Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Zemliankoje

 

Zemliankoje

Nuvažiavom į vietą vėlų vakarą. Su visais ryšuliais mus nuvedė į klubą. Didžiulė kino salė buvo užimta. Prie durų stovėjo aukšta moteris, kuri mokėjo vokiškai. Ji pasiteiravo, ar čia yra mokančių vokiškai. „Taip, - atsakiau, - ar galit mums padėti?" Toji moteris buvo estė. Ji pakvietė mus pasilikti per naktį. Moteris turėjo vieną kambarėlį, jame jau degė ugnis. Tai buvo mums lyg prošvaistė, stovėjo net radijo imtuvas.

Mudu su vyru dar norėjome pasiklausyti, kas vyksta kino salėje. Turėjome nepaleisti iš akių to vadovo, Fiodoro, kurį surado Konstantinas. Jis žadėjo mums surasti būstą. Priešais mus atsistojo toks vyriškis: „Ar čia kas kalba vokiškai?" „Taip!" - atsakiau ir prasibroviau prie jo. „IŠ kur jūs atva­žiavote?" Jis prisistatė esąs estų kunigas, čia gyvena jau trejus metus. „Galiu jums duoti gerą patarimą. Jeigu turite pinigų, neišleiskite jų tuoj pat. Taupykite. Nesitikėkite, kad greitai grįšite". Ir dar pridūrė: „Aš su šeima gyvenu šiame sovchoze. Jei kada išsiruošite, ateikite prie šaltinio, kur ant kalno, ir klauskite Tanerio. Kiekvienas pasakys, kaip mus surasti". Taigi Čia buvo ir tokių žmonių. Tiek daug mandagybių tame Sibire.

Niekur negalėjome gauti būsto šešiems žmonėms. Nieko negalėjo padėti ir mūsų načalnikas. Sakė: „Jums reikia keliauti į šachtas, už septynių kilometrų nuo čia". Žmones, kurie ne­gaudavo kur gyventi, kišo į tuščias anglies šachtas. Bet mano vyras buvo tvirtai nusistatęs: „Vaikai privalo eiti į mokyklą. Nevažiuosim taip toli!" Gavom patys buto ieškotis. Tada atsi­rado toks kalmukas. Tai tokie siauraakiai žmonės, kokių aš iki tol nebuvau mačiusi. Jie irgi buvo tremtiniai, turėjo nemaža patirties. Kalmukas pasiūlė: „Turiu dvi zemliankas". Tai toks būstas žemėje, panašus į didelį urvą. „Galiu jums vieną par­duoti. Tenai šešiems vietos užteks". Nusipirkom už 1000 rub­lių. 1000 rublių tuomet buvo dideli pinigai.

Zemlianka - tai tokia patalpa, j kurią reikėjo lįsti siaura apvalia anga. Prie pat žemės langas įleisdavo kiek šviesos ir pro jį galėjai matyti praeivių pėdas. Stovėjo tik viena krosnis. Už jos, mielas Dieve, knibždėte knibždėjo tarakonų. Kai būdavo Šilta, jie išlįsdavo iš savo slėptuvių ir bėgiodavo aplinkui. Dar ir šiandien nesuvokiu, kas tai per padarai. Galbūt kaip naminiai svirpliai Vokietijoje? Jie siaubingai cypsėjo ir švilpė. Mes nuo­dijome juos benzinu ir visą būsto vidų išbaltinom kalkėmis. Kūrenti galėjome skiedromis iš lentpjūvės. Vos tik mes atva­žiavome, po kelių dienų stojo tikra žiema.

Vyras iškart pradėjo dirbti. Jis turėjo prisistatyti į kontorą ir gavo gerą darbą. Konstantinui davė arklį ir roges - privalėjo vežioti statybines medžiagas. Šen ir ten, pagal planą. Cementą, lentas ir viską, ko ten tik būdavo. Sovchozas buvo didelis, kaip ir viskas Sibire. Iš pradžių Konstantinas parveždavo malkų ir lentų, ir iš jų mes susikalėme naujus gultus. Mano tėvas gavo darbo karvidėje. Visą naktį joje reikėjo nuo grindų gramdyti mėšlą, kad karvės neišsiteptų. Vos tik išgirdęs, kad jau krenta krūvelė, turėjo bėgti su semtuvu ir išmesti šviežią karvuolį. Antraip, jeigu karvė į jį atsiguls, reikės prieš melžiant ją pir­miausia nuplauti. Tenai nekreikdavo šiaudų kaip pas mus, tebuvo plika asla. Tėvas grįždavo ryte ir sakydavo: „Tai pasku­tinis laiptelis į pragarą". Nors tvarte buvo šilta, bet tai vienin­telis geras dalykas.

Mama liko namuose ir virė mums valgį. Atsargų žiemai gavome iš Tanerių. Jie atvažiavo rogėmis ir iškrovė mums bulvių, burokų, raugintų kopūstų su žaliais pomidorais. Drus­kos buvo galima nusipirkti, o lašinių sočiai dar turėjome iš Lietuvos. Atsirado ir šiokia tokia keptuvė su puodu. Iš pradžių to vos pakako, bet ir nebadavome.

Birutė su Irena ėjo į rusišką mokyklą. Tai man kėlė susi­rūpinimą, bet kai kas mane su Sibiru ir sutaikė: čia mokė vokiečių kalbos. Pagaliau mano viršus! Po karo Lietuvoje tai buvo neįmanoma. „Fašistai!" - apšaukdavo mus. Už namų sienų negalėjai vokiškai ištarti nė žodžio, o namuose šeiminin­kavo Konstantinas. Mano vyras buvo fanatiškai nusiteikęs prieš vokiečius. Jis pyko, kai vaikus ėmiau mokyti vokiškai: „Nori nuo manęs vaikus atplėšti? Nori juos vokiečiais pa­daryti? Jie ne vokiečiai! Ir tu ne vokietė!" Taip jis galvojo, o kai nugirsdavo mus kalbant vokiškai, baisiai įtūždavo. Aš sakiau: „Nesvarbu, kas jie tokie! Ką išmoks, nereikės ant kupros nešioti". Slapta išeidavau su dukromis į sodą. Ten, už serbentų krūmo, jos turėdavo man atsakinėti veiksmažodžius, gramatiką ir visa kita.

Dabar Sibire galėjau jas mokyti. Ir tiek išmokiau, kad ir šiandien gali vokiškai susikalbėti. Mes mokėmės „Girių kara­lių" ir „Laukinę rožę". Ir diktantus dukros rašė. Aišku, tuo pat metu mūsų mergaitės turėjo mokytis ir rusų kalbos. To joms buvo per daug. Irenai dar sekėsi. Ji jau ėjo į penktą klasę ir susirado draugių. O Birutė dažnai verkdavo į pagalvę įsikniau­busi: „Aš noriu namo!" Daugiau nieko, tik grįžti namo.

Žiemą kelią į mokyklą visai užpustydavo. Pakeliui galėjai sniego pūgoje ir žūti. Todėl mano vyras ieškojo buto tenai, kitame kaime. Laimė, čia pat gyveno tremtiniai iš Lietuvos. Jie atidavė mums vieną savo kambarį. Už tai turėjom nuvežti jiems anglių. Daugiau nieko nereikalavo. Valgio, aišku, turėdavome dukroms įdėti visai savaitei. Šeštadieniais mergaitės pareidavo namo. Kartais, kai geras oras, grįždavo ir dažniau. Dažnai jas palydėdavau iki Serjošo upelio, pamojuodavau ir dar sudainuodavom „Dabar sudie, mieloji Tėvyne". Pavasarį upė patvindavo, ir eiti buvo pavojinga. Reikėjo priprasti, ir tiek.

Pirmąją žiemą mano vyras, o jis vis šalo, per anksti užšovė kamino sklendę. Dėl to visi vos nenusinuodijome. Aš dėl savo silpnos pūslės turėdavau naktį išeiti į lauką. O Dieve, vos tik atsistojau, viskas pradėjo suktis. „Lauk, vaikai, greičiau! Čia kažkas negerai". Aš juos purčiau, tampiau, kol visi išlėkėme į šaltį. Išsivėmėme, ir tuo viskas baigėsi. Blogiausiai buvo Irenai, ji net pabusti negalėjo. Daviau pakramtyti žirnių - padėjo. Rusai mus išmokė: „Atsargiai su krosnimi! Per anksti neuždarykit liuko. O jeigu pasijusite blogai, kramtykit žirnius. Kramtykit, kramtykit, kad tik smegenys dirbtų". Taip mes ir padarėm.

Dieną prieš tai gavome siuntinį iš namų. Kaimynai atsiuntė iš mūsų namų viską, ką ten dar rado: kumpio, lašinių, dar kažko. Tuomet pamaniau, būtų gaila, jei visi būtume žuvę, o siuntinys gulėtų sau. Kad būtume visi mirę, man jau nebuvo gaila, tik kad tas paketas būtų likęs. Kai dabar visa tai prisi­menu, sunku net patikėti.

Pavasarį persikėlėme į kitą zemlianką. Toji buvo didesnė ir daugiau iškilusi virš žemės. Iš lentų pasistatėme tarsi prieš­kambarį. Tada gyvenome prie šulinio, o tai irgi pranašumas. Vandens dažniausiai partempdavo tėvas. Atsirado darbo sovchoze ir man. Iš pradžių turėjau sodinti daržoves, o vėliau naktimis saugoti laukus. Tenai buvo prisodinta galybė kopūstų, didelių, lyg kokios milžino galvos. Budėjau, kad neįbėgtų gal­vijai ir visko neištryptų. Palaukėje stovėdavau nuo septynių vakaro iki septynių ryto. Netoli stūksojo maža būdelė, joje galėjai pasislėpti.

Vėliau vyras man atnešė šieno, tai turėjau guolį. Ten, kur baigėsi mano laukas, prasidėjo pieva, o joje ganėsi jaučiai. Paprastai juos prižiūrėdavo kalmukas. Bet vienąkart jis pa­traukė į savo zemlianką kaime. Anksti rytą, vos prašvitus, tie jaučiai atsikėlė ir ėmė ganytis. Staiga visas jų būrys pasileido tiesiai į kopūstus. Dieve, jie ištryps visą lauką! Ėmiau šaukti: „Pastuch, pastuch, piemenie!" Nė gyvos dvasios. Vėl šaukiu, kiek tik gerklė išneša: „Stavaj, stok!" Bėgu prie tų galvijų. O jie sustojo lyg pagal komandą. Jaučiai buvo protingi. Laimė, kad budėjau. Jeigu būčiau miegojusi, galvijai būtų ištrypę visą lauką. Man irgi būtų blogai pasibaigę.

Kartą taip vos nenutiko. Sunkiausia naktį su arkliais. Buvo birželis. J lauką įsiveržė visa kaimenė arklių. Ką tu jiems padarysi? Gali bėgti ir rėkti, o jie tave apeina ir nušuoliuoja į kopūstus. Ėda, kiek nori, ir eina sau. Po budėjimo ryte nubėgau į kontorą. Bijojau, kad mane išvadins sabotažnike. Raštinėje prie ilgo stalo jau sėdėjo keliese: raštininkas, buhalteris ir dar kažkas iš valdžios. Jie įsistebeilijo į mane, o aš pasakoju: Ja kričala: „Pastuch, pastuch, idi siuda!" Nietu pastuch.“ Dar ir rankomis mosavau: „Byk slusali, lošadi ne slušali jaučiai klausė, arkliai - ne! K-pusta kaput!" Vieną sakinį buvau rusiškai pasirašiusi iš anksto: „Ja ne vinovata! Aš nekalta!" Šiuos žodžius dabar galėjau pa­vartoti. Jie išklausė mano pasiaiškinimo ir tarė: „Ničevo, idi domoj. Nieko, eik namo". Išsisukau nuo bausmės. Išeidama nugirdau juos kvatojant. Tai jie iš mano varganos rusų kalbos juokėsi.

Kai kuriuos rusiškus žodžius įsidėmėjau vėliau. Po pamokų vaikai grįždavo namo, tai aš mokiausi kartu su jais. Ypač įspūdį man darė rusiški eilėraščiai, tokie linksmi ir taiklūs jie buvo. Juose net paukšteliai degtinę gėrė:

Čyžik, Čyžik,

gde ty byl?

Na Kavkaze vodku pil,

Vypil riumku

vypil dve,

Zašumelo v golove**

 

* Šaukiau: „Piemenie, piemenie, greičiau čia!" Nėra piemens.

** Paukšteli, kur buvai? Kaukaze degtinę gėriau. Išgėriau taurelę, išgėriau, antrą - apsisuko man galvelė.

 

Sibire pirmą kartą pamačiau kombainą. Rudenį jais išvažiuo­davo į kviečių laukus. Tik jau tas rusų neūkiškumas! Jie ne­turėjo gerų daržinių ir kuldavo netikusiai. Arba bulvės, jas rinkdavo ir pildavo į krūvas. Niekas jų nedengdavo. Kas iš jų tokių? Mes turėjom savo daržą. Ten, kur mes gyvenome, žemė buvo derlinga, jau antraisiais metais, kai prisitaikėme prie klimato, visai gerai ūkininkavome. Dirbau naktimis, taigi dar­že galėjau triūsti dieną. Nuolatos jaučiaus pavargusi. Per pas­kutinius budėjimus visada užmigdavau. Tenai statė stoginę grūdams. Gulėdavau am tų pačių lentų, kurias turėjau saugoti. Pramerkusi akis dar matydavau, kaip kruta cementas, lyg kokia nuoslanka. Rytais skylę, kurią išrausė vagys, užkasdavau. Pa­slėpdavau, ir baigta. Truputį pamiegodavau ir vėl atsigaudavau.

Mūsų apylinkės iš tikrųjų buvo įdomios. Greta ir kalnai, ir miškai. Kartą buvau taigoje. Norėjau pamatyti, kas ta taiga yra. Mano vyras žiemą kartais turėjo tenai dirbti. Sykį jį ten aplankiau. Taiga buvo netoli nuo mūsų namų. Ryte išvažiuoji, vakare - jau namie. Taiga - tai toks milžiniškų medžių miškas. Kai stovi apačioje prie kamieno ir žvelgi į viršų, sunkiai įžiūri viršūnę. Daugybė vyrų ten barakuose gyveno. Ištisas dienas jie turėjo kirsti medžius ir pjaustyti juos metrais. Žmonės privalėjo vykdyti normas ir užsidirbti duoną. Ten gyveno marga liaudis. Man atrodo, trečdalis Nazarovo apylinkių gyventojų buvo tremtiniai. Kalmukų, kaip sakoma, gyveno daugiausia. Kilme jie artimi mongolams. Dar gyveno japonų, Pavolgio vokiečių ir mūsų - estų, latvių ir lietuvių. Šių manieros buvo geriausios. Statybose, kurias aptarnavo mano vyras, jie vis juokaudavo: „Pone mokytojau, gal galėčiau jums perduoti šį akmenį?“ -„Dėkoju, pone kunige, man didžiule garbė“. - „Prašom pasvei­kinti nuo manęs poną advokatą“. Tarp jų buvo net dirigentas. O tos mandagybės jiems buvo lyg pramoga.

Kiekvieną kraštą, sako, gamta savaip formuoja. Gamta for­muoja ir žmones. Sibire tai aiškiai matyti. Žiemą ten dėvi dešimt kartų aplink kūną apvyniotas kupranugarių vilnos skepetas. Vatinės kelnės, kailinės kepurės su ausinėmis, vel­tiniai - ten įprasta apranga. Panašiai ir mes rengėmės. Šaltis viską tvarkė. Baisiausia Sibire ir buvo tas šaltis. Sproginėjo net termometrai - toks nuožmus ten speigas. Iš pradžių oro, kai pūsdavo rytų vėjas, beveik neįkvėpdavau. Atrodė, net mano kvapas užšalo. Mano skruostai šiandien tokie raudoni nuo Sibiro laikų. Trindavau juos sniegu, kaip rusai, o tai man buvo sunku ištverti.

Vasarą būdavo šilta, netgi karšta. Niekur jokio pavėsio, akyse tiesiog raibuliavo. Neaugo vaismedžiai, tik žemuogės ir serbentai. Vaikai į namus parnešdavo tokių žiedų, lyg orchi­dėjų, labai gražių. Dar turėjau iš Bitėnų saulėgrąžų (kaip jos mums patiko!) sėklų. Gyventi tenka taip, kaip liepia gamta. Tačiau žmogaus širdyje glūdi kažkas, kas gyvuoja ir toli nuo gimtųjų vietų esant. Kad ir tas mandagumas, arba dainos, -jų neišrausi.

Nenurimsta ir vidinis laikrodis, pagal kurį jauti metų laikus. Gegužės 9-oji - svogūnų diena, tądien juos reikia sodinti. Ge­gužės mėnesį sužydi kiaulpienės, paskui ievos, šaltekšniai. Tada reikia sodinti bulves. Vėliau sužydi alyvos. Pavasaris baigiasi jazminais. Sibire visai kitaip, bet galvoje vis tvinksi: „Dabar, dabar ten žydi alyvos".

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias