Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Bitėnai buvo svetimi

 

Bitėnai buvo svetimi

Neseniai mano draugė Lyzė iš Pfalco parašė: „Ar jau pakan­kamai visko patyrei?" Ji dažnai prisimena, kaip vaikystėje aš kartodavau: „Ak, kaip čia nuobodu! Kad galėčiau dar ką nors patirti!" Man buvo taip nuobodu Bitėnuose. Kasdien vis tas pat. Vasarą, žiemą, pavasarį, įsivaizdavau viską kiek kitaip. Kažką ypatinga, kas sukrėstų iki sielos gelmių. Tuokart ne­maniau, kad galima neturėti duonos. Ir kai taip atsitiko, Lyzė manęs klausė: „Ar tu jau pagaliau pakankamai patyrei?" šian­dien iš to galiu gardžiai pasijuokti.

Iš Sibiro grįžome į Bitėnus. Mums tas draudimas nerūpėjo. Kur dar galėjome eiti? Kai grįžome, mūsų namuose gyveno kiti žmonės. Namą jie padalijo į kelis butus, visuose gyveno lietuviai. Vienas jų tuojau pasiūlė: „Aš trauksiu į Bardėnus. Ten taip pat yra vietos. Jūs galite pasilikti čia". Vyriškis buvo padorus ir mus įsileido. Bet kiti buvo nepatenkinti: „Dabar viskas mūsų. Jums čia niekas nepriklauso!" Tie žmonės norėjo mus pasiųsti, kur pipirai auga. Jiems buvome fašistai, hitle­rininkai. Kurį laiką gyvenome su tokiais kaimynais. Prie durų kaskart turėdavome žengti per jų šiukšlyną. Šešiese turėjome tik virtuve ir vieną kambarį.

Mano vyras dirbo parduotuvėje buvusiame Fabijanų name pardavėju. Ten jis susipažino su sovchozo pirmininku. Jis buvo rusas, išgeriantis. Parduotuvėje netrūko nei degtinės, nei kitko, taigi Konstantinas visada jį pavaišindavo, kai tas su reikalais atvažiuodavo į mūsų kaimą. Kartą ir namo parsivedė, kepiau jiems žuvį ir pjausčiau duoną.

Pagaliau tas pirmininkas mano vyrui patarė: „Eik į teismą. Pamatysi, atgausi namą ir tvartą. Jiems nereikia - sovchozas turi pakankamai butų darbininkams". Nuėjome į teismą ir mums iš tikrųjų pasisekė. Neatidavė tik didžiojo tvarto, tas liko valstybei. Atgavome mažąjį tvartą, daržinę ir namą. Ir vėl Konstantinui pasisekė. Jis visur savo pasiekdavo. Mokėjo elgtis su načalnikais, gerai su jais sutarė. Rusijoje jis mus ištraukė, dabar irgi. Kartais būdavau juo nepatenkinta, bet tokiose situa­cijose Konstantinas elgdavosi kaip tikras vyras.

Vėl gyvenome savo namuose tarp savų. Bitėnuose. Vėl dir­bome. Turėjome ką valgyti, gerti, įsigijome karvę. Tik žemės buvo nedaug. Viena šeima tegalėjo turėti 50 arų, ir nė dešimčia metrų daugiau. Kitaip tave nubaus. Anuomet buvo bjaurūs laikai. Kaimynai vis barėsi ir slapta matuodavo, kiek žemės turi tas, kiek anas. „Prasikaltai", - sakydavo vieni kitiems. Buvo labai pavydūs, visi. Jie sykį mūsų akyse išplėšė daržinę, dieną, mes jiems ir netrukdėm. Kam reikėjo plytų, ėjo vogti pas mus. „Kam sibiriečiams reikia tokios daržinės, jeigu kiti neturi?" - sakė naujieji kaimynai. Mums jos iš tiesų nereikėjo. Labiausiai gailėjau dviejų pražuvusių gandralizdžių. Dabar prie mūsų liko tik vienas - ant didžiojo tvarto.

Ačiū Dievui, jie nieko neieškojo mūsų name. Vis dar netu­rėjau paso. Vėliau prisiregistravau pas pažįstamą žmogų Jur­barke. Tuomet dar buvo galima taip daryti, duodi šiek tiek rublių, ir viską sutvarkydavo. Daugelis taip susitvarkė reikalus, kai kurie pasikeitė pavardes. Tokia Margarita Stankaitienė, kurią aš pažinojau, slapstėsi, kad neišvežtų į Sibirą. O iš tiesų ta moteris buvo Ida Stakutis. Jos vyras apsivogė ar susimušė tarnyboje, todėl jis pasirūpino nauju pasu. Svetima pavarde jiedu nugyveno, numirė ir buvo palaidoti.

Jau grįžusi iš Sibiro, mama susapnavo radusi prie durų tris kepalus duonos. Tada ji mums pasakė: „Gyvensiu dar trejus metus". Taip ir atsitiko. Mama numirė po trejų metų, septy­niasdešimt septynerių. Birutė iš savo pirmosios algos nupirko ir iš Klaipėdos atvežė senelei akmeninį antkapį.

Tada mano Birutė dar labai sirgo. Ji baisiai kentėjo nuo epilepsijos priepuolių, bet vis tiek dirbo. Sukaupė visą valią, labai stengėsi ir baigė Vilniaus prekybos mokyklą, gavo pa­skyrimą į Klaipėdą. Ten ji turėjo trejus metus atidirbti už stipen­diją. Birutė buvo dvidešimt trejų, ir tai buvo pats sunkiausias jos gyvenimo laikotarpis. Ji dirbo parduotuvėje, kur buvo ver­čiama apsverti, apskaičiuoti. Birutė pasakojo, kad nuo ryto, dar prie durų, būdavo visa sukaitusi. Jai tiesiog neleido ramiai ir sąžiningai dirbti savo darbo. Visi kombinavo, kaip čia įvyk­džius nustatytą planą. Buvo vagiama, nuolat trūko prekių, paskui kontrolė. Vedėjai ji neįtiko - Birutė per daug sąžininga. Ji buvo kitaip auklėta. Paskui Klaipėdoje atgulė į ligonine šešiems mėnesiams.

Ten buvo nepaprastai žmogiškas, supratingas gydytojas. Jis labai rūpinosi Birute, vis kartodavo jai: „Dabar turi būti kantri. Privalai norėti pati sau padėti". Mano duktė buvo tam pasi­ruošusi. Kai ištikdavo priepuolis, ji buvo tiesiog nenuspėjama. O kai praeidavo, vėl gerai jausdavosi, eidavo pas kitus ligo­nius - apklostyti, pamaitinti. Jau tokia buvo ta mano dukra -neleido sau palūžti. Birutė būtų tapusi gera gydytoja. Galiausiai jai davė antrą invalidumo grupę. Ji pasiliko namuose, Bitėnuo­se, ir tai buvo labai blogai. Priepuoliai padažnėjo ir pasunkėjo. Ko tik neišbandžiau! Kas tik ką žinojo, viską su ja išmėginau. Klausiau patarimo net čigonės. Kai tik kas kaime numirdavo, Birutė tuojau bėgo, verkė ir barėsi su Dievu: „Kodėl ne aš, kodėl šitas žmogus?" Praėjo aštuoneri metai, priepuoliai liovėsi savaime.

Ir Irena ėjo savo keliu. Ji buvo apsigimusi mokytoja. Kai ką nors bendraklasiams skaitydavo, tie turėjo jos klausyti, pakar­toti ir užsirašyti. Irena įstojo į Vilniaus universitetą, tačiau jos byloje buvo įrašas: „Leidus Maskvai!" Tremtiniams jie buvo ypač griežti. Dukra leidimą studijuoti gavo tik po ilgų svars­tymų. Irena ištekėjo už savo kolegos Stasio, bet vėliau, kai ji jau mokytojavo Smalininkuose. Birutė, nors buvo vyresnė, ištekėjo vėlai. Ji sutiko vieną vyrą mokydamasi Vilniuje. Bet nutraukė su juo santykius, nes vis dar sirgo ir kovojo su liga. Birutei buvo sunku, nes ji stropi ir griežta, niekam nenuo­laidžiavo. Su Alfredu jiedu vaikų neturi - kai ištekėjo, buvo ne to amžiaus.

Kai grįžom iš Sibiro, nieko svarbaus nenutiko. Aš šeiminin­kavau namie, kaip to ir norėjau. Tėvas padėjo man darže. Jis dar buvo visai tvirtas ir noriai dirbo. „Kol dirbu, gyvenu!" -toks jo šūkis. Konstantinas turėjo darbo krautuvėje. „Pas Kond­ratavičių visada tvarka", - sakydavo tuomet kontroliuotojai. Mano vyras viską gerai išmanė. Jo knygos visada buvo su­tvarkytos, Lietuvoje kaip tik to ir trūko. Mūsų krašte buvo ramu, ir viskas klostėsi neblogai. 1958-aisiais, tais pačiais metais, kai mirė motina, mums įvedė elektrą. Kartais, jau Chruščiovo laikais, paštininkas atnešdavo laiškų iš Vokietijos, tai yra iš VDR. Kaip jie mums rašė, tenai irgi reikėjo kovoti dėl gyvenimo. Tie laiškai buvo nesaugus dalykas. Rašiau juos atsargiai, žmonės iš anapus irgi stengėsi pernelyg atvirai nera­šyti. Sykį vyras drauge su manim nuėjo į pašto skyrių ir pasakė: „Sunaikinkite visą paštą, kurį išsiųs mano žmona!“ Jis bijojo saugumiečių ir nemėgo vokiečių.

Nuo 1958-ųjų Bitėnuose ir visoje apylinkėje likome vienin­teliai, kurie čia gyveno iki karo. Visi kiti susitvarkė dokumentus ir išvyko. Taip kartą į Vokietiją išvažiavo pilnas vagonas žmonių. Teta Trūdė vis dar delsė. Ji gyveno Bardėnuose. Sekmadieniais atsilankydavo pas mus, prieš tai užsukdavo ant Rambyno, kur palaidotas jos sūnus, tik tada eidavo pas mus išgerti kavos. Sykį valgydama sriubą netikėtai prasitarė: „Aš irgi noriu išvažiuoti!" Nustebau: „Tu sena, Trūdele. Niekas ten tavęs nelaukia". Bet ji buvo tvirtai apsisprendusi: „Kai ten gyvensiu, gražiai apsirengsiu. Dar turiu puikų kostiumėlį. Čia gaila jį dėvėti". Nesupratau: „Kas tave tenai pažįsta? Kas ten žino, kas tu tokia? Kad ir puikiausią Švarkelį apsivilksi, vis tiek tu ten niekam nereikalinga. Prie Nemuno tave pažįsta ir nors kiek gerbia!" Teta Trūdė užsi­spyrė, nors tu ką. Ar ji buvo Vokietijoje laiminga ir patenkinta, man neparašė. Kartą jos dukterėčia pasakojo mano pusseserei, o ta persakė man, kad Trūdė nesutarė su seseria ir gyveno viena. Tenai, Vakaruose, Trūdė ilgai neišgyveno, po kelerių metų mirė.

Mums kelionių jau pakanka, tai buvo aišku. Mano vyras buvo lietuvis ir visai nenorėjo niekur važiuoti. Mama žinojo, kad neilgai tvers. Ji norėjo būti palaidota ant Rambyno. Tėvas visada darė tai, ko mes norėjome. Mūsų mergaitės jau buvo sovietiniai žmonės ir beveik nieko kita nežinojo. O aš? Net jei būčiau gyvenusi viena, vis tiek nebūčiau važiavusi. Dukart Bitėnuose mus aplankė Lyda Taner. Ji vis klausinėjo: „Ar blogai mums buvo Sibire? Argi nenuostabu?" Ji buvo teisi. Turėjau jai pritarti - Sibire gyvenimas gerokai dvasingesnis. Irena, kuri tada dar maža buvo, visada sakydavo: „Sibire mes sutikome daug gerų, netgi kilnių žmonių!" Kai grįžome čia, mažai radome tokių, kurie būtų artimos mums dvasios. Visi buvo svetimi, laikėsi kitokių pažiūrų, sprendė kitokias problemas.

Lyda pasakojo, kad vienerius metus gyveno pas savo brolį Danielį Kanadoje. „Tai kodėl ten nepasilikai, su savo šeima? Taline juk esi vieniša". Toji Lyda buvo nuoširdus žmogus, vis ja stebėjausi. „O kas jau nori seną tetą laikyti?" - paaiškino ji. Lyda gyveno pas mus keturiolika dienų ir pasakojo apie Ame­riką. Po kiek laiko išsiruošiau aplankyti ją Taline. Tai buvo prieš pat Lydos mirtį. Iki autobuso į Tilžę mane apie pirmą valandą nakties palydėjo Irena. Tas autobusas buvo sausa­kimšas, ir man vietos nebuvo. Po kelių dienų vėl pabandėme, ir vėl tas pat. Net apsiverkiau. O po dviejų mėnesių gavome žinią, kad Lyda mirė.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias