Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Rožė

 

Rožė

Prieš dešimt metų buvau tik septyniasdešimties ir gerokai stip­resnė. Dabar dažnai savęs klausiu, ar dar sulauksiu kitos dienos. Rytais iš pradžių apsipraustu. Jei to nepadaryčiau ryte, tai per visą dieną neprisiruoščiau. Keliuosi apie šeštą. Turiu pasitepti ir pamankštinti pėdas. Erna iš Bad Kroicnacho atsiuntė tokį prie­taisą kojoms masažuoti, padeda. Tada - praustis, šukuotis, ke­purę ant galvos, už kibiro ir į tvartą. Reikia išmėžti tvartą ir

pamelžti (žiemą dar pašerti) Rožę. Pusvalandį ar net valandą iš ten neišeisi. Pieno surinkimo punkte turi būti pusę aštuonių. Ten taip pat užtrunki. Kartais susidaro ilgiausia eilė. Kai kada mo­teris, kuri tikrina pieno riebumą, būna pavargusi. Grįžtu namo, kuriu krosnį, verdu pusryčius, apsišluoju. Turiu pririšti Rožę pievoje prie kuolo, palesinti žąsis ir višteles. Reikia ir Čarlį pašerti, tas vargšas vis paskutinis. Ir anksčiau rišamus šunis čia šerdavo paskutinius. Paskui reikia pagalvoti, ką išsivirti pietų. Juk ir pietūs turi būti.

Ypač sunki diena, kai reikia eiti į parduotuvę. Neisi juk kaip į tvartą, reikia kitomis kelnėmis persimauti. Tai vargina. Pasi­imu vežimėlį, krepšį. Anksčiau viską pati tempdavau. Vasarą, kai karšta, jauties lyg išviręs. Dabar viską sumetu į ratus. Antradieniais ir ketvirtadieniais atveža šviežios duonos. Reikia nežiopsoti, nes čia ne visada yra miltų. Viens, du, trys - ir parduota.

Kai ryte išgeriu arbatos, iki pietų viskas gan neblogai klojasi. O kai peršąlu, ypač rudenį ir žiemą, tai jau prieš vidurdienį pasijuntu ne kažin kaip. Kai mėšlą iškratau, paskui abi rankas maudžia. Kiekvienas kibiras, kiekvienas bidonas - skausmas. Taip ir vargstu. Savo ūkyje dar laikau penkiolika vištų, dvi žąsis ir porą kalakutų. Kai turiu jėgų, peniu dar ir kiaulę. Nori ėsti Bela, nori ir Čarlis. Šuo kaime reikalingas dėl saugumo. Apie sodą bijau ir kalbėti! Piktžolės iškeroja greičiau, negu aš galiu jas išravėti. Po Konstantino mirties bites prižiūri Birutė. Šiais laikais medų į daug ką galima iškeisti, beveik kaip ir degtinę.

Aplinkui čia nedaug kas ūkininkauja. Sovchozas konfis­kavo mano tvartą, tai viską visus tuos metus matau savo panosėje. Yra čia tokių vyrų, kurie rankomis galėtų medžius rauti. O jie stoviniuoja per dienas arba sėdi ir geria. Taip tie vyrai ir prageria pusę gyvuliams skirtų miltų. Ir grūdus, ir kombikormą, - viską. Maišai ten su kojomis, ima ir išeina. Žmonės galvijus šeria duona. Ji pigi. Man dėl to gėda. Duona šventa, ją reikia gerbti. Anksčiau duonos niekada gyvuliams neduodavom, tik plutą kartais išmirkydavom ir sušerdavom. Bet niekada duonos gyvuliams nepirkom ir į lovį nedėjom! Padarydavau išimtį tik Rožei, kai jai būdavo blogos dienos. Viena kita riekė - ir ji manęs nestumdo, kai melžiu.

Visa šalis gyvena iš vagysčių. Ar tai ūkiška? Kaip gali kas nors pagerėti? Ir nieko nepasakysi. Kas manęs ir klausytų? Kai einu su Rože Rojaus keliu, vis traukiu tokią dainelę: „Mes vis tiek, mes vis tiek, mes nebeilgai gyvensim, per degtinę, gir­tuoklystę greit pražūsim ir pasensim!" Taip jaunystėje dai­nuodavo įkaušusi kompanija. Išgirdę mes vaikiškai mėgdžiodavom: „Greit pražūsim ir pasensim“.

Kai man reikia traktoriaus, kad suartų lopinėlį žemės, duodu kyšį. Du, tris butelius degtinės kiekvienais metais. Galų gale sovchozas seniems žmonėms turėtų suarti už dyką. Bet ne, kiekvienąsyk turim atidirbti. Privalai įvykdyti normą, nors tu kūliais verskis! Jei nenueisi bulvių rinkti, negausi karvei šieno. Nesvarbu, ar tau nugarą skauda, ar strėnas gelia. Dar neseniai rudenį ėjau į sovchozo bulvių lauką. Norėjau tada gauti naujos sėklos, ir jie man leido pasiimti. Tik kaip tu tas bulves parsineši namo tris kilometrus? Per pietų pertrauką gavau arklį, vežimą ir galėjau važiuoti. Turėjau greitai apsisukti - jie laukė. Aš tuojau j rūsį, bet kad jau ir valgyt užsimaniau. Nebuvo laiko, tai tik akimirką į virtuvę įšokau. Tenai nuo pusryčių radau gabalėlį šalto spirgo ir žiauberę duonos. Atgal į vežimą, pavarau arklį ir - pirmyn. Tai buvo gardu! Tiesiog pasakiška!

„Kaip galima valgyti tik lašinius?“ - rašė man draugė iš Kalifornijos. Pamaniau: atvažiuok, užvalgysim kartu. Toji bu­vo kilusi iš Smalininkų. Jau ir anksčiau ji vaikščiojo pasipū­tusi. Kažką jai parašiau apie mūsų blokadą, kad Maskva nori Lietuvą badu numarinti. Parašiau jai: „Nebijau jokios bloka­dos. Turiu lašinių ir kibirą lydytų taukų. Kas man nutiks?" Ji taip juokėsi su dukra. Jos man atrašė: „Lėnė valgo lašinius ir lydytus taukus. Mes daugiau to nevalgome. Amerikoje apie tai negalvojame". Gera joms kalbėti! O man lašiniai patinka, kaip ir duona. Po karo, kai pas mus ateidavo ponia Kriuger su Hansu, mama jiems visada įduodavo duonos. Jie vis prašydavo: „Ponia Grigolaitiene, tik nepjaukit tokių plonų riekių! Pjaukite duoną storai, tuomet skonis kaip meduolio".

Šiandien sunku visko gauti. Miške negalima nieko liesti. Tik gluosnių malkoms pavasarį gali pasikirsti. Bet reikia vyro. Kai dar tėvas buvo gyvas, drauge ruošdavome malkas. Šakas ir malkas žiemai surišdavome pundeliais. Gerų medžių negalima imti. Bet kai toks tau panosėje stovi, prie pat namų - imk, niekas nieko nesakys. Tarp mūsų ir Keliotačių, maždaug ant ūkių ribos, augo didžiulis klevas. Galų gale su Žilvinu ir Min­daugu tą medį nusikirtom. Stojom visi trys, išsitraukėm pjūklą. Jie paėmė už vieno galo, aš už kito. Tai darbo buvo!

Kartais vaikai pyksta: „Ar negali tu tos Rožės parduoti? Juk jau nesusidoroji". „Ne, nenoriu. Per metus ji man duoda 1500 rublių". Pinigai už pieną reikalingi, galiu susimokėti už elektrą ir dar ko nors nusipirkti. Geriausia, kai pinigų gauni nuolat. Karve reikia rūpintis, bet be jos ūkis netikras.

Vyras jau buvo miręs, o mes dar tris karves laikėm. Tą vakarą dar buvo šviesu. Turėjau dar kažką nudirbti. O dangau, jau pusė dešimtos! Karvės ganėsi netoli, miškelyje. Bėgau su kibirais, o iš paskos slinko dideli perkūnijos debesys. Liko pamelžti dar vie­na karvė. Jau lijo, skubėjau namo. Lietus nesiliovė. Vis labiau temo. Žaibavo, griaudė, o aš sau tariau: „Reikia karvę pamelž­ti. Jei laiku nepamelšiu, tešmuo perdegs". Visada bijojau per­kūnijos. Pas mus jos būdavo baisios, vasarą vos galėjai ištverti. Bet man reikia prie karvės, į miškelį. Žaibavo pašėlusiai. „Ne, taip negalima! Nesileisiu užmušama". Patraukiau namo, bet perkūnija nesiliovė, turėjau pabaigti karves melžti. Grįžusi ra­dau jas tris prie ganyklos vartų, galvas nuleidusios. „Gerasis Dieve, ar šįvakar jau mirsiu?" Taip meldžiausi ir skubėjau melž­ti. Namo grįžau laimingai, nors į kibirus su pienu ir prilijo. „Aš gyva! Tu manęs dar nepašaukei, gerasis Dieve". Vėliau kaimynas mane išbarė. Jis taip pat vėlavo ir nepamelžė išsigandęs pavojaus.

Gražiausia, kai karvė veršiuojasi ir turi ją stebėti, negali niekur jos vienos paleisti. Kartais karvė negali pati apsiver­šiuoti. Kai kada mažylis užstringa, kai jo galva yra ne ten, kur turėtų būti, tarp kojų. Ir nežinai, kada tai įvyks. Šį tą pastebi, kai ten, viršuje, jau būna minkšta. Bet vis tiek gali apsirikti. Veršiuką atsiveda per šešias valandas, kartais greičiau. Kume­liuką gali atsivesti ir per pusvalandį. Tu stebi, gali būti net arklių žinovas, tik nusisuk - ir staiga pliumpt. Gerai, kai pasiseka. O jeigu ne? Atsitinka visko, net pasitaiko, kad nugaišta karvė ir veršiukas. Kartą mūsų karvė atsivedė negyvą veršiuką. Mano Rožė atsivedė du veršiukus. Viskas vyko gerai ir lengvai. Jie buvo tokie šviesiai rudi, atrodė lyg kiškiai. Kai atjunkiau, aš juos pardaviau.

Ūkininko gyvenimas nelengvas. Privalai nusimanyti, turėti patirties ir kantrybės. Dabar, paskutiniais metais, kaip tik laiku atvažiuoja žentas Stasys, Irenos vyras. Padeda ir kaimynės Genės brolis. Pranešu jam iš anksto: „Vladai, kai pabelsiu į langą, eik į tvartą". Tuomet jis bėga pirmas, o aš jam iš paskos. Aš jau turiu mažumą apskaičiuoti, žengti mažesniais žingsniais. Genė ir Vladas gyvena anapus Bitės upelio. Kai gimsta veršeliai, dažnai Bitė būna patvinusi. Ji būna plati kaip Gangas ir tokia pat nešvari. AŠ stoviu ant kranto ir rėkiu, kiek tik jėgos leidžia. „Tavo Lėnė nuo Bitės", - taip kartais pasirašau laiškuose. Pati taip pasivadinau.

Savo Rožę aš sugadinau. Pati dėl to kalta. Vis norėjau, kad ji anksčiau pasilakstytų ir apsiveršiuotų būtinai kovo pabaigoje arba bent jau balandžio pradžioje. Tai praktiška. Kai šilta, veršį įleidi į žardį, ir jokios bėdos, jokių rūpesčių. Bet Rožė kaip reikiant nepasilakstė. Apie tai pakalbėjau su sanitaru, kuris gyvena netoliese. Jis man pažadėjo: „Suleisiu jai vaistų. Pama­tysi, per kelias dienas pasilakstys". Ir Rožė pasilakstė. Tik nuo to laiko ji veik neduoda pieno. Anksčiau primelždavau pilną kibirą iŠ ryto ir vakare. Per pietus - dar pusę. Galėjai mirusį prikelti - koks riebus ir geras buvo pienas. Pykstu ant jos. Kam neduoda pieno, kurio trūksta, kam manęs neklauso. Rožė vis bėga nuo manęs. Kartą kone ranką išnarino. Ji tai šen, tai ten -daro, ką nori.

Aš užauginau Rožę, tad negaliu su ja išsiskirti. Man jau ir taip teko išsiskirti su Rožės motina. Ji buvo vardu Lyra, didelė, žala. Toji karvė davė daug pieno, buvo geriausias gyvulys visoje apylinkėje. Rami, ne tokia kaip Rožė. Bet ji ėmė nebeprisileisti jaučio. Ji pasilakstydavo, bet niekad neapsiveršiuodavo. Vėliau, kai Rožė jau buvo didelė, Lyrą pardaviau. Atvažiavo mašina, į ją įkėlė karvę, o aš tuomet pabėgau iŠ namų. Nenorėjau viso to matyti. Galvoje sukosi tik viena mintis: „Šiandien išveža mano Lyrą". Mintyse kartojau: „Mano Lyra! Mano Lyra!" O jeigu išsiveš mano Rožę, aš ir vėl bėgsiu iš namų, kad ir kaip ji mane pykdydavo.

Beti Kriuger, mergautine pavarde Adelson, kai po karo mūsų pirmoji karvė krito kelyje nuo bruceliozės, man sakė: „Talmude parašyta, kad žmogus neturi gyvulio verkti. Žmogus gali verkti tik žmogaus!" Galbūt tai ir teisinga, bet Beti niekada neturėjo karvės. Kitos tautos garbina karves lyg Šventąsias. Galbūt tai kartais perdėta, ana ko prisigalvojo indai. Tenai, kai per gatvę eina karvė, negali jai kelio pastoti. Mano Rožei ten patiktų, neabejoju. Ten tai ji pridarytų triukšmo - tokia nupenėta ir aikštinga karvė!

Birutė ir Irena gali sau pykti. Rožės aš neatiduosiu! Juk taip negalima - gyventi kaime, kur aplink pievos, ir neturėti nė lašelio pieno! Aš visada jo turėjau. Išsiverdu pieniškos sriubos, ir man gerai. Greta gyvena tokia moteris, kurios vyras negali apsieiti be kavos. Į kavą reikia pieno, o karvės jie neturi. Kai paprašydavo, duodavau jiems Rožės pieno. Juk gerai, kai gali ką nors duoti.

Man tik įdomu, kiek aš dar galėsiu melžti? Ypač kai šalta, kai pirštai sugrumba. Kai bus litai, galbūt parduosiu Rožę. Tik ne už rublius. Nesulauks! Bet kada tie litai bus? Viskas taip lėtai pas mus, Lietuvoje, juda.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias