tai šis dėsnis taip pat galioja ir ateičiai. Belieka įsisavinti idėją, kad visiems bendras priežastingumas yra ne tik dabartis, bet praeitis, dabartis ir ateitis, ir tada kiekvienas veiksmas dabartiniame mūsų gyvenime lengvai ir natūraliai užims savo tikrąją vietą, pasimatys tikrieji ryšiai su mumis ir su kitais žmonėmis. Kiekvienas žemas ir egoistinis veiksmas nusviedžia mus atgal, tuo metu, kai kiekviena kilni mintis ir kiekvienas neegoistinis poelgis yra priemonė pasiekti aukštesnį ir kilnesnį būties planą. Jeigu šituo gyvenimu viskas ir apsiribotų, tai daugeliu atžvilgiu jis tikrai būtų varganas ir menkavertis; bet jei gyvenimas bus vertinamas kaip pasiruošimas kitai egzistavimo sferai, jis gali būti panaudojamas kaip aukso vartai į rūmus, pro kuriuos mes galime praeiti ne pavieniui ir egoistiškai,  bet kartu su kitais bendraminčiais.

 

Apie pasiaukojimą

346 Klausiantis. Ar kiekvienai būtybei vienodai reiškiami teisingumas ir meilė teosofijoje laikomi aukščiausiu pasiekimu?

Teosofas. Ne; yra ir dar aukštesnių.

347 Klausiantis. Kas tai galėtų būti?

Teosofas. Duoti kitiems daugiau, negu sau yra pasiaukojimas. Tai matas ir kriterijus aukščiausiame laipsnyje atskiriantis didžiuosius žmonijos mokytojus ir globėjus – kaip istorijoje pavaizduotas Gautama Budda ir Evangelijoje Jėzus iš Nazareto. Būtų užtekę vienos tos savybės užsigarantuoti amžiną visų ateities kartų pagarbą ir dėkingumą. Tačiau mes sakome, kad pasiaukojimą reikia vykdyti apgalvotai; jei jis vykdomas aklai, negalvojant apie teisingumą ir būsimus rezultatus, tai dažniausiai tas pasiaukojimas bus ne tik beprasmiškas, bet ir žalingas. Viena iš fundamentalių teosofijos taisyklių yra teisingumas sau, bet ne kaip asmeninis savęs teisimas – save reikia suvokti kaip kolektyvinės žmonijos dalį, išreiškiant sau teisingumą ne didesnį, bet ir ne mažesnį, nei kitiems; išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai vien savęs paaukojimu mes galime atnešti naudos daugeliui.

348 Klausiantis. Gal galėtumėte pateikti pavyzdį, kad ši mintis taptų aiškesnė?

Teosofas. Istorijoje yra daug tokių pavyzdžių. Pasiaukojimas vardan daugelio ar keleto praktinės gerovės teosofijoje vertinamas daug aukščiau nei pasiaukojimas sektantiškoms idėjoms, kaip, pavyzdžiui, „pagonių gelbėjimas nuo amžino prakeiksmo“. Mūsų nuomone, tėvas Damjenas (1840-89m.), trisdešimtmetis jaunas žmogus, kuris visą savo gyvenimą paaukojo, kad padėtų Molokajos saloje (Havajų salynas) gyvenantiems raupsuotiesiems ir palengvintų jų kančias ir kuris vienas su jais ten pragyveno aštuoniolika metų, galiausiai pats užsikrėtė šia nemalonia liga ir mirė, – mirė ne veltui. Tūkstančiams paniekintų ir atstumtų nelaimingųjų jis suteikė palengvinimą ir santykinę laimę. Jis suteikė jiems fizinę ir dvasinę paguodą. Jis metė šviesos spindulį į juodą ir niūrią egzistencijos naktį, kurios beviltiškumui nėra analogų žmogiškų kančių istorijoje. Jis buvo tikras teosofas, ir prisiminimas apie jį amžinai išliks mūsų analuose. Šis vargšas belgų šventikas mūsų akyse iškilęs nepamatuojamai aukščiau, negu, pavyzdžiui, visi nuoširdūs, bet pasipūtę kvailiai - misionieriai, paaukoję savo gyvenimus Pietinių jūrų salose arba Kinijoje. Ką gero jie padarė? Vienu atveju jie ėjo pas tuos, kurie dar nebuvo pasiruošę jokiai tiesai; o kitu – ėjo į tautas, kurių pačių religinės-filosofinės sistemos buvo ne mažiau didingos, nei kurios nors kitos, jeigu atskiriantys jas žmonės savo gyvenime pakildavo iki tokių standartų, kuriuos jiems davė Konfucijus ir kiti išminčiai. Ir tie misionieriai žūdavo, tapdami aukomis neatsakingų žmogėdrų ir laukinių, bei žmogiško fanatizmo ir neapykantos. Kai tuo tarpu eidami į Vaitčepelo lūšnynus ir kitas panašias vietas, kur tiesiai po spindinčia mūsų civilizacijos saule gyvenimas nustojo vystytis, eidami į rajonus, pilnus krikščioniškų laukinių ir ardančius protus raupsų, jie būtų galėję sukurti tikrą gėrį bei pasaugoti savo gyvenimą geresniam ir vertingesniam tikslui.

349 Klausiantis. Bet juk krikščionys taip negalvoja?

Teosofas. Žinoma, ne; todėl, kad jie veikia turėdami klaidingus įsitikinimus. Jie galvoja, kad apkrikštiję neatsakingo laukinio kūną, jie gelbėją jo sielą nuo prakeiksmo. Viena bažnyčia pamiršta savo kankinius, kita - kanonizuoja ir stato paminklus tokiems žmonėms, kaip Lavras, kuris keturiasdešimt metų aukojo savo kūną tik tam, kad atneštų naudos parazitams, kuriuos tas kūnas pats ir veisė. Jeigu mes turėtume lėšų, mes pastatytume paminklą tėvui Damjenui - tikram šventajam – įamžinusiam savo atminimą tikru herojiniu pavyzdžiu, tinkančiu teosofui, ir parodžiusiam tokį gailestingumą ir pasiaukojimą, kaip Budda ir Kristus.

350 Klausiantis. Vadinasi, jūs pasiaukojimą laikote pareiga?

Teosofas. Taip; ir aiškiname tai parodydami, kad altruizmas yra neatskiriama vystimosi (savimokos) dalis. Bet mes turime skirti. Žmogus neturi teisės marinti savęs badavimu iki mirties dėl to, kad kas nors kitas turėtų maisto, jeigu tik neakivaizdu, kad to kito gyvenimas daugeliui yra vertingesnis, negu jo paties. Bet jo pareiga yra aukoti savo patogumus ir darbuotis vardan kitų, jeigu jie negali dirbti patys. Jo pareiga yra atiduoti tai, kas yra visiška jo nuosavybė ir negali niekam, išskyrus jį, atnešti naudos tol, kol jis egoistiškai užlaikys tai nuo kitų. Teosofija moko atsisakymo, bet ji nemoko aukotis neapgalvotai ir beprasmiškai, ir jokiu būdu nepateisina fanatizmo.

351 Klausiantis. Bet kaip mes galime pasiekti tokį taurų būvį?

Teosofas. Švietėjiškai pritaikant mūsų priesakus praktikoje. Pasitelkiant savo aukščiausią išmintį, dvasinę intuiciją ir moralės jausmą, o taip pat įsiklausant į paliepimus to, kurį mes vadiname mūsų sąžinės „tyliuoju balsu“, kuris ir yra mūsų „Aš“ balsas, ir kuris kalba mumyse garsiau už žemės drebėjimus ir Jehovos griausmus, kuriuose „nėra Viešpaties“.

352 Klausiantis. Jeigu tokios yra mūsų pareigos žmonijai kaip visumai, tai kokios yra mūsų pareigos betarpiškai mūsų artimiesiems?

Teosofas. Visiškai tos pačios, plius įsipareigojimai, kuriuos uždeda šeimyniniai ryšiai.

353 Klausiantis. Vadinasi, tai netiesa, kai sakoma, kad žmogus stoja į Teosofinę Draugiją ne anksčiau, nei palaipsniui pradės atsiskirti nuo žmonos, vaikų ir šeimyninės pareigos?

Teosofas. Tai nepagrįstas šmeižtas, kaip ir visa kita. Pirmoji teosofo pareiga – vykdyti savo pareigas visiems žmonėms, ypatingai – tiems, su kuriais jį sieja ypatingi įsipareigojimai, todėl kad jis juos arba prisiėmė savanoriškai, tokius kaip santuokiniai ryšiai, arba todėl, kad likimas suvedė su jais – aš turiu galvoje tas pareigas, kurias mes turime tėvams ir artimiems giminaičiams.

354 Klausiantis. O kokia teosofo pareiga prieš patį save?

Teosofas. Jo pareiga įveikti savo žemąjį „aš“, kad jis paklustų aukštajam „Aš“. Valytis iš vidaus ir moraliai; absoliučiai nieko nesibijoti, išskyrus savo sąžinės teismo. Vengti nenuoseklumo – jei teosofas galvoja, kad tas dalykas yra teisingas, tegu jį daro atvirai ir drąsiai, jeigu galvoja, kad neteisingas – tegu jo išvis neliečia. Teosofo pareiga yra lengvinti savo naštą, apmąstant išmintingą Epikteto aforizmą: „Nebėkite nuo savo pareigos, kad ir kokiais tuščiais pasmerkimais apipiltų jus kvailas pasaulis,  nes jo vertinimas ne jūsų valdžioje, ir, vadinasi, nei kiek jums neturi rūpėti“.

355 Klausiantis. Bet sakykime, kad jūsų Draugijos narys savo nesugebėjimą būti altruistu kitų žmonių atžvilgiu pateisina tuo, kad „gailestingumas prasideda namuose“, ir tvirtina, kad jis arba labai užimtas, arba yra per daug neturtingas, kad atneštų naudos žmonijai arba atskiriems žmonėms – kokios jūsų nuostatos tokiu atveju?

Teosofas. Nėra tokio preteksto, kuriuo pasiremdamas kažkas turėtų teisę pasakyti, kad jis nieko negali padaryti dėl kitų. „Atlikdamas tinkamą pareigą tinkamoje vietoje, žmogus visą pasaulį gali padaryti savo skolininku“, – rašė vienas anglų rašytojas. Laiku paduota stiklinė šalto vandens ištroškusiam keleiviui – daug vertingesnis ir kilnesnis veiksmas, negu ne laiku tuščiai išdalintas tuzinas pietų tiems, kurie patys galėtų už juos susimokėti. To neįsisavinęs žmogus, niekada netaps teosofu; bet, vis dėl to, jis gali likti mūsų Draugijos nariu. Pas mus nėra jokių taisyklių, verčiančių žmogų tapti praktikuojančiu teosofu, jeigu jis pats nenori juo būti.

356 Klausiantis. Tai kam tada jam iš viso stoti į Draugiją?

Teosofas. Geriausiai tai žino jis pats, nes mes ir čia neturime teisės nuspręsti už žmogų, net jeigu visi draugijos nariai ir būtų prieš jį, ir aš galiu jums pasakyti kodėl. Mūsų dienomis liaudies balsas – bet kuriuo atveju, mąstančios jos dalies – jau nebėra dievo balsas, o tik iš ankstinė, neigiama, dažniausiai nepopuliari, nuomonė ir egoistiniai siekiai. Mūsų pareiga – plačiai sėti žinojimų grūdus ateičiai ir stebėti, kad jie būtų geri; nestoviniuoti, aiškinantis, kodėl reikia tai daryti, kam ir dėl ko turime prarasti savo laiką, jei tais, kurie ateityje ims derlių, mes jau nebūsime.

 

Apie labdarą

357 Klausiantis. Kaip jūs, teosofas, vertinate krikščioniško gailestingumo pareigą?

Teosofas. Kokį gailestingumą jūs turite omenyje? Gailestingumą mintyse, ar praktinį gailestingumą fiziniame plane?

358 Klausiantis. Aš turiu galvoje praktinį gailestingumą, nes jūsų visuotinės brolijos idėja, žinoma, kalba ir apie gailestingumą mintyse.

Teosofas. Vadinasi, jūs kalbate apie praktinį vykdymą priesakų, kuriuos Jėzus išsakė per Kalno pamokslą?

359 Klausiantis. Kaip tik taip.

Teosofas. Tai kodėl tada juos vadinate „krikščioniškais“? Juk nežiūrint į tai, kad Gelbėtojas ne tik skelbė, bet ir vykdė juos, šiandieniniai krikščionys jų įgyvendinimą savo gyvenime prisimena paskiausiai.

360 Klausiantis. Ir vis tik, daugelis visą gyvenimą dalina labdarą.

Teosofas. Taip, dalina savo didžiulių turtų perteklines nuotrupas. Bet parodykite man tokį krikščionį, iš pačių didžiausių filantropų tarpo, kuris drebančiam ir mirštančiam iš bado vagiui, pavogusiam jo paltą, atiduotų dar ir savo apsiaustą; arba atsuktų savo dešinį skruostą tam, kuris jam sudavė į kairį, ir niekada nepagalvotų apie kerštą?

361 Klausiantis. Taip, bet jūs neturite pamiršti, kad tokie priesakai neturi būti suprantami tiesiogiai. Nuo tų dienų, kai gyveno Kristus, pasikeitė laikai ir aplinkybės. Be to, jis kalbėjo alegorijomis.

Teosofas. Tada kodėl jūsų Bažnyčios nemoko, kad amžinų kančių ir pragaro ugnies doktriną taip pat reikėtų suprasti kaip alegoriją? Kodėl kai kurie iš jūsų populiariausių pamokslininkų reikalauja tiesiogiai priimti pragaro ugnį ir fizines kančias nedegioms „asbestinėms“ sieloms, tuo pat metu faktiškai leisdami sau kitus dalykus traktuoti kaip alegorijas taip, kaip jas suprantate ir jūs? Jeigu viena yra alegorija, tai kita – taip pat. Jei pragaro ugnis – tiesioginė teisybė, tai ir Kristaus priesakai, pasakyti per Kalno Pamokslą, taip pat turi būti suprasti tiesiogiai. Ir aš pasakysiu jums, kad daugelis iš tų, kurie netiki Kristaus dieviškumu – kaip, pavyzdžiui, grafas Levas Tolstojus ir teosofai, kurių yra ne vienas – tikrai vykdo šį kilnų, ir todėl universalų, priesaką tiesiogiai. Ir dar daugiau gerų vyrų ir moterų elgtųsi taip pat, jeigu jie nebūtų daugiau negu įsitikinę, kad tokie veiksmai greičiausiai atves juos į bepročių namus – tokie jau yra jūsų krikščioniškieji įstatymai!

362 Klausiantis. Bet juk kiekvienas, neabejotinai, žino, kad ir privati, ir visuomeninė labdara kasmet skaičiuojama milijonais?

Teosofas. O, taip; ir pusė iš jų, prieš patekdami vargstantiems, prilimpa prie rankų, per kurias jie eina; o didžioji likusi dalis patenka į „profesionalių“ vargšų rankas, per daug tingių, kad dirbtų, ir, tokiu būdu, neatneša jokios naudos tiems, kurie iš tikrųjų kenčia skurdą. Argi jūs negirdėjote, kad pirmoji didžiulio labdaros srauto vienam Londono Ist-Endo rajonui pasekmė buvo nuomos mokesčio pakėlimas maždaug dvidešimčia procentų už būstus Vaitčepele?

363 Klausiantis. O ką, jūsų manymu, reikėtų daryti?

Teosofas. Veikti individualiai, o ne masiškai – prisilaikant šiaurės buddistų priesakų:

Niekada nedėk maisto į alkanojo burną svetima ranka.

Niekada neleisk tavo kaimyno šešėliui (trečiam asmeniui) atsistoti tarp tavęs ir tavo dosnumo objekto.

Neleisk saulei išdžiovinti ašaros anksčiau, nei tu ją nušluostysi.

Niekada neduok per savo tarnus pinigų vargstantiems ir maisto vienuoliui prie tavo durų, kad tavo pinigai nesumenkintų dėkingumo ir tavo maistas nevirstų tulžimi.

364 Klausiantis. Bet kaip tai galima įgyvendinti praktiškai?

Teosofas. Teosofiškai gailestingumas suvokiamas kaip asmeninės pastangos kitų gerovei; asmeninis gailestingumas ir gerumas; asmeninis domėjimasis kenčiančių gerove; asmeninė užuojauta, dėmesingumas ir dalyvavimas, sprendžiant jų problemas ir poreikius. Mes, teosofai, netikime pinigų (jeigu mes jų turėtume, reikia patikslinti) dalinimu per kitus žmones ar organizacijas. Mes tikime, kad suteikiame pinigams tūkstantį kartų didesnę jėgą ir efektyvumą, kai užmezgamas asmeninis kontaktas ir pareiškiama užuojauta tiems, kuriems to stinga. Mes tikime dvasinio troškulio numalšinimu taip pat stipriai, jeigu ne stipriau, kaip ir skrandžio užpildymu, nes dėkingumas atneša daugiau naudos tam, kuris jį jaučia, negu tam, kam yra dėkingi. Kur gi dėkingumas, kurį turėjo sukelti jūsų „milijonai sterlingų“? Kur atsakomieji geri jausmai? Ar gi dėkingumas pasireiškia per Ist-Endo rajono skurdžių neapykantą turtingiems ir per augančią anarchiją ir betvarkę? O gal ją demonstruoja tie tūkstančiai nelaimingų mergaičių, „prakaitą varančios“ sistemos aukų, kurios priverstos eiti į gatves, kad kaip nors sudurtų galą su galu? Ar dėkoja jums jūsų bejėgiai seneliai ir senutės už namus? O gal už nuodingus, nesveikus būstus jums dėkoja neturtingieji, kuriems leidžiama auginti naują ligonių kartą, sergančius skrupulu, rachitu bei kitomis ligomis vaikus, paklusniai dėdami pinigus į neprisipildančias besočių Šeilokų, namų savininkų, kišenes? Todėl kiekvienas soverenas iš tų „milijonų“, paaukotas gerų ir siekiančių gailestingumo žmonių, krenta ant tų vargšų, kurių gyvenimui palengvinti jie buvo skirti, deginančiu prakeiksmu, o ne gero norėjimu. Mes tai vadiname nacionalinės karmos išsigimimu, atpildo dieną pasekmės bus siaubingos.

 

Teosofija liaudžiai

365 Klausiantis. Ir jūs galvojate, kad teosofija gali padėti pašalinti tą blogį, netgi veikdama nepalankiomis praktinėmis šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis?

Teosofas. Jeigu mes turėtume daugiau pinigų ir jeigu daugeliui teosofų nereikėtų dirbti dėl savęs išmaitinimo – aš tvirtai įsitikinusi, kad mes galėtume tai padaryti.

366 Klausiantis. Kaip? Jūs tikite, kad jūsų doktrinos, taip sunkiai suprantamos net labai išsilavinusiems žmonėms, gali būti suprastos neišsilavinusių masių?

Teosofas. Jūs pamirštate vieną dalyką: jūsų šlovinamas šiuolaikinis išsilavinimas ir yra kaip tik tai, kas apsunkina jums teosofijos supratimą. Jūsų protas taip perpildytas intelektualinėmis subtilybėmis ir prietarais, kad jūsų įgimta tiesos suvokimo intuicija negali veikti. Nereikia metafizikos ir išsilavinimo tam, kad žmogus bendrais bruožais suprastų karmos ir reinkarnacijos tiesas. Pažvelkite į milijonus vargšų, neišsilavinusių buddistų ir indusų, kuriems karma ir reinkarnacija yra neabejotina realybė tik todėl, kad jų protai niekada nebuvo priverstinai verčiami vystytis nenatūralia vaga. Jų įgimtas žmogiškas teisingumo jausmas niekada nebuvo iškreiptas pasakojimais apie tai, kad jų nuodėmės bus atleistos, nes dėl jų buvo nužudytas kitas žmogus. Ir, pastebėkite, buddistai gyvena pagal savo įsitikinimus, nemurmėdami prieš karmą arba prieš tai, ką jie supranta kaip teisingą bausmę; kai tuo tarpu krikščioniškoji prastuomenė negyvena pagal savo moralinius idealus ir nepriima savo lemties kaip pelnytos. Iš čia murmėjimas, nepasitenkinimas ir įnirtinga kova dėl išgyvenimo Vakarų šalyse.

367 Klausiantis. Bet šitas pasitenkinimas su savo lemtimi, kurį jūs taip giriate, visiškai atima bet kokį norą stengtis ir sustabdo progresą.

Teosofas. O mes, teosofai, tvirtiname, kad jūsų šlovinamas progresas ir civilizacija yra ne ką daugiau nei sankaupa klajojančių žiburėlių, mirksinčių virš pelkės, skleidžiančios nuodingus ir mirtį nešančius garus, nes matome, kad egoizmas, nusikalstamumas, amoralumas ir visos kitos blogybės, kurias tik galima įsivaizduoti, krenta ant nelaimingos žmonijos iš tos Pandoros skrynios, kurią jūs vadinate progreso amžiumi, ir visa tai auga kartu su jūsų materialine civilizacija. Geriau jau susitaikyti su buddistinių šalių neveiklumu ir inertiškumu, nei mokėti tokią kainą, kuri viso labo yra politinės vergijos pasekmė.

368 Klausiantis. Vadinasi, visa ta metafizika ir visas tas mistizicmas, kuriais jūs tiek daug užsiimate, neturi jokios reikšmės?

Teosofas. Masėms, kurioms reikalingos tik praktinis vadovavimas ir palaikymas, tai ne taip jau svarbu; bet apsišvietusiems, apsigimusiems tų masių lyderiams, kurių minčių vaizdiniai ir veikimo būdai anksčiau ar vėliau masės priims, tai turi didžiulę svarbą. Tik studijuodamas filosofiją išsilavinęs ir inteligentiškas žmogus gali išvengti intelektualinės savižudybės – aklo tikėjimo; ir tik įsisavinęs Rytų mokymų (kad ir ne ezoterinių) griežtą nuoseklumą ir loginį nuoseklumą jis galės suprasti jų tiesas. Įsitikinimas palaiko entuziazmą, o „entuziazmas, - sako Bulveris Litonas (1831-1891), – yra nuoširdumo dvasia, ir be jo tiesa nepasieks pergalės“; taip pat R.V.Emersonas (1803-1882) labai teisingai pastebi, kad „bet kuris didis ir įkvepiantis judėjimas pasaulio analuose pažymimas kaip entuziazmo triumfas“. Ir kas geriau gali sukelti tokį jausmą, nei mūsų rytų doktrinų filosofija - tokia pakylėta, nuosekli, logiška ir visa apimanti?

369 Klausiantis. Vis tik, teosofijos priešai pakankamai skaitlingi, ir kasdien ji įgyja vis naujų oponentų.

Teosofas. Būtent tai ir įrodo būdingą jai pranašumą ir jos vertę. Žmonės neapkenčia tik to, ko bijo, ir niekas nesivargins sunaikinti tai, kas jam negresia ir neišeina už vidutinybės rėmų.

370 Klausiantis. Jūs tikitės šį entuziazmą kada nors perteikti masėms?

Teosofas. Kodėl gi ne? Juk istorija mums rodo, kad masės su entuziazmu priėmė buddizmą, ir tuo pat metu, kaip buvo jau pasakyta ankščiau, praktinis prisilietimas prie šios filosofijos etikos iki šiol akivaizdus – mažas nusikalstamumas buddistinėse tautose, palyginus jas su bet kurios kitos religijos pasekėjais. Svarbiausia, panaikinti patį nusikalstamumo ir amoralumo šaltinį, kuris slypi tikėjime, teigiančiame, kad galima išvengti savo paties veiksmų pasekmių. Vieną kartą išaiškinkite žmonėms tą didingiausią iš visų dėsnių - karmos ir reinkarnacijos dėsnį - ir, gretimai, leiskite jiems pajusti tikrą žmogiškos prigimties vertės jausmą, ir jie nusisuks nuo blogio ir šalinsis jo taip pat, kaip ir fizinio pavojaus.

 

Kaip nariai gali padėti draugijai

371 Klausiantis. Kaip Teosofijos Draugijos nariai gali padėti tam darbui?

Teosofas. Visų pirma, studijuoti ir suvokti teosofines doktrinas tam, kad vėliau galėtų mokyti kitus, ypač jaunus žmones. Antra, išnaudoti bet kurią galimybę papasakoti ir paaiškinti kitiems, kas yra teosofija ir kuo ji nėra; šalinti neteisingai susikurtus įsivaizdavimus ir žadinti susidomėjimą mokymu. Trečia, dalyvauti mūsų literatūros platinime, turint lėšų pirkti knygas, duoti jas skaityti kitiems ir skatinti taip elgtis savo draugus. Ketvirta, visomis leidžiamomis įstatymų priemonėmis ginti Draugiją nuo neteisingų šmeižtų, kurie visą laiką yra platinami. Ir, penkta – ir tai yra svarbiausia – mokyti savo asmeninio gyvenimo pavyzdžiu.

372 Klausiantis. Bet man neatrodo, kad visa ta literatūra, kurios platinimui jūs teikiate tokią didelę reikšmę, gali turėti praktinės pagalbos žmonijai vertę. Tai ne praktinė labdara.

Teosofas. Mes galvojame kitaip. Mes galvojame, kad gera knyga, duodanti peno mąstymui, sutvirtinanti ir praskaidrinanti protus, padeda jiems suprasti tas tiesas, kurias jie miglotai jaučia, bet negali išreikšti, tai neša realią ir apčiuopiamą naudą. Tai, ką jūs vadinate praktine labdaringa veikla, skirta mūsų tautiečių kūnams, o mes darome tą mažumą, kuri mūsų jėgoms; bet kaip aš jau sakiau, daugelis mūsiškių yra neturtingi, ir pati Draugija neturi pinigų netgi mokėti atlyginimus savo bendradarbiams. Dirbdami iš visų jėgų, mes atiduodame Draugijai ir savo darbą, dažnai, ir savo pinigus. Nedaugelis tų, kurie turi galimybę daryti taip vadinamas labdaros akcijas, prisilaiko buddistinių principų ir tai atlieka patys, nesinaudodami tarpininkais ir neaukodami viešai pinigų labdaros fondams. Ką teosofas turi atlikti visų pirma – tai pamiršti savo asmenybę.

 

Ko teosofas neturi daryti

373 Klausiantis. Ar jūsų Draugijoje yra kokie nors įstatymai arba straipsniai draudžiančio charakterio?

Teosofas. Jų daug, bet – deja! -–jų vykdymas nėra privalomas. Jie išreiškia mūsų organizacijos idealą, bet praktinį jų įgyvendinimą mes priversti palikti pačių narių nuožiūrai. Gaila, bet žmogiško proto būsena mūsų šimtmetyje tokia, kad jeigu mes nepaliksime šių taisyklių, taip sakant, neprivalomomis, tai nei vienas žmogus nesiryš įstoti į Teosofinę Draugiją. Būtent todėl aš priversta taip pabrėžtinai paryškinti skirtumą tarp tikrosios Teosofijos ir Teosofinės Draugijos – jos neverto, nors atkakliai besistengiančio ir turinčio pačius kilniausius ketinimus, skleidėjo.

374 Klausiantis. Ar galėčiau sužinoti, kas tai per pavojingi rifai atviroje Teosofijos jūroje?

Teosofas. Ką gi, galite vadinti juos rifais, nes, tiesą sakant, ne vienas Draugijos narys, nuoširdus ir geranoriškas visuose kituose santykiuose, sudaužė į juos savo kanoją! Ir vis tik, vengti kai kurių veiksmų atrodo paprasčiausiu dalyku pasaulyje! Štai, pavyzdžiui, keletas teosofo įsipareigojimų:

Nei vienas teosofas neturi tylėti, kai girdi šmeižtą ir piktžodžiavimą, skleidžiamus apie Teosofinę Draugiją arba nekaltus žmones, nepriklausomai nuo to, yra jie draugijos nariai, ar ne.

375 Klausiantis. Bet įsivaizduokime, kad tai, ką išgirdo, yra tiesa, arba gali būti tiesa, bet jam ji nežinoma.

Teosofas. Tada jis privalo pareikalauti svarių įrodymų ir bešališkai išklausyti abi puses, prieš leisdamas sklisti kaltinimams. Jūs neturite teisės tikėti piktu, kol negausite įrodymų, patvirtinančių šią tiesą.

376 Klausiantis. O ką daryti po to?

Teosofas. Būtina išreikšti apgailestavimą ir atlaidumą, gailestingumą ir didelę kantrybę, skatinančius mus atleisti mūsų nuodėmingiems broliams ir pareikšti patį švelniausią nuosprendį klystantiems. Teosofas niekada neturi pamiršti, kad viskas kyla iš žmogiškos prigimties trūkumų ir silpnybių.

377 Klausiantis. Ar jis, tokiais atvejais, turi atleisti visiškai?

Teosofas. Bet kuriuo atveju, ir, ypatingai, jeigu nusidėjo prieš jį.

378 Klausiantis. Bet jeigu taip elgdamasis jis rizikuoja pakenkti arba įtaria, kad gali pakenkti kitiems. Ką tada jis turi daryti?

Teosofas. Vykdyti savo pareigą, tai yra elgtis taip, kaip jam pataria jo sąžinė ir aukštoji prigimtis, bet tik nuodugniai viską apmąsčius. Teisingumo esmė yra nepakenkti nei vienai gyvai būtybei; bet teisingumas taip pat iš mūsų reikalauja visada sustabdyti kaltininką, kuris kenkia daugeliui ar bent vienam žmogui.

379 Klausiantis. Kokie kiti draudimai?

Teosofas. Nei vienas teosofas negali tenkintis dyku ir tuščiu gyvenimu, kuris neneša naudos nei jam, nei kitiems žmonėms. Jis turi darbuotis vardan tų kelių, kuriems reikalinga jo pagalba, jeigu jau jis negali darbuotis vardan visos žmonijos ir tokiu būdu padėti skleisti teosofiją.

380 Klausiantis. Tam reikalinga išskirtinė natūra, ir greičiausiai, kai kuriems žmonėms tai pernelyg sunku.

Teosofas. Tada jiems geriau nestoti į Teosofinę Draugiją, negu elgtis veidmainiškai. Iš nieko nereikalaujama daugiau, negu jis gali duoti, ar tai būtų ištikimybė veiklai, laikas, darbas ar pinigai.

381 Klausiantis. Kas dar?

Teosofas. Nei vienas dirbantis Draugijos narys neturi per daug sureikšminti savo asmeninių pasiekimų ir patyrimo, studijuojant teosofiją; bet turi būti pasiruošęs atlikti altruistinį darbą, kuris jam įveikiamas. Jis neturi visos atsakomybės ir teosofinio judėjimo svorio perdėti ant nedaugelio entuziastų pečių. Kiekvienas narys turi suvokti, kad jo pareiga – pagal savo galimybes dalyvauti bendroje veikloje ir padėti visiems, kuo tik jis sugeba.

382 Klausiantis. Tai pakankamai teisinga. O kas toliau?

Teosofas. Nei vienas teosofas neturi iškelti savęs ar savo asmeninių jausmų aukščiau už Draugijos interesus. Tam, kuris dėl asmeninio pasipuikavimo, garbės ar pasaulietiškos naudos aukoja Draugijos interesus ir kitų žmonių reputaciją, neturi būti leista likti Draugijos nariu. Viena vėžinė ląstelė pažeidžia visą kūną.

383 Klausiantis. Ar kiekvieno nario pareiga yra mokyti kitus ir skleisti teosofiją?

Teosofas. Taip. Nei vienas narys neturi teisės dykaduoniauti prisidengdamas tuo, kad jis per mažai žino, kad mokytų. Jis gali būti užtikrintas, kad visada atsiras toks, kuris žino dar mažiau. Jis net nepastebės savo nemokšiškumo ir nesistengs jo pašalinti, kol nepabandys mokyti kitų. Bet tai nėra svarbiausia.

384 Klausiantis. Ką jūs tada laikote svarbiausiomis teosofo pareigomis?

Teosofas. Visada būti pasiruošusiu pamatyti ir pripažinti savo klaidas. Geriau jau nusikalsti perdėtu pagyrimu, negu sumenkinti kito pastangas. Niekada nešmeižti kito žmogaus ir nepiktžodžiauti už jo nugaros. Visada kalbėti atvirai ir tiesiai į akis tai, ką turite prieš jį. Niekada neatkartoti gandų, nukreiptų prieš kažką, ir nemaitinti keršto jausmo tiems, kurie jus įžeidė.

385 Klausiantis. Tačiau sakyti žmonėms tiesą į akis dažnai būna pavojinga. Ar jūs taip negalvojate? Aš žinau, kad vienas jūsų Draugijos narys, kuris buvo žiauriai įžeistas, paliko Draugiją ir tapo didžiausiu jos priešu tik todėl, kad jam į akis buvo išsakyta nemaloni tiesa, dėl kurios jis buvo pakaltinamas.

Teosofas. Tokių pas mus buvo daug. Nei vienas Draugijos narys, koks žymus ar nepastebimas jis bebuvo, nepaliko mūsų, netapęs mūsų aršiu priešu.

386 Klausiantis. Kaip jūs tai aiškinate?

Teosofas. Labai paprastai. Pradžioje būdamas visiškai ištikimas Draugijai ir švaistydamas jos adresu per daug išpūstus pagyrimus, savo vėlesnį elgesį ir praeities trumparegiškumą šis atskilėlis galės pateisinti tik tapdamas nekalta ir apgauta auka, tokiu būdu visą kaltę perkeldamas nuo savo ant Draugijos pečių, ypač ant jos vadovų pečių. Tokių žmonių elgesys primena seną pasakėčią apie žmogų su kreivu veidu, kuris sudaužė veidrodį, galvodamas, kad šis iškreipia jo išorę.

387 Klausiantis. Bet kas gi verčia šiuos žmones atsisukti prieš Draugiją?

Teosofas. Beveik visais atvejais vienokia ar kitokia forma buvo užgauta jų puikybė. O tai įvyko todėl, kad jų nuomonė ir nurodymai nebuvo laikomi galutiniais ir nekeliančiais abejonių; ir dar tai, kad jie geriau sutiktų karaliauti pragare, negu tarnauti danguje. Trumpiau kalbant, jie negalėjo susitaikyti su antraeiliu vaidmeniu visame kame. Taip, pavyzdžiui, vienas Draugijos narys – tikras „Misteris Orakulas“ – kritikavo ir beveik šmeižė kiekvieną Draugijos narį tiek pašalinių, tiek teosofų akivaizdoje todėl, kad jie, atseit, yra ne teosofiški, kaltindamas juos kaip tik tuo, kuo pats visą laiką užsiiminėjo. Galiausiai jis paliko Draugiją, paaiškinęs tai giliu įsitikinimu, kad visi mes (ypač steigėjai) – sukčiai! Kitas, užsiimdavęs visomis įmanomomis intrigomis tam, kad taptų vienos didelės Draugijos sekcijos vadovu, supratęs, kad nariai nenori jo rinkti, pasisakė prieš Teosofinės Draugijos steigėjus ir tapo jų aršiausiu priešu, plūsdamas vieną iš jų visur, kur tik galėdamas, vien dėl to, kad šis negalėjo, ir tiesiog nepanoro užkrauti jo tos sekcijos nariams. Štai mirtinai užgautos savimylos atvejis. Dar vienas ruošėsi užsiiminėti ir faktiškai užsiiminėjo juodąja magija, tai yra neleistinu asmeniniu psichiniu poveikiu veikti atskirus narius, tuo pat metu pretenduodamas į ištikimybę ir visas teosofines dorybes. Kai jo veikla buvo sustabdyta, jis nutraukė teosofijos studijavimą ir dabar pačiais aršiausiais būdais piktžodžiauja ir meluoja apie tuos pačius nelaimėlius vadovus, kurių šis doras „narys“ nesugebėjo apgauti, stengdamasis suardyti Draugiją ir apjuodinti jų reputaciją.

388 Klausiantis. O kaip jūs pasielgtumėte su tokiais žmonėmis?

Teosofas. Palikčiau juos jų pačių karmai. Tai, kad vienas žmogus kuria blogį, nėra priežastis kitiems elgtis taip pat.

389 Klausiantis. Bet, sugrįžtant prie šmeižto – kur gi ta riba, kuri atskirtų piktžodžiavimą nuo teisingos kritikos? Ar gi nėra kiekvieno pareiga apsaugoti draugus ir artimus nuo tų žmonių, bendravimas su kuriais yra pavojingas?

Teosofas. Jeigu nuo jų savivalės nukentės kiti, tai, be abejonės, mūsų pareiga yra asmeniškai apsaugoti juos ir užkirsti kelią pavojui. Bet nei vienas kaltinimas kitam žmogui, teisingas jis ar klaidingas, neturi būti paskleidžiamas plačiai. Jeigu kaltinimas teisingas, bet poelgis nepaliečia nieko, išskyrus patį nusidėjėlį, tai palikite jį jo paties karmai. Jeigu kaltinimas melagingas, tai jūs neturite leisti didėti pasaulyje neteisingumui. Todėl nekalbėkite apie tokius dalykus su tais, kurių tiesiogiai tai neliečia. Bet jeigu jūsų apdairumas ir tylėjimas gali pakenkti kitiems, arba sukelti jiems pavojų, tai pridursiu: sakykite tiesą bet kokia kaina, ir kartu su Annesli pasakysiu: „derinkite tai su pareiga, o ne su aplinkybėmis“. Būna situacijų, kai žmogus priverstas pasakyti: „Geriau prarasti apdairumą, negu leisti jam sutrukdyti man atlikti pareigą“.

390 Klausiantis. Man atrodo, kad jei vykdysite tuos principus, jūs nuimsite puikų nemalonumų derlių!

Teosofas. Taip ir yra. Prisieina sutikti, kad mes dabar atviri pačioms toms pačioms pašaipoms, kaip ir ankstyvieji krikščionys. „Pažiūrėkite, kaip šitie teosofai myli vienas kitą!“ – gali būti pasakyta apie mus be šešėlio netiesos.

391 Klausiantis. Jeigu jūs patys pripažįstate, kad Teosofinėje Draugijoje piktžodžiavimo, šmeižto ir susipriešinimo yra tiek pat, jeigu ne daugiau, nei krikščioniškose bažnyčiose, nekalbant jau apie mokslines draugijas, ar galiu aš paklausti: kokia tai brolija?

Teosofas. Tikrai, kol Draugija nereorganizuota ir joje nepersijoti nariai, šiuo momentu tai labai prastas pavyzdys, nei kiek ne geresnis už kitus. Bet prisiminkite, kad žmogiška prigimtis, kaip Teosofinėje Draugijoje, taip ir už jos ribų, išlieka tokia pati. Jos nariai nėra šventieji – geriausiu atveju jie nusidėjėliai, besistengiantys pasikeisti, bet dėl žmogiškų silpnybių lengvai atsitraukiantys. Prie to pridurkite, kad mūsų „Brolija“ nėra pripažinta organizacija ir išlieka, taip sakant, už jurisdikcijos ribų. Be to, ji yra chaoso būsenoje ir kaip nei viena kita organizacija nepelnytai nepopuliari. Todėl nenuostabu, kad jos nariai, nesugebėję atitikti jos idealo ir palikę Draugiją, kreipiasi į mūsų priešus, tikėdamiesi pritariančios užuojautos, ir visą savo kartėlį bei įtūžį išlieja į tam jau paruoštas ausis! Žinodami, kad susilauks palaikymo, užuojautos ir kad bus patikėta bet kokiu jų mestu kaltinimu, net pačiu absurdiškiausiu, jie skuba patirti malonumą apjuodindami Teosofinę Draugiją ir nukreipia savo neapykantą į nekaltą veidrodį, perdaug tiksliai atspindėjusį jų tikruosius veidus. Žmonės niekada neatleidžia tiems, su kuriais jie pasielgė neteisingai. Nes už dėkingumą jie atsimokėjo nedėkingumu, šis jausmas stumia juos į pamišimą savęs išteisinimo prieš visą pasaulį ir prieš savo sąžinę. O pasaulis per daug pasiruošęs tikėti viskuo, kas sakoma prieš draugiją, kurios jis nekenčia. Apie sąžinę aš daugiau nekalbėsiu, nes atrodo, kad ir taip pasakiau per daug.

392 Klausiantis. Jūsų padėtis man atrodo nepavydėtina.

Teosofas. Taip, bet ar neatrodo jums, kad už pačios Draugijos ir jos filosofijos turėtų būti kažkas labai kilnaus, iškilaus ir tikro, jeigu lyderiai ir to judėjimo steigėjai vis tik dirba toliau vardan jos, atiduodami tam visas savo jėgas? Vardan jos jie aukoja visus savo patogumus, pasaulietišką suklestėjimą ir sėkmę, netgi savo gerą vardą ir reputaciją – taip, ir savo garbę–- susilaukdami tik nesibaigiančio ir nenutrūkstamo šmeižto, negailestingų užgauliojimų, nesilpnėjančių apkalbų, pastovaus nedėkingumo ir geriausių jų siekų nesupratimo, smūgių ir niuksų iš visų pusių – tada, kai vos tik metę savo darbą, jie iškart atpalaiduotų save nuo bet kokios atsakomybės ir išsigelbėtų nuo tolimesnių išpuolių.

393 Klausiantis. Prisipažinsiu, toks atkaklumas mane stulbina, ir aš stebiuosi, kam jūs visa tai darote.

Teosofas. Patikėkite manimi, ne dėl savimeilės patenkinimo, bet tik vildamiesi paruošti nors tuos nedaugelį žmonių, kurie galės pratęsti mūsų darbą žmonijos labui pagal pradinę programą, kai steigėjų jau nebebus gyvųjų tarpe. Jie jau rado keletą tokių kilnių ir atsidavusių sielų, kurios užims jų vietas. Dėka tų nedaugelio būsimos kartos ras kelią į palaimą truputį mažiau dygliuotą ir truputį platesnį, ir, tokiu būdu, visos tos kančios duos gerus rezultatus, o jų pasiaukojimas nebus beprasmis. Pagrindinis, fundamentalus Draugijos tikslas šiandien – pasėti žmonių širdyse sėklas, kurios laikui bėgant sudygs ir susidarius palankesnėms sąlygoms padės įvykdyti sveiką reformą, galinčią tautinėms masėms suteikti daugiau laimės, negu iki šiol jos kada nors turėjo.


XIII KLAIDINGAS TEOSOFINĖS DRAUGIJOS SUVOKIMAS

 

Teosofija ir asketizmas

394 Klausiantis. Aš girdėjau, kad jūsų Draugijos įstatai lyg ir reikalauja, kad visi jos nariai būtų vegetarai, griežti asketai ir nesituoktų; bet jūs iki šiol nieko panašaus nesakėte. Gal galėtumėte kartą ir visiems laikams pasakyti tiesą?

Teosofas. Tiesa yra tokia, kad mūsų įstatai nieko panašaus nereikalauja. Teosofinė Draugija ne tik nereikalauja, bet net ir nelaukia iš savo narių, kad jie taptų asketais kokiu nors atžvilgiu, išskyrus – jeigu jūs tai pavadinsite asketizmu – kad jie siektų būti naudingais žmonėms ir nebūtų egoistais.

395 Klausiantis. Ir vis tik daugelis jūsų narių yra griežti vegetarai ir neslepia savo ketinimų nesituokti. Dažniausiai tai tie, kurie aktyviai dalyvauja jūsų Draugijos veikloje.

Teosofas. Tai natūralu, nes dauguma pačių rimčiausių mūsų bendradarbių priklauso Draugijos vidinei sekcijai, apie kurią aš jums jau kalbėjau.

396 Klausiantis. Vadinasi, vidinėje sekcijoje jūs vis tik reikalaujate praktiško asketizmo?

Teosofas. Ne; net ten mes nenurodinėjame ir jo nereikalaujame; bet matau, kad vertėtų jums paaiškinti, koks mūsų požiūris į asketizmą, ir tada jūs viską suprasite apie vegetarizmą ir vis kita.

397 Klausiantis. Tęskite, prašau.

Teosofas. Kaip aš jau jums sakiau, dauguma iš tų, kurie tikrai rimtai studijuoja teosofiją ir aktyviai dirba mūsų Draugijos labui, nori pasiekti kažko daugiau, nei paprasčiausiai teoriškai studijuoti mūsų teikiamas tiesas. Jie nori pažinti tiesą betarpiškai, asmeniniu patyrimu ir studijuoti okultizmą tam, kad įgytų išminties ir jėgos, kurios poreikį jaučia todėl, kad nori padėti kitiems veiksmingai ir apgalvotai, o ne aklai ir atsitiktinai. Todėl, anksčiau ar vėliau, jie įstoja į vidinę sekciją.

398 Klausiantis. Bet jūs sakėte, kad „asketizmo praktika“ yra neprivaloma net vidinėje sekcijoje?

Teosofas. Taip; bet, pirmiausia, ką gauna, įstoję į ją – tai aiškų suvokimą apie kūno, arba fizinio apvalkalo, santykį su vidiniu, tikruoju žmogumi. Jiems pademonstruojamas ir paaiškinamas tarpusavio santykis tarp tų dviejų žmogiškos prigimties aspektų, ir greitai jie suvokia, kad vidinis žmogus yra daug svarbesnis už išorinį futliarą – kūną. Juos moko, kad aklas, neprotingas asketizmas yra paprasčiausia kvailystė; kad Šv.Lauro, apie kurį jau kalbėjau, kaip ir indų fakyrų bei gyvenančių džiunglėse asketų elgesys, kai jie pačiu siaubingiausiu ir žiauriausiais būdais pjausto, degina ir sekina savo kūnus, yra savęs kankinimas egoistiniais tikslais, vykdomas tam, kad išsiugdyti valią, bet tai absoliučiai nenaudinga siekiant tikrojo dvasingumo, arba teosofinio tobulėjimo.

399 Klausiantis. Aš supratau, kad jūs pripažįstate tik moralinį asketizmą, kaip tikslo pasiekimo priemonę – o būtent, pasiekti visišką vidinės žmogaus prigimties pusiausvyrą ir pilnai sutramdyti kūną su visais jo norais ir aistromis?

Teosofas. Būtent taip. Bet ši priemonė turi būti naudojama protingai ir išmintingai, o ne aklai ir nemąstant. Reikia veikti kaip atletui, kuris treniruodamasis ruošiasi svarbioms varžyboms, o ne tapti panašiu į šykštuolį, kuris marina save badu, kad patenkintų savo aistrą auksui.

400 Klausiantis. Bendrą jūsų idėją supratau. Dabar norėčiau sužinoti, kaip ji taikoma praktikoje. Pavyzdžiui, vegetarizmas.

Teosofas. Vienas žymus vokiečių mokslininkas pademonstravo, kad kiekvienas gyvuliškas audinys, nepriklausomai nuo to, kaip jis bus apdirbtas gaminimo metu, išsaugo savybes to gyvulio, kuriam priklausė, ir jas galima nustatyti. Be to, kiekvienas pagal skonį gali atpažinti, kokią mėsą jis valgo. Mes žengiame žingsnį į priekį ir patvirtiname, kad gyvulio mėsa, įsisavinta žmogaus kaip maistas, fiziologiškai perduoda žmogui atskiras to gyvulio charakteristikas. Be to, okultinis mokslas moko ir akivaizdžiai demonstruoja tai savo mokiniams, taip pat parodydamas, kad didžiausio „sugrubėjimo“ ir „sugyvulėjimo“ poveikį žmogui padaro stambių gyvulių mėsa; mažiau tai pasireiškia nuo paukščių mėsos, dar mažiau nuo žuvų ir kitų šaltakraujių gyvių, ir mažiausiai jaučiamas, kai maitinamasi vaisiais ir daržovėmis.

01 Klausiantis. Tada jam būtų geriausia nevalgyti iš viso?

Teosofas. Jeigu žmogus galėtų gyventi be maisto – žinoma. Bet taip jau sutvarkyta, kad jis turi valgyti, kad gyventų; todėl rimtiems mokiniams mes rekomenduojame valgyti tokį maistą, kuris minimaliai teršia ir apsunkina jų kūnus ir smegenis ir mažiausiai lėtina ir stabdo jų intuicijos, vidinės jėgos ir sugebėjimų vystimąsi.

402 Klausiantis. Vadinasi, jūs nesutinkate su visais tais argumentais, kuriuos paprastai naudojasi vegetarai?

Teosofas. Žinoma, ne. Kai kurie jų argumentai labai silpni ir dažnai remiasi melagingomis prielaidomis. Bet, iš kitos pusės, daug iš to, ką jie sako, yra visiška tiesa. Pavyzdžiui, mes tikime, kad ligų plitimas ir, ypatingai, padidėjęs joms polinkis, kuris tampa charakteringu mūsų laikų bruožu, – daugeliu atveju yra mėsos valgymo pasekmė, ir, ypatingai, mėsos konservų. Bet kad tai išnagrinėti nuosekliai ir iš esmės, prireiks per daug laiko, todėl eikime toliau.

403 Klausiantis. Dar vienas klausimas. Kaip žiūri į maistą jūsų vidinės sekcijos nariai, kai serga?

Teosofas. Žinoma, jie vykdo geriausius praktinius patarimus, kuriuos tik gali gauti. Ar gi jūs iki šiol nesupratote, kad šiuo atžvilgiu mes niekam neuždedame jokių sunkių ir griežtų įpareigojimų? Įsiminkite kartą ir visiems laikams, kad visais panašiais klausimais mes prisilaikome protingo, o ne fanatiško požiūrio. Jeigu dėl ligos ar ilgo pripratimo žmogus negali apseiti be mėsos, tegul ją valgo. Tai nėra nusikaltimas; tai tik truputį pristabdys jo vystimąsi; juk galų gale grynai kūniški veiksmai ir funkcijos turi kur kas mažesnę reikšmę, negu tai, ką žmogus galvoja ir jaučia, kokius norus jis brandina, leisdamas įsitvirtinti jiems prote ir augti.

404 Klausiantis. Tai vyno ir spiritinių gėrimų, aš galvoju, jūs taip pat nepatariate žmonėms vartoti?

Teosofas. Moraliniam ir dvasiniam žmonių augimui jie dar blogesni už mėsą, kadangi alkoholis visose savo išraiškose žmogaus psichiką veikia tiesiogiai, akivaizdžiai ir labai naikinančiai. Didesnę žalą vidinių jėgų vystimuisi už vyno ir spiritinių gėrimų vartojimą daro tik reguliarus hašišo, opiumo ir panašių narkotikų vartojimas.

 

Teosofija ir santuoka

405 Klausiantis. Dabar kitas klausimas; ar privalo žmogus tuoktis arba nesituokti?

Teosofas. Tai priklauso nuo to, apie kokį žmogaus jūs kalbate. Jeigu jūs turite galvoje žmogų, kuris ketina gyventi pasaulietišką gyvenimą ir, būdamas geras, rimtas teosofas ir stropus mūsų bendradarbis, vis tik turi norų ir prisirišimų, prikaustančių jį prie pasaulio; kuris, trumpai kalbant, nejaučia, kad visiškai nutraukė ryšius su tuo, ką žmonės vadina gyvenimu, ir kad jis trokšta vienintelio dalyko – pažinti tiesą ir galėti padėti kitiems – tai jis neturi priežasčių nesituokti, jeigu jis, žinoma, nori surizikuoti šioje loterijoje, kurioje pralošiančių bilietų žymiai daugiau, negu išlošiančių. Jūs, tikriausiai, negalvojate, kad mes esame tokie kvailiai ir fanatikai, kad iš principo kalbėtume prieš santuoką? Visiškai priešingai: išskyrus nedaugelį atvejų, siejamų su praktiniu okultizmu, santuoka yra vienintelis būdas prieš amoralumą.

406 Klausiantis. Bet kodėl šių žinių ir galių negalima įgyti, gyvenant šeimyninį gyvenimą?

Teosofas. Brangus mano pone, kalbėdama su jumis aš negaliu leistis į fiziologines smulkmenas, bet galiu jums pateikti akivaizdų ir, tikiuosi, jus patenkinantį atsakymą, kuris paaiškins, kokios to reikalavimo moralinės priežastys. Ar gali žmogus vienu metu tarnauti dviem ponams? Ne! Lygiai taip pat jis negali dalinti dėmesio tarp žmonos ir okultizmo. Jeigu jis ir pabandys, tai jam nepavyks atlikti pakankamai gerai nei vieno, nei kito. Ir leiskite jums priminti, kad praktinis okultizmas – per daug rimtas ir pavojingas užsiėmimas žmogui, jeigu jis neatsidavęs tam visiškai ir nepasiruošęs paaukoti visko ir, visų pirma savęs tam, kad pasiektų tikslą. Bet tai netaikoma mūsų vidinės sekcijos nariams. Aš kalbu tik apie tuos, kurie tvirtai nusprendė eiti mokinio keliu, vedančiu į aukščiausiąjį tikslą. Tuo tarpu daugelis, jeigu ne visi, vidinės sekcijos narių yra tik pradedantieji, kurie šiame gyvenime tik ruošiasi tam, kad kituose gyvenimuose pasuktų šiuo Keliu.

 

Teosofija ir švietimas

407 Klausiantis. Vienas iš pačių stipriausių jūsų argumentų yra tas, kad egzistuojančios Vakaruose religinės formos, kaip ir populiarus dabar materializmas, kurį jūs laikote „nykstančiu niekingumu“, yra netinkami žmonėms, nes tai kuria tik vis didėjančią kančią ir skurdą, ypač pasireiškiančius didžiuosiuose miestuose, ir to negalima paneigti. Bet jūs negalite nepripažinti, kaip daug jau yra padaryta ir vis daroma, kad esama padėtis švietimo ir žinių skleidimo pagalba būtų ištaisyta.

Teosofas. Būsimos kartos vargu ar bus jums dėkingos už tokį „žinių skleidimą“; be to dabartinis jūsų švietimas vargu ar atneš daug naudos badaujančių vargšų masėms.

408 Klausiantis. Bet duokite mums laiko! Juk liaudies švietimą mes pradėjome vos prieš keletą metų.

Teosofas. O ką, leiskite paklausti, nuo penkiolikto amžiaus veikė jūsų krikščioniškoji religija, jeigu jūs patys pripažįstate, kad iki šiol masių švietimas net nebuvo vykdomas; ta veikla, kuria krikščioniška, tai yra sekanti Kristaus mokymu, bažnyčia ir žmonės turėtų užsiiminėti?

409 Klausiantis. Galbūt, jūs ir teisi; bet dabar...

Teosofas. Panagrinėkime švietimo problemą plačiau, ir aš jums įrodysiu, kad daugelis jūsų išgirtų „patobulinimų“ neša ne naudą, o žalą. Neturtingų vaikų mokyklos, nors ir mažiau naudingos, negu galėtų būti, vis tik yra geros, palyginus jas su ta šlykščia aplinka, kurioje gyventi tuos vaikus pasmerkė jūsų šiuolaikinė visuomenė. Truputis praktinės teosofijos padėtų toms nelaimingoms kenčiančioms masėms šimtą kartų daugiau, negu visos tos dažnai nereikalingos informacijos brukimas.

410 Klausiantis. Bet tikrumoje...

Teosofas. Leiskite, prašau, man užbaigti. Jūs palietėte temą, kuri mus, teosofus, labai skaudina, ir aš turiu išsisakyti iki galo. Aš visiškai sutinku, kad vaikui, užaugusiam lūšnynuose, kuriam žaidimų aikštele tampa nuotėkų griovys, kuris pastoviai girdi grubius žodžius ir mato mosikuojamus kumščius, kasdien kurį tai laiką praleisti erdvioje švarioje klasėje, kurios dažnai papuoštos gėlėmis, o sienos nukabinėtos paveikslėliais – didelis pasiekimas. Ten jį moko švaros, mandagumo, tvarkingumo; jis mokosi dainuoti ir groti; ten jis turi žaislų, skatinančių mąstyti; ten jis mokomas dirbti rankomis; su juo ten kalba šypsodamiesi; ten jam priekaištauja nepiktai, ar net įkalbinėja, o ne apipila prakeiksmais. Visa tai auklėja vaikuose žmogiškumą, pažadina jų smegenis ir daro juos atvirais intelektualiam ir moraliniam poveikiui. Nors mokyklos dar nėra visai tokios, kokios galėtų ir turėtų būti, bet lyginant jas su tų vaikų namais, tai atrodo kaip rojus; ir vaikai iš lėto pradeda įtakoti savo namus. Ir nors tai teisinga daugeliui valstybinių mokyklų, jūsų sistema nusipelno pačių griežčiausių priekaištų.

411 Klausiantis. Tegul bus taip; tęskite.

Teosofas. Koks yra šiuolaikinio mokymo tikrasis tikslas? Auklėti protą ir vystyti jį teisinga kryptimi? Mokyti bedalius ir nelaimingus žmones atspariai pakelti gyvenimo sunkumus, uždėtus ant jų karmos? Stiprinti jų valią? Įteigti jiems meilę artimui ir abipusės priklausomybės ir brolybės jausmą, tokiu būdu formuojant charakterį, tinkamą praktiniam gyvenimui? Nieko panašaus. Ir vis tik be abejonės, kaip tik tai yra bet kurio tikro mokymo tikslas. Niekas to neneigia; visi jūsų pedagogikos šviesuoliai su tuo sutinka ir mėgsta šia tema papostringauti. Bet koks praktinis pedagogų veiklos rezultatas? Kiekvienas jaunuolis ar vaikas - net kiekvienas jaunosios kartos mokytojas atsakys jums: „Šiuolaikinio mokymo tikslas - išlaikyti egzaminus“. Ši sistema, pasirodo, skirta ne tam, kad ugdytų sveiką lenktyniavimą, bet tam, kad jaunuose žmonėse sužadintų ir augintų pavyduliavimą, pavydą, beveik neapykantą vienas kitam, ruošiant juos tokiu būdu gyvenimui, vietoj gražių jausmų sklidinam paties begėdiškiausio egoizmo ir kovos dėl pripažinimo bei apdovanojimų.

412 Turiu pripažinti, kad čia jūs teisi.

Teosofas. O kokia tikroji tų egzaminų, keliančių šiuolaikiniams paaugliams ir jaunuoliams siaubą, paskirtis? Tai paprasčiausias klasifikacijos metodas, kurio pagalba į lenteles surašomi jūsų mokyklinio mokymo rezultatai. Kitais žodžiais tariant, jie atspindi šiuolaikinio mokslinio metodo praktinį pritaikymą, būdingą žmonių giminės protinei veiklai. Dabartinis „mokslas“ tvirtina, kad intelektas yra mechaninio poveikio smegenų masei rezultatas; todėl logiška, kad šiuolaikinis švietimas turi būti beveik visiškai mechaninis – kažkas panašaus į automatinę mašiną masinei intelektų gamybai. Pakanka nedidelės pažinties su egzaminais, kad pasakytumei, jog jų suteikiamas išsilavinimas - tai tik fizinės atminties treniruotė; ir anksčiau ar vėliau visos jūsų mokyklos nusileis iki tokio lygio. Kalbėti apie teisingą sugebėjimo mąstyti ir svarstyti lavinimą paprasčiausiai neįmanoma, kol viskas vertinama pagal konkursinių egzaminų rezultatus. Be to, mokyklinis mokymas turi didžiulę įtaką charakterio formavimui, ypač moralės požiūriu. Tačiau jūsų šiuolaikinė sistema nuo pradžios iki galo pagrįsta taip vadinamais „moksliniais“ apreiškimais: „kova už būvį“ ir „labiausiai prisitaikiusių išlikimas“. Nuo pat gyvenimo pradžios žmogui pastoviai tai demonstruojama praktiniais pavyzdžiais ir patvirtinama patyrimu, pastiprinant tiesioginiu apmokymu, kol galiausiai nebeįmanoma jo atpratinti nuo minties, kad „aš“ – žemasis, asmeninis, gyvulinis „aš“ – ir yra vienintelis gyvenimo tikslas ir realybė. Tame ir slypi paskesnių kančių, nusikaltimų ir beširdžio egoizmo ištakos, kurių egzistavimą mes visi pripažįstame. Egoizmas, kaip ne kartą buvo pasakyta, – tai žmonijos prakeikimas ir gausus visų šio gyvenimo blogybių ir nusikaltimų šaltinis; jūsų mokyklos yra kaip tik tokio egoizmo daigynas.

413 Klausiantis. Bendrai, visa tai teisinga, bet norėtųsi išgirsti keletą faktų, o taip pat sužinoti, kaip to galima išvengti.

Teosofas. Gerai, pasistengsiu patenkinti jūsų smalsumą. Egzistuoja trys mokyklinių įstaigų grupės: valstybinės, skirtos viduriniojo sluoksnio atstovams, ir uždaros, pradedant vulgariausiomis komercinėmis ir baigiant idealistinėmis-klasikinėmis, su daugybe variantų ir kombinacijų. Praktinė komercinė mokykla palaiko šiuolaikines tendencijas; o sunkiasvorė senovinė ir ortodoksinė klasikinė sau atspindį randa netgi tuose nurodymuose, kurie duodami mokiniams valstybinėse bendro lavinimo mokyklose. Mūsų akyse mokslinės ir materialistinės komercinės mokyklos palaipsniui išstumia silpstančias ortodoksines-klasikines mokyklas. To proceso priežastys yra aiškios. Komercinės mokymo krypties tikslas yra sterlingai, šilingai ir pensai – tai XIX amžiaus summum bonum (aukščiausia gerovė). Tokiu būdu, visos energijos, kuriamos tos „aukščiausios gerovės“ šalininkų smegenų ląstelėmis, sukoncentruotos į vieną tašką; vadinasi, jie iki kažkokio tai laipsnio atstovauja organizuotą išsilavinusių ir linkusių į intelektualius išvedžiojimus mažumos armiją, priešiškai nusistačiusią prieš neišauklėtą paprastų žmonių masę, pasmerktą išnaudojimui stipriau intelektualiai besivystančių tautiečių, kurie nuolat gers jų kraują, parazituos ir sėdės jiems ant sprando. Toks auklėjimas yra ne tik neteosofiškas, bet ir paprasčiausiai antikrikščioniškas. Ir štai rezultatas: tiesioginė tokio švietimo pasekmė yra rinkos užtvindimas darančiomis pinigus mašinomis ir beširdžiais egoistais žmonėmis-žvėrimis, kurie pačiu rūpestingiausiu būdu buvo mokomi apiplėšinėti visus šalia egzistuojančius ir naudotis silpnesnių savo brolių tamsumu!

414 Klausiantis. Tegul taip; tačiau jūs, bet kuriuo atveju, negalite taip kalbėti apie mūsų nuostabias uždaras mokyklas?

Teosofas. Tiksliai taip pat – ne, tai tiesa. Nors, forma jų kitokia, bet vyraujanti jose dvasia yra tokia pati: neteosofiška ir nekrikščioniška, nepriklausomai nuo to, ką ruošia Itonas ir Harrou – mokslininkus ar šventikus ir teologus.

415 Klausiantis. Jūs, žinoma, nenorite pasakyti, kad Itono ir Harrou mokyklos yra „komercinės“?

Teosofas. Ne. Žinoma, kad tarp visų kitų sistemų klasikinė yra gerbiama labiausiai; ir mūsų laikais ji duoda tam tikrą naudą. Mūsų garsiose uždarose mokyklose, kuriose galima įgyti ne tik intelektualinį, bet ir bendrąjį išsilavinimą, klasikinei sistemai ir toliau teikiama pirmenybė. Todėl labai svarbu tai, kad aristokratų ir turtingųjų tėvų bukapročiai vaikai gali lankyti tokias mokyklas, kuriose susieina abiejų tų klasių – „kilmingo kraujo“ ir pinigų – jaunosios atžalos. Bet deja, už vietas tose mokyklose vyksta žiauri kova; kadangi turtuolių klasė auga, ir neturtingi, bet sumanūs vaikai ten gali patekti tik dėka savo stiprios erudicijos – tiek į pačias mokyklas, tiek po to per jas ir į universitetus.

416 Klausiantis. Todėl turtingi „mulkiai“ priversti mokytis dar stropiau, negu jų neturtingi draugai?

Teosofas. Tai tikrai. Bet kaip nebūtų keista, patys kulto „išlieka stipriausi“ šalininkai nesilaiko savo teorijos, kadangi visos jų pastangos nukreiptos į labiausiai „prisitaikiusio“ vietą pasodinti tą, kuris pagal savo prigimtį yra neprisitaikęs. Todėl didelėmis pinigų sumomis jie persivilioja geriausius mokytojus, atitraukdami juos nuo tikrųjų jų mokinių, kad tie mokytojai ištemtų jų netalentingus palikuonis iki profesijos, kurioje vėliau jie be jokios naudos užima daugybę pareigų.

417 Klausiantis. Kaip tai galima paaiškinti?

Teosofas. Visa tai vyksta dėl pražūtingos sistemos, kuri štampuoja prekę pagal užsakymą, nekreipdama jokio dėmesio į natūralius jaunimo polinkius ir talentus. Vos pravėręs vaiko kambario duris nelaimingas mažasis kandidatas žengia į tą progresyvų mokymo rojų ir praktiškai yra panardinamas į paruošiamosios mokyklos džentelmenams rutiną. Ten jį tuoj pat imasi apdoroti to materialiai-intelektualinio fabriko darbuotojai, taip intensyviai grūsdami jam į galvą lotynų, prancūzų ir graikų kalbų pagrindus, datas ir lenteles, kad jei vaikas ir turėjo kokių nors prigimtinių gabumų, jie greitai išspaudžiami iš jo volais, kuriuos Karlailis taip vykusiai pavadino „mirusiomis žodinėmis atsargomis“.

418 Klausiantis. Bet juk be „mirusių žodžių“ jį moko ir dar kai ko, tame tarpe, dar ir tai, kas galėtų jį atvesti į teosofiją, jeigu ir ne tiesiogiai į Teosofinę Draugiją?

Teosofas. Ne taip jau daug. Nes iš istorijos išsamias žinias jis gaus tik apie savo tautą, tinkamas tik tam, kad jis būtų apšarvotas išankstiniu nusistatymu prieš visas kitas tautas ir įmestas į tautinės nesantaikos ir kraujo troškimo duobes, užfiksuotas kronikose. Jūs, tikriausiai, to nepavadinsite „teosofijai“?

419 Klausiantis. Kokius dar prieštaravimus jūs matote?

Teosofas. Dar reikėtų pridurti apie paviršutinišką atrinktų, taip vadinamų, „biblijinių faktų“ žinojimą, kurių mokymasis ignoruoja visus mąstymo reikalavimus. Tai tik atminties lavinimo pamoka, kurioje mokytojo užduodamas klausimas „kodėl?“ reikalauja įvardinti tik aplinkybes, o ne prasmę ir priežastis.

420 Klausiantis. Taip; bet aš girdėjau, kaip jūs sveikinote save su mūsų dienomis pastoviai didėjančiu agnostikų ir ateistų skaičiumi; vadinasi, net ir toje sistemoje, kurią jūs taip stipriai kritikuojate, žmonės mokosi mąstyti ir svarstyti savarankiškai.

Teosofas. Taip; bet tai greičiau vyksta dėl sveikos reakcijos į sistemą, nei dėl jos pačios. Mes kur kas daugiau linkę mūsų Draugijoje matyti agnostikus ir net užkietėjusius ateistus, negu apakusius kurios nors religijos pasekėjus. Agnostiko protas visada atviras tiesai, kai tuo metu fanatikus tiesa akina, kaip saulė – pelėdą. Geriausi, tai yra labiausiai mylintys tiesą, filantropiškiausi ir atviriausi mūsų Draugijos nariai buvo ir yra agnostikai ir ateistai (ta prasme, kad netikintys asmeniniu Dievu). Bet, deja, laisvai mąstančių vaikų beveik nėra: kaip taisyklė, mokymas palieka ant jų savo pėdsaką kaip užgniaužtą ir sudarkytą protą. Tikra, sveika švietimo sistema turi formuoti energingą ir laisvą protą, atvirą tiksliai ir logiškai minčiai, o ne aklam tikėjimui. Kaip jūs galite tikėtis gerų rezultatų, jeigu patys gadinate savo vaikų mąstymą, sekmadieniais versdami juos tikėti biblijiniais stebuklais, o likusias šešias savaitės dienas teigdami, kad mokslo požiūriu panašūs atvejai yra neįmanomi.

421 Klausiantis. Ką jūs tokiu atveju siūlote?

Teosofas. Jeigu mes turėtume pinigų, mes įsteigtume mokyklas, kurios paruoštų ne šiaip sau pasmerktą alkanai mirčiai skaitantį ir rašantį kandidatą. Ten vaikuose, visų pirma, auklėtų pasitikėjimą savimi, meilę visiems žmonėms, altruizmą, abipusį gailestingumą, ir visų svarbiausia, mokytų juos savarankiškai mąstyti ir svarstyti. Grynai mechanišką kalimą mes sumažintume iki absoliutaus minimumo ir pagrindinį laiką pašvęstume jų vidinių jausmų, sugebėjimų ir užslėptų galimybių vystymui ir auklėjimui. Mes pasistengtume su kiekvienu vaiku bendrauti kaip su individualybe ir mokytume jį taip, kad jo gabumai būtų atsiskleisti harmoningai ir tolygiai, ir kad ypatingi jo polinkiai įgautų natūralų vystimąsi. Mūsų tikslas būtų išauklėti laisvus moteris ir vyrus – laisvus intelektualiai ir moraliai – be išankstinio nusistatymo ir, svarbiausia – neegoistiškus. Ir mes esame įsitikinę, kad daug, jeigu ne viskas, gali būti pasiekta deramu ir tikru teosofiniu švietimu.

 

Kodėl gi egzistuoja toks priešiškas nusistatymas prieš teosofinę draugiją?

422 Klausiantis. Jeigu teosofija turi bent pusę jūsų išvardintų teigiamybių, kodėl toks priešiškas požiūris į ją? Tai problema, atrodo, rimtesnė už visas kitas.

Teosofas. Taip jau yra. Bet jūs neturėtumėte pamiršti, kiek galingų priešininkų mes įsigijome nuo to laiko, kai įsikūrė Draugija. Jeigu teosofinis judėjimas būtų tik vienu iš daugelio šių laikų masinių pomėgių, tokių nepavojingų, kaip ir greitai praeinančių, tai iš jo tik pasijuoktų ir paliktų ramybėje (kaip beje ir daro tie, kurie nesupranta tikrosios jo esmės). Bet nieko panašaus apie šį judėjimą pasakyti negalima. Iš esmės, teosofija yra pats rimčiausias šio amžiaus judėjimas, kuris išryškina apgaules, prietarus ir socialines šiandienos negandas, iš kurių maitinasi ir gyvena visiškame pertekliuje visuomenės viršūnėlės ir jų pamėgdžiotojai ir keliaklupsčiautojai, viduriniosios klasės viršūnėlės; kai tuo pat metu naikinami ir marinami badu milijonai vargšų. Pagalvokite apie tai, ir tada jūs labai greitai suprasite, kame slypi priežastis tokio negailestingo persekiojimo, kurį vykdo įžvalgesnieji, matantys tikrąją teosofijos esmę ir todėl jos taip bijantys.

423 Klausiantis. Jūs norite pasakyti, kad tie nedaugelis, kurie suprato, kur veda teosofija, tik dėl to ir nori sunaikinti tą judėjimą? Bet jeigu teosofija veda tik į gėrį, negalite gi jūs net tiems nedaugeliui mesti tokį žiaurų kaltinimą išdavikišku beširdiškumu ir klastingumu?

Teosofas. Priešingai, aš netgi pasiruošusi tai padaryti. Tų mūsų priešų, su kuriais mes buvome priversti kovoti pirmaisiais devintais-dešimtais Draugijos egzistavimo metais, aš nevadinu nei galingais, nei pavojingais; tokiais aš laikau tik tuos, kurie pasirodė prieš tris-keturis paskutiniuosius metus. Jie nepasisako prieš teosofiją nei raštu, nei žodžiu, jie veikia tyliai, pasislėpę už tų kvailų lėlių nugarų, kurios vaidina jų matomų marionečių vaidmenį. Ir netgi daugeliui mūsų Draugijos narių jie būdami nematomi, labai gerai žinomi tikriesiems Draugijos steigėjams ir gynėjams. Bet, dėl kai kurių priežasčių, kol kas jie negali būti įvardinti.

424 Klausiantis. Ar jie žinomi daugeliui jūsiškių, ar tik jums vienai?

Teosofas. Aš niekada netvirtinau, kad žinau juos. Aš galiu juos žinoti arba nežinoti – bet aš žinau apie juos, ir to pakanka; kita vertus, tegul jie kenkia tiek, kiek sugeba. Jie gali padaryti daug žalos pasėdami mūsų gretose abejones – ypač tarp svyruojančių ir tų, kurie apie viską sprendžia pagal išorę. Bet jiems nesugriauti Draugijos, kaip jie besistengtų. Tačiau be šių pavojingų priešų – pavojingų, beje, tik tiems teosofams, kurie neverti šio vardo ir kurių vieta greičiau ne Draugijoje, o už jos ribų, – tai va, ir be jų mūsų priešininkų yra daugiau negu pakankamai.

425 Klausiantis. Ar galite įvardinti bent jau tuos, jeigu nenorite kalbėti apie kitus?

Teosofas. Žinoma, galiu. Mums tenka gintis nuo: 1) amerikietiškų, angliškų, prancūziškų spiritualistų neapykantos; 2) pastoviai priešintis visų konfesijų dvasininkijai; 3) nuo ypatingos neapykantos ir negailestingų misionierių iš Indijos persekiojimų; 4) kurie Psichinių Tyrimų Draugijos vardu, kuri yra tų misionierių organizuoto sąmokslo rezultatas, sukėlė garsiąją ir gėdingą ataką prieš mūsų Teosofinę Draugiją. Pagaliau, mes turime nepamiršti atskirų žymių(!) narių pasitraukimo priežasčių, kurias aš jau paaiškinau anksčiau. Visi jie padarė tai, ką sugebėjo, kad padidintų priešiškumą mums.

426 Klausiantis. Gal galėtumėte papasakoti detaliau, kad galėčiau atsakyti, kai manęs paklaus – apie trumpą Draugijos istoriją, ir kodėl pasaulis visu tuo tiki?

Teosofas. Priežastis paprasta. Dauguma pašalinių žmonių nieko nežinojo nei apie pačią Draugiją, nei apie jos motyvus, tikslus ir įsitikinimus. Nuo pat savo pradžios pasaulis teosofijoje nematė nieko daugiau, kaip tik tai kažkokius stebuklingus reiškinius, kuriais netiki du trečdaliai žmonių, neesančių spiritualistais. Labai greitai Draugija buvo suprasta kaip organizacija, pretenduojanti į „stebuklingų“ jėgų valdymą. Pasaulis niekada nesuprato, kad ji būtent moko netikėti stebuklais absoliučiai, net jų egzistavimo galimybe. Kad draugijoje buvo tik keletas žmonių, valdančių psichines jėgas, ir tik nedaugelis tam teikė ypatingą reikšmę. Niekas nesuprato ir to, kad fenomenai niekada nebuvo daromi viešai, o tik draugams, ir tarnavo tik kaip pagalbinė priemonė tam, kad tiesioginės demonstracijos būdu būtų parodyta, kad tai galima atlikti be tamsių kambarių, dvasių, mediumų ar kokių nors kitokių paprastai naudojamų priemonių. Deja, ši klaidinga nuomonė buvo pabrėžtinai sustiprinta pirmoje knygoje, kuri Europoje sukėlė didelį susidomėjimą – aš turiu galvoje A.P.Sinetto knygą „Okultinis pasaulis“. Jeigu šitas veikalas ir išgarsino Draugiją, tai dar daugiau jis pritraukė šmeižto ir pašaipų nelaimėlių vadovų adresu, parodant juos iškraipytai. Autorius apie tai ne kartą buvo įspėtas, bet jis nekreipė dėmesio į pranašystę – o tai buvo būtent pranašystė, nors šiek tiek ir užslėpta.

427 Klausiantis. Už ką ir nuo kada jūsų nekenčia spiritualistai?

Teosofas. Nuo pirmosios Teosofinės Draugijos egzistavimo dienos. Kai tik tapo žinomu tai, kad mes netikime mirusiųjų dvasių pranešimais, ir taip vadinamas „dvasias“ daugiausia priskiriame astraliniams šešėliams ir išsikūnijusių asmenybių apvalkalams, taip toliau ir panašiai, spiritualistai pajuto baisią neapykantą Draugijai ir ypač jos steigėjams. Ši neapykanta pasireiškė įvairiausios formos šmeižtais, negailestingais asmeniniais išpuoliais ir absurdiškais teosofinio mokymo aiškinimais visuose spausdintiniuose amerikiečių spiritualistų organuose. Mus persekiojo, koneveikė ir dergė metų metus – tai prasidėjo 1875 metais ir tęsiasi iki šios dienos. 1879 metais Teosofinės Draugijos štabas-butas iš Niujorko buvo perkeltas į Indiją, iš pradžių į Bombėjų, o po to, jau ilgam laikui, į Madrasą. Kada pirmoji Draugijos atšaka, Britanijos Teosofinė Draugija, buvo įkurta Londone, angliškieji spiritualistai sutelktinai stojo prieš mus, taip pasielgė ir amerikietiškieji, o jų pavyzdžiu pasekė ir prancūzų spiritai.

428 Klausiantis. Bet kodėl prieš jus priešiškai nusiteikusi dvasininkija – juk, galų gale, teosofinis mokymas nukreiptas prieš materializmą, didžiausią visų religinių formų priešą mūsų laikais?

Teosofas. Dvasininkija nusistačiusi prieš mus pagal bendrą principą: „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Kadangi teosofija nesutinka nei su viena sekta ar tikėjimu, ji laikoma visų jų priešu, nes moko, jog visos jos daugiau ar mažiau klysta. Misionieriai Indijoje mūsų nekentė ir bandė sunaikinti todėl, jog matė, kad apsišvietęs indiško jaunimo ir brahmanų ratas, neprieinamas jiems, beveik visas prisijungė prie Draugijos. Ir vis tik, atmetant tą klasinę neapykantą, Teosofinė Draugija tarp savo narių priskaičiuoja daug šventikų, ir net vieną ar du vyskupus.

429 Klausiantis. O kas paskatino Psichinių Tyrimų Draugiją stoti prieš jus? Juk kai kuriais atžvilgiais jūs sekate ta pačia tyrinėjimų kryptimi ir kai kurie jų nariai priklausė ir jūsų Draugijai?

Teosofas. Iš pradžių su P.T.D. vadovais mes buvome gerais draugais, bet kai „Christian College Magazine“ pasirodė išpuoliai prieš fenomenus, palaikomi pasisakymais vieno apsimetėlio liokajaus, Psichinių Tyrimų Draugija nusprendė, kad susikompromitavo savo „Darbuose” per daug publikuodama apie tuos reiškinius, susijusius su Teosofine Draugija. Jie norėjo išsaugoti autoritetingos ir griežtai mokslinės organizacijos renomė; ir buvo priversti rinktis: ar išsaugoti tokias pozicijas, išmetant už borto Teosofinę Draugiją ir net bandant ją sugriauti, ar aukštosios visuomenės sadukiejų akyse būti priskirtais „lengvatikiams“ teosofams ir spiritams. Jie neturėjo kito pasirinkimo, ir nusprendė išmesti mus už borto. Jiems tai buvo žiauri būtinybė. Bet jie turėjo rasti kokį nors įtikinamą paaiškinimą to gyvenimo, pilno ištikimybės ir nenuilstančio darbo, kurį gyveno du mūsų steigėjai, visiškai neturėdami materialinės naudos ir kitų privilegijų; ir tada mūsų priešai buvo priversti griebtis triskart absurdiškos ir kvailos „rusų šnipės“ idėjos. Bet senas posakis: „kankinių kraujas – bažnyčios sėklos“ vėl patvirtino savo tiesą. Po pirmojo šoko Teosofinės Draugijos narių skaičius padidėjo dvigubai ir net trigubai, bet padarytas blogas įspūdis vis tik išlieka. Prancūzų autorius buvo teisus sakydamas: „šmeižkite, šmeižkite kuo daugiau – kas nors vis tiek išliks“. Todėl neteisingi kaltinimai išlieka, ir viskas, kas siejasi su Teosofine Draugija, ir ypač su jos steigėjais, dėl tų piktų gandų taip neteisingai yra iškreipiama.
430 Klausiantis. Per keturiolika Draugijos gyvavimo metų jūs turėjote turėti pakankamai laiko ir galimybių atskleisti save ir savo veiklą taip, kaip yra iš tikrųjų?

Teosofas. Kur ir kada mes turėjome tokią galimybę? Patys stipriausi mūsų nariai jaučia pasibjaurėjimą viskam, kas atrodo kaip viešas pasiteisinimas. Jų politika visada buvo tokia: „pergyvensime ir tai“ ir „kokią reikšmę turi tai, ką rašo laikraščiai arba galvoja žmonės?“ Draugija buvo per daug neturtinga, kad siųstų viešus lektorius, ir todėl mūsų pažiūrų ir doktrinų pateikimas apsiriboja tuo nedaugeliu teosofinių darbų, kurie turėjo didelį pasisekimą, bet dažnai neteisingai buvo suprantami žmonių, arba buvo žinomi tik iš nuogirdų. Mūsų žurnalai ir anksčiau, ir dabar yra boikotuojami, mūsų literatūriniai darbai ignoruojami, ir iki šiol, atrodo, niekas tiksliai nežino, ar teosofai yra kažkas panašaus į gyvatės ir velnio garbintojus, ar paprasčiausi „ezoteriniai buddistai“ – nesvarbu, ką tai reikštų. Nebuvo prasmės diena iš dienos, metai iš metų neigti kiekvieną prasimanymą apie mus, kadangi iki mes atsikratysime vieno prasimanymo, iš jo pelenų jau kils kitas, dar absurdiškesnis ir piktesnis. Tenka apgailestauti, kad taip sutvarkyta žmogiška prigimtis, kad bet koks gėris, pasakytas apie žmogų, momentaliai yra užmirštamas ir niekada neatkartojamas. Bet užtenka pradėti šmeižti ir kurti nebūtus dalykus – nesvarbu, kiek tai absurdiška, suklastota ir nepanašu į tiesą, jeigu visa tai skirta nepopuliariai asmenybei – jai garantuota sėkmė, ir ji iškart bus užfiksuota kaip istorinis faktas. Panašiai kaip dono Bazilijo „Šmeižte“, gandai prasideda kaip lengvas, švelnus dvelkimas, vos judinantis žolę po jūsų kojomis, atsirandantis nežinia iš kur, po to per trumpą laiką jis tampa stipriu vėju, pereinančiu į audrą, ir nedelsdamas virsta staugiančiu štormu! Šmeižtas tarp naujienų – tas pats, kas aštuonkojis tarp žuvų: jis prisisiurbia prie smegenų, įsikimba į atmintį, kuri minta tuo šmeižtu, palikdamas neišdildomus pėdsakus net po to, kai melas bus visiškai paneigtas. Šmeižikiškas melas – štai universalus visraktis, tinkantis visoms smegenims. Jis bus džiaugsmingai priimtas bet kurio žmogiško proto, kaip paties žemiausio, taip ir paties aukščiausio, turinčio nors menkiausią polinkį į prietarus, ir visai nesvarbu, kokiu pagrindu ir motyvais tai buvo paskleista.

431 Klausiantis. Ar neatrodo jums, kad per daug subendrinate? Anglas niekada nepasižymėjo per daug dideliu tikėjimu visa kuo pasakytu, ir mūsų nacijos meilė sąžiningam žaidimui tapo netgi priežodžiu. O melas, pagal patarlę, neturi kojų, kad ilgai išsilaikytų...

Teosofas. Anglas pasiruošęs patikėti blogiu taip pat, kaip ir bet kurios kitos nacijos žmogus, nes tokia žmogaus prigimtis, tai ne nacionalinis bruožas. O melas, pagal patarlę, jei jis ir neturi kojų, kad išsilaikytų ant jų, bet turi išskirtinai greitus sparnus, ir jų pagalba jis nuskrenda greičiau ir toliau, nei visų kitų rūšių naujienos, tiek Anglijoje, tiek ir visur kitur. Prisiminkite, melas ir šmeižtas – vienintelė literatūros rūšis, kurią mes gauname dykai ir nemokėdami už prenumeratą. Jeigu norite, galime atlikti eksperimentą. Štai jūs, kuris taip susidomėjęs teosofijos reikalais ir tiek daug girdėjęs apie mus, paklauskite manęs apie tuos gandus ir paskalas, kuriuos tik galėsite atsiminti. Aš atsakysiu jums tiesą ir tik tiesą, kuri galės būti tikrinama pačiais griežčiausiais metodais.

432 Klausiantis. Prieš pakeičiant temą, pasakykite man visą teisybę apie tokį dalyką. Dabar kai kurie rašo, kad jūsų mokymas „amoralus ir pražūtingas“, o kiti, remdamiesi taip vadinamais „autoritetais“ ir orientalistais, nematančiais indiškose religijose nieko, išskyrus įvairiomis formomis išreikštą sekso kultą, kaltina jus propaguojant falinį kultą. Jie sako, kad jei šiuolaikinė teosofija glaudžiai susieta su rytų ir ypač indiška mintimi, ji negali būti laisva nuo jos trūkumų. Kartais jie nueina taip toli, kad europiečius teosofus kaltina atkuriant šio kulto praktiką. Ką jūs pasakysite apie tai?

Teosofas. Aš girdėjau ir skaičiau apie tai anksčiau, ir jums atsakysiu, kad tokio neturinčio pagrindo ir melagingo šmeižto dar nebuvo išrasta ir skleidžiama. „Kvailiui ir sapnai sapnuojasi kvaili“, moko rusiška patarlė. Kraujas užverda, kai girdi tokį niekingą kaltinimą, iškeltą be mažiausio pagrindo, remiantis vien spėliojimais. Apklauskite šimtus gerbiamų anglų, vyrų ir moterų, ne vienerius metus esančius Teosofinės Draugijos nariais, ar kada nors mes skelbėme amoralius priesakus ir pražūtingas doktrinas. Pavartykite „Secret Doctrine“, ir ten jūs rasite, kad puslapis po puslapio judėjai ir kitos nacijos smerkiami būtent už jų prisirišimą prie falinių ritualų, dėl tiesioginio natūralaus simbolizmo aiškinimo ir grubaus materialistinio gamtos dualizmo suvokimo visuose egzoteriniuose tikėjimuose. Toks pastovus ir piktybinis mūsų mokymų ir pažiūrų iškraipymas tiesiog yra gėdingas.

433 Klausiantis. Bet jūs negalite paneigti, kad toks falinis elementas Rytų religijose tikrai egzistuoja?

Teosofas. Aš šito neneigiu; tik tvirtinu, kad jis ten egzistuoja ne daugiau nei krikščionybėje, vakarietiškoje religijoje. Perskaitykite Hargreivo Dženingo „Rozenkreicerius“ (Jennings, Hargrave. „The Rosicrucians, their Rites and Mysteries“. London, 1870.), jeigu norite tuo įsitikinti. Rytuose falinis simbolizmas, galbūt, atvirsnis dėl to, kad artimesnis prigimčiai, arba, aš pasakyčiau, naivesnis ir nuoširdesnis, nei Vakaruose. Bet jis vis tiktai ne daugiau pasileidęs, ir nesukelia rytietiškam protui tų grubių minčių, kurias jis sukelia vakariečio prote, galbūt, yra tik viena-kita išimtis, tokia kaip gėdinga sekta, žinoma „Maharadžos“, arba Valabhačarjos vardu.

434 Klausiantis. Vienas iš jūsų kaltintojų žurnale „Agnostik“ nesenai užsiminė, kad šitos gėdingos sektos pasekėjai yra teosofai, „pretenduojantys į tikrą teosofijos žinojimą“.

Teosofas. Jis parašė netiesą, štai ir viskas. Mūsų Draugijoje niekada nebuvo ir dabar nėra nė vieno valabhačarjo. O tai, kad jie suvokė teosofija arba pretenduoja į tai, jau yra kitas išsigalvojimas, besiremiantis visišku Indijos sektų nepažinimu. Jų „Maharadža“ reiškia teises tik į savo kvailų pasekėjų pinigus, žmonas ir dukras, ir ne daugiau. Šią sektą niekina visi kiti indusai.

Detalų šio dalyko nagrinėjimą jūs rasite „Secret Doctrine“, į kurią išsamesniems paaiškinimams aš vėl turiu jus nukreipti. Pabaigai galiu pasakyti, kad pati teosofijos siela yra prieš falinį kultą; o jau jos okultinė arba ezoterinė dalis - dar daugiau, negu egzoteriniai mokymai. Dar niekada nebuvo tokio melagingo tvirtinimo, kaip šis. O dabar užduokite kitus klausimus.

 

Ar teosofinė draugija yra komercinė įmonė

435 Klausiantis. Sutinku. Sakykite, ar kuris nors iš Steigėjų, pulkininkas H.S.Olkotas arba J.P.Blavatskaja, gavo pinigų, pelną arba kokią nors kitokią pasaulietišką naudą iš Teosofinės Draugijos veiklos, kaip tvirtina kai kurie laikraščiai?

Teosofas. Nei vieno penio. Laikraščiai meluoja. Priešingai, jie abu atidavė viską, ką turėjo, ir praktiškai tapo skurdžiais. O kalbant apie „pasaulietišką naudą“, tai prisiminkite tuos šmeižtus ir įžeidinėjimus, kuriuos jie patyrė, ir tik po to klauskite!

436 Klausiantis. Bet daugelyje misionieriškų leidinių aš skaičiau, kad stojamieji mokesčiai ir prenumerata daugiau negu padengė visas išlaidas; o vienas leidinys pranešė, kad Steigėjai per metus uždirba dvidešimt tūkstančių svarų!

Teosofas. Tai išsigalvojimas, kaip ir daugelis kitų. 1889 metų sausyje paskelbtoje ataskaitoje jūs rasite tikslią deklaraciją visų pinigų, kada nors gautų iš kokio nors šaltinio nuo 1879 metų. Bendra įplaukų suma iš visų šaltinių (stojamieji mokesčiai, paaukojimai ir t.t.) per tuos dešimt metų sudarė mažiau nei šeši tūkstančiai svarų, ir iš jų didžioji dalis buvo asmeninės pačių Steigėjų lėšos ir pajamos, gautos už jų literatūrinę veiklą. Viskas atvirai ir oficialiai buvo pripažinta netgi mūsų priešų, Psichinių Tyrimų Draugijos. Ir dabar abu Steigėjai neturi pinigų: viena per daug sena ir ligota, kad galėtų dirbti kaip anksčiau, todėl neturi laiko pašaliniam literatūriniam darbui, kad Draugijai galėtų padėti pinigais, o rašyti gali tik vardan teosofijos; kitas tęsia darbą kaip ir anksčiau, už tai sulaukdamas mažai dėkingumo.

437 Klausiantis. Bet jiems, žinoma, reikalingos lėšos pragyvenimui?

Teosofas. Visiškai ne. Kol jie turi maisto ir pastogę, net jeigu už tai jie turi būti dėkingi tų nedaugelio draugų ištikimybei, jiems mažai ko reikia virš to, ką turi.

438 Klausiantis. O ar negalėjo jie, ypač madam Blavatskaja, savo literatūriniais darbais uždirbti daugiau pinigų, negu reikia pragyvenimui?

Teosofas. Būdama Indijoje už straipsnius rusiškuose ir kituose laikraščiuose per metus ji gaudavo keletą tūkstančių rupijų, bet visus juos atidavė Draugijai.

439 Klausiantis. Ar tai buvo politiniai straipsniai?

Teosofas. Niekada. Viskas, ką per tuos septynerius buvimo Indijoje metus ji parašė, buvo išspausdinta. Visa tai susieta tik su religija, etnologija ir Indijos papročiais, o taip pat su teosofija – ir niekada nebuvo paliesta politika, apie kurią ji neturi nė menkiausio supratimo, o domisi ja dar mažiau. Be to, prieš du metus ji atsisakė kai kurių sutarčių, panašiai už 1200 auksinių rublių per mėnesį, nes negalėjo to įvykdyti, neatsisakiusi darbo Draugijos labui, kuris reikalauja viso jos laiko ir jėgų. Ji turi tai patvirtinančius dokumentus.

440 Klausiantis. Bet kodėl jie abu, madam Blavatskaja ir pulkininkas Olkotas, negali elgtis taip, kaip elgiasi daugelis kitų teosofų: užsiimti savo profesijomis, o laiko perteklių skirti darbui Draugijoje?

Teosofas. Todėl, kad tarnaujant dviem ponams, būtinai nukentės vienas kuris nors darbas – arba profesinis, arba filantropinis darbas. Kiekvieno tikro teosofo moralinė pareiga yra aukoti asmeninį vardan beasmenio, asmeninę momentinę naudą vardan būsimos kitų žmonių naudos. Jeigu Steigėjai neparodys pavyzdžio, tai kas jį parodys?

441 Klausiantis. Ar daugelis seka tuo pavyzdžiu?

Teosofas. Aš privalau sakyti tiesą. Taip elgiasi apie pusę tuzino narių Europoje, be to sekcijose, kurių narių skaičius viršija nurodytą.

442 Klausiantis. Vadinasi, netiesa, kad Teosofinė Draugija valdo didelį kapitalą ar sulaukia didelių aukų?

Teosofas. Tai netiesa, kadangi Draugija neturi jokio kapitalo. Jeigu stojamasis vieno svaro mokestis ir nedidelis metinis mokestis bus panaikinti, tai nėra net abejonių, kad dirbantys Indijoje štabo būstinėje mirs iš bado.

443 Klausiantis. Kodėl tada neorganizuojate rinkliavų pagal vardinį parašą?

Teosofas. Mes ne Gelbėjimo Armija – mes negalime prašinėti ir niekada to nedarėme. Mes niekada nesekėme bažnyčių bei sektų pavyzdžiu, renkančių „aukas“. Tai, kas retkarčiais atsiunčiama, yra skirta Draugijos palaikymui – tos nedidelės sumos kai kurių ištikimų narių savanoriškos aukos.

444 Klausiantis. Bet aš girdėjau apie dideles pinigų sumas, perduotas madam Blavatskajai. Prieš keturis metus buvo kalbama, kad ji gavo 5000 svarų iš vieno turtingo jauno „nario“, kuris atvyko į Indiją prisijungti prie jų, ir 10000 svarų iš kito turtingo ir gerai žinomo amerikiečio džentelmeno, vieno iš jūsų Draugijos nario, mirusio Europoje prieš keturis metus.

Teosofas. Pasakykite tiems, kurie jums tai sakė, kad jie arba patys tai išgalvojo, arba kartoja grubų melą. „Madam Blavatskaja“ niekada neprašė ir negavo nė vieno penio iš tų dviejų paminėtų džentelmenų, ir nieko panašaus iš ko nors kito, nuo to laiko, kai buvo įkurta Teosofinė Draugija. Paprašykite įrodyti šitą šmeižtą, ir šmeižikui lengviau pasirodys įrodyti Anglijos Banko bankrotą, negu tai, kad minimas „Steigėjas“ kada nors uždirbo kokius nors pinigus iš teosofijos. Šį šmeižtą paskleidė dvi Londono aristokratės, bet tai buvo tuojau pat susekta ir paneigta. Tačiau du tų išsigalvojimų lavonai, po to, kai buvo palaidoti užmaršties jūroje, dar kartą išplaukė į stovinčių šmeižto vandenų paviršių.

445 Klausiantis. Dar aš girdėjau apie keletą stambių paveldėjimų Teosofinės Draugijos labui. Vieną – apie 8000 svarų – paliko ekscentriškas anglas, kuris net nepriklausė Draugija, o kitas – 3000 ar 4000 svarų – paliko Draugijos narys australas. Ar tai tiesa?

Teosofas. Aš girdėjau apie pirmąjį ir taip pat žinau, kad legaliai ar nelegaliai Draugija niekada negavo tokių įplaukų, ir nei vienas iš Steigėjų nebuvo apie tai oficialiai informuotas. Kadangi mūsų Draugija tada nebuvo registruota ir todėl legaliai neegzistavo, teisėjai, kaip mums pranešė, neatkreipė dėmesio į tą palikimą ir viską perdavė kitiems įpėdiniams. Štai ką mes žinome apie pirmą atvejį. O apie antrąjį, tai visiškai teisinga. Palikėjas buvo vienu iš atsidavusių mūsų narių, ir viską, ką turėjo, paliko Teosofinei Draugijai. Bet kai mūsų prezidentas, pulkininkas Olkotas, įsigilino į testamentą, jis sužinojo, kad paveldėtojas turėjo vaikų, kuriems dėl kažkokių šeimyninių priežasčių buvo atėmęs teisę į palikimą. Todėl jis surinko tarybą, ir buvo nuspręsta atsisakyti šio palikimo, pinigai atiteko teisėtiems įpėdiniams. Teosofinė Draugija nebūtų buvusi ištikima savo pavadinimui, jeigu būtų pasinaudojusi pinigais, į kuriuos iš tikrųjų turėjo teisę kiti – jeigu ne pagal įstatymus, tai bet kuriuo atveju, pagal teosofinius principus.

446 Klausiantis. Ir vėl, aš kalbu remdamasis jūsų nuosavu žurnalu „Theosophist“, kad indų radža paaukojo Draugijai 25000 rupijų. Argi jūs nedėkojote jam už dosnumą 1888 metų sausio mėnesio žurnale?

Teosofas. Dėkojome sekančiu tekstu: „Susirinkimas dėkoja jo aukštenybei maharadžai... už jo pažadėtą dosnią 25000 rupijų dovaną Draugijos fondui“. Dėkingumas tinkamu būdu buvo pareikštas, bet pinigai vis dar lieka „pažadais“ ir iki šiol nepasiekė Draugijos būstinės.

447 Klausiantis. Bet jeigu maharadža žadėjo ir gavo viešą padėką, jis neabejotinai įvykdys savo pažadą?

Teosofas. Galbūt, bet pažadui jau 18 mėnesių, o aš kalbu apie dabartį, o ne apie ateitį.

448 Klausiantis. Kaip gi tada jūs galvojate toliau tęsti veiklą?

Teosofas. Kol Teosofinėje Draugijoje yra keletas ištikimų narių, pasiryžusių dirbti jai be atlygio ir dėkingumo, ir kol nedaugelis gerų teosofų palaiko ją atsitiktinėmis aukomis, ji gyvuos ir niekas jos sužlugdyti negalės.

449 Klausiantis. Aš girdėjau, kaip daugelis teosofų kalba apie „jėgą, stovinčią už Draugijos“, apie kažkokius „mahatmas“, minimus misterio Sineto darbuose, apie kuriuos kalbama, kad tai jie organizavo Draugiją, stebi ją ir gina.

Teosofas. Jūs galite juoktis, bet taip yra.

 

Dirbanti teosofinės draugijos komanda

450 Klausiantis. Tie žmonės, kaip aš girdėjau, kuo tik jie nėra – ir didieji adeptai, ir alchemikai. Bet juk sugebėdami daryti tiek įvairiausių stebuklų, kaip rašoma misterio Sinetto „Okultiniame pasaulyje“, jie gali šviną paversti auksu ir pridaryti tiek pinigų, kiek užsigeis. Kodėl jie neranda pinigų jums ir neaprūpina Steigėjų ir Draugijos tuo, kas būtina?

Teosofas. Todėl, kad jie organizavo ne „stebuklų klubą“, ir todėl kad Draugijos tikslas padėti žmonėms vystyti slypinčius juose sugebėjimus jų pačių pastangomis. Todėl nepriklausomai nuo to, kokius fenomenus jie gali atlikti, jie nėra pinigų klastotojai; nenori jie ant draugijos narių ir kandidatų kelio numesti papildomą ir labai stiprią pagundą: teosofijos negalima nupirkti. Iki šiol, per paskutinius keturiolika metų, nė vienas dirbantis narys nė karto negavo nei mokesčio, nei algos iš Mokytojų ar iš Draugijos.

451 Klausiantis. Vadinasi, jūsų bendradarbiams iš viso nemokama?

Teosofas. Iki šiol nei vienam nebuvo mokama. Bet, kadangi kiekvienam reikia valgyti, gerti ir rengtis, tai visi tie, kurie neturi nuosavų lėšų ir visą savo laiką skiria darbui Draugijoje, aprūpinami visu tuo, kas būtina pragyvenimui, būstinėje Madrase (Indija), nors „ta būtinybė“, tiesą pasakius, labai kukli! Bet dabar, kadangi Europos Draugijoje darbų apimtis padidėjo ir vis auga (dėl šmeižtų ir paskalų, pastebėkite), mums reikia daugiau darbo rankų. Mes tikimės, kad keleto narių darbas nuo šiol bus atlygintas – jeigu toks žodis šiuo atveju gali būti tinkamas. Juk visi jie, besiruošiantys visą savo laiką skirti Draugijai, palieka geras pareigas su puikia perspektyva tam, kad dirbtų mums mažiau nei už pusę savo ankstesnės algos.

452 Klausiantis. O kas garantuos finansavimą?

Teosofas. Kai kurie mūsų nariai, kurie yra truputį turtingesni už kitus. Žmonės, kurie spekuliuotų arba uždarbiautų iš teosofijos, būtų neverti likti mūsų gretose.

453 Klausiantis. Bet jūs, be abejonės, gaunate pajamų už savo knygas, žurnalus ir kitas publikacijas?

Teosofas. Tarp žurnalų tik Madrasoje leidžiamas „Theosophist“ neša pelną, kuris reguliariai, metai iš metų, perduodamas Draugijai, kaip matosi iš paskelbtų ataskaitų. Tuo tarpu „Lucifer“ lėtai, bet nenumaldomai ryja pinigus, pajamos niekada nepadengia išlaidų todėl, kad žurnalas yra boikotuojamas dievobaimingų knygų pardavėjų ir geležinkelio kioskų prekeivių. Prancūzijoje įsteigtas „Lotus“ už nedideles vieno teosofo lėšas, kuris pašventė leidiniui visą savo laiką ir jėgas, deja, nustojo egzistavęs dėl tų pačių priežasčių. Niujorke leidžiamas „Path“ taip pat neatsiperka. „Revue Theosophique“ Paryžiuje įsteigtas tik labai neseniai, taip pat už privačias vienos damos, Draugijos narės lėšas. Be to, bet kuris Londono Teosofinės Leidybinės Kompanijos gautas pelnas visada bus panaudotas Draugijos labui.

454 Klausiantis. O dabar, prašau, papasakokite man viską, ką galite, apie mahatmas. Apie juos prikalbėta tiek daug absurdiško ir prieštaringo, sklinda tiek visokiausių komiškų istorijų, kad nežinia, kuo ir tikėti.

Teosofas. Jūs pavadinote jas „komiškomis“!


XIV TEOSOFIJOS MAHATMOS

 

Kas jie? „Šviesio dvasios“ ar „nelabieji“?

455  Klausiantis. Kas gi jie – tie, kuriuos jūs vadinate savo „Mokytojais“. Vieni sako, kad tai „dvasios“ ar kažkokios antgamtiškos būtybės, o kiti juos vadina paprasčiausiu „mitu“.

Teosofas. Nei viena, nei kita. Kartą aš girdėjau, kaip vienas profanas aiškino kitam, kad jie tarsi vyriškos lyties undinės. Bet jeigu klausysitės, ką kalba žmonės, jūs niekada neturėsite teisingo supratimo apie juos. Visų pirma, tai gyvi žmonės, gimę kaip ir mes, ir kaip visi mirtingi pasmerkti mirčiai.

456 Klausiantis. Taip, bet kalbama, kad kai kuriems iš jų tūkstantis metų. Ar tai tiesa?

Teosofas. Tai tokia pat tiesa, kaip ir stebuklingas plaukų augimas ant Šagpato galvos. Ir kuo stipriau teosofai stengiasi juos kirpti, tuo greičiau jie auga, kaip ir tame romane. Kuo stipriau mes neigiame tuos išsigalvojimus, tuo absurdiškesni jie tampa. Aš girdėjau, kad Mafusailui buvo 969 metai; bet kadangi manęs nepavyko priversti tuo patikėti, aš paprasčiausiai pasijuokiau iš tokio pareiškimo, po to daugelis mane pradėjo laikyti dievą niekinančia eretike.

457 Klausiantis. Bet jeigu rimtai, ar jų gyvenimo trukmė ilgesnė už įprastą?

Teosofas. Ką jūs vadinate „įprasta trukme“? Prisimenate, žurnale „Lancet“ aš perskaičiau apie meksikietį, kuriam buvo beveik 190 metų; bet aš niekada negirdėjau, kad mirtingas žmogus – būtų tai pasaulietis, ar adeptas – išgyventų bent pusę priskiriamo Mafusailui amžiaus. Kai kurie adeptai tikrai gyvena žymiai ilgiau, nei „įprastą laiko tarpą“, kaip jūs tai vadinate, bet nieko stebuklingo čia nėra, ir labai nedaugelis iš jų rūpinasi savo ilgaamžiškumu.

458 Klausiantis. O ką reiškia žodis „mahatma“?

Teosofas. Paprasčiausiai „didi dvasia“ – didi dėl savo moralinės aukštumos ir intelektualinio išsivystymo. Jeigu titulas „didinga“ suteiktas girtuokliui-nevykėliui kareivai Aleksandrui Makedoniečiui, tai kodėl mes negalime pavadinti „didžiais“ tų, kurių pergalės prieš gamtos paslaptis gerokai didingesnės už viską, ką kada nors mūšio lauke pasiekė Aleksandras? Be to, šitas žodis yra indiškas ir labai senas.

459 Klausiantis. O kodėl jūs juos vadinate „Mokytojais“?

Teosofas. Todėl kad jie mus moko, todėl kad iš jų mes gavome visas teosofines tiesas, kad ir kaip neadekvačiai (neteisingai) kai kurie iš mūsų jas reiškia, o kiti – supranta. Tie pašvęstieji, kaip mes juos vadiname, yra labai didelio išsimokslinimo ir dar didesnio šventumo žmonės. Jie ne asketai, įprastine to žodžio prasme, nors ir lieka jūsų vakarietiško pasaulio sumaišties ir nesutarimų nuošalyje.

460 Klausiantis. Ar ne egoistiška taip save izoliuoti?

Teosofas. Kur čia egoizmas? Ar Teosofinės Draugijos likimas nėra pakankamas įrodymas, kad pasaulis nepasiruošęs nei juos pripažinti, nei turėti kokios naudos iš jų mokymo? Ar daug būtų naudos, pavyzdžiui, jei profesorius Klarkas Maksvelas mokytų mažylius daugybos lentelės? Be to, mahatmos izoliuojasi tik nuo Vakarų. Savo šalyje jie gyvena atvirai, kaip ir visi kiti žmonės.

461 Klausiantis. Ar priskiriate jiems kažkokius virš gamtinius sugebėjimus?

Teosofas. Kaip jau jums sakiau, mes netikime niekuo virš gamtišku. Jeigu Edisonas būtų gyvenęs prieš du šimtus metų ir tada būtų išradęs savo fonografą, tai labai tikėtina, kad jį būtų sudeginę kartu su jo išradimu, viską prieš tai užrašę velnio intrigoms. Jėgos, kuriomis naudojasi mahatmos – paprasčiausias išvystymas tų galimybių, kurios slypi kiekviename žmoguje, ir kurių egzistavimą pradeda pripažinti netgi oficialusis mokslas.

462 Klausiantis. Ar tiesa, kad šie žmonės įkvepia kai kuriuos jūsų autorius ir kad daugelis, jeigu ne visi, teosofiniai darbai buvo parašyti jiems diktuojant?

Teosofas. Kai kuriuos – taip. Yra pasisakymai, pilnai jų padiktuoti ir užrašyti žodis žodin; bet daugeliu atveju jie tik įkvepia idėjas, literatūrinės formos pasirinkimą palikdami patiems autoriams.

463 Klausiantis. Bet tai savaime yra aukščiau natūralumo, faktiškai tai yra stebuklas; kaip gi jie tai daro?

Teosofas. Gerbiamasis, jūs stipriai klystate, ir artimiausioje ateityje pats mokslas paneigs jūsų argumentus. Kodėl tai turi būti „stebuklu“, kaip jūs tai vadinate? Stebuklas numato kažkokį virš gamtinį veiksmą, tuo tarpu kai tikrovėje nėra nieko, kas išeitų iš už natūralumo ir gamtos dėsnių ribų. Tarp daugelio rūšių „stebuklų“, kurie nusipelnė šiuolaikinio mokslo pripažinimo, galima nurodyti hipnotizmą; vienas iš to sugebėjimo aspektų žinomas pavadinimu „įtaiga“ - minties perdavimas ypatinga forma, kuri sėkmingai naudojama kovoje su tam tikrais fiziniais susirgimais. Nebe toli jau tas laikas, kai mokslo pasaulis bus priverstas pripažinti, kad sąveika tarp dviejų protų, nepriklausomai nuo atstumo, gali būti tokia pat reikšminga, kaip ir tarp dviejų kūnų, esančių glaudžiame kontakte. Jeigu du protai yra giminiški, ir instrumentai, per kuriuos jie veikia, suderinti taip, kad jie magnetinės ir elektrinės sąveikos metu gali atsiliepti vienas į kitą, tai niekas negali sustabdyti jų valios tokiu pat būdu perduoti vienas kitam mintis. Juk protas pagal savo prigimtį nėra jau toks apčiuopiamas, kad atstumas galėtų jį atskirti nuo jo apmąstomo dalyko, todėl galima suvokti, kad vienintelis skirtumas, galintis egzistuoti tarp dviejų protų – tai būsenų skirtingumas. Taigi, jeigu ši paskutinė kliūtis bus įveikta, tai koks čia bus „stebuklas“ perduoti mintį bet kokiu atstumu?

464 Klausiantis. Bet jūs gi pripažįstate, kad hipnotizmas nedaro nieko tokio stebuklingo ir nuostabaus?

Teosofas. Priešingai, yra nustatyta, kad hipnotizuotojas gali taip stipriai įtakoti savo subjekto protą, kad per užhipnotizuotą jo organizmą gali išreikšti savo nuosavas mintis ir net žodžius. Ir nors reiškiniai, parodantys akivaizdų minčių perdavimą, kol kas yra neskaitlingi, niekas, aš galvoju, neišdrįs pranašauti, kaip plačiai jų veikimas gali išplisti ateityje, kai juos valdantys dėsniai bus mūsų mokslo išstudijuoti giliau. Ir jeigu galima gauti tokį efektą, turint tik menkas žinių užuomazgas hipnotizmo srityje, kas gali sukliudyti adeptui savo psichinėms ir dvasinėms jėgoms pasiekti rezultatus, kuriuos jūs su savo ribotomis tų dėsnių žiniomis linkę vadinti „stebuklais“?

465 Klausiantis. Kodėl tada mūsų daktarai nebando ir neeksperimentuoja, jeigu jau negali padaryti to paties?

Teosofas. Visų pirma todėl, kad jie ne adeptai, suvokiantys psichinių ir dvasinių sferų paslapčių ir dėsnių pagrindus, o materialistai, net žingsnį bijantys žengti už siaurų materijos vėžių; ir, antra, todėl, kad šiuo momentu jie turi patirti nesėkmę, ir tai tęsis tol, kol jie galiausiai bus priversti pripažinti, kad tokios galios yra pasiekiamos.

466 Klausiantis. Ar galima juos to išmokyti?

Teosofas. Ne, jeigu jie tam nepasiruoš ir visų pirma – jei iki paskutinio atomo iš savo smegenų neišvalys susikaupusių ten materializmo šiukšlių.

467 Klausiantis. Tai labai smalsu. Sakykite, ar daug tokiu būdu adeptai įkvėpė teosofų, arba taip jiems diktavo?

Teosofas. Ne, priešingai, labai nedaugelį. Tokios operacijos reikalauja ypatingų sąlygų. Neišrankus priemonėms, bet patyręs „Juodosios brolijos“ adeptas (mes vadiname juos „šešėlio broliais“ arba dugpa) savo veikloje susiduria su kur kas mažesniais sunkumais. Kadangi jokie dvasinės krypties įstatymai nesulaiko jo nuo veiksmų, toks kerėtojas-dugpa visiškai be jokių ceremonijų užvaldo bet kurį svetimą protą ir pilnai bei visiškai pajungia jį savo piktoms jėgoms. Mūsų Mokytojai taip niekada nesielgia. Jie neturi teisės – jeigu nenori nupulti į juodąją magiją – įgyti neribotą valdžią kažkieno, nesvarbu kieno, nemirtingam Aš, ir todėl gali paveikti tik fizinę ir psichinę žmogaus prigimtį, jokiu būdu nepaliesdami jo laisvos valios. Todėl, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus turi psichinį ryšį su Mokytojais ir kai jam padeda pilnutinis tikėjimas jais ir ištikimybė, jie perduodami savo mintis žmogui, kuris neatitinka tokių reikalavimų, patiria didelius sunkumus, stengdamiesi prasimušti pro apniukusį jo asmeninės sferos chaosą. Bet kalbėti plačiau apie tai būtų netinkama. Pakanka pasakyti, kad jeigu egzistuoja jėga, yra, vadinasi, ir Protai (įsikūniję ar neįsikūniję), kurie ją kreipia, taip pat yra gyvi sąmoningi įrankiai, per kuriuos ta jėga perduodama ir priimama. Mes privalome saugotis tik juodosios magijos.

468 Klausiantis. Bet kaip gi realiai jūs suprantate „juodąją magiją“?

Teosofas. Kaip piktnaudžiavimą psichinėmis jėgomis arba kokia nors gamtos paslaptimi; okultinių jėgų panaudojimas egoistiniams ir nuodėmingiems tikslams. Hipnotizuotoją, kuris pasinaudojo savo „įtikinimo“ sugebėjimu, priversdamas žmogų vogti ar žudyti, mes pavadintume juoduoju magu. Garsioji daktaro Braun-Sekvardo iš Paryžiaus „atjaunėjimo sistema“, naudojant atstumiančią gyvulišką injekciją į žmogaus kraują, kurią dabar svarsto visi medicinos laikraščiai Europoje, jeigu iš tikrųjų taps atradimu, bus nesuvokta juodoji magija.

469 Klausiantis. Bet tai juk yra viduramžiškas tikėjimas burtais ir kerais! Net Įstatymas nebetiki tokiais dalykais!

Teosofas. Tuo blogiau teisingumui, kadangi toks neįžvalgus trūkumas atvėrė vartus ne vienai teisminei klaidai bei nuolaidžiavo nusikaltimui. Jus gąsdina tik pats terminas, kuriame jums girdisi „prietaringumo“ aidas. Argi įstatymas neprivalo bausti už piktnaudžiavimą hipnoziniais sugebėjimais, apie ką aš ką tik kalbėjau? Be to, už panašius veiksmus jau buvo baudžiama Prancūzijoje ir Vokietijoje; ir vis tik įstatymas su pasipiktinimu atmeta bet kokią mintį, kad nubaudė už akivaizdžius kerus. Jūs negalite patikėti daktarų ir mesmerizatorių (hipnotizuotojų) demonstruojamu įteigimo galios realumu ir veiksmingumu, todėl atsisakote tikėti tais sugebėjimais, panaudojamais blogiui. O jeigu patikėsite, tai jūs, vadinasi, tikite ir kerais! Jūs negalite tikėti gėriu, netikėdamas blogiu; naudotis tik tikrais pinigais ir atsisakyti tikėti tuo, kad egzistuoja padirbtos monetos. Niekas negali egzistuoti be savo priešingybės, ir suvokimas, kas yra diena, šviesa ir gėris, negalėtų atsirasti jūsų sąmonėje, jeigu nebūtų nakties, tamsos ir blogio, sudarančių jiems kontrastą ir atsvarą.

470 Klausiantis. Tikrai, aš pažinojau žmones, kurie nuoširdžiai tikėjo tuo, ką jūs vadinate didingomis psichinėmis, arba magiškomis, jėgomis, ir juokėsi vien tik paminėjus kerus ir raganiškus burtus.

Teosofas. Ką tai įrodo? Tik tai, kad jie neturi logikos. Tuo blogiau jiems. O mes, žinodami, kad egzistuoja geri ir šventi adeptai, taip pat tvirtai tikime, kad egzistuoja pikti ir ydingi adeptai, arba dugpa.

471  Klausiantis. Bet jeigu Mokytojai tikrai egzistuoja, kodėl jie nepasirodo visiems ir nepaneigia kartą ir visiems laikams tų daugkartinių kaltinimų, kurie buvo pareikšti madam Blavatskajai ir Teosofinei Draugijai?

Teosofas. Kokie kaltinimai?

472 Klausiantis. Kad jokių Mokytojų nėra, kad ji juos išsigalvojo. Kad jie yra tik šiaudinės kaliausės, „mahatmos iš muslino ir pripučiamų balionų“. Argi visa tai nekenkia jos reputacijai?

Teosofas. Kaip realiai tie kaltinimai gali pakenkti jai? Ar gi ji kada nors turėjo materialią ar kokią kitą naudą iš jų tariamo egzistavimo, ar ji siekė tokiu būdu tapti žinoma? Aš galiu pasakyti, kad ji sulaukdavo tik įžeidinėjimų, plūdimo ir šmeižto, kurie būtų buvę jai labai skausmingi, jeigu ji jau seniai nebūtų išmokusi likti visiškai abejinga tokiems melagingiems kaltinimams. Ir ko, galų gale, visa tai verta? Užslėpto komplimento, kurį prieš pasakant jos kaltintojai turėtų kelis kartus pagalvoti, jei jų nevaldytų akla neapykanta. Pareikšti, kad Blavatskaja išgalvojo Mokytojus – vadinasi, turėti omenyje tai, kad ji turėjo sukurti ir visą filosofiją, kada nors pateiktą teosofinėje literatūroje. Ji turėtų būti autore laiškų, kurių pagrindu buvo parašytas „Ezoterinis buddizmas“; ir vienintele autore kiekvieno sakinio, pateikto veikale „Secret Doctrine“, kurį, jeigu pasaulis būtų teisingas, priimtų kaip galintį užpildyti daugelį trūkstamų grandžių moksle, o tai ir bus padaryta po šimtmečio. Bet tvirtindami tai, ką jie tvirtina, tie žmonės madam Blavatskajai išreiškia didelę pagarbą, laikydami ją kur kas protingesne už šimtus žmonių (tarp kurių daug labai protingų ir mokytų vyrų), kurie tiki tuo, ką ji sako, - jeigu jau ji juos visus apkvailino! Jeigu jie sako tiesą, tai ji turėtų būti keliais mahatmomis viename asmenyje iškart, panašiai kaip kiniškos dėžutės, dedamoms viena į kitą, nes taip vadinami „Mahatmų laiškai“, kurie visi jos kaltintojų priskiriami jai, parašyti skirtingais ir besiskiriančiais vienas nuo kito stiliais.

473 Klausiantis. Būtent taip jie ir kalba. Ar gi jai neskaudu, kai yra viešai šmeižiama, kaip „pati didžiausia šimtmečio apgavikė, kai tuo tarpu jos vardas nusipelno palikuonių pagarbos“, kaip parašyta Psichinių Tyrimų Draugijos ataskaitoje?

Teosofas. Tai būtų skaudu, jeigu tai būtų tiesa, arba jei tai skleistų žmonės ne tokie materialistai ir jei jie neturėtų išankstinio nusistatymo. Bet, esant dabartiniai padėčiai, ji į visa tai žiūri su panieka, kai tuo metu mahatmos iš viso to tik juokiasi. Tai, tiesą sakant, pats aukščiausias komplimentas, koks tik galėtų būti pareikštas jai. Kartoju tai dar kartą.

474 Klausiantis. Bet jos priešai tvirtina, kad jie įrodė savo kaltinimus.

Teosofas. Taip, labai lengva daryti tokį pareiškimą, jeigu jūs pats skiriate teisėją, prisiekusius ir kaltintojus, kaip padarė jie. Bet kas, be tiesioginių jų pasekėjų ir mūsų priešų, tuo patikės?

475 Klausiantis. Bet jie pasiuntė atstovą į Indiją, kad ištirtų šį klausimą, ar ne taip?

Teosofas. Taip, ir jų galutinės išvados grindžiamos nepatvirtintais ir nepatikrintais to jauno džentelmeno pareiškimais. Juristas, kuris perskaitė šitą pranešimą, pasakė mano draugui, kad per visą savo praktiką jis niekada nematė „tokio sukeliančio juoką ir apkaltinančio save dokumento“. Pasirodė, kad jame pilna spėliojimų ir „darbinių hipotezių“, kurios neigia viena kitą. Ar gi tai rimtas kaltinimas?

476 Klausiantis. Nežiūrint to, ši ataskaita Draugijai pridarė daug žalos. Kodėl tada madam Blavatskaja neapgynė savęs prieš teismą?

Teosofas. Pirmiausia todėl, kad jos, kaip teosofo, pareiga, nekreipti dėmesio į asmeninius įžeidinėjimus. Antra, todėl kad Draugija ir madam Blavatskaja neturi pinigų bylinėtis tokiuose teismų procesuose. Ir pagaliau todėl, kad beprasmiška atsisakyti savo principų dėl kvailų britiškų avinų bandos išpuolių, kurių vedliu buvo lengvabūdiškas ėriukas iš Australijos.

477 Klausiantis. Tai pagirtina. Bet ar jūs negalvojate, kad būtumėte padariusi realią naudą teosofinei veiklai, jeigu autoritetingai būtumėte visa tai paneigusi?

Teosofas. Galbūt. Bet ar tikite jūs, kad anglų prisiekusieji ir teisėjai kada nors sutiks pripažinti psichinių fenomenų realumą, net būdami nenusistatę priešiškai? Ir jeigu jūs prisiminsite, jie jau kartą buvo išteisinti dėl gąsdinimų „rusų šnipais“, dėl kaltinimų išdavyste ir ateizmu ir visu kitu skleidžiamu apie mus šmeižtu, tai jūs negalite nenumatyti, kad toks bandymas teisme pasiekti teisingumą yra daugiau negu bevaisis! „Psichiniai tyrėjai“ gerai visa tai žinojo ir begėdiškai pasinaudojo savo padėties pranašumu, kad pakiltų aukščiau mūsų ir išsigelbėtų mūsų sąskaita.

478 Klausiantis. Psichinių Tyrimų Draugija dabar visiškai neigia mahatmų egzistavimą. Jie teigia, kad nuo pradžios iki pabaigos tai buvo prasimanymas, kurį madam Blavatskaja sukurpė savo smegenyse!

Teosofas. Ji galėjo prigalvoti ne tik tai. Bet kuriuo atveju tokiai teorijai mes neturime jokių prieštaravimų. Kaip ji dabar visada sako, jai būtų geriau, kad žmonės netikėtų Mokytojų egzistavimu. Ji atvirai pareiškia, kad ji greičiau sutiktų, kad žmonės rimtai galvotų, kad vienintele vieta, kur gyvena mahatmos, yra pilkoji jos smegenų masė ir kad ji juos ištraukė iš savo sąmonės gelmių, nei kad jų vardai ir didingi idealai būtų šmeižiami ir niekinami, kaip vyksta dabar. Pradžioje ji neviltingai protestuodavo prieš abejojimus jų buvimu. Dabar gi, ji nesitraukia nuo savo darbų tam, kad įrodytų ar paneigtų tai. Tegu žmonės galvoja, ką nori.

479 Klausiantis. Bet tie Mokytojai, žinoma, egzistuoja?

Teosofas. Mes tvirtiname, kad jie egzistuoja. Vis tik, tai nelabai padeda. Daugelis žmonių, net kai kurie teosofai ir eks-teosofai sako, kad jie niekada neturėjo jokių įrodymų apie jų buvimą. Labai gerai; bet tada madam Blavatskaja atsako tokia alternatyva – jeigu ji sugalvojo juos, tai ji taip pat sugalvojo jų filosofiją ir praktines žinias, kurias sugeba įsisavinti tik nedaugelis; o jeigu taip, tai kokią reikšmę turi tai, egzistuoja jie ar ne, jeigu ji pati yra čia ir, bent jau jos egzistavimą vargu ar gali kas nors paneigti? Jeigu žinios, kurias, kaip spėjama, jie perdavė, yra tikros, ir daugelis žmonių su aukštesniu nei vidutinis intelektu tai suvokia, tai kam reikia kelti tokį triukšmą? Tai, kad ji sukčiauja, niekada nebuvo įrodyta, ir liks amžinai trūnyti; kai tuo pat metu nustatytu ir nepaneigiamu faktu išlieka tai, kad filosofija, skleidžiama „Mokytojų“, – nesvarbu, kas būtų ją sugalvojęs, yra viena iš didingiausių ir kūrybingiausių filosofijų, jeigu tik ji yra teisingai suprantama. Todėl šmeižikai, skatinami pačių žemiausių ir niekšingiausių jausmų – neapykantos, keršto, pykčio, pažeistos puikybės ar tuščios savigarbos – atrodo, nesuvokia, kad tuo pačiu jie deramai įvertina jos intelektualinius sugebėjimus. Jeigu tai tenkina vargšus kvailius, tegul bus taip. Iš tikrųjų, madam Blavatskaja nė trupučio neprieštarauja, kad priešai ją pristato trigubu adeptu ir dar pridurtų, kad ji „mahatma“. Tik nenorėjimas savo pačios akyse atrodyti varna, besidabinančia povo plunksnomis, iki šių dienų vertė ją įrodinėti ir ginti tiesą.

480 Klausiantis. Bet jeigu jūsų Draugijai vadovauja tokie geri ir išmintingi žmonės, kaip buvo padaryta tiek daug klaidų?

Teosofas. Mokytojai nevadovauja nei Draugijai, nei Steigėjams. Niekas niekada netvirtino, kad jie tuo užsiima – jie tik stebi juos ir gina ją. Jų buvimą aiškiai patvirtina tas faktas, kad jokios klaidos negalėjo sustabdyti Draugijos veiklos, jokie vidiniai skandalai ir net patys pavojingiausi išoriniai išpuoliai negalėjo jos sunaikinti. Mokytojai žiūri į ateitį, o ne į dabartį, ir kiekviena klaida tik padeda kaupti ateities dienų išmintį. Kitas „mokytojas“, kuris siųsdamas žmogų su penkiais talentais (piniginis vienetas) nepasakė, kaip juos padvigubinti, taip pat ir neapsaugojo kvailo tarno, užkasusio savo pinigus į žemę. Kiekvienas privalo išmintį įgyti savo patyrimu ir savo pasiekimais. Krikščioniškos bažnyčios, pretenduojančios į gerokai aukštesnį „Mokytoją“ – į pačią Šventąją Dvasią – visada buvo ir liks kalti ne tik dėl padarytų „klaidų“, bet ir dėl kruvinų nusikaltimų, vykdytų daugelį amžių. Ir vis tiktai, aš galvoju, kad nei vienas krikščionis, nežiūrint į visa tai, neneigs savo tikėjimo tuo Mokytoju? Nors jo gyvenimas buvo kur kas daugiau hipotetiškas, negu mahatmų egzistavimas, kadangi niekas niekada nematė Šventos Dvasios, o prieš jos vadovaujantį vaidmenį bažnyčiai, liudija visa bažnytinė istorija. Žmogui būdinga klysti, bet grįžkime prie mūsų temos.

 

Šventų vardų ir sąvokų iškraipymas

481 Klausiantis. Vadinasi, tai ką aš girdėjau, o būtent, kad daugelis jūsų autorių-teosofų tvirtina, jog juos įkvėpė Mokytojai, arba kad jie matė ir bendravo su jais – neatitinka tikrovės?

Teosofas. Tai gali būti tiesa, bet gali ir nebūti. Iš kur man žinoti? Įrodymų našta gula ant jų pečių. Kai kurie iš jų – nedaugelis, tikrai labai nedaugelis – arba sąmoningai melavo, arba kentėjo nuo haliucinacijų, kai gyrėsi tokiais įkvėpimais; kitus gi tikrai įkvėpė didieji adeptai. Kiekvienas medis atpažįstamas pagal jo vaisius; taip pat ir teosofus reikia vertinti pagal jų darbus, o ne pagal tai, ką jie rašo ir kalba; todėl visos teosofinės knygos turi būti priimamos pagal jų vertę, o ne pagal pretenzijas į autorystę, kurios gali būti juose nurodomos.

482 Klausiantis. Ar ponia Blavatskaja tai taiko ir savo pačios darbams, pavyzdžiui „Secret Doctrine“?

Teosofas. Žinoma. Įžangoje ji nedviprasmiškai pasako, kad atskleidžia doktrinas, kurias sužinojo iš Mokytojų, bet nekalba apie kokį nors įkvėpimą, kai kalba apie tai, ką ji parašė paskutiniu metu. Mūsų geriausi teosofai taip pat norėtų, kad Mokytojų vardai niekaip nebūtų susiję su mūsų knygomis. Daugelis tokių darbų, išskiriant tik nedaugelį, yra ne tik kad netobuli, bet paprasčiausiai klaidingi ir gali klaidinti. Dviejų Mokytojų vardai buvo sumenkinti iki baisiausios profanacijos. Jau sunku surasti mediumą, kuris netvirtintų, kad matė juos. Kiekviena fiktyvi apgavikiška draugija komerciniais tikslais dabar tvirtina, kad jai vadovauja „Mokytojai“, dažnai daug aukštesnio rango nei mūsų! Gausios ir sunkios nuodėmės tų, kurie tai pareiškia, trokšdami pinigų, siekdami pasipuikuoti arba vedini neatsakingo mediumizmo. Tos draugijos apiplėšė jau daugybę žmonių, už bevertį auksą žadėdamos jiems atskleisti dvasinę tiesą bei valdžios ir žinojimo paslaptis. Visų blogiausia tai, kad šventi okultizmo vardai ir šventų jo saugotųjų vardai buvo įtraukti į šlykščią pelkę ir išniekinti taip, kad dabar jie asocijuojasi su žemais motyvais ir amoraliais veiksmais; ir tuo pat metu tūkstančiai žmonių diskreditacijos ir blogos reputacijos pagalba buvo sustabdyti nuo stojimo į tiesos ir šviesos kelią, kurį visais įmanomais būdais užgožė šarlatanai, sukčiai, apgavikai ir klastotojai. Aš dar kartą kartoju, kad kiekvienas nuoširdus teosofas iki širdies gelmių gailisi, kad tie šventi vardai ir dalykai buvo paviešinti, ir karštai trokšta, kad jie būtų saugomi paslaptyje siaurame užsitarnavusių ištikimybę ir atsidavusių draugų rate.

483 Klausiantis. Tuos vardus, be abejo, dabar galima išgirsti labai dažnai, bet aš nepamenu, kad iki šiol ką nors būčiau girdėjęs apie tokias personas kaip „Mokytojai“?

Teosofas. Taip ir yra; ir jeigu mes būtume laikęsi išmintingo tylėjimo, vietoj populiarumo siekimo ir publikavimo viso to, ką mes žinojome ir girdėjome, tokio paniekinimo niekada nebūtų buvę. Pastebėkite, kad prieš keturiolika metų, iki Teosofinės Draugijos įkūrimo, visur kalbos sklido tik apie „dvasias“. Jos buvo kiekvienam ant liežuvio, ir niekas, jokiomis aplinkybėmis net nesiruošė kalbėti apie gyvus „adeptus“, „mahatmas“ ar „mokytojus“. Vargu, ar kas nors buvo girdėjęs apie rozenkreicerius, o tokio dalyko kaip „okultizmas“ egzistavimą įtarė labai nedaugelis. Dabar viskas pasikeitė. Ir mes, teosofai, nelaimei patiems sau, buvome pirmieji, kurie prakalbome apie tai, pagarsindami faktą, jog Rytuose egzistuoja „adeptai“, „mokytojai“ ir okultinės žinios; ir dabar tie žodžiai tapo visuotinai priimtinu dalyku. Ir mus dabar užgriuvo karma - kaip šventų vardų ir dalykų išniekinimo pasekmė. Viską, ką jūs apie panašius dalykus randate literatūroje – o jos nemažai – kyla impulsyviai, šią kryptį suteikė Teosofinė Draugija ir jos steigėjai. Mūsų priešai iki šiol naudojasi mūsų klaida. Paskutinė knyga, nukreipta prieš mūsų Mokymus, priskiriama adeptui su dvidešimties metų stažu. Žinoma, tai akivaizdus melas. Mes žinome šitą „stenografistą“ ir jo įkvepėjus (kadangi pats jis per didelis nemokša, kad galėtų parašyti ką nors panašaus). Šitie „įkvepėjai“ – gyvi žmonės, kerštingi ir neišrankūs priemonėms tiek, kiek jiems leidžia jų intelektualinės galimybės; ir šitų tariamų adeptų yra ne vienas, o keletas. „Adeptų“ ciklas, naudojamas vietoj kūjo mūsų teosofinėms galvoms skaldyti, prasidėjo prieš dvyliką metų „Luizu“ iš misis Emmos Harding Britten „Magijos meno“ ir „Šmėklų šalies“, o dabar užbaigiamas „adeptu“ ir „Egipto šviesos“ „autoriumi“, kuriuos spiritualistai parašė prieš teosofiją ir jos mokymus. Bet nėra prasmės sielvartauti dėl to, kas jau įvyko, ir mes galime tik kentėti vildamiesi, kad mūsų neapdairumas, galbūt, truputį palengvins kitiems žmonėms paiešką kelio pas tuos Mokytojus, kurių vardai dabar tariami visur be reikiamos pagarbos ir kuriais prisidengiant jau įvykdyta tiek daug neteisingumo.

484 Klausiantis. Jūs neigiate „Luisą“ kaip adeptą?

Teosofas. Mes nieko nedemaskuojame, palikdami šį kilnų darbą mūsų priešams. „Magijos meno“ ir kitų knygų spiritualistinė autorė galėjo ir negalėjo būti pažįstama su tokiu adeptu – o sakydama tai, aš sakau žymiai mažiau, negu per paskutinius keletą metų apie mus ir teosofiją pasakė ir parašė ši ledi – tai jos asmeninis reikalas. Bet kada iškilmingoje mistinio regėjimo scenoje tariamas adeptas stebi „dvasias“ Grinviče, Anglijoje, žiūrėdamas pro lordo Rosso teleskopą, kuris buvo pastatytas Parsonstaune, Airijoje*, ir niekada iš ten nebuvo pajudintas, aš leisiu sau nusistebėti šio „adepto“ moksliniu nemokšiškumu. Tai viršija visas klaidas ir nesėkmes, kurias kai kada padaro mūsų Mokytojų čela (mokiniai)! Ir kaip tik šis „adeptas“ dabar naudojamas tam, kad sužlugdytų mūsų Mokytojų mokymą.

* „Šmėklų šalis“ (Ghost Land), I dalis, 133 p. ir toliau.

485 Klausiantis. Aš visiškai suprantu jūsų jausmus šiuo klausimu ir galvoju, kad jie visiškai natūralūs. O dabar, atsižvelgiant į tai, ką jūs sakėte ir aiškinote, norėčiau užduoti keletą klausimų dar viena tema.

Teosofas. Jeigu galėsiu, tai į juos atsakysiu. Kas tai?


PABAIGA

Teosofinės draugijos ateitis

486 Klausiantis. Sakykite, kaip jūs įsivaizduojate teosofijos ateitį?

Teosofas.
Jeigu jūs klausiate apie teosofiją, tai aš atsakysiu, kaip ji egzistavo nesuskaičiuojamą skaičių ciklų praeityje, taip ir ateityje ji egzistuos visada, nes teosofija yra AMŽINOS TIESOS sinonimas.

487 Klausiantis. Atleiskite man, aš greičiau turėjau galvoje Teosofinės Draugijos perspektyvas.

Teosofas. Jos ateitis praktiškai ir visiškai priklausys nuo neegoistiškumo, nuoširdumo, ištikimybės ir – tai taip pat labai svarbu – nuo turimų žinių ir išminties tų Draugijos narių, kuriems teks tęsti darbą ir vadovauti jai po Steigėjų mirties.

488 Klausiantis. Aš pilnai suvokiu pasiaukojimo ir ištikimybės svarbą, bet negaliu suprasti, kaip jų žinios gali būti tokios pat gyvybiškai svarbios, kaip ir kitos išvardintos savybės. Juk turėtų pakakti jau esančios literatūros, kuri pastoviai yra papildoma?

Teosofas. Aš neturėjau omenyje specialaus ezoterinio mokymo žinojimo, nors ir tai labai svarbu; aš greičiau kalbėjau apie tą didžią būtinybę nešališko ir aiškaus suvokimo, kurio prireiks mūsų paveldėtojams vadovaujant Draugijai. Iki šiol kiekvienas bandymas sukurti kažką panašaus į Teosofinę Draugiją baigdavosi nesėkme, nes anksčiau ar vėliau visos tos organizacijos išsigimdavo į sektas, kurios nustatydavo nuosavas griežtas dogmas ir tokiu būdu nepastebimai ir palaipsniui prarasdavo tą gyvybišką jėgą, kurią gali duoti tik gyva tiesa. Jūs neturite pamiršti, kad visi mūsų Draugijos nariai gimė ir išaugo įvairių religinių įsitikinimų ir pažiūrų šeimose, kad visi jie fiziškai ir protiškai daugiau ar mažiau priklauso savo kartai, ir, natūralu, kad jų vertinimai, greičiausiai, bus iškraipomi ir nesąmoningai įtakojami kai kurių arba visų tų faktorių. Ir jeigu jie nesugebės išsilaisvinti iš tokio vidinio išankstinio įsitikinimo arba, kraštutiniu atveju, neišmoks jų momentaliai atpažinti ir, todėl leis nuvilioti save į šalį, tai Draugija užplauks ant minties seklumos ir įstrigusi ten, kaip laivas smėlyje, subyrės ir žus.

489 Klausiantis. Bet jeigu šio pavojaus pavyks išvengti?

Teosofas. Tada Teosofinė Draugija išgyvens iki dvidešimtojo amžiaus ir pergyvens jį. Dėka jos daugybė mąstančių ir protingų žmonių palaipsniui persisunks visa apimančiomis ir kilniomis Religijos, Pareigos ir Meilės Žmonėms idėjomis. Lėtai, bet užtikrintai, ji sutrupins geležinius tikybų ir dogmų retežius, socialinius ir kastų prietarus; ji sugriaus rasines bei nacionalines antipatijas ir barjerus ir atvers kelius praktiniam visų žmonių Brolijos įgyvendinimui. Dėka jos mokymų ir tos filosofijos, kurią Draugija jau padarė prieinama ir suprantama šiuolaikiniam protui, Vakarai išmoks suprasti ir deramai įvertinti Rytus. Psichinių jėgų ir sugebėjimų vystymas, kurių pirmieji pasireiškimai jau matomi Amerikoje, tęsis normaliai ir natūraliai. Žmonija bus išgelbėta nuo siaubingų protinių ir kūniškų pavojų, įvairiausių egoizmo atmainų ir pragaištingų aistrų, kurie neišvengiami eina kartu su tokiais atsiskleidimais. Protinis ir psichinis žmogaus augimas vyks harmoningai su jo moraliniu tobulėjimu, o jo materialinė aplinka atspindės taiką, brolybę ir gerą valią, kurie įsiviešpataus jo sąmonėje vietoje vaidų ir kovų, šiandien pastebimų visur aplink mus.

490 Klausiantis. Tikrai nuostabus paveikslas! Bet sakykite, nejaugi jūs tikrai galvojate, kad visa tai įmanoma pasiekti per vieną trumpą šimtmetį?

Teosofas. Vargu. Bet aš turiu pasakyti jums, kad paskutinį kiekvieno šimtmečio ketvirtį, tie Mokytojai, apie kuriuos aš kalbėjau, stengiasi padėti dvasiniam žmonijos progresui kokiu nors ypatingu ir išsiskiriančiu būdu. Kiekvieno šimtmečio pabaigoje jūs nekintamai atrasite, kad vyksta dvasingumo prasiveržimai arba poslinkiai, jei norite, galite vadinti tai misticizmu. Vienas ar keli žmonės pasaulyje tapdavo tarpininkais, ir per juos daugiau ar mažiau buvo atskleidžiamos okultinės žinios ir mokymai. Jeigu jūs norite, galite pasekti tuos judėjimus šimtmetis po šimtmečio, kiek tai leidžia mūsų istorijos detalūs užrašai.

491 Klausiantis. Bet kaip tai įtakos Teosofinės Draugijos ateitį?

Teosofas. Jeigu šis bandymas, kuris įgavo mūsų Draugijos formą, bus sėkmingesnis nei ankstesnieji, tai kai ateis laikas XX amžiaus išbandymui, jau bus organizuota gyva ir sveika struktūra. Platinant jos mokymą bendras žmogiškų protų ir širdžių stovis bus pagerintas ir ištaisytas ir, kaip aš jau sakiau, jų išankstiniai nusistatymai ir dogmatinės iliuzijos iki tam tikros ribos bus pašalintos. Be to; dėka gausios ir plačiai prieinamos literatūros, kitas impulsas bus sutiktas gausesnėmis susivienijusių ir susitelkusių žmonių grupėmis, pasiruošusiomis sutikti naują Tiesos skleidėją. Žmonių protai jau bus pasiruošę priimti jo atneštą žinią; bus parengta kalba, leidžianti išreikšti naujas tiesas, kurias jis atneš, ir jo atvykimo lauks organizacija, kuri pašalins nuo jo kelio visas grynai mechanines ir materialines kliūtis. Pagalvokite, kiek daug gali įvykdyti tas, kuriam bus suteiktos tokios galimybės. Jūs galite tai įsivaizduoti, sulygindamas su tuo, ką realiai pavyko pasiekti Teosofinei Draugijai per tuos keturiolika metų, neturėjusiai nei vieno iš tų pranašumų ir apsuptai daugybės kliūčių, kurios jau nebegalės kliudyti naujam vedliui. Gerai pamąstykite apie visa tai, o po to pasakykite man, ar aš esu per didelė optimistė, kai sakau, kad jeigu Teosofinė Draugija išgyvens ir liks ištikima savo misijai, pradiniams savo siekiams šimto metų bėgyje – sakykite, ar tikrai per daug toli aš nuėjau, tvirtindama, kad tada dvidešimt pirmame amžiuje žemė taps dangumi, palyginus su tuo, kokia ji yra dabar?


TURINYS

 

I   TEOSOFIJA  IR  TEOSOFINĖ  DRAUGIJA
PAVADINIMO  PRASMĖ
TEOSOFINĖS  DRAUGIJOS  POLITIKA
IŠMINTIES  RELIGIJA,  PASLAPTINGA  VISAIS  LAIKAIS
TEOSOFIJA  –  TAI  NE  BUDDIZMAS

II   EGZOTERINĖ  IR  EZOTERINĖ  TEOSOFIJA
KUO  ŠIUOLAIKINĖ  TEOSOFINĖ  DRAUGIJA NĖRA
TEOSOFINĖS  DRAUGIJOS  TEOSOFAI  ir  NARIAI
SKIRTUMAS TARP TEOSOFIJOS IR OKULTIZMO
SKIRTUMAS  TARP  TEOSOFIJOS  IR  SPIRITUALIZMO
KODĖL  TEOSOFIJA  PRIPAŽĮSTAMA?

III   TEOSOFINĖS  DRAUGIJOS  DARBINĖ  SISTEMA
DRAUGIJOS TIKSLAI
BENDRAS VISŲ ŽMONIŲ KILMĖS ŠALTINIS
KITI  MŪSŲ  TIKSLAI
APIE  ĮŽADŲ  ŠVENTUMĄ

IV     TEOSOFINĖS  DRAUGIJOS  POŽIŪRIS  Į  TEOSOFIJĄ
APIE  TOBULINIMĄSI
ABSTRAKTU  IR  KONKRETU

V     PAMATINIAI  TEOSOFIJOS TEIGINIAI
APIE  DIEVĄ  IR  MALDĄ
AR  BŪTINA  MELSTIS?
MALDA  SUNAIKINA  PASITIKĖJIMĄ  SAVIMI
APIE  ŽMOGIŠKOS  SIELOS  KILMĘ
BUDDISTINIS MOKYMAS  APIE SIELĄ

VI     TEOSOFINIS MOKYMAS  APIE  GAMTĄ  IR ŽMOGŲ
VISO VISAME VIENYBĖ
EVOLIUCIJA  IR  ILIUZIJA
APIE  SEPTYNTAINĘ  MŪSŲ  PLANETOS  STRUKTŪRĄ
SEPTYNTAINĖ  ŽMOGAUS  PRIGIMTIS
TEOSOFINIS SUSKIRSTYMAS
SKIRTUMAS  TARP  SIELOS  IR  DVASIOS
GRAIKŲ  MOKYMAI

VII     APIE  ĮVAIRIAS  POMIRTINES  BŪSENAS
FIZINIS  IR  DVASINIS  ŽMOGUS
APIE AMŽINĄ  MALONĘ  IR  BAUSMĘ,  IR  APIE  NIRVANĄ
APIE  SKIRTINGUS  „PRINCIPUS“ ŽMOGUJE

VIII     APIE  PERSIKŪNIJIMĄ  ARBA  PAKARTOTINUS  GIMIMUS
KAS  PAGAL  TEOSOFINĮ  MOKYMĄ  YRA  ATMINTIS?
KODĖL  MES  NEATSIMENAME  MŪSŲ  PRAEITŲ  GYVENIMŲ
APIE  INDIVIDUALYBĘ  IR  ASMENYBĘ
APIE AŠ  APDOVANOJIMUS  IR  BAUSMES

IX     APIE  KAMA-LOKĄ  IR  DEVAČANĄ
APIE  ŽEMŲJŲ  „PRINCIPŲ“  LIKIMĄ
KODĖL  TEOSOFAI  NETIKI  TYRŲ  „DVASIŲ“  SUGRĮŽIMU
KELETAS  ŽODŽIŲ  APIE  SKANDHUS
APIE  SĄMONĘ  PO  MIRTIES  IR  PO  GIMIMO
KAIP  REALIAI  SUPRANTAMAS  SUNAIKINIMAS
NUSTATYTAM  REIŠKINIUI SKIRTAS  NUSTATYTAS  PAVADINIMAS

X     APIE  MŪSŲ  MĄSTANČIO PRINCIPO  PRIGIMTĮ
„AŠ“  SLĖPINYS
SUDĖTINGA  MANAS  PRIGIMTIS
TAS  MOKYMAS YRA  JONO  EVANGELIJOJE

XI     APIE  PERSIKŪNIJIMO  SLĖPINIUS
PERIODIŠKI GIMIMAI
KAS  YRA  KARMA?
KAS  JIE –  ŽINANTYS?
SKIRTUMAS TARP TIKĖJIMO  IR  ŽINOJIMO,  ARBA  AKLAS  IR  MĄSTANTIS  TIKĖJIMAS
AR  DIEVAS  TURI  TEISĘ  ATLEISTI?

XII     KAS  YRA  PRAKTINĖ  TEOSOFIJA?
PAREIGA
TEOSOFINĖS  DRAUGIJOS  POŽIŪRIS  Į  POLITINES  REFORMAS
APIE  PASIAUKOJIMĄ
APIE  LABDARĄ
TEOSOFIJA  LIAUDŽIAI
KAIP  NARIAI GALI  PADĖTI  DRAUGIJAI
KO  TEOSOFAS  NETURI  DARYTI

XIII     KLAIDINGAS  TEOSOFINĖS  DRAUGIJOS  SUVOKIMAS
TEOSOFIJA  IR  ASKETIZMAS
TEOSOFIJA  IR  SANTUOKA
TEOSOFIJA  IR  ŠVIETIMAS
KODĖL  GI  EGZISTUOJA  TOKS  PRIEŠIŠKAS  NUSISTATYMAS PRIEŠ  TEOSOFINĘ  DRAUGIJĄ?
AR  TEOSOFINĖ  DRAUGIJA  YRA  KOMERCINĖ  ĮSTAIGA?
DIRBANTI  TEOSOFINĖS  DRAUGIJOS  KOMANDA

XIV     TEOSOFIJOS  MAHATMOS
KAS JIE:  „ŠVIESOS DVASIOS“   ar  „NELABIEJI“?
ŠVENTŲ  VARDŲ  IR  SĄVOKŲ  IŠKRAIPYMAS

PABAIGA

 

 

Jūs esate čia: Naujienos Raktas i Teosofiją