Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Pasimatymas su Lyze

 

Pasimatymas su Lyze

Išvažiuodami iš Bitėnų Urbantačiai pasakė: „Kitais metais at­važiuokit pas mus!" Pagalvojau: „Kokius niekus jie čia šneka? Kaip galim važiuoti? Negaliu iš namų išvažiuoti. Kas pamelš Rožę ir nudirbs visus darbus?" Aišku, jiems pasakiau: „Ačiū, ačiū. Pagyvensim - pamatysim". Neilgai trukus Giunteris Urbantatis visai mūsų šeimai atsiuntė iškvietimą; viskas buvo sutvarkyta - pavardės ir gimimo datos. Mums tereikėjo pasi­daryti paso nuotraukas ir nuvažiuoti į Vokietijos pasiuntinybę Maskvoje. „Nesąmonė! Gryna nesąmonė!" Buvo neramu: „Ne­pajėgsiu". Bet Birutė jau sėdo j lėktuvą. Ji dėl tų vizų dukart iš Vilniaus į Maskvą skrido. Kiekvienam iš mūsų jos kainavo po du šimtus rublių, taigi iš viso 600 rublių: Birutei, jos vyrui Alfredui ir man. Popieriai jau buvo paruošti, o aš vis dar spy­riausi: „Nevažiuosiu. Važiuokit vieni!" Bet Irena nusprendė: „Mama, tu tik pagalvok, ką jie ten vieni darys? Jie nieko Vokietijoje nepažįsta. Kai ten nuvažiuosi, tavęs lauks draugai. Tu privalai važiuoti, ir baigta. Mes čia tavo ūkį prižiūrėsim".

Irena mane įveikė: „Na, ką gi, jei jau taip norit". Bet važia­vau be ūpo. Prieš tai dar už 750 rublių pardaviau telyčią. Tai turėjo būti mano kelionpinigiai. Urbantatis parašė: „Jums terei­kia atvažiuoti. Kelionė apmokėta, visa kita - mūsų rūpestis". Man tai nepatiko. Dieve mano, taip negalima! Važiuosi tenai kaip koks elgeta ir duosies, kad tau viską apmokėtų!

Birutė pasirūpino bilietais į laivą. Buvo nesunku, nes uoste ji ilgai dirbo kontroliere. Nėmaž nesijaudinau dėl kelionės jūra. Kai kyla audra, jūra pavojinga, bet sau sakiau: „Nerizikuosi, nieko negausi". Laivas vadinosi „Borodinas". Vos tik išplau­kėme iš Klaipėdos uosto, ėmė banguoti. Bangos supo, vis daužė laivo pirmgalį. Man pasidarė bloga. Pažvelgiau į Birutę - ta irgi visa balta. „Gražiai įklimpom". Naktį bangos plakė iš šono. Visa laiką atrodė, lyg tavo paklodę kas tampytų pirmyn - atgal, pirmyn - atgal. Kajutės langas vis po vandeniu. Lyg kokiame povandeniniame laive. Kai kas jau ėmė krauju spjaudyti. Lai­vo gydytojas sakė, kad reikia vis valgyti ir valgyti, antraip prasidėsiąs vėmimas krauju.

Brėmerhafene mūsų jau laukė Urbantačiai. Buvo tamsu, jie įsodino mus į mašiną. Važiavome nuo dešimtos vakaro iki trečios ryto pietų kryptimi vis greičiau ir greičiau. Alfredas šaukė: „Po perkūnais, 160,170,180!" Jis sėdėjo greta manęs ir vis žvilgčiojo į prietaisus. O man buvo nesvarbu, galėjo važiuoti nors ir 500 kilometrų per valandą. Atrodė, lyg skristume oru. Bad Kroicnache viskas buvo puiku. Toks nuostabus namas, lyg kokia vila. Du aukštai, visur tualetai, vonios su dušais ir visa kita. Erna Urbantat man paskyrė miegamąjį, man vienai! „Prieškambaryje yra vonia. Ryte gausi pusryčius, kada tik panorėsi".

Tuo tarpu jau pasklido šnekos, kad esu Vokietijoje. Apie tai aš niekam nerašiau, net savo pusseserėms. Niekas neturėjo dėl to jaudintis, niekam nereikėjo apie tai galvoti, man taip pat. Žmonės, kuriuos aš pažįstu, gyvena toli vieni nuo kitų. Kur Hamburgas, Švalmštatas, o kur Dinslakenas? Antai Hermanas Gerolis gyvena Braunšveige. Turėtum ten lėkti? Tik kaip? Ir staiga, vos tik tenai nukakome, suskambo telefonas. „Ar Lėnė jau čia? Ar Lėnė atvažiavo?" Ir taip visą rytą. Iš kur tik jie sužinojo? Mano draugė Lyzė kone pirštus nusitrynė sukdama telefono diską. „Kada atvažiavo ir kur dabar Lėnė?" Tai jai tikriausiai pasakė Hermanas Gerolis, tas sujudino visus bitėniškius. Jis paskambino pirmasis, atsiliepė Urbantatis. „Siunčiu 100 markių Lėnės sutikimui!" Urbantatis turėjo priimti, jis taupomosios kasos direktorius. Lyzė atsiuntė 300 markių. Tele­fonas vis netilo, ir visi siuntė pinigų.

Po to Giunteris Urbantatis užsimanė parodyti mums savo darbovietę. „Mano taupomoji kasa visai nauja, eikšekit pažiū­rėti", šalia taupomosios kasos buvo rotušė. Apačioje sėdėjo tokie du ponai. Buvome pristatyti: „Čia svečiai iš Lietuvos". Kiekvienam iš mūsų davė po 140 markių, atseit miesto dovana. Vėl pinigai! Urbantačio kabinete stovėjo direktoriaus krėslas ir seifas. Jis mus pastatė priešais seifą, paspaudė mygtuką, ir iš ten išlindo 100 markių. Paspaudė dar kartą - vėl 100 markių. Urbantatis taip spaudė, o Birutė rinko pinigus. Mes patys dar turėjom 180 markių, kurias gavom už rublius pardavę karvę. Dabar pinigų turėjom kaip šieno.

Palikę man 100 markių, Birutė su Alfredu išvažiavo prie Reino pas Maksą ir Aldoną. Nė nežinojau, ką už tuos pinigus nusipirkti. Didelę liemenėlę Irenai, kaip buvau žadėjusi? Ak tu, pone Dieve, ji kainuoja 42 markes! Man net kvapą užėmė. Staiga man nušvito protas. Supratau, kad su 100 markių netoli nukeliausi. Jų pakako dar vienai liemenėlei man ir siuvinėjimo kilimėliui. Man dar liko dvidešimt markių. Birutė viską pirko prie Reino. Ji nusipirko elektrinę siuvimo mašiną, švarkelį Irenai, o man - kasdienines pėdkelnes. Galiausiai norėjome nusipirkti televizorių. Tačiau mūsų lagaminai jau buvo pilni. Kaimynai dar Šį tą dovanų iš drabužių įdėjo. Vieni tą, kiti tą. Ernai sakiau: „Vaike, man nieko nereikia. Noriu tik šiaip pasi­vaikščioti ir viską pamatyti".

Pirmadienį Frankfurte norėjau susitikti su Lyze. Prieš tai kalbėjomės telefonu. Pasakiau: „Lyze, aš verkiu! Kodėl tu taip save apiplėšei? 300 markių! Ar pakvaišai? Dabar žinau, kiek čia viskas kainuoja". Nuo karo Lyzė liko našlė ir užaugino dukrą. Iš bitėniškių, kurie gyvena Vokietijoje, ji pati netur­tingiausia. „Nešnekėk, mes susitiksime rytoj", - tarė ji.

Susitarėme susitikti vienuoliktą valandą. Mes nuėjome ten anksčiau, sėdėjome kavinėje ir laukėme Giunterio Urbantačio. Jis Frankfurte turėjo tarnybos reikalų ir vis dar nesirodė. Buvo pusė vienuoliktos. Erna, jo žmona, jau spirgėjo. Giunteris pasi­rodė paskutinę akimirką. Nusigauti iki automobilio taip pat nebuvo paprasta. Mašina buvo pastatyta viršuje, padebesiuos. Pagaliau mes nusileidome žemyn ir tvirtai atsistojome ant že­mės. Gatvės buvo sausakimšos. Geležinkelio stotyje Erna iššoko iš mašinos ir prasibrovė pro žmones. Ji surado Lyzę, kuri jau laukė. Kai Erna su ja grįžo atgal, laikė Lyzę už parankės. Iš susijaudinimo Lyzė tik drebėjo ir negalėjo žodžio pratarti.

O paskui penkias su puse valandos sėdėjome geležinkelio stoties viešbutyje. Kiti išsklido po miestą. Be paliovos Šnekėjomės pusšeštos valandos, tik aš ir ji. Kažką ji kalbėjo, kažką aš pasa­kojau. Dažniausiai mintimis grįždavome į jaunystę. Nė nežinau, ar valgėme slyvų pyragą, ar aš ėjau po kavos į tualetą. Laikas prabėgo, lėkte pralėkė. Penktą valandą ji jau turėjo lipti į Frankentalio traukinį. Tai buvo lyg sapnas, lyg vizija. Ar mes išties matėmės? Kai dabar apie tai pagalvoju - mačiau Lyzę iš tikrųjų. Kalbėjausi su ja. Sunku patikėti. Praėjo penkiasdešimt metų. Iš namų Lyzė dar kartą paskambino: „Negaliu nusiraminti! Juk mes buvome kartu, ar ne?" Keletą dienų, kaip vėliau ji rašė, ji sirgo, karščiavo ir nežinojo, kas darosi. Apie tiek dalykų nespė­jom pakalbėti! Nepavyko visko išpasakoti.

Tądien mudvi su Erna dar nuėjome į didžiulę Frankfurto parduotuvę. Kiek ten visko buvo! Viską galėjai rinktis, dėti į krepšį, paskui eini prie kasos, ir viskas. Tai aš ten stovėjau ir žiopsojau kaip karvė į naujus vartus. „Tau to reikia?“, - sakė Erna. Greitai išrinkusi, ji paėmė keletą porų baltų šiltų pusko­jinių. O iš tiesų man labiau reikėjo plonų prie vasarinės suk­nelės. Bet juk negalėjau pasakyti: „Aš noriu šito!" Taip be­gėdiškai negalima. Man buvo nepatogu: „Aš nenoriu, paleisk mane“. Kone pykau ant Ernos. Jaučiausi kaip trenkta. Toje parduotuvėje gali tiesiog susirgti. Dabar, kai jau grįžau na­mo, atsikvošėjau. Man būtų tada reikėję naujo guminio žiedo greitpuodžiui. Dar Kicingerio vyno mielių ir naujos formelės keksui, bet tada pamiršau.

Vėliau man parašė Hermanas Gerolis: „Kodėl neužsukai pas mane? Būčiau tave nuo galvos iki kojų aprengęs“. Pagalvojau, juk ne plika esu. O Gerolis ir anksčiau buvo toks. Jis šykštėjo samdiniams valgio, kiek tik galėjo, o į neturtingesnius valstiečius žvelgė iš aukšto. Nuo pat mažens man tas Gerolis nepatiko. Jis važiuodavo Rojaus keliu sėdėdamas ant mėšlo vežimo ir nesisveikindavo, anė kartelio. Jie buvo pasipūtę ir užkietėję vokiečiai, tie Geroliai.

Frankfurte žavėjausi namais. Grožėjausi Hiršgrabenu. Juk tiek prisiskaičiau Gėtės. Neseniai perskaičiau romaną apie Korneliją Gėtę. Apie tai, kaip ji augo su broliu, koks griežtas buvo jų tėvas. Tam jaunuoliui viskas buvo galima, taip pat ir studijuoti, o sesuo, nors tokia pat talentinga, turėjo sėdėti namuose. Ta mergina vėliau ištekėjo ir tapo rašytoja.

Frankfurtas buvo gražus. Dar apsilankėme katedroje. Tai irgi milžiniškas statinys. Bažnyčia visada atdara. Prašiau Ernos: „Da­bar tu mane paleisk. Turiu pasimelsti, kad pasisektų kelionė namo, kad nekiltų audra". Per tris kelionės paras visko gali nutikti. Aš atsiklaupiau klaupkose, o Erna sėdėjo greta. Ji mane prižiūrėjo, lyg būčiau mažas vaikas, laikė už rankos. Kaip mano angelas sargas. Bendroje mūsų nuotraukoje, kurią Giunteris pa­darė geležinkelio stotyje, Erna taip pat tvirtai laiko mano ranką. O aš nutaisiusi tokį kvailą veidą, lyg būčiau norėjusi pasprukti.

Vokietijoje valgiau bressot sūrį. Erna vis klausinėjo manęs, ko noriu pusryčių. Tą sūrį matydavau Burdoje. Bressot - turėjo būti labai skanu! Būtinai turėjau jo paragauti, visa kita man buvo nesvarbu. Ir šiaip Vokietija man padarė įspūdį. Laukai tokie švarūs. Miesteliai tvarkingi, raudonais stogais, namai apsodinti gėlėmis. Mačiau kalnus ir pilis. Dar buvome Detmolde, pas senąjį tėvą Urbantatį. Nors jam jau 91-eri, dar išsaugojo atmintį lyg jaunuolio. Jis norėjo sužinoti, kas ir kaip dabar Bitėnuose.

Frico nepamačiau. Mane automobiliu aplankė jo sūnus Reinhardas. „Pasiimk mane, noriu pamatyti, kaip jūs gyvenate“, -prašiau jo. „Ne", - atsakė tas. Fricas slaugė savo mirštančią seserį Hildą. Ji gyveno pas juos ir pasiekė, kad aš neatvažiuo­čiau. Tai galima suprasti. Argi būtų norėjusi prieš pabaigą prisiminti praeitį ir visa kita? Taigi su Fricu tik telefonu pasikal­bėjau. Tik ar jis buvo toks tylus, ar aš kurčia? Kelmai žino, ar tai, kaip viskas buvo, teisinga? Ką aš būčiau Sibire su juo dariusi? Fricas tame šaltyje būtų tiesiog žuvęs, ir tiek. Arba jei aš su juo gyvenčiau Bad Kisinge, pati tikriausiai seniai būčiau mirusi.

Visi man buvo malonūs. Ir kaimynai Bad Kroicnache, kur mes gyvenome. O kai važiavome namo, jie mojavo nosinaitėmis.

Mano Birutė ir Alfredas taip pat buvo sužavėti. Jiedu sve­čiavosi pas žmones, kurie po karo gyveno prie pat mūsų ir vėliau išvažiavo į Vokietiją. Vyras buvo nuo Smalininkų, o ji tikra lietuvė. Jie pasistatė gražų namą. Birutė manė, kad turbūt iš kompensacijų, kurias jiedu ten gavo. Bet Aldona aiškino: „Kiek aš dirbau! Apsiavusi guminius batus pati sienas glais­čiau". Aš tuo tikrai tikiu. Viskas Vokietijoje po karo, sako, buvo sugriauta labiau nei mūsų Klaipėdos krašte. Tik kad jie darbą išmanė geriau negu tada Lietuvoje, tai ir iškilo.

Anuomet Vokietijoje, atsikėlusi Urbantačių namuose, gal­vojau, kad gal dabar man namuose nebepatiktų Nemunas. Keliai atrodytų per siauri. Čia gali į delną pasiimti visą grožybę, bet ji svetima. Grįždami paryčiais atplaukėme į Klaipėdos uos­tą, locmanas plukdė laivą per siaurą Kuršių marių ruoželį. Staiga pajutau, kad šis uostas mano. Čia viskas mano. Buvau Urbantačių kapinėse prie Hioksterio bažnyčios, kur palaidota Giunterio motina. Man tos kapinės nepatiko. Žemė ten tokia sunki, juoda. „Man čia geriau, - tariau Giunteriui, kai jis kitąkart atvažiavo į Bitėnus. - Smėlis lengvas. Čia lengva ilsėtis. Jūsų kapinėse, ten man būtų sunku".

Kai grįžome į Bitėnus, priešais kažką šaukdama bėgo Irena. Mes ir patys matėme: įgriuvo didžiojo tvarto stogas su visu gandralizdžiu. „Mama, tik pažiūrėk!" Ir pasakojo, kaip ji žiū­rėjo televizorių, tada kaip tik rodė „Baltijos kelią", kai žmonės vardan laisvės susikibo už rankų ir dainavo. Tik staiga kažkas subildėjo, Irena net pašoko iš baimės. Byrėjo čerpės, kurias padavinėjau Artūrėliui, kai buvau maža.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias