Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Bėgimas

 

Bėgimas

Atėjo spalis, vėl paskelbė įsakymą trauktis. Šįkart keliai buvo pilni pabėgėlių. Važiavome dienomis, o vakare sustodavome kur nors pernakvoti. Mudvi su £ve turėjome dviračius. Kiek­vieną popiete braudavomės per minią į vilkstinės priekį ir ieškodavom vietos, kur galėtume prisiglausti naktį. „Ar atsiras vietos dviem vežimams ir septyniems žmonėms?" - klausinėdavome. Kartais koks ūkininkas atsakydavo: „Taip, ateikit" ir priimdavo mus visus. Tuomet poniškai išsimiegodavom lo­vose ir vakarieniaudavom prie gausiai nukrauto stalo. Tėvas ir mano vyras dažniausiai likdavo vežimuose ir saugodavo ark­lius. Svetimame tvarte gyvuliai nerimdavo, galėjo susižeisti.

Kitądien, atrodo, ta vieta vadinosi Kionigsblumenau, mums sekėsi gerokai prasčiau. Oras pagedo, kelias išvažinėtas, vienas purvynas. Sodybos, prie kurios sustojome, šeimininkė kaip tik plovė laiptus ir plūdosi: „Vėl pilna troba purvo!" Man suspaudė širdį. Tariau: „Ir mano namuose liko laiptai". Ta moteris dar nežinojo, kad ir jai netrukus teks bėgti. Žiūrėjau į nuplautus laiptus, viskas Švytėjo, kaip ir pridera šeštadienį. Ant palangės stovėjo trys skardos su trupininiu pyragu. Ačiū Dievui, tą akimirką pro duris įėjo vyriškis. Jis bematant atpjovė didžiulį gabalą pyrago vaikams ir parodė, kur galėsime pernakvoti. Ėjo naktys. Kartais miegodavome puikiai, galėdavome praustis karštu vandeniu. Bet dažniau nakvodavome tvartuose ant šiau­dų ir buvome laimingi suradę nors tuščią gardą. Kur tik buvo vietos, tuojau ją užimdavo pabėgėliai.

Perėjome visą Rytų Prūsiją, tik vietovių pavadinimus ir jų eilę jau pamiršau. Kuo toliau slinkome į vakarus, tuo daugiau ant plento sutikome žmonių. Ant Diršavos tilto susidarė spūstis. Staiga vokiečių kareiviai ėmė šaukti: „Tiltas užminuotas! Gavę įsakymą mes jį susprogdinsime! Ir nesvarbu, ar jūs būsite perėję jį, ar ne!tt Gerasis Dieve, mes dar ant tilto! Į priekį stūmėmės vėžlio žingsniu. Tiltą perėjome tik vakare. Tąkart įsitaisėme tuščio namo daržinėje. Naktį dažnai bombardavo, bet mums nieko bloga nenutiko. Toliau turėjome judėti vis greičiau ir greičiau. Jau snigo. Ėmė kraujuoti arklių kojos. Mama dar galėjo tai ištverti, o tėvas baisiai sielojosi dėl savo trakėnų.

Taip pasiekėme Vakarų Prūsiją, kitaip dar ją vadino lenkų koridoriumi. Čia buvo gerokai pavojingiau, nes niekas neži­nojo, kaip vietiniai žmonės elgsis su atvykėliais. Per karą vo­kiečiai iš vietos gyventojų viską atėmė. Tai dabar lenkai keršijo pabėgėliams: „Keliaukit sau, mes jūsų nenorim!" Birutė su Irena labai šalo. Vienas vežimo ratas buvo suskilęs. Galų gale pasiekėme didelį dvarą, Volmko ar kaip jį ten vadino. Čia tuo metu mirė dvarininko senelė. Mes palydėjome ją į paskutinę kelionę, šiame dvare gyvenom kelias savaites. Mano Kons­tantinas čia pasigavo išiją, tai toks nervų uždegimas. „Na matai, dabar dar ir sirgsi kelionėje“, - burbėjau. Buvau pikta, buvau neteisinga. Šiaip ar taip, šalia turėjome dar stiprų vyrą. Dažniausiai pabėgėliai buvo vienos moterys su vaikais ir karšinčiai seneliai. Dvaro apylinkėse veikė degtinės darykla ir aš išsi­prašiau mažą bidonėlį spirito. Dėjau Konstantinui spirito pa­vilgus.

Daugybė, daugybė pabėgėlių gyveno drauge su mumis, vieni iš vienur, kiti iš kitur. Tame pat dvare buvo įsikūrę ir kareiviai. Mūsų šeima įsitaisė didelėje salėje, kur stovėjo ilgas ąžuolinis stalas. Ant sienų - šviestuvai ir protėvių portretai sunkiais rėmais. Kai tik bombarduodavo, aš vis bijodavau, kad tie pa­veikslai ims ir nukris man ant galvos.

Kareiviai visą laiką buvo pasirengę. Pulti į frontą ir ata­kuoti - dėl to niekam nė klausimo nekilo. Du jų visą laiką sėdėjo prie radijo ir klausėsi. Jeigu jiems įsakydavo tęsti, vis­ką metę iškeliaudavo tolyn, į Reichą. Kitą dieną iš Rytų jau atvykdavo kiti, ir vėl viskas iš pradžių.

Vakarais kartu su maisto daviniu jie gaudavo ir daug al­koholio. Tuomet kareiviai švęsdavo salėje. Toks Frankas skam­bindavo fortepijonu. „Frankai, pagrok ką nors beprotiško!" -prašydavo jo. Kartkartėmis prie radijo budintis kareivis pra­nešdavo apie padėtį fronte ir galiojantį slaptažodį. Mes ilsėjo­mės lovoje prie sienos, po didžiuoju paveikslu, o jie puotavo. Vaikai miegojo, miegojo tėvai, Konstantinas irgi, tik aš dar vis nesumerkiau akių. Gulėjau lovoje prie sienos, už kurios buvo salė. Netikėtai įėjo kareiviai. Vienas po kito jie priklaupė prie mano lovos ir pasakojo apie savo namus. Be abejo, visi jie buvo katalikai. Vienas jų pasakojo apie savo bėdas ir žaizdas. Kitas skundėsi, kad jį paliko žmona ir todėl nenori gyventi. „Jeigu jau privalome mirti, tai norėtume tėvynėje. Taip lengviau“, -tarė vienas, vyresnysis. Jie visi atliko lyg kokią išpažintį. Ta­rytum klūpotų klausykloje ir norėtų išsipasakoti. Taip aš klau­siausi jų per visą naktį. Vėliau tie kareiviai išvyko. Jie dar privalėjo apginti Berlyną. O karas vis niekaip nesibaigė.

Vyras visada norėjo važiuoti į Helio pusiasalį. Jis sakė: „Te­nai turime pažįstamų. Tu važiuok, o tai jie čia mus greitai užklups". Jis buvo toks pasiligojęs ir viskuo susirūpinęs. Tačiau mano motina norėjo tučtuojau grįžti namo: „Ten sušilsime. Tik tenai mums bus geriau, ne čia!" Kol svarstėme, kur pa­traukti, mus apsupo rusai. Negalėjome judėti priekin, tik atgal. Viena kelio puse mes važiavome atgal į Rytus, kita puse priešais jau riedėjo tankai. Pakeliui rusai dar išsikinkė mūsų geruosius arklius. Pievoje pasigavome tokių, kurie vos vilkosi - taip buvo karo nustekenti. Raudonoji armija pasiėmė ir mano vyrą. Kons­tantinas turėjo jiems padėti pergalę iškovoti. Jis lietuvis, manė jie, dėl to turi į jį teisių.

Rusai visur elgėsi kaip nugalėtojai. Kartą mes gulėjome kiaulidėje. Jie šaudė per visą naktį. Kulkos tik ir švilpė viršum namo - žyyych! Vos tai išgirdau, čiupau Birutę su Irena ir parkritau. Staiga atsivėrė durys. Vienas rusas į rankas man įbruko stiklainį: „Daj deti. Duok vaikams". Jis iš mūsų vežimo pavogė šaltieną, matyt, jį sąžinė kamavo. Man pasirodė, kad jis labai draugiškai pasielgė mus prisiminęs. Mes visada bijo­jome kareivių.

Kažkur buvo salė, bendruomenės salė ar kažkas panašaus, į kurią prigužėdavo pabėgėlių. Netikėtai įsiveržė purvinas, ap­driskęs rusas su kruvinu raiščiu ant galvos: „Visos moterys į komendantūrą!" Paėmiau ant rankų Iną. Ji įsikibo į mane. „Mes lietuvių pabėgėliai, - tarė mano motina, - ne fašistai". Mums pasisekė, kad ji nuo pirmojo karo dar mokėjo rusiškai. Tad jie mums leido pasilikti. Bet pasiėmė mūsų Ėvę, mano brolio našlę. Neklausiau, kas ten nutiko. Grįžusi ji tylėjo. Ji buvo tvirta moteris, vyresnė už mane. Ėvė buvo lyg mano angelas sargas. Ji buvo šalia sunkiausiu metu. Man pavykdavo nuo blogybių išsisukti. Vėliau mes ją visai pamėtėme. Ir tik po daugelio metų Ėvė vėl atsiliepė iš Amerikos.

 

Ryte, kai išėjome iš salės, ant kelio gulėjo pinigai. Galėjai juos susirinkti. Bet ką tu gautum už tas reichsmarkes? Iš mūsų vežimo paėmė radijo aparatą. Tvirtai įsikirtęs jį laikė vienas sužeistas rusų karininkas. Jis vis dejavo ir skundėsi, bet neno­rėjo radijo iš rankų paleisti. Tokie daiktai dar turėjo vertės.

„Damoj, damoj! - šaukė mums rusai. - Eikite namo!" Tai buvo įsakymas, bet mes ir patys norėjome grįžti. Niekas neži­nojo, kiek dar tas karas užsitęs. Ar tuomet kas bent nujautė, kad Maskvos ranka sieks anapus Nemuno? Susirinkimo vieta buvo Prūsų Ylava. Joje mes praleidome keturias savaites. Ten buvo barakai, prigrūsti įvairiausių tautų žmonių: rusų, vokie­čių, lietuvių, lenkų ir kitokių. Kiekvieną rytą buvome priversti išsirankioti utėles. Mūsų gulto kojūgalyje įsitaisė tokia ukrai­nietė su sūnum Ivanu, dešimties ar vienuolikos metų berniuku. Jis išsitraukdavo utėles ir numesdavo jas ant žemės. Vis nesėk­mingai bandžiau jį paveikti: „Turi jas užmušti, Ivanai! Užmušk jas!" Tai buvo tiesiog siaubinga.

Dienomis turėdavome eiti valyti trobas. Vienoje jų radau vokišką knygą Quo vadis? Man tai buvo tikras lobis, pasijutau laiminga. Vėliau valė be manęs. Apsirišau kaklą skarele ir atsiguliau į lovą su knyga. Kai ateidavo rusai, aš dejuodavau ja bolnoj, ja bolnoj! Rusai to taip ir neperprato: „Na jei sergi, tai sergi". Knygoje Quo vadis rašė apie romėnus, Palestiną, Jeruzalę, apie krikščionių persekiojimą. Labai garsus romanas. Žinojau tai dar namie, tik tenai jis nebuvo man į rankas patekęs. Vienas romėnų prisidėjo prie misijos. Jis ir jo bend­ražygiai slėpėsi katakombose, jie nieko nebijojo. Jutau, kad ta knyga, kaip sakoma, buvo lyg balzamas mano sielai!

Lageryje sutikau daug gerų žmonių. Buvo toks rusų kari­ninkas, kuris mylėjo mūsų Iną. Tada Ina ėjo penktus, daugelis sakė: gražus vaikas. Galbūt tas rusas tėviškėje irgi paliko tokią dukrelę. Jis visada atiduodavo Inai savo cukrų. Arba iš virtuvės bulka, tokią mažą bandelę, nugvelbdavo. „Dai malinkai! Duok mažajai!" - sakydavo jis. Jis padėjo ir vėliau, kai prasidėjo registracija. Namo vyko grupė lietuvių. Sąraše buvo tik mano tėvai. Tas rusų karininkas mumis pasirūpino: „Lipk į vagoną. Sakyk, važiuoja tėvai, važiuos ir vaikai".

Taip mes ir išvažiavome, bet tik tėvai gavo duonos davinį. Žmonių prigrūdo pilnutėlį gyvulinį vagoną. Kiekvienas sėdėjo ant savo ryšulių. Kelionė truko visą parą, pagaliau sustojome Lietuvoje. Išlipome Kaune, ten iškart mus nusiuntė į vonią ir atliko dezinfekciją. Paskui mes jau savo jėgomis keliavome toliau. Geležinkelio stotyje stovėjo daugybė traukinių - vienas iš ten, kitas iš ten. Ant vieno jų buvo užrašyta „Telšiai". Skai­čiau paskubomis, tai man pasirodė „Tilžė". Greitai sulipome ant platformos su visais ryšulėliais. Tik Šiauliuose apsižūrėjome, kas nutiko. Teko brautis į kitą traukinį tvirtai daiktų įsitvėrus. Taip pasiekėme Pagėgius, beliko penkiolika kilometrų iki Bitėnų. Čia jau susigaudėme gerai. Tuojau prisistatė rusai „Uhr! Uhr! Laikrodžius!" Atsakiau jiems: „Laikrodį capcarap. Seniai nebėra!" Tai buvo ne visai tiesa. Tėvas dar turėjo savo laikrodį, mat jis jį slėpė kojinėje.

Grįžom vakare, mums reikėjo pastogės. „Ko jūs norit? Eikit pas savo Hitlerį!" - išgirdome. Pasakiau: „Hitlerio nebėra. Tai kur mums eiti?" Pagaliau mus įleido į mažą kambarėlį. Rytą vyriškis su vežimaičiu susiruošė į Vilkyškius. Paprašėme jo pavėžėti iki Lumpėnų. O ten sodyboje vėl ieškojomės vežimo. Ina buvo per silpna, kad galėtų eiti. Ir savo nešulių negalėjom patempti. „Ko čia grįžot? - šaukė ant mūsų moteris. - Ar negalėjot likti pas savo Hitlerį?" Nebuvo kas veikti, ėjome nuo vienų pas kitus, ką darysi. Galiausiai mūsų pasigailėjo toks siuvėjas. Jis pasikinkė vežimą ir dar pažadėjo man parūpinti siuvamąją mašiną, nes iš savo gerųjų drabužių beveik nieko neparsivežėme.

Vežimas vos judėjo, žemė buvo patižusi, kaip visada tokiu metų laiku. Vaikai ir aš iššokome dar kaimo pradžioje ir kiek įkabindami pasileidome Rojaus keliu. Parvažiavome nuo Keliotačių pusės. Priešais buvo daržinė, ir negalėjai matyti, kaip atrodo sodyba. Visų akys išpūstos, o širdys stipriai daužėsi. Ar dar stovi namas? Stovi! Visa kita jau ne taip svarbu. Dar kartą pasukome už daržinės kampo - namas stovi. 1945 metų balandžio 30 dieną vėl buvome savo namuose.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias