Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Mergaitės iš Klein Vanclėbeno

 

Mergaitės iš Klein Vanclėbeno

Pamažu vėl ėmėme ūkininkauti. Priklydo kelios žąsys. Jos bė­giojo aplinkui ir ieškojo prieglobsčio. Kaimynas davė avelę. Vyras iš kažkur parsivedė širmį. Be to, turėjome net tris karves. Rytais eidavau prie Nemuno keisti pieno į žuvį. Ten vėl vyrai žvejojo, o mums iš to didžiulė laimė. Suradom savo senąjį stalą. Jam buvo šimtas metų ir mėtėsi jis kažkur laukuose. Kol sirgau, mano tėvas iš kaimynų parsitempė žagrę, vežimą ir akėčias. Dirbome nuo paryčių iki sutemų ir nepailstamai kūrėme naują gyvenimą. Į kaimą atvyko mokytojas ir atidarė mokyklą. Taigi ir Ina galėjo mokytis.

Turėjome miltų, turėjome medaus ir visko, ko tik reikėjo. Kartą per savaitę eidavau į Tilžės turgų parduoti sviesto ir mėsos. Tilžę pavadino Sovetsku. Čia rusams trūko maisto. Anapus Nemuno visą kraštą buvo užėmę rusai: Karaliaučių, Įsrutį, visus kitus miestus ir kaimus. Dabar ši teritorija buvo Rusijos Sovietų Respublikos dalis, vadinama Kaliningradskaja oblastj. Iš pradžių joje gyveno tik kariškiai, niekas nieko neau­gino, nestatė. Anapus upės dar gyveno vokiečių, ir nemažai. Kai juos ištiko badas, jie traukė į Lietuvą.

Pas mus dažnai ateidavo toks Dvilys iš Vaidenų kaimo. Jis gerai mokėjo lietuviškai ir ne taip krito į akis, kai vaikščiojo mūsų pusėje. Mes duodavome jam darbo, duonos ir dar jo šeimynai ko nors įdėdavome. Apsisukęs Dvilys ir vėl valtele pas mus atplaukdavo. Jie gyveno Ragainės gete, kokie penki, o gal ir daugiau tūkstančių vokiečių, kaip sakė Dvilys. Tame krašte niekas negalėjo gyventi, tik vilkai ir plėšikai - buvo pernelyg pavojinga. Karinė valdžia visus surinko ir paskyrė jiems gyventi specialų kvartalą. Dvilienė sirgo širdimi, o būstas rūsyje, kur jiems teko gyventi, buvo šaltas kaip ledas. Jų duk­terys Hilda ir Trautė buvo dar visai jaunutės. Hilda dirbo rusų ligoninės gimdymo skyriuje. O Trautė, vos kokį rusą išvydusi, bemat puldavo slėptis. Ji ėjo aštuonioliktus. Senasis Dvilys tą bado žiemą atgabeno ją pas mus.

Trautė pas mus buvo laiminga. Pirmiausia mes turėjome fortepijoną. Gretimame kaime iš tokios moters išnuomojome jį Birutei. Birutė ėmė pamokas, o su ja - ir Trautė. Trautei tas instrumentas baisiai patiko. Kai mano vyras išeidavo, kviesdavau ją: „Eik, pagrok, pasilinksmink!" Tada tai jau Trautė barškindavo tol, kol pašaukdavau ją prie darbo.

Konstantinui nepatiko, kad padėdavau tiems, iš anapus. Jis sakydavo: „Jie vokiečiai. Tai pavojinga“. Iš tikrųjų mano vyras neklydo: tai buvo pavojinga. Bet ką galėjau padaryti? Jie irgi žmonės, tie iš anapus. Mano tėvams anksčiau priklausė pieva kitoje Nemuno pusėje, ir tai buvo tas pats kraštas. Ten, anapus Nemuno, visą laiką buvo blogiau, o pas mus visą laiką geriau. Rusų pusėje visi mirė badu, o Lietuvoje mes vis ko nors turė­jome. Keltininkas, kuris plaukiojo tarp abiejų krantų, sakė: „Pas jus rojus, o pas mus - pragaras". Jis irgi buvo vokietis, Rogenbukas ar kokia ten ta jo pavardė. Plaukiodamas Nemu­nu, jis matė daug savižudžių. Vienas toks šoko iš savo valties j patį ledinės tėkmės vidurį.

Vakarais dažnai traukdavome vokiškas dainas. Buvo tokia graži apie liepas Am Brunnen vor dem Tore. Dvilys jau buvo pas mus atgabenęs Hildą, vyriausiąją dukrą, taigi galėjom treliuoti keliais balsais. Niekam nerūpėjo, kad pas mus dai­nuoja. Buvom laimingi, kad tokiu metu gyvenam savo na­muose.

Kartą mes visi nuėjome į šventę ant Rambyno. Vasaros vidu­ry ten vis kas nors vykdavo. Bet viskas buvo nebe taip puiku, ne taip kaip mūsų laikais. Po karo buvo tik šnapsas ir nieko daugiau. Dar buvo moldaviško vyno po rublį už butelį. Iš Tilžės atvažiavę rusai pyko ant lietuvių ir visaip juos peikė. Aplink buvo visai kitokie žmonės. Palengva ir prie to pripratome. Vėliau, ačiū Dievui, viskas aprimo.

1948-aisiais su Traute dar grybavome. Paskui jos šeima išvažiavo. Tie, kurie gimė rusų pusėje, Tilžėje ar aplink ją, privalėjo išvažiuoti į Vokietiją. Toks buvo įsakymas, niekas negalėjo pasilikti. Iš Klaipėdos krašto išvažiuoti draudė. Mus priskaičiavo prie lietuvių, ir turėjome pasilikti. Tai tokia netei­sybė, tikra nesąmonė. Mes norėjome pasilikti, bet ir Trautė norėjo. Ji taip verkė atsisveikindama: „Kur mes eisime? Tenai nebus fortepijono". Mielai būčiau pasilikusi Trautę, abi sese­ris mielai būčiau pasilikusi. Nenoromis atidaviau ir Rudį Gririgolaitį. Tas bengelis* gyveno mūsų pusėje, Lumpėnuose. Jis irgi negalėjo važiuoti. Žinojau, kad kažkur Vokietijoje gy­vena jo giminės. Gal jie jo ieškojo? Rudį įtaisėme Dvilių šeimoje jauniausiuoju vaiku. Jis verkė, priešinosi iš paskutiniųjų.

Nemačiau tų gyvulinių vagonų, bet taip žmonės važiavo nuo Ragainės iki Tilžės. Dieną prieš tai atėjo senasis Dvilys ir atnešė mums maišą knygų. Vis tiek negalėjo jų išsivežti, tai padovanojo mums. Ten buvo ir Hildos eilėraščių albumas. Taip mes vėl turėjome ką skaityti. Tos knygos kiek palengvino mūsų išsisky­rimą. Jis buvo siaubingas.

Netrukus Hilda ir Trautė atsiliepė jau iš Vokietijos, jos rašė, kad gyvena Klein Vanclėbene prie Magdeburgo. Seserys klausė: „Ar pas jus yra blakių?" Jos taip įdomiai apraše savo kelione! O blakių ten išties buvo. IŠ pradžių joms teko nakvoti sandėlyje prie cukraus fabriko. Iš visų skylių lindo blakės. Žmonės tame krašte gyveno iš cukraus. Hildai su Trautė irgi reikėjo eiti ir rauti tuos cukrinius runkelius. Vokietijoje jos neturėjo jokių giminių. Kur turėjo dėtis? Jos ištikimai ir šauniai rase, toji Hilda ir Trautė. Vieną gražią dieną mums pranešė; „Dabar jau gyve­name VDR". Mes nė žinote nežinojome, kas ta VDR. Joms vis reikėjo alkūnėmis kelią prasiskinti, nes buvo pabėgėlės, ir, aišku, seserų padėtis buvo sunki. Dažnai jas prisimindavom. Tuomet iš niekur kitur negaudavom laiškų, rašė tik mergaitės iš Klein Vanclėbeno.

 

*Neklaužada (vok.).

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias