Raktas į sveiką ir dvasingą gyvenimą

Žmonija daug laimėjo, išplėtojusi gamtos pažinimo mokslus: gyvenimas tapo įdomesnis, sužinota daugelis higienos dėsnių, kova su ligomis palengvėjo, žmogaus amžius ilgėja. Tačiau išlieka aiškiai suvokiamas mokslo laimėjimų ribotumas ar neįgalumas, reikalaujantis mokslinio mąstymo naujų kategorijų. Žmonija kol kas negali išsiveržti iš trimatės sistemos, negali suprasti įvairių „laukų" veikimo mechanizmo, neaiškus informacinės tvarkymo struktūros išlikimas žmogui mirus (mirus biologinei struktūrai) ir daug kitų neįprastų reiškinių.

Raktas į sveiką ir dvasingą gyvenimą. Odė Dievui ir žmogui

APYAUŠRIS 2009 Vilnius. UDK 613. Gu212. Redaktorius Mykolas Mikalajūnas. Stilistė Vytautė Eidukaitienė. Viršelio dailininkė Daiva Gudelytė. Teksto rinkėjas Orestas Gurevičius. Maketavo ir nuotraukas restauravo Juozas Klapatauskas. 

© Vytautas Gurevičius, 2009

ISBN 978-9955-609-48-3


Skiriu

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, prisimindamas Lietuvos istorijos penkis pagrindinius stulpus, kurie padėjo tvirtus Lietuvos valstybingumo pamatus.

Pirmas stulpas - Lietuvos suvienytojas karalius Mindaugas. Tai buvo paskutinė proga - Europos laikotarpis, kai dar buvo galima lietuvių gentims susivienyti ir sukurti valstybę, tik taip apsiginti nuo grobuonių kaimynų ir dar šimtmečius išlaikyti savo etnografines teritorijas.

Antras stulpas - Lietuvos Krikštas, įgalinęs draugauti su Europos krikščioniškomis šalimis.

Trečias stulpas - Žalgirio mūšis. Ši Lietuvos ir Lenkijos pergalė visiškai susmukdė Kryžiuočių ordiną ir pašalino didžiausią to meto Lietuvos priešą.

Ketvirtas stulpas - Vasario 16-toji - ištrūkta iš Rusijos imperijos, atkurtas Lietuvos valstybingumas.

Penktas stulpas - 1990m. kovo 11-toji - vėl atstatytas Lietuvos valstybingumas, suduotas lemtingas postūmis Sovietų Sąjungos galutinei griūčiai.

Penkto stulpo vienas iš pamatų - atmintini 1944m. - prasidėjusi Lietuvoje partizaninė kova prieš Sovietų Sąjungą ir jos represijas. Per 10 metų žuvo apie 30 000 Lietuvos patriotų. Jų dėka Lietuvos vardas buvo išgirstas visame demokratiniame pasaulyje ir todėl Lietuvos spyris buvo daug stipresnis 1990m., byrant Sovietų Sąjungai.

Taip pat skiriu:

Aštuonerius metus Sibiro tremtyje išbuvusiems mieliesiems darbštiesiems Tėveliams - Elenai ir Antanui, mano seserims - anksti mirusiai Adeliukei, buvusiai tremtinei Onutei Kaminskienei, politinei kalinei Salomėjai, vyriausiajai sesutei Eugenei Račiuvienei, buvusiems politkaliniams šviesios atminties broliams Antanui ir Anicetui, per anksti mirusiai Vladelei Kemeišai-tei Gurevičienei - mano žmonai; mano vaikystės žaidimų dalyviui, anksti mirusiam broliui Algimantui ir kitai mano plačiajai giminei - Račiams ir Ignatavičiams; tremtiniams ir Sibire mirusiems geriesiems Išlaidžių km. prie Šeštokų Patackams, Julijai ir Ignui Rėkams, ypač „istrebitelio" (soviet. smaugiko) nušautam Juozui Rėkui, Karagandos lageryje nukankintam politkaliniui, nedorų kaimynų KGB įskųstam Lietuvos 1918 m. savanorių kariuomenės kūrėjui Antanui Minsevičiui (iš Mockų km. Sangrūdos apyl.) ir jo visai Seimai; mano karo mokyklos draugui, kagėbistų nukankintam generolui
Adolfui Ramanauskui-Vanagui, buvusiai politkalinei jo žmonai Birutei ir jų dukrelei Auksutei su šeima; mano gimtojo Sūsninkų kaimo partizanams, kovojusiems Vytauto Didžiojo rinktinėje - Juozui Karašauskui-Liepai, Jonui ir Albinui Anzeliams (Meškai ir Medžiotojui), Antanui Naruševičiui, Vytautui Varnagiriui-Balandžiui, Vincui Pasiukoniui, Broniui ir Jonui Lelešiams (Jonas, vyr. leitenantas, su grupe Lietuvos karininkų sušaudytas tremtyje); mano vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams, jei Dievas leis - ir proprovaikaičiams, mano artimiausiems draugams - Birutei, Antanui, Vandai, Aldonai, Leonui; taip pat 1939 m. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos abiturientų - mano bendraklasių - kasmetinių susitikimų dalyvių, mūsų mokytojų, ypač tremty­je mirusio didžiojo erudito gimnazijos direktoriaus A. Daniliausko, sovietinių „žvėrių" Budavonės miškelyje nukankintų gimnazijos kapeliono J. Petriko, filosofijos dėstytojo J. Dabrylos ir kapel. kunigo Balsio, mano gimtinės Sūsninkų km. žmonių ir buvusių kaimynų, ypač patriotiniu jausmu susieto Ani­ceto Avietyno, atminimui.

Ačiū už moralinį palaikymą rašant šios knygos pirmąją dalį (daugiau žmogaus sielos žvilgsniu) Berlyno RTV žurnalistui Leonui Stepanauskui.

Pastaba: Šio rašinio keliamų problemų paįvairinimui, savo giminės bei draugų džiaugsmui skirta gausi fotografijų galerija.

Autorius


I dalis

Pratarmė

Tai, kas išdėstyta, rekomenduota Šioje knygoje, yra natūralus, prigimčiai neprieštaraujantis, žmogaus ilgo gyvenimo ir veiklos troškimą iš dalies psichologiškai tenkinantis metodas.

Žmonija daug laimėjo, išplėtojusi gamtos pažinimo mokslus: gyvenimas tapo įdomesnis, sužinota daugelis higienos dėsnių, kova su ligomis palengvėjo, žmogaus amžius ilgėja. Tačiau išlieka aiškiai suvokiamas mokslo laimėjimų ribotumas ar neįgalumas, reikalaujantis mokslinio mąstymo naujų kategorijų. Žmonija kol kas negali išsiveržti iš trimatės sistemos, negali suprasti įvairių „laukų" veikimo mechanizmo, neaiškus informacinės tvarkymo struktūros išlikimas žmogui mirus (mirus biologinei struktūrai) ir daug kitų neįprastų reiškinių.

Pasaulio ir žmogaus kūrimas nėra baigtinis. Jie abu rutuliojami ir tobulinami iki žmogui nesuvokiamų galimybių ir ribų (iki begalybės?).

Visumos būtis tarpsta energijos apsuptyje. Tačiau žmonija nuolat stokoja energijos, tai kelia konfliktines situacijas, per kurtas nukenčia daug nekaltų žmonių, nesuspėjusių savo kūrybinių planų įgyvendinti Šioje Žemėje. Visos žmonijos ar atskirų individų svajonė - po mirties palikti savo veiklos pėdsaką. Ar kiti gyvūnai svajoja apie tokius pėdsakus? Jie vadovaujasi instinktu ir todėl jiems tai nesvarbu. Žmogus, kaip Šventajame Rašte sakoma, yra sukurtas iš medžiagos ir Dieviškosios dalelės dvasios - sielos, kuri kūną savo veiklai panaudoja kaip infrastruktūrą. Todėl toliau kūną vadinsime infrastruktūra. Šio termino pateisinimui reikia įvertinti ir skaitytis su eilinių žmonių mąstysena. Kūnas dažnai asocijuoja jų sąmonėje ne tik žmogaus sielos ūkinę dalį, bet ir žemiškuosius, kartais kenksmingus, neribotus, kai siekiama malonumų, įpročius ir veiksmus. Infrastruktūros termine šių asociacijų nejaučiama ir nėra.

Žmogaus veikla ir būtis be sielos neįmanoma. Todėl Šios knygos pirmoje dalyje skaitytojas įvedamas į sielos ir kūno (infrastruktūros) santykio sampratą, energijos procesų reguliavimą, o antroje dalyje kalbama daugiau apie fizinę sveikatą, nes gerai sielos veiklai reikalinga sveika infrastruktūra (kaip romėnai sakydavo: spiritus sana in corpore sano - sveika siela sveikame kūne). Pirmoje knygos dalyje raudona gija švyti sielos bendravimas su energija.

Knygos turinys remiasi ne tik šventuoju Raštu, bet ir mąstymu apie gamtoje vykstančius nesuprastus ypatingus reiškinius, gyvenimo patirtimi.

Neįprastus gyvenimo reiškinius, pagal galimybę, ateityje reikės paaiškinti moksliškai. Nobelio premijos laureatas fizikas Albertas Einšteinas yra Pasakęs: Mokslas be tikėjimo yra luošas, o religija be mokslo - akla. Todėl pagrįstai sakoma: nėra tokios fantazijos ar svajonės, kuri anksčiau ar vėliau neišsipildytų tikrovėje (įrodoma moksliškai). Juk reikia tikėti, nes suprasti visko negalime. Pozityvus ir teigiamas tikėjimas žmogų puošia ir teigia kūrybą (Vytautas Mačernis).

Žmogus - infrastruktūra ir siela - yra vienas kūrinys, nes jiedu atskirai negali būti ir veikti - jie abu sudaro vienybę. Mokslas ir tikėjimas taip pat sudaro vienybę, nes vienas be kito yra luoši arba akli.

Norint tobulinti žmogaus infrastruktūrą, gerinti jo sveikatą, reikia perprasti gyvybės esmę. Ar tai pasiekiama? Vargu, bet link to reikia eiti. Turėdami daug biologijos ir fiziologijos žinių, galime jomis naudotis geriau nei iki šiol darėme. Išnaudodami šią galimybę gana optimistiškai galime žvelgti į ateitį.

Tai, galbūt, ne visai paprasta įvykdyti gyvenime, nors šios pastangos ir jų rezultatai nėra utopija. Juk mokslas įrodinėja, kad žmogaus organizmas dabartinėmis sąlygomis yra pritaikytas gyventi ir dirbti daugiau kaip šimtą metų. Tuo tarpu aštuoniasdešimtmetį jau laikome ilgaamžiu, o apie šimtamečius net pagalvoti nedrįstame. Pastaruoju metu gyvūnuose atrasti dviejų rūšių genai:„tinginiai“ (lėtai besikeičiantys) ir trumpaamžiai (greit besikeičiantys, „altruistai"). Sudarant sąlygas pirmiesiems padaugėti, gyvūnų amžius pailgėja (mielių grybelių eksperimentai tai patvirtina). Dar nežinia ar tai pasitvirtins ir sudėtingesniems gyvūnų organizmams. Teigiamu atveju aukštesnės biologinės pakopos energijos užtaiso trukmė galėtų būti daug ilgesnė (gal net kelis kartus). Šioje knygoje norima aptarti kaip galime minėtus mokslo teorijos teiginius įgyvendinti praktiškai.

Esant dabartiniam teoriniam gamtos pažinimo lygiui ir praktinei patir­čiai, jau galima jaunystę išsaugoti ir kūrybinės veiklos koeficientą padidinti bent dvigubai ar trigubai ilgiau, palyginti su įprastine 30-40 metų jaunystės trukme. Su amžiumi kūrybinio gyvenimo patirtis vis kils, žmogaus veiklos rezultatas padvigubės, trigubės ar pan. Per šimtą aktyvios veiklos metų toks asmuo, reikia manyti, sukurs bent kelis kartus daugiau negu trijų kartų trys asmenys pagal šiuolaikinę žmogaus amžiaus trukmę.

Be to, kaupiantis gyvenimo patirčiai griovimo stichija paprastai blėsta, vis stiprėja teigiamas nusiteikimas žmonių santykių ir gamtos atžvilgiu. Biblijos Senajame ir Naujajame Testamentuose rašoma apie dvasinio tobulėjimo dalykus. Teologija ir pasaulietiniai mokslai sutaria, kad fizinis žmogaus kūnas (infrastruktūra) yra dvasinės veiklos ir tobulėjimo įrankis. Todėl būtina stiprinti ir tobulinti juos abu: jei įrankis bus geras, neaplūžęs, tai ir meistrui bus lengviau juo naudotis, gražių darbų atlikti ir pačiam tobulėti teikiant meistrui-sielai pirmenybę, nes ji kūrėja. Žmonijos tobulėjimo kelyje pasitaikančios „duobės" arba neigiamos veiklos niuansai (reikia manyti, labai reti) tik dar sustiprins pozityviąsias pastangas. Tuo tikslu žmogaus sąmonei reikia nuolat būti kontakte su Aukščiausia Sąmone (bent prisiminus). Jei tuo įsitikinsi, tai dažnai prisiminęs visą savo pozityviąją veiklą ir darbus skirsi savo Kūrėjui - Aukščiausiajai Sąmonei (nebūsi izoliuotas, būsi kūrybingas).

Jei žmogus tuo patikės ir mėgins įsitikinti praktine visą jį apimančio sielos ir kūno tobulinimo komplekso nauda, tai jo kūne ir sieloje neliks vietos neigiamoms, griaunančioms stichijoms; neigiamos emocijos nebus tokios pavojingos, nes jų energines audras numalšins medžiagų apykaitos proce­sų, proto ir sielos sąjunga. Šitai vėl skatins žmogaus gyvenime papildomas kūrybines galias, teikiančias ne egoistinio, bet giedro džiaugsmo dvasiai ir jėgos kūnui, tyrinėjant mūsų gražiąją Žemę bei tiesiant kelius į kosmosą.

Nors pradžia sunki, o užsiėmimai reikalauja ištvermės (tai ugdo teigiamąsias charakterio ir asmenybės savybes), tikslas tegul mums būna švyturys, padedantis įveikti mūsų tingumą ir lepšiškumą. Jaučiant tingumą ar neigiamų nuotaikų ir emocijų antplūdį, siūloma pamedituoti nukreipiant sąmonę ne j žmogų ar žvaigždes, bet į Begalybę, į mūsų Kūrėjo-Absoliuto Sąmonę, kuri teiks tvirtybės, ryžto ir ištvermės.

Šitaip gyvendami ir veikdami savo organizmą, ištverkime bent pusmetį ar metus, toliau bus vis lengviau - nemalonios pareigos jausmas išnyks, atsiras fiziologinis ir dvasinis potraukis šiam gyvenimo būdui.

Šių apmąstymų turinys ne vien teoriniais arba atitinkamoje literatūroje rastais duomenimis pagrįstas, bet ir paties autoriaus daugiau kaip septyniasdešimt penkerių metų asmeninės patirties apibendrinimas.

Kartais toks pagrindimas pateikiamas remiantis vien praktiniais gyvenimo būdo ir užsiėmimų rezultatais. Vadinasi, iškeliama problema, į kurią moksliškai ir teoriškai nėra dar išsamiai atsakyta. Dėl to fiziologams tokie teiginiai gali atrodyti neįtikinami ir kritikuotini. Reikia turėti galvoje, kad šis darbas nėra pagrįstas tik moksle pripažintais fiziologijos ir biologijos dėsniais. Kai kurie teiginiai yra ilgo praktinio darbo apibendrinimo ir logiško mąstymo išdava. Kai kuriuos teiginius teoriškai teks pagrįsti, patikslinti ar papildyti ateityje. Žmogaus sielos troškimas ieškoti ir atrasti yra ta kūrybinė varomoji jėga, kuri tarsi sklandytuvą tempiantis ir paleidžiantis kilti į tolimas aukštumas įtaisas neleidžia žmogui sustingti kasdienybėje.

Fizinio darbo žmonės, be abejo, yra stipresni fiziškai, o dažnai ir dvasiškai (sąžiningesni, atviresni, užjaučiantys ir atjaučiantys, kantresni, paslaugesni, kūrybingesni, supratingesni, nujaučiantys gamtos reiškinius); jų sąlytis su supančiu pasauliu glaudesnis, taip pat stipresnis atsakomybės jausmas už savo veiksmus, kaip ir kitos dvasinės kokybės, nei „kabinetinių darbininku." (tarnautojų, valdininkų). Tačiau pirmieji būtų dar geresnės sveikatos ir ilgiau gyventų, jei darbo pertraukomis vietoj parūkymo pasinaudotų nors mažąja universalia mankšta (mUM), pamedituotų, pasvajotų, pagalvotų apie ateities darbus. Tikslas - leisti pailsėti pavargusioms organizmo sistemoms «r suaktyvinti pasyviąsias, darbo metu mažiau apkrautas sistemas, pagerinti šių sistemų mitybą. Tuo tarpu kabinetiniams darbuotojams UM (universalioji mankšta) ir mUM (mažoji universali mankšta) yra tikras išsigelbėjimas. Tai priešnuodis juos žudančiam nejudrumui uždaroje patalpoje (tarsi narve).

Daugelis teiginių, kuriais čia naudojamasi, biologams ar fiziologams gerai žinomi, nors gali atrodyti, kad jais remiamasi kartais labai izoliuotai, atitrauktai nuo kitų fiziologinių faktų. Tačiau verta jais remtis, nes nuo tiesos nenukrypstama, o įspūdis ir įtaiga skaitančiajam gerokai sustiprėja ir paskatina ta kryptimi veikti. Juk chromosomas ir genus teigiamiems mutagenams veikiant karta iš kartos, organizmas pamažu kinta - tobulėja (evoliucionuoja) ir tuos pokyčius paveldi vėlesnės kartos. Mūsų gyvenime geriausi teigiamieji mutagenai yra šie: dora gyvensena, UM (universalioji mankšta), mUM (mini-mankšta) ir saikingas maistas. Verta šiuos mutagenus naudoti gyvenime.

Pirmiausia svajonė-mintis, išreikšta žodžiu, gali ir turi tapti „kūnu". Todėl darbą buvo stengiamasi parašyti taip, kad jame esančios mintys ir patarimai giliau įstrigtų į skaitančiojo širdį ir tampriai susietų ją su jo protu ir sąmone. Pirmąją savo knygą Universalioji mankšta autorius parašė buvusių Rygiškių Jono gimnazijos bendraklasių paskatintas (2002m.), o ši parašyta praplečiant žmogaus sveikatos sampratą dvasiškai ir kūniškai.

Daugumos gyvūnų, taip pat ir žmogaus jėgų atsinaujinimui, organizmo sustiprinimui yra naudojami judesiai ir poilsis (ramybė) horizontalioje kūno padėtyje (palengvėja širdies darbas, pagerėja kapiliarinė kraujotaka, dingsta sąnarių ir raumenų įtampa). Taigi judesiai - mankšta minėtoje padėtyje ant grindų ar ant kilimo, masažuojant kraujagysles, vartaliojantis, yra patobulintas fizinių ir dvasinių jėgų atnaujinimo būdas. Vertikalioje kūno padėtyje žmogus dirba (arba atlieka mankštos veiksmus), eikvodamas sukauptą energiją. Norint atgauti fizines ir dvasines jėgas vietoj darbinės vertikalios padėties reikia panaudoti abi - horizontaliąją ir vertikaliąją. Kūno padėčių kaitaliojimas masažuoja kraujagysles ir kapiliarus - gerina kraujotaką, profilaktiškai stiprina kraujagyslių sistemą (veikia antiskleroziškai - skatina jų ilgaamžiškumą). Kaip matysite, toks kaitaliojimas atsispindi visame šiame darbe, ypač vaizdinėje dalyje. Kai kur pasikartojančios mintys dalykui nekenkia, tik labiau pabrėžia jo esmę.


Pamąstymai apie žmogų

Prieš 15 000 000 metų Visumos Kūrėjas panoro Žemę apgyvendinti įdomesniais kūriniais, panašiais į save. Ir ką Jūs manote - sukūrė ląstelę, iš kurios per ilgą laiką išsirutuliojo šių laikų žmogbeždžionės prototipas. Kūrėjas liko nepatenkintas. Todėl iš to gemalo atskyrė dalelę ir ją patobulino -įdiegė jai savo dvasios dalelę - sielą, kuri vis tobulėjo ir kūrinį tobulino. Iš tos dalelės - mūsų protėvių sielos - prieš 150 000-200 000 metų ėmė rutuliotis ir progresuoti homo sapiens - protingasis žmogus. Panašaus nervų sistemos lygio žmogbeždžionės iš dalies, o homo sapiens be paliovos progresavo ir tobulėjo nuo lazdos iki atomo ir kosmoso.

Visumos Kūrėjas savo planą įvykdė ir vykdo toliau. Žmogus į Jį (savo Kūrėją) labai panašus. Žmogaus siela kartu su infrastruktūra kūrybiškai veikdamos tobulėja. Per tą kūrybą ir sielą panašumas dar labiau išryškėja. Juolab tai patvirtinama ir moksliškai, tyrinėjant kosmoso ir žmogaus infrastruktūros sandaras. Tie patys Mendelejevo elementai randami kosmoso ir žmogaus sandarų struktūrose, kurių funkcionavimas vyksta determinizmo principu.

Galima manyti, kad ekstrasensų patirtis ir gyvenimiški pastebėjimai, visa žmogaus veikla fiksuojama informacinėje tvarkymo struktūroje (ITS). Kiekviena ląstelė turi ITS ir BS (biologinę struktūrą). ITS - prielaida, reikalaujanti tyrinėjimų; BS biologams gerai pažįstama. Abi šios struktūros bendrauja kaip vienas vienetas. ITS signalus gauna iš BS; ląstelės informacinėje tvarkymo struktūroje jungiasi į bendrą organizmo ITS ir per centrinę nervų sistemą reguliuoja viso organizmo atskirų organų darbą. Ekstrasensas, sujungęs savo ITS su kito individo ITS, gali gauti reikiamų žinių iš gyvų ir mirusių net po daugelio metų, nes ITS, žmogui (BS) mirus, nežūva! Mokslininkai mano, kad yra dar bendresnė morfologinė individo tvarkymo struktūra, kuri svarbi viso organizmo augimui, medžiagų apykaitai, imuninei sistemai. Ši struktūra kartais sukaupia tiek energijos, kad galimąją (aureolę) nufotografuoti.

Kadangi Visatos ir Žmogaus sandaros, manoma, yra panašios, tai ga­lima daryti prielaidą, kad planetos, žvaigždžių, galaktikų, žvaigždynų ir Visatų sistemos turi savo tvarkytojus, jų judėjimų reguliuotojus. Tos tvarkymo struktūros jungiasi į bendrą autonominę reguliavimosi struktūrą, ši struktūra, reikia manyti, yra tas amžinasis, kuriamasis absoliutinis procesas - Absoliutas (arba, tradiciškai šnekant. Dievas).

Yra daug neišaiškinamų (kol kas), „nenormalių" vyksmų. Pavyzdžiui, kaip pranešė žiniasklaida, 1985 m. vasario 17 d. nesuprantamas darinys, aiškiai matomas šviesulys kurį laiką tempė prekinio traukinio sąstatą. Traukinio valdymo sistema nustojo veikusi. Ir tai truko gana ilgai. Tik kai švytintis rutulys atsiskyrė ir nuskriejo už miško, traukinys vėl tapo valdomas. Nevaldomo traukinio važiavimas sutaupė 300 l dyzelino.

Šio ir daugelio panašių įvykių mokslas dar kol kas negali paaiškinti. Mokslui reikia surasti kitas mąstymo kategorijas. Jeigu Niutoną būtų paprašę (prieš 300m.) paaiškinti apie radijo veikimo principą, veikiausiai būtų atsakyta: negali būti, nors tai genijaus atsakymas. Jam nebuvo žinomi daugelis elektronikos ir kitų dėsnių.

Kiekviena žemiau stovinti tvarkymo struktūra turi, kaip ir žmogaus siela, autonominę veikimo laisvę. Tos kiekvienos bendrosios tvarkymo struktūros ribose (yra prielaida) galimi autonomiški, savarankiški „vietiniai" vyksmai (prisiminkime atsitikimą su traukiniu 1985m. vasario 17d.).Taip galima paaiškinti vykstančius „nenormalius" reiškinius, pvz., Saulėje, Saturne astro­nomų pastebėtas audras, Žemėje - žemės drebėjimus su cunamio stichija ir kt, vykstančius pačiame žmoguje energijos sutrikdymus - navikus ir kt.; visa tai - nuo žmogaus sielos valios, nuo kitų tvarkymo struktūrų nepriklausantys įvykiai. Tačiau daug bėdų ar nelaimių žmogus patiria dėt savo sielos netobulumo, pvz., susižeidė darbe, susikivirčijo su draugu ar kitu žmogumi, persivalgę ir susirgo, ir pan.). Tokios bėdos vyksta dėl žmogaus sielos netobulumo, jos apsileidimo ar nepatyrimo ir kitų priežasčių. Tačiau pastarieji ir panašūs įvykiai turi sielos tobulinimo tikslą. Jei siela iš mažens buvo tobulinama ir auklėjama teisinga pozityvia kryptimi, tai sutiktos gyvenimo pamokos duos gerų vaisių, ir siela (bei visas žmogus) ateityje darys mažiau klaidų ir nuveiks daugiau - paliks daugiau gerų, pozityvių darbų pėdsakų, kuriais galės naudotis kiti žmonės, ir gyvenimas gražės dvasine bei fizine prasme.

Vadovaujantis prielaida, teigiančia, kad yra morfologinė tvarkymo struktūra, sugebanti kontroliuoti atskirų ląstelių ir jų grupių (organų) ITS veiklą, galima suprasti jos (morfologinės tvarkymo struktūros) reikšmę žmo­gaus fizinei ir dvasinei sveikatai, nes ji rūpinasi visu organizmu - jo augimu, maisto virškinimu, endokrinine ir vegetacine sistemomis, imunitetu.

Manoma, kad visos ITS autonomiškai tarpusavyje ir net išoriškai - su artimesnių organizmų ITS - bendrauja. Taip, pvz., galima paaiškinti nuojautos faktus (artimam žmogui mirus ar kitai nelaimei įvykus, pajaučia artimieji ar artimasis). Yra šeštasis pojūtis (jausmas).

Kodėl negalime ITS moksliškai ištirti? Prielaida - ne trimatėje sistemoje, bet aukštesnėse.

V. Nalimovas iškelia įdomią daugelio anomalių reiškinių hipotezę ir paaiškina. Jo nuomone, yra sąmonės laukai, egzistuojantys už žmogaus, ne­priklausantys nuo jo. Jis daro prielaidą, kad žmogus yra naujų idėjų, tų pa­stovių srautų, kurie teka už jo, naujo mąstymo priėmėjas.

Jei teisingas šis teiginys, tai visos žmogaus pastangos suvokti šiuos srautus meditacijomis, psichodelinėmis priemonėmis, dalyvavimu miste­rijose yra tik įvairūs būdai nusiteikti priimti neląstelinę informaciją, nepri­klausomą nuo biologinių struktūrų. Tačiau pastarosios geba prisijungti prie neląstelinių struktūrų ir naudotis ta informacija.

Šveicarų psichologas K. Jungas mano, kad pažangą lemia sąmonės parengimas suvokti idėjas iš kažkur anapus tekančių srautų.

Morfologiniai ir sąmonės laukai yra panašūs, bet sąmonės laukai suvokiami plačiau (J.Fominas). Vadinasi, nesuprantame sąmonės laukų, kurių dėka kyla naujų kūrybinių idėjų ir kt.. Žmonijai tobulėjant iki „superžmogaus" atsiranda vis naujų tyrinėjimui užduočių, kurios veda per atskiras ITS pakopas į geresnį Aukščiausiojo Kūrėjo (ITS) pažinimą.

Dievas - Absoliutas - Dvasia - Amžinasis kuriamasis procesas - tai sinonimai, ir jie, iš tiesų, prilygsta Aukščiausiajai informacinei tvarkymo struktūrai - Absoliutui (Dievui).

Siela - su tam tikra autonomija - žmogui Dievo yra įkvėpta jo tobulėjimui. Ne veltui Šventajame Rašte pasakojama apie pirmąją nuodėmę. Reiškia, žmogaus siela neatspari pagundai. Vadinasi, reikia žmogų-jo sielą nuolat tobulinti ir taip visą žmonių biologinę rūšį kontroliuoti ir per individualias ar bendras ir aukščiau esančias tvarkymo struktūras tobulinti ir tobulintis.

Tad galima suprasti ir neneigti absoliučiai net astrologų pastangų įspėti, nusakyti įvykius žiūrint į žvaigždes, vertinant jų informacines žvaigždynų tvarkymo struktūras. Gali būti, kad tai realu. Juk mažiausia žaizdelė turi savo sveikimo informacinę tvarkymo struktūrą, ir jos duotu nurodymu žaizdelė greitai gyja.

Todėl siūloma prieš pradedant draugauti ar turėti bendrus reikalus, gerai pažinti individualią ir bendrąją asmens ITS, ar ji atitinka pozityviam gyvenimo būdui, nes jos (ITS) šeimininkė yra siela. Jei pastaroji (siela) jaučiasi silpna ir nepajėgianti žmogų tobulinti, ji gali kreiptis į kitas pozityvias sielas (žmones) arba aukščiau esančias tvarkymo struktūras ar net į pačią aukščiausią tvarkymo struktūrą - Begalybę - Absoliutą (Dievą).

Išvada. Jau šio teksto eilutėmis teigiama (yra prielaida), kad Visatos (nuo smulkiausių iki stambiausių objektų ir subjektų) yra suskirstytos zonomis pagal veikiančias ITS ir kitas informacines struktūras, kurios veikia autonomiškai, kartais bendraudamos tarpusavyje. Šiomis prielaidomis apie ITS ir kitas Visumos tvarkymo struktūras galima bent kiek paaiškinti mokslui kol kas nesuprantamus gamtos reiškinius. Be to, gal dar daug ko nesuprantame todėl, kad mąstome tik trimatės sistemos sąvokomis, o Pasaulis tikriausiai yra daugiamatis.


Energija ir apie ją

Kas užpildo begalinę ir beribę erdvę? Eiliniam žmogui atrodo, kad tarp materinių objektų ir subjektų yra tuštuma, kurioje juda dangaus kūnai: žvaigždės, planetos, praskriejančios kometos, asteroidai ir kiti smulkesni ar stambesni objektai. Tačiau tiksliųjų mokslų specialistai toje erdvėje randa spindulių, įvairių bangų ir jų įvairių kombinacijų. Savo sukurtais aparatais jie skverbiasi į energijos gylį, tyrinėdami tas bangas ir spindulius. Taip mokslas įrodo erdvę esant užpildytą. Apie tai liudija kasdien mūsų naudojamas mobilusis telefonas. Kur žmogus bebūtų, vis tiek bangos suras jį. Norint gauti mūsų mašinoms energijos, deginamos įvairios medžiagos. Pvz., kosmoso tyrinėtojai svajoja ir tikisi kosminių laivų varikliams ir laivų apsaugai ateityje naudoti išorinę energiją, paimtą tiesiog iš erdvės. Tuomet nebereiktų galvoti apie reikiamo kuro svorį; kuro niekada nestigtų. Atpigtų kosminės kelionės. Ateities superžmogus galbūt naudosis energija Žemėje kaip oru, nes energijos ras visada ir visur, tik oras yra ne amžinas ir ne visur, o energija amžina ir visur esanti.

Vadinasi, iš visų pusių mus supa energija. Todėl erdvėje negali būti tuštumos, nes ji užpildyta įvairiausiomis bangomis ir spinduliais, todėl ji yra gyva ir amžina. Žmogus toje erdvėje gali veikti ir veikia sukurdamas įvairius objektus, nustatydamas ryšius, pats judėdamas, bendraudamas su kitais.

Ši beribė erdvė sutapatinama su gyvastimi, su begaline ir amžinąja energija, iš kurios viskas kyla ir amžinai kinta nuo smulkiausių iki stambiausių objektų - vyksta amžina kintanti kūryba.

Stebint gyvenimą ir jo dinamiką nejučiomis žmogui augant, įgyjant gyvenimo patirties, stiprėjant protui ir skleidžiantis jausmų atspalviams, kyla klausimas - kas tai, kas aš esu ir kodėl esu? Kas vyksta manyje ir aplink mane? Žiūrint kūrimo sąrangos ir jos didingumo, į šiuos klausimus atsakymas paprastas ir aiškus: žmonija ir visa gamta sukurta Kūrėjo džiaugsmui ir meilei savo kūriniui. Viskas parengta žmogaus ugdymui ir tobulėjimui.

Tą kūrimo didingumą matome artumoje ir tolumoje - kiek mūsų akys ir jausmai sugeba suvokti. Tas kūrimas yra nuolatinis, be pabaigos. Tik žmogus tam kūrimui neturi kliudyti, o priešingai - padėti: pačiam tobulėti ir savo aplinką puošti, prisidėti prie Visuotinės Kūrybos. Matydami neaprėpiamas erdves, mes galime prisidėti savo svajonėmis, dažnai jas realizuodami kūrybinėmis pastangomis, pozityviais darbais, atnešančiais savo artimo sielai džiaugsmo ir gerumo.

Energija užpildo absoliučiai viską. Tai patvirtina mokslininkai fizikai ir astronomai, filosofai ir poetai. Mes matome ir jaučiame - kūrybai nėra ribų nei laike, nei erdvės toliuose.

Tačiau tarp atomų, elektronų bei kosminių dalelių„tuštumų" nėra. Jos užpildytos energija, moksliškai vadinama laukais, kurių mokslininkai vis dar nepajėgia ištirti. Ši energija sąlytyje su visumos Galia naudojama amžinajai kūrybai. Tą begalinę erdvę ir vyksmus galima palyginti su orkestru. Tačiau orkestras groja vadovaujant dirigentui. Be dirigento nebūtų darnios, gražios muzikos. Kad ir su kuo belygintum vyksmus Visatose. vis tiek bus begalinis skirtumas, nes Visatos*(Terminų Visata ar Visatos daugiskaita ar vienaskaita priklauso nuo astronomų požiūrio ir susitarimo) ir vyksmai jose yra beribiai ir amžini, o minėtas orkestras ar kiti objektai, kilę iš tų Visatų energijos, yra laikini, turi savo formos ar struktūros pabaigą. Žmogaus protas ir jausmai kai kuriuos energijos bangavimus ir spinduliavimus suvokia. Kai kurie šių energijos vyksmų dėsniai žmogui suprantami ir praktiškai panaudojami gamyboje.

Gamtoje plačiąja prasme ir kasdieniame žmonių gyvenime energijos priešybių vyksmai arba reakcijos atlieka darbą, kurį gamta (ir žmonės) panaudoja ar nepanaudoja savo reikmėms. Tie vyksmai vadintini ne kova, o bendradarbiavimu, kuriuo remiasi mūsų Žemės ir kosmoso gyvavimas arba būtis, pvz., įkaitusio ar atšalusio oro sluoksnių susidūrimas. Jų sandūroje vyksta intensyvūs kondensacijos procesai, išskiriantys milžiniškus kiekius slaptosios garavimo šilumos, o ši skatina atmosferos judėjimą, sūkuriavimą, elektros iškrūvius. Vadinasi, tų skirtingų oro srovių susidūrimus reikėtų vadinti ne kova, o bendradarbiavimu (arba priešybių vienybe). Iš tos priešybės gimsta nauja papildoma energija arba kita jos forma ir naujas rezultatas (sakysim, oro apšvarinimas, papildymas ozonu ir kt.).

Žmogus, kaip ir visa gamta, yra tos pačios bekraštės, begalinės Energijos vyksmo kūrinys. Energijos skirtingų rūšių principinių skirtumų žymės žmogaus ir visuotinėje kūryboje, begalinėje jų įvairovėje neginčijamos. Kadangi mokslui energijos rūšys mažai pažįstamos ir suprantamos, tai tenka kalbėti daugiau stebint gamtą ir gyvenimą - žmonių praktinius laimėjimus įvairiose technologijose, elektronikoje, atomikoje, automatikoje, biologijoje, mąstant, naudojantis atradimais ir remiantis įvairiomis hipotezėmis.

Gyvenimo patirtis ir mokslininkų teorinės analizės leidžia pamąstyti apie energijos įvairavimą, jos kaitaliojimąsi, energijos formų begalinį įvairumą, kokybės ir kiekybės mastą, jos variantų integralumą tarpusavyje (jie tarpusavyje susiję).

Energijos judėjimas - nuolatinė kūryba, kuri pastoviai perkuriama. Tai nuolatinis procesas, pvz., upės krioklys. Pastačius turbinas vandens kritimo svoris jas suks ir gamins elektrą, o ši suks mašinas, įvairius automatus. Tos mašinos gamins, sakysim, iš cukrinių runkelių cukrų, o šis gamins naują energiją. Mityba ir kitos reikmės kurs naują energiją. Šią energijos grandinę galima tęsti be pabaigos. Tokios energijos keitimo formos yra galimos ir pageidaujamos. Tai labai ryškiai matyti nesudėtingoje meistrystėje - medį ir metalą apdirbant rankomis. Aukštesnės pakopos energija gaminama ir perkeičiama mechanizuotoje pramonėje, elektronikoje, atomikoje ir kitose įvairiose srityse. Energiją žmogus perkeičia į aukštesnį lygį.

Aplink mus ir mumyse, toliuose be pabaigos tvyro įvairiais pavidalais ir formomis amžinai judanti ir kurianti Amžinoji Energija. Negalima įsivaizduoti absoliučiai tuščios vietos (erdvės), kurioje nebūtų šios Energijos, kuri nespinduliuotų, keisdama ir rodydama savo jėgą ar įvairiausius efektus, vietinės ar kosminės reikšmės reiškinius. Mes tą veikimą, Jai amžinai judant, jaučiame įvairiais mūsų juslių organais arba suvokiame intuicija, iš įvairių gamtos stichijų apraiškų ir t.t.

Mes gyvename kietų, skystų, ir dujinių terpių bei daiktų pasaulyje. Visa tai susideda iš atomų. Kiekvienas atomas susideda iš branduolio ir aplink jį skriejančių elektronų. įsivaizduokime, kad šis branduolys teniso kamuoliuko dydžio. Geležies atomų branduoliai, tokiu atveju, būtų nuto­lę vienas nuo kito per 2km. Aplink branduolį per šimtus metrų orbitomis skrieja elektronai, kurie daug mažesni už smeigtuko galvutę (jie 100 000 kartų mažesni už atomo branduolį). Tarp atomo sudedamųjų dalių yra di­džiulė „tuščia" erdvė. Šį geležies gabalą padedame ant metalinės plokštelės, kuri susideda taip pat iš atomų ir branduolių, labai nutolusių vienas nuo kito. Tačiau geležies gabalas į geležinės plokštelės tuštumą - neprasmenga. Tuos branduolius ir elektronus kažkas griežtai laiko nustatytose orbitose. Tai kažkokios sąveikos jėgos, kurių prigimties mokslas nežino. Tas pavyzdys rodo, kad Šias tuštumas užpildo mums nesuprantama energija, pavadinta sąveikos jėgomis. Todėl mokslininkams kyla mintys ir daromos prielaidos, jog gamtoje yra daug dalelių - variatetų (atmainų) ir porūšių kategorijų bei įvairiausių sąveikų tarp jų. Tai tik prielaida, bet jei ji teisinga, tai lygiagrečiai toje pačioje erdvėje egzistuoja daugybė nepriklausomų, tarpusavyje persismelkusių pasaulių. Todėl čia gali būti didelės galimybės hipotezėms ir spėlionėms (J. Fominas).

Šios Energijos amžinasis judėjimas, įvairiai spinduliuodamas ir banguodamas, sukuria ilgaamžius ir trumpalaikius kūrinius. Mes žinome milijardus metų egzistuojančias galaktikas ir vienadienius (ar trumpai gyvenančius) gyvūnus ir junginius, akimirksniu suyrančius fotonus (Šviesos reiškinius).

Materinių (arba medžiaginių) objektų susiformavimo (gimimo) ir jų išnykimo, kaip dabar kai kurie mokslininkai mano, pagrindas yra materija, kuri kaip chameleonas keičia savo gyvavimo formas ir pati keičiasi, sukurdama nesuskaičiuojamus įvairiausius tiek organinius, tiek neorganinius objektus ir subjektus. Ta visa įvairovė vadinama vienu žodžiu - gamta. Šis žodis neva duoda atsakymus į daugelį mums iškylančių įvairių klausimų. Žmogus taip ir nurimsta mažai mąstydamas, kas tas įvairoves kuria, stimuliuoja. Be to, gamta tai nėra vien tik materinių objektų mišinys ar samplaika. Žiūrėdami į gamtą ir vertindami ją žmonių gyvenime, neapdairiai pamirštame vertinti erdvę, kurioje ta gamta egzistuoja. Čia reikia erdvę ir jos reikšmę suvokti tarp „mikro" ir „makro" materinių objektų (tarp atomų ir smulkesnių materijos dalelių iki begalybės, tarpžvaigždinės erdvės ir žvaigždžių telkinių iki begalybės).

Jau kuris laikas mokslininkai mano, kad šalia mums pažįstamos trimatės matavimo sistemos egzistuoja ir aukštesnių matavimų sistemos, kurias supratus būtų galima išaiškinti daug gamtoje nesuprantamų dalykų.

Kas yra vakuumas - tuščia, reta, beorė erdvė, prarentintos dujos? Vakuumo vamzdis - tai maksimaliai pašalintos dujos (oras ir jo sudėtinės dalys), vienok sakoma: tame vakuume (vamzdyje) - okeanas energijos.

Mes žinome, kad virš atmosferos (tai maždaug 2000 km virš Žemės paviršiaus), o praktiškai jau virš stratosferos (apie 60km virš Žemės) prasideda beorė erdvė. Visgi toje beorėje erdvėje vyksta įvairūs procesai - bangavimai, spinduliavimai. Spindulių įvairūs ilgiai, įvairūs greičiai, begalė jų bangavimo formų, jų tarpusavio santykių gausybė, trikdžiai ir stiprintojai. Šie procesai Žemės atmosferoje ir kosmose žinomais fizikos, chemijos, biologijos dėsniais moksliškai nepaaiškinami. Tuose procesuose liejasi energija. Be energijos visi procesai sustotų; to negalima įsivaizduoti. Erdvė - tų procesų vyksmų vieta.

Kas yra laikas? Tai tų minėtų procesų ir vyksmų amžinas kaitaliojimasis, vienas kitą keičiantis, slopinantis ar skatinantis laiko atkarpoje (tam tikroje trukmėje).

Nuo seniausių žmonijos laikų yra suprantama (manoma), kad pažangos variklis yra kova, arba konkurencija, ir bendravimas. Tačiau šį brutaliai skambantį terminą kova galima pakeisti - priešybių vienybės samprata -procesų vyksmų bendravimu. Juk priešybėms susidūrus arba susitikus ir, galima sakyti, „draugiškai" prisilietus, gimsta arba atsiranda nauji dalykai ar dariniai - kūriniai. Jau kalbėjome apie atmosferines priešybes. Imkime spalvas: sumaišius baltą ir juodą, jos virsta pilka, kuri reikalinga menininkams ir Šiaip kasdieniame gyvenime. Sausra ir drėgmė - abi reikalingos ūkyje geram derliui išauginti. Geriausias pavyzdys elektra: teigiamų ir neigiamų atomų ir elektronų bendravimo rezultatas - elektros srovė. Trumpa jungtis (įtrūkus izoliacijai) įžiebia kibirkštį ir gali sukelti gaisrą. Arba priešingų lyčių žmonių santykiai. Jauni žmonės sukuria Šeimą ir gimsta vaikai biologinių raketų būdu (iš kartos į kartą). Žmogus biologines„raketas" kopijuoja arba imituoja technologiškai, bet ne biologiškai - be gyvybės ir kitų biologinių savybių. Minėtų ir daugelio kitų pavyzdžių prasmė aiški - kūrybiškai rezultatyvi.

Tie procesai, keisdami ir formuodami naują energiją, senąją formą sunaikina ir sukuria naują. Tarpusavyje konkuruodami ar bendraudami, Šie procesai tobulina kūriniją - ypač jos adaptacines savybes. Žmogus puikiai adaptuojasi (prisitaiko), ypač kūrybiškai, protu ir biologinėmis savybėmis. Žmogaus sąmonėje turi pirmauti sielos reikmės arba bent išlaikoma simtrija tarp biologijos ir sielos pozityviųjų kokybių. Žmogaus siela labai sudėtinga. Protas yra tik vienas jos dėmuo. Būtina darna tarp materinės žmogaus dalies ir jo įvairialypės sielos - jos kokybių.

Energijos ypatybė - nevienalytiškumas. Stebint gyvenimą ir mokslo duomenis, mūsų (žmonių) sąmonė praturtėja ir tampa pajėgi įžvelgti Energijos proceso virtualias (tam tikras) struktūras: nuo mažiausios (nėra ribų) iki didžiausios (nėra ribų). Taip galima bent kiek samprotauti apie Energijos reikšmę mažiesiems vyksmams žmogaus aplinkoje ir didiesiems vyksmams Visatose.

Visumos energijos pavidalai arba rūšys nesuskaičiuojami (pvz., radijo, elektromagnetinės šviesos bangos arba spinduliai ir kt.). Naujausias Lietuvos mokslininkų energijos tyrinėjimo kelias - puslaidininkių energijos pavertimas šviesos energija ir atvirkščiai - iš šviesos gauti kitą energiją.

Tarpžvaigždinius, tarpatominius, tarpelektroninius ir kitų dalelių tarporbitinius erdvių laukus arba sąveikos jėgas užpildo energija. Kaip tose sąveikos jėgose veikia Aukščiausia Sąmonė - Absoliutas, valdantis visą energiją, žmogui liks paslaptis (nors jis būtų ir superžmogus). Todėl, kaip manė filosofas E. Kantas, visada bus diskutuojama, ir bus įvairių nuomonių, tačiau žiūrint nuodėmės prasmės, bent žmonijos bendruomenėje, Dievą - Aukščiausiąją Sąmonę - Absoliutą reikėtų turėti omenyje. Absoliutas, arba Aukščiausioji Sąmonė, yra visuotinio progreso (tobulėjimo) garantas.

Kūrybos proceso pagrindasyra energija + Dvasia (Dievas). Materialistai tvirtina: sąmonė yra materijos atspindys. Remiantis jų požiūriu negalima pa­aiškinti, kuo užpildytos tarpžvaigždinės erdvės (matuojamos šviesmečiais), biologinės, tarpląstelinės, tarp atskirų organizmo organų ir ląstelių, tarp ato­mų ir jų orbitų erdvės. Kur dingsta materijos objektų palaikai pasibaigus jų gyvavimui? Tų klausimų materialistai nesprendžia. Tačiau energija yra visur. Ji užpildo absoliučiai viską. Energija, vadovaujant Dvasiai, sukuria materiją, jos įvairias formas. Ir atvirkščiai, iš materijos sukuriama energija. Tačiau Dvasios (ar sielos) nei energija, nei materija pakeisti negali. Tai liudija apie Dvasios pirmumą ir jos Absoliučią Kūrybą. Žmogus taip pat yra energijos forma su įkvėpta Dvasia - siela. Dvasia kartu su energija užpildo visus žmogaus organus su žmogaus sielos koncentracija galvos smegenyse, kurios tvarko kūniškus ir dvasinius kūrybos procesus. Nutrūkus kūrinių gyvenimui, jų palaikų energija grįžta į Dvasios-Visumos energiją, pagal nuopelnus šioje Žemėje - į atitinkamą Dieviškos energijos struktūrą. Žmogaus sąmonė - siela yra atsakinga už savo veiklą (Absoliutui).


Apie žmogaus sąmonę-sielą

Religija - forma. tikėjimas - turinys

Žmogus yra Visumos Kūrėjo sudėtingiausias ir bene tobuliausias kūrinys gyvojoje gamtoje bent kiek mums pažįstamoje Saulės sistemos erdvėje, konkrečiau kalbant - Žemėje.

Sakoma, kokia visuomenė ar jos piliečiai - tokia ir valdžia. Taip galvodami ir sakydami, turime galvoje visuomenės ar tautos sąmonę - sietą. Žmogų iš kitų gyvosios gamtos subjektų ir objektų tarpo išskiria jo sąmonė (siela). Žmogaus sąmonė - plati sąvoka. Joje telpa: išmintis, morale su daugeliu elementų, sąžinė (kaip išskirtinis morales elementas), protas, jausmai, emocijos, valia. Galima kalbėti apie bendruomenės, tautos, valstybės ar jų grupes (pvz., ES sąmonė formuojasi) sąmones ir kt. Daug įvairių sąmonių stebime ir tarp gyvūnų, ypač paukščių, vabzdžių, tik jų sąmones primityvesnės (paremtos instinktu).

Žvelgdami į Visatų Visatas stebime Visumos komplekso proceso Aukščiausiosios Sąmonės nuolatinę Kūrybą. Tai kūrybai naudojama amžinoji ir visur esanti energija. Reiškia, sąmones kelia ir telkia idėjas, jas verčia planais, organizuoja, vykdo ir realizuoja. Visa ši kūryba, teigianti gyvenimą, žmogui jau šioje Žemėje sukuria Rojaus nuotaiką ir kviečia kurti, tobulėti.

Auka (1909)

Žmogus turi savo dvasią ir myli ją;

žmogaus dvasia yra jo Dievas,

žmogaus dvasia yra pasaulio valdovė;

žmogaus dvasia yra pasaulio grožis;

žmogaus dvasia yra pasaulio dvasia;...

žmogaus dvasia yra jo Dievo dalelė;

visos žmonių dvasios yra vienas Dievas,

o Dievas yra dvasia.

Dievas sutvėrė pasaulį, žemę, dangų,

žvaigždes ir šaltinį žemėje.

Iš Šaltinio vanduo visur teka:

per akmenis, per smiltis, per uolą,

visą žemę iš vieno šaltinio aplanko...

Žmonės prisimena šaltinį, iš kur jie kilę.

ir kalba: grįžkim prie mūsų vieno šaltinio

(iš M. K. Čiurlionio dienoraščio)

Kaip minėta, žmogiškoji individo sąmonė išplinta į bendruomenės, tautos, valstybės sąmonę. Lietuvių savimonei būdinga sąsaja su nors ir mažyčio tėviškės žemės lopinėlio trauka, jo gamtos įvairumu, A. Žmuidzinavičiaus gausiose drobėse pavaizduotais puikiais gamtovaizdžiais. O kur dar Žemaitijos, Dzūkijos kalnai ir kalneliai, Aukštaitijos ežerai ežerėliai ir miškai, anot A.Baranausko, lyg rūtos žaliuoja. Vakaruose atsiveria vandens plotai į pasaulio vandenynus... (mums jūra močiutė - palapinė grytutė - iš 1938m. tarptautinės Girulių 7-ųjų gimnazijos klasių stovyklos dienoraščio).

Įvairios sąmonės formuojasi ir gyvūnų bei augalų pasaulyje. Kaip antai, javai, miškai, įvairios žolės stengiasi augti būryje, nes šiems augalams lengviau išgyventi ir gyventi, visti, rūšį išlaikyti. Jų sielų sąmonės visuotiniame Kūrimo procese reikšmingos ne tik jų begalinio skaičiaus rūšių išlikimui, bet naudingos ir žmogaus sąmonei-sielai ugdyti, praturtinti, tobulinti. Gyvūnų ir augalų sielos-sąmonės, imdamos iš aplinkos energiją, ją transformuoja, pritaiko savo ir žmogaus reikmėms.

Gamta labai sudėtinga. Neapgalvotai pakeitus gyvenimo sąlygas, kai kurių augalų ir gyvūnų atskiros rūšys ima mažėti - nykti arba ir visai išnyksta. Tokiems atvejams yra įsteigta Raudonoji knyga. Su gamta reikia elgtis atsargiai, su meile, kaip su mažu vaiku.

Kadangi žmogaus organizmo somatika yra sielos ūkio dalis, tai šią dalį galima suprasti kaip infrastruktūrą. Žmogus-siela ir jo somatika (vad. infrastruktūra) priklauso viena nuo kitos. Atskirai tos dvi struktūros negali gyvuoti (viena be kitos). Infrastruktūra ir siela sudaro vienybę. Infrastruktūra teikia maistą, ir apdoroja, pakeičia, pritaiko sielos energijai, kurią ji (sielai panaudoja žmogaus veiklai. Papildomai sielą ir kūną maitina dar iš erdvės, iš žemės srūvantys Saulės ir kitokie spinduliai. Žmogus per materiją ir savo sielą yra sąlytyje su Visumos Kūrėju, Jį jaučia savyje ir savo aplinkoje gamtoje ir Visatose. Kūno ir sielos susirgimai yra dažnai tarpusavyje susiję. Ligos atveju dėmesio ir poveikio reikia abiem: jiedu gydo vienas kitą, bet dažnai reikalinga pagalba iš Šalies. Gydant somatines ligas, būtina neužmiršti ir sielą pastiprinti, nes ji reguliuoja daugelio, o gal ir visų somatikos organų funkcijas. Sunegalavus sielai, reikia stiprinti ir infrastruktūrą, kuri didžia dalimi parūpina energiją sielai ir sau. Todėl jos gydymui sukurta net speciali disciplina - psichikos ligų centrai. Bet kokios žmogaus ligos atveju kiekvienas gydytojas ar patarėjas turi atsiminti ir sielą, ją pastiprinti žodžiu ir veiksmu. Geras psichoterapeutas, veikdamas per sielą, dažnai nulemia ligos eigą. Per ją stiprėja ir infrastruktūra. Deja, gydytojai psichiatrai ir psichologai sielos ligas daugiausia supranta materialistiškai ir mažiau dvasiškai. Žmogus yra dvilypis vienetas - vienas be kito negali gyvuoti, o juo labiau veikti. Žmogų gydant šiuos du elementus reikia suderinti kaip smuiką - visos stygos turi skambėti kvintos intervalu, - dažniausiai sielai atiduodant pirmenybę.


Visuotinis rūbas

Suk, žmogau galvą, kaip Visatos sukonstruotos, kokia Jėga jas valdo ir įkvepia amžinajai kūrybai. Kai kas mąsto apie pirmapradę priežastį. Jos nėra - kūrimas yra be pradžios ir be pabaigos. Galima kalbėti tik apie atskirų Visatų ir kitų kūrinių pradžias ir pabaigas, nors tai trunka milijardus metų. Žvaigždės savo amžių dažniausiai baigia juodosiomis skylėmis. Astronomai tvirtina, kad susitelkus įelektrintų dujų debesims, žemesnėms energijos struktūroms, įvyksta sprogimas ir gimsta naujas darinys. Taigi atskira Visata turi pradžią - gimsta - ir turi pabaigą - miršta, pereidama į kitas energijos formas. Žmogaus protas bent iš dalies, net fantazija Absoliutaus Kūrėjo darbų nesuvoks, nes jis pats (žmogus) yra Jo kūrinys.

Tarpžvaigždinės erdvės (matuojamos šviesmečiais), biologiniai atstumai tarp žmogaus atskirų organų, tarp atomų ir jų orbitų - kuo užpildyti? Prieš atsakant į Šį klausimą, verta susimąstyti apie judesio kilmę, kuriuo paremta visa egzistencija.

Kiekvienas, nors ir mažiausias, judesys be energijos neįmanomas. Tačiau judesys, nors ir stipriausių raumenų, kuriuose slypi reikiama energija, be žmogaus minties ir valios neįvyks.

Atsiradus žmogiškiems genams, jj išskiriamiems iš „primityvų" tarpo j atskirą keitimosi ir tobulėjimo šaką, jam (žmogui) ėmė ryškėti aktyvi mintis ir valia, be kurių negalėjo vykti žmogaus tobulėjimas. Kas ta varomoji tobu­lėjimo Jėga, iki šiol mokslas negali išaiškinti. Mintis tapo lanksti ir kūrybinga sielos valios dėka. Žmogus pradėjo suvokti gamtos reiškinių priežastis. Daugelis žmogaus instinktų, padėjusių jam išgyventi, ėmė blėsti, o jų vietoj žmogiška sąmonė plėtojosi, ir ji ėmė vadovauti žmogaus gyvenimui ir kūrybai. Joje išryškėjo galinga laisva ir iš dalies laisva valia. Protas kaskart šviesėjo. Žmogaus sąmonė galutinai Jį išskyrė iš visų mums žinomų gyvių tarpo. Jis tapo pastarųjų Šeimininku. Žmogaus sąmonė plėtojosi, ir jis savo buvimu tarsi buvo patenkintas. Tačiau protas nedavė ramybės. Žmogus norėjo viską suprasti. Protas su fantazija (sąmonės turinys) padėjo. Kai kuriems gamtos reiškiniams nustatė priežastis, o neišaiškintiems priskyrė antgamtines jėgas - dievus (daugelyje kultūrų žodžio Dievas šaknis išliko iki šių dienų]. Tarp dabartinių mokslininkų yra manančių, kad ateityje visus neaiškumus pavyks išaiškinti (arba bent jų daugumą). Tačiau Maskvos Neįtikėtinų reiškinių universiteto laboratorijos tyrinėtojo J.Fomino nuomone (iš jo knygos Neįtikėtini reiškiniai), mąstant šiuolaikinėmis mokslo kategorijomis, bus daug nesėkmių, ir mokslo pažanga bus ypač lėta. Be naujo suvokimo ir naujų mokslo kategorijų gamtos reiškinių supratimas ir juo labiau išaiškinimas strigs. Pvz., ITS (informacinė tvarkymo struktūra) objektyviais tyrimais neišaiškinta, nes jos negalima pamatyti ir kitais jutimo organais užčiuopti, išmatuoti. Tačiau dirbant su ekstrasensais galima sukurti teorinį modulį, kuris įtalpina visą žmogaus gyvenimo aprašą. Panašus susisiekimo ir susižinojimo arba vietos nustatymo mechanizmas yra ir kitų gyvūnų (ypač paukščių, bičių ir kt.) sambūriuose. Kuo giliau mokslas žengs priekin, tuo daugiau bus neaiškumų. Tačiau viena aišku - be judesio, energijos nebūna žmogaus minties ir valios sąmoningų ar nesąmoningų veiksmų. Tačiau kas užpildo minėtas erdves, įvairios kilmės laukus? Kaip vyksta procesai Visatose, mes galime spręsti tik observatorijose ir iš kai kurių kosminių spinduliavimų.

Energijos judesiui reikalingas pradinis postūmis ir nuolatinis jo palaikymas. Energijos struktūros yra begalinės kaip ir viskas kosmose (Visatose) - beribė erdvė ir nuolatinis judėjimas. Energijos judėjimo be minties, be dvasios (žmoguje - be sielos) nebūna. Galima atsakyti į klausimą - kokia jėga verčia judėti ir amžinai kurti. Mintis arba dvasia (žmoguje - siela) yra to „rūbo" (energijos) pamušalas arba variklis, kuris neleidžia tai energijai sustoti, kuri yra jos (energijos) veikimo pastovus šaltinis. Tai nuolatinis energijos formų keitimas - Visuotinė kūryba. Ta varomoji jėga yra Aukščiausioji Išmintis - Absoliutas (Amžinojo Kūrybos proceso viršūnė).

Paaiškinimas. Visumos Dvasia (Dievas) yra sąjungoje su energija be pradžios ir be pabaigos... Gamta - jos kūrinys. Priežastingumo ryšiais šis kūrinys (Gamta) taip susipynęs, susikompleksavęs, kad dažnai sunku įžiūrėti jame patį Kūrėją. Pvz., Žemės planetos augmenija, gyvūnija taip tarp savęs artimai bendrauja (determinuoja), kad toks kompleksavimasis dažnai ir mokslininkus nuveda neteisinga kryptimi. Jie pačiai gamtai - materijai priskiria tas absoliutaus savarankiškumo galias, kuriomis tarsi pati gamta plečiasi, tobulėja, paneigianti energijos vyksmo pirmapradę priežastį (pvz., mums artimiausios Visatos gimimą ir kitus faktus). Absoliuto Amžinoji mintis sąlytyje su energija kuria materinius kūrinius ir juos valdo. Žmogaus Siela (ne Dvasia) kartu su jo (žmogaus) kūrimu buvo įdiegta Dvasios (Dievo)-(Absoliuto) dalelė. Ši dieviškoji dalelė ir išskyrė žmogų iš kitų gyvių tarpo. Žmogaus siela turi pradžią, iš dalies paveldėtą iš tėvų ir Kūrėjo-Dvasios (Tobulėjimo pradą). Ši siela yra tampriai susijusi su savo energija. Siela padeda žmogui kurti ir bendrauti su Kūrėju, išlaisvindama savo energiją norima kryptimi (tikslui pasiekti).

Dvasios ir sielų vienybę su energija įrodo suprantamiausi ir artimiausi realūs žmogaus gyvenimo faktai, būtent, energijos dėka viskas juda, ir juda tikslingai žmonių sielų arba Aukščiausios sąmonės-Dvasios dėka. Be žmogaus minties, valios (sielos) nebūtų pradėtas darbas, turintis tikslą, be Aukščiausios Sąmonės neįvyktų visi kiti gamtos reiškiniai, juo labiau jei suprastume ją (gamtą) kaip vientisą organizmą vienybėje su energija, kurio tvarkytoja - integruotoja be pradžios ir pabaigos yra Aukščiausioji Sąmonė-Dvasia (Dievas-Absoliutas).

Pasikartosime: žmogus, mokslininkų teigimu, savo sandara primena kosmosą - Visatą. Žmogaus gyvenimui ir veiklai vadovauja jo sąmonė (Siela) vienybėje su energija.

Kartais į Jos veiklą įsiterpia ir Aukščiausioji Sąmonė - Visumos Dvasia - Kūrėja (Dievas). Abejonėse ir žmogaus neryžtingumo atvejais pastaroji ateina pagalbon, ypač Jos prašant ir susikaupiant savo žmogiškoje sąmonėje (sieloje). Pozityvi galimybė nušvinta, ir žmogus ryžtasi vieną ar kitą sprendimą vykdyti. V. Nalimovo ir garsaus šveicarų psichologo K. Jungo nuomone, žmogaus sąmonė priima iš kažkur už žmogaus sąmonės tekančių srautų informaciją. Reiškia, ši informacija ne ląstelinė ir ji nepriklauso nuo organizmo, tačiau tam tikromis sąlygomis galima gauti šios informacijos, kai biologinės struktūros prisijungia prie minėtų informaci­jos srautų. Kad būtų kuo sėkmingiau prisijungta ir ta informacija priimta, sielą arba sąmonę reikia parengti, kitaip šie srautai praeis pro Šalį be pėdsakų. Kad būtų šis tikslas pasiektas ir siela patirtų kūrybinį džiaugsmą, šie mokslininkai siūlo naudoti meditaciją, maldą, kai kurias psichodelines priemones, pvz., kvapnias žoles, jų dūmus, kai kuriuos vaisius, tačiau geriausia apsiriboti malda ir meditacija. Be to, V. Nalimovas užsimena, kad naudinga sąmonėje susikoncentruoti į tam tikrą konkretų klausimą ar svajonę ir tai stabiliai laikyti atmintyje. Nieko nuostabaus, kad garsiose šventose vietose vieni pasveiksta, o kiti - ne. Pirmųjų sąmonė, matyt, tin­kamai parengta. Toks sielos arba sąmonės parengimas sudaro palankias sąlygas biologinėms struktūroms gauti informacijos iš šių pro šalį tekančių neląstelinių informacijos šaltinių.

Pavyzdys: norėtųsi eiti vardadienio švęsti. Tačiau atsiminėte advokatų biure nebaigtą darbą. Rytoj teismo posėdis. Abejonės kyla: eiti į vardadienį ar geriau pasirengti teismo posėdžiui (advokato profesija). Susikaupėte ir gaunate teisingą atsakymą - geriau rengtis posėdžiui.

Arba pavyzdys iš kaimo: šalta žiemos diena. Abejonė - eiti pašerti galvijų ar geriau pagulėti ant šiltos krosnies? Į tvartą nueisiu vakare. Šį kartą praleisiu. Pasistengus sielos protui, visais šiais atvejais nugalės pozityvusis motyvas, ir nuspręsi atlikti reikalingesnį darbą - pasiaukoti pareigai. Malonumai antroje vietoje. Jei abejonės vis tiek neišnyksta, tai kreipkis į Aukščiausiąją Sąmonę, ir tinkamas sprendimas ateis. Žmogaus elgesio ir gyvenimo būdo reguliuotoja yra jo siela - kompetentinga ir turinti galią. Per ją žmogus gali bendrauti su Aukščiausia Sąmone (Dievu). Ir bendrauja, jei to nori ji.

Pakartotinis klausimas: Kuo užpildyta virtuali erdvė, kas yra mintis ir emocijos, kas yra meilė (savęs, artimo ir visos kūrinijos - gamtos), kuo užpildytos erdvės tarp atomų ir dar smulkesnių fizinių dalelių, kaip reguliuojami bangų ir spindulių srautai, kurių daugeliu žmonija naudojasi, nesuprasdama jų prigimties? Argi tai chaosas? Nors sakoma - chaose yra disciplinuota kūrybinga tvarka (deja, ne visa žmogui suprantama). Mokslininkų astronomų teigimu, iš dujų ūkų per tam tikrą laiką, vykstant reakcijoms, gimsta žvaigždės, galaktikos ir net Visatos.

Kaip ir kas tvarko didžiulių tūrių fizinių kūnų judėjimą erdvėje? Kaip atsiranda Visatos, žvaigždės ir jų spiečiai - galaktikos? Mokslininkai teigia: pagal stebimus smulkiausių dalelių - dujų ūkus ir juose esamą chaosą galima manyti, kad laikui bėgant ir kintant chaoso integravimosi kokybėms, keičiantis vidiniam spaudimui, vykstant įvairioms reakcijoms, ypač skylant helio atomams, atsipalaiduojant didžiuliams energijos kiekiams, jau kokybiškai pakitę dujų debesys po sprogimo subyra į daugelj karštų objektų -žvaigždžių, kurių helio atomų skilimo reakcijos vyksta toliau, jų telkiniai sudaro žvaigždynus, galaktikas ir Visatas.

Taigi neginčytinai visos begalinės erdvės užpildytos įvairia struktūrine (įvairialype) energija. Mes matome ir jaučiame tik šios energijos apraiškas ir kai kurias jų sugebame panaudoti žmogiškai kūrybai, dažniausiai net nesuprasdami jos prigimties. Mes žinome, kad medžiagą galima smulkinti iki begalybės, stambinti taip pat. Žmogus kai ką gali viena ir kita kryptimi veikti- vadinasi, keisti medžiagos ypatybes (bent molekuliniame lygyje). Tuo pagrindu remiasi žmonijos technologijos, išradimai ir atradimai. Mes galime plėtoti medžiagų keitimo ribas iki realiųjų mokslų kai kurių dėsnių atidengimo. Nuo to priklauso įvairių technologijų tobulėjimas. Žmogaus sąmonei plėtojantis ir gilėjant, šie dėsniai gausėja. Žmonija jais naudojasi ir technologijomis žengia priekin.

Žmonija atskleidžia vis naujas gamtos paslaptis. Taip iš kartos į kartą tobulėjame technologijomis. Tačiau žmogus, kad ir koks tobulas būtų, yra ribotas savo sąmonėje, nes jis yra Aukščiausios Galios kūrinys. Jis negali žinoti ribos tarp medžiagos ir energijos. Medžiagą įvairiai veikdami, gauname įvairią energiją arba priešingai - naudodami energiją, pagaminame medžiagą. Tačiau begalinių energijos klodų žmogus negali išjudinti. Tad kas išjudina bet kokius energijos kiekius ir jos klodus, kas kuria ir gimdo naujus pasaulius? Atsakymas vienintelis. Tas, kas gali tuos energijos klodus suaktyvinti. Žmogus, paėmęs kaltą, kūjį, perskelia akmenį. Čia panaudojama įvairi struktūrizuota energija: iš šių trijų komponentų - žmogaus raumenų, kūjo ir kalto, skeliant akmenį atsiranda, gimsta ketvirta energijos rūšis. Panašiai sukuriamos ir kitos artimiausioms žmogaus reikmėms energijos rūšys. Tik žmogaus galia keisti medžiagą ar energiją yra ribota.

Žmogaus siela, kaip tie šeimininko talentai (taleriai), žmogui paskolinta tam, kad šios Žemės gyvenime pelningai ją pagražintų, ištobulintų. Tarnas, pelningai talento nepanaudojęs, buvo papeiktas, o kitas tarnas, jį panaudojęs geriems tikslams ir atnešęs pelną, buvo pagirtas (žr. Naująjį Testamentą). Taip ir su siela. Ji yra žmogaus esmė kartu su žmogiškąja energija. Jei jos netobulinsime, žmogaus esmę (kitaip sakant, žmogų)„numarinsime", nuslopinsime, tai bendravimas su Aukščiausia Sąmone (Absoliutu Kūrėju - Dievu) bus ribotas arba visai sunykęs, ir žmogiškoji energija nesuveiks. Vietoj žmogiškosios suveiks žemesnės struktūros energija - žmogaus gyvenimo džiaugsmas, matyt, nebus pilnavertis ir bus ne kūrybinis, o „parapijinis" arba jo visai nebus. O Visumos energiją minko kaip molį ir iš jos nuolatos kuria naujus kūrinius Aukščiausia Išmintis - Aukščiausia Sąmonė, žmogaus gyvenamoji aplinka ir kitos sielos. Žmogus turi būti kūrėjas (žmonijai suprantama prasme) tik pozityviai.

Išvada: Tikintis Kuriamąja Galia - Aukščiausia Sąmone ar netikintis, žmogus neturi numarinti savo esmės. Nemažai yra žmonių, netikinčių Kuriamąja Galia - Dvasia, bet tarp jų yra tikinčių Gamtos kuriamąja galia, jos amžinu energijos formų kitimu, „materijos" gyvybingumu. Todėl tokie žmonės mažai rūpinasi palikti gilesnį savo gyvenimo pėdsaką šioje Žemėje. Toks žmonių nusiteikimas yra kliūtis žmonijos tobulėjimui. Jei tavo sąmonė tokio lygio, tai norėdamas nelikti izoliuotas nuo visumos, pažvelk į Begalybę, sek mokslo pozityviuosius ir pozityviausius laimėjimus - taikyk juos savo gyvenime praktiškai. Mylėk visą gamtą - Jos trūkumus (žmogaus supratimu) šalink taip, kaip šalintum savuosius. Tik tuomet nebūsi izoliuotas nuo visumos, nes izoliacija yra šaltinis visokioms depresijoms, neurozėms ir net visoms organinės kilmės ligoms. Tad nebūk izoliacijoje. Jau vienas tau gera linkintis žmogus yra didelė gyvenimo paspirtis. Tai sąlyga žmonijos tobulėjimui - tiek dvasiškai, tiek kūniškai.

Žmogus, naudodamasis sielos dalimi (tik protu) ne pozityviam tikslui, sutrikdo žmogui duotą Dieviškąją užduotį šioje Žemėje. Siela lieka deformuota: ji netobulinama, bet alinama. Jos veikla tampa „velnio veiksmais" (pvz., vandalizmas - noras kitam pakenkti).

Šių sutrikimų priežastys gyvenime įvairiausios: objektyvios ir subjektyvios. Pirmųjų priežastys - tai įvairūs galvos smegenų pakenkimai (paveldas, traumos, galvos smegenų augliai, infekcinės ligos, nuodai). Pažeistomis galvos smegenų struktūromis siela negali naudotis, ji pati tampa liguista, ypač intensyviai turi būti gydomi psichikos ligoniai, nes jie dažnai pavojingi sau ir visuomenei. Todėl ir teisėsauga šių ligonių nebaudžia net ir už žmogžudystę, bet tokius ligonius nukreipia priverstiniam gydymui į ligoninę. Jokiu būdu be globos, priežiūros ir gydymo tokių ligonių palikti neglima. Ypač pavojingi sau ir visuomenei psichikos ligoniai. Sunkių neurozių atvejais artimieji kreipiasi į egzorcistus „velnią išvaryti". Mąstantys ir sugebantys egzorcistai* (Egzorcistai - tai sumanūs psichoterapeutai, turintys psichoterapinių sugebėjimų, sugebantys veikti per informacinę tvarkymo struktūrą, per jusles (ypač klausos ir regos), naudodami psichoterapinius metodus ir būdus, tikrai ligonį pagydo. Sutrikę santykiai tarp žmonių liguistų sielų yra dažniausios konfliktų priežastys.

Pirmųjų priežasčių susirgimus dažnai sėkmingai gydo neurologai, dažniausiai kartu su psichologais konsultuodamiesi su psichiatrais (diferencinė diagnostika), naudodami medicininę technologiją. Ekstrasensai arba egzorcistai padeda, jei BS (biologinė struktūra) pakankamai stipri. Tačiau dažnai pirmųjų ligos priežasčių reikia ieškoti ypač kūdikių mityboje, nes maistas kartais turi lemiamos reikšmės. Pvz., motinai neturint pieno, naujagimis ar ir vyresnis vaikas maitinamas karvės pienu su priedais. Dažnai kūnelį ima niežėti, išberia, vaikas darosi neramus, nuolat verkia. Anot gydytojos alergologės N. Vaičiulionienės, suderinus mitybą ligonis pasveiksta. Visi gydytojai ir motinos turi tai prisiminti, tartis su alergologais. Alergenų yra daug ir įvairių, todėl žmonės turi būti apdairūs.

Antrųjų priežasčių (sielos) susirgimus dažniausiai išprovokuoja įvairūs stresai (įtampos būsena), pervargimai, nuolat pasikartojanti stresinė (nervinga) aplinka, somatinis (kūno) išsekimas, bendras nusilpimas. Tai labiau ir sunkiau pasireiškia nestabilios nervų sistemos asmenims. Gydymas kompleksinis: psichologų, psichiatrų, Mzioterapeutų, konsultuojantis su neurologais. Jei ligonis nesveiksta, pasireiškia kenkiančios ir ligonį bei aplinkinius kankinančios reakcijos, artimieji dažnai kreipiasi į egzorcistus. Visos priemonės yra geros, jeigu jos padeda. Egzorcistai beveik visuomet konsultuojasi su psichiatrais. Įsitikinę, kad nėra organinio susirgimo, imasi savo metodo. Dažnai padeda. Yra sisteminių galvos susirgimų, dėl kurių siela negali gerai (normaliai) veikti arba jos veikla deformuojama. Sielos sąlytis su jos energija sutrinka. Tą sąlytį gydytojai mėgina atstatyti vaistais, veikdami psichologiškai ir kitomis priemonėmis. Susirgus infrastruktūros ligomis, dažnai nusilpsta ir sielos veikla. Tuo metu gali imti vyrauti sielos neigiamybės.

Išvada: Žmonija greičiau tobulėtų, jei pavyktų kūno (somatikos) ir sielos energijos sąlytį greičiau patobulinti ir jį stabiliai išlaikyti. Kadangi siela žmogui, galima sakyti, Kūrėjo paskolinta, kad kaip tie dinarai (talentai) neštų pelną - tobulumą, tai žmogų taip reikia ir vertinti. Jis privalo sielą tobulinti ir tuo nusipelnyti (pati siela turi tobulėti, nes tai yra jos galioje). Prašyti pagalbos iš šalies, esant minėtoms priežastims, būtina.

Pastarųjų šimtmečių mokslo laimėjimai, ypač technologijų srityje, verčia žmoniją tobulinti savo sielas ir jų pagalba bendrauti su Aukščiausia Sąmone - visa Kuriančia Galia, Amžinuoju Visumos Proceso Kūrėju (Absoliutu). Žmogaus sielos nereikėtų plėšyti, duodant protui pirmenybę, nes jis dažnai apgauna. Tada siela lieka deformuota. Žmogaus Esmė nukenčia. Kūnas ir protas, esant tokioms galingoms technologijoms, žmoniją gali įstumti į kampą be išeities iki civilizacijų susinaikinimo. Stengiantis tokio nuopuolio išvengti, reikėtų tarp daugybės sielos kokybių pirmiausia kreipti dėmesį į sąžinės grynumą (skaidrumą) ir meilės universalumą. Paskui šias dvi kategorijas seks kitos teigiamos kategorijos.


Apie sielą

Gyvūnų ir augalų biologinės sielos veikia žmonių akivaizdoje: augalai grupėmis ir pavieniai reaguoja į besikeičiančias sąlygas jų aplinkoje, pvz., vakare gėlių žiedai susiglaudžia, lapuočiai medžiai žiemai numeta lapus. Yra augalų ir medžių, kurie numeta lapus užėjus karščiams. Iš šiaurinės pusės medžių žievė apsamanoja. Paukščiai keliauninkai žino, kuomet laikas išskristi į šiltesnius kraštus, žuvys jaučia ir keliauja į nerštavietes, drambliai prieš dvėsdami keliauja j tam tikrą vietą ir kt.

Ne veltui sakoma - ąžuolas ir kiti stiprūs medžiai skleidžia aktyvią spinduliuote (energiją). Ąžuolinės vyno statinės keičia vyno skonį (gerina fermentaciją). Iš stiprios medienos padaryti baldai skleidžia teigiamą spinduliuotę ir kt. Žinia, biologinės sielos nepanašios į žmonių sielas.

Savo kilme ir paveldu žmonių sielos linkusios gyventi grupėmis arba būryje Ir dirbti, kurti šeimomis. Žmonės seniai pastebėjo gyvenimo taisyklę - sielų bendravimą su savo Amžinuoju Kūrėju. Sakoma: Stenkis, ir Dievas padės! (gyvenimo taisyklė). Šia taisykle naudojasi išmanantys žmonės ar vadovai ūkyje, politikoje ar socialinėse struktūrose arba bet kuriame darbe. Jie užmanytą darbą pradeda savo jėgomis. Pritrūkę jėgų ar išteklių darbą tęsti ir užbaigti, jie kreipiasi į kaimynus, gimines, draugus ar į banką. Šie, matydami gerą užmojį, dažniausiai pagelbsti, ir darbas baigiamas sėkmingai. Jei tai pozityvus užmojis, tai ir atsitiktinai pagalba ateina. Dažnai taip elgiasi ir finansinės organizacijos: jei darbas pradėtas, tai supratingi žmonės padeda užbaigti. Tinginio (be iniciatyvos) sielai vargu kas padės. Žmogaus „sąlytį" su jo siela reikia suvokti kaip visą jo gyvenimą - nuo užuomazgos iki kūno mirties. Pati siela nuo kūno atsiskiria, užgesus jo visoms fiziologinėms funkcijoms. Siela su savo energija grįžta pas Kūrėją, prisistatydama Jam su visomis savo kokybėmis (Žemėje įgytomis tobulėjimo ar nuosmukio žymėmis). Kaip su ja pasielgs Kūrėjas (Aukščiausioji Sąmonė), ne žmogui žinoti. Žmogaus kūnas energiją Kūrėjui grąžina lėtai, per ilgą laiką, jei jis laidojamas tradiciškai - į žemę. Žmogaus sielą galima tobulinti arba nuskurdinti. Pati sielos kokybė ir jos veikla, kaip sakyta, priklauso nuo paveldo (nors paveldo gilumą ar pir­mąsias jo šaknis dažnai sunku įžvelgti, nes paveldas gali būti paslėptas net po keliolikos kartų). Tai vienas sielos keitimosi būdas. Žinomi ir kiti:

- genetiniai nukrypimai nuo normos (apsigimimai),

- dėl motinos ir vaisiaus traumų nėštumo ir gimdymo metu,

- nuo tėviškos meilės, laukiant kūdikio, siela tobulėja arba atsilieka,

- nuo aplinkos, kurioje vaikas auga - jo draugų, gamtos sąlygų,

- nuo švietimo sistemos ir tėvų pastangų plėtojant nervų sistemos asociacinius ryšius, blogai derinant vaikų užimtumą su aktyviu poilsiu ir žaidimais, draugų neigiamo poveikio,

- nuo pozityvaus gyvenimo būdo įtvirtinimo iki teigiamų įpročių.

„Nebojant" šių sąlygų žmogaus siela su savo energija gali deformuotis. Deformacijos (nuskurdinimo) pasekmės gali būti įvairios - nuo elementaraus nesugebėjimo bendrauti ir dirbti sau ir visuomenei iki įvairiausių negatyvių potraukių, kenkiant sau ir aplinkai. Jei šie neigiami elgesio elementai sukaupiami viename asmenyje, tai gyvenime toks asmuo gali tapti nepakenčiamas. Čia „prilimpa" narkotikai, alkoholis ir kiti asocialūs dalykai (vandalizmas, užpuldinėjimai, žudynės ir kt.). Ne veltui sakoma: Velnio apsėstas! Tai didžiuliai sielos energijos nukrypimai - sielos energijos sąlytis neharmoningas. Žmonės, nežinodami ir nesuprasdami tokio ligonio elgesio priežasties, visą bėdą (dabar retenybė ) aiškina .velnio apsėdimu". Tokiais atvejais (per ITS) dažnai padeda tą .velnią" išvaryti egzorcistai (dažnai su teigiamu efektu). Sielų ligoniams gydyti yra steigiami psichologų, psichoterapeutų ir psichiatrų centrai. Šalia šių specialybių atsiranda ir ekstrasensai, kurie per ITS pasiekia gerų rezultatų. Dažnai padeda hipnozės seansai, kai aplenkiama ITS - tiesiogiai veikiant sąmonę per klausos arba regos organus.

Žmogaus siela labai įvairiaspalvė - jai neprilygsta kitų gyvūnų sielos. Ji dėl kai kurių minėtų priežasčių gali deformuotis iš dalies. Pvz., piktas ir savanaudis žmogus kai kuriose srityse gali progresuoti, o kitose degraduoti. Sakysim, geras pianistas ar kompozitorius kuria gražią muziką, o santykiuose su žmonėmis ar gamtoje - sadistas ir gobšuolis. Sakysim, partizaninio karo metais buvo gerų poetų išdavikų ar net žudikų. Yra gerų valdininkų, lytiškai iškrypusių, ir daug kitų iškrypimų šalia teigiamų savybių.

Auklėjant ir gydant žmogų, psichologų ar dvasininkų ir gydytojų pareiga jo sieloje įžvelgti tokius galimus jos virpesius ir atitinkamai reguliuoti sielos energiją. Todėl jau nuo kūdikystės reikia visais atžvilgiais pozityviai rūpintis jaunąja karta, padėti jaunuoliams užpildyti laisvalaikį pozityviais, įdomiais ir visuomenei naudingais darbais (dažnai bendraujant su jais). Būtinai įskiepyti sveiką gyvenimo būdą: jokių rūkalų, alkoholinių gėralų, kūno darkymo visokiais aksesuarais, tatuiruotėmis ir kt. Labai gerai padeda organizuotas užklasinis užimtumas.

Treniruotėmis žmogaus sielą galima lavinti įvairiomis kryptimis. Sielos turinys gausus - jos skrynioje yra daugybė brangakmenių ir surūdijusių-paveldėtų ir įgytų senienų, net .nuodingų' daiktų. Kuo mažiau negeistinų savybių, tuo lengviau sielą tobulinti. Žmogaus sąmonė yra jo siela. Žmogaus sąmonė-siela kokybiškai skiriasi nuo gamtoje sukurtų materinių formų - objektų ir subjektų sąmonių. Pastarosios skiriasi tarp atskirų rūšių grupių ir individų. Šios, įskaitant ir žmogų, sąmonės yra ribotos palyginti su Visumos Proceso Dvasios Energijos Sąmone, kuri nėra ribota, pastoviai kurianti laike ir erdvėje.


Žmogaus siela

Kadangi žmogaus siela kilusi iš Visumos Kūrėjo, ir žmogus yra ja apdovanotas, tai galima teigti, kad žmogus yra tobuliausias Jo kūrinys Žemėje. Žmogaus organizmą sudėtingumu galima palyginti su Visatomis, kuriose vyksta nuolatiniai procesai (vyksmai) - kūryba. Žmoguje taip pat vyksta energijos nuolatinis judėjimas - medžiagų apykaita iki jo sielos gelmių. Visatų begalybės energijos procesą palyginti su žmogaus organizmo procesu galima taip: pirmasis yra begalinis laiko ir erdves prasme, o žmogaus - priešingai: žmogaus egzistencijai ir sielai ugdyti reikalinga įvairi energija, kuri gaunama iš dalies iš aplinkos, gyvosios gamtos su maistu, iš dalies iš Kosmoso įvairių spindulių pavidalu, iš Saulės, vandens ir kt. Minėta energija dalyvauja viso organizmo apykaitos procesuose. Labiausiai maistinių medžiagų reikia nervų sistemai, o ypač galvos smegenims (apie 50 milijardų ląstelių), kurių įvairios struktūros per sielą viso organizmo veiklą vienija ir jo funkcijas reguliuoja. Maistinė ir kitokia galvos smegenų energija, keisdamasi virsta žmogaus sielos energijos maistu. Reiškia, žmogaus siela iš dalies priklauso nuo medžiagų iš išorės. Ji (siela) gimsta Amžinojo begalinio energijos dvasinio sąlyčio procesui veikiant. Dažnai nulemia paveldas iš tėvų, senelių, prosenelių ir dar ankstesnių kartų (genetinis medis), kurių skaičiaus tiksliai negalima nustatyti. Dėl to labai svarbu ankstesnių kartų kokybė, nes ji gali atsiliepti pastarajai kartai. Nėštumo metu labai svarbus motinos ir vaisiaus sielų bendravimas. Embriono siela stiprėja motinos teikiamų labai svarbių maisto medžiagų dėka, joms atitinkamai kintant. Kūdikiui gimus, be minėtų medžiagų jam reikalinga teigiama aplinka (oras, vanduo, glostymai, mikro masažai). Siela auga, stiprėja. Jei tokių sąlygų nėra, sielos ugdymas lėtesnis arba negalimas dėl genetinės patologijos, motinos ligos, traumos gimdant, infekcinių ligų ir kt. (tai iš dalies žmogaus sielos ir Aukščiausiojo Visumos proceso valioje).

Visumos Kūrėjas iš dalies per žmogaus sielą, geisdamas jam tobulumo, dažnai lemia žmogaus gyvenimą Šioje Žemėje. Visumos Kūrėjas atsispindi pačiame žmoguje. Kaip Visatose judėjimas priklauso nuo kosminių objektų bendravimo, taip Žemėje gyvosios ir negyvosios gamtos gyvavimas priklauso nuo grupinių ar pavienių kūrinių bendravimo. Jei tas bendravimas sutrinka, tai grupė ar pavieniai individai pradeda sirgti arba net mirti. Žmogaus sielos - energijos sąlyčio sutrikimas sukelia sielos ligą. Šie santykiai yra labai įvairūs. Tačiau siela su savo energija tvarko ir kitas kūno dalis. Žmonės seniai tai pastebėjo. Dėl to oficialiai buvo pripažinta psichoterapija. Ja naudojasi sugebantys ir nesugebantys (.šundaktariai''), ekstrasensai: šį metodą privalo gerai įvaldyti oficialioji medicina. Veikiama per biostruktūras (klausos, lietimo, uodimo, skonio, regos) fiziniais metodais, įtaiga, hipnoze, be to kartais sėkmingai naudojama ir ITS, apie kurią kalbėsime vėliau. Impulsas

persiunčiamas informacinei tvarkymo struktūrai, iš kurios j Centrinę nervų sistemą, o iš jos išėjęs jau perdirbtas atitinkamas impulsas siunčiamas į organą, kuris serga, su atitinkamu nurodymu energijos reguliacijai. Po vieno ar kelių tokių seansų energijos destabilizacija išnyksta - energija (gal ITS) normalizuojama.

Kas yra žmogus? įsivaizduokime gamyklą, kurios išoriniai įrenginiai - vamzdynas, elektros instaliacija ir kt. Pavadinkime tai infrastruktūra, o vidaus įrangą - gamyklos veikliąją dalį, išleidžiančią produkciją, - siela. Jei genda infrastruktūra - taisoma vienaip, o jei siela (vidaus įranga) - kitaip. Jei ši infrastruktūra (žmogaus kūnas) ir siela (vidaus įranga - veiklioji dalis) prižiūrima tinkamai, tai veiks ilgiau, jei ne - trumpiau. Žmogaus siela be kūno negali viena gyvuoti, jei žūna arba miršta BS (biologinė struktūra). Ji su savo energija patenka pas Kūrėją. Kūnas, jei laidojamas žemėje, energiją skleidžia lėtai, padedant kitoms energijos rūšims. Naujagimis savo sielą iš dalies paveldi iš tėvų ir Kūrėjo. Siela auklėjama ir tobulinama veikiant kitoms sieloms (tėvų, pedagogų, kitų veiksnių) ir aplinkai.


Sąmonės automatizmai

Gamtoje. įskaitant ir žmogų, yra daug vyksmų, ištariamų žodžių automatiškai, kuriems siela (ar sielos) neturi arba turi mažiausiai įtakos. Tai judesiai, pradedami valingai su sielos žinia, tačiau vėliau, tuos judesius kartojant susidaro asocijuoti ryšiai tarp atskirų raumenų grupių ir atitinkamų nervų sistemų. Šį fiziologinį derinį reikia suprasti kaip Kūrėjo energijos taupymą kuriant. Mat automatiniai judesiai sutaupo daug sielos energijos. Jų dėka net nuovargis mažėja, dargi pailsima. Pvz., snausdamas gali verpti, megzti, siūlus vyti, miegodamas joti ir kitus darbus, kurie nereikalauja nuolatinio dėmesio, atlikti.

Sielos sąmonės automatizmo geras pavyzdys yra instrumentinės ar vokalinės muzikos įgūdžiai. Pradžioje reikia valios, motorikos (judesių), klausos, atitinkamų raumenų ir galvos smegenų intensyvesnės kraujotakos. Atsiradus klausos ir judesių automatizmui, minėtų valingų veiksnių funkcijos, išskyrus tik galvos smegenų ir jų muzikinių centrų asociacijų sąsajas su

motorika ir klausa, atkrinta.

Be sielos poveikio galimi monotoniški - automatiški pirštų ir kitų kūno dalių judesiai, nuo kurių atprasti gana sunku. Energijos sankaupoms pašalinti kartais neužtenka sielos pastangų (juolab, jei netreniruota). Tą susikaupusią energiją kartais net medikamentais tenka pareguliuoti, būtinai siejant ir sielos pastangas.

Šiais nervų sistemos asociaciniais ryšiais naudojamasi pedagogikoje ir kituose kvalifikacijos kėlimo - mokymo darbuose. Be automatizmo išnyktų daugelis specialybių ir profesijų, pvz. tuo remiasi muzikos technologijos, o ir vairuotojai be automatinių įgūdžių netoli nuvažiuotų. Kuo daugiau tokių asociacijų nervų sistemoje, tuo daugiau žmogus turi galimybių kurti. Poligloto galvos smegenyse aibė tų asociacijų. Žmogus turi suprasti gyvenimą, jo tikslus ir tas galimybes panaudoti pozityviems, geriausiems žmonių tikslams pasiekti.

Centrinė žmogaus sielos buveinė yra galvos smegenys. Kitoms kūno dalims sielos tenka tik tiek, kiek reikia sąlygoms sudaryti organizmo metaboliniams (medžiagų apykaitos) procesams vykti ir žmogaus veiklai tęsti bei sielos tobulėjimui siekti.

Galvos smegenis ir kitas kūno dalis galima pavadinti infrastruktūromis. Vienas Kanados neurochirurgas jas pavadino galvos smegenų jėgaine. Jei infrastruktūra gerai sutvarkyta, tai, reikia manyti, galvos smegenų ir sielos darbas vyks normaliai ir darniai. Galvos smegenų tarpusavio ryšiai yra labai gausūs. Iš jėgainės (kūno somatinės dalies) galvos smegenys reikalauja daug gamybinės energijos. Todėl protinio darbo metu žmogus pavargsta

greičiau nei dirbdamas fiziškai.

Postscriptum: tačiau automatizmu ne visuomet galima pasitikėti, pvz., važiuodami automobiliu susijaudinę galime nuspausti ne tą pedalą. Rizikos atveju sielai reikia veikti aktyviai ir tikrinti automatizmą.


Apie žmogaus ir Visumos struktūrų panašumus

Pagal teiginį, kad yra Visatos ar Visatų sandaros panašumo į žmogaus organizmo sandarą, galima kalbėti ir apie žmogaus bei Visatų infrastruktūrų panašumus (analogijas). Iš įvairių medžiagos pavidalų galima gauti skirtingas energijos rūšis, pvz., iš degtuko liepsnos - kaitinimo, o iš maisto medžiagų - gyvybės energijos ir 1.1, iki begalybės.

Galiausiai to medžiagos skilimo begalybėje pati medžiaga, teisingiau, buvusios medžiagos savybės išnyksta ir žmogaus technologijos tampa bejėgės: mes negalime žinoti, koks tolimesnis buvusios medžiagos likimas. Tai nereiškia medžiagos smulkinimo ribos. Čia galima pradėti mąstyti apie daugiamates sistemas, įvairius laukus, kurie žmogui nepažįstami, bet numanomi. Mokslui progresuojant ir žmogui tobulėjant, kai kurie laukų duomenys galbūt bus atskleisti, bet ta pažintis iki galo žmogui liks nepasiekiama. Tai Visumos Kūrėjo Begalybės Būvyje prerogatyva. Tą Visumos Kūrėjo būseną galima vadinti įvairiai, tik ne medžiaga. Filosofai tą būseną vadina vienaip, dvasininkai kitaip, o eiliniai žmonės supranta kaip Visagalį Viešpatį Dievą. Taip ir vadina. Mūsų Amžinojo Kūrėjo įvardijimas, atsakant filosofams ir mokslininkams, būtų: Visumos Amžinojo Proceso Viršūnė su Amžinai Kuriančia Dieviška Sąmone. Pagal profesorių Stasį Šalkauskį - Dievas-Absoliutas, pagal M. K. Čiurlionio vizijas - Pasaulių Valdovas. Amžinasis Kūrėjas, būdamas kartu su Visumos energija, ją ir visą kūriniją kuria, ugdo, tobulina ir ja džiaugiasi, globoja, ypač žmogų, skatina toliau kurti, gamtą įvairinti, ją puošti, mylėti. Ta kūryba vyksta visuotiniame procese. Todėl žmogus ir jo siela atsakingi už gerbūvį Žemėje - Rojaus kūrimą ir paties žmogaus tobulėjimą. Visumos proceso kūryba vyksta amžinai - be pradžios ir pabaigos - tiek Žemėje, tiek Visatose.

Kaip daugelis mokslininkų ir filosofų teigia, Visuma yra panaši į žmogaus organizmą. Iš tiesų, tie patys elementai randami kosmose, Žemėje ir žmogaus sandaroje. Be to, žmogaus organizmo kiekvienoje ląstelėje yra informacinė tvarkymo ir biologinė struktūros, kurios tarpusavyje bendrauja. Tai patvirtina šeštasis - nuojautos, arba intuicijos - pojūtis. Buvusį silpnos sveikatos poetą S.Gedą 2008m. gruodžio 12 dienos vakare duktė rado mirusį. Diena anksčiau dienraštyje šiaurės Atėnai atspausdinti tokie jo žodžiai: liejau į mirties slėnį, bet nejaučiu baimės. Tavo kelias ir Tavo kariauna mane tepriglaudžia.

Išeinant svarbu palikti pozityviai įmintus pėdsakus.

Gyvūnai taip pat turi minėtus pojūčius, tik jie dar labiau išlavėję. Dabar manoma, kad virš bendrosios ITS dar yra visaapimanti morfologinė ITS, kuri rūpinasi visomis organizmo funkcijomis - augimo, maisto virškinimo, endokrinine ir vegetacine sistemomis.

Svarbiausias Visumos ir Žemės bei jų Kūrėjų panašumas nustatomas per šių objektų kūrybinį keitimąsi ir Amžinojo Kūrėjo Visakuriančią Sąmonę bei Jo padėjėją (vaiką) Žemėje - kuriantį žmogų.


Valios variantai

Žemėje ir jos aplinkoje (atmosferoje) verda biologinis gyvenimas. Žmogus yra to gyvenimo centre. Jo sąmonė (siela) tvarko jo paties ir dažnai daugelio kitų gyvūnų procesus. Tokioms reikmėms žmogui dažnai reikia turėti valios juos vykdyti. Ar visais atvejais žmogus gali būti savo laimes kalviu? Ar laisva valia - absoliuti tiesa? Atidžiau vertinant šį teiginį, galima išskirti šešis valios kokybės variantus:

1. Laisva valia.

a) Reali laisva valia. Visos sąlygos jai pasireikšti yra užtikrintos.

b) Spontaniška laisva valia. Intensyviai mąstant apie iškilusį reikalą, staiga galvoje tarytum prašviesėja, nušvinta sąmonė - netikėtai atsiranda (gimsta) atsakymas į lauktą reikalo sprendimą. Tą nušvitimą, tyrėjų V. Nalimovo ir K. Jungo nuomone, galima paaiškinti neląstelinės informacijos srautais, tekančiais už žmogaus sąmonės ribų. Šią informaciją biologinės struktūros kartais geba pagauti.

c) Nereali laisva valia. Tavo valiai vykdyti niekas neprieštarauja, bet nėra sąlygų valiai realizuoti.

Dar apie laisvą valią galime kalbėti ją esant gera intencija (pvz., padėti žmogui ar kitam gyvūnui bėdoje) ir bloga intencija (pvz., pavydint kaimynui gero derliaus nusiaubti jo lauką ar kitaip kenkti).

2. Iš dalies laisva valia.

Sprendžiant klausimus bent dviem asmenims ar jų grupei.

3. Nelaisva valia.

Valia nesutampa su pareiga. Stichinės nelaimės - nelaisva valia. Išlaikytinis ir vaikai dažnai turi paklusti šeimininkų ar tėvų valiai.

4. Klusnumo valia.

Pvz., tariamas klusnumas priešui, okupavus šalį - Tėvynę. Tai išskirtinė valia, kurios laikomasi siekiant išsaugoti žmones (tarp kitko, ir ūkį nuo sugriovimo) turint galvoje, kad atsiradus progai, okupantai bus išvaryti ir atkurta nepriklausomybe su mažiausiais nuostoliais sau ar šaliai. Dar klusnumo valia padeda įtikti šeimininkui, kai sukčiaujama, apgaudinėjama (apgaulingas klusnumas). Čia, prisidengiant klusnumu, galima ugdyti pasipriešinimo - siekio valią. Tokiu pavyzdžiu gali būti Vincas Kudirka. Jis, lietuvis, pakluso tuo metu vyraujančioms lenkiškoms nuotaikoms ir caro valdžiai. Tačiau pabendravęs su Jonu Basanavičium ir kitais lietuviais šviesuoliais, savo klusnumo valią pakeitė į siekio valią. Nuo to pokyčio jis suprato lietuviškos kultūros reikšmę tautai. Šį siekį V. Kudirka per spaudą ir susitikdamas su lietuviais inteligentais visaip propagavo ir skleidė, sukūrė tautišką giesmę (dabartinis Lietuvos himnas), skatino ypač jaunimą mokytis, dirbti, sėti pasėlio grūdą, kol jaunas. To siekio ir sunkiai sirgdamas neatsisakė. Lietuvoje tapo šviesiau, atsirado daugiau inteligentijos, kurios labai prireikė 1918m. atkuriant Lietuvos valstybę, iškovojant jos nepriklausomybę. Tai sielos pasikeitimo pavyzdys (sektinas).

Kitas siekio valios klusnumo pavyzdys - Josifas Brodskis. Jis nevartojo žodžio tremtis, nors buvo ištremtas. Jis buvo stiprios nervų sistemos ir ištobulėjusios sielos. Sovietų Sąjungoje jis sugebėjo gyventi ir elgtis taip, tarsi būtų buvęs laisvoje šalyje. Paklaustas teisėjo, kas jam suteikė teisę vadintis poetu, atsakė: Niekas! - tai ateina iš Dievo.

Siekimo valią parodė partizanų kovos 1944-1954m. Jas išgirdo demokratinis pasaulis, tik, deja, nesugebėjo teigiamai sureaguoti.


Determinizmas ir kitas pažinimas

Determinizmo požiūris teigia, kad niekas neįvyksta be priežasties, tik tą priežastį ne visada galima nustatyti. Mokslui progresuojant, vis daugiau gamtos reiškinių išaiškinama, nustatant jų priežastis. Pirmasis determinizmo principą paskelbė tyrėjas Laplasas, o Niutonas 18 šimtmečio pabaigoje, remdamasis kvantinės mechanikos fizikos dėsniais, tai patvirtino. Skaldant atomą į smulkias daleles (elektronus) sužinota naujų priežasčių. Determinizmo principas galioja mokslui žengiant priekin. Tačiau sielose ir Kūrėjo Dvasioje žmogui liko nesuprantami nemateriniai dalykai: meilė, pasiaukojimas, džiaugsmas, laimės pojūtis, godumas, gobšumas ir daug kitų ypač emocinių dalykų: cinizmas, lytinis iškrypimas, įžūlumas, pyktis, keršto jausmas, pagieža, pavydas ir daug kitų teigiamų ir neigiamų sielos - energijos polinkių. Šios sielos kokybės negalima išmatuoti ar pasverti. Visos tos sielos ypatybės nulemia žmogaus tobulėjimą. Tai yra dvasiniai dalykai, priklausantys nuo sielos bendravimo su savo Kūrėju.

Čia galima įžiūrėti ne tik determinizmo principą, bet ir atsitiktinumo atvejus. Žmogus ir jo siela sąlytyje su energija, esant reikalui sukaupiant savo vidinę energiją, medituojant ar meldžiantis, gali pasiekti geidžiamų dalykų be žmogui suprantamų materinių priežasčių. Tai panašu į atsitiktinumą. Determinizmo kūrybos principas tinka, matyt, materinei gamtai. Sielai intymiai bendraujant su proceso viršūnėje esančiu Kūrėju turbūt galima bent kiek jo kūrybinį procesą pakoreguoti (bet tik matomai dvasinėje ir likiminėje būtyje per sielos autonomiją), naudojant meditaciją, maldą ar psichodelines priemones ir atitinkamas metodikas (emocines).

Determinizmo (priežastingumo) pavyzdys: Gaisras - trumpas sujungimas - pasenusi elektros instaliacija - nerūpestingas, tingus, blogai išauklėtas šeimininkas - tėvai asocialūs - seneliai apsileidę. Taip priežastis seka priežastį.

Toliau dvasios sfera - žmogui nesuprantama. P. Laplaso nuomone, protas, kuriam būtų kažkuriuo momentu žinomos visos jėgos, sudvasinančios gamtą, ir reliatyvi visų jos sudėtinių dalių padėtis ir jeigu jis dar būtų pakankamai platus, kad šiuos duomenis galėtų analizuoti, tai į vieną judėjimo formulę didžiausių Visatos kūnų ir lengviausių atomų judėjimą apjungtų, neliktų nieko, kas jam būtų netikra, ir ateitis, kaip praeitis, iškiltų prieš jo akis. Žmogaus protas supažindina mus su menku Šios išminties eskizu.

Laplaso determinizmo koncepcija numato ateities vienareikšmiškumą ir lemtingumą, nes pripažįstamas pasekmės ir priežasties ryšys tarp įvykių bei reiškinių. Laplasas neigia objektyvų atsitiktinumą. Formuluodamas determinizmo principus, jis rėmėsi to laikotarpio mokslo duomenimis, visų pirma klasikinės mechanikos ir astronomijos žiniomis.

Visumos Amžinojo Kūrėjo Išminties Kūrimo proceso priežastinį turinį galima maždaug suprasti kaip amžinai judantį ir per priežasčių priežastis nuolat kuriantį Absoliutą, tam naudojantį įvairialypę, esančią sąlytyje su Kūrėju energiją.


Apie žmogaus ir gyvūnų sielas

Žmogaus siela turi ribotas autonomines galias (kitų gyvių tos galios dar mažesnės, dažniausiai paremtos instinktais) savo infrastruktūros egzistencijos įstatymų kodekso vykdymo kontrolei ir tuo žmogaus tobulinimui (bei žmogiškajai kūrybai).

Tai dar vienas Visumos Kūrėjo Sąmonės buvimo įrodymų: žmogus -medžiaga (materija) - energija sąlytyje su siela; taip ir Visuma - materija -energija sąlytyje su Dvasia (Kūrėjo Sąmonė).

Kūrimo procese priežastis išprovokuoja priežastį, pastaroji išprovokuoja kitą ir t.t. - taip be galo ir be pabaigos. Tas priežastingumas skatina (verčia) Amžinąją energiją kurti naujas medžiagas (materiją) ir submedžiagas (submaterijas). Sis poveikis lemia poveikį principas yra amžinas kūrybos pagrindas. Submedžiagos - įvairios bangos, spinduliai ir kitos energijos formos, kurios užpildo minėtus žmogui nesuvokiamus laukus, bet kai kurio­mis jis gali naudotis ir naudojasi, savo technologijomis kurdamas daugelį materinių naujovių. Visuotinio proceso Aukščiausioji Kūrybos Išmintis yra priežastis visuotinėje kūryboje. Priežastingumo ryšiai nenutraukiami ir amžini (judėjimas amžinas). Kai susiduriame su vadinamuoju atsitiktinumu, vis tiek gerai pamąsčius galima rasti įvykio ar reiškinio priežastį. Determinizmo neigti negalima dėl pažinimo ribotumo. Pvz., išsiveržus iš trimatės sistemos (apie ką daugelis mokslininkų svajoja), žmogui atsivertų nauji pažinimo horizontai. Amžinąją Kūrybą reikia suprasti kaip amžinai besisukantį ratą, atnešantį vis naujas priežastis. Tuo paremtas žmogaus tobulėjimas, jei žmogaus siela pakankamai imli ir kantri. Dvasinis ir kūniškas imunitetas nulemia dvasišką ir kūnišką sveikatą.


Dvasinis ir kūniškas imunitetas

Žmogus panašus į savo Kūrėją sugebėjimu kurti - iš turimos energijos - materines ir organizacines vertybes. Žmogaus kūrybai vadovauja daugelį galių turinti jo siela. Sielos tobulumo kokybei didelės reikšmės turi dvasinis imunitetas (per sielą su Aukščiausios Dvasios pagalba) semtis imuniteto gamtoje ir šventose vietose. Tėvų gyvenimo patirtis, senelių pasakojimai, patarimai, išminčių, filosofų mintys nurodo šaknis (ar pagrindus) imunitetui. Pirmiausia laiminga, džiaugsminga vaikystė, darna ir pagarba šeimoje - doras tėvų bendravimas su vaikais, pokalbiai apie žmogaus pareigą ir meilę žmogui (plačiąja prasme), gyvūnams ir gamtai. Tėvynei, gimtajai kalbai, papročiams. Kiekvienam būtina domėtis savo šalies ir pasaulio istorija. Pedagogai ir tėvai turi rūpintis visuomeninėmis organizacijomis, priaugančia karta, ją organizuodami, įtraukdami į visuomeninę veiklą; rekomenduojama keistis mokiniais ir studentais ribotam laikui su užsienio mokyklomis ir universitetais su sąlyga, kad grįžtų į Tėvynę ir jos naudai dirbtų. Reikia populiarinti lengvąjį sportą ir kasdienę mankštą. Ryte bent iki pusės apsiprausti vėsiu vandeniu, kiekvieną vakarą plauti kojas, ugdyti pagarbą žmonėms - pirmiausia senoliams ir tėvams, ugdyti šeimininko jausmą savo Tėvynėje ir visame Žemės rutulyje. Jokių svaigalų ar narkotikų, maitintis ekologiniu maistu, turėti platų akiratį apie kosminę sandarą ir amžinąsias vertybes. Pasirengti bent vienos kitos profesijos darbui. Jei tie nurodymai bus įgyvendinami, tai bus tvirtas sielos ir kūno (infrastruktūros) imunitetas, kuris visada bus perduodamas ateinančioms kartoms. Tėvynė bus stipri ir žmonija gyvuos.


Žmogaus kilmė ir evoliucija

Gamtinininko Č.Darvino rūšių kilmės teorija nepaneigiama, bet aiškinant žmogaus kilmę ginčytina, o tobulėjimo prasme- nepakankama. Darvino gyvūnų ir jų rūšių plėtojimosi teoriją reikia pripažinti, bet tik ribotai. Pirmųjų žmogbeždžionių pėdsakai nuveda 25 mln. metų atgal, o žmogaus pėdsakai susekami 10 mln. metų vėliau. Tai liudytų apie atskirą rūšį, tačiau galėjo būti ir kitaip - iš vienos užuomazgos kilti keliolika panašių rūšių; tarp jų gimė ir žmogaus užuomazga (tokia galimybė įtikinamiausia). Kadangi žmogaus siela buvo kitokios kokybės, tai jo raidos evoliucija nuėjo kitu keliu (nomogenezės). Žmogaus užuomazgos pradžia galėjo būti prieš 15 000 000 metų. Prieš 6 000 000 metų žmogus iš medžių nulipo ant žemės. Dabartinių žmonių civilizacijų pradžia atsekama vos prieš 35-40 tūkstančių metų.

Apie tai kalba anglas Pedžas, L. Bergas. Tai hipotezė. L. Bergas (Berg) rašė: Evoliucija, kurią siūlė Č.Darvinas, kova dėl būvio ir natūraliosios atrankos įtaka čia turi tik antraeilę reikšmę. Bet kuris organizmas atsiranda arba gimsta panašus į buvusį organizmą. Jei eisime atgal, tai matysime, kad ląstelių raidos informacija vis mažės ir atsidursime pirminiame Pasaulio vandenyne prieš keletą milijardų metų. Reiškia, organizmai, ypač žmogaus, karta iš kartos evoliucionuoja savo prigimtimi (paveldu) pagal nustatytą tvarką (nomogenezė), veikiant išoriniams veiksniams, aktyviai adaptuojantis pakitusiose sąlygose.

Materija kinta - evoliucionuoja ne pati savaime dėl savo „gyvumo", kaip tvirtina Jurijus Fominas knygoje Ne/tikėtini reiškiniai, bet yra kuriama ir keičiama Visuotinio kuriamojo proceso Aukščiausios Išminties ir žmogaus sielos, turinčios kūrybos autonomiją, panaudojant žmogaus infrastruktūrą. Materija yra tiesioginėje Dvasios Energijos priklausomybėje. Iš energijos sukuriama medžiaga ir priešingai. Be dvasinės įtampos nekiltų įdomių, naujų kūrybingų minčių, kurių dėka plėtojamos technologijos ir kultūra. Pagal N.Teslą, viskas Visatose ypač gyva - net akmenys ir uolos; visur galioja priežastingumo principas.

Atskirą žmogaus kilmę patvirtina skirtingų gyvių rūšių kilmė. Pvz., varliagyvių ir žinduolių užuomazgos niekaip netelpa viename gemale (iš vieno židinio), o mažiau skirtingų struktūrų gyvūnų raida pagrįstai kildinama iš bendro kamieno, pvz., garnių, galvijų rūšys. Tačiau jų evoliucija beveik nepaslanki, o kartais pasiekia išnykimo ribą. Priešingai yra su žmogumi:

15 000 000 metų žmogaus raidos negalima atsekti. Lengviau mokslininkams žmonijos raidą tyrinėti pagal archeologinius radinius, piešinius ant uolų. Senieji žmonijos pirmtakai - paleoantropai neandertaliečiai, gyvenę prieš 200 000 metų. Tai medžiotojai ir gamtos gėrybių rinkėjai. Juos išstūmė ir išnaikino pažangesni kromanjoniečiai. Jų gyvavimo laikotarpis prieš 100 000m. Gyvenimo būdas buvo sėslesnis, įsiveisdavo naminių gyvūnų, suprasdavo simbolius, sugebėdavo piešti ant uolų Šiaurės Ispanijoje ir pietų Prancūzijoje. Iš akmens ar kaulų pasigamindavo ginklų. Iki 40 000 - 35 000 metų žymesnės evoliucijos pažangos nerandama. Prieš keliasdešimt tūkstančių metų įvyko pirmasis raidos šuolis. Sėslumas ir žemdirbystė dar sustiprėjo. Prieš 10 000 metų pasirodė pirmosios senovės civilizacijos: hetitų, šumerų, babiloniečių, Egipto kultūros, graikų ir Romos imperijos kultūros. Amerikoje senąsias kultūras ispanų užkariautojai sunaikino. Kinų imperija sunyko kartu su Romos imperija 200-250m. po Kristaus.

Nekūrybingi, nesilaikantys prigimtinių pozityvių įstatymų kodekso bet kokie žmonių sambūriai (imperijos, karalystės ar sąjungos) žlunga. Taip atsitiko daugeliui senųjų civilizacijų, taip žlugo ir Sovietų sąjunga. Dėl tų pačių priežasčių 200 metų vyko Lietuvos karai su kryžiuočiais (pastarieji buvo užmanę Baltijos regione įkurti kryžiuočių - vokiečių valstybę, bet galų gale ir jie žlugo).

Amžinoji Visumos Sąmonė begaliniame Kūrimo procese, norėdama padidinti kūrimo grožį ir tuo pasidžiaugti, įterpė žmogų (kuris pastoviai kuriamas iki šiol), jį apdovanodama kai kuriomis kūrimo galiomis, realizuojamomis per Kūrėjo įkvėptą sielą, kuri žmogų išskyrė iš visos gyvosios ir negyvosios gamtos, padarė jos geruoju valdovu.

XX a. antroje pusėje žmogus sukūrė mechanines raketas, kuriomis pasiekė kai kuriuos kosminius objektus. Visumos Kūrėjas Žemėje prieš 3 milijardus metų paleido biologines gyvybes, kurių kartos kyla viena iš kitos raketų principu. Žmogus savo kuriančia siela panašus į savo Kūrėją tik labai ribotai. Ribotumas priklauso nuo žmogaus sielos tobulumo ir infrastruktūros kokybės.

Kadangi eksperimentu ar matematinėmis formulėmis Dievo buvimo negalima įrodyti, tai Jo būtį reikia išmąstyti (mintis sustiprėja paskaičius se­novės indų vedų giesmių poemą - Viešpaties Giesmė Bhagavadgyta, stebint gyvenimą, žmonių santykius ir buitį gamtoje (iš ten sąvoka dharma - tvarka, tiesa, priežastingumas). Ypač būdingas šia prasme yra Jurgio Baltrušaičio eilėraštis Šaukimas, kuriame sakoma:

Pro dulkes, ūką, triukšmą trankų,

Nubudus Dvasia, kilk į dangų

Ties pabaiga dienų ribotų

Ir už nakties šešėlių plotų

Išvysi Tu užgintą kraštą,

Kuriam žvaigždžių pasėlis bręsta,

Ir - vien dvasia, liepsnos dvelkimas,

Ir vėl jauna, ir vėl užgimus.

Su meile šventnamin įeisi,

Iš kur žengei tremtin kadaise!

Šaukimas primena ne tik pandavų tremtį dėl Kauranų nedorybių, bet labai tinka prisiminti lietuvių trėmimus kovojant su rusais (ypač sovietmečiu), vokiečiais (kryžiuočiais) ir lenkais. Šis sielų šaukimas labai būdingas dėl savo laisvės kovojančioms tautoms.

Mąstančiam žmogui egzistencijos ir transcendencijos klausimai niekada neturi galutinio atsakymo. Žmogus nedaro kažko savo valia nepriklausomai nuo aplinkos vyksmų, bet jis (jo siela) kaip automatas paklusnus visuotiniam procesui (fizikas N.Tesla, Belgrado universitetas). Visuotinis procesas - Amžinas pozityvus kūrimas. Jei žmogus (jo siela) pozityviai į tą procesą įsiterpia, tai kūrimas be trukdžių pirmyn eina sparčiau, be šešėlių. Jei siela dėl kokių nors priežasčių skursta ir negali Kūrime dalyvauti visaverčiai (kliūtis - dažniausiai korupcinė nuodėmė), tai reikia šalinti nuodėmės šešėlius. Reikia tobulėti. Kūrimas, priklausantis nuo Kūrėjo, vyksta vadovaujantis griežtomis taisyklėmis. Tačiau žmogiškajai sielai Jis yra labai gailestingas ir leidžia jai klaidas ištaisyti - tobulėti ir tuo dar išryškinti Absoliuto kūrybą.

Taigi viskas juda. To judėjimo vyksmai tarpusavio sąsajose - vienas nuo kito priklausomi. Tai visuotinis procesas, kurio atskiros energijos formos kinta priklausomai nuo minėtų sąsajų keitimosi. Tame amžinajame kūrybiniame procese yra begalybė energijos struktūrų ir formų. Sis proceso judėjimas ir keitimasis vyksta pagal duotą prigimtinį įstatymų kodeksą (rinkinį) Aukščiausios Sąmonės Valia, kuri yra sąlytyje su energijos struktūromis. Žmogui (jo sielai) dalyvaujant tame kūrybiniame procese, laikantis žmonijos tobulėjimo įstatymų kodekso, galima išvengti daugybės nuodėmių. Kad maistas būtų skanus ir negestų, reikia į jį įberti truputį druskos. Kad žmogui sektųsi tobulėti, į tuos kūrybinio proceso darbus irgi būtina .įberti" - pridėti sielos meilės, nebūti arogantu, kad išvengtum izoliacijos. Bendraujant su aplinka, su kitomis sielomis, seksis darbai ir patirsi abipusę meilę. To trūko Titanikui plaukiant 1912m. į Ameriką. Kaip paaiškinti, kodėl prieš 300 metų nuskendo naujas Švedų laivas vos jį nuleidusį vandenį? Jo meistrai tarpusavyje nesuderino laivo puošybos - dirbo izoliuotai. Laivas apvirto. Dabar jis iškeltas ir priežastys išaiškintos.


Materijos santykis su energija ir Dvasia

Logiškai mąstant materija ir energija be Dvasios negalėtų egzistuoti. Ši trijulė viena be kitos negalėtų būti lygiai kaip žmogus be infrastruktūros ir sielos negimsta. Jei žmogus stokoja energijos judėti, tai tik sielos palaikomas neilgai teišgyvena, o jei siela nusilpsta, tai žmogaus gyvenimas tik dar greičiau sutrumpėja. Jei infrastruktūra įsčiose nesusiformuoja (apsigimimas), tai ir siela neatsiranda, energija ribota ir trumpalaikė (kraštutiniu atveju). Materija tų dviejų amžinybės atžvilgiu neturėtų reikšmės, nes materija gali virsti energija. Kyla klausimas, ar verta materijai skirti stabilų vaidmenį, kadangi materija sukuriama iš energijos Dvasiai veikiant Kūrybos procese. Materija- tos kūrybos išdava.

Materija, energija ir Dvasia yra vienetas. Tik jų pavidalai skirtingi. Materija yra Energijos ir Dvasios kūrybos vaisius. Pirmoji (materija) kinta, o kitos dvi (Dvasia ir energija) amžinos. Jų sąlytis yra amžinai kuriantis įvairias energijos-materijos formas ir objektus, įgaunančius materijos prigimtį. Tai galima geriau įsivaizduoti ir suprasti, palyginus žmogaus materinę dalį (infrastruktūrą) su jo energija ir siela. Be maisto negali veikti nei infrastruktūra, nei siela, dingsta energija. Žmogus dvasiniai ir fiziniai stiprus yra tik tuomet, kai infrastruktūra maistą tobulai suskaldo ar susmulkina, t. y. transformuoja iki tinkamų frakcijų ar tinkamo laipsnio medžiagų apykaitai vykti (ar vykdyti) per kraujo cirkuliaciją kiekviename organe, taip pat ir galvos smegenyse. Jei galvos smegenys gauna tinkamą mitybą, siela aktyvėja ir veiklėja. Sielos veikla atitinka jos pasirengimą infrastruktūroje. Sielos kokybinė veikla priklauso nuo prigimtinių savybių (nuo paveldo ir nomogenezės -prigimtiniai paveldo dėsniai.

, nėštumo bei gimdymo aplinkybių) ir jos parengimo gyvenimui žmogui gimus. Tas parengimas yra daugialypis: kūdikystėje, vaikystėje vienoks, o pusbernystėje kitoks.

Jei šie skirtingi auklėjimo būdai (metodai) gerai suderinti, tai sielos veikla bus aktyvi ir stabili, laikantis žmonijos prigimtinio įstatymų kodekso, be to atmosferinės ir aplinkos sąlygos turi reikšmės žmogaus augimui ir stiprėjimui.

Tačiau be materialaus maisto sielos penui ir tobulėjimui arba tobulinimuisi yra antras svarbus šaltinis (dvasinis) - betarpiškas aplinkinių (artimesnių ar tolimesnių) sielų poveikis įvairiais būdais įtakojant individą (individo sielą). Tuos poveikio būdus kitos sielos ir net kitos energijos rūšys veikia per infrastruktūros jutimo organus (klausos - muzika, kalba, daina, giesmė) uoslės, skonio, lietimo, regos ypač gamtovaizdžiais, menininkų darbais - tapyba, skulptūra ir kt. Lietimo - glostymas, masažas, higieninė ir sportinė mankšta. Be to, seksas tam tikromis sąlygomis, racionalus, pozityvus su stabiliu meilės komponentu, jį papildant, papuošiant atžalomis - jaunąja karta, yra teigiamas poveikis sielų bendravimui (nekalbant apie prievartą, psichikos traumas ir galimas žūtis).

Šių dienų jaunimas ieško naujos nišos, šviežio, švaraus oro įkvėpimo (pagal apklausą) jaunų žmonių bendravime, buityje ir net muzikoje. Matyt, nusibodo seksomanija ir kitos manijos bei nukrypimai, žiaurumai, alkoholizmas, sukčiavimai, vagystės, tinginystės ir kita... To netrūksta nei Vakaruose, nei Rytuose. Dabar padažnėję patologiniai apsigimimai: homoseksualai, transvestitai ir kitokie nukrypimai nuo normos. Homoseksualų nereikia smerkti, o tik juos užjausti, nes tokia jų prigimtis. Tik jos nereikėtų reklamuoti (ar reklamuotis), nes tai nėra pozityvus bendravimas. Geranoriškai paaiškinti tokiam asmeniui apie žalą jam asmeniškai ir visuomenei. Nuo homoseksualumo vienas žingsnis iki pedofilijos.

Kaip skelbia žiniasklaida, šiuolaikinių negerovių antipodas muzikos pasaulyje - Jonas Brothers (JAV). Kolektyvas nedidelis, bet užburiantis. Melodinga muzika, nepriekaištingos šukuosenos, mandagios kalbos ir pažadas iki vestuvių - tokiu receptu broliai iš Jungtinių Valstijų pasiekė, kad merginos trokštų su jais bent 30 sekundžių atsidurti tame pačiame kambaryje. Dvasininko šeimoje gimę broliai propaguoja krikščioniškas vertybes, nesi-mėgauja alkoholiu ir ragina laikytis skaistumo.

Visai neseniai imtasi populiarinti raudonskruosčius Jonas Brothers. Rezultatų neteko ilgai laukti - nusifilmavę juostoje Roko stovykla, broliai tapo viena populiariausių šių dienų JAV grupių.

Naujų nišų paieška, tiksliau grįžimas prie senojo gyvenimo būdo kelia mintis apie neretai primirštamų ir vėl blykstelėjimais atsinaujinančių, laiko ir gyvenimo patikrintų tarpusavio įpročių bei naujų progreso ir tobulėjimo galimybių tyrinėjimą.

Intymus vyro ir moters bendravimas. Kas tai? Ar tai grynai kūniškas, ar sielos reikalas? Logiškai mąstant, šis veiksmas yra kompleksinis (sudėtinis), kurio metu dalyvauja kūnas ir siela. Kalbama apie dorą šeimą, kadangi jos rėmuose telpa būtini šie elementai: atsakomybė, meilė, dvasinis ir fiziologinis malonumas. Tikslas yra Dieviškas - tęsti ir tobulinti žmonių biologinę rūšį. Tobulėjimas vyksta per paveldą nuo tėvų, Dievo (nomogenezė), motinos sveikatos ir nėštumo bei gimdymo kokybės, kūdikio augimo sąlygų ir drau­gų bei gyvenimo poveikio, švietimo. Šie tikslai pasiekiami dorų (dvasiškai ir kūniškai sveikų) vyro ir moters partnerių šeimoje - sąjungoje visam gyvenimui, naudojantis dvasiniais ir kūniškais malonumais, kūrybiniais siekiais (paliekant gyvenime teigiamą pėdsaką), išauginant bent keletą atžalų (vaikų), galbūt tobulesnių už tėvus. Šią šeimos sąjungą būtina dvasine ir materine prasme apiforminti dvasinėse ir teisinėse institucijose (dėl visa ko - padaryti turto sutartį).

Skyrybos - tik ypatingais atvejais. Prieš vestuves ar sužieduotuves įsakmiai rekomenduojama dalyvauti šeimos mokymuose. Dėti visas pastangas prieš abortus, nes pradėto vaisiaus siela liks be tobulėjimo, nepagyvenusi Žemėje tarp žmonių.

Naujųjų paauglių dievukų populiarumas pramogų verslo senbuvių nestebina. Nesiginčijama, kad grupės populiarumo priežastis - galinga Walt Disney studijos rinkodara, patraukli išvaizda, reklamai tinkama istorija.

Vien tai, kad dainas rašo jauniausias brolis - šešiolikmetis Niekas, kelia nuostabą. Be to, muzikantai pataikė j klausytojų nišą, kuri garantuoja nemenką auditoriją. Jonas Brothers - grupė, į kurios koncertus tėvai nebijo išleisti savo dukterų.

Pirma, jie nesikeikia. Antra, dvasininko Šeimoje gimę broliai propaguoja krikščioniškas vertybes, nesimėgauja alkoholiu ir ragina laikytis skaistumo. Ant rankų broliai nešioja žiedus, apie kurių kilmę šneka nenoriai. Tačiau paplitusi versija, kad jie simbolizuoja įsipareigojimą iki vedybų nesivelti į lytinius santykius. Visi trys tvirtina neturintys širdies draugių. Žodžiu, net jei kuris broliukų po koncerto patikusią gerbėją nusives į viešbučio kambarį, ten ją pavaišins sultimis ir paskaitys poezijos knygą.

Kol kas jaunoms gerbėjoms iš tėvų gauti pinigų Jonas Brothers albumams, suvenyriniams marškinėliams, kuprinėms ir koncertų bilietams nesutrukdo ir ekonomikos krizė.

Sielos gaivumo ir minties lakumo, jos realizavimo galimybės ypač atsiveria šeimos židinyje. Čia, tarp kitų darbų, yra galimybe auklėti, tobulinti kitas sielas ir pačiam tobulėti, taip brandinant žmogų. Autoriui buvo įdomu stebėti savo šeimos jaunuosius narius, kaip keičiasi jų veidai ir ūgis kartu su jų amžiumi. Gaila, dėl vietos stokos negalėta to plačiau aprašyti.


Civilizacijos

Žmonija savo tobulėjimo misiją vykdo ir plėtoja su nuopuoliais ir pakilimais jau daugiau kaip 5-6 tūkstančius metų. Genialūs pavieniai žmonės taip paveikdavo savo aplinką ir daugelio protus, kad tos visuomenės mąstymo kokybė, socialinės santvarkos keisdavosi naujoviškai - net šuoliais. Santykiuose tarpusavyje ir dažniausiai gynyboje nuo agresyvių kaimynų surasdavo ar sugalvodavo naujų būdų ir technologijų. Apie genijus Napoleonas Bonapartas yra pasakęs: Genialūs žmonės - tai meteorai, pašaukti sudegti, kad apšviestų savo amžių.

Prieš 10 tūkstančių metų, akmens amžiuje pereinant į neolitą (jauniausią akmens amžių), žmonių padermė šuoliškai ėmė tobulėti. Atsiradus rašto ženklams, jau ne tik iš archeologinių, bet ir rašytinių Šaltinių ateidavo žinių apie senovės visuomenes. Taip sužinojome apie Babilono, Šumerų, Mino-Kretos, Etruskų, Hetitų, Egipto, graikų ir romėnų, senosios Kinijos kultūrą, Amerikos indėnų civilizacijas, kurios po tūkstančio ir daugiau metų žlugo. Patvariausios civilizacijos, paremtos monoteizmo Visatų supratimo principu (Budizmo, Konfucijaus, Judaizmo, Krikščionybės), ilgiausiai laikosi ir gyvuoja.

Prof. M. Gimbutienės senosios Europos prieš 6500-3500m. (prieš mūsų erą) atradimai, ypač archeologiniai radiniai iš Viduržemio jūros baseino, liudija apie ten vyravusią matriarchalinę visuomenės sandarą. M.Gimbutienės darbai labiau atskleidžia senosios Europos minėtas kultūras.

Mažojoje Azijoje (Saulėtekio šalis - taip ją vadino graikai) Vidurinėje Anatalijoje miestai kurtis pradėjo 7 amžiuje prieš Kristų. Jų įtaką atspindi Mino, Etruskų kultūros.

Baltų kultūra ir gyvenimo būdas gamtos apsuptyje truko iki krikščionybės - XIV a. Kai kuriais atžvilgiais tai laikytina teigiamu reiškiniu. Pirmiausia, išsaugotos senosios indoeuropiečių kalbos formos, antra, subrandintas ir įsisąmonintas genčių giminingumas, kuris padėjo, nors pavėluotai, apsiginti ir sukurti savo valstybes (Lietuvą, Latviją) ir tuo pačiu gyventi, kurti kartu su visa krikščioniškąja Europa, nors dabar žmonija išdykauja su visokiomis manijomis - narkomanija, seksomanija, netradiciniais lytiniais santykiais.

PS. Gaila, prūsų gentys pavėlavo suprasti savo paskirtį ir prasmę gyvenamoje žemėje ir nepriėmė vyskupo Bonifaco Brunono misijos krikštytis, o Lietuva tuo laiku Prūsijos žmonių ir jų apgyventos teritorijos neįvertino. Be to, pati Lietuva neegzistavo kaip valstybė. Prūsija kurį laiką liko buferiu tarp kryžiuočių ir Lietuvos, vėliau suvokietėjo ir išnyko iš pasaulio žemėlapio.


Gresia nuopuolis

Dabar kalbama apie technosferos plėtojimąsi pavojinga ne tik gamtai kryptimi (esamai jos pusiausvyrai), bet ir paties žmogaus kaip biologinės rūšies būčiai. Tūkstančiai gyvūnų, augalų nuo Žemės paviršiaus išnyko. Kinta ekologinė situacija (šiltnamio efektas arba sindromas).

Ji (gamta) labai priklauso nuo didėjančios mutagenizacijos (paveldo iškrypimas). Pastarąją skatina intensyvi urbanizacija ir įvairios technologijos, oro užterštumas. Iš čia lėtinis ir dažnai nelėtinis apsinuodijimai. Šie veiksniai lemia mutagenų plitimą.

Šiais laikais mūsų krikščioniškajai civilizacijai ir kultūrai gresia dideli pavojai, ypač dėl ūkinės veiklos, kuri pasireiškia pramoniniu anglies ir dujų deginimu, išmetant į atmosferą C02 ir sudarant šiltnamio efektą. Be to, esant pastoviam kvėpuojamo oro užterštumui, įvairiam padidėjusiam spinduliavimui, daugėja mutagenų, kuriuos lydi onkologiniai susirgimai, imuninės sistemos nusilpimas, nyksta atsparumas ligoms. Kadangi ypač primityviųjų gyvybių (pvz., virusų) formų kaita vyksta greitai, tai atsiranda naujų susirgimų.

Netradiciniai lytiniai santykiai (homoseksualai, lesbietės), kurie pastaraisiais laikais plinta, dar labiau platina lytines infekcines ligas. Siekdami kuo dažnesnių ir stipresnių malonumų, nepaisydami sveikatos ir moralės normų, tokie žmonės pirmiausia dvasiškai, o paskui ir kūniškai degraduoja, netenka savikontrolės jausmo ir anksti palieka gyvųjų pasaulį, nepalikdami įpėdinių. Šiems "netradiciniams" tik vienas žingsnis į pedofiliją. Nors šių atvejų būdavo ir antikiniais laikais, bet šiame "sukultūrėjusiame" pasaulyje jie šūktelėja šimteriopai.

Prie pastarosios blogybės lengvai prilimpa narkomanija, kuri pirmiausia žudo sielą, o paskui ir infrastruktūrą (kūną). Pastaraisiais šimtmečiais, įsigalint liberaliam kapitalizmui, neišsprendusiam socialinių problemų, ėmė plisti visokios utopinės santvarkos, lydimos terorizmo elementų.

Tos žmonijos bėdos gali viršyti mokslo laimėjimus (pvz., kovos su vėžiu Cyber knife virtualusis peilis žudo vėžinę ląstelę radioaktyviuoju spinduliu, kaip praneša žiniasklaida ir daugelis kitų atradimų ir išradimų).

Pastaraisiais dešimtmečiais informacijos tiek padaugėjo, kad žmogaus smegenys dažnai nesugeba apdoroti. Naujais mokymo metodais stengiamasi padidinti imlumą, pagreitinti mokymąsi. Specializacijos siaurėja. Žmogaus akiratis nesugebės aprėpti daugelio dalykų. Kartu žmonės bręsta greičiau. Pastarąjį 50-metį vaikai auga dviem metais greičiau nei prieš tai gimusieji (statistikos duomenys). Amžiaus vidurkis padidėjo 20%. Jei žmonių padermė - žmonių sielos su infrastruktūromis - sugebės ir suspės prisitaikyti prie evoliucijos sąlygų, turint galvoje sielų tobulėjimą, atsisakant gobšumo, pavydo ir kitų sielų neigiamybių tarpusavio santykiuose, vyraujant visapusiškai pozityviajai meilei ir dorai, atsiskleidžiant pozityviajai kūrybinei veiklai, tai žmonija išsigelbės ir evoliucionuos toliau, o jei to nebus ir evoliucijai sielų neigiamybės trukdys, tai žmonijai gresia nuopuolis iki daugumos susinaikinimo. Iš likusių žmonijos salelių kils naujas žmogus, suprantantis buvusios žmonijos klaidas, ir todėl jo sąmonėje (sieloje) atsiras impulsas, kuris paskatins žmogaus sielą dar intymiau bendrauti su savo ir Visumos Kūrėju tame Amžinajame Kūrybos procese.

Sielos veiklos pamatas, kaip anksčiau sakyta, yra žmogaus infrastruktūra, o Šiuo atveju - sielos centras - galvos smegenys. Chromosomų ir genų struktūroms pakitus, galvos smegenys evoliucionuos cefalizacijos kryptimi. Jos tiek išsirutulios, kad sielos galės tarpusavyje bendrauti be jokių technologijų. Žmonės jaus vieni kitų norus, jausmus ir net emocijas. Žmonės bendraus mintimis, nes bus pažintas daugiamatiškumas. Atstumas nebeturės reikšmės. Po paskutiniojo žmonijos nuopuolio atsiras superžmogus. Tokią prielaidą daro J.Fominas ir kiti tyrinėtojai.

Žmogui energijos šaltiniai bus neišsemiami, nes visada sugebės jos paimti iš erdvės, supras daugiamatę sistemą, sugebės naudotis gamtos dėsniais, nebus gobšus, pavydus, savo kūrybiniais laimėjimais dalysis su kitais.Tai prielaida.

Jei superžmogus galės kontaktuoti per ITS, jam neegzistuos kalbos barjeras. Taip jis gaus daug informacijos, galbūt net iš mirusiųjų ITS.

Jau dabar (ir anksčiau) galima pastebėti kai kurių žmonių fenomenalias savybes (pasak J. Fomino). Reikia ypatingus (fenomenalius) atvejus stebėti ir sudaryti palankias sąlygas jų ugdymui (ir pačiam tobulėti bei kitus ugdyti).

Jei žmonija išvengs totalinio nuopuolio, tai, reikia manyti, pagal pastarojo šimtmečio mokslo plėtojimosi tempą galvos smegenų plėtra ir sugebėjimai plėsis, evoliucija vyks švelnesniu keliu. Norint išvengti totalinio nuo­puolio be didesnių tragiškų žmonijos gyvenimo sukrėtimų, reikės (ir dabar jau reikia) susirūpinti žmonių sielų kūrybiniu pozityviu tobulėjimu ir tobulinimu. Būtini šie elementai:

1. Saikas visur (išimtis - tobulėjimas be ribų).

2. Meilė žmogui ir visai aplinkai.

3. Netingėk.

4. Būk veiklus (tik pozityviai).

5. Nebūk gobšus ir malonumų siekėjas neleistinais būdais, kenkdamas sau ir kitiems (arba tik sau, arba tik kitiems).

6. Nebūk pavydus.

7. Nekerštauk.

8. Nepaleistuvauk.

9. Higienos normų paisyk.

10. Nepyk (arba bent nepyk ilgai).

11. Ištikus nelaimei, jei negali padėti - įvykis negrįžtamas, mintimis ir jausmais leisk pasireikšti Visumos Kūrėjui (tragedijos nedaryk).

12. Venk pavojingų situacijų, jei jos nebūtinos.

13. Būk godus žinioms - mokykis visą gyvenimą.

14. Nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau darytų.

15. Mankšta jaunatvinė ir senatvinė.

16. Mankštą pradėti lengviausiu pratimu.

17. Nebūk žioplas.

Tokiu atveju superžmogus šiame kūrybiniame procese atsiras anksčiau nei visiško nuopuolio atveju.

Kūrėjo džiaugsmui superžmogus labai skirsis nuo dabartinio žmogaus. Jis sugebės patobulėjusiais jutimo organais pažinti įvairius spinduliavimus ir įvairius laukus - juose slypinčią energiją. Reikia manyti, šis žmogus sugebės per ITS paveikti nervų sistemą ir pats sugebės gydyti ir gydytis. Be to, imuninę sistemą ištobulins ir lengvai supras įvairių virusų prigimtį.

Superžmogus turbūt nesirgs, nes žinos įvairių priemonių sveikatai išlaikyti. Per ITS superžmogus galės bendrauti su visos žmonijos ITS nežiūrint atstumų.

Per DNR (dezoksiribonukleino rūgštis), genų, chromosomų struktūras - jų galimas rekonstrukcijas - superžmogus savo amžių pailgins (mokslininkai jau dabar rašo apie genus "tinginius" ir "altruistus", nuo kurių grybelių ląstelės kelis kartus gyvena ilgiau).

Superžmogus (yra tokia prielaida) perpras daugiamates sistemas ir pamatys paralelinius pasaulius. Apie tokias galimybes mokslas ir fantazija gali pasvajoti ir savo vaizduotę žmogus gali paįvairinti ir dar energingiau gilintis į mokslus. Svarbiausia - žmogaus sandara: kūnas (infrastruktūra) ir siela, jų tarpusavio santykiai ir bendradarbiavimas kasdienėje veikloje, neišskiriant ir jų abiejų (viso žmogaus) sveikatos reikalų.

Sielos būsena yra galingas ginklas apsiginant nuo įvairių ligų. Tai tvirtina ir Maskvos universiteto profesorius Aleksandras Aleksejevas straipsnyje Ateities medicinos pamatai (Lietuvos Rytas 2008 06 02 Nr. 121). Jis teigia, kad šimtą ligų nulemia jungiamojo audinio nepakankamumas. Anot jo, egzistuoja trejybės dėsnis - kūno, sielos ir dvasios vienybė. Į ligonį reikia žiūrėti kaip į vientisą visumą, pačiam ligoniui ugdant šį požymį. Si jungiamojo audinio teorija jungia daugybę koncepcijų: bioenergiją, psichosomatinę, homeopatinę, evoliucinę ir kt. energijas.

Jungiamasis audinys (kaulai, kremzlės, kraujas, limfa ir kt.) sudaro 85% bendros kūno masės. Jis, kaip ir vanduo gamtoje, užtikrina gyvybines funkcijas. Jungiamasis audinys tvarko kitų audinių (nervų, epitelio, raumenų) darbą, reguliuoja, maitina, valo.

Dėl jo nepakankamumo kyla daugybe ligų - net 90% patologijų. Yra trys įrankiai žmogui gydyti: žodis, žolė ir skalpelis. Žolės, iš jų pagaminti preparatai ir maisto priedai yra svarbiausias elementas (aukso vidurys). Sveika

gyvensena, dar žodis ir mintis. Taip pat ir meditacija (autotreningas). Profesoriaus nuomone, svarbu įkvėpti optimizmo.

Malonios mintys itin gerai veikia gydomą ligonį. Profesorius kalba apie savireguliavimo centrą: Iš galvos išmesti mėšlą. Pagrindinis gydytojas - pats ligonis. Reikia integralios medicinos gydytojų. Patys gydytojai išeina amžinybėn 10-20 metų anksčiau nei jų pacientai. Tai liudija apie sielos pranašumą prieš infrastruktūrą.

Galima sakyti, profesoriaus mintys sutampa su knygos ir kitų cituotų autorių nuomonėmis. Tačiau profesorius, rodos, nepakankamai akcentuoja kūno (infrastruktūros) treniruotes. Infrastruktūros sveikata ir gera būsena atsiliepia ir sielos gerai veiklai.

Juk, kaip sakyta anksčiau, siela be infrastruktūros negali išvystyti savo veiklos ir priešingai - sergant sielai, infrastruktūra negali gerai veikti ir amžius sutrumpėja.

Be sveiko kūno arba infrastruktūros siela negali gerai ir ilgai veikti. Treniruojant kūną, automatiškai prisijungia ir sielos treniruotė, dažnai užsiėmimų metu, gerėjant galvos smegenų kraujotakai, kyla naujų kūrybinių minčių ir sumanymų, gerėja atmintis, nuotaika ir kt.

Tad neapleiskime abiejų...


Biologinių ir kitokių laukų, reiškinių ir realijų šiuolaikinis mokslas nepaaiškina

Yra Maskvoje toks garsus ekstrasensas V.Safonovas. Jis sugeba apie mirusiojo praeitį daug ką pasakyti jo nepažinojęs, visiškai negirdėjęs. Tik reikia ekstrasensui parodyti ką nors iš daiktų, priklausiusių velioniui. Jis sugeba tiksliai pasakyti nuo kokios ligos mirė, koks buvo mirusiojo būdas, konkretūs charakterio bruožai. Jį tyrinėjo fizikai ir biologai, davė jam užduotis.

V. Safonovas visiškai neliesdamas mirusiojo kūno arba būdamas toli nuo mirusiojo (kitame mieste), žiūrėdamas į žmogaus fotografiją ar kokį nors daiktą (daugeliu atvejų užtekdavo pasakyti tik paciento vardą ir pavardę) pasakydavo daug svarbių žinių apie pacientą. Ekstrasensas galėdavo pasakyti, kuris organas negaluoja ar bent nurodyti tą sergančią sritį. Ekstrasensas galėjo pasakyti kuo pacientas serga, jo būdą, nuspėti seniausią ligą, kuria mirusysis, būdamas gyvas, sirgo ir nuo kurios ligos mirė.

Viename iš eksperimentų istorikas išvardija esktrasensui iš eilės keturių dinastijų karalių vardus bei jų valdymo datas. Ekstrasensas turėjo nustatyti kiekvieno „mirties zonas", lyginamas su istorikams žinomomis. Kiekvienai diagnozei buvo skiriama 2-5 min.

 

 

Mirties zona

Žinoma mirties priežastis

1. Liudvikas IX

Plaučiai, krūtinė, limfmazgiai

Buboninis maras

2. Karolis V (Išmintingasis)

Šlapimo pūslė, inkstai

Manoma, nefrito padariniai

3. Karolis VI (Pamišėlis)

Plaučiai, gerklė

Pneumonija

4. Karolis VII

Kairė koja, šlaunis

Kojos vėžys, sarkoma

5. Liudvikas XI

Skrandis, žarnos

Skrandžio opa

6. Karolis VIII

Galva, veidas

Smegenų auglys

Šio eksperimento trūkumas - ekstrasensas galėjo nuskaityti eskperi-mentatoriaus mintis.

Antrasis eksperimentas su nuotraukomis ir litografijomis, kurios buvo sumaišytos.

Nr.2

 

Mirties zona

Žinoma mirties priežastis

1. Polis Gogenas

Akys, smegenys, plaučiai

Sifilis

2. deTuluzas Lotrekas

Skrandis, smarkiai gėrė

Alkoholizmas

3. Kanaris

Plaučiai, uždusimas

Nužudytas kalėjime

4. Bodleras

Paralyžius, širdis, galūnės

Sifilis

5. Emilis Zola

Plaučiai, uždusimas

Apsinuodijimas deguonimi

6. Va n Gogas

Pilvas, kraujo netekimas

Kulka į pilvą, nusižudyta

7. Alberas Kamiu

Daugybė žaizdų

Autokatastrofa

8. Kafka

Krūtinė, plaučiai

Tuberkuliozė

Visi atsakymai atitiko žinomus duomenis.

Ekstrasensas V Safonovas nustato kūno deformacijas ir puošmenas ant rankų (laikrodžius, apyrankes ir kt.). Jis geba ne tik diagnozuoti, bet ir gydyti; gydoma nekontaktiniu masažu, tiek pacientui dalyvaujant, tiek per atstumą, naudojant fantomą. Seansas trunka 15-40 min. kasdien kelis kartus per savaitę. Jei pacientas toli nuo ekstrasenso, tai susitaria telefonu.

V. Safonovas masažais (truko apie 1 metus) pakėlė ant kojų ir ištiesino liemenį pacientei po poliomielito ligos (buvo paralyžiuota apie 20m.). Kitai padėjo apsieiti be operacijos tulžies pūslės uždegimo atveju. Iš fotografijų jis nustatė avariją patyrusių alpinistų būseną. Vienas žuvo, antrojo sumušta galva ir lūžusi koja. Paieškos tarnybos juos surado. Viskas pasitvirtino.

Ekstrasensas pagal 20 metų senumo fotografiją gali nustatyti dabartinę žmogaus būseną. Kad užmegztų kontaktą su pacientu (gyvu ar mirusiu), ekstrasensui reikia turėti tam tikrą kodą (nuotrauką, simbolį, daiktą ar kt.). Naudodamas Šį kodą jis gali lengviau nustatyti esamą paciento būseną. Kodas informacijos neduoda (taip mano tyrėjai), tai tėra pagalbinė funkcija reikiamam objektui nustatyti. Šiandien biologija negali paaiškinti, kaip išlieka informacijos kompleksas. Dėl to tokia galimybė dažnai neigiama. Mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad informacija, esanti ląstelėje, nerodo tikrojo informacijos komplekso, kuris lemia organizmo formavimąsi. Gal egzistuoja kažkokia neląstelinė informacija, kuri yra gerokai tobulesnė už ląstelinę (J.Fominas). Tyrimai su ekstrasensais parodė, kad seniai mirusių diagnostika būtų neįmanoma nepripažinus, jog egzistuoja neląstelinė informacija. Kur tas informacijos mechanizmas - nežinoma.

XXa. pradžioje austrų mokslininkas P.Veisas atkreipė dėmesį į šį, tarytum, mistinį reiškinį. Jis manė, kad apie embrioną susidaro kažkoks morfologinis laukas, kuriam pavaldžios viso organizmo ląstelės. Pastarosios yra imlios gaunamai antląstelinės sistemos reguliacijai. Manoma, kad kiekviena ląstelė turi savo morfologinį lauką, kuriame yra infomacija apie visą gyveni­mą. Paskirų ląstelių laukai jungiasi į bendrą organizmo morfologinį lauką, šis apgaubia visą organizmą ir palaiko ryšį su kiekviena ląstele. Bendras morfologinis laukas valdo visą organizmo formavimąsi ir funkcionavimą (J.Fominas). Panašiai veikia ir Europos Sąjunga.

Laukų sąvokos:

1. Morfologinis laukas (J. Simakovas ir P. Veisas).

2. Biologinis laukas (žinomas biologams).

3. Sąmonės laukas, egzistuojantis už žmogaus ir nepriklausomai nuo jo (V. Nalimovas).

4. Elektromagnetinis laukas (fizikos mokslų sfera).

5. Elektrostatinis laukas (fizikos mokslų sfera).

Lauko sąvoką pirmąkart pavartojo Niutonas prieš 300m. Tai dingstis pateisinti nesuvokiamus procesus ir reiškinius srityse, kuriose kažkas vyksta, bet mokslas nepaaiškina. Ir mes apie laukus dabar žinome ne daugiau už Niutoną. Todėl tą „kažką" modeliuojame ir sutartinai vadiname Informacijos Tvarkymo Struktūra (ITS), nes Šis „kažkas" yra informacijos nešiklis ir atlieka organizmo formavimo bei egzistavimo funkcijas (J. Fominas).

Kiekvienas organizmas turi biologinę struktūrą (BS) ir savo ITS.

Organizmams dauginantis lytiniu būdu ITS atsiranda pastojimo momentu, susiliejus moteriškajai ir vyriškajai lytinėms ląstelėms – susidarant zigotai*( Zigota - porinė ląstelė, susidaranti lytinio apvaisinimo metu susiliejus vyriškai ir moteriškai ląstelėms; išjos rutuliojasi naujas individas). Kartu formuojasi palikuonių ITS. Dabar organizmas formuoja palikuonių ITS programą. Baigia formuotis ir biologinė struktūra. Kiekviena ląstelė palaiko ryšį su bendrąja organizmo ITS.

Šis modelis pasižymi dviem savybėmis - ITS negali būti uždara, ji turi palaikyti ryšį su kitomis organizmo ląstelių biologinėmis struktūromis (BS). ITS turi išlikti BS žuvus. Be to, paskirų ląstelių ITS turi susijungti į bendrą ITS, tačiau ląstelėms lieka tam tikra autonomija.

Ekstrasensas, susijungdamas savo bendrąja ITS su mirusiojo ITS, gauna informaciją. Ryšys susidaro per bendrąsias ITS. Neretai žmonės nujaučia artimo žmogaus nelaimę, mirtį, kartais net per didelį atstumą. Manoma, tokias savybes turi kiekvienas žmogus, bet jos neišlavėję. Jos kartais ryškiau pasireiškia po galvos traumos ar apšvitinimo, apspinduliavimo ir po kitų galvos smegenų susirgimų. Nustumiamas blokas, susidaręs dėl ateroskleozės ar traumos ir kt. Blokas buityje dažniausiai nustumiamas smegenų asociaciniais ryšiais arba kitais būdais - dažnai brutaliais: liga, trauma, senatvinė aterosklerozė ir kt., todėl atminties ir kitų psichinių sugebėjimų netekimo atveju gydymas dažnai yra sėkmingas. Gydymui tinka kraujotakos pagerinimas smegenyse, kalbų mokymasis ir kt., - žodžiu, energijos sankaupa smegenyse.

Ekstrasensų ši savybė labiau išlavėjusi sukaupti energiją informacinėje tvarkymo struktūroje, todėl jų gebėjimai užmegsti kontaktą galimi net per atstumą. Prie šios kategorijos priskiriama daug anomalių reiškinių, vadinamų parapsichologiniais.

Panašūs ryšiai yra ir tarp kitų gyvūnų. Pvz., bitės laikosi vienoje šeimoje tik per motinėlę. Be šio ryšio bitė žūva. Apie ITS mokslas nieko nežino. Apie šios struktūros turinį ir sandarą galime spręsti tik pagal išorines apraiškas; jų negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, nei išmatuoti. Galbūt šių ryšių pagrindas yra mums nepažįstamas daugiamatiškumas.

ITS ir BS negali būti nagrinėjamos ar tyrinėjamos atskirai, nes šios struktūros yra vieno reiškinio dvi dalys. Pagal raišką jas skiriame dirbtinai: biologinė struktūra biologams suprantama ir pažįstama. Informacinė tvarkymo struktūra nematoma ir nesuvokiama. ITS paveldima iš tėvų. Paveldimos globalinės ir individualios raidos programos, besąlyginiai refleksai ir paveldimoji atmintis, šis kompleksas yra individo informacijos kaupimo bei sąmoningumo formavimosi pagrindas ir pasireiškia individo smegenų darbu. Todėl šis kompleksas su smegenimis sudaro visumą. Informacija iš aplinkos į smegenis patenka per jutimo organus. Smegenys transformuoja gautą informaciją ir per nervų sistemą realizuoja raumenų, sekrecijos liaukų, vegetacinės sistemos veiklą, įtakoja išorės veiksmus ir vidaus organus, endokrininę sistemą, net sąmonę-sielą. ITS su organizmo ląstelėmis turi dvigubą ryšį ITS↔BS ir su kitomis ITS, pvz., per ekstrasensą. Be to, ITS pastoviai kaupia informaciją.

Žuvus BS, ITS nežūva, bet be BS neveikia. Tačiau gavus energijos ji pra­deda veikti (kaip magnetofono juosta). Pvz., ekstrasensui savo ITS užmezgus kontaktą su mirusiojo ITS, galima gauti informacijos norimu klausimu, ne­žiūrint atstumo ir laiko. Dėl to atsiradusio kontakto tarp ITS (ekstrasenso ir mirusiojo) ekstrasensas gali patikrinti istorines žinias apie mirusio persirgtas ligas ir mirties priežastį, o gyviems pacientams gali padėti atgauti sveikatą (pvz., hipertonikams gali žodžiu sumažinti arba padidinti kraujo spaudimą). Per ITS galimas ir kolektyvinis poveikis, tik reikia tiksliai parinkti sergančiųjų grupę - ligos nenustačius galima pacientą susargdinti ar net numarinti.

Informacinės tvarkymo struktūros (ITS) ypatybės

Nei morfologiniai, nei sąmonės laukai negali paaiškinti nei jų struktūrų, nei jų tarpusavio poveikio. Tokio informacijos komplekso modelio ypatybės šios:

1. ITS telpa labai daug informacijos (tiek genetinės, tiek įgytos reprodukuotos).

2. Si struktūra turi išsaugoti bei kaupti šią informaciją gyvenant ir išlaikyti po BS mirties, atlikti tvarkomąsias funkcijas, būtinas gyvam organizmui formuoti ir funkcionuoti, gauti informaciją apie organizmo būklę ir veiklą, aplinkos poveikį ir perduotų komandų vykdymo rezultatus.

3. Palaiko ryšį su kitomis ITS bet kokiu atstumu. Bendroji ITS yra beribė, apimanti Visumos struktūras iki begalybės.

4. ITS išlieka žuvus biologinei struktūrai. ITS mums nematoma. Tai pa­aiškinti galbūt galima daugiamatiškumu. Asmens mirties atveju ITS įgyja kokybiškai naują būseną.

Mokslininkai materialistai sako, kad gyvybė, mirtis, sąmonė yra materijos egzistavimo formos. Remiantis tuo, kas anksčiau teigta, gyvybė yra ne materijos egzistavimo forma, o energijos sąlytis su Dvasia (Sąmone) - Aukš­čiausiąja ITS, Absoliutu, ir tas sąlytis kuria tą pačią materiją ir objektus, gimstančius ir mirštančius. Tačiau, tiksliau tariant, Visumos Kūrėjas yra Dvasia sąlytyje su energija Amžinajame kūrybos procese. Žmogus sąlytyje su savo siela taip pat yra kūrėjas, bet labai ribotų galių (lyginant su Visumos Kūrėju, o apskritai tai net nepalyginama). Esmė žmogui nesuvokiama, bet yra tik viena akivaizdu - tos Dvasios Kuriamoji Galia yra beribė.

ITS paveldima iš tėvų. Paveldėjimo būdu perduodamos globalinės ir individualios raidos programos, besąlyginiai refleksai ir paveldimoji atmintis; šis kompleksas su smegenimis sudaro organizmo funkcijų visumą (J.Fominas). Smegenys realizuoja mąstymą ir sąmoningumą.

Poveikiai į ITS galimi įvairiomis sąlygomis. Galima, pvz., per atstumą paveikti kraujo spaudimą. Ekstrasensas, užmezgęs kontaktą su savo paciento ITS, duoda komandą padidinti kraujospūdį. Ryšio kanalas perduoda komandą į smegenis. Atitinkama reakcija iš smegenų pasiunčiama į nervų sistemą. Nervų sistemos poveikis eina kraujospūdžio reguliaciniam centrui ir įvyksta fiziologinis pakitimas - pakyla arba krinta kraujospūdis. Tai veikimas per infrastruktūrą.

Ekstrasensas nori nustatyti seniai mirusio žmogaus mirties priežastį. Jis iš kokio nors mirusiojo daikto ar nuotraukos savo valios jėga įsiterpia į mirusiojo ITS. Įsivaizduodamas mirusiojo turinį, atvaizdą mintyse, jis pasiunčia į mirusiojo informacijos kaupimo mechanizmą reikiamo turinio reikalavimą apie šio asmens mirties priežastį. Tuomet iš mirusiojo informacijos kaupimo mechanizmo siunčiama reikiama informacija į ekstrasenso informacijos kaupimo mechanizmą. Tuomet tyrėjas (ekstrasensas) fiksuoja mirties zoną.

Per jutimo organus galima įsiveržti į paciento informacijos kaupimo centrus hipnoze - betarpiškai ar per bet kokį atstumą. Tai, matyt, vyksta per ITS daugiamatėje erdvėje (V.Raikovas).

Garsus Maskvos psichologas V. Raikovas užmigdė savo pacientą ir įterpė per ITS XX a. pradžios amerikiečio, garsaus šachmatininko Polio Manfio būdo bruožus. Šiaip ramus žmogus hipnozės metu tapo arogantiškas, reikalavo gero honoraro ir kt. Po seanso pacientas grjžo į įprastinį būvį.

Gyvų pacientų informacijos kaupimo mechanizmus patvirtina neurochirurgai galvos smegenų operacijų metu. Tam tikrose zonose palietus elektrodu smegenis staiga pacientas prisimena labai aiškius vaikystės vaizdus su buvusiais pergyvenimais. Nuėmus elektrodą, viskas iš karto išnyksta (dėsnis - viskas arba nieko). Gydyti hipnoze taip pat galimąją sukeliant per jutimo organus (pvz., klausos ar regos, skonio ir kt.).

Žiūrėdamas Leonardo da Vinčio Mona Lizos reprodukciją psichologas T. Dadaševas tiksliai nupasakojo Mona Lizos biografiją. Biografai tai patvirtino.

Įeiti į paciento ar mirusiojo ITS (informacijos kaupimo mechanizmą) reikalingas adresas. Esktrasensas, žiūrėdamas į mirusiojo nuotrauką arba ir be jos, mirusiojo ITS sujungia su savo ITS. Taip tarsi sutapatina savąjį aš su tiriamojo aš ir tuomet išgauna reikiamą informaciją.

Sis gebėjimas būdingas ne tik ekstrasensams, bet ir kitiems žmonėms. Dirbdamas įtemptą protinį darbą kartais atsitiktinai gali pasinaudoti gyvų ar mirusių sukaupta informacija. Tačiau dažniausiai į tai nekreipiama dėmesio, pvz., labai reikalingi ir patariantys "minties blykstelėjimai", keisti sutapimai, nuojauta, neįprasti sapnai ir kt.

ITS esmei suvokti reikia didelių tyrinėjimų ir mokslininkų mąstysenos aukštesnių kategorijų.

Visa tai, apie ką buvo kalbėta, liudija, kad žmonija labai ribotai suvokia Visumą su jos begalybėmis. Žmonės dar nėra priaugę tai suvokti. Reikia Absoliuto prašyti padėti greičiau mūsų sielas pozityviai ugdyti ir sėkmingiau plėtoti technologijas, norint greičiau atsiplėšti nuo Žemės ir plačiau atverti vartus į kosmosą. Ten bus vietos išeikvoti susikaupusias kūrybines žinias.


Apie meilę

Stebint gyvenimą ir žmonių tarpusavio santykius galima pastebėti, kad sielos sąlyčio su jos energija svarbiausias svertas yra meilė. Meilė - plati sąvoka. Ji liudija žmogų esant universalų, liečianti šio pasaulio įvairiausias sritis. Kaip filosofas Spinoza sako: Meilė - aktyvus veiksmas.

Pozityvioji meilė yra visuotinis procesas ir išplinta nuo smulkiausių gamtos objektų ir subjektų iki pirmosios priežasties - Paties Kūrėjo meilės. Be meilės ir kūrybinis veiksmas arba darbas dažniausiai yra nekokybiškas. Todėl meilė yra sielos stipriausi klijai su jos energija. Tas Meilės ryšys skleidžia visuotinę palaimą ir veikia net Aukščiausiąją (Proceso-Absoliuto) Sąmonę, sukurdamas tikrą kūrybos džiaugsmą.

Be Aukščiausiosios Sąmonės - Dvasios Kūrėjos arba be sielos energija neveikli. Be Dvasios ar sielos kūryba negalima, juo labiau, be meilės komponento. Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti (filosofas „pranašas" Kahlil Gibran).

Meilė yra aukščiau laiko ir amžinybė yra jos šaltinis (V.M. Putinas). Meilė siekia amžinumo. Tikroji meilė yra amžina arba jos nėra. Nemeilė ir mirtis susijusios savo esme. Kas nemyli, tas neša mirtį (yra izoliuotas) ir kartu miršta pats. Ir kuo žmogus labiau save myli, tuo labiau nekenčia kitų. Savimyla tūno savo paties suręstame kalėjime. Kiek meilė stato, tiek neapykantos pažadinta savimeilė griauna. Ji griauna visa: ir žmonių sielas, ir daiktus, ir žmonių (sielų) santykius. Meilės pagrindas yra Dievo paveikslas mumyse, mes turime būti vieningi. Vienybė be aukos neįmanoma. Norint susijungti, reikia išsižadėti to, kas mus skiria. Visuma, amžinybė ir absoliutas yra laimės sąlyga. Tik tas, kuris myli, gali bausti, ugdyti, auklėti, guosti, gydyti. Būti, vadinasi, mylėti (G. Marselis). Meilė - gyvybės šaltinis. Neapykanta - mirties (R.Rolanas). Meilė sujungia, neapykanta išskiria (Aristotelis) (taip tuos autorius citavo A. Maceina).


Apie laimę

(Lietuvos rytas 2008 08 23 Jolita Venckutė, korespondentė Berlyne: Vokietijos gimnazija žada neįprastas pamokas)

Ar galima išmokti būti laimingam? Viena Vokietijos gimnazija nutarė įrodyti, kad laimės gali būti mokomasi panašiai kaip matematikos ar anglų kalbos.

Heidelbergo WilIy Hellpacho ekonomikos gimnazijos Ir profesinės mokyklos jau ne pirmus metus mokosi laimės. Tokio kurso tikimasi ir šį rudenį.

Mokydami šio dalyko, tikimės sustiprinti moksleivių asmenybę, - teigia mokyklos direktorius ir laimės dėstytojas Ernstas Frizas-Schubertas.

Dėstyti laimę gimnazijos direktoriui padeda visuomeninių pagalbininkų komanda: neurolingvistai, teatrologai, amatininkai, psichologai ir net ledo ritulininkas.

Profesionalai pasakoja apie laimės hormonus, cituoja senovės filosofus. Tačiau svarbiausia - dalijasi asmenine savo laimėjimų patirtimi. O to neaptiksi mokykliniuose vadovėliuose.

Moksleiviai patys įvertina, ar kursas jiems duoda naudos. Moksleiviai analizuoja, kaip džiaugsmo ir laimės hormonai endorfinai susiję su proto laimėjimais, maldomis arba meditacija. 80% apklaustų moksleivių nurodė, kad Išmoko prasmingai leisti laiką.

Tiesa, šiuo kursu labiau domisi tie moksleiviai, kurie ir šiaip analizuoja gyve­nimo bei mokymosi prasmę ir dažnai jaučiasi laimingesni už kitus. Tačiau likusiems moksleiviams laimes paieškos irgi nepakenkė: pagerėjo ne tik jų pažymiai, bet ir sporto rezultatai. Kai kurie moksleiviai prisipažino, kad kai pradėjo lankyti laimes kursą, žaisdami krepšinį dažniau pataiko į krepšį.

Gimnazijos direktorius E. Frizas-Schubertas tikina, kad laimė - tai ideali būsena, kurią galima pasiekti tiesiog prasmingai gyvenant.

Harvardo universiteto mokslininkai mano, kad laimingi žmonės jaučiasi nekėlę sau ambicingų tikslų, bet turintys tvirtus socialinius ryšius - gerą šeimą ir patikimų draugų. Dar laimę sustiprina laikymasis sveiko gyvenimo būdo - bent minimali mankšta, be rūkalų, nepiktnaudžiaujant alkoholiu ir išlaikant normalų kūno svorį.

Laimės pojūčio negarantuoja nei pinigai, nei šlovė, nei grožis. Ištyrus 150 universiteto absolventų, pasidomėjus tolesniu jų gyvenimu, sužinota: tapę žinomi ir turtingi, žmonės nėra labai laimingi. Tarp jų dažnesnės depre­sijos, o mažiau pasiekę jaučiasi laimingi be konfliktų su savo sąžine, jei turi gerus santykius šeimoje ir tarp draugų, dirba mėgstamą darbą, be konfliktinių situacijų darbovietėje, dalyvaujantys labdaringoje veikloje, draugijose ir kt. Pozityvios sielos svajonės ir postūmis dar labiau tobulėti irgi veikia teigiamai. Teisingai pasakyta, kad sveikas gyvenimo būdas laimę priartina ir sustiprina.


Apie nuodėmę

Kūrėjas, norėdamas savo kūrinį - žmogų dar patobulinti, padaryti jį savarankiškesnį ir vertingesnį gyvosios ir negyvosios gamtos valdovą, jo sielą apdovanojo iš dalies laisva valia jos sprendimuose ir elgesyje, kartu įkvėpdamas prigimtinį doros ir daugelio kitų įstatymų kodeksą, kuriuo turi gyvenime vadovautis ir tuo pačiu tobulėti. Sielos kaip ir žmonės labai skirtingos. Kūrėjas, norėdamas ryškiau patobulinti, į jo sielą įdėjo teigiamų ir neigiamų dalykų, stebėdamas ką ji pasirinks.

Sielos silpnybes ir teigiamybes žmonės pastebėjo dar pačiose ankstyviausiose kartose. Ne veltui Šventajame Rašte kalbama apie pirmąją uždraustojo vaisiaus nuodėmę, kuomet pirmieji tėvai - Adomas ir Ieva, piktosios dvasios gundomi, pažeidė Kūrėjo duotą įstatymą neliesti „uždraustojo vaisiaus" Tuo buvo norima pasakyti, kad ne viskas žmogui galima daryti, kas šauna Į galvą, o tik tai, kas naudinga ne tik sau, bet ir visiems, laikantis Visumos Kūrėjo valios kaip prigimtinio elgesio ir pozityvių darbų įstatymų kodekso. Žmogaus sielos uždavinys gyvenant Žemėje - tobulėti ir kūrybiškai įvairinti savo aplinką ir puošti gyvenimą sau ir savo artimui.

Kaip matome, gyvenime daugelio žmonių sielose knibžda visokių negerų dalykų. Blogis pralenkia visokias fantazijas. Tačiau žmogaus sieloje telpa ir kilniausi, karžygiški artimo meilės jausmai ir darbai bei kiti kilnūs pasiaukojantys žygiai be jokio atpildo. Reiškia, žmogaus sieloje telpa nuo blogiausio - sunkiai įsivaizduojamų nusikaltimų - iki pasiaukojančio - karžygiškų veiksmų be jokio atlygio ir asmeniškame, ir tautos gyvenime; antrojo pavyzdžiai: lietuvių tautos patriarchas J. Basanavičius, filosofas Vydūnas, buvęs ilgalaikis Vilniaus katedros bazilikos klebonas K. Vasiliauskas (gyveno kaip Šv. Kazimieras), vyskupas Jurgis Matulaitis - jie sielų kilnumu, atrodo, nepralenkiami.

Žiūrint iš šalies atrodo, kad visi gamtos kūriniai laimingesni už žmogų, nes jie vadovaujasi instinktais, o žmogus laisva kūrybine valia padaro klaidų arba nusikaltimų (nuodėmių) prieš savo Kūrėją. Žmogus yra kitoks „sutvėrimas". Jis, naudodamasis laisva valia, kurdamas dažnai apsirinka, suklysta, taisosi ir dirba toliau. Gerai, jei suklysta netyčia, be blogos valios, stengiasi savo klaidas ištaisyti, atsiprašo Visumos Kūrėjo. Kurdamas, nepasilikdamas savo klaidoje, žmogus tobulėja. Jo siela-sąmonė skiriasi nuo gamtos sąmonių, nes pastarosios vadovaujasi Instinktu, mažai kūrybingos. Žmogaus sąmonė skiriasi ir nuo Aukščiausiosios Sąmonės, nes pastarosios galia, laikas ir erdvė neriboti, o žmogaus sąmonė ribota. Be to, žmogus yra Visumos Kūrėjo vaikas (kūrinys).

Yra gyvenimiškų pavyzdžių: jaunystėje latras, vyresniame amžiuje -šventasis. Vadinasi, siela gali iš balos pasikelti ir didelius darbus nuveikti. Jei nepasisekė teigiamai gyvuoti, tai nors vėliau turi atsikvošėti ir savo žemiškame gyvenime suprasti žmogaus paskirtį - tobulėti, palikti teigiamai įspaustas pėdas. Kad taip pozityviai siela galėtų veikti, reikia jai treniruotis - nuslopinti neigiamas tendencijas ir iškelti geruosius, pozityviuosius bruožus. Tik tuomet bus pasiektas imunitetas - atsparumas nuodėmei. Kuriant galima tikėtis pagalbos iš šalies, bet jos siekti reikia aktyviai bendraujant su kitomis sielomis ar sielai kreipiantis aukščiau, parodyti, kad esi to vertas. Sielos teigiamąsias savybes reikia išsiugdyti. Teigiamos ir pozityvios krypties susibūrimai teikta pagalbą sielai arba sieloms. Gerą būdą ir pastangas mokėti gražiai bendrauti su žmonėmis, būti paslaugiam, išmokti valdyti emocijas ir ugdytis teigiamąsias sielos savybes, be kitų pedagoginių priemonių ir būdų, geriausia viešajame transporte. Ten sielos ugdymo pamokos priverstinai kartojamos. Turint tai galvoje, reikia prisitaikyti prie kitų keleivių - neužminti jiems ant kojų, nutylėti užgaulų žodį, adekvačiai vertinti įvykius, nepervertinti savęs, pakęsti stumdimąsi (ypač perpildytoje transporto priemonėje), susilaikyti nuo pykčio ir neigiamų emocijų, užgniaužti kantrybės stygių. Dar vienas būdas sielai pagelbėti - išpažintis.

Diskotekos arba kitos jaunimo susibūrimo vietos yra geros sielų tobulinimo mokyklos, jei ten yra aukštos kultūros organizatoriai ir pasiūlomos geros programos. Jei jaunimo pobūviai paliekami savieigai, tai tokie sambūriai - vakarai prilygsta nuliui arba dažniausiai minusui. Be to, klausimas - kokį jaunimą esame išugdę? Jei pyplys arba pusbernis, pusmergė apsikabinę alaus skardinę ar cigaretę būryje (ne visada tarp gerų draugų) pučia, tai iš tokio jaunuolio gražaus elgesio sunku tikėtis.

Sielai tobulinti šias ar kitas galimybes reikia išnaudoti pozityviai, tik tuomet būsime atsparesni ir bet kokiose kitose situacijose - išvengsime daugelio nuodėmių ir izoliacijos.

Tačiau yra pažymėtinos dvi nuodėmių bazės arba lizdai, kuriuose gimsta įvairiausių rūšių arba variantų nuodėmės: tai gobšumas ir beatodairiškas malonumų siekis nesiskaitant su kitomis sielomis. Nuskurdintoje ir deformuotoje žmogaus sieloje telpa apgavystės, melas, žmonių grobimas ir prekyba jais, narkomanija ir žudynės, alkoholizmas ir kitokie nesuskaičiuojami nuodėmių variantai. Norint padaryti žmonių gyveni­mą gražesnį ir tobulesnį, reikia tas jų sielas (sąmones) iš mažens įstatyti j reikiamas pozityvias vėžes, nes vėliau auklėjimo galimybių bus mažiau. Tokios pastangos reikalingos iki ribos - jaunuolis ir pobrendis (18-20m.) arba pusbernis.

Be minėtų nuodėmės priežasčių, esant labiliai sielai, spontaniškai gali kilti nesuvaldytų emocinių, neadekvačių reakcijų nuodėmių. Tai staigios tragedijos tarp įsimylėjėlių''. Tai būdinga narkomanams ir alkoholikams. Iškrypusiai suskaldytos sielos - jusliniai variantai (ekshibicionizmas, narciziškumas, sadizmas ir kt.). Bedarbystės nuodėmes: vagystės, plėšimai, grobimai išpirkos tikslu ir kt. Nevilties nuodėmės: užkrečiamos emocijos, mintys tarp draugų. Nematant išeities, jos gali virsti nusikalstamais veiksmais arba savižudybėmis.

Emocinės nuodėmės dažnesnės tarp mokyklinio amžiaus vaikų ir girtuoklių. Pvz., (2009 03 26) žiniasklaidoje aprašytas toks atvejis. Antros klasės moksleivis parodė savo „karingumą" prieš ketvirtoką. Antrokas paklausė ketvirtoko - ar jis nematęs jo draugo? Atsakymas: Nemačiau! Staigi antroko emocinė neadekvati reakcija: spyris ketvirtokui į pilvą. Pataikė į saulės nervų rezginį. Iš skausmo negalėjo pajudėti. Atsidūrė ligoninėje. Štai ką reiškia neadekvati emocinė reakcija dėl nieko. Išeitis nenuspėjama.

Žiniasklaidoje dažnai aprašomos staigios emocinės reakcijos (dažniausia narkomanų ar alkoholikų) su peilio dūriais iki mirties.

Nuodėmės samprata atsirado kai buvo sukurtas žmogus. Jam gimus ir nusidėjus atsirado kita sąvoka - bausmė. Pastarosios reikšmė žmogaus sielos tobulinimui be galo svarbi, bet tik žmonių tarpusavio ir žmogaus bei gamtos bendravime. Mat Dievo kūrybos elementai - gamta ir žmogus - yra pažeidžiami juos tobulinant. Žmogus yra sukurtas panašus į savo Kūrėją. Jam įdiegta siela, kuri sugeba kurti (nors ir ribotai). Kadangi siela nėra tobula,  ji savo kūryboje padaro klaidų. Dėl savo kartais piktavališkų poelgių žmogus baudžiamas. Ta bausmė žmogui (jo sielai) padeda atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią.


Dvasios ir sielos ieškojimai, neapleidžiant fizinės sveikatos

Pokalbiuose su mąstančiais žmonėmis užkliūdavo klausimai apie amžinuosius dalykus. Kartą kalbantis su labai išmintingu ir eruduotu žurnalistu iš Berlyno Leonu Stepanausku palietėme šią temą. Mane domina erdvių „tuštuma" - kas ją užpildo, ar iš tiesų tokia yra ir kam ji reikalinga. Aptarę įvairiausias nuomones, mudu susitarėm, jam pasiūlius, panagrinėti įvairius energijos laukus ir jų reikšmę Visatose - ar šalia šių laukų daugiau nieko neegzistuoja. Mano pašnekovui Leonui tai labai patiko. Jo paragintas ir prisiminęs anksčiau mano išleistą knygelę apie žmogaus sveikatingumą pavadinimu Universalioji mankšta, nutariau šias temas sujungti į vieną apmąstymą ir panagrinėti, ar galima planuoti ir tapti dvasingu, stipriu ir veikliu žmogumi. Po šio pokalbio aš ir ėmiau šią temą nagrinėti. Nežinau, kaip šis darbas man pasisekė. Tačiau vertinant to klausimo aktualumą šiems laikams, reikėjo ką nors daryti.

Po 50 metų tragiškai išvargto sovietmečio fiziškai žmonės dar laikosi palyginti vidutiniškai, tačiau dvasiškai daugelio sielos išdarkytos, apgniuždytos. O tai reiškia, kad žmogui ne vis tiek, kaip jis tą savo gyvenimėlį nugyvens: ar kaupdamas turtus, skriausdamas kitus, ar skleisdamas paskalas, kitus nevertai menkindamas, per jų galvas lipdamas, darys karjerą ir džiaugsis neleistinais malonumais, ar pasirinks mąstančio žmogaus kelią, savo sielą praturtindamas, gyvenimą pagražindamas ir kitus žmones bei aplinką pradžiugindamas savo sieloje surastais lobiais - pozityviais kūrybiniais darbais ir jų rezultatais.

Čia galima pakalbėti apie paveldą, kurį atsinešame gimdami iš tėvų, protėvių ir dar ankstesnių kartų, apie tai, kad su žmogaus mirtimi ne viskas miršta, kad lieka gyvenimo atmintis, kad gimdydamas žmogus savo sveikatą ir protines bei kitas sielos kokybes perduoda kaip paveldą savo palikuonims (dėl to reikia išsaugoti savo visapusišką sveikatą). Žmogaus gyvenimo įvykiai (yra mokslinė prielaida) fiksuojami informacinėje tvarkymo struktūroje (ITS). Si struktūra išlieka po žmogaus mirties - mirus biologinei struktūrai (BS) - per šių struktūrų bendravimą. ITS pagalba galimas ryšys per atstumą ir neribotą laiko tėkmę.

Patogumo ir geresnės sampratos dėlei kūnas ir visi organai vadi­nami infrastruktūra, o žmogaus visa veikla vadinama siela, nes ji tvarko ir dirba infrastruktūros pagrindu. Akcentuojama sielos vienybė su Amžinąja energija ir jos sąsaja su visumos Kūrėju Absoliutu - su Visuotine Aukščiausia Išmintimi Amžinajame kūrybos procese. Šio darbo antroje dalyje kalbama daugiau apie infrastruktūrą ir jos priežiūrą, nes sveika dvasia sveikame kūne. Taip romėnų pasakyta prieš 2 tūkst. metų.


Visuotinė integracija

Būti vienišiumi nėra pagirtinas gyvenimo būdas. Šis terminas charakterizuoja dažniausiai žmogų, nesugebantį sukurti Šeimos. Tuo akcentuojama Šeimos svarba žmonių visuomenėje, vienišius gali būti suprantamas ribotai - tik viena prasme. Šiuo atveju trūksta integracijos šeimai. Ne tokia didelė bėda, nes šį vienišių ir jo vadinamą„trūkumą" išpirks gausios šeimos.

Tačiau yra blogiau, kuomet integracijos trūksta daugeliu aspektų. Pradėkime nuo organizmo mažojo vieneto - ląstelės. Kiekviena ląstelė turi savo informacinę tvarkymo bei biologinę struktūras (ITS ir BS). Į mažą žaizdelę visas organizmas arba jo dalis nereaguoja. Žaizdelė užgyja be didesnės organizmo arba jo ITS pagalbos. Ląstelės ITS, gavusi iš BS signalą apie rim­tesnį pažeidimą, autonomiškai pradeda organizuoti gydymą ir susisiekia su atminties kaupimo informaciniu centru. Gydymą galima suteikti ir hipnozės būdu per jutimo organus - klausą, regą.

Kadangi kiekviena organizmo ląstelė, jų grupės ir telkiniai su atitinkamomis funkcijomis turi ITS ir BS, tai visas organizmas dar turi ir bendrąsias ITS bei BS. Jų paskirtį organizmo valdyme galima lyginti su visuomenės bendrijų valdymu, pvz., ląstelė - tai seniūnija, ląstelių telkiniai - savivaldybės, rajonai. Kaip individai sudaro valstybę, taip individualios ITS ir BS virsta bendrosiomis. Jos rūpinasi organizmo augimu, atskirų sistemų ugdymu, jų funkcijų gerinimu ir derinimu keičiantis amžiui, taip pat imunine, endokrinine ir vegetacine sistemomis.

O kaip kosmose (Visatose)? Jei kosmoso sandara bent kiek panaši į žmogaus organizmo sandarą, tai ir ten atskirų objektų grupių, jų judėjimo integracija turi būti garantuota. Jei kokia paklydusi kometa trenktų į Žemę, Žemę ištiktų katastrofa. Kas rūpinasi ir palaiko tą begalinę Visatų būtį, integruoja jų judėjimą? To žmogaus siela suvokti negali, nes ji pati tėra maža dalis Visumos Kūrėjo - tos Aukščiausios Sąmonės vaisius. Pakartosime: juk niekas iš žmogui žinomų gyvių nemąsto apie Begalybę, apie norą gyventi amžinai. Kodėl visą gyvenimą netikėjęs Amžinybe, mirdamas neprieštarauja arba paprašo kunigo pasikalbėti? Kodėl vestuvių, krikšto ar mirties atvejais, jei neužkietėję materialistai, žmonės patys ar jų giminės organizuoja Sąlytį su Amžinuoju Kūrėju, Amžinąja galia? Reiškia, žmogaus siela ilgisi ir geidžia grįžti pas savo Tėvą, Amžinąjį Kūrėją su nuopelnais, kuriuos užsitarnavo Žemėje. Tą Tėvą Kūrėją reikia suprasti, kaip Kuriantį ir Keičiantį Amžinajame procese, nes Jame vyksta visa Kūryba ir reiškiasi Aukščiausia Išmintis. Žmogaus mintis, t. y. siela arba sąmonė, prigimtimi yra panaši į begalinį Energijos ir medžiagos amžinąjį kaitaliojimąsi; to kaitaliojimosi viršūnėje yra paskutinis ITS ir BS ratas, kurio subordinacijai pavaldūs visi ITS ir BS ratai ir rateliai su savo autonomijomis. Tarp tų ratų ir ratelių vyksta integracija su Aukščiausiąja ITS ir BS, su Vyriausiąja tos integracijos saugotoja - Aukščiausiąja Informacine tvarkymo struktūra - Absoliutu.

Kadangi artimiausių ir neaprėpiamų sferų Informacinių tvarkymo sistemų integracija vyksta autonomiškai (nors ir išlaikant hierarchinę struktūrą), kartais žmogui gali atrodyti, kad kai kurie nesuprantami dalykai lyg ir vyksta be Aukščiausiosios Valios įsikišimo, todėl gal nereikėtų Jai (Dievui) primesti atsakomybės už viską.

V.Nalimovo ir K. Jungo nuomone, naujų pažangą lemiančių idėjų srautai teka neląsteliniuose laukuose, už žmogaus sąmonės ribų. Šiems srautams priimti reikia parengti žmogaus sąmonę meditacijomis, malda, psichodelinėmis priemonėmis, misterijomis. Tuos iš kažkur tekančius srautus taip parengtos biologinės ląstelės geba prisijungti ir panaudoti darbui ir kūrybai - procesams, skatinantiems pažangą. Taip integruojamos artimiausios ir neaprėpiamos sferos. Biologinių struktūrų ir ITS integracijos pavyzdžių galima įžvelgti ir visuomenėje, jos tvarkymosi struktūrose:

ITS - individas (vienas žmogus); tai tarsi ląstelė gyvame organizme;

Įvairių intensyviau bendraujančiųjų sambūrių ITS;

Administracijos aparato ITS:

a) Bendruomenių - mažesnio ploto apsijungusi ITS,

b) Seniūnijų - didesnio ploto apsijungusi ITS,

c) Savivaldybių - dar didesnio ploto apsijungusi ITS,

d) Seimo - viso ploto apsijungusi ITS,

e) Vyriausybės - morfologinė visoms organizmo funkcijoms ITS,

f) Prezidento - morfologinė ITS, rūpinasi visų ITS priežiūra ir bendrau­ja su kitomis ITS,

g) Prokuratūros ir teisėsaugos, ir 1.1.

Morfologinės struktūros arba laukai apima visas minėtas struktūras. Individo prezidentas - siela. Ji atspindi visą organizmo dinamiką per visą gyvenimą. Šios begalinio skaičiaus ITS Visumoje bendrauja tarpusavyje ir viena kitą persmelkia. Taip ši Visuma apjungiama kaip vienis, kuriam vadovauja Vyriausioji ITS - Visumos Aukščiausios Išminties Begalinio Kuriančio Proceso Viršūnė - Absoliutas.

Labai svarbi integracija kuriant tarptautines bendradarbiavimo sąjungas. Jei būtų tinkamos tarpvalstybinės ir tarptautinės integracijos, tai šiandien nebūtų karų ir tarpvalstybinių įtampų, nevargintų jokios dvasinės ar

ekonominės krizės.

Ir kasdieniame gyvenime tos integracijos trūksta kas minutę, kas valandą, svarbiausia - tarp vaikų ir suaugusių. Pradėkime tuo rūpintis nuo vaikų darželių, mokyklų ir neapleiskime didėjant amžiui, nesilpnindami pastangų, ypatingą dėmesį kreipdami į socialines temas, ypač kai renkami kandidatai į vyriausybinius postus.

Būkime tikrąja to žodžio prasme draugais, o ne plevėsomis, linkėdami vienas kitam laimės ir gražaus kūrybinio gyvenimo. Tad svarbiausia, pradėkime nuo savęs, vaikų ir kopkime aukštyn.


Kultūra

Žmogaus siela ir jo infrastruktūra - kultūros skatintojai, skleidėjai, puošmena ir vienas evoliucijos pažangos elementų.

Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad kultūra - tai žmonių sąmonės veiklos produktas, jos formų ir sistemų funkcionavimas, leidžiantis kurti, ugdyti, panaudoti ir perdirbti materialines bei dvasines vertybes. Dar - tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje, išprusimas. Kultūros sąvoka vartojama ir kitose veiklos srityse - biologijoje, archeologijoje.

Be abejo, tas kultūros veiklos produktas pirmiausia yra idėjų - sielos minties produktas, o tos idėjos realizavimas neapsieina be infrastruktūros pagalbos. Žmonių kūrėjų sieloms dažnai tenka stengtis ir laukti patarimo arba jkvėpimo iš aukščiausios Visumos Išminties (Begalinio ITS Žiedo). Didieji kultūros centrai gausūs: pvz., pirmųjų ir ankstyviausiųjų telkinių dėka Italija garsi architektūros ir dailės tapybos objektais, teologais, tikinčiaisiais iki šventųjų kategorijų, Vokietija ir kitos Vakarų Europos šalys žinomos savo klasikinės muzikos kūrėjais - kompozitoriais, filosofais, mąstytojais, taip pat senoji Graikija ir Roma arba arabų kai kurie kraštai yra žinomi filosofais ir matematikais.

Žinoma, geriau tai pavadinti kultūrinėmis civilizacijomis, nes žodis kultūra apima įvairias teigiamas dvasinės kūrybos pastangas. Žmonija galbūt dar neturi tokios universalios kultūrinės veiklos, kuri patenkintų daugumos žmonių sielų begalines šakočiausias reikmes ir skonius.

Tad siekiant dvasinio ir kūniško visuomenės gerbūvio Žemėje reikia kuo stropiau ugdyti ir tobulinti sielos teigiamas vertybes. Infrastruktūrą reikia stiprinti taip pat, nes sielos veiklai ji turi būti be priekaištų. Tad geriausias ir teigiamiausias sielos vertybes ugdykime iš pat mažens savo vaikuose geru pavyzdžiu, bendraudami, kalbėdami, vežiodami su savimi, aiškindami - jų smalsumą tenkindami. Protingas užimtumas vaikų sielas pozityviai ugdo. Čia padeda žaidimai, reikalaujantys dėmesio įtampos, susikaupimo, mąstymo. Bendruomenėje ar šeimoje, pagal amžių, reikia duoti įpareigojimus atlikti vieną ar kitą darbą, bendruomenėje patarnauti neįgaliesiems, aiškinti ligų priežastis, narkotikų mirtiną pavojų. Visa tai stiprina vaikų savarankiškumą, išryškina teigiamąsias sielos ypatybes, priverčia ieškoti išeičių iš kai kurių situacijų ir t.t.

Panašiai kaip skaityti ir rašyti, privalu kiekvienam vaikui suteikti bent elementarų muzikinį išsilavinimą. Šių priemonių vykdymą tėvams ar auklėtojams reikia kontroliuoti, paaiškinant jų svarbą. Visa tai, kas pasakyta, į vaiko sąmonę suleidžia kūrybines šaknis. Paliekant vaiką gatvėje be reikiamo užimtumo jo siela vietoj teigiamų asociacijų ir kompleksų bus užpildoma neigiamai, nes jo siela yra labai imli ir dažniausia nekritiškai priima tai, kas ją sudomina (pvz., be leidimo pasisavinti geidžiamą daiktą ar išsisukinėti meluojant ir kt.). Energiją, ypač vaikų amžiuje, galima panaudoti konstruktyviai arba destruktyviai.

Todėl norint aukštai iškelti visuomenės, tautos įvairių sričių, ypač dvasinių, kultūrą, gerą valstybės valdymą, reikia pradėti nuo vaikų, juos sudominant pagalba saviems, gi ūgtelėjus ir bendrai aplinkai, - pozityviais, reikalaujančiais susimąstymo žaidimais, pasakomis ar apsakymais, teikiančiais gajų gyvenimą ir kt. Idėjų užkratas su žvelgimu į ateitį jaunuolių, paauglių masėse istorijos pamokomis ir istorinio laiko kritika, iškeliant praeitų epochų teigiamybes ir neigiamybes, kultūros požymius - aukštą mokslo lygį aukštosiose mokyklose, teorinių žinių derinimą su praktika. Reikia turėti asmeninių, tautinių, pilietinių ir kūrybinių ambicijų. Tai yra paskatinimas kultūros ir kūrybos išaukštinimui. Jau gimnazijoje reikia skiepyti polinkį pasirinkti ateitį moksle ar profesijoje.

Baltų gentys, kaip žinome, nebuvo vieningos dar nuo viduramžių; dėl to vėlai susikūrė Lietuvos valstybė, pavėluotai priėmė krikščionybę, o prūsai bei jotvingiai ir visai išnyko. Tačiau Aukščiausioji Tvarkymo struktūra, Aukščiausioji Sąmonė, apimanti Visumos tvarkymą, įkvėpė mūsų protėvių sielas po kelių nuopuolių vėl pakelti Lietuvos valstybę, sukurti bendrinę kalbą su lietuviška raštija (nors pavėluotai).

Matydami mūsų genotipo silpnąsias vietas, Lietuvos 1000-mečio proga ryžkimės keisti genotipo neigiamybes ir šuoliuokime sutarimo, gerumo kryptimi, neatsilikdami kūryboje.

Būtų dar geriau mūsų turimą genotipą pakeisti nauju be pykčio, pavydo, keršto, gobšumo su jau minėtomis teigiamomis kokybėmis.


II dalis. Įžanga

Pirmoje dalyje kalbėjome apie sielos ir dvasios santykį su energija,

O dabar pereisime prie fizinės žmogaus dalies (infrastruktūros) ir medžiagų apykaitinių procesų. Reikia pripažinti, kad išplėtojus gamtos pažinimo mokslus ir labiau supratus jos derinius su dvasios ir energijos veikimu bei priklausomumu, žmonija ženkliai šoktelėjo organizmų sandaros pažinimo srityje. Gyvenimas tapo įdomesnis, palengvėjo kova su ligomis, pailgėjo žmogaus amžius. Technologijų naudojimas tuos laimėjimus dar pagausina.

Tai, kas išdėstyta, rekomenduojama šioje dalyje, yra natūralūs, prigimčiai neprieštaraujantys, teigiamai nuteikiantys ir iš dalies žmogaus ilgo gyvenimo troškimą psichologiškai tenkinantys būdai. Autorius juos išbandė pats, kai po rimtos stuburo traumos, pusiau invalidas, nutarė imtis gydomosios mankštos. Pajutęs jos naudą, naudodamasis kitų pasiūlytais pratimais, jis kūrė, tobulino kompleksinę gydomąją mankštą, kurią pavadino Universaliąja mankšta (UM). Jos pagrindus ir principus pradžioje ir aptarsime.

Pamąstymui

Laikantis šiame darbe aprašomo paros judėjimo - poilsio, mitybos, ypač reguliarios mankštos režimo - labai pagerėja galvos smegenų kraujotaka, suaktyvėja nervų ląstelių veikla, kyla gražių, teigiamų, kūrybinių minčių. IŠ patirties žinome ir dažnai patys pajuntame kažkokį entuziazmą, gerą nuotaiką, pasiryžimą vieną ar kitą darbą atlikti kuo geriausiai, kyla originalių planų, idėjų tarsi klausant geros, persmelkiančios muzikos garsų, geros mūsų protą ir jausmus pasiekiančios kalbos, mūsų veiklos įvertinimo ir kitokių nervų sistemą tonizuojančių poveikių. Toks stimuliuojantis-tonizuojantis jausmas, emocinis pakilimas dažnai pajuntamas ir atliekant UM, nes padaugėja įvairių enzimų endorfinų ir kt. Galvos smegenų seniausios struktūros yra požievis, o smegenų žievės struktūros - vėlyvesnis darinys. Viena be kitos šios nervų sistemos dalys negali veikti. Vėlesniųjų (žievės) struktūrų aktyvacija eina iš požievio (senųjų) darinių. Įvairūs išorės (klausos, regos, uoslės, lietimo, įvairių radiacijų ir kt.) signalai į centrinę nervų sistemą per ITS patenka

1 požievį. Ten bene svarbiausia - limbinė sistema. Dabar yra moksliškai įrodytas kūrimo akto pirmumas, o materija - kūrimo pasekmė. Aukščiau minėti teigiami poveikiai, reikia manyti, yra senųjų struktūrų impulsacijos į naujesnes ir naujausias galvos smegenų struktūras rezultatas. Dirgikliai ir signalai centrinei nervų sistemai (žmogui) perduodami per senąsias nervų sistemos struktūras ir taip per jas palaikomas ryšys su visuotiniu kūrimo procesu. Tos mūsų tikslinės fizinės (fizinis darbas, mankšta) ir sielos (mąstymas, meditacija, malda, meno pažadintas minties kilimas ir kt.) pastangos yra grįžtamoji reakcija į buvusius ir esamus išorės (ir vidinius) signalus. Žmogaus santykis su Absoliutu Kūrėju yra abipusis (↔).Tai bendras vyksmas. Pagal prigimtinę nuostatą žmogus privalo dirbdamas kurti (nelaikyti talentų užkastų žemėje, tr.NT) ir taip tobulėti ir artėti prie savo Kūrėjo (Dievo) šiame gyvenime. Šį žmogaus su Absoliutu Kūrėju ryšį galima pavadinti„antena", kurią galime pasukti viena ar kita kryptimi - pozityviąja ar griaunamąja. Mūsų uždavinys šią „anteną" laikyti pirmoje padėtyje ir ja nepiktnaudžiauti kitomis nežmogiškomis kryptimis, nes žmogaus tobulėjimas sulėtėtų, o gal dar blogiau - žmoniją nuvestų nebūtin.

UM padeda šią „anteną" pasukti žmogų išvaduojančia iš jo silpnybių kryptimi, jam suteikiant kūrybos ugnelę. Anot garsios žurnalistės Majos Gogulan, svarbu, kad neužsimirštum, jog esi grandis žmonijos grandinėje ir atsakai už visa, kas vyksta ir vyks Žemėje, neturi būti izoliuotas. Tad neužmirškime pasukti antenos reikiama kryptimi.

Jei šios mintys ir metodas palies ir įsiskverbs bent į kai kurių žmonių širdis ir protus, atsispindės jų gyvenimo būde, tai tikslas bus pasiektas.

Gyvenimo prasmė - dalyvauti Aukščiausiojo (Absoliuto) veikloje - kūryboje keičiant pasaulį, darbu ir meile ugdant savo asmenybę (sielą). Pailginkime kūrybingo gyvenimo amžių darydami tai, kas jį prailgina, nedarydami to, kas jį trumpina ir kenkia Pasaulio ekologijai. Gyvenimo pagrindas - fizinis ir dvasinis judėjimas. Stagnacija - žūtis.

Juozo Keliuočio eilėraštis Vėjas labai gražiai atspindi gyvenimo įvaizdį.

Vėjas

Mane pagimdė tyras vėjas,

Jisai mane ir išaugino.

Manos būties jisai kūrėjas –

Mane gyventi išmokino.

 

Judėjau nuo pirmos dienos –

Ramiai miegoti negalėjau.

Laksčiau nuo kiekvienos aušros –

į mėlynus tolius žiūrėjau.

 

Žavėjo gėris, grožis ir tiesa –

Gyva pasaulio šio šviesa.

Viliojo upės, jūros ir laukai,

Kvepiantys ir ošiantys miškai.

 

Viliojo mėlynas dangus,

Jo debesys nerimastingi.

Žavus, neilstantis žmogus,

Tebūna veikalai jo taurūs ir šventi.

 

Naktys sklidinos gyvų paslapčių,

Nyrančių iš pačių būties gelmių.

Jos beria man auksinių minčių –

Švytinčių ateities reikšmių.

 

Man gyvenimas - audra,

Pagimdyta žalio tyro vėjo,

Disonansų virpanti audra

Ir kelias neramus Kūrėjo. 

Per savo istoriją žmonija daug patyrė ir sugalvojo įvairių priemonių žmogaus gyvenimui pailginti, apsisaugoti nuo įvairių ligų. Žinoma, tai turėjo daug įtakos žmogaus sveikatai išlaikyti i rgyvenimui pailginti. Palyginus žmogaus amžiaus vidurkį, kuris Viduramžiais ar Švietimo epochoje buvo 30-35 metai, su šių laikų vidurkiu, matyti, kad jis išaugo net dvigubai, iki 70 metų. Kokios priemonės ir būdai padėjo to pasiekti? Pirmiausia reikia pasakyti, kad išaugo mikrobiologijos mokslas. Tai davė pagrindą tobulėti higienai, kuri pakeitė gyvenimo būdą ir apšvarino aplinką. Žengiant mokslui, tobulėjant įvai­rių sričių technikai, išaiškėjo daug gamtos reiškinių, pasidarė suprantamesnė gyvųjų organizmų sandara, jų santykis su aplinka bei priklausomumas nuo tos aplinkos ir Visatos. Visa tai padėjo žmogui atsikratyti prietarų, geriau sekėsi prisitaikyti prie gamtos ir jos poveikio organizmui. Žmogus išmoko kovoti su daugeliu infekcinių ligų, išdrįso imtis darbų, keičiančių aplinką, iš jos gautą energiją pritaikė savo kasdienėms reikmėms tenkinti.

Gyvenimas palengvėjo. Bakterijos, virusai, kirminai ne taip lengvai gali patekti į organizmą, o ir patekę negeba būti lemiama jėga, kuri ankstes­niais laikais šluote šluodavo ištisas etnines ar socialines gyventojų grupes. Pagerėjus socialinėms gyvenimo sąlygoms, žmogaus organizmas tapo atsparesnis kenksmingiems veiksniams. Taip žmogaus amžius, galima sakyti, padvigubėjo.

Žmogaus sveikatingumo ir amžiaus problema tuo neišsemiama. Besibraudamas į gamtą, žmogus daug kur nemokšiškai keičia nuo amžių susiklosčiusius jos dėsnius ir įstatymus - savo ir aplinkos nenaudai. Pažeidžiama ekologinė pusiausvyra. Tai labai svarbus veiksnys, žeidžiąs žmogaus organizmo sveikatingumą ir trumpinąs jo amžių. Dažnai žmogus neracionaliai išnaudoja organizmo energiją, nualina jį ir sunaikina vidinius jo rezervus, kurių turėtų užtekti 100 metų ir ilgiau.

Tiesa 1983 12 22 Nr. 292 (12411)

ILGAAMŽIAI KINIJOJE

Pasaulyje yra net keletas rajonų, kur žmonės gyvena nepaprastai ilgai. Vienas jų - Sincziano-Uigurų autonominis rajonas Kinijoje. Iš 13 milijonų provincijos gyventojų net 835 žmonės (536 vyrai ir 329 moterys) yra vyresni nei 100 metų. Laikraštis China Daily rašo, kad ilgaamžiai valgo įprastus produktus: ryžius, jautieną, avieną, arklieną. Pagrindinis gėrimas - arbata su pienu. 

Lietuvos aidas 1999 06 18 (Nr. 118)

...IR BRAZILIJOJE

Emanueliui Marsialiui Demonai šiais metais sukako 163 metai. Jis gyvena Brazilijoje, Rio Grandės valstijoje. Nors jis palaidojo jau ne vieną žmoną, depresija jį retai apima. Senelis keliasi kasdien devintą valandą, išgeria mažytį puodelį kavos, stikliuką romo ir pradeda dirbti - aria arba kasa daržą. Gydytojai teigia, kad tokios sveikatos Demonai gali pavydėti net šimtu metų jaunesni žmonės, rašo agentūra AND.

Jis nėra vienintelis dar dirbantis Brazilijos ilgaamžis. Taip pat Rio Grandėje gyvenantis 113 metų Sakome jaukina laukinius arklius. Jo manymu, ilgo gyvenimo paslaptis - vėlyvos vedybos (Sakome vedė 60 metų).

SENIAUSIAS MALAIZIETIS DIENĄ PRADEDA MANKŠTA

Seniausias Malaizijos žmogus 141 metų Omaras Abasas buvo valdžios apdovanotas kaip sveikiausias senbuvis gyventojas. Jis turi 4 vaikus, 24 vaikaičius, 101 provaikaitį ir 4 proprovaikaičius. Omaras tikisi, kad jo vardas bus įrašytas į Gineso rekordų knygą. Pats nuolat mankštinasi, valgo daug vaisių ir daržovių. Jo žmona Minah yra sulaukusi 100 metų.

110 METŲ ARGENTINIETĖ MOKOSI SKAITYTI

Viena neraštinga 110 metų Argentinos gyventoja tvirtina ketinanti gyventi dar daug metų, todėl norinti pasirengti ateinančiam tūkstantmečiui ir mokosi skai­tyti bei rašyti. Aš noriu išmokti skaityti ir rašyti, nes žmogus turi žiūrėti j ateitį, - tvirtino Concepcion Fernandez naujienų agentūrai Telam.

Concepcion Fernandez, išauginusi 12 vaikų, mokytis pradėjo savo namuose pagal vyriausybės programą, skirtą vargingam regionui, kuriame moteris gyvena. Aš noriu gyventi dar daug metų. Esu sveika. Man tiktai kiek skauda koją toje vietoje, kur įspyrė arklys. Bet daugiau neskauda nieko, - tvirtino Concepcion Fernandes. Ji vis dar dirba žemės ūkio darbus.

Reuters-ELTA

Neišnaudojama protingai tai, kas turima. Ardoma normali organizmo medžiagų apykaita, beatodairiškai aktyviai ją derinant prie kūrybinės veiklos (arba, dar blogiau, nederinant).

Žymiai trumpina ir luošina gyvenimą žalingi įpročiai - upeliais tekančių alkoholinių gėrimų ir įvairių rūkalų bei narkotikų vartojimas, įtampa darbe (psichinė ar fizinė) be reikiamo jėgų atstatymo čia pat, darbe, bloga įmonių ventiliacija, per didelis triukšmas.

O kaip visapusiškai pakerta žmonių sveikatą bjaurūs tarpusavio santykiai, ypač moterų ir vyrų, artimai bendravusių, vėliau vienas kito pradėjusių nekęsti. Kyla išoriniai ir vidiniai konfliktai, kivirčai. Meilės įstatymas žmonių tarpe nesuveikia.

Daktaro Kazio Ambraškos ir Karolio Dineikos labai tiksliai pastebėta, kad stiprios emocijos, ypač neigiamos - pyktis, baimė, vidiniai konfliktai ir kt., neatsakytos arba nereaguotos motorine sfera - sutrikdo medžiagų apykaitos procesus įvairiuose organuose, ypač širdies raumenyje dėl sutrikusios kraujotakos (Mokslas ir gyvenimas, 1977. Nr.7,31-32 p.). Anot brazilo E. M. Demonos, visur reikalinga kantrybė. Nekantrūs pralošia. Konflikto atveju reaguoti reikia ne peštynėmis, bet užsiplieskusį židinį likviduoti UM būdu.

Veltėdžiavimas taip pat visapusiškai graužia fizinę ir dvasinę sveikatą.

Nuolatinis bei dažnas badavimas arba persivalgymas sutrikdo medžiagų apykaitą, sukelia endokrininių patologinių pakitimų, kurie ardo žmonių sveikatą.

Neigiamos žmonių gyvenimo pusės seniai žinomos. Jų padaugėjo po Antrojo Pasaulinio karo, staiga šoktelėjus technikos mokslų lygiui, esant bendrai ekonominei suirutei, nepaisant ekologinių gamtos dėsnių, susifor­mavo nesveika konkurencinė kova politinėje, ekonominėje ir socialinėje sferose. Atsirado skurdžių ir pralobusiųjų sluoksniai, kartu ir visokios negerovės. Apie neigiamas žmonių gyvenimo puses šnekama beveik be paliovos, o praktiškai nedaug daroma jas pašalinti arba bent prislopinti. Jei kokios priemonės siūlomos, tai jos praleidžiamos negirdomis, arba jomis naudojamasi netobulai, be ryšio su sveikatingumo reikalavimais.

Sakysim, gatvės paauglių problema šalyje domimasi nepakankamai. Šios problemos sprendimui reikia viso priemonių komplekso nuo kūdikystės iki savarankiško gyvenimo. Šis klausimas mūsų visuomenei turėtų būti prieš akis visą žmogaus augimo ir dvasinio bei fizinio brendimo laikotarpį, kol jis visiškai pasirengs aktyviai veiklai ir atras savo vietą gyvenime. Meilė savo artimui ir užimtumas naudingu visuomenei darbu padės šią vietą surasti.

Teisingai sprendžiant šį kūdikystės, vaikystės ir jaunystės klausimą atkristų veltėdystės, girtuokliavimo, narkomanijos, nusikaltimų ir iš dalies žmonių santykių problemos. Visata tarytum atsidėkodama už prasmingas pastangas mažiau kankins žmogų įvairiomis ligomis ir kitokiomis asmeninėmis ir socialinėmis nelaimėmis. Dabar jau moksliškai įrodyta žmogaus mąstysenos ir mums pažįstamo materialaus pasaulio - šiuo atveju žmogaus organizmo funkcijų sąsaja. Vienoks mąstymas ir nusiteikimas žmogų gali pagydyti, kitoks - susargdinti. Dabar sugebama arba bandoma įsiskverbti į medžiagą taip giliai, kad mums žinomi fizikos ir chemijos dėsniai nustoja veikti. Medžiaga tampa kaip ir ne medžiaga. Mūsų protinis ir dvasinis nusiteikimas bei veikla atsispindi šiose Aukščiausiose sferose įvairiomis reakcijomis ir radiacija organizme - yra sąsaja tarp mūsų minčių ir psichologinio nusiteikimo su Kūrėjo reguliuojančia veikla, atitinkančia arba neatitinkančia mūsų viltis, troškimus. Sveikatos problemos daugeliu atvejų telpa šio suvokimo rėmuose. Sakysim, persivalgymas slopina centrinės nervų sistemos veiklą. Kinta bendravimas su aplinka, vidaus organų darbas blogėja. Apie persivalgymą - organizmui labai žalingą dalyką - informacijos pas mus gausu.

Gerinant sveikatingumą stengiamasi visokiais būdais per spaudą ir medicinos įstaigas žmones informuoti, priminti persivalgymo žalą. Tai suprantama ir dedamasi į širdį, o praktiškai mažai vykdoma. Kaip buvo per daug storulių, taip ir šiuo metu jų gausybė, ypač geriau apmokamų tarnautojų. Visa tai rodo, kad teoriškai pašnekėti yra daug lengviau, negu pasakytą tiesą paversti praktiniais veiksmais ir gauti akivaizdžių rezultatų.

Jau nuo senosios Graikijos olimpinių laikų žinoma, kad judėjimas yra sveikata. Aktyvus pilietis stengiasi anksti vakarieniauti (sakysim 17-18 vai.). Nakties metu maisto medžiagos panaudojamos reikiamai energijai sukurti. Taigi rytą neperkrautam organizmui mankštintis lengva. Vakaro persivalgymas trukdo kokybiškai atlikti ryto mankštą. Gurmano mityba ir tingumas labai atsiliepia gyvenimo trukmei.

Viduramžiais vyravo priešinga nuomonė - sveikas kūnas kliudąs dvasiniam polėkiui. Kūno marinimas, kankinimas įvairiais būdais, nešvara buvo kelias į dorovingųjų bendruomenę. Žinoma, nesirūpinant fizine sveikata, atlieka daugiau laiko mąstymui, bet ar ilgam?

Nejudėdamas ir tyriausias vanduo apsitraukia pelėsiais. Jis nustoja pagrindinių teigiamų savybių, reikiamų žmogaus egzistencijai (sveikatai). Gamtoje vyksta amžinas judėjimas. Jei vanduo sustojo, jame ima judėti kitos būtybės - smulkioji fauna.

Jei žmogus aptingo ir tapo nejudrus, jis nusideda visuotiniam egzistencijos bei kūrybos principui. Gamta, netekdama įgimtos judėjimo formos, iššaukia - išprovokuoja kitos rūšies judėjimą. Panašiai atsitinka ir valstybių gyvenime: dvasiškai ir fiziškai apsileidusių - nusilpusių valstybių viduje atsiranda moralinis puvinys. Valstybė dažniausiai žlunga, nes tokią paliegusią valstybę, jos teritoriją okupuoja agresyvios - stipresnės valstybės (taip atsitiko su sąjungine Lietuvos-Lenkijos valstybe XVIII a. pabaigoje).

Gamta į apleistą vietą siunčia kitokį, nors ir ne tokį tobulą judėjimą -primityvesnius organizmus parazitus, virusus ir kt. Taip prieš organizmą ima veikti griaunamasis judėjimas. Nejudrumo zonoje sutrinka vidinės molekulinės, biofizinės, biocheminės, bioelektrinės tarpusavio ryšius palaikančios jėgos. Nusilpsta refleksiniai ryšiai tarp kūno periferinės dalies, visceralinių vidaus organų ir centrinės nervų sistemos.

Kalbant apie dėvėjimosi ar irimo procesą, reikia pasakyti, kad daugiausia organizmų pradeda gesti nuo periferijos. Tai pastebėti galima ne tik organinėse būtybėse, bet ir neorganinėse medžiagose, pvz., akmenyje, kuris taip pat pradeda irti iš išorės. Taip ir organizuotos visuomenės grupės ar net valstybės, pvz., Romos imperija arba tokia didelė ir galinga viduramžių valstybė kaip Lietuva, įsimetus vidiniam puviniui, pradeda nykti nuo periferinių teritorijų. Tik čia biologiniuose organizmuose ir visuomenės struktūrose pradinėje stadijoje vyrauja vidinė erozija (gedimas), dėl kurios susergama. Taip ir gyvame organizme susidėvėjimas dažniausiai prasideda periferijoje, ypač kraujagyslių sistemoje, silpsta refleksiniai ryšiai su centrine nervų sistema, nukenčia trofika (audinių mityba), aktyvumas mažėja, ir centrinėje tuos procesus reguliuojančioje sistemoje (galvos smegenyse) vystosi ateroskleroziniai kraujagyslių pakitimai. Disreguliacija dar padidėja; periferinė audinių bei organų mityba dar labiau sutrinka. Tada dažniausiai atsiranda tarpinės ligos, tokios kaip pilvo ertmės organų negalavimai (akmenligės, kasos uždegimai ir kt.), kojų (rečiau rankų) kraujagyslių ligos ir kt. Iš pagyvenusių žmonių nugirstas pasakymas: Kraujas man subėga į kojas! Suprantama, nes širdis silpsta, venų-kapiliarų sistema, grąžinanti kraują į plaučius ir širdį, sensta, kraują iš kojų grąžinti (pakelti) pasidaro sudėtinga. Visa tai labai sutrumpina žmogaus gyvenimą, ypač kūrybinį. Štai pavyzdys iš aviacinių paslaugų, kuomet užtęstas nejudrumas viršija visokias normas.

ILGI SKRYDŽIAI GALI TAPTI MIRTIES PRIEŽASTIMI

Per keletą metų nuo kraujo krešulių mirė į Tokijo Naritos oro uostą atskridę 25 keleiviai. Kasmet nuo kraujo krešulių gydoma 100-150 į Tokiją lėktuvais atvykstančių keleivių. Ši problema buvo praminta ekonominės klasės sindromu, ir manoma, kad krešuliai susidaro dėl nepatogios kūno (organizmo) padėties bei nejudrumo per ilgą skrydį.

Skrydžių metu susidarančiais krešuliais itin susirūpinta spalio mėnesį, kai bai­giantis 20 valandų skrydžiui namo iš Australijos nuo trombozės mirė 28 metų brite Emma Chhstofferson.

Tokijo oro uosto klinikos vadovas Toshiro Makiro sakė, kad tarp mirusiųjų yra ne tik ekonominės klasės keleivių - nuo trombozės mirė ir vienas JAV pilotas, po nusileidimo Tokijyje susmukęs pilotų kabinoje (Lietuvos rytai 200012 30, Nr.305,24 p.)

Siekiant išlaikyti gerą sveikatą, paprastai informuojama apie tai, ko vengti ir ką daryti, siekiant išlaikyti ilgą kūrybingą, darbingą, džiaugsmingą žmogaus amžių. Dabartinis, ypač didysis, sportas ir jo reikšmė visuomenės sveikatingumui palaikyti yra ginčytinas. Sportas virto rekordų, čempionatų epidemija. Dažnai nesiskaitoma su priemonėmis siekiant šių tikslų; ne kartą tiesiogiai kenkiama sveikatai.

IŠ dalies gyvenimą suprantame kaip organizmo keitimąsi fiziniu ir dvasiniu požiūriu. Gera sveikata padeda šį keitimąsi gerokai koreguoti, valdyti, organizmą priverčiant esamomis sąlygomis būti ištvermingam, jaučiant širdyje palaimą ir kūrybinį džiaugsmą įvairiose gyvenimo srityse. Šis laukiamas, pageidaujamas ir sveikintinas žmogaus keitimasis turi būti pagrįstas dvasinių ir fizinių jėgų ugdymu. Reikia stengtis sielos pozityviu protu valdyti organizmo potencinius pajėgumus, juos tobulinti. Tam reikalui negailėkime fizinių ir dvasinių pastangų. Fizinė ir dvasinė treniruotė yra ilgos ir vaisingos veiklos garantija šioje Žemėje. Kitaip iš mūsų valios ir pastangų ištrūkę griežti gamtos dėsniai mus, ištižusius ir silpnus, dar labiau nuvargins ir išsekins, tad per trumpą laika, vienaip ar kitaip, dažniausiai įvairiomis ligomis, būsime pašalinti iš šio gyvenimo. Fizinė ir dvasinė pusės tarpusavyje yra glaudžiai susijusios, viena nuo kitos priklausančios. Ugdyti ir tobulinti reikia jas abi, pirmaujant dvasiniam (sielos) tobulėjimui.

Kanadoje neurochirurgija tiek pažengusi, kad neurochirurgai jau gana sėkmingai mėgina beždžionėms persodinti galvas. Jų nuomone, žmogaus esmę sudaro dvasia, o kūnas esąs tos dvasios (sielos) jėgainė. Tai patvirtina anksčiau minėtą teiginį - ugdyti ir stiprinti reikia abu.

LIFTININKAS NEPAVARGSTA DIRBTI

Ligita Valonytė, Lietuvos ryto korespondentė

Kol direktorius dirbs, tol ir mane, sakė, čia laikys - juokėsi devyniasdešimtmetis Lietuvos Mokslų akademijos liftininkas Kazimieras Marčiulionis.

Kasdien prieš darbą K. Marčiulionis mankštinasi. Tai, pasak jo, darbe padeda išlikti žvaliam. Darbe nepavargstu, liftai retai genda - lėtai pasakojo devyniasdešimtmetis. K. Marčiulionis tvirtino, jog be darbo vienam būtų nuobodu. Prieš porą metų likęs našliu, jis namuose ir skalbia, ir valgį ruošia, ir namus tvarko. Ligomis seniausias darbininkas nesiskundžia.

Lietuvos rekordų knygoje yra ir daugiau įrašų apie vyriausius ar ilgiausiai dirbančius darbuotojus. Vyriausiu šalies lakūnu laikomas vilnietis Antanas Mikutis, kuris, būdamas 76 metų, dar skraidė įvairių tipų sklandytuvais.

Vyskupas Vincentas Sladkevičius Romos Bažnyčios kardinolu tapo būdamas 68 metų. Vyriausias iš visų šalies prezidentų - Valdas Adamkus. Jis Valstybės vadovu tapo būdamas 71 metų.


Ilgaamžiškumas

Dvasią ugdysime, kai mokysimės ir mokysime kitus žiūrėti į pasaulį ir daiktus bent kiek filosofiškai, stengsimės suprasti gyvenimo esmę ir energijos sąlytį su siela bei to reikšmę žmogaus gyvenime.

Fizinę sveikatą ugdysime, kai sąmoningai stengsimės išlaikyti gerą medžiagų apykaitą, grūdinsime adaptacinius organizmo mechanizmus, panaudodami tam reikiamas fiziologines priemones.

Šį kartą pakalbėsime tik apie pastarąsias; kartais, kiek būtina, aptarsime kai kuriuos sielos niuansus, juolab kad abu šie žmogaus pradai vienas su kitu persipina labai glaudžiai (tai neišskiriamas vienis Žemės gyvenime).

Fiziologinės priemonės turėtų skatinti medžiagų apykaitą ir tobulinti adaptacinius organizmo mechanizmus. Medžiagų apykaitą skatina reguliariai kartojamas fizinis krūvis visoms organizmo sistemoms, jo derinimas su reikiamo deguonies (O2) ir anglies dvideginio, arba angliarūgštės (CO2), kiekio santykiu.

Fiziologijai gerai žinoma, kad organizme atsiradęs anglies dvideginis, patekęs į kraują, dirbantį organą ar jo audinį, maitinančias kraujagysles išplečia ir taip pagerina to organo mitybą. Tiek širdies, tiek skeleto raumuo, tiek skrandžio gleivinė ar kitų sistemų audiniai dėl to tampa gyvybingesni, funkciškai patvaresni. Tokiam anglies dvideginio poveikiui reikia laiko, kuris atsiranda gana ilgai trunkančio iškvėpimo metu. Tačiau reikia žinoti, kad per didelė anglies dvideginio koncentracija kraujyje susiaurina kraujagysles dirbančiame organe ir blogina jo mitybą. Todėl ir reikia kvėpuoti švariu oru, jokiu būdu nepervargti dirbant arba atliekant mankštą, nes tada anglies dvideginio koncentracija jau per daug didėja. Reikiama deguonies ir anglies dvideginio sąveika susidaro esant tam tikram organo ar organizmo fiziniam krūviui. Tik organizmui dirbant pasiekiama reikiama jo medžiagų apykaita. Iki šiol dar joks aparatas negali šios organizmo savaiminės reguliacijos pakeisti. Tad sudarykime jai tinkamas sąlygas, kurios yra:

1) tyras oras,

2) fizinis krūvis,

3) taisyklinga kvėpavimo technika.

Apie oro švarumą kalbėti netenka, nes tai aišku ir pirmųjų klasių mokiniams.

Labai svarbu teisingai suprasti fizinio krūvio organui ar organizmui reikšmę, jo kiekį, t.y. darbo, šiuo atveju mankštos, intensyvumą, šį darbo ir mankštos krūvį reikia taikyti kiekvienu atveju individualiai, nes ypač mažai treniruotame organe, esant dideliam fiziniam krūviui, gaminsis daug medžiagų apykaitos tarpinių produktų - pieno rūgšties, laisvųjų radikalų ir kt. Tuomet organizme asimiliacijos procesai nebus pakankami, nes oksidacija

negalės vykti taip intensyviai, kaip reikėtų. Tada organizmas bus alinamas, o ne stiprinamas. Kaip tik šito ir reikia vengti. Fizinis krūvis turi atitikti organo arba organizmo pajėgumą. Stipraus nuovargio pojūtis - blogas ženklas. Lengvo apšilimo jausmas yra tinkamo krūvio rodiklis. Apie kvėpavimo techniką - truputį vėliau.

Jei jau kalbama apie kvėpavimo reikšmę, tai labai glaustai susipažinkime ir su kvėpavimo centru, jo pagrindiniais dirgikliais ir kvėpavimo reguliavimu.

Kvėpavimo centras yra galvos smegenų kamieno retikulinėje formacijoje (tinkliniame darinyje - formatio reticularis) - apatinėje pailgųjų smegenų dalyje {smegenų kamieno) IV skilvelio dugne (pailgųjų ir stuburo smegenų riboje). Kvėpavimui valdyti didžiausios reikšmės turi nervinė ir humoralinė reguliacija. Pagrindinis kvėpavimo centro dirgiklis yra anglies dvideginis. Jis dirgina kvėpavimo centrą per chemoreceptorius, esančius netoli šio centro, smegenų kamiene, ir per miego arterijos kamuolio - miego ančio (glotnus caroticum) bei aortos refleksinių zonų chemoreceptorius. Kvėpavimo centrą labai stipriai dirgina kraujyje sumažėjęs deguonies kiekis.

Nervinė ir refleksinė kvėpavimo reguliacija vyksta per įvairių organų mechaninius receptorius. Jų yra ir plaučių alveolėse, ir kvėpavimo takų gleivinėse, raumenyse, diafragmoje, odoje bei kraujagyslėse (refleksinių zonų presoreceptoriai). Padidėjęs arterinis kraujospūdis kvėpavimą slopina, sumažėjęs - dažnina ir gilina.

Be to, kvėpavimą reguliuoja ir galvos smegenų žievėje esantys aukštosios nervų sistemos veiklos centrai. Dėl to kvėpavimą galima kuriam laikui valingai sulaikyti arba pratęsti. Gali susidaryti sąlyginiai kvėpavimo refleksai.

Tai infrastruktūros (kūno) mechanizmai. Jie yra pagrindas žmogaus sielos veiklai.


Aktyvus ir pasyvus fizinis krūvis

Reikia pažymėti, kad medžiagų apykaitą gerina ir kvėpavimo centrus pakankamai dirgina ne tik fizinis darbas ar mankšta, bet ir pasyvūs judesiai. Fiziologijos moksle atlikta daug tai patvirtinančių eksperimentų. Nustatyta, kad plaučių ventiliacija sustiprėja tiek aktyviai, tiek pasyviai judant, pvz., lankstant ar kilnojant kurią nors galūnę ar ją masažuojant. Bansono tyrinėjimų duomenimis, žmogaus kojų pasyvūs judesiai plaučių ventiliaciją stiprina 17-57% (Bahnson, 1949] Tai reiškia, kad pakankamai suaktyvėja medžiagų apykaita vykstant dujų apykaitai organizme. Dėl to mankštos metu aktyvius judesius derinant su pasyviais ir masažuojant tas kūno dalis, kurioms aktyvius judesius su tam tikra įtampa sunku pritaikyti, turime vienintelį papildomą būdą palaikyti visavertę medžiagų apykaitą tuose organuose ir raumenyse. Tai tikslinga daryti ypač tose kūno srityse, kurioms ne visai pritaikoma aktyvi mankšta, pvz., pilvo ertmės organų, veido, akiduobių ir akių obuolių, galvos kraujagyslių ir kt. Jei dėl kurios nors kūno dalies atsiradusio skausmo negalime pastarosios veikti aktyviai, tai šie pasyvūs judesiai arba masažas lieka vienintelis būdas pagreitinti gijimą, pvz., jei sąnario ankilozė, radikulopatijos skausmai trukdo aktyviai mankštai, reikia taikyti pasyvią mankštą ir masažą. Be šių veiksmų ankilozė dar pagilės, motorinė funkcija visai išnyks, raume­nys atrofuosis.

Protingai dozuojamas fizinis darbas, įterpiant UM pratimus, labai naudingas sveikatai ir ūkiui.


Masažas

Suprantamiau kalbant, pagrindiniai masažo elementai yra šie:

1) paspaudimai,

2) pabraukymai,

3) paplojimai,

4) paplekšnojimai,

5) padaužymai,

6) pagnaibymai,

7) pabadymai,

8) patrynimai,

9) patempimai,

10) patapšnojimai

11) patempimas-pasukimas,

12) patampymas-pasukimas,

13) pasukiojimas,

14) prislėgimas,

15) pabarbenimas,

16) kapojimas plaštakos kraštu tinka ypač ilgųjų raumenų (Šlaunų, nugaros) masažui.

Paspaudimų taikymas priklauso nuo audinių standumo, gilumo reikmės, o pabraukymai - nuo audinių ir kraujagyslių išsidėstymo. Paplojimus ar paplekšnojimus galima naudoti visokiais atvejais, o ypač veidui, kojoms. Pagnaibymai ypač tinka ausų grybelių, pareziškų raumenų su jutimo sutrikimais masažui. Pabadymai atliekami su kietu ir smailiu daiktu, pvz., adatinėmis šukomis. Padaužymai, kapojimai delno kraštu naudingi viso krūtinės ploto, o ypač širdies ploto masažui (esant stenokardiniams skausmams). Tai tinka stuburo ir galūnių raumenims.

Net širdį galima masažuoti betarpiškai pirštais siekiant jos apatinę ir priekinę dalį. Tai labai svarbu. Toks kompleksas - kvėpavimas ir masažas, bendra mankšta ar tik masažas - yra dar viena užtikrinta širdies infarkto profilaktikos priemonė. Tai atlikti nėra sudėtinga. Kairės rankos pirštais reikia paimti kairįjį apatinį šonkaulių lanką (epigastriumo srityje) ir iškvepiant pastumti pirštus krūtinės ląstos vidun - link širdies; tokioje padėtyje stengtis lyg ir pasiekti širdį, slankiojant visais keturiais pirštais už šonkaulių lanko, įkvepiant pirštų nenuimti, bet toliau jais slankioti ir traukti šonkaulių lanką išorėn pajuntant net savotišką tos srities skausmą, kuris slopina širdies kraujagyslių patologinę būseną. Išplėsta apatinė plaučių skiltis priekin paspaudžia širdį, kuri į minėtus mechaniškus pirštų judesius reaguoja pagerindama raumens kraujotaką, skatindama raumenų ląstelių medžiagų apykaitą. Širdies masažu galima užsiiminėti bet kada ir bet kurioje kūno padėtyje, bet geriausia kniūbsčiam kiek pavirtus ant dešinio šono. Tada širdis, plaučiams ją spaudžiant, yra arčiau šonkaulių - krūtinės ląstos priekinės sienelės. Taip galima daryti ir vartantis. Šį masažą lengviau atlikti, kai plonesnis pilvo riebalinis sluoksnis. Gulint ant kairio šono širdį masažuoti galima taip pat ant volelio.

Kitas, gal dar geresnis širdies masažo būdas - atsiklaupus ant kelių, kakta pasirėmus į grindis arba grindų neliečiant, pilvo presui esant laisvam, kairės rankos pirštus užkišti už kairiojo apatinio šonkaulių lanko ir slankioti visu lanku iki pat krūtinės ląstos vidurinės linijos (krūtinkaulio). Pilvo preso atpalaidavimą galima kaitalioti su jo įtampa. Kaitaliojant pilvo sienelės įtampą pirštų nuo šonkaulių lanko neatitraukti. Be to, labai geras širdies masažas yra vartaliojimasis horizontalioje padėtyje, krūtinę slegiant iškvėpimo metu, o įkvėpti aukštielninkam. Po krūtine pasidėti voleli ir vartaliotis ant jo.

Širdies ir kraujagyslių masažas (kaitaliojant kūno padėtį, ypatingą dėmesį kreipiant į galvos smegenų, kaklo ir galūnių kraujagysles), viso kūno odos ir raumenų receptorių bei kapiliarų automasažas ir vandens procedūros (vanduo vėsokas arba šaltas, kaitaliojant su gana šiltu), burnos ertmės, dantų ir nosies higieninė priežiūra, grūdinimas, išorinė galvos priežiūra (masažas šukomis) yra aprašomo metodo elementai. Pageidautina galvą šukuoti varinėmis Šukomis.

Specialiai pabrėžiama stuburo, ypač kaklo ir pusiaujo, mankšta-masažas. Nors ši metodika nėra išskiriama iš bendros minėtos fizinių priemonių schemos organizmo sveikatingumui palaikyti, tačiau ji akcentuojama todėl, kad stuburo ir galvos smegenys bei jų periferiniai komponentai turi pirmaeilę reikšmę trofikos, motorikos (judesiai) ir įvairių sistemų veiklos reguliacijai. Pabrėžtina - labai svarbi kojų ir sėdmenų raumenų, klubų ir kitų sąnarių aktyvi ir pasyvi mankšta derinant masažą. Būtinas kojų plovimas šiltu arba vėsiu vandeniu kas vakarą. Tai grūdina labiausiai apkraunamas kūno dalis.

Visą kūną masažuoti reikia kasdien, ypač senjorams (pagyvenusiems). Derėtų pradėti masažuotis pačiam nuo brandaus amžiaus (apie 35-40 metų) bent kartą per dieną, o senjorams - dukart: atsikėlus ryte ir prieš miegą vakare. Naktį atsibudus būtina pasivartyti - pagerinti kraujotaką. Masažo trukmė nustatoma individualiai - iki lengvo nuovargio.

Veikimo mechanizmas. Masažas per biologines struktūras siunčia signalus informacinėms struktūroms (ITS), kurios atitinkamai informuoja galvos smegenyse audinių trofiką reguliuojančius sielos energijos centrus, ir pati struktūra (vietinė arba bendroji) autonomiškai gerina trofiką (medžiagų apykaitą) tam tikroje vietoje arba visame kūne.

Kadangi kraujotaka ir medžiagų apykaita su amžiumi pirmiausia ima trikti dubens organuose ir stuburo žemutinių segmentų įnervuojamose zonose, tai darant mankštą ir masažuojantis svarbiausia kreipti dėmesį pusiaujo, sėdmenų ir tarpvietės raumenų kraujotakai.

Jaučiant nuovargį po kokių nors darbų, pirmiausia 2-4 minutes pagulėti ant kieto pagrindo. Apėmus raivuliui ar žiovuliui, reikia leisti šiems refleksams visiškai išsekti, o tuomet pradėti masažą ir mankštą kartu (automasažas ir UM). Masažu pagerinama audinių mityba, todėl darant mankštą jaučiamės stipresni.


Stuburo automasažas, arba manualinė terapija

Gulint aukštielninkam kojas palenkti kelių ir klubų sąnariuose. Po to pakelti strėnas ir nugarą. Kitas veiksmas - plaštakas ir riešų sąnarius arba ir dilbius pakišti po stuburu kuo aukščiau - bent iki menčių arba tarpumentės. Tuomet kojas pakelti vertikaliai ir nugarą (stuburą) slankioti pirmyn - atgal ir j abu šonus, pakaitomis pasivartant. Taip pat po stuburu galima slankioti rankas. Tokioje padėtyje rekomenduojama atlikti „dviračio“ pratimą. Šį manualini (rankinį) pratimą galima kartoti keletą kartų, įpinant tarp kitų pratimų. Vietoj rankų galima naudoti volelį. Labai naudingas arabiškas nusilenkimas kniūbsčiam, kai visi kojų sąnariai iki galo sulenkti, o galva siekiame kilimą.


UM intensyvumas ir trukmė

Atliekamos UM intensyvumą ir trukmę pagal žmogaus amžių reikia skirti į du laikotarpius: jaunystės (gal iki 40-50 metų) ir vyresnio amžiaus tarpsnį.

Jaunystėje mankšta stiprina ir ugdo organizmo galias. Vyresniame amžiuje mankšta organizmo jėgas palaiko, bet jų neugdo. Jaunystėje maisto medžiagų reikia daugiau - ir organizmo ugdymui, ir energijai palaikyti, o vyresnio amžiaus žmogui maisto medžiagų reikia mažiau - tik energijai palaikyti ir pasenusių ląstelių kaitai. Kadangi apykaitos procesai lėtėja, tai vyresniems ir mankštą reikia lėtinti. Per ilgesnę mankštos trukmę apykaitiniai procesai tampa visiškai patenkinami ir energija atsistato. Maisto medžiagų likučių organizme lieka mažiausiai arba energingos organizmo veiklos dėka jie pašalinami. Senjorams reikia visas sistemas tausoti, nepersistengti.

Jauniems žmonėms, sakysim, iki 25-30 metų, gal užtektų vien rytinės 10-20 minučių mankštos. Vyresniems reikia pakartoti bent 10 min. ir vidurdienį. Nuo 40-50m. amžiaus dar pakartoti ir vakare. Norint ir turint sąlygas galima ir dar dažniau - tikrai naudinga.


Tausojimas

Fizinių ir dvasinių prigimties dovanų tausojimas yra privalomas. Jų tobulinimo priemonės - higieninė ir profilaktinė mankšta, vandens procedūros, kvėpavimo technika.

Patrauklumo šioms priemonėms suteikia:

a) paprastumas,

b) pagalbinių priemonių minimumas,

c) universalumas (lyčių, amžiaus ir vietos prasme),

d) gamtos pavyzdžių stebėjimas ir jų pritaikymas žmonių sveikatai Stiprinti,

e) didieji užsiėmimai (UM),

f) mažieji užsiėmimai (mUM),

g) periodiškumas per parą,

h) saikinga mityba ir jos įvairovė,

i) sąmoningas kvėpavimas.

Sakoma: paprastume glūdi didybė. Tad įsijauskime ir naudokimės UM ir mUM (didžiąja ir mažąja mankšta), žengdami į šį sveikatos ir žvalumo pasaulį. Kuo paprasčiau, tuo patraukliau ir efektyviau. Atliekant mankštą, kreiptinas dėmesys į:

a) raumenis,

b) sąnarius,

c) širdies ir kraujagyslių sistemą,

d) kvėpavimo reikšmę organizmui.

Pradėkime nuo pastarojo. Pirmiausia išmokime kvėpuoti fizinio krūvio metu. Pamoką pradėkime visaverčiu iškvėpimu. Pirmas veiksmas: įtraukiame pilvo presą; žarnyną paspaudžiame prie nugaros, aukštyn pakeldami diafragmą, suspausdami apatines plaučių dalis, išstumdami jau panaudoto oro likučius, šią pilvo raumenų sienelės ir diafragmos įtampos padėtį (iškvėpimą) tęskime tol, kol pajusime gana stiprią naujos oro porcijos reikmę. Normalus fiziologinis pavyzdys: nuoširdžiai nusikvatokime arba nusijuokime. Tuomet ir vyksta minėti pilvo preso, jo ertmės organų bei diafragmos ir plaučių judesiai. Krūtinės ląsta sugniūžta, iš plaučių iškvepiama. Po tokio nusijuokimo, pilvo diafragmos ir krūtinės ląstos raumenims atsipalaidavus godžiai įkvepiama. Iškvepiamose dujose yra truputis deguonies ir angliarūgštės (apie 0,3%). Todėl šis iškvepiamas dujų mišinys yra naudingas gaivinant ligonį dirbtiniu kvėpavimu burna j burną.

Ilgai užtrukusio iškvėpimo metu plaučių alveolės atsilaisvina nuo Įtampos ir ilsisi - pasirengia vėl įkvėpti. Sunkiai dirbantiems, kvėpuojant netvarkingai be reikiamo poilsio (alveolėms), ypač rūkantiems, dažnai sergantiems bronchų ir kitomis plaučių ligomis (bronchitu, bronchine astma ir kt.) plaučiai greičiau susensta. Kvėpuojant visaverčiu iškvėpimu alveolių fiziologinė funkcija pagerėja, jų amžius ilgėja, kitų organų ląstelės geriau sugeba įsisavinti deguonį.

Ilgo iškvėpimo metu kraujyje sumažėjęs deguonies kiekis ir pasigaminusi angliarūgštė dirgina kvėpavimo centrus. Tokiu atveju įkvėpimas būna labai intensyvus. Organizmas (ląstelės) geriau pasiima aktyvųjį O2 reikalingą medžiagų apykaitiniams procesams palaikyti. Čia net juntamas įkvepiamo oro „malonus skonis". Vadinasi, juokas yra stebukladaris, nes jis yra visavertis automatinis paties organizmo kvėpavimo reguliatorius. Todėl neveltui sakoma: Juoktis sveika! Kvėpavimas verkiant taip pat labai naudingas. Juoko ir verksmo metu atsiranda spaudimas į kapiliarus, geriau įsisiurbia (įsisavinamas) O2.

Naujausi tyrimai rodo, kad juokas teigiamai veikia ne tik plaučius, bet ir kitus organus. Tyrimais nustatyta, kad juokas patenkina fiziologines ir psichologines žmogaus reikmes. Turbūt dėl to vaikai taip dažnai juokiasi, klega ir rėkauja, šokinėja, nes tokios jų būsenos skatina, gerina medžiagų apykaitą (taip reikalingą jiems augant), pagerina visų organų veiklą. Paniurusio vaiko būsena - ne į sveikatą. Tai rizikos veiksnys depresijai, neurozėms ir kitokiems, ypač nervų sistemos, negalavimams.

Juoko poveikis:

a) reguliuoja medžiagų apykaitą organizme,

b) pašalina susikaupusį CO2 ir kitas kvėpavimo atliekas,

c) treniruoja plaučius,

d) išvalo kvėpavimo sistemą,

e) iškrauna susikaupusias neigiamas emocijas,

f) naikina nuobodulį,

g) lengvina bendravimą,

h) padeda nugalėti drovumą, įtampą, susirūpinimą, palengvina žmogui pakelti dabarties vargus, užmiršti praeities tragedijas, palaiko šviesesnės ateities viltį. Žmogaus siela pasipildo energijos.

Juokas - psichinio sveikumo požymis. Lengvai skiriamas bepročio

juokas nuo natūralaus, sveiko juoko (Mokslas ir gyvenimas 1978, Nr. 4. 47 p.).

Be to, dabar jau nustatyta, kad juokiantis organizmo įvairios aktyvios sistemos išskiria vietinės kilmės hormonų, turinčių didelės reikšmės medžia­gų apykaitai. Dėl to kalbant apie kvėpavimą reikia paminėti naują atradimą plaučių fiziologijoje. Profesorių Veino ir Griglevskio yra išskirtas ir jau susintetintas vienas prostoglandinų, kuris yra plaučių endotelio ląstelių gaminamas kvėpuojant. Tai prostociklinas. Jis veikia širdies vainikines arterijas, jas plėsdamas ir neleisdamas sklerozėti (senti). Taip pat yra teigiamas poveikis skrandžio opų ir bronchinių astmų atvejais. Tačiau šis hormonas labai greit suyra. Vadinasi, juo pilnesniu plaučių tūriu kvėpuosime, tuo daugiau pasigamins prostociklino ir bus sveikesnė širdis bei kiti krūtinės ir pilvo ertmės organai. Kvėpavimo kokybė yra labai svarbi kraujo sandarai. Plaučių išsiplėtimo ir supliuškimo fazių gilumas taip pat turi didžiausios reikšmės patiems plaučiams ir jų kaimyniniams organams - širdžiai, skrandžiui, kasai, žarnynui ir kt. Plaučiai, keisdami savo tūrį, tuos organus masažuoja, judina. Tai pagerina jų mitybą. Gerėja ir jų funkcija. Iškvepiant plaučių alveolės po įkvėpimo įtampos pailsi. Tuo laiku gyvai vyksta plaučių audinio restituciniai procesai (kaip ir kiekviename gyvame audinyje). Dėl to plaučiai tampa atsparesni bet kuriam neigiamam poveikiui, sustiprėja imuninė sistema.

Techniškai taisyklingai kvėpuojant iškvėpimo trukmės kriterijus yra stipri naujos oro porcijos reikmė. Uždusimas taip pat sukelia stiprią įkvėpimo reikmę, tačiau tai reikia griežtai skirti nuo įkvėpimo reikmės giliai iškvėpus. Pirmuoju (uždusimo) atveju įkvėpimas yra patologinio proceso likvidavimas, o antruoju - normali dujų (anglies dvideginio, deguonies ir kt.) kaita organizme. Pirmuoju atveju reikalingas daugkartinis, o antruoju - vienkartinis įkvėpimas. Pirmuoju atveju medžiagų apykaita organizme pablogėja (atsiminkime CO) pertekliaus ir O2 stygiaus neigiamą poveikį kraujagyslėms, medžiagų apykaitai ląstelėse) su įvairiomis galimomis, dažniausiai vegetacinės (autonominės) sistemos neigiamomis reakcijomis. Antruoju atveju medžiagų apykaita labai pagerėja, sustiprėja įvairių sistemų funkcijos, nes nesant kraujyje deguonies pertekliaus, ląstelė priima jį su „apetitu" ir medžiagų apykaita vyksta intensyviai. Išvada tokia: reikia vengti dusimo ir gerai išnaudoti iškvėpimo trukmę. Ramybės būsenoje iškvėpimas ilgės, o fizinio krūvio metu iškvėpimas trumpės.

Esant kraujyje deguonies pertekliui su ląstelių medžiagų apykaita atsitinka štai kas. Ląstelinės membranos sudedamosios dalys yra lipidai ir baltymai. Lipiduose yra neprisotintų, lengvai besioksiduojančių dalių. Jei lipidų oksidacija viršija normalų lygį, įvyksta peroksidacija, kuri sutrikdo membranos struktūrą ir ląstelės funkciją. Sureguliuotai membranos lipidų oksidacijai reikia antioksidantų, kurių vieni pagaminami organizme, kiti gaunami su maistu. Pastarieji patenka per maistą kartu su vitaminais A, E ir C. Rumunų mokslininkas akademikas Purkonas 1959m. nustatė, kad vitaminas E yra pagrindinis senėjimo proceso profilaktikas. Metioniną, choliną, inozitą ir kitus preparatus reikia duoti kartu su vitaminais A, C ir E. Jie sinerguoja ir veikia antiskleroziškai. Didelis tokoferolio (vitamino E) kiekis yra augaliniuose aliejuose (vartoti 20-25g per parą), vitamino C daugiausia erškėtrožėse ir juoduosiuose serbentuose. Polifenolai arbatoje veikia antiskleroziškai ir stiprina kapiliarus.

Akademiko Purkono teigimu, aterosklerozę ir senėjimą pagreitina šie pagrindiniai veiksniai:

a) nervinis ir emocinis pertempimas,

b) stresinės būsenos,

c) ilgalaikės hipokinezinės (mažo judėjimo) būsenos,

d) egzogeninės ir endogeninės intoksikacijos,

e) paslėptos hipovitaminozės,

f) ląstelės membranos peroksidacija.

šiuo atveju aktualiausia hipokinezė ir peroksidacija. Mūsų gyvenimo sąlygomis hipokinezinės būklės žala ir ląstelės membranos peroksidacijos sukelta medžiagų apykaitos patologija yra ankstyvo senėjimo pagrindinės priežastys. Esant reikiamam organizmo kineziniam būviui, tinkamai dujų apykaitai, labai gera žmogaus sveikata išsilaikys ilgus metus (žinoma, jei nepersveria atsitiktiniai sutrikimai likusiuose minėtuose punktuose). Todėl šių dviejų punktų teiginių praktiškam įgyvendinimui visuomenėje ir yra skiriamas šis skyrelis, juolab kad išdėstomų priemonių komplekso, arba gyvenimo būdo, jokie vaistai negali pavaduoti arba pakeisti.


Magiškas žodis - kvėpavimas

Grįžkime prie pradėtos temos - kvėpavimo technikos ir deguonies bei CO2 apykaitos organizme, nes reikšmė, kurią tyrinėtojai fiziologai teikia minėtai ląstelės membranos perioksidacijai, akivaizdi. Per gausus deguonies kiekis kraujyje visais atvejais, kaip anksčiau minėta, negeistinas. Hiperoksidacija kraujagysles spazmuoja, blogina kraujotaką; taip vadinama hiperventiliacija gali išprovokuoti epilepsinius priepuolius, arterinę hipertenziją ir kt. Tai rizikos veiksnys ir kitoms ligoms. Gi angliarūgštė kraujagysles plečia. O ir CO. junginių reikalingas atitinkamas santykis. Todėl laikytis anksčiau minėto kvėpavimo būdo reikia ne tik mankštinantis, bet ir bet kuriuo paros metu. Išimtis - automobilių spūstys. Gerai, kad dabar sankryžose nematyti eismo reguliuotojų. Šviesoforams tarša nepavojinga.

Yra žinoma, kad automobilių padangos orą teršia labiau nei jų išmetamos dujos. Švedų tyrinėtojai Janas Ahelbomas ir Ulfas Ducesas sako, kad padangoms dylant kasmet Europos keliuose ir gatvėse lieka apie 40 000 tonų policiklinių aromatinių angliavandenilių. Ore liekančios mažytės šių medžiagų dulkelės, vadinamos PM10, gali sukelti vėžį. Be to, jos kenkia plaučiams ir širdžiai. Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai padangose atsiranda dėl jų gamybai naudojamų sunkiųjų naftos frakcijų. Kai kurie Skandinavijos šalių padangų gamintojai jų jau nebenaudoja. Gamtosaugininkai viliasi, kad tokia praktika įsigalios visoje Europoje. Rekomenduojama vengti vaikščioti gatvėje intensyvaus automobilių judėjimo spūsčių metu, juo labiau nevežioti ten kūdikių vežimėliuose („šviežiame ore"). Einant pro dūminantį sunkvežimį, reikia atlikti tik iškvėpimą.


Dar apie kvėpavimą

Be aprašyto kvėpavimo būdo, dar yra kitų tyrinėtojų siūlomi būdai. Yra išbandytas labai efektyvus Jurijaus Vilūno metodas, trumpai aprašytas Lietuvos aide 1999 01 26. J.Vilūnas atkreipė dėmesį į raudojimo (verksmo) anatomobiologišką mechanizmą. Paverkęs žmogus pasijunta geriau, šis kvėpavimo būdas susideda iš 4 fazių. Pirmoji - trumpas, staigus oro įkvėpimas, lyg išsigandus, tariant garsą a. Antroji - iškvėpimas iš trijų fazių: tariant garsą cho kuo iš gilesnių bronchų pagal galimybę individualiai keletą kartų; antra fazė tariant garsą fu, tarsi barant ar drausminant šunį. Abi šios fazės atliekamos lūpas sudėjus kuo toliau atkištu siauru vamzdeliu. Trečia fazė - tarti paprastą garsą f, lūpas praplečiant kuo plačiau ir pagal galimybes garsą kartojant. Išlaikyti tą patį iškvėpimą.

Reiškia, juoką ir raudojimą (verksmą) reikia suprasti kaip izometrinį (lygiomis dalimis) kūkčiojimo būdą, panaikinantį nervų, somatinių organų ir širdies bei kraujagyslių sistemų žalingą įtampą. Šių sistemų įtampa dažnai yra sanuojanti (sveikimo procesas). Tačiau reakcijai esant per stipriai, būsena gali tapti patologine (būtinai su tų sistemų padidinta įtampa, jau trukdančia sveikimo procesui). Minėti kvėpavimo būdai čia ir pagelbsti - padeda nutraukti patologinę įtampą. Toliau sveikimo procesas kliūčių nesutinka. Be to, tai prisideda ir prie ligų profilaktikos, ypač bronchito, bronchinės astmos, arterinės hipertenzijos, vainikinių arterijų ir bendro kraujagyslių sklerozėjimo bei kitų galimų įvairių organų susirgimų atvejais. Minėtais būdais siūloma pakvėpuoti nors po keletą kvėpsnių daug kartų per dieną. Ar eini, ar važiuoji, juo labiau jei sėdi už stalo. Kvėpuoti šiais būdais geriau garsiai, bet žmonėse galima ir tyliai. Tad pradžioje apie tai pagalvok ir pakvėpuok. Vėliau tai virs įpročiu ir bus lengviau gyventi.


Apie centrinę ir periferinę audinių mitybos reguliaciją

Nesvarbu, kokį darbą, - fizinį ar protinį - dirbame. Pirmuoju atveju daugiausia naudojama raumenų jėga. Judesiai ir jų koordinacija bei daugelis kitų gyvybinių nervinių procesų reguliuojami subordinacijos ir integracijos principu. Raumenų veiklą, jų tonusą ir kraujo spaudimą kontroliuoja bei koordinuoja įvairūs centrinės sistemos integraciniai centrai; smegenų žievė, smegenėlės ir smegenų kamiene esanti vadinamoji retikulinė formacija, kuri slopina arba skatina refleksus.

Prireikus daugelis organizmo ląstelių gali susitraukti, keisti dydį ir formą. Tačiau efektyviausiai tai atliekama raumenyse. Dr. K. Ambraška ir K. Dineika straipsnyje Judėjimas - gyvybingumo ir sveikatos Šaltinis (Mokslas ir gyvenimas 1977m. Nr.7) rašo: Nepaprastas mūsų raumenų galimybes gali pailiustruoti šie duomenys: kai kurios raumenų ląstelės taip gerai specializuotos ir diferencijuotos, jog gali atlikti mechaninį darbą, 1000 kartų viršijantį to raumens svorį, jam pakeliant arba susitraukinėjant didesniu kaip 100 kartų per sekundę dažniu.

Raumens ląstelė yra sudaryta iš membranos, sarkoplazmos ir miofibrilių. Membrana - labai svarbi ląstelės dalis. Per ją į ląstelę patenka gyvybinei veiklai reikalingos medžiagos ir pašalinami medžiagų apykaitos produktai, sarkoplazmoje vyksta biocheminiai procesai, palaikantys ląstelės gyvybines funkcijas ir gaminantys mechaniniam darbui reikalingą energiją, o miofibrilės yra specializuoti raumeninės ląstelės organėliai, sugebantys susitraukti. Raumenų susitraukimui svarbiausi yra miofibriles sudarantys didelio molekulinio svorio baltymai - vadinamasis aktomiozinis kompleksas. Pagrindinis energijos šaltinis čia yra adenozintrifosfatinė rūgštis.

Raumenyje vyksta aerobinės ir anaerobinės reakcijos. Deguonies apykaita raumenyje yra susijusi su baltymu mioglobinu, kuris panašiai kaip kraujo hemoglobinas sugeba surišti O2 ir sudaryti trumpalaikes jo atsargas. Treniruotuose raumenyse yra daugiau mioglobino, taigi didesnės ir deguonies atsargos. Tokie raumenys yra geriau prisitaikę prie dalinio deguonies stygiaus, vadinamosios hipoksijos.

Centrinė nervų sistema tvarko viso organizmo veiklą. Nustatyta, kad aktyviai veikiančios lokomotorinės sistemos signalai, per proprioreceptorius patekę į centrinę nervų sistemą, virsta joje trofiniais refleksais, reguliuojančiais audinių ir organų mitybą. Įvairiapusišką vidaus organų, kraujagyslių veiklą ir medžiagų apykaitą centrinė nervų sistema reguliuoja per vegetacinę nervų sistemą. Žymus fiziologas M.Mogendovičius su savo mokiniais nustatė, kad ir raumenų veikla turi įtakos vidaus organų funkcijoms. Ši įtaka realizuojama per motorinius ir visceralinius refleksus.

Mitybos reguliavimui turi reikšmės ne tik minėti refleksai, bet ir gaunami signalai per Informacinę tvarkymo struktūrą ITS iš biologinės struktūros BS (jos aprašytos pirmoje knygos dalyje). Gautus signalus ITS persiunčia į Centrinės nervų sistemos atitinkamus reguliuojančius centrus, o iš ten sužadina atitinkamas maitinimo funkcijas.


Judesio reikšmė

Nustojus judėti, būtinai atsiranda kas tuo pasinaudoja. Sakysim, stovinčiame vandenyje (baloje ar tvenkiniuose) tuoj ima knibždėti įvairūs vabalai, užsiveisia parazitai ir kiti padarai, pakeičiantys ankstesnę judėjimo formą. Mažai judantis žmogus taip pat greičiau suserga, nes dėl tų judesių stygiaus atsiranda jų pakaitalų, sakysim, infekcijų, kraujagyslių (kraujagyslių patologinių pakitimų, širdies ritmo, raumenų ligų, virškinimo trakto) ir kitokių negalavimų. Gamtoje absoliučios ramybės nėra. Vienai judesio formai išnykus, atsiranda kita. Norint ilgiau išlaikyti sveiką žmogaus organizmą, reikia jam pačiam judėti, tą judesį paskirstant visam organizmui, o ne vienai ar kelioms jo dalims bei sistemoms.

Dažnai netolygus fizinio krūvio paskirstymas organizme trunka gan ilgai dėl „nepabaigiamų" darbų. Kadangi tada reikia fizinės įtampos, daugelis mano, jog fizinis darbas visiškai atstoja mankštą. Ši klaidinga nuomonė taip paplitusi ir įsišaknijusi visuomenėje, kad daug kas net nuoširdžiu gydytojo paaiškinimu nenori tikėti. Jei ir patiki, tai lieka abejingas ir tam faktui neteikia reikiamos reikšmės. Dirbant fiziškai įvairios organizmo sistemos, ypač kai kurios raumenų grupės, apkraunamos netolygiai, kai kurios dalys - ypač intensyviai. Visos jėgos pasitelkiamos vienam tikslui - atlikti tam tikrą darbą, kartais trunkantį labai ilgai. Fiziologams jau seniai žinoma, kad neveikiantis arba mažai veikiantis organas menkėja, nyksta. Pirmiausia nuo hipokinezės sunyksta skeleto ir širdies raumenys. Raumenų veikla skatina ląstelių genetinį aparatą, reguliuojantį nukleino rūgščių apykaitą ir baltymų sintezę. Dirbant ne tik eikvojami, bet ir greičiau atkuriami energiniai resursai - adenotri-fosfatų apykaitos produktai - savotiški stimuliatoriai, spartinantys baltymų sintezę, didinantys veikiančių organų audinių masę. Nedirbant šie procesai ir įvairios kitos fermentinės reakcijos ir trofinė centrinės nervų sistemos funkcija gerokai susilpnėja. Netreniruotuose, neveikliuose raumenyse mažiau ir mioglobino, užtikrinančio deguonies atsargas. Net nedidelis netreniruotų raumenų fizinis apkrovimas reikalauja gerokai daugiau deguonies negu normaliai. Taip pasireiškia vadinamoji deguonies stoka. Deguonies stygių dar labiau padidina neekonomiškai veikianti širdis - mažėja jos susitraukimo jėga ir sistolinis tūris (vieno širdies susitraukimo metu išstumiamo kraujo kiekis). Neįvaldžius taisyklingos kvėpavimo technikos, atsiranda hipoksijos ir hipe (ventiliacijos reiškiniai. Jie blogina ląstelių dujų apykaitą. Pastaroji tampa nepakankama. Kūno judesiai dirbant yra tikslingi ir dažnai stereotipiniai arba su nepakankama atskirų sistemų ir raumenų grupių kaita, todėl apsunkinama tolygi organizmo dujų (O2 ir CO2) bei maisto medžiagų apykaita.

Fiziniai pratimai padeda labiau negu dieta. Australų mokslininkai, tiriantys antsvorio problemas, pataria aktyviau sportuoti, o ne laikytis dietų. Norint suliesėti, mokslininkų teigimu, prakaitavimas greičiau padės atsikratyti nepageidaujamo antsvorio nei griežčiausios dietos, kurios neretai, ypač merginoms, baigiasi mitybos sutrikimais, anoreksija (apetito stoka) arba nervine bulimija (vilkiškas alkis).

Melburno universiteto sveikatos tyrimų centro mokslininkai nuolat stebėjo dviejų bėgiojančių keturiolikmečių mergaičių mitybos bei sporto įpročius, kol joms sukako 21 metai. Mokslininkų teigimu, 14-16 metų merginos yra labiau linkusios laikytis griežtų dietų bei badauti. Tuo tarpu vyresnės merginos dažniau renkasi sportą ir subalansuotą mitybą. Merginos, besilaikančios griežtos dietos, yra 18 kartų labiau linkusios susirgti anoreksija ar bulimija.

Kraujagyslės, ypač galūnių venos, pertempiamos, jos vargsta, pakinta jų tamprumas, elastingumas, sutrinka kraujotaka, audiniai paburksta, nukenčia jų trofika, o nedirbančiam fizinio darbo asmeniui tai pasireiškia dar ryškiau. Dabar vis labiau įsitikinama, kad dėl paplitusios aterosklerozės labai kaltas raumenų veiklos ir fizinio aktyvumo ribotumas. Protinį darbą dirbantys asmenys ateroskleroze ir širdies raumens infarktu serga du tris kartus dažniau nei fizinio darbo atstovai. Žinoma ir tai, kad deguonies ir anglies dvideginio kiekis arteriniame kraujyje priklauso ne tik nuo įkvepiamo deguonies, bet ir nuo medžiagų apykaitos lygio bei kraujotakos greičio audiniuose. Kai kurioms raumenų grupėms pervargstant jų ląstelėse atsiranda daug nuodingos organizmui neoksiduotos pieno rūgšties, todėl sutrinka minėtų dujų apykaita, raumenys vargsta, ilsta. Galų gale darbą reikia nutraukti, prasideda poilsis. Gerai, jei darbininkas atsigula. Paprastai toks pasyvus poilsis būna naudingas. Tačiau jei jis tik rymo pasirėmęs ant kastuvo ar kito įrankio, tai jau negerai, nes toks poilsis menkavertis. Dar blogiau, kai darbininkas ar tarnautojas per tokią pertrauką užsirūko (tai matome kine, televizijos, dargi mokslo populiarinimo laidose, kur ir mūsų vadovaujantys darbuotojai „skaniai traukia dūmą"). Tai bloga reklama, kuri džiugina rūkalų biznierius. Rūkaliaus„psichologinis komfortas" nekompensuoja žalos organizmui. Pertraukos daromos jau ne poilsiui nuvargusiems raumenims, bet tiesiog parūkymui, minėtam psichologiniam komfortui. Kitaip sakant, pertrauka ne poilsiui, net ir ne pasyviam, bet nuodijimuisi ir sveikatos gadinimui. Rūkant psichologinio atsipalaidavimo (tariamo poilsio) efektas tikrai nepadengia nuostolių sveikatai ir darbo našumui (Mokslas ir gyvenimas 1977m, Nr.9, 43p.). Juk tabako dūmuose esantis anglies oksidas mažina arterijų elastingumą ir pablogina širdies aprūpinimą deguonimi. Nikotinas stimuliuoja simpatinius nervus, kurie gamina nervų mediatorių noradrenaliną. Jis spazmuoja kraujagysles ir padidina arterinį kraujo spaudimą. JAV mokslininkai, panaudodami žymėtuosius neuromediatorius nustatė, kad kraujyje pagausėja noradrenalino parūkius 10 minučių. Tačiau kraujo arterinis spaudimas pakyla dar anksčiau (matyt noradrenalino pirmiau pagausėja širdyje ir kituose audiniuose, tik paskui kraujyje). Net gydytojai arba mokslininkai, kalbėdami apie širdies ir kraujagyslių tausojimą, jų priežiūrą, dažniausiai tenkinasi nurodydami tinkamą mitybą (dietą), dėl kurios organizmui dažnai stinga reikalingų medžiagų. Kitaip sakant, maitinimasis tampa vienpusiškas. Derėtų neužmiršti, kad mityba juo įvairesnė, tuo naudingesnė organizmui - statybinių medžiagų reikia visokiausių. Visa nelaime dažniausiai yra ta, kad maisto medžiagų suvartojama per daug, jų apykaita būna nevisavertė, nusėda riebalai ir kita. Tų medžiagų organizmas nesugeba įsisavinti, jos lieka organizme, nusėsdamos „tinkamesnėse" vietose ar sistemose, pvz., paodyje, sąnariuose, kraujagyslėse ir kt. Taip maistas tampa ne naudingas, o žalingas. Tai ir yra pagrindinė bėda. Dėl nusėdusių organizmo nepanaudotų maisto medžiagų kyla įvairios sąnarių, vidaus liaukų ir kraujagyslių bei širdies ligos. Rūkaliams dar blogiau. Kaip minėjome, ypač anksti atsiranda arterinė hipertenzija ir kraujagyslių aterosklerozė.

šiuo atžvilgiu rūkymas palyginamas su užterštu oru, skatinančiu ligas. Nustatyta, kad pramonės rajonuose ir dideliuose miestuose užterštas oras didina plaučių vėžiu sergančiųjų skaičių. Miestuose plaučių vėžiu sergama du kartus dažniau nei kaimuose. Daugiausia ligonių ten, kur didžiausias užterštumas, ypač suodžiais, anglies, naftos ir benzino degimo produktais. Pastaraisiais metais švedų tyrėjai, kaip jau anksčiau aprašyta, paskelbė ypač žalingas automobilių padangų išmetamas policiklinių aromatinių angliavandenilių dulkes. Tabakas kaip plaučių vėžio rizikos veiksnys ir toliau neužleidžia savo pozicijų. Rūkant pačiuose plaučiuose nusėda tokios pat policiklinės aromatinės medžiagos.

Sunkiausiai pasiekiamų galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozės profilaktikai (įspėjimui) labai svarbus jų masažas. Kaip tai padaryti? Jau 20 metų Kalifornijos gydytojas Robertas Martinas fizinėms ir dvasinėms jėgoms atstatyti propaguoja neįprastą būdą: kasdien po 30 minučių stovėti žemyn galva. Šiam metodui galima ir reikia pritarti. Juk savotiškas galvos smegenų kraujagyslių masažas, panaudojant kraujo pritekėjimą ir nutekėjimą veikiant Žemės traukai, yra efektyvi priemonė išsaugoti jų elastingumą. Kraujo stulpelis spaudžia ir patempia kraujagyslių sieneles, ir po to jos subliūkšta (pakaitomis). Taip puikiausiai jo masažuojamos kraujagyslės ilgai išlieka elastingos, deguonis patenka į ląsteles, ir medžiagų apykaita gerėja.

Žinoma, tą pusvalandį reikia padalyti į daugelį kartų per dieną. Taip kartojant šį pratimą laimimas kraujagyslių naujumas (šviežumas) ir sustiprintas deguonies įterpimas į organizmo ląsteles. Galvos smegenų medžiagų apykaita suintensyvėja. Tai galima atlikti judant horizontalioje padėtyje (įvairūs laiveliai, tilteliai). Jauni žmonės gali atsistoti (pasikelti) ant rankų aukštyn kojom ir pavaikščioti arba tik pasikelti ir nusileisti daug kartų (arba bent 2-3 kartus).

Taigi, vietoj rūkymo - 5 minučių mankšta. Sumažinsime riziką susirgti plaučių vėžiu.


Maistas ir fizinis krūvis

Prof. Ch.Kibarskio žodžiais, į maistą reikia žiūrėti kaip į vaistą. Nevartoti jo per daug, nes kaip ir per gausus vaistų kiekis yra nuodai, taip ir per gausus maisto vartojimas labai žalingas. Skirtumas tik tas, kad pirmasis nuodas staigus, o antrasis dažniausiai lėtas ir sukelia įvairių, daugiausia lėtinių ligų - kraujagyslių, kepenų, kasos, sąnarių, stuburo ir kt. organų. Taip susiformuoja uždaras patologinis ratas, iš kurio sunku išsiveržti, nes sutrinka galingi medžiagų apykaitos reguliavimo mechanizmai - kepenys, kasa, kiti endokrininės sistemos organai. Trumpai kalbant, organizmas per gausiu maistu .užspringsta" taip, kaip kuliamoji mašina, jei į jos žiotis leisime per stambų glėbį ar kūlį javų. Jei mašina sukama lėtai - springs greičiau, jei varoma greičiau - springsta rečiau. Taip yra ir su žmogaus organizmu: juo energingiau judėsime, tuo bus mažiau nereikalingų atliekų organizme ir normali jo veikla nebus taip trikdoma. Labai svarbu maisto kiekis ir kokybė. Tai patvirtina atlikti eksperimentai.

Los Andžele praėjusio amžiaus pabaigoje atlikti tyrimai parodė, kad visapusiškai vertingas maistas ir saikingas jo naudojimas gali pailginti gyvenimą. Mokslininkai mažino pelių racioną, kol jame liko 60% laisvėje suvartojamo kiekio, bet praturtino vitaminais, geriamomis maistingomis medžiagomis. Sulėtėjo ląstelių senėjimas. Pelių gyvenimas pailgėjo 10-15%. Kaip kokybiškų maisto medžiagų nereikia vengti rupiai paruoštų produktų (turima galvoje grūdinių-augalinių).Tai labai reikalinga maistas, gerinantis virškinamojo trakto veiklą.

Iš vegetarinių produktų pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į kviečių gemalų ir sėlenų panaudojimą maistui. Juose koncentruotai sukauptos visos organizmui reikalingos apykaitos medžiagos ir vitaminai. Jos yra virškinamojo trakto valytojos arba, vaizdžiau šnekant, šluota, iššluojanti balastines medžiagas. Sie produktai jau dabar gaminami pramoniniu būdu ir jų galima nusipirkti parduotuvėse. Sode ar darže galima išsiauginti citrinvyčių, aktinidijų ir kt. vertingų augalų, kurių keliose uogelėse ar vaisiuose telpa vienos paros mineralinių medžiagų ir vitaminų norma. Reikia labai vertinti žiemos bulves - topinambus, kurie Lietuvoje gerai auga. Jie labai maistingi, valgomi vieni arba ruošiamos mišrainės.

Vadinasi, kad tarpinių apykaitos produktų organizme nesusidarytų, reikia maisto medžiagas pakeisti tokiais junginiais, kuriuos kūno ląstelė gali panaudoti savo vidaus laboratorijoje medžiagų apykaitai visose sistemose. Vienintelis tikras būdas tai pasiekti - suteikti tolygų fizinį krūvį visoms organizmo dalims ir sistemoms, derinant su tinkama dujų - deguonies ir anglies dvideginio - apykaita, neperkraunant maistu virškinamojo trakto.

Normalioje fiziologijoje yra žinoma, kad anglies dvideginis veikiančio organo kraujagysles išplečia. Tuo tarpu bendrojoje kraujotakoje CO2 neveiklių arba mažai fiziškai apkrautų organų kraujagysles sutraukia - spazmuoja. Nesant tolygaus fizinio krūvio nebus visavertės audinių mitybos. Dėl to bet koks fizinis darbas arba bet kuri sporto šaka, ypač per varžybas, daugiau ar mažiau nualina, nes organizmas yra nevienodai apkrautas: vieni organai ir sistemos perkrauti, kitų krūvis nepalyginamai mažesnis ir medžiagų apykaita netolygi. Be to, siekiant pergalės, laiko poilsiui nelieka. Po psichinio nuovargio medžiagų apykaitos netolygumas dar ryškesnis, nes tam turi įtakos kai kurių organų kraujotakos nepakankamumas. C02 šiame procese yra labai svarbus.

Norint išvengti medžiagų apykaitos netolygumų, mikroelementų, vitaminų, enzimų stokos be biocheminio (kvėpavimo), biomechaninio (fizinės mankštos) poveikio organizmui yra būtinas žalias maistas, t.y., nevirtos daržovės, vaisiai, kopūstai, topinambai (žieminės bulvės), salotos, obuoliai, aktinidijos, valgomojo sausmedžio ir miško uogos, petražolės, moliūgai, riešutai, saulėgrąžos, sojos, morkos ir kitų žalumynų patiekalai. Prie šių žalumynų pageidautina (net ir reikia) kaip priedą pridėti kitus patinkamus produktus, pvz., žuvį, rūgpienį, kiaušinį, varškę, medų, ruginę, saulėgrąžų ar sėlenų, kukurūzų duoną. Naudingos kepenys, inkstai, širdies raumuo, kepeninė dešra ir kt. - tik ne cukrus ir gyvuliniai riebalai.


Pagyros pienui

Gerti pieną sveika ne tik vaikams. Britų mokslininkai nustatė, kad reguliarus karvės pieno vartojimas 15-20% mažina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių bei vėžinėmis ligomis. Redingo ir Kardifo universitetų mokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog karvės piene yra medžiagų, galinčių apsaugoti žmogaus organizmą nuo įvairiausių ligų. Šis atradimas prieštarauja tradiciniam šiuolaikinio mokslo požiūriui, esą pieną suaugusiesiems reikia vartoti labai saikingai dėl jame esančių aktyvių cheminių medžiagų. Britų mokslininkų bandymai rodo, kad pienas palaiko širdies darbą, menkina insulto riziką, taip pat mažina galimybę susirgti vėžiu - išskyrus prostatos vėžį. Pasirodo, pienas ne tik stiprina kaulus, bet ir imuninę žmogaus sistemą, - pareiškė tyrimo vadovas Ajenas Givensas.

Mokslininkai nustatė, kad unikalių gydomųjų savybių turi ir paskrudinta duonos plutelė: virškinamajame trakte ji neleidžia susidaryti vėžinėms ląstelėms (Lietuvos rytas - ELTA 2009).


Žalias maistas

Apie žalio maisto ypatybes žinoma seniai. Tokiame maiste yra enzimų (fermentų), akumuliuojančių Saulės energiją. Augalai yra geriausi jos tiekėjai žmogui. Be Saules energijos nėra gyvybės, nėra sveikatos. Žalumynuose yra visų rūšių vitaminų, mineralinių mikroelementų. Toks maistas organizmą imunizuoja nuo visokiausių bakterijų.

Stipriai pašildytas maistas praranda daug teigiamų ypatybių - pirmiausia enzimų (30-50%), kurie kaupė Saulės, oro, vandens energiją (pagal Mają Gogulan). Senovės medžiotojų bendruomenės, kurios maitindavosi vien tik mėsa, jau seniai išnyko. Dabar eskimai vartoja žalią maistą, raugerškio vaisius, elnių samanas ir kt. Jie išgyvena atšiauriausiose sąlygose.

Trūkstant maiste reikiamų sudedamųjų dalių (enzimų), organizmas reikalauja daugiau maisto. Persivalgoma - nutunkama. Įrodyta, kaip neigiamai veikia maisto perteklius. Su maistu gavus per daug angliavandenių ir riebalų, ima veikti savisaugos instinktas, dingsta apetitas, vemiama. Tačiau jei visgi šis perteklius patenka į organizmą, jis nežymiai skaldomas. Nesuvirškintos dalelės patenka į storąją žarną, kur kaupiasi kaip išmatų masė. Čia siurbiami tos masės irimo produktai ir išnešiojami po visą organizmą-jį nuodija. Reikia vengti ne tik kaloringo (riebaus, baltymingo, gausių angliavandenių), bet išvis per gausaus maisto.

Organizmas pasiima tai, ko jam reikia, o ko nereikia - paverčia dujomis ir vandeniu. Vanduo pašalinamas su šlapimu ir prakaitu, dujos gi turi išsklisti pro odą ir kvėpuojant. Tačiau ne visada organizmui deguonies užtenka šitai mais­to apykaitai. Kas atsitinka su maisto dalimi, kuri negauna deguonies? Maistas virsta gliukoze, po to acto rūgštimi, vėliau skruzdžių rūgštimi. Kas darosi toliau, kai neužtenka deguonies? Tuomet suvirškintas maistas nevirsta angliarūgšte ir vandeniu ir įprastu būdu nepašalinamas iš organizmo. Jis paverčiamas rūgštynių rūgštimi: jei ši rūgštis susidaro suvirškinus virtus produktus, ji nedelsiant, vos patekusi į kraują, susijungia su laisvu kalciu ir sudaro neišardomą, iš organizmo nepašalinamą rūgštynių rūgšties druską, ši pamažėle kaupiasi raumenų, nervų, kaulų, kraujagyslių ląstelėse. Todėl susiformuoja akmenys, sąnarių reumatizmas, impotencija, sklerozė, artrozės, artritai. Perjuos prasideda ligos.

Tačiau rūgštynių rūgštis, atsiradusi iš žalių natūralių augalinių produktų, nesusijungia su laisvu kalciu kraujyje ir nepavirsta rūgštynių rūgšties druska. Be toji ištirpdo tą rūgštynių rūgšties druską, kuri susikristalizavo iš virtų produktų. Tad rūgštynių rūgštis, kuri susidaro iš natūralių žalių produktų, yra vienintelė gydančioji jėga prieš druskų, akmenligės susidarymą, artrozę, artritą, stuburo ir kitas ligas. Todėl žmogus turėtų valgyti daugiausia nevirtą, natūralų, žalią maistą - šviežias daržoves, vaisius, grūdus, lapus, valgomąsias krūmų ir medžių, dar­žovių šaknis, uogas, riešutus, saulėgrąžas, kopūstus. Būtent šitoks maistas yra

pagrindinis energijos Šaltinis (pagal prof. Kacuzo Niši ir Majos Gogulan rekomendacijas).


Gyvybinės energijos akumuliatoriai

(pagal šveicarų dietologą M. Bircherį)

Pirma tokių akumuliatorių klasė - tai vaisiai, riešutai, salotos, valgomieji lapai, šaknys, sėklos. Tai geriausi produktai, stiprinantys žmogų. Naudojami natūraliu pavidalu, jie organizmo lengviausiai įsisavinami, mažiausiai kenkdami organams ir jų sistemoms, sukurdami įvairių rūšių biologinę energetiką, maksimalią nervų, raumenų ir psichinę energiją, nes šiuose produktuose yra pakankamai baltymų, riebalų ir angliavandenių - to, ko organizmui reikia (kartu ir sielos veiklai stiprinti).

Cukrus - žalingas produktas - sunkiai įsisavinamas. Gliukozės, fruktozės yra pakankamai minėtuose natūraliuose produktuose. Šie angliavandeniai lengviausiai organizmo įsisavinami, duodantys daugiausiai energijos.

Pirmos klasės gyvulinės kilmės energijos akumuliatoriai yra motinos pienas, žolėdžių gyvūnų pienas ir žali kiaušiniai.

Pienas, pakaitintas aukščiau 75 laipsnių, žalingas sveikatai, netenka vitaminų, Saulės energijos, mikroelementų. Virintas pienas sunkiai virškinamas. Žalius kiaušinius valgyti pavojinga, nes galima užsikrėsti salmonelioze. Prieš valgant būtina į žalio kiaušinio trynį įlašinti kokios nors rūgšties - citrinų, obuolių acto ar pomidorų sulčių. Pusminkščius kiaušinius, kiaušinienę reikėtų valgyti kartu su daržovių salotomis.

Antros klasės - augaliniai energijos akumuliatoriai - yra grūdiniai arba varpiniai. Tačiau daug vartojant susergama artritais, artrozėmis, reumatu ir kt. (nesubalansuoti baltymai). Šis maistas sunkiai įsisavinamas. Gryno grūdinio maisto ir prieskonių geriau atsisakyti. Prieskoniai organizmui visai nereikalingi - tik erzina gleivinę, gadina skrandį, trukdo įsisavinti maistą ir padeda persivalgyti.

Jaučiant skrandyje diskomfortą, geriausia ne valgyti, o išgerti vandens; valgyti tik išalkus. Alkio nereikia painioti su apetitu. 30 minučių prieš valgį išgerti 200 ml vandens. Valgant negerti vandens, nes per 10 minučių vanduo iš skrandžio išneša skrandžio sultis. Negerkime ir nevalgykime šaltų patiekalų, taip pat karštų - jie traumuoja skrandį, trukdo išsiskirti skrandžio sultims.

Valgykime daugiausia natūralų, žalią maistą - žalias daržoves, vaisius, sėklas, riešutus, saulėgrąžas, salotas iš 4 daržovių du kartus per dieną be prieskonių. Vienu metu kuo mažiau patiekalų - geriausia vieną. Įvairovė gerai, bet skirtingu laiku. Valgyti patartina apie pietus ir vakare. Ryte žarnynas iškraunamas. Vengti maistą perkrauti baltymais. Tokie produktai - tik priedas prie daržovių. Geriau atsisakyti mėsos, kiaušinių, grybų, sūrio, grūdų ir ankštinių (kiaušinius galima po vieną kas antrą dieną).

Neperkraukite skrandžio - tai žalinga.

M. Bircheris daugeliu atvejų teisus. Juk tarnautojai į darbą ateina dažniausiai nevalgę arba pusalkaniai (gal dėl skubėjimo ar dėl įpročio ir apetito stokos). Priešpiečiams jie ką nors valgo gerdami kavą ar arbatą. Pietus valgo normaliai, o grįžę namo vakare pavalgo. Tai reiškia, kad savaime pildoma M. Bircherio rekomendacija.

Tačiau sunkiai fiziškai dirbantiems Ši schema netinka - reikia valgyti pustrečio karto. Pusryčius jie turėtų valgyti ryte po dviejų darbo valandų. Tai pagrįstas teiginys, paremtas žemės ūkio darbuotojų patirtimi. Pietūs vidurdienį, o vakare tik pusė ar trečdalis pietų normos. Naktį maistas įsisavinamas ir ryte darbui dviem valandoms energijos užteks.

Priedas: rekomendacijos grožiui ir jaunystei. Patartina jų laikytis.

Devyni grožio šaltiniai:

Obuoliai. Palaiko vienodą cukraus kiekį kraujyje ir apsaugo nuo insulino kiekio svyravimų, kurie kenkia ląstelėms.

Alyvuogių aliejus. Jo sudėtyje esančios nesočiosios riebalų rūgštys apsaugo ląsteles, trukdo susidaryti raukšlėms.

Žalioji arbata. Turi organizmą jauninančios medžiagos, kuri kovoja su laisvaisiais radikalais.

Kopūstai. Gali apsaugoti kolageną ir kartu jungiamuosius audinius.

Liesi paukštienos baltymai. Būtini elastingai odai išsaugoti.

Riebi žuvis. Neleidžia susidaryti raukšlėms.

Pomidorai. Jų sudėtyje esantis likopenas labiau apsaugo odą nuo ultravioletinių spindulių.

Sojos. Stiprina jungiamuosius audinius.

Daug vandens. Pašalina iš organizmo šlakus ir kenksmingas medžiagas.

Keturi jaunystės žudikai:

Saulė. Dėl aplinkos nulemto odos senėjimo iki 90% atsakomybė tenka ultravioletiniams spinduliams.

Rūkymas. Nikotinas kenkia kraujotakai, skatina laisvųjų radikalų susidarymą, turi neigiamo poveikio kolageno skaiduloms, dėl to atsiranda raukšlių.

Stresas. Jei jis ilgai nepaleidžia iš savo gniaužtų, po tam tikro laiko susilpnėja imuninė sistema. Tai griauna organizmo hormonų sistemą, greičiau sensta ląstelės.

Per mažai miego. Miego hormonas melatoninas - medžiaga, stabdanti senėjimą. Jei organizmas šios medžiagos nebegauna pakankamai, pradeda senti. Kieto miego fazės metu ląstelės atsinaujina geriausiai.

MEDIKAS PATARĖ GADINTI ORĄ

Garsus Prancūzijos gydytojas Frederic Saldmann tautiečiams pasiūlė kiek atlaidžiau žiūrėti į raugėjimą ir „oro gadinimą", nes tai daryti esą sveika. Mediko nuomone, nesivaržydami elgtis ne itin korektiškai, žmonės gerokai sumažina riziką susirgti vėžiu. Jis sako, kad atsikratyti 2 litrų dujų per dieną yra visiškai natūralu ir rekomenduotina, o susilaikymas yra žalingas organizmui (Lietuvos rytas - Daily Telegraph 2009). Beje, panašias idėjas praktiškai ir „garsiai" skleidė vokiečių kareiviai Lietuvoje per II pasaulinį karą.


Kraujotaka

Kraujagyslėms kenkia, jų reikiamų medžiagų apykaitą sutrikdo stiprios ir ne tokios stiprios, bet dažnos neigiamos emocijos (įniršis, baimė ir pan.). Seniau tokios emocijos būdavo lydimos energingų judesių - bėgimo, kovos ir kt. Dabartiniame žmogaus raidos etape, veikiant socialinei aplinkai, aukštoji nervinė veikla aktyviai slopina neigiamų emocijų motorinę veiklą. Pykčiui, baimei, įvairioms nuoskaudoms žmogus dažniausiai neleidžia išoriškai pasireikšti. Iš čia kyla paslėpta depresija, kuri neretai nusineša žmonių gyvybes. Vegetacinės reakcijos menkai priklauso nuo mūsų valios. Jos pasireiškia labai audringai. Antinksčiai į kraują išskiria daug noradrenalino bei kitų medžiagų. Todėl susitraukia kraujagyslės, širdis pradeda plakti dažniau, pakyla kraujospūdis. Biocheminiai ir fiziologiniai procesai tarytum mobilizuoja organizmą kovoti - energingai judėti. Tačiau tai nerealizuojama, o slopinama. Širdies veikla darosi neekonomiška, bergždžia, nes neveikiantys raumenys nesiunčia proprioreceptorių signalų, kurie skatintų širdies bei raumenų veiklai reikalingų energetinių junginių sintezę. Dėl tos priežasties dažni praeinantys kraujospūdžio pakilimai vėliau tampa nuolatiniais, sutrinka riebalų apykaita ir kt. Yra prielaida ankstyvai kraujagyslių aterosklerozei. Pakitusios širdies vainikinės arterijos negali pristatyti pakankamai širdies raumenim kraujo, trūksta deguonies. Čia pat stenokardiniai skausmai ir galiausiai širdies raumens infarktas. To lengvai galima išvengti, nenusidedant nei mūsų kultūrinėms aspiracijoms, nei šiuolaikinio socialinio bendravimo principams. Atitinkamas judėjimas ir reikiama dujų apykaita organizme gelbsti ir dar sustiprina ateities žygiams bei darbams. Tam tarnauja universaliosios mankštos metodas. Po fizinio ir psichinio nuovargio visada būtina naudotis šiuo metodu. Tai darytina ne tik prieš ir po bet kurio darbo, bet ir po sportinių užsiėmimų, pvz., paslidinėjus, pažaidus futbolą, krepšinį, po bėgimo ir kt. Jei trūksta laiko, tat užsiiminėti reikia nors šiek tiek. Taip parengiama darbui širdis ir raumenų bei sąnarių sistemos, pašalinamas atskirų raumenų grupių nuovargis po darbo. Iš karto atsistato ir pagerėja medžiagų apykaita visame organizme.

Vadinamoji kineziterapija (energinių srautų balanso atstatymas) taikoma ligai gydyti judesiais, naudojant judesių kompleksą. Reikiamų judesių kompleksu galima pasinaudoti ir ligą įspėjant, t.y., profilaktiškai. Tai gydomoji ir higieninė mankšta, apie kurią čia bus kalbama. Ši mankšta pirmiausia skirta profilaktiniams tikslams (nesusirgti), tačiau daugeliu atvejų tinka ir gydymui.

Visada bus efektyviau, jei sugebėsime sielos mintis ir emocijas sukoncentruoti ir pasiųsti Kūrėjui (žmogus nuolatos kuriamas), nes žmogaus prigimtyje stiprus Amžinybės troškulys, veržimasis į amžinąjį Grožį, tobulą Meilę, šiandieninę kūrybinę ir amžinąją Svajonę. Visa tai žmogų pakelia ir artina priėjo Kūrėjo (Dievo). Pradžioje jis, naudodamasis senosiomis nervų sistemos struktūromis, labai jautriomis vidiniams ir išoriniams dirgikliams, kure savo ir ateinančių kartų ateitį. Pastarosios savo galingais impulsais provokavo ir žadino atsirasti aukštesniąsias kuriančias struktūras. Pagrindinį ryšį su Kūrėju žmogus, reikia manyti, palaiko senųjų nervų sistemos struktūrų padedamas. Tarp senųjų, naujesnių ir naujausių struktūrų viena struktūrų - impulsacija labai intensyvi. Tuo galima paaiškinti komplikuotų klausimų ar užduočių išsprendimą fiziologiškai sapne. Šiuo ryšiu galima paaiškinti kuriamąjį pradą žmoguje. Meditacija ar malda yra sąmonės ir pasąmonės (ypač emocinių) ryšių koncentracija - bendravimas su Kūrėju nustatant abipusį ryšį (S).Tuo pagrindu galima paaiškinti ir daug kitų įvairių fenomenalių įvykių ir atsitikimų - protu nesuprantamų dalykų (atsiminkime V. Nalimovo ir K. Jungo pastebėjimus ir teiginius).

Žmogaus fizinis kūnas reikalingas sielos veiklai per centrinę nervų sistemą kurti ir perduoti paveldą. Todėl viso kūno fizinė ir dvasinė sveikata laiduoja žmogaus protinę ir dvasinę veiklą. Tai dvasinis žmogaus pradas, kuris mus jungia su visuotine Visatos Dvasia, kuriai laikas ir erdvė neegzistuoja.

Pasistenkime infrastruktūros (žmogaus kūno) ir centrinės nervų sistemos sąveiką panaudoti geresnei sielos veiklai skatinti ir su Absoliutu-Kūrėju tobuliau bendrauti. To bendravimo tobulumo ir bandoma ieškoti, stengiantis kuo vaisingiau naudoti šį mankštos metodą, praktiškai siekti minėtų užduočių sprendimo ir realizavimo.


Universalioji mankšta. Būtinybė ir sąlygos

Universaliąją mankštą (toliau - UM) reikia atlikti ne tik rytą, pakartotinai dieną, bet ir prieš užmiegant. Restituciniai procesai per mankštą vyksta daug intensyviau, sureguliuojama energija. Veikiame įvairių organizmo sis­temų ląstelių apykaitą aktyviai. Kad būtų lengviau ir patraukliau tai vykdyti, reikia stengtis visa. užsiėmimų sistemą supaprastinti, nesivaikyti priemonių gausumo, sudėtingumo, apsieiti be specialių patalpų ir vietos. Dažnai priemonės ir jų stygius, juo labiau tam tinkamų patalpų stoka arba jų nepatogumas stabdo mėginančius taip stiprinti ir tobulinti savo sveikatą. Yra žmonių, kurie įsigyja daug įvairių mankštos reikmenų ir jais mažai naudojasi. Mankš­tos metodas su įvairiais įrankiais gerokai riboja jos universalumą. Tokių užsiėmimų nauda organizmui nedidelė. Be to, individualios mankštos priklausomumas nuo sporto salių, kompleksinių įtaisų visiškai nepriimtinas, nes tai tik mažina galimybę efektyviai naudotis tuo „gyvenimo balzamu". Naudojimasis mankštos technikos priemonėmis (prietaisais) neatstoja šio metodo.

Nesąmoningieji arba mažai ištobulintos sąmonės gyvūnai puikiai arba labai gerai vystosi fiziškai (reikiamas psichinis lygis atitinka duotąją rūšį). Imkime ryškesnius pavyzdžius - vilkus, arklius, o žmonių pasaulyje - vaikus. Vilkai, Kanados rašytojo ir mokslininko Farlio Movėto knygoje Ne vilkai kalti aprašytais stebėjimais, ne miega valandomis nejudėdami, bet snusteli keliolika minučių ir apsiverčia, apsisuka ir toliau tęsia poilsį. F.Movėtas miegančių vilkų elgesį aiškina kraujo apytakos pagerėjimu pajudėjus. Jis rašo: Keletas vilkiškų snustelėjimų kur kas labiau atgaivina negu 7-8 vai. miego, kurį žmogus laiko reikalingu poilsiui. Visa bėda, kad toks miegas netinka mūsų visuomenėje. Tai supratau grįžęs į civilizuotų pasaulį, kai viena jauna ledi, kurių tuo metu buvau įsimylėjęs, paliko mane. Ji geriau praleisianti visą gyvenimą su rachitiku žiogu negu dar vieną naktį su manimi lovoje, atšovė ji man. Iš tiesų reikia sutikti su Movėto nuomone, tik gal su kai kuriomis išlygomis, nes kalbama apie žmogų. Apie kraujo apytakos intensyvumą per parą šiek tiek galima spręsti tikrinant arterinį kraujo spaudimą vakare ir ryte (atsikėlus).

Vienu metu patikrintų 10 žmonių, nesergančių hipertonine liga, AKS duomenys

Eil.Nr.

Vakaras

Rytas

1

150-95 mm Hg

140 95 mm Hg

2

120-80 mm Hg

115-55 mm Hg

3

155-95 mm Hg

130-80 mm Hg

4

120-80 mm Hg

110-75 mm Hg

5

130-8S mm Hg

125-75 mmHg

6

145-75 mm Hg

140-80 mm Hg

7

105-70 mm Hg

105-80 mm Hg

8

170-85 mm Hg

140-70 mm Hg

9

125-80 mm Hg

120-85 mm Hg

10

155-90 mm Hg

145-90 mm Hg

Palyginkime su autoriaus 2001 03 25 duomenimis. Ryte prieš UM-140-90 mm Hg, po UM - 160-85 mm Hg. Vakare po pasivaikščiojimo mieste- 130-80 mm Hg. Tačiau labai stiprus dienos nuovargis (pervargimas) gali šiuos duomenis pakeisti į priešingus.

Dažnai rytinis arterinis spaudimas yra žemesnis už vakarinį. Turint omenyje galvos smegenų išeminius (be kraujo išsiliejimo į smegenis) infarktus arba insultus, įvykstančius dažniausiai naktį, dar dažniau paryčiui, ir šį kardiovaskulinės sistemos (širdies ir kraujagyslių) tonuso kritimą (rytą žemesnis arterinis spaudimas), reikia galvoti apie ilgiau trunkančios ramybės- nejudrumo (akinezinės) būklės neigiamą poveikį organizmui. Kraujagyslių tonusas truputį krinta. Dažnai bloga rytinė nuotaika, viso organizmo aptingimas, raivulys, žiovulys, žvalumo stoka, sąnarių „sustingimas" dar kartą pabrėžia tą neigiamą prasto poilsio poveikį organizmui. Ypač išvargina nemigo naktys arba miegas su dažnais prabudimais. Apie tai visi yra girdėję arba patys tai patyrę. Dažnai vaistai mažai padeda. Kur išsigelbėjimas? Gamta mus moko. Tik mokėkime ją stebėti ir naudotis jos pamokomis. F. Movėto atlikti vilkų gyvenimo stebėjimai yra labai vertingi. Kietai miegąs ir nenubundąs vilkas neišguli vienoje padėtyje. Refleksiškai, pats nejausdamas, pasiverčia ant kito šono. To reikia kraujotakai pagerinti, energinei restitucijai. Pagerėjusi kraujotaka matyt yra naudinga ir dabar jau plačiai aprašomiems endorfinams susidaryti bei jų reguliacijai, ypač smegenų kamiene (retikulinėje formacijoje). Šių baltyminių junginių reikšmė organizmo hormonų veiklai yra esminė. Nuo jų veikimo labai priklauso vidinio-dvasinio gyvenimo niuansai. Todėl tas centrinės nervų sistemos ypatybes turime skatinti ir ugdyti, nes juo aktyvesnės ir geriau sureguliuotos organizmo reakcijos, tuo patvaresnis visas organizmas. Jei natūralius organizmo refleksus kuo nors prislopinsime, tai savaime žmogus miegodamas nesivartys, ir poilsis bus blogas su galimomis minėtomis neigiamomis pasekmėmis. Išgėrus alkoholinių gėrimų dažnokai naktį paralyžiuojama ranka ir atsitinka kitokių bėdų. Šį paralyžių gydytojai žino ir turėdami tokį pacientą klausia, ar iš vakaro nebuvo gėręs. Štai ką reiškia aktyvus arba nepakankamas kūno judėjimas naktį miegant ar nubudus. To judėjimo reikšme miegant dar kartą įsitikiname stebėdami mažus vaikus. Jie begaliniu vartimusi labai nuvargina mamas, miegančias vienoje lovoje su jais. šiame žmogaus amžiaus tarpsnyje medžiagų apykaita yra aktyviausia ir pagaminama daugiausia energijos, kuri reikalinga vaiko organizmui augti. Uždarykime vaiką į narvą ir gerai maitinkime. Kas iš jo bus? Jis nutuks, bet neišaugs gražus, protingas žmogus.

Remiantis patologinės fiziologijos ir praktinės patirties duomenimis, siūloma ir naktį, nubudus arba blogai miegant, neskaityti knygos, nesikankinti minčių tėkme, bet pasimankštinti dvi ar tris minutes, taisyklingai kvėpuojant, lovoje, ant kilimo, nors ir ant stalo. Po to ramiai gulėti ir nesijaudinti - miegas anksčiau ar vėliau ateis. Jei išgėrusį paguldėme arba jis pats nuvirto į lovą, tai neužmirškime bent kelis kartus per naktį jį pavartyti. Taip elgiantis miegas pamažu sustiprės ir vadinamasis „neurotikų“ miegas bus visavertis. Galų gale „neurotikas" taps sveiku žmogumi.

Štai arklys. Jis po sunkaus darbo sušilęs, pavargęs negula tuojau, bet pirmiausia gerai išsivolioja - bus tai vasara ar žiema. Taip elgiantis jį dažnai matome ir tada, kai ilsisi ar ganosi pievoje. Taip ir žmogui, ypač pasyvaus poilsio metu, reikia dažnai pasivolioti UM ar mUM nurodytu metodu (ll pratimas 115 psl. ir Im pratimas 133 psl). Be to, žmogau, per dieną labai pavargęs, nesistenk atlikti viso UM komplekso, nes pervargęs jo tinkamai neatliksi, o dėl to tik susinervinsi ir nesulauksi palaimingo fizinio ir dvasinio džiaugsmo.

Tokiu atveju pasinaudok pagrindiniu mUM elementu, t. y., sekdamas arklio pavyzdžiu, pasivoliok, pasiraičiok ant kilimo (grindų) ir užvalgęs žalių daržovių mišrainės ar išgėręs rūgpienio, o gal obuolių sulčių su juodos duonos riekele, atsigulk miegoti. Rytą atsikėlęs su gera nuotaika galėsi atlikti visavertį UM kompleksą, duodantį sveikatos visai dienai.

Ką jau bekalbėti apie vaikus, kurių veiksmus ir elgesį dažnai reguliuoja besąlyginiai refleksai. Vaikai nenustygsta vietoje, mėgsta judrius žaidimus, šokinėja, bėgioja, verčiasi kūliais per galvą ir kt. Panašiai elgiasi ir kiti pakankamai judrūs ir aktyvūs gyviai. Gal tos savotiškos mankštos savo gyvenime mažiau atlieka tingūs, neaktyvūs ir žemesnio psichikos išsivystymo lygio gyviai, kaip antai kiaulės, ypač penimos, karvės, ypač priėdusios (nes persisotinimas slopina organizmo fiziologinį aktyvumą), ir kiti panašūs gyvūnai. Todėl bekraujis galvos smegenų insultas dažniausiai atsitinka naktį arba paryčiu ne hipertonikams. Insultas hipertonikams (sergantiems hipertonine liga) su kraujo išsiliejimu į galvos smegenis dažniau atsitinka dieną. Dėl ko nors susijaudinus kraujo spaudimas gali staiga pakilti, ir smulkesnė ar stambesnė kraujagyslė gali trūkti. Todėl hipertonikams stresai (nervinės įtampos) labai pavojingi.

Hipertonikams vakarinio ir rytinio kraujo spaudimo duomenys netinka. Paprastai kraujospūdis aukštesnis būna ryte. Dažnai naktį reikia priimti antihipertontnių vaistų. Arteriniam spaudimui sumažinti rekomenduojamas geras pasivaikščiojimas (bent pusvalandį, žiemą šiltai apsirengus) iki apšilimo. Esant šiltesniems orams (vasarą) kraujo spaudimas linkęs mažėti, o atšalus kraujospūdis pakyla, todėl žiemą reikia daugiau vaistų. Dar šiek tiek padeda tinkamas kvėpavimas: ilgas iškvėpimas ir kelis kartus trumpesnis gilus įkvėpimas „visa krūtine". Reikia priprasti kvėpuoti pro nosį, tada į plaučius patenka šiltesnis ir švaresnis oras.

Hipertonijos dažniausios priežastys:

1. Paveldas.

2. Nekokybiškas gyvenimo būdas.

3. Dažni stresai (susinervinimai).

Pagelbsti kovoje su hipertonija:

1. Sveika gyvensena (plati ir kasdienė tema).

2. Bent kartą per metus pasitikrinti sveikatą pas gydytoją.

3. Rudenį arba žiemą ir pavasarį pasivaikščiojimai šiltai apsirengus ir apsiavus.

4. Apskritai pasivaikščioti kasdien - geriausia vakarop, tuomet nakčiai reikės mažiau vaistų.


Protas ir instinktas

Apie žmogaus protą ir gyvūnų instinktus čia kalbama tik pozityviąja prasme. Protą ir instinktus reikia lavinti ir ugdyti žmogui ir gamtai naudinga kryptimi.

Žmogus turi sielą-sąmonę, protą (ir kitas sielos dalis - ypatybes) ir gali aktyviai dalyvauti Visatos kūryboje. Todėl sveikatai palaikyti jis susikuria priemones ir būdus, dažnai stebėdamas ir kopijuodamas aplinkos nesąmoningus veiksmus arba Žemesnės sąmonės išsivystymo pakopos gyvius. Pastariesiems priemones ir būdus sveikatai palaikyti diktuoja instinktas, bet ne protas. Tačiau tai yra prasminga. Tos nesąmoningos priemonės tikslą pasiekia.

Būdami protingos būtybės šių gyvenime reikalingų instinktų jau netekome. Juos mumyse pavaduoja protas ir laisva valia. Tačiau gavę iš prigimties talentą (talerį) (žr. Naująjį Testamentą), negalime ir neturime teisės paslėpti jį žemėje, kad ten jis be naudos rūdytų. Turime jį leisti apyvarton, kad turėtume pelno savo sveikatai ir kūrybingam gyvenimui.

Reikia būti kūrybingiems ne tik menuose, technikoje bei moksluose, bet ir ne mažiau svarbioje srityje - savo sveikatos tobulinime. Be fizinės sveikatos labai sunku ugdyti ir gausinti dvasines vertybes, nešti pažangias švietimo ir kultūros idėjas.

Amžinas judėjimas ir kitimas yra Visatos kūrybos įvairovės laidas. Vienas iš pagrindinių Visatos gausybės formų bei jų organizacijos keitimosi būdų yra gimimas ir mirtis. Per tokį keitimąsi išnyksta žemiškoji sąmonė, praturtėjusi gyvenimo patirtimi ir pažinimu tų daiktų santykių, kurių nauji ar tobulesni deriniai taip efektyviai verčia įvairias gyvenimo sritis progresuoti, tobulėti. Dar gerai, jei ta patirtis užrašoma arba paliekama kitokiuose paminkluose (mene, architektūroje ir kt.). Tačiau kiek žmogaus sugalvotų ir gyvenime iš­moktų dalykų per anksti nusinešamą į kapus, nepaliekant jokių pėdsakų. Tai amžinosios kūrybos stabdis, tai gyvenimo džiaugsmo per ankstyvas nutrūkimas. Vadinasi, pareiga - sąmoningą, kūrybingą gyvenimą pratęsti kuo ilgiau, kad tas judėjimas ir keitimasis organizme ir aplinkoje vyktų ilgiau ir intensyviau, išliekant tai pačiai, bet kartu tobulėjančiai sąmonei. Laisva valia ir protu bei kitomis dvasinėmis savybėmis prigimties apdovanotam žmogui tokia teisė yra suteikta ir nereikia jos marinti ar slopinti, reikia ja naudotis, prigimties duotus ir įgytus kūrybinius gebėjimus tobulinti ir kurti gyvenimą. Tuo mes esame panašūs į žmogaus Kūrėją (Dievą Tėvą), nes esame Jo vaikai.

Iš jau minėtų mažiau išsivysčiusių gyvūnų pavyzdžių matyti, kad tokiu ir panašiu būdu organizmai stengiasi palaikyti tinkamą medžiagų apykaitą - sveikatos pagrindą. Žmogus privalo tais gamtos pavyzdžiais naudotis ir panašias priemones tobulinti, pritaikyti sau.

Iš dalies proto, iš dalies instinkto padarinys, nuo amžių žmogų lydintis, yra pramoginis šokis. Galėtume jį vertinti kaip tam tikrą iškrovą fizine ir net dvasine prasme. Mūsų laikais pagreitėjęs šokių ritmas, reikalaujantis daugiau energijos, nėra beprasmis. Devynioliktojo amžiaus viduryje 94% visos energijos, pagamintos ir sunaudotos Žemėje, buvo gaunama žmogaus raumenų darbu. Šiais laikais žmogaus raumenys gamina tik procentą energijos (Mokslas ir gyvenimas 1977, Nr. 10). šokis - savotiškas atsipalaidavimas fizinio pasyvumo nuvargintam žmogui. Prisiminkime žiovulį ir raivulį kaip teigiamą prievartinę - besąlyginių refleksų - organizmo pagelbėjimo sau priemonę. Padidėjęs fizinis krūvis padeda organizmui apsivalyti nuo nereikalingų (net nuodingų) medžiagų, pagerėja virškinamojo trakto veikla, miegas ir savijauta. Šokis tobulina graciją, muzikalumą, judesių koordinaciją, gerina kraujo cirkuliaciją. Teigiamas Šokio ypatybes jaučia tie, kurie šio gražaus meno ir fizinio krūvio derinio nepaverčia pervargimo kankyne.

Atkreipkite dėmesį į besąlyginius žiovulio ir raivulio automatizmus. Ilgiau pabuvus vienoje padėtyje arba dirbant nejudrų, neįdomų darbą, kartais vidurnaktį atsibudus jaučiamas bendras sustingimas, nevikrumas, viso organizmo apsunkimas, dažnai - ir bloga nuotaika, sąnarių sustingimas. Tai - susikaupusios nerealizuotos ir nepaskirstytos audinių energijos bei iš organizmo nepašalintų susikaupusio CO2, kitokių gausaus kiekio medžiagų apykaitos atliekų poveikis. Paprastai šias būsenas seka raivulys ir žiovulys. Tai besąlyginių refleksų kompleksas, užsilikęs filogeneziškai iš žemesniosios evoliucijos pakopos. Tai priemonė organizmui apsisaugoti nuo medžiagų apykaitos sutrikimo, kuris prasideda nuo dujų apykaitos nesklandumų. Miegant energijos eikvojimas buvo minimalus, todėl kvėpavimas paviršutinis. Organizme susikaupė daug anglies dvideginio, nes jį tinkamai panaudoti ar iškvėpuoti, organizmui ilsintis, nebuvo galima. Veikia vidiniai reguliaciniai svertai. Į pagalbą ateina žiovulys ir raivulys. Bežiovaujant ir raivantis daug iškvepiama anglies dvideginio, nemažai panaudojama degimo ir apykaitos procese, dirbant raumenims, sąnariams ir raiščiams bei kitoms sistemoms. Darosi lengviau, gerėja nuotaika, sąnariai tampa lankstesni. Tai kasdienis pavyzdys kaip elgtis, norint išlaikyti deramą medžiagų apykaitą. Tam reikia dviejų komponentų - fizinio krūvio ir geros dujų (O2 ir CO2) apykaitos santykio. Reikiamas anglies dvideginio kiekis išplečia dirbančio organo kraujagysles, audinių mityba gerėja, jaučiamės pailsėję ir energingesni. Be abejo, tam anglies dvideginio kiekiui palaikyti irgi būtinas tam tikras deguonies kiekis - nei per daug, nei per mažai. Per didelis deguonies kiekis, kaip žinoma, yra nuodas, o apykaitiniai procesai organizme pradeda trikti. Padidintas anglies dvideginio kiekis kraujagyslių neplečia, tik spazmuoja (susiaurina) jas, vadinasi, audinių mityba blogėja. Audinių mitybos pablogėjimui ypač jautrios pailgosios smegenys, smegenų kamienas. Ten yra pagrindiniai gyvybinius procesus reguliuojantys centrai. Nuo kaklo ir pečių juostos raumenų, raiščių, nuo jų aktyvumo ir gero darbingo tonuso priklausančios kaklo magistralinės ir smulkesnės kraujagyslės, aprūpinančios minėtus galvos smegenų centrus, į medžiagų apykaitos sutrikimus reaguoja spazmu ir nepateikia reikalingų minėtoms galvos smegenų sritims maisto medžiagų. Štai dabar, ypač dėl šios srities medžiagų apykaitos nepakankamumo, įsijungia apsauginiai organizmo mechanizmai. Dėl to net nubundama. Esant snauduliui ar kitokiam organizmo pasyvumui reguliaciniai mechanizmai veikia dar ryškiau. Pečių juostos, kaklo ir žandikaulių aktyvumas žiovaujant ir besiraivant pirmiausia tiesiogiai pagerina tos srities kraujotaką su reikiama kraujo che­mine reguliacija. Žiovulys ir raivulys yra lyg ir nedidelis fizinis krūvis, tačiau reguliacijai labai reikalingas ir netgi būtinas, ši organizmo gelbėjimosi prie­monė yra skubi ir tiksli. Be automatinės reguliacijos galėtų palengva vystytis smegenų, ypač smegenų kamieno, hipoksijos ir kiti neigiami reiškiniai. Dėl to būtų daug įvairių sisteminių negalavimų. Jie nuolat kenktų kraujotakai, kraujo sandarai, endokrininės sistemos veiklai ir kt.

Trūkstant aktyvumo kaklo ir žandikaulių raumenims, pagelbsti žiovulys, stokojant aktyvumo kitoms kūno raumenų grupėms, pagelbsti raivulys. Abiem atvejais organizmas persotintas CO; ir stokoja deguonies. Jei po nenaudingos ramybės būklės nežiovaujama ir nesiraivoma, tai blogas ženklas - organizmas išsekęs, jo apsauga - reguliacija sutrikusi (ar nusilpusi). Žiovulys ir raivulys dingsta, esant vidutiniam fiziniam krūviui ir gerai dujų apykaitai organizme. Supratę senųjų organizmo refleksų reikšmę ir svarbą, nesunkiai suvoksime ir kaklo, žandikaulių bei pečių juostos sąmoningos mankštos ir masažo reikšmę.

Kaip jau minėta, ilgiau trukusios ramybės būsenoje CO2 koncentracija padidėja, energijos restituciniai procesai liaujasi arba labai sumažėja - miegas darosi nevertingas. Vadinasi, ši ramybės būklė organizmui nėra naudinga. Energiniai procesai ir energijos atkūrimas geriausias esant nedideliam fiziniam krūviui, nes beveik nereikia padidinto minėtų dujų kiekio, gaunamas kiekis gerai sunaudojamas. Sveikas žmogus miegodamas iš dalies tą reikalingą fizinį krūvį gauna kartkartėmis nesąmoningai judėdamas, veikiant atitinkamiems refleksams, įsijungiant reguliacijai. Dažniausiai šių judesių miegodami visai nejaučiame. Tačiau nesąmoningų judesių energiniams procesams sustiprinti dažnai nepakanka ir dėl vieno ar kito dirgiklio, dažnai dėl to paties dujų santykio sutrikimo žmogus pabunda blogai jausdamasis. Nepasimankštinę kartais labai sunkiai pakartotinai užmiegame. Žmogus praranda brangias poilsio valandas, geria vaistus, rytą keliasi nepailsėjęs.

Remiantis daugiamečiu patyrimu nustatyta, jog tokios atbudimo pertraukėlės darosi labai trumpos. Jų metu atlikus nors ir lovoje (dar geriau ant grindų arba stalo) dviejų-trijų-penkių minučių mankštą (pasivartymas, „laivelis"), stuburo masažą, pasivertimą ant rankų aukštyn kojomis, kūno masažą ir kt., reikiamai kvėpuojant, tolesnis miegas būna vertingesnis. Tai patvirtina ir vieno knygyno vedėjos patirtis. Besigydydama ligoninėje, ji pastebėjo blogai miegančias palatos kaimynes. Pati šį būdą greit ir gerai užmigti jau buvo išbandžiusi. Todėl savo palatos kaimynėms irgi patarė. Greit jos pradėjo gerai miegoti ir nustojo vartojusios vaistus miegui. Ilgai sėdėdami posėdžiuose ar dirbdami kitokį darbą, mažai judėdami, pajuntame tam tikrą nuovargį, mieguistumą. Tai rodo prastą medžiagų apykaitą įvairiuose organuose ir galvos smegenyse dėl netinkamo O2 ir CO2 santykio, fizinio krūvio stokos ir kraujotakos nepakankamumo. Be minimalaus fizinio krūvio tinkamą dujų apykaitą sunku palaikyti. Raivulys ir žiovulys refleksiškai iš dalies reguliuoja šiuos procesus. Tačiau tai yra ženklas - įspėjimas apie apykaitos nepakankamumą organizme. Buvo atliktas nesudėtingas eksperimentas, kuris tai patvirtino. Žinoma, kad apėmus žmogų tingumui, snaudžiant, organizmas ir kraujagyslių sistema netenka reikiamo tonuso, suglemba, kraujotaka ir medžiagų apykaita sulėtėja. Tokiai būsenai dažnai kartojantis kraujagyslių sienelėse palengva formuojasi ankstyvieji kraujagyslių senėjimo požymiai (ateroskleroziniai pokyčiai). Nuo seno yra žinoma, kad tinginys gyvena daug trumpiau negu aktyvus, judrus žmogus.

Esant nuovargiui, apėmus snauduliui, sugedus nuotaikai, įdomu buvo patikrinti kraujagyslių būklę tuo metu ir kraujagyslių reakciją praėjus slopinimui. Iš tiesų, kaklo (slankstelinių) bei miego arterijų reogramoje buvo matoma atoninė jų būklė. Pasimankštinus penkias minutes horizontalioje padėtyje ant kilimo ir taisyklingai kvėpuojant šių kraujagyslių pulsinė kreivė sunormalėjo (žr. reogramą).

Tai rodo, kad kraujotaka visai atsistatė. Atsirado pakili nuotaika, buvusios prislopintos būsenos neliko nė ženklo. Tačiau taip nebūna netreniruotiems, juo labiau vyresnio amžiaus žmonėms. Kiek buvo nedaryta tokių reogramų nervų ligų skyriuje besigydantiems ligoniams, tai tik vienu kitu atveju jaunesnio amžiaus „vegetodistonikams" buvo nustatyta po gydomosios mankštos šiek tiek normalesnė kraujagyslių pulsinė kreivė.

Vadinasi norint būti sveikiems, UM metodą reikėtų pradėti naudoti anksčiau - neperžengus 40m. Vyresni žmonės šiuo metodu taip pat gali pradėti naudotis, bet pasirinktinai (žr. pratimų sąrašą) ir rezultatų laukti laipsniškai.

Todėl dirbantiesiems šalia darbo patalpų reikėtų turėti mankštos patalpas su grynu oru, o ne rūkymo kambarius (kaip dabar priimta). Be to, teigiama, kad žmogaus smegenys nuo 30 metų pradeda atrofuotis. Per parą prarandama daugybė neuronų. Tačiau ar šis procesas žmogaus darbingumui turi ryškesnės įtakos, dar nenustatyta. Yra faktų, tvirtinančių, kad nuo 30 metų silpnėja gabumai matematikai ir teorinei fizikai. Tačiau daugumoje žmogaus veiklos sričių tokio silpnėjimo nepastebima. Net priešingai - vyresnio amžiaus žmogus teisingiau vertina reiškinius, geriau atrenka vertingesnę informaciją. Senstant atmintis silpnėja, bet tai netrukdo kūrybinei veiklai. Senstant atmintis aktyvėja: atmeta daug nereikalingos informacijos. Tuo grindžiamas vadinamasis išsiblaškymas. Tai ne trūkumas, o mokestis už sugebėjimą kurti. Aktyvus poilsis su išsiblaškymu - naudingas (iš 1984m. spaudos).

Sakoma, kad pušyne kvėpuoti labai sveika. Žinoma, tai geriau negu miesto gatvėje. Tačiau poilsiautojas pušyne turėtų keleriopai daugiau naudos organizmui, jei tinkamai kvėpuodamas atliktų kokius nors fizinius veiksmus, pvz., UM arba ką nors žaistų, bėgiotų ir pan. Tada pušyno oro naudingus komponentus (O2 ir aromatinius junginius) organizmas godžiai ir visaverčiai panaudotų fizinėms ir psichinėms jėgoms atgauti bei pasenusioms audinių ląstelėms pakeisti.

Yra atsitikimų, kai nepratusius prie per didelės deguonies koncentracijos miške ir nemokančius tinkamai kvėpuoti ištinka galvos smegenų spazmai, priepuoliai su trumpalaikiu sąmonės netekimu ir kritimu ant žemės. Tai hiperventiliacijos pasekmė. Atsitiktinai patekusį mišką rinkti uogų ar grybų būtina naudotis anksčiau aprašytais kvėpavimo būdais. Tai patvirtina kvėpavimo fazių - įkvėpimo ir iškvėpimo stebėjimas. Raumenų jėgos ir kitų organizmo sistemų veiklos sustiprėjimą pajuntame tik iškvėpdami (jau visiškai panaudojus O2, susidarant CO2 ir kt. reikiamiems junginiams tose sistemose).

Pastebėta, kad net širdies veikla gerokai priklauso nuo tokio kvėpavimo: įkvepiant pulsas gali šiek tiek padažnėti, o iškvepiant sulėtėti. Reiškia, taip kvėpuojant atliekamas vainikinių kraujagyslių masažas. Tai antisklerozinis poveikis, laiduojąs šių kraujagyslių ilgaamžiškumą.

Vengiant širdies raumens infarkto ar jį gydant pastaruoju metu atsisakoma absoliučios ramybės. Taikoma lengva gimnastika ir reikiamas kvėpavimas. Kraujagyslės labiau spazmuoja, kai yra absoliuti organizmo ramybė, kvėpuojama paviršutiniškai, ne visu plaučių tūriu. Prisiminus plaučių gaminamo hormono - prostociklino reikšmę širdies vainikinėms arterijoms, suprasime, kodėl paviršutinis kvėpavimas yra kenksmingas arba duoda mažai naudos priešinfarktinėse pastangose. Kvėpuojant ne visu plaučių tūriu prostociklino pagaminama nepakankamai. Panašiai galima paaiškinti ir išeminius galvos smegenų infarktus. Jie taip pat dažniausiai ištinka naktį ar paryčiui, žmogui miegant. Tai dar kartą patvirtina mankštos svarbą pabudus naktį.


Pratimo veiksmo charakteristika ir jo santykis su kvėpavimu

Norint UM metodo efektyvumą padidinti, tarp jau minėtų nuorodų reikia dar atsižvelgti į raumens darbo fazių reikšmę užsiėmimų metu. Šios nuorodos esmė: reikia siekti raumens, sąnario ar sausgyslės visų veiksmo fazių panaudojimo dirbant, t.y., palengva nuo ramybės eiti iki visiškos (ar beveik visiškos) įtampos ir taip panaudoti visas raumens veiklos fazes, per kurias, esant gerai medžiagų apykaitai, atsikurtų organų ląstelių mikroenergija ir pati ląstelė panaudotų visas veiklos fiziologines galimybes. Tai organą stiprina ir jo funkciją gerina. Todėl reikia kiekvieno arba bent kai kurio veiksmo pradžioje palengva siekti stiprios raumens įtampos ir po to visiško jo atpalaidavimo (poilsio), jį pakeičiant kitu raumeniu ar jų grupe. Užsiėmimą siūloma pradėti lengviausiu ir patogiausiu pratimu be įtampos.

Šis gebėjimas suteiktų mankštai aukštą kokybę. Tai viena iš svarbiau­sių taisyklingai atliekamos mankštos ypatybių, nes taip dirbdamas organizmas niekada nepavargsta ir ateityje jo veikla pailgėtų keleriopai. Be to, tokio fizinio darbo metu organas daugiau pasigamina prostaglandinų ir tuo pačiu stiprina priešsklerozinį poveikį kraujagyslėms. Šitaip papildant ir tobulinant UM, galima šalia judriųjų sudaryti specialių fiksuotų pratimų grupę, primenančią jogų mankštos elementus. Logiškai mąstant, naudingiausia fiksuotus pratimus kombinuoti su judriaisiais.

Dar viena svarbi nuoroda - dirbant reikia periodiškai patempti vieną galūnę, paskui kitą, trečią ir taip iš eilės, po to visą liemenį atskirai ir kartu su visomis ir pavienėmis galūnėmis. Tai tinka dirbant fizinį ir ypač protinį darbą. Kartu reikėtų derinti ir kvėpavimą: įtampos fazėje iškvėpti, o suglebimo (pasyvioje judesio fazėje) - įkvėpti. Tai labai pagerina plaučių ventiliaciją ir kraujagyslių darbą. Taip organizmas pailsi dirbdamas.

Po kiekvieno, nors ir menko nuovargio ar peršalimo, reikia atlikti visą ar dalinę universalią mankštą. Jos dėka pratimais horizontalioje ir vertikalioje padėtyje kartu masažuojant kraujagysles ir limftakius, stuburą bei žarnyną, imituojant intensyvaus juoko ar verksmo kvėpavimą sujudinamos visos organizmo sistemos ir organai. Galima pridurti ir bėgimą. UM arba mUM (kartojant ją net keletą kartų per dieną) turėtų trukti nuo kelių iki keliolikos minučių (pvz., 10 min.) ir būtinai prieš valgį arba praėjus bent trim valandoms po valgio. Pagrindinį užsiėmimą rekomenduojama atlikti ryte, po to nusiprausti po nekarštu dušu (nuo +25°C iki visiškai šalto - pagal galimybes). Taip turėtume kasdienį„kurortą" namie ir darbe. Kai kurie labai svarbūs sanatorinio kurortinio gydymosi elementai čia yra: periodiška fizinė mankšta su reikiamu kvėpavimu keletą kartų per dieną, dažnos vandens procedūros (kas 2-3 dienas).


Kalnų poveikis

Tad ką reiškia ir kokia sąsaja yra tarp gyvenimo kalnuose, tyro kalnų oro, Saulės ir ilgaamžiškumo? Šiame skyrelyje apie tai pakalbėsime. Juo aukščiau (kalnuose), tuo deguonies mažiau. Kalnų gyventojai, ganydami avių bandas, nuolat juda šitame ore. Be abejo, oras tyras. Su juo deguonies įkvepiama ne tiek daug, o aukštėliau ir gana mažai. Nepaisant žmogaus amžiaus medžiagų apykaita vyksta intensyviai, nes kraujo sandaros reguliavimas hipoksinėje aplinkoje taip puikiai pritaiko organizmo veiklą, kad audinių ląstelės ilgai išlieka aktyvios ir sukuria pakankamai energijos. Deguonies perteklius, nors ir nežymus, ląstelių medžiagų apykaitą slopina, iškreipia, pats audinys ar organas greičiau sensta. Vaizdžių pavyzdžiu galėtų būti miškininkų sveikatingumas ir amžius. Jų aplinkoje oras tyras ir gausus deguonies. Nei geresne sveikata, nei ilgesniu amžiumi miškininkai nepasižymi, nes neišnaudoja aplinkos teikiamų galimybių.

Grįžkime į kalnus. Juose daug Saulės šviesos, todėl žmonėms pavojingų infekcinių ligų yra gerokai mažiau. Be to, kalniečių gyvenimas, jų veikla vyksta tokiomis sąlygomis, kurios priverčia taupiai naudoti deguonį. Plaučiuose ir kraujotakoje susikuria nekintama būsena, panaši į būseną gilaus ir užsitęsusio juoko metu, kai atsiranda deguonies alkis ir vyrauja CO2. Fiziologams žinoma, kad organizme, ypač raumenyse, vyksta aerobinės ir anaerobinės reakcijos. Deguonies apykaita raumenyje yra susijusi su baltymu mioglobinu. Panašiai kaip kraujo hemoglobinas, jis suriša ir sudaro trumpalaikes jo atsargas.

Treniruotuose raumenyse yra, kaip anksčiau minėta, daugiau mioglobino. Vadinasi ir deguonies yra didesnės atsargos. Tokie raumenys yra geriau prisitaikę prie deguonies trūkumo (hipoksijos). Kalniečių raumenyse mioglobino yra pakankamai. Tai jiems labai praverčia hipoksinėje aplinkoje. Kalniečių organizmo audiniai ir organai taip greitai nesusidėvi, nes O2 pertekliaus jų gyvenamoje aplinkoje nebūna. Dėl susidariusių O2 atsargų raumenyse treniruoti bėgikai laimi, nes jų varžovai greičiau uždūsta. Tas pasakytina ir apie jau aprašytą kvėpavimo būdą intensyviai iškvepiant. Nepersisotinę deguonimi, kartojantis tam tikrai organizmo fizinei įtampai, išliksime jauni žymiai ilgiau ir daugiau nuveiksime.


Namie - kurortinis režimas

Kurortinis gydimasis jau susirgus būna epizodiškas. Daug geriau kai kuriuos kurortinio gydymo metodus profilaktiškai taikyti namie kasdien visą gyvenimą.

Lietuva nuo seno garsėjo kaip žemės ūkio kraštas. Tik po Antrojo pasaulinio karo intensyviau pradėjo plėtotis pramonė. Dauguma žmonių iš laukų ir gryno oro perėjo dirbti j pramonę - į uždaras patalpas, kuriose dažnai daugiau ar mažiau užterštas oras. Gamyboje vyrauja stereotipiniai darbo judesiai. Tuo tarpu kaime mechanizacija jau irgi gerokai išplitusi. Fizinių ar rankomis atliekamų darbų sumažėjo, vibracijos poveikis ir traumos - dažnas reiškinys dabartiniame kaime.

Miestų gyventojai, dirbą administracinėse, mokslo, medicinos ir kitose įstaigose, dažniausiai ilgai užsisėdi kvėpuodami tik labai paviršutiniškai, apykaitinis dujų santykis blogas. Tokiais atvejais atkreipkime dėmesį į raivulį ir žiovulį. Tai nepakankamos medžiagų apykaitos rodikliai.

Tarpukario Lietuvoje darbo sąlygos šalyje buvo ne tokios kenksmingos organizmui, nes daug darbų padarydavo pats žmogus savo rankomis arba arkliu. Oro užteršimo problemos nebuvo, nes įvairių mechanizmų ir gamyklų buvo kur kas mažiau.

Žinoma, tai nereiškia, kad esant tokioms gyvenimo sąlygoms nereikėjo rūpintis sveikata. Būdavo įvairių nervų sistemos ligų. aterosklerozės, ypač tuberkuliozės ir kitų bėdų. Buvo mažiau gydymo įstaigų. Širdies raumens infarktu, neurozinių negalavimų būdavo rečiau. Dabar, pasikeitus gyvenimo būdui, atsiradus minėtiems ir neminėtiems žalingiems veiksniams, būtina radikaliai pakeisti pažiūrą į įvairių ligų profilaktikos priemones. Anot akademiko N. Amosovo: Nelaukite, kol susirgsite, bet viską darykite, kad liga į organizmą nesugebėtų įsiskverbti! Toks šūkis nusako tikrosios profilaktinės medicinos esmę.

Dabartinį tariamą profilaktinės medicinos supratimą, ypač ne medikų, reikia koreguoti, keisti. Liga įsiskverbė. Dabartinės profilaktinės medicinos supratimu, reikia kuo anksčiau konstatuoti šį įsiskverbimą ir ligą sėkmingiau išgydyti. Kitaip sakant, reikia nepraleisti (nepražiopsoti) ankstyvosios ligos stadijos. Remdamiesi tokiu ribotu medicinos paskirties ir jos uždavinių supratimu, leisdami organizmui susirgti, dėdami viltis j ankstyvąją diagnostiką, psichologiškai nesame parengti, nepakankamai suprantame gamtos biologinius atrankos dėsnius, užmirštame rezervines organizmo galias, jo potenciją, ypač pakitus gyvenimo sąlygoms. Todėl nesumažiname ligonių eilių gydymo įstaigose, negalime apsieiti mažesnėmis pinigų sumomis gydymo reikalams, nors gydomosios medicinos mokslas ir gydymo menas labai progresuoja.

Žmogus suserga ir tuomet, kai norėdamas pasveikti, ieško atitinkamų vaistų. Visai panašu kai gaisrininkas iš miegų šoka gaisro gesinti.To žmogaus psichologija sveikatingumo atžvilgiu atsilieka nuo bendros įvairių mokslo sričių pažangos maždaug šimtu metų. Tai pasakytina ne tik apie eilinius piliečius, bet ir apie medicinos darbuotojus. Kalbantis net su gydytojais, girdimos beveik vien tik pesimistiškos senamadiškos nuomonės: Kiek yra skirta, tiek ir pagyvensim, aštuoniasdešimties metų aš nesulauksiu ir pan. Ką tai reiškia, kodėl tokia atsilikusi žmogaus psichologija? Atsakymas glūdi inertiškoje žmogaus prigimtyje.

Per daugelį amžių iš kasdienės patirties ir mokslinių tyrimų susikaupė daugybė faktų apie žmogaus organizmo fiziologiją ir nervų sistemą. Dabar jau galima teigti, jog ši milžiniška žinių kiekybė turi virsti nauja sveikatingumo kokybe, šeimoje, mokykloje, per visuomenines organizacijas, jaunimo stovyklas ir per politines partijas reikia plėtoti ir žmonių sąmonėje įtvirtinti kitokį gyvenimo būdą, jo sampratą. Kol neįsitvirtins naujos idėjos, sukeliančios sprogimą šiuolaikinio žmogaus sąmonėje, kol nebus atrasti ir nurodyti visapusiški ir nauji būdai palaikyti ir ištobulinti prigimties duotas egzistencines ir kūrybines jėgas, tol trypčiosime vietoje ir neišmušime pagrindo tam pesimizmui, kuris dvasiškai ir fiziškai mus pavergęs.

Pradėkime nuo gydytojo. Dar Šiandien dažnai duodami patarimai: ramybė, puikus miegas, gera mityba - tai jums padės. Šių patarimų kilmė istoriškai turi realų pagrindą, siekiantį baudžiavos laikus, kai gyvenimo sąlygos buvo sunkios, žemelę maitintoją įdirbti reikėdavo jaučiu, arkliu ir žmogaus rankomis. Derliai ne visada būdavo gausūs.

Justino Marcinkevičiaus dramoje Mažvydas toks valstietis varguolis gražiai pavaizduotas. Žinoma, pervargęs, pusbadžiu gyvenantis žmogelis greičiau susirgdavo negu sotus ir pailsėjęs. Todėl ir minėti gydytojo patarimai būdavo teisingi. Dabar gi priešingai - žmonės maistu apsirūpina pakankamai ir raumenų energijos eikvoja nedaug. Štai lazdos antrasis galas muša žmogų. Vadinasi, pirmąjį patarimą reikia keisti kitu: ramybė kenksminga, o antrąjį - saikingai maitinkitės!

Net ir nestipriai veikiantis, bet perdozuotas vaistas gali virsti nuodu. Taip atsitinka ir su per dideliu nejudrumu bei gausiu maisto vartojimu arba persivalgymu. Organizme atsiranda minėti tarpiniai apykaitos produktai ir jie pradeda užkimšinėti medžiagų apykaitos „mašinos mechanizmus", trukdyti darnų „besisukančių ratelių" darbą. O netobulai veikianti ši „mašina" pati pradeda braškėti, tratėti. Dėl to organizmas darosi neatsparus įvairioms infekcijoms, nes sutrinka imunitetas, silpsta adaptacinės ir trofinės reguliacijos aparatas, vyksta įvairūs degeneraciniai audinių procesai. Jei žmogus nemiršta nuo ūminių ar infekcinių ligų, tai greičiau sensta dėl toksinių, trofinių sutrikimų.

Tam šlakui iš organizmo išskirti neveltui siūlomos įvairios dietos, iškrovos ar bado dienos. Žinoma, tai dalinė ir tik laikina priemonė. Be to, ir ji yra lyg lazda dviem galais.

Tad ką daryti - ypač sergantiems lėtinėmis ligomis? Gydytojai siūlo kurortinį-sanatorinį gydymą su atitinkamu maistu (kaip paprastai - be gyvulių riebalų), vandens procedūromis ir gydomąja mankšta. Bet tai epizodinė priemonė ir labai reta, ne visiems įmanoma.

Čia vėlgi pagelbsti UM. Išeitis viena - kai kuriais kurortinio gydymo metodais reikia naudotis namie, ir kasdien. UM pratimai, dozuota visavertė mityba, kai kurios vandens procedūros (šiltas-šaltas vanduo) ir kvėpavimo būdas pašalins sąnarių skausmus, galvos svaigulius, sustiprins širdies darbą, vidaus organų funkcijas, dings įkyrus nuovargis. Atsiras naujų jėgų. Dėkosime Aukščiausiajam už suteiktą pagalbą, norėsime dirbti ir kurti. Štai todėl kurortinis gydimasis būtinas namie visą gyvenimą.

Šiuo UM metodu ir gyvenimo būdu pasieksime žmogaus gyvenimo prailginimo, dvasinės ir fizinės sveikatos pagerinimo daug sėkmingiau nei žmogaus klonavimo metodu. Pastarajame daugiau atsispindi žmogaus sugebėjimai ir jo revoliucinės užmačios, o ne Dievo evoliucinės kūrybos eiga.

Kas žino, kur tie revoliuciniai užmojai nuves? Jų padariniai nenuspėjami. Daugelio revoliucijų (socialinių, technologinių) padarinius žinome iš knygų ir žmonių pasakojimų. Vykstančias revoliucijas stebime ir dabar. Atrodo - nesidžiaugiame!

Juo labiau biologinės revoliucijos yra pavojingos, nes čia, siekiant įspūdingų ir šturmuojančių rezultatų, nėra laiko ir vietos dvasiniam susikaupimui bei apmąstymui Dieviško kūrimo kelyje. Tai gali atvesti į Dievo duotos žmogui laisvos valios pasirinkimo klaidą (analogija į Adomo ir Ievos laisva valia žengtą klaidingą žingsnį). Amžinaisiais dalykais rizikuoti nevalia. Žmogaus dvasios, doros ir meilės klonuoti nepavyks, nes tai amžinieji ir be ribų tobulėjantys dalykai!


Skausmas

Vyrauja įsitikinimas, kad skausmas rodo ligą arba bent jos pradžią. Skausmai būna dvejopi. Vieni skausmai savaime (be mums žinomų priežasčių) atsiranda ir išnyksta. Kiti jau rodo ligos pradžią, net ligą. Pirmieji atsiranda dėl laikinų išorinių ir organizmo vidinių priežasčių. Žmogų veikia atmosferos sąlygų pokyčiai, elektromagnetiniai virpesiai ar Saulės mikrobangų audros ir kt. Šioms priežastims dingus, esant aktyviai organizmo adaptacijai, minėti skausmai išnyksta.

Tokie nesveikatos svyravimai, sakyčiau, kaip vandenyno potvyniai pasireiškia periodiškai, tik skirtingu intensyvumu ir besikaitaliojančiose kūno vietose - kiekvienam žmogui kitaip. Tokie sveikatos sutrikimo pojūčiai, nesiimant priemonių sustiprinti organizmo atsparumą, jo gynybą ir apsaugą, gali virsti rimta liga. Dėl tų pačių ir panašių priežasčių šis nesveikatos antplūdis gali pasireikšti bendru silpnumu, pablogėjusia nuotaika, įvairių kūno vietų skausmais, energijos ir iniciatyvos stoka, padidintu jautrumu, temperatūros kitimais, nervingumu, pasikartojančiais galvos skausmais ir svaiguliu, atminties nusilpimu, lėtiniu plaučių uždegimu, obstipacijomis (vidurių užkietėjimu), skausmais stubure („radikulitais"), alerginėmis ligomis ir kitkuo.

Kad liga į organizmą neįsiskverbtų, kad visokiems gyvenimo sunkumams žmogus galėtų lengviau atsispirti, kad būtų atsparus tai gausybei jo tykojančių ligų, kad kraujagyslės taip greit nesentų, reikia išjudinti organizmo rezervines jėgas, stiprinant imunitetą ir gebėjimą adaptuotis, ilgai išlaikant kraujagyslių elastingumą ir gerą širdies raumens mitybą. Tai tikslas, kurį reikia pasiekti. Reikalingus tam tikslui vaistus organizmas puikiai moka pasigaminti ir jų naudojimą reguliuoti. Anksčiau jau minėta, jog nereikia organizmui kliudyti. Priešingai - reikia padėti. Tokią visapusišką ištobulintą pagalbą turime. Tai universalioji mankšta (UM). Ji talpina savyje visus reikalingus būdus, kaip to pasiekti. Žmonių patarlė kantrybė - dorybė čia labai tinka. Atskirus skausmus galima pašalinti kantriai naudojant UM ir skaudamą vietą veikiant vietiniai (lo­kaliai), pažadinant audinio mitybą ir vietinius reguliacijos mechanizmus. Artrozės, raumenų skausmus lengviausiai galima pašalinti tik tokiu apjungtu būdu. Tačiau taip dirbant būtina kantrybė. Kartu tobulėja pats žmogus ir dvasiškai.

Tad ne epizodinio (pavienio), bet nuolatinio namie ir darbe kasdien naudojamo UM ir mUM metodo reikšmės gyvenime niekaip nepervertinsi.

Žinoma, sveikatai palaikyti žmogus sugalvojo daug mankštos būdų. Specialistai siūlo bei reklamuoja įvairius žaidimus kamuoliu, be kamuolio, bėgimą, greitą vaikščiojimą, vadinamąjį „kultūrizmą", jogų gimnastiką ir kita. Nė vienas minėtų ir neminėtų metodų toli gražu neapima ir nesujudina daugumos organizmo sistemų reikiama įtampa, tinkamai jas kaitaliojant fizinio krūvio metu. Kaip nesinaudotume minėtais metodais, organizmo sistemose ir organų grupėse fizinė įtampa paskirstoma labai nevienodai, tos įtampos kaita nepakankama arba kai kuriose organizmo sistemose jos visai nėra. Kai kurios sistemos ir organai funkcijos atžvilgiu pertempiami, pervarginami, kiti dirba nepakankamai arba tos įtampos kaitaliojimas labai menkas. Dažnai organų funkcija tetarnauja tik kitų sistemų ar organų veiklai gerinti. Tuo tarpu visuotinė medžiagų apykaita užmirštama arba apie tai tiesiog negalvojama. Dažnai taip būna ir su didžiuoju sportu. Nors jis gyvybiškai žmonijai nėra reikalingas, tačiau juo labai žavimasi, kaip Romos imperijos laikais gladiatorių kovomis. Žinoma, tai parodomasis ir labai protingai užsiiminėjant sveikatą maždaug iki trisdešimt metų stiprinantis sportas, iškraunantis jaunimo energijos perteklių. Kiekvienas aktyvus didžiojo sporto organizacijų narys, norėdamas turėti gerą sveikatą ir ilgai kūrybingai gyventi, turi rūpintis išlaikyti gerą medžiagų apykaitą visose organizmo sistemose ir organuose. Pirma, taip darydamas, jis daug metų tvirtai pirmaus varžybose, antra, baigęs didžiojo sporto karjerą išliks sveikas. Dabar ką mes gyvenime matome? Dauguma vadinamųjų „sportininkų pensininkų" nepasižymi gera sveikata ir ilgu amžiumi. Tos begalinės pastangos per ilgesnį ar trumpesnį laiką juos fiziškai ir dvasiškai išsekina. Žmonių sąmonė ir dėmesys nukreipti ne visai tinkama kryptimi. Pvz., medžiagų apykaitos, nervų sistemos ląstelių mitybos ir restitucinių procesų pagreitinimo, kraujagyslių masažo (sudarant kraujo stulpelio padidintą spaudimą mechaniniu būdu į kraujagyslių-kapiliarų sieneles), stuburo ir nervų šaknelių mankštos metodai neištobulinti, mažai apie tai kalbama. Mankšta-masažas, tai yra šių dviejų metodų derinys, nepakankamai akcentuojamas. Jei kai kas ką nors ir daro, tai tik pripuolamai ir nesistemingai. Jau įsitikinta, kad mankšta-masažas puikiai veikia stuburo ir nervų šaknelių bei kitų nugaros audinių mitybą, reguliuoja vegetacinės sistemos veiklą, pagerina pilvo ertmės organų darbą, pašalina stenokardijos ir širdies raumens infarkto pavojų. Derinant mankštos judesius su masažu, pvz., kojų, ypač blauzdų, galima išvengti venų išsiplėtimo, o venoms jau išsiplėtus galima sulaikyti progresavimą.

Šis metodas yra išbandytas gyvenime su pusiau laisva atlikimo schema, kurią galima taikyti individualiai kiekvienam asmeniui pagal jo reikmes, charakterį ir psichologinius ypatumus, amžių bei negalavimus ar treniruotumo laipsnį. Kadangi šis metodas yra kompleksinis - jį sudaro visą organizmą apimanti ir periodiškai kartojama mankšta su intensyvaus kvėpavimo juoko arba verksmo (pagal J.Vilūną) imitacija*, kraujagyslių masažas, vandens procedūros, dirginančios kraujagyslių kapiliarus ir odos nervų receptorius, - jis labai teigiamai fiziškai ir dvasiškai veikia visą organizmą, tai jo pavadinimas Universalioji mankšta, manau, nebus paikas, garsiai skambantis žodžių junginys, bet iš tiesų nusakantis pačią metodo esmę.

* Intensyvaus juoko metu kvėpavimas vyksta taip: iškvepiant pilvo sienelė refleksiškai patraukiama nugaros link, t.y., įtraukiama; tada diafragma pakyla ir užima apatinę krūtinės ląstos dalį, suspausdama plaučių apatines dalis. Visa krūtinės ląsta susiaurėja ir likusios plaučių dalys taip pat suspaudžiamos. Šių intensyvių kompleksinių judesių metu iškvepiamas visas išnaudotas oras. Tik atsiradus stipriam naujo oro poreikiui prasideda įkvėpimas, diafragmai nusileidžiant ir atpalaiduojant apatines plaučių dalis, kartu spaudžiant pilvo ertmės organus žemyn, pilvui pasipučiant. Pirmiausia oru užpildomos apatinės plaučių skiltys, paskui vidurinės, paskiausiai plaučių viršūnės. Iškvėpimo laikas yra ilgesnis už įkvėpimo laiką. įkvėpimas greitas, atliekamas pro nosį ir burną (gal išimtis žiemą) staiga.

Paauglio ir jaunuolio amžiuje fiziniai duomenys ir visapusiškas pajėgumas tam tikrame tarpsnyje savaime auga, juo labiau užsiiminėjant UM. Vėliau tie duomenys nustoja augti ir lieka tam tikrą amžiaus tarpsnį viename lygyje. UM uždavinys yra šį lygį, jei jis yra pakankamai aukštas, išlaikyti kuo ilgiau, o jei buvo žemas, tai nors kiek jį padidinti ir gautą rezultatą taip pat kiek galima ilgiau išlaikyti. Be UM fiziniai, o dažnai ir psichiniai duomenys mažėti pradeda labai anksti - maždaug nuo 30-40 metų amžiaus. Tokia prasme šią amžiaus atkarpos ribą junta turbūt kiekvienas žmogus.

Taigi universaliosios mankštos metodo tikslas yra intensyvinti viso organizmo medžiagų apykaitą ir stiprinti reguliaciją, adaptaciją bei imunitetą, pažadinant organizmo rezervines ir potencines jėgas žmogaus amžiui ir kūrybinei veiklai prailginti. Tai ne tik fizinės, bet ir dvasinės mankštos būdas, nes kartu ir dvasinė pusiausvyra bei veikla sustiprėja įvairiais atžvilgiais. UM - tai kompleksas priemonių.

Šis kompleksas susideda iš judrių ir fiksuotų, visą organizmą apiman­čių fizinės mankštos pratimų, naudojant paties kūno svorį - gravitacinę traukos jėgą, atitinkamą kvėpavimo techniką, apyšilčio vandens procedūras. Šiam metodui būdinga vyraujanti horizontali kūno padėtis. Pastaroji daugeliui pratimų yra pradinė padėtis.

Visas šis pratimų kompleksas yra tarsi medis: kamienas, šakos, šakelės. Nauji pumpurai, žiedai ir lapai pagausinami užsiėmimų metu. Tai ne tik sveikata, bet ir kūryba, kuri patraukia kiekvieną pradėjusį tuo gyventi.

Skaitytojau, būk pakantus ir suprask, kad žmogus yra panašus į savo Kūrėją; jo mintys ir vaizduotė yra neribotos, begalinius tolius pasiekiančios akimirksniu ir jo kūryba tęsis amžinai. Jo mintys tampa žodžiu, o žodis kūnu. Mes dalyvaujame toje amžinojoje kūryboje ne izoliuotai, bet tame Absoliute. Prašydami Aukščiausiojo pagalbos mes tiek sukonkretizuojame savo dvasines jėgas, kurios jau įsilieja į visuotinį vyksmą, kad galime tikėtis mūsų pastangų įsikūnijimo, žinoma pozityvia prasme žmogų iškeliant, bet ne jį sunaikinant. Tad savo pastangas, savo vaizduotę geriau susieti su visuotine kūryba nei likti nuošalyje.

Toliau pateikiama pratimų vaizdinė iliustracinė medžiaga.

058-p.115-148


Protas ir jausmai

(vietoj epilogo)

Po užsiėmimų, ypač rytinių, taip lengva ne tik kūnui, bet ir sielai, tokios skaidrios mintys ir didingi pasiryžimai, daug mažesnės atrodo visos bėdos, iš dalies nublanksta nemalonūs psichologiniai išgyvenimai, atslūgsta įtampa, kuri kaip metaliniu varžtu buvo suveržusi galvą. Pasaulis atrodo šviesesnių, džiugesnių spalvų, nyksta pagiežos ir keršto jausmai, nes lengva atskirti esminius dalykus nuo ne taip reikšmingų arba ir visai menkaverčių, kurie iš vakaro dar jaudino ir dirgino vaizduotę. Po UM blaivus protas vyrauja, ir jausmai, kurie taip dažnai diktuoja mūsų sprendimus ir poelgius, lengvai paklūsta jam.***

Kodėl žmogų užvaldo svajonė apie beribius tolius, neištirtas ir nežinomas gamtos paslaptis, kodėl tos svajonės traukia ryžtis nugalėti visas kliūtis ir eiti pirmyn, nors nežinia kas ten laukia - džiaugsmas ar liūdesys, o gal net žūtis? Tačiau tie žygiai atliekami Kūrėjui skatinant ir kviečiant. Tuo keliu einant patiriamas didžiulis kūrybos džiaugsmas.***

Mūsų garsaus filosofo, dramaturgo, visuomenes veikėjo Vydūno užburiantys žodžiai: Sveikata, jaunumas, grožė telydi mus.... Dirbkime ir gyvuokime asmenei, Tėvynės ir žmonijos labui. Nebūsim pikti ir meilė ims viršų.

Tuos žodžius dvasingai sutvirtina paskutinės eilutės iš Vydūno Lietuvių giesmės:

O meilė, ką yra

Pati aukšta šviesa

Lai šventina Ir laimina

Visus ir Lietuvą

Tėvynę Lietuvą

 

Baigsime knygą Vytauto Mačernio eilėmis:

Mes nežinom kam, bet gyventi.

Kurt ir juoktis pasauly - puiku,

Nes ir tai, ką mes esam iškentę.

Vienąsyk prasiveržia džiaugsmu

Mes nežinom kodėl,

bet darbuotis per šešias įtemptas dienas

Tenka mums. Ir tada vainikuoti

Galim švęsti šventes prabangias.

Mes nežinom kaip, kuo būdu,

Bet vien ieškantį glosto švelniai

Po gilių abejonės naktų

Purpuriniai tiesos spinduliai.

Ir pro ašarų tyrus lašus

Šviečia aukštas

Ramybės dangus. 

Kaip minties, taip ir Dievo nesuvokiame ir nesuvoksime, tačiau Jo veikimą būtinai jaučiame ir jausime, nes pirmosios priežasties negalime paneigti. Minties kokybė priklauso nuo sielos kokybės. Ji - dar didesnis stebuklas, nes siela yra daugialypė. Tai žmogaus kūrybos pagrindas. Galima sakyti, tokia yra žmogaus ir Pasaulio ontologija.

Literatūra PDF p151-152

Шаблоны joomla скачать здесь