Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Sibire, prie Lenos

 

Sibire, prie Lenos

Jau treti ketvirti metai vežė žmones į Sibirą. Visada apie kovo 25-ąją sudarydavo išvežamųjų grupes. Dažniausiai imdavo turtingesnius. Jie nuspręsdavo: „Tu buožė. Turi tris karves ir esi turtingas ūkininkas. Lauk iš čia!" Bet į sąrašus įtraukdavo ir visiškus vargšus. Atsirado žmonių, kurie apšmeižė savo kai­mynus, jeigu tų namai buvo geresni, ir jie norėjo tokius turėti. „Anie sovietų valdžios priešai!" - sakydavo. To pakako. Niekas negalėjo žinoti, kas Šįkart paklius. Gal rusai norėjo iš viso krašto lietuvius išvaryti ir patys čia apsigyventi?

Kovo pabaiga buvo blogas metas, niekas savo namuose nenakvojo. Išvežimo terminą slėpė, bet pamažu jis vis tiek išaiš­kėdavo. Aš su vaikais eidavau miegoti į tuščią mokyklą. Gu­lėjom viršuj ant grindų ir drebėjom. Naktis, dar viena. Tik naktį tykojo pavojus. Tėvai ir Konstantinas pasilikdavo namuose. Vos kartą mus lydėjo vyras, kai visi slapstėmės ant Rambyno. Vėliau pamanėme: kokia prasmė? Jie suimtų tėvus, o mus paliktų. Galbūt pagautų dar ką nors iš mūsiškių ir išvežtų už bausmę. Tada būtume išskirti. Kiek galima slapstytis? Kur čia nubėgsi?

Nuo tada kovo pabaigos laukėme šiltuose namuose. Ateis ar ne - buvom viskam pasiruošę. Pradėjo kurti kolchozus. Vieną vakarą išsivedė Konstantiną. Jis grįžo po dviejų dienų ir tepratarė: „Taigi dabar galit ruoštis, mes irgi važiuosim į Sibi­rą". Paklausėme: „Kodėl?" Mano vyras buvo įsiutęs: „Liepė organizuoti kolchozą. Sako, eik ir viską iš žmonių atimk. Ne, to tai nebus. Geriau jau į Sibirą!" Konstantinas nenorėjo plė­šikauti. Komunistai manė: moka rusų kalbą, energingas, galės lietuvius į kolchozą varyti. Jie apsiriko, todėl privalėjom va­žiuoti. Mūsų sąžinė švari. Niekas šiandien nesakys, kad tada kokį žmogų nuskriaudėm. Mes nekalti.

1951-ųjų vasarą buvome pasirengę iškeliauti. Pasirūpinome viskuo. Turėjome net pinigų. Tais metais prisikopinėjom daug medaus, galėjom nors visą vonią vežtis. Maišai pripilti miltų, lašiniai suvynioti j skepetas. Ką tik galėjome, išrikiavome, kaip j paradą. Tvarkingai susidėjom pasus.

Pagaliau, spalio 2-ąją, tas laikas atėjo, šįkart žmones griebė rudenį. Mes buvome tarp paskutiniųjų. Anksti ryte į kiemą įvažiavo mašina, iš jos iššoko ginkluoti vyrai:„Davai! Kel­kitės!" Buvom seniausiai atsikėlę. Tėvas buvo ką tik pieną į Vilkyškius išvežęs. Visiems liepė susirinkti virtuvėje. Mes dar turėjome svečių iš Kauno. Tie bematant pro langą iššoko. Antraip juos irgi, ko gero, būtų išvežę.

Kaimynai atėjo padėti ir išlydėti, turėjome greitai susikrauti. Stribai akimis sekė kiekvieną judesį ir laikė atkišę šautuvus. Norėjau dar supakuoti siuvamąją mašiną. Man atiteko tik jos viršutinė dalis, pakoją turėjau palikti. Palikti tiems, kurie vėliau viską, ko nepasiėmėm, išsidalijo. Netrukus tarpduryje pasirodė mano tėvas. Jis buvo iš mūsų visų pats ramiausias. Teištarė: „Taigi gerai. Mes važiuojame".

Aš tik stebėjau. Man viskas buvo vis tiek. Bet mergaitės dar negrįžusios iš Pagėgių gimnazijos. Man rūpėjo tik neprarasti savo vaikų. Agronomas iš kaimo atsivedė vyresnįjį ir vaišino jj konjaku. Jam vis kartojo: „Jie turi sulaukti vaikų. Būtinai!" Pažadėjo juos paimti ir atvežti į Tauragės geležinkelio stotį. Sulipome į vežimus. Neprisimenu, verkiau ar ne. Motina dar kartą apėjo tvartus, ten ji tikrai verkė.

Pakeliui užsukome dar į vieną kaimą prie plento. Iš ten paėmė moterį su penketu mažų vaikų. Seneliai turėjo pasilik­ti. Senelis dar bėgo iš paskos. Jis grąžė rankas, klupinėjo. Mes nuvažiavome, o aš pagalvojau: „Dieve mano, kas žino, kur važiuojam? Kad tik vaikai atsirastų". Tauragės gele­žinkelio stotyje buvo didelis sambrūzdis. Žmonės, ryšuliai, riksmai, šimtai žmonių, kuriuos turėjo ištremti. Traukinys jau stovėjo, vien gyvuliniai vagonai. Aš vis dar sėdėjau sunk­vežimyje lyg suakmenėjusi ir tik stebėjau viską. Mano vyras bėgiojo po tą grūstį, kalbėjosi su žmonėmis, ieškojo, ką dar galėtų papirkti šnapsu. Buvo popietė, traukinys turėjo išvykti laiku.

Staiga išvydau jas abi ateinančias su portfeliais. „Maaaa-maaaa!" - šaukė Birutė. Ji šaukė taip gailiai, nors tais metais jai sukako jau šešiolika. Tai buvo laimė, Dievo malonė! „Džiau­kitės, vaikeliai, dabar viskas taip, kaip turi būti". Tai truko neilgai, turėjome bėgti į vagonus. Tik bėk, bėk, bėk. Jie kimšo mus su nešuliais j vidų. Traukinys pajudėjo. Daugybė žmonių bėgo anapus sąstato ir verkė, rėkė, kai kurie klaupėsi ir iš sielvarto rovėsi plaukus. Daugybę Šeimų išskyrė.

Vagone buvome dvidešimt du. Tarp jų vienas pažįstamas dvarininkas su sūnumi. Keturis jo vaikus ir tėvo seserį dar prieš kelerius metus išsiuntė į Sibirą. Jiedu buvo nusiteikę beveik linksmai: „Tenai kur nors susitiksime savo vaikus". Susikro­vėme ryšulius vidury vagono. Šonuose styrojo tokios lentų pakylos. Ant jų sumėtėme savo patalynę ir susigūžėme. Mano vyras sėdėjo „parteryje", tikriausiai po mumis. Apačioje buvo tamsu. Iš pradžių dar turėjome žvakių. Kiekvienas sėdėjo ir valgė iš savo ryšulėlio. Kas gabalą duonos, o jei turėjo - lašinių. Taip nepražūsi. Jaunimas dainavo tokias liūdnas dainas. Jie verkė, mes verkėme, vėl tylėjome. Traukinys lėkė per tamsą pasišokinėdamas. Sąstatas braškėjo, traškėjo. Dardėjo ir skam­bėjo viskas, kas jame buvo, - puodai, kibirai, ąsočiai.

Kai kurie žmonės prie vargų greitai prisitaikė, kiti ne taip. Mūsų vagone niekas nesirgo. Kituose žmonės net mirdavo. Važiavome nuo spalio 2-osios iki lapkričio 17-osios, dieną naktį. Retkarčiais traukinys sustodavo. Tuomet leisdavo dviem žmonėms išlipti, jie mums atnešdavo valgio. Skystos sriubos arba tik virinto vandens. Jei vandens likdavo, gaudavom įo šlakelį apsitrinti skuduru. Niekas nenumanė, kur važiuojame. Pro mažytį langelį viršuje galėjai matyti stepę, kartais upę. Kartais sublyksėdavo šviesos, tai buvo elektrifikuoti miestai, arčiau ar toliau nuo mūsų. Stotyse, kuriose sustodavome, su­sitikdavome kitus traukinius. Dažnai juose spietėsi žmonės su prižiūrėtojais, juos taip pat kažkur vežė. Viename buvo moterys vakarinėmis suknelėmis. Nežinau, kas tokios jos buvo. Gal tiesiai iš teatro ištrauktos, ar ką? Kalbėjo vokiškai. „Iš kur jūs?" - paklausiau. Tą pat akimirką prilėkė patrulis ir mus išskyrė. Moteris, kurią užkalbinau, dar paklausė, ar moku Morzės abėcėlę. Galbūt norėjo man papasakoti, kas ji tokia.

Viskas būtų buvę dar ne taip blogai, visai pakenčiama. Bet baisiausia, kai rytais reikėdavo į tualetą. Daužydavom kumš­čiais į vagono duris. Gerai, jei jos atsidarydavo! Iššokinėdavome lauk lyg zuikiai. IŠ abiejų pusių išsirikiuodavo gink­luoti vyrų postai. Dėl to traukinys turėjo stovėti. Dažniausiai kareiviai šaukdavo: „Na viedro! Į kibirą!" Uždangalu at­skyrėme kampą su kibiru. Iš eilės ten eidavome. Kai kibiras prisipildydavo, kas nors išpildavo jį per mažą langelį. Ir tai turėjome iškęsti.

Mūsų vagoną atkabino Ačinske ir kitu keliu pasiuntė Nazarovo link. „Tai netoli nuo Lenos", - kažkas pratarė. Kaip supratau, nuo Sibiro Lenos. Išlipome lapkričio 17-ąją. Iš pra­džių mus apibarstė milteliais nuo parazitų, paskui stovėjome ilgoje Nazarovo geležinkelio stotyje. Iš dangaus dribo šlapias sniegas. Kai kurie vaikščiojo aplink ir ieškojo ko nors degaus. Jie sukrovė mažas krūveles ir padegė. AŠ tenai kiek pavaikš­čiojau norėdama susitikti pažįstamų. Pamačiau du senukus iš Smalininkų. Jie atvažiavo kaip stovi. Buvo visai netikėtai išvežti, drabužiais, kuriais tuo metu vilkėjo. Daviau jiems duonos ir lašinių iš savo nešulio.

Artėjo naktis, mes tirtėjome. Ar tai ir yra ta baisioji žiema? Paryčiais sunkvežimiais suvažiavo aplinkinių sovchozų pir­mininkai ir minioje ieškojosi darbininkų. Norėjo tik darbingų, kaip kokiame vergų turguje. Jie tikrino, ar stiprus tas ar kitas, kiek gali pakelti. Mano vyras vis klausėsi ir šniukštinėjo. Kaž­kuris jų jam padarė geresnį įspūdį. Šitas načalnikas atrodė ramus ir geras žmogus. „Mes trys darbingi žmonės", - kreipėsi į jį Konstantinas. Jis, mano tėvas ir aš galime kalnus nuversti, motina irgi praverstų. „Svarbiausia, aš turiu vaikų, turiu leisti juos į mokyklą". Matyt, jis tą rusą įtikino. Konstantinas mums pranešė džiugią žinią: „Mus priėmė! Mokykla už trejeto kilo­metrų. Galima pėsčiomis nueiti". Vakare jie mus nuvežė į grūdi­nes kultūras auginantį sovchozą, maždaug už penkiasdešimties kilometrų nuo Nazarovo.

Tai buvo lygumų kraštas, daugiau tokiu oru nieko negalėjai įžiūrėti. Mūsų sunkvežimis važiavo per tiltelius iš rąstų. Vis galvojau: „Vienas jų būtinai įgrius". Greta manės sėdėjo toks ūkininkas su žmona. Jiedu buvo lenkai, galėjai suprasti iš tar­ties. Staiga jis sušuko: „Tik pažiūrėk, pažiūrėk, Marija, ten ganosi žąsys! Turtingas kraštas!" Nežinau, ką jis ten pamatė: žąsis, sniego pusnis ar miražą. Galėjo būti ir avys. Aš vis žiū­rėjau į tuos tiltelius, vis atrodė, kad įkrisime. O tas vis matė žąsis. Jis jau kūrė ateitį.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias