Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Diedas

 

Diedas

Jau keleri metai turiu čia tokį senį. IŠ pradžių jis dar galėjo dirbti. Tik jau labai gėrė. Išeis, kelias dienas gers, paskui grįžta. Praeitą žiemą sėdėjo kėdėje priešais viryklę ir kurstė ugnį. Išsitepė anglies dulkėmis. Senis vandens tiesiog bijo. Praustis turiu jį priversti. Teko man jam galvą trinkti, nugarą trinti. Turiu žiūrėti, kad namuose neužsiveistų parazitų.

Jį atvedė toks žmogelis, kuris kiekvieną vasarą kaime ieš­kodavo darbo. Jeigu turi drabužių, batų ar dar ko nors, tai tau padės. Vieną dieną jis mums pasiūlė: „Atvesiu jums į kaimą vyrą, prikapos malkų". Tai ir buvo šitas diedas. Iš pradžių jis dirbo pas Višinskius: nupjovė žolę, sunešė. Daugiau darbo jam neat­sirado. „Gal tu kokio darbo turi?" - klausia Višinskiai manęs. „Tegu ateina. Medžiai nušalo, reikia juos nupjauti". Taigi jis dirbo pas mane, vėliau padėjo kaimynams. Daugeliui reikėjo tai tą, tai aną staigiai nudirbti. Taip jis vis keliavo nuo vienų pas kitus: „Pripjauk malkų, pataisyk tvartą". Už tai gaudavo kelis rublius ir bėgdavo degtinės. Tada viskas buvo dar pigu.

Pirmaisiais merais senis buvo tik per vasarą. Dar atsivedė ir panele - tokią jauną moterį. Toji jam padėdavo, bet ir gėrė kartu. Miegoti ir valgyti jiedu eidavo pas kaimyną, kuris pievoje buvo pasistatęs tokią būdą. Vėliau senis nusilpo ir neturėjo kur per žiemą būti. Rudenį jau slampinėjo aplink mano duris: „Duok daugiau darbo, viską tau padarysiu". Ką galėjau atsa­kyti? Žiemą niekam darbininkų nereikia. To diedo nenorėjo niekas. „Na, tai ropškis į viršutinį kambarį. Kai man tavęs prireiks, pašauksiu. Kai nebus ką veikti, galėsi tūnoti viršuje".

Senis girdė ir šėrė Rožę, tvarkė tvartą ir aplink jį, skaldė malkas. Tenai, viršutiniame kambaryje, jis gyveno dvi žiemas. Trečioji žiema buvo labai Šalta. Kaimynai sakė: „Tas ten viršuje visai sušals". Nenorėjau, kad pasklistų apkalbos: žmogų su­šaldė. „Žinai ką, - pasakiau diedui, - eik tu su savo ryšuliais ant sofos į virtuvę. Ten tau bus šilta, ir man nereikės tavim rūpintis. Pasilik jau. Bet turėsi manęs klausyti!" Taip ir buvo, kol jis pinigų neturėjo. Vėliau per paštą senis gavo nedidelę pensiją. Tai mano žentas apylinkėje ją parūpino. Nuo to laiko diedas gaudavo pinigų iš valstybės, nes buvo jau gana senyvas.

Kiekvieną kartą, kai ateina ta diena, sugėrovų aplink diedą būriuodavosi lyg varnų. Sustoja, būdavo, prie pat tvoros. „Pi­nigai jau čia!" - šaukia pasiuntiniai. Ir tada jų nesustabdysi. Nė nežinau, kur jie vis eidavo. Kartą mačiau juos kaimo mo­kykloje, toje pat salėje, kur buvo mūsų klasė, kai mokiausi pradinėje. Vieni aplinkui triukšmavo, kiti tysojo be sąmonės, pilna purvo. O Tėve danguje, kaip jie atrodė po išgertuvių! Baisiai, apgailėtinai! Patikrinau, ar dar gyvi.

Diedas sugrįždavo, kai išsiblaivydavo ir baigdavosi pinigai. Dabar aš paimu pusę tų pinigų, kai tik jis jų gauna. Išdrožiau jam pamokslą: „Tu gauni pastogę, valgį ir gėrimą. Tave prausiu ir tavimi rūpinuosi. Įtrinu tavo kojas kamparu. Niekas iš tavo sugėrovų neateina tavęs žiūrėti, kai tu pinigų neturi. Tu privalai man mokėti, ir baigta. Jei nesidalinsi, še savo pinigus ir eik pas sėbrus, Čia gali daugiau negrįžti!" Jam nieko daugiau nereikėjo, tik degtinės ir parūkyti. Kad jis Čia turi guolį ir visa kita, -tokiems žmonėms nerūpi. Nors jo pensija nedidelė, bet ir aš ne kažin ką gaunu.

Diedas buvo vedęs. Jo žmona Pagėgiuose, ir vaikai čia, visai netoli. Jie jį išvarė, kai alkoholiku tapo. Jaunystėje jis kraudavo iš laivų Klaipėdoje visokius maišus. Tame uoste, kur dabar kontroliere dirba Birutė. Ten jam buvo gera, kaip pats sakė. Tada ir jam kartais nubyrėdavo, kliūdavo netgi užsienietiškos degtinės. Paskui įsidarbino Pagėgiuose kūriku, turėjo prižiūrėti mokyklos katilinę. Vieną naktį prisigėręs nepasisaugojo. Sudegė pastatas, jo drabužiai ir pasas. Nuo tada jį varė iš visur, ir tas ėmė gyventi su sugėrovais. Taip diedas tapo valkata, žuliku, kaip sako lietuviai.

Jau keletą kartų guldžiau jį į ligoninę. O tai jeigu kas apsi­lanko, negali pasinaudoti virtuve. Visi svečiai jo baidosi. Mūsų direktorienė, sovchozo direktoriaus žmona, sakė: „Pasiimk pakelį kavos ir nueik pas gydytoją Pagėgiuose. Gal jis priims tą senį". Taip ir padariau. Ir poniai direktorienei daviau kavos. Tada iš Vokietijos gaudavau siuntinių. Pagėgiuose diedą tris mėnesius išlaikė ir už tai tada dar nieko nereikėjo mokėti. Ir ką jam padarė? Visiškai nieko! Trys mėnesiai - tai daug. Senio kulnuose atsivėrė žaizdos. Sakė, kad jos ir prieš tai buvo atsi­vėrusios. Atvažiavo mašina, išsodino diedą ir išdūmė. Ir po to jis tikrai nebegalėjo vaikščioti.

Kiekvieną rytą jo kulnis plaunu kalio permanganatu, pridedu gysločių ir apvynioju. Parūpinau ramentus, kad galėtų nors mažumą pajudėti. Kaime piktinosi: „Ar vėl jis čia? Iššluok tą smirdžių lauk! Mesk tą stribą iš namų!"

Diedas tikrai buvo stribas, anksčiau to mes nežinojome. Kažkas jį atpažino. Jis veikė už Smalininkų, prie Jurbarko. Aš jo paklausiau, ir diedas man prisipažino, net didžiavosi. Ger­damas jis vis pasakojo: „Tada turėjau šautuvą ir dariau viską -pykšt, pykšt!" Kaimynai piktinosi: „Kam tu tą stribą, tą ko­munistą laikai? Jis jus į Sibirą vežė!" Jiems atsakiau: „Manęs jis nevežė, kitus". Jie teisingai kalbėjo, bet aš nesiryžau taip pasielgti. Argi tai krikščioniška - varyti žmogų lauk?

Savo kailiu tai patyriau Sibire. Nuvežiau vyrui į ligoninę maisto, buvau nuvargusi kaip šuo. Taip ir klaidžiojau po Nazarovą. Nebeprisimenu, kur ėjau, buvo tamsu. Viena rusė pa­kvietė mane į savo namus, paguldė ir apklojo. Visą naktį išmie­gojau kaip užmušta. Tuomet ir pasižadėjau niekada neatsakyti tam, kuriam reikia pagalbos.

Diedas man mažumą padeda: girdo Rožę, skaldo malkas. Jis kirviu smulkiai sutrupina druską arba tarkuoja bulves ku­geliui. Jeigu diedas turi alaus ir ką rūkyti, gali pasėdėti ant trinkos priešais saulę. O diedui tai - tikra palaima. Bet kai jis negauna ko išgerti ar parūkyti, įsiunta. Pats savęs neatpažįsta. Diedas nesėdi tame pačiame kambaryje, kur ir aš. Vakarais Rusijos televizija rodo „Marianą". Tada jis sėdi ant taburetės prie slenksčio. Kaip ir visi, diedas nedaug tesupranta rusiškai. Bet tą filmą žiūri visi. Vienas iššoka iš traktoriaus, kitas bėga iš tvarto į artimiausią namą žiūrėti „Marianos". Viskas tame fil­me apie meilę, gražūs vaizdai. Rodo, kaip vargšę mergaitę suvedžioja turtingas vedęs vyras. Diedas taip pat domėjosi, kaip jie gyvena ten, Brazilijoje. Dabar ruošiuosi jį atiduoti tarnybai, kuri išvežtų senį prieglaudon. Bet ten nėra vietų, reikia laukti, kol kas numirs. Kiti irgi to paties laukia. Vilkyškių seniūnas mane ramino: „Palauk mažumą, aš įtaisysiu tą senį". Buvau susipažinusi su juo, porą kartų vežiau kavos. Man visa tai kainavo kelis kilogramus kavos, o ras vyras ėmė ir numirė. Tiesiog ėmė ir numirė. Dabar ten kitas seniūnas, vėl reikia pradėti nuo pradžių.

Vaikai vis spaudė: tas diedas turi išeiti. O aš turėčiau su jais tartis, nes ir man greit prireiks pagalbos. Ar jie turės dar ir svetimą vyrą prižiūrėti? Tas senis devyneriais metais už mane jaunesnis ir mane vadina baba, atseit senele. Aš jj vadinu diedu, tai yra seneliu. Kartą jj kažkas pavadino died morozy seniu šalčiu. Tas senis šaltis yra rusiškas Kalėdų senelis. Kodėl ir kam taip pasirodė, neaišku. Juk Kalėdų senelis tik vienas! O diedo pase įrašyta, kad jis Stasys Tamkus.

Jis turi išeiti! Tai aš suprantu. Bet žiemą, kai priversta sniego, kai šuniškai šalta ir pats šąli, gerai, kad yra žmogus, kuris pakuria krosnį. Pakuria, kai atnešu malkų ir anglių. Jei nuolat krosnies neprižiūrėsi, kuras greitai sudegs. Tada sušalsi, ir baigta. Naktį man gali pasidaryti bloga, nukrisiu, ir niekas manęs šaukiančios neišgirs. Žmonės priešais didžiajame tvarte pašeria galvijus ir eina savais keliais. Jiems nerūpi, ar tu dar kruti. Diedas man nors kiek galėtų padėti. Jis blogas. Bet kai šalia žmogus, privalai juo rūpintis, jam virti, ir taip dar vis kruti. Vienas žmogus - ne namai. Diedas mėgsta pietums valgyti sriubą, nes beveik neturi dantų. Jis čia jau apsiprato.

Kai aš ką pasakoju, diedas manęs nesiklauso. Nuo vaikystės mėgstu pasakoti. Tokia buvo mano motina. Nors ir netoli nueidavau, tik iki Lumpėnų ar Nemuno, bet turėjau viską išpasakoti. Ką aš ten mačiau, ką sutikau, - viskas jai buvo svarbu. Filmą turėdavau papasakoti nuo pradžios iki galo. O mano vaikai nieko nepasakoja. Kai atvažiuoja pas mane šeš­tadieniais, aš juos vis kamantinėju. Nieko! Nieko jie man ne­pasakoja. Tada būna apmaudu. Juk turi kas nors nutikti per visą savaitę! Anūkai irgi, gali žiūrėti gal dešimt filmų, ir nieko, kaip žado netekę. Tiesa, jie pavargę, nusikamavę. Pasakoti reikia atsargiai. Bet dabar jau galim laisviau kalbėti. Šnipai kaime? Ką čia šiandien dar gali apjuodinti? Jei čia nebūtų to diedo, niekas mano pasakojimų negirdėtų. „Nutilk, baba!" -sako jis. Senis jau nenori klausytis, bet vis dar šalia.

Kad tas diedas bent nevogtų! Kartą švarko kišenėje pamiršau pinigine su 21 rubliu. Tada tai buvo pinigai, tai dabar jie nieko nereiškia. Norėjau nusipirkti žuvų, o pinigų jau nebebuvo. Jis gynėsi: „Aš neėmiau!" Vos paeina su ramentais, o kai iš manęs ką pavagia, bėga kaip sveikas. Ar būtų pinigai, ar obuolių vynas, - nieko negali pasidėti. Dėl to vyno, kai sekmadienį visa šeima sėdėjo prie stalo, galėjau tik tiek pasakyti: „Atsi­prašau, butelis apvirto!" Blogiausia, kad diedas paėmė Žilvino butelį. Mūsų krašte yra toks paprotys: kai krikštija berniuką, paskutinio butelio neišgeria. Ant butelio etiketės savo vardus užrašo visi svečiai. O kai berniukas užauga ir eina į kariuomenę, per išleistuves tą vyno butelį išgeria. Dabar ir atėjo tas metas. Žilvinas turėjo išeiti į kariuomenę. Kur butelis? Diedas įsibrovė iš daržo per langą ir rado jį mano baltinių spintoje. Ir visa tai dabar turiu pranešti giminaičiams? Tas butelis buvo šventas. Dieve mano, dar užsipuls seną žmogų!

Dabar kambarį rakinu ir pasiimu raktą net tada, kai man reikia tik į tvartą. Viskas per tą degtinę ir svetimą žmogų. Neseniai dešimt dienų jis buvo pradingęs. Vėl jį išvydau su ramentais bestovintį už daržinės. Senis vis žiūrėjo ir žiūrėjo namo link. Kaimynų klausinėjo: „Ar ji vis dar pyksta? Ar pyksta?" Tie atsakė: „Taip, ji pyksta!" Tie žmonės norėjo iš jo pasijuokti, jį paerzinti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias