Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Bičiulystės ir ligos

 

Bičiulystės ir ligos

Su Taneriais susidraugavom beveik iš pirmo žvilgsnio. Visa įų šeimyna mokėjo vokiškai: tėvas, motina ir du jau suaugę vaikai Lyda ir Danielis. Taneris lyg koks patriarchas želdino ilgą barzdą. Jis ją užsiaugino Sibire. Ir kai grįžo namo į Estiją, pasiliko ją atminimui. Taneris buvo protestantų kunigas, todėl bendruomenė jiems siuntė visokių siuntinių. Dėl jų Tanerį nuolat tardė KGB. Klausdavo, kas tie žmonės, kurie juo taip rūpinosi. Kartą Tanerį sulaikė visam mėnesiui. Ir vis tiek nieko bloga įrodyti negalėjo.

Mes pagelbėdavome vieni kitiems. Ta neria i padėjo mums, o mes - jiems. Sekmadieniais ponas Taneris sakydavo pamokslus. Taigi mes turėjom bažnyčią. Senoji ponia Taner ir vaikai sirgo epilepsija. Ligos priepuoliai, iš šalies stebint, atrodė baisūs. Mums visiems buvo sunkios dienos. Lentpjūvės, kurioje dirbo Dantelis, načalnikai pykdavo, kai šis neateidavo į darbą. Tuo­met jį užstodavo Marija Koperman: „Nurimkite. Jis serga“. Ji gerai kalbėjo rusiškai ir visiems darė didžiulę Įtaką.

Marija buvo maždaug 70 metų ponia iš Talino, ten turėjo didelę drabužių parduotuvę. Ji buvo ištremta jau antrą kartą. Pirmąkart 1940-aisiais su dukra Ilze, o po karo vėl, tik šį sykį viena. Ji buvo jau išbandyta. Mūsų akimis, ji buvo aristokratė. Dažnai su ja kalbėdavomės. Vieną dieną mudvi kartu rūsyje perrinkinėjome bulves. Tada ji taip ilgesingai pratarė: „Ak, kaip gera! Ačiū Dievui, kad jūs čia esate!“ Staiga susigriebė: „Ką aš čia dabar!“ Matyt, norėjo pasakyti, kad gera Čia turėti žmogų, su kuriuo gali apie viską pasikalbėti. Marija pasakojo, kaip dirbo guvernante Rusijoje, kaip gimė vaikai, kaip išsiskyrė su vyru. Jis vis važinėdavo į Sankt Peterburgą ir žiūrėjo tik savęs. Sykį Marija nuvažiavo jo aplankyti, pažiūrėti kaip ir kas. Kokia buvo prislėgta pamačiusi, kaip ore skraido šampano buteliai ir vynuogių kekės. Vienoje salėje pagaliau surado savo vyrą. Jis svaigo vienos gražuolės glėbyje, visai ją pamiršęs. Vienas te­nykštis ponas paėmė Mariją už rankos ir jai viską papasakojo. To jai pakako, nuo tada ji tapo nepriklausoma moterimi.

Man ta istorija atrodė lyg koks romanas. Mes labai ža­vėjomės Marija. Ar ji tikrai buvo milijonierė, negaliu tiksliai pasakyti. Mano mama tvirtino: „Ponia Koperman tikras ant­žmogis“. Ši moteris visus padrąsindavo, kentė kartu su mumis. Jei kas labai nusivildavo, ji guosdavo: „Vaikai, neįmanoma patirti vien tik gera!" Ir tik vėliau, kai ji mane aplankė Bi­tėnuose, supratau - Marijai irgi buvo apmaudu. Grįžusi iš Sibiro, kelis mėnesius ji gyveno pas sūnų Kanadoje. Su savo vaikaičiais Marija negalėjo susikalbėti. Mat tie šnekėjo tik angliškai. Ji priekaištavo sūnui: „Kodėl nemokai vaikų gim­tosios kalbos?“ Marija jam priekaištavo, o marti, ji buvo vokie­tė, dėl to jos nekentė. Taip išdraskytos daugelis Pabaltijo šeimų. Ir Marija nieko negalėjo pakeisti.

Dažnai visi susirinkdavo jos zemliankoje, ateidavo Taneriai, kiti estai. Grojom ir dainavom senas liaudies dainas ir dar daug ką, visa tai buvo puiku. Paskutinę akimirką prieš mus išvežant mama dar spėjo pačiupti mano smuiką. Man tai pravertė: grojau ir kitus galėjau pradžiuginti. Visuomet užtraukdavome „Kai aš klausiu keliauninko“ ir, dainuojant paskutinę eilutę „Negaliu grįžt namo, tėviškės nebeturiu“, visų akys lyg pagal komandą prisipildydavo ašarų.

Susirgo mano vyras. Nuo sunkaus darbo gavo širdies išsiplė­timą. Konstantiną pasiuntė į ligoninę Nazarove. Mirtimi va­duodamasis jis ten išgulėjo tris mėnesius. Mažomis dozėmis jam davė chinino, daktarai juo rūpinosi. Apie jo savijautą man kas keletą dienų vis pranešdavo Marija Koperman. Ji buvo jau persikėlusi ir dabar tarnavo žydų šeimoje. „Kuo greičiau atva­žiuok, Lėne. Turi pamatyti savo vyrą", - parašė Marija. Viską mečiau ir išlėkiau į Nazarovą. Apsistojau kambarėlyje pas Mariją. Ji virdavo savo žydams, o aš - sergančiam Konstantinui. Į jo palatą neįleido, galėjau tik puodą ant slenksčio pasta­tyti. Konstantinas išeidavo ramstydamasis į sieną. Suvalgydavo kelis šaukštus bulvių košės ir nueidavo. Trečią dieną Konstan­tinas man tarė: „Ar tu ir namie taip skaniai verdi kaip čia? Man gardu". Jam gardu! Ar tai ne vilties kibirkštėlė?

Taip manė ir Marija. Tądien ji pasirūpino bilietais į kiną. „Eikime pažiūrėti Gretos Garbo!" Rodė „Damą su kamelijomis". Priešais kino teatrą tyvuliavo milžiniška bala, lyg koks ežeras. Ar tikrai būtina rizikuoti, ar tikrai ten verta eiti? Kaip tik priešais ėjo dvi estės - baigėsi dieninis seansas. „Eikit, eikit!" - Šaukė jos. Pasiryžome bristi per vandenį ir purvą. Kino teatre pagaliau galėjau verkti. Verkiau gailėdama tų dviejų iš filmo, bet ir dėl savo rūpesčių.

Sibire mes gana dažnai eidavom į kiną. Per karą rusai pa­siglemžė daugybę filmų. Mes šį tą iš tų trofėjų laimėjome. Visą­laik gatvėse ir mūsų sovchoze matydavome reklamas. Kartą rodė filmą apie Mariją Stiuart „Karalienės širdis". Pamenu, kaip ta karalienė buvo nubausta mirtimi. „Orleano mergelė", „Juoko šalis" - juos irgi mačiau. Ir dar „Romeo ir Džuljetą". Žiūrėti to filmo ėjom visi: estai, latviai ir rusai. Meilė, tragiška pabaiga ir visa kita. Kai išėjom, buvom lyg pribaigti. Kiekvienas ėjo kas sau. Nieks negalėjo nė žodžio pratarti. Buvo toks Jonas, jaunas vyras, jis tiesiog bėgte prabėgo pro mus. „Palauk, Jo­nai!" - sušukau aš. „Viskas tik išmonė!" - atsišaukė jis. Bet ir tas Jonas tylėjo - tokį didelį įspūdį jam padarė filmas. Visai nenorėjau eiti į tą savo zemlianką. Stovėjau prie durų ir ne­galėjau susitvardyti. Tiek minčių filmas sukėlė.

Per visą tą laiką, kol sirgo vyras, daugiausia laikiausi Nazarove. Pamažu Konstantinas sveiko. Tuomet iš mūsų sovchozo atėjo mamos laiškas. Ji rašė: „Grįžk namo! Neturiu sveikatos. Bulves reikia rinkti. Birutei nelaimė atsitiko". Palikau vyrą Marijos globai ir išsiruošiau namo. Tada ir prasidėjo Birutės bėdos. Ji iškrito iš rogių ant įšalusios žemės ir susitrenkė kaktą. Dukra man pasakojo, kad sėdėjo ant bidono su pienu, kai rogės apvirto. Jai buvo smegenų sukrėtimas. Iš pradžių dar taip nesirūpinom, tik leidom jai ramiai pabūti. Tačiau netrukus dukrai prasidėjo priepuoliai. Birutė jau buvo baigusi vidurinę mokyklą ir norėjo stoti į medicinos institutą Ačinske. Tačiau gydytojai jai patarė pasirinkti kitą specialybę. Pirmiausia ji turėjo pasveikti. Taip Birutė ir liko pas mus sovchoze. Dukra jaučiais važiuodavo vandens iš Serjošo upelio ir pristatydavo jį, kam reikėjo. Kas kelios savaitės ją ištikdavo priepuolis.

Netrukus, prieš pat 1952-ųjų Kalėdas, parsivežėme iš ligo­ninės Konstantiną. Tuomet jis buvo dar visai silpnas, kaip sakoma, sveikstantysis. Labai nervingas. Sykiais ir už šiaudo užkliūdavo, kitąkart lįsdavo prie viryklės ir nuvirsdavo. Visai kitas reikalas, kai serga vyras, o ne moteris. „Varge, ir tai tau teks ištverti!" - sakė man estė. Jos vyras irgi buvo pasiligojęs, ir ji niekaip negalėjo jam įtikti. Kartais net sakydavo: „Paimsiu kirvį ir užmušiu!" Pamaniau, kad mes taip toli nenueisime. Bet suimti save į kumštį reikėjo. Kartą Konstantinas pasiūlė: „Jūs galite valgyti mėsą, jūs dirbate. Man duokit tik sviesto ir grietinės, kad išgyvenčiau". Taip mes ir darėme. Virdavom daržovių sriubą su gabalėliu mėsos, dar duonos - ir buvom patenkinti. O kai Konstantinas pamatydavo mūsų sriubą, širsdavo: „Daugiau nieko neveikiat, tik valgot ir valgot! Ir vis mėsą!" Ką jam atsakyti? Moteris lengviau alkį pakenčia. Vyras pašėlsta, jei negali prisikirsti iki soties.

Jis blogai miegojo. Aš gulėjau greta ir vartydamasi jam truk­džiau. „Jei taip, persikelsiu ir miegosiu prieškambary". Kitą dieną pakeitė savo nuomonę: „Jau žinau, ko tu nori. Prisivilioti svetimą vyrą". Buvo liūdna, o ir jam pačiam ne kažin kas. Jis toks bejėgis, prislėgtas, viskas jam blogai. Tai aš privalėjau turėti patirties ir nuovokos. Viską, jam atrodė, darom neteisingai: valgom per daug, slampinėjam aplinkui nenusitverdami darbo. Vienoje patalpoje gyvenome šešiese ir turėjome kęsti visus tuos metus.

Vėliau savo vyrą taip guodžiau: „Viską darome ne taip. Galbūt tavęs nesuprantame. Bet dabar, kai sergi, privalai su mumis gyventi. Kitaip nieko nebus. Kai pasveiksi, galėsi daryti, ką norėsi. Galėsi, jei nori, gyventi sau vienas. Dabar dar per silpnas“. Taip jam padėjau sunkią valandą. Ko gero, buvau pernelyg veikli ir netikau ramiam santuokiniam gyvenimui. Saldi ir švelni moteris, kaip tose knygose, kurias taip godžiai skaičiau, negalėjau būti.

Šitaip gyvenom, kol mano vyras vėl ant kojų atsistojo. Sun­kiai dirbti Konstantinas nebegalėjo. Tėvas ir aš buvome vie­ninteliai šeimos maitintojai.

Niekas nežinojo, kiek dar lemtis mus čia laikys. Iki to vakaro, kai sėdėjau pas kaimyną lietuvį Aškanį ir du jo sūnus. Tąkart tupėjome prie rūsio angos, senasis kažką pasakojo apie savo namus. Ryškiai švietė mėnulis.

Staiga išvydau krintančią žvaigžde! Sušukau: „Namo, na­mo!" Kai pamatai krintančią žvaigžde, reikia sugalvoti norą. „Pasimaišė!" - tikriausiai pamanė Aškanis. Ką ji ten šaukia? Namo! Šiemet ar kitais metais - vis vien grįšime. Greitai mus paleis. Žmonės ėmė kalbėti: „Stalinas serga". Netrukus pra­nešė: „Stalinas mirė".

Stalinas mirė! Su ta gera naujiena tuojau nulėkiau pas Tanerius. Senoji ponia Taner puolė ant kelių ir dėkojo Dievui. Mes glėbesčiavomės, bučiavomės. Dar nežinojome, kas bus toliau. Bet kad mirė Stalinas, tai tikrai negalėjo mums išeiti į bloga. IŠ tos laimės tai verkėme, tai juokėmės. Rodyti savo jausmų viešai negalėjome. Jau ir pamiršau, kas buvo Stalino įpėdinis. Sykį per radiją jis pažadėjo mus paleisti. Iš pradžių tuos, kurie tarnavo Raudonojoje armijoje. Mes tarp jų ir pa­tekome, nes Konstantinas kurį laiką buvo rusų mobilizuotas ir tarnavo Rytprūsiuose.

Iškart susiradom savo komendantą. Kol ten gyvenom, turėjom jam prisistatyti kas keturiolika dienų. Komendantas irgi ne savo noru Sibire atsidūrė. Į šią vietą jį už bausme perkėlė iš Maskvos. Tąkart pas jį atėjo dar trys moterys. Komendantas buvo jau girtas. Pasiteiravome: „Tovarišč komendante girdėjom, kad grei­tai galėsim grįžti namo. Kada iš tikrųjų?" Komendantas atšovė: „Ko ten?" Jis buvo taip įsirausęs į popierius, lyg kažko būtų ieškojęs. „Kodėl norit namo? Neturit čia ko valgyti? Neturit ko gerti? Ir darbo netrūksta". Mes jam: „Vis tiek norim namo!" Komendantas vėl mums: „Mes jūsų netrėmėme. Tuo pasirūpino jūsų kraštiečiai. Mes jus čia priėmėm. Džiaukitės ir eikit į darbą!"

Išėję iš jo raštinės, turėjome greitai bėgti, kad nepratrūktume juoku. Buvom gudrūs ir veikėm protingai. Kone mirėme juo­kais. Komendantas buvo apgirtęs ir ničnieko nežinojo. Reikėjo jo paklausti: „O jums, jums čia patinka? Jums gerai sekasi?" Bet mes įpratome nekelti triukšmo. Mintyse jau ruošėmės atsi­sveikinti. Iš tikrųjų viskas gerokai užtruko, kol gavome pasus. Manasis buvo dingęs, bet vis vien 1956-aisiais iškeliavome. Konstantinas turėjo pasirašyti, kad negrįšime į savo gimtąjį rajoną. Kelionės išlaidomis privalėjome pasirūpinti patys. Ta­čiau šį kartą važiavome tik aštuonias paras.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias