Sekmadienis, Geg 27th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Atsilaikyti!

 

Atsilaikyti!

Kas artinasi, man neaišku. Mirties dar niekas neištyrė. Naktį, kai nubundu, grumiuosi su savo mintimis. Juk siela privalo gyventi, ar ne? Jeigu žmogus turi sielą, jis nemirtingas. Tai man neduoda ramybės. Apie Dievą nedaug težinau. Per visą gyve­nimą jis mane saugojo, tai aiškiai esu pajutusi. Tik nežinau, kaip bus, kai peržengsiu slenkstį į anapus. Ar ten yra kokia ranka ar kelias, ar dar kažkas, kas tave veda? Kartais net pavargstu nuo tokių minčių. „Miegok palaimingai ir saldžiai, kaip cukrus su anyžiais", - anksčiau sakydavo mūsų žmonės. Jei galėčiau miegoti, apie nieką negalvoti, būtų paprasčiau.

Niekas lengvai neatlaiko paskutinės akimirkos. Dėl jos ken­tėjo ir Gėtė. Kai mirė Šileris, jis taip susijaudino, kad prarado orientaciją. Manau, kad visi seni žmonės širdyje panašiai jaučia. Geriausia, kai dirbi iki paskutinės akimirkos. Man vis sako: „Lėne, gana jau. Kodėl dar vis dirbi?" Kai turiu darbo ir galiu juo džiaugtis, nutolsta niūrios mintys. Paskui ima mausti ir čia, ir ten, naktimis dar prasčiau miegu.

Kartais smarkiai suspurda Širdis. įsivaizduoju, kaip jie mane palydės iki Rambyno. Tas tikriausiai verks, kiti eis ramūs. Anksčiau, jeigu mirdavo neturintis artimųjų, tai grįžę iš kapinių žmonės tuojau vėl pralinksmėdavo.

Mano motina vakarais prieš miegą sukalbėdavo maldelę: „Die­ve Tėve, viską atiduodu į Tavo rankas!" Ji ilgai nesimelsdavo, ištardavo tik šiuos žodžius. Paskui lipdavo į lovą ir užmigdavo. Jos mirtis 1958-aisiais buvo staigi ir neskausminga. Jau ilgai, po Sibiro, ją kamavo priepuoliai. Bet jie aprimdavo, o tą vakarą vis nesiliovė. AŠ buvau prie jos, sėdėjau ant lovos. „Sunku, - dejavo, -sunku“. Jai slėgė krūtinę. Netrukus ji išėjo, gan staigiai.

Aš taip pat dažnai sukalbu maldą prieš naktį. Bet tos tikro­sios maldos dar neatradau. Kam nors mirus, turi tiksliai žinoti, ką reikia daryti. Sunku čia rasti evangelikų kunigą. Mus aptar­nauja šilutiškis. Kai koks skubus reikalas, tai atvyksta. Bet nese­niai jis gydėsi Šveicarijoje. Tada su mirtimi man būtų reikėję palaukti.

Ant mano kapo vaikai turės pastatyti gražų antkapį su lie­tuvišku užrašu. Noriu turėti nuosavą lentelę ant kapo, greta savo vyro, bet ne tame pačiame kape. Birutė man pažadėjo. Su vyru Alfredu ji irgi norėtų gulėti šalia mūsų. Irenai tai nesvarbu. Ji sako: „Nors ir su žeme sulygintų“. Dukra nenori jokio kapo, ir niekam nereikėsią jo prižiūrėti. Ji nieko nenori: nei raktažolių, nei alyvų. Aš sakau: „Žinai, tau visai galvoj negerai“. Tokia šiandien ta Irena. „Žinai, mama, kartais pamanau, kad mes mirsime visi kartu: aštuoniasdešimtmečiai, penkiasdešimtme­čiai ir dvidešimtmečiai“, - prasitarė ji kartą.

Norėčiau dar pagyventi kokius trejus ketverius metus. Tada man būtų tiek pat metų, kiek buvo ir tėvui, kai mirė. Ar tada jau būsiu pasirengusi paskutiniajai, ar vis dar nenorėsiu žengti per vartus? Mano klausa nusilpo. Jau nebegirdžiu lakštingalų ir gegučių. Bet aš vis dar kaip jaunystėje lengvabūdiškai noriu nukeliauti į Paryžių. Daug ką iš prancūzų kalbos jau pamiršau. Bet jei ten nukakčiau, nepražūčiau. Žodžiai, sakiniai tikrai sugrįžtų. Kartais galvoje šmėsteli eilėraštis:

 

Mon beau sapin,

rot des forêts,

que j'aime ta parure*

 

* Gražuole egle, / girių karaliene, / kokia tu nuostabi!

 

Reikia turėti su kuo pasikalbėti. O su kuo kaime pasikalbėsi prancūziškai? Paryžiaus katedroje aprašyti tokie gražūs miesto vaizdai! Prancūzų liaudis irgi kadaise buvo neturtinga. Visa tai taip tikroviškai aprašė Zola ir Mopasanas. Man patiko. Tik jau tos Liudviko meilužės ne prie širdies. Mieliau skaitau knygas, kuriose tokių bobų nevaizduoja.

Plaukdami laivu į Vokietiją susitikome tokį mokytoją Joną, kuris automobiliu buvo nuvažiavęs į Paryžių. Jam ten visai nepatiko. Jis mums pasakojo: „Sunku net įsivaizduoti! Kur pa­grindiniai bulvarai, Eifelio bokštas ir Katedra, visur aplinkui gražu, bet vos tik pasuki į priemiestį, ten taip nešvaru ir niūru, kaip dar pasaulyje nesu matęs". Vis tiek, nors Jonas ir nusivylęs, aš ten mielai apsilankyčiau. Mano žuvęs brolis Artūras taip pat yra buvęs Prancūzijoje. Per karą jis man atsiuntė buteliuką Bleu Narcisse. Bėgdama aš jį pasiėmiau. Vienas rusas tiesiog jį iš manęs atėmė. Anuomet dar nemokėjau rusiškai. Tai buvo juoko: aš vis kartojau prancūziškai: Non, Non! Laissez mot! Taip šau­kiau tam vaikinui. Tik vėliau išmokau: „Ni nadal Nereikia!"

Dabar būtų teisingiau galvoti apie ateitį ir dirbti vardan jos. O varge, kada viskas susitvarkys! Greitai turėtų atvažiuoti valstybės matininkai iš naujo padalinti žemę. Turėčiau atsiimti 28 hektarus - toks čia kadaise buvo tėvų ūkis. Dabar to neturiu, nes iki šiol skyrė tik tris hektarus. Norint viską padaryti gerai ir teisingai, ūkyje reikia turėti dvi moteris ir vieną vyrą. Ir jie visi privalo dirbti, tuomet galima tai įveikti. Viena moteris turi rūpintis valgiu ir kur kas daugiau namų ruoša, o kita - ūkiu. Vyras turi dirbti laukuose ir prižiūrėti tvartą. Bet toks žmogus, toks kerėpla, kaip aš, nieko nepajėgs. Dar reikia mokėti mo­kesčius, pirkti arklius, galvijus, traktorių ir visa kita. Viskas prasideda iš naujo. Dabar Lietuvoje turi galvoti, kurti ir dirbti. Per keletą metų būtų galima pasikloti pamatus. Bet niekada nežinai, ar vėl iš tavęs visko neatims.

Negaliu pasikliauti vien tik savo dukterimis. Kartais jos pasiima nemokamų atostogų, kad galėtų man padėti. Bet jos turi geras profesijas, savą gyvenimą, be to, ir jų jėgos ne kažin kokios. Joms iki kaulų smegenų įsiėdęs Sibiras. Ypač tai junta Irena. Būdama vaikas, ji kiekvieną pakerėdavo savo žavesiu, o dabar skausmų ir rūpesčių prislėgta. Ji pasidarė niūri, toji Irena. Irenai būtų lengviau, jei nereikėtų sukti galvos dėl sūnų. Bet ką jie gali? Mindaugas dar labai jaunas, nutrūktgalvis, neturi jokių ateities planų. Galbūt eis dirbti į policiją. Žilvinas, vyresnysis, rimtesnis. Jis man nuolat kartoja, kad tenai, Smalininkuose, jo laikinas butas, o tikrieji namai - Bitėnuose. Pažiūrėsim, gal sėkmingai baigs studijas. Žilvinui patinka sodinti medžius ir tvarkytis tvarte. Tačiau norint būti ūkininku, reikia mylėti ne tik gamtą, bet ir žemę. To jis dar tikrai nemoka. Be to, užuot studijavęs elektroniką, turėtų mokytis agronomijos. Dar turi rasti moterį, kuri būtų kartu.

Žilvinas irgi savo patyrė. Sovietų kariuomenėje buvo kan­kinami kareiviai iš Baltijos šalių. Neseniai pas mus Aukščiau­siajame teisme vyko ilgas procesas. Vienas lietuvių kareivis pra­rado protą: neatlaikė mušamas Raudonojoje armijoje. Aišku, mes norėjome, kad jis būtų pripažintas nekaltu. Ir mūsų Žilviną ten buvo kone mirtinai sumušę. Jam teko tarnauti ten, kur lapkričio mėnesį prasideda poliarinė naktis, prie Arkties van­denyno. Tiumenėje kareiviai kailinių neturėjo. Kai jaunuoliai susimušė, niekas iš viršininkų nesikišo. Kai kurie pabėgo į snie­gynus ir tenai neištvėrę sušalo. Man jis nieko apie savo bėdas nerašė: „Močiute, viskas gerai. Turiu pinigų ir visko". Bet Birutės jis slapta prašė: „Atsiųsk man maldaknygę. Jei kas, turėsiu atra­mą". Taip Žilvinas ištvėrė, ir mes atgavome vaiką sveiką.

Vaikaičiai dažnai būdavo pas mane. Užsispyriau juos išmo­kyti vokiečių kalbos. Bet man nelabai sekėsi. Visur tempiausi anūkus, kur tik, maniau, jie gali ko nors išmokti, net į Lauksargių bažnyčią. Joje susituokė mano tėvai. Ten dar buvo sa­kytojas, kuris meldėsi ir kalbėjo taip, kaip mokėjo. Vilkyškių bažnyčia buvo paversta daržine. Pagėgių bažnyčioje įrengė kiną. Ir tik Lauksargiuose bažnyčia dar veikė. Kartą grįžęs iš mokyklos Mindaugas pasakė: „Močiute, daugiau į bažnyčią neisiu. Mokytoja sakė, kad Dievo nėra ir kad tikėti - tikra kvailystė". Tada jam nebuvo nė keturiolikos, o jis vis mankš­tinosi, darė prisitraukimus ir boksavosi - taip Mindaugas ruo­šėsi karinei tarnybai. „Iš Vokietijos galėtų atsiųsti proteino", -užsigeidė jis. Aš maniau kitaip: „Raumenys stiprėja nuo darbo! Turi rimtai to imtis ir maudytis šaltame vandenyje". Dėl to mes nuolatos ginčydavomės. Kaip dabar paaiškėjo, Mindaugui viso šito nereikės. Netrukus Lietuva turės savo kariuomenę.

Kartais aš nepatenkinta savo vaikaičiais. O Irena neleidžia jiems nieko pasakyti. Ji aiškina: „Jie pervargę. Tu nieko apie tai neišmanai. Visi pervargę". Tokie jauni žmonės, nuo ko spėjo pavargti? Jie tik turi laiku gultis ir laiku keltis. Ir dar netupėti iki dvyliktos ar pirmos nakties prie televizoriaus. Nuo to jie tik apkvaišta. Tarzaną ar ką ten dar jie žiūri, net nežinau.

Namą ir tvartą jau dabar užrašysiu vaikams. Man tai ne­duoda ramybės: testamentas turi būti surašytas. Kai tą pa­darysiu, tada kas bus - tebūnie. Bet tai taip greitai nevyksta. Taip nebūna: užrašai, ir viskas. Iš pradžių turi nuo širdies atplėšti. Pas mane jau lankėsi septyni žmonės, norintys viską nupirkti.

Maniau, išsivaduosime iš Maskvos, žmonės norės susigrą­žinti žemę ir pradės ją dirbti. Tada bus gerai. Viską Maskva pasiimdavo, mums nieko nelikdavo. Dabar norime būti sa­varankiški. Ką uždirbsime - tas mūsų. Kalbėjau su daugeliu žmonių, kurie taip galvoja. Mūsų Lietuvai tai sunkiausia. Esa­me kritinėje vietoje. Tai Maskva mus norėjo turėti, tai Vokietija, tai Lenkija. Visi mus plėšė. Jeigu Karaliaučiaus sritis būtų laisva ir vokiečiai vėl į ją atsikraustytų, gal jiems ir Klaipėdos kraštas pradėtų rūpėti. Lietuvoje be uosto negalėtume gyventi. Tada keliauti reikėtų per Rygą. Ten Latvija, bet ji nėra tokia trokš­tama, už jos - Estija. Į rusiškus Rytprūsius vokiečiai turėtų įeiti ir tenai ūkininkauti. Jie tą kraštą prikeltų. Vokiečių stro­pumas galėtų būti kitiems pavyzdys. Tik Klaipėdos krašto jie neturėtų imti - tegul palieka mums.

Ūkininkauti kaime dabar kryžius. Sovchozas išdalijo žemes, karves, kiaules, mašinas. Iš pat pradžių viską užvaldė direk­toriai, kurie turi nešvarių pinigų ir pirmi prie lovio. Visų pirma jie paėmė traktorius, kurių taip trūksta. Tik kad jie neturi tvartų nuosaviems gyvuliams laikyti. Privatininkams valstybiniai tvar­tai per dideli ir per toli. Dabar vėl gali prireikti mūsų sodybų ir kaimų, kuriuos jie patys po karo ir sugriovė. Tai ką jie daro? Skerdžia galvijus ir parduoda arba konservuoja mėsą. Taip nieko neliks. Per metus bus viskas suėsta, ir baigta. Kas yra ūkininkas? Šiandien tai reikia žinoti. Senieji, kurie šitą reikalą išmano, jau nebeturi jokio autoriteto. Jaunimas tik iš tolo matė, kaip laukuose traktorius dirba ar veikia paruošų mašinos. Kiekvienas dirba jam atiduotą lopinėlį. Kaip ir kodėl kas auga, žino turbūt tik agronomai. Reikia sukurti žiemos žemės ūkio mokyklas, nedelsiant vėl įvesti talkas.

Aš balsavau už Sąjūdį. Tie iš Sąjūdžio ir Landsbergis Vilniuje sumanė viską dėl nepriklausomybės. Tiesą sakant, kaip vyras man labiau patinka Brazauskas, tik kad jis anksčiau ėjo išvien su komunistais. Taip nebūna, kad žmogus staiga pasikeistų. Čia, rajone. Sąjūdžio kandidatas - jaunas žmogus. Tai išsila­vinęs vyras, geba mąstyti. Jo tėvai irgi Sibire kentėjo.

Anuomet, 1991-ųjų sausį, atlaikėme. Kai gatvėmis važinėjo tankai, galvojau sau: „Laikykis tvirtai, dangus aukštai". Turė­jome tokį taiklų posakį. Pasaulis vis nerimsta, nuolat kur nors kyla bruzdėjimai. Kas dabar vėl ką prasimanys? Po karo praėjo tiek metų, negi vėl pradėtų naują? Tai toks siaubas, kuris sunai­kintų pasaulį ir žmones. Gali įvykti ir žemės drebėjimas. Niekuo negali pasikliauti!

Bitėnuose žada uždaryti buvusią Fabijanų krautuvę. Seniems žmonėms tai tikras smūgis. Kas norės dvylika kilometrų va­žiuoti autobusu nusipirkti miltų ar duonos? Ir šitie nauji laikai sunkūs. Negaliu apie juos daug gera pasakyti. Na, dvasiniu požiūriu jie išties didingi. Aš visada taip džiaugiuosi, kai per televizorių rodo parlamentą ir visi taip laisvai kalba. Puiku, kad dabar mūsų Martynas Jankus taip gerbiamas. Jį vadina Mažosios Lietuvos patriarchu. Savo baigiamuosius darbus apie jį nori rašyti daugybė studentų, vis ateina pas mane, klausinėja apie jį. Kai Jankus gyveno čia, mes, bitėniškiai, taip labai jo nevertinom. Dabar, kai apie jį viskas surinkta, sužinojau, kiek Jankus iškentėjo. O tada jis nelabai žavėjo. Pamenu, jis buvo tylus žmogus. Stovėdavo su mano tėvu prie vartų, apsivilkęs nunešiotu švarku. Greit bus įkurtas Jankaus muziejus. Tai bus vienintelis naujas pastatas kaime per tiek metų. Pernai iš Flensburgo į Rambyną parvežė Jankaus palaikus, tokį ilgą kelią. Jau pastatytas ir antkapis. Jame įrašyta: „Ilsisi Dievuje". Čia jie suklydo: Jankus buvo netikintis, ir jo šeima ne. Jankų paži­nojau kaip laisvamanį. Gamta buvo jo dievas.

Mūsų, Prūsijos lietuvių, manau, jau nebėra. Jie jau seniausiai išmirė. Prie Nemuno dar gyvena keletas tokių kaip aš. Mes išnaikinti, nebegalime būti kartu, nebegalime sukurti tokios bendrijos, kokią Lietuvoje sudaro lenkai. Mano vaikai ir anūkai yra lietuviai, tiesiog lietuviai. Ir nėra jokios prasmės dėl šito daugiau ginčytis. Turiu pripažinti, mano vyras buvo teisus. Turėjau labiau jam pritarti, šiandien, jei jis mane pamatytų, būtų patenkintas mano patriotizmu.

O Vokietija toli. Tie, kurie iš ten atvažiuoja, taip pat visko nežino. Anie įsivaizduoja, kad esu vokietė, kaip ir jie. Galvoja, kad ir jų tėvai anksčiau buvo tikri vokiečiai. Aš tai suprantu. Bitėniškiai turėjo pritarti patriotizmui tenai, Vakaruose. Vo­kietijoje, kur jie išsibarstę, lietuviais būti jiems nėra prasmės. „Aš esu pusiau ta, pusiau ta", - kartą juokais ištariau. O iš tiesų taip nėra. Nė nepamenu, kas tada nutiko, kad taip pasakiau.

Kai sėdžiu prie Nemuno ir žiūriu į tėkmę, kartais pagalvoju: teisingos mintys kyla tik poetams. Kad ir Gėtei, kuris taikliai rašė:

 

Fließe, fließe, lieber Fluß!

Nimmer werd icb froh;

So vcrrauschte Scberz und Kuß,

Und die Treue so.*

 

Aš visada pastebiu tai, ką galima pritaikyti gyvenime.

 

* Tekėk, tekėk, mieloji upe, / Niekad nebūsiu linksmas, juokai ir bučiniai, / Ir net ištikimybė.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias