Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Pageidavimų koncertas iš Austrijos

 

Pageidavimų koncertas iš Austrijos

Toji žiema buvo baisiai šalta, lauke daugiau negu trisdešimt laipsnių. Virtuvė prišildavo vos iki šešių, o miegamasis - iki dviejų laipsnių. Sykį man šovė mintis: įsijungsiu radiją. Ak, tai buvo taip įdomu! Vos tik reikėdavo atsitraukti, pagarsindavau, kad galėčiau visur girdėti. „Kalba Vokiečių banga, kalba Vokiečių banga". Transliuoti pradėdavo anksti: kai kurdavau ugnį, kol išsiruošdavau į tvartą. Bet jie taip greitai kalbėjo, kad žodžiai tiesiog slysdavo pro ausis.

Man Austrijos radijo patogiau buvo klausytis vakarais. Jie kalbėjo trumpai ir aiškiai, galėjai viską suprasti. Ir dar ta kal­ba - tarpais daininga, skambi. Iš Romos į Vieną atvyko popie­žius ir kalbėjo per radiją. Dar pamenu, federalinis kancleris buvo Brunas Kraiskis, turėjo tokį malonų balsą. Jis pasakė: „Jeigu jau ir popiežius pradėjo politikuoti, tai mums tikrai nėra kas veikti". Man tai labai patiko. Vėliau jie jau nebeišrinko to Kraiskio. Jis irgi jau sirgo, ir vėl taip ramiai pasakė: „Jeigu taip reikia, pasiimsiu skrybėlę ir išeisiu".

Sėdėjau prie siuvamosios, transliavo kitą programą. Vie­nas nacių nusikaltėlis prašė malonės. Jis norėjęs ramiai sugrįžti namo į Austriją ir ten numirti. Kai papasakojau apie tai Irenai, ji susijaudino: „Vykdė visokius nusikaltimus, darė, ką norėjo, tai kodėl nori ramybės, kai tiek žmonių po velėna pakišo?" Sakiau jai, kad radijas pateikė ir argumentų, kodėl jam reikia atleisti. Bet Irena nepasidavė: „Jokio pasigailėjimo!"

Jie tiek daug visko transliavo iš Austrijos, kas čia mūsų ausų nepasiekdavo. Ir ne tik apie politiką. Pasakojo ir apie gyvūnus, geografiją, ir apie meilę, kokia ji ten tapusi moderni. Seksas, ten manė jie, toks pat svarbus kaip duona. Vis kartojo: seksas ir laisvė, laisvė ir seksas. Tas žodis atėjęs iš Anglijos ar Ame­rikos. Aš tai to sekso niekada nesupratau. Visada norėjau būti linksma ir maloni. O Dieve! Ir dar tokiais laikais, kai sėdim ant parako statinės, visi lyg pakvaišę. Gulėjom su kitais žmo­nėmis, šešiese viename kambaryje. Neturėjom progos susieiti. Ir kam malonu pastojus visą laiką vemti? Tai baigėsi, kai 1945-aisiais bėgome. Konstantinas irgi aistrų nerodė. Gyve­nime taip nėra kaip knygose, tai jose tik aistros, amžinai kažko laukia, dėl kažko draskosi.

Ypač man patiko, kaip austrai garbino vyną, ir, žinoma, jų koncertai ir dainos. Prisimenu šeštadienį prieš Sekmines. Jau buvau beržo šakelėmis išpuošusi duris. Tąkart Austrijos radijas transliavo pageidavimų telefonu koncertą. Nuo vienuoliktos valandos vakaro iki pat vėlumos, nė neatsimenu iki kada. Įsitaisiau lovoje, radijas prie šono. Diktorius vis kalbino klau­sytojus: „Ak, tai jūs gyvenate Australijoje?" - „Taip, - šaukė klausytojas į ragelį, - aš klausausi jūsų laidų ir visada jų lau­kiu!" Pageidavimus reiškė žmonės iš viso pasaulio. Vienas norėjo tokios dainos, kitas - kitokios. Vienas vyriškis iš Danijos norėjo maršo ir gavo tą savo maršą. Moteris norėjo savo vyrui paskirti Gotterfunken. Ir taip per visą naktį. Transliavo daug dainų, kurias aš irgi mokėjau: „Paskutinės rožės žydi tyrlau­kiuose. Nuo medžių tingiai krenta rudi lapai. Ir ruduo bučiuoja vėlyvuosius. Su vasara saldžios mano svajos dingo. Palauk, mylimasis, palauk, grįžk dar valandėlei!"

Per pageidavimų koncertus aš vis verkdavau. Galvodavau, gal sėdi koks bitėniškis ir mane pasveikins, koks Vilius, Karlas ar Fricas. Kas žino? Apie susitikimą tuomet nė manyti ne­maniau. Mus dar skyrė geležinė uždanga. Iš Austrijos jie taip pat kasdien pranešdavo, kas pas mus vyksta. Pasakojo apie Brežnevą ir apie tai, kaip mus apgaudinėja. Aš tikrai išsigandau. Pranešdavo, kaip blogai dirba mūsų fabrikai, ką pasodino į kalėjimą arba apie šnipus. Dar prisimenu, kaip valdžią perėmė Andropovas, kaip galiausiai atėjo Gorbačiovas.

Nežinau, kas būtų nutikę, jei nebūčiau turėjusi radijo. Vieną vakarą, kai imtuvas stovėjo sugedęs, už medžių lange pasirodė mėnulis. Sėdėdama ant lovos krašto apie kažin ką galvojau. Paskui užslinko debesis ir pasidarė tamsu, netrukus mėnulis vėl pažvelgė pro šakas. Taip sėdėjau visą vakarą ir žaidžiau su mėnuliu. Tuomet man jau parašydavo bitėniškiai; kai kurie žinojo, kad aš čia. Jie vis siuntė man sveikinimus. Pasveikink Merguvos ežerą! Pasveikink Rambyną! Vieni svei­kino visokias vietas, o Lyzė vis - Rojaus kelią. Visa tai tu­rėdavau perduoti. Ir Urtė Jankutė, su kuria mokiausi privačiai pas girininką, atsiuntė laišką iš Čikagos. Ji vargo dėl kojų, nes rūkė kaip garvežys. „O, jei tik galėčiau parvažiuoti namo ir sumerkti iš valties kojas į Nemuną, iškart jos pasveiktų!" -rašė Urtė.

Tais metais, kai mirė mano vyras ir pasijutau tokia vieniša, į lizdą ant didžiojo tvarto atskrido gandras. Ten jis stypsojo visą vasarą, o aš vis jj stebėjau. Sakydavau jam: „Tu toks pat vienišas kaip ir aš“. Galbūt jo pati žuvo Afrikoje? Juk gandrai veda tik vieną kartą ir antrąsyk kaip kiti nesiporuoja. Gandras net lizdą susisuko, bet taip pačios ir nesusirado.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias