Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Antrasis karas buvo kitoks

 

Antrasis karas buvo kitoks

Virš mūsų galvų nuolatos kybojo Damoklo kardas. Aš mylėjau gyvenimą ir vis galvojau: „Dieve, tu turi mums padėti". Visi mes norėjome, kad šie laikai kuo greičiau pasibaigtų. Daugelis žmonių vargo, daugeliui kažkas slėgė širdį. Dangus težino, iš kur turėjau drąsos tenai pasilikti. Tik Konstantinas, tik jis buvo priverstas sprukti. Lietuvių patriotui likti Smalininkuose buvo pernelyg pavojinga. Gali elgtis kuo atsargiausiai, bet išsprūs koks žodis - ir baigta!

Mano motina kreipėsi į darbo biržą Tilžėje ir paprašė atsiųsti į Bitėnus žemės ūkio darbininką. Kaip ir tikėjomės, jie nieko neturėjo. Vyko karas, ir vyrų buvo likę nedaug, o tuo metu svetimšalių darbininkų dar neturėjo. Tada motina užklausė apie kažkokį Kondratavičių - mat viena ausimi girdėjusi, kad jis laisvas. Pasisekė, ir Konstantinas paskutinius karo metus pra­leido mano tėvų ūkyje.

Karas pas mus atėjo per patį 1941-ųjų viduvasarį. Dar gerai prisimenu, kaip jis prasidėjo. Vakarais po mūsų langais gulėjo pasirengę kareiviai. Jie buvo apsivilkę maskuojamais drabužiais ir kartą mane įspėjo, kad kitą dieną prižiūrėčiau vaikus: „Būkite atsargūs! Tai prasidės šiąnakt, apie trečią valandą". Jau švito, kai prasidėjo susišaudymas. Vakare atgal grįžo sužeisti karei­viai. Vėliau frontas pasistūmėjo, ir mes Šeimininkavome toliau.

Niekuomet nepamiršiu tų riksmų pirmąją karo dieną. Riks­mas, o Tėve danguje, buvo toks, kad galėjai išprotėti! Taip anapus sienos rėkė žydai. Jie klykė ir klykė Jurbarke ir visuose mažuose aplinkiniuose miesteliuose. Juos varė iš visur. Žydai turėjo patys išsikasti duobes, ir į jas juos sumetė gyvus. Ir mūsų Smalininkų žydai, kurie persikėlė ir apsigyveno anapus sienos, patyrė tą patį. Klara Berlovič, iš kurios pirkome namą, irgi buvo ten. Jos sesuo, ponia Simon, vis būdavo keistai linksma. Greta mūsų ji turėjo audinių parduotuvę ir augino tokią mielą dukrytę Evą. Ponas Simonas tarnavo vokiečių kariuomenėje, daug aukojo Reichui. Niekas nepadėjo. Sušaudyti juos teko keletui muitinės ir policijos tarnautojų iš Smalininkų. Jie buvo priversti, tiesiog jiems įsakyta, ir viskas. Vienas, grįžęs namo, verkdamas pasakojo: „Išprotėsiu! Nuo viso to gali tikrai pasi­maišyti“. Tas vyras matė, kaip prie kapo duobės atitempė mažąją Evą. „Bėk šalin, mergaite! Bėk, aš tavęs nemačiau!“ „Ne, - atsakė ji, - kur mano mama, ten ir aš!“ Jos apsikabino ir kartu nugriuvo į duobę.

ištisomis naktimis neturėjome ramybės. Gerai neprisimenu kada, bet dar gerokai anksčiau, sapnavau Gerhardą Fabijaną, savo vaikystės draugą. Sapne jis priėjo prie manęs, ne per duris, o kiaurai sieną, lyg būtų prasibrovęs per akmenis. Sukilo dul­kės, ir jis pasisukęs į mane tarė: „Lėne, pakliuvau į bėdą. Pa­kliuvau į baisią bėdą“. Ryte pagalvojau: ką tai galėtų reikšti?

Antrasis karas buvo kitoks negu pirmasis. Mes tai pajutome greitai. Motina man pasakojo, kad tą 1939-ųjų dieną, kai vyko prijungimas, Gerhardas su savo broliais pabėgo į Tauragę. Prieš tai dar kaime išdalijo atminimo dovanėles. Man paliko si­dabrinį servetėlių laikiklį. Kartu išvažiavo ir Kurtas su savo žmona Klere, ūkininko Merkelio dukra, ir dar visai mažais dvynukais. Pasienyje pareigūnas bandė ją perkalbėti: „Pasi­likite! Esate tikra vokietė, ir niekas jums nieko nedarys“. Į tai Klerė atsakė: „Esu pernelyg vokiškai išauklėta, kad palikčiau savo vyrą likimo valiai, kai tas pateko į bėdą“. Tauragė, kaip ir Jurbarkas, buvo anapus sienos.

Kažkas iš bitėniškių tą 1941-ųjų vasarą dar matė juos -Ger­hardą, Kurtą ir Liudviką Fabijanus. Jie ėjo priekyje, už jų - gink­luoti vyrai. Jiems taip einant, pasitaikė kelyje vienas bitėniškis. Gerhardas vikriai nusisegė petnešas ir tarė: „Štai, Pauliau, turėkis jas. Mes einame į paskutinę kelionę“.

Smalininkų žydų kapinėse vėliau buvo įkurtas rusų karo belaisvių lageris. Draudė į juos net žvilgtelti ar juos užjausti. Kartą ėjau tenai pro šalį su Ina (taip vadinome Ireną), kuri tada buvo gal kokių trejų. „Neverk, mamyte!" - sakė ji. Aš negalėjau neverkti, ir ji taip pat.

Karas man Šiek tiek ir pagelbėjo. Nuo pat jo pradžios ges­tapas turėjo daugybe darbų. Siena buvo kiaura, ir anapus jos, pasisavintose teritorijose, trūko darbo jėgos. Mes gyvenome ramiau, nebereikėjo nuolatos taip akylai saugoti vaikų. Dabar tik laukėme, kiek laiko visa tai dar truks. Jei žemėje yra tei­singumas, tai turi pagaliau visa tai baigtis. Tik kada? Kai bū­davo palankus oras, klausydavomės radijo - Londono BBC arba Maskvos. Jie tenai turėjo merginų, kurios vokiškai kalbėjo nepriekaištingai. Po žinių sakydavo: „Jūs visi būsite patraukti atsakomybėn!" Vėliau prie kiekvieno radijo aparato pritvirtino lentelę su užrašu: „Kas klausosi priešų radijo, bus baudžiamas mirtimi!" Aš dažnai prie radijo sėdėdavau su ponia Paulikiene - pabėgėlio iš Lietuvos žmona. Saugiausia buvo kiemo pu­sėje. Užmetu skudurą ant radijo - ir klausomės.

Kartą kažkas ėmė garsiai bildėti, lyg per žemės drebėjimą - bum, bum, bum! Paulikienė greitai išjungė aparatą. Girdėjosi tik cypimas. Staiga įvirto kaimynė. Tai buvo aukšta, sulig sija moteris. Ji užkliuvo už slenksčio, vos nepargriuvo, tada nusi­juokė: „Ak, aš tik norėjau jus užklupti!" Laimė, ji nieko neiš­girdo, ir viskas virto pokštu. Bet ji dar ištisus metus klausinėjo, ar aš nieko nežinau, kas fronte dedasi. Niekad nieko jai ne­pasakojau. Kas supaisys, ar ji nuoširdi? „Nieko nežinau, nieko negirdėjau!" - gyniausi aš. „Aš irgi", - sakė jinai. Kaimynė turėjo alkoholinių gėrimų parduotuvę, kur beveik visada su­kinėjosi žmonės. Tai ir buvo visų sunkiausia - vis kas nors prasitardavo. Galėjai kalbėti atsargiausiai, o kartais išsprūsta koks žodis, ir viskas.

Antai toks katalikų kunigas iš Viešvilės, atrodė, žino viską. Kai pas mus ateidavo, vis užsimindavo: „Tiek ir tiek ginkluotų vokiečių yra ten ir ten“. Pas jį užsukdavo vokiečių karininkai, aišku, norėdavo išgerti naminės. Kadangi pas jį laikyti buvo pavojinga, tai mes viską slėpdavome mano kamaroje. Buvo du cilindrai, vienas pilnas žemės, smėlio, anglių ar dar kažko, kas ten supras, ir juos abu naktį mes panaudodavome. Jo degtinė buvo gryna ir neblogo skonio. ! ją kunigas dar pridėdavo gvazdikėlių arba medaus. Kai reikia, pavaišini karininkus ir gali išprašyti kokių lengvatų. Kelis kartus karininkai norėjo konfiskuoti dievo tarno automobilį. Tai davė jiems išgerti, ir mašiną paliko. Tuo automobiliu kunigas nuveždavo mane, visai smagiai, pas vyrą į Bitėnus. Vėliau kunigas juo ir paspruko.

Kartą po karo gavau jo laišką iš VDR. Jame rašė, kad negali nei sugyventi, nei susikalbėti su vietiniais saksoniečiais. Jie kalba savo tarme, kurios jis nesupranta, ir visai neturi humoro jausmo.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias