Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Vėl namuose

 

Vėl namuose

Namas buvo nusiaubtas. Langai išdaužyti, rėmai sulaužyti, durys nukeltos. Viduje nelikę nieko, jokių baldų, - vien šiaudai ir purvas. Užtat virš galvos turėjom stogą.

Mums ir vėl pasisekė. Kitame namo gale buvo apsigyvenę du rusų kareiviai. O tvarte stovėjo penkios karvės, kurias jiedu turėjo prižiūrėti ir aprūpinti maistu kariškius. Kariškiai buvo apsistoję Jankų sodyboje. Mama tuojau pasisiūlė pamelžti kar­ves ir centrifuga išsukti pieną. „Rytoj miegokite, aš už jus pamelšiu", - tarė ji rusiškai. Taip mes dar ir pieno prasima­nėme. Ivanas, vienas tų kareivių, mūsų Inai atnešdavo grietinės. Ji buvo tokia nusikamavusi, sulysusi, kad kojų nebepavilko. Toji grietinė ją ir prikėlė. Pradžia buvo nebloga: kareiviai paten­kinti mumis, o mes - kareiviais.

Daržinėje dar radom rugių, kuriuos tėvai suvežė prieš pa­bėgdami. Ten pat padėti ir spragilai. Tėvas prisiminė, kad tvarte, prie sienos, po gebene, įmūrytos girnos. Taigi turėjome ir miltų. Kai susimalėme du ar tris maišus, atėjo tokie lietuviai. Jie atėmė mūsų grūdus ir išvažiavo. Kas jie tokie buvo, nežinau. Taip mums beliko vos saujelė. Kai sutemo, apieškojome visą kaimą. Tetos Anės rūsyje dar radom kiek bulvių. Tik jos buvo išmirkusios vandenyje ir beveik supuvusios. Iš jų motina virė tokią sriubą. Nespėdavom jos prisivalgę per slenkstį peržengti, o vėl išalkdavom.

Netrukus su Birute nukeliavau į Smalininkus pažiūrėti savo namo, ar tas dar stovi, ar sugriautas. Bene ką nors ten rasime, ar gausime, gal susitiksime grįžusių pažįstamų. Ėjome nuo ryto iki vakaro. „Aš nebegaliu. Ar tu ištversi?" - klausiau dukters. Ėjome basos kelio pakraščiu, pasirišusios po kaklais batus. Ir dabar, kai naktimis kamuoja nemiga, aš vis keliauju. Mintimis visur apsilankau, prisimenu visokius žmones.

Nakvojome Viešvilėje, buvusiuose parapijos namuose. Užsiropštėme ant daržinės. Nuo čia iki Smalininkų - penkiolika kilometrų. Mūsų namas buvo visiškai nusiaubtas, visur tuščia: rūsyje, kambariuose, palėpėje, parduotuvėje. Mėtėsi kelios fotografijos, kurias ten buvome palikę. Turėjome miegoti name priešais mūsiškį, pas tokią Morauskienę. Vidurnaktį, kai jau gulėjome, pradėjo šaudyti - bum, bum, bum. „O Dieve, -meldžiausi, - ir vėl kariauja, o aš svetimuose namuose". Tada išgirdome: Vojna končila! Vojna končila! Suvokėme, kad karas pasibaigė. Visi, visi buvo laimingi. Kas bus toliau, niekas ne­galėjo numatyti. Bet karas baigėsi.

Pasistiprinusios mudvi su Birute po pusryčių išėjome. Kaip ir tikėjomės, Jurbarke radome seną pažįstamą. „Paklausyk, - pa­siūlė man tas vyras, - tvarte stovi karvė, kurią paliko pabėgėliai. Pasiimk, man jos nereikia. Bet pažadėk, kad ją grąžinsi, kai tik tie žmonės sugrįš!" Karvė buvo didelė ir graži. Vedėmės ją už virvės iki pat Bitėnų. Bet tu paeik su tokiu galviju! Varge, ji vis norėjo ganytis, kramsnoti. Karvė buvo užsispyrusi. Kai važiuo­davo ta pačia kryptimi koks vežimas, pririšdavom ją prie vežimo ir taip keliavom toliau. Vos nuvažiuojam porą metrų, šaukiu: „Stok! Lėčiau! Karvę pribaigsim!" Tik kodėl vežėjas dėl mūsų turėtų važiuoti lėčiau? Taigi vėl ėjome pėsčios, kol pasirodys koks vežimas, kad galėtume kiek pailsėti. O karvė vėl dūsta.

Kai pagaliau su ja pasiekėme namus, tai buvo džiaugsmo! Mama apsikabino karvės kaklą ir pravirko. Po kelionės karvė susirgo ir iš pradžių pieno davė mažai, bet netrukus ji atsigavo. Laikėme ją porą metų. Vėliau, kai susikūrė sovchozai, paėmė jos kraujo mėginį ir nustatė, kad karvė serga brucelioze. Vete­rinaras nedavė mums ramybės, turėjome karvę papjauti. Tąkart žliumbiau savo kambaryje: „Dabar tu vėl likai be karvės ir pie­no". Nutiko tai vasarą, ir mes pardavėme mėsą Tilžės restoranui.

Pamažu ėmė grįžti Bitėnų senbuviai. Mes grįžome pirmieji. Kiek vėliau parsirado Lizabetė ir Klėrė su dviem dukterimis. Jos įsikūrė buvusioje Fabijanų parduotuvėje, kuri priklausė ir nužudytajam Klėrės vyrui. Sugrįžo Trūdė Enulat, Kosgalvis, Betė Kriuger ir dar keli žmonės. Iš karo belaisvių stovyklos anglų zonoje grįžo Pilkūnas. Sugrįžo ir Rudis Grigolaitis, tėvo pusbrolio iš Lumpėnų sūnus. Jis buvo apie dvylikos metų ir visiškai vienas, tai priglaudėme jį savo namuose.

Per pirmuosius kelis mėnesius vis kas nors iš bitėniškių pasirodydavo, tarsi kažko ieškotų. O neradę vėl pradingdavo, niekam nieko nesakę. Buvo tokia Domatienė, turėjo vaiką, kuris dingo per tą didįjį bėgimą. Naktimis girdėdavome, kaip ji vaikšto aplink namus ir dainuoja lopšines. Ji visai protą pametė. Niekas nežino, kur ta moteris vėliau dingo. Tokių istorijų po karo buvo gausybė.

Greitai kaimas vėl buvo apgyvendintas. Daug žmonių atvyko iš Lietuvos ir apsigyveno tuščiuose namuose. Dažniausiai tai buvo buožės, turtingi ūkininkai, kurie ėjo prieš režimą, bet ir jo bijojo. Todėl jie bėgo iš tėviškės ir slapstėsi pas mus. Tuomet jau ėmė ir į Sibirą vežti. Kam buvo lemta, tuos grūdo į trans­portą. Tie ūkininkai buvo geri ir inteligentiški žmonės. Mes savo kampą juokais vadinome akademija. Po kiek laiko, kai jau pavojus, kaip jiems atrodė, praėjo, kai kurie atvykėliai dingo. J jų vietą atėjo kiti ir jie jau dažniausiai nebuvo tokie geri. Ne valkatos, bet tarp jų ir tokių pasitaikė. Tie žmonės anksčiau neturėjo nieko. Jie manė lengvai galėsią praturtėti. Keletas jų prieš karą tarnavo vokiečių ūkiuose ir girdėjo, kad čia nebesą šeimininkų.

Bitėnų namams pasisekė, jei juose dar kažkas gyveno. Keliotačių ūkis buvo visai tuščias, ten viskas apleista arba panaudota kitiems tikslams. Taip pat ir Balnių sodyba. Iš pradžių joje dar gyveno Maksas Kukaitis su savo Aldona. Bet kai jie išvažiavo, viskas ėjo blogyn. Kam prireikė lentų, kam plytų, kam ant­kapinio akmens. Taip ir dingo viskas. Tie žmonės atkeliavo iš visų kampelių - nuo Žemaitijos iki pat Kauno, jiems visą bitė­niškių turtą vėjais paleisti reikėjo. Buvo siaubinga netvarka. Vakarais, temstant, kai jau negalėjai žmogaus įžiūrėti, tik švie­sius sienojus, vieni jų slankiojo vienur, kiti - kitur.

Naktį dažnai belsdavosi į namus. Mes duris iš vidaus visada užremdavome basliu, taigi jie negalėjo įsilaužti. Jie buvo gink­luoti, nuolatos reikalavo: „Duok valgyti!" Aš jų prašydavau tik vieno: „Turime mažų vaikų, eikite kur nors kitur". Mano motina su jais derėdavosi: „Sūneliai, duosiu jums riekę duo­nos". Taip ji prisigerindavo ir pasiekė, kad tie mums nieko nedarytų. Kaži ar buvo nors diena be tokių svečių. Nori nenori, reikėjo viskuo dalintis su tais žmonėmis. Kartais ateidavo lie­tuvių partizanai, kartais rusų gynėjai, o ir vokiečiai dar aplinkui blaškėsi. Niekada nežinojai, ko jie nori ir ką veikia šiame krašte. Kitur jie dar ir žudė. Kai vieni nužudydavo kieno nors brolį, kiti patykodavo, kas ateis pasiimti lavono. Todėl daugelis ir likdavo ant kelio gulėti, kol imdavo dvokti. Tik ne mūsų kraš­tuose, aplink mus nebuvo tiek daug miškų. Mūsų apylinkės nebuvo tinkamos tokiai kovai. Pro mus jie tik pravažiuodavo ir greitai išnykdavo.

Vieną gražią dieną pasirodė komendantas iš Pagėgių. Jis trumpai drūtai pasakė: „Turite iš čia išeiti! Ten, kur kareiviai, negali būti jokių civilių! Kai atvažiuosiu kitą kartą, kad nė vieno čia daugiau nerasčiau!" Atrodė, dabar jau mirsiu. Turėjome persikelti j kitą namą, kiek toliau. Bet juk šitas buvo mūsų! Naktį gulėjome ant grindų, ir aš graudžiai verkiau. Vaikai miegojo. Ar mama miegojo, nežinau. Tėvas miegojo. Jis visada viskuo rūpinosi mažiausiai. Žinojo, kad mama viską padarys. O aš gulėjau ir verkiau. Staiga kaip tik po išdaužtu langu ėmė suokti lakštingala. Ji plakė lyg springdama, niekaip negaliu to pamiršti. Atrodė, lyg kokia pranašystė. Lakštingala alyvų krū­me suokė ilgai, kol lioviausi verkusi. Aš meldžiausi: „Gerasis Dieve! Ar tu pasiuntei man tą lakštingalą paguodai? Pagelbėk mums dabar ir kiekvieną kitą sunkią valandą". Tada apsi­raminau. Galų gale žmogus turi būti stiprus.

Kitą dieną atėjo kaimynas Ivanas iš kito galo namo ir pa­klausė: Lena, pačimu plakala? Lena, što takoje?* - Plocha. Taip ir taip, - paaiškinau. Jis tarė: „Nusiramink. Šiandien jis komendantas čia, rytoj - nežinia kur. Dėl mūsų, tai gali sau likti, niekam neįduosim". Aišku, jam būtų gaila mūsų, nes ir vėl turėtų karve melžti. Tai buvo išeitis.

 

* Lėne, ko verkei? Kas nutiko?

 

Mes pasilikome. Kartą išgirdome, kad kariškiai rengia kon­certą. Ateis ir komendantas. „Pasislėpkite, kad jūsų niekas nepamatytų!" - patarė mūsų Ivanas. Kol jie ten grojo, aš su Birute ir Irena prastovėjau Dilbos miškelyje, už medžio, nuo kurio galėjau stebėti mūsų kiemą. „Komendantas išėjo", - pašaukė mus Ivanas. Komendantas mus pagaliau pamiršo.

Vėliau atsiuntė kitą komendantą, tas buvo geresnis. Mama juo be paliovos džiaugėsi. Jiedu nuolat kalbėjosi apie Rusiją ir rusų kultūrą. „Ničevo ne nado! Likite čia. Kol aš čia, nieko jums nenutiks!" - taip jis mums pažadėjo. Paskui komendantą perkėlė į Karaliaučių, ir jis kareiviams įsakė, kad jie mūsų neliestų ir negąsdintų. Argi vėl mums nepasisekė?

Jau pačią pirmąją vasarą visai padoriai įsikūrėme. Turėjome bulvių, miežių, burokėlių, net aguonų. Dirbome stropiai, dabar tetrūko Konstantino. Mama sakydavo: „Jie jį pražudė! Netikiu, kad jis grįš". O aš pati sau galvojau: „Jis sugrįš. Žino, kad vaikai čia. Jis tai žino". Kartą į mūsų kiemą įžengė kareivis. Ant galvos kepurė su raudona žvaigžde. Tai buvo 1945-ųjų rudens vakarą, saulė jau lėtai leidosi. Kas jį pirmas pamatė, gal vaikai? Visi bėgo, visi juokėsi. Pasipylė ir ašaros. Dabar vėl viskas gerai. Kariškiai paleido Konstantiną. Galėjome atsikvėpti, jautėmės saugesni. Karinė administracija turėjo gerbti Raudonosios ar­mijos kareivius.

Ilgai Konstantinas pasakojo visokias istorijas, kurios jam nutiko Rytų Prūsijoje. Iš pradžių jam įsakė vertėjauti, pagaliau karui pasibaigus dirbo atstatomuosius darbus. Jį stebino rusai, kurie laužė viską. Viską, ką tik fašistų galėjo rasti. Arba kaip jie vogė. Paskui frontą pasklido civiliai, tokia ypatinga žmonių padermė. Jie grobė viską, ką tik galėjo panešti. Kareivis negalėjo daug patempti - jis privalėjo žygiuoti toliau. Kartą Konstan­tinas sutiko tokį gudruolį, kuris norėjo pasidaryti minkštą patalą. Susikrovė vieną ant kito net septynis čiužinius. Mano vyras mokėjo jų kalbą, tik negalėjo nieko prieš juos pasakyti -jis buvo kontra. Turėjo elgtis kaip jie, jausti kaip jie. Karašo! -ir nieko daugiau, kad tik viskas gerai baigtųsi.

Kai parėjo namo vyras, netrukus parsirado dar vienas žmo­gus. Jis grįžo vieną rytą visai netikėtai. Vilis Simonas, jau senas, jo žmona seniausiai mirusi. Gulėjo pasidėjęs galvą ant ryšulėlio priešais savo sudegintus namus ir verkė. Ten jį ir pamačiau, netoli mūsų sodybos. Tariau: „Simonai, eime. Eikš pas mane". Kalbėjomės platt. Pas mus jis pagyveno pusantrų metų ir mirė. Prieš mirtį visą jo kūną nusėjo votys. Jis nuolat prašė: Ick will up'n Rombin*. Norėjo būti palaidotas tik tose kapinėse.

 

* Aš noriu ant Rambyno (platt).

 

Nuo Lizabetės Merkei susigriebiau šiltinę. Motina man pa­tarė: „Nuo karščio apsivyniok pėdas autais". Slaugiau Lizabetę, ir vos tik ji pasveiko, sukarščiavau pati. Beveik tris mėnesius kybojau tarp gyvybės ir mirties. Ant sienų šokinėjo velniukai. Galvoje spengė, cypė, zvimbė. Tai buvo šiltinė. Kai atgavau sąmonę, skaudėjo visą kūną. Kartais sapnuose turėjau šliaužti per visokias skyles, po namais, per gatves. Kone dusau bėg­dama. Rusų karo gydytojas davė Konstantinui tablečių, bet niekas negelbėjo.

Kartą vyras su mergaitėmis atėjo manęs aplankyti. Konstan­tinas laikė jas nutvėręs, kad neprieitų prie manęs per arti. Birutė išsiveržė ir padėjo man ant lovos rožę. Paėmiau rožę ir pajutau: bunda noras gyventi. Pamaniau: „Privalau gyventi toliau!" Slin­ko plaukai, nuplikau. Bet nuo tada pamažu ėmiau taisytis.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias