Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Grėtės vestuvės

 

Grėtės vestuvės

Mano brolis Artūras žuvo prie Maskvos, o įbrolis Valteris -Stalingrado kautynėse. Artūro ir Valterio mirtys išgelbėjo man gyvybe. Aš taip manau, net jeigu tokios mintys - tikra nuodėmė. Bet kuriuo atveju, kai kas nors mane imdavo įtarinėti, galėjau sakyti: „Mūsų šeima tėvynei paaukojo du vyrus44, šis sakinys buvo lyg koks apsauginis skydas.

1944-ųjų vasarą Smalininkuose jau aiškiai girdėjai pabūklų griausmą. Prieš pat rugiapjūtę pasklido kalbos, kad visi turėsi­me bėgti. Kas pasiliks ar slapstysis, bus sušaudytas be kalbų. Parduotuvėje viską palikau, kaip buvo. Ką galėjau, užkasiau. Dar veikė siaurukas, bet tik iki Palumpių. Kad tik greičiau į Bitėnus! Mano galva ir kojos degte degė. Sykiais reikėjo griūti ant žemės, kad rusų lėktuvai nepastebėtų apačioje kažką bėgant.

Pagaliau jie nuskris, ir aš liksiu viena, pamaniau. Birutė su Irena jau kelios savaitės gyveno tėvų sodyboje. Kai nusigavau ten vėlai vakare, mano vyras jau krovė patalynę. Du vežimai stovėjo beveik paruošti. Buvome septyniese: mes keturi, mano seni tėvai ir Valterio žmona Ėvė. „Ar jūs dar nepasirengę?" -skubino vietos policija.

Per pirmąją naktį pasukę už kapinių nuvažiavome vos kelis kilometrus. Įsikūrėme prie Nemuno, beveik priešais Ragainę. Ten rugiai jau buvo nukirsti ir sustatyti. Sugulėm javuose, tie kvepėjo, bet miegas neėmė. Ryte keltas mus perkėlė į Ragainę. Tada dar galiuką pavažiavome iki Jonynų, kur gyveno mūsų giminės. Jie dar nebuvo gavę įsakymo trauktis, taigi apsistojome pas juos, aplinkui buvo ramu, ir mano tėvai su Eve grįžo suvežti javų. Gal kokį ketvirtadalį derliaus jie išgelbėjo.

Tada padėjome javus nuimti ir dėdei Jonynuose. Ūkyje stigo darbininkų, mat ir vaikus siuntė grovių kasti.

Tuo metu įvyko Grėtės vestuvės. Ji turėjo kareivį, kuris tarnavo Norvegijoje. Tas pasižadėjo tada ir tada atvykti, viskas turi būti paruošta. Nuo tada teta ėmė ruoštis. Žąsies taukų, lydyto sviesto, cukraus, kiaušinių ir dar kažin ko, - visko buvo, nors ir vyko karas. Mes su kitomis moterimis viską kepėme. Teta be paliovos kartojo: „Nieko nešykštėkite! Mes norim dar sykį visi kartu smagiai pabūti". Ne vienas giminaitis net savo indus atsigabeno. Stalas buvo nukrautas kaip niekad.

Dabar trūko tik spurgų. Pusseserė Erika ir aš užmaišėme tešlą, pasistatėme didelį katilą su taukais. Buvo ir taip karšta, o čia dar tas katilas vis labiau kaito. Įdėjome į katilą kelis gabalėlius tešlos. Kad ims riebalai putoti, per kraštus veržtis! Dangau, jie lyg alus tekėjo nuo viryklės ant žemės. Puodo ąsa taip įkaito, kad nepaimsi. Tešla vis lipo lauk per kraštus ir dribo ant grindų. Mudvi negalėjome juokais tverti. Nuolat kartojosi tekšt, tik praeis minutėlė - ir vėl tekšt. Erika sužvejojo nuo žemės vieną spurgą, tą, į kurią nusidegino koją, ir paragavo: „Bet ir gardžios tos rupūžės“. Kai tas rupūžes pamatėme kuo garbingiausioje vietoje padėtas ant stalo, vėl leipome juokais. Ir niekas nežinojo, ko kvatojamės.

Buvo mergvakaris. Teta Erikai ir man padavė jaunųjų pata­lynę. Mudvi turėjome jauniesiems verandoje pakloti vestuvių guolį. O tas sužadėtinis vis nesirodė. Pamažėle Grėtė ėmė ner­vintis. Ji užsidarė savo kamaroje. Galėjome kiek lenda belstis ir maldauti: „Na išeik pagaliau!“ Ir motina prašė. Grėtė sėdi užsidariusi, ir baigta. Gal ji ten verkė, gal meldėsi. Taip ir praėjo mergvakaris, o kitą rytą Grėtė jau pati veržėsi lauk.

„Važiuoju į Ragainę pas kirpėją44, - tarė ji. Aišku, namuose Grėtė neturėjo ramybės. Šeši kilometrai dviračiu visai netoli. Bet ir jaunikio vis dar nėra, ką tai galėtų reikšti? Grėtė per kiemą nudūmė prie sodelio tvoros ir pradingo tarp lazdynų. Girdėjome ją tenai rėkiančią: „Verneri, kad aš per karą daugiau tekėčiau!44 Lyg tas Verneris buvo kaltas, kad vyko karas arba kad ji būtinai norėjo ištekėti?

Kai Verneris atvažiavo, mums lyg koks akmuo nuo širdies nusirito. „Kad tik nebombarduotų!44 - nuogąstavo visi. Ves­tuvėms daugiau niekas nebetrukdė. Erika ir aš jauniesiems ant paklodžių pribėrėme erškėtrožių sėklų. Ant naktinio staliuko jaunikis padėjo likerio ir saldumynų. Tada vežimais nurūkome į bažnyčią. Tuoktuvės praėjo greitai. Iškilmingi pietūs truko ilgiau. Bet niekas nešoko ir nedainavo. Visi buvo rimti, visi buvo baikštūs. „Svaine, - tarė man Verneris, - dvyliktą atvesk Grėtę į tą kambarį“. Nuotaka į jį nulėkė dar prieš vidurnaktį. Paėmiau Vernerį už parankės ir tariau: „Eik!“ Mano balsas virpėjo dėl to pokšto su erškėtrožių sėklomis. Dar jiems pasakiau: „štai, Grėte, tavo vyras! Dabar gerai pamiegokite, o ryte atsikelsite vėl žvalūs. Labos nakties ir viso geriausio!" Aš nepa­sakiau jiems „Iki pasimatymo!"

Ryte, kai jaunavedžiai dar miegojo, mudvi su pussesere nusi­tvėrėme dviračius ir išvažiavome per Ragainę atgal į Bitėnus. Kelionė buvo rami, lyg rusai būtų kažkur dingę. Grįžome su­plukusios. Širdys daužėsi. Taip praėjo dar dvi savaitės. Buvo tylu. Bobų vasara, bulviakasis. Žiūrėjome į ore besidraikančius voratinklius ir klausėmės. Nemuno vanduo buvo dar šiltas, galėjai maudytis.

Grėtės daugiau aš nemačiau.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias