Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Vokiškai ir lietuviškai

Vokiškai ir lietuviškai

Buvome prūsų lietuviai, taip vadino mus kadaise, kai buvau maža. Vos ketverių sulaukusi, laisvai kalbėjau vokiškai ir lie­tuviškai. Kartais kalbėjome taip, kartais taip. Tėvai mus daž­niau kalbino vokiškai, seneliai - lietuviškai. Su samdiniais kalbėjome lietuviškai, Kaziūnė, Vytas ir kiti, kuo jie ten buvo vardu, dažniausiai kitaip ir nesuprato. Bet kai kurie žmonės Klaipėdos krašte mokėjo tik vokiškai. Kai j mūsų sodybą kas užsukdavo, dažniausiai mums išsprūsdavo vokiški žodžiai. Kartais kalba išduodavo žmogaus būseną. Kai Karlas uždainuo­davo lietuviškai, buvo aišku - jis prisisiurbęs. Blaivus jis kalbėjo tik vokiškai. Meldėsi Karlas mieliau lietuviškai.

Arba senis Burblys, siuvėjas, kuris žiemomis ateidavo siūti, -tas tai mėgo kalbėti platt. Ši vokiečių tarmė* nebuvo pernelyg vertinama, bet vieną kitą posakį mokėjome. Būtų nepagarbu, jei pasveikinti neatsakytume Daach. Vakarais, prie didžiojo stalo, kai mūsų namuose susirinkdavo seniai ir jaunimas, pato­giausia buvo kalbėti lietuviškai. Tai buvo taip įprasta, lengva. Kalba tuomet žmonių vienus nuo kitų neskyrė.

Mano senelis paskutinius žodžius ištarė lietuviškai. Vėliau pamaniau, kad tai turėjo reikšmės mano gyvenime. Tuokart mano gyvenimas pakrypo aiškia linkme. Ėjau tryliktus. Motina mane pasodino prie senelio lovos, kad žiūrėčiau, ar jis nenorės gerti. Nieko šalia nebuvo, ir jis paprašė, kad atsiklaupčiau prie jo lovos. Tada mane palaimino, prisimenu, lietuviškai. Nors senelis vokiškai gerai mokėjo, bet lietuvių kalba jam buvo labiau prie širdies. „Lėne, - mokė jis mane, - gyvenk taip, kad niekada nesupykdytum savo artimųjų ir neužtrauktum šeimai gėdos". Netrukus senelis mirė. Jo palaiminimas mane tebelydi.

 

*Vokiečių žemaičių tarmė.

 

Mano tėvas iš tikrųjų buvo Jurgis. Kaizerio laikais pase turėjo būti Georg. Oficialiai buvo vartojama dažniausiai vo­kiečių kalba. Mokykloje mus irgi auklėjo vokiškai. Taip norėjo kaizeris. Gaila, mes jį greitai praradome. Bet kol buvau vaikas, priklausėme jam ir Reichui. Jo portretas kabėjo mūsų gerajame kambaryje. Žinoma, mes buvom kaizeriui ištikimi, visi jam buvo ištikimi. Kitaip ir negalėjo būti. Tuo metu kaizeris buvo visų svarbiausias. Kalbėjo, kad prūsų lietuviai jam labai patiko. Tarp jų jis ieškojo aukščiausių vaikinų savo gvardijai. Bet tie nenorėjo, slapstydavosi naktimis medžiuose, kai juos norėdavo paimti. Per kaizerio gimtadienį, sausio 27-ąją, aš visada su­sisukdavau garbanas. Per šventes mokykloje mes, mergaitės, būdavome vienplaukės, pasipuošusios ilgais kaspinais. Kasmet ta proga mama man pasiūdavo naują suknele. Ich hab mich ergeben mit Herz undmit Hand, tvill Vaterland dir bleiben aut ewig fest und treu,* - garsiai dainuodavome. Paskui eidavome švęsti pas Luizą Šlėgelberger, kuri gyveno ant Rambyno ir tądien švęsdavo dar ir savo gimtadienį.

Jeigu kaizeris būtų žinojęs, kas paprastai dėdavosi mūsų mokykloje, tikriausiai būtų gerokai nustebęs! Mokykla buvo perpildyta, vietos užteko tik dviem klasėms. Mokytis pradė­davome antroje. Kiekviena klasė turėjo tris skyrius, tai reiškė, kad po trejų metų turi pereiti į pirmą klasę ir baigti dar tris skyrius. Kol atvyko jaunas mokytojo padėjėjas, Ašmonaitis mus mokė visiškai vienas. Jis buvo jau senas. Kiek mes jį prikan­kinome! Kokių eibių jam prikrėtime! Antai turėjom rašyti dailyraštį. Mūsų mokytojas žingsniavo po klasę pirmyn atgal. Pradėjome pliauškėti liežuviais. Jis manė, kad gremžiame plunksnas rašalo buteliukuose. „Taip nedarykite. Sugadinsite plunksnas!" - šaukė jis ir puldinėjo nuo vieno prie kito. O mes jam už nugaros pliauškėjome, kai jis nusisukdavo. Kai atsisuk­davo, tada kiti iŠ kitos pusės pradėdavo. Arba per dainavimą, tada jis grodavo smuiku. Nuoširdžiai, užsimerkęs. O mes svai­dėme į jj popieriaus gumuliukus. Kartais jis neištverdavo, grieb­davo savo šaliką ir bėgdavo namo pas dukteris. Dažniausiai bematant grįždavo. Dukterys vydavosi iš paskos iki pat klasės ir maldaudavo: „Tėveli, eik namo! Palik juos ramybėje. Dar ligą įsivarysi".

 

* Atsidaviau visa esybe, noriu tėvynę tau palikti amžinai ištikimas (ištrau­ka iš patriotinės dainos).

 

Mokytojų žmonos apskusdavo mane motinai, ir man būdavo gėda. Bet ką tu tiems vaikams padarysi? Niekas nežinojo, kaip aš norėjau pasitaisyti ir kaip man tai sunkiai sekėsi. Kiti šėlo, o aš turėjau sėdėti kaip koks paminklas. Nieko nebus.

Galiausiai senasis mokytojas mano motinai pasakė: „Pasi­imk savo Lėnę ir dėk ją kur nori. Ji gera, protinga. Tik labai išdykusi. Juk Lėnė privalo mokytis".

Tuo metu girininkas ieškojo savo dukterims guvernantės. Kad būtų pigiau, reikėjo daugiau mokinių. Išgirdusi Šią žinią, motina užrašė mane. Ten man labai patiko. Panelė Šuman buvo maloni, ir mes buvom tik penkios. Abi girininko dukterys, inspektoriaus duktė Kristelė Vaserman, kuri blogai girdėjo, aš ir jauniausioji Jankaus duktė. Mudvi su Urte Jankute turėjome kasdien iš Bitėnų tris kilometrus iki Šereitlaukio girios keliauti. Tai buvo niekis. Pakeliui mokėmės žodžių. Per dvidešimt tris valandas išmokau metinį prancūzų kalbos kursą. Prancūzų kalba buvo labai madinga, nes tuomet mūsų krašte prie Nemu­no buvo prancūzų. Po pralaimėto karo jie Čia prižiūrėjo tvarką. Territoire de Memel buvo rašoma ant pašto ženklų, ir aš mokė­jau tai perskaityti!

Ypač patiko viduramžių istorija, kurios man buvo vis nega­na, apie Olimpą, Dzeusą ir kita. Su panele išėjome visą gimna­zijos programą. Egzaminų laikyti kasmet turėjome važiuoti į Tilžę. Taip privačiai mokiausi iki pat prijungimo, kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai. Tada, 1923 metais, išvažiavo girininko šeima. Jie pasirinko Vokietijos pilietybę ir išsivežė mokytoją. Mama norėjo mane leisti į Tilžės mokyklą. Bet tėvai pradėjo statybą, o ir šiaip buvo neramūs laikai. O dar bermontininkai krašte nuolat nerimą kėlė. Tilžėje būčiau turėjusi glaustis pen­sione pas svetimus žmones. Būtų brangiai atsiėję. Be to, turėčiau nuolatos vaikščioti per sieną iš vienos valstybės į kitą. Ryt­prūsiai buvo padalinti, ir riba ėjo kaip tik Nemunu. Tilžė dabar buvo Vokietijoje, ir galbūt, manėme, vieną dieną ims ir uždarys sieną. Tiesą sakant, motina norėjo, kad aš tapčiau gydytoja. „Ne, galiausiai pasakė ji, man neramu dėl tavęs. Tu viena mieste, ir dar tokia padūkusi..".

Aš nusiminiau. Prasidėjo statyba, darbo buvo iki kaklo. Tėvas rūpinosi mediena ir plytomis. Pirmiausia iškilo didelis tvartas, po to atnaujino gyvenamuosius trobesius, nes medinį namą, kuriame aš gimiau, ketino nugriauti. Naują manė statyti iš plytų. Mano motina kilusi iŠ Griežpelkių kaimo. Iš ten, iš tėvų, jos energija. Ji visada troško daug erdvės, mėgo grožį. Statyba išspaudė visus pinigus. Didysis darbas užtruko kelerius metus, iki pat 1929-ųjų. Savaitgaliais mums gelbėdavo kai­mynai. Tai mes vadinome talka. Kotnmst du morgen bei mir irt talka?* - klausinėdavo tėvas.

Saviškiai padėti turėjo visi: ir Artūras, ir Valteris. Pamenu, kaip turėdavau Artūrui padavinėti čerpes. Jis sėdėjo viršuje ant kraigo, o aš apačioje virve rišau čerpes. Šūktelėjus krovinys kilo, o aš stebėjau, kad čerpės nesudužtų. Tada dar buvau visai mergaitė!

 

* „Ar ateisi rytoj man į talką?“ - klausiama veikiausiai buvo vokiškai. Žodis talka - lituanizmas, paplitęs Rytprūsių vokiečių kalboje kartu su papročiu; jam neturėta vokiško pakaito.

 

Mano motina vis žiūrėjo, kad turėčiau ko mokytis. „Dirbk greičiau. Šiandien Lumpėnuose serviravimo kursai. Nueik ten". Į kursus rinkdavosi visos apylinkės ūkininkų dukterys. Arba buvo galima užsirašyti padėjėja valgykloje, neprekiaujančioje svaigalais, ir išmokti virti, kepti. „Žiūrėk ir daryk!" - ragino motina. Tėvas nenorėdavo manęs leisti. „Vėl jos nėra. Vėl ji bastosi". Kai aš tai prisimenu, dėkoju motinai, kad ji man buvo tokia reikli. Tėvas dažnai motinai kartodavo: Unsere Lene niekam netinka*, o ji kiekvienąkart prieštaraudavo.

Bastūne! Šis tėvo žodis tebeskamba man ausyse. Aš visada mėgau svajoti, ką nors atrasti. Antai liepia parnešti perlinių vištų kiaušinių iš kito kaimo galo. Tai ar gali greitai namo grįžti? Pas Bačkaus Trūdę turi pabūti, paskui pas Fabijanus, jų tokie gražūs jurginai ir krūmai. Viskas man įdomu, viskas man gražu. Net naktį galėjai mane išsiųsti, kur tik nori. Nebijojau vaikščioti tamsoje. Pavasario vakarais, kovą ar balandį, išbėg­davau į Rojaus kelią pasidžiaugti vėju. „Tai tikras bastymasis, - pyko tėvas, - taip negalima".

 

* Žodžiai niekam netinka originale parašyti lietuviškai; autorė pateikia šios frazės vokišką paaiškinimą: Unsere Lena taugt nichts.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias