Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Rojaus kelias

Rojaus kelias

Esu laimės kūdikis. Gimiau sekmadienį, 1910 metų birželio 19-ąją, ryte, tiesiog su saule. „Sekmadienį gimęs vaikas - laimės kūdikis", - sakydavo mano motina. Taip mūsų krašte buvo manoma, ir aš tuo visada tikėjau. Nežinau, kas vadinama laime. Šiaip ar taip, per visas audras ir visus sąmyšius, kuriuos žmonės patyrė mano tėviškėje, man sekėsi.

| pasaulį atėjau galva į priekį. Buvau antras vaikas. Iki manęs buvo gimusi dar mergaitė, bet mirė vos keturiolikos dienų. Taigi aš buvau vyriausioji. Po poros metų gimė brolis Artūras, o vėliau tėvai įsivaikino dar ir giminaičių berniuką Valterį.

Mano motina visuomet tvirtino, kad buvau bjaurus vaikas. Anuomet kūdikiams virdavo košę, ją įvyniodavo į marlinį sku­durėlį ir kišdavo vaikui į burną vietoj žinduko. Aš jį išspjau­davau ir paleisdavau gerklę. Nenorėjau jo, ir gana. Ir daržovių sriubos, kai paūgėjau, nemėgau. Jie net laikydavo mane alka­ną, kad vakare tos sriubos valgyčiau. Bet aš jos nevalgiau. Nenorėjau, ir baigta.

Užtat brolis buvo paklusnus vaikas. „Artūrėli, valgyk, Artūrėli, gulkis!" Ką jam motina liepdavo, viską darydavo. Kartą, kai jau ėjo į mokyklą, kažką iškrėtė. Tai motina jam liepė: „Eik, atnešk rykštę, aš tau parodysiu, kaip neklausyti!" Artūrėlis išėjo, o motina jį pamiršo. Ji visad be paliovos triūsė. Pusę dešimtos valgėm priešpiečius, dvyliktą - pietus, pusę keturių gėrėm kavą, kaip kasdien. Vakare mato ji Artūrą troboje su rykšte belaukiantį. Jis vis laukė ir laukė. Toks jau jis buvo.

Artūras visad buvo geras, o aš - padauža. Žinau, kad Artūras tupėdavo kieme tykodamas perekšlės. Kai niekas nematydavo, nusukdavo viščiukui sprandą. Tada jis ėjo ketvirtus, aš - šeštus. Bausdavo mane, kam jo neprižiūriu. Pylos gaudavau nuo tėvo, jis buvo už tai atsakingas. Sučiupdavo mane už plaukų ir lup­davo be ceremonijų.

Mano pirmieji atsiminimai siekia laikus, kai tupėdama vir­tuvėje po stalu klausydavau, ką kalba suaugusieji. Kai ateidavo kaimynai, visuomet atnešdavo naujienų. Tada pasislėpdavau virtuvėje. Kartais motina mane išvarydavo: „Lėne, čia ne tau!" Tai man nepatiko. Kodėl jie turėtų kažką nuo manęs slėpti?

Mūsų kaimas vadinosi Bitėnai ir tada priklausė Rytprūsiams. Jis buvo įsikūręs prie Nemuno, didelės upės. Upė darė per mūsų pievas nedidelį gražų vingį ir neretai galėjo būti grėsminga. Priešais mūsų namą į Nemuną įteka upelis Bitė. AŠ dažnai stebėdavausi, kodėl mūsų Nemunas taip menkai apdainuotas. Juk apie Reiną ir Dunojų tiek dainų sudėta! „Prie puikiojo žydrojo Nemuno" irgi gerai skambėtų. Poetai mums paliko tik Von der Maas bis an die Memel* Bet tai ne daina, o him­nas.** Gal politikos čia ir nereikėtų kišti, bet ji ne kartą pakreipė mano gyvenimą kira linkme. Gerai prisimenu, kaip mums teko bėgti. Man buvo ketveri, broliui dveji. Tėvas ka­riavo, ir mama liko su mumis viena. Buvo prasidėjęs pasaulinis karas, tas pirmasis, o tai reiškė: ateina rusai. Kilo sąmyšis. Mo­tina pakinkė gerąjį vežimą, susisodino vaikus, sukrovė ryšulius ir išvežė mus per Nemuno tiltą Tilžės ir Kalkapių link, ten gyveno mūsų giminės. Ji mus pas juos paliko, o pati apsisuko ir - atgal į Bitėnus. Reikėjo paleisti gyvulius. Dar ji norėjo paslėpti sidabrą, užrakinti spintas ir duris. Kai viską atlikusi jau grįžo per Rambyno pievas, staiga išgirdo Stavaj! Stavaį! Priešais išdygo šautuvai ir svetimi veidai. Vėliau ji mums ne kartą pasakojo apie tai. Praėjo ketvertas metų, kol vėl ją išvy­dom. Rusai suėmė ją, porą kitų moterų, kaimyną Martyną Jankų, surinko arklius ir vežimus. Iš pradžių suimtuosius nu­vežė į Tauragę, į kalėjimą, po to visus išvežė į Rusiją.

 

* Memel - Klaipėda ir Nemunas {vok., čia ir toliau pastabos vertėjo).

** Lietuvių tautosakoje Nemunas apdainuotas plačiai, tačiau aprašo­muoju laikotarpiu vokiškose Rytprūsių mokyklose lietuviškos dainos nebuvo žinomos, o gyvoji kaimo dainavimo tradicija beveik sunaikinta germanizacijos ir pietizmo šalininkų, maniusių dainavimą esant nuo­dėme. Kad to meto Rytprūsių kaime dar buvo dainuojama, rodo ir bitėniškio Martyno Jankaus bei kitų rinkėjų užrašytos lietuvių dainos, kurios dažnai apdainuoja Nemuną.

 

Mudu su Artūru likome Tilžėje. Bet ir čia atėjo rusai. Miestą užėmė kariuomenė, tiesa, neilgam. Vėliau, mokykloje, mokė­mės, kad Hindenburgas prie Tanenbergo sutriuškino rusų ka­riuomenę. Mano teta nuolatos kartodavo, kad rusai dažniausiai elgėsi deramai. Kai vokiečiai su jais sveikindavosi „Labas ry­tas", tie atsakydavo mandagiai, kaip tikri ponai. Apsiėjo be žudynių ir žiaurumų. Mano mažasis brolis kiekvieną dieną stovėdavo prie vartų ir pamatęs rusų kareivį šaukdavo jam įkandin: „Pasakyk mano mamai, kad grįžtų namo!" Turėdavau jį už apykaklės laikyti, kad neįkristų į pakelės griovį.

Vėliau giminaičiai išreikalavo, kad paleistų mūsų tėvą. Jis grįžo po trijų keturių savaičių ir parsivedė mus namo. Kartu parėjo ir mamos motina, ji šeimininkavo mūsų namuose per visą karą. Senelė buvo stipri moteris. Tačiau ir ji sirgo, paval­giusi viską išvemdavo. Kiekvieną sykį šitaip galuodavosi. Aš tuo pasinaudodavau, o ji mane bardavo: „Lėne, tu negali daryti visko, ko tik užsigeidi!" Aš išbėgdavau į sodą, krisdavau į krūmus šaukdama: „Kur tu, mama!" Tuomet maniau, kad rėkimas padeda. Visa tai skaudino senelei širdį, bet juk ji turėjo žiūrėti, kad namuose būtų tvarka.

Pirmąją dieną mokykloje prisimenu gerai. Mane lydėjo tėvas. Eiti buvo netoli. Jo žingsniai platūs. Tėvas žirgliojo pirmas, o aš kicenau iš paskos. Lentelė po pažastim, kempinė ir pagalvėlė tabalavo palei žeme. Tie daiktai šmėžavo man prieš akis ir kėlė juoką. Pirmą dieną sėdėjau tyliai ir tik spoksojau į lentą, prie kurios vaikščiojo mokytojas. Antrą dieną buvo kiek lengviau, o paskui visai gerai. Buvau mokinė, ir tiek. Namuose sėsdavau j sūpuokles ir mokiausi dainuoti: Kuckuck, Kuckuck, ruft's aus dem Wald. Supantis ir skaičiuoti puikiai sekėsi: viens - du, pir­myn - atgal, aukštyn - žemyn, iki šešių ar dvidešimties ir atgal.

Nuo motinos paštu atėjo žinia, kad ji dar gyva. Ji dirbo ligoninėje netoli Saratovo. Rašė apie sužeistuosius ir mirš­tančius. Ne vienam ji akis užspaudė. Dar yra jos nuotrauka seselės drabužiais. Vėliau motina gyveno viename dvare, dirbo valdytojo padėjėja. Ten ji visko prisižiūrėjo.

Pas mus gyveno mergaitė iš vakarinių Rytprūsių, storoji Berta. Ji visada mūvėjo kelnėmis ir buvo vaikiško būdo. Mudvi su ja sutarėme, ruošėmės nupinti girliandą „Sveiki atvykę!" Tačiau lauktoji diena atėjo visiškai netikėtai. Buvo Sekminės, ir aš, kaip kiekvieną sekmadienį, buvau išlėkusi į kaimą. Kažkas šūktelėjo: „Bėk namo, tavo motina grįžo!" Lėkiau lyg žaibas. Parbėgau ir sustojau tarpdury: aš jos nepažinau. Motina vilkėjo gražų kostiumėlį, šviesiai ar tamsiai mėlyną, ir kalbėjosi su senele. Įžengiau nenoromis. Kažkas buvo ne taip, kažkas ne­įprasta. Stovėjau kaip baslys. O mano brolis, tas tai bematant patikėjo, nors jos beveik neprisiminė.

Motina iš Rusijos parsivežė pomėgį kavai. Tėvas kava šlykš­tėjosi, gėrė tik cikoriją. Kartą per savaitę ji kviesdavosi sveti­muosius, kaip aš juos tada vadindavau, kortuoti. Ateidavo mokytojų žmonos ir kiti, visi norėjo pasiklausyti istorijų iš Rusijos. Mums, vaikams, irgi buvo įdomu. Mūsų namuose prasidėjo kitoks gyvenimas. Motina atnaujino ūkį. Viskas ėjosi sparčiau ir linksmiau.

Mūsų sodyba stovi prie lauko keliuko, pačioje jo pradžioje. Už jos - Keliotačių, kiek toliau - Balniaus trobos. Kristupas Balnius nuolatos gyrėsi savo rinktiniais galvijais, jo valdos buvo didžiausios kaime. Mūsų tėvas didžiavosi savo trakėnais. Mes turėjome šimtą margų ariamos žemės ir pievų ir buvome vi­dutiniokai. Mažiausią ūkį turėjo Keliotačiai, bet man jis buvo mieliausias. Ten augo trys mergaitės ir du berniukai. Su jais prabėgo visa mano vaikystė ir jaunystė. Aš neturėjau sesers, todėl pavydėjau trijų mergelių kiemui.

Keliotačių vyriausioji buvo vardu Lidija, švelni, graži mer­gaitė tamsiai rudomis kasomis. Kartą ji pareiškė esanti iš mūsų keturių gražiausia ir protingiausia. Mes įsižeidėme, nors tai turbūt buvo tiesa. Elzė, vidurinioji, pynė plaukus aplink ausis lyg kokias sraiges ir buvo tikra namų šeimininkėlė. Luiza, mes ją vadinom Lyze, turėjo šviesias garbanas. Vienoje mokyklinėje nuotraukoje ji stovi užsimerkusi, todėl mano motina ją praminė aklu angelėliu. Tai labai tiko švelniajai Lyzei. Mes sutarėm. Keliotačių mergaitės grojo fisharmonija, aš - smuiku. Kai tik turėjome laiko, vis grojome ir dainavome. Todėl mūsų keliuką praminė gražiu Rojaus kelio vardu.

Mūsų motina mylėjo vaikus ir jie nuolat aplink ją sukiodavosi. Ji visada turėdavo atsidėjusi kokį gabalą pyrago ar ledinukų. Tėvas buvo kitoks, jis norėjo, kad ūkyje būtų tvarka. Tėvas pa­šėldavo, jei berniukai ant nušluoto tako numesdavo kokią šakelę ar akmenuką. Tai jam netiko. Duobutės, kurias išrausdavom žaisdami akmenukais, jam buvo baisiau už kurmiarausį.

Šeštadieniais apsišluodavome, o kartais ir apsigrėbdavome. Vakar eidama Rojaus keliu pagalvojau, kiek laiko prabėgo nuo tada, kai mes su Lyze čia darbavomės šluotomis. Joks žmogus nesuskaičiuotų. „Šiandien Rojaus kelias lyg koks takas sengirėje", - neseniai parašiau Lyzei. Kasdien vedu savo karvę Rozą ganytis į Balniaus pievą. Pro buvusio Keliotačių namo prieangį, kur dabar tik dilgėlės keroja. Reikėtų jas iškapliuoti, sakau vis sau. Kelintą jau kartą? Dilgėlės visai užgožė kriaušę, ji jau ne-bemezga. Anksčiau vedė mažas geltonas kriaušytes, kurių Keliotatienė vonelėje atsiųsdavo mūsų motinai dovanų. Aš dar prisimenu viską, kas čia kaip buvo. Kur stovėjo kiaulidė, geležinė pompa, kur nakvojo samdiniai, - viską. Balniaus virtuvė buvo pačiame priešakyje, ir mes girdėdavome indų barškėjimą. Išliko tik kiemo vartai, nes sovchozas laikė už sodybos savo gyvulius ir norėjo, kad jie būtų uždaryti. Šiaip viskas sugriauta, išplėšta. Daugiau kaip pusė Bitėnų sodybų visiškai sunaikintos. Kad ten kažkada žmones gyveno, rodo tik alyvos. Jos ten dar tebeauga, kiekviena šeima tada jas palangėje sodindavo.

Bitėniškiai išblaškyti po visą pasaulį. Daugelis Vakaruose, pirmiausia Vokietijoje. Kosgalvių Elzė, ta, kuri už Adomačio ištekėjo, gyvena Floridoje. Fricas Busmanas turėtų būti Af­rikoje. Gerolis neseniai atsiliepė iš Braunšveigo. Kai paštas vėl ėmė laisvai keliauti, aš bemaž žinau, kas iš bitėniškių dar gyvas. Iš Rojaus kelio tik Lyzė dar gyva. Ji gyvena Pfalce, mažame miestelyje Frankentalyje. Ji vis rašo, kad apsiverkia skaitydama mano laiškus. „Kai gaunu tavo laišką, vėl man tėviškė atgyja. Tuoj pat lėkčiau namo". Aš ją suprantu. Ji mena kiekvieną takelį, kiekvieną kvailystę, kurią iškrėtėme, ką gera ir ką bloga darėme, - viską. Jeigu laisvė į Lietuvą būtų grįžusi anksčiau, Lyzė bematant būtų sėdusi į traukinį ir atvažiavusi. Bet dabar jau nėra jėgų. Laiške prieš Velykas jai rašiau: „Nepykdyk ma­nęs, Lyze, neišeik pirma. Tu už mane jaunesnė".

Aš namuose. Vienintelė bitėniškė, kuri dar gyvena savo namuose.

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias