Trečiadienis, Lap 14th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Raktas į sveiką ir dvasin...

Raktas į sveiką ir dvasingą gyvenimą - Pratarmė

I dalis

Pratarmė

Tai, kas išdėstyta, rekomenduota Šioje knygoje, yra natūralus, prigimčiai neprieštaraujantis, žmogaus ilgo gyvenimo ir veiklos troškimą iš dalies psichologiškai tenkinantis metodas.

Žmonija daug laimėjo, išplėtojusi gamtos pažinimo mokslus: gyvenimas tapo įdomesnis, sužinota daugelis higienos dėsnių, kova su ligomis palengvėjo, žmogaus amžius ilgėja. Tačiau išlieka aiškiai suvokiamas mokslo laimėjimų ribotumas ar neįgalumas, reikalaujantis mokslinio mąstymo naujų kategorijų. Žmonija kol kas negali išsiveržti iš trimatės sistemos, negali suprasti įvairių „laukų" veikimo mechanizmo, neaiškus informacinės tvarkymo struktūros išlikimas žmogui mirus (mirus biologinei struktūrai) ir daug kitų neįprastų reiškinių.

Pasaulio ir žmogaus kūrimas nėra baigtinis. Jie abu rutuliojami ir tobulinami iki žmogui nesuvokiamų galimybių ir ribų (iki begalybės?).

Visumos būtis tarpsta energijos apsuptyje. Tačiau žmonija nuolat stokoja energijos, tai kelia konfliktines situacijas, per kurtas nukenčia daug nekaltų žmonių, nesuspėjusių savo kūrybinių planų įgyvendinti Šioje Žemėje. Visos žmonijos ar atskirų individų svajonė - po mirties palikti savo veiklos pėdsaką. Ar kiti gyvūnai svajoja apie tokius pėdsakus? Jie vadovaujasi instinktu ir todėl jiems tai nesvarbu. Žmogus, kaip Šventajame Rašte sakoma, yra sukurtas iš medžiagos ir Dieviškosios dalelės dvasios - sielos, kuri kūną savo veiklai panaudoja kaip infrastruktūrą. Todėl toliau kūną vadinsime infrastruktūra. Šio termino pateisinimui reikia įvertinti ir skaitytis su eilinių žmonių mąstysena. Kūnas dažnai asocijuoja jų sąmonėje ne tik žmogaus sielos ūkinę dalį, bet ir žemiškuosius, kartais kenksmingus, neribotus, kai siekiama malonumų, įpročius ir veiksmus. Infrastruktūros termine šių asociacijų nejaučiama ir nėra.

Žmogaus veikla ir būtis be sielos neįmanoma. Todėl Šios knygos pirmoje dalyje skaitytojas įvedamas į sielos ir kūno (infrastruktūros) santykio sampratą, energijos procesų reguliavimą, o antroje dalyje kalbama daugiau apie fizinę sveikatą, nes gerai sielos veiklai reikalinga sveika infrastruktūra (kaip romėnai sakydavo: spiritus sana in corpore sano - sveika siela sveikame kūne). Pirmoje knygos dalyje raudona gija švyti sielos bendravimas su energija.

Knygos turinys remiasi ne tik šventuoju Raštu, bet ir mąstymu apie gamtoje vykstančius nesuprastus ypatingus reiškinius, gyvenimo patirtimi.

Neįprastus gyvenimo reiškinius, pagal galimybę, ateityje reikės paaiškinti moksliškai. Nobelio premijos laureatas fizikas Albertas Einšteinas yra Pasakęs: Mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo - akla. Todėl pagrįstai sakoma: nėra tokios fantazijos ar svajonės, kuri anksčiau ar vėliau neišsipildytų tikrovėje (įrodoma moksliškai). Juk reikia tikėti, nes suprasti visko negalime. Pozityvus ir teigiamas tikėjimas žmogų puošia ir teigia kūrybą (Vytautas Mačernis).

Žmogus - infrastruktūra ir siela - yra vienas kūrinys, nes jiedu atskirai negali būti ir veikti - jie abu sudaro vienybę. Mokslas ir tikėjimas taip pat sudaro vienybę, nes vienas be kito yra luoši arba akli.

Norint tobulinti žmogaus infrastruktūrą, gerinti jo sveikatą, reikia perprasti gyvybės esmę. Ar tai pasiekiama? Vargu, bet link to reikia eiti. Turėdami daug biologijos ir fiziologijos žinių, galime jomis naudotis geriau nei iki šiol darėme. Išnaudodami šią galimybę gana optimistiškai galime žvelgti į ateitį.

Tai, galbūt, ne visai paprasta įvykdyti gyvenime, nors šios pastangos ir jų rezultatai nėra utopija. Juk mokslas įrodinėja, kad žmogaus organizmas dabartinėmis sąlygomis yra pritaikytas gyventi ir dirbti daugiau kaip šimtą metų. Tuo tarpu aštuoniasdešimtmetį jau laikome ilgaamžiu, o apie šimtamečius net pagalvoti nedrįstame. Pastaruoju metu gyvūnuose atrasti dviejų rūšių genai:„tinginiai“ (lėtai besikeičiantys) ir trumpaamžiai (greit besikeičiantys, „altruistai"). Sudarant sąlygas pirmiesiems padaugėti, gyvūnų amžius pailgėja (mielių grybelių eksperimentai tai patvirtina). Dar nežinia ar tai pasitvirtins ir sudėtingesniems gyvūnų organizmams. Teigiamu atveju aukštesnės biologinės pakopos energijos užtaiso trukmė galėtų būti daug ilgesnė (gal net kelis kartus). Šioje knygoje norima aptarti kaip galime minėtus mokslo teorijos teiginius įgyvendinti praktiškai.

Esant dabartiniam teoriniam gamtos pažinimo lygiui ir praktinei patir­čiai, jau galima jaunystę išsaugoti ir kūrybinės veiklos koeficientą padidinti bent dvigubai ar trigubai ilgiau, palyginti su įprastine 30-40 metų jaunystės trukme. Su amžiumi kūrybinio gyvenimo patirtis vis kils, žmogaus veiklos rezultatas padvigubės, trigubės ar pan. Per šimtą aktyvios veiklos metų toks asmuo, reikia manyti, sukurs bent kelis kartus daugiau negu trijų kartų trys asmenys pagal šiuolaikinę žmogaus amžiaus trukmę.

Be to, kaupiantis gyvenimo patirčiai griovimo stichija paprastai blėsta, vis stiprėja teigiamas nusiteikimas žmonių santykių ir gamtos atžvilgiu. Biblijos Senajame ir Naujajame Testamentuose rašoma apie dvasinio tobulėjimo dalykus. Teologija ir pasaulietiniai mokslai sutaria, kad fizinis žmogaus kūnas (infrastruktūra) yra dvasinės veiklos ir tobulėjimo įrankis. Todėl būtina stiprinti ir tobulinti juos abu: jei įrankis bus geras, neaplūžęs, tai ir meistrui bus lengviau juo naudotis, gražių darbų atlikti ir pačiam tobulėti teikiant meistrui-sielai pirmenybę, nes ji kūrėja. Žmonijos tobulėjimo kelyje pasitaikančios „duobės" arba neigiamos veiklos niuansai (reikia manyti, labai reti) tik dar sustiprins pozityviąsias pastangas. Tuo tikslu žmogaus sąmonei reikia nuolat būti kontakte su Aukščiausia Sąmone (bent prisiminus). Jei tuo įsitikinsi, tai dažnai prisiminęs visą savo pozityviąją veiklą ir darbus skirsi savo Kūrėjui - Aukščiausiajai Sąmonei (nebūsi izoliuotas, būsi kūrybingas).

Jei žmogus tuo patikės ir mėgins įsitikinti praktine visą jį apimančio sielos ir kūno tobulinimo komplekso nauda, tai jo kūne ir sieloje neliks vietos neigiamoms, griaunančioms stichijoms; neigiamos emocijos nebus tokios pavojingos, nes jų energines audras numalšins medžiagų apykaitos proce­sų, proto ir sielos sąjunga. Šitai vėl skatins žmogaus gyvenime papildomas kūrybines galias, teikiančias ne egoistinio, bet giedro džiaugsmo dvasiai ir jėgos kūnui, tyrinėjant mūsų gražiąją Žemę bei tiesiant kelius į kosmosą.

Nors pradžia sunki, o užsiėmimai reikalauja ištvermės (tai ugdo teigiamąsias charakterio ir asmenybės savybes), tikslas tegul mums būna švyturys, padedantis įveikti mūsų tingumą ir lepšiškumą. Jaučiant tingumą ar neigiamų nuotaikų ir emocijų antplūdį, siūloma pamedituoti nukreipiant sąmonę ne j žmogų ar žvaigždes, bet į Begalybę, į mūsų Kūrėjo-Absoliuto Sąmonę, kuri teiks tvirtybės, ryžto ir ištvermės.

Šitaip gyvendami ir veikdami savo organizmą, ištverkime bent pusmetį ar metus, toliau bus vis lengviau - nemalonios pareigos jausmas išnyks, atsiras fiziologinis ir dvasinis potraukis šiam gyvenimo būdui.

Šių apmąstymų turinys ne vien teoriniais arba atitinkamoje literatūroje rastais duomenimis pagrįstas, bet ir paties autoriaus daugiau kaip septyniasdešimt penkerių metų asmeninės patirties apibendrinimas.

Kartais toks pagrindimas pateikiamas remiantis vien praktiniais gyvenimo būdo ir užsiėmimų rezultatais. Vadinasi, iškeliama problema, į kurią moksliškai ir teoriškai nėra dar išsamiai atsakyta. Dėl to fiziologams tokie teiginiai gali atrodyti neįtikinami ir kritikuotini. Reikia turėti galvoje, kad šis darbas nėra pagrįstas tik moksle pripažintais fiziologijos ir biologijos dėsniais. Kai kurie teiginiai yra ilgo praktinio darbo apibendrinimo ir logiško mąstymo išdava. Kai kuriuos teiginius teoriškai teks pagrįsti, patikslinti ar papildyti ateityje. Žmogaus sielos troškimas ieškoti ir atrasti yra ta kūrybinė varomoji jėga, kuri tarsi sklandytuvą tempiantis ir paleidžiantis kilti į tolimas aukštumas įtaisas neleidžia žmogui sustingti kasdienybėje.

Fizinio darbo žmonės, be abejo, yra stipresni fiziškai, o dažnai ir dvasiškai (sąžiningesni, atviresni, užjaučiantys ir atjaučiantys, kantresni, paslaugesni, kūrybingesni, supratingesni, nujaučiantys gamtos reiškinius); jų sąlytis su supančiu pasauliu glaudesnis, taip pat stipresnis atsakomybės jausmas už savo veiksmus, kaip ir kitos dvasinės kokybės, nei „kabinetinių darbininku." (tarnautojų, valdininkų). Tačiau pirmieji būtų dar geresnės sveikatos ir ilgiau gyventų, jei darbo pertraukomis vietoj parūkymo pasinaudotų nors mažąja universalia mankšta (mUM), pamedituotų, pasvajotų, pagalvotų apie ateities darbus. Tikslas - leisti pailsėti pavargusioms organizmo sistemoms «r suaktyvinti pasyviąsias, darbo metu mažiau apkrautas sistemas, pagerinti šių sistemų mitybą. Tuo tarpu kabinetiniams darbuotojams UM (universalioji mankšta) ir mUM (mažoji universali mankšta) yra tikras išsigelbėjimas. Tai priešnuodis juos žudančiam nejudrumui uždaroje patalpoje (tarsi narve).

Daugelis teiginių, kuriais čia naudojamasi, biologams ar fiziologams gerai žinomi, nors gali atrodyti, kad jais remiamasi kartais labai izoliuotai, atitrauktai nuo kitų fiziologinių faktų. Tačiau verta jais remtis, nes nuo tiesos nenukrypstama, o įspūdis ir įtaiga skaitančiajam gerokai sustiprėja ir paskatina ta kryptimi veikti. Juk chromosomas ir genus teigiamiems mutagenams veikiant karta iš kartos, organizmas pamažu kinta - tobulėja (evoliucionuoja) ir tuos pokyčius paveldi vėlesnės kartos. Mūsų gyvenime geriausi teigiamieji mutagenai yra šie: dora gyvensena, UM (universalioji mankšta), mUM (mini-mankšta) ir saikingas maistas. Verta šiuos mutagenus naudoti gyvenime.

Pirmiausia svajonė-mintis, išreikšta žodžiu, gali ir turi tapti „kūnu". Todėl darbą buvo stengiamasi parašyti taip, kad jame esančios mintys ir patarimai giliau įstrigtų į skaitančiojo širdį ir tampriai susietų ją su jo protu ir sąmone. Pirmąją savo knygą Universalioji mankšta autorius parašė buvusių Rygiškių Jono gimnazijos bendraklasių paskatintas (2002m.), o ši parašyta praplečiant žmogaus sveikatos sampratą dvasiškai ir kūniškai.

Daugumos gyvūnų, taip pat ir žmogaus jėgų atsinaujinimui, organizmo sustiprinimui yra naudojami judesiai ir poilsis (ramybė) horizontalioje kūno padėtyje (palengvėja širdies darbas, pagerėja kapiliarinė kraujotaka, dingsta sąnarių ir raumenų įtampa). Taigi judesiai - mankšta minėtoje padėtyje ant grindų ar ant kilimo, masažuojant kraujagysles, vartaliojantis, yra patobulintas fizinių ir dvasinių jėgų atnaujinimo būdas. Vertikalioje kūno padėtyje žmogus dirba (arba atlieka mankštos veiksmus), eikvodamas sukauptą energiją. Norint atgauti fizines ir dvasines jėgas vietoj darbinės vertikalios padėties reikia panaudoti abi - horizontaliąją ir vertikaliąją. Kūno padėčių kaitaliojimas masažuoja kraujagysles ir kapiliarus - gerina kraujotaką, profilaktiškai stiprina kraujagyslių sistemą (veikia antiskleroziškai - skatina jų ilgaamžiškumą). Kaip matysite, toks kaitaliojimas atsispindi visame šiame darbe, ypač vaizdinėje dalyje. Kai kur pasikartojančios mintys dalykui nekenkia, tik labiau pabrėžia jo esmę.

Jūs esate čia: Naujienos Raktas į sveiką ir dvasin...