Gin-Dia, biblioteka

Rojaus kelias - Konstantino mirtis

 

Konstantino mirtis

Mano tėvas mirė 1969-ais metais, kelis mėnesius neišgyvenęs iki aštuoniasdešimt penkerių. Mirė vasarį, o liepos mėnesį būtume Šventę jo gimtadienį. Tėvas visą gyvenimą sveikata nesiskundė, tik prieš mirtį mėnesį sirgo. Jis buvo mano ramstis, gyventi su juo buvo lengva. Kai grįžome iš Sibiro, tėvas daugiau man nebeprikaišiojo lengvabūdiškumo, kaip vaikystėje. Mirus motinai mudu labai gražiai sugyvenom. Kai eidavau melžti, jis lyg koks kavalierius panešdavo kibirą. Dirbdamas tėvas vis dainuodavo: „Jaunasis Heinrichas išėjo į karą, vidibumsfalera, juchheirasa". Dainuodavo tyliai, tik sau ir man.

Mudu mėgome pajuokauti, jis mane erzindavo: „Jei neau­gintum gėlių, gyventum lyg kokia grafienė". Jam atšaudavau: „Tai paimk dalgį ir nupjauk jas, tegu piktžolės keroja!" -„Na, - svarstydavo tėvas, - gal taip ir neteisinga". Jis irgi mėgo sėdėti sode ir gėrėtis gėlėmis. Tai padėjo mums viską įveikti. Paskutinę savo gyvenimo dieną jis paklausė: „Kur Lėnė?" Ap­kabinau jį ir šaukiau į ausį: „Aš čia!"

Mano vyras patyrė tris infarktus. Vis rečiau jis jautėsi kiek sveikesnis. Atvirkščiai, vis ilgiau sirgdavo ir gulėdavo ligoninėje. Kartą iš Kauno grįžo panašus į lavoną, tokį jį mums parvežė namo. Jis tikriausiai ten nugriuvo - aplink akis buvo mėlynės. Ir niekas negalėjo pasakyti, kas iš tikrųjų nutiko. Jis pats sakėsi nežinąs. Konstantinas tikėjosi pasitaisyti, mes irgi jį tausojome. Sakydavom: „Nesirūpink, aš tai nudirbsiu. Palik, tau nereikia to nešti!" Visada paimdavome dalį jo naštos. Padėjome Kons­tantinui kiekvieną akimirką. Gydytojai jam neleido lankstytis, valgyti daug ir aštraus maisto. Žentas, Irenos vyras, man vėliau sakė: „Tai tavo priežiūra išsaugojo mums tėvą dar mažiausiai dvejus metus". Tačiau pats Konstantinas taip nemanė. Viską darėme ne taip, kaip reikia. Jis viską vertino pernelyg tragiškai, blogai. Dėl to tik dar labiau alino savo širdį. Konstantinas dažnai man kartodavo: „Tu tokia lengvabūdė". Buvau už jį stipresnė. Be to, dar ir iš romanų pasimokiau, kaip žmonės sutelkę visas jėgas turi kovoti.

1979-ųjų rugpjūtį mano vyras būtinai turėjo gulti į ligoninę. Automobiliu nuvežė kaimynai. Kartu dar važiavo Birutė ir Žil­vinas, pirmasis mūsų anūkas. Pakeliui turėjome vis sustoti ir įleisti oro. Klaipėdoje, prie pat ligoninės mano vyras visai nu­silpo. Niekam iš mūsų neleido būti su Konstantinu. „Jam reikia ramybės", - aiškino gydytojai. Birutė tuomet gyveno Klai­pėdoje ir viskuo rūpinosi. Vakare grįžau į Bitėnus, o Irena liko su manim. Praėjo kelios dienos, ir staiga kažkas pasibeldė į langą. Tai buvo Birutė: „Irena, tėvas nori tave pamatyti". Ma­nęs jis matyti nenorėjo. Manęs jis nenorėjo prisileisti. Aš buvau negera. Irena ir Birutė nuvažiavo, seselė įleido jas keletui mi­nučių. „Kai tik man truputėlį pagerės, galės atvažiuoti ir ma­ma", - taip liepė jis man pasakyti. Turėjo kažkas jam nutikti, kad jau ir aš galėčiau jį aplankyti. Taip ir nebepatekau pas jį. Neprisimenu, ar autobusas nevažiavo, ar kas ten buvo. Po dviejų dienų vakare Bitėnuose pasirodė Birutė. Ji įėjo ir kažką man įdėjo į burną. Aš tai prarijau. Birutė pasakė: „Mirė tėvas".

Aš nešaukiau. Negrąžiau rankų. Buvau rami. Žinojau, kad tai turėjo kažkada nutikti. Vieną sykį ateina galas. Nieko čia nepadarysi. Bet jeigu nebūčiau gavusi iš Birutės tos tabletės, tai gal tuomet šitaip ir nebūčiau laikiusis. Atrodė, lyg kas mane būtų surišęs. Mergaitės viską suruošė. Tada paguldė Konstan­tiną į karstą. Tai buvo viskas.

Konstantinas mėgdavo sėdėti galiniame kambaryje ir klau­sytis radijo. Tada negalėjai nė kvėptelti - jis turėjo viską girdėti. Kai truputį garsiau eidavau pro duris, jis susierzindavo. Gal jau jo ir klausa buvo prasta? O gal jis nenorėjo, kad kas girdėtų, ko jis klausosi? Konstantinas klausydavosi „Amerikos balso", kuris visuomet pranešdavo svarbių žinių. Pirmuosius tris mė­nesius, kai jau buvau viena, neidavau į tą kambarį. Vis at­rodydavo, kad jis ten sėdi prie savo radijo. Tada jam reikia ramybės, turi sėdėti, ir baigta. Aš mezgiau prie krosnies arba prie stalo po lempa.

Savaitgaliais atvažiuodavo, o sekmadienio vakare vėl iš­važiuodavo vaikai. Per visą žiemą gyvenau visiškai viena. Keliai buvo užpustyti. Ir Kūčių vakarą. Kaimynai sakė: „Ateik pas mus vakarienės". Katalikai švenčia kitaip, todėl atsakiau: „Ne, aš neateisiu. Aš nenoriu palikti namų". Kitą dieną per pusny­nus atklampojo Irena. Ji atbrido pas mane su dviem mažais berniukais - Žilvinu ir Mindaugu.