Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Tėvynė yra tėvynė

 

Tėvynė yra tėvynė

Kartais pas mus būna baisiai šalta. Prieš keletą metų žiema buvo tokia šalta, kaip ir mano vaikystėje, kai tik gerai apsimuturiavę nosį lauk iškišdavom. Bet šiemet buvo kitaip. Labai anksti rudenį pasnigo ir atėjo šalčiai. Aplinkui buvo balta, lyg pudra api­barstyta. Kaip stebuklų šalyje. Švietė saulė. Kaimynei sakiau: „Negali atsižiūrėti, kaip gražu!" Bet vėliau - pilka, pilka, pilka. Tai visai ne žiema, nejunti žiemos ramybės. Lauke šilta. Vasario mėnesį pasodinau žieminius svogūnus ir pasėjau krapus. Galėjau tada tręšti, apkasti medelius ir išmesti tai, kas liko nuo rudens. Vasario mėnesį taip neturėtų būti. Eini į namus ir jauties pa­vargęs. Tačiau troboje irgi dar reikia daug ką nudirbti, šį bei tą nuveikiu: prisiuvu sagas, plaunu, tvarkau. Žiema, ir nereikia niekur eiti. Namie šilta, vis randi ko nusitverti. Tada apima tokia palaiminga ramybė. Net nežinau. Arčia 2emė ėmė kitaip suktis? Lyg kokia Kalifornijos žiema. Mano draugė iš Kalifornijos vis rašo, kad žiemą pas juos dažnai lyja. O dabar pas mus toks oras. Pusseserė iš Vokietijos skundėsi: „Žiema pas mus graži, bet kažkokia netikra". Taip jau įprasta: žiema yra žiema. Turi kažką iškrėsti. O dabar pernelyg švelni.

Šį pavasarį buvau visai pasilpusi. Rūpesčių kėlė skrandis ir niekaip nenorėjo užgyti žaizda stemplėje. Paskui atsiguliau dėl inkstų. Birutė nuvežė mane į Klaipėdos ligoninę išsitirti nuo galvos iki kojų. Ji mane pervedė per visus kabinetus. Turėjau nueiti net pas moterų daktarą. Nebijau nieko, kad tik pavyktų dar bent kiek palaikyti sveikatą. Mieloji Erna iš Bad Kroicnacho padovanojo man plaukų suktukus. Jie tokie nuostabūs, tereikia sudrėkinti plaukus - ir laiko. Galva atrodo puikiai. Tik man jau per sunku laikyti rankas iškėlus.

Laikraštyje Wochenpost visada būna sveikatos puslapis su patarimais. Kartą jame išspausdino tokį trijų savaičių gydymosi kursą: vieną česnako skiltelę iš vakaro užplikyti ir po truputį gerti tą pašildytą pienelį prieš valgį. Tai turėtų gerai padėti nuo sklerozės. Taip aš ir darau kiekvieną pavasarį. Be to, gerai gerti dilgėlių arbatą. Reikia tik tvirtai apsispręsti, pradėti ir nesiliauti.

Šiandien Wochenpost jau ne toks įdomus. Jis buvo geras, kai dar buvo VDR. Daug kas, apie ką ten rašė, buvo kaip pas mus, tiktai vokiškai. Daug rašė apie gėles, atsakinėjo į skai­tytojų klausimus, buvo mįslių ir visas puslapis humoristinių piešinių. Arba rašė, kaip arbatą užsiplikydavo kinų impera­torius, ir kitokių įdomybių iš įvairių šalių. Anglijoje, taip rašė, tvyro migla. Tada autobusai ten važiuoja lėtai, o vyrai juose sėdi ir mezga. Jie stengiasi išnaudoti laiką. Kartą perskaičiau patarimą: jei nori, kad gerai veiktų smegenys, reikia kiekvieną rytą šepetėliu valyti liežuvį. Kai žmogus esi senas, tai ir už šiaudo stveriesi. Rašė ir apie politiką: apie Honekerį ir jo poli­tinį biurą, apie Vietnamą, apie Afrikos negrus. Laikraštis buvo storas ir įdomus. Kartą jie išspausdino eilėraštį, kuris mane labai sujaudino. Jį paraše toks Johanesas Bėcheris. Eilės man taip patiko, kad išmokau atmintinai:

 

Tėvyne prieblandoj,

mano liūdesy,

o dangau žydrasis,

mano gaivesy.

 

Ir pirmieji bitėniškiai parašė iš VDR. Buvo dar Chruščiovo lai­kai, kai iš ten mus ėmė pasiekti laiškai. Išsikėlusieji 1958-ai-siais nuo Nemuno dar žinojo, kad mes čia, ir norėjo papasakoti, ką patyrė kitose šalyse. Vėliau susipažinę su kitais bitėniškiais perdavė mano adresą ir į Vakarų Vokietiją, Šveicariją. Tiems žmonėms reikėjo mano pagalbos, nes jie norėjo gauti kompensacijas. Tai man reikėjo raštu paliudyti, kad čia jie turėjo žemės sklypą, tokio ir tokio dydžio ir taip toliau. To prireikdavo vis dažniau. O kai Konstantinas jau buvo miręs, pradėjo eiti ir siuntiniai. Dažniausiai atsiųsdavo kavos, ar­batos, vienuolių trauktinės, tepalo rankoms, kepimo miltelių, razinų, karčiųjų migdolų esencijos, mėlynųjų aguonų. Tos aguonos, kurių aš visada užsisakydavau, ypač bandelės su jomis, buvo mano silpnybė. Aguonas uždrausta siųsti, dažnai muitininkai išimdavo. Bet kartais pasisekdavo gerai paslėpti, ir jie nepastebėdavo. Tokie dalykai man - didelė pagalba ir džiaugsmas. Kai ką, pavyzdžiui, pėdkelnes, išdovanodavau ir taip kaime įsigijau draugų.

Vakar atkeliavo didžiulis siuntinys iš Kanados. Vos pamačiau paštininką, tuojau parlėkiau iš runkelių lauko. Aš vos iš klum­pių neišvirtau! Radau ten vandens purkštuvą gėlėms, kurio jau seniai norėjau, ąsotėlį pienui. Buvo dar ir silkutės, tinkančios karališkam stalui, keksų su kremu „paauksuotoje" dėžutėje. Na, ar aš ne laimingas žmogus? Nė piršto nepajudinau, o tokie skanėstai ant stalo! Ruošdamasi gulti, sėdėjau su dėže ant lovos krašto ir vis ką nors iš jos traukiau. Viską norėjau pamatyti, pačiupinėti, retsykiais įsidėti į burną - sunku ir apsakyti. Jaučiaus tokia laiminga, lyg per šventę.

Mums būtų nekas, jei Vakaruose neturėtume užnugario. Tuos, kurie dabar siunčia, beveik visus pažįstu asmeniškai.

Pirmasis jų buvo Valteris Hausmanas. Nors ne! Pirmosios pasirodė mergaitės iš Klein Vanclėbeno. 1984-aisiais jos visiškai netikėtai atsiuntė telegramą: „Esame Leningrade. Važiuosime per Vilnių, kur dvi valandas stovėsime geležinkelio stotyje. Lėne, atvažiuok tada ir tada". Važiavau su Mindaugu. Mes jau nebe-pažinome vieni kitų ir prasilenkėme. Kai išgirdau kalbant vo­kiškai, paklausiau: „Ar tai jūs Hilda ir Trautė?" Tai buvo jos, bet turėjo tuojau išvykti. I kelionę spėjome įduoti saldainių.

Kitas buvo vyriškis, kuris keliavo į Kauną iškart, kai griuvo geležinė uždanga. Jis buvo su skepeta ant galvos ir mėlynu taksi slapta atvažiavo iki Bitėnų. Jis tik prasuko keliu, pažiūrėjo ir neišlipo. Kaip galėjau jj atpažinti? Tuomet čia dar buvo uždara karinė zona. Niekas svetimas negalėjo joje pasirodyti.

Kaip po to rašė Hausmanas, galima buvo važiuoti iki Klai­pėdos ir apsistoti viešbutyje. Toliau buvo uždrausta važiuoti. Kas norėjo nuvažiuoti į kaimą, turėjo samdytis mašiną, ta juos nugabendavo. Iš pradžių buvo taip, kad jie tik užšokdavo į kiemą. „Laba diena! Turime skubiai grįžti. Pabėgom iš vieš­bučio".

Su tuo Hausmanu buvo taip. Jis labai norėjo atvykti. Tai jis man rašė, ar negalėčiau padėti jam tėviškę pamatyti. Elzė Jan­kutė, kuri gyvena Toronte, man prieš tai rašė: „Žinai, kas atsiliepė? Valteris Hausmanas! Tik tu jo neįsileisk į tėviškę, o tai vėl išraus visus medelius". Mes turėjome bendrų prisimi­nimų. Tas Hausmanas buvo vokiečių nacionalistas. Dar būda­mas mažas, išlaužė jaunus medelius, kuriuos lietuviai pasodino ant Rambyno per Jonines. Jis jau senas, pagalvojau, jei norės, atvažiuos ir be mano pagalbos.

Dabar jau lengviau čia apsilankyti. Parašau iškvietimus, ir netrukus, dažniausiai vasarą, jie atvažiuoja pas mane. Gali pernakvoti ir viską pamatyti be jokios baimės. Kai atvažiavo Vilius, išlipęs apsiverkė. Ir Gizela verkė. Visi jie pirmą kartą atvažiavę verkia, ir aš su jais. Juk praėjo daugiau kaip keturias­dešimt metų! Su žmona atvyko ir Hermanas Žemaitaitis, kurio aš anksčiau nepažinojau. Nuėjome į jo tėvų sodybą ir trise rankomis apkabinome klevą. Kai jie bėgo iš čia, jis buvo tik pusantrų metų ir nieko daugiau neprisiminė.

Iš tų lankytojų daugelio nepažinojau. Jie buvo daug jaunesni už mane. Čia buvo ir senųjų Simonų anūkas, priešpaskutinė Volbergų duktė, Gizela ir Giunteris Urbantačiai. Su miegamąja mašina atvažiavo ir muitininko sūnus Artūras su žmona. Rug­pjūčio mėnesį svečiavosi Vilius ir Karlas Pilkūnai. Karlas pas mane gyveno beveik keturias savaites. Lyzei į Pfalcą parašiau: „Žinai ką, užkrausiu tau ant sprando Karlą Pilkūną, kad tave atvežtų! Tik tu viena pas mane niekaip neprisiruoši". Lyzė atsakė: „Dėl Dievo meilės, palik tu mane ramybėje!" Ji taip pat prisiminė, kad pamiškėje gyvenę Pilkūnai, Hausmanai ir Mejeriai. Mes su jais neturėjome nieko bendra, buvom visai kita kompanija. Tik Vilius, kaip manė Lyzė, iš jų skyrėsi. Jų sielos buvo artimesnės. Dar būdamas jaunas vaikinas, jis atei­davo su motina j surinkimus pas Keliotačius. Bet dabar Vilius pats ligonis, turėjo prašytis, kad jj kas paimtų. Taip Karlas pasiėmė Vilių, o Lyzė liko namie.

Visus vedžioju po kaimą. Net jei likęs tik pamatas ar koks tvartas, jiems tai parodau. Vienas jų kartą man pasakė: „Tu esi mūsų tiltas j tėviškę. Visus tuos metus mums ją saugojai". Iš tiesų taip ir yra. Be manęs bitėniškiai čia pasiklystų. Daugelis sugrįžtančių buvo anuomet jauni, vargu ar ką prisimena iš anksčiau tame kaime. Ir vis tiek juos čia kažkas traukia. Turiu juos vedžioti už rankos, kad nepasiklystų.

Pilkūnas nusipirko dėžę alaus ir atsisėdo prie krosnies. Kas tik ateidavo, visus pavaišindavo ir palinkėdavo: „Prostl 1 svei­katą!" Ir kiekvienam pasakodavo apie Hertą, savo meilę, kuri anuomet gyveno kitame kaime. Kai Pilkūnas aplankė mane antrą kartą, mūvėjo tokias trumpas kelnes. Jis vis norėjo paėjėti tuo keliu, kuriuo eidavo su Herta. O grįžęs sakė: „Tu tik pažiū­rėk, aš visas nusideginau". Jis plikomis blauzdomis brovėsi pro dilgėlynus ir brūzgynus.

„Kai sugrįžtu į Bitėnus, - dūsavo Vilius, - atsiduriu visai kitame pasaulyje". O paskui pridūrė: „Bet namie, Vakaruose, gyvenu geriau". Jis taip pat kiek išpuikęs, kaip ir Karlas. Mes anksčiau tokiais atvejais sakydavome: „Iš parėckių - į šliures!" šliurės - tai tokie medpadžiai, anuomet tikras pasiekimas, jomis galėjai didžiuotis. O parėckėmis mes vadinome apavą, kurį siūdavosi Prūsijos lietuviai. Jų vidus buvo iš kailio, o viršus odinis. Man atrodė, kad tiedu vyrai - prasigyvenę vargšai. Taip pati sau galvojau, vaikams nieko nesakiau.

Dukart atsilankė ir Frico sūnus. Buvo puiku. Jų sodyba dar gerai išsilaikė, net ir tvartas. Tie, kurie ten dabar gyvena, pa­kvietė mane ir Reinhardą pavalgyti. Aš tik juokiausi, ir jis kartu. Papasakojau, kad anksčiau čia negalėjau nė per slenkstį žengti. Ilgai, ilgai vaikščiojau su Reinhardu po kaimą. Viską, kas išlikę, apžiūrėjome. Ir ką galėjo pagalvoti kaimynai apie mane ir tą jauną vyrą?

Dėl gerovės, tai sakyčiau, kad išeiviai nučiupo geresnį kąsnį. Bet aš nieko nenoriu keisti. Jei kas atvažiuotų ir pasakytų: „Imk mano ūkį, o aš - tavo", atsisakyčiau: „Ne, kaip yra, taip yra. Tai buvo mano ir yra mano. Tai priklauso man. Ten pas jus būčiau vieniša ir svetima". Tėvynė yra tėvynė, ir nieko už ją geresnio nėra. Visą gyvenimą norėjau gražiai gyventi. Norėjau dirbti ir savo darbu šį tą užpelnyti. Visada norėjau turėti gražią lovą ir dailius naktinius. O dabar džiaugiesi, kad iš viso kokius nors užsivelki. Kartais užsitempi kokį seną megztinį ir lendi po antklode negalvodama apie jokį grožį.

Apie savo giminaičius negaliu nieko gera pasakyti. Negaliu, nes jie savo gimtinei jokio ilgesio nejaučia. Svetimi rašo kone iki kraujo nutrindami pirštus, kad nori atvykti, jie ne. Dėl to aš pykstu. Mano pusseserės važiuoja į Maljorką. Tenai rengia šeimos susirinkimą. Sukvietė visą šeimą, išsinuomos viešbutį, keletą dienų linksminsis. Ką jie ten veikia, nežinau. Sakė, sidab­rines vestuves švenčia, kraštiečių susitikimus, dar kažką. Kai vedė vienas Grėtės sūnų, tai visa draugija Elbe plaukė į Ham­burgą. „Buvo labai smagu!",-rašė man vėliau. O aš prisimenu, kaip jai ir Verneriui, kuris jau miręs, 1944-aisiais paklojau vestuvinį guolį. O dabar? Visi pasidarė vokiečiais. Tai man nepatinka. Juk jie gimė čia.

Visi nori, kad prižiūrėčiau kapus ant Rambyno. Giminaičiai, svetimi, visi man kartoja: „Lene, padaryk mums paslaugą. Ar rasim tinkamesnį žmogų?" Jie man siunčia tulpių svogūnėlių, dobiliukų sėklų ir visko, ko tik reikia, šepečių ir kitko, kad įveikčiau samanas. Nuolat reikalauju Ata, nes ja geriausia akmenis nuvalyti. Tik kad tos kapinės toli. Vandens pasisemsi tik upėje, o pačios kapinės ant kalno. Jau nebesusidoroju. Turi žmogus savo jėgas įvertinti, negali su tuo juokauti. Šiaip ar taip, darbo ir bėdų netrūksta. Negaliu pasakyti, kas taip vis elgiasi, tikriausiai jaunimas. Vagia tulpes ir visur rausiasi ieško­dami papuošalų ir auksinių dantų. Kartais nuverčia antkapius. Kartais nukelia vazas, nors tai ir nėra tikros vazos, jos pada­rytos iš granatų korpusų. Ir ką tu jiems padarysi, visai viena?

Neseniai Genė, mano kaimynė, nusipirko Bitėnuose namą. Pasakiau, kad ji turinti prisiimti prižiūrėti tris kapus, kuriuose palaidoti to namo šeimininkai. Ji turėtų būti dėkinga namo statytojams. Paaiškinau: „Jie tau kaip įtėviai". Reikia surasti daugiau žmonių, kad kapus prižiūrėtų. Genė turi rodyti pavyz­dį. Ji pasodino našlaičių, bet jų nelaisto. Kažkas pavogė šulinio siurblį, o kelias žemyn prie Nemuno jai irgi nelengvas.

Kad tik Lyzė pas mane atvažiuotų! Daug bitėniškių mirė nuo vėžio. Jie visi taip baisiai kentėjo. Ir Fricas, mano Fricas. Jis turėjo atvažiuoti vasarą, buvo pažadėjęs. Paskui įsisuko tas vėžys. Stipriausių vaistų leido, nepadėjo.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias